Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI
Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Skaidra Trilupaitytė. Apie kietą ir minkštą nusileidimą, arba Muziejai „krizės“ kultūroje / 2 Problemos ir idėjos Rengia Algis MICKŪNAS. Lietuviškos kalbos pasaulis / 6
Almantas SAMALAVIČIUS Zecharia PLAVIN. Apie pagiežą ir bendradarbiavimą tarp kultūrų / 11 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Pro publico bono Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ Mantas Liesis. Eutanazija diskusijų spąstuose / 16 (teatras) 2 62 38 61 Europos istorijos Rūta Gaidamavičiūtė (muzika) 2 62 38 61 Georg Franck. Garsenybės: medijų visuomenės elitas / 23 Kęstutis Šapoka Technologijos ir žiniasklaida: pokyčiai ir kultūros mitai. 23-iasis Europos kultūros žurnalų (dailė) 2 62 38 61 susitikimas Lince / 31 Tadas GINDRĖNAS Paveldas ir paminklai (dailininkas) 2 61 05 38 Algimantas Gražulis. Vertybės, išmetamos į sąvartynus / 34 Kristina SABUKIENĖ (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Nuomonės apie nuomones Dalia MEČKAUSKAITĖ Vladas Balkevičius. „Kitaip manantis tai dar ne slibinas.“ Ar Vincas Kudirka buvo (korektorė) bedievis? / 42 Irena Žaganevičienė Kūryba ir kūrėjai (buhalterė) 2 62 31 04 Vaidas Jauniškis. Publika? Tegul užeina... Teatro sezono apžvalga / 50 Redakcinė kolegija Šarūnė Trinkūnaitė. Aktoriaus atsitraukimai, arba Rolandą Kazlą skandinantis Mobi Dikas / 59 Vytautas BERENIS Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė. Nauji Prahos kvadrienalės įvaizdžiai / 64 Endre Bojtár (Vengrija) Vlada KALPOKAITĖ. Žaidimas vyšnių kauliukais. Naujosios dramos akcija’11 / 67 Alfredas Bumblauskas Pietro U. Dini (Italija) Kęstutis ŠAPOKA. Ugniaus Gelgudos (ne)kriminaliniai peizažai / 71 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Kristina Civinskienė. Pasiklydusios kartos atradimai / 73 Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Kristina Stančienė. Akvilė Zavišaitė: hedonizmo nuodėmė ir laikinumo kančia / 75 Tomas Kiauka Violeta JUŠKUTĖ. Ten, už horizonto. Vytauto Pakalnio kūryba / 77 Algis Mickūnas Meno ir mokslo sandūroje. In memoriam Algimantui Galiniui / 79 Liana RuokytĖ (Skandinavija) Vygantas Vareikis Aušra Rožankevičiūtė, Gajane Leonenko. Žakas Lipšicas žemiečiams / 80 Kazys Varnelis jr. (JAV) Donata Wenders – fotografė filmavimo aikštelėje / 85 George Mikell / Jurgis Mikelaitis. Kodėl Zsa Zsa pasakiau „Ne, ne“ / 89 Redakcijos adresas Kaimynystė Baltijos šalių posovietinė kaita ir dilemos: vykti ar nevykti, išlikti ar išnykti? Su Maria Latako g. 3, 01125 Vilnius el. paštas: [email protected], Mälksoo kalbasi Tomas Kavaliauskas / 91 [email protected] Tomas Manusadžianas. Ar Julija Tymošenko taps Ukrainos Morta Boreckaja? / 96 Faksas: 2 62 38 61 Istorijos puslapiai Marius Ščavinskas. Mindaugo krikštas ir jo reikšmė / 104 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Petras Stankeras. Ispanijos pilietinis karas – generalinė Didžiojo pasaulinio karo repeticija / 113 Remia SRTRF įsipareigoja Apie knygas 2011 m. Kultūros Vytautas BERENIS. Modernusis šimtmetis ir žydai / 123 barų projektui Visai nejuokingi skaitiniai suteikti 180 000 litų finansinę paramą. Krescencija Šurkutė. Streso testas / 126 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų Summaries / 127 straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę
Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine Viršelio 1 p.: Vytautas PAKALNIS. Atlanto kvapas. 2001. Drobė, aliejus; 190x150 partneris. www.eurozine.com 4 p.: Vytautas PAKALNIS. Žirafa ir kometa.1997. Drobė, aliejus; 177x135 Iš parodos VDA „Akademijos“ galerijoje. Antano Lukšėno reprod.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai
Skaidra Trilupaitytė
Apie kietą ir minkštą nusileidimą, arba muziejai „krizės“ kultūroje*
ai kalbama apie ekonomikos būklę, paprastai postindustriniame kūrybos amžiuje arba kūrybinės Knepasikliaujama vien sausa statistika, remiama- ekonomikos laikais, net pačią krizę paverčia kažkuo si vaizdingais palyginimais, – anot populiariosios są- „įdomesniu“ – mat iššūkių nebijantiems žmonėms monės, ekonomika auga/bliūkšta, pučiasi/sproginėja sunkmečiai suteikia „naują šansą“. Į šalį kukliai pa- kartu su finansiniais burbulais ir toli gražu ne visa- sitraukusi (tradicinė) kultūra neoliberalistinės kū- da juda tomis kryptimis, kurias numato racionalieji rybiškumo doktrinos šviesoje irgi turi įrodyti savo strategai. Savo ruožtu tokie dalykai kaip šalies raidos gebėjimą kurti pridėtinę vertę. greitis ar „pavaros“ siūlo palyginimus ne su sponta- XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje Ronaldo Rea- niškais gamtos reiškiniais, o greičiau jau su sudėtin- gano suformuluota doktrina, kurią vėliau išplėto- gais mechanizmais. Modernieji šamanai – ekspertai, jo jo paties, Margarethos Thatcher ir kitų Vakarų kalbėdami apie krizės, infliacijos ar panašių negandų valstybių vadovų administracijos, šiandien, ko gero, „suvaldymą“, nuolat primena būtinybę užsitikrinti jau reikalautų išsamesnio aptarimo. Tačiau minint minkštą nusileidimą, perspėdami, kad jis gali būti lietuviškąsias analogijas, užtenka įsisąmoninti bent ypač kietas. tai, kad viskas keičiasi ir progresuoja neapsakomai Apžvalgininkų ne sykį jau aptarta oficialioji šalies rai- greitai. Todėl, pavyzdžiui, automobilio – bene po- dos strategija visuomenės ateitį sieja ne su kokiais nors puliariausios susisiekimo priemonės ir prestižo, bent tradicinės industrijos sektoriais, bet su trim milijonais jau lietuviams, ženklo1 – metafora ekonomikai, kuri kūrybiškų piliečių. Taigi nedviprasmiškai galima įvardyti yra atvira globalizacijos iššūkiams, nebetinka. Inves- ir esminį naujosios ekonomikos variklį – tai visuomenė, ticijų fast forward režimu skatinimą įkūnija skriejan- drąsiai nugalinti finansinių krizių ir panašius „dra- čio lėktuvo įvaizdis. 2010 m. lapkritį ūkio ministras, konus“, savarankiška ir gebanti „pasirūpinti savimi“, kalbėdamas apie tai, kaip sekasi skatinti ekonomiką, o ne tradicinė valdžia, prisiimanti atsakomybę už sakė: „Dabar skrendame tik su vienu varikliu, o ki- savo veiksmus. Banalybe tapusi frazė, kad gyvename tas pamažu pradeda suktis.“ Pirmasis variklis – tai pramonė ir eksportas, antrasis – vidaus vartojimas. * Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Santaros-Šviesos suvažiavi- Ministras, kiekviena proga užsimindavęs ir apie bū- me 2011 m. birželio 24–26 d. Alantoje, Molėtų rajone. tinybę investuoti į pažangiausias technologijas, tąsyk
2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 paminėjo kol kas bene perspektyviausią lietuviško- mos koncepcija Culture Live (Kultūra gyvai) turėjo sios kūrybos sritį, kuri „sugebėjo atsitiesti ir tem- parodyti, kad „kultūra yra integrali kasdieninio gy- pia mūsų ekonomiką į priekį“ – tai, žinoma, statybų venimo dalis, o jos kūrime dalyvauja kiekvienas“. Vis verslas („statybų bendrovės nustojo skųstis“). dėlto programa tapo ne demokratinės kultūros plat- Statybų verslo tapatinimas su kūryba čia neturėtų forma, o keistu savadarbiu „lėktuvu“ (ši metafora būti suprastas kaip klaidinga vieno ar kito ministro tinka ne tik verslo veržlumui apibūdinti). pasisakymų interpretacija. Net ir nepašiepiant Vy- Nelygiateisis statybų ir meno sektorių dialogas riausybės noro pritraukti žinomas užsienio bendro- lėmė, kad ir kultūros regeneracija buvo ne itin sė- ves kurti slėniams, plėtoti inovacijoms ir aukštosioms kminga, nors duris atvėrė bent du tais metais pabaig- technologijoms (vargu ar kas iš principo prieštarau- ti objektai – Nacionalinė dailės galerija ir Vilniaus tų tokiems tikslams!), tenka pripažinti: oficialių vi- dailės akademijos „Titanikas“. Vis dėlto žvelgiant re- zijų prognozuojamus naujosios (žinių) ekonomikos trospektyviai, bene įsimintiniausias buvo nuolatinis proveržius dažnai pristabdo vien tai, kad jie verčiami ir neabejotinai „vitališkas“ VEKS reorganizavimas. paklusti „plėtros per statybas“ logikai. Ne tik minė- Programą be paliovos keičiant, optimizuojant, ypač tąsias sritis, bet ir meno sektorių dažnai bandoma trumpinant, buvo įgyvendinti toli gražu ne visi net stimuliuoti investicijomis į naujus pastatus. ir 2009-aisiais „popieriuje“ surašyti projektai. Besi- Sunku pasakyti, ar nekilnojamasis turtas iš tikrųjų keičiantys VEKS vadovai, Vilniaus merai, kultūros yra veržliausia šalies ekonomikos sritis, tačiau bū- ministrai ne vienus metus kalbėjo apie reikšmingą tent šis neoficialus prioritetas gerokai komplikuoja progą atnaujinti kultūros infrastruktūrą (o du aukš- rimtesnes diskusijas (dažnu atveju vis dar hipoteti- čiau minėti objektai vos atvėrę duris buvo sutapatinti nes) tarp Kultūros ir Ūkio ministerijų. Nė viena iš jų su VEKS „sėkme“), bet argi kas nors imsis rimčiau kol kas neapsibrėžė savo kompetencijos nei meno in- matuoti VEKS rezultatus pagal nuolat besikeičiančių kubatorių, nei kūrybinių industrijų ir panašių sričių „planų“ retoriką? skatinimo atžvilgiu, nepaisant kadaise parašytų stra- Simptomiška, kad tuo pat metu kai kuriuos plėtros tegijų. Tokie objektai kaip Valdovų rūmai ar Tūks- projektus ėmė kuruoti Ūkio ministerija ir tai pasėjo tantmečio šventei ketintas pastatyti Nacionalinis nereikalingą įtampą tarp VEKS programos vykdyto- stadionas – tai tik du ryškesni pavyzdžiai, rodantys, jų ir jos finansuotojų (čia nekalbu apie trumpalaikius kad tikraisiais miesto kultūros strategais tampa sta- skandalus ar „sąmokslo teorijas“). Buvęs kultūros tybos trestai ir panašios bendrovės. Jau nė nekalbant ministro patarėjas Liudas Šukys viešai apgailestavo apie tai, kad kūrybiškumas Lietuvoje (ir ne tik) aps- dėl lietuviškų statybos tradicijų ir statybininkų dik- kritai gali būti traktuojamas kaip gebėjimas lengvai tato politikams, jo pateikti palyginimai aiškiai by- įsisavinti „europinius pinigus“, nesukuriant jokios lojo ne kultūros naudai. Mat žiniasklaida tuo metu ypatingos vertės (kuruoti šiuos pinigus pavedama, dūzgė dėl VEKS programai „netikėtai“ nubrauktų aišku, ne Kultūros ministerijai). 25 mln. Lt., nors Ūkio ministerija meno inkubatorių Bet akivaizdi ir priešinga tendencija – tai retori- programai, tiksliau – statybos darbams, ramiausiai kos be jokio „kietesnio“ turinio plėtra. Šią tenden- skyrė daugiau kaip 60 mln. Lt. ciją puikiai iliustravo programa „Vilnius – Europos Politikai, neretai demonstruojantys susidvejinusią kultūros sostinė 2009“. Spontaniškumas, kurį įkūni- sąmonę (realybė sau, viešieji ryšiai – sau), neslėpė ir jo žalsva VEKS „organiškosios kultūros“ molekulė, neneigė, kad 2009-aisiais bankrutavo lietuviškas oro buvo pabrėžiamas ir paraiškoje Europos Sąjungos vežėjas, tačiau šio žodžio atkakliai vengė kalbėda- atsakingoms institucijoms – čia piešti gana įspūdingi mi apie VEKS (patys šios įstaigos vadovai nesėkmes Vitality and Creativity vaizdai. Pagrindinė progra- pripažino kur kas lengviau). Vilniaus vicemeras ir
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 3 VEKS valdybos pirmininkas Gintautas Babravičius 2009 m. balandį pripažino: „Ketinta skristi su boin- desperatiškai kartojo, kad tai buvo „labai labai sė- gu, tai atitinkamai buvo ir įranga, ir visi kiti dalykai. kmingas projektas“, bet kartu pripažino, esą suval- Kai paaiškėjo, kad galimybių tam nėra, tenka perda- dyti pakrikusią organizaciją ir programą, „kad ši- rinėti.“ Tuo pat metu šis naujasis VEKS lėktuvo su tas bombonešis su degančiais varikliais nusileistų dviem degančiais varikliais pilotas, pasidžiaugęs, saugiai ant žemės, nesitėkštų į ją“, kainavo begalę kad orlaivį „net tokiomis aplinkybėmis pavyko nu- pastangų. Kone jėga bandomą išspausti „oficialųjį tupdyti saugiai“, keleiviams gana įkyriai rekomenda- optimizmą“ ir gyrimąsi neapsakoma VEKS sėkme vo persėsti į utopinį Guggenheimo laivą (įspūdingų nesunku paaiškinti: juk kultūra (priešingai nei kokia gabaritų Zahos Hadid projektą žiniasklaida vadino nors UAB) iš principo negali bankrutuoti, nepaisant ir upe atplaukusiu, ir kosminiu laivu). Matyt, dar institucijų fiasko, finansinės atsakomybės stygiaus gerokai prieš 2009-uosius politikai suvokė, kad vien ar net įžūlaus politikų spaudimo. Demokratinėje vi- VEKS „boingo“ menamam visos Lietuvos skrydžiui į suomenėje visada būna tokių, kurie užsiima meno pasaulio dėmesio orbitą nepakaks. Todėl dešiniajame kūryba ar tiesiog daro tai, kas jiems patinka, kad ir Neries krante imta projektuoti Ermitažo-Guggenhei- kaip tą vadintume. mo muziejų, nors fakto, kad šis „kosminis laivas“ iš Įdomu, kad net ir VEKS „saugumo reikalavimai“ tikrųjų nutūps Vilniaus krantinėje, greičiausiai nie- atliepė globalų naujojo tūkstantmečio nerimą. Prieš kas neplanavo. 2008-ųjų sutikimą miesto meras siekė sudrausmin- Iš įsivaizduojamo „boingo“ mėginta persėsti į dar ti fejerverkų mylėtojus ir apsaugoti Katedros aikštę, sunkiau įsivaizduojamą kosminį laivą, bet jokiu būdu kuri Naujųjų metų naktį anksčiau visada virsdavo nenorėta prisipažinti, kad net ir tas „boingas“ nebu- šiukšlynu. O artėjant 2009-iesiems ir kone intuityviai vo konstruojamas. Blogiausia, kad nepasirūpinta net nujaučiant „nekultūringų“ sausio 16-osios riaušių paprasčiausio orlaivio įranga. Žinoma, negalima sa- grėsmę, ryžtingai siekta suvaldyti minias, užplūsian- kyti, kad VEKS programai įgyvendinti ar Ermitažui- čias būsimąją kultūros sostinę. Iš anksto pareikšta, Guggenheimui atsirasti apskritai nebuvo rengiama- kad Naujųjų metų naktį bus imtasi neregėtų saugumo si. Vis dėlto pasitvirtino bent dvi senos tiesos: norėta priemonių: Vilniuje bus sutelktos policijos pajėgos iš kaip geriau, bet išėjo kaip visada, nes kairė ir vėl ne- visos Vilniaus apskrities, patruliuos net kariuomenė. žinojo, ką daro dešinė, arba atvirkščiai. Hipotetinio Senamiestyje ir jo prieigose bus uždarytas eismas, muziejaus turinys – Fluxus – yra pernelyg tąsus ir ne- pėsčiųjų perėjose stovės kontrolės postai. Anot mero apibrėžiamas įprastais meno kriterijais. Kai kuriuos Juozo Imbraso, „į Katedros aikštę eisime kaip į lėk- politikus hipnotizavusi būsimojo daugiafunkcinio tuvą: jokių gėrimų, sprogmenų ar petardų. Negalime centro galimybių studija buvo sudurstyta iš pernelyg leisti, kad būtų sugadinta šventė.“ skirtingų audinių skiaučių – pasaulinio lygio ekspo- Kartu su pirmaisiais 2009-ųjų nakties fejerverkais zicijų, vietinio (eksperimentinio?) avangardo, Litva- prasidėjusį skrydį Rūta Vanagaitė (viena iš buvusių kų kultūros centro, Jono Meko centro, kino bei ki- VEKS vadovių) vėliau, neslėpdama apmaudo, pava- tokio pobūdžio salių ir t. t. Todėl meninė muziejaus dino lietuvių noru „iššokti aukščiau bambos“. Gal į vizija atrodė ne mažiau fiktyvi negu ekonominio pa- tokius palyginimus nereikėtų kreipti dėmesio ir šį grindimo „modeliai“, apskaičiuojantys į Vilnių neva skrydį optimistiškai sieti su žavia jaunos šalies am- atskrisiančių užsienio turistų naudą. Beje, projekto bicija? Deja, 2009-aisiais vietoj pasiskraidymų tam „krikštatėviai“ tiek ekonomikos kilimo metus, tiek pritaikytais orlaiviais orą dažniau drebino retoriniai sunkmetį vadino „pačiu geriausiu laiku“ globaliam palyginimai. Nors ir ne lakūnas, tačiau ekstremaliu muziejui Vilniuje nutūpti, ir tai nenuostabu – juk sportu aktyviai užsiimantis vicemeras Babravičius svajonėms nebūna tinkamo ar netinkamo meto.
4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Ne viešųjų ryšių erdvėje, o realiame miesto gy- Fluxus kolekciją, įsigytą 2007 m. Antra vertus, pa- venime kietoji forma (infrastruktūra) ir minkštasis vyzdžiui, miestui priklausantis Energetikos ir tech- turinys (kultūra) kelia nemažai „suderinamumo“ nikos muziejus, turintis veiklią vadovybę, puikiai problemų. Deja, nėra jokios vienareikšmės, esą „Bil- funkcionuoja ir jau tapo patraukliu centru. bao patikrintos“, formulės, kaip šiuos dalykus reikė- Lietuvoje labai mėgstama ir lengviau sekasi kurti tų „teisingai“ suderinti. Todėl ir užmojis įkurti naują strategijas ir dalyti pažadus. Sostinės vadovų svajonės Moderniojo meno centrą Vilniuje, dešiniajame Ne- apie virtualius kosminius laivus ar bent transatlanti- ries krante, sulaukia ne tik sveikinimų, bet ir abe- nius lainerius sutapo ir su žemiškesniais statybų sek- jonių, ar verta investuoti į dar vieną naują pastatą. toriaus, taip pat su viešbučių ir restoranų lūkesčiais. MMC vadovai, kalbantys apie gyvą ir atraktyvų šei- Jau egzistuojančios kultūros institucijos nesunkiai mos kultūros centrą, tuo neabejoja. Danguolė Butkie- apibrėžia savo misiją, surašo veiklos nuostatas ar re- nė, būsimojo muziejaus direktorė, teigia: „Kiekvie- glamentus, pagal kuriuos viešumoje pateikiami įvai- na nauja parodų, koncertų ar teatro salė, atsiradusi rūs gražūs duomenys. Vis dėlto „minkštasis“ kultū- mieste, pritraukia daugiau publikos. Matome, kaip ros turinys turėtų būti suvokiamas ne vien naršant suaktyvėjo kultūrinis gyvenimas, atidarius Naciona- po virtualią erdvę ar tyrinėjant ataskaitas – jį reikėtų linę dailės galeriją ir Dailės akademijos „Titaniką“. „apčiuopti“ stebint ir dalyvaujant, lankantis rengi- Vilniuje, lyginant su kitų Europos šalių sostinėmis, niuose ir bendraujant. Šiuo atžvilgiu verslininkų vis dar trūksta parodinių erdvių, ypač didesnių.“ Danguolės ir Viktoro Butkų apsisprendimas kurti Tokiems svarstymams galima pritarti arba ne, privatų muziejų, kuris pristatys Lietuvos, o ne pasau- pavyzdžiui, man atrodo, kad miesto gyvybingumą lio dailę, ko gero, gali tapti pozityviu trečiuoju keliu. (bent kol kas) sėkmingiau skatina ne tiek prestiži- Juk renkama reali meno kolekcija ir investuojama niai urbanistiniai projektai per se, kiek traukos taš- konkrečiame Lietuvos meno lauke. Belieka tikėtis, kais tapusios viešosios erdvės (tarp jų ir kai kurios kad būsimas rezultatas leis praktiškai pajusti, kaip ekspozicijos). Atšilus orams, dešiniojo Neries kran- veikia iki šiol tik populiarinta, tačiau kol kas taip ir to pievas jau natūraliai užlieja įvairios poilsio bei „nepatikrinta“ viešojo ir privataus sektorių partne- pramogų iniciatyvos, net be didesnių pastangų „iš rystė, siekiant tvarios miesto kultūros plėtros. viršaus“. Akivaizdu ir tai, kad intervencinė politi- ka (tai traktuoju ne vien kaip dotacijas, bet ir kaip pozityvius valingus sprendimus) kultūros laukui 1 Galima pritarti Ryčio Zemkausko minčiai apie Lietuvos galingųjų vaiz- reikalinga labiau nei gležnai Lietuvos ekonomikai, duotės skurdą, mat pastariesiems, jei pavyksta būti išrinktiems į Seimą, anot kai kurių analitikų, žaliuojančiai „tartum žolė norisi „pirmiausia pasirūpinti už mokesčių mokėtojų pinigus... gauti pavasarį“.2 Nauji kultūros statiniai šioje situacijoje „prabangų“ automobilį. „Prabangos“ viršūne pas mus laikomi „bemsai“, gali tapti rizikingi vien todėl, kad beveik neįmano- „mersai“ ir „džipai“. Lygiai kaip Rusijoje, neslėpsime. Mažai kam kilo min- ma prognozuoti, kaip jų funkcionavimą ir išlaikymą tis būti originaliam – įsigyti pavažinėtą automobilį ar bent jau hibridą: ateityje paveiks kitų, jau egzistuojančių ar dar tik Vakaruose ir JAV jie labai populiarūs tarp žaliuosius ir socialiai atsakin- planuojamų kultūros centrų veikla, juk, pavyzdžiui, gus vaizduojančių politikų bei verslininkų.“ Žr.: R. Zemkauskas. Kokie niekur nedingo ir idėja įkurti daugiafunkcinį kultū- mes vargšai, www.alfa.lt, 2009-10-02. ros centrą ant Tauro kalno! Ne ką lengviau nuspėti 2 Šis Gitano Nausėdos poetinis palyginimas siūlo protingo sodininko „ne- oficialias kultūros politikos kryptis. Išoriškai ma- matomos rankos“ įsikišimą, o tai gerokai skiriasi nuo veržlaus lėktuvo su žiau efektingų, ypač nedidelių, miesto muziejų vei- narsiu pilotu įvaizdžių. Žr.: Š. Černiauskas, G. Nausėda: Lietuvos ekono- klai savivaldybė didesnės paramos kol kas nežada, mika – tartum žolė pavasarį, www.delfi.lt, 2011-06-01. vis dar nededama pastangų plačiau populiarinti ir
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 5 Problemos ir idėjos
Algis Mickūnas
LIETUVIŠKOS KALBOS PASAULIS*
Kalba ir tiesioginė pasaulio patirtis mergaitės išteka, nešamos gyvenimo srovės. Nors laikas yra ratas, viskas tame rate sukasi gyvybiškai. Tai leidžia Tęsdami svarstymus, kaip galėtume atsakyti į Kanto suprasti konservatyvų pasaulio pasikartojimą (palygin- klausimą, kokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai, kime su amžinu Nietzsche’s beveik tapatumo kartojimu- prisiminkime, kad lietuvių kalba išreiškia labai konkrečią si) ir pajusti gyvybingą pasaulio judrumą. tautos patirtį ir atidų įsiklausymą į savo sielą. Šis įsiklau- Šiame pasaulio pasikartojime ir tekėjime viskas yra symas nebuvo teorinis, jis atsirado tiesiogiai bendraujant surišta ir suausta. Žemyna Motinėlė visus kantriai nešio- su gamta, jaučiant jos pulsą, kai viskas matuojama gamtos ja ir visiems dosniai dovanoja savo turtus. Nors ji juoda, įvykiais ir ženklais. Ilgiausia metų diena buvo švenčiama bet joje slypi visos gėlynų spalvos. Ji visko yra turtinga. kaip Saulės deivės sugrįžtuvės, visi darbai buvo planuo- Pavyzdžiui, midus buvo aukojamas Patrimpui, gamtos jami pagal gamtos ciklus. Žirniai būdavo sėjami praėjus dovanų dievui, ir Medeinei, deivei turtų, randamų girio- mėnesiui (vienam mėnuliui) po saulės dienos pavasarį, se, ežeruose ir upėse. Bet Medeinė yra ir žemės medžių kai diena ir naktis susilygina. Tuoj po saulės dienos bū- deivė, o medis – šventas, nes jis senesnis už kitus gyvuo- davo sėjami linai, o avižos – vyšnioms žydint. Rugius sius ir yra arčiau kūrybos, arčiau žemės, kuri dovanoja pjaudavo po žolių šventės (rugpjūčio 15 d.), o sėdavo žmogui gyvybę. Žmogus yra susietas su žeme ir jos dos- per rudens lygiadienį. Net mėnesių pavadinimai susiję numu, todėl artojas, ardamas pirmą vagą, įardavo gabalą su gamtos ypatybėmis arba su darbo pobūdžiu. Gruodį duonos, pats žodis duona yra kilęs iš senovinio duonia žemę sukausto gruodas, rugsėjį sėjami rugiai, balandis – (duoklė) – žmogus artojas davė žemei auką, duonią. tai paukščio balandžio mėnuo. Vadinasi, pasaulio sam- Lietuvis palaikė gamtos pusiausvyrą: gaudamas duonią prata laiko požiūriu yra cikliška, sukasi ratu, nes viskas iš gamtos, žmogus turi duonią atiduoti/grąžinti gamtai. kartojasi ir kartodamasis atsinaujina. Net žodis pasaulis Pusiausvyra išreiškia ritmišką gamtos reiškinių pasikar- yra konkreti gyvenimo po saule, užsiklojus dangumi, iš- tojimą. Vienos jėgos sustiprėjimas suardo pusiausvyrą, raiška. Gyvendamas po saule, žmogus supranta laiką kaip gamta išmušama iš savo ritmo, o tai blogai, nes žmogus nenutrūkstamą pasikartojantį saulės ciklą – ji pateka, pats priklauso šiai pusiausvyrai ir šiam ritmui, juos su- pakyla ir nusileidžia. Saulei patekėjus, pasaulis nušvinta ardžius, žmogus nukenčia. ir pražysta, šviesoje lietuvis švenčia savo gyvenimo dieną. Pasak Vinco Vyčino, ši pusiausvyra ir ritmas yra re- Įdomu, kad pasaulį žmogus išvysta tik saulės apšviestą, alistinė gamtos samprata, ji neperkrauta technikų ir todėl saulė yra šventa. Jos šviesa gamtiška, todėl joje vis- teorijų, pagrįstų vien žmogaus norais ir pažiūromis, ji kas judru, gyva, viskas teka – ir saulė teka, ir upės teka, ir nėra antropocentrinė, remiasi pagarba gamtos jėgoms. Vyčinas argumentuoja, kad lietuvių filosofija, atsiradusi * Tęsinys iš nr. 6. Pabaiga. Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Santa- iš jų patyrimo, kuris įsikūnijo kalboje, yra pranašesnė už ros-Šviesos suvažiavime 2011 m. birželio 24–26 d. Alantoje, Molėtų rajone. modernių laikų filosofijos kryptis, pritariančias gamtos
6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 kontrolei ir išnaudojimui, kai nepaisoma nei jos ritmo, tinkančiais kitais dalykais. Jei sutampa su jais, jis su jais nei pusiausvyros. Šios kryptys padaro žmogų įstatymų sutinka ir į juos įtinka. Tarp įtikusių dalykų atsiranda pu- steigėju, subjektu be gamtinių ypatybių, nes pasikliaujan- siausvyra ir harmonija – o tas lietuviui patinka. Lietuvis čiu vien teorijomis. Toks žmogus – tai grynas, transcen- nenori per daug viršauti, jis nori sutikti, t. y. susitikti, būti dentinis, monistinis padaras, kuris žvelgia į gamtą kaip į kartu ir pritikti, nori gyventi taikingai, neperžengdamas objektą (Gégenstand), kaip į kažką, esantį prieš žmogų, gamtos pusiausvyros ribų. tarsi pats žmogus gamtai nepriklausytų. Lietuvių filoso- Šios ribos yra įžvelgiamos net aukščiausioje dvasinėje fija, įsigyvenusi į kalbą, teigia, kad žmogus yra pasaulyje plotmėje, kai kalbame apie pasaulio sutvėrimą. Sutverti ir priklauso pasaulio vyksmui, jo jėgoms ir ritmui. Lietu- reiškia dalykams suteikti tvarumą. Tvėrinys, konkrečiai vis suprato gamtą iš vidaus, o ne kaip objektą, esantį šalia sakant, turi savo tvorą ir yra apribotas, be tvorų, kurios jo, ne kaip išorinį, ne kaip svetimą, ne kaip alienus, iš ku- aptveria daiktus, dalykus, pasaulis būtų palaida bala. rio Vakarų filosofija išrutuliojo žmonių susvetimėjimą ir Iš šio tvarumo, iš sampratos, kad įvykiai žino natūralią svetimumą tiek sau, tiek gamtai. Lietuvišką pasaulio kaip savo vietą, lietuvis išsiugdė senovinę dorovę, paremtą ritminės pusiausvyros sampratą išreiškia, pavyzdžiui, dalia. Žmogus priklauso pasaulio daliai, ta dalis turi savo Krivio vaidmuo. Jo aukščiausias tikslas buvo pasiaukoti ribas ir jų paisydama veikia savo viduje. Ši veikla nega- ir įžengti į laužą, sukrautą iš ąžuolo šakų – tokia auka li būti visiškai laisva, nes negalima peržengti natūralių būdavo reikalinga gamtos pusiausvyrai atkurti tada, kai savo ribų. Žmogus, būdamas pasaulio dalis, kantriai pri- gamta ją prarasdavo. ėmė ir savo dalią. Žmogaus elgesys yra geras, jeigu jis Lietuvių kalba savitai išreiškia sampratą įvykių, tu- atitinka savo ribas ir prigimtį, paklusdamas savo daliai. rinčių savyje gyvybės principą. Toks principas kalboje Tokia dalios samprata artima senovės graikų dorovės išreiškiamas refleksyviomis veiksmažodžių formomis, sampratai. Aptarkime, pavyzdžiui, graikų deivės Atėnės atskleidžiančiomis visapusiškus ryšius. Pavyzdžiui, vaidmenį Trojos kare. Hektoras turi stoti į dvikovą su „žmonės susisėdo už stalo“. Tasai si parodo, kad įvykis Achilu. Žinodamas, kad Achilas yra nenugalimas, Hek- įvyko pats iš savęs, iš savo pajėgų, o ne vien dėl išori- toras išsigąsta ir nori pasitraukti iš mūšio lauko. Bet jam nės įtakos. Įvykiai būna surišti vienas su kitu, bet jie turi pasirodo Atėnė ir pažada, kad atsiųs pagalbininką. Stojęs ir savo vidinę dermę, kuri nėra pažeidžiama. „Prieš pat į kovą Hektoras pamato, kad jokios pagalbos jam nėra. lietų susibūrė debesys“ – jie patys susibūrė iš savo vidi- Mums, išpažįstantiems modernią moralę, atrodytų, kad nių jėgų. Taigi lietuviai pasaulio sąryšius supranta kitaip Atėnė pamelavo. Bet pagal ankstyvąjį filosofinį graikų negu modernioji Vakarų filosofija arba Artimųjų Rytų supratimą, kiekvienas įvykis turi savo physis, savo pri- kultai. Tai, kad įvykiai įvyksta patys savaime, rodo net ir gimtį, taigi savo dalią, kurios negalima išvengti. Atėnė kai kurių morfologinių formų galūnės: „Saulutė patekė- nukreipė Hektorą atlikti tai, kas lemta jo dalios, todėl jusi apžėrė visą pasaulį savo spinduliais.“ Ji pati įstengė yra neišvengiama. Jis ne tik susitinka savo dalią, bet ir patekėti. Ši išraiška yra arčiau klasikinės aristoteliškos sutinka su ja, t. y. priima ją. Tame žmogus randa tikė- graikų filosofijos, pagal kurią kiekvienas dalykas turi jimą ir tikrumą – jis yra tikras, nes neišduoda savo pri- savo vidinius principus, savo physis, savo prigimtį. Bet gimties. Tikrumas susijęs su tikėjimu, kuris yra ne religi- ne kiekvienas įvykis gali be jokios atodairos paveikti ki- ja, bet susitaikymas su pasaulio tverties ribomis. tus įvykius. Akmens pirštu neperkirsi. Ši filosofinė žiū- Ši dalios samprata yra susijusi su vidine savo kelio ir jo ra leidžia išskirti visų dalykų prigimtį, jų ryšį su kitais krypties nuojauta. Radęs teisingą kryptį, žmogus randa dalykais, atsižvelgiant, kas, nuo ko ir kodėl priklauso. tiesą. Pasak Kazimiero Būgos, tiesa, teisybė, teismas yra Karvių neganysi smėlynuose. Toks pasaulio supratimas atėję iš tiesumo. Tiesus susijęs su teise, taisymu, tiesumu. lemia lietuvių būdo pastovumą, suvokimą, kad ne vis- Kas tiesus, ištiestas, tas yra ir teisus, teisingas, o kas yra kas su viskuo dera, vienas dalykas gali būti tik su jam kumpas, sulenktas, tas yra neteisus, blogas. Blogis yra nu-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 7 krypimas nuo tiesumo, teigia Būga, juk ir žodis žala yra ir ta pabaiga (telos) reiškė, kad pasiekta riba (peras). Tas kilęs iš šaknies zvel, kuri reiškia būti kreivam, lenktam, pats pasakytina ir apie formą – kiekvieną dalyką apriboja palyginkime: pažvilęs, palinkęs, įžulnus, nukrypęs nuo jo forma ir tos formos nebegalima pakeisti, nes ji suda- tako. Išvesti mergaitę iš tiesaus (doros) kelio yra nusikal- ro to dalyko physis, jo prigimtį. Pagal pasaulio (kosmos) timas prieš Mildą, meilės deivę. Jaunuolis nebuvo tiesus, tvarką niekas negali peržengti savo paties ribų. Kai su- jis nukrypo nuo meilės esmės, todėl padarė žalą. Tiesa brandinami vaisiai, gamta vėl viską pradeda iš naujo, iš susijusi su tiesiogine patirtimi ir yra tiesioginė šios pa- daigų vėl išauga nauja gyvastis, paveldėjusi savo pirmta- tirties išraiška. Kaip minėta, lietuvių dainos rodo, kad jie kų savybes. Paveldėjimas suteikia valdžią – visus gamtos turėjo „aštrią akį“, matė daiktus paprastai ir tiesiogiai, to- dalykus valdo tai, ką jie paveldi iš pirmtakų. Nėra jokios kius, kokie jie yra tiesiame kelyje, suvokdami savo dalią savivalės, visi dalykai turi savo formą ir savo paveldą, ku- ir ribas. Atrodo, kad lietuvių elgsena ir papročiai yra kilę ris glūdi juose kaip prigimties dalis. Tvarka yra išlaiko- ne iš antropocentriškos savivalės, bet atėję iš sampratos, ma, radikalių pasikeitimų nėra. Viskas sukasi cikliškai. kad pasaulis turi ribas, savo vidinius įvykius, kurie ne- atsiejami nuo konkrečios vietos ir kitų įvykių. Ši sam- Žmogaus tvarka: visuomenė prata lemia, kad lietuvių papročiai susiję su jų aplinka, be kurios tie papročiai neturi galios. Žmogus yra dalis Tokia pasaulio samprata lietuviai grindžia ir bendruo- tos aplinkos ir tų kelių, iš kurių nukrypti neteisinga ir meninę arba visuomeninę tvarką. Žodžio visuomenė šaknis žalinga. viš leidžia suprasti, kad pasaulis suvokiamas kaip visata, Peršasi išvada, kad lietuvių kalba perteikia ekologinę kaip tai, kas vieša ir atvira. Net ir dievybė buvo pavadin- filosofiją, kuri siekia dalykų dermės, laikosi pusiaus- ta viešpačiu. Viešybė reiškia priklausymą visatai ir kar- vyros, skatina patirto pasaulio supratimą ir žmogaus tu žmogaus priklausymą viešumai, laikantis paveldėtos susipratimą pasaulyje. Tas su(si)pratimas gali būti susi- tvarkos, suvokiant, kad gyvenimas teka ratu. Viešumoje, jęs su papratimu, pripratimu. Tai ypač aišku iš lietuvių atvirume lietuviai kūrė savo gyvenimą. Aiškiai matyti žemdirbystės papročių – jaučiamas artimas ryšys tarp ryšys su ugnimi, ugnies garbinimas. Prieš saulės dieną įvairių gyvūnų ir žmogaus. Jis tuos gyvūnus prisipratina visos ugnys būdavo užgesinamos, iš ąžuolo šakų krivis ir jie pripranta prie jo. Nenustelbdamas, nepažeisdamas užkurdavo/sukurdavo naują ugnį Perkūno garbei. Iš to jų prigimties, neatimdamas jų savigarbos žmogus pri(si) laužo žmonės nešdavosi nuodėgulius namo, kad įkurtų pratina juos savo ir jų naudai. Vadina juos ne abstrak- namų židinį, namų ugnį, kuri atspindėdavo saulės šviesą, čiais numeriais, bet vardais, kildinamais iš jų būdo ir jos šventę, jos šventumą. Ugnis buvo šventa, taigi ir žmo- ypatybių: margis, pilkis, beragė, žalutė ir t. t. nių sukurta šeima turėjo būti šventa, gyvenanti ugnies ir Gamtos evoliucija nėra procesas, nulemtas priežastin- saulės šviesoje. Sukurti šeimą, vesti, reiškė užkurti namų gumo ryšių, kiekvienas dalykas turi savo užuomazgą – tai židinį, atnaujinant ugningą gyvenimo aistrą. Ta aistra daigas, iš kurio išauga konkretus dalykas ir atskleidžia negalėjo būti nuodėminga, nes žmogus buvo gimęs ne savo esmę. Pasaulis yra gyvas, viskas jame tarpsta iš iš Adomo nuodėmės, jis buvo paveldėjęs gyvybės daigą, daigų. Gamta yra moteriškos lyties, nes viskas gimsta iš kuris pražysdavo puoselėjamas šeimos, jausdamas arti- jos. Kiekvienas dalykas turi savo būdą, ir tas būdas nėra mųjų meilę. Artimas yra tas, kuris arti gyvena, šis artu- primestas žmogaus. Tikrovė turi savo takus, kuriais teka mas ir artimo meilė skamba ir vokiečių, ir anglų kalbose: gyvybė. Pasaulio tvarka atsiranda iš to, kad kiekviena bū- žodžiai Náchbar ir Neighbour reiškia arti gimusius. Ir lie- tybė laikosi savo tako ir išlaiko savo būdą. Tokią tvarkos tuviams artimieji yra jų giminės, gimę iš to paties daigo sampratą galima palyginti su klasikine graikų filosofija, ir siejami panašaus gyvenimo būdo. pagal kurią kiekvienas dalykas turi ribas (peras). Vysty- Tas artimasis, kuris ne giminė, – tai kaimynas, gyve- masis buvo suprantamas kaip ėjimas į tikslą, į pabaigą, nantis tame pačiame arba netolimame kaime. Jei jis vedė
8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 dukterį – išvedė iš tėvų namų į savo namus, vadinasi, ti ir tverti), turėjo galią siūlų audnoje atrasti pasaulio susiejo abejus namus giminyste, sumaišė jų daigus, su- takus. Pasaulį į poeziją, į dainas įaudė poetes, vateos, kūrė naują šeimos židinį. Tai šventa šventė, išreiškiama iš to atsirado vipra (virpėti, dainos aistra) ir kartu vat vestuvių puota, dainomis ir aistringais šokiais. Išsipildė (supratimas). Vedose dainius paruošia audną (taks) su tai, ko taip ilgėtasi, kai ilgais vakarais jaunos mergaitės savo aidu, balsu (taks-vacamsi), taip atsiranda žodis dainuodavo ilgesio dainas. Bet kas gi yra ilgesys? Jis api- tekstas. Graikai šlovino mūzas, įkvepiančias kūrybos ma, kai nutolsta tas, kas buvo labai arti. Dainos išreiškia aistrą, ir vadino jas techtonarchos (pirmapradėmis au- mylimojo – artimiausio žmogaus – nutolimą. Bet štai il- dėjomis). Graikų kalbos žodžiais – priešistorinis žynys gesys išsisklaido, nes jaunamartė išeina su tuo, kas išveda ir dainius – olenos – buvo pavadintas originalus tekstas ją vestuvėse, per kurias ji išpildo savo dalią, atlieka tai, (archi-tektas): arche – pagrindas, techtos – audna). Lo- kas skirta prigimties: mergaitė tampa moterimi. Žodis tynų kalboje ordo, ordior reiškia tą patį: stropų siū- moteris yra iš bendros šaknies su motina. Lietuviai turi lų išskirstymą audnoje. Indoeuropiečių literatūroje Laimą, kuri visada yra tiesi, nenukrypstanti, ji prižiūri, gausu audimo metaforų. Vedos maldoje rašoma: kad kad viskas klotųsi pagal dalią, todėl neša tvarką ir taiką. man takas nebūtų paprastas, kai aš audžiu dainą. Odi- Moteris tampa namų ponia, plg. graikų potnia, sanskrito no mįsles įmenantis milžinas Vafprudnir yra stiprus patni ir lietuvišką pati. Išėjusi į pačias, ji turi teisę su savo (prudr) audime, anglosaksų vodcraeftum-vaef reiškia pačiu važiuoti į viešnages, būti viešnia, būti viešumoje. tą patį: suaudžia dainą su galia. Senovės Islandijoje Moteris yra lietuviškų namų simbolis, o tie namai – audna yra dalios audėja. Šioje audnoje įaustas žmo- tai gimtinė, puoselėjama iš kartos į kartą. Pasak Juozo nių supratimas apie pasaulio takus. Sagė, saga, žynys, Ereto, lietuvė moteris yra namų dvasia. Ji kursto namų dainius, kuris supranta pasaulio audną, jo tekstą, jo židinį, aplink namus žydi jos pasodinti ir prižiūrimi gė- „architektūrą“. lynai, ji augina naujas kartas nuo mažutėlio iki didelio, Lietuvė moteris savo rankomis yra įaudusi jos pa- nuo daigelio iki gėlės, nuo avinėlio iki avino. Mažybinis tirtą pasaulį ir net žmonijos atmintį – jos audna yra kalbos vainikas, anot Ereto, irgi yra sukurtas lietuvės lietuviškai apdainuotas pasaulis. Ji yra ne vien bio- moters, kurios jautrumas aplinkai leidžia jai pajusti ir loginė mūsų motina, ji nuaudė mūsų gimtinę, mūsų sutapti su daugybe gyvybinių skirtumų ir skirtumėlių, pasaulį, kuriame esame gimę. Ji pina pintines iš karnų įpinant juos į kalbą ir į dainas. Lietuvė moteris yra ne- ir vytelių, įpindama į jas aplinkos ritmus, mergaičių nuilstanti lietuviško gyvenimo audėja. Jos rankų darbo dainas ir šokius. audiniuose sutelktas visas pasaulis: saulelėje vešintys gė- Bet ir jis yra prisidėjęs prie pasaulio audnos. Jis yra lynai, rugiuose glūdinti žemės duonia, dangaus ir žemės pats, šeimininkas, kuriantis įrankius, kurie pritinka ran- spalvos. Ji yra lietuviško pasaulio audėja – panašiai iš kai. Jis stato pasaulį savo rankomis ir joms pritaikytais linų saujelės atsiranda balinta drobė, – ir jame gimusio įrankiais. Jis įrengia pastogę sau ir jai, ir visiems gyvū- žmogaus dalios lėmėja. Ji įaudžia ne tik spalvas, bet ir nams, kurie atsiduria po ta pastoge. Čia samprata yra dainų ritmus, ir savo sielą. Lietuvė moteris, atrinkdama tiesioginė ir susieta su tiesioginiais veiksmais, su ran- lino siūlus, įpindama lauko gėlynus, pasaulio spalvas ir ka ir su galva, nes jis apgalvoja, ką reikia daryti, kokį ritmą, kaimo gryčioje tyliai nuaudė vieną iš seniausių grūdą kokiam laukui parinkti, kokį putojančiam alui, o pasaulio sampratų. kokį – duonai. Sukūrę šeimos židinį, jie abu (senovinis Daugelyje senųjų tradicijų dainius, žynys (sage-saga) žodis mudu) savo rankomis sukuria savo pasaulį, eidami buvo savo žmonių dalios audėjas. Jis žinojo tos audnos paveldėtais takais ir jais nukreipdami po gimtinės stogu siūlus ir tai, kaip kiekvienas yra supintas su kitu, t. y. tekantį gyvenimą. kaip suausti pasaulio takai. Pavyzdžiui, Ohura Mazda, Lietuviai nebuvo egocentrikai, viską kildinantys vien sudėjusi šaknis men (turėti dvasinę aistrą) ir dhe (sukur- iš savęs. Jie dar yra sutapę su gamta ir jos įvykiais, dar
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 9 nėra nutolę nuo pasaulio, nuo žemės ir nuo kitų, dar Argi nebūtų maloniausia ir kilniausia tuos pramin- gyvena visuomenėje, jai priklauso ir yra jos dalis. Jų tus takus prisiminti, tuose gimtinės takuose susitikti, veiksmai yra ne privatūs, bet vieši, visų matomi ir visų kad atrastume vidinę pusiausvyrą ir tarpusavio darną? veikiami. Jiems pasaulis nėra „objektas“, nuo kurio jie at- sitraukę ir kurį išnaudoja savo „laimei“ ir troškimams. Jų Straipsnis parašytas vykdant Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės moks- troškimai vis dar yra susieti su gamta, su jos troškimais, lo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ projektą „Individo so- su jos pusiausvyra. Jie yra tikri demokratai, nes leidžia cialinis ir kultūrinis tapatumas“. visatos gyvenimui tekėti jam įprastais takais. Būdami atviri, priklausomi (klausa) nuo giminės ir kaimynystės, lietuviai yra vaišingi, nes to reikalauja dos- Literatūra nioji motina žemė. Lietuvių kalba tiesiogiai ir tyrai iš- reiškia viską, apie ką yra kalbama. Bet tos kalbos reikia K. Būga, Rinktiniai raštai, 1 tomas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės lite- išmokti klausytis, kad per ją mums bylotų pasaulis ir mes ratūros leidykla, 1958. bylotume jam. S. K. Chatterji, Balts and Aryans in their Indo-European background. Simla: In- dian Institute of Advanced Study, 1968. Pastabos apie „svetimpročius“ M. Durante, Ricerche sulla preistoria della lingua poetica greca. La terminologia relativa alla creazione poetica. Roma: Rendiconti, Classe di scienze morali, Ką gi mums, visų bangų išeiviams, veikti, atradus storiche, critiche e filologiche, 15, 1960, p. 231249. arba pažinus lietuvišką pasaulį, supratus jo kalbą? Mes A. Landsbergis & C. Mills, The Green Linden: Selected LithuanianFolk-Songs. New gyvename laisvi, bet ar tos laisvės sampratą gavome iš York: Voyages Press, 1964, from the Introduction by M. Gimbutas. lietuviškos žemės, iš lietuviško žodžio? Laisvė juk reiš- M. Heidegger, “Bauen, Wohnen, Denken” in Vortraege und Aufsaetze. Pfullin- kia leisti sau būti tuo, kas esi, ir leisti visiems kitiems gen: Neske, 1954, p. 145–163. būti tokiems, kokie jie yra. Bet tai nereiškia, kad lais- V. Jungfer, Litauen, Antlitz eines Volkes. Leipzig: Breitkopf & Härtel, 1938. vė yra daryti ką užsimanius, tai jau būtų nebe laisvė, o K. Kerenyi, “Was ist Mythologie?” in Europaeische Revue. Leipzig: [s.n.], 15 Juni paleistuvystė, išklydimas iš gyvenimo tėkmės takų, iš 1939, p. 7ff. pasaulio audnos, iš lietuvio dalios. O. Kratins, An Unsung Hero: Krišjānis Barons and His Lifework in Latvian Folk Lietuviai savo nelaimei yra per daug prisiskolinę Songs. Western Folklore, Oct., 1961, vol. 20, no. 4, pp. 239-255. „svetimpročių“. Jie kovoja už svetimžodžius, jau su- A. Maceina, Filosofijos kilmė ir prasmė. Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akade- linkę nuo tų žodžių naštos, ir daro žalą lietuvybei, mija, 1978, p. 57ff. nukrypsta nuo tiesos, nuo tiesaus lietuviško tako. Jie S. G. Oliphant, “Sanskrit dhénā= Avestan daenā = Lithuanian dainà” in Journal nebesu(si)tinka tuose takuose, o ir susitikę nebeturi of the American Oriental Society, Dec., 1912, vol. 32, no. 4, p. 393–413. tarpusavy darnos. Jie nebesijaučia įausti į lietuvės mo- W. F. Otto, Die Gestalt und das Sein. Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesells- tinos audną, į jos kalbos siūlus, į tuose siūluose įaustą chaft, 1974. Lietuvos ritmą, dainas, spalvas ir melodijas. Jie di- A. Landsbergis & C. Mills, The Green Linden: Selected LithuanianFolk-Songs. New džiuojasi įsiaudę į kitus pasaulius, nesuprasdami, kad York: Voyages Press, 1964, from the Foreword by R. Payne. jų pačių pasaulis, esantis ir atrandamas jų kalboje, yra P. Thieme, “Die Wurzel Vat” in Asiatica. Festschrift Friedrich Weller, Leipzig: [Otto pats gyvybiškiausias, patrauklus net svetimšaliams. Harrassowitz], 1954, p. 656–666. Jie pamiršta, o gal niekada nežinojo, kad jų kalba iš- K. H. Volkmann-Schluck, Einfuehrung in das philosophische Denken. Frankfurt reikšta pasaulio samprata yra tokia pat tobula, o gal (am Main): Klostermann, 1965, p. 54ff. net gilesnė ir sudėtingesnė už daugybę kitų sampratų. V. Vycinas, Our Cultural Agony. The Hague: M. Nijhoff, 1973, p. 66f. Jų kalbos gelmės saugo dar beveik „nekaltą“ visos in- S. Vydunas, Litauen in Vergangenheit und Gegenwart, Tilsit : Verlag der Buch- doeuropiečių kultūros patirtį. druckerei Lituania, 1916, p. 87f.
