Želdinimo Tradicijos Lietuvos Valstiečių Vienkieminėse Sodybose: Veiklos Paveldas Menotyriniu Aspektu
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
ROMUALDAS MISIUS Želdinimo tradicijos Lietuvos valstiečių vienkieminėse sodybose: veiklos paveldas menotyriniu aspektu Daktaro disertacija 2012, Kaunas KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS ROMUALDAS MISIUS ŽELDINIMO TRADICIJOS LIETUVOS VALSTIEČIŲ VIENKIEMINĖSE SODYBOSE: VEIKLOS PAVELDAS MENOTYRINIU ASPEKTU Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, menotyra (03H) 2012, Kaunas Disertacija rengta 2002 - 2011 metais Kauno technologijos universitete, Statybos ir architektūros fakultete, Architektūros ir kraštotvarkos katedroje. Disertacija ginama eksternu. Mokslinis konsultantas: Prof. habil. dr. Jurgis BUČAS (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra – 03H) Su disertacija galima susipažinti: Interneto svetainėje: http://ktu.lt/kas-kur-kada?tipas=disertacija Kauno technologijos universiteto bibliotekoje (K.Donelaičio g. 20, LT- 44239, Kaunas). Recenzavo: Prof. dr. Jonas MINKEVIČIUS (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra – 03H); Doc. dr. Vaidas PETRULIS (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra – 03H); Doc. dr. Laimutis JANUŠKEVIČIUS (Kauno technologijos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra – 03H). © R. Misius, 2012 ©Leidykla „Technologija“, 2012 ISBN 978-609-02-0743-7 TURINYS ĮVADAS ........................................................................................................ 5 1. VALSTIEČIŲ SODYBŲ ŽELDINIMO TRADICIJŲ KŪRIMOSI MENINIAI ASPEKTAI..........................................................................28 1.1. BALTŲ RELIGINĖS REFORMOS IR LIAUDIES KOSMOLOGIJOS SIMBOLIŲ MENINĖ RAIŠKA VALSTIEČIŲ SODYBOSE.................29 1.1.1. Žmogaus ir gamtos santykių atspindžiai baltų religinėse reformose ir sodybų želdinimo kompozicijose...................................29 1.1.2. Liaudies kosmologija medinių pastatų meniniame dekoravime.........................................................................................32 1.1.3. Liaudies kosmologijos įtaka gėlių darželių meninei kompozicijai...................................................................................... 43 1.1.4. Simbolika kaip pagoniškosios ir krikščioniškosios kultūrų sąsaja.....................................................................................52 1.2. SAKRALAUS MEDŽIO VAIDMUO VALSTIEČIŲ ETNINĖJE KULTŪROJE...........................................................................................57 1.3. MEDŽIO ESTETINĖ – EMOCINĖ VERTĖ IR ŪKINĖ REIKŠMĖ................................................................................................64 1.4. LIETUVOS VALSTIEČIŲ SODYBŲ MENINEI RAIŠKAI IR ŽELDINIMUI DARĘ ĮTAKĄ VEIKSNIAI...........................................66 1.5. SKYRIAUS IŠVADOS....................................................................72 2. SODYBOS ŽELDYNAS KAIP ŽALIASIS ETNINĖS KULTŪROS PAVELDAS............................................................................................74 2.1. KAIMIŠKOJO KRAŠTOVAIZDŽIO ETNINIO SAVITUMO BRUOŽAI.........................................................................................74 2.2. VEIKLOS PAVELDAS KAIP KAIMIŠKOJO KRAŠTOVAIZDŽIO SAVASTIES RAIŠKA........................................76 2.3. VALSTIEČIO SODYBOS ŽELDYNO PAVELDOSAUGINIAI ASPEKTAI .............................................................................................78 2.4. SODYBOS ŽELDYNO, KAIP ŽALIOJO ETNINĖS KULTŪROS PAVELDO, IDENTIFIKAVIMAS..................................80 2.4.1. Kultūros paveldo objektų raiškos kriterijai............................80 2.4.2. Žaliasis etnokultūros paveldas kultūros paveldo autentiškumo raiškos kriterijų kontekste.........................................83 2.5. SKYRIAUS IŠVADOS...................................................................88 3. SUVALKIJOS ETNOGRAFINIO REGIONO VIENKIEMINIŲ SODYBŲ ŽELDINIMO TRADICIJŲ MENOTYRINIS ASPEKTAS..91 3.1. KAIMO SODYBŲ ŽELDINIMO TYRIMŲ METODIKA.............91 3.2. SUVALKIJOS ETNOGRAFINIO REGIONO VIENKIEMINIŲ SODYBŲ ŽELDYNŲ IR ŽELDINIMO TRADICIJŲ TYRIMAS.....103 3.2.1. Parengiamieji darbai..............................................................103 3 3.2.2.Vienkieminių sodybų želdynų ir želdinimo tradicijų tyrimo rezultatai..........................................................................................109 3.2.3. Pagoniškosios ir krikščioniškosios dvasinės kultūros raiška sodybų želdinime................................................................................ 