10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Zecharia PLAVIN
APIE PAGIEŽĄ IR BENDRADARBIAVIMĄ TARP KULTŪRŲ
aune, Vytauto gatvėje, šalia remontuojamo namo likę. Valstybė (šiuo atveju statybininkai) šią moterį nu- Kstatybininkai užtvėrė šaligatvį, palikę tik jo bor- skriaudė, priversdama ją ir jos vaiką nepatogiai kerė- diūrą. Tokiomis sąlygomis žmogus, gerbiantis pėsčiųjų plinti kelkraščiu, bristi per purvą, nes eidami gatve jie eismo taisykles, todėl nenorėdamas eiti gatve, turi pa- nusižengs taisyklėms. Du lengvabūdžiai, šiai valstybei rodyti tikrą ekvilibristo meistriškumą, nes ant bordiū- neįsipareigoję užsieniečiai akiplėšiškai nesilaikė tų pri- ro telpa vos viena koja. Kruopščiai paisydama taisyklių, valomų taisyklių ir būtent toji nepagarba leido jiems tuo kelkraščiu ėjo jauna moteris, susilenkusi, vesdama likti sausesniems ir jaustis patogiau. Tai akivaizdi koš- už rankos mažą vaiką, kuris vis klimpo į purvą, žleg- mariška neteisybė. Kas beliko daryti tai moteriai? Bejė- sintį po aptvaro lentomis. Kartais abu neišlaikydavo gišką pyktį, pagiežą „visam pasauliui“ ji išliejo rėkdama pusiausvyros ir įbrisdavo į šalia kliokiantį purviną van- ant nekalto, nuo jos priklausomo vaiko, nekantriai ir denį. Smarkiai lijo. Moteris negalėjo išskleisti skėčio, šiurkščiai tempdama jį tolyn. nes trukdė aukšta statybininkų tvora. Staiga ji pamatė Akivaizdu, kad moteris nekaltino valstybės (tų sta- mudu su žmona – pasiėmę skėčius ir ratuotus lagami- tybininkų, nors būtent jie privertė ją kabarotis ant bor- nus, linksmai žygiavome į autobusų stotį pačiu Vytauto diūro). Moteris kaltino mus, pažeidžiančius taisykles, gatvės viduriu (tą ketvirtadienio rytą mašinų beveik taigi negerbiančius jai brangios šalies. Kas užmokėjo nebuvo). Piktai žvilgtelėjusi į mus, moteris apkeikė už šitą jos nuoskaudą? Vaikas, kuris mūsų, piktadarių savo vaiką ir šiurkščiai ištempė jį iš purvo. pažeidėjų, net nematė. Neturėjau jokios galimybės tam vaikui padėti – šią Daug metų buvau šventai įsitikinęs, kad pyktis, ieš- akimirką buvau jo mamos kosminis priešas, velnio pa- kant teisingumo, yra gėrio varomoji jėga. Tai man at- siuntinys Žemėje. Tai buvo tikra, nors ir kukli, pagiežos rodė ypač svarbu Izraelyje, kur gyvenu ir praktikuoju apraiška. Būtent apie šitą reiškinį, vadinamą prancūzų savo paties visuomeninį pilietiškumą. Dabar taip jau kalbos žodžiu ressentiment, buvau pakviestas kalbėti nebemanau. Pasaulio lietuvių simpoziume Kaune. Viskas prasidėjo nuo tada, kai 1978–aisiais, antrai- Kodėl moteris įniršo? Kodėl ji taip šiurkščiai elgėsi siais mano buvimo Izraelyje metais, mokslo įstaigos, su niekuo dėtu savo vaiku, pamačiusi, kaip kiti žmo- kurioje mokiausi, pianistų konkurso žiuri skyrė man nės, užuot kankinęsi, laviruodami užtvertu šaligatviu, pirmąją premiją. Pagal konkurso sąlygas gavau teisę su smagiai žingsniuoja gatve? Moters pagiežą interpretuo- tos įstaigos orkestru groti savo paties pasirinktą kūrinį. ju taip: ji dorai laikosi valstybėje priimtų ir gerbiamų Šventinis laureato benefisas turėjo įvykti po dešimties taisyklių, todėl eina šaligatviu, kad ir kiek mažai jo būtų dienų. Priėjęs prie orkestro dirigento, prisistačiau ir
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 11 džiugiai pranešiau, ką ketinu groti. Dirigentas pasakė, kad Ėmiau neapkęsti ir Izraelio rašytojų. studentų orkestras gali su manimi groti tik Bacho kon- Bet taip susiklostė likimas, kad susipažinau su rašy- certą d–moll, kurį jie išmoko dar prieš pianistų konkursą. toju Danu Tsalka, gimusiu 1936 m. Varšuvoje. (Jis, deja, Šį koncertą grojo mergina, dalyvavusi konkurse ir gavusi mirė vėžiu 2005–ųjų birželį.) Danas padovanojo man antrąją vietą. Talentinga pianistė (dabar mes draugaujame keletą savo knygų, kurių tada irgi negalėjau skaityti, nes šeimomis) tada mokėsi pas Patį Svarbiausią Profesorių. jose buvo per mažai įtūžio. Pirmoji premija turėjo būti paskirta, aišku, jai,* bet į žiuri Mane užvaldęs pyktis reiškė nepaliaujamą kovą su tais metais pakviestas studentų atstovas sumaišė kortas ir neteisybėmis, todėl emocinė pusiausvyra atrodė pri- jo balsas lėmė, kad premija teko man (po to įvykio studen- lygstanti moralinei išdavystei. Danas suprato mano tų atstovai daugiau niekada į žiuri nebebuvo kviečiami). būseną ir keletą kartų pakvietė susitikti. Iš jo tada (o Jeigu viskas vyktų šiandien, gal vargais negalais iš- tai buvo 9-ojo dešimtmečio pati pradžia) pirmąkart mokčiau tą Bacho koncertą ir, apsimovęs įžūliai raudo- išgirdau prancūzišką sąvoką ressentiment (pagieža, nomis kojinėmis, iš gaidų jį pagročiau. Bet tada buvau kerštingumas). Danas šį terminą vartojo panašiai kaip drovus jaunuolis, labai nenorėjau lipti į sceną su protesto Nietzsche, tvirtinęs, kad Tikras Žmogus (Antžmogis) jausmu širdyje (šiuo atžvilgiu buvau visiškai teisus – ap- neįsileis ressentiment nuodų į savo sielą. imtas protesto įkarščio, kažin ar tinkamai pagrosi sudė- Tada nelabai gilinausi į Dano žodžius. Tik praėjus tingą partitūrą). Bacho koncerto aš atsisakiau ir su tos daugeliui metų pagaliau suvokiau šios sąvokos reikšmę įstaigos orkestru negrojau niekada. ir žlugdantį ressentiment poveikį. Ėmiau žvelgti į Izraelio Mano pilietinė sąžinė sukilo, ėmiau įdėmiai sekti, kur visuomenę, analizuodamas jos ressentiment. Bet man arti- kokios neteisybės vyksta, savo pasibaisėjimą jomis lie- mesnė ne Nietzsche’s, o Maxo Schelerio (1874–1928) šios damas draugams ir artimiesiems. Mano širdį užplūdo sąvokos samprata. 2007–2010 m., remdamasis Schelerio pilietinis pasididžiavimas – juk atvirai baisiuosi vis didė- metodologija, parašiau didelį tekstą apie Izraelio bėdas. jančiu neteisybių kiekiu! Neteisybės labai greitai užpildė Prieš mėnesį man buvo pranešta, kad ši studija – su patai- visą mano horizontą, daug metų nemačiau nieko, išsky- symais – iš principo priimta ir bus spausdinama. rus jas. Laikiau save didvyriu. Nekreipiau dėmesio į tai, Apie visa tai mąsčiau vykdamas į Lietuvą, kur buvau kiek žmonių įžeidžiau, nė sekundės dėl to nesikrimsda- pakviestas pasidalyti mintimis apie žmogišką bėdą ar mas. (Kadaise užgauti žmonės tik pastaruoju metu ėmė ydą, prancūzų vadinamą ressentiment. man priminti, ko „pasiekiau“ tarpusavio bendravime tuo „totalinio baisėjimosi“ laikotarpiu.) Simpoziume kalbėjau taip: Apimtas švento įniršio, galėjau skaityti tik tokią lite- Terminą ressentiment vartojo ir Sørenas Aabye ratūrą, kuri energingai liejo įtūžį dėl neteisybių ir ku- Kierkegaard’as (Two Ages: A Literary Review), ir rios meninis metodas buvo arba arši košmariška dis- Friedrichas Nietzsche (On The Genealogy of Morals topija arba makabriškas groteskas. Niekaip negalėjau §§ 10–11), bet aš remiuosi gerokai platesniu sociali- suprasti, kodėl dauguma Izraelio rašytojų romanus ir niu psichologiniu šio reiškinio aprašymu, kurį patei- apysakas rašo ramiu tonu. kė įžymus visuomenės tyrinėtojas Maxas Scheleris studijoje Ressentiment (1912). Pasak jo, tai „bejėgiš- * Kokia komiška ir užgauli būna „išankstinio žinojimo“, kas nugalės, išraiška, kas pasipiktinimas, patiriamas žmogaus, kurio garbę pademonstravo pasaulio jaunimo (iki 19 m.) krepšinio čempionatas Ry- pažemino, fizinei gerovei smarkiai pakenkė stipresnis goje. Per apdovanojimo ceremoniją, skambant Lietuvos himnui, iš viršaus žmogus arba stipresnių žmonių grupė. Bejėgiškas pa- pasipylė… Serbijos vėliavos spalvų balionai! Matyt, čempionato rengėjai sipiktinimas pamažu užvaldo jo sielą ir pripildo ją latviai neabejojo, kad pasaulio čempionais taps ne lietuviai, o serbai. – neapykantos, kuri smurto ir pažeminimo veiksmais Red. pastaba. nukreipiama prieš niekuo nekaltus silpnesnius asme-
12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 nis, dažniausiai prieš artimuosius, priklausomus nuo mą, greitai praturtėti ir atsiskirti nuo daugumos. Tai jo.“ lemia, kad politika suskyla į dvi dalis: viena atsigrę- Ressentiment yra baisi griaunamoji jėga, kurios aukų žia į įtakingus prasisiekėlius, kita – į daugumą, kurią neįmanoma numatyti ir kuri išardo žmonių santykius, traktuoja kaip „masę“, bet ne kaip pavienius žmones. atima galimybę gyventi kartu. O tada atsiveria gilus tautinės pagiežos (ressentiment) Ressentiment ypač klesti nepritekliaus ir tironijos są- krateris. lygomis, kai režimas, siekdamas dominuoti, jėga verčia Perpildydama sielą, pagieža paralyžiuoja santykius žmones elgtis prieš savo moralinius įsitikinimus ir tei- tarp žmonių, naikina jautrumą, skatina būti plėšriais singumo supratimą. savanaudžiais ir visiškai atšaldo norą įsijausti į kitų Taip pat ressentiment atsiranda kaip neišvengia- emocines būsenas. Kiaulystė (teatleidžia man niekuo mas netinkamos metaideologijos arba klaidingo ta- dėtos kiaulės) kitų atžvilgiu tampa norma ir yra pri- patinimosi padarinys, nes netinkama metaideologija imtinas tramplinas kiekvienam, turinčiam energijos skatina socialinės sistemos autoritarizmą ir antihu- siekti karjeros. Alisos Rozenbaum (Ayn Rand) ir Mil- maniškumą, o tai sukelia sunkias ressentiment bangas tono Friedmano įteisintą „efektyvų egoizmą“ globa- visuomenėje. lizacija pavertė religija, kuri ideologiškai pagrindžia Nuo 1992 m. dažnai lankausi Lietuvoje. Man pasise- nejautrumą ir nepagarbą eiliniams žmonėms. Taip kė – turiu čia artimų vaikystės draugų, o jūsų atgautos masiškai platinami ressentiment nuodai. Žmonės bėga Nepriklausomybės metais įgijau keletą naujų brangių iš savo valstybės. Matau šį skaudų reiškinį ir Lietuvo- bičiulių. Per šią nuoširdžią draugystę man atsiveria je. Lietuva, graži šalis su problemomis, kurios – nustebau Tyrinėdamas ressentiment aptikau du būdus, kaip tą suvokęs – labai panašios į reiškinius, giliai ir sun- jį neutralizuoti – transcendentalų hierarchinį ir pro- kiai žeidžiančius Izraelį. Nors mūsų šalių visuome- fesionalų tarpkultūrinį. nės labai skiriasi, istorinės ir socialinės aplinkybės Pirmąjį būdą romane „Vargdieniai“ genialiai aprašė irgi skirtingos, bet atmosfera, deja, ir vienur, ir kitur Victoras Hugo. Pamenate, Žanas Valžanas, 19 metų pritvinkusi vienodai bejėgiško pykčio, kuris dažnai kalėjęs už tai, kad pavogė duonos kepalą badaujan- nukreipiamas į silpnesniuosius, paverčiant juos be čiai savo motinai pamaitinti, išėjęs į laisvę neapkenčia kaltės kaltais. viso pasaulio, nes ir pats yra jo nekenčiamas, neturi nei kur pernakvoti, nei ką valgyti. Mirtinai nusikama- Maža šalis, neturinti strateginių gamtos išteklių, per- vęs, jis atsiduria vyskupo Bienveniu namuose, ten yra sekiojama nuolatinės baimės dėl galingų kaimynų gro- pavaišinamas ir gauna nakvynę. buoniškų užmačių, neišsilaisvinusi iš slegiančios istori- Naktį pabudęs, pavagia sidabrinius šaukštus ir pa- nės tremčių, žudančių okupacijų patirties, nemokanti bėga. Policija jį nutveria ir atveda pas vyskupą akis- tvarkytis pagal socialinės demokratijos principus, išug- taton. Valžanas apstulbsta, išgirdęs vyskupą sakant, džiusi palyginti nedaug žmonių, kurie ramiai jaustųsi kad šis padovajonęs tuos šaukštus paleistam kaliniui, ir sėkmingai dirbtų, perpratę Vakarų liberalizmo sche- gaila, pamiršęs atiduoti dar ir sidabrines žvakides. Po mą, yra patogi dirva vešėti visuomenės disharmonijai to vyskupas tyliai paliepia Valžanui, kad parduotų ką ir ressentiment. Šalies valdžia – neneigiu nuoširdžių jos pavogęs ir už tuos pinigus susikurtų tokį gyvenimą, pastangų ir akivaizdžiai dorų siekių – po tarptautiniu kad siela džiaugtųsi, – tai būsianti didžiausia dovana „efektyvaus globalizmo“ skėčiu neįstengs sukurti są- Dievui. lygų, kurios padėtų visuomenei greitai persitvarkyti Sukrėstas vyskupo poelgio, Valžanas patiria sielos ir harmoningai gyventi. Tačiau atsiranda galimybė atpirkimą – nuo tada jis gyvena visiškai kitaip, spin- tam tikram kiekiui žmonių, gerai perpratusių siste- duliuodamas meile ir jautrumu artimiesiems.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 13 Mūsų laikais šis „Vargdienių“ epizodas dažnai fesinę užduotį (sakykim, jis naudojasi tautosaka, o gal praleidžiamas, tarsi audringai romantiško romano valstybine patirtimi arba taiko savitą metodologiją), kontekste būtų neesminis, bet iš tikrųjų jis parodo žmogus tarsi atsibunda: jo žinios, iki šiol atrodžiusios labai taurų, deja, labai retai taikomą būdą, kaip iš- nuobodžios ir netekusios perspektyvos, staiga atgyja gydyti sielą nuo bejėgiško pykčio ir velniškų jo nuo- ir įgauna naują pritaikymo galimybę. Kitos kultūros dų, dažniausiai nukreipiamų į dar silpnesnį nekaltąjį. trauka ne tik sužadina norą eiti pirmyn profesijos Šis išlaisvinimas yra Pasaulio Teisuolių kelias, bet jis horizonto link, bet ir sukuria kūrybingą, geranorišką pažįstamas gal tik tiems, kurie augo su meile širdyje atmosferą. Tai praturtina abi puses. arba besąlygišką meilę patyrė vėliau. Šiuo atveju pa- Iš to gali daug pasisemti ir mokiniai, ir įvairių sri- tarti ką nors, būtų tolygu auklėti žmogų, kad jis taptų čių profesionalai, nes tai yra ne hierarchiškas, bet Leonardo da Vinci’u arba Mozartu. Unikalią trans- kolegialus augimas. cendentinę dovaną suteikia ne auklėjimas ir, žinoma, Geranoriškas profesinis ryšys tarp kultūrų kreipia ne turtai, o tik besąlygiška meilė ir įkvėpimas, todėl suvokti savo tautos kultūrą ne kaip nuobodų įsiparei- prikelti naujam gyvenimui tą, kurį apnuodijusi nea- gojimą puoselėti sustabarėjusias apeigas. Kiekviena pykanta, gali ir neturtingas, šlovės spinduliuose nesi- nauja patirtis leidžia kultūrai atsinaujinti. Atmesdami maudantis žmogus. tai, kas pasenę ir persunkta ressentiment nuodais, iš- laisviname kūrybinę energiją. Yra ir antras būdas, kaip išgydyti sielą nuo pykčio, – Toks bendravimas yra regioninis, kolegialus, o ne tai atrandama „pakeliui“, t. y. dirbant vienoje srityje ir hierarchinis, kai siekiama, kad visi paklustų vienam randant „bendrą kalbą“ arba turint bendras profesines autoritetui. Tai padeda suvokti, kad pavienis žmogus vertybes su bendradarbiais. Profesinė – bet kurios sri- yra kartu ir visas pasaulis, leidžia įžvelgti absoliučią jo ties – edukacija yra transcendentalumo apraiška. Pro- sielą, „išgirsti“ tai, ką konstruktyvaus ir įdomaus, net fesijos viršūnė – tai žmogiškoji kūryba, kurios hori- gyvybiškai svarbaus, jis sako savo pakeleiviui (fellow- zontas yra tai, kas dar nepažinta. Kiekvienas žmogus, traveler). ilgai mokęsis tam tikros disciplinos ir investavęs į ją Aš esu už regioninį profesinį bendradarbiavimą, už savo pastangas, žino, kad egzistuoja pasakiška galimy- kolegiškas regionines profesines konferecijas, kuriose bė priartėti arčiau jos horizontų. Daugelis, iš tolo pa- dalijamasi patirtimi, kaip siekti transcendentalumo jutę tokią perspektyvą studijų metais, vėliau atitolsta nepritekliaus sąlygomis, suvokiant ressentiment pa- ir gyvena inertiškai, neperžengdami profesijos nusta- vojų. Mažų šalių žmonės, ypač jeigu jie yra kūrybiš- tytų ribų. Tokius žmones kamuoja rutinos nuobodu- ki, galėtų sėkmingai dalyvauti tokiuose regioniniuose lys, apima bejėgiškas nepasitenkinimas ir kyla grėsmė renginiuose, kad kartu ieškotų ir rastų būdą, kaip at- apsinuodyti ressentiment. kurti geranorišką dialogą tarp žmonių ir kaip „kali- Bet transcendentali šviesa gali įsižiebti net vėlyva- bruoti“ politiką, kad ji padėtų siekti šito tikslo. Tada me amžiuje, net dirbant nepalankiomis sąlygomis, net šalies mažumas nebus jos trūkumas, esminis neprite- jaučiant moralinį ir materialinį nepriteklių. Tai gali klius. įvykti, kai panašios profesinės užduoties imasi skir- tingų kultūrų žmonės ir dirba kartu. Nesvarbu, ar tai Baigęs kalbėti, pažvelgiau į klausytojų veidus – at- būtų pradinės mokyklos mokytojai, vaikų darželio au- rodė, kad susidraugavome (o gal įaudrinti jausmai klėtojai, ar menininkai ir filosofai. man melavo…), bet aiškiai pajutau: mintis apie re- Kiekviena kultūra skirtingai apvaisina konkrečią gioninį profesinį bendradarbiavimą nebuvo suvok- profesiją ir pasiekia savitų rezultatų. Susidūręs su ki- ta kaip praktinis pasiūlymas, nors būtent tai sudaro tos kultūros atstovu, įdomiai sprendžiančiu savo pro- mano samprotavimų esmę. Man atrodo svarbu rengti,
14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 pavyzdžiui, pradinių, vidurinių mokyklų mokytojų ir aukotis „tautos vienybei“, savaisiais pripažįstami tik konferencijas Sedoje, Biržuose, Turmante, Daugpily- etninės grupės atstovai. je, Liepojoje, Tartu, Viljandyje ir t. t., kad lietuvių, la- – O vietnamiečiai, gyvenantys Pavilnyje, tokiais ne- tvių ir estų mokytojai nuolatos dalytųsi patirtimi, kaip pripažįstami… ugdyti mokinių smalsumą mokslams ir humanistikai, – Būtent taip. įžiebti jų kūrybingumą, remiantis skirtinga šių šalių – Tai ką, laisvės dėlei jūs siūlote suardyti šalį? tautosaka ir savaip suformuotomis vertybėmis. Esu – Mano vizija būtų tokia: kiekvienas žmogus galė- įsitikinęs, kad tautosakos ir vertybių sąveika, pažin- tų gyventi ir klestėti iš vidaus, savo širdies vedamas, tinis kultūrų tarpusavio ryšys yra brangios dovanos, puoselėdamas savo gabumus ir vertybes, kurių jam praturtinančios žmonių gyvenimą. nereikėtų atsisakyti, paklūstant valdžios ar įtakos Toks pat kultūrinis bendradarbiavimas galėtų vykti grupių raginimams aukotis „vienybės“ dėlei, t. y. jam ir tarp akademikų, pavyzdžiui, istorikų, kurie nuolat nereikėtų dėl to griauti savo ir savo artimųjų gyveni- lygintų skirtingose šalyse okupacijų paliktus randus, mo. Ir valdžiai, ir visuomenei derėtų suvokti, kad kie- primestos ideologijos interpretacijas, prisitaikymo kvienas žmogus ir jo siela – tai ištisas pasaulis, kuris ir pasipriešinimo modelius… Ekonomikos sritis irgi turi teisę skleistis savaip. Tada širdyse nebus pykčio šaukiasi kultūros bangomis transliuojamų interpre- (arba jo bus gerokai mažiau), neskriausime silpnesnių tacinių palyginimų. Kiekviena įžvalga padeda mums už save, nes kiekvienas galės aistringai pasinerti į jam palypėti bent vienu laipteliu aukštyn, kad toliau ma- įdomių idėjų paieškas. tytume ir geriau suprastume įvairius reiškinius, – tai – Supratau: agituojate už anarchiją… išlaisvina iš bejėgiškumo pančių. – Sakykite, ar daug yra žmonių, kaltinančių valdžią Net žvelgiant iš šalies, plika akimi matyti, kad re- dėl skriaudų, kurias jie patiria? – paklausiau. gioninis tarpkultūrinis Baltijos šalių bendradarbia- – Daug, bet kokią tai turi reikšmę? vimas yra nepakankamas, pagrindinės pastangos yra – O ar daug yra žmonių, kaltinančių valdininkus, nukreiptos į Lietuvos ryšio su išeiviais stiprinimą, kad šie nedorai praturtėjo? kuris grindžiamas hierarchine Tėvynės pirmumo są- – Daug, bet jie iš tikrųjų nėra nekalti. voka. Tai atbaido nemažai emigrantų, nes didina jų – Ar daug yra efektyvių protestų? nuoskaudas, jų ressentiment, nors ir atmieštą ilgesiu. – Kaip čia jums pasakius… Bet kaip jie susiję su O puoselėti geranorišką vietinį bendradarbiavimą mūsų pokalbiu apie anarchiją? tarp kultūrų stinga ir entuziazmo, ir impulsų. – O aš apie anarchiją ir nekalbu, – atsakiau, – kalbu apie išsivadavimą iš paralyžiuojančio pykčio. Tai leis- tų žmonėms (taip pat ir valdžios atstovams) pakeisti Dabar norėčiau pridėti ilgą post scriptum apie susi- savo požiūrį vieniems į kitus, revizuoti savo jausmus tikimą Laisvės alėjoje. ir dirbti, paisant vienas kito lūkesčių. Tada subtiliau Prie fontano mane užkalbino vyriškis, kuris klausė- derintume veiksmus, stengdamiesi sukelti kuo mažiau si mano pranešimo simpoziume: tarpusavio rietenų ir pykčio, ieškotume efektyvių po- – Jūs sakėte, kad ressentiment dažnai apima tada, kai litinių alternatyvų… visuomenę valdo netinkama „pagrindinė idėja“, ar taip? – Aš vis tiek manau, kad be vienybės toli nenuei- – Būtent taip, – atsakiau. sim, – pasakė pašnekovas ir atsisveikino. – Ar galėtumėte įvardyti tą negerą „pagrindinę Pradėjo smarkiai lyti. Scena su moterimi, tempian- idėją“, – paklausė. čia vaiką Vytauto gatve, įvyko kitą rytą. Lietaus, atro- – Mano manymu, tai etninės tautinės vienybės do, lyta be paliovos… idėja, – atsakiau. – Žmonės skatinami dirbti, atsidėti
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 15 Pro publico bono
Mantas Liesis
Eutanazija diskusijų spąstuose
eilė ir mirtis yra pagrindinės, svarbiausios žmo- žiaus, švęsdamas gimtadienį, ištarė eilutę iš savo eilėraš- Mgaus egzistencijos temos. Erotas ir Tanatas – tai čio: „Gyvenau, ir dar noriu!“ Jaunystė, sveikata, poezija, du banginiai, ant kurių laikosi žmogiškasis pasaulis. pavasaris – visa tai visomis išgalėmis neigia mirtį. „Čia Gyvenimo esmė yra erotas, kurį visi tapatina su mei- nebus mirties“, – tarsi pažadą šnabžda gyvenimas. le. Žmogus stokoja meilės, todėl visą gyvenimą trokšta Kalbėdami apie mirtį iš tikrųjų kalbame apie gyve- mylėti ir būti mylimas. Tačiau eroto sąvoka yra žymiai nimą. Juk žmonės neturi mirties patirties. Yra žmonių, platesnė. Erotas simbolizuoja pamatinę stoką, stygių, patyrusių „klinikinę mirtį“, tačiau tikrosios mirties glūdintį žmogaus prigimtyje. Žmogus iš prigimties yra nepažįsta niekas. Kai žmogus sako: „Aš noriu mirti“, erotiška, kitaip tariant, stokojanti būtybė, jis jaučia ne iš tikrųjų tai reiškia: „Noriu gyventi, bet noriu gyventi tik meilės, bet ir įvairių daiktų stoką. Žmogui būtina KITAIP.“ Kuo jaunesnis, kuo sveikesnis žmogus, tuo su vartoti, kad patenkintų elementarius, buitinius savo didesniu patosu jis kalba apie mirtį. Jauni, sveiki, gra- poreikius. Teisingas lietuviškas posakis, kad žmogus žūs dažniausiai pasisako ir už eutanazijos įteisinimą. gyvas, kol valgo. Apie mirusį sakoma: „Padėjo šaukštą.“ O tie, kurie atsiduria ant mirties slenksčio, nutyla. Jie Taigi, vartoti – reiškia gyventi. nėra girdimi. Nes mirtis yra anapus gyvenimo, kartu Dalis žmonių jaučia nenumaldomą kūrybos stoką – ir už kalbos ribų. Sunkiai sergantis žmogus apie mir- jiems būtina kurti. Kurti tai, ką vartotų kiti. Vadinasi, tį paprastai nekalba, juo labiau nekalba apie savo teisę kurti – taip pat reiškia ir gyventi. Vartodamas, kurda- numirti. Apie teisę mirti kalba sveiki žmonės, bet jų mas, mylėdamas žmogus gyvena. Kas nebekuria ar bent žodžiai apie mirtį skamba kaip naivus flirtas, kaip už- jau nebevartoja, kas tampa nebemylimas, tas atsiduria kalbėjimas. Kita vertus, tai neišvengiama, nes žmogus prie mirties. yra kalbanti būtybė, kurios gyvenimą reguliuoja kalba Gyvenimas yra mirties neigimas. Žmonės nenori kal- išreikštos teisės normos. bėti apie ligas, mirtį. Ir tai normalu, nes mirtis slegia, „Gyvybė – tai judėjimas“, – teigė tiek Sokratas, vargina, gąsdina nebūtimi. Mąstyti apie nebūtį žmonėms tiek Schopenhaueris. Kas juda, tas gyvas. Gyvas tas, nepakeliama, todėl jie svaiginasi gyvenimu – vieni daug kas juda. Kiekvienoje žmogaus kūno kertelėje viskas dirba, kiti aistringai kuria, treti atsideda šeimai, ketvirti be perstojo juda kruta. Ir jis pats turi nuolat judėti, visa tai sėkmingai derina. Žmonės trokšta įprasminti be- kad išlaikytų savo gyvastį. Gyvendamas žmogus turi prasmę būtį, teigdami gyvenimą ir bėgdami nuo mirties. nuolat kovoti su ligomis, su senėjimu – jis turi judėti, Visi, dar pajėgiantys kurti, vartoti, mylėti, nori gy- sportuoti, būti gryname ore, nepasiduoti skausmui ir venti. Justinas Marcinkevičius, būdamas solidaus am- nevilčiai.
16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Gyvenimas nėra amžinasis gėris, kartu jis labai žiau- būti siejama vien su smegenų žievės žūtimi. Dabar rus, pirmiausia todėl, kad laikinas. Žmogus miršta palik- mirties kriterijus koreguojamas, t. y. mirties momentą damas besidžiaugiantį, besišypsantį – gyvą gyvenimą. galima paankstinti, teismo sprendimu. Teisėjų, kaip ir Merdėjimo procesas gali užsitęsti, atnešdamas di- didžiosios visuomenės dalies, logika paprasta: nieka- džiules kančias. Kenčiantis žmogus gali nuoširdžiai no- da iš komos nepabusiantis pacientas, kurio smegenys rėti mirties, ypač greitos ir lengvos – eutanazijos. negrįžtamai pažeistos, nors jis kvėpuoja savarankiškai, Apie 523 m. baltų kraštuose galiojusiame Brutenio neturėtų būti laikomas gyvu žmogumi. Labai garsi byla, teisyne buvo rašoma: „Jei žmogus yra apsunkintas ser- kai Anglijos Lordų Rūmai, aukščiausia teisminė instan- gančiais artimaisiais ar jei jis pats sirgtų, tai mes leidžia- cija, žongliruodami teisinėmis sąvokomis pripažino, me juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų kad savarankiškai kvėpavusiam vegetacinės būsenos tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis.“ Tomas Moras, pacientui buvo teisėtai nutrauktas dirbtinis maitinimas Katalikų bažnyčios šventasis, garsiajame 1515 m. vei- ir skysčių skyrimas. Pacientas mirė. Taigi, nors Vakarų kale „Utopija“ rašė: apie žmogų, kuris „negalįs atlikti teisės aktai mirties momentą tapatina su visų smegenų jokių gyvenimo uždavinių, kitiems tapęs nemalonus, mirtimi, teismo sprendimu mirties momentą galima našta sau, taip sakant, pragyvenęs savo mirtį, tai jis turįs paankstinti. nebetęsti savo pražūties ir vargų ir, jeigu jam gyvenimas Ev ir thanatos – iš dviejų graikų kalbos kilmės žodžių kančia, ryžtis mirti. Jis turįs arba pats išsilaisvinti, arba sudarytas eutanazijos terminas. Ev – geras, thanatos – laisvu noru sutikti, kad būtų kitų išvaduotas.“ mirtis. Eutanazija – tai gera mirtis. O kas nenori geros Filosofiniai klausimai, t. y. klausimai, į kuriuos nėra mirties? Žmonės maldose prašo: „Duok, Dieve, lengvą atsakymų, labai svarbūs. Jie padeda suvokti mūsų san- smertį.“ Eutanazijos idealas yra lengva, graži, neskaus- tykį su gyvybe ir su mirtimi. Filosofiškai galima disku- minga mirtis. Mirti be kančių, be skausmo, nugyvenus tuoti, dėstyti įvairius požiūrius, kas yra gyvybė, kas yra prasmingą gyvenimą, apsuptam mylimų ir mylinčių mirtis, bet teisiškai pateikiamas labai konkretus atsaky- žmonių – šito trokšta visi. Deja, daugelis miršta patir- mas, kas yra gyvas, o kas – miręs. dami didžiules kančias. Teisė labai aiškiai apibrėžia, iki kada laikomas Eutanazija pateikia gyvybės vertinimą – ar ji gera, gyvu, – iki visų smegenų mirties momento. Tik mirus ar bloga. Geros lengvos mirties esmė ir yra gyvenimo visoms smegenims: tiek smegenų žievei, tiek kamienui, vertinimas. žmogus pripažįstamas mirusiu. Ir čia kyla klausimas, ar Dabartiniais laikais eutanazijos samprata nutolo nuo nejudantis žmogus – pavyzdžiui, tas, kuris yra pasto- pirminės šio žodžio reikšmės. Gyvenimo kokybės kri- vios vegetacinės būsenos ir kurio smegenų žievė, atsa- terijus išliko, tačiau dabar eutanazija suprantama ne kinga už mąstymą, yra mirusi, o funkcionuoja tik sme- tiesiog šiaip gera, lengva mirtis, o tokia mirtis, kurią genų kamienas, palaikantis kvėpavimą, – vis dar gyvas. paspartina, prie kurios prisideda kitas žmogus, papras- Pagal galiojančias teisės normas toks žmogus laikomas tai gydytojas. Mūsų dienomis eutanazija suprantama gyvu. Formali baudžiamoji teisė žmogaus gyvybę sau- kaip medikalizuota mirtis ligoninėje, pacientas pasi- go nuo jo gimimo iki visų smegenų mirties. Todėl bet rašo dokumentus, kad prašo padėti jam numirti, nes kuris asmuo, atėmęs gyvybę žmogui, net ir beviltiškai serga labai sunkia liga. Moderni eutanazijos samprata į sergančiam, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn mirties procesą įtraukia kitą asmenį – jis arba pats savo už nužudymą. veiksmais atima gyvybę sunkiai sergančiam pacientui 1968 m. Harvarde sudaryta medikų, juristų, etikos (tai vadinama eutanazija), arba suteikia priemonių, specialistų ir teologų komisija apibrėžė smegenų mir- kad kenčiantis žmogus pats sau atimtų gyvybę (tai va- ties kriterijus. Tiesa, mirties kriterijai, nustatyti teisės dinama padėjimu nusižudyti). Gyvybės atėmimas pa- aktais, ateityje gali būti koreguojami, antai mirtis gali stovios vegetacinės būsenos pacientams, kurie negali
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 17 išsakyti savo valios, taip pat priskirtinas prie eutana- Lietuvos Baudžiamojo kodekso nusikaltimų žmo- zijos, vis dėlto dabar eutanazija dažniausiai suvokiama gaus gyvybei skyriuje yra straipsnis, nustatantis atsa- kaip mirtis paties asmens prašymu. Tai siauroji ir pati komybę už padėjimą nusižudyti beviltiškai sergančiam populiariausia samprata, dar vadinama savanoriška eu- asmeniui, už tai gali būti skirta laisvės atėmimo iki ke- tanazija. tverių metų bausmė. Kadangi eutanazijos nusikaltimai Lietuvos teisės aktuose eutanazijos sąvokos nėra. labai latentiški, juos sunku įrodyti, o minėto straipsnio Jei eutanazijos terminą išverstume į teisinę kalbą, tu- formuluotė gana neaiški, iki šiol nėra nė vieno apkalti- rėtume apibrėžti du skirtingus polius: eutanaziją kaip namojo nuosprendžio pagal BK 134 straipsnį „Padėji- nužudymą ir eutanaziją kaip teisėtą veiklą. Viename, mas nusižudyti“, nors kodeksas galioja jau aštuonerius neigiamame, poliuje, eutanazijos sąvoką keičia netei- metus. sėto tyčinio gyvybės atėmimo (kitaip sakant, nužudy- Lietuvoje, kaip ir daugumoje valstybių, aktyvi eu- mo) sąvoka; kitame, teigiamame, poliuje – eutanazijos tanazija, kai gydytojas savo veiksmais atima gyvybę sąvoką keičia paciento teisė savo valia atsisakyti jam pacientui, yra neteisėta ir nelegali, o ją atlikę asmenys nepriimtino gydymo, net jeigu tai sukeltų jo mirtį. Jei traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau yra vals- eutanaziją suvokiame kaip gydytojo veiksmus, kai jis tybių, kurios priėmė specialius įstatymus, nustatančius, suleidžia mirtiną vaistų, stabdančių širdies veiklą, dozę, kad eutanazija teisėta, jei ji vykdoma laikantis visų pro- Lietuvoje tai būtų traktuojama kaip neteisėtas gyvybės cedūrinių reikalavimų, jei ją atlieka medikai tiksliai pa- atėmimas ir gydytojas būtų traukiamas baudžiamojon gal įstatymą. Olandija yra pirmoji Europos valstybė, kuri atsakomybėn, nes padarė nusikaltimą. Aktyvi eutana- 2002 m. įteisino eutanaziją ir padėjimą nusižudyti. Jos zija Lietuvoje yra nusikalstama. pavyzdžiu pasekė Belgija. JAV Oregono valstijoje, kuri Bet jeigu pacientas pareiškia, kad atsisako bet kokio pagal gyventojų skaičių panaši į Lietuvą, nuo 1997 m. gydymo, net ir galinčio pailginti gyvenimą, gydytojas galioja Orios mirties įstatymas. Čia yra įteisintas tik neprivalo tokio paciento gydyti. Tokia eutanazija, dar padėjimas nusižudyti, kai sergančiam žmogui sutei- vadinama pasyviąja, bus teisėta. Gydytojas, kuris, nors kiamos priemonės, kuriomis galima atimti sau gyvybę. ir galėjo išgelbėti pacientą nuo mirties, bet jo negelbėjo, Medikas negali suleisti pacientui mirtinos vaistų dozės, nes pacientas atsisakė gydymo, nebus traukiamas bau- jei tai padarytų, būtų traukiamas baudžiamojon atsa- džiamojon atsakomybėn. komybėn. Oregono valstijoje praėjusiais metais dėl pa- Visa diskusijų apie eutanaziją esmė – ribų klausimas. dėjimo nusižudyti mirė apie 60 pacientų, suvartojusių Svarbiausia nustatyti, kur brėžti ribą tarp neteisėtos eu- medikų paskirtą mirtiną vaistų dozę, ir tai sudaro labai tanazijos, kuri turi būti pripažįstama nusikaltimu, ir nedidelį visų mirčių procentą. tarp teisėtos eutanazijos, kuri pripažįstama lengva gera Vienos valstybės nedaro skirties tarp eutanazijos ir mirtimi. Apskritai, protingiausia būtų vengti eutanazi- padėjimo nusižudyti, kitos, kaip antai JAV Oregono jos sąvokos, nes žmonės, diskutuodami apie, atrodytų, valstija, įžvelgia čia didelį moralinį ir teisinį skirtu- tą patį reiškinį, jį įsivaizduoja ir supranta labai skirtin- mą. Atseit, kai asmuo, nors ir su mediko pagalba, pats gai. Eutanazijos sąvoka labiau maskuoja su gera len- sau atima gyvybę, yra pateisinama, o kai gyvybę savo gva mirtimi susijusias problemas, negu jas sprendžia. veiksmais atima kitas žmogus (medikas) – nepateisi- Būtų geriausia kalbėti ne apie abstrakčią eutanaziją, nama. bet diskutuoti konkrečiais klausimais: pavyzdžiui, Nors Šveicarijoje nėra specialaus įstatymo, kuris apie paciento teisę atsisakyti gydymo, apie tai, kada įteisintų padėjimą nusižudyti, baudžiamasis kodeksas gydytojas gali nutraukti pastovios vegetacinės būsenos nedraudžia tokios pagalbos, jei ji suteikiama iš gerų, pacientų gydymą, arba kaip galima sumažinti fizinį nesavanaudiškų paskatų. Taigi šioje šalyje legali yra ne mirštančiojo skausmą… eutanazija, o padėjimas nusižudyti, ir tai daroma pa-
18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 prastai ne ligoninėse, to imasi visuomeninės organiza- Labai retas žmogus nori žinoti, kad jis serga sunkia cijos, viena iš tokių yra „Dignitas“. nepagydoma liga, tiksliau sakant, nenori išgirsti to- Apie šią organizaciją ir apie 93 metų ponios Alisos kios tiesos, kuri atima svarbiausią dalyką, gyvenimui kelionę į Šveicariją gražiai numirti neseniai išleistoje suteikiantį prasmę, – tai viltis. Paciento teisė žinoti pjesėje „Ponios Alisos gimtadienis“ rašo Vanda Juknai- ligos eigą ir prognozes dažnai tampa vadinamosios tė. Alisa švenčia savo gimtadienį ir netikėtai telefonu jatrogenijos – tai liga, kylanti dėl netinkamo gydyto- gauna pasiūlymą savo noru pasitraukti iš gyvenimo, jai jų elgesio, – priežastimi. Kai ligoniui tiesiai, raciona- žadama tokia mirtis, apie kokią galima tik svajoti. Po- liai, mediciniškai pasakoma, kuo jis serga, kad jam liko niai Alisai siūloma protingai rinktis, „nes tik rinkdama- tiek ir tiek laiko gyventi, tai paveikia ligonio psichinę sis suteiki prasmę gyvenimui“, savanoriška mirtis, anot būseną, ir jau ne liga, o teisinė informacija atima viltį organizacijos „Dignitas“ atstovų, padeda racionaliai pasveikti, net viltį gyventi. išspręsti gyvenimo pabaigos sunkumus. Šioje pjesėje Minėtas vienas žymiausių šių laikų teisės filosofų keliami klausimai nėra tušti ir beprasmiai. Apie juos ra- Ronaldas Dworkinas savo knygoje aprašo senutę Mar- šoma ir mokslo knygose, juos svarsto žymiausi teisės fi- go, kuri serga vėlyvos stadijos Alzheimerio liga. Nors losofai. Antai Ronaldas Dworkinas knygoje „Gyvenimo pati visiškai nebesugeba pasirūpinti savimi, Margo, viešpatavimas“ (Life’s Dominion) teigia, kad valstybės, iš šalies žiūrint, yra laimingiausias kada nors matytas varžančios žmogaus laisvę apsispręsti, ar jam gyventi, žmogus. Nepaisant to, teisės filosofas prieina prie išva- ar ne, yra totalitarinės. Dworkino mintį galima pratęsti dos: jei Margo toliau bus gydoma arba jei nebus atimta ir taip: žmogaus laisvė pasiekia aukščiausią tašką tada, jos gyvybė, pažeisime Margo autonomiją, tai yra pa- kai jis yra laisvas padaryti patį kardinaliausią veiksmą – žeisime kažkada buvusios sveikos Margo nenorą būti atimti sau gyvybę. Dworkino logika sako, kad nusižu- tokia sunkia ligone, kokia ji dabar yra. dydamas žmogus parodo, esą viskas priklauso tik nuo Nauja laisvės ideologija veda ne prie ko kito, bet prie jo valios ir pasirinkimo. eutanazinės politikos, nacių vykdytos prieš septynis Suabsoliutinama ir žmogaus laisvė, ir pasirinkimo dešimtmečius. Nacistinėje Vokietijoje buvo žudomi iliuzija. Pamirštama, kad žmogus nėra ir nenori būti lais- blogai išsivystę naujagimiai, psichiniai ligoniai, sergan- vas. Jis nori, kad juo rūpintųsi, kad iš jo neatimtų vilties tieji tuberkulioze, sifiliu, nusenę, homoseksualūs as- pasveikti. Tradicinę hipokratiškąją medicinos tradiciją, menys – tai yra visi, kurie „neverti gyventi“. Gydytojai, kuri grindžiama rūpinimusi pacientu, jo gerove, keičia kurie tą darė, atseit tiesiog „vykdė savo pareigą“, „gydė“ nauja – laisvės tradicija, kuri remiasi sudėtinga techni- nesveikas vokiečių tautos kūno vietas. Medicininiam ka, vadyba, efektyvumu ir teisės aktais. Antai Civilinio mąstymui – neva tai „gydymas“, o ne žudymas – buvo kodekso 6.727, 6.729 straipsniai nustato, kad kiekvienai teikiama didelė propagandinė reikšmė. Skandinavų kri- procedūrai reikia paciento sutikimo, kad būtina pacien- minologas Nilsas Christie’s, psichologas Erichas From- tui suteikti visą informaciją apie jo ligos eigą, prognozes, mas savo veikaluose, sociologas Zygmundas Baumanas gydymo būdus. Tikroji priežastis, kodėl tapo privalomas knygoje „Modernybė ir holokaustas“ atskleidžia, kad asmens sutikimas dėl medicininių intervencijų, buvo koncentracijos stovyklose darbavosi savo profesines noras apsisaugoti nuo tokių barbarybių, kokios vykdy- pareigas atliekantys specialistai bendradarbiaudami su tos Antrojo pasaulinio karo metais. Bet dabar šios teisės biurokratija. Tai dėsningas vadybos, racionalizavimo, normos pasidarė vos ne savo pačių karikatūra, nes dėl biurokratizavimo, formalizavimo, atsakomybės išskai- kiekvieno medicininio veiksmo poliklinikoje ar ligoni- dymo principų taikymas. nėje pacientas turi dėti savo parašą. Susidaro įspūdis, Spekuliacija mirtimi mūsų laikais tapo gyvenimo tarsi ir dabar gydytojai, kaip eutanazinės nacių praktikos kasdienybe. Todėl, įteisinus eutanaziją, neabejotinai laikais, stengtųsi savo pacientus nuvaryti į kapus. prasidėtų užmaskuotas žmonių žudymas dėl pinigų,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 19 dėl turto, teisiškai tariant, iš savanaudiškų paskatų. Ne- užtikrinti žmonių teisę į gyvybę, išsakė susirūpinimą dėl reikia, pasak filosofo Arvydo Šliogerio, mokslinių ty- galimos eutanazijos rutinizacijos ir pernelyg liberalaus rimų ten, kur viskas aišku kiekvienai kaimo močiutei, eutanaziją įteisinančių sąlygų aiškinimo. Nemažai prie- labai blogai, kad mokslininkai nesupranta tų elementa- kaištų išsakyta dėl nepakankamai efektyvios eutanazijos rių tiesų ir bando atrasti ne realiam gyvenimui, o šaltai ir padėjimo nusižudyti kontrolės, kuri pagal įstatymą iš mokslinei erdvei tinkamas teorijas. Mokyti autoriai – esmės vykdoma tik po to, kai eutanazija jau atlikta. akademinės visuomenės elitas – neįžvelgia jokios (nei Kritikuodami tokį eutanazijos įteisinimą, kaip tai juridinės, nei socialinės) priežasties, dėl kurios žmonių padaryta, pavyzdžiui, Olandijoje, visiškai neatmeta- naikinimą reikėtų laikyti nusikaltimu ir už tai bausti. me eutanazijos galimybės. Eutanazija – kaip mirties Kalbėdami apie eutanazijos įteisinimą, galime prisi- paspartinimas – išimtiniais atvejais gali būti taikoma. minti ir Petro Cvirkos romaną „Frank Kruk“: kai žmo- Antai, jau minėtas pavyzdys su pastovios vegetacinės nės myli, yra mylimi ir sveiki, jie mano, kad taip visada būsenos pacientu Anglijoje – nors ne visos jo sme- ir bus, kad nei jie, nei jų mylimieji niekada nemirs. Bet genys buvo mirusios, bet funkcionavo tik kamienas, neapsirinka tik „graboriai“. Ir tik „graboriai“ žino, koks palaikantis kvėpavimą. Eutanazijos taikymas jam, verslas niekada nebankrutuos... manytume, yra pateisinamas, nes toks pacientas nie- Manytume, Šveicarijos padėjimo nusižudyti ir Olan- kada nepasveiks, jam niekada negrįš mąstymas, kalba, dijos eutanazijos ir padėjimo nusižudyti praktika, teisės emocijos, jis niekada nevaikščios, nereaguos į aplinką, aktais instituciniu lygmeniu įteisinusi laisvę numirti ir savarankiškai jis gali tik kvėpuoti, o gyvastį palaiko numarinti, nuėjo per toli. Šveicarijos teisės aktai nerei- dirbtinis maitinimas. kalauja, kad tas, kam padedama nusižudyti, būtų mirš- Kokie dar eutanazijos atvejai gali būti pateisinami? tantis ar sirgtų sunkia nepagydoma liga. Šveicarijoje Bene vienintelė Lietuvos spaudoje aprašyta eutanazijos teisėta padėti nusižudyti net ir nesunkiai sergančiam byla, kai 1998 m. motina labai stipriai apdegusiam savo asmeniui, svarbu tik, kad viskas būtų vykdoma kilniais, sūnui, jo paties prašymu, suleido mirtiną vaistų dozę. o ne savanaudiškais tikslais, ir kad būtų pareikšta no- Dėl patirtų nudegimų (apdegė 35% kūno, virtusio ištisa rinčiojo mirti valia. Olandijoje, kur įteisinta eutanazija pūliuojančia žaizda) jis kentė nepakeliamus skausmus. ir padėjimas nusižudyti, keliama tokia esminė sąlyga: Motina, pati būdama medikė, suprato, kad sūnaus bū- turi būti „savanoriškas paciento, kuris kenčia nepake- klė beviltiška, o kančios beprasmės, ir po pusę metų liamas kančias ir nėra perspektyvos, kad paciento būklė darytų nerezultatyvių operacijų suleido jam mirtiną pagerėtų bei tai būtų vienintelė protinga išeitis iš minėtos vaistų dozę. būklės, prašymas“. Taigi, svarbūs du kriterijai: pirma, Įvykus šiam nelaimingam atsitikimui, buvo iškelta kad kančios nepakeliamos, antra, kad nėra galimybės baudžiamoji byla dėl nužudymo, ir ne dėl paprasto, tų kančių palengvinti. Olandijoje taip pat nereikalau- o dėl vadinamojo kvalifikuoto, t. y. pačios sunkiau- jama, kad pacientas būtų mirštantis, – nustatyta sąlyga, sios rūšies, nužudymo. Vėliau motinos veiksmai buvo kad pacientas turi būti kenčiantis. Tos kančios gali būti perkvalifikuoti kaip paprastas nužudymas, galiausiai ne tik fizinės, bet ir psichinės. Todėl sunkiomis psichi- baudžiamoji byla buvo nutraukta, pripažinus motiną nėmis ligomis sergantys pacientai, kurių kančių nebe- nepakaltinama, kitaip tariant, konstatavus, kad savo įmanoma palengvinti kitomis medicininėmis priemo- sūnaus gyvybę ji atėmė dėl psichikos sutrikimo, ku- nėmis, taip pat gali prašyti eutanazijos. ris neleido jai tinkamai suvokti savo veiksmų. Tokia 2001 m., dar prieš įsigaliojant Olandijos įstatymui, praktika, kai eutanaziją atlikę asmenys pripažįstami legalizuojančiam eutanaziją ir padėjimą nusižudyti, nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taikoma JTO Žmogaus teisių komitetas išdėstė kai kurias kri- ir kitose valstybėse arba naudojamos kitos, tik teisės tines pastabas: atkreipė Olandijos dėmesį, kad būtina specialistams suvokiamos sąvokos, kuriomis žongli-
20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 ruojant užtikrinama, kad asmuo, atlikęs eutanaziją, kuris pritarė jos norui, padėtų jai nusižudyti. Dėl to jie- nebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, iš- du kreipėsi į prokuratūrą, prašydami patvirtinimo, kad vengs bausmės. tuo atveju, jei Pretty vyras padės žmonai nusižudyti, jis Kodėl taip atsitinka? Kodėl įstatymo raidė lyg ir sako nebus baudžiamas pagal Anglijoje galiojantį įstatymą, viena, o pasielgiama priešingai? Kodėl eutanaziją atlikę užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę už padėjimą nu- žmonės pripažįstami nepakaltinamais, jiems neskiria- sižudyti. Prokuratūra, o vėliau ir aukščiausia Jungtinės mos bausmės? Juk baudžiamoji teisė saugo bet kokio, Karalystės teisminė instancija – Lordų Rūmai šį pra- net ir mirštančio, asmens gyvybę. Teisininkai, taikan- šymą atmetė. Tada Pretty kreipėsi į Europos Žmogaus tys teisės normas, mato: jei pažodžiui vykdys įstatymo Teisių Teismą, teigdama, kad buvo pažeistos jos teisės, raidę ir nužudymu laikys bet kokį gyvybės atėmimą, tarp jų ir teisė į privataus gyvenimo gerbimą. padarys teisiškai logišką, tačiau nieko bendra su realiu Teismas, aiškindamas 8 straipsnį (teisė į privataus gyvenimu ir problemų sprendimu neturinčią išvadą. gyvenimo gerbimą) pirmą kartą savo jurisprudencijoje Joks žmogus, sužinojęs apie minėtos šeimos tragediją, suformulavo žmogaus teisės apsispręsti dėl savo likimo nepasmerktų motinos, juo labiau nereikalautų kelti jai principą, taip pat asmens autonomijos principą. Teismo baudžiamosios bylos ir skirti bausmės už nužudymą. nuomone, teisė apsispręsti dėl savo likimo, teisė pačiam Teisinga, kad motina išvengė baudžiamosios atsako- žmogui subjektyviai (vadovaujantis asmeniniais moty- mybės, tačiau diskutuotina, ar tikrai reikėjo pripažinti vais) vertinti savo gyvenimo kokybę yra teisės į privatų ją nepakaltinama. Manytume, buvo galima rasti ir kitų gyvenimą sudedamoji dalis. Teismas pabrėžė neatme- baudžiamosios teisės instrumentų, kaip antai pasitelkti tantis galimybės, kad įstatymai, draudžiantys Pretty Baudžiamajame kodekse įtvirtintą būtinojo reikalingu- vyrui padėti žmonai nusižudyti, pažeidžia Pretty teisę mo normą, kurią išaiškinus plačiau, nei dabar ją aiškina į privatų gyvenimą, bet padarė išvadą, kad 8 straipsnis baudžiamosios teisės doktrina, būtų sudaryta galimybė nebuvo pažeistas. Kaip suprasti tokią teisinę abrakada- šį ir kitus išimtinius eutanazijos atvejus pripažinti tei- brą? Esmė ta, kad konvencijos 8 straipsnis, turi dvi da- sėtais. lis. Pirmoje nustatyta, kad turi būti gerbiamas žmogaus Visuomenė pradeda diskutuoti apie eutanaziją po to, privatus gyvenimas. Antra dalis numato, kad valdžia kai žiniasklaida aprašo ypač sukrečiančius atvejus, – tada gali kištis ir riboti asmens privatų gyvenimą, „kai tai visi įsitraukia į diskusiją, net valstybių vadovai ir par- būtina demokratinėje visuomenėje siekiant užkirsti kelią lamentarai. Taip jau yra nutikę tiek Prancūzijoje, tiek teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų JAV, toks sujudimas buvo ir Lietuvoje 1998 m. – dauge- sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms lis žmonių ir dabar prisimena minėtą eutanazijos bylą. apsaugoti“. Kita eutanazijos byla gerai žinoma visai Europai, ypač Taigi nors teismas neatmetė, kad nuspręsti nebegy- teisinei bendruomenei. Ji žymi tuo, kad šią eutanazijos, venti yra ponios Pretty teisė į privatumą, vis dėlto visas tiksliau padėjimo nusižudyti, bylą nagrinėjo ir 2002 m. straipsnis kaip visuma nebuvo pažeistas, nes privatus sprendimą priėmė Europos Žmogaus Teisių Teismas. Pretty gyvenimas buvo varžomas, siekiant apsaugoti Tai ponios Pretty byla prieš Jungtinę Karalystę. 43 metų kitų visuomenės narių, kurie yra silpni ir pažeidžiami, moteris sirgo nepagydoma degeneracine nervų siste- gyvybę. mos liga, kai protinės funkcijos išlieka nepakitusios, Visuomenėje diskusijas sukelia tik garsiausi atvejai, tačiau atrofuojasi raumenys. Diana Pretty buvo para- kai gyvybė atimama sunkiai sergančio asmens prašy- lyžiuota nuo kaklo srities, jos kalba dėl raumenų atro- mu arba jam suteikiama pagalba nusižudyti. Tačiau tai fijos pasidarė nebesuprantama, ji buvo maitinama per tik ledkalnio viršūnė, nes po vandeniu slepiasi kitas eu- vamzdelį. Kai kančios tapo nepakeliamos, o ji pati ne- tanazijos, kaip reiškinio, fenomenas, kuris pagal savo begalėjo nusižudyti, Pretty pradėjo siekti, kad jos vyras, mastą turėtų būti žymiai aktualesnis. Tai nuskausmi-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 21 nimas, su nuskausminamųjų vaistų perdozavimu su- čių. Teisė į terminalinę anesteziją, kai nėra galimybės sijusios problemos, o kartu ir mirties paspartinimas. kitaip pašalinti skausmo, turi būti pripažinta visuotine Eutanazija ir padėjimas nusižudyti, pavyzdžiui, Olan- kiekvieno žmogaus teise. dijoje sudaro vos kelis procentus, o opijaus preparatų Tarpukario laikais Lietuvos katalikų bažnyčios eti- perdozavimas – keliasdešimt procentų visų mirčių. Ši kas, hierarchas Adomas Jakštas teigė, kad tas, kuris nėra problema kur kas aktualesnė nei aktyvi eutanazija ar ragavęs kentėjimų, amžinai liks naivus vaikas, nors ir padėjimas nusižudyti. būtų pražilęs išminčius. Šeštos klasės gimnazistė Elzė Lietuvoje turėtume kalbėti ne apie eutanazijos ir pa- iš Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“ taip dėjimo nusižudyti įteisinimą, o apie efektyvų nuskaus- pat sako: „Tik tada žmogus supranta, kas yra laimė, kai minimą, kad ligoniai nekentėtų ir mirtų be kančių. būna patyręs kančią.“ Tačiau mirštantis žmogus kenčia Realybė yra tokia, kad mūsų šalyje vyrauja negatyvus paskutiniu savo gyvenimo tarpsniu. Panaudoti kentėji- požiūris į nuskausminimą. Nepagrįsta opiofobija lėmė, mo patirties jis nebegalės. Skausmo slopinimas, naudo- kad pas mus opioidų skiriama iki šimto karto mažiau jant visas įmanomas priemones, net susitaikant su tuo, negu išsivysčiusiose šalyse, – teigia knygą apie skausmą kad pacientas dėl anestezijos gali mirti, o ne beprasmė ir jo malšinimą parašiusi, 1994 m. pirmąją Skausmo kančia, turėtų būti laikomas dievišku dalyku. kliniką Vilniuje įkūrusi gydytoja Janė Baublienė. Pasak Žmogaus kančią išmatuoti labai sunku: jos, „religiniai įsitikinimai dar ir šiandien kartais kliu- do malšinti skausmą“. Katalikų bažnyčia priešinasi nu- Ar skausmas didelis? – skausminimo liberalizavimui, nes, pagal jos mokymą, Nežinau. kančia yra prasminga. Todėl ragina „priešintis mirštan- Ar džiaugsmas didelis? – čiųjų ligonių sąmonės prislopinimo taktikai“. Bažnyčios Nežinau. dokumentuose rašoma, kad kančiose mirštantis ligonis Žinau, kokio didumo ašara. dalijasi Kristaus kančią. Kristus neprašė Dievo geros, lengvos mirties, t. y. eutanazijos. Kristus mirė kančiose. Taip eilėraštyje rašo medikas ir poetas Algimantas Katalikybė kančioje mato prasmę, todėl žmogų, kuris Jasulaitis. Kiekvieno kančia individuali. sąmoningai sutinka mirtį kančiose, laiko tokiu pat kan- Straipsnis pavadintas „Eutanazija diskusijų spąs- kiniu kaip Kristus. Nors katalikų mokymas pateisina tuose“, nes kartu tai ir pasaulėžiūros problema. Nuo terminaliniams ligoniams taikomą nuskausminamąjį kertinių žmogaus pasaulėžiūros taškų – požiūrio į gydymą, vis dėlto „Popiežiškoji Taryba ragina priešintis mirtį, kančią, ligą, laisvę priklauso ir eutanazijos ver- mirštančių ligonių sąmonės prislopinimo taktikai“. tinimas. Ką tai reiškia praktiškai? Itin sunkiais atvejais, kai Pacientai ir dabar turi teisę atsisakyti gydymo, todėl, skausmas žmogui nepakeliamas, yra du keliai: arba leisti jei labai sunkus ligonis nusprendžia, kad jis nenori gy- mirti kančiose arba malšinti skausmą bet kuriuo atveju, dytis ir tęsti savo kančių, gydytojai, nutraukę gydymą, net susitaikant, kad dėl tokio nuskausminimo pacien- turi daryti viską, kad likusią gyvenimo dalį žmogus tas mirs. Yra trys anesteziologijos pakopos: pirma – praleistų nejausdamas skausmo. Alzheimerio liga ser- sedacija, antra – nesąmoningumas, trečia – anestezija. gantys, net ir vėlyvųjų stadijų, pacientai, lygiai kaip ir Katalikų bažnyčios mokymas pritaria tik sedacijai, kuri apsigimę naujagimiai yra žmonės ir jais privalu rūpin- leidžia pacientui išlikti sąmoningam ir kęsti skausmus. tis. Eutanazija turi būti laikoma ne kuo kitu, bet tokių Net ir esant antrajai pakopai – nesąmoningumui – sun- žmonių žudymu. Eutanazija ir padėjimas nusižudyti kiai sergantis pacientas jaučia stiprų skausmą. Ir tik gali būti teisėti tik pačiais išimtiniausiais, sunkiausiais esant anestezijai pacientas nebejaučia jokio skausmo, atvejais. Antraip mirtis taps verslu, o eutanazija virs na- anestezuotas jis gyvena neilgai, tačiau miršta be kan- cių krematoriumų atitikmeniu.
22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Europos istorijos
Georg FRANCK
GARSENYBĖS: MEDIJŲ VISUOMENĖS ELITAS
edijų visuomenės aristokratija – tai įžymybės. mesiu, o šis maitina gausų dėmesio turtuolių sluoksnį. MŠis teiginys nelaikytinas drąsiu. Kur kas drąsiau Aišku, medijos nėra labdaros organizacijos. Jos turi būtų teigti, kad įžymybės ir yra medijų elitas. Vis dėlto verslo interesų ir gamina vien tai, kas didina dėmesio kur kas teisingesnis būtų požiūris, kad medijų rodomos prieaugį. Įžymybių aristokratais medijos padaro tuos, įžymybės yra ne kas kita, o tarpstančio populizmo pro- kuriuos populiarindamos populiarėja ir pačios. duktas. Įžymybių gamybos sferoje medijų produktyvumą Ar medijų, kitaip sakant, mūsų visuomenė apskritai apibūdina sąvoka „garsenybės“. Medijos, pirmiausia dar turi elitą? Jam paprastai priklauso tie, kurie kokioje televizija, be paliovos ieško talentų ir ugdo tuos, kurie nors svarbioje srityje yra sukūrę ar kuria ką nors nepa- tinka atrakcijai. To rezultatas – jau sodriai suvešėjęs prasta. Bet kas yra tas nepaprasta? Kas turi galią tai nu- dėmesio turtuolių sluoksnis, kuriam priklauso ne vien statyti? Kuo matuojamas atstumas tarp to, kas normalu akivaizdžiai populiarių sričių „žvaigždės“, – tas sluoks- ir kas nepaprasta? Kalbos apie elitą remiasi problemiška nis persmelkia visą kultūrinį gyvenimą. Norint pakilti į prielaida, esą įmanoma įsivaizduoti, kad egzistuoja kaž- dėmesio turtuolių luomą, ir vaizduojamojo meno atsto- kas panašaus į visuomenės piramidę – tai sluoksniuotas vui, ir dirigentui, net poetui būtina prisikasti iki savotiš- statinys su plačiu pamatu ir kyšančiu smaigaliu. kos popžvaigždės rango, kitaip sakant, būtina tapti gar- Medijų visuomenė vieno smaigalio neturi – čia jų senybe. Nepakanka vien rengti parodas, koncertuoti ar yra daugybė. Nesama ir visiems privalomų normų, rašyti knygas – pirmų pirmiausia reikia būti matomam kaip siekti nepaprastumo. Vertinant minėtą daugybę televizijos ekrane. Tu turi pasidaryti medijoms toks įdo- smaigalių ir dalinių nepaprastumų, į akis krinta tik ži- mus, kad jos į tave investuotų eterio laiką ir plotą. nomumo mastas. Jei šiais laikais dar atpažįstamą elitą O gal vis dėlto pernelyg drąsu teigti, kad šios medijų galima apibūdinti kokiu nors bendru vardikliu, tai tas rodomos aukštosios kultūros įžymybės yra tik papras- vardiklis yra įžymybė. Tačiau iš to anaiptol nedarytina čiausias suvešėjusio populizmo produktas? Ar ne tei- išvada, kad įžymus tampa tik tas, kuris kokioje nors singesnis būtų požiūris, kad kategorijos, kitados padė- svarbioje socialinėje srityje daro kažką nepaprasta. jusios sisteminti kultūrinį gyvenimą, dabar susijaukė? Medijų visuomenės įžymybe tampa tas, kurį medijos Gal prasidėjo kultūros virsmo tarpsnis, kuris driekia- tokiu padaro. Medijos disponuoja kanalais arba pačios si toliau nei jį apibūdinantis lūžis tarp modernybės ir yra sistema kanalų, leidžiančių manipuliuoti masių dė- postmodernybės?
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 23 Pierre’o Bourdieu* kultūros nuosmukio sociologija plėsti ryšių tinklą. Tie, kurie gali daryti įspūdį iš- prusimu, akademiniais laipsniais ir vardais ar meno Elitiškumo ir populiarumo priešpriešą kultūrinio kūrinių kolekcionavimu, pelno ne tik prestižą, bet ir gyvenimo sociologija vis dar laiko svarbiausia sąvo- gauna privilegiją gausinti tai, kas lengvai įgyta. Tu- kų pora. Pierre’o Bourdieu plataus užmojo studijos rintieji ryšius disponuoja ir vešančiais talentais. „Subtilūs skirtumai“1 (1979), „Nematomi galios me- Bourdieu parodo, kaip nematerialusis turtas at- chanizmai“2 ir „Meno taisyklės“3 (1992) atskleidžia gamina save ir kaip nepaliaujamai jis veikia. Ka- klasinės visuomenės kultūrinio gyvenimo panora- dangi žmonės apskritai linkę šlietis prie tų, kurie mą, kur aukštoji kultūra yra turtingojo elito kultūra. geriau apsirūpinę, nei prie žemesnio visuomenės Šis elitas turi priemonių nubrėžti socialinės skirties sluoksnio, ryškėja tendencija kurti hierarchines už- brūkšnį tarp savęs ir gausaus neprivilegijuotųjų darų klubų sistemas. Su literatūriniu įžvalgumu ir sluoksnio. Elito rankose sutelkti ne tik medžiaginiai, empiriniu kruopštumu Bourdieu atskleidžia, kokią bet ir – o tai svarbiausia – nemedžiaginiai turtai. įtaką priklausymas tokiems klubams daro savimo- Pastaruosius Bourdieu vadina simboliniu kapitalu, nei ir savo vertės pajautai. Jis piešia praeito amžiaus kuris reiškiasi dviem pavidalais: kaip kultūrinis ir 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių Paryžiaus subtiliosios kaip socialinis kapitalas. Kultūrinį kapitalą sudaro visuomenės paveikslą: tai klasinė visuomenė, kuri švietimo gėrybės, parankios tiems, kurie turi galią generuoja tipišką skirtumą tarp stambiosios ir duoti toną aukštajai kultūrai, o socialinis kapitalas smulkiosios buržuazijos skonių. Sociologas išsamiai yra tai, kuo disponuoja tie, kurie turi reikiamus ry- gvildena kultūros vartojimą ir įtikinamai išaiškina, šius. kad kultūrinio skonio tipologijos neįmanoma nu- Studijoje „Subtilūs skirtumai“ Bourdieu aprašo, statyti be dviejų kategorijų – tai nematerialusis tur- kaip šitos priemonės veikia. Turtas teikia prestižą, o tas ir jo kaupimo priemonės. Ekonominiai santykiai turtuoliai nustato socialinį atstumą tarp savęs ir ne- irgi labai svarbūs, vis dėlto šiai problemai spręsti jų turtingųjų, telkia tuos, kurie gali sau leisti artimus nepakanka. asmenis rinktis pagal prestižą. Priemones, pade- Populiarioji kultūra šiame paveiksle yra kultūra dančias visa tai įgyvendinti, Bourdieu vadina kapi- tų, kurie privilegijuoti ne pagal išprusimą ir aukš- talu, nes jomis galima atsiseikėti dalį pridedamosios tesnį išsilavinimą. Tai ne šiaip žemojo sluoksnio vertės. Ši vertė sukuriama dėl asimetriškų sociumo kultūra, o tokia, kuri prieinama be būtino kultūrinio mainų. Tie, kurie duoda toną, taria savo žodį net kapitalo, įgyjamo kartu su aukštesniu išprusimu. Tai ir tais atvejais, kai jie nėra pokalbio dalyviai. Savo lengvai vartojama kultūra, tokią siūlo masinės me- ruožtu, jei nori, kad tavęs paisytų, visai nebūtina fi- dijos ir techninių reprodukcijų rinka. Nei Bourdieu, ziškai dalyvauti. Tie, kurie turi tinkamus ryšius, lai- nei jo vaizduojamam elitui nebūtų nė į galvą atėję ko rankose geresnes kortas, kai žaidžia dėl rango ir teigti, kad populiariosios srities protagonistai kada vardo. Jie yra aukštinami, jiems ne visko reikia siekti nors galės kėsintis į privilegijuotą įžymybių pozi- savo jėgomis. Be to, jiems yra lengviau negu kitiems ciją, paverždami ją iš aukštosios kultūros atstovų, juo labiau negalėtų net įsivaizduoti, kad aukštosios * Pierre Bourdieu (1930–2002) – žymus prancūzų sociologas. Jo plėto- kultūros kūrėjai įstengs prasimušti į aukštumas tik jamos socialinės erdvės, socialinio lauko, kapitalo ir klasės sąvokos tarnaudami masinėms medijoms. padėjo pamatą vadinamajai praktikos teorijai. Nuo 2005 m. Ženevoje Čia kyla keletas klausimų. Ar Bourdieu požiūris veikiantis Pierre’o Bourdieu fondas tarptautiniu mastu skatina ir koor- į kultūros ekonomiką iš tikrųjų yra pasenęs? Ar toji dinuoja mokslinius ir politinius debatus, įvairių sociologijos ir humanis- ekonomika laikytina tipišku moderniu padėties suvo- tikos sričių tyrimus. (Vert. past.) kimu, kai nebeužčiuopiamas perėjimas į postmoder-
24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 nybę? Arba gal jo sąvokų sistemoje esama tam tikrų Ekonomikos požiūriu medijos yra informacijos vietų, kurios iškraipo naujausių pokyčių vertinimą? rinka. Taip jas traktuojant išryškėja skirtumas, apie kurį Bourdieu tik polemizavo, bet analitiškai deta- Senosios ir naujosios medijos liau to nenagrinėjo. Vis dėlto čia iškyla skirtumas tarp senųjų ir naujųjų medijų. Senosios medijos yra Bourdieu teorija nepaaiškina, kuo iš tikrųjų ma- tokia rinka, kur informacija tradiciškai parduodama tuojama kultūrinio ir socialinio kapitalo vertė. Ar už pinigus, pavyzdžiui, knygos, spauda, kino filmai, tai yra pajamos, kurias toks kapitalas padeda gau- koncertai ir teatro spektakliai. Naujosios medijos ti, ir kapitalo vertė nustatoma pagal jas, ar tai su atsisako įprastinio modelio, kai prekės parduoda- pajamomis nesusijusi vertė, nuo kurios priklauso mos už pinigus. Tokios medijos kaip komercinė te- pajamų dydis? Ekonomikos teoretikai (tarp jų ir levizija ir internetas informaciją klientams stačiai Marxas) sako, kad kapitalo vertę nustato lūkestinių brukte bruka. Privačioje televizijoje vartojimas yra pajamų srautas, apskaičiuojamas pagal dabartinę laisvas, o internete pinigų cirkuliuoja juokingai ma- vertę. Tačiau Bourdieu turi galvoje kitką. Jis tylomis žai, palyginti su informacijos srautais. Pavyzdžiui, apeina klausimą, kaip matuoti pridedamąją vertę, informacinė sistema Google labai brangią paslaugą kurią įgyti suteikia galimybę kapitalas. teikia veltui. Ji kainuoja tik truputį dėmesio, kuris Pagal Bourdieu teoriją viskas atrodo taip, tarsi atkreipiamas į reklamos eilutę. Vienu žodžiu, naujo- pajamų, įgyjamų iš simbolinio kapitalo, prigimtis sios medijos informaciją tiesiogiai išmaino į dėmesį. irgi būtų simbolinė. Pridedamąją vertę sudaro sim- Čia teikiama atrakcijos paslauga. Iš pajamų už šią bolinė socialinio nuotolio vertė. Kuo ši vertė matuo- paslaugą finansuojama informacijos pasiūla. jama? Bourdieu neaiškiai apibrėžta kapitalo sąvoka Matydamas, kaip įsitvirtina naujosios medijos, turi silpnąją vietą, nes, pasak jo, garsenybės gauna Bourdieu neįžvelgė jose nieko daugiau, išskyrus pajamas, kurias galima visiškai tiksliai išmatuoti. degradaciją. Jei palyginsime, kaip detaliai, giliai ir Todėl jos spjauna į bet kokius socialinius nuotolius. subtiliai jis nušvietė kultūrinį modernybės ir pos- Tiesa, iš pradžių jos taip pat vaikosi ne pinigų, bet tmodernybės gyvenimą, suprasime, kad jo pateiktas vis dėlto pajamų, kurios kvalifikuojamos ir regis- televizijos vertinimas yra lėkštas ir miglotas: veikale truojamos. Garsenybės daug uždirba kaip tik iš to, „Apie televiziją“4 sociologas kritikuoja maksimalių kuo išsiskiria Bourdieu elitas, – iš prestižo, reputaci- skaičių vaikymosi blogybę ir nepasako nieko esmin- jos ir garsaus vardo. O šios jų pajamos – vadinkime gesnio, išskyrus bendrą moralizavimą ir iš pačios jas kaip norime, – toli gražu nėra tik simbolinės. Jos televizijos žinomus nusiskundimus, kaip žemai yra matuojamos tokiais vienetais kaip prisijungimų kie- smukę žurnalistų papročiai. Knygoje neanalizuoja- kis, tiražas, lankytojų skaičius. mi vertinimo mechanizmai, glūdintys manipuliaci- Prisijungimų kiekis, tiražas, lankytojų skaičius api- jose ir populizme, kuriuos diegia masinės medijos. būdina dėmesį, kurį įgyja tie, kuriuos rodo medijos. Bourdieu paskaitos apie televiziją po 1996 m. rodo, O jos, pajamas semiančios iš įžymybių, namų ūkiams kad naujųjų medijų plėtra išslysta iš jo šiaip jau tiekia informaciją, panašiai kaip tiekiamas vanduo įžvalgios analitikos. ir elektra, kad surinktų dėmesio skatikus, mokamus už recepciją. Kadangi medijos finansuoja save, šią Dėmesio kapitalizavimas atrakcijos paslaugą parduodamos reklamai, joms savo ruožtu svarbu tiksliai matuoti patraukiamo dėmesio Naujosios medijos išsiskiria dar ir tuo, kad nie- lygį. Medijos gamina tai, kas maksimaliai didina pri- ko negaili siekdamos maksimizuoti rodiklius, bet sijungimų kiekį, tiražą ar lankytojų skaičių. ne vien tuo. Jos turi kaip niekada galingą kanalų
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 25 sistemą informacijai teikti ir dėmesiui atkreipti, o prasimušusias įžymybes. Ta naujoji turtuolių klasė ypač efektyvūs yra būdai patrauklumui didinti ir at- aukštumas pasiekia ne dėl kokio nors ypatingo savo kreiptam dėmesiui matuoti. Visa tai sudaro naujo- išskirtinumo, ne dėl estetinio skonio, kuris būdingas sios turtuolių klasės gyvavimo pamatą. Negana to, aukštajai kultūrai. Naujieji turtuoliai yra ypač turtin- naujosios medijos perėmė ir tas dėmesio ekonomi- gi tik dėl išmatuoto ir dokumentuoto dėmesio. To- kos funkcijas, kurias pinigų ūkyje atlieka bankai ir kios rūšies pajamomis Lady Gaga yra turtingesnė už biržos. Anną Netrebko [rusų sopranas, vadinamoji „XXI a. Pritraukiamo dėmesio matavimas atitinkamais operos Diva“, – red.]. Tai, kad ji veikia ne aukštojo- vienetais, tokiais kaip, tarkime, prisijungimų arba je, o populiariojoje kultūroje, šiuo atveju nesvarbu. lankytojų skaičius, reiškia, kad šios mokėjimo prie- Ir nors Lady Gaga nėra tokia išskirtinė kaip Anna monės įgyja valiutos funkciją. Nors dėmesys pats Netrebko, vis tiek ji turtingesnė už aną tiek pagal savaime anaiptol nėra valiuta, t. y. individualaus ir kultūrinį, tiek pagal socialinį kapitalą. asmeniško atsiskaitymo priemonė, bet tada, kai yra Kodėl? Todėl, kad turtus, kurie sukaupiami iš matuojamas, virsta homogenišku ir tinkamu atsi- prestižo ir garsaus vardo, sudaro dėmesio pajamos. skaityti, nes jo vienetai yra skaičiuojami kaip ir visi Lady Gaga disponuoja tokiais „aktyvais“, kurie tei- kiti. Procentinis vienokio dėmesio rodiklis skiriasi kia didesnį prestižą, geresnę reputaciją ir garsesnį nuo kitokio taip, kaip, pavyzdžiui, euras skiriasi nuo vardą nei kruopštus muzikinis pasirengimas, vertin- kitos valiutos, tačiau jų esmė vis tiek yra vienoda. ga meno kūrinių kolekcija ar skambus akademinis Tokios valiutos atsiradimas teikia galimybę kitaip titulas. Būdama minėtų turtų savininkė, ji turi rei- pažvelgti į turtus, kurie sudaro įžymybių egzista- kiamus ryšius, būtinus, kad išsilaikytų „žvaigždžių“ vimo pamatą. Matuojamo ir dokumentuojamo dė- padangėje. O priežastis, kodėl šie jos turtai tampa mesio turtų nereikėtų traktuoti nei vien metaforiš- paraidžiui suprantamu kapitalu, yra ta, kad jie ren- kai, nei laikyti kapitalo forma, kokią jie gali įgyti, o tabilūs, kad už juos mokami procentai. vertinti tik simboliškai. Čia kaip tik ir atsiskleidžia Kas susilaukia daug dėmesio ir turėdamas šį tur- pamatinis Bourdieu nematerialaus kapitalo sąvokos tą tampa žinomas, tas jau vien dėl šios priežasties silpnumas. Kultūrinis ir socialinis kapitalas pagal dar labiau traukia dėmesį, nes žmonės yra girdėję, Bourdieu sistemą yra tik prestižo, reputacijos, gar- esą jis priklauso dėmesio elitui. Niekas taip nežavi saus vardo priežastis, bet pats nėra grindžiamas dė- žiūrinčios ir klausančios publikos kaip demons- mesio turtais. truojami dėmesio turtai. Todėl ir nutiko taip, kad Bourdieu teorijai svetima dėmesio ekonomika, jis įžymybės pasirodymas tapo medijų išmėginta prie- nekalba apie nemedžiagines pajamas, kurias būtų mone prisijungimų kiekiui, tiražams arba lankytojų galima išmatuoti, – jam žinomos tik priemonės, skaičiui didinti. vargais negalais tinkamos socialiniam nuotoliui Dar niekada nėra buvę tiek daug įžymybių kaip apibūdinti. Jo elitas – tai viršutinis sluoksnis, kuris šiais laikais. Naujųjų medijų atėjimas susijęs su kva- gali nuo plačiųjų masių atsiriboti todėl, kad turi tam pą gniaužiančiu garsenybių daugėjimu. Priežastis ne reikiamas priemones. Bourdieu vartojamos kapita- vien ta, kad naujosios medijos turi nepaprastai ga- lo sąvokos – bent jau kaip termino – nederėtų su- lingas priemones dėmesiui pritraukti, o veikiau kaip prasti paraidžiui. Išskirtinumą, kurį monopolizuoja tik ta, kad, norint plėtoti masinių atrakcijų verslą, turtingųjų klasė, jis vadina kapitalu tik dėl gražios reikia kuo didesnio įžymybių tunto. Kadangi naujo- analogijos su medžiagine nuosavybe. sios medijos specializuojasi šiame versle, jos išmoko Ši paprasta ir ganėtinai netiksli „kapitalo“ sam- kapitalizuoti dėmesio turtą. Ką reiškia turto kapi- prata atkeršija, kai reikia apibūdinti į turtuolių rangą talizavimas? Tai reiškia taip aktyvuoti turtą, kad jis
26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 duotų pelną. Dėmesio turtai pradeda būti pelningi, gancijai. Atsisakyti masių prielankumo reikštų, kad kai pats jų savininkas ima traukti dėmesį todėl, kad medijų įžymybė elgiasi snobiškai. O būdami išran- tiek daug uždirba. kūs, kaip siūlo Bourdieu, jie rizikuotų tuo, kas jiems Kaip matome, dėmesio turtų kapitalizavimas yra brangiausia, – savo populiarumu. santykinis dalykas. Turtas pats ima traukti dėmesį, Na, o tas, kuriam pavyko susikrauti turtus, jau yra kai pasiekia kritinę masę. Naujosios medijos yra pasimokęs ir supranta, ką šiame versle reiškia profe- linkusios jį kaupti todėl, kad disponuoja reikiamu sionalumas. Čia svarbu ne prakilniai elgtis, o suvok- skirstymo tinklu ir skaičiavimo įranga. Iš tikrųjų ti, kad medijos veikia ne vien kaip bankai, bet ir kaip vaidmuo, kurį jos kaip „finansų šaka“ vaidina dė- biržos. Medijos investuoja demonstravimo plotą ir mesio ekonomikoje, yra kur kas didesnis. Jei norima laiką, o susirenka dėmesį. Ir viena, ir kita – išlaidos sukaupti tiek dėmesio, kad šis pradėtų duoti pelną, ir pajamos – yra suskaičiuojamos ir paskelbiamos. reikia kreditorių, kurie finansuotų plėtrą. Kitaip Medijos skelbia savo investicijas, nes tarpusavyje jos tariant, reikia agentūros, galinčios suteikti avansą, yra lyginamos pagal sklaidą, t. y. pagal dėmesio pa- kuris būtinas išugdyti dėmesio įžymybei. Tas avan- jamas, – taip nustatomas jų akcijų kursas. [1] Atsi- sas – demonstravimo plotas ir laikas – turi laiduoti randa skirstymo galimybė: įžymybių parade medijos lūkestines pajamas. rikiuojasi pagal turtų svarumą, kitaip sakant, pagal Tokį avansą gali suteikti tik medijos, nes tik jos kapitalo dydį. Į jų akcijų kursą orientuojasi tie, kurie disponuoja demonstravimo plotu ir laiku. Medijos konkuruoja dėl vietos medijose. įstengia garantuoti, kad pasirodymas tam tikroje „Garsenybėmis“ siūlau laikyti tuos pažįstamus laidoje tam tikru laiku generuos reikiamą matuoja- veidus, kurie disponuoja biržoje registruotu dėme- mo dėmesio porciją. Medijos investuoja į demons- sio kapitalu. Pirmutinis jų rūpestis yra žiūrėti, kad travimo plotą ir laiką norėdamos patraukti, surink- nekristų šito kapitalo akcijų kursas. Šioms garseny- ti dėmesį, ir ši investicija reiškia, kad rodomiems bėms nelemta mėgautis tokia nepriklausomybe, ko- asmenims užtikrinamas dėmesio avansas. Kreditą kią turėjo senasis elitas, galėjęs jaustis ramus, nes jo medijos suteikia todėl, kad iš dėmesio, kurį ši in- luomui negrėsė laikinumas. Dabartinėms garseny- vesticija pritrauks, jos uždirbs taip pat, kaip bankas bėms neduoda ramybės mintis, kad jų akcijų kursas uždirba iš paskolų. gali kristi. Jos ima nervintis, jei sumažėja interviu Be medijų teikiamo kredito bemaž neįmanoma ėmėjų ir paparacų, o įvykus menkiausiam nesklan- įgyti tokių dėmesio turtų, kad šie patys duotų pel- dumui puoselėja viltį vėl išdidžiai grįžti į aukštu- ną. Verslas, kuriuo medijos verčiasi kaip kredito- mas. Jos žino, kas yra priklausomybė nuo dėmesio rės, aišku, yra dvipusis. Medijas pirmiausia domina narkotikų, o mes žinome, kokia sunki ši liga. ne asmens, imančio kreditą, pajamos, o tos, kurias Naujosios medijos, jei laikysime jas informacijos gaus kreditorius. Vadinasi, medijos investuos tik į tą rinka, yra ne kas kita, o išplėtotas kapitalizmas. Yra asmenį, kuris galimai išsaugos ar padidins jų pačių valiuta, veikia bankai ir biržos, yra turtuolių kla- patrauklumą. Medijoms reikia darbinių arklių, o šie sė, kurios turtai gausėja patys (turtas, dauginantis gatvėje nesigano, todėl jos pačios turi juos užveisti. turtą, kaip sakė Marxas). Klasinėje dėmesio visuo- Dar kartą pabrėžiu: plėtojant masinių atrakcijų vers- menėje garsenybės yra ta turtuolių klasė, kuri dėl lą, medijoms būtina tuntais štampuoti garsenybes. savo pajamų kapitalizavimo įgyja kur kas daugiau Tas, kuris nori sėkmingai suktis šiame versle, iš dėmesio, nei galėtų jo pelnyti asmeniškai. Medijų pradžių neturėtų būti pernelyg išrankus. Asmenų, vaidmuo čia toks pats, kokį pinigų kapitalizme vai- kovojančių dėl pasirodymo medijose ploto ir laiko, dina finansinė oligarchija. Naujosios medijos pado- aikštingumas prilygtų niekuo nemotyvuotai aro- vanojo mums net savotišką turbokapitalizmą. Tapo
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 27 įmanoma prasimušti į aukščiausią įžymybių rangą, linijos, kurios teikė produkciją kitoms specializuo- neturint jokių nuopelnų pagal klasikinį supratimą, toms linijoms. Susiformavusias linijas vienija rinka, o tik apsukriai manipuliuojant šiokiu tokiu savo jau vadinama moksline komunikacija – vieni gamintojai įgytu dėmesiu. Pavyzdžiui, Paris Hilton nereikėjo aprūpina kitus gamintojus savo sukurta informacija. nieko daugiau, tik būti didžiulio turto paveldėtoja, Komponuojant ją su nauju dėmesiu atsiranda naujas kuri susuka pornografinį filmuką ir iškart atsiduria žinojimas, kuris savo ruožtu pasirodo mokslinės ko- biržoje registruotų firmų viršūnėje. Vokietijos pa- munikacijos rinkoje kaip išankstinis produktas, tin- dangėje minėtinas Veronos Feldbusch vardas: vieno kamas būsimoms žinojimo gamybos stadijoms. mėnesio santuokos su pirmo rango įžymybe pakako, Toks darbo pasidalijimas funkcionuoja kaip už- kad ji pati atsidurtų tarp garsenybių. dara dėmesio ekonomika. Mokslinės informacijos rinkoje siūlytojai investuoja savo dėmesį tam, kad Garsenybės: ar tai jau postelitas? patrauktų kitų mokslininkų dėmesį. Jie veltui dalija per vargus sukauptą informaciją, t. y. skelbia savo Taigi vėl grįžtame prie elito. Ar gali būti, kad tyrimų rezultatus, turėdami vieną tikslą – atkreip- dėmesio birža yra ta medijų visuomenės vieta, kur ti recipientų, ypač tų, kurie šią informaciją toliau vyksta elito atranka? Ar išvis įmanoma taip pigiai naudos kaip gamybos priemonę, dėmesį ir tai do- nusipirkti vietą viršutinėje klasėje? Atsakymas aiš- kumentuoja cituodami. Citavimu yra matuojamas kesnis negu aiškus: nieko panašaus. Išgirdęs tokius dėmesys, panašiai kaip jis matuojamas, pavyzdžiui, klausimus, Bourdieu apsiverstų karste, nors pir- kompiuteriniais prisijungimais. Mokslininkai bruk- miausia jis norėjo tik vieno – savaip išplėtota ka- te bruka informaciją suinteresuotai publikai, kad pitalizmo kritika demistifikuoti senąjį elitą. Būtų patrauktų jos dėmesį. Citavimą jie maksimizuo- pernelyg ironiška teigti, kad sustabarėjusių santykių ja panašiai kaip medijų verslininkai maksimizuoja negali išjudinti niekas kitas, išskyrus naujo tipo ka- prisijungimus. Ir ką manote: čia taip pat atsiranda pitalizmą. Bet argi ne Bourdieu nuolat kartojo, kad didėjančių dėmesio turtų fenomenas. visuomenės apatinis ir viršutinis sluoksniai atsiran- Nuo tada, kai citavimo procesą imta stebėti ir da dėl ekonominių santykių? Ar ne jis pabrėžė, kad, statistiškai apdoroti, ėmė į akis kristi savotiškai iš- kalbant apie socialinę padėtį, būtina neišleisti iš akių kreiptas citavimų pasiskirstymas, kurį Robertas atrankos metodų? Pagaliau, argi istorija nerodo, kad Mertonas pavadino Mato efektu: „…kas turi, tam visuomeninio turto skirstymas visada nustumia į bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio šalį asmens nuopelnus ir savybes? bus atimta ir tai, ką jis turi“ (Mt 13,12). Šio iškreip- Jei turbokapitalizmą sudarytų tik šou verslas, eli- to pasiskirstymo nelieka, kai analizuojamas publi- to klausimas kaipmat dingtų iš darbotvarkės. Tačiau kacijų skaičius. Iš publikacijų skaičiaus aiškėja, kad naujųjų medijų verslo modeliui būdinga tai, kad jis, daugiausia uždirbantieji nėra visų darbščiausi. Toli pirma, turi galios stipriai spausti tradicinę elitinę gražu ne. Vienintelis įtikinamas paaiškinimas čia būtų kultūrą, antra, būtent jo paties šaknys glūdi senojoje toks: daugiausia uždirbantieji cituojami todėl, kad jie kultūroje. Kapitalistinės dėmesio ekonomikos mode- jau yra žinomi, kitaip sakant, kad jų sukauptas dėme- lis pirmiausia ir idealiai tipiškai susiformavo mokslo sio kapitalas duoda pelną. [2] Vadinasi, mokslinin- srityje. Mokslas, kaip jį dabar suprantame, pradėjo kams atlyginama ne tik už produktyvumą, bet ir už telktis į specialius darbo barus iš klajojančių moks- garsų vardą, kuris leidžia ypač daug uždirbti. Jie, kaip lo ragavusių žmonių, jie turėjo arba tarnauti kuni- daugiausia uždirbantys, susižeria perviršio pelną. gaikščiams, arba tikėtis mecenatų paramos. Tuose Mokslo įžymybės taip pat yra klasė turtuolių, baruose atsirado pradinės specializuotos gamybos kurių turtai duoda pelną. Kas ginčys elitinį statusą
28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 to, kuris yra Nobelio premijos laureatas arba apdo- savo dėmesį, tipu. Šiokią tokią užuovėją ir atokvėpį vanotas Fieldso medaliu? Su finansinėmis dėmesio nuožmioje kovoje dėl visuomenės dėmesio suteikia rinkomis susiduriame ne vien moksle. Užkrėstas yra tik be pastangų įgyjamos pajamos, kurios suplaukia ir visas kultūrinis gyvenimas, kuris taip pat jaučia kaip jau sukaupto dėmesio procentai. Papildomos naujųjų medijų spaudimą. Mes visi, kurie darbuoja- pajamos, kurias turi užsitikrinti kiekvienas, norintis mės šioje srityje, neišvengiame naujojo kapitalizmo tapti tikrai turtingas, kaupiasi todėl, kad vienaip ar nagų. Nebepakanka – ypač humanitarinių profesijų kitaip veikia minėtasis evangelisto Mato efektas. žmonėms – vien gerai dirbti. Kas užsimojęs kuo nors Filosofams, literatūros ir meno žmonėms taip pat svar- tapti, turi imtis dėmesio patraukimo verslo. Mes bu dėmesio bankų kreditavimo rinkoje ir medijų vykdo- jaučiamės skatinami – patyliukais ar viešai – kuo mo kategorizavimo biržoje siekti sėkmės. Jei jie nori iš- aktyviau pardavinėti save žemesnėmis kainomis, kilti į pačias dėmesio aukštumas, jų moksliniai diskursai nesvarbu, ar smulkiojoje prekyboje, t. y. socialinėse ir profesinė kritika turi įsilieti į masines medijas, pereiti svetainėse (Facebook, Twitter), ar plačiu mastu. t. y. į tokius formatus kaip filosofų ir literatų kvartetai, pokal- pasirodydami per televiziją. bių, diskusijų kultūros ir meno klausimais šou. Vaizduoja- Dabar jau senamadiška laukti, kol kas nors susi- majame mene ir architektūroje vietoj radikaliųjų avangar- domės tavo darbu, – šiuolaikiška yra pardavimą imti distų naujaisiais kelrodžiais tapo dabitiškos popžvaigždės. į savo rankas, tiksliau tariant, planuoti iš anksto. Be Tokių menininkų kaip Jeffis Koonsas ar Damienas Hirstas tokio poveikio nieko nebus. Praėjo tie laikai, kai ir tokių architektų kaip Zaha Hadid ar Remas Koolhaasas intelektualinis diskursas buvo keitimasis argumen- tikrai radikali yra tik medializacijos strategija. tais. Mūsų dienomis pirmiausia veikia rinka, kurioje Kai kas tokį išėjimą į viešumą sveikina kaip anks- siūloma informacija, galinti patraukti kuo daugiau tesnės elitinės kultūros demokratizavimą – juk dabar dėmesio. Argumentų svarumas matuojamas paja- visi gali tarti žodį kaip žiūrovų apklausos dalyviai. momis tų, kurie juos pateikia. Anksčiau lemdavo ar- Vis dėlto būtų pernelyg naivu tą veržimąsi į medijas gumentų įtikinamumas, dabar – gradacija. [3] Susi- painioti su socialiniu angažuotumu. Rimčiau atro- duriame su nauju visuomenės, siekiančios nuomoti dytų, jei kalbėtume apie savotišką refeodalizavimą.
Zaha HADID. Guggenheimo–Ermitažo muziejaus projektas – lyg mistinis erdvėlaivis šalia Neries
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 29 Medijos, kaip veiksmingiausios kultūrinio gyveni- generuoti dėmesio pajamas. Pačios medijos veikia mo „žaidėjos“, turi galią iškelti ką nors į įžymybių kaip rinka su sava valiuta ir sava finansų pramone. aristokratus. Visas tas procesas yra ne kas kita, kaip Ši įžvalga nuteikia anaiptol ne optimistiškai. Tačiau pastangos tapti tos aristokratijos dvarininkais, o tą ji padeda suprasti neapsakomą naujųjų medijų užsi- tvarko būtent medializacijos strategija. krėtimą komercija ir pajusti jų tarsi džinas iš butelio Tad į klausimą, ar garsenybės vadintinos medijų paleistą jėgą generuoti turtus. Tai koreguoja naivų visuomenės elitu, atsakyti trumpai – taip arba ne – manymą, neva naujosios medijos yra ne kas kita, o negalima. Kaip minėta, bendrasis mūsų laikais dar skaitmeninės technologijos. Norint suprasti medijų atpažįstamo elito vardiklis yra įžymybė, tačiau kad visuomenę, reikia pirmiausia įsisąmoninti, kas yra taptum įžymybe, jau nebūtina itin nusipelnyti ko- naujoji informacijos rinka ir nemedžiaginės gamybos kioje nors svarbioje srityje. Dėmesio finansų rinkoje turbokapitalizmas. Tada į dienos šviesą iškils šis tas kovodamos dėl investuotojų malonės susitinka ir su- daugiau nei alternatyvus naujosios ekonomikos vaiz- simaišo anksčiau buvusių neabejotinai atskirų kul- das. Tada pamatysime, kad įvyko savotiška kultūrinė tūros sričių – aukštosios ir populiariosios – atstovai. ekonomikos revoliucija, nušlavusi senąjį elitą. Kol investicija apsimoka, pati sritis investuotojams neturi reikšmės. Konkurencija dėmesio finansų rin- koje nesiekia išrinkti elito, ji tam net netinka. Visus 1 Pierre Bourdieu, Die feinen Unterschiede. Kritik der gesellschaftlichen kitus selekcijos mechanizmus ji pranoksta tik savo Urteilskraft, Surkamp, Frankfurt a. M., 1982: La distinction. Critique soci- galia už tai atlyginti. ale du jugement, Paris, 1979. (Vert. past.) Ką visa tai reiškia elito sampratai? Tai reiškia, kad 2 Pierre Bourdieu, Die verborgenen Mechanismen der Macht. Schriften šios sąvokos turinys, ypač perspektyvos požiūriu, tapo zur Politik und Kultur 3, Bd.1. Hrsg. von Margarete Steinrücke, VSA, priklausomas nuo subjekto asmeninės ir socialinės pa- Hamburg, 1992. (Trumpų tekstų rinkinys. Vert. past.) dėties. Elito sąvoka jau nebetinka socialiniam statusui 3 Pierre Bourdieu, Regeln der Kunst. Genese und Struktur des literaris- apibūdinti. Empiriškai išsikristalizavusi garsenybių chen Feldes, Surkamp, Frankfurt a. M., 1999: Les régles de l’art. Genése et klasė yra tai, kuo tapo elitas, jei ši kategorija apskritai structure du champ litteraire, 1992. (Vert. past.) kada nors buvo sociologiškai objektyvi. Tradiciškai su- 4 Pierre Bourdieu, Über das Fernsehen, Suhrkamp, Frankfurt a. M. 1998: prantamo elito ieškojimas veikiau iškraipo naujosios Sur la télévision, Paris, 1996. (Vert. past.) situacijos vaizdą. Skiriamasis postmodernios visuome- nės bruožas yra ne tik susidvejinusi visuomeninio turto [1] Plg. Georg Franck, Mentaler Kapitalismus, München: Hanser, 2005, 4 skyrius. sistema (tą įžvelgė jau Bourdieu), bet ir itin išplėtota [2] Plg. Georg Franck, Scientific Communication – A Vanity Fair? In: Scien- kapitalistinė dviejų lygmenų – medžiaginio ir neme- ce, Bd. 286, Nr. 5437 (1. Oktober 1999); The Scientific Economy of Atten- džiaginio – ekonomika. tion. In: Scientometrics, Bd. 55, Nr. 1 (2002). Bourdieu norėjo parodyti, kad nemedžiaginė eko- [3] Plg. Markus Joch ir kt. (Hrsg.) Mediale Erregungen? Autonomie und nomika ne tik primena kapitalizmą, bet ir yra tikrų Aufmerksamkeit im Literatur- und Kulturbereich der Gegenwart. Tübin- tikriausias kapitalizmas. Medijų visuomenė pateikia gen: Niemeyer, 2009. iš esmės pakitusį kultūros ir komercijos santykį. Gre- ta medžiaginės gamybos, kurią komercija yra kiaurai Iš vokiečių kalbos išvertė persmelkusi, dabar gyvuoja jau ne šiaip kultūros pro- Alfonsas TEKORIUS duktų gamyba, kur komercijos principai tarsi nevei- kia, – ši gamyba yra tokia pat komerciška, tiesiog čia Versta iš: Merkur 4/2011 cirkuliuoja visai kitokia valiuta. Naujųjų medijų per- © Georg Franck / Merkur teikiama kultūra nėra tikslas savaime – tai priemonė © Eurozine
30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Technologijos ir žiniasklaida: pokyčiai ir kultūros mitai
23-iasis Europos kultūros žurnalų susitikimas Lince
uropos kultūros žurnalų asociacijos, kurią vienija politikoje buvo sulaužyti jau gerokai prieš 2011-ųjų įvy- Eportalas Eurozine, 23-ioji konferencija, gegužės vi- kius, tačiau valstybinės valdžios monopolis ir atotrūkis duryje surengta Lince (Austrija), buvo skirta aptarti, kaip nuo vadinamosios ketvirtosios valdžios neleido užtikrin- naujosios technologijos keičia žiniasklaidos formas ir tu- ti žodžio laisvės. Arabų revoliucijos yra unikali galimybė rinį. Lentos meno muziejuje, įsikūrusiame ant Dunojaus įveikti prarają tarp arabų pasaulio ir Vakarų. Visuotinis kranto, keletą dienų diskutavo daugiau kaip šimtas Eu- nusivylimas Obamos neryžtingumu Egipte rodo, kad tą ropos kultūros leidinių redaktorių, leidėjų ir viešųjų inte- padaryti pavyks tik tuo atveju, jei pasaulio lyderiai žengs lektualų. Buvo bandoma prognozuoti žurnalistikos ateitį, regiono pokyčių priešakyje, užuot ėję jiems iš paskos.“ aptarta intelektualinės nuosavybės apsauga, laisvo žodžio Programoje, skirtoje žurnalistikos ateičiai aptarti, me- sklaidos peripetijos. Nenuostabu, kad žurnalistikos po- dijų analitikė Tamara Witschge teigė: žurnalistai iki šiol kyčius aptarė atstovai iš kultūros žurnalų – juk būtent jų mano, kad žinias „sukuria“ ekspertai, o skaitytojai ir žiū- puslapiuose ieškoma naujų idėjų, perspektyvių koncepci- rovai yra tik vartotojai, kurių reakcija naudinga tiek, kiek jų, dėstomas platus, gilus ir kritiškas požiūris į šių dienų padeda susivokti, koks naujienų turinys laikomas reikš- aktualijas, pateikiama skvarbių įžvalgų apie socialinius ir mingu. Kitas pranešėjas, internetinio žurnalo Berliner Ga- kultūrinius ateities procesus. zette leidėjas Krystianas Woznickis aiškino, kad jo leidinio Pasaulio žiniasklaidos dėmesį šiemet prikaustė arabų principas – radikalus skaidrumas, todėl ir skaitytojų ko- šalys, kuriose vilnija kruvinos pilietinių neramumų ban- mentarai, ir redaktorių papildymai integruojami vizualiai. gos, ši tematika išsamiai nagrinėjama ir portale Eurozine, Jo nuomone, tai atspindi žurnalistų ir auditorijos bendra- todėl 23-iąjį Europos kultūros žurnalų susitikimą pradėjo darbiavimą, kuris neleidžia įsigalėti mitui, kad tiesioginis Khalebas Hroubas, Kembridžo Arabų žiniasklaidos pro- žinių šaltinis yra minia. Norvegų dienraščio Aftenposten jekto vadovas, pranešime analizavęs sąsajas tarp arabų kultūros skyriaus redaktorius Knutas Olavas Åmåsas gynė visuomenės sociopolitinių pokyčių ir žiniasklaidos. Pa- tradicinės žurnalistikos vertybes. Jo nuomone, kol kas per sak pranešėjo, pastaruoju metu išryškėjo raidos projek- anksti prognozuoti šio pobūdžio žiniasklaidos saulėlydį, tuose koduotos priešpriešos, tie, kas atidžiau seka arabų ateitis ne tokia niūri, kaip teigia pesimistiškai nusiteikę žiniasklaidą, suvokia, kad šioje pasaulio dalyje vyksta es- medijų analitikai ir skaitytojai. Kas teikia pagrindą reliaty- miniai pokyčiai. Nuo to laiko, kai regione pradėjo veikti viam optimizmui? Åmåsas pabrėžia: „Geriausi leidiniai jau TV stotys, priklausančios Al Jazeera tinklui, tapo akivaiz- suvokė, kad turi mąstyti ir veikti kaip tinklinės organizaci- du – nepaisant regioniškumo ir konjunktūros, prasidės jos, yra ko jiems pasimokyti iš naujųjų socialinių medijų, žiniasklaidos bumas. Taip ir įvyko. Hroubas teigia: „Tabu o šios savo ruožtu turi semtis patirties iš „tradicininkų“.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 31 Didžioji tradicinė žiniasklaida nacionalinę ir tarptautinę autorių teisių apsaugą. Ji atmetė pasiteisinimus, neva tam skaitytojų auditoriją aprūpina pirmarūše žurnalistika. Ji trukdo naujosios technologijos: tai, kas techniškai įmano- iki šiol daro didžiulį poveikį, keisdama žmonių kasdieny- ma, turi būti ir legalu. Berlyno laisvojo universiteto tyrėjas bę. Kodėl? Todėl, kad būtent ji sukuria didžiąją dalį geros Leonhardas Dobuschas pabrėžė, kad dabartinė sistema kokybės žurnalistikos, o kokybiška žurnalistika turi didelę įteisina nelygų mokesčio už autorių teises paskirstymą, paklausą. Šiandieniniai skaitytojai yra išsilavinę labiau nei iš to pelnosi labiausiai pasiturinti mažuma. Jis priminė: kada nors anksčiau ir jie darosi vis reiklesni klientai ir pi- 8-ajame dešimtmetyje Europoje klestėjo įsitikinimas, esą liečiai.“ Tokiems skaitytojams, pranešėjo nuomone, reikia namudiniai įrašai sužlugdys muzikos verslą (ir, beje, anuo- patikrintų žinių, kuriomis jie galėtų remtis ir pasitikėti. met tai buvo nelegalu). Bet tie nuogąstavimai nepasitvir- Pastebima tendencija, kad Skandinavijos regione mažėja tino, priešingai – tokie įrašai atnešė didžiulius pelnus bū- susidomėjimas sensacijų besivaikančia žiniasklaida, didė- tent toms kompanijoms, kurios reikalavo juos uždrausti. ja aukštos prabos žurnalistikos poreikis. Åmåso negąsdina Dobuschas apeliavo į naujausius Harvardo mokslininkų teiginiai, kad tradicinė spauda atgyveno savo amžių, kad tyrimus – jų duomenimis, nepaisant sparčios skaitmeni- prasideda internetinė era. Remdamasis savo darbo patir- nių technologijų plėtros (o veikiau kaip tik dėl jos) kino timi (redaguoja tiek „popierinį“ laikraštį, tiek internetinę filmų, muzikos įrašų ir knygų skaičius ne tik nesumažėjo, jo versiją), norvegų redaktorius tikino nepastebintis jokių bet gerokai išaugo. Pavyzdžiui, 2000–2007 m. laikotar- spaudos nykimo požymių: tradicinės spaudos tiražai atei- piu sukurta 30 proc. daugiau vaidybinių filmų, įra- tyje galbūt kiek sumažės, tačiau ji vis tiek išliks gyvybinga šyta 50 proc. daugiau muzikos albumų, išleista 66 proc. ir reikalinga, suprantama, jei įstengs šį tą perimti iš naujųjų daugiau knygų. Taigi naujausi tyrimai leidžia tvirtinti, kad medijų. Laikraščius skaito įvairių kartų žmonės, nereikėtų žmonės, priešingai nei manyta, kūriniams įsigyti išleidžia nuvertinti tų, kuriems šiandien yra per penkiasdešimt – tiek pat ar net daugiau pinigų. tradicinės „popierinės“ spaudos jie veikiausiai neišsižadės Anglijoje ir Vokietijoje atlikti tyrimai rodo, kad dabar- ir sulaukę garbaus amžiaus. Skandinavijoje būtent senjorai tinė autorių teisių apsaugos sistema nėra labai palanki yra atidžiausi ir reikliausi skaitytojai… Beje, teiginiai, kad kūrėjams. Abiejose šalyse 60 proc. profesionalių rašyto- „rimtas“ turinys praranda auditoriją, yra niekuo nepagrįs- jų (jais laikomi tie, kurie skiria kūrybai pusę savo laiko) tas mitas. Tai Åmåsas iliustravo tokiu pavyzdžiu: prieš ke- privalo turėti papildomą darbą, kad išgyventų, nes pagal letą metų Aftenposten žurnalistai pradėjo leisti mėnesinį galiojančią autorių teisių sistemą didžiausia pajamų da- žurnalą, skirtą analitinei publicistikai. Patys nustebo, kad lis atitenka labai mažai kūrėjų grupelei. Panaši situacija per keletą mėnesių jis taip smarkiai išpopuliarėjo – šiuo yra susiklosčiusi tiek muzikos, tiek kino filmų industri- metu žurnalo tiražas jau perkopė 30 000 egzempliorių ir joje. Didžiosios kūrėjų dalies pajamas lemia ne autorių leidinys ėmė uždirbti pinigus. Aftenposten šiemet pradėjo teisių apsauga, bet kontraktų sistema ir gebėjimas de- leisti kultūrai skirtą žurnalą. Ir vienas, ir kitas leidžiami rėtis su leidėjais, tad mėginimas sustiprinti autorių tei- tradiciniu būdu, o jų tiražai auga… Pasak norvegų redak- sių apsaugą nepadės išspręsti problemų, o toliau didins toriaus, jei dalis tradicinės žiniasklaidos išnyks, tai tik tie nelygybę. Ciuricho (Šveicarija) universiteto dėstytojas leidiniai, kurie nebus imlūs naujovėms ir nesirūpins teks- ir tyrėjas Felixas Stalderis aptarė naujus reiškinius, ro- tų kokybe. dančius, kad autorių teisių apsauga silpnėja. Kita vertus, Kita susitikimo tema – intelektualinės nuosavybės ap- nuomonė, esą kuo stipriau įtvirtintos autorių teisės, sauga. Atsiradus internetui ir kitoms technologijoms, ji tuo kūrėjai turi daugiau naudos, yra menkai pagrįsta. kelia vis daugiau rūpesčių autoriams, leidėjams ir vartoto- Dabar taikomas autorių teisių modelis naudingas tik jams. Europos rašytojų tarybos pirmininkė Pirjo Hiiden- privilegijuotiesiems – perkamiausių kūrinių autoriams maa apgailestavo, kad iki šiol nėra susiklosčiusi tinkama ir leidėjams. Leidėjai, įgiję monopolines teises į kūrinį, atlygio autoriams sistema, kuri pranoktų ydingą dabartinę dažnai reikalauja už jį nepagrįstai didelio mokesčio arba
32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 iš viso neleidžia juo naudotis, be to, dažnai sunku nusta- Jauna baltarusių leidėja ir redaktorė Iryna Vidanava tyti asmenį ar instituciją, kuriam priklauso teisė į kūrinį, papasakojo, kaip jos šalyje gniaužiama spaudos laisvė ir ypač kai kalbama apie knygas, išleistas Europoje po 1859 kaip nepriklausomi leidėjai grumiasi už demokratiją, prie- metų. Dėl šios priežasties leisti autoriaus teisių požiūriu šindamiesi režimui, nepripažįstančiam žodžio ir išraiškos „rizikingą“ kūrinį dažniausiai ryžtasi mažos nežinomos laisvės. Apibūdindama situaciją Baltarusijoje, pranešėja leidyklos, galerijos ar agentūros, dėl to nukenčia poten- vartojo sąvoką „informacinis karas“, kuris jau pareikalavo cialūs vartotojai. Autorių teisių apsaugos stiprinimas pa- nemažai aukų. Šalies valdžia, naudodama gerai apgalvo- žeidžia būtent šį sektorių. Skaitmeninės eros nereikėtų tą spaudimo taktiką, atliko kratas keliolikoje redakcijų ir baimintis, tikino Stalderis, nes kultūros sričiai ji neda- leidinių redaktorių namuose. Per kratas seniausias Balta- ro esminio poveikio, ypač kai kalbame apie materialius rusijos dienraštis Naša Niva prarado keturiasdešimt kom- objektus ar atlikėjų meną: geros kokybės ar prabangiai piuterių, kuriuos redakcijai buvo padovanoję skaitytojai. išleisto spaudos leidinio niekada nenurungs elektroninė Nepaisant persekiojimų, šalyje, kurioje didžiausias audito- jo kopija, o gyvo koncerto – skaitmeninis įrašas… Užuot rijas anksčiau valdė valdžiai ištikimi oficioziniai leidiniai, bet kokia kaina stiprinus autorių teisių apsaugą, kurios stiprėja nepriklausomų laikraščių ir žurnalų įtaka, o nepri- poveikis įvairioms kūrėjų ir vartotojų grupėms yra labai klausomų naujienų ir informacijos agentūrų, veikiančių skirtingas, derėtų verčiau susitelkti į bendro mokesčio internete, vartotojų skaičius pernai išaugo 82 proc. Iš viso už naudojimąsi internetu įvedimą, kaip jau yra taikoma šalyje yra pusketvirto milijono internautų. Šie ir daugelis parduodant tuščius CD, spausdintuvus ir kopijavimo ma- kitų faktų liudija, kad valstybinė propagandos mašina ne- šinas, o pinigus, gautus iš tinklo mokesčio, perskirstyti veikia taip efektyviai kaip anksčiau, ir Baltarusija jau nėra kūrėjams ir autorių teisių subjektams. Tokiam modeliui atskirta nuo pasaulio geležine informacijos blokavimo pritarė žalieji visoje Europoje, o pastaruoju metu svarsto- siena. Ypač aktyviai internetu naudojasi jaunimas. Nors mi nacionalinio masto sprendimų projektai Vokietijoje, dauguma interneto svetainių yra nedidelės, jos padeda Austrijoje ir kitur. To naudą suvokia ir muzikos industrija, sklisti naujoms idėjoms ir sutelkia vis didesnę savarankiš- nes paversti vartotojus priešais, su kuriais tenka bylinėtis kai mąstančių žmonių auditoriją. Vis dėlto situacija tebėra dėl pinigų, yra ne kažin kokia alternatyva. Panašu, kad au- labai sudėtinga: Baltarusijos įstatymai draudžia leidiniams torių teisių apsauga ateityje bus rimtai reformuojama. pasitelkti laisvai samdomus autorius ar komentatorius, to- „Žodžių svoris toks didelis, tačiau jie niekada nebuvo dėl nemažai perspektyvių jaunų žurnalistų ieško galimybės tokie pigūs, kokie tapo internete“, – sakė buvusi Index profesinę karjerą tęsti Ukrainoje ar Rusijoje. on Censorship redaktorė Judith Vidal-Hall, pristatydama Tarptautinio spaudos instituto (IPI) direktorė Alison pranešėjus, gvildensiančius žodžio laisvės Europoje temą. Bethel McKenzie pabrėžė: nors pasaulio dėmesys prikaus- Buvęs vengrų savilaidos leidėjas, o dabar Vengrijos par- tytas prie konflikto zonose dirbančių ir žūstančių korespon- lamento liberaliojo sparno deputatas, architektas László dentų, gausu žurnalistų, kurie, būdami mažiau pastebimi, Rajkas papasakojo, kokia situacija klostosi Vengrijoje. Pa- sąžiningai dirba savo darbą – kasdieninės jų grumtynės už sak prelegento, valdančioji Fidesz partija ėmė darkyti du žodžio laisvę yra nepaprastai svarbios, nes pasiaukojamai dešimtmečius sėkmingai veikusią šalies konstituciją. Šios ir nesavanaudiškai ginamas viešasis interesas. partijos strategija dvilypė: žiniasklaida depolitizuojama, Tradiciniame kasmetiniame Europos kultūros žurnalų tuo pat metu apribojant jos laisvę. Europos Sąjunga taip susitikime buvo svarstoma ir daugiau medijų ateičiai ak- pat skatina pusiau viešus, pusiau privačius medijų finansa- tualių temų, diskutuota ir apie tai, kaip savo erdvę galėtų vimo modelius, kurie nuslepia valstybės kišimąsi į žodžio toliau plėtoti Eurozine partneriai ir rėmėjai. laisvę, – teigė Rajkas, – todėl kol kas per anksti tvirtinti, esą besivienijančioje Europoje spaudos ir išraiškos laisvė jau užtikrinta … Parengė Marius Gaučys
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 33 Paveldas ir paminklai
Algimantas Gražulis
Vertybės, išmetamos į sąvartynus
ilniaus regionas (apie Vilniaus miestą čia ne- Valstybės fiskalinė monetarinė politika irgi vykdo- Vkalbėsiu) vis dar labai turtingas ne tik Lietuvai, ma ta pačia linkme – autentiško kultūros paveldo prie- bet ir Europai svarbaus, išskirtinai vertingo kultūros žiūrai, tvarkymui ir tinkamam (tausojamajam) nau- paveldo. Jis galėtų tapti ypatinga kultūrinio turizmo dojimui iš valstybės biudžeto nubyra menki skatikai, mėgėjų traukos vieta, tačiau istoriškai susiformavęs nes valdžia vadovaujasi išdidžia nuvorišų nuostata: ko kultūrinis kraštovaizdis kaip reta apleistas, tvarkomi pritrūks, patys pasistatysime, kaip antai statome Valdo- tik kai kurie jo fragmentai. Archeologinis, sakralinis vų rūmus, taikydami pažangias šiuolaikines statybos paveldas yra negailestingai žalojamas, senosios kaimo technologijas, medžiagas ir gaminius. Kuo greičiau gyvenvietės ir dvarų sodybos sparčiai nyksta. Šimtai autentiškas kultūros paveldas sunyks, tuo mažiau bus Vilniaus regione iki šių dienų išlikusių senųjų dzū- vargo dėl jo apsaugos, o kartu neliks tautos ir Valsty- kiškų ir aukštaitiškų kaimo gyvenviečių byloja apie bės tapatumo problemų, nes tapatintis nebeturėsime su tautos ištakas, etninį savitumą, pabrėžia ir įprasmi- kuo… Antai per du nepriklausomybės dešimtmečius na regioninius, subregioninius, net atskirų apylinkių neatsirado lėšų net pirmojo Lietuvos Prezidento Anta- skirtumus ir ypatumus, turtindamos kraštovaizdį. no Smetonos dvaro sodybai sutvarkyti. Visiškas valsty- Beveik visos šios gyvenvietės yra ir Lietuvos dvarų bės abejingumas itin svarbiems kraštovaizdžio paveldo paveldo dalis. Tačiau Kultūros vertybių registre yra segmentams – seniesiems kaimams ir dvarų sodyboms, vos 43 ar 38 Lietuvos senojo kaimo gyvenvietės (va- nesirūpinimas jų likimu (Kultūros ministerija su Aplin- dinamieji etnografiniai kaimai), nė viena iš jų iki šiol kos ministerija neįsteigė nė vienos saugomos dvarų pa- nebuvo pripažinta saugoma valstybės ar bent savival- veldo kompleksų teritorijos) verčia klausti: ar šalis tokia dybės. Valdininkai teigia negalintys užtikrinti net tų vargana, ar toks varganas valdžios mentalitetas? „sąrašinių“ kaimo gyvenviečių apsaugos, sako, gal už- Ar reikia priminti, kad Vilniaus regione yra Lietu- tektų išsaugoti po vieną (!) kiekviename regione. Taip vos valstybingumo ištakas, jo raidą menančio kultūros kryptingai formuojama viešoji opinija, kad didžioji paveldo reikšmingiausia, vertingiausia ir didžiausia vertingo nacionalinio paveldo dalis esą dėl finansinio sankaupa? Lietuvos Respublikos teritorijos bendra- valstybės nepajėgumo pasmerkta pražūčiai. Taigi savo jame plane yra nustatytas šio ir kito kultūros paveldo pačios pragaištingą aplaidumą, nesugebėjimą grūdų funkcinis teritorinis ir erdvinis stuburas, apimantis ir atskirti nuo pelų valdžia pateikia tarsi kažkokią nenu- trijų istorinių Lietuvos sostinių – Kernavės, Vilniaus, galimą jėgą, tiesiog force majeure… Trakų su istorinėmis jų jungtimis – paveldą. Lietuvos
34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Kernavės piliakalniai – ne tik Lietuvos, bet Europos ir pasaulio kultūros vertybė istorinio valstybingumo požiūriu tai reikšmingiausias liojo nuo 2002-06-27, Informaciniai pranešimai, 2002, arealas, viena iš pagrindinių valstybės istorijos paveldo nr. 51), kuriuo pritarė Vilniaus apskrities sąvartyno erdvinio stuburo dalių (LR teritorijos bendrasis planas, įrengimui Kazokiškėse (Elektrėnų sav.) pagal pateik- 3 brėžinys „Kultūros paveldo teritorijos“). Deja, nei na- tą poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą su vos dviem cionaliniai paveldosaugos interesai, nei tarptautiniai papildomomis sąlygomis. Planuojamos ūkinės veiklos įsipareigojimai, nei teisėti piliečių reikalavimai nesu- poveikio aplinkai analizė buvo atliekama nesiremiant trukdė būtent šiame areale (Elektrėnų savivaldybėje, jau parengtais LR teritorijos bendrojo plano (esminiai greta Kazokiškių gyvenvietės) įrengti Vilniaus apskrities sprendiniai tuo metu buvo jau suderinti su valstybės komunalinių atliekų sąvartyno, kuris pagal parengtus valdymo institucijomis, tačiau Seimas planą patvirtino ir patvirtintus planus turėjo tapti didžiausiu strateginiu šiek tiek vėliau – 2002-10-29) ir kitų valstybės strate- tokio pobūdžio objektu Lietuvoje. Numatyta, kad jis ap- ginio planavimo dokumentų sprendiniais bei nuosta- tarnaus apie 1 mln. gyventojų. Atsižvelgiant į migracijos tomis. Neatlikta planuojamos ūkinės veiklos poveikio tendencijas, suplanuotą Vilniaus ir Kauno dipolį (žr. LR kultūros paveldui ir istoriškai susiformavusiam kultū- teritorijos bendrojo plano p. 9), buvo prognozuojama, riniam kraštovaizdžiui analizė. Nesilaikyta LR planuo- kad ateityje šis skaičius labai padidės. jamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įsta- Šio sąvartyno statybos istorija – tipiškas valdžios ins- tymo 5 straipsnio reikalavimų. Ignoruota visuomenės titucijų požiūrio į Lietuvos kultūros paveldą ir jo ap- (bendruomenės) nuomonė. Pažeistos žmonių teisės. saugą atspindys. Išskirtinis gal tik jos mastas, trukmė, Rengiant šį dokumentą, nebuvo objektyviai išnagrinėta net valdininkų cinizmo ir įžūlumo laipsnis, nors tuo sąvartyno ir jo infrastruktūros neišvengiamai neigiama jau sunku ką nors nustebinti… Be to, ši istorija vis dar įtaka čia pat esančiam Valstybiniam Kernavės kultūri- tęsiasi, todėl būtina panagrinėti ją nuosekliau. niam rezervatui ir Neries regioniniam parkui kultūrinio turizmo, paveldosaugos ir ekologijos požiūriais. Kaip Išskirtinė absurdo istorija visiškai nereali atmesta net tikimybė, kad milžiniškos apimties sąvartynas padarys neatitaisomą žalą Kerna- Aplinkos ministerija 2002-06-12 priėmė sprendi- vės kultūriniam rezervatui, (2004 m. jis buvo įrašytas mą (raštas Nr. 01-24-3257) „Dėl planuojamos ūkinės ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą), vizualiai užterš veiklos leistinumo poveikio aplinkai požiūriu“ (įsiga- su rezervato aplinka susijusį kultūrinį kraštovaizdį. Tuo
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 35 metu rengtuose dokumentuose sąvartyno kaupo aukš- neigiama įtaka Kernavės kultūriniam rezervatui, jo tis virš žemės paviršiaus (nulinė altitudė) buvo nuro- kraštovaizdžiui ir kultūriniam turizmui, nors buvo dytas 30 metrų, o kaupo plotas – 27,1 ha. Įsivaizduoki- akivaizdu, kaip tokio sąvartyno kaimynystė pakenks me 100 m pločio ir 2710 m ilgio kaupą. Tikimybė, kad tarptautinės reikšmės kultūrinio turizmo maršrutui sąvartyno kaupas gana greit išaugs iki vieno kilometro Vilnius–Trakai–Kernavė. ilgio ar net daugiau, buvo labai reali. Prognozuota, kad Nesilaikyta Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo sąvartynas užims apie 50 ha plotą. Planuojamos ūkinės plano (2002) sprendinių – šioje teritorijoje įrengus są- veiklos poveikio aplinkai vertintojai neatsižvelgė ir į tai, vartyną buvo pažeista vientisa funkcinė teritorinė ir er- kad panaikinus dalį vienintelio istorinio kelio, nuo Ker- dvinė istorinių valstybingumo centrų ir ašių struktūra. navės vedančio kitapus Neries, labai sumenkės piliakal- Lietuvos piliečių, paveldosaugos, aplinkosaugos ir nių komplekso eksponavimo, apžvalgos galimybės. kitus viešuosius interesus sąvartyno „buldozeriai“ (tu- Vėliau buvo parengtas kaip reta nekokybiškas sąvar- riu omenyje ne tik mašinas), vaizdžiai tariant, išmetė į tyno šalia Kazokiškių gyvenvietės detalusis planas, ta- šiukšlių dėžę. LR Vyriausybė, Vilniaus apskrities virši- čiau Elektrėnų savivaldybės taryba vis tiek jį patvirtino. ninko administracija, Aplinkos ir Kultūros ministerijos 2005 m. sausio 19 d. pradėta rengti sąvartyno techni- nekreipė jokio dėmesio į Valstybinės paminklosaugos nį projektą ir tai sukėlė dar didesnę įtampą... Įkyriai, komisijos išvadą, kad toje vietoje tokio objekto statyti arogantiškai, kietakaktiškai brukamo sąvartyno itin negalima. nemokšiškas planavimas ir statybos procesas ilgainiui 2002-10-29 LR Seimas patvirtino LR teritorijos ben- virto tarptautiniu skandalu – pasiekė tarptautinius drąjį planą, o 2003-09-11 Vyriausybės nutarimu Nr. Strasbūro ir Ženevos teismus. 1160 buvo patvirtinta Nacionalinė darnaus vystymosi Kodėl vieta komunalinių atliekų sąvartynui įreng- strategija. Sąvartyno steigimo procesas glaudžiai susijęs ti buvo parinkta būtent Lietuvos valstybingumo ištakų su šių strateginių dokumentų sprendiniais ir strategi- (paveldo) areale, tarsi nuosekliai laikantis sovietmečiu nėmis nuostatomis, todėl prisiminkime keletą esmi- primestų principų ir įpročių žaloti, menkinti išskirti- nių klausimų, kurie buvo užduoti tuomečiam aplinkos nės vertės kultūros paveldą? Antai sovietmečiu netoli ministrui Arūnui Kundrotui ir bent kelioms Vyriau- Trakų, vos už 8 km nuo miesto centro, kuris irgi yra sybėms, kurios įžūliai „stūmė“ Kazokiškių projektą istorinis Lietuvos valstybingumo simbolis, 1987 m. (ypač jį rėmė premjeras Algirdas Brazauskas, sugebėjęs (galima sakyti, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo numalšinti net Prezidento Valdo Adamkaus įkarštį su- išvakarėse!) buvo įrengtas ir iki 2008 m. veikė Vilniaus stabdyti neleistinas statybas. Būtų įdomu sužinoti, ko- apskrities komunalinių atliekų Kariotiškių sąvartynas, kie argumentai lėmė pirmojo valstybės asmens, garsaus kurio smarvė pasiekdavo net greitkelį Vilnius–Kaunas. ekologo, atsargų atsitraukimą…) Taigi štai klausimai, į Tiesa, tada viešų protestų nebuvo, bet nebuvo ir Lie- kuriuos nei atsakingi asmenys, nei oficialios institucijos tuvos Respublikos su jos teritorijos bendruoju planu, iki šiol taip ir neatsakė: nebuvo nustatytas Lietuvos nekilnojamojo kultūros 1. Kodėl sąvartynas suplanuotas istorinio valstybin- paveldo erdvinis funkcinis stuburas su pažymėtomis jo gumo požiūriu prioritetinėje kultūros paveldo teritori- ribomis, naudojimo kryptimis ir strategija. Dabar visa joje, „vientisoje istorinių valstybingumo centrų bei ašių tai yra, bet įpročiai nesikeičia. Antai net nesivarginta teritorinėje erdvinėje struktūroje“ (žr. LR teritorijos ben- objektyviai įrodyti, kodėl būtent Kazokiškės pasirink- drojo plano 16 psl. 24 p. (Žin. 2002, Nr. 110–4852) ir šio tos Vilniaus apskrities sąvartyno statybai. Planas nebu- plano brėžinį Nr. 3 „Kultūros paveldo teritorijos“)? vo analizuojamas ir paveldosaugos požiūriu – jo spren- Juk LR teritorijos bendrajame plane ir Teritorijų diniai nebuvo derinami su Kultūros vertybių apsaugos planavimo įstatyme nurodyta, kad jis yra „privalomas departamentu, neįvertinta numatomos ūkinės veiklos dokumentas Valstybės valdymo institucijoms, priiman-