127 3.2.4. Vienkieminių sodybų želdinimą lėmę veiksniai………….........130 3.2.5. Želdinių funkcijos vienkieminėse sodybose……………….......130 3.2.6. Vienkieminių sodybų želdinimo tradicijos.................................131 3.2.7. Meninė raiška vienkieminių sodybų želdinimo tradicijose........133 3.2.8. Vienkieminių sodybų estetinė raiška kaimiškajame kraštovaizdyje.......................................................................................136 3.3. KAIMO SODYBOS ŽELDYNO MENINĖS RAIŠKOS TYRIMO METODIKOS PRAKTINIO TAIKYMO GALIMYBĖS...........................141 3.4. SKYRIAUS IŠVADOS........................................................................143 IŠVADOS..........................................................................................................145 ŠALTINIAI.......................................................................................................148 LITERATŪRA.................................................................................................151 MOKSLINIŲ PUBLIKACIJŲ DISERTACIJOS TEMA SĄRAŠAS.........161 PRIEDAI...........................................................................................................163 . 4 ĮVADAS Darbo aktualumas Nuo seno lietuviai garbino girias, medžius, šaltinius, kalvas, akmenis, dangaus šviesulius ir laikė juos šventais, todėl valstiečio pasaulėjautai labai svarbi jį supanti gamta ir aplinka. Pagonybės laikais susiformavęs valstiečių sąmonėje asociatyvinis prieraišumo vietai ir kūrybinis pradas atsispindėjo gamtinės aplinkos ir dangaus kūnų vaizdiniais liaudies mene, papročiuose, tautosakoje ir sodybos želdinių formavimo tradicijose. Valstiečių sodybų dydžiui, formai, vietos parinkimui, planinei-erdvinei struktūrai ir želdinimui įtakos turėjo gamtiniai, politiniai, ekonominiai, socialiniai, etnokultūriniai veiksniai, sąlygojami krašto erdvinės struktūros ir žemės nuosavybės formų kaitos. Skirtingose Lietuvos gamtinio kraštovaizdžio zonose vyko skirtingos kaimiškojo kraštovaizdžio permainos, kurias lėmė technikos, žemdirbystės technologijų tobulėjimas, žemės reformos ir vietos sąlygos. Tai nulėmė kaimiškojo kraštovaizdžio ir valstiečių sodybų etnografinių skirtumų susidarymą. Valakinių kaimų skirstimosi į vienkiemius laikotarpiu sunaikinta daug autentiškos valstietiškosios medžiaginės kultūros objektų. Valstiečių sodybų želdinimo tyrimų analizė parodė, kad kaimiškųjų tradicijų tęstinumu rūpinosi tik entuziastai ir muziejininkai. Jie rinko etnografinę medžiagą, fiksavo sodybų ir jose esančių etnokultūrinių objektų būklę, tačiau valstiečių sodybų želdinimas kompoziciniu – meniniu aspektu nebuvo nuodugniai tirtas ir želdinimo tradicijos liko nenagrinėtos. Sovietmečiu formuojant kolūkinio kaimo kraštovaizdį skirtinguose regionuose taikytos vienodos kraštotvarkinės priemonės, dėl to nyko vienkieminio kaimo kraštotvarkinės tradicijos. Lietuvos kaimiškasis kraštovaizdis su dar išlikusiomis įvairių laikotarpių apželdintomis gyvenvietėmis globalizacijos ir modernėjančio pasaulio kontekste yra vienas svarbiausių regioninės įvairovės ir etnokultūrinės savasties liudytojų, saugančių tautinę savimonę, etninį tapatumą, savitą meninę raišką, liaudies tradicijas bei papročius. Lietuvos etnografinių kaimų gyvenviečių išlikimo ilgalaikėje programoje (LEKIP, 2003) sūloma kurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei ir socialinei etnografinių kaimų plėtrai panaudojant juose išlikusį etninės kultūros paveldą ir vietos tradicijas. Programoje nurodoma, kad etnografinių kaimų gyvenviečių saugojimas apibrėžiamas tik pagal jų etnoarchitektūrinę vertę, neįvertinant veiklos paveldo etnokultūrinių tradicijų. Tokiu pat principu saugojimui atrenkamos ir etnografinės sodybos, nes sodybos želdynas, kaip jos etno-bio-komponentas, neįtrauktas į sisteminės atrankos etnokultūrinės vertės identifikavimo požymius, todėl vien tik sodybos etnoarchitektūrino komplekso vertinimas nepilnai atskleidžia jos etnokultūrinio savitumo. Gyventojų ir ekspertų sociologinė apklausa parodė, kad etnokultūrinio kraštovaizdžio savitumus atspindi ne tik sodybų architektūriniai statiniai, bet ir sodybų želdinimo specifika, jų planinė – erdvinė struktūra ir meninė raiška, tuo patvirtinant, kad sodybos želdynas yra neatsiejama nekilnojamojo etninės kultūros paveldo kompozicinės struktūros dalis. Nesant tinkamai teisinei bazei, etninės kultūros paveldas Lietuvos kaime ir toliau nyksta. Kartu su etnine architektūra nyksta želdiniai ir želdinimo tradicijos. Siekiant 5 atkurti ir išsaugoti Lietuvos kaimiškojo kraštovaizdžio nacionalinio savitumo bruožus, būtina ištirti etnografinių regionų valstiečių sodybų želdinimo tradicijas, jų meninę raišką ir istorinę kaitą bei taikymo galimybes šiuolaikinėmis sąlygomis, nes valstiečių sodybų estetinis, bioekologinis, etnokultūrinis ir kraštotvarkinis poveikis kaimiškajam kraštovaizdžiui nėra pilnai atskleistas, deramai įvertintas ir tinkamai panaudojamas kaimiškojo kraštovaizdžio savitumui ir etnokultūriniam išskirtinumui paryškinti, todėl darbo tema ,,Želdinimo tradicijos Lietuvos valstiečių vienkieminėse sodybose: veiklos paveldas menotyriniu aspektu“