36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 čioms LR lygmens sprendimus, susijusius su šalies teri- miško teritorijoje. Taigi tenka klausti, ar Lietuvoje dar torijos naudojimu, tvarkymu bei apsauga; dokumentas, galioja Europos kraštovaizdžio, Europos architektūros nustatantis valstybės institucijų rengiamų LR lygmens paveldo apsaugos konvencijų ir Konvencijos dėl teisės specialiųjų planų, ilgalaikių programų bei strategijų pa- gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant grindines planavimo sąlygas […] Bendruoju planu pri- sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos valo remtis ūkio šakų (sektorių) plėtros strategijos, kiti klausimais (Orhuso konvencija) principai? valstybės institucijų rengiami strateginiai planai ir pro- Vilniaus apskrities regioninio komunalinių atliekų gramos“ (ten pat, p. 4). sąvartyno statyba greta Kazokiškių dar labiau pablogi- 2. Kodėl buvo ir vis dar yra ignoruojama LR Valstybi- no labai prastą paveldosaugos ir ekologijos būklę šia- nės kultūros paveldo komisijos 2004-12-17 sprendimo me areale – nors Kariotiškių sąvartynas jau uždarytas, Nr. 107 „Dėl komunalinių atliekų sąvartyno steigimo ekotarša dar ilgai išliks, o ką ir kalbėti apie subjaurotą šalia Kazokiškių gyvenvietės“ (Žin. 2004 m., Nr. 184– kraštovaizdį. Naujo sąvartyno statyba pažeidė valstybės 6833) 1 punkto nuostata, kurioje nurodyta: „Vilniaus ilgalaikės raidos strategijos principus (Žr. LR Seimo apskrities komunalinių atliekų sąvartynui parinkta vieta 2002-11-12 nutarimą Nr. IX–1187), Nacionalinės dar- šalia Kazokiškių gyvenvietės yra nepagrįsta, o paveldo- naus vystymosi strategijos ir jos įgyvendinimo nuos- sauginiu požiūriu netinkama?“ tatas (Žr. 2003-09-11 Vyriausybės nutarimą Nr. 1160), 3. Kodėl nei parenkant vietą, nei atliekant poveikio nes didelės apimties sąvartyną leista statyti istoriniame aplinkai vertinimą, nei svarstant ir derinant detalųjį Lietuvos valstybingumui reikšmingiausiame areale. planą, nei statant šį sąvartyną nebuvo laikomasi ir iki Kazokiškių sąvartynas jau veikia. Tiesa, jo apimtis kol šiol nesilaikoma Specialiųjų žemės ir miško naudojimo kas mažesnė, nei planuota. Tačiau ši istorija dar nesibaigė, sąlygų (LR Vyriausybės 1992 m. nutarimas (Žin. 1992, nerimsta ir net aštrėja visuomenės protestai, vis dar lau- Nr. 22–652) Nr. 343 ir 1995 m. LR Vyriausybės nutari- kiama tarptautinių institucijų išvadų. Bet nejaugi klaidas mo Nr. 1640 (Žin. 1996, Nr. 2–43) 203, ir 203.3 punktų taisysime tik tada, kai kas nors „iš viršaus“ jas nurodys? reikalavimų, kuriais nustatyta: „Įrengti kietųjų buitinių Reikia konstruktyviai ir ryžtingai siekti, kad Lie- atliekų sąvartynus draudžiama [...] miškuose ir arčiau tuvos piliečių teisės, tarp jų – žmonių ir tarptautinės kaip per 25 metrus nuo jų“? Kodėl sąvartynas buvo su- bendruomenės teisė į kultūros paveldo pažinimą, gy- planuotas ir statomas miške? venamosios aplinkos kokybę, būtų įtvirtintos ir rea- Turbūt siekiant „atitolinti“ mišką nuo sąvartyno lizuotos. Kazokiškių ir jų apylinkių, kaip ir kitų vietų buvo iškirsta nemažai brandžių, vertingų rūšių medžių. gyventojai turi teisę į estetišką ir ekologišką gyvena- Statant sąvartyną, įrengiant jo infrastuktūrą taip pat iš- mąją aplinką. Būtina užtikrinti LR teritorijos bendro- kirsta dalis miško, planuojama jį kirsti ir ateityje. jo plano sprendiniais nustatytos vientisos funkcinės Akivaizdu, kad valstybės institucijos, atsakingi jų teritorinės struktūros – kultūros paveldo erdvinio stu- pareigūnai, „prastūmę“ ydingus ir labai žalingus spren- buro išsaugojimą ir palaikymą atkuriant ir atgaivinant dimus, iki šiol taip ir nesuprato, ką pridirbo. Todėl vertingiausius ir reikšmingiausius jo elementus. Turi būtina aiškiai įvardyti: sąvartynas pastatytas reikšmin- būti įtvirtintas Lietuvos tapatumą lemiančio kultūros giausiame kultūros paveldo areale, kurio centrinę dalį paveldo ir istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio ra- riboja jungtys tarp istorinių Lietuvos sostinių (Trakai– cionalus panaudojimas, apsauga, palaikymas, vertingų Kernavė–Vilnius). Čia sukoncentruoti kultūros paveldo ir reikšmingų kultūros paveldo elementų atkūrimas, objektai, turintys išskirtinę urbanistinę, architektūrinę, jų atgaivinimas. Šios nuostatos laikytinos svarbiausiu archeologinę, etninę ir kraštovaizdinę vertę ir reikšmę prioritetu. Būtina išsaugoti Lietuvos valstybingumo Lietuvai, Europai, pasauliui. Sąvartynas pastatytas ant ištakų istorinės aplinkos ir kultūrinio kraštovaizdžio Lietuvos istorinių sostinių Kernavė–Trakai jungties paveldo fragmentus.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 37 Kad ateityje išvengtume panašių ydingų sprendimų istorines Eišiškių miestelio dalis stengiamasi tvarkyti, ir šiurkščių klaidų, Seimas turėtų šiuo klausimu priimti laikantis paveldosaugos reikalavimų, čia neplanuojami prevencinį nutarimą ir sudaryti komisiją, kuri įvertintų nauji pastatai, siekiama išsaugoti istorinius namus ir ga- Kazokiškių sąvartyno planavimo ir statybos procesą, pa- tvių tinklą, istorinį užstatymą. Jau parengtas Ukmergės teikdama objektyvias išvadas. Kol nebus įtvirtintos stra- senamiesčio specialusis teritorijos ir apsaugos zonos teginės nuostatos ir reikalavimai, kad apskričių (regionų) ribų planas, tačiau nėra ypač reikalingo paveldotvarkos komunalinių atliekų sąvartynai – valstybinės reikšmės plano. Ukmergės senamiestis dar turi saugomo ir at- objektai – apskritai negali būti planuojami ir statomi kurto akmens grindinio, tačiau esama ir istorinei mies- kultūros paveldo erdvinio stuburo teritorijoje, kaip yra to daliai nebūdingos gatvių ir šaligatvių dangos, pvz., nustatyta Bendrajame plane, tol persekios grėsmė, kad aikštė prie savivaldybės (Kęstučio g.) išgrįsta geltono- istorinėse vietose ir vėl išdygs koks nors monstras. mis trinkelėmis, kitose vietose – pilkomis betoninė- LR Vyriausybei jau derėtų užsakyti sąvartyno greta mis… Stinga senamiesčio polichromijos koncepcijos, Kazokiškių gyvenvietės konversijos galimybių studiją, pagrįstos istorine analize ir tyrimais, apstu atsitiktinių o kartu su Savivaldybių asociacija apsvarstyti alterna- spalvinių sprendimų. Daug plastikinių vitrinų, langų tyvius atliekų surinkimo, sandėliavimo ir apdorojimo rėmų, durų. Užrašai ir reklamos margos, dažnai nesko- būdus. Vilniaus regiono komunalinių atliekų sąvarty- ningos. Nedaug, tačiau vis dėlto esama naujų pastatų, nui (jeigu jis yra iš tikrųjų neišvengiamas) reikia pa- priestatų, antstatų, kurie istorinės struktūros ir aplin- rinkti tinkamesnę vietą, kuri nesikirstų nei su pavel- kos atžvilgiu laikytini tikrais svetimkūniais. Stinga pa- dosaugos, nei su ekologijos reikalavimais. Bet gal ir vėl veldosauginių senamiesčio tyrimų. Labai fragmentiški nugalės buldozerinė logika ir mankurtų psichologija, istorinės miesto dalies istoriniai, urbanistiniai, archi- kai nemąstoma, gyvenant tik šia diena, o paveldas aki- tektūriniai, archeologiniai tyrimai. Menkai ištyrinėtas plėšiškai naikinamas, nes nesuvokiami pragaištingi to- Pilies kalnas. kio vandalizmo padariniai… Eišiškėse, kurias sudaro dvi atskiros dalys (pirmo- Logiška ir nekeista, kad Kazokiškių sąvartyno isto- ji – tai bažnyčios valdai priklausęs Jurzdikos kaimas prie rija atvėrė tokias mentaliteto ir savivokos smegduobes, bažnyčios, ilgainiui prijungtas prie Eišiškių), yra daug tokį šiukšliną valdininkų santykį su tauta, jos istorija, plastikinių langų, kai kurių senųjų pastatų fasadai ap- jos savastimi… kalti plastikinėmis lentelėmis, spalvos ne itin suderintos. Miestelio ypatumas – sudvejinti namų frontonai, atsukti Ukmergės viltys ir neviltys į gatvę. Tai išradingas ir įdomus architektūrinis urbanis- tinis sprendimas, Lietuvoje reta tradicija. Aptarę skaudžiausią ir vis dar kraujuojančią Vilniaus Neblogai prižiūrimas Šešuolių miestelis, žinomas regiono (Vilniaus miesto problematikos šiame straips- nuo XV a. pirmosios pusės. Originali planinė struktūra nyje, kaip minėjau, nenagrinėsiu) žaizdą, pasižvalgyki- su tiesiog švytinčia, įspūdinga medine bažnyčia ir var- me plačiau, juoba kad čionykštės urbanistinio paveldo pine prie trapecijos formos aikštės siaurojo pagrindo apsaugos ydos būdingos visai Lietuvai. Tiesa, čia nėra buvo suformuota XIV a.–XIX a. pab. Toks urbanistinis tokių „Maximų“ ar „Akropolių“ kaip Telšių senamies- sprendimas optiškai padidina, sureikšmina bažnyčios tyje, kaip Kaune, greta Karmelitų bažnyčios, kaip Mari- ir varpinės tūrius, be to, yra itin retas, nes Lietuvos jampolės istorinėje dalyje, greta marijonų vienuolyno, miesteliuose bažnyčios dažniausiai buvo statomos prie nėra ir tokių „dangoraižių“ kaip Klaipėdos senamiesty- plačiojo trapecijos pagrindo (Rytų Lietuva, II t., 1998, je Taikos g. 4 arba kaip viešbutis „KD“ istorinėje jos da- p. 115–116). lyje ir pan. Urbanistines vietoves – valstybės saugomą Ukmergės rajono savivaldybei priklausančioje teritori- Ukmergės senamiestį su Piliakalniu ir Pilies kalnu, dvi joje jau beveik nėra senųjų kaimo gyvenviečių, tačiau gau-
38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 su vertingo archeologinio ir sakralinio paveldo, dar yra iš- tektūros rūmai (kadaise buvusi, vėliau išsprogdinta pi- likusių vertingų dvarų sodybų ar jų fragmentų (į Kultūros laitė), turtinga ir šio dvaro istorija, susijusi su Radvilų vertybių registrą įrašytos 24, tačiau yra ir neįrašytų). Be to, gimine. Leonpolio dvaras buvo dalis (palivarkas?) Ra- čia palyginti gerai prižiūrimas reikšmingas memorialinis dviloms priklausiusio milžiniško Taujėnų dvaro. kultūros paveldas: Laisvės paminklas Kęstučio a. Ukmer- Neprivažiavus Siesikų dvaro sodybos centrinės dalies, gėje, Baro konfederacijos koplyčia Vepriuose ir kt. kitapus kelio tarsi vaiduoklis stūkso šio dvaro kumety- Paminėtinos Taujėnų, Siesikų, Užugirio, Leonpolio no griuvėsiai. Siesikų dvaro sodyba (kai kurie tyrinėtojai dvarų sodybos. Savita bokšto forma išsiskiria Siesikų vadina ją pilimi) įspūdinga tiek savo architektūra, tiek miestelio bažnyčia, tačiau kadaise renesansinės (vėliau istorija. Dvaras minimas nuo XIII a., siejamas su legen- rekonstruota) Siesikų bažnyčios fasadai aptriušę, tin- diniu Kęstučio bendražygiu Daumantu. Sodyba apipin- kuotas plytų mūras kai kur išbyrėjęs. Šios originalios ta legendomis, kurios byloja apie kunigaikščių Radvilų bažnyčios fasadus būtina restauruoti. gyvenimą, romantišką meilę. Renesansinė, su aiškiai Pakeliui į Siesikų dvaro sodybą driekiasi registri- matomais gynybiniais elementais Siesikų dvaro sodyba nė, bet apleista, griūvanti, kaip ir daugelis kitų, šei- yra valstybės saugomas kultūros paminklas. Ji išnuomo- mininko neturinti Lokinės dvaro sodyba – 7 pastatai, ta privačiam asmeniui 99 metams. Kadaise komplek- 11,2 ha teritorija nyksta akyse. Deja, tai ne vienintelė są sudarė net 19 pastatų. 1997–2004 m. kai kurie iš jų merdėjanti dvaro sodyba Ukmergės rajone. Nepri- buvo nugriauti. Pastaraisiais metais dvaro sodyba, ypač žiūrimus originalios planinės erdvinės struktūros centriniai rūmai, yra kokybiškai, laikantis tradicinių Leonpolio dvaro sodybos rūmus (savininkas UAB technologijų restauruojama ir konservuojama. Priva- „TYMBERPAK“) jau pradėta plėšti ir ardyti. Išluptos tus savininkas naudojasi sukaupta patirtimi, pasitelkia metalinės autentiškų keraminės glazūros židinių du- kvalifikuotus specialistus. Restauruotos renesansinės relės, nulupinėti arba sudaužyti kai kurie kokliai. Fi- rūmų langų angos, įstatyti mediniai langų rėmai (na, gal linginės (įsprūdinės) durys, langų rėmai, langinės, kiti tik stiklas pagamintas ne pagal to meto technologijas). vertingi autentiško interjero elementai kol kas išlikę. Numatyta eksponuoti vertingus autentiškus renesansi- Ypač didelio diametro, geros kokybės grindų ir pastogės perdangų sijos jau atidengtos. Jei nebus užtikrinta apsau- ga, ilgapirščiai išlups ir jas. Apmaudu, kad prieš kurį laiką, beje, pasinaudo- jus ir valstybės lėšomis, buvo sužalota stogo ir pastogės konstrukcija, kai kur pakeista jo forma ir danga. Apgadinta net pastogės dūmtraukių sistema. Ne- prižiūrimi, netvarkomi prie centrinių rūmų išlikę želdyno fragmentai ir au- gmenija. Į atskiras valdas suskaidyta sodyba ir jos aplinka prarado funkcinį vientisumą. Ilgainiui ji neteks ir kom- pozicinio – planinio erdvinio – vien- tisumo. Tokio nuosmukio požymių esama jau dabar. O juk vertingi ne tik Apleisti ir neprižiūrimi, neužsandarinti originalūs Leonpolio dvaro centriniai rūmai centriniai šio dvaro originalios archi- (Ukmergės rajonas) skendi vešlioje augmenijoje. 2010 m. birželio mėn. 6–8 d.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 39 tiška planinė erdvinė struktūra nebuvo atkuria- ma. Tvarkant siekta išsaugoti rūmų ir medinio svirno fasadus, jų dekorą, kitus autentiškus išo- rės ir vidaus funkcinius, konstrukcinius, dekoro elementus. Vertingosios savybės nesumenkin- tos, tačiau kai kur ir neatskleistos: pvz., nesiimta rūmų fasadų ar planinės struktūros akademinio restauravimo ir atkūrimo, abejonių kelia fasa- dų spalviniai deriniai, daug kur neatitinkantys klasicizmo architektūrai būdingų polichromijos kanonų ir t. t. Taujėnų dvaro parkas, nepaisant kai kurių diskutuotinų sprendinių, šiuo metu Lietuvoje yra vienas iš geriausiai sutvarkytų ir prižiūrimų privačių dvaro parkų. Žvelgiant iš LR Prezidento Antano Smetonos Užugirio dvaro sodyba prižiūrima Ukmergės centrinės rūmų dalies ar nuo jų lauko terasos rajono savivaldybės pastangomis, centriniai rūmai (aut. F. Vizbaras) ir kiti atsiskleidžia akiai maloni, estetiška, daugiapla- pastatai užsandarinti, tačiau juos būtina konservuoti, restauruoti ir tinkamai nė parko erdvė su tvenkiniais, medžių ir krūmų naudoti. 2010 m. birželio mėn. 6–8 d. guotais, gerai prižiūrima veja, gėlynais ir mažo- sios architektūros akcentais. nio laikotarpio grindų fragmentus, jau atidengta istori- Ateityje reikėtų dar atidžiau pažvelgti į vieno gar- nė altitudė su jų elementais ir t. t. Taikomos tradicinės siausių klasicizmo architektų Pietro de Rossi’o supro- autentiškos ar artimos joms medžiagos, gaminiai ir sta- jektuotus Taujėnų dvaro centrinius rūmus (užsakovas tybos darbų technologijos. Pvz., renesansinis tinkas res- LDK sekretorius, Marijos Radvilaitės vyras Benediktas tauruojamas ir atkuriamas taip: iš natūralaus lietuviško Marikonis) – atlikti papildomus architektūros ir po- molio su atitinkamais natūraliais priedais be cemento lichromijos tyrimus, įvertinti praradimus ir tęsti jau pagaminta masė klojama rankomis, lyginama teptukais. pradėtus darbus, kur įmanoma – atkurti planinę anfi- Pasak savininko, nenaudojamos nei mentės, nei kitokie ladinę šių rūmų struktūrą. Restauravimo ir atkūrimo įrankiai. Medžio dirbiniai vaškuojami, impregnuojami, linkme reikėtų pratęsti ir šio architekto suprojektuoto apdirbami laikantis anų laikų technologijų ir t. t. Dir- peizažinio parko, kuris kadaise buvo vienas gražiausių bama nuosekliai, metodiškai, siekiama bent iš dalies visoje LDK, tvarkymą. ištaisyti ar sumažinti ankstesnių tvarkytojų padarytas Antano Smetonos Užugirio dvaro sodybos, kurią klaidas ar pažeidimus (pvz., anksčiau įrengtos gelžbe- prižiūri Ukmergės rajono savivaldybė, centriniai rū- toninės perdangos „slepiamos“ po medinėmis sijomis mai (aut. Feliksas Vizbaras) ir kiti pastatai užsanda- ir lubomis). Tvarkoma ir prižiūrima sodybos aplinka rinti. Pastatų ir želdinių būklė patenkinama. Yra ir (išvalyti, restauruoti tvenkiniai, jų šlaitai apželdinti au- geros būklės statinių, tačiau vienas iš jų kuo skubiau tentiška, plačialape dvarų tvenkinių augmenija, atkurti tvarkytinas. Savivaldybė suformavo ir siekia įteisinti ar restauruoti kai kurie kiti elementai (šoniniai pylimai). 80 ha dvaro žemėvaldą, parengė projektą „Užugirio Bravoras restauruotas ir pritaikytas gyventi. (A. Smetonos) dvaro pritaikymas turizmo reikmėms“, Milžiniško Taujėnų dvaro, valdyto Radvilų (jiems kurį Ūkio ministerija (VĮ Lietuvos verslo paramos priklausė iki 1939 m.) sodyba pastaraisiais metais buvo agentūra), kaip minėjau, atmetė (2010-02-05 raštas sutvarkyta ir pritaikyta įvairiems renginiams, pobū- Ukmergės rajono savivaldybei Nr. R4-1670(1.9)), esą viams, vestuvėms, turizmui ir t. t. Rūmų vidaus auten- dvaras yra „mažai lankomas, nes iki šiol nepritaikytas
40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 lankymui, nėra sukurtos infrastruktūros“. Agentūra nurodo, kad valstybės saugoma Užugirio dvaro sody- ba „neturi galimybės tapti nacionalinės reikšmės turis- tiniu objektu“, kad „Užugirio (A. Smetonos) dvaras tiek kultūrine, tiek turistine prasme yra vietinės svarbos, kuris galėtų būti svarbus ne atvykstamajam turizmui, bet vietiniam turizmui“. Taigi tarpukario Lietuvos Prezidentą Antaną Sme- toną primenanti, apie spalvingus ir sudėtingus tarpu- kario laikus bylojanti autentiška dvaro sodyba, kurią Prezidentui kaip pagarbos ženklą padovanojo Lie- tuvos visuomenė, Ūkio ministerijai atrodo objektas, nevertas valstybės globos ir lėšų. Kita vertus, savival- autentišką, originalų istorinio pastato fasado, dekoruoto plytų mūru, dybės pateiktas projektas yra tobulintinas, kad atitiktų fragmentą būtina restauruoti (Ukmergės senamiestis, savivaldybės paveldosaugos reikalavimus, nes dvaro sodybos kom- aikštė). 2010 m. birželio mėn. Kęstučio Mikšio nuotr. pleksas yra nacionalinės reikšmės ir vertės kultūros paveldo objektas. Beje, ši dvaro sodyba kadaise buvo Savivaldybė ir Kultūros paveldo departamentas ilgai Taujėnų dvaro palivarkas. nesiėmė veiksmų, kad užtikrintų neūkiškai laikomų ar apleistų dvarų sodybų priežiūrą, bent minimalią Ukmergės rajono savivaldybė skiria per mažai dė- apsaugą (pvz., Leonpolio dvaro centriniai rūmai, Ve- mesio kultūros paveldo administravimui ir priežiūrai. prių (priklausė Lietuvos turto fondui), Lokinės dvaro Buvo patvirtintas Ukmergės rajono savivaldybės teri- sodyba ir kt.), pagerintų fizinę jų būklę. torijos bendrasis planas, kurio kultūros paveldo dalies Nesilaikoma vertingųjų savybių nustatymo ar papil- sprendiniai nekokybiški ir nepakankami. Jie neužti- dymo procedūrų, kaip nurodo Nekilnojamojo kultūros krina kultūros paveldo tinkamos apskaitos, apsaugos, paveldo apsaugos įstatymas. Tipiškas pavyzdys – pri- tausojamojo naudojimo. Neparengti funkcinės plani- vačios Krikštėnų dvaro sodybos teritorijos tvarkymas nės ir erdvinės kultūros paveldo struktūros palaiky- ir centrinių dvaro rūmų rekonstrukcija. Čia didelė lėšų mo, atskleidimo kraštovaizdyje, apsaugos, panaudo- dalis buvo panaudota ne vertingosioms dvaro sody- jimo, pritaikymo ir pan. sprendiniai rajono mastu, bos savybėms atskleisti, t. y. ne jos teritorijai, centrinių atsižvelgiant į LR teritorijos bendrąjį planą. Nepažy- rūmų fasadams, planinei struktūrai restauruoti ir at- mėtos Kultūros vertybių registre esančios dvarų sody- kurti, bet paveldui žaloti. bos (pvz., Krikštėnų, Šližių ir kt.), o jų ir kitų kultūros Prioritetiniams, nacionalinės reikšmės objektams paveldo objektų (vietovių) teritorijų ribos plano brė- (kompleksams) pritaikyti ir panaudoti neskiriama ES žiniuose apskritai nepažymėtos. Neparengta Ukmer- lėšų. Kaip minėta, Ūkio ministerija atmetė savivaldy- gės senamiesčio apsaugos strategija. Dvarų paveldo bės paraišką, kaip pritaikyti ir panaudoti dalį Užugirio fizinė būklė blogėja, nors yra keli geri dvarų paveldo dvaro sodybos komplekso. Šį projektą reikėtų tobulinti tvarkymo (Siesikai), pritaikymo (Taujėnai) pavyz- ir papildyti kitais Antano Smetonos gimtinės komplek- džiai. Ypač opi problema – dvarų sodybų vientisumo so objektais – tai Užulėnio (Lėno) dvare (palivarke) išsaugojimas, fizinės jų būklės palaikymas, nuolatinė 1933 m. pastatyta mokykla, giminės kapai, objektai iš pastatų priežiūra ir apsauga. Kompleksinės dvarų pa- gimtosios sodybos vietos… veldo išsaugojimo, priežiūros, tinkamo panaudojimo sistemos Ukmergės rajono savivaldybės mastu nėra. Tęsinys kitame numeryje
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 41 Nuomonės apie nuomones
Vladas Balkevičius
„Kitaip manantis tai dar ne slibinas“
r Vincas Kudirka buvo bedievis?..“ – tokiu sta- Man, vienam iš Respublikinės Kudirkaičių organiza- „Ačiokiškai suformuluotu klausimu dr. Aldona cijos steigėjų (1988 m. gruodį padėjau Vidai Balkevi- Kačerauskienė pavadino straipsnį, išspausdintą ber- čienei – pirmajai jos vadovei – parengti organizacijos nardinų laikraštyje XXI amžius (nr. 95). Pabandykime įstatus, o 1993 m. išleidau laikraščio Varpo gausmas atsakyti į šį klausimą, remdamiesi ne kokia nors subjek- numerį, skirtą moksleivių patriotiniam ugdymui), buvo tyvia nuostata, o paties Vinco Kudirkos žodžiais. įdomu sužinoti, kaip Didžiojo Varpininko pasaulėžiūrą Priešdėlis „be“ žmogaus atžvilgiu paprastai reiškia traktuoja XXI amžius – šis gana solidus, į objektyvumą kokį nors jo trūkumą („beširdis“, „begėdis“, „benamis“, ir net savotišką pasaulietiškumą pretenduojantis krikš- „beprotis“), o kartu išduoda ir skeptišką požiūrį į tokią čionių vienuolių spaudos organas. Tuo labiau kad kas- „deformuotą“ asmenybę. Atgrasiai skamba ir „bedie- dien eteryje skambančios „Tautiškos giesmės“, virtusios vio“ sąvoka, vis dar tapatinama su amoralumu, bolše- Valstybės himnu, autoriaus bendroji pasaulėžiūra per vizmu, piktadarybėmis, o fanatikų požiūriu – su paties 20 nepriklausomybės metų taip ir nebuvo išsamiau ap- šėtono pinklėmis. Juk „bedieviai“ esą trypia tai, kas ti- tarta. kintiesiems brangiausia ir švenčiausia... Keista, nesuvokiama, net bauginanti yra toji tyla... Ne Tai ar galėjo būti bedievis iškiliausias XIX a. lietuvių tik apie Vinco Kudirkos, bet ir apie kitų Lietuvos švie- tautos atgimimo veikėjas, aistringas patriotas, kovotojas suolių laisvamaniškas pažiūras žiniasklaidoje nerasime už prigimtinę tautos teisę gyventi savarankiškai, lais- beveik nė žodžio. Pasaulėžiūros klausimais apskritai vę kalbėti savo kalba, turėti savo spaudą? Juk dėl savo nediskutuojama, todėl viešoji mintis šiais klausimais tautos, kovodamas už jos laisvę, už tiesą ir teisingumą, tapo silpniausia dvasinės kultūros grandimi. Vertybinė Kudirka sudegė ant tėvynės altoriaus kaip žvakė! Net ir orientacija pakrikusi, visuomenė iš esmės neturi jokių Varpas – jo įsteigto laikraščio pavadinimas – yra krikš- aiškesnių strateginių savo egzistencijos tikslų. Tai palik- čionių Bažnyčios šauklio dvasiškai pakilti simbolis... ta ne tik tradicinės Bažnyčios, bet ir netradicinių sektų, Be to, tais laikais valstietiška lietuvių tauta, sukaustyta būrėjų, magų, ekstrasensų, parapsichologų, net raganų, rusų carizmo retežiais, buvo labai religinga. Tai ar ga- žiniuonių, „aiškiaregių“ ir mistikų nuožiūrai. Kai nesa- lėjo išsiskirti tautos ir to, kuris taip aistringai ją žadino, ma viešo keitimosi skirtingomis nuomonėmis, skirtin- kad prabustų ir atgimtų, keliai? gų pažiūrų kūrybinės sąveikos, pasaulėžiūra archajiškai Religinės pasaulėjautos žmogui tokie klausimai yra vegetuoja, nors tai ryškiai nesiderina su sekuliarizuotu gana sunkūs. Vincą Kudirką, brangų, savą pagal politi- dvasiniu ES klimatu. nę ideologiją, didžiulį autoritetą, lietuvių kultūros ug- Kartojasi XIX a. situacija, kai, Kudirkos žodžiais dytoją, krikščionims norisi priartinti prie savęs ir ben- tariant, „mūsų sanlygose, neduodančiose viską aiškiai drosios pasaulėžiūros atžvilgiu. rašyt […] intelektualai ant ilgo laiko sulenda į užpečkį“
42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 (Varpas, 1896, nr. 1). Kokie tokios „užpečkinės“ psi- Toks iškreiptas, švelniai tariant, Kudirkos pasaulė- chologijos padariniai? Daug žmonių ilgai kankinasi, žiūros traktavimas – ne naujiena. Apie jo požiūrį į pa- sunkiai suvokdami katalikiškosios mistikos esmę, sa- saulį, į visuomenę ir į religiją nemažai rašyta JAV lie- varankiškai, stichiškai vaduodamiesi iš „viešpatavimo“ tuvių. Čikagoje po karo buvo leidžiamas neperiodinis ideologijos varžtų, primestų jiems nuo mažens, ieško- žurnalas Varpas dažnai gvildendavęs ne tik ideologines dami tikrovei adekvačių pasaulėžiūrinių sprendimų, Kudirkos pozicijas, bet ir bendrąją jo pasaulėžiūrą. Pa- kol nusivylę suvokia karčią ir paradoksalią tiesą, kad vyzdžiui, Vytautas Bagdonavičius Kudirką vadino „tra- amžinas yra tik laikinumas... dicinės krikščioniškosios dorovės atstovu“. O filosofas Vis dėlto per Kudirkos gimimo 150-ies metų jubi- Vincas Vyčinas tvirtino, kad savo tautiniu atsivertimu liejų (2008 m. gruodžio 31 d.) apeiti jo pasaulėžiūros, „Kudirka įėjo į dvasinį ryšį su savo tautos ‘kosmine’ pa- požiūrio į katalikybę ir Bažnyčią buvo jau neįmanoma. sąmone […]. Ir šita prasme jis buvo religingas asmuo“ Teko norom nenorom apie tai prabilti... Tačiau žmonės, (Varpas, nr. 24). kurie yra skaitę Kudirkos „Tėvynės varpus“ jo redaguo- Publicistas Aleksandras Merkelis monografijoje jamame laikraštyje Varpas, jo laiškus bendraminčiams, „Didysis varpininkas Vincas Kudirka“ pripažįsta, kad buvo gerokai nustebinti to, kas pasakyta. santykiai su dvasininkija nuolatos „aštrėjo bei blogėjo, Straipsnio „Ar Vincas Kudirka buvo bedievis?“ au- ir jis pats buvo apšauktas bedieviu“. Tačiau į savo pa- torė cituoja prof. Reginos Koženiauskienės praneši- ties klausimą „Ar iš tikrųjų V. Kudirkos veikloje esama mo, skaityto mokslinėje konferencijoje, skirtoje Vinco to, kas galima būtų pavadinti bedieviškumu, kova su Kudirkos 150-osioms gimimo metinėms, fragmentus. religija, krikščionybės griovimu lietuvių tautoje?“ šis Pasak profesorės, Kudirkos „pasaulėžiūrą geriausiai at- autorius irgi atsako: „Anaiptol, nė mažiausio šešėlio. spindi darbai“. Kokie? Gal jo publicistika – mintys apie „Tėvynės varpai“ yra nesugriaunamas įrodymas, kad dvasininkiją, vienuolynus ir pačią katalikybę? Ne. Esą XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje Vincas Ku- „V. Kudirka mielai spausdino kunigų straipsnius Varpe dirka yra vienas iš didžiausių ir energingiausių katali- ir ne kartą barė savo bendraamžį Joną Šliūpą, užpul- kybės gynėjų prieš besiveržiančią į Lietuvą pravoslaviją. dinėjantį kunigus“. Be to, „V. Kudirka rūpinosi lietuvių Jei jis būtų bedievis ar bent netikintis […] žmogus, tai sielų išganymu, sielvartavo, kad uždaromos lietuviškos kuriems galams jis būtų gynęs katalikybę nuo pravos- bažnyčios, kad tautiečiai neturi kur eiti išpažinties, ne lavijos?“ vieną kartą gynė reikalą, kad vaikai būtų mokomi tikė- Net ir nežinant, ką Kudirka rašė apie katalikybę ir jimo tiesų, žinoma, lietuviškai...“ Ir apskritai: „Jo kūry- dvasininkus, yra aišku, kad šis argumentas nepakanka- boje jaučiamas pomėgis kalbėti Šventojo Rašto tekstų mas paneigti skeptiškam jo požiūriui į katalikybę, o tuo metaforomis, alegorijomis ir parabolėmis...“ labiau – įrodyti tariamą religingumą. Kokia išvada daroma iš šių „faktų“? Rimtesnę, gilesnę jo pasaulėžiūros analizę išeivijoje Kadangi Kudirkos raštuose, pasak straipsnio auto- pateikė Vytautas Kavolis studijoje „Žmogaus genezė. rės, „jaučiamas giluminis suartėjimas su šventaisiais Psichologinė Vinco Kudirkos studija“. Tačiau ir šis au- tekstais, o jo gyvenimo ir kūrybos nuostatos atitiko torius tvirtino, kad Kudirkos „tikėjimas yra griežtai in- krikščioniškosios moralės normas bei principus, be to, dividualistinis, nereikalaująs išorinių formų, kritiškas, jis gyvenime nesielgė kaip bedievis nihilistas, tai ir ne- nesentimentalus; ir dėl šių savybių savotiškai ‘protes- turėtume jį vadinti bedieviu“. Kačerauskienė pabrėžia: tantiškas’“. „Iš V. Kudirkos raštų galima spręsti, kad jo tikėjimas Bet jeigu tikėjimas yra kritiškas, nesentimentalus buvo tylus, nedemonstruojamas, toks, kaip moko tikėti (paremtas ne „širdimi“, kuria, anot Šventraščio, „suran- ir melstis Šventasis Raštas, – sakė konferencijoje prof. damas Dievas“) ir netgi „protestantiškas“, tai kažin ar R. Koženiauskienė.“ toks protestas prieš katalikybę išvis yra religinis. O jeigu
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 43 jis neturi „išorinių formų“, yra „griežtai individualus“, tarp mūsų nors viena partija, išsiskyrusi nuo visų, su „nedemonstruojamas“, tai iš kur galima žinoti, koks jis savo nuopelnais ir nuodėmėmis apsisupusi lukštu, ir lyg iš tikrųjų yra ir ar apskritai „jis“ yra? Ar tai nėra tiktai sugedęs kiaušinis graudens norintiems prisiartinti: neju- bandymas, suvokiant Kudirkos autoriteto įtaką lietuvių dink – pasmirs! – tol, nors ir visi, žiūrint iš šalies, eitume kultūrai ir žinant, kad Varpo publicistiką nedaug kas į pagelbą tėvynei […], stovėdami prie tėvynės altoriaus skaitęs, pavaizduoti jį katalikybės šalininku? O gal dau- […], užmiršime sudėti ant to altoriaus priderančias au- gelis jo straipsnius Varpe skaito tarpais užsimerkdami kas“ (Varpas, 1894, nr. 1). ir nematydami, kas ten parašyta? Tačiau tautos žadintojo kilnios pastangos vienyti inte- Nepriklausomybės metais vienintelis kiek objekty- ligentus, kad visi kartu siektų gyvybiškai svarbaus lietu- vesnis bandymas aptarti Kudirkos pasaulėžiūrą yra dr. vių tautai tikslo, nedavė vaisių. Inteligentija suskilo, anot Irenos Buckley (VDU) internetinis straipsnis, pavadin- Kudirkos, į „liberalus bedievius“ ir „klerikalus davatkas“, tas „Vincas Kudirka: krikščioniškųjų ir tautinių verty- nes vieni rūpinosi tautos švietimu, esamos tikrovės su- bių jungtis“. Ar autorė surado tą „jungtį“ Kudirkos kū- pratimu ir geresniu medžiaginiu žmonių būviu, o „antri ryboje? su plaukais iš baimės pasišiaušiojusiais šaukia: kame yra Buckley pripažįsta: „V. Kudirkos nuostatos yra prie- to viso cementas ir papėdė? Vieniems regis, kad be to ce- šingos maironiškajam teocentrizmui, pagrįstam gar- mento galės apsieiti, kiti per nevalią nori aną brukti – ir binimo, baimės ir Dievo meilės retorika.“ Tačiau daro štai, palikę šalyje pamatinį dalyką – apšvietimą, pjaunas išvadą: „Tautinės inteligentijos dvasinė diferenciacija apie reikalingumą ar ne krikščioniško tikėjimo“ (Varpas, XIX a. pabaigoje nesukėlė griežtos konfrontacijos. […] 1896, nr. 8). V. Kudirka derino liberalizmo, tolerancijos idėjas su „Tolesniame laike, – rašo Kudirka, – viena lietuvių giliai suvoktomis, nedeklaruojamomis krikščioniško- dalis, dvasiškija, atsiskyrė nuo „Varpo“. Teisybę pasakius, mis vertybėmis. […] V. Kudirkos darbai rodo, kad daž- tai du gaivalu, kurių vienas turėjo pilną liuosybę many- niausiai šias jungtis lemia ne sąmoningas nusiteikimas, mo ir kritikos, kitas gi – suvaržytą per nevalią mintį ir o pasąmonės klodai.“ labai siaurus kritikos rubežius, tokiu, sakau, du gaivalu Čia vėl išnyra tas pats tendencingo spėliojimo meto- ilgai eiti išvien negalėjo“ (Varpas, 1898, nr. 6). das: Kudirka „nedeklaravo“ tokios jungties, nes ji glū- Turbūt nereikia aiškinti, kurioje „barikadų“ pusėje dėjo „giliai pasąmonėje“, nepaisant jo paties viešai pa- stovėjo pats Kudirka: „Nereikėjo brukt per nevalią to ce- reikštos nuomonės. Bet ar tokia „giluminė“ Kudirkos mento, – rašė jis, – nes ir cementas ne prie kiekvieno dar- sąmonės įžvalga neprasilenkia su jo paties „sąmoningu bo tinka ir dar neprityrusiose rankose gali sugest ir likt nusiteikimu“? Ar tai iš tikrųjų objektyvi, o ne voliunta- be naudos.“ Dvasininkai, pasak jo, „būgnija vien apie ristinė jo pasaulėžiūros analizė? ‘reikalingumą tikėjimo’, aiškindami tą reikalingumą ne Tiesa, ir pats Didysis Varpininkas kurį laiką bandė su pagelba mokslo ir logikos, o tik su pagelba iškeikimų suvienyti pasauliečių ir tikinčių inteligentų pastangas bedieviais, su pagelba intrigų ir kitų panašių įrankių, nes bendrai kovai už carinės priespaudos sąlygomis svar- ‘krikščioniška idėja turi būt ant pirmos vietos’“. Laisva- biausią tikslą – lietuvių tapatumo sutvirtinimą. Kudir- maniams „netikėliams“ jie išvis nenorėjo palikti vietos. ka rašė: „Tėvynei naudą gali atnešt darbuotojai įvairių Katalikiškas laikraštis Tėvynės sargas prie „paleistuvių“, pažvilgių, ne tik kunigijos užtvirtintų […]. Mūsų rū- „didžiausių neprietelių“, prie „išgamų lietuvių“ prisky- pestis ne kelti vaidus tarp ‘netikinčiųjų’ ir tikinčiųjų, o rė ir bedievius: „Į pirmą eilę išgamų pagal programą pa- kelti lietuvystę. […] Rodos, nebūtų ko bijotis, susipratus, statytas „Varpas“ (Varpas, 1896, nr. 8). kad kitaip manantis tai dar ne slibinas, kad ir su priešin- „Nereikalingas ir be matomo pamato buvo tas pasi- gomis nuomonėmis galima greta gyventi be drebėjimo, šiaušiojimas plaukų, – aiškino Kudirka, – nelogiškas ir vaidų ir išvien tarnauti viešiems reikalams […]. Kol bus labai netaktiškas anas brukimas per nevalią reikalingu-
44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 mo tikėjimo į darbus tų vyrų, kurie apie nereikalingumą susilaikė nuo ištarimo prieš tėvynę vardan katalikystės tikėjimo niekad neužsiminė ir tuo klausimu nebuvo už- žodžių, atsiduodančių mirties kvapu […]. Kaip išdrįsta siėmę […]. šis laikraštis vadinti save tėvynės sargu? Tegul vadinasi Aniems neklausant, pradėjo dergt, o pagalios ir išda- ‘Katalikystės sargas’“ (Varpas, 1896, nr. 8). vinėt“ (Ten pat). Jau vien ši Varpo polemika su Tėvynės sargu, vien Išdavysčių, skundų (denunciantišką) taktiką pole- tai, kad katalikų tikėjimą Kudirka laikė svetimkūniu mikos įkarštyje Kudirka laikė ypač bjauria. Čia nerei- lietuvių tautos dvasinėje kultūroje, verčia suabejoti, ko kia įrodymų ar argumentų, čia gana parodyti pirštu į vertos pastangos Kudirkos pasaulėžiūrą užtempti ant „neištikimą“ gaivalą (rašytoją ar laikraštį) ir pagąs- katalikiško kurpalio. Kartu darosi aišku, ir kodėl nesu- dinti, „kad susirišimas su tokiais gaivalais nugramz- siformavo derama „krikščioniškųjų ir tautinių vertybių dina žmogų į prapultį su kūnu ir dūšia“, tada žmonės jungtis“. Tokią jungtį žlugdė klerikalų pretenzijos domi- „klausys rodų, gelbiančių dūšią. Galingas tai įrankis, nuoti tautiškų vertybių sąskaita, siekis monopolizuoti bet ir atsakymas už niekingą jo vartojimą yra didelis! visą dvasinį tautos gyvenimą: „Tokiu būdu ir pavedimas […] Tokią denunciantišką polemiką gimdo didelis fa- tėvynės reikalų ir jos likimo į katalikystės sargų rankas natizmas, taip didelis, kad jisai nustelbia visai ir protą, būtų tėvynei didei pavojingas, nes iš pusės katalikystės ir sąžinę“ (Varpas, 1898, nr. 3). Toks fanatizmas lėmė, rastų smarkią konkurenciją“ (Ten pat). kad kai kurie dvasininkai išvis draudė žmonėms ska- Gal leiskime ir pačiam Kudirkai pasisakyti klausimu, ityti lietuviškus laikraščius, jeigu pirmiau neparodo jų kurį iškėlė bernardinų laikraštis, – „Ar Vincas Kudirka kunigui: „Aišku, užgina skaityti tik tamsuoliai, kurie buvo bedievis?“ nežino, ką darą“ (Ten pat). Pirmiausia, koks buvo jo požiūris į katalikų dvasi- Tai kas yra kaltas dėl to meto lietuvių inteligentijos ninkus? „Mūs kunigai visgi perdaug aiškiai išskiria save susiskaldymo ir konfrontacijos? iš tarpo visų draugijos sąnarių, per daug ypatingų rei- Tik pradėjęs leisti Varpą ir Ūkininką, Kudirka gavo kalauja privilegijų […], skaito save už nedasilytėtinus ir įspėjimų ir kaltinimų, esą „mūsų laikraščiai bedieviški: verčia, kad net jų paklydimų niekas neišdrįstų patėmyti. vienas sakė – dėl to, kad „Varpo“ nepradėjome nuo „Var- Per tai kitaip manančius vadina savo priešais […] argi dan Dievo Tėvo“; kitas – kad per retai minime laikraš- iš tikrųjų, galint „užkabinėti“ visus kitus mirtingus žmo- čiuose žodį „Dievas“; trečias – kad tame pat numeryje, nes, negalima užkabinėti kunigus, taipgi mirtingus žmo- kur aprašytas mėšlas, yra paminėtas Dievas ir t. t.“ (Var- nes?“ (Varpas, 1894, nr. 1). pas, 1896, nr. 8). „Tėvynės varpuose“ ir Kudirkos laiškuose bendra- Nesunku suprasti, kodėl katalikų dvasininkai dilemą minčiams esama nemažai tokių „užkabinėjimų“ – aštrių „Dievas ar Tėvynė“ visada sprendė Bažnyčios naudai. Jų epitetų kunigų adresu: „manekenai, išmankyti su kūnu pasaulėžiūra pagrįsta „Viešpaties“, t. y. Absoliuto, idėja, ir dvasia ant svetimo kurpalio“ (Varpas, 1892, nr. 5), jie yra įtikėję, kad turi teisę viešpatauti visuomenės gyve- „magikai“ (Varpas, 1898, nr. 5), „tamsuoliai“ (Varpas, nime, be to, pirmiausia žiūri, aišku, Bažnyčios interesų. 1898, nr. 3), „apkvaitusios nuo fanatizmo garų ypatos“ Katalikų laikraštis Tėvynės sargas yra atvirai pareiškęs: (Varpas, 1894, nr. 7), „išlamdyti šventeivos“, „kvailo įsi- „...Niekada neaukokime katalikybės dėl gero tėvynės.“ tikinimo fanatikai“ (1880 m. gegužės 15 d. laiškas Pran- Kudirka labai piktinosi tokia katalikiškosios inte- ciškui Adomaičiui), „juodieji pranašai“ (Varpas, 1896, ligentijos laikysena: „Turime teisę paabejoti, ar pati nr. 4), „savimylos, kuriems rūpi tiktai savo nauda“, „fa- katalikystė būtų taip pasakiusi. Ji būtų atsiminusi, kad natizmo junkeriai“, „Kunigų idealai: storas pilvas, pilnas nepriguli prie prigimtų lietuvių tautos ypatybių, kad ji kišenius ir riebi gaspadinė“ (Varpas, 1897, nr. 1). yra tiktai ateivė […]. Nesusilaikė tačiau katalikystės tar- Tokių „dvasiškiesiems piemenims“ (dar vienas Ku- nai nuo pastatymo akis į akį katalikystės su tėvyne, ne- dirkos epitetas) negailestingų charakteristikų motyvai
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 45 buvo ne tik žema, apmaudą ir pasipiktinimą kelianti gas degino tie patys lietuviai dėl to, kad esą nuodėmė lietuvių intelektualinė kultūra (dalį kaltės dėl to turėtų tuos raštus skaityti, nors visai nežinojo turinio tų raštų“ prisiimti Katalikų bažnyčia), bet ir natūralus atoveiks- (Varpas, 1898, nr. 3). Be to, Katalikų bažnyčia tuo metu mis tiems, kurie, užuot ieškoję argumentų, vien keikė, iš esmės užėmė lietuvių lenkinimo poziciją. plūdo, šmeižė „bedievius“. Patį Kudirką davatkos ir ku- Ar esant tokiai situacijai Kudirka galėjo dvasininkų nigai buvo apšaukę ne tik „bedieviu“, bet ir paleistuviu, atžvilgiu būti tolerantiškas ir mandagus? Tolerancija net žmogžudžiu... Bet „aš nepabūgsiu! Nes tolimas tam tokiam obskurantizmui pati būtų buvusi tamsuoliška. purvui, kuriuo mane teršia rėksmingi valkatūnai“, – rašė Kai atvirai paminamos prigimtinės tautos teisės, kai jis laiške Pranciškui Adomaičiui 1880 m. gegužės 15 d. nesiliauja šmeižikiški išpuoliai prieš šių teisių gynėjus, Pasigilinus į ideologinę XIX a. atmosferą, nevertė- „negali žmogus iškęsti nepaspyręs lojiką su koja ir nerik- tų stebėtis, kad katalikų dvasininkams rašytojas taiko telėjęs: šelauk!“ Varpas, 1893, nr. 7). tokias „sutirštintų spalvų“ charakteristikas. Pasak Ku- Žodį „bedieviai“ ir net sąvokas „tikintieji“, „netikin- dirkos, dvasininkai „ne argumentais kovoja, o tiktai tieji“ Kudirka dažnai rašo kabutėse, nes, anot jo, „Kas siundymu savo priešininko ir skelbimu pramanyto pavo- yra bedievis ir katrą žmogų galima gryna sąžine pava- jaus dėl trempiamų šventenybių […]. Polemikas, kurių dint bedieviu, o katrą ne, – sunku būt „Tėvynės sargui“ argumentai neturi nieko bendro su apsvarstomu dalyku, atsakyt, nes tame dalyke jo išmanymas tikrai taip toli kurių siekis ne išaiškinimas teisybės, o tik apdrabstymas nesiekia“ (Varpas, 1896, nr. 8). priešininko kad ir bjauriausiais purvais, semtais iš bet „‘Tikėliai’ užsispyrė išnaikinti netikėlius. […]. Europo- kokios balos, reiktų apstabdyti. […]. Kadangi panašios je užvedė inkviziciją, o Amerikoje – anatemą“ (Varpas, polemikos išeina tankiausiai iš kunigų laikraščių, tai 1894, nr. 7). Toks primityvus, nepakantus, nehumaniš- tegul kunigai prisideda prie įvesdinimo į polemiką rei- kas žmonių rūšiavimas į dvi priešingas stovyklas, prisii- kalaujamos etikos“ (Varpas, 1898, nr. 5). Be to, nepa- mant sau arbitrų ir teisėjų vaidmenį, nepriimtinas dar ir mirština, kad Kudirkai būdingas kritiškas literatūrinis todėl, kad Dievo sąvoka yra labai plati, neapibrėžta, ne- mąstymas, su mistikos neprotingumu, su neteisybe jis aiški (to, kas pramanyta, neįmanoma išaiškinti). Protin- kovojo ir kandžia satyra: „Žinomas daiktas, kad išjuoki- gas žmogus net ir pats sau neskuba atsakyti į klausimą, ar mas silpnų, papeiktinų pusių greičiaus galima pataisyti jis religingas. Juk kas yra Dievas? Kūrėjas? Teisėjas? Bau- nekaip pamokslas.“ dėjas? Tvarkdarys? Meilė? Karalius? (Visa tai – netašytas Kudirka pats sau nusižengia, tvirtindamas, kad iš- antropomorfizmas...) O gal „Naikinanti ugnis“? Pabaisa? juokimas „turi pasiekti silpną žmogystos pusę, tik ne- Vampyras, reikalaujantis kruvinų aukų? Ar atvirkščiai – užgauti ir nenuskriausti pačią žmogystą“, bet vis dėlto „atpirkėjas“, pats tapęs „kruvina auka“? O gal Dievas, neiškęsdamas ir aštriu satyros žodžiu pliekdamas dva- kaip tvirtina patys teologai, – tai „paslapčių paslaptis“, sininkus. Galima suabejoti tokiomis apibendrintomis, t. y. nežinomybė? Be to, juk ir katalikas yra „bedievis“, pernelyg negatyviomis dvasininkijos charakteristiko- sakykim, Krišnos, Mitros, Dzeuso, Perkūno ir kitų dievų mis. Jokie žmogiškieji sprendimai ir vertinimai nėra atžvilgiu. Musulmonai ir net judėjai visus krikščionis irgi tobuli, absoliučiai neklaidingi. Nederėtų ir Kudirkos laiko „bedieviais“. Filosofų Dievas, skirtingai nuo primi- pernelyg garbinti, bandant pateisinti kiekvieną jo poel- tyviai įsivaizduojamų antropomorfinių būtybių, gali būti gį, pavyzdžiui, antisemitinius pareiškimus. Tačiau de- išvis ne asmenybė, o neapibrėžtas kosminis protas, bū- rėtų suprasti, kodėl jis užėmė tokią aršią poziciją. Ne ties tikslingumas, visatos esmė, visuotinio tapsmo jėga... tik pats Kudirka asmeniškai buvo puolamas. Naudoda- Ar tokie mąstytojai – irgi „bedieviai“? Todėl beatodairiš- miesi kaimo gyventojų tamsumu, kai kurie dvasininkai kai klijuoti žmogui paties Kudirkos sarkastiškai vartotas gąsdino parapijiečius, kad šie neskaitytų „bedieviškos neadekvačias „tikėlio“ ar „netikėlio“ etiketes, kaip tą darė spaudos“: „Pargabentus jau į Lietuvą laikraščius ir kny- ir tebedaro katalikiškoji spauda, yra ne tik nesubtilu, bet
46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 ir nekorektiška. Kudirkos pasaulietiškai pasaulėžiūrai Kudirkos nuomone, katalikybė yra „pavirtusi į gryną nusakyti netinka priešdėlis „be“, reiškiantis trūkumą. popiežystę“ (Varpas, 1895, nr. 12). Kodėl jis buvo prieš tai Atvirkščiai, jam būdingas konstruktyvus blaivumas, rea- nusistatęs? 1894 m. popiežius Leonas XIII paskelbė enci- lizmas, dalykiškumas, pasaulietiškumas, drąsa kovoti su kliką Lenkijos vyskupams. Tais pačiais metais Varpe (nr. blogiu – ne tik su politine ar ekonomine, bet ir su dvasi- 7) Kudirka išspausdino šios enciklikos įžangą, kurioje ne priespauda, su obskurantizmu. Tai iš tikrųjų nuosekli, teigiama: „Viernai tarnaujant Dievui ir Ciesoriui, reikia vientisa pasaulėžiūra. mokyti Dievo baimės prasčiokėlius tamsiuosius […] ir iš- Bernardinų „oficiozas“ Kudirkos žodžius apie vie- pildymo šventos religijos nuo pat kūdikystės, idant iškaloje nuolynus, aišku, irgi nutyli. Kai vienas kunigas ėmė neskaitytų knygų, kurių Bažnyčia nepatvirtina, ir saugo- kviesti lietuvaites, kad vyktų į JAV, taptų ten steigiamo tųsi nuo draugystės su bedieviais, bet kuo didesnį gauna vienuolyno „seserimis“, nes tada galės ateityje religiškai mokslą, kad tada didesnę turėtų Dievo baimę ir paklus- šviesti Lietuvos vaikus, Kudirka rašė: „Man rodosi, kad nybę Bažnyčiai šventai“. Pacitavęs tekstą, Kudirka klausė: kur kas naudingiau ir garbingiau būtų tą laiką, kurio „Skaitytojau, kaip Tamstai patinka šitoji prakalba?“ daug išeis, bekuriant klioštorių [taip pašaipiai jis vadino Enciklikoje popiežius neskyrė lietuvių nuo lenkų ir gyrė vienuolyną, – V. B.], viduramžinę mums visai nereika- politinį Aleksandro III „teisingumą“, nepaisant to, kad šis lingą instituciją, pašvęst mokinimui vaikų […]. Kam dar caras persekiojo Lietuvoje katalikybę, okupacinė jo valdžia čia su kokiu ten klioštorium darkyt lietuvaites?“ (Varpas, surengė kruvinas Kražių skerdynes. „Man kražiečių krau- 1895, nr. 4). Tokio vienuolyno steigėjams vietoj jaunų jas yra brangesnis už Vatikano diplomatiją, – rašė Kudirka, lietuvaičių jis siūlė kviesti į JAV... davatkas: „Įsteigtume apibūdindamas ją kaip „lapės dorą“. – Nė koks autoritetas emigracijos komitetus ir iš kiekvienos parapijos galėtume nenubaidys manęs nuo išreiškimo atvirų nuomonių var- pristatyt jų po keliolika vagonų.“ Beje, davatkas Kudirka dan to kraujo ir neprivers būti apsimetėliu. […]. Geriau vadino „visuomenės piktšašiais“, „žmonijos kora“, „lie- su teisybe laimėt priešininką, nekaip su melu – draugą“ žuvautojomis“, nes patriotiškai nusiteikusius inteligen- (Varpas, 1895, nr. 3). tus pasauliečius jos ne tik šmeižė, bet kartais vykdė ir Religija iš esmės teigia sielos nemirtingumą. Kaip „žemesnės paslaptinės policijos“ funkcijas – skųsdavo, Kudirka traktavo sielos santykį su kūnu? išduodavo caro policijai. Todėl jų „nesinorėtų priskirti Kritikuodamas šiuo klausimu JAV leidžiamą kata- prie žemesniųjų sutvėrimų, o prie žmonių – lyg ir šlykš- likų laikraštį Rytas, kuriame buvo rašoma, kad „dūšia tu“ (Varpas, 1891, nr. 8). Davatkystė, kaip ir kunigystė, gali būti be kūno ir daryt viską, kas prie jos priguli“, gali išmaitinti, visai nieko nedirbantį. Davatkos – tai Kudirka pašaipiai rašė: „Jeigu dūšia gali būti be kūno, tai dievobaimingumu prisidengusios „valkatos šventabez- gal gali patekt skyrium nuo kūno ir policijos priežiūrai? dės“: „Nekaltinkite mane už taip triviališką žodį: žmo- Ir jeigu gali būti mislys, atsitraukusios nuo kūno, tai ar gystai, paverstai į triviališką esybę, pritinka tik triviališ- negalima būtų tokią mislį sugriebt ir patalpint į laikraš- kas vardas“ (Varpas, 1892, nr. 7). tį?“ (Varpas, 1896, nr. 1). Jis tiesiog išjuokia šio laikraš- Laisvamanišką Kudirkos pasaulėžiūrą geriausiai nu- čio tvirtinimą, esą „dūšia prasideda pirm susivienijimo sako jo požiūris į pačią katalikybę. kūnų nėščioje moteries“, šmaikščiai pridurdamas: „Tu „Nesuprantame lietuviams kitokio tikėjimo, kaip tik man ištirk“... Tokią „dvasišką akušeriją“, aiškinančią katalikišką“, – rašė vienas religinis JAV išeivijos laikraš- žmogaus sielos pradžią, jis vadino netgi „šlykščia“... tis. („Tai tuojaus matyt, kad ‘nesupranta’“, – pakomen- Pasaulėžiūros požiūriu įdomus jo pasisakymas dėl tavo Kudirka skliausteliuose.) Pasaulietišką inteligentų meilės jausmo prigimties: „Nerūgaukite ant manęs tie susivienijimą minėtas laikraštis vadino „Asilų Draugi- filosofai, kurie meilės pradžios ieškote ne žemėje, o ore, – ja, prie kurios priguli keli veršiai“, išleidę knygelę apie jeigu pasakysiu, kad tą „traukutį“ dėdienė gamta suteikė ūkininkavimą ir dorovinį elgesį be religinės mistikos. ne tik žmonėms...“ (Varpas, 1891, nr. 2). Meilės jausmo
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 47 pagrindą Kudirka įžvelgė ne mistiniame dvasingume, o giškasis moralumas, poeto manymu, stiprus ir tikras, biologinėje žmogaus prigimtyje, jo instinktuose: „Žmo- kada jis yra neprimestas, o grindžiamas laisva valia, gus pyksta ant mokslo nurodymų, kad jis esąs tik visos giliai suvokiamas.“ Dorovė yra visos žmonijos kūrinys, gyvūnijos evoliucijos „paskutinis laipsnis“, negalintis pa- todėl ji, kaip bendražmogiškoji vertybė, nėra kokios neigti giminystės su gyvuliais“ (Varpas, 1889, nr. 10). nors vienos religinės srovės nuosavybė. Net ir patriotizmo jausmo ištakas Kudirka įžvelgia „‘Tikintieji’ absoliutiškai sprendžia, kad ‘netikintieji’, – grupiniame tautos savisaugos instinkte ir nurodo, kad rašė Kudirka, – negali būti gerais žmonėmis. Tikrai gali- tie, kurie kovoja su šiais gamtos suformuotais instink- ma atrasti ‘netikinčių’ žmonių, kurie savo elgesiu, gerais tais, „su prigimtais žmogaus jausmais, greičiau ar vėliau darbais visai nenusiduoda aplenkti ‘tikintiesiems’.“ Jis nu- turi pralaimėt“ (Varpas, 1895, nr. 12). Ši gili lietuvių rodo, kad ir vieni, ir kiti turi savus, skirtingus doro elge- tautos savarankiškos ateities įžvalga, kaip žinome, kelis sio pamatus, todėl nedera šnairuoti vieniems į kitus „ir kartus ryškiai pasitvirtino jau XX amžiuje. per prievartą siūlyti savuosius pamatus“. Juk „tikėjimas Skirtingai net ir nuo šiuolaikinės, reformuotos kata- tai dalykas ne prievartos, o sąžinės“ (Varpas, 1893, nr. 5). likiškosios teologijos, kuri vis dar svyruoja kreacioniz- Katalikiški laikraščiai, pasak jo, „priversti yra pripažinti, mo ir evoliucijos santykio klausimais, painiojasi vertin- kad tikėjimas jau taip neteko kredito, kad iš geros valios nei- dama darvinizmą, Kudirka jau XIX a. suprato mokslinį ma jo, o tik reikia jį siūlyti, kišti į akis, naudotis iš kiekvienos evoliucijos teorijos pobūdį, kovos už būvį dėsnio gy- vietos, kur galima kaip kokį pirkinį brukti, kad tik kas imtų“ vojoje gamtoje vaidmenį ir gynė darvinizmą nuo tam- (Ten pat). Tarp kitko, toks katalikiškosios mistikos „bruki- suoliškų išpuolių, esą šis „naujasis mokslas“ kaltas dėl mas“ ir piršimas „iš kiekvienos vietos“ dar yra išlikęs, nors žmonių nedorovingumo, žiaurumo, nusikaltimų: „Būk situacija net ir kaime dabar jau visai kitokia. tai prieš Darviną žmonės gyveno kaip aniolai, o tik Dar- Ar tiesa, kad Kudirka „ne kartą barė J. Šliūpą, užpul- vinui ištarus: „kova už būvį“, svietas paklausė ir pradėjo dinėjantį kunigus“? Ne, netiesa. Atvirkščiai, gynė jį nuo pjautis“ (Varpas, 1891, nr. 10). agresyvių dvasininkų išpuolių ir vertino kaip bebaimį Kudirka apgailestavo, kad Lietuvoje tiek nedaug in- kovotoją už tiesą: „Jo raštai skaitytoją patraukia nesu- teligentų, o išsilavinimo lygis toks žemas: „Mūsų žmo- laikoma drąsa sakyti į akis teisybę nuogą.“ Tardamasis nelės mato visą laimę iš mokslo tiktai tame dalyke, kai su Šliūpu dėl Varpo idėjinės krypties, jis rašė: „Kad lai- mokslas duoda įstoti į kunigus“, į universitetinio lygio kraštis neturės pažiūrų „Tamsos“ – tfu! norėjau pasakyti inteligentus žiūri iš pasalų, šnairuoja, mato jų raštuose „Šviesos“ [religinės krypties, – V. B.] – tai kiekvienam iš- „kilpą, užtaisytą ant jūsų nekaltybės“ (Ten pat). Dėl to mintingam žmogui aišku […] Su radikališkomis pažiūro- buvo kalta ir Bažnyčia, diegusi tikintiesiems skeptišką mis reikia saugotis ir atsargiai elgtis: dar per drūčiai juoda požiūrį į mokslą ir jaunimo išsilavinimą. Kudirka Var- ranka jėzuitų (kunigijos), liūdna pamislyti, laiko už kete- pe (1891, nr. 9) citavo tokį vieno katalikiško laikraščio ros Lietuvą ir ją vadžioja. Tik užkabink kunigą – tai joks teiginį: „Šio svieto mokslai ir mandrybės Dievo akivaiz- laikraštis nepasieks į rankas žmonių. Atsimename, tokiu doje yra pusgalvystė…“ būdu dingo „Aušra“. […] Tegul tik jie paleidžia žmones Ar tiesa, kad Kudirka katalikybę gynė nuo stačiati- priprasti prie skaitymo, o tada...“ – rašė jis laiške Jonui kybės? Ne, ne tiesa. „Ne mano dalykas, – rašė jis, – kaip Šliūpui 1888 m. kovo 28 d. sulaikyti lietuvius prie katalikų bažnyčios, o atginti nuo Tačiau dėl dvasininkų siekio „neprileisti ‘netikėlių’ cerkvės“ (Varpas, 1889, nr. 9). Jis nesipainiojo į vienos prie tautos gaivinimo darbo“ Kudirka vėliau buvo pri- krikščioniškosios konfesijos rietenas su kita, tik gynė verstas atsisakyti laukimo taktikos ir stipriai „užkabinti“ lietuvių teisę atlikti religines apeigas gimtąja kalba. ne tik kunigiją, bet ir patį katalikų tikėjimą. Protas ir są- Ar tiesa, kad jis buvo krikščioniškosios moralės at- žinė, asmenybės taurumas ir aistra kovoti už tiesą net ir stovas? Ne, ne tiesa. Dr. Irena Buckley pati rašo: „Žmo- labai sunkiomis sąlygomis lėmė, kad nepripažino jokių
48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 kompromisų mokslo ir tėvynės sąskaita ne tik su tam- Tai kaip vis dėlto derėtų atsakyti į klausimą, pateiktą sios „šviesos“ apaštalais, bet ir su „užsilikusiais prietarais“ bernardinų laikraštyje? Vargu ar apskritai verta stengtis į (Varpas, 1892, nr. 11), „kvailu įsitikinimu“ (Laiškas Pran- jį atsakyti, nes toks klausimas nedaug ko vertas. Komen- ciškui Adomaičiui 1880 m. gegužės 15 d.), „aprioristiškais tarai, interpretacijos, vertinimai čia nelabai reikalingi. Ku- svajojimais“ (Varpas, 1894, nr. 1), „kurstymu emigracijos į dirka, kaip matome, laikė save „pasaulietišku žmogum“, rojų“ (Varpas, 1892, nr. 11), tiesiog „niekais“ (Ten pat). liberalu, laisvosios minties, kuriai nepriimtinas kaustantis Ar tokie Kudirkos, jo paties prisipažinimu, „kaip pa- katalikiškas dogmatizmas, atstovu. Be to, klerikalizmas su saulietiško žmogaus“ (Laiškas Pranciškui Adomaičiui savąja „viešpatavimo“ ideologija privertė jį neigiamai ver- 1880 m. gegužės 15 d.) žodžiai apie katalikybę yra įro- tinti ir katalikų dvasininkus, ir pačią katalikybę. dymas, kad jis buvo „tylus tikintysis, toks, kaip moko Gaila, kad lietuvių tautos idėjinį XIX a. švyturį ma- tikėti ir melstis Šventasis Raštas“? Pašalintas iš kunigų žai kas suprato ir tinkamai įvertino. Dirbti pogrindinį, seminarijos „už pašaukimo stoką“, Kudirka ne tik nie- nors kilnų ir labai reikšmingą darbą jam buvo sunku kada nesimeldė, bet ir nelankė bažnyčios. ne vien dėl carinės priespaudos, bet ir dėl Lietuvos Abstrakčių pasaulėžiūros problemų jis nesprendė – žmonių tamsumo, dėl „dangiškojo viešpatavimo“ ide- niekur neanalizuoja Dievo idėjos, nesigilina į materia- ologų arogantiškų pretenzijų ir trukdymų, dėl dau- lizmo ar idealizmo problematiką. Todėl nėra pagrindo gumos net ir pasaulietiškos orientacijos inteligentų priskirti jį prie idealistų, nes jo „idealizmas“ buvo ne fi- inertiškumo, abejingumo gyvybiniams prislėgtos ir losofinis, o praktinis, pagrįstas didele patriotinių idealų atsilikusios tautos interesams. Be to, šią iškilią, talen- realizavimo viltimi. Netinka jo vadinti ir materialistu, tingą asmenybę aklas likimas tragiškai nuskriaudė – nes jis ne tik nepriskyrė savęs šiai filosofinei krypčiai, jis susirgo sunkia liga, kurią įveikti to meto medicina bet ir neanalizavo neaiškių, spekuliatyvių, todėl vengti- dar buvo bejėgė. nų „medžiaginės pasaulio esmės“ problemų. Savo vos įpusėtą gyvenimą jis baigė pakirstas džio- Kudirka, kaip išmintingas intelektualas, matyt, su- vos, vienišas (anot jo, „atskirtas nuo viso pasaulio“) var- vokė ne tik emocinio-psichologinio lygmens mistikos ganoje lūšnoje, net į kapus jį palydėjo visai nedidelis neprotingumą, bet ir abejotiną abstrakčių teorinių spė- būrelis žmonių (beveik tiek pat buvo ir žandarų). Ne- liojimų vertę. Jo pasaulėžiūrą galima apibūdinti kaip būta nei pamokslų, nei prakalbų, nors dalyvavo moterų realistinę, pozityvistinę, mokslu pagrįstą „sveiko pro- šiaip ne taip priprašytas kunigas. to“ poziciją, nukreiptą daugiausia į konkrečių gyveni- Kudirka, jei prisikeltų iš kapo, turbūt ir šiandieni- mo problemų sprendimą ir į tikros, be mistikos apna- niams Lietuvos dvasininkams pasakytų, kad daugelio iš šų, lietuvių dvasinės kultūros ugdymą. Buckley pati jų protas ir sąžinė laisvamanybės atžvilgiu (nepaisant net sau prieštarauja, straipsnyje darydama išvadą: „V. Ku- Vatikano II Susirinkimo nutarimų) vis dar yra „šventai“ dirka – vientisa XIX a. asmenybė, kurios dvasinį turinį suakmenėję. Jeigu sąžinė yra „Dievo balsas žmoguje“, tai lemia tautinės ir krikščionybės suformuotos vertybės, ar autoriai, priskiriantys Didįjį Varpininką prie katalikiš- perteiktos liberalaus pasauliečio.“ Jeigu jis – vientisai kų avelių, kartais nepametė šios „Dievo dovanos?“ „liberalus pasaulietis“, vadinasi, jį suformavo ne krikš- Dvasinė kultūra nėra privati kokios nors religinės čionybė, tuo labiau netinka vadinti jo „krikščioniškųjų konfesijos ar politinės partijos nuosavybė. Demokratinė vertybių perteikėju“. Savo dvasine jėga, blaiviu protu ir visuomenė tarsi ozonu kvėpuoja skirtingų nuomonių istoriniu įžvalgumu jis pats formavo lietuvių tautos ke- išlydžiais. O kas bijo net Vinco Kudirkos, kam atrodo, lią ir darė įtaką jos pasaulėžiūrai. Jo skelbta visapusiškai kad kartoti „bedieviškas“ jo mintis yra nuodėmė, tie, laisvos lietuvių tautos idėja net ir po šimtmečio išliko kai eis pro akmeninį Didžiojo Varpininko paminklą labai aktuali. Ji ir dabar gyva, nepaisant visų globalizmo Vilniaus centre, beje, pastatytą medikų iniciatyva, vėjų ir demografinės krizės. turėtų persižegnoti…
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 49 Kūryba ir kūrėjai
Vaidas Jauniškis
Publika? Tegul užeina...
Pasvarstymai apie teatrinius virsmo ritualus
„...reikia būti kankiniais, kurie deginami siunčia ženklus nuo savo laužų.“ Antonin Artaud, „Teatras ir jo antrininkas“
iekiamybė ir imperatyvas, vertybinė gairė ir mi- tačiau šiandien stebina ne tiek Artaud frazės gajumas, Ssija. Ši frazė, kurią meno pasaulis perskaitė 1938 kiek visiškai tiesmuki – net jei nesąmoningi – bandy- m., gali pretenduoti į rekordininkes – ją ypač dažnai mai perkelti ją į sceną, kūrėjams suteikiant (ir patiems cituoja romantiškai nusiteikę teatro kūrėjai ir tokio prisiimant) kankinių aureoles. Laužai, kaip rodo ge- teatro vertintojai. Nors poetiškai pamišęs „šventasis riausi lietuvių teatro pavyzdžiai, scenoje dega gražiai ir kankinys“ Artaud ir ugningi jo teiginiai anaiptol nėra prasmingai. praktinis vade mecum, o tik puikus inspiracijų šaltinis, Gražina Mareckaitė puikioje studijoje „Romantizmo tačiau žongliruojantiems retorika kitko nė nereikia. Pa- idėjos lietuvių teatre“ pateikia tokią citatą: „...vertin- radoksas: kankinystės adoracija mene, bene ryškiausiai gas yra pavyzdys lietuviško pasakoriaus, kuris apsieina sutviskusi XIX a. pabaigoje ir turėjusi sulaukti logiško visiškai be dekoracijų, nebent uždega ryšulėlį žabų, kai finalo sulig futuristų eksperimentais, perskrodė ne tik jo pasakojime pasirodo ugnies paukštė. O kai jis kalba visą XX a., bet tęsia savo kelionę ir šiandien. Vis dėlto apie stiklo kalną, nejučiomis praveria duris ir atlapoja tuo stebėtis nereikėtų, jei turėsime omeny, pavyzdžiui, klausytojams žvaigždėmis žėruojantį dangų.“1 Jei ne literatūrinį metodą, kurį naudojo vienas garsiausių me- kiek senstelėjęs stilius, pamanytum, kad kalbama apie sianizmo išpažinėjų, melodramatiškų detektyvų (anot Eimunto Nekrošiaus ar Beno Šarkos teatrą, apie reži- Nabokovo) kūrėjas Dostojevskis: tiek melodrama, tiek sūrinę išmonę, matomą Algirdo Latėno „Ledi Makbet“ detektyvas užima daugiausia vietos populiariosios kul- ar Rimo Tumino „Mistre“. Pastarasis pavyzdys būtų tūros lentynose, nes siūlo skaitytojams ramybę ir tikė- arčiausiai tiesos, nes cituojama ištrauka yra iš Adomo jimą, kad pažeista visuomeninė tvarka ir sudrumsta Mickevičiaus paskaitos, 1843 m. skaitytos College de dvasinė harmonija bus atkurtos. O XX amžius suteikė France. Tumino ir Mariaus Ivaškevičiaus „Mistre“ lie- aibes tragiškų progų griebtis raminamosios kultūros. tuviai vienam Paryžiaus bare kumščiais gina savo ta- Teatras pagal savo prigimtį negali apsieiti be ženklų, patumą tautų ir kalbų maišalynėje. Epizodas netyčia
50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 tampa autoteminis, nes prabyla apie patį teatrą, paty- Neįpareigojanti atmintis rusį svetimas doku-dramų, britų brutalizmo, naujojo sentimentalizmo pagundas, šiek tiek grybštelėjusį net Įrodyti, kad tęsiama tarpukario, o ypač stagnacijos performanso ir postdramos formų, bet užsispyrusiai laikų, tradicija (suformuota tų spektaklių, kurie yra tapę vėl grįžusį prie savo ištakų ir besipriešinantį europietiš- mūsų teatro emblemomis), pakaktų ir pasirenkamos kos vertybių valiutos vilionėms. dramaturgijos: peržvelgę teatrų repertuarus, aptiktume Minėtoje studijoje apie lietuviškąjį romantizmą tar- tarsi ir pakankamą tiek žanrų, tiek stilių įvairovę, bet pais juntama ir lengva autorės ironija, ypač kai kal- jau medžiaga, o ypač režisūriniai akcentai, stipriai nive- bama apie mėgėjų teatrus, ir rimta tarpukario teatro, liuoja tekstus ir ištarmes – tai, apie ką, teatrų manymu, kuris blaškėsi tarp įvairių formų, kritika. Tačiau kny- šiandien būtina kalbėti. gos pabaigoje Mareckaitė lyg ir ima apgailestauti, kad O šiandien kalbama apie vakar. Atminties tema jau šiandien mūsų teatras jau nutolęs nuo romantizmo per mažiausiai dešimtmetį populiari visoje Europoje, ir ne šviesmečius, nors pripažįsta: „Kalbėti apie romantinės tik praeities palikimą inventorizuojančiose posttotalita- tradicijos tęstinumą lietuvių scenoje būtų visiškas anach- rinėse šalyse, – ji egzotiškai patraukli ir saugiuose kraš- ronizmas.“2 Sutikti su abiem teiginiais būtų galima tik tuose, bandančiuose ieškoti savo traumų. Vienų atmin- studijos, nagrinėjančios daugiausia dramaturgines ro- tis yra su nostalgijos potekste („anksčiau buvo geriau“), mantizmo apraiškas, kontekste. O sceninė raiška, kuri kitiems ji – tai motyvas įvertinti. Todėl režisieriai šią šioje knygoje beveik netyrinėjama, leidžia toliau kalbėti temą rutulioja pagal savo nuostatas: pvz., Valerijus Jev- apie akivaizdžias romantines tendencijas. Ne vėl stai- sejevas („Visada Tavo. Anna Frank“) ją suvokia kaip au- ga atgimusias, nes jos nuolatos buvo ir yra kurstomos tonominę ir tik universaliai susietą su žiūrovais; Agnius mūsų teatro vaidilų ir vaidilučių, neleidžiančių abejoti, Jankevičius („Prakeikta meilė“) sovietinės praeities kad esame paskutiniai Europoje scenos pagonys. niuansus pateikia kaip apibendrintą vaikystės „filmą“. Pastarųjų keleto teatrinių sezonų ženklas iš tikrųjų Dar prieš „atminties bumą“ nostalgiškai, bet skaudžiai yra liepsnojantys kūrėjai su romantiškais savo pasau- rakinėdamas praradimo žaizdas ją akcentavo Rimas liais. Žinoma, juos lydi ir melodramos, bet šios, pasak Tuminas („Nusišypsok mums, Viešpatie“). Kristianas Peterio Brookso, yra supaprastintas aiškiai poliarizuotų Smedsas „Vyšnių sode“ nykstančią atmintį ir kultūrą moralinių konfliktų paaiškinimas, į XIX a. atėjęs iš ikire- fiksuoja pasitelkdamas dar gyvų kultūros „medžių“ voliucinės Prancūzijos ir teikęs tvarkos iliuziją.3 Daugėja bendruomenę. Alvis Hermanis tikras latvių istorijas ir komercinių produktų pagal nuolatinių Lietuvos ir vi- perteikia kaip fikciją, bet tam naudoja realybės tyrimo sos Vidurio Europos komediografų Ray Cooney & Eric- metodus („Ilgas gyvenimas“, „Latvių istorijos“, „Sound Emmanuel Schmitt receptus, bet jų funkcija paprasta ir in Silence“). O Krzysztofas Warlikowskis „(A)Poloni- nusipelno tokio pat dėmesio kaip ir vakaras su vidutinio joje“ aštriai ir be kompromisų atveria konkrečiai tau- svorio lietuvių popžvaigždute. Dabartinė teatro ide- tai nemalonius istorijos puslapius, universalizuodamas ologija yra sunkusis romantizmas, demonstruojantis visa tai per antiką, atmintį, jos paklaidas ir apsivalymą. „tikrąsias“ sceninės raiškos vertybes, iš kurių ryš- Jono Jurašo ir Aušros Marijos Sluckaitės „Antigonė kiausios – gestų patetika ir ženklų pabrėžtinumas. Tos Sibire“ taip pat supina antiką su mūsų tautos tragedi- visuomenės dalies, kuri ilgisi tvirtos rankos, teatre laukia jomis, ir šiuo požiūriu tai išskirtinis lietuvių drama- katarsis. O jei pritarsime Hansui Robertui Jaussui, kad turgijos ir teatro atvejis, toks dažnas svetur, ypač lenkų menines kūrinio savybes publika suvokia pagal atstumą scenoje, kai spektaklis paverčiamas laboratorija: vieną tarp jos lūkesčių ir kūrinio teikiamos patirties horizon- kūrinį pratęsia kitas, net nebūtinai fikcija – tai gali būti tų,4 tai šiandienos teatre svarbiausia tampa intonacija, su ir filosofijos traktatas ar biografinė drama. Pagal kūry- kuria režisierius ištaria: „Publika? Tegul užeina...“ bos metodą „Antigonė Sibire“ verčia prisiminti „Smėlio
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 51 skautiškai budėti? Tiesmukos paralelės tarp antikos ir dabarties, nesupriešinamos nei vaizdu, nei vaidyba, su- stabdo dramaturginę įtampą pačioje pradžioje ir veda į akligatvį pagrindinę mintį: kas mums yra istorija, jei ji pasirodo negyva jau scenoje? Istorija ir jos interpretavimo galimybės Tumino ir Ivaškevičiaus „Mistre“ kur kas įdomesnės nei konkretus, kad ir mitologizuotas, poeto gyvenimo epizodas, bet ir jame glūdi (į)tikėjimo, iš(si)trėmimo misijos aspektai. Vis dėlto pabandęs pastišo potėpiais sugrįžti prie „Ma- dagaskaro“ krantų Tuminas apsigavo: ironija nebeveikia, nes neaiškus jos taikinys, o naujos pjesės veikėjai, pa- teikti kaip dvimačiai televiziniai personažai,5 nekelia nei nostalgijos, nei graudulio, kuris buvo toks ryškus Pokšto kelionėse. Akivaizdžiausias dramaturgo flirtas su „pu- siau lietuviško“ romantizmo šaknimis ar, kaip įvardijo Małgorzata Litwinowicz-Droździel, – „neįpareigojantis romanas“ su lenkų romantine tradicija6 scenoje nevirto rimtesniu istorijos ar kultūros mitų apmąstymu. Kolektyvinė atmintis, net šiandieniniai nesklan- dumai su lenkais atgaivina Vilniaus ir jo mito svarbą tarpukario teatre, mūsų sceninio romantizmo apogė- juje, tačiau dabar veidrodis, regis, apsisuko, ir istorinė sostinė matoma per „prarastojo Kauno“ mitologiją. Tą liudija ir ankstesni Herkaus Kunčiaus, Mariaus Ivaške- vičiaus kūriniai, prikeltas Petras Vaičiūnas ir šį sezoną prisimenami Albinas Herbačiauskas (Gyčio Bernardo Padegimo „JAH“), Unė Babickaitė (Birutės Mar „Unė“), Kazys Binkis (Tomo Jašinsko „Keturiais vėjais“). Tik kai kada alogiškai prasiveržia senojo teatro ikonos, ir poetai futuristai basi, pasiraitoję kelnes žirglioja po lie- tuvišką (scenos) dirvą, bet ne Laisvės alėjos šaligatviais. Prie tos pačios ikonografijos, tik jau pagrįstos „apčiuo- piama žeme“, šliejasi Cezario Graužinio „Nutolę toliai“. Į sceną grąžindamas chrestomatines Pauliaus Širvio ei- Iš lietuvių scenos gestų katalogo: „Publika“ (režisierius – Gintaras les (jaunystės harmonijos ištroškusiems), režisierius su Varnas) ir „Mistras“ (režisierius – Rimas Tuminas) savo grupe bando išsiaiškinti ne tiek konkretaus poeto, kiek ištisos pokario kartos pasaulėžiūros fenomeną: klavyruose“ atrastą „atminties archeologijos“ principą, nesutirštinta nostalgija ir dar mažiau ironijos suteikia tačiau patetiški mostai ir poetinė publicistika, tas 7-8 poezijai egzistencinės dramos skambesį. dešimtmečių scenos įdagas, verčia suklusti: ar publikai Pavyzdinis XX a. vidurio romantizmas, nuaustas iš vėl atėjo laikas patriotiškai skiemenuoti, o režisieriams tarpukario Lietuvos vertybinių gijų, netikėtai prasiver-
52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 žė Jono Griniaus pjesės „Barbora ir Žygimantas“ inscenizacija, kurią Jonas Vaitkus dar labiau su- stiprino antilenkiškais (Lietuvos teatrui stereo- tipiniais) juokeliais. Romantiškasis siužetas apie mūsų Romeo ir Džuljetą perkeltas ir į šokio sce- ną, bet Anželikai Cholinai už lenkų ir lietuvių rūmų peripetijas daug svarbesnė meilės istori- ja (ir, pripažinkime, paprastesnė šokio kalbai). Būtent toks akcentas, tik gaila, kad atsiradęs ne ideologinės dramos, o dekoratyvinio pobū- džio scenoje, išskiria šį siužetą iš kitų varian- tų: jis primena Radvilaitės istorijos ankstesnių interpretatorių romantines nuostatas, kai žodis „myliu“ turėdavo vienintelį įmanomą adresatą – „Barbora ir Žygimantas“. Artūro Šimonio rankos (režisierius – Jonas Vaitkus) Lietuvą. To šaknys glūdi XX a. pradžios mėgėjų teatre, Mareckaitės gražiai sugretintame su Vakarų ro- ir aistros scenai, o 2010 m. „Publikos“ teatrališkumą mantizmu: šio herojai individualiai kenčia nerasdami sustiprino autocitatos iš paties režisieriaus kūrybinės gyvenimo prasmės, o Lietuvoje „viskas […] siejasi su „retrospektyvos“, tačiau meilę teatrui pakeitė drąsiau, tautinio judėjimo idėjomis“. 7 įnirtingiau eksponuojama homoerotinė meilė, nes te- Jonas Vaitkus neatsisako savo temos, pasirinktos dar atru iš esmės – ir itin teatrališkai – nebetikima. Iš čia garsiuoju Kauno laikotarpiu, bet puolimo objektą – man- kyla bergždžia poezijos patetika, nes sunkiai šifruo- kurtų ir veidmainių visuomenę – pakeitė teatrališku- jamus García Lorcos kodus (jie ir buvo kuriami kaip mas, akcentuotas ir Kauno (2001), ir Sankt Peter- protestas prieš buržuazinį „iššifravimą“) dar sykį už- burgo (2011) „Žuvėdroje“, o dar labiau išryškintas rakina romantiški vaizdai ar kančios užlaužti balsai. režisuojant Leonido Andrejevo 1922 m. parašytą itin Pirmosios „Publikos“ azartas kurti ir keisti virsta rezi- romantiško turinio pjesę „Tas, kuris gauna antau- gnacija, gražiausiu (ir sceniškai aktyviausiu) teatrinės sius“. Bet tai, kas galėjo skambėti kaip demaskuojanti mandalos laikinumu. parabolė greta „perestroikos“ metais išpopulia- rėjusių Jevgenijaus Švarco pasakų, šiandien at- rodo ne vien anachronizmas, bet ir režisieriaus pasiklydimas tarp intencijų ir siužeto, ataidin- čio jau iš absurdiškai toli. Traktuodamas teatrą kaip dirbtinę kultūrinę konstrukciją, režisie- rius nebemato (neranda?) išeities iš totalaus dirbtinumo ir pats jam paklūsta, užsidėdamas dvigubo teatrališkumo kaukę ir pamiršęs, kad pirmosiomis akimirkomis pjesės herojus Diri- gentas (Eduardas Murašovas) teigė laisvę kaip „nevaidybą“. Tai iš dalies primena dvi Gintaro Varno „Pu- blikos“ versijas – pastatytoji 1997 m. teigė neį- manomybę ištrūkti iš teatro, bet tai kilo iš meilės „Barbora Radvilaitė“. Mariaus Jacovskio veidai (režisierė – Anželika Cholina)
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 53 Atleidimo ir susitaikymo receptus siūlantis gydyto- kiną, o ypač į teatrą. Savo praeities kultūros negalime jas Čechovas išmainomas į revoliucingesnį Gorkį: ar tai tyrinėti visiškai atsietai (trukdo asmeninis dalyvavimas turėtų reikšti, kad scena radikalėja? Bet Aido Giniočio ir puikiai įvaldyta metaforų kalba), bet Irano kūrėjų „Vasarotojai“ atrodo kaip dar viena Čechovo interpre- pavyzdys suteikė tą „atsiribojimo efektą“, – čia nėra jo- tacija, ir vietoj antausio beveidei, prisitaikėliškai inteli- kių referencijų, kurios būtų pavaldžios mūsų estetinei gentijai (o tai būtų itin aktualu!) pasitenkinama režisū- patirčiai, galime kliautis tik minimaliu tolimos šalies rinėmis žaismėmis. Peršasi analogija su pjesę rašančiu istorijos išmanymu ir universaliomis epo schemomis. sutrikusiu Gorkiu: „Jaučiu, kad ore sklando nauja pa- Toks „turistinis žvilgsnis“ į performatyvųjį meną iš es- saulėžiūra, demokratiška pasaulėžiūra, bet sugauti to mės leidžia dėti lygybės ženklą tarp totalitarinių vals- negaliu, nemoku. O ji sklando ir bręsta.“ Naują pasaulė- tybių scenos meno ir pirmiausia konstatuoti, kad itin žiūrą sublimuoja scena, todėl Vaitkaus studentų „Pas- šlubuoja gebėjimas pasakoti istorijas, todėl – ne vien kutiniuosius“ galima vertinti tik pedagoginiais matais dėl cenzūros draudimų – griebiamasi poetinės kalbos. (nors korumpuotos ir visiškai supuvusios visuomenės Išnykus totalitarinei ideologijai, neliko ir argumentų, veidrodis – akivaizdus), o štai Oskaras Koršunovas kuriais būtų galima teisintis, tačiau tiek originalūs kino „Dugne“ žengia visiškai kitokios revoliucijos link. scenarijai, tiek svetimšalių pjesės iki šiol „renka ašaras“. Ta istorinė-poetinė drama, išaugusi „į režisūros poreikį Kalbos negalia vis aktyviau ieškoti įtaigaus neverbalinio atitikmens dra- maturginiam tekstui“, 8 šiandien kelia „šalutinį efektą“. Retrospektyviai atsekti dabarties šaknis nėra sunku, Europos scenoms kurį laiką buvo įdomus lietuvių reži- bet adekvačiai vertinti praeitį trukdo iškreipta atmintis sūrinės kalbos rafinuotumas, bet vėliau teatras, bandy- ir psichologinio atstumo stoka. Pakeitus žvilgsnio ra- damas vizualią poeziją išskelti iš menkiausio skiemens kursą, galima sėkmingai išvengti šališkumo – tai suvok- ir drauge ignoruodamas dramos tekstą, ėmė smarkiai ti padėjo pavyzdys iš kitos meno sferos. Šių metų Kino mikčioti. Jis užsikerta ties pirmuoju skiemeniu ir – tie- pavasaryje demonstruotas Irano režisieriaus Moham- siog adekvačiai logopedinėms pratyboms – bando gel- mado Rasoulofo filmas „Baltosios pievos“ (2009) toli bėtis dainuodamas, lyg ideologiškai mėgintų grąžinti gražu nėra išskirtinis kino meno kūrinys, bet jis įdomus visuomenei dainuojančios revoliucijos laikus. (Beje, praeities tyrinėjimo aspektu. Režisierius su operatoriu- tokią retorikos pergalę prieš ratio šiandien regime dau- mi Jafaru Panahi, abu nuteisti kalėti už tai, kad kėlė Ira- gelyje su populus susijusių lygmenų.) nui aštrius moterų lygybės, žmogaus teisių klausimus, Gal būtų kiek nepagrįsta reikalauti, kad vyresnės filme seka parabolę apie renkamas nuskriaustųjų aša- kartos režisieriai keistų kadaise atrastąjį stilių, kuris ras, kuriomis plaunamos šalies valdovo kojos. Vizua- tapo skiriamuoju jų bruožu. Bet žiūrovams pateikiamas liai išraiškingos poetinės pasakos fabula gerokai šlub- déjà vu anaiptol nėra režisūriškai suplanuotas. Atsiri- čioja, bet kažin ar tai lemia egzotiškos Irano poetikos boję nuo dramos lauko, regime, kaip vis dažniau sceną įmantrumas. Juosta kiek primena užšifruotą ezopinę užplūsta 8–9 dešimtmečių vizualioji kalba ir konfliktai: sovietmečio kino kalbą, pavyzdžiui, „Kin-dza-dza“, Pa- jautri asmenybė prieš gaują žiaurių prisitaikėlių ar pa- radžanovo estetiką, galima įžvelgti keletą citatų iš „To saulio valdovų (anksčiau partinių, dabar mafiozų) su paties Miunhauzeno“, o balsvai mėlyni peizažai, perso- juodais kostiumais; abstraktūs kubai, sunkios materi- nažai su drobiniais marškiniais, ritualizuotos scenos, jos, plastiko kostiumai, verčiantys jaunesnės kartos sce- trumpi skurdoki dialogai primena 8–9 dešimtmečių nografus Artūrą Šimonį ir Agnę Kuzmickaitę painioti lietuvių teatrą. Sutrikimas – būtent ta reakcija, kuri iš- su Jonu Arčikausku ir jo atradimais 9–10 dešimtme- duoda, kad žvelgi jau iš kitos geležinės uždangos pusės: čiais (Nacionaliniame dramos teatre atgaivinti senesni tikriausiai taip užsieniečiai anuo metu žvelgė į Lietuvos spektakliai tuos panašumus tik patvirtina). Scenogra-
54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 finė samplaika iš keleto materijų, netekusi režisūrinės Pagrindinė teatro kryptis šiandien siūlo atminti- dramaturgijos, daro abejotino skonio eklektikos įspūdį. nai išmoktą seno sukirpimo estetiką (galima būtų su- Scenos tamsa ir prastas apšvietimas kaip keleto dešim- daryti katalogą iš pozų, gestų, scenografijos detalių ir tmečių senumo Lietuvos teatro emblema. Sustingusią reikšmių) – svarbiausia čia yra režisūros diktatūra ir režisūrinę mintį bandoma gaivinti „moderniai“ nau- intensyvi išdidintų ženklų ataka. Bet negalima nema- dojamomis technologijomis... Tik Adomas Jacovskis tyti evoliucijos: operetiniai gestai, depersonalizuotos, demonstruoja klasikinę kokybę, „Mistre“ pateikda- psichologiškai nemotyvuotos, geriausiu atveju sociali- mas tarsi nefunkcionalią, bet statiškai orią dekoraciją nės, išreiškiančios vien statusą, pozos logiškai paverčia ir scenografijos menui sugrąžindamas deramą svorį. scenos veiksmą primityviausia antagonistų dvikova. Dėl vizualinės atakos kartais net sunku susivokti, kur Paradoksalu, bet režisūrinio teatro presingas, „atsisvei- krypsta dramos fabula – režisūros ženklai tokie sodrūs kinant su Stanislavskiu“, skatina ne keliauti pirmyn, o ir taip pabrėžtinai eksponuojami, kad ši narciziška tuš- grįžti į ikirežisūrinį teatrą – sceninių judesių arsenalas čiakalbystė tampa tobulu nesugebėjimo – ir nenoro – atrodo nusižiūrėtas iš XVIII a. knygų su kodifikuoto- pasakoti istorijas pavyzdžiu (Jono Vaitkaus „Mergaitė, mis pozomis (Johanno Jacobo Engelio Ideen zu einer kurios bijojo Dievas“, „Tas, kuris gauna antausius“, Sau- Mimik, 1785, vėlesnio Henry Siddonso Illustrations of liaus Varno „Kai mes mirę nubusim“, Algirdo Latėno Gesture and Action, 1807) ar net pasiskolintas iš com- „Ledi Makbet“...). media dell’arte amunicijos. O pabrėžtinė vienprasmių Keisčiausia, kad tokią pat metaforišką liniją, spau- ženklų transliacija ir nepaliaujamas jų kartojimas ima džiami režisūrinės tradicijos presingo, tęsia ir jau- kelti ne tik pasipriešinimą, – norisi atvirkščiai negu nieji kūrėjai. Sureikšmintų nepsichologizuotų pozų Artaud, kuris pagrįstai laikomas vienu iš postdraminio ir eksponuojamos režisūros melodrama be svares- teatro pradininkų, sušukti: kada gi šie kankiniai liausis nės minties jau ne vieną spektaklį pavertė baletu ant siuntę ženklus nuo įsivaizduojamų savo laužų? Nepai- ledo – gražu, ir to pakanka, o story tampa bulvariniu sant ženklų nykimo/neigimo postdraminėje scenoje, vodeviliu (Artūro Areimos „Prakeiktieji“, tęsiantys teatras iš esmės negali be jų apsieiti, tačiau būdami „Laimingųjų“ sceninį piešinį). Galbūt siekiama pa- vienprasmiai ir vienaplaniai, akcentuojantys vien fikci- rodijuoti kičą, norima šokiruoti (Vydūno skaitymai ją ir jos interpretavimą, jie tik išduoda kūrėjų mąstymo milžiniško falo paunksmėje), bet scena be etinių pa- ribas. matų ir intelektualinio svorio tampa tikriausia kičo Teatro teorijų pamirštas kraštas! Čia niekas negirdėjo propaganda, o „modernaus“ teatro „interakcijos“ ir nei apie pakitusią teatro vietos sampratą, nei apie ekono- ketvirtos sienos griovimas – tai dar vienas porcelia- mines ir simbolines jos galias,9 nei apie aktoriaus/atlikėjo no servizas miesčioniško teatro sekcijoje (Areimos kūną ir dvigubą – socialinę ir draminę – jo reprezentaci- „Amfitrionas“). Ingmaro Bergmano psichologinė ją, biografinį kūną, naująją mimezę (Arntzen10). Niekas drama pateikiama kaip kokteilis Bergman on the čia jau seniai neeksperimentuoja netradicinėse erdvėse, Beach – tuščios gražių aktorių pozos prie „privalo- „neįvietina“ meno, nes laiko tai tiesiog paauglių žaidi- mos“ vaizdo projekcijos (Agnės Dilytės „Persona“). mu. O gal teisingiau būtų sakyti, kad tai kraštas, kur Justino Marcinkevičiaus ir Henriko Radausko eilės niekas nesidomi dabartine teatro situacija ir (galimu) pateikiamos taip patetiškai, lyg būtų atriedėjusios dialogu su žiūrovais? geležiniais BAM’o bėgiais kartu su tipine agitpropo Būtent tokią teatro ir jo kalbos padėtį nagrinėja du estetika, entuziastingais mostais ir maršo ritmais spektakliai – „No Theatre“ trupės „Telefonų knyga“ (re- („Trupės liūdi“ poezijos spektaklis „Kokia čia teisy- žisierius Vidas Bareikis) ir OKT „Dugne“, kurį režisavęs bė?“) – komjaunuoliški montažai universalūs, nes Oskaras Koršunovas ypač ryškiai ir vizualiai brėžia ribą patrauklūs savo (pa)prastumu? tarp romantiškų šūkių (scenos gale, „dugne“, bėgančia
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 55 eilute tablo šviečia garsiosios Gorkio frazės apie žmo- tradicinio teatro, – „No Theatre“ nariai pateikia ir jį gų), realistinės fikcijos (užstalės dialogai, mikrosko- („įtikinama“ Dovydo Stončiaus nusišovimo scena). Ne piški, itin niuansuoti psichologiniai veikėjų portretai, parodijuodami, bet visa jėga įrodydami šios estetikos jų veiksmai) ir performanso interakcijos (šiapus stalo, pajėgumą, jie kartu atsisveikina su ja, nes kūrėjams arčiau žiūrovų). Šios trys zonos nusako ir spektaklio neabejotinai svarbesnė yra nuostata laikyti žiūrovus tikslus: Gorkio pjesė, redukuota iki ketvirtojo veiksmo, aktyviais partneriais, o spektaklį leisti suvokti gerokai yra tik pre-tekstas: užuot kalbėjus apie siužeto sąsajas platesniame už scenos meną kontekste. su šiomis dienomis, aktorių/personažų, scenos „bom- žų“, kurie kabinėjasi prie žiūrovų, veiksmais provokuo- Kaip rašyti istoriją? jamas kitoks santykis su scenos kūriniu. Juolab kad ir pats siužetas čia paneigiamas, fabula miglotai nuspėja- Nespėjęs keistis taip sparčiai, kaip keitėsi visuome- ma. Frazė „Kas nori išgerti su Satinu, kurį vaidina Dai- nė, teatras nebesusigrąžino būtosios šlovės. „Iš tikrųjų nius Gavenonis?..“ nusako ir paties kūrinio principą: tūkstantmečiui baigiantis teatras kaunasi su užmarštimi, aiškiai atskirti dvi sferas – fikciją ir realybę – bandant atsigręždamas į istorinę atmintį, kurdamas įvairias tea- laviruoti tarp jų, finale įterpiant ir už-spektaklinę (bet trines atsiminimų erdves. Teatras pats ima rašyti istori- ne už-OKT-teatrinę) „Hamleto“ viziją. Aiškus dviejų ją“, – konstatavo vokiečių teatro filosofė Christel Wei- (fikcijos ir realybės) sluoksnių atskyrimas ir transcen- ler 1999-aisiais.11 Prieš 20 metų suteikta saldi galimybė dentinis „Hamletas“ kelia nemažai klaustukų dėl inte- ne tik dalyvauti kuriant, bet ir kurti istoriją dabar likusi lektualinės ir emocinės kūrinio sugestijos: viena sfera tik atminties archyvuose. O vien teatro teorijos knygos neigia kitą, bet, jei šiuo „teatriniu performansu“ norėta ir naujos akademinės įžvalgos vargu ar pajėgs atgai- suvedžioti ir pamesti žiūrovus, – tai tikslas pasiektas, vinti teatrą – dirbtinis jų taikymas dažniausiai būna nes būtent čia tyrinėjamas aktorių ir žiūrovų buvimas iliustratyvus ir bevaisis, tą aiškiai liudija, pavyzdžiui, bendroje erdvėje. Trupė nesimaivo ir kviečia ne į repre- Slovėnijos teatro seni ir nauji pavyzdžiai.12 Esminis, zentacines erdves, o į kūrybos – repeticijų – kambarį. ontologinis dabarties ir visuomenės kaitos suvokimas/ „Labas vakaras, jums skambina Elzė Gudavičiū- nagrinėjimas galėtų būti kelias, vedantis į bendravimą tė...“ – realiai išėjusi iš scenos ir iš vaidmens „Telefonų su ja – būtent virsmo analizė įrodo Alvio Hermanio, knygos“ atlikėja, kaip ir kelios kitos, spektaklio kulmi- Tiito Ojasoo, Kristiano Smedso teatrų reikalingumą. naciją pasiekia ne veiksmo dramaturgijos, o realybės Jau kuris laikas akcentuojamas vartotojų visuome- plotmėje: kas bus, jeigu abonentas neatsakys, jeigu pik- nės „materializmas“ (ir teatro „dvasinė“ atsvara) yra ne tai reaguos, jeigu?.. Viskas čia tinka, nes realybė inten- tik viena iš paviršinių temų, eksponuojamų per visas cionaliai įterpiama į scenos kūrinį, o scena apleidžiama medijas, – ji atsisuka prieš patį scenos meno vaidmenį: tam, kad nepamirštume, kur iš tikrųjų esame (konkre- teatro „brendas“ tampa reklama jį vartoti. O gal sugrįž- čiame laiko, teatro kontekste), kokia yra (kitur ir čia, tantys svarstymai individas vs visuomenė aktualūs kaip vakar ir dabar) aktorių vaidyba, koks aktorių/atlikėjų tik dabar, kai ji vėl apimta stagnacijos, susiskaldžiusi ir vaidmuo, pagaliau kokia paties teatro reikšmė. Spekta- valdžios suvedžiota? Tačiau, net jei būtų tokia teatro klio fabulos linija irgi miglota, nelygi, iš fikcinės, todėl reakcija, tektų pripažinti, kad jam mažiausiai rūpi kal- trafaretinės, interakcijos (vienas iš žiūrovų virsta akto- bėjimo būdas. riumi) pereinanti į realią (skambučiai telefonu į užteatri- Bristolio universiteto socialinė antropologė Vieda nes erdves, išplečiantys scenos erdvę), o siužetą – analo- Skultans studijoje, tiriančioje posttotalitarinės visuo- giškai kaip ir hamletiškas pasažas „Dugne“ – paverčianti menės atmintį, lygina, kaip pasikeitė žmonių gebėjimas fantazija (įsprausta į klasikinę dėžutę pati scena maiš- perteikti patirtą skausmą ir jo suvokimas 1991–1992 tauja ir tampa keršijančiu voragyviu). Tačiau, jei reikia ir 2006–2007-aisiais. Tyrimas parodė, kad pirmaisiais
56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Latvijos nepriklausomybės metais as- meninės netektys buvo suvokiamos kaip nacionalinio tapatumo manifestacija, grindžiama biblinėmis, literatūrinėmis analogijomis (ši kultūrinė atmintis ir guodė žmones – jie nesijautė vieniši, ir buvo „apreiškimo akimirka“). Po 16 metų kultūrinė atmintis išblėso, nauja neolibe- rali visuomenė skausmą ar ligas interpre- tuoja jau kaip fizinį individo neįgalumą ar valios stoką. Pati kalba keitėsi stulbi- namu greičiu: nors bendros atminties fa- zėje „daugelis pasakotojų sakėsi niekada anksčiau nepasakoję apie savo gyvenimą, jų istorijos skambėjo lyg surepetuotos, pasi- telkiant tautosakos struktūras ir „nuotykių“ temas […], lyg išsigalvojimai, paremti fik- cija“. 13 Po keliolikos metų skausmas išlie- jamas medicininiais, ekonominiais ir psi- chiatriniais terminais: „Balsai pasigirsta, pranyksta ir vėl išnyra tokiomis formomis, kad patys kalbėtojai gali pasijusti nepato- giai ir jų nebeatpažinti.“14 Antropologė mini Arnoldą van Genne- pą ir jo aptartus „perėjimo ritualus“ (itin dažnai pasitelkiamus posttotalitarinių valstybių studijose), fiksuojančius virs- mą: praradę ankstesnį statusą, liminali- niu (slenksčio) laikotarpiu subjektai yra priversti paklusniai tylomis laukti naujų Virvių raštai: „Faustas“ (režisierius – Eimuntas Nekrošius) ir „Ledi Makbet“ (režisierius – instrukcijų. Tai galioja ir didelėms žmonių Algirdas Latėnas) D. Matvejevo ir M. Aleksos nuotr. grupėms, ir valstybėms. Jei teatras (kaip kūrėjų grupė) yra subjektas, patiriantis iniciaciją, turė- pusę buvo galima pervažiuoti visą žemyną, nuo Madri- tume atkreipti dėmesį į van Gennepo išskirtą sakralinio do ligi Peterburgo, ir visur į akis krito tie patys reiškiniai: apsivalymo fazę, privalomą preliminaliniu laikotarpiu.15 milžiniškas teatro prestižas ir žymė, kurią jam įspaudė Gal būtent dvasinės, o ne biurokratinės, liustracijos tea- Romantizmas“. 16 Nors čia neabejotinai kalbama apie trui (visuomenei?) ir pristigo, todėl šiandien jam (jai) iš miesto, nacionalinį, valstybės teatrą, šios institucijos paskos velkasi praeities ženklų ir elgsenos šešėlis? svarba kito tiek, kiek keitėsi pati visuomenė, kuriai, Tačiau čia pat reikėtų stabtelėti ir paklausti, ar toks kaip konstatavo Czesławas Miłoszas, „romantizmas ir teatro sudvasinimas, visuomeninis sureikšminimas nėra nacionalizmas yra du to paties reiškinio sparnai“. 17 Nors iš romantizuotų praeities laikų, kai – grįžkime prie pra- troškimai išsipildė arba tapo nebe tokie aktualūs, pa- džios, – pasak Zbigniewo Raszewskio, „pirmąją XIX a. grindiniai teatro kūrėjai vis tiek neskuba atsisakyti už-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 57 imamos padėties ir priimti kaitos kaip naujo iššūkio.18 10 „Naujosios mimezės veidrodį apibrėžčiau kaip erdvę, esančią už tradiciškai Taigi, atsisako pratęsti/rašyti istoriją. Netgi priešingai – ar klasikiniu būdu suvokiamos veiksmo reprezentacijos, susijusią su virtu- nors romantiškas polėkis iš esmės turėtų būti neatsieja- alumu ir su vizualaus pobūdžio dramaturgija, taip pat ir su realiuoju laiku mas teatro kūrėjų bruožas, būtent jis šiandien virsta vi- […] tekstas jau yra nebe re-prezentatyvus, o prezentatyvus, jis teigia sąvei- siškai pragmatiškais institucijos ar individo veiksmais, kaudamas dialogu (it presents statements in a dialogic interaction). Žr.: Knut pagrįstais tokiomis moralinėmis vertybėmis, kurios Ove Arntzen, Reflections On New-Mimesis: Playing With Irony And Simula- padeda išlaikyti status quo: nuolankumas ir kankinystė tion, Meno istorija ir kritika, VDU, Kaunas, 2006, p. 7. vietoj mąstymo ir politikos. Visuomenei būdingą tvir- 11 Christel Weiler, Am Ende / Geschichte (Кристель Вайлер, В конце/Исто- tos valdovo rankos ilgesį pratęsia/kompensuoja teatri- рия), Театроведение Германии. Система координат, Санкт Петербург, nė Rūpintojėlio/kankinio autodafė, kur aiški transcen- Балтийские сезоны, 2004, с. 140. dentinė vertikalė ignoruoja materialiuosius socialinius 12 Ramunė Balevičiūtė, Slovėnijos teatras šiandien: laikas publikai, Menų ryšius, nes šie esą neverti aukštojo meno dėmesio.19 Tai faktūra, 2010 10 28 - http://www.menufaktura.lt/?m=3391&s=63916, suteikia visuomenei itin efektyvų raminamosios kultū- žiūrėta 2011-06-22. ros pagrindą, o drauge skatina nepakantumą bet ko- 13 Vieda Skultans, Voices Found and Lost. Illness as Metaphor in Post Soviet kiam įsiveržimui „iš šalies“, drumsčiančiam proto mie- Latvia in: The Poetics of Memory, Post-Totalitarian Narration, ed. Johanna gą ant ezoterinės psichiatro kušetės. Kai tokie teatro Lindbladh, – CFE Conference Papers Series No. 3, Lund 2008, p. 55. kūrėjų gestai bus pripažinti (dėl jų bus prisipažinta?!) ir 14 Ten pat, p. 67. Beje, tyrinėtojos paminėta tautosakos ar biblinės struktūros demitologizuoti, žiūrovai galės eiti į teatrą pasikalbėti, kelia dar vieną svarbų klausimą: ar šlovingoji ezopinė teatro kalba, jei nena- o ne pasyviai tūnoti liminalinės būsenos tyloje. grinėsime akivaizdžių draudimų ir bandymų juos apeiti, nebuvo tiesiog ima- nentiškas mūsų teatro kalbėjimo būdas, taip pat atėjęs iš romantizmo laikų? Bet tai nusipelno atskiros studijos, kurios pradžia, beje, jau padaryta – kalbu 1 Gražina Mareckaitė, Romantizmo idėjos lietuvių teatre, Vilnius: KFMI, 2004, apie Balio Sruogos 1930 m. parašytą straipsnį „‘Šarūnas’ Valstybės teatre“. p. 230. 15 Арнольд ван Геннеп, Обряды перехода, Москва: Восточная литература, 2 Ten pat, p. 24. 1999, с. 24 3 Peter Brooks, The Melodramatic Imagination, Imitations of Life - a reader on 16 Cituota iš: Gražina Mareckaitė, op. cit. p. 16. film & television melodrama, ed. by Marcia Landy, Detroit: Wayne State Uni- 17 Ten pat, p. 21. versity Press, 1991, p. 58. 18 Šiuo atveju nesigilinu į socialinį tokios situacijos aspektą, kur medijos ir val- 4 Cituojama pagal: Rasa Vasinauskaitė, Laikinumo teatras, Vilnius: KFMI, 2010, džia kūrėjams veidmainiškai vis dar teikia didžiulius pasitikėjimo kreditus – p. 20–21. tą rodo skambios antraštės, premijos ir privalomi koncertai per valstybines 5 Kultūrologės Małgorzatos Litwinowicz-Droździel manymu, ne tik Mickevi- šventes, bet tuoj pat ir keršija – padidina mokesčius, apkaltina lėšų švaisty- čiaus ir Mistro duetas, bet ir Paryžiaus bohemos personažai svarsto tapatu- mu, nesilaiko UNESCO priimtų rekomendacijų dėl menininko statuso. Beje, mo klausimą, išreiškiamą net per literatūrinius žanrus: „George Sand mato tai idealiai atitinka XIX a. pabaigos visuomenės požiūrį į aktorius kaip meta- lietuviškus prietarus, Balzacas – romaną, Chopinas – tragišką biografiją, fizinius kūrėjus, kaip antipodą vartotojiškumui, kuris socialiai ir materialiai Margaret Fuller – reportažą“. Žr.: Małgorzata Litwinowicz-Droździel, Mesja- buvo visiškai ignoruojamas. Materialinė aktorių padėtis kiek pasikeitė, bet ze - towar eksportowy, Dialog, 2011 Nr. 6, p. 50. principas – sudievintos misijos ir realaus gyvenimo išsiskyrimas – išliko. 6 Ten pat, p. 49. 19 Pagal tokias nuostatas analogiškai turėtų būti ignoruojamas ar apsaugomas ir 7 Mareckaitė, op. cit., p. 36. pačių kūrėjų „materializmas“, paliekant jiems tik demiurgų ar mesijų vaidmenį, ir 8 Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius: Sce- nevertėtų kreipti dėmesio į „bulvarinės spaudos“ keliamas bangas, visiškai nesu- na/Kultūros barai, 2002, p. 18. sijusias su menu (Žr. rašinį apie Jono Vaitkaus peripetijas su sodybos kaimynais 9 Plačiau apie tai žr.: Edgaras Klivis, Perrašomos vietos: topografija, identite- „Garsus kūrėjas kaime tampa įnirtingu kariu“, Lietuvos rytas, 2011-06-03). tas ir politika šiuolaikiniame Lietuvos teatre, Meno istorija ir kritika 4, VDU, Kaunas, 2008, p. 171–184.
58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Šarūnė Trinkūnaitė
AKTORIAUS ATSITRAUKIMAI, arba ROLANDĄ KAZLĄ SKANDINANTIS MOBI DIKAS
Amerikiečių rašytojas Hermanas Melville’is 1851 m. Mobi Diku pavadino prestižinę, nors gyvybiškai pavojingą, jūreivių svajonę sumedžioti didįjį baltąjį banginį. Mobi Dikas tapo drąsaus ir pragaištingo įsisvajojimo sinonimu.
avarankišką teatro menininko karjerą aktorius sūkis į režisūrą yra paradoksalus – režisieriumi jis SRolandas Kazlas pradėjo 2009 m. gražiu indivi- tapo ne dėl vaidmenų bado, tai būtų įprasta ir savaip dualių kūrybos projektų pažadu. Garsiai nuskambė- pateisinama, bet priešingai – iš sceninės pilnatvės, jusi Vlado Šimkaus poezijos inscenizacija – monos- t. y. būdamas pačioje aktorinės šlovės viršūnėje ir pektaklis „Geležis ir sidabras“, atrodė, atvers įdomią tarsi neturėdamas jokios motyvacijos keisti profe- perspektyvą. Atsiras teatras, sukurtas iš netikėtų sinį profilį. literatūrinių pasirinkimų, talentingos vaidybos, iš- Kas nutinka menininkui, kai jis ryžtasi pasitraukti lavinto sceninio skonio ir sodraus, turtingo intelek- iš sėkmės tako, rizikuodamas eiti nauju, neišbandy- tualinio akiračio dermės. tu, nebūtinai vedančiu į sėkmę keliu? Kategoriškai Tačiau viskas klostosi ne taip, kaip tikėtasi. Kazlas atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Galime tik spė- tarytum bando atsikratyti savito teatrinio tembro lioti, nujausdami, kad viena iš hipotezių – ko gero, „apnašų“, atsiranda vis akivaizdesnių analogijų su pati gražiausia – galėtų būti vienaip ar kitaip susijusi tipiškomis režisuojančių aktorių ambicijomis. Kau- su psichologiniais romantizmo kontekstais. Netikė- no dramos teatre Kazlo režisuota Antono Čecho- tas Kazlo potraukis režisūrai primena pasakotojo vo „Palata nr. 6“ (2009), Jaunimo teatre pastatytas Izmaelio iš romano „Mobi Dikas, arba Banginis“ Hermano Melville’o „Raštininkas Bartlbis“ (2010) potraukį pavojingiems vandenims: „Aš mėgstu plau- tiesiog verste verčia, kad patrauklią temą apie drą- kioti po uždraustas jūras ir išlipti negyvenamuose sų aktoriaus iššūkį pakeistų sena ir, tiesą sakant, jau krantuose.“1 kaip reikiant įgrisusi diskusija apie aktorinės režisū- Kazlo romantizmas ypač išryškėja kitų teatro ak- ros nesklandumus. torių, taip pat pasukusių nepriklausomų menininkų Kita vertus, Kazlo atvejis šią diskusiją, regis, pra- keliais, pragmatiškos laikysenos fone. Daugeliui iš jų turtina naujais aspektais. Visų pirma, jis gerokai ją nepriklausomybė reiškia dalyvavimą komerciniuose pagilina, atverdamas gluminantį menininko sąmo- TV projektuose, vaidybą serialuose, lėkštuose, bet nės nenuspėjamumą ar keistumą. Pats Kazlo po- pelninguose prodiuseriniuose spektakliuose ir t. t.,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 59 o Kazlui ji – priešingai – reiškia galimybę režisuoti ris daugiau ar mažiau įtikinamai parodė teatro galią Šimkų, Čechovą, Melville’į. „apdulkėjusius“ literatūros veikalus paversti gyvo- Tas „negyvenamų krantų“ ilgesys tvinkčioja kaip sios, aktualiosios kultūros dalimi. vidinis nerimas, kūrybinę Kazlo biografiją praturti- Akivaizdu, kad teatrinės savo „literatūrologijos“ nantis herojiškai romantiškais gestais. Šiuo požiūriu Kazlas neatsieja, neatidalija nuo literatūrinės kūry- ryžtas priimti režisūros iššūkį nuosekliai pratęsia bos intencijų. Teatre jis atvirai ieško erdvės rašyto- nuolatinius jo iššūkius pačiam sau – „Viengungių me- jiškam savo azartui išlieti. Ieško jos tiek rinkdamasis lodijų“ lyderis ryžosi suvaidinti Rotmistrą Åugusto poezijos ar prozos kūrinius, tiek juos inscenizuoda- Strindbergo dramoje „Tėvas“, režisuotoje Jono Vait- mas, nes jo autorystės pėdsakai aiškiai pastebimi. kaus (1997), televizinių šou „žvaigždė“ valingai apsi- Ir, regis, jaučiasi vis drąsesnis, laisvesnis. Pradžioje sprendė atsidėti vien teatrui, nepranokstamas kome- („Geležis ir sidabras“, „Palata nr. 6“) jis apsiribojo tik dijinis aktorius pasinėrė į Albert’o Camus „Kaligulą“ keleto tekstų komponavimu, o „Raštininką Bartlbį“ (2004) ir pan. Nepaisydamas pavojų, kurie tyko prie išplėtė savarankiškos kūrybos epizodais – išplėtojo „negyvenamų krantų“, Kazlas tarsi malšina herojinės Melville’o užuominas, įterpė su jo novele visiškai ne- dramos troškimą, poreikį, kurio, regis, neturėjo ga- susijusių tekstų… limybės realizuoti vaidindamas, – režisieriai, o ypač Tikriausiai režisūra traukia Kazlą kaip galimybė sėkmingiausias bendrakeleivis Jonas Vaitkus, valin- realizuoti platesnius meninius savo polinkius. Šis gai primetė jam groteskiškai tragikomiško nevykėlio kūrybinio universalumo siekis leidžia gerokai pra- amplua ir, beje, būtent čia sutviskėjo aktorinis Kazlo plėsti teatrinį aktoriaus patyrimą. Tačiau visa tai ne- unikalumas, atsiskleidė asmenybės charizma. kompensuoja režisūrinių įgūdžių stokos ir kainuoja Tai, kad Vaitkaus spektakliuose žybtelėjo aštriau- pernelyg brangiai, nes norom nenorom „įsteigia- sios Kazlo talento briaunos, yra ne tik logiškas vienas mas“ privatus literatūrinis-teatrinis salonas. kitą suprantančių, vienas kitam atitariančių kūrėjų Tiesa, Kazlas turėjo rimtą pagrindą manyti, kad susitikimo padarinys, bet ir svarus „įkaltis“, bylojan- taip neatsitiks. Spektakliu „Geležis ir sidabras“ sub- tis, kad Kazlui būtina režisieriaus parama – tiksli akis tiliai atgaivinęs Šimkaus poeziją, jis, regis, galėjo ir tvirta ranka. O turint omenyje, kad tada, kai ten- kliautis savąja literatūros pagava tarsi patikimu re- ka griebtis autorežisūros, Kazlas dažnai atsitrenkia į žisūros vedliu. Gaila, bet po Šimkaus atradimo sekė seklokų sprendimų dugną (tai liudija, pavyzdžiui, jo Čechovo subanalinimas ir, tiesą sakant, visiškas vaidmenys Igno Jonyno spektakliuose), režisūrines Melville’o prozos ištuštinimas. aktoriaus intencijas galima suvokti kaip pavydėtinai ekstremalų, beatodairišką savęs įveikimą. „Geležis ir sidabras“ nuo vėlesnių Kazlo spektaklių – „Palatos nr. 6“, „Raštininko Bartlbio“ – visų pirma ski- Kazlas visada garsėjo tuo, kad skaito daug ir iš- riasi tuo, kuo monoteatras skiriasi nuo „daugiafigūrio“ skirtinai geros literatūros. Pirminį impulsą pasukti į teatro arba autorežisūra nuo režisūros. režisūrą, matyt, suteikė asmeniniai literatūriniai at- Žinoma, autorežisūra yra paslankiausias ir akto- radimai, aistringas noras viešai pasidalyti savo kaip riams daugeliu atvejų lengviausiai įveikiamas „žan- skaitytojo susižavėjimu. Orientuojamasi iš esmės į ras“, matyt, todėl, kad ji priklauso ne tik nuo reži- klasiką, tačiau su polėkiu „pravėdinti“ literatūros sūrinės prabos, bet ir – ko gero, netgi labiau – nuo archyvus, atgaivinant juose sugulusius tekstus – kuriančios asmenybės energetikos, intelektualumo, Šimkaus poeziją ar Melville’o prozą. sceninės įtaigos ir pan. Iškalbingai tą liudija „Gele- Savaip simboliška, kad režisūros Kazlas ėmėsi bū- žis ir sidabras“ – spektaklis, kuriame apstu režisū- tent po Vaitkaus „Patriotų“ (2008) – spektaklio, ku- ros „duobių“, įkyraus tuščių režisūrinių ornamentų
60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 pertekliaus, tačiau viską neutralizuoja sugestyvi tu- rininga Kazlo vaidyba. Čia galėtume prisiminti ir Valentino Masalskio monoteatrą, kuris nuo „Geležies ir sidabro“ skiriasi tiek, kiek skirtingos yra kūrybinės Masalskio ir Kaz- lo individualybės, bet kuris lygiai taip pat įtikinamai liudija monologiniams teatro pavidalams lemiamą – o gal net vienintelę reikšmingą – asmenybės galią. Monoteatro forma Kazlui, regis, ypač tinka, nes suteikia puikią galimybę maksimaliai atverti ir iš- naudoti monologinę jo kūrybos prigimtį. Šį aspek- tą pats aktorius galingai išpažino benefisais laidose „Nekenčiu reklamos“, neabejotinai priklausančiose televizinio humoro „aukso fondui“. Išpažino tai ir teatre – visų pirma su neslepiamu pasimėgavimu kur- damas spalvingą Fomos Opiskino monospektaklį Vait- kaus „Stepančikovo dvare“ (1998), o paskui – atvirkš- čiai – su beveik berniukišku nuoširdumu Eimunto Nekrošiaus „Otele“ (2000) „reketuodamas“ visų die- vinamo generolo (Vladas Bagdonas) dėmesį – Jagas kone maldavo būti pamatytas ir pagaliau išgelbėtas, nes būti nepastebėtam jam yra tiesiog nepakeliama. Egocentriškas (pačia geriausia šio žodžio prasme) Kazlo vaidybos būdas persikelia ir į jo režisūrą, to- dėl dirbti su kitais – su aktorių trupe – jam labai nelengva. „Raštininkas Bartlbis“ – tai akivaizdus Kazlo darbo su aktoriais, tiek su jam puikiai pažįs- „Geležis ir sidabras“. Režisierius ir aktorius – Rolandas Kazlas tamais „jaunimiečiais“, tiek su Bartlbio vaidmeniui specialiai pasikviestu Artūru Sužiedėliu, tiek su pa- prastai intensyviai reaguodamas į neįprastybę, nors čiu savimi, fiasko. scenoje jos paprasčiausiai nėra. Tą rodo ne tik stulbinamai neįdomūs vaidmenys, Kitaip sakant, melviliškoji išskirtinumo ir ordina- bet ir iškreiptas, „sužalotas“ Melville’is, nes režisie- rumo kaktomuša „Raštininke Bartlbyje“ virsta be- rius išbraukė svarbiausią jo temą – susidūrimą su veik komiška tuštumos ir aklumo trintimi. O iš jos kita, absoliučiai kitoniška sąmone. Novelės prota- konstruojamas sceninis pasakojimas logiškai tampa gonistą, apgaubtą nepaaiškinamo, neperprantamo paviršutiniška „daug triukšmo dėl nieko“ insceni- keistumo aura, Kazlas pavertė tuščia, nieko nesa- zacija, kurios banalus moralas būtų toks: kai stoko- kančia scenos rekvizito dalimi. Režisierius ne tik jama režisūrinio „matymo iš šalies“, numarinamos neieško, neformuluoja jokios alternatyvios koncep- visos prasmės. cijos, bet, atrodo, ignoruoja ir savo paties padarytą Beje, tarytum nujausdamas, kad Bartlbio ir Teisi- kupiūrą, todėl Teisininką, Volstrito kontoros savi- ninko akistata prarado melvilišką keistumą, Kazlas ninką, kurį, pasak Melville’o, sutrikdė ir smalsauti „apkamšo“ ją keistomis intermedijomis. Keisčiau- paskatino Bartlbio keistumas, Kazlas vaidina nepa- sia iš jų, ko gero, yra finalinė „Raštininko Bartlbio“
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 61 atkarpa – kalėjimo virėjas (Andrius Bialobžeskis) Tam tikru atžvilgiu Kazlas pradėjo savotišką scenoje veikia, kategoriškai atsisakęs to santūrumo, savęs reabilitavimo procesą. Tai nereiškia, kad jis kuriuo jį apdovanojo Melville’is, todėl maivosi tarsi tvirta mūro siena atsitvėrė nuo humoro. Veikiau tai cirko konferansjė. Kai jis, virdamas kaliniams mais- rodo, kad dabar vertingiausiu dalyku jis laiko ne tą, išsitraukia šautuvą ir nušauna varną, kuri garsiai įvairias juoko formas, o tai, apie ką užsiminė dar pliumpteli į katilą, vertą „Makbeto“ raganų, norom ryždamasis „Kaligulai“, – tai teatro kaip erdvės, bū- nenorom tai verčia suklusti ir sunerimti dėl netikėtai tinos egzistencinei savivokai, gynyba, ontologinės lėkštos režisūrinės Kazlo humoro jausmo išraiškos. pasaulėžiūros „diegimas“ – būtiškosios kūrėjo, in- Bandydamas nuslėpti prasminę „Raštininko Bartl- telektualo ar paprasto kontoros klerko patirties ref- bio“ tuštumą, Kazlas „prikemša“ sceną įvairaus konto- leksija. Juokas čia irgi prasirėžia, bet yra atribotas rinio rekvizito, apkrauna galingais įvairių XVIII–XX a. nuo ryškios ekscentriškos kazliškosios satyros, pa- Europos kompozitorių muzikos svarmenimis, „papuo- rodijos ar klounados. šia“ operetinių kontoros gyvenimo scenų pantomima Ko gero, būtent bandymas nuo jų atsiriboti, tiksliau ir pan. Šis fasadinis perteklius neužpildo – negali užpil- tariant, pakeisti jas kitokiu, matyt, tariamai intelektu- dyti – vidinės tuštumos, kuri rėžia akį, nes yra Kazlui alesniu juoku, yra „kalčiausias“ dėl daugybės keistai absoliučiai netinkamas dalykas, kūrybinės jo biografi- nejuokingo juoko scenų, kurios verčia svarstyti, kas jos nepuošiantis faktas. paskatino Kazlą maištui prieš humorą. Bet greičiau- siai jis tiesiog dar nežino, kuo galėtų užpildyti komiš- Iškart po „Raštininko Bartlbio“ premjeros kąjį savo teatro „degalų baką“, atsisakęs viso to, kas facebook’e užvirė karšta diskusija, kurios pagrindinė laikoma firminiu kazliškojo humoro ženklu. intonacija buvo apgailestavimas, kad Kazlas „bėga Žinoma, šitame Kazlo persivertime per galvą esama nuo savo prigimties“. Bėga, – visi vieningai dėl to su- daug gražaus kilnumo, tačiau galima įžiūrėti ir lygiai tiek tarė, – nuo komedijinio savo talento. „Et, geriau jau pat daug nesusipratimų, kažkokį lemtingą susipainioji- jis bėgtų atgal į televiziją...“ – apmaudžiai atsiduso mą. Kad ir kokia teisinga atrodytų kazliškoji teatro on- vienas iš internautų. tologinio įprasminimo idėja, vis tiek akivaizdu – Kazlo Tokie nuosprendžiai yra pernelyg kategoriški. satyra buvo gerokai ontologiškesnė negu jo egzistencia- Visų pirma, ignoruojama tai, ką Kazlas pats yra ne lizmas. Joje sutelkti įvairialypiai žmogiškosios egzisten- kartą sakęs, – jo talentas įvairiažanris, ne tik kome- cijos paradoksai buvo aštresni ir gilesni negu „tikrosios“ dijinis. Perdėtai dramatizuojamas ir jo troškimas egzistencinės akistatos, kurios neretai – ypač spektaklyje neva išsižadėti humoro. „Raštininkas Bartlbis“ – virsta tuščia, net kažkokia mo- Vis dėlto įžvalgose, kad aktorius bėga „nuo savo pri- kykline retorika. gimties“, ko gero, esama tiesos. „Raštininkas Bartlbis“ Dėl to nederėtų kaltinti neva prastos dramatiz- sustiprino įspūdį, esą Kazlas stengiasi radikaliai trans- mo nuovokos – Rotmistras spektaklyje „Tėvas“ arba formuoti sceninį savo įvaizdį, kuris, atrodė, yra susikū- „Otelo“ Jagas ir daugelis kitų Kazlo vaidmenų liu- ręs taip organiškai, kad be išlygų vadintinas ryškiausiu dija, kad toji nuovoka yra net labai neprasta. Tik, meninės jo prigimties ypatumu. Kitaip tariant, aktorius matyt, ne taip lengva iš aktorinės raiškos perkelti ją vis akivaizdžiau naudojasi režisūra kaip galimybe viešai į režisūrinę plotmę. Išskyrus, žinoma, „Geležį ir si- atsiriboti nuo įdomiausių savo herojų – kvailokų ne- dabrą“, kur dramatiškoji akistata – nerimo, kūrybos vykėlių, kurie iki ašarų juokingai kliūva už kiekvieno kančių, meilės ilgesio, vienatvės skausmo ir pan. mi- sudėtingesnio žodžio ar įmantresnės minties, ir stoti į nisiužetai neatrodė taip negailestingai atkirsti nuo vieną gretą su protingais, giliais, „egzistenciškais“ vy- žmogiškojo jautrumo, o kartu ir nuo sceninės orga- rais iš Šimkaus, Čechovo ar Melville’o istorijų. nikos „kanalų“. Tai lėmė ne tik aktorinė Kazlo įtaiga,
62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 „Raštininkas Bartlbis“. Režisierius – Rolandas Kazlas. Spektaklio scena Nuotr. iš Valstybinio jaunimo teatro ir teatro „Lėlė“ archyvų bet ir – regis, labiausiai – jo suinteresuotumas Šim- iliustracija, turi šansų išsaugoti nors kiek sceninės kaus eiles paversti asmenine savo istorija. savigarbos... Tačiau po „Geležies ir sidabro“ šito suinteresuo- tumo nebeliko. Priešingai – atradęs teatrą kaip vie- Kadaise aiškindamas motyvus, kodėl nebedirbs tą, kur pildosi noras papasakoti apie save, perteikti televizijoje, Kazlas rėmėsi nepaprastai gražia meta- savąjį pasaulio supratimą, Kazlas nuo jo nusisuko, fora: teatras – tai juvelyro rankų darbas. vis atkakliau transliuodamas tariamai objektyvias Ir tuo įtikino. Bet kai leidosi į režisūrinę mobi diko me- „žinias“. „Raštininkui Bartlbiui“ režisierius suteikė džioklę, tapo juvelyru, kurio produkcija yra „brokuota“. gana tvarkingą pseudoautentiško Volstrito kontoros Aišku, Kazlas būtų absoliučiai teisus, jei visus gyvenimo išorę – stropiai parinko rekvizitą ir ap- priekaištus dėl nepagrįstų režisūrinių ambicijų at- rangos stilių, tačiau nepasirūpino užmegzti kokius remtų paties Melville’o žodžiais: „Geriau patirti pra- nors vidinius, emocinius to XIX a. „vaizdelio“ ryšius laimėjimą ką nors naujai sumanius, nei įgyti pasise- su pačiu savimi, su teatru ir jo publika. kimą mėgdžiojant.“2 Kitaip tariant, Kazlas neatsakė į klausimą, kam Tačiau, ak, kaip apmaudu, kai talentingi žmonės teatrui, publikai ir net jam pačiam reikia „Rašti- pralaimėjimą renkasi savo noru!.. ninko Bartlbio“. Jeigu tik tam, kad būtų primintas XIX a. gyvenęs įdomus rašytojas Melville’is, be kita ko, parašęs ir novelę „Bartlbis“, tada kyla pavojinga 1 Hermanas Melvilis, Mobi Dikas, arba Banginis. – Vilnius: Vaga, 1987, p. 28. pagunda klausti, ar teatras, kuris yra tik trumpu- 2 Herman Melville, Moby Dick: An Authoritative Text. Reviews and Letters tės ir nuobodokos literatūros enciklopedijos eilutės by Melville. Analogues and Sources. Criticism. – New York, 1967, p. 545.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 63 Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė
Nauji Prahos kvadrienalės įvaizdžiai
isas pasaulis yra teatras“, – kažkas ranka užrašė ant ir dabar“. Scenografija aprėpia šou ir teatro spektaklius, V„ vieno iš Prahos scenografijos kvadrienalės paviljonų. gatvės ir elitinį meną, scenovaizdį ir kostiumą (Extreme Iš tikrųjų visas pasaulis dešimčiai dienų įsikūrė Veletržni pa- kostiumų ekspozicija), šiuolaikinėmis technologijomis lace – didžiulėje Nacionalinėje galerijoje. Milžiniška paroda atgaivina XX a. pradžios reformas (jas prisiminti padėjo kas ketverius metus vyksta birželio 16–26 dienomis ir jau Edwardo Gordono Craigo ekspozicija Prahos senamies- dvyliktą kartą ji priviliojo stipriausias scenografijos pajėgas tyje, Jaroslavo Fragnerio galerijoje). Scenografines istorijas iš 62 pasaulio šalių. Prahos kvadrienalė pagal „svorį“ daž- dailininkai pristatė ne tik įprastiniuose ekranuose, bet ir nai lyginama su Venecijos vaizduojamosios dailės bienale. keisčiausiose vietose, ekranais virto ir mokyklinė lenta, ir Scenografijos profesionalų, studentų ir teatro architektūros namo langas, net kibiro vidus. Bandymas išreikšti teatrą paroda šiemet pasikeitė – jauni scenografai, įtraukti į orga- namo įvaizdžiu rodo, kad scenografai teatrą laiko namais, nizacinį komitetą (šios parodos komisaras yra pernykštės nuolatos laukiančiais svečių, t. y. žiūrovų. parodos laureatas Borisas Kudlička), nusprendė ją koncep- Teatro kaip nebaigto statyti namo metaforą pasitelkę ita- tualizuoti. Koncepcijos pagrindas – amžinas moderniosios lai ragina žiūrovus įsitraukti į kūrybos procesą. Juolab kad scenos klausimas, kaip plastinę išraišką susieti su atlikimo nebaigtas statyti namas buvo be durų. Žiūrovai vaikščiojo menu, su žiūrovais, kaip užmegzti organišką jų dialogą, aplink namą, ieškodami įėjimo, bet jo neradę ėmė žvilg- o vizualumui „įpūsti“ gyvą dvasią. XX a. teatras išgyveno čioti pro langus. Pasidavę teatrinei provokacijai, reflektavo mimezės, pasakojimo mirtį, vizualinio meno atstovai te- keliaujančio, įsikuriančio bet kur teatro idėją – ji sklido iš atre eksploatavo teatrinius elementus, kad sukurtų naujas nerūpestingai numesto kelioninio apsiausto, praverto laga- meno formas ir žanrus. Geriausi šiuolaikiniai atlikimo mino, išskleistų knygų, ant sienos nubraižytų žemėlapių. menai (performansai) yra pagrįsti vizualiniais elementais, Siauri uždari su aukštais dvišlaičiais stogais tarsi dvy- o įdomiausi šių dienų laikinio meno atlikėjai yra erdvinio niai yra Islandijos ir Latvijos teatro įvaizdžiai. Balta spalva meno atstovai. Todėl PQ nuo šiol bus vadinama perfor- nudažytą namą su balta tvorele ir pabrėžtinai aiškia atvirų mansų dizaino ir erdvės paroda, kuriai svarbiausia susieti vartelių vieta sukūrė žinomi Islandijos teatro kūrėjai – reži- kuo daugiau meno disciplinų ir žanrų. sierė ir scenografė Rebeka A. Ingimundardóttir su medijų Šių metų paroda pabrėžia įvairių šalių meninių idėjų ry- meistru Annia Hare. Viduje balti baldai ir baltas maistas šius, kurių nevaržo nei geografinės, nei žanrų ribos. Šalia ant stalo, baltai apsirėdžiusi aukštaūgė intelektuali panelė Japonijos įsikuria Britanija, šalia Australijos – Lietuva, šalia su knyga rankose padeda suprasti teatro savitumą ir teikia- Estijos – Gruzija, šalia JAV – Serbija. Jos ieško bendrų są- mus malonumus. Latvijos dvišlaičio namo vidus juodas, lyčio taškų, bendrų vertybių, kad patirtų buvimą kartu „čia suanglėjęs medis skleidžia degėsių kvapą ir intriguoja me-
64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Brazilijos ekspozicija pelnė Auksinę trigą
Graikija. Aukso medalis už geriausią teatro architektūros ir perfor- Nathaniel MELLORS. Didysis valkata. Trečioji scena (animatronika). 2008 manso erdvės sprendimą Pat Oleszko. Keistenybės. Bahia jūros odisėja
Meksika. Aukso medalis už geriausią teatro architektūros ir perfor- Eloise KAZAN. Karalienė Tamara. Iš kostiumų kolekcijos Extreme manso erdvės sprendimą džiagiškumu – jauno scenografo Reinio Suchanovo, kylan- Atvira intensyvių statybų aikštelė tapo ne vienos šalies čios latvių „žvaigždės“, konceptualus mąstymas atskleidžia, teatro veržlumo simboliu. Namų karkasai, nuogos kons- kaip blėsta mažosios kultūros didžiųjų apsuptyje. trukcijos stūkso Meksikos, Naujosios Zelandijos, Didžio- Naująjį teatro miestą senojo pavyzdžiu steigia Mongo- sios Britanijos paviljonuose. Dominuoja statiniai su bokš- lija ir Filipinai. Jurta – specifinio būsto motyvas padeda tais, kreipiančiais žvilgsnį aukštyn. Tūriai ir erdvės vietomis mongolams išsaugoti savo tapatumą. Filipinietiškas na- suskamba tarsi polifoninė muzika. melis suręstas iš bambuko, apjuostas mažytėmis margas- Architektūrinės transformacijos, namo/baldo įvaizdžiai palvėmis tautiniais rūbais aprengtomis lėlėmis, papuoštas sutrikdo žiūrovus Korėjos paviljone. Iš pažiūros kompak- ryškiais gaidžiais. Vis dėlto įprasti, gerai žinomi motyvai tišką dėžę primenantis statinys nekelia didelio susidomėji- nesustabdo žiūrovų, abejingų nacionalinėms vertybėms. mo, tačiau intriguoja jo sienose įvairiomis kryptimis įtai- Panašiai abejingai lankytojų minios ėjo pro tuščias ekspo- syti stalčiai, stalviršiai, durelės. Neištraukęs, nepravėręs jų, zicijų erdves su neatvykusių šalių pavadinimais. Būtų likusi netenki malonumo, kurį teikia galimybė atskleisti teatro nepastebėta ir Lietuvos tuščia ekspozicija, bet lietuvių sce- paslaptis. nografai, kurių projektai nuolat ignoruojami, šiemet ir vėl Triukšmingoje čekų ekspozicijoje matome daugiabutį negavę valstybės finansinės paramos, nusprendė viešai ir su parduotuvių vitrinomis, kirpykla pirmajame aukšte ir garsiai protestuoti. Ant tuščių Lietuvos ekspozicijai skirtos butais virš jų su pravertais langais ir balkonais. Čia vyksta erdvės grindų patiesė tentą su tekstu, paaiškinančiu, kodėl intensyvus gatvės gyvenimas. lietuviai kvadrienalėje nedalyvauja. Žiūrovai šįkart nesi- Brazilijos ekspozicijoje buto vaizdinys išreiškia ne už- skirstė, kaip atsitinka, kai pranešama apie atidėtą spektaklį, sisklendimą, uždarumą, o išsiveržimą, išsilaisvinimą. Eu- jie būriavosi, fotografavo ir dėjo parašus ant tento, pritarda- ropiečiams neįprasti objektai, motyvai, spalvos sužadina mi protestui prieš kultūros skurdinimą, vieningai įsitraukė svajones apie egzotiškus kraštus. Interjerai nudažyti ryš- į socialinio solidarumo akciją. Ji įgavo platesnį mastą, nes, kia rožine spalva, sienos nukabinėtos paveikslais, įvairiais vos atsidarius parodai, ėmė streikuoti Prahos transporti- objektais, lėlėmis. Ryški gyvybinga kūrybinė dvasia atgai- ninkai. Nepatogumus pajutę parodos lankytojai ir dalyviai, vina stiprias krašto tradicijas. Išradingas dizainas, ryškios vieningai pulkeliais pėsčiomis traukė per miestą, būriavosi universalios asmenybės – Fernando Mello da Costa, Flavui prie Veletržni palace, vykdydami nesurežisuotą meno kū- Graffas, Bia Lessa… Brazilija pristatė ir solidų leidinį, skir- rėjų ir žiūrovų bendrystės misiją. tą šalies teatro dailės istorijai, šiuolaikinėms scenografijos Triukšmingo miesto metaforą pasitelkę JAV teatralai, tendencijoms. Brazilijos paviljonui žiuri skyrė pagrindinį kaip ir pridera, apaugino jį supermenų įvaizdžiais. Lingavo PQ apdovanojimą – Auksinę trigą. pripučiami vienas kitą ryjantys monstrai, sienas puošė įdė- Japonijos ekspozicijoje nuolat vyko pasirodymai su mus prezidento žvilgsnis, o raumeningi pasaulio galingieji jautriais paprastučiais vizualiniais pasakojimais apie apsistojo Extreme kostiumų ekspozicijoje. Plakatiška, soci- japonus ištikusias katastrofas, neaplenkusias ir tea- opolitiškai angažuota, agitacinė JAV scenografijos paroda tro. Keista patalpa su nesvetingai atsuktomis muliažų pristatė ryškiausius universalius menininkus, scenografus nugaromis ir nemaloniai lipniais šiaudais Portugali- ir režisierius – Achimą Freyerį, Kewiną Cunninghamą, jos ekspozicijoje bylojo apie emocinius išbandymus, Angelle Hebert… Jų kūriniuose apstu vartotojiškos kultū- tykančius teatre. Vengrų paviljone telkšojo vanduo, ros, nuolatinės kovos, atkaklaus kliūčių įveikimo ženklų. erdvė buvo užtvindyta garų eksponatai demonstruo- Vokietija išsiskiria stipriu naujo-seno atradimo jausmu, jami ekrane, kuris pritvirtintas prie lubų ir labai ne- atgaivina tai, nuo ko prasidėjo modernus, avangardinis te- patogu į jį žiūrėti. Kilo įvairių asociacijų, susijusių su atras. Maxo Reinhardto didieji teatro projektai, Bauhauzo teatro dailininko darbo specifika. Socialinis kūrybos mokyklos eksperimentai naujai prabyla šiuolaikinių sce- aspektas sužavėjo žiuri – Vengrija apdovanota Aukso nografų Wolfgango Gussmano, Jaume Plensa kūriniuose. medaliu. Atmintyje iškilo ankstesnės PQ nugalėtoja –
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 65 Rusija, kuri taip pat siūlė žiūrovams pabraidžioti po leisi galimybę palikti savo pėdsaką šalia pasaulio sce- vandenį. Plagiatas čia nebuvo įžiūrėtas. nografijos meistrų? Teatrinio miesto gatvėmis bilda traukinys, jungian- Robotai, naujosios technologijos leidžia scenografams tis Ankarą, Stambulą ir Prahą. Kelionės įspūdį sustiprina imtis drąsių eksperimentų. Norvegijos, Latvijos, Kroatijos traukinio viduje pro langus pralekiantys vaizdai su sceno- ir Brazilijos ekspozicijos primena garsiuosius XX a. I pu- grafijos motyvais, spektaklių ištraukomis. Danijos vežimas, sės avangardistus Filippo Marinetti, Enrico Prampolini, apvirtęs gatvėje, pasakoja apie netikėtumus, kurie ištinka skelbusius teatro be aktoriaus erą. Įstabi ir graudi norvegų keliaujančio vaikų teatro trupę. Ispanijos paviljonas įsikūrė Verdensteatret „Kalbančio orkestro“ istorija, kurioje veikia ant riedutininkų tramplino, užsimindamas apie nuolatinę tik robotai ir šešėliai. Tai „animacijos mašina“, elektrome- svaiginančią teatro kūrėjų riziką. chaninė konstrukcija, audiovizualinis menas. Viską valdo Pamatėme, kokius gigantiškus statinius renčia Austri- kompiuteris. Instaliacija neįtraukia žiūrovų tiesiogiai, ta- jos ir Vokietijos scenografai. Kranai kelia monumentalias čiau magiškas scenos veiksmas prikausto dėmesį. skulptūras, auga pastoliai, styro ramsčiai – naujos statybos Aukso medalį už naujų technologijų išradingą tai- susipina su griuvėsiais Austrijos operų pastatymuose po kymą, transformuojant erdves, už paprastų, elementa- atviru dangumi, pribloškiančiuose neįtikėtina fantazija. rių ir sudėtingų veiksmų derinius žiuri skyrė Kroatijos Žiemą jie vyksta kalnuose – tada scenovaizdžiai kuriami scenografams. Robotai muzikiniai instrumentai atlieka iš sniego, o vasarą plūduriuoja ant vandens. Bodeno eže- vaidmenis ir Latvijos teatro muzikiniame numeryje. ras Bregence su didžiausia pasaulyje plaukiojančia scena Skambčiojantys varpeliai, lašantis vanduo nepatiklius pritraukia begales žiūrovų ne tik įspūdingais muzikiniais lankytojus skatino patikrinti, ar skambesys natūralus, ar spektakliais, bet ir tuo, kad leidžia gėrėtis ne mažiau teatra- įrašytas. Ant Brazilijos paviljono sienos kabo paveiks- lišku scenovaizdžių kūrimo procesu – ant didžiulių plaustų las, kurio rėmas turi rankenėlę – ją pasukęs kiekvienas kyla galingos konstrukcijos, kurios virsta neįtikėtino dy- tampa spektaklio veikėju, nes iešmo principu veikianti džio skulptūromis. Antai scenografas Davidas Fieldingas medinių plokštelių kompozicija pakinta, paveiksle atsi- XVIII a. dailininko Jacques’o Louis Davido paveikslo „Ma- randa naujas vaizdas. Panašiai kaip brazilas Jorge Fon- rato mirtis“ herojų iš vonios perkėlė į ežerą, pasakodamas seca kuria ir lietuvių dailininkė Irma Balakauskaitė. Lie- tragišką poeto istoriją. tuvius prisiminiau ir Extreme ekspozicijoje – čia esama Eugene’o Delacroix „Laisvę barikadose“, chrestomatinį kostiumų, sukurtų iš medžiagų, neturinčių nieko bendro romantizmo dailės kūrinį, Makedonijos scenografai re- su audiniais. Šiuolaikinės valdovės įvaizdį pabrėžia su- voliucingai sukūrė iš statybinės armatūros, įvairių atliekų. knelė iš šovinių, paplūdimio gražuolė skrajoja su skrais- Sudėtingas erdvinis piešinys pradingsta paveikslo repro- te iš balionėlių, primenančių krūtis. Dailininkė Emma dukcijos fone, žiūrovams suteikdamas galimybę dalyvauti Ransley iš Naujosios Zelandijos už kostiumų paprastu- žaidime „surask panašumus ir skirtumus“. mą ir kūrybiškumą buvo įvertinta Aukso medaliu. Ban- Witoldo Gombrowičiaus „Ivona – Burgundo kuni- džiau įsivaizduoti, kaip šioje ekspozicijoje būtų įsikom- gaikštytė“ rumunų scenografus suviliojo tuo, kad emo- ponavę Julijos Skuratovos kostiumai kaukės iš Claudio cijas čia galima išlieti dažais. Scenos sienas jie ištapė Monteverdi’o operos „Nuodėmingųjų šokis“ (2008)… savo kūnais – sunkūs net fiziškai pavojingi „dažytojų“ Parodoje buvo įdomu palyginti, kokius teatrinius mies- veiksmai perteikia vidinę ir išorinę įtampą. Lenkijos tus stato pasaulio scenografai. Statyti, konstruoti spektaklį ekspozicijoje atvirkščiai – stiklinės sienos buvo nuda- siūlę XX a. I pusės avangardistai nė neįsivaizdavo, kokį žytos baltai, o žiūrovams įteikti gremžtukai ir pasiūlyta mastą konstravimas pasieks XXI a. pradžioje. Šių metų „dekoruoti sienas“. Atsirado ne vienas norintis išban- Prahos kvadrienalė, prie kurios kasų driekėsi ilgos eilės, dyti savo talentą. Lenkų paviljonas visada buvo pilnas įtaigiai liudija, kad scenografams pavyko realizuoti savo žmonių, aplipusių ir gremžiančių sienas. Kaip čia pra- ambiciją tapti pagrindiniais spektaklių autoriais.
66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Vlada KALPOKAITĖ
žaidimas* vyšnių kauliukais
Naujosios dramos akcija’11
ių metų Naujosios dramos akcija ėjo šešiais žings- Pirmas žingsnis tuo pat metu yra ir šeštas. Žaidi- Šniais ir dygsniavo „pamušalinį“ festivalio koncep- mas prasideda nuo pabaigos. Dėmesio centre – akto- cijos „Atviras ir prieštaringas tikrovės tyrimo teatras“ rius, bendruomenė ir jų utopijos. kontrapunktą: kiekvienas iš čia pristatytų reiškinių Paskutinis NDA’11 programos punktas – Kristiano skleidėsi tarsi atsispirdamas nuo to, koks (kaip, kur ir Smedso „Vyšnių sodo“ transliacija iš Vienos priemies- net kas) jis neva turėtų būti. Tam tikra įtampa, susida- čio Makondo, kuriame gyvena emigrantai iš Somalio, ranti tarp realaus ir numanomo kreipinio, regis, gero- Pietų Afrikos, Čečėnijos, kitų šalių. Šis įvykis, dvide- kai paveikė spektaklį kaip teatro menininkų ir žiūrovų šimčia dienų nutolęs nuo pagrindinės akcijos renginių bendros kūrybos rezultatą. „apkabos“, geografiškai atribotas nuo konkrečios festi- Turiu omeny ne (tik) netikėtą estetinį sprendimą, valio vietos, be to, pradėtas 2009-aisiais, taigi tarsi pra- teatrinės kalbos pasirinkimą, kitaip tariant, spektaklio radęs naujumo ir netikėtumo „masalą“, netikėtai kon- išraiškos būdą, formą, kuri keltų nuostabą ar provokuo- ceptualiai apibendrino visą šių metų Naujosios dramos tų nesusikalbėjimą. Tai greičiau pasiūlymas peržiūrėti akciją, išryškino tam tikrus teatro judesius, nukreiptus susiklosčiusius žiūrovų bendravimo su scena modelius. į perspektyvą. Pabandyti išsiaiškinti, kokie jie yra, iš kur kilo, kokios Atsietas nuo pirminės savo vietos (tai buvo Au- patirtys juos suformavo, ar tie modeliai yra universalūs, dronio Liugos vasarnamis tarp Vilniaus užmiesčio ar individualūs, subjektyvūs, todėl nedaro įtakos (?) ben- pušų), šis „Vyšnių sodas“, išbandęs emigranto da- dram prasmių laukui. lią, prakalbo apie labai konkrečią kultūrinę atmintį. Anksčiau šio projekto-proceso formuluojami klau- * Žaidimo sąlygos: žaidžia dvi komandos, viena veikia, kita stebi, t. y. vei- simai „apie kūrybos prasmę, atminties vertę ir ver- kia neveikdama. Pirmoji komanda gerai žino, ką nori padaryti ir pasakyti. tybių kaitą“ skambėjo sentimentalokai, vos ne ro- Arba – ko daryti ir sakyti nenori. Antroji idealiu atveju turėtų nieko nesitikė- manso intonacijomis – galbūt tą lėmė stipri bendro ti, ateiti švari ir pasirengusi, kad ją pripildys autentiškas turinys (be to, gerai buvimo „Vyšnių sodo“ erdvėje magija. Kitoks nei suprasti kalbą, kuria pirmoji komanda su ja bendrauja). Antrajai komandai emocinis santykis čia vargu ar buvo įmanomas – iš pravartu sugebėti vienu metu pamiršti ir prisiminti. O pirmajai – susitaikyti nuotraukų ant sienos ir iš amžinybės žvelgiančios su tuo, kad viską, ką ji pasakė ar ko nepasakė, antroji gali suprasti visai ne Laimono Noreikos, Gintaro Beresnevičiaus, Dalios taip, kaip reikia. Ir priimti tai kaip sėkmingą žaidimo pabaigą. Beje, antroji Tamulevičiūtės, Vytauto Kernagio, Juozo Miltinio ir komanda gali staiga susigriebti, kad tai ne jos žaidimas. Ir kad atėjo visai ne kitų akys skatino visus tapti bendruomene, kontem- ten. Bet tai taip pat galima laikyti žaidimo tikslu. pliuojančia savo praradimus.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 67 atliko svarbų medijos ar mediumo vaidme- nį, bet buvo ne tiek prasmės priežastis ir sąlyga, kiek įrankis, savotiška „transpor- to priemonė“ keliauti įvairiomis kryptimis per meninę ir asme- ninę, istorinę ir isto- rijų tikrovę. Kame- ros akis, transliacijos ekranas Gedimino prospekte, priešais Nacionalinį dramos teatrą, kompiuterio ekranas, garsiakalbiai ir ausinės – lygiai to- kia pati „transporto“ priemonė. Įvyko pa- radoksalus dalykas: „Vyšnių sodas “ Makonde. Režisierius Kristianas SMEDSAS. Spektaklio scena Giedrės Liugaitės nuotr. labiausiai nutolęs spektaklis, privertęs Šįkart susirinkę emigranto iš Čilės Ramono namely- bendrauti pasitelkiant modernias ryšių technologi- je, kurio sienas dailininkė Jūratė Paulėkaitė vėl nusėjo jas, todėl turėjęs visiškai suvirtualėti, tiesiog pražū- lietuvių kultūrai gyvybiškai svarbiais žvilgsniais (tiesa, ti, tapo stipriausia NDA’11 patirtimi. Tarsi replika Makondo koliažą papildė ratlankiai ir t. t.), „Vyšnių fiziškai pernelyg priartėjusiam, prisiplojusiam, už sodo“ gyventojai virto savo ir mūsų laiko – skirtingų gerklės paėmusiam, bet vis tiek beviltiškai tolimam jo tarpsnių, lūžių ir punktyrų, viršūnių ir nuopuolių – teatrui. liudytojais. Juozas Budraitis, Jonas Vaitkus, Gytis Pade- gimas, Vytautas Anužis, Virginija Kelmelytė, Aldona Antras, trečias ir ketvirtas žingsniai. Atgal ir pir- Bendoriūtė, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Pau- myn į naująją dramą. Iššūkis ir atsakas. Abi koman- lius Budraitis, Irina Lavrinovič, Benas Šarka – kiekvie- dos turi vienu metu judėti abiem kryptimis. nas tuo pat metu yra ir asmuo, ir personažas. Dalijasi Šiuolaikinei dramaturgijai NDA’11 atstovavo vieno su žiūrovais savo praeitimi, žiūrinčia iš dabarties akių iš populiariausių rusų dramaturgų Jurijaus Klavdije- dugno, skambančia balsuose, intonacijose, gestais brė- vo, vadinamo „haliucinogeniniu ir kislotnu realistu“, žiančia savo regimus kontūrus, ir ateitimi, kurią sun- pjesė „Aš, kulkosvaidininkas“, kurią pristatė Maskvos kiausia įkūnyti ir įgarsinti. muzikos ir teatro studija „SounDrama“, prancūzų dra- Visa ši daugialypė ir daugiasluoksnė tikrovė ti- maturgo Joëlio Pommerat pjesė „Šitas vaikas“, kurią krai buvo anapus Antono Čechovo „Vyšnių sodo“, aktorė ir pedagogė Viktorija Kuodytė, aktoriai Adrija nors jis egzistavo net ir materialiai, kaip tomeliai ak- Čepaitė ir Dainius Gavenonis repetuoja su Lietuvos torių ir kai kurių žiūrovų rankose. Pjesės tekstas čia muzikos ir teatro akademijos pirmo kurso aktoriais
68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 (vadovas – Jonas Vaitkus), ir suomių dramaturgo Juhos prezidentų kaukėmis... Ar jis galėjo išvengti savojo Jokelos „Fundamentalistai“, kuriuos Jonas Vaitkus stato žiauraus ir beprasmiško karo? su Rasa Samuolyte ir Povilu Budriu. Laiptuota kelių pakopų struktūra su raudonomis Tai trys skirtingos teatrinės kūrybos stadijos, draperijomis primena sovietmečio ir dabarties poli- skirtingi bendravimo su žiūrovais ir tarpusavyje tikų tribūnas, lunaparko tirą, viduramžiško aikščių modeliai. „Aš, kulkosvaidininkas“ – išbaigtas reži- teatro platformą (scenografas – Maksimas Obrezko- sieriaus Vladimiro Pankovo ir jo bendražygių, ak- vas). Čia išnyra kostiumuotos šiuolaikinio politinio torių-muzikantų pasisakymas, kuriam suteikta mu- teatro petruškos su lateksinėmis pasaulio lyderių zikinė, griežtai ritminė, daugiasluoksnė struktūra kaukėmis. Strykt – putinas, strykt – tymošenko, sar- (tokį sceninės kūrybos metodą šie rusų menininkai kozy, obama, merkel, hillary clinton, saakašvilis... Jie vadina soundrama – tai naujas, jų pačių išrastas žan- grūmoja, „šaudo“ žodžių salvėmis, žybčioja raudo- ras). Trupė pasirinko karštligišką, vos kelių puslapių nomis mikrofonų švieselėmis, kurios labai primena Jurijaus Klavdijevo „iššautą“ monologą – bachūriu- optinių taikiklių „akis“. Kulkosvaidininko salvė juos kas pasakoja apie tai, kad susiruošė poilsiauti ir vis- tik trumpam numuša nuo tribūnų – bet kada jie vėl kas atrodė tobula, bet nelemtas chebros skambutis gali iššokti, o jeigu ir bus nukauti, vis tiek liks por- lėmė, kad jis buvo įmestas į kruviną mėsmalę. Šios tretas ir kabės greta Stalino su Mao. patirties fone jo senelio kulkosvaidininko išgyven- Režisierius Vladimiras Pankovas spektaklio ap- tas karas (nors toks pat beprasmis ir mėšlinas) virs- tarime sakė, kad „SounDrama“ nekėlė sau tikslo ta universaliu žmogaus moralės ir vertės matu. Šią sukurti aštrų politinį spektaklį. Veikiau rūpėjo for- temą spektaklio kūrėjai karpo, miksuoja, kuria be- ma ir sąžiningas pokalbis apie tai, kas jiems svarbu. galines tekstines, vaizdines ir veiksmines variacijas. Galbūt todėl spektaklis „Aš, kulkosvaidininkas“ ir Muzikinis spektaklio kodas – Hotel California me- atrodo kaip naujas šiuolaikinės dramaturgijos ins- lodija, kurią netikėtai atpažįstame pabrėžtinai ru- cenizavimo estetikos posūkis. Tai nėra receptas, pa- siškame, folkloriniame aktorės Anastasijos Syčevos dėsiantis dabarties teatrui vaduotis iš komplikuotų, dainavime pirmoje spektaklio scenoje. Roko baladė, nykaus natūralizmo permelktų santykių su naująja skambanti iš archetipinės Motinos Rusijos lūpų, kai drama, bet net ir pavienė sėkmė vis dėlto įkvepia. su ritualine neviltimi ji pasitinka iš karo grįžtantį Įdomu, kaip „SounDramos“ grupė pastatytų savo kulkosvaidininką, opozicijas Rytai vs Vakarai, šiuolaikinio suomių dramaturgo Juhos Jokelos pje- praeitis vs dabartis pinte supina tarpusavyje, bet tar- sę „Fundamentalistai“? Iš skaitymo, kurį NDA’11 si ne tam, kad pabrėžtų, esą karas ir smurtas visais pristatė režisierius Jonas Vaitkus su aktoriais Rasa laikais kelia vienodą skausmą. Veikiau išryškina da- Samuolyte ir Povilu Budriu, sunku nuspėti būsimo barties prasmių kakofoniją: viena su kita vis labiau spektaklio estetiką, bet panašu, kad intensyvaus, suartėjančios vakarykštės opozicijos traiško pasaulį psichologiškai niuansuoto, intelektualiai aistringo gal net baisiau negu kadaise, kai dalijosi jį tarpusa- dviejų žmonių bendravimo akcentas išliks. Įdomu, vyje. Jaunasis kulkosvaidininkas (Aleksej Černych) ar išliks bendravimas su publika kaip kolektyviniu užaugo klausydamasis sodrių, matu sustiprintų savo subjektu, kuriam buvęs pastorius Markusas (Povi- senelio (Andrej Zavodiuk) pasakojimų apie kruvi- las Budrys) pasakoja apie savo kelią nuo tvirto įsi- ną karą ir žiūrėdamas filmą Point Break (pirmieji tikinimo iki abejonės, klaidų pripažinimo ir atgai- rusų videopiratai, nelegaliai įgarsindavę filmus už- los? Šis vaidmuo atrodo tarsi aktoriaus dialogas su spaustomis nosimis, vadino jį „На гребне волны“), ankstesne jo kūryba (ypač Jono Jurašo spektaklyje pasakojantį apie banglentininkus bankų plėšikus, „Dvejonė“, Eimunto Nekrošiaus „Fauste“ ir kt.). kurie „dirbti“ eidavo su silikoninėmis buvusių JAV Rasos Samuolytės kuriama Heidė irgi „kalbasi“ su
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 69 aktorės anksčiau įkūnytais personažais. Sustingusio kai iš tikrųjų labai sunku priimti kitokį kalbėjimą, o te- žvilgsnio dogmatikė persiima fundamentalistinėmis atrinių pasakojimų prisigėrusi NDT Mažoji salė tiesiog pažiūromis ir gyvenimo būdu, nes daugiau neturi už savo sienomis atstumia ilgus, neva mokslinio disputo ko laikytis. Jau kitoje scenoje ji – naivi mergaitė, su metodais sukonstruotus „dialogus“ apie „kritinį opti- „pionierišku“ įkarščiu giedanti giesmę senelių namų mizmą“ ir „nekritinį pesimizmą“? O gal autoriams, su- gyventojams. Įsimylėjusi jauną pastorių, ji atranda rinkusiems įvairių pasaulio menininkų, mokslininkų, savyje moterį ir palūžta nuo to atradimo. Aktorių politikų ir verslininkų mintis apie optimizmą, tiesiog duetas meistriškai susitvarko su ilgokais filosofinio, pritrūko ryžto eiti iki galo ir daryti arba paskaitą, arba teologinio, psichologinio teksto pasažais, kaitalio- visiškai crazy meninį performansą? Atrodo, jie ieškojo dami „fundamentalių“ sąvokų turinį, kitaip dėlio- vidurio tarp šių dviejų kalbėjimo formų, bet nerado. dami akcentus. Žiūrovai turėtų pasirengti rimtam Wojtekas Ziemilskis su savo „Mažuoju pasakojimu“ intelektualiam darbui ir būti ypač jautrūs, jei nori apskritai nesikreipė į auditoriją, kalbėjo tarsi sau, re- užmegzti adekvatų ir lygiavertį santykį su tokia sce- tai pakeldamas akis. Bet jo istorija – labai asmeniškas nine tikrove. pasakojimas apie savo senelį, Wojciechą Dzieduszyckį Joëlio Pommerat „Šitas vaikas“ orientuojasi į jaus- (žymų lenkų kultūros veikėją, kuris, kaip paaiškėjo, minę plotmę – remiamasi bendra (galbūt) scenos ir daug metų buvo slaptųjų tarnybų informatorius) – pra- salės patirtimi. Tikros skausmingos šeimų iš Nor- šneko tiesiai į klausytojus. Tai, kaip autorius bandė su- mandijos priemiesčių istorijos, aprašytos pjesėje, vokti, ištirti savo senelio istoriją, aiškėja iš nuotrupų, aktorinio meistriškumo studentams tapo pretekstu minčių fragmentų. Čia galėjo lengvai atsirasti senti- papasakoti savąsias. Koks bus šis spektaklis, kol kas mentalus „pagraudenimas“, bet Ziemilskis nuėjo prie- nežinia, tačiau ir „Fundamentalistai“, ir „Šitas vai- šingu keliu ir sukūrė tokią bendravimo erdvę, kurioje, kas“ grąžino intensyvaus pjesių skaitymo laikus, ga- išvengiant emocijų, užsimezgė ryšys su žiūrovais ir at- limybę stebėti, kaip aktorius kuria – bando perprasti sirado tarpusavio supratimas. savo būsimą personažą, artėja prie jo arba tolsta… Šeštas žingsnis. Žaidimas baigtas. Visi eina suptis Penktas žingsnis. Pasikėsinimai į... Komandos ap- margaspalvėje gyvenimo karuselėje. simeta, kad žaidžia ne tarpusavyje. „Vyšnių sodui“ baigiantis, Lopachinas (Jonas Vait- Du šių metų Naujosios dramos akcijos renginiai – kus) ramiu, bet tvirtu naujojo žemės savininko balsu spektaklis meninė akcija „Optimizmo antologija“ ir paprašo visus išeiti. Ori Vienos festivalio publika skirs- spektaklis paskaita „Mažasis pasakojimas“ – nuskam- tosi vangiai, į aktyvesnius raginimus kažkuris atrėžia: bėjo kaip bandymas kvestionuoti visas pamatines mūsų „Mokėjau pinigus, niekur neisiu.“ Ir štai visi, regis, „sutarčių“ su scenos menais sąvokas. išėjo, vartai užsidarė. Tada mikrofoną pasiima Ramo- Belgų rašytojo Pieterio De Buysser ir kanadiečių ra- nas, emigrantas iš Čilės, tikrasis šio Makondo sodo šytojo, ekscentriškų performansų kūrėjo Jacobo Wre- sklypo šeimininkas. Ir ima audringai kalbėti apie tai, no „Optimizmo antologija“ – kaip reta konceptualus ir kad valdininkai uždėjo drakoniškus mokesčius sklypų įdomus projektas, labai darniai, protingai, tiesiog to- savininkams ir tarsi kokie lopachinai varo juos iš ten, bulai sugalvotas, tačiau beveik visiškai nesulaukęs pu- kur jie gyvena jau 20 metų ir viską yra sukūrę savo ran- blikos atsako. Atsitrenkęs į visiško nesuvokimo (kad ir komis... Tada kviečia visus atgal – niekas neturi teisės mandagaus) sieną, „kritinis optimizmas“ vėso ir neteko uždaryti vartų. Tikrovė ir teatras kartu geria šampaną, jame koduotų prasmių. Ar nebūtų geriau, jei tokio turi- Čechovas merkia akį Ramonui, duoda jam pasaugoti nio renginys atsirastų akademinėje aplinkoje, tarkime, savo pensnė, o „Vyšnių sodo“ komanda eina žaisti fut- studentų filosofų sambūryje? Gal mūsų teatrinei publi- bolo su Somalio rinktine.
70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Kęstutis ŠAPOKA
Ugniaus Gelgudos (NE)KRIMINALINIAI PEIZAŽAI
gniaus Gelgudos pristatyti nereikia, nes šis meni- mo taktika. Menininkas gilinasi į spaudos (reportažinės, Uninkas – vienas iš oficialių mūsų jaunojo šiuolaiki- o tiksliau – kriminalinės) fotografijos kontekstualumą, nio meno ambasadorių, mainstreamo atstovas (žinoma, kitaip sakant, į absurdą, kuris slypi po natūraliomis (iš nebūtinai finansiniu atžvilgiu). Taip yra todėl, kad Ugnius, pažiūros) prasmėmis ir jų pateikimo būdais. Pasirodo, viena vertus, naudoja Vakarų kolegų išbandytas taktikas masinio informavimo priemonės, apsimetančios objek- (sakykime, „Gravitacijos“ ciklą galima lyginti su Wolfgan- tyviomis, dažnai taiko prasmių „darymo“ iš nieko takti- go Tillmanso 9-ojo dešimtmečio pabaigos – 10-ojo pra- ką, todėl tai, kas mums atrodo tikra, viso labo yra teksti- džios house, klubinę ar apskritai jaunimo (sub)kultūrą fik- nių ir vaizdinių abstrakcijų deriniai. savusiais ciklais, net konkrečiomis nuotraukomis), antra Gelguda šį kontekstą, viena vertus, radikalizuoja, re- vertus, jis viską daro taip pat kokybiškai kaip ir vakariečiai, dukuodamas į konceptualiai aiškias absurdo schemas o Lietuvoje tai dar nėra masinis reiškinys. Nepriekaištin- (jas tarsi apnuogina, išgrynina, ištraukdamas iš aktua- ga formali Gelgudos kūrinių kokybė visada atperka déjà laus spaudos konteksto), antra vertus, estetizuoja, per- vu įspūdį. Išsaugodamas tarptautinei galerinei rinkai (ar keldamas į „meninės“ fotografijos sritį. mentalitetui) suprantamus, patrauklius elementus, jis ne- Tokios taktikos jis laikosi perkurdamas ir perfoto- vengia ir autentiškų lietuviškų ar asmeninių prieskonių. grafuodamas tariamai kriminalines scenas. Didžiulių Apskritai Gelgudą galima iš dalies lyginti su Antanu formatų nuotraukos funkcionuoja kaip savarankiški Sutkumi – abu fotografai, nors priklauso skirtingoms kar- (anti)pasakojimai – jose (beveik) niekas nevyksta arba toms, puikiai jaučia, kaip ir kokiomis formomis įgyvendinti personažų „veiksmai“ reikalauja paaiškinimo (pavadini- savo idėjas, kad fotovaizdai taptų populiarūs, moka derin- mo, antraštės), tačiau, kai jį perskaitai, prasmė lieka tokia ti formalią kokybę, aktualų turinį ir platesnės publikos ar pat neapibrėžta. Vaizdo ir teksto sąveika (arba tai, kad oficialios sistemos poreikius. Kitaip sakant, sugeba išlaikyti jos nėra) sukuria antiprasmių grandinę – galime juos su- aukso vidurį (šiuo atveju tai – komplimentas), nepasiduo- vokti tik kaip paradoksą arba bandyti rutulioti menamos da nevaržomai avangardo anarchijai, bet ir nenusileidžia istorijos tęsinius, nors vizuali fotografijų „fabula“, kurią iki komercinio kičo ar atviro pataikavimo publikai. tariamai nupasakoja ar apibūdina pavadinimai/antraš- Prisiminkime Gelgudos fotografijų seriją apie netra- tės, yra tarsi „įstrigusi“ – neaišku, ar tai įvykio pradžia, dicines šeimas, telpančią į teisingos temos, t. y. oficialios vidurys ar pabaiga, nežinia, iš kieno – įvykio dalyvio, EU žmogaus teisių doktrinos, rėmus, bet Lietuvoje sukė- įvykį fiksuojančio fotografo ar tiesiog abstraktaus „pasa- lusią skandalą, taigi tapusią lyg ir avangardu... Arba visų kotojo“ – pozicijos reikėtų tą fotografiją suvokti. tokią mėgstamą, šmaikščią „Žalgirio mūšio“ parafrazę. Kai kurie vizualūs ženklai su pavadinimu/antrašte Kriminalinių peizažų ciklas remiasi taip pat gerai pa- beveik nesusiję, nebent netiesiogiai ar metaforiškai tikrinta, bet gelgudišką atspalvį įgavusia paradoksų kūri- (antai nufotografuotas skiriamosios juostos gabaliu-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 71 susiję su spaudos fotografija – ideo- loginiu tikrovės apipavidalinimu), kad tikrovė, atrodo, ima vaidinti pati save. Katarsis toks įtaigus, koks būna tik sapne. Panašiai elgiasi ir Gelguda, bet jo kūriniai suteikia ne katarsį, o daro melancholiško, baugaus sapnų labirinto, sutampančio su šiuolaiki- nio pasaulio kontūrais, įspūdį. Parodoje demonstruojamas ir videofilmas. Gelguda filmavo Šev- čenkos gatvę – gamyklų ir pramo- nės įmonių (sovietmečio žargonu, „partizankės“) rajoną, tampantį lof- tų kvartalu, ir pritaikė Jono Meko 1990 m. sukurto filmo „A Walk“ (pasivaikščiojimas po Wooster gatvę Ugnius Gelguda. Kriminaliniai peizažai. Užsilikusi petarda tapo nelaimės priežastimi Niujorko SoHo kvartale) garso take- Iš parodos „Vartų“ galerijoje lį. Sunku pasakyti, ar Gelguda rimtai bando rasti analogijų tarp Mačiūno kas, įstrigęs medyje, sukuria paradoksalią analogiją su įkurtos menininkų kolonijos Niujorke ir buvusio pro- „riba, trimis sekundėmis skyrusia gyvenimą nuo mir- letariško Vilniaus rajono, kurį sparčiai privatizuoja ties“). Todėl bendras įspūdis labiau primena sapną negu naujasis (meno) elitas, ar tas sąsajas ironizuoja, o gal realybę, o reportažas atsiskleidžia kaip vienas iš tikrovės šiuos kontekstus sugretina visiškai formaliai. Iš paties klastojimo būdų. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Gel- filmo tai nepaaiškėja. gudai labiau rūpi sapniškoji, estetinė šio prasminio/vizu- Vis dėlto filmą išgelbsti nuotaika, kurią sukuria kiek alaus absurdo pusė, o ne socialinė ar diskurso kritika. Ir teatrališkas garso takelis ir specifinis filmavimo būdas – šiuo atveju tai, ko gero, yra jo kūrinių privalumas. videokamera, ant „gervės“ iškelta į kelių metrų aukštį, Dalį tariamai reportažinių nuotraukų Gelguda pa- filmuojama (turbūt) lėtai važiuojant mašina. Žiūrovams lieka be pavadinimų arba siūlo, kad patys parodos lan- neįprastas rakursas, aukštis ir žvilgsnis, tarsi negyvai, kytojai sudėliotų patinkantį vaizdą, projektoriuje kaita- mechaniškai „slystantis“ loftų kvartalu (žmonių čia be- liodami skaidres, ir sugalvotų jam antraštę – 10-ajame veik nėra, atsitiktiniai praeiviai šmėsteli tik retkarčiais), dešimtmetyje Gintaras Makarevičius tokiu pačiu būdu puikiai dera su monologu už kadro. Filmas irgi prime- siūlė iš skirtingų dalių sudėlioti žmonių (nusikaltėlių?) na baugų sapną. Pamiršti, kokia tikroji jo prasmė, ta- veidus. Šis ciklas, kalbantis apie modeliuojamą, simu- čiau nuotaikos pagautas gali žiūrėti keletą kartų iš eilės liuojamą tikrovę, statistams skirtus vaidmenis, ir vėl tarsi kokybišką videoklipą. paradoksaliai suartėja su XX a. 7–8 dešimtmečių lietu- Vis dėlto ilgainiui suskamba ir prasmės: pramoninė vių fotografijos mokykla – Antano Sutkaus, Romualdo „partizankės“ dalis, į kurią vaikystėje ar paauglystėje re- Rakausko, Aleksandro Macijausko nuotraukomis, kur tai teužklysdavau, nors gyvenau netoliese, atsiskleidžia tikrovė ir žmogus (kaip simbolis) taip paryškinami, me- kitaip ir byloja apie besikeičiantį miestą – fiksuojama taforizuojami, hiperbolizuojami, idealizuojami, fiksuo- tarpinė būsena: kvartalas dar turi sovietmečio bruožų, jant net neidealizuotinus dalykus (beje, tai irgi iš dalies bet jau yra beveik neatpažįstamai pasikeitęs.
72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Kristina Civinskienė
Pasiklydusios kartos atradimai
Jovitos Aukštikalnytės ir Agnės Deveikytės-Liškauskienės tapyba
astaruoju metu vis labiau populiarėja jaunųjų Andziulytę, Laimą Drazdauskaitę, Audronę Petrašiū- Ptapytojų (Andriaus Zakarausko, Monikos Buty- naitę, – jai ir toliau buvo skiriamas deramas dėmesys. rinaitės, Adomo Danusevičiaus, Indrės Ercmonaitės, Ko gero, tai lėmė ir panevėžietės Jovitos Aukštikalny- Mildos Gailiūtės, Lino Jusionio, Eglės Karpavičiūtės, tės apsisprendimą studijuoti Kauno dailės institute, o Jolantos Kyzikaitės, Alinos Melnikovos, Astos Sta- raudondvariškei Agnei Deveikytei nė svarstyti daug sionytės) kūryba. Tai karta, gimusi jau laisvėjančioje nereikėjo… Lietuvoje (1985–1987), absorbavusi kitokį meno suvokimą. Pavadinčiau ją naiviaisiais optimistais, tikinčiais tradicinės tapybos galia ir ven- giančiais didelių eksperimentų. Priešingai nei dešimtmečiu vyresni (Eglė Rakauskaitė, Svajonė ir Paulius Stanikai, Valdas Ozarins- kas), drąsiai atsisakę tradicijos ir pasirinkę kitas medijas, arba jauniausioji karta, ryškiai išsiskirianti kitokia tapybos stilistika, jie yra labai artimi savo mokytojams ir tęsia nežy- miai transformuotą jų tapybos tradiciją. Jovita Aukštikalnytė ir Agnė Deveiky- tė nusprendė tapti tapytojomis tuo metu, kai Lietuvoje imta garsiai kalbėti apie ta- pybos mirtį – iki tol buvusi naujų stilių ir tendencijų pranašė atsidūrė ant išny- kimo slenksčio. Tiesa, jos populiarumas labiau smuko Vilniuje, o Kaune, turin- čiame gilias ekspresionistines tradicijas ir aktyvius tapytojus – Alfonsą Vilpišauską, Eimutį Markūną, Arūną Vaitkūną, Auš- rą Barzdukaitę, Eleną Balsiukaitę, Aušrą Agnė Deveikytė-Liškauskienė. Keturios sienos. 2011. Išvirkščia drobė, akrilas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 73 siai ir tamsiai pilka, gelsva, rusva, dar keliais pasteliniais atspalviais. Deveikytės-Liškauskie- nės paveiksluose konkretybių – pievos, lauko, žemės, lysvės – irgi nematyti, koncentruo- ti vaizdiniai pereina į geometrines figūras ar ornamentinius raštus („Lysvių miksai“, 2008). Jų tapyba poetiška, lyriška, meditatyvi, minimalistinė, be socialinių provokacijų, be politinės kritikos, be kišimosi į visuomeninį gyvenimą. Viskas asmeniška, subjektyvu. Net ir Jovitos „Paribių portretai“ iš psichiatrinės ligoninės arba Agnės dalyvavimas parodoje „Socialus“ (2007) labiau susiję su vidine, o ne su išorine refleksija. Tapyba joms – tam tikra minčių forma. Kai nėra galimybių ta- pyti – braukoma grafitu (Aukštikalnytės „Iš natūros“, 2011), dygsniuojama (Deveikytės- Liškauskienės išsiuvinėti, susiūti „Horizon- talūs lopai“). Nutapytus, sudygsniuotus ar subrūkš- niuotus jausmus autorės eksponuoja netra- diciškai – drobių sujungimai, pailginimai, ištempimai sukuria naujas geometrines for- Jovita Aukštikalnytė. Visada tavo. 2011. Drobė, aliejus mas, o paveikslų dėlionė sustiprina nuotai- ką, kurią norima perteikti. Aukštikalnytės kūrybos pradžia – „Paribio portre- Jovita tapyti mokėsi iš ekspresyviojo Arūno Vait- tai“, tapyti psichiatrinėje ligoninėje. Diplominio darbo kūno, kuris kiekviename motyve įžvelgdavo spalvų temą dailininkė tęsia ir po studijų. Deveikytė-Liškaus- žaismo prasmę. Spalvų ekspresija jai labai artima kaip kienė irgi toliau plėtoja tai, ką pradėjusi, labiausiai ją galimybė išreikšti emocines būsenas. Agnė – kur kas domina gamta, o konkrečiau – pievos, laukai, žemė santūresnės Laimos Drazdauskaitės mokinė, išlikusi ir jų kaita skirtingais metų laikais. Pasak autorės, jai stilistiškai savarankiškesnė, iš savo mokytojos perė- įdomi paties augalo filosofija. Abstraktūs, iš atskirų musi nebent ramų, meditatyvų, nostalgišką reflekty- drobės gabalų susiūti, sudygsniuoti, dažniausiai mo- vumą. Agnės paveikslai visiškai abstraktūs, tai labiau nochrominiai darbai – skiriamasis Deveikytės-Liš- sudvasintas daiktų ir motyvų pasaulis, tiesiantis tiltą kauskienės bruožas. tarp praeities ir dabarties. Agnė naudoja ir išvirkščius Abi tapytojos fiksuoja ribines būsenas. Aukštikal- drobės lopus, derindama juos vieną su kitu („Dualu- nytė nesiremia tiesioginiais realybės vaizdais, nors mas“, išvirkščia drobė. 2010). gilinasi į tam tikrus gamtos procesus (gėlės vytimas), Abi autorės palaiko tapybą kaip meno rūšį, atradu- tapo konkrečią figūrą (Rūpintojėlis). Nuotaiką, sios sau artimą išraišką ir nuosekliai ją puoselėdamos. emocinę būseną ji perteikia tvarkingais, ramiais po- Jų paroda „Duetai“ Kaune, galerijoje „Aukso pjūvis“, tėpiais, monochrominėmis žemės spalvomis – švie- veiks iki vasaros pabaigos.
74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Kristina Stančienė
Akvilė Zavišaitė: hedonizmo nuodėmė ir laikinumo kančia
kvilė Zavišaitė (1962–1991) – tragiško likimo Jauna, savęs ieškanti moteris drąsiai demonstruo- Amenininkė, išėjusi į nebūtį pačioje jaunystėje. ja dailų kūną – tai atvirumo pasauliui ir sau pačiai Sostinės galerijoje „Kunstkamera“ 2011 m. birželį ženklas, tačiau ji tarsi dar neapsisprendusi, laukian- surengta paroda „Tarp Vilniaus ir Sidnėjaus: po 20 ti iniciacijos. Utriruotas, kartu drovus ar net naivus metų“ (šiuo metu veikia Nidoje, Virginijos ir Kazi- kūniškumas kalba apie jaunystės iššūkius. Junta- miero Mizgirių gintaro galerijos Menininkų namuo- ma smelkianti laikinumo nuojauta, kurią sustipri- se) dar kartą priminė įdomią, netipišką jos kūrybą. na tamsūs paveikslų fonai. Dar atviresni dvasinio Akvilė troško tapti dailininke, bet į Vilniaus dailės skausmo, nerimo, vienišumo pavidalai, fantasmago- institutą įstoti jai nepasisekė, Pedagoginiame insti- riškai perkreipti veidai piešiniuose, kompozicijose tute studijavo anglų kalbą. 1983 m. gavo leidimą iš- su vaikiškais žaislais. Atsiveria slogi, fatališka, niūri, vykti į Australiją, kur jau buvo įsikūrusi jos motina, nejauki egzistencijos pusė, sutrikusio, vienišo indi- žurnalistė Rita Baltušytė. Tais pačiais metais Akvilė vido jausena. įstojo į Niukaslio dailės kolegiją, o ją baigusi – į aspi- Kita vertus, vargu ar kas galėtų užginčyti, kad Akvi- rantūrą Hunter Institute of Higher Education ir gavo lės paveikslus nuo kičo, dekoratyvios saloninės kūry- aukštesnio laipsnio dailininkės diplomą. bos skiria tik plonytė linija. O ir ji dailininkės valia Jos paveikslų personažus – striptizo šokėjas, pa- kartais visai išnyksta... Sąmoningai išryškinamas sek- brėžtinai seksualias barų merginas, kurių gundantys sualumas, manieringas, vingrus siluetas, dekadanso kūnai kaitina vyrų vaizduotę, derėtų vadinti užribio dvasia, drąsiai naudojami banalūs simboliai ir misti- personomis, bet ne dėl išankstinių puritoniškų nuos- nės personažų transformacijos (kėdė, virstanti gyvate, tatų. Juk „moralumas“ tebėra labai svarbus, o atviras kryžiai ir t. t.) kartais atrodo kaip atėję iš tatuiruočių, gundymas dažniausiai „praneša“ apie ištvirkimą, kū- komiksų ir panašios vaizdinijos. Viso to moko vengti niškų aistrų tenkinimą, kurį tapatiname su „žemu“, tarsi ugnies klasikinė dailės mokykla, tą laiko „grožiu“ „blogu“ elgesiu. Net ir šiais tariamo pliuralizmo, libe- tik miesčionys, neturintys skonio ir meninės nuovo- ralizmo, moralinės devalvacijos laikais, kai apsinuogi- kos. Akvilės kūrybos maniera, stilius asocijuojasi nama, turint tikslą greitai ir garantuotai išpopuliarėti, su daugybe XIX a. pabaigos – XX a. dailės krypčių. popkultūros „žvaigždės“ vis tiek atkakliai teisinasi, Tai „naujasis daiktiškumas“ su Otto Dixu, Georgu neva erotinės nuotraukos paviešintos be jų žinios… Groszu, Maxu Beckmannu priešakyje (tiesa, Akvilė Šiuolaikinės kurtizanės iš Akvilės paveikslų tokiu taip stipriai nedeformuoja savo personažų, daugeliu apsimestiniu dorovingumu nesistengia manipuliuo- atveju jai svetimos ir socialinės, politinės kūrybos ti. Net jaunatviško šėlsmo, koketiškumo įvaizdžiai potekstės), dramatiškų aktų kūrėjas Egonas Schiele, čia byloja apie sunkiai nusakomą tarpinę būseną. ekspresionizmo klasikai, galbūt Gustavas Klimtas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 75 ką, Pikų damą... Jų besiklausant, pašiurpdavo oda, o tuščiuose namuose kiekvienas krebždesys tamsoje primindavo, kad blogio jėgos tūno čia pat, šalia... Kad ir kaip būtų, reikia pripažinti: šitas įvairių stilių, išraiškų, mergaitiško naivumo ir didelės vidi- nės jėgos, profesionalumo ir „mėgėjiškos“ kūrybos, dailės istorijos parafrazių ir gatvės slengo kokteilis dažniausiai veikia svaiginamai stipriai. Nors plačiau išsiskleidusi toli nuo Lietuvos, Akvi- lės Zavišaitės kūryba pas mus yra palyginti neblo- gai žinoma. Tyto alba yra išleidusi knygos „Akvilė. Paveikslai. Laiškai. Atsiminimai“ du leidimus (1997 ir 1998 m.), šiemet rudenį išeis trečias, papildytas. Lili Kopač 1998 m. sukūrė dokumentinį filmą apie dailininkę. Įdomus, jau istorija tapęs faktas – 1989 m. Lietuvos dailės muziejuje buvo surengta personalinė jos paro- da, dalyvavo ir autorė. „Akvilės jaunystė, jos šelmiška drąsa ir laisvės – būsimos mums, o jos Australijoje jau įkvėptos – gūsiai svaigino žiūrovus“, – 7 meno dienose rašė dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, 2006-ai- siais surengusi pomirtinę dailininkės parodą „Aka- demijos“ galerijoje. Ji užsiminė ir apie tai, kuo Lietu- vos jaunoji karta gyveno 9-ąjį dešimtmetį, – laisvės troškimas, vadavimasis iš suvaržymų, ryškėjanti Akvilė Zavišaitė. Susirūpinimas. 1988. Popierius, anglis, pastelė; 230x150 undergroundo kultūra skatino prasiveržti į viešumą erotiškumui, ilgai slėptam kūniškumui, seksualumui su žaismingomis tapybinėmis savo „mozaikomis“, dailėje, literatūroje... trykštančiomis hedonizmu, nuodėmingieji Henri Akvilės Zavišaitės kūryba šiandien vertintina ne de Toulouse-Lautrecko personažai... Užsisklendi- tik kaip autonomiškas, uždaras fenomenas, įdomu mas, vienatvė, infantilumas, bejėgiškumas individui pažvelgti į ją per nūnai populiarią erdvėlaiko prizmę. priešiškame pasaulyje, mistiniai įvaizdžiai, regimi Dailininkės požiūris į savo personažus (turiu ome- Akvilės paveiksluose, dvelkia romantizmo, simboliz- nyje moterų atvaizdus) yra tipiška vyriško žvilgsnio mo dvasia. O kur dar minėtasis „žemosios“ kultūros projekcija, skirtingai nuo daugelio šiuolaikinių me- sluoksnis... Štai kad ir vienas garsiausių Akvilės pa- nininkių moterų, sąmoningai formuluojančių savo veikslų „Nuotaka“ (1989), kuriame dailininkė seka kūrybos tikslus. Tačiau toks dvilypumas jos kūry- tikrą siaubo pasaką: jaunoji čia virsta tarsi pasmerk- boje nėra pats svarbiausias, nes paveikslų motyvus tąja myriop ar pačios Mirties sužadėtine. Ją kviečia ir temas vienija bendražmogiška patirtis – nutrūkt- ar gviešiasi sučiupti iš keistų erdvių kyšantys nema- galviška jaunystė, skaidrus džiaugsmas ir kankinan- tomų šmėklų pirštai... Argi tas vaizdinys neprimena ti vienatvė, viską persmelkiantis egzistencinis neri- naivių vaikiškų istorijų, kurias jau ūgtelėję pasakoda- mas… vome vienas kitam, – apie kažin kokią Juodąją ran-
76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Violeta Juškutė
Ten, už horizonto
Vytauto Pakalnio kūryba
iestas negyvena be žmonių, jei žmonės pasitrau- mybė pamatyti beveik visą dailininko tapybos kolek- Mkia iš miesto, jis tampa vaiduokliu, užmaršties ciją. smėlis užkloja jo dievus, didvyrius ir genijus. Kiekvie- Kartu su paroda „Akademijos“ galerijoje buvo pri- nas miestas turi veidus, be kurių yra sunkiai įsivaiz- statytas albumas „Vytautas Pakalnis. VYTUX“. (Sudary- duojamas. Vilnius irgi turėjo ir turi tokių asmenybių, toja Vaidilutė Brazauskaitė, redaktorė Teresė Valiuvie- kurios neatsiejamos nuo jo gatvių, skverų, nuo kultūros nė, dailininkas Martynas Gintalas, fotografas Antanas kasdienybės. Be jų miestas netenka dalies savo spalvų ir Lukšėnas. Išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla.) šarmo. Vienas iš tokių Vilniaus žmonių buvo Vytautas Albumų leidyba reikalauja didžiulio, kruopštaus ir Pakalnis – aukštas, todėl matomas iš toli, išraiškingas, profesionalaus visos komandos darbo. Tai nekasdieniš- išsiskiriantis iš minios ir toks kasdieniškai savas. Visų kas kultūrinio gyvenimo įvykis. Aptariamasis albumas vadinamas Vytuku. Turėjo praeiti daug laiko, kol susi- yra idealaus A4 formato, palyginti nedidelės apimties taikėme su mintimi, kad daugiau niekada nebepama- (150 puslapių), bet visa Vytauto Pakalnio kūryba, iš- tysime jo silueto, nešnektelsime atsitiktinai susitikę. Jo skyrus literatūrinę, yra aprėpta. Tapyba ir teatras. tapyba, teatras, performansai buvo užtvindę miestą lyg Knygą malonu liesti – knygos viršelis, atspaustas tasai svaigus ir savas liepų kvapas pavasarį… ant faktūrinio popieriaus, primena paties dailinin- Dabar galime susitikti jau tik su jo tapyba. Džiaugs- ko autentiškos drobės fragmentą. Įdėta paveiks- mas kaskart neišmatuojamas. Ir laikui bėgant vis dau- lo „Skrydis dirbtuvėje“ (1999 m.) reprodukcija, gėja atradimų. kurioje matome patį Vytuką – per atlapotas duris Liepos 14–25 d. VDA „Akademijos“ galerijoje vyko į dangaus žydrynę jis leidžia popierinį lėktuvėlį, Vytauto Pakalnio tapybos paroda, trečioji pomirtinė. skraidindamas ir mus į ornamentinį savo alijošių, Išsamiausia retrospektyva „Pasaka be galo“ buvo paro- balerinų, alyvų, paukščių pėdelių pasaulį. Neįma- dyta 2008-aisiais Vilniaus kongresų rūmuose (kuratorė noma nepaklusti. Kai atsiverčiame pirmą puslapį, Vaidilutė Brazauskaitė). Nors rūmų erdvė nėra ideali jis vėl pasitinka mus su kalija rankoje – mažėlis paveikslams eksponuoti, šį trūkumą kompensavo gali- spindinčiomis akimis.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 77 Neperkrauta ir informatyvu. Menotyrinė analizė yra pagrįsta puikiu dailininko kūrybos išmany- mu, todėl nepaskęsta tirštame spėlionių rūke ir atskleidžia dėsningumus, padedančius suvokti jo meninį mąstymą. „Iš pirmų lūpų“ girdėtos paties autoriaus interpretacijos suteikia dailėtyrininkei teisę aptarti paveikslų reikšmes ir simbolius, kon- cepcijų kilmę ir raidą. Pakalnio tapybos sąlyginę realybę labai aiškiai apibrėžia literatūrinė siužeto fabula, leidžianti imtis praktinės semiotikos. Me- nininkas duoda orientyrus – ženklus ir reikšmes, o Brazauskaitė plastinę kalbą išverčia į natūraliąją, aptardama kūrybos evoliucijos etapus. Reprodukcijos, kaip ir dera klasikinio sti- liaus albume, pateikiamos chronologiškai, atvartuose jos ne konkuruoja, bet papildo viena kitą spalvų deriniais, detalių sąskam- biais, ženklų asociatyvumu. Ciklai neišskai- dyti, metrika tiksli. Kataloge nurodomi ir kūrinių savininkai. Paskutinis Vytauto Pakal- nio paveikslas „Choro repeticijos pertrauka“ (2004) yra paskutinis ir reprodukcijų albume (p. 100), kurio kompozicija profesionali, kon- ceptuali ir jautri. Vaidas Jauniškis apžvelgia Vytauto Pakalnio teatrinę kūrybą. Anotacijoje „Švelnios mūsų Vytautas Pakalnis dramos“ teatro kritikas iš juslinių nuotrupų prustiškai dėlioja efemeriškus, tik keliolikoje Albumo moto yra eskizas „Žirafa ir paukštis“, lyg nuotraukų ir scenarijuose, tik asmeninėje atmintyje vaiko ranka nupiešti mylimi vaikystės personažai: fiksuotus spektaklius. Nors dailininko sukurtos sce- žirafa, paukštis ir visada vienišas žmogutis – Aš, pa- ninės mandalos smiltis jau išpustė atšiaurūs kultūros siklydęs tarp dviejų medžių (monotipija „Medžiai- skersvėjai, jo įkurti teatrai („U“ su Irma Balakauskai- žmonės“, p. 7) ar lietui pliaupiant einantis keliu prie- te, „Karman“), pastatytos pjesės buvo svarbi meninės šinga kryptimi, nei rodo kompasas (monotipija „Kur raiškos dalis. „Teatras Vytukui visuomet buvo žaidi- ėjai per lietų?“, p. 8). Vėliau juos matysime daugelyje mas, liūdnas ar linksmas, bet visuomet kviečiantis dailininko paveikslų. Po Vytuko albumą keliaukime jo kurti kartu“, – pabrėžia Jauniškis. sukonstruotu popieriniu „autobusu“ (p. 9). Pirma sto- „Kas ten, už horizonto, kur veda takelis, kiek pakopų telė – Vaidilutės Brazauskaitės straipsnis apie kūrybą ir […] laiptuose į dangų? Pasižiūrėkime į Vytauto Pakal- menininką, žmogų, draugą. nio paveikslus ir gal kiekvienas iš mūsų ras savo atsa- Skyriaus „Dailė“ anotacijoje sudarytoja pristato jį kymą...“ – ragina Vaidilutė Brazauskaitė (p. 19), nors kaip asmenybę. Kruopščiai parinktos nuotraukos ilius- popierinis Vytuko „autobusas“ nudardėjo Vilniaus truoja ir papildo šiltą, bet nesentimentalų, pasakojimą. grindiniu jau senokai...
78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Meno ir mokslo sandūroje
In memoriam Algimantui Galiniui
Algimantas Galinis
ardai palieka darbus, lygiai taip pat galima pasa- Tokia sankirta buvo „Būtovės slėpinių“ laida. Tai buvo Vkyti, kad vardus sukuria darbai. Algimanto bio- meno mūzų valda, kurią sudarė „rampos komanda“ ir jos grafijai tinka abu šie atvejai, bet mes norime ir galime „sargyba“. Atsiprašome, kad nevardijame pastarosios ko- aptarti tik tą jos dalelę, kur mums teko su Juo susidurti. legų – paprasčiausiai bijome kurį nors praleisti (jų buvo Pridursime, kad tai kūrybinė biografija. Ir mokslas, ir daug ir kai kurie keitėsi), geriau jau maža anoniminė menas yra kūryba. Vienur kuriama mąstant, kitur pa- skriauda negu didelė individuali. Tai netrukdo pareikšti juntant. Jausmas nėra pojūtis, bet ar galima tarp jų nu- jiems pelnytos padėkos. „Rampos komandą“ sudarė va- brėžti aiškią ribą? O tada galima sakyti, kad vargu ar dovas režisierius (juo buvo Algimantas), redaktorius ir du surasime tokią ribą tarp sąvokų „pajusti“ ir „suprasti“. „aktoriai“ (jų greitai atsirado daugiau atskiruose epizo- Herbertas G. Wellsas, palikęs gal ir prieštaringai ver- duose). Šie buvo ne meno, o mokslo mūzos valdiniai. Čia tinamus, bet kartu niekaip nepamirštamus romanus ir glūdėjo svarbiausias iššūkis. Klėjos tarnai „nepripažino greta „Trumposios pasaulio istorijos“, nėra vienintelis jokios ideologijos ir nieko, kas fantastiška“, o laidos vado- kūrėjas, pasireiškęs literatūros mene ir istorijos moksle, vas privalėjo „būti aistringas žmogus, nes be aistrų nerasi- juk istorijos mūzą randame tarp kitų meninės kūrybos me jokio genialumo“. Ir Algimantas surado tokią aistrą (o žanrų globėjų. O ką jau sakyti apie štai tokius Theodoro gal tokį jį surado režisūros aistra): „Ginčas, ginčas ir jokių Mommseno žodžius apie Cezarį: „Jei šioje tobulai susi- kalbančių galvų!“ Istorikams teko gerokai paplušėti, kad kūrusioje prigimtyje apskritai įmanoma surasti vienin- surastų ginčo kabliukus ten, kur jiedu daugiausia buvo telę pusę, kurią galėtume iškelti kaip būdingiausią, tai ji vienminčiai, o režisierius kaip kempinė (aistringai!) siur- būtų tokia, kad jis nepripažino jokios ideologijos ir nie- bė mokslo žinias. Mokėmės visi, į polilogą įsitraukdavo ir ko, kas fantastiška. Savaime suprantama, kad Cezaris „sargyba“. Suprakaituodavome du kartus – kai rengdavo- buvo aistringas žmogus, nes be aistrų nerasime jokio mės laidai ir kai ją filmuodavome. Išeidavome nuvargę, genialumo, tačiau jo aistros niekada nebuvo stipresnės bet tai buvo malonus nuovargis. už jį patį.“ Algimantas Galinis visada buvo aistringas. Kitoks jis Ko šioje charakteristikoje daugiau: supratimo ar po- ir negalėjo būti, nes tai buvo profesinė aistra. Jis buvo jūčio, žinių ar tikslumo, pagaliau – mokslo ar meno? savo vietoje. Istorijos mokslo klasikas taip apibūdino žmogaus san- tykį su gyvenimo jam pateikiamais iššūkiais. Algiman- Alfredas Bumblauskas tui gyvenimas pateikė juos televizijos teatro ir istorijos Edvardas Gudavičius mokslo sankirtoje. Albertas Žostautas
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 79 Aušra Rožankevičiūtė, Gajane Leonenko
ŽAKAS LIPŠICAS ŽEMIEČIAMS
Skulptoriaus gimimo 120-osioms metinėms
ar ano amžiaus pradžioje rašytojas Robertas Musilis, sovietmečiu. Pažymint iškilios asmenybės sukaktį, pir- Dapibūdindamas moderniąją minėjimų kultūrą, iro- miausia susitelkiama į tai, ką svarbaus ir reikšmingo ji davė nizavo: jei norime kažką užmiršti, pastatykime tam „kaž- Lietuvai, nevengiama ir pritemptų, dirbtinių sugretinimų, kam“ paminklą.1 skambių su(si)reikšminimų. Dabartinė atminimo politika, kad ir kokia intensyvi, Šio straipsnio tikslas – į Žaką Lipšicą pažvelgti iš kito- kryptinga ji būtų, dažnai neatspindi kolektyvinės atminties kios perspektyvos, akcentuojant ne tiek pagarbų santykį procesų, nedaro įtakos mentaliteto pokyčiams. Jubiliejinės „per atstumą“ su iškiliu menininku, o pirmiausia ieškant sukakties proga nepakanka atidengti paminklą, atidaryti emocinio ryšio, remiantis Emanuelio Levino etikoje išplė- memorialinį muziejų ar parodą, kad atsirastų įtaigesnis totu bendrabūvio vaizdiniu. emocinis ryšys tarp atmenamos asmenybės ir dabartinės Skulptoriaus kūrybą yra išsamiai aptarę įvairių visuomenės. šalių – Prancūzijos, JAV, Izraelio – menotyrininkai. Šiemet sukanka 120 metų, kai gimė pasaulinio gar- Lietuvoje tokių tyrinėjimų kol kas negausu.2 Nau- so skulptorius litvakas Žakas Lipšicas, minimos ir M. K. jausia tendencija – menotyros tekstuose remtis paties Čiurlionio 135-osios gimimo metinės. Graži simbolinė skulptoriaus mintimis iš susirašinėjimų su artimaisiais, su paralelė – Druskininkuose, atkampiame anuomet carinei bičiuliais – garsiais menininkais, su parodų kuratoriais.3 Rusijai priklausiusiame kurortiniame miestelyje, dvi kai- Laiškuose šalia dalykinių klausimų Lipšicas dažnai svars- mynystėje gyvenusios šeimos išaugino du iškilius meninin- tydavo apie kūrybos prasmę, menininko likimą. Kaip rodo kus, kurie savo kūryba skleidė universaliąsias tiesas. Tačiau susirašinėjimas su Lietuvos menininkais intelektualais Vy- Druskininkai ir šiandien suvokiami tik kaip Čiurlionio at- tautu Landsbergiu, Vladu Vildžiūnu,4 pokalbiai su išeiviu minties vieta, šis menininkas yra pagrindinė kolektyvinės iš Lietuvos – skulptoriumi Adomu Raudžiu-Samogitu, ne atminties figūra. Viena vertus, tai natūralu, turint omenyje mažiau svarbus jam buvo tapatumo ir šaknų klausimas.5 jo įtaką nacionalinei kultūrai ir vis dar ryškiai vyraujančią izoliacionistinę etnolingvistinę nuostatą, kad kitų etninių „Mielas žemieti...“ – taip šiltai, jausmingai Lipšicas laiš- grupių istorija ir paveldas – vien jų pačių reikalas. Antra kuose kreipiasi į Vildžiūną ir Landsbergį. Nors į lietuvių vertus, įdėmiau pažvelgę į oficialią atminimo politiką, nors kalbą (susirašinėta rusiškai) kreipinį милый земляк įprasta ir deklaruojančią dialogą tarp kultūrų, matysime, kad re- versti mielas kraštieti, tačiau žodį „kraštas“ pernelyg nu- torika iš esmės nepasikeitė nuo tarpukario laikų, be to, yra blukino, subanalino sovietmečio poezija, o iš senųjų LDK išlaikiusi suprimityvintą, net groteskišką formą, įdiegtą teisynų ataidintis žemietis turi kur kas jaukesnes konota-
80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Jacques Lipchitz Litografija Iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių Jacques Lipchitz. Litografijos. Iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių cijas, atribojančias nuo etninės, konfesinės, lingvistinės priešpriešos, pranašumo jausmo. Pasak filosofo Tomo Kavaliausko, žemiečiai yra tiesiog „saviakai“ – su jais ne konkuruo- jama, o būnama, kalbamasi, išgeriama, į talką susiburiama...6 Žemietis geriausiai atspindi Lipšico santykį su Lietuva. Skulptoriui, mene ieškojusiam ben- dražmogiškų idėjų, gimtoji šalis nėra itin svarbi kaip politinis subjektas – juk jis gimė carinės imperijos provincijos miestelyje, vėliau iš Pran- cūzijos parvykdavo į gimtinę, virtusią Lenkijos „kresu“, o gyvenimo saulėlydyje susirašinėjo su sovietinės Lietuvos kultūros ir meno veikėjais. Skirtingai negu kitam žymiam menininkui, geram bičiuliui Neemijai Arbit Blatui, užaugu- siam Kaune ir aktyviai dalyvavusiam tarpuka- rio Lietuvos kūrybiniame gyvenime, Lipšicui svarbesnis vaikystės prisiminimų gaivinamas poetizuotas, kone pastoralinis ryšys su gimtine. Geležinė uždanga nutraukė išorinius ryšius su Lietuva, bet vidiniai tik dar labiau sustiprė- Žakas Lipšicas dirbtuvėje. Italija. 1970 jo. Lipšicas bendravo su dailininkais litvakais, Iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių padėdavo lietuvių menininkams išeiviams. Keletas laiškų iš Lietuvos, gautų paskutiniaisiais skulpto- simindavo vos keliais sakiniais. Sužinoti apie skulptorių riaus gyvenimo metais, netiesiogiai skatino jį būti orientyru kiek daugiau buvo įmanoma nebent iš privačių pokalbių tiems lietuvių menininkams, kurie nenorėjo paklusti socre- su dėstytojais, kurie dirbo institute nuo tarpukario laikų.8 alizmo kanonams. Atsitiktinumas, pačiam Lipšicui atrodęs Apie Lipšico kūrybą galėjo plačiau papasakoti tie meno- neįtikėtinas, kad 1972-aisiais jis kone tuo pat metu gavo tyrininkai, kurie studijavo ar stažavosi didžiuosiuose me- du laiškus iš Lietuvos – jam parašė Vytautas Landsbergis ir tropolijos universitetuose, nes ten bibliotekų fondai buvo Vladas Vildžiūnas, nežinoję apie vienas kito iniciatyvą. Juos gausesni ir atviresni.9 visus simboliškai siejanti gija buvo Čiurlionis – vienas apie Kiek labiau Lipšicu susidomėta 8-ajame dešimtmetyje, jį rašė, kitas dedikavo jam savo skulptūras, todėl kartu su kai Kultūros barai paskelbė jo susirašinėjimo su Vladu Vil- laiškais siuntė Lipšicui įvertinti naujus šios tematikos veika- džiūnu ištraukas, o kiek anksčiau – trumpą Vytauto Lands- lus, skulptūrų nuotraukas, Čiurlionio kūrinių katalogus.7 bergio publikaciją. Pagrindinis šių publikacijų akcentas Oficialioji sovietinė menotyra Lipšico kaip ir daugelio buvo ne skulptoriaus asmenybė ir kūryba, o jo pažintis su siurrealistų ir konceptualistų kūrybą ignoravo, išimtis, Čiurlioniu, mintys apie lietuvių liaudies meną. patvirtinanti taisyklę, buvo taikoma tik Pablui Picasso, Pirmaisiais nepriklausomybės metais, minint Lipšico Henry’ui Moorui, dar vienam kitam „idėjiškai parankiam“ gimimo 100-ąsias metines, Vaidotas Daunys esė „Pro- menininkui. Trumpame modernaus meno istorijos kur- veržiai ir atradimai“ palietė ne tiek estetinius skulptoriaus se, kuris buvo dėstomas Vilniaus dailės institute, Lipšico kūrybos, kiek egzistencinius – tada ypač aktualius – aspek- pavardės ilgą laiką nebuvo, o ir vėliau apie jo kūrybą už- tus.10
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 81 Nors Lipšico laiškuose vyrauja nostalgiškas, net Abraomui Lipšicui buvo sunku susitaikyti su mintimi, sentimentalus santykis su gimtine, tačiau, kaip pats kad gabus vyriausiasis sūnus, užuot įgijęs praktišką profe- prisipažįsta, jaunytėje jo būta kur kas sudėtingesnio. siją ir padėjęs jam plėtoti statybų verslą, pasirinko skulp- Dar aštuoniolikos nesulaukęs Chaimas Jakobas slap- tūrą. Vis dėlto ilgainiui atlyžo ir rėmė Jakobo studijas. ta nuo tėvo, gavęs kuklią motinos paramą (auskarus Nepaisant skirtingų ateities vizijų ir kitų nesutarimų, tėvas su brangakmeniais), iš gimtųjų Druskininkų išvyko į skulptoriui buvo ir liko didelis autoritetas, kuriuo remda- Paryžių ir tapo Jacques’u,11 sugriaudamas jam numa- vosi ir užklupus kūrybinei krizei: „Mano tėvas ima plytas tytą ramią ir sočią provincijos architekto ar statybų ir stato iš jų namą; o aš pastatytą namą išskaidau į plytas. inžinieriaus ateitį. Jaunuolio maištas buvo individua- O norėčiau statyti...“14 lus, tačiau kartu atspindėjo Lipšicų giminės, apdova- Menininko brolių ir seserų likimas klostėsi panašiai kaip notos išskirtiniais gabumais ir didelėmis ambicijomis, daugelio Rytų Europos pasiturinčių žydų šeimų palikuo- charakterį... nių: Europos didmiesčiuose įgiję aukštąjį išsilavinimą, jie Maištingais bėgliais jaunystėje teko pasijusti ir skulp- nebegrįžo į gimtuosius Druskininkus. Kita vertus, sudėtin- toriaus tėvams – Abraomui ir Rachelei Lipšicams. Abiejų gi XX a. pirmosios pusės politiniai procesai ir represiniai šeimos – viena pasiturinčių Gardino pramonininkų, kita mechanizmai išblaškė šeimos narius, jiems teko kaitalioti neturtinga, bet labai religinga – nepritarė vedyboms. Tik gyvenamąją vietą, vardus ir pavardes. Šiuos modernios po Rachelės tėvo mirties, bet prieš Abraomo giminių tapatybės procesus taikliai nusako jau minėto Roberto valią, jie susituokė ir išsikėlė gyventi į Druskininkus,12 Musilio apibūdinimas – „žmogus be savybių“. Šalia jo būtų kurių, kaip ir daugelio kitų buvusių LDK miestelių, iš- galima pridėti – „ žmogus be vietos“, kaip neišvengiamą skirtinis bruožas – konfesijų ir kultūrų įvairovė. Ženklią praėjusio šimtmečio kataklizmų duotybę. miestelio gyventojų dalį sudarė žydai, o vasarą kuror- Ambicingą menininką vargino dvilypumas: Paryžiuje to gydyklas užplūsdavo poilsiautojai, dažniausiai at- ir kituose didmiesčiuose Žakas tarp laisvamaniškų bičiulių plaukdavę garlaiviu iš Gardino. Naujakuriai Lipšicai jautėsi išeivis iš konservatyvios provincijos, o grįžęs į gim- vietos bendruomenėje greitai pritapo, gyveno pasi- tinę patirdavo, kad jau yra svetimas ir čia. Laiške Landsber- turimai. Abraomas Lipšicas, dirbęs statybų rangovu, giui jis guodėsi: „Ar teko kada saulėtą žiemos dieną matyti gaudavo ir privačių asmenų, ir carinės administraci- priešistorinę lietuvišką dūminę pirtį? Tarp aukštų tiesių pušų jos užsakymų Druskininkuose ir kitur. Jakobo tėvas skendintį tylų viduramžišką miestelį? Ir staiga – Paryžius – neturėjo specialaus išsilavinimo, tačiau, būdamas labai didelis pasaulis, įžymūs žmonės, vėliau Amerika, Italija... gabus, svariai prisidėdavo kuriant ar koreguojant ar- Visa tai patirti savo kailiu. Ir jaustis atitrūkusiam, susve- chitektūrinius ir inžinerinius brėžinius. Druskininkuo- timėjusiam su saviškiais...“15 Šią skulptoriaus būseną at- se išlikę du Abraomo Lipšico statyti objektai: viešbutis spindi ir ankstyvųjų jo darbų herojus – jūreivis su gitara ar „Central“ ir vila „Linksmoji“ prie Druskonio ežero (da- mandolina. Jūreiviams lemta klajoti tarp svetimų krantų. bar – Druskininkų miesto muziejus). Pasak skulptoriaus, polinkis kurti griežtas geometrizuotas Skulptorius laiškuose iki smulkmenų atgaivina savo vai- formas, ilgainiui sukėlęs kūrybinę krizę, buvo kartu ir sie- kystės atminties vietų kartografiją: „Einant nuo stačiatikių kis save sukultūrinti, atsikratyti gamtos prieglobsty augusio cerkvės Druskonio ežero kryptimi, dešinėj pusėj, maždaug provincialo bruožų. To „atsikratęs“ netrukus pajuto, kad trečioje gatvelėje, stovi mums priklausęs pastatas, buvęs cen- praranda jam itin svarbų ryšį su gamta: „Lygiavausi į tobulą trinis viešbutis, vėliau pertvarkytas į ligoninę ir gydytojų butus kristalo geometriją, tačiau ilgainiui supratau nebenorįs kurti […], o jeigu nuo Čiurlionių eitumėte bažnyčios kryptimi, tai neorganinės gyvybės...“16 Ilgainiui Lipšicas atsisakė griežtų prie pat ežero, ant kalvos, išvystumėte mano tėvo kažkokiam linijų, rinkdamasis ekspresyvias, viena kitą užklojančias ponui statytą vilą... Tai tėvo architektūros pavyzdys. Tėvas formas, kurios, ypač herojinės kūrybos periodu, tapo kone buvo ne tik statytojas, greičiau – architektas be diplomo.“13 barokinės ir tarsi atkartojo skulptoriaus gimtinės reljefą su
82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 kalvomis ir žemyninėmis kopomis, upių ir upelių išraiz- Glaubicas ar Markas Antokolskis… Lipšicas pokario me- gytais slėniais. Tyliai ošiančių pušynų ilgėjimąsi rodo ir tais irgi sukūrė keletą įstabių sakralinių skulptūrų Europos skulptoriaus sprendimas įkurdinti savo dirbtuves atokiau bažnyčioms: „Dievo Motiną“ (1946) Notre Dame de Toute nuo šurmuliuojančio Paryžiaus centro, ūksmingose Bulo- Grace bažnyčiai Aukštutinėje Savojoje, Prancūzijos Alpė- nės pakrantėse. se, ir to paties pavadinimo skulptūrą (1953) Argilo abati- Tiesiogiai bendrauti su Mikalojumi Konstantinu jai Škotijoje. Ant vienos iš jų postamento, tarsi norėdamas Čiurlioniu skulptoriui neteko, nors abi šeimos gyveno suartinti skirtingų religinių konfesijų žmones, skulptorius netoliese ir buvo pažįstamos: „Manau, kad su Čiurlio- įrašė: „Jacques Lipchitz, žydas, ištikimas savo protėvių religi- nio tėvu susipažinau savo motinos dėka. Nors su juo jai, sukūrė šią „Dievo motiną“ siekdamas paskatinti dvasinį pačiu bendrauti neteko, bet matydavau jį vaikštinėjantį: gyvenimą, stiprinantį žmonių tarpusavio supratimą.“ visada vienišą, apsigaubusį tamsia pelerina, kas man, vaikui, darydavo didelį įspūdį.“17 „Paskutinį kartą su Lipšičas labai vertino lietuvių liaudies meną. Prašydavo, Čiurlionio tėvu kalbėjausi viešėdamas Druskininkuose kad Vildžiūnas atsiųstų liaudies dirbinių nuotraukų, dažnai 1912 metais, jau po Konstantino mirties. Pamenu, kaip sakydavo: „Tai daugiau negu liaudies menas...“ „Turėdama kartą senasis Čiurlionis užėjo su mano motina į kamba- tokį potencialą, Lietuva galėtų tarti savo universalųjį žodį rį, kuriame aš lipdžiau galvą vienai skulptūrai, ir tarė: skulptūroje. Labai to norėčiau“, – rašė laiške Vildžiūnui.22 „Uždrauskite jam šitą darbą, nes baigs gyvenimą kaip Su Adomu Samogitu dalydavosi įspūdžiais apie tautodailę: mano sūnus...“ 18 „Lietuviai gi skulptorių tauta. Lietuvos pakelėse kas kilome- Laimei, niūri pranašystė neišsipildė, tačiau simbolinių tras stovi po kryžių, kurie apdėlioti tokios nuoširdžios išraiš- sąsajų su Čiurlioniu esama, antai memorialinis Lipšico kos ir apibendrintų formų statulėlėmis.“ Ir pridurdavo: „ Jei- muziejus įkurtas viloje, kuri kadaise priklausė gydytojui gu ten būtum pasilikęs, būtum tapęs smūtkelių drožėju.“ 23 Jozefui Markevičiui – būtent jis pirmasis pastebėjo ir skati- Nors mėgo kartoti, kad be lietuviškų šaknų nebūtų sukūręs no atsiskleisti jaunojo Čiurlionio talentą. „didžiųjų gyvenimo medžių“, tačiau pabrėždavo, kad daž- nas gręžiojimasis atgal tinka nebent tradicijas saugančiam Kita Lipšicui reikšminga jaunystės atminties vieta – Vil- amatininkui, o menininkui gali tapti kūrybiniu stabdžiu. nius, į kurį mokytis jis atvyko 1906 m., palikęs pogromų Lipšicas domėjosi Lietuvos menininkų kūryba, buvo baimės kaustomą Bialystoką. Keletas metų, praleistų Vil- itin reiklus kritikas. „Mano manymu, atsidūrėte kryžkelė- niuje, sustiprino jaunojo Jakobo apsisprendimą dėl pro- je tarp savo šaknų ir estetinės nebrandos. Pavojinga padėtis. fesijos. Tėvų pageidavimu iš pradžių studijavęs inžineriją, Laisvę reikia pelnyti, ji niekam netenka kaip dovana. O jeigu ėmė vis daugiau dėmesio skirti dailės studijoms Ivano Tru- ji gaunama veltui, be mūšio, tai visų pavojingiausia ir nu- tnevo piešimo mokykloje, kuri kartu su Vitebsko mokykla veda į gryniausią fantaziją arba į niekį – saugokitės šito. Jūs padarė didžiausią įtaką modernistinio meno raidai LDK pernelyg galvojate apie savo šaknis, o aš manau, kad apie kultūrinėje erdvėje.19 jas galvoti neverta, jos ir taip su mumis, be jų išdžiūtume.“24 Lipšico estetinėms nuostatoms svarbus Vilniaus bažny- Šalia meninio išprusimo, Lipšicas ypač vertino kryptingu- čių poveikis: „Aš gi Vilniaus bažnyčiose skulptūros išmokau. mą ir užsispyrimą: „Ar matei Lietuvoje arklius, tempiančius Jos tebestovi mano akyse.“ 20 Ypač dažnai jis prisimindavo sunkius vežimus? Prisimeni, ką jie turėjo ant brizgilų prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kurioje lankydamasis grožėda- akių? Turėjo tokias lyg akių ausines, kad mieste nesibaidytų, vosi stiuko lipdyba: „Ir skulptūra tada man būtinai turėjo nešokinėtų. Taigi, įsivaizduok, kad tu kaip ir tie arkliai turi būti balta.“21 tokius akidangčius... Tam, kad galėtum eiti į priekį, iš visų Czesławas Miłoszas Vilniaus kultūrinėje sąrangoje jėgų į vieną tikslą ir visą laiką jaustum, kad skulptūra – tavo įžvelgė konfesinių ribų kūryboje nepaisančią dvasią, bū- gyvenimas, tu šioje žemėje esi tam, kad šiame seniausiame dingą seniesiems genijams – tokiems, kaip Jonas Kristupas pasaulio mene tartum savo žodį.“ 25
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 83 Laiškuose diskutuodamas apie M. K. Čiurlionio kūry- me apie kūrinių likimą, jų vertinimus. Išsamiai pristatysi- bą, Lipšicas neslėpė ir pats esąs intuityvistas: „Menas – tai me Lipšico gyvenimą ir kūrybą. Kuriant ekspoziciją, bus visų pirma pažinimas, bet ne protu, o kažkokiomis kitomis atsižvelgiama ir į turistų norą geriau pažinti skulptoriaus galiomis. Pats žmogus yra savo vidinio ir išorinio patyrimo vaikystės ir jaunystės laikų Druskininkus, žydų bendruo- sintezė, ir kuo ji intensyvesnė, tuo daugiau jis turi galių ma- menės aplinką. tyti ir veikti.“ 26 Rengsime edukacinius užsiėmimus, atgaivinsime gražią skulptoriui dedikuotų plenerų idėją. Tikimės, kad muziejus Adomas Raudys-Samogitas taip apibendrina Lipšico stiprins ir kurs naujas Žako Lipšico sąsajs su žemiečiais. įtaką jo kūrybai: „ Paryžiaus dailės akademijoje meno spe- cialistai mane kaltino „lipšicizmu“. Bet aš buvau patenkin- tas, radęs kas man prie širdies, radęs ką iš gimtojo krašto. Ar 1 Robert Musil, Mémoires presposthumes, Paris: Seuil, 1965. blogai, jei kas įkvepia?“ 27 2 Naujausias leidinys: Antanas Andrijauskas, Litvakų dailė l‘école de Paris aplinkoje, Vladui Vildžiūnui su savo įkvėpėju ir kritiku susitik- Vilnius, 2008. ti, deja, neteko. Tačiau po keleto meto įvyko simbolinis 3 Ryškiausias pavyzdys: Lipchitz : Les années françaises de 1910 à 1940, Paris, 2004. abiejų menininkų susitikimas – Franklino D. Murphy 4 Dovanotos šių laiškų kopijos saugomos Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muzie- Skulptūrų sode stovi dvi Lipšico skulptūros ir viena Vil- jaus (toliau – VVGŽM) fonduose. džiūno. 5 Adomas Samogits, Mano dienos Italijoje su Žaku Lipšicu, Vilnius, 2010. 6 Tomas Kavaliauskas in : http://vz.lt/straipsnis/2011/01/07/KOMENTARAS_ekono- Žako Lipšico memorialinis muziejus Druskininkuose mines_ydos_ir_dorybes2 ir nuolatinė ekspozicija atnaujinami remiantis šiuolaikinės 7 Pokalbis su Vladu Vildžiūnu, 2011, balandžio 28 d. muzeologijos gairėmis – akcentuojama muziejaus kaip ak- 8 Pokalbis su Adomu Raudžiu-Samogitu, 2011 m. gegužės 5 d. tyvios kūrybinės laboratorijos idėja, atsisakant tradicinės 9 Pokalbis su Antanu Andrijausku, 2011 m. balandžio 4 d. pasyvios muziejaus kaip šventovės koncepcijos.28 Svarbi 10 Vaidotas Daunys, Proveržiai ir atradimai, Krantai, 1991, Nr. 35/36, p. 67–69. ne tik eksponatų dokumentinė ir estetinė vertė, bet ir tai, 11 Eвгения Липщиц, Родословная, 1990, p. 9. kokį ryšį muziejus užmegs su lankytojais, su vietos ben- 12 Ten pat. druomene. 13 Žako Lipšico laiškas Vytautui Landsbergiui, 1972 m. lapkričio 28 d. VVGŽM. Atnaujinamoje ekspozicijoje siekiama informatyvumą 14 Portrait of artist Jacques Lipchitz. Dokumentinis kino filmas, 1977 m. ir edukaciją derinti su atraktyvumu ir komunikacija. 15 Žako Lipšico laiškas Vytautui Landsbergiui, 1972 m. lapkričio 28 d. VVGŽM, Įgyvendinti parodos tikslus padės eksponatais praturtė- 16 Portrait of artist Jacques Lipchitz. Dokumentinis kino filmas, 1977 m. jęs fondas. Planuojama eksponuoti Lipšicų šeimos dova- 17 Žako Lipšico laiškas Vytautui Landsbergiui, 1972 m. lapkričio 28 d. VVGŽM. notas menininko litografijas, eskizus, žinomų dailininkų ir 18 Ten pat. artimų Lipšico bičiulių sukurtus jo šeimos portretus. Lan- 19 Antanas Andrijauskas, Litvakų dailė, p. 32. kytojai galės susipažinti su gausia skulptoriaus korespon- 20 Adomas Samogits, Mano dienos… Op. cit., p. 60. dencija: laiškais artimiesiems, bičiuliams menininkams, 21 Ten pat, p. 47. dalykiniu susirašinėjimu su galerijomis. 22 Žako Lipšico laiškas Vladui Vildžiūnui, 1972 m., VVGŽM. Atsižvelgiant į kurortinę Druskininkų specifiką, bus pa- 23 A. Samogits, Mano dienos… Op. cit., p. 161. sitelkiamas atraktyvumas, kad muziejuje būtų įdomu skir- 24 Žako Lipšico laiškas Vladui Vildžiūnui, 1972 m., VVGŽM. tingų interesų lankytojams. Bus pristatoma ne tik meni- 25 A. Samogits, Mano dienos… Op. cit. ninko kūryba, bet ir jo mintys apie meną, meilę, santykius 26 Žako Lipšico laiškas Vytautui Landsbergiui, 1972 m. VVGŽM. tarp žmonių, visuomenės būklę. Praskleisime skulptoriaus 27 Adomas Samogits, Mano dienos… Op. cit., p. 9. kūrybos užkulisius: ryšius su ryškiomis meno pasaulio 28 François Mairesse, Pasaulio muziejinimas, in: http://www.bms.edu.lv/resources/ asmenybėmis, su galerijomis, su užsakovais. Papasakosi- 2Muziejinimas-prancuz-LT.pdf
84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Donata Wenders – fotografė filmavimo aikštelėje
okiečių fotografės Donatos Wenders darbai neat- noma, aktorius. Diena iš dienos, scena po scenos at- Vsiejami nuo kinematografijos. Daugiausia ji dirba spindėti filmo atmosferą visais minėtais aspektais yra filmavimo aikštelėje, fotografuodama filmų scenas. Su didelis iššūkis. savo vyru, režisieriumi Wimu Wendersu yra išleidusi Aš mieliau fotografuoju per filmavimą negu prašau keletą fotografijos knygų (The Heart Is A Sleeping Beau- aktorių, kad pakartotų sceną vėliau. Visų pirma, filmo ty ir Buena Vista Social Club), dalyvauja fotoparodose. kūrimo laikas yra brangus ir nesinori užlaikyti koman- Pasak jos, fotografo darbas yra stebėti, bandant por- dos dėl nuotraukų. Antra, aktorių ekspresija yra tikresnė tretuose perteikti asmenybę per nesuvaidintus gestus, ir intensyvesnė, kai jie vaidina prieš kino kamerą, negu mimiką, kūno kalbą. kai pozuoja fotografijoms. Todėl fotokamerą įtaisau į dė- žutę, pavadintą „dirižablis“ (blimp), kad jos veikimo gar- Paulius Petraitis: Gal pradėkime nuo to, kaip pasu- sas sumažėtų iki minimumo. Turiu prieiti kiek įmanoma kote į kūrybą. arčiau operatoriaus, jei noriu rasti „teisingiausią“ maty- Donata Wenders: Kai buvau vaikas, sekmadieniai mo kampą. Vien tai kartais būna tikras iššūkis, ypač kai būdavo skiriami menui ir nuotykiams. Tėvai, vietoj kamera įsodinta į steady-cam įrenginį arba kraną. Vietos bažnyčios, nors religija vaidino svarbų vaidmenį šei- aplink operatorių dažniausiai labai nedaug, tad tenka įsi- mos gyvenime, vesdavosi sesę ir mane į muziejus, te- sprausti į kampą, kad likčiau nepastebėta. atrą, parodas, skaitymus ir koncertus. Užaugau įsitiki- nusi: menas bus esminis mano gyvenime. Kaip sutikote Wimą Wendersą? 1992-aisiais Berlyne Wimas kūrė filmą „Toli, taip Jūsų, kaip fotografės, darbas glaudžiai susijęs su fil- arti!“ (In weiter Ferne, so nah!). Jürgenas Jürgesas buvo mais. Kas patraukė pirmiau: kinas ar fotografija? Ir ką operatorius, o aš – jo asistentė. laikytumėte savo tikrąja profesija? Kaip režisierius Wimas kėlė pasigėrėjimą. Visi Prieš pažintį su Wimu septynetą metų dirbau ope- jautėme jam didžiulę pagarbą, nes matėme, kaip pui- ratoriaus asistente. Apšvietimo įgūdžiai, kompozicija, kiai, iki menkiausių detalių jis išmano savo profesiją. formato ir juostos parinkimas filmui – šios praktikoje Visi stengėsi dirbti dėl Wimo, nes jis vertina sunkų įgytos žinios, be abejo, padarė įtaką asmeniniam foto- darbą ir nepriima to kaip savaime suprantamo daly- grafavimo stiliui. Dabar laikau save fotografe. ko. Vertindamas kiekvieno indėlį Wimas – jam tas būdinga – sukuria atvirumo, humoro ir entuziazmo Kas yra sudėtingiausia fotografuojant filmavimo sklidiną atmosferą. aikštelėje? Į filmavimo aikštelę jis ateidavo pirmas, išeidavo pa- Bandau perteikti įspūdingiausias filmo scenas, pa- skutinis. Kai 6 mėnesius drauge kuriamas filmas, visi sitelkdama perspektyvą, vaizdo gilumą, spalvas, ir, ži- gali labai gerai pažinti vienas kitą. Per filmavimą mudu
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 85 nenujautėme bendros ateities. Tik po pabaigtuvių va- niso Hoperio (Palermo Shooting). Ar jie yra reiklesni fo- karėlio, kai abu staiga supratome, kad kasdien jau nebe- tografams, dirbantiems filmavimo aikštelėje, pavyzdžiui, simatysime, pajutome, kokie įsimylėję esame. Pirmiau- gal pageidauja, kad būtų išlaikytas tam tikras jų įvaizdis? sia aš gerbiau Wimą kaip režisierių ir tik po to pamilau Visi (be išimties) aktoriai nori tinkamai atrodyti kaip savo gyvenimo vyrą. nuotraukose. Kai kurie bando kontroliuoti kiekvieną mygtuko spustelėjimą ir yra lengvai išmušami iš vėžių, Koks režisierius yra Wimas? Gal galėtumėte papasa- jei negauna pakankamai laiko pasirengti pozavimui. koti plačiau apie darbą filmavimo aikštelėje? Kiti suteikia daugiau laisvės ir pasitiki fotografu, steng- Iki smulkmenų suprasdamas kiekvieną filmo kūri- damiesi dirbti drauge su juo, kad išreikštų dalelę savęs. mo detalę, ar tai būtų garsas, kamera, dekoras, ar vai- Viską lemia asmeninis jų tarpusavio santykis. dyba, Wimas jau po kelių darbo dienų žino, kuo gali Pavyzdžiui, Milla Jovovich man atrodo mažiausiai pasikliauti, o kam reikia vadovauti, norint pasiekti tuščiagarbiška iš aktorių ir modelių, kuriuos esu su- reikiamo rezultato. Wimo, kaip režisieriaus, darbas su- tikusi. Ji pasitiki fotografu, o savo mimika ir gestais koncentruotas ne į jį patį, bet į komandos narių arti- išreiškia tiek pat, kiek ir žodžiais. Esu stebėtoja, o ne miausias užduotis. režisuojanti ir įsakinėjanti fotografė, todėl atvirus „fo- Nuo pat pradžių jis atlieka mažus ritualus su filma- topokalbius“ su aktoriais vertinu daug labiau nei suvai- vimo grupės nariais: ar tai būtų kavos gėrimas tuo pa- dintas ar surežisuotas pozas. čiu būdu su tuo pačiu žmogumi kiekvieną rytą, ar tam tikros temos plėtojimas per pokalbius su kitu asmeniu, Prisidėjote prie Wenderso filmo „Už debesų“ (Beyond ir tai tęsiasi iki pat filmavimo pabaigos. Jis sugalvoja the Clouds), statyto kartu su Michelangelu Antonioni’u. taiklias pravardes savo komandos nariams, kai kuriuos Koks ryšys buvo tarp dviejų režisierių ir kokį Jūs atsime- žmones apkabina rytais… Visada per filmavimą vyksta nate Antonioni? daugybė mažų ritualų, su kiekvienu komandos nariu Knygoje „Laikas, praleistas su Antonioni’u“ Wimas Wimas randa ypatingą bendravimo būdą. dienoraščio forma atskleidžia kasdieninius sunkumus filmavimo aikštelėje. Antonioni’s patyrė insultą ir galė- Turėjote progą dirbti su daugybe garsių aktorių: nuo davo pasakyti vos tuziną žodžių. Tai nėra itin daug reži- Melo Gibsono ir Millos Jovovich (The Million Dollar sieriui, norinčiam kurti pilnametražį filmą. Prodiuseriai Hotel) iki Timo Rotho (Don’t Come Knocking) ir Den- paprašė, kad Wimas būtų vadinamasis atsarginis režisie- rius ir jis tapo tarpininku tarp komandos ir Antonioni’o. Prieš filmavimą kiekviena sce- na turėdavo būti aptarta, kartais tai trukdavo net kelias valandas. Wimas ir Michelangelas gerbė vienas kitą, abu elgėsi itin disciplinuo- tai. Filmavimo aikštelėje pasitaikė visko – ir laukinio nevaldomo juoko protrūkių, ir stai- gaus pykčio priepuolių. Situacijos, kai laikas yra pinigai, kartais tampa labai įtemptos. Iš- didžiam ir gerbiamam italui nebuvo lengva susitaikyti su tuo, kad kažkas kitas atsidurs dėmesio centre. Wimas tapo atsidavusiu Antonioni’o padėjėju, bet jam teko sugerti Filmuojant „Milijono dolerių viešbutį“ (rež. Wim Wenders). Donatos Wenders nuotr. nemažai senojo meistro frustracijų.
86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 „Pina“ (rež. Wim Wenders) © Neue road movies GmbH, Donatos Wenders nuotrauka
Vis dėlto jie liko draugai iki pat Michelangelo mirties. Wimas visada domėjosi naujomis technologijomis, ypač audiovizualinėje srityje, ir ne kartą buvo šio lauko Kuriuos Wimo filmus labiausiai mėgstate ir kodėl? pionierius. Bet ne technologija atvedė Wimą prie Pinos Šiuo metu tai „Pina“, filmas apie Wimui įdomią as- Bausch. 3D buvo atsakymas į klausimą, kuris tvyrojo ore menybę – Piną Bausch. Tai, kaip jis pasakoja apie šokio maždaug du dešimtmečius, nuo tada, kai Wimas ir Pina choreografę, yra subtilu ir nuostabiai įtaigu, puiki der- nusprendė kurti filmą kartu. Wimas paprasčiausiai neži- mė tarp vaizdų ir poetinių vietų. Įstabų Pinos Bausch nojo, kaip galingą Pinos Bausch šokio teatro kalbą per- darbą Wimas perkėlė į kino ekraną – apie tai jie abu kelti į kino ekraną. Kai išvydo pirmąjį 3D filmą Kanuose svajojo daugelį metų. 2008-aisiais, suprato, kad trūkstamas elementas – trečio- Be šio, mėgstu daugelį jo filmų, ypač ankstyvuosius. ji ekrano dimensija. Noras rasti tinkamą išraišką atvedė jį prie šios technologijos. Filme „Pina“ šokį matome ne „Pina“ nufilmuota naudojant 3D technologiją. tik naujai, nes tai juk 3D, bet apskritai pirmąkart šokis Wendersas yra vienas iš pirmųjų legendinių reži- kino ekrane yra pilnakraujis, o ne primena liūdną savo sierių (kitas – Werneris Herzogas), naudojančių šią paties šešėlį. Mano manymu, tai šedevras, o kartu meilės techniką. Ką Jūs apie tai manote ir kaip technika pa- laiškas choreografei Pinai Bausch ir jos šokėjams, bylo- veikė filmą? jantiems gražia ir subtilia kūno kalba.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 87 Esate minėjusi, kad mieliau fotografuojate moteris, Berlynas yra palyginti plokščias, viską galima pasiek- nes jos yra labiau „permatomos“, labiau linkusios at- ti dviračiu ir perdaug nepervargsi. Berlyniečiui nelabai skleisti save negu vyrai. Kodėl taip yra? reikalingas automobilis, manau, tai yra puiku ir labai Taip nesakiau! Mano nuomone, jos labiau geba tapti šiuolaikiška. „permatomomis“! Berlynas yra tarsi tavo jausmų veidrodis ir kartu su- Kai žiūri į moterį, daug pasako tai, kaip ji juda, kokia teikia galimybę būti tokiam, koks esi. jos šukuosena, kaip ji kalba… Iš to nesunku suprasti, kokios ji nuotaikos, ką galvoja arba ko trokšta. Vyrai Pastaraisiais dešimtmečiais Berlynas smarkiai keitėsi. dažniau išreiškia save darbu nei kasdieniniais gestais, Ar miestas, kuriame gyvenate, dar primena tą, kuriame apranga ar plaukų kirpimo stiliumi, nebent tie, kurie užaugote? yra truputėlį moteriški. Man labai patinka fotografuo- Aštuntajame dešimtmetyje Berlynas buvo revoliu- ti vyrus! Sekėsi užtikti juos „permatomus“ – tuo metu, cingas ir smarkus – skubėjo išbandyti naujus dalykus, kai jie pasinėrę į darbą arba į šiaip kokį nors veiksmą. visuomenė keitėsi, veikiama meno ir atsirandančių naujų nuomonės reiškimo būdų. Tuo pat metu Ber- Iš ko susideda įprastinė Jūsų diena? lynas buvo atsipalaidavęs. Prisimenu sekmadienius Mano įprastinė diena kas kartą yra vis kitokia, nė vie- be automobilių! Kaip nuostabu tiek seniems, tiek na nebūna tokia kaip praėjusi. Jei esame Berlyne, pasirū- jauniems žmonėms. Parkuose vykdavo piknikai. Nu- piname augalais, nemačiusiais mūsų ilgą laiką, pasimato- sikalstamumo lygis buvo itin žemas – siena neleido me su šeima, su kaimynais ir draugais, parašome laiškus, ginklams patekti vidun. Man nebuvo baisu augti stengiamės pasirengti ateinančiai kelionei. Wimas ir aš Berlyne. Jauni vyrukai, kurie nenorėjo tarnauti ka- dažnai keliaujame – reikia dalyvauti įvairiuose projek- riuomenėje, iš visos Vokietijos vykdavo į šį miestą. tuose, filmuoti ar pristatyti filmą, fotografuoti, ieškoti Berlynas atrodė sklidinas taikos. Kiekvienas čia buvo filmavimo vietų ar surinkti komandą, todėl kasdieninės laukiamas – nesvarbu, blaiviai galvojantis, ramus, užduotys priklauso nuo to, kuo esame užsiėmę. audringas ar pamišęs. Bandome rytą pradėti mažu ritualu – skaitome iš- Šiandieninis Berlynas kvepia kitaip. Jis tapo interna- traukas iš knygų, kurias branginame. cionaliniu didmiesčiu. Niekada anksčiau čia negyveno tiek žmonių iš įvairių šalių. Miestas pilnas jaunimo… Ar galėtumėte išvardyti, pavyzdžiui, penkis Jums la- Kiek nerimaudama kartais klausiu savęs, kur dingo biausiai patinkančius Berlyno bruožus? seni žmonės? Jie mums reikalingi taip pat kaip ir jau- Berlynas yra sužeistas miestas. Kiek siekia atmintis, visa- nimas. Berlynas jaučiasi tarsi jaunas medis, pasodintas da žiojėjo tarpai tarp namų – atviros erdvės, likusios po An- į istorinę žemę. Kas iš to išsirutulios ir kokią įtaką tai trojo pasaulinio karo. Šios properšos nuteikia mąstyti apie darys miesto raidai, parodys ateitis. žmogaus gyvenimą, kuris nėra idealiai tvarkingas ir gražus. Tuo atžvilgiu Berlynas man atrodo labai žmogiškas miestas. Jei nebūtumėte fotografė ir galėtumėte rinktis kitą pro- Tą dieną, kai šios neišreikštos, apleistos erdvės bus sutvar- fesiją, kas Jus domintų? kytos, miestas, ko gero, praras dalį savo stiprybės. Turiu daug interesų, mėgstu studijuoti Bibliją, siūti Berlynas apsuptas ežerų, miestiečius siejančių su drabužius, eksponuoti kitų menininkų kūrinius… Bet gamta, jame daug medžių, laikau juos tarsi gerais drau- kita profesija? Sunku išsirinkti. Jei savyje atrasčiau kitą gais. talentą, naudingą aplinkiniams, norėčiau jį pritaikyti. Berlyniečiai yra atviri ir tiesūs, kartais net iki skaus- Kol kas neatradau. mo. Kaip susiklostė šis jų charakterio bruožas, man pa- čiai knieti sužinoti. Dėkoju už pokalbį.
88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 George Mikell / Jurgis Mikelaitis
KODĖL ZSA ZSA PASAKIAU „NE, NE“
amenu, viename Romos viešbutyje ilsėjausi po norėtų su tavim susitikti. Daugiau naujienų prane- Pvarginančio filmavimo Egipte. šiu, kai grįši. Myliu. Helga.“ Tai buvo La Dolce Vita – saldaus gyvenimo vir- Anuomet Zsa Zsa buvo šlovės viršūnėje, suvai- šūnė. dinusi keturiose dešimtyse filmų ir beveik tiek pat Filmas „Navaronės ginklai“, kuriame vaidinau televizijos šou. Žinoma, pagrindinė šios milžiniškos kankintoją sadistą SS kapitoną Seslerį, ir „Didysis šlovės priežastis buvo ta, kad ji yra Zsa Zsa Gabor. pabėgimas“, kuriame įkūnijau kitą sadistinių polin- George’as Sandersas buvo vienas iš jos vyrų. Ne- kių nacį, turėjo didžiulį pasisekimą. Režisierius Joh- pamenu, trečias ar ketvirtas. nas Sturgesas leptelėjo, atseit vaidmenį „Didžiajame Nedelsdamas nusiunčiau Helgai trumpą telegra- pabėgime“ gavau tik todėl, kad nepavyko rasti nacio mą – pranešiau laiku atvyksiąs į Londoną susitikti Vokietijoje. su legendine Zsa Zsa. Atvykau į Romą, ką tik baigęs vaidinti italų vester- Nė nenutuokiau, kodėl ji geidžia pasimatyti su ne „Sacharos avantiūristas“, kuriame atlikau pagrin- manimi. dinį vaidmenį, – septynias savaites buvo filmuojama Asmeniškai jos nepažinojau. Bendravau su jos įvairiose Egipto vietose. Sunkus darbas. Vaidinau seserimi Eva. Praėjusiais metais ji buvo atvykusi į po dykumas klajojantį anglakalbį nuotykių ieškoto- Londoną ir mudu vakarieniavome Baltojo dramblio ją. Pagrindinį moters vaidmenį atliko anglė, buvusi klube Curzono gatvėje kartu su jos reklamos agentu Blue Belle šokėja Paryžiuje, ištekėjusi už italo. Dir- Warrenu Cowanu, kuris gyveno Los Andžele, ir jo bome penkias dienas per savaitę, nuo saulėtekio iki atstove Londone Margareta Gardner. saulėlydžio. Dienomis pragariškai kaitino. Naktimis Apie Zsa Zsa žinojau tiek, kiek teko skaityti lai- spaudė stingdantis šaltis. kraščiuose. Ji buvo garsi. Turtinga. Kino „žvaigždė“. Į mano kambario duris kažkas pabeldė. Mano galvoje dūzgė jaudinančių minčių spiečius. Atnešė telegramą iš Helgos Moray, garsios roma- Vos grįžęs į Londoną, paskambinau Helgai. Jos nistės, su kuria dirbau rašydamas filmų scenarijus. nebuvo namie. Atsiliepė George’as Sandersas. Jis Perskaičiau: „Mielas George’ai, ar galėtum grei- buvo apsistojęs Helgos bute Albert Hall Mansions. čiau grįžti namo? Zsa Zsa Gabor bus Londone de- Jiedu artimai bendravo nuo jaunystės Holivude lai- šimtą dieną, o George’as Sandersas man sakė, kad ji kų.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 89 Ir išbėgo. Sutrikęs svarsčiau, ko gi jai iš manęs rei- kia. Kitą dieną paskam- binau. Zsa Zsa vėl tryško žavesiu. Pasakė, kad norėtų su manimi bendradarbiauti, nes dabar rašanti pjesę, kurios „žvaigždė“, su- prantama, bus ji pati. Draugiškai paplepė- jome. Pasiūlymas at- rodė įdomus. Pasitei- ravau apie atlyginimą. Nuostabos pritvin- kusi pauzė. „Branguti, ką pasa- kei?“ – paklausė jau ne taip meiliai. „Sacharos avantiūristas“. Robertas Sardena – George MIKELL. Filmo kadras Pakartojau klausi- mą. Paklausiau George’o, kodėl Zsa Zsa nori su manimi „Branguti, – šūktelėjo ji į telefoną, – tu dirbsi susitikti. Bet George’as Sandersas neišduodavo paslap- man! Garsiajai Zsa Zsa Gabor! Susitiksi su žymiais čių. žmonėmis.“ „Zsa Zsa pati tau pasakys per vakarienę Ritze“, – „Ne, ne, Zsa Zsa, – atsakiau suirzęs. – Turiu mo- atsakė. Ir pranešė, kurią dieną ir valandą turime su- kėti už butą. Turiu kažkaip gyventi...“ sitikti. Nieko daugiau. Ji griežtai mane nutraukė. Atėjo ta diena. Ir ta vakarienė. Zsa Zsa spindulia- „Juk tau tai puiki proga, branguti! – suspigo. – Aš vo žavesiu ir, žinoma, stačiai varvėjo briliantais. Jos tave išgarsinsiu!!!“ riešą puošė kasteto dydžio apyrankė, kurią pardavęs „Turiu užsidirbti pragyvenimui, – atkakliai pa- galėčiau visą gyvenimą misti vien ikrais, užgerda- kartojau. – Pagalvokite apie tai.“ mas juos šampanu. Pasakiau jai savo telefono numerį. Jaučiau, kad ji „Prašau, vadink mane Zsa Zsa, – švelniai tarė ji, vos nė nesivargina jo užsirašyti. tik susitikome. – Kreipinys ponia Gabor skirtas sve- Su Zsa Zsa daugiau kalbėtis neteko. timiems.“ Negirdėjau, kad ji būtų parašiusi tą pjesę ir joje Vakarienei baigiantis ji staiga surimtėjo. suvaidinusi. „George’as sakė, kad parašei filmo scenarijų pagal garsųjį Helgos romaną „Mylėk tą valandą“. Jam pa- tiko. Sveikinu. Paskambink rytoj. Apie dešimtą ryto, Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė branguti. Norėčiau pasikalbėti.“
90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Kaimynystė
Baltijos šalių posovietinė kaita ir dilemos: vykti ar nevykti, išlikti ar išnykti?
Su Maria Mälksoo, Estijos Tartu universiteto Vyriausybės ir politikos instituto vyresniąja tyrinėtoja, kalbasi Tomas Kavaliauskas
omas Kavaliauskas: Savo knygoje „Tapimo eu- retorikos („karas su terorizmu“, „tie, kurie ne su Tropiečiu politika: Lenkijos ir Baltijos post-šaltojo mumis, tie prieš mus“), trukdė Baltijos trijulei pri- karo saugumo vaizduotė“ (The Politics of Becoming imti niuansuotą sprendimą dėl invazijos į Iraką. European: A Study of Polish and Baltic post-Cold War Security Imaginaries) be kita ko aptariate ir 2003-iaisiais NATO struktūra sudrebėjo. Rusija požiūrius į karą Irake. Ar vertėjo Vilniaus dešimtukui netgi siūlosi dalyvauti kuriant globalinį saugumą, tie- jį paremti? Juk pokomunistinės šalys šį karą palaikė sa, Wikileaks pateikė informacijos, kad JAV planuoja ne dėl moralinių priežasčių, o pragmatiniais sumeti- naują gynybos programą Baltijos šalyse, nukreiptą mais – kad būtų lengviau įstoti į NATO. Makiaveliš- prieš potencialią Rusijos grėsmę. To imtasi iškart po kas Naujosios Europos žingsnis... Rusijos ir Gruzijos konflikto. Vokietija tokiems pla- Maria Mälksoo: Baltijos šalių sprendimą paremti nams nepritarė, ir tai verčia prisiminti liūdnai pagar- karą Irake laikau ganėtinai liūdnu ir apgailėtinu po- sėjusį 1939-ųjų paktą. Vladimiras Piontkovskis, prieš komunistinės istorijos puslapiu. Estijos prezidentas trejetą metų skaitydamas viešą paskaitą VDU Poli- Lennartas Meri’s manė, kad „tarptautinė teisė – tai tikos mokslų ir diplomatijos fakultete, sakė: jei Rusija mūsų (mažų valstybių) atominė bomba“, ir ji turėjo būtų viena prieš vieną su Europa, rusai laimėtų. Piont- būti susprogdinta pragmatiniais tikslais – siekiant kovskis turėjo omenyje ne karinę „vienas prieš vieną“ „būti su amerikiečiais jiems reikiamą valandą“, mat situaciją, greičiau realpolitik žaidimus, naudojant eko- senųjų europiečių nuokrypis į Rusiją yra įtartinas. nomines priemones. Ar sutinkate su tokia pozicija? Tad natūralu, kad bendras politinis klimatas, sukur- Esu įsijautusi į Baltijos šalių polinkį labai drama- tas JAV prezidento George’o Busho administracijos tiškai žvelgti į saugumo perspektyvą, nors ir esame
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 91 tarpatlantinio aljanso nariai. Bet taip pat įtariu, kad alaus pasaulio“. Ketveri metai Kembridže man tikrai tokie svarstymai gali būti nesveikai perdėti – norė- padėjo įgyti labai reikalingą distanciją su Baltijos čiau tikėti (prisiminkime Foksą Mulderį iš paslap- šalių ir Lenkijos saugumo vaizdiniais, o nuostabi tingųjų X-Files!), kad Piontkovskis yra pernelyg universiteto biblioteka paskatino universaliau ver- radikalus pesimistas. Baltijos valstybėms išeitų į tinti, kaip Baltijos ypatumai atitinka postkolonia- naudą turėti omenyje, kad NATO, bent vieną savo lizmo sindromą. Kita vertus, faktas, kad disertaciją sąjungininkę palikusi likimo valiai, pasirašytų aljan- parašiau Kembridže, o ne Briuselyje, Paryžiuje ar so mirties nuosprendį. Tai, žinoma, nereiškia, kad Londone, taip pat prisidėjo, kad empirinę žiūrą iš- šiuolaikinė saugumo politika neturi nieko bendra stūmė teorinė. Įsitikinau: jei nori pamatyti daiktus su sukta Clausewitzo strategija, kai „karas tęsiamas iš arčiau, reikia nuo jų atsitraukti. kitomis priemonėmis“, tarp jų ir ekonominėmis, tai ypač akivaizdu Rusijos santykiuose su Latvija. Na, tai pabandykime iš atstumo pažvelgti į 2010-ųjų gegužės 9-ąją. Maskvos Raudonąja aikšte 65-ųjų me- Tragedija Smolenske – vis dar itin jautri tema. Ar tinių proga žygiavo 10 500 Rusijos kareivių su isto- Lenkija nebuvo pernelyg atsipalaidavusi, manydama, rinėmis uniformomis. Kai kurie nešė transparantus kad Katynė dukart neįvyksta, ypač po 70 metų? Ar su Stalino portretu, su kūju ir pjautuvu, su užrašu nesklandė mistinė dvasia virš Smolensko oro uosto? „Sovietų Sąjunga“. Paradą stebėjo Vokietijos kanclerė Shakespeare’o Hamletas po susitikimo su tėvo šmėkla Angela Merkel (beje, JAV prezidentas Barackas Oba- neprarado budrumo… „Dūmai virš Katynės“ (skoli- ma iškilmėse nedalyvavo), Estijos prezidentas Toomas nuosi Jósefo Mackiewicziaus sukrečiančios esė pava- Hendrikas Ilvesas, Latvijos prezidentas Valdis Zatle- dinimą), deja, vis dar neišsisklaidė… ras (Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės Mas- Galite tai vadinti estišku nejautrumu, bet, mano kvoje nebuvo). Ar toks Estijos ir Latvijos diplomatinis nuomone, Smolensko katastrofa tiesiog parodė elgesys nekoreguoja ir požiūrio į Ribbentropo–Molo- siaubingas paprasčiausios nesėkmės proporcijas. tovo slaptuosius protokolus, o gal net savotiškai iš- Palyginusi, kas apie „Katynę–2“ rašyta Baltijos ša- duoda sakralią 1989-ųjų išsivadavimo iš okupacijos lyse, pastebėjau, kad paslėptų prasmių ir įvairių są- prasmę? mokslo teorijų intensyvumas didžiausias Lietuvoje. Visų pirma Estijoje ir Latvijoje, skirtingai nei Pavyzdžiui, Estijoje nerasime Vytautui Landsbergui Lietuvoje, totalitarizmo simboliai įstatymiškai nėra prilygstančio politiko, kuris taip spekuliuotų užuo- uždrausti. Estijoje įstatymo projektą, kuris būtų už- minomis apie „tikrąjį“ Smolensko katastrofos kalti- draudęs demonstruoti Sovietų Sąjungos ir nacistinės ninką. Mano vaizduotė šios tragedijos atžvilgiu taip Vokietijos vėliavas, kitus šių režimų simbolius, par- pat ne tokia laki kaip jūsiškė: manau, kad apokalip- lamentas atidėjo 2007 m., ir nors ši tema vis iškilda- tinio spektaklio scenas primenančios nelaimės kar- vo, trūko politinės iniciatyvos baigti svarstymus. tais tiesiog ima ir įvyksta. Kodėl nesutapo Baltijos šalių požiūris į dalyva- vimą Antrojo pasaulinio karo metinių minėjime Studijavote Kembridže. Kokia tai buvo patirtis? Ar 2010-aisiais Maskvoje? Manau, reikėtų aptarti kelis ji padeda siekti objektyvumo? svarbius aspektus. Pirma, pasikeitė Estijos prezi- Manau, kiekvienas, kuriam tenka laimė metus dentūros dinamika. Tas pats klausimas, ar Baltijos ar daugiau praleisti izoliuotame akademiniame prezidentams vykti į Maskvos paradą, ar ne, buvo Oxbridge’o rojuje, pritars teiginiui, kad ši vieta uni- karštai diskutuojamas ir 2005-aisiais. Tada viena kali, išskirtinai tinkama akademiniam darbui, bet iš trijų Baltijos valstybių „pakišo kiaulę“ – Latvijos kartu dusinanti, nes esi visiškai atitrauktas nuo „re- prezidentė Vaīra Viķe-Freiberga nusprendė daly-
92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 vauti. Estijos Prezidentas Arnoldas Rüütelis (kuris kankinystės nereikėtų stengtis paversti kapitalu, is- Europos „išvadavimo“ iškilmėms Maskvoje teoriš- torinės tragedijos neturėtų tapti instrumentais, ku- kai turėjo būti mažiau jautrus dėl komunistinės savo riais tvarkomi dabarties užsienio politikos reikalai. praeities, palyginti su Toomasu Hendriku Ilvesu, Ilvesas 2005-aisiais glaustai suformulavo: įsitikinusiu antikomunistu) ir Lietuvos Prezidentas „Mūsų kančios yra mūsų pačių reikalas... Niekam Valdas Adamkus liko namuose. Nors ontologinio kitam jos nerūpi taip, kaip mums, niekas, išskyrus saugumo požiūriu Baltijos lyderių nenoras prisi- lenkus, tinkamai nepasirūpins žudynių Katynės jungti prie pompastiško ir nesavikritiško „pergalės miške atminimu. [...] Mums reikia modernaus na- prieš blogį“ šventimo Maskvoje 2005-aisiais yra vi- ratyvo. Jei priklausome Vakarams, turime elgtis ati- siškai suprantamas, Viķe-Freibergos žygis į Maskvą tinkamai.“3 pasirodė kur kas vaisingesnis negu pasyvi Estijos ir Taigi sprendimas vykti į Maskvą 2010-aisiais buvo Lietuvos pozicija.1 labai pragmatiškas pasirinkimas, siekiant neišsiskirti Kalbant iš esmės, požiūris į Ribbentropo–Molo- plačioje Europos kanvoje, netapti „ypatingu atveju“, tovo paktą ir tragiškas jo pasekmes Baltijos šalims nors pats Antrojo pasaulinio karo kontekstas Balti- tikrai nesikeičia. Gal tik atsirado daugiau pragma- jos valstybes ir paverčia tuo ypatingu atveju... Ilveso tizmo, bent jau Estijoje ir Latvijoje, palyginti su oficialūs argumentai, kodėl jis vyksta į Maskvą, buvo ideologiškai atkaklia Lietuvos laikysena politinės pagrįsti suderinamumo principu (iš dalies tai toks atminties atžvilgiu. Nederėtų pamiršti, kad Rusijos pats rezonansas, kaip ir Rusijos oficialiosios atmini- prezidento Dmitrijaus Medvedevo politinės atmin- mo politikos pokytis, įvykęs po lėktuvo katastrofos ties linija bent jau taktiškai yra švelnesnė, negu buvo Smolenske). Estijos prezidentas sąmoningai vengė Vladimiro Putino pozicija, labiau atsižvelgianti į sovietų atsakomybės temos ir susitelkė ties aukomis, kitų kančias ir linkstanti ieškoti kompromisų. Tad o ne ties karo laimėtojais ir pralaimėtojais. Estijos ir Latvijos prezidentų dalyvavimas Antrojo pasaulinio karo pergalės iškilmėse, be kitų dalykų, Konceptualiame lygmenyje keltinas klausimas, ko- atspindi ir norą pripažinti šį retorinį posūkį. kiu laipsniu Estijos ir Latvijos perspektyva vis dėlto Ilvesas dar 2005-aisiais, kai vyko karšti ginčai skiriasi nuo Rusijos išvadavimo/okupavimo diskur- „vykti ar nevykti“ į Maskvą, nepritarė prezidento so? Rüütelio apsisprendimui nevykti. Jis argumenta- Estijos, Latvijos ir Lietuvos Antrojo pasaulinio karo vo tuo, kad estai (galbūt ir baltai plačiąja prasme) vertinimas fundamentaliai skiriasi nuo oficialaus turėtų pripažinti faktą: jų kančios sovietų okupaci- Rusijos požiūrio į karo tikslus, padarinius ir prasmę. jos metais nebuvo unikalus reiškinys, palyginti su Nepaisant Estijos ir Latvijos prezidentų pragmatiš- kitomis Vidurio Rytų Europos tautomis (istorikas ko sprendimo patvirtinti Baltijos šalių „normalų eu- Timothy’s Snyderis šį regioną jausmingai pavadino ropietiškumą“, t. y. Europos Antrojo pasaulinio karo Antrojo pasaulinio karo „kraujo žemėmis“).2 Ilve- aukas paminėti Maskvoje, komunistinio palikimo sas pabrėžė, kad bet kuri Vidurio Rytų Europos šalis vertinimai Baltijos šalyse ir Rusijoje yra visiškai galėtų laikytis griežtos pozicijos: „Mes į Maskvą ne- skirtingi, nes skirtingas ontologinis jų pamatas. An- vyksime!“, nes išvadavimą iš nacių pakeitė sovietų trasis pasaulinis karas suvaidino esminį vaidmenį, okupacija ir represijos. Pasak Ilveso, reikėtų veng- formuojant modernų Rusijos ir Baltijos šalių tapa- ti neigiamai išsiskirti iš kitų Europos šalių, nors ir tumą, todėl atminties tema esmiškai svarbi jų egzis- sunku nepripažinti, kad Baltijos šalys – tai išskirti- tenciniam (arba tapatumo) saugumui. nis atvejis Antrojo pasaulinio karo, nacių ir sovietų Kaip minėjau, totalitarizmo simboliai nėra oficia- okupacijų kontekste. Vis dėlto istorinių kančių ir liai uždrausti nei Estijoje, nei Latvijoje, todėl, kalbant
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 93 formaliai, čia nėra jokio paradokso. Kitas klausimas: dytų, kur kas tinkamesnis kandidatas dalyvavauti ką Baltijos šalių lyderiai išpeš, jei ir toliau ignoruos pergalės parade 2005-aisiais nei proeuropietiškas paneuropietiškus minėjimus? Manau, Viķe-Frei- atlantistas Ilvesas, bet vis dėlto atsitiko atvirkščiai. bergos 2005-aisiais pasirinkta taktika diplomatiniu Pragmatiškam ir į rezultatus orientuotam Ilvesui požiūriu buvo produktyvesnė nei virimas savo isto- teko nevaisingai ir vis iš naujo aiškinti „Baltijos ša- rinių kančių sultyse. Diplomatiškai žvelgiant, pras- lių Antrojo pasaulinio karo istoriją“ platesnei, bet ne mingiau viską ir visur aktyviai aiškinti, pasiunčiant itin susidomėjusiai Europos bendruomenei. Trum- Baltijos žinutę, negu iš visur save eliminuoti. Ma- pai tariant, po to, kai Viķe-Freiberga savo dalyvavi- nau, kalbame apie tai, ką bendra turime su Europa, mu Maskvoje 2005-aisiais nusiuntė „Baltijos žinutę“, ką bendra turėjome karo metais ir kas mus vis dar tapo natūralu, kaip išsitarė Ilvesas, „tą dieną būti su skiria. Diplomatinis pranešimas – žodžiu ar kūno europiečiais“. kalba – turi būti atitinkamai nušlifuotas ir tikslingai Lietuva atkakliai (kai kam atrodo užsispyrusiai) nukreiptas. Paprasčiausiai likti nuošalėje ir pasyviai reikalauja Rusijos, kaip Sovietų Sąjungos paveldėto- pripažinti kieno nors kito (o jis nebūtinai mums jos, politinio atsiprašymo dėl sovietinės okupacijos. draugiškas) kalbėjimą nėra labai išmintinga. Taigi Tai tikriausiai susiję su „įgimtu politiniu stiliumi“ mūsų pasirinkimas toks: mėginame visai Europai ir [native political style], kai (reliatyviai) remiamasi is- Rusijai aiškinti savo istoriją ir ypač sudėtingą padėtį torine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtimi Antrojo pasaulinio karo fone. Manau, informacijos šiame regione, nekreipiant dėmesio į tai, kad dabar amžiuje tylėjimas ir atsiskyrimas nėra tinkamiausia ji yra maža, nereikšminga ir subordinuota valstybė, laikysena. kaip ir Estija su Latvija, nors lietuvių populiacija vis dėlto didesnė. Visi gerai žinome, kad Lietuva pasi- Kokią įtaką Estijos ir Latvijos sprendimams dėl rinko skirtingą stilių ir atsiskirdama nuo Sovietų kelionės į Maskvą švęsti „išvadavimo“ padarė gausi Sąjungos 9-ojo dešimtmečio pabaigoje–10-ojo pra- rusakalbių populiacija šiose valstybėse? džioje, tačiau kažin ar kas nors nesutiks, kad visos Nematau esminio skirtumo, tik stilistinį. Nei trys Baltijos valstybės pasiekė to paties, nors jų ke- Estijoje, nei Latvijoje nekvestionuojamas sovietų liai, kuriais eita į politinį tikslą, ir atminimo politika okupacijos faktas, tačiau įdomu tai, kad atsirado santykiuose su Rusija šiek tiek skyrėsi. įvardijimas „okupacijos naratyvas“ arba „okupaci- jos teorija“, kuris kartais vartojamas akademiniuose Bronzinio sovietų kareivio istorija Taline 2007-ai- tekstuose, oficialiose diskusijose. Pavyzdžiui, teisė- siais, dėl to kilusios protesto riaušės atvėrė drama- jas Myersas kontroversiškoje Europos Žmogaus Tei- tišką plyšį tarp dviejų interpretacinių perspektyvų. sių Teismo byloje 2008-aisiais patenkino „raudono- Manyčiau, jei paminklas būtų perkeltas 1989-aisiais, jo partizano“ Vasilijaus Kononovo ieškinį Latvijai: vargu ar nors vienas Estijos rusakalbis būtų tam prie- už taikių gyventojų žudymą Antrojo pasaulinio karo šinęsis. Šiuo atžvilgiu laiko poveikis paradoksalus – metais jis buvo nuteistas neva nepagrįstai [vėliau užuot mažinęs, jis didina „idėjinį“, nes etniniu jo ne- Latvija įteikė apeliaciją ir ankstesnis nuosprendis pavadinsi, jautrumą… buvo panaikintas, – red.]. Sutinku. Šiuo atžvilgiu 1990-aisiais (gal net Nemanau, kad reliatyvus rusakalbių skaičius le- ir 1989-aisiais) Bronzinio kareivio iškeldinimas mia vidinę Baltijos dinamiką, apsisprendimą, vykti techniškai, diplomatiškai ir emociškai būtų buvęs ar nevykti į Maskvą. Tai labiau susiję su besikeičian- daug paprastesnis. Kitas variantas: buvo galima čia vidaus politika, kuri kartais būna gluminanti – atidėti tai vėlesnei ekspozicijai, pasakojančiai Rusijai draugiškas buvęs komunistas Rüütelis, atro- apie komunizmo nusikaltimus Estijoje, turiu
94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 omenyje Talino Okupacijos muziejų. Prisiminkime šiuo klausimu sutampa? Kaip Jūs vertinate estų, la- garsiąją Marko Soosaaro, meno kolekcininko ir tvių ir lietuvių migraciją globalizacijos procesų kon- dokumentinių filmų režisieriaus, instaliaciją „Sudie, tekste? XX amžiau!“ – vietoj Lenino galvos jis uždėjo blyk- Estų egzistencinė baimė, kad tauta išmirs, yra sinčią šviesą. nuolatinė ir gerai reflektuojama. Tą rodo priimami Esmė ta, kad vėlesni mėginimai rekonceptuali- įstatymai, tokie kaip „tėvų algos“, bandant skatinti zuoti ir praplėsti semiotinį Bronzinio kareivio pras- gimstamumą. Turime programą „Talentai, grįžki- mių landšaftą, siekiant apimti skirtingas ir priešta- te namo!“ – ji skirta daugiausia jauniems į užsienį ringas interpretacijas, buvo nesėkmingi. Konfliktas išvykusiems talentingiems žmonėms, kurie jaučia- 2006–2007 m. augo, tempėsi. Nepamirškime ir to, si pernelyg kvalifikuoti, kad galėtų dirbti Estijoje. kokia skirtinga buvo Rusijos atminimo politika Ši iniciatyva, viliuosi, dar duos vaisių. Kampani- 1990-aisiais ir 2000-aisiais. Taigi Bronzinio monu- jos kritikai – taip pat ir žmonės, ieškantys gilesnių mento problema turėjo būti išspręsta. Iškeldinimo priežasčių, dėl kurių vertėtų rinktis savo šalį vietoj procesas buvo skausmingas, Estijos vyriausybė ga- svetimos – problemą įžvelgia ne tiek dėl to, kad Es- lėjo visa tai padaryti geriau, tačiau sprendimas iš- tijoje sunku įsidarbinti, kiek dėl visuomenės užda- kelti monumentą į karių kapines galiausiai pasirodė rumo, slogios nepakantumo kitiems ir kitokiems teisingas. atmosferos. Naujausia 30 turtingiausių pasaulio valstybių [joms priklauso ir Estija, – red.] Ekono- Politiniai monumentai iškeldinami, bet Daugu- minio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos va visada tekės tarp Latvijos ir Rusijos, Nemunas – (OECD) ataskaita, rodo, kad estų netolerancija di- tarp Lietuvos ir Baltarusijos, o ežeras Peipsi-Pihkva dėja – pats faktas, kad OECD sąraše Estija yra visų liks didžiausiu ežeru/siena tarp ES ir Rusijos. Kokiu netolerantiškiausia šalis, daug kam atvėrė akis. Bet laipsniu riaušės dėl Aliošos Taline buvo geopolitinis tik laikas parodys, ar ši liūdna statistika atvers akis veiksmas? Ar tikrai tai tik „vienos nakties įvykis“ be ir politikams. geopolitinių padarinių? Mano supratimu, Bronzinio kareivio perkėlimas Dėkoju už pokalbį. nėra geopolitinis įvykis. To siekiant, reikėtų iškel- dinti Talino geopolitinį simbolį – rusų ortodoksų Aleksandro Neviškio cerkvę Toompea, stovinčią Pokalbis iš ciklo, rengiamo vykdant projektą „Podoktorantūros (post doc) priešais Estijos parlamentą… Tikriausiai neverta stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje”, finansuojamą Europos Sąjungos struk- perdėti Bronzinio kareivio dramos reikšmės. Juk kas tūrinių fondų. ten viso labo buvo? Protestas dėl Bronzinio kareivio perkėlimo pademonstravo nebent esamą geopoliti- nę sieną tarp valstybių, o tai tinka ir kitoms Baltijos 1 Maria See Mälksoo, (2007) ‘The First Lady of the Baltic „Memory Offensive“‘, šalims… Diplomaatia no 47 (August); available at http://www.diplomaatia.ee/index. php?id=242&L=1&tx_ttnews[tt_news]=292&tx_ttnews[backPid]=310&cHash Neseniai girdėjau pajuokavimą: „Lietuvių emigra- =9f2314765d. cija į Vakarų Europą baigėsi, prasideda evakuacija.“ 2 Timothy Snyder, (2010) Bloodlands: Europe between Hitler and Stalin. New Turimas omenyje spartus populiacijos mažėjimas. York: Basic Books. Kyla išnykimo pavojus. Estija dar mažesnė negu Lie- 3 Toomas Hendrik Ilves, (2005) Külm rahu [Cold peace], Diplomaatia no 20 tuva. Ar pas jus taip pat svarstomas galimas estų iš- (May). nykimas? Ar Estijos liberalų ir nacionalistų pozicijos
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 95 Tomas Manusadžianas
AR JULIJA TYMOŠENKO TAPS UKRAINOS MORTA BORECKAJA?
oks klausimas gali pasirodyti sunkiai suvokiamas dėl mu, XX a. pabaigoje ji galėjo kontroliuoti apie 20 proc. Ttolimos ir miglotos paralelės tarp dviejų žymių mo- Ukrainos bendrojo nacionalinio produkto2 arba apie terų – rytų slavų erdvės politinių figūrų. Morta Boreckaja 25 proc. Ukrainos ekonomikos3 (sic!). suvaidino svarbų vaidmenį XV a. Rusijos istorijoje, o Julija Politinės karjeros pradžioje Tymošenko tapo Viktoro Tymošenko yra ryški šiuolaikinės Ukrainos politikė. Kas Juščenko4 vyriausybės vicepremjere, 1999–2001 m. rū- galėtų jas sieti? pinosi kuro ir energijos sektoriumi, du kartus – 2005 m. Apie Mortą Boreckają ne daug kas iš lietuvių yra girdė- ir 2007–2010 m. – buvo premjerė. Per 2010 m. Ukrai- jęs. O gaila. Turint omenyje, kaip glaudžiai mūsų istorija nos prezidento rinkimus ši politikė antrame ture nežy- susijusi su Rusija, reikėtų žinoti pagrindinius istorinius kai- miai nusileido Viktorui Janukovyčiui (45,47 proc. prieš mynų veikėjus. Juo labiau kad Morta Boreckaja tiesiogiai 48,95 proc.). Ji vadovauja partijai Batkivščina (Tėvynė) susijusi ne tik su laisvės1 likimu rytų slavų erdvėje (bent ir Julijos Tymošenko blokui (JTB). Suvaidinusi svarbų jau maskoliškoje jos dalyje), bet ir su Lietuva. Tai aptarsime vaidmenį, kai 2001 m. įsiplieskė protestai dėl žurnalis- vėliau, o dabar tik paminėkime, kad Morta Boreckaja buvo to Heorhijaus Gongadzės nužudymo, Tymošenko per stambi Didžiojo Naugardo žemvaldė ir politinė veikėja. Oranžinę revoliuciją 2004–2005 m. tapo viena iš pagrin- Tuo metu Naugardas buvo valdomas demokratiškai, svar- dinių Juščenko sąjungininkių kovoje su prezidento Le- biausius nutarimus priimdavo večė – tam tikra liaudies su- onido Kučmos režimu ir rinkimų klastojimu. Būdama sirinkimo atmaina. XV a. II pusėje kilus Maskvos grėsmei, vykdomojoje valdžioje pasižymėjo ne tik populizmu, bet Morta tapo bene pagrindine Naugardo savarankiškumo ir bandė reformuoti ekonomiką.5 Tymošenko ne kartą gynėja. Vėliau rašytojai pavertė Mortą rusiškos laisvės, ku- buvo kaltinama įvairiais ekonominiais nusikaltimais. rią įkūnijo Naugardo večės varpas, simboliu. Po 1478 m. Kaltinimai ypač sustiprėdavo, kai politikė tapdavo nepa- miesto užkariautojai išvežė jį Maskvon „su kitais varpais ranki valdžiai. 2001 m. atleista iš vicepremjerės pareigų ir skambėti“. įsitraukusi į kampaniją prieš prezidentą Leonidą Kučmą, Apie Juliją Tymošenko greičiausiai yra girdėjęs kie- ji kelis mėnesius praleido kalėjime. Nauji kaltinimai dėl kvienas lietuvis. Iš kitų šiuolaikinių Ukrainos politikų įgaliojimų viršijimo, būnant premjere, iškelti po pralai- Tymošenko ryškiai išsiskiria ne tik savo moteriškumu, mėtų prezidento rinkimų. Dėl spalvingos verslo ir poli- bet ir energija, radikalumu, polinkiu į reformas, į popu- tinės karjeros žurnalistai sugalvojo Juliai (taip familiariai lizmą ir šou blizgesį. Pradėjusi savo kelią kaip smulki ji vadinama) įvairiausių pravardžių – dujų princesė, ledi Dnipropetrovsko verslininkė, Julija padarė svaiginamą Ju, Ukrainos Žana d‘Ark, geležinis Maidano angelas... karjerą, perėjusi į Ukrainos dujų sektorių ir kuriam lai- kui jį, galima sakyti, monopolizavusi, tapdama vienin- Aiškumo dėlei apsibrėžkime, kas laikytina rytų slavų tele moterimi oligarche ne tik Ukrainoje, bet ir visoje erdve. Tai trijų tautų – ukrainiečių, rusų ir baltarusių – buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje. Žurnalistų teigi- gyvenamos teritorijos. Šioje erdvėje IX a. susikūrusią (ar
96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 variagų sukurtą) rytų slavų valstybę papras- čiausia būtų vadinti taip, kaip ji pati save vadino – Rusia (Русь). Ar yra skirtumas tarp Rusios ir Rusijos (Россия)? Nesigilin- dami į šią problemą, kurios iki šiol nėra galutinai išsprendę nei istorikai, nei po- litikai, pažymėkime, kad Rusios ir Rusijos Morta Posadnikė. Klavdijaus Lebedevo tapatinimas nėra sa- paveikslo „Naugardo večės sunaikinimas“ vaime suprantamas (1889) fragmentas Julija Tymošenko dalykas. Neatmestina galimybė, kad Rusios ir Rusijos santykis yra panašus (bet Nesiveldami į šią (Kijevo) Rusios/Rusijos koliziją, toliau ne tapatus!) į Frankijos (t. y. frankų valstybės; pr. Fran- kalbėdami apie bendrą trijų tautų valstybę visiškai atsisa- cie) ir Prancūzijos (France) santykį. Sutapatinti Frankijos kysime rus- šaknies, apsiribodami neutralesne Kijevo vals- ir Prancūzijos neleistų tai, kad iš frankų kilo mažiausiai tybės sąvoka. Mums rūpimos politinės figūros veikia jau dvi tautos (ir valstybės), t. y. prancūzai ir vokiečiai. Todėl po Kijevo valstybės suirimo XII a. pradžioje, todėl mums ir neįmanoma atmesti Vokietijos teisių į Frankijos paveldą. prireiks rytų slavų erdvės apibrėžimo, apimančio visą isto- Ir ne tiek svarbu, kad pakitęs frankų vardas perėjo pran- rinę šių trijų tautų (ukrainiečių, baltarusių, rusų) raidą tiek cūzams. Panašiai senojo Rusios vardo sugraikintą varian- erdvės, tiek laiko požiūriu. tą perėmė Maskvos valstybė. Nors šalies ar tautos vardas Vėl grįžkime prie dviejų iškilių moterų. Kas tarp jų ben- yra labai reikšmingas požymis, tačiau vien jo perėmimas dra, išskyrus tai, kad tiek Boreckaja, tiek Tymošenko savo nerodo tiesioginio tęstinumo. Juk estų niekas nelaiko gyvenamuoju laiku viena buvo, kita yra ryškiausios mote- baltų palikuonimis, nors jie perėmė senąjį aisčių vardą. rys politikės visoje rytų slavų erdvėje? Ir atvirkščiai – tai, kad ukrainiečiai ir baltarusiai istorijos Pirmiausia jas sieja dar vienas formalus požymis – pasa- būvyje pakeitė savivardį, nepaneigia Ukrainos ir Baltarusi- kiški turtai. Apie Tymošenko turtus, kurių realus dydis yra jos teisių į senosios Kijevo Rusios paveldą (kaip ir Vokieti- spėlionių objektas, jau užsiminėme, o Boreckiams ir Mor- jos teisių į Frankijos palikimą).6 Tą turėjo galvoje žymusis tai, po vyro mirties likusiai našle ir giminės vyriausiąja, pri- ukrainiečių istorikas Michailo Hruševskis rašydamas ne klausė nesuskaičiuojamos žemės valdos Naugardo impe- Ukrainos, bet Ukrainos-Rusios istoriją. Ir, matyt, instinkty- rijos šiaurėje. Boreckiai buvo bene pirmaujanti Naugardo viai tą jaučia baltarusiai, kurie savo šalį vadina Baltąja bojarinų7 giminė, kolonizavusi Š. Dvinos žemes. Boreckių Rusia (Беларусь). Taigi po Sovietų Sąjungos išardymo turtų ir galios šaltinis buvo šiaurinės žemės. Naugardui ne sovietiškai rusišką Baltarusiją (Белоруссия) neatsitikti- vieną kartą teko dėl Dvinos kovoti su Maskva. Supranta- nai pakeitė išdidžiai skambanti Baltosios Rusios Respubli- ma, siekis šiaurines Naugardo žemes ir savo latifundijas ka (Республика Беларусь) – toks oficialus rusiškas šios apginti nuo augančio Maskvos apetito, buvo vienas iš pa- valstybės pavadinimas. Gaila, kad lietuvių kalbos strate- grindinių antimaskvietiškos Boreckių ir kitų Naugardo gai nepastebėjo šio reikšmingo niuanso. bojarinų laikysenos motyvų. Tačiau materialinio dėmens
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 97 nereikėtų pervertinti. Laisvė buvo naugardiečių kraujyje ir Dalilos iki karalienės Erodiadės, prisidėjusios prie šv. Jono neturtingieji ją gynė dar atkakliau negu daugelis bojarinų, Krikštytojo nukirsdinimo. vėliau apsigavusių, nes patikėjo netikromis Ivano III garan- Palyginkime miestus, kuriuose veikė ar veikia aptaria- tijomis, kad jų tėvonijos nebus liečiamos, todėl sutikusių mos moterys. Spindinčią sostinę – „auksabokštį“ Kijevą atsisakyti večės ir tapti didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. tik iš pirmo žvilgsnio sunku lyginti su Didžiuoju Naugar- Lenkų tarpukario istoriko Felikso Koneczny’o manymu, du, tapusiu dabartinės Rusijos provincija prie Ilmenio eže- laisvės šūkiai, skambėję Naugardo gatvėse XV a. pabaigoje, ro, kažkur Sankt Peterburgo prieigose. Kijevą ir Naugardą atėjo ne iš Vakarų Europos, bet buvo dar senųjų skandina- nuo žilos senovės sieja daugybė saitų. Šios paralelės ir vų IX a. į Naugardą atneštos laisvės sampratos apraiška.8 svaigina, ir gąsdina. Naugardas – pirmoji Kijevo valstybės Būtent su Morta Boreckaja siejami didžiausi protestai ve- sostinė10 (iš kurios variagai savo centrą netrukus perkėlė į čėje 1470 ir 1471 m. sandūroje, programinis jų šūkis buvo: Kijevą, užkariautą 882 m.) – suvaidino milžinišką vaidme- „Nenorime Maskvos didžiojo kunigaikščio, nei vadintis jo nį rytų slavų tautų istorijoje, pradedant politika, baigiant tėvonija – esame laisvi žmonės, Didysis Naugardas […], bet raštija ir menais. Ankstyvuoju rytų slavų istorijos periodu norime Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Naugardas, antrasis Kijevo valstybės centras, stebuklin- Kazimiero.“9 Kad apjuodintų tokių „išsišokimų“ organi- gai išvengė mongolų totorių nuniokojimo XIII a. ir tarsi zatorę, „papirkinėtoją“ ir „klastingiausią moterį“ Mortą, išsaugojo nenutrūkstamą senąją tradiciją. Būtent Naugar- Maskvos metraštininkui prireikė vos ne viso biblinių nei- de atsirado ir subrendo rytų slavų senovinės demokratijos giamų moteriškų epitetų arsenalo – nuo Samsono žudikės atmaina – večės respublika, kuri buvo tiesiog akį rėžiantis kontrastas besiformuojančiai Maskvos didžiųjų kunigaikščių (vėliau carų) patvaldystei ir jų valdinių „cholopų“ vergijai. XV a. Vladimiro ir Maskvos didieji kunigaikščiai pagal tradiciją buvo renkami ir Naugardo valdovais. Ši vidinė įtampa negalėjo ilgai tęstis. 1471 m. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III pradėjo totalinį puolimą prieš laisvąjį miestą. Beje, nereikėtų many- ti, kad Didysis Naugardas buvo bejėgė auka. Nors miestas buvo valdomas de- mokratiniais principais, tačiau panašiai kaip ir antikinė Roma jis valdė bekraštę imperiją nuo Livonijos iki Obės Užura- lėje, nuo Kolos pusiasalio iki Didžiųjų Lukų netoli Polocko. Net įvertinus tai, kad šie dideli plotai buvo retai apgy- venti, sutikite – tai įspūdingos erdvės. Nenuostabu, kad apie Didžiojo Nau- gardo turtus sklido legendos. Šioje dramatiškoje kovoje, tarsi atkartojan- čioje Atėnų ir Spartos dvikovą antikos laikais, susigrūmė du istoriniai rytų
98 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 slavų pradai – večė ir kunigaikštis. Susigrūmė ir dvi politi- žemėse ir pirmąją rimtą būsimųjų Maskvos patvaldžių per- nės tradicijos, viena besiremianti laisvės principu, kaip mi- galę. Didžiojo Naugardo žemių prisijungimas kone dvigu- nėta, naugardiečiai laikė save „laisvais žmonėmis“ (воль- bai padidino Maskolijos potencialą. Milžiniški konfiskuo- ные люди), o kita – valdovo ir valdinystės idėja. tos žemės plotai, atsidūrę Maskvos didžiųjų kunigaikščių Trumpoje 1471–1478 m. dramoje ryškiai sušvito Mor- rankose, leido jiems suformuoti naują, nuo valdovo sti- tos „posadnikės“11 žvaigždė. Morta Boreckaja tapo pagrin- priai priklausomą sąlyginį žemėvaldos tipą – pomestijas. dine laisvės gynėja, aplink ją susibūrė vadinamoji prolie- Pomestijos po truputį išstūmė senąsias tėvonijas, o priva- tuviška grupuotė, kuri vienintele galimybe išsaugoti laisvę lomos tarnybos supančioti paklusnūs dvarininkai pakeitė laikė sąjungą su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Pagal senuosius Maskvos bojarinus. Valdovas darėsi vis stipres- naugardiečių projektą Lietuvos didysis kunigaikštis Kazi- nis, laisvė vis labiau traukėsi – Rusijoje įsigalėjo patvaldys- mieras Jogailaitis turėjo tapti naujuoju Naugardo valdovu tė. Visa tai vyko, deja, pasyviai stebint vakarykščiam Mas- ir miestą valstybę apginti nuo Maskvos. Sẽnosios Naugar- kvos varžovui Rytų Europos erdvėje – Lietuvos didžiajam do laisvės ir stačiatikybė turėjo būti neliečiamos. Maskva kunigaikščiui. Tokią laikyseną iš dalies galima paaiškinti apšaukė naugardiečius išdavikais ir tikėjimo laužytojais. Po tuo, kad pasikeitė Lietuvos užsienio politikos prioritetai. to sekusius du karus laimėjo Maskva, nes Kazimieras taip Tuo metu Kazimierui (valdė 1440–1492 m.) labiau rūpėjo ir nestojo ginti Didžiojo Naugardo. Maskoliai ne tik susi- plėsti savo įtaką Vidurio Europoje, siekiant savo sūnums dorojo su prolietuviška grupuote, bet ir atėmė išdidžiųjų Vengrijos ar Čekijos sostų. Trumpam laikui net pavyko Naugardo bojarinų (tarp jų ir promaskvietiškai nusiteiku- sukurti tai, ką vėliau istorikai išdidžiai pavadino Jogailai- sių) žemes, ištrėmę juos saulės tekėjimo kryptimi. čių Europa. Tačiau nepamirškime, kad dominuoti Vidurio Ši tragedija asmeniškai palietė Mortą Boreckają. Vyres- Europoje pirmiausia buvo suinteresuota Lenkijos Karūna, nysis jos sūnus Dmitrijus buvo nukirsdintas 1471 m. po o Lietuvai pasyvi Rytų politika buvo fatališkai pavojinga. pralaimėto Šelonės mūšio,12 sūnus Teodoras 1475 m. buvo Pasekmių nereikėjo ilgai laukti – jau Kazimiero brolis suimtas ir išvežtas į Maskvą, pati Morta 1478 m. po Nau- Aleksandras už neveiklumą Rytuose sumokėjo pirmai- gardo kapituliacijos su anūku Vasilijum Teodoraičiu buvo siais pasienio teritorijų praradimais XV a. pabaigoje. Val- suimti ir išvežti į rytus, tolesnis jų likimas nežinomas. Ne- dant vėlesniems įpėdiniams, Lietuva patyrė dar rimtesnius aprėpiamas bene stambiausios Naugardo žemvaldės valdas smūgius – Smolensko kritimą XVI a. pradžioje, priverstinę Maskva, žinoma, konfiskavo. Buvo sunaikintas beveik visas Liublino uniją 1569 m., pirmąją per visą istoriją Vilniaus Naugardo visuomenės elitas, ne tik bojarinai, bet ir smul- okupaciją 1655 m., būtinybę nebyliai susitaikyti su Rusijos kesni žemvaldžiai, pirkliai. Kad galutinai išrautų večės pri- protektoratu 1717 m., galiausiai pirmosios mūsų valstybės siminimus ir palaužtų Naugardo dvasininkiją, puoselėjusią sunaikinimą. Ar ne per didelė kaina? Pačiai Rusijai večės senas tradicijas, pirmasis Maskvos caras Ivanas Rūstusis su- varpo nutildymas reiškė riedėjimą vos ne azijinio despo- rengė iki tol nematytas kraują stingdančias skerdynes Nau- tizmo kryptimi, lydimą prievartos ir tremčių. garde 1570 m. Anot legendos, nuo visų baisybių net baltas- Kijevas, pirmosios rytų slavų valstybės sostinė,14 per parnis balandis ant Šv. Sofijos katedros suakmenėjo… savo ilgą istoriją buvo nesantaikos obuolys tarp Černigovo, Naugardo išskirtinumas buvo visiškai sunaikintas. Įdo- Smolensko, Haličo-Voluinės ir Suzdalės-Vladimiro Riuri- mus sutapimas – Naugardas galutinai kapituliavo 1478 m. kaičių dinastinių atšakų, tapo mongolų totorių antpuolių sausio 13-ąją... Večės varpas, pasak liaudies padavimo, taip auka, turėjo priverstinai nusilenkti buvusiems duoklinin- ir nepasiekė Maskvos – pakeliui, nutraukęs pančius, jis kams lietuviams. Vėliau, po Lietuvai nesėkmingos Liublino įkrito į Valdajaus13 daubą ir sudužo – taip atsiradę skar- unijos, Kijevas pateko į Lenkijos valdžią, po kazokų suki- džiabalsiai Valdajaus varpeliai... limų tapo hetmonų valstybės sostine, kol po truputį virto Paskutiniai Naugardo večės varpo dūžiai žymėjo poli- Rusijos imperijos pakraščio – Mažosios Rusijos provinci- tinės ir pilietinės laisvės esmingą susitraukimą didžiarusių niu centru. Nors Kijevas buvo nepriklausomos Ukrainos
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 99 Liaudies Respublikos sostinė 1918–1920 m., tačiau bolše- tama teisė egzistuoti, anksčiau iš esmės buvo vyresnysis, vikinės Ukrainos SSR centru tapo Charkovas. Vis dėlto pa- nes Kijevo valstybės laikais ne Volgos ir Okos tarpupis grindiniam stalinizmo architektui nebuvo svetima tam ti- (Maskvos valstybės branduolys) buvo tikroji Rusia. Pir- kra istorinė logika – jis ne tik grąžino lietuvių tautai istorinę mine ir siaurąja prasme Rusia tada buvo Vidurio Dniepro sostinę Vilnių, bet ir Ukrainos sostinę perkėlė į natūralų jos kraštas su pagrindiniais centrais Kijeve, Černigove ir Ru- centrą – Kijevą. Šiais dviem veiksmais žinomiausias visų sios Perejaslaulyje (dab. Chmelnyckio Perejaslavas). Taigi laikų gruzinas, gal to visai nenorėdamas, pakirto didžiaru- galutinio ukrainiečių atsiskyrimo iššūkis neišvengiamai siškosios imperijos šaknį, nes lietuviškos LDK ir Ukrainos- turėjo stipriai sukrėsti prie Sovietų imperijos horizonto jau Rusios idėjoms tai potencialiai suteikė antrą kvėpavimą. įpratusią tautinę didžiarusių savimonę. Dabar Kijevas – pirmosios rytų slavų valstybės politinis Dar skaudžiau ambicijas žeidžia tai, kad Ukraina stra- ir idėjinis centras – yra nepriklausomos Ukrainos sostinė. tegiškai labai svarbi Rusijai. Zbigniewas Brzezinskis abiejų Užtenka paklausyti Vladimiro Žirinovskio kalbų, paben- šalių santykį 1994 m. apibrėžė taip: „Negalima teigti, kad drauti su eiliniais rusais, kad suvoktum, kaip giliai rusų be Ukrainos Rusija nustoja būti imperija, tačiau papirku- tautinę savimonę užgavo „jaunesniojo brolio“ nepaklus- si ir pavergusi Ukrainą Rusija savaime taps imperija.“15 numas ir savarankiškumas. Menkinti ukrainiečius prade- Tai kažkiek primena geopolitinę situaciją Rytų Europoje dama nuo esą „juokingos“ jų kalbos ir baigiama Ukrainos XV a. II pusėje. To amžiaus I pusėje Maskva, dar neuž- valstybinės tradicijos neigimu. Reikalą dar labiau kompli- valdžiusi Naugardo resursų, buvo pakliuvusi į iškiliau- kuoja tai, kad jaunesnysis brolis, jei jam apskritai pripažįs- sio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto protektoratą
100 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 (1427–1430), o šimtmečio pabaigoje (1494 m. taika) Lie- tmečiu Dnipropetrovskas (beje, taip pavadintas ne Petro I, tuva neteko pirmųjų teritorijų rytuose. Mūsų laikais tai, o bolševiko Grigorijaus Petrovskio, vieno iš holodomoro ar Ukraina, didžiarusių niekinamai vadinama pakraščiu organizatorių, garbei) buvo stambus sovietų karinio pra- (окраина), išliks, ar neišliks savarankišku faktoriumi Rytų moninio komplekso centras, čia projektuotos ir gamintos Europos politiniame žemėlapyje, lems geopolitinę regiono kovinės balistinės ir kosminės raketos. Leonidas Iljičius ateitį. Todėl Lietuva neturėtų nusisukti nuo Kijevo (kaip ir nepamiršo savo gimtojo miesto, nemažai dnipropetrovs- Tbilisio) realijų, šiuo atžvilgiu prezidentas Valdas Adam- kiečių pasiėmė į Kremlių, o ir „deficitų“ jie gaudavo netgi kus dabartinės prezidentės užsienio politiką, manyčiau, ne dažniau negu maskviečiai. Didelė dalis naujojo Ukrainos be pagrindo vadina katastrofa. politinio elito atėjo būtent iš Dnipropetrovsko – antruo- Beje, Ukraina etimologiškai iš tikrųjų reiškia kazokų gy- ju Ukrainos prezidentu tapo Leonidas Kučma, buvęs venamą pakraštį, tačiau ne Didžiosios Rusios (t. y. Rusijos), stambiausios miesto gamyklos „Južmaš“ (įkurtos, kai kaip norėtų Maskvos ideologai, o Abiejų Tautų Respubli- sričiai vadovavo Brežnevas) direktorius. Tymošenko kos Rusios (arba rusėnų gyvenamos teritorijos) pakraštį. nuo kitų Dnipropetrovsko „klano“ atstovų skiriasi tik Taigi su Maskva Ukraina turi kur kas mažiau bendro, negu tuo, kad yra kilusi ne iš nomenklatūros, o iš eilinės šei- atrodo iš pirmo žvilgsnio. mos, gyvenusios paprasčiausioje „chruščiovkėje“. Išsi- Vėl grįžkime prie laisvės. XVIII a. pab. – XIX a. pr. buvo veržti iš šio lygmens Julijai padėjo sena kaip pasaulis parašytas įdomus kūrinys, atspindintis gimstančią naciona- pelenės istorija – simpatiška mergina ištekėjo už vidu- linę politinę ukrainiečių mintį. „Rusų arba Mažosios Rusi- tinio lygmens Dnipropetrovsko funkcionieriaus sū- jos istorija“ – tai pirmoji politinė Ukrainos istorija, parašyta naus. Su vyro šeima susijusi tiek jos verslo pradžia, tiek savotiška politinio pamfleto forma. Šiame kūrinyje yra įdo- pirmoji pažintis su ukrainiečių kalba. Tarp kitko, Dni- mus epizodas. 1650 m. Padnieprio kazokams išsivadavus iš propetrovsko sritis per pastaruosius rinkimus balsavo Abiejų Tautų Respublikos ir įtvirtinus savo valstybę, valdo- taip, kaip rytinė prorusiška šalies dalis, taigi prieš savo mą hetmono, buvęs sušauktas seimas, kuriame svarstyta, su kraštietę Julią (už oranžinius balsuoja vakarai su Lvo- kuria valstybe jungtis – su Maskva, su Turkija ar Lenkija. vu ir centras su Kijevu). Verslą pradėjusi nuo vaizda- Linkstant prie sąjungos su vienos tikybos ir kilmės Mas- juosčių nuomos ir roko koncertų organizavimo, paskui kva, tam ryžtingai pasipriešinę jaunieji kazokų atstovai. Jų persikėlusi į dujų sektorių, didžiausio pakilimo metais kontrargumentai buvo tokie: „Maskvos tautoje viešpatauja Tymošenko, kaip minėta, kontroliavo gal net ketvirta- negarbingiausia vergovė ir didžiausia nelaisvė, pas juos be dalį Ukrainos ekonomikos. Beje, žurnalistai pavadino Dievo ir caro nieko nuosavo nėra ir negali būti. Žmonės, jų ją газoba принцесса, iš pradžių turėdami galvoje ne manymu, ateiną į pasaulį tik tam, kad jame nieko neturė- dujas, o šilkinį permatomą audinį (gaz18), iš kurio buvo tų, o tiktai vergautų.“ 16 Taigi laisvės ribų ir jos suvokimo kuriama Julijai skirta madų kolekcija. skirtumai Ukrainoje ir Rusijoje egzistavo nuo seno. Vertėtų Tačiau ne ekonomikos magnato ar oligarcho padė- pasvarstyti, ar Oranžinė revoliucija galėjo kilti atsitiktinai ir tis Juliją Volodymyrivną daro išskirtine figūra Ukrainos ar Maidano17 idealai (o ypač aistringas jų gynimas) nebuvo politikos padangėje. Tokių magnatų Ukrainos politikoje sudėtingos istorinės Ukrainos raidos rezultatas? Kita vertus, daug, galima būtų net rizikingai teigti, kad visi svarbesni turbūt istorinė raida lėmė ir tai, kad Rusijoje spalvotoji re- Ukrainos politikai yra magnatai (ar bent jų statytiniai). voliucija nekilo, nors daug kas prognozavo tokią galimybę. Tymošenko sugebėjo pasinaudoti ne tiek savo turtais, kiek Su vidinės laisvės klausimu XXI amžiaus Ukrainoje ypač asmeniniais gabumais, kad taptų viena pagrindinių Oran- glaudžiai susijusi Julija Tymošenko. Julija Vladimirovna žinės revoliucijos veikėjų, kai kas ją laiko netgi tikruoju Grigian/Telegina (ukrainietiškai Julija Volodymyrivna revoliucijos varikliu. Pasyvus Juščenko valdymas ir fiasko Hryhian/Telehina) yra kilusi iš Dnipropetrovsko – tai Leo- per pastaruosius Ukrainos prezidento rinkimus rodytų, nido Brežnevo gimtasis miestas Ukrainos viduryje. Sovie- kad aktyviausia oranžinė figūra visąlaik buvo ukrainietiš-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 101 koji Žana d’Ark, kaip ją pakrikštijo vokiečių žurnalistai. nužemino nuo „laisvos“ šalies, kokia ji buvo vos 5-erius Ne tiek svarbu, kokie yra Tymošenko motyvai, svarbiau metus (2006–2010), iki „iš dalies laisvos“. Paryžiuje įsi- tai, kad ji gina demokratijos principus ir turi individualių kūrusios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos idėjų. Viena iš jų – sukurti ukrainietišką gerovės valstybę, „Reporteriai be sienų“, vertinančios spaudos lais- antra – reprivatizavimas, priverčiant savininkus sumokė- vės lygį įvairiose pasaulio valstybėse, duomenimis, ti realią kainą. Nors tai skamba gana utopiškai, vis dėlto 2010 m. Ukraina nusirito į 131-ąją vietą iš prieš me- 2005 m. Tymošenko pavyko reprivatizuoti keletą įmonių, tus užimtos 90-osios (iš viso vertintos 178 šalys) ir didžiausią sensaciją sukėlė pakartotinis plieno liejyklos priartėjo prie Rusijos (140) ir Baltarusijos (154), nuo „Kryvorižstal“ aukcionas – ji buvo parduota šešis kartus kurių prieš tai buvo jau gerokai atsiplėšusi. Galėtume brangiau, palyginti su pirmuoju statymu. Pažymėtinas ir pasidžiaugti, kad Lietuva šiame sąraše užima garbingą Tymošenko santykis su ukrainiečių kalba. Nuo gimimo 11/13-ąją vietą, o Estija – net 9-ąją. Ukrainoje 2010 m. rusakalbė (beje, svarstomos rusiškos, latviškos, žydiškos, rugpjūtį dingo (greičiausiai buvo nužudytas) apie ko- armėniškos Julijos etninės kilmės šaknys), ji ne tik išmo- rupciją rašęs žurnalistas Vasylis Klymentjevas. Tai ko ukrainietiškai (perėjo prie šios kalbos būdama 36-erių), primena Heorhijaus Gongadzės nužudymą 2000 m. ir bet dabar oficialiai nebevartoja rusų kalbos ir gina ukrai- yra pirmoji žurnalisto žūtis Ukrainoje po 2004 m. niečių kalbos pozicijas Ukrainoje. Jeigu Tymošenko būtų Šiame kontekste politizuotos bylos, iškeltos opozicijos svarbūs tik pinigai, ji seniai būtų pasirinkusi saugų Boriso lyderiams – buvusiam vidaus reikalų ministrui Jurijui Lu- Berezovskio kelią – emigraciją. Dabar atrodo, kad ji eina cenko (nuo 2010 m. gruodžio laikomas kalėjime) ir eks- Michailo Chodorkovskio takais. Išties darosi įdomu, kuo premjerei Julijai Tymošenko yra bloga lemiantis ženklas. baigsis kaltinimai Tymošenko, nes dabar kalbama jau ne Lenkai turi tokį posakį: Musi to na Rusi, a w Polsce jak kto apie vieną, o apie tris teismines bylas,19 kurias buvusiai chce („Privalu Rusijoje, o Lenkijoje – kaip kas nori“). Pa- premjerei iškėlė Janukovyčiaus valdžia. Tai labai panašu į našu, kad ukrainiečiai bus priversti rinktis vieną iš dviejų bandymą susidoroti su politiniu konkurentu. variantų. Palinkėkime jiems lenkiškojo. Manyčiau, Tymošenko bylos baigtis parodys, ar Ukrai- Ką savo kaimynų laisvės labui galime nuveikti mes, nos demokratija išlaikė brandos egzaminą. Pasodinti už Ukrainos žemių senųjų valdovų palikuonys? Neužmirški- grotų pagrindinę opozicijos figūrą būtų didelė Janukovy- me likimo brolių ukrainiečių (taip pat ir gruzinų), atstaty- čiaus pergalė, bet ar tai būtų ir Ukrainos pergalė? Taip klos- kime aktyvią Rytų politiką, nes antrosios „Kazimiero klai- tantis įvykiams, matyt, būtų labai realus putiniškas valdo- dos“ istorija gali ir neatleisti. mos demokratijos scenarijus. Matėme, kuo baigėsi Mortos Boreckajos kova dėl laisvės varpo XV a. Ne tokia kruvina (vis dėlto gyvename XXI a.), bet iš esmės panaši baigtis iš- 1 Turima omenyje vidinė laisvė, skirstoma į politinę ir pilietinę. Politinė laisvė – tai tiko Michailo Chodorkovskio demokratinės Rusijos viziją. piliečių teisė daryti įtaką valdžios sudarymui ir dalyvauti valdyme. Pilietinė lais- Tikėkimės, Ukrainoje neatsitiks taip, kaip Rusijoje, ir laisvė vė – tai garantuotos piliečių socialinės laisvės ir teisės, išskyrus teisę daryti įtaką (o vėliau ir nepriklausomybė) nebus užgniaužta. valdžios sudarymui. Išorinė laisvė – tai politijos (valstybinio darinio) nepriklauso- Tačiau signalai, sklindantys iš Ukrainos, nuvilia – mybė nuo kitų politijų. Naugardiečiai (tiksliau, Naugardo aukštesnieji sluoksniai) demokratijos ir informacinės laisvės erdvė (ypač te- mėgavosi visomis laisvės atmainomis. levizijoje) traukiasi, mažiau kontroliuojamas yra tik 2 Matthew Brzezinski, Casino Moscow: A Tale of Greed and Adventure on internetas. Į tai jau sureagavo tarptautinė visuome- Capitalism’s Wildest Frontier, 2001. Cit. pgl. James Meek, “The millionaire revo- nė. Štai nevyriausybinė organizacija Freedom House, lutionary,” The Guardian (26/11/2004), http://www.guardian.co.uk/world/2004/ kuri vertina politinių teisių ir pilietinių laisvių padėtį nov/26/ukraine.gender pasaulio valstybėse, nustatydama jų „laisvės statusą“, 3 Dmitrij Popov, Ilja Milštein, Oranžinė princesė. Julijos Timošenko paslaptis. Vil- 2011 m. paskelbtoje kasmetinėje ataskaitoje Ukrainą nius, Kitos knygos, 2006, p. 108.
102 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 4 Lietuvių kalboje įsigalėjusi forma Juščenka keistina į Juščenko, nes ukrainiečių 12 Zenonas Norkus knygoje „Nepasiskelbusioji imperija“ (Vilnius, Aidai, 2009) rašo, kalba, skirtingai nuo rusų ir baltarusių, yra „okuojanti“, t. y. išlaikanti o tarimą vi- kad 1471 m. liepos 14 d. įvykęs Šelonės mūšis, kuriame Maskva sutriuškino Nau- sose (ir nekirčiuotose) pozicijose. Taigi turėtų būti Viktoras Juščenko, bet Aleksan- gardo pajėgas, „strateginės Rytų Europos tarppolitijinės sistemos pusiausvyrai dras Lukašenka. turėjo tokių pat lemtingų pasekmių, kokių Vidurio Europos istorijos eigai turėjo 5 Tymošenko, 1999 m. Kijevo nacionaliniame ekonomikos universitete apgynusi prieš 61 metus (be vienos dienos) Žalgirio pergalė. Užvaldęs Naugardo žemes disertaciją, tapo ekonomikos mokslų daktare (kandidate), yra paskelbusi dau- […] Ivanas III pakeitė jėgų santykį savo naudai“ (p. 377). Pasyvią LDK užsienio giau kaip 50 straipsnių. politiką Didžiojo Naugardo atžvilgiu autorius laiko didvalstybinės politikos (net 6 Prancūzų ir vokiečių istorikų ginčas dėl Karolio Didžiojo tautybės sprendžiamas trigubu – 1456, 1470–71 ir 1480 m.) fiasko, dėl kurio atsakinga tiek Lietuvos gana paprastai: jis nebuvo nei vokietis, nei prancūzas, jis buvo frankas. Pana- ponija, tiek ir Ldk Kazimieras. Norkus taip vertina paskutinę galimybę įsikišti šiai vertintinas ir žymusis Kijevo kunigaikštis Volodymiras/Vladimiras Šventasis 1480 m.: „Jungtinės lietuvių ir totorių kariuomenės pergalė buvo beveik garan- „Raudonoji Saulelė“. Laikyti jį vien ukrainiečiu tiek pat anachronistiška, kiek ir tuota. Nugalėjus visai nesunku būtų buvę atkurti ką tik likviduotą Didžiojo Nau- vien rusu. Manyčiau, visi sutiksime, kad violetinė spalva nėra nei mėlyna, nei gardo respubliką. Iš tremties grįžę gyvi likę Naugardo bajorai ir kiti respublikos raudona. Tačiau šių trijų spalvų ryšys akivaizdus. piliečiai niekada nebūtų pamiršę ir atleidę maskvėnams skriaudos ir būtų tapę 7 Bojarinai (didbajoriai) – uždaras Naugardo žemvaldžių sluoksnis, turėjęs išskirti- atskira rytų slavų tauta“ (p. 378). nes politines teises, Naugardo aristokratija. Manoma, bojarinai buvo kilę iš seno- 13 Valdajus – miestas netoli Naugardo. sios gentinės Ilmenio slovėnų diduomenės. 14 Kijevas vadintas „Rusios miestų motina“ – tai vertinys iš graikų kalbos, graikiškai 8 Feliks Koneczny, Litwa a Moskwa w latach 1449–1492. Wilno 1939. S. 83–84. sostinė μητρόπολις (metropolis), paraidžiui miestas motina. 9 Никаноровская летопись, Полное собрание русских летописей, т. XXVII, М.- 15 Zbigniew Brzezinski, „The Premature Partnership“, in Foreign Affairs 73, 1994, Лен. 1962, с. 129. Nr. 2, p. 80. Cit. pgl Serhy Jekelčyk, Ukraina. Modernios nacijos gimimas, Vilnius, 10 „Būtųjų laikų pasakojime“, ankstyviausiame rytų slavų metraščių sąvade Baltos lankos, 2009. (XII a. pr.), pasakojama, kad trys variagų kunigaikščiai, 862 m. atvykę į būsimąją 16 История русов или Малой России, M., 1846., c. 98. Naugardo žemę, įsikūrė Ladogoje, Belozere ir Izborske. Po dvejų metų dviem iš 17 Maidan – ukr. aikštė. Kijevo Nepriklausomybės aikštę, kurioje vyko pagrindiniai jų mirus, vyriausiasis Riurikas persikėlė iš Ladogos (dabar Senoji Ladoga) prie Oranžinės revoliucijos įvykiai, pradėta vadinti tiesiog Maidanu. Maidanas didžią- Ilmenio, kur įkūrė naująją sostinę – Naugardą (paraidžiui „Naujoji pilis“). Naugar- ja raide po Oranžinės revoliucijos reiškia būtent šią aikštę tiesiogine ir perkeltine do I metraštis Riuriką „įkurdina“ iškart Naugarde. Archeologų tyrimai kore- prasme. guoja šį metraščių pasakojimą: Naugardo teritorijoje IX a. archeologinių 18 Rusų ir ukrainiečių kalbomis газ yra ir audinys, ir dujos. sluoksnių neaptikta, matyt, centras čia persikėlė X a. Archeologų teigimu, 19 Viktoras Janukovyčius buvo inauguruotas Ukrainos prezidentu 2010 m. va- Naugardo pirmtakas buvo Riuriko Piliakalnis (2 km į pietus nuo Naugardo sario 20 d., Tymošenko antroji vyriausybė krito kovo 3-iąją. Jau gegužės 12 d. ties pačiomis Volchovo ištakomis). Esmės tai nekeičia – besiformuojančios buvo atnaujinta baudžiamoji byla Tymošenko dėl Aukščiausiojo teismo tei- Kijevo valstybės pradinis placdarmas buvo Naugardo žemė. Pirmuoju sėjų papirkinėjimo, iškelta dar 2004 m., o 2010 m. gruodžio 15 d. jai iškelta Naugardo paminėjimu oficialiai laikomi 859 m., tačiau tai grindžiama vėly- nauja byla, esą lėšas, gautas pagal Kioto protokolą, ji neteisėtai panaudojo vu XVI a. šaltiniu (Nikono metraščiu). pensijoms mokėti. 2011 m. sausio 27 d. pateikti kaltinimai dėl naudojimosi 11 Posadnik – aukščiausias večės renkamas Naugardo pareigūnas, miesto greitosios pagalbos automobiliais per 2010 m. prezidento rinkimų kampa- galva. Posadnikas buvo Mortos vyras Izaokas Boreckis (užėmė šias par- niją. Trečioji byla pradėta 2011 m. balandžio 10 d. dėl įgaliojimų viršijimo eigas 1439 ir 1463 m., mirė 7-ajame deš.) ir sūnus Dmitrijus 1471 m. Pati Ukrainos ir Rusijos 2009 m. ginče dėl dujų. Tymošenko visus kaltinimus at- Morta niekada nebuvo miesto galva, tai vėlesnė legenda, kurią išpopu- meta kaip sufabrikuotus. 2011 m. gegužės 24 d. Tymošenko buvo iškviesta liarino rusų istorikas ir rašytojas Nikolajus Karamzinas, 1802 m. parašęs į apklausą, ketinta ją areštuoti, tačiau valdžia vis dėlto nesiryžo to griebtis. apysaką „Morta posadnikė, arba Naugardo nukariavimas“. Metraštininkas, Birželio 24 d. prasidėjęs teismas subūrė Julijos Tymošenko šalininkų minią ir kuris Naugardo IV metraštyje mini 1477 m. sudegusius įstabius Mortos sulaukė atgarsio Vakaruose. JAV valstybės departamentas išplatino pareiški- posadnikės rūmus, greičiausiai turėjo omenyje tai, kad Morta buvo po- mą, kuriame reiškia įtarimus, kad tai – politiškai motyvuotas procesas, o Eu- sadniko našlė, o galbūt ir didžiulę jos įtaką Naugarde. Morta traukė rusų ropos Sąjungos ambasadorius Ukrainoje teismo posėdžio sąlygas pavadino menininkų dėmesį, pvz., 1914 m. poemą jai skyrė Sergejus Jeseninas. „nežmoniškomis“.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 103 Istorijos puslapiai
Marius Ščavinskas
Mindaugo krikštas ir jo reikšmė Lietuvos christianizacijos požiūriu
Skiriama Mindaugo krikšto 760-osioms metinėms
esuklysime sakydami, kad karalius Mindaugas XIII a. teologai – Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvi- Nsenosios Lietuvos istorijoje yra visuomenės ir nietis, – Aristotelio mokslą derindami su šv. Augus- istorikų dėmesio labiausiai nusipelniusi asmenybė po tino mokymu, savo traktatais pagrindė, kaip galima Vytauto Didžiojo. Ir neatsitiktinai. Su Mindaugu sieja- protu pažinti Dievą. me Lietuvos valstybės susidarymą – tą ypač sudėtingą Nuostabūs gotikiniai portalai paprastiems viduramžių procesą, dėl kurio jau ne viena istorikų karta mokslo žmonėms ne tik teigė Dievo visagalybę jo sukurtai kūrini- dvikovose sulaužė krūvas plunksnakočių. Su Mindau- jai, apsakė Paskutiniojo teismo baisumus, bet ir teikė gyve- gu siejame ir pirmuosius krikščionybės žingsnius Lie- nimo džiaugsmą. Miestų valdantysis elitas, pavargęs nuo tuvoje. visuomeninių ir kitokių darbų, jau tada galėjo maloniai XIII a., kai ir gyveno Mindaugas, krikščioniškoji leisti vakarus su knyga rankose, o ne vien žaisdami azar- Europa jautė nepaprastą kultūrinį ir ekonominį paki- tinius žaidimus, prie kurių buvo priskiriami ir šachmatai. limą. Vakarų Europos miestai rungtyniavo tarpusavy- Turtingose Šampanės lygumose, tarp Reino ir Mozelio je, kuris iš jų pastatys aukštesnę ir puošnesnę katedrą. skardžių, iki pat vandenis ramiai plukdančios Arno upės, Prie katedrų veikiančiose mokyklose buvo studijuoja- zujo daugybė pirklių ir piligrimų. Vieni, krikščioniškąjį mi žymiausių viduramžių teologų traktatai, antikiniai pamaldumą derindami su noru praturtėti, siūlė pirkti, kiti, kūriniai, o universitetuose vykstančiuose disputuose geisdami sielos išganymo, buvo pirkėjai. Ir vieniems, ir ki- pretendentas į bakalauro laipsnį turėjo visiems įrody- tiems grėsė pakliūti į nagus kelių plėšikams, apgavikams, ti, kad ne tik klausėsi dėstytojo, kruopščiai užsirašinė- apsimetėliams varguoliams ir kitokiems perėjūnams, kurių jo, ką jis sakė, bet daug laiko skyrė ir savarankiškoms išganymu rūpinosi tokie pat keliauninkai – elgetaujantys studijoms. Du žymiausi XIII a. valdovai – Frydrichas vienuoliai. Štai su tokia kontroversiška krikščioniškąja Eu- II Hohenštaufenas ir Liudvikas IX Šventasis – rodė ropa susidūrė Mindaugas, savo valdomą valstybę nuspren- pavyzdį kitiems monarchams, kaip galima sėkmingai dęs pakylėti iki karalystės rango. valdyti karalystes, mokslą derinant su tikėjimu. Du Nors Mindaugo epocha traukė daugelį tyrinėtojų,1 iš žymiausi XIII a. popiežiai – Inocentas III ir Inocen- šešių istoriko Zenono Ivinskio suformuluotų Mindau- tas IV – tvirtai laikydami rankose universaliosios ga- go laikų problemų kai kurios taip ir liko neišspręstos. Su lios simbolius, krikščioniškajam pasauliui garantavo krikštu yra susijusi penktoji problema – ar Mindaugas liko valdžios pusiausvyrą, o šimtai pasišventusių vienuo- krikščionis iki mirties.2 Bet pradėkime nuo pradžių, t. y. lių drąsiai skelbė Gerąją Naujieną įvairioms tautoms nuo sumanymo krikštytis ir paties krikšto. ir gentims nuo Maroko iki pat Kinijos. Du didžiausi
104 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Mindaugo krikšto aplinkybės Ko gero, kitaip nė negalėjo būti – iki 1248–1249 m. įvykių Mindaugui jau buvo pavykę gerokai išplėsti savo domeną ir Trumpai pristatykime sudėtingas politines aplinkybes, valdžią. Mindaugo mėginimas po Saulės mūšio įsitvirtinti įvykių raidą – kaip kilo sumanymas krikštytis (ir karūnuo- Kurše ir gretimose žemėse puikiai atskleidžia, kokia lemtis tis), kodėl Mindaugas dėl krikšto kreipėsi būtent į Livoni- laukė Vykinto, jo sąjungininkų ir (greičiausiai) giminaičių jos ordiną. Pradėjęs vienyti Lietuvos valstybę, Mindaugas Bulionių valdų, jei tokie planai bus įgyvendinti. Nalšios ir susidūrė su giminaičių ir valdančiajai šeimai artimų asme- Deltuvos kunigaikščiai aptariamuoju laikotarpiu jau buvo nų pasipriešinimu. Giminės, kurios pradininkas, deja, nėra pripažinę Mindaugo valdžią (tą patvirtina Eiliuotoje Li- žinomas, viršūnėje Mindaugas įsitvirtino apie 1238 m., nes vonijos kronikoje aprašyta Mindaugo seserėno Lengvenio kaip tik tada Ipatijaus (Hipatijaus) metraštis užsiminė esant pergalė prieš vietos kunigaikščius). Anot Ipatijaus metraš- „Mindaugo Lietuvą“.3 Apie tuos metus vyresnysis Mindau- čio, Mindaugas sūnėnams sakęs: jeigu sugebėsite užkariau- go brolis Dausprungas jau buvo miręs (greičiausiai sava ti Rusios žemes, galėsite jas ir valdyti.5 Tautvilai, Edivydui, mirtimi). Manoma, kad Dausprungas palikęs mažamečius o vėliau ir Vykintui išvykus kariauti, Mindaugas užgrobė vaikus Tautvilą ir Edivydą, kurie vėliau buvo įvardyti kaip brolėnų žemes. Tas pats grėsė ir Vykinto valdoms – jas Mindaugo brolėnai. Sulaukę pilnametystės, jie buvo pasiųs- Mindaugas bandė užimti, o Vykinto sąjungininkus ku- ti kariauti į Rusią, konkrečiau – į Smolenską (1248 m.). Tai nigaikščius Bulionius nužudė, kad įsivirtintų jau ne tik rodo, kad giminės valdžią iš Dausprungo ir jo vaikų per- giminės domene, bet ir už jo. Susidorojęs su Bulioniais, ėmė jaunesnysis dėdė Mindaugas. Žinoma, tokia padėtis Mindaugas antrąkart vedė – tai buvo būsimoji karalienė, netenkino Dausprungaičių. Mindaugas tapo savo sūnėnų po krikšto gavusi Mortos vardą. Iki vedybų su Mindaugu ji globėju, taigi ir jų paveldėtų žemių siuzerenu. Globoti ma- buvo, jeigu tikėsime Ipatijaus metraščiu, vieno iš Bulionių – žamečius Dausprungaičius galbūt siekė ir Vykintas, nes jo Vismanto – žmona. sesuo buvo Tautvilos ir Edivydo motina, bet vargu ar Min- Dausprungaičiams Rusioje nesisekė, jie buvo sumušti, o daugas, Dausprungo brolis, perleido globą Vykintui (iš es- kariuomenė išsklaidyta. Tiesa, iš pradžių jiems pavyko nu- mės net ne valdančiosios giminės atstovui). Tad per dešimt galėti Maskvos kunigaikštį Mykolą, bet 1249 m. pradžioje metų (nuo 1238 m. iki 1248 m.) Mindaugas įtvirtino savo jo broliai sumušė Mindaugo brolėnus ir jų dėdę. Pralaimėję valdžią kaip giminės ir šeimos galva. Siekti valdžios padėjo Dausprungaičiai ir Vykintas negrįžo į Lietuvą, pabėgo pas vedybos su gretimų kunigaikštysčių valdovais – Haličo ku- Haličo kunigaikštį Danielių ir jo brolį Vasilką.6 Mindaugas nigaikštis Danielius vedė Mindaugo seserį (greičiausiai tai reikalavo bėglius išduoti, tačiau Danielius nepakluso. Sun- įvyko dar iki 1238 m., nes kaip tik tada Danielius prašė, kad ku pasakyti, kodėl (juk Danielius buvo susigiminiavęs su Mindaugas padėtų kovoti su Mozūrijos kunigaikščiu Kon- Mindaugu, kita vertus, jis buvo ir Dausprungaičių svainis). radu).4 Neužmirškime, kad vėliau Mindaugas savo dukte- Greičiausiai Danielius norėjo pasinaudoti Lietuvos politi- rį išleido už Danieliaus sūnaus Švarno, to paties, kuris po nėje viršūnėje kilusiu vaidu ir įtvirtinti savo siuzerenitetą Mindaugo nužudymo tapo Lietuvos valdovu. Paveldėtos sritims, besiribojančioms su Lietuva. Ipatijaus metraštis, žemės ir disponavimas globojamų sūnėnų žemėmis Min- pasakodamas apie Mindaugo pagalbą Danieliui 1238 m., daugui sudarė prielaidą kurti Lietuvos valstybę. minėjo ir Naugarduko kunigaikštį Iziaslavą, nors negalime Brolėnų ir jų dėdės (iš motinos pusės) Vykinto išsiunti- tvirtai teigti, kad jau tada jis buvo Mindaugo vasalas. Ta- mas kariauti į Rusią rodo, kad Mindaugas jau diktavo savo čiau netrukus jo vietą užėmė vyriausiasis Mindaugo sūnus sąlygas giminaičiams, o šie nebuvo pajėgūs pasipriešinti. Vaišvilkas (Vaišelga). Taigi Danieliui knietėjo užvaldyti Dausprungaičiai, jei ir vylėsi susigrąžinti valdžią tėvui pri- Naugarduką ir aplinkines žemes (dėl jų, beje, buvo su Lie- klausiusiose žemėse, tokių užmojų turėjo atsisakyti. Vykin- tuva kovojama ir vėliau). to išsiuntimas į karą rodo, kad valdžios troškę Dausprun- Danieliui atsisakius išduoti bėglius, ir Mindaugas, ir gaičiai labiau rėmėsi savo motinos, o ne tėvo giminaičiais. Dausprungaičiai suvokė, kad dabar konfliktą teks spręsti
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 105 karo lauke. Danielius kreipėsi pagalbos į artimiausius Len- Livoniją ir tolesnis Danieliaus bendradarbiavimas su kijos kunigaikščius, tačiau šie riejosi tarpusavyje. Kreipta- Tautvila rodo, kad šis pabėgimas laikytas neišvengia- si ir į gretimas baltų žemes – pirmiausia Jotvą. Dėl jos jau ma būtinybe, net jei su Haliču jis ir nebuvo derina- anksčiau susikryžiavo Mindaugo, Danieliaus, Mozūrijos mas. Kita vertus, Danieliaus nesėkmės vertė Tautvilą kunigaikščio ir Vokiečių ordino interesai, tad ir Jotvos di- ieškoti galingesnio sąjungininko, į kovą įtraukiant ir duomenė buvo susiskaldžiusi. Nenuostabu, kad Vykintas, Livonijos ordiną. jeigu tikėsime Ipatijaus metraščiu, buvo pasiųstas su dova- Rygoje Tautvila buvo priimtas kaip asmuo, nukentėjęs nomis, kad papirktų svyruojančius ir pamalonintų tuos, nuo Mindaugo tironijos. Greičiausiai 1250 m. pradžioje kurie buvo nusiteikę prieš Mindaugą.7 Iš Jotvos Vykintas (arba iki vidurio) Tautvila buvo iškilmingai pakrikštytas. su dovanomis nuskubėjo į Žemaitiją. Kartu čia jis bandė Iškart po krikšto Livonijos ordinas ėmė rengtis karo žygiui atkurti savo valdžią šeimos domene, kurį siekė užvaldyti į Lietuvą. Taip prasidėjo antras kovos dėl valdžios etapas, Mindaugas. Taigi Žemaitija taip pat nebuvo politiškai vie- turint aiškų tikslą – į Lietuvos sostą pasodinti Tautvilą. Tai- ninga. Dalis diduomenės greičiausiai buvo linkusi palaikyti gi į Lietuvą jau žiūrėta ne kaip į atskirų žemių konfederaci- Mindaugą, tačiau dalis vėl atsigręžė į Vykintą. Pasiuntiniai ją, o kaip į vieno asmens valdomą teritoriją.8 su dovanomis buvo pasiųsti ir į Livoniją. Santykius su ordi- Į šią teritoriją buvo galima patekti per Mindaugui pa- nu Danielius buvo užmezgęs jau anksčiau (dėl bažnytinės valdžią Nalšios kunigaikštystę. Jos niekas negynė, tad ma- unijos). Tačiau į Dausprungaičių kovą su Mindaugu dėl nytina, kad nalšėnai buvo Mindaugo domene, kur ir tu- tėvo žemių susigrąžinimo Livonijos ordinas pirminiame rėjo spręstis Lietuvos likimas. Eiliuotoji Livonijos kronika etape nesikišo. rašo, kad Livonijos magistro Andriaus Štirlando (Andrês Kad Dausprungaičiai siekė atkovoti Mindaugo užgrob- von Stîrland) vadovaujama kariuomenė, surinkta iš visų tą tėvoniją, o Danieliui rūpėjo Naugardukas, rodo pirmojo Livonijos kampelių, kaip niekada toli įsiveržė į Mindaugo jų kovos etapo geografija. Pirmiausia (apie 1249 m. vidurį) žemes.9 Mindaugas užsidarė anoniminėje pilyje, kurios Li- žygiuota į Naugarduką, tačiau užimti jo ir gretimų sričių vonijos ordino kariuomenė nešturmavo. Pasitenkinęs tuo, nepasisekė. Danieliaus ir Dausprungaičių kariauna siekė kad nusiaubė Lietuvą, Štirlandas greičiausiai grįžo atgal ir ir paties Mindaugo domeną. Lygia greta Vykintas pradėjo nieko nelaukęs dar kartą įsiveržė į Mindaugui paklusnias siaubti Mindaugo ir jam pavaldžių didikų žemes Žemai- žemes. Tiesa, šį kartą vyko ne į Mindaugo domeną, bet nu- tijoje. Vykintui, ko gero, pirmiausia rūpėjo įtvirtinti pra- siaubė jam palankių didikų žemes Žemaitijoje (tai pagalba rastas pozicijas tėvonijoje, tad ir jo kariuomenė vargu ar Vykintui). pasiekė buvusią Dausprungaičių arba Mindaugo teritoriją. Buvo aišku, kad Dausprungaičių konfliktas su Mindau- Greičiausiai sąjungininkų tikslas buvo ne tik atkovoti už- gu virto karu su kita valstybe – Livonijos ordinu. Tokiam grobtąsias žemes, bet ir vietoj Mindaugo į valdžios viršūnę karui Mindaugas nebuvo pasirengęs, be to, iš pietų jam iškelti Tautvilą. Tad kova dėl tėvonijos iš esmės virto kova grasino Haličo kunigaikštis Danielius. Mindaugas buvo dėl dominavimo šeimoje ir šeimai priklausančiose žemė- apsuptas priešų,10 bet politinis jų svoris buvo nevienodas. se, kurios jau buvo vieno asmens – Mindaugo – rankose. Susivieniję lyg ir dėl vieno tikslo, kiekvienas turėjo savų Dausprungaičiai ketino pasielgti su Mindaugu taip, kaip jis egoistinių siekių. Tautvilos įsitvirtinimas Lietuvoje Danie- pasielgė su jais. liui rūpėjo tiek, kiek jo paties įsitvirtinimas Naugarduke Tačiau įsitvirtinti Lietuvoje 1249 m. Tautvilai su ir gretimose žemėse, o Livonijos ordinui – tiek, kiek jis haličėnų kariuomene nepavyko, tų pačių metų pa- lems Tautvilos paklusnumą. Žinoma, tokio paklusnumo baigoje jis pasitraukė į Livoniją, į Haličą negrįžo. Ar tiesioginė išraiška – žemės, kuriomis Tautvila atsilygins tai buvo derinta su Danieliumi, nelabai aišku, nes savo sąjungininkams. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, pabėgdamas į Livoniją Tautvila išslydo iš Danieliaus Mindaugui reikėjo arba tęsti karą, arba išardyti trapią savo įtakos. Vis dėlto pasiuntinių su dovanomis kelionė į priešų sąjungą. Buvo pasirinktas antrasis variantas.
106 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Tuo tikslu Mindaugas, anot Ipatijaus metraščio, slapta 1251 m. liepos mėnesį. Popiežiaus ir pasiuntinių susitiki- nusiuntė pasiuntinius su dovanomis pas Livonijos magis- mas įvyko Milane, kur popiežius apsistojo pakeliui į Romą trą, ragindamas nužudyti Tautvilą. Tačiau Štirlandas pa- po priverstinės tremties Lione (Prancūzija). Savo bulėse, siūlė Mindaugui kitą planą – pačiam krikštytis ir prašyti iš skirtose Mindaugui, Inocentas IV pamini valdovo krikštą popiežiaus karališko vainiko.11 Livonijos magistras norėjo ir ketinimus statyti katedrą.14 1251 m. vasario pabaigoje, turėti rankose ir Tautvilos kortą, ir pririšti prie savęs Min- dar Lione aprobuodamas Vokiečių ordino ir Livonijos daugą, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, galėtų arkivyskupo sutartį, popiežius užsimena apie pagonis, pasinaudoti tiek vienu, tiek kitu. Reikia manyti, magistras norinčius apsikrikštyti, greičiausiai turėdamas omenyje laikė Mindaugą rimta politine figūra, su kuria galima ir būtent Mindaugą ir jo aplinką.15 Taigi, 1251 m. vasario pa- verta derėtis. Tautvilos valdžios įtvirtinimas Lietuvoje at- baigoje Mindaugas jau buvo katechizuojamas ir rengiamas rodė mažiau perspektyvus, sunkiau realizuojamas ir bran- krikštui. Tad didžiausia tikimybė, kad jis pakrikštytas per giau kainuojantis. Velykas, kurios 1251 m. buvo balandžio 16 d. Iškilminga Štai tokios sudėtingos aplinkybės lėmė, kad Mindaugas pasiuntinybė, savo kelionę pradėjusi iš Rygos, Mindaugo ryžosi priimti krikštą. Tai išsprendė daug problemų: buvo laiškų popiežiui surašymas ir Livonijos magistro tarpinin- išardyta Livonijos magistro, Haličo kunigaikščio ir Vykin- kavimas tarp jo ir popiežiaus taip pat užėmė nemažai laiko. to sąjunga, ordinas liovėsi rėmęs Tautvilą – iš Rygos šis ne- Be to, pasiuntiniai tiksliai nežinojo, kurioje Italijos dalyje trukus paspruko pas dėdę Vykintą, dar bandė tęsti kovą, jie užtiks popiežių. Mat mirus nuo Bažnyčios atskirtam vis dėlto galiausiai pasidavė, taip ir neatgavęs savo tėvo že- Šv. Romos imperatoriui ir Sicilijos karaliui Frydrichui II mių. Bet svarbiausia – krikštas atvėrė galimybę Mindaugui Hohenštaufenui (1250 m. pab.), Inocentas IV iš Liono, kur įtvirtinti savo valdžią tarptautiniu lygmeniu, šeimą pada- buvo priverstas reziduoti, įsiplieskus konfliktui su impe- ryti valdančiąja dinastija. Taip baigta kurti valstybę. ratoriumi, ruošėsi grįžti į Romą. Tačiau Frydricho II įpė- dinio Konrado IV faktinis atstovas Italijoje Manfredas vis Mindaugo krikštas dar kėlė grėsmę popiežiaus valdžiai, Italiją drebino gvelfų ir gibelinų kovos, todėl grįžti į Romą Inocentui IV pavyko Mindaugas sutiko su Livonijos magistro pasiūlymu ap- ne iš karto. sikrikštyti. Pradėtos aukščiausio lygio derybos – į Mindau- Šaltiniai labai lakoniškai užsimena apie Mindaugo go domeną atvyko pats Štirlandas. Per puotą buvo sutarta: krikštą. Eiliuotoji Livonijos kronika krikštą ir vėliau įvyku- kai Mindaugas priims krikštą, Livonijos ordinas neberems sią karūnaciją apskritai suplaka į vieną įvykį. Spėjama, kad Tautvilos, o atvirkščiai – palaikys Mindaugą. Mainais už Mindaugą krikštijo Livonijos ordino kunigas Kristijonas. šias paslaugas Mindaugas, gavęs karūną, pažadėjo perleisti Jis greičiausiai vadovavo ir Mindaugo kartu su jo artimai- Livonijos ordinui kai kurias žemes. Žinoma, magistro vizi- siais katechizacijai. Nėra duomenų, kad Mindaugo kate- tas tik apvainikavo jau iš anksto suderėtus dalykus. Dery- chizacija būtų rūpinęsis ir valdovą krikštijęs aukštesnio bos dėl krikšto (ir karūnacijos) greičiausiai prasidėjo dar rango dvasininkas. Vėlesnė, Lenkijos dominikonų įtvir- 1250 m. rudenį,12 nes katechumeno ir artimiausių jo gimi- tinta tradicija sako, esą Mindaugą krikštijo dominikonas naičių parengimas Krikšto sakramentui užtrukdavo kelis pal. Vitas, vėliau gavęs lietuvių (bet ne Lietuvos!) vyskupo mėnesius. Tarp dvasininkų, tuo tikslu atvykusių iš Rygos, šventinimus, tačiau esami šaltiniai to nepatvirtina. greičiausiai buvo ir Livonijos ordino kunigas Kristijonas, Per katechizaciją paprastai aiškinamos svarbiausios vėliau tapęs pirmuoju Lietuvos vyskupu.13 krikščionių tikėjimo dogmos, simbolių reikšmė, aptaria- Bažnytinė viduramžių liturgija reikalavo, kad suaugęs mas krikščioniškas gyvenimo būdas ir kiti svarbūs dalykai. asmuo būtų krikštijamas arba Jėzaus Krikšto dieną (sausio Mindaugas atstovavo senajai, ikikrikščioniškai religijai, pradžioje), arba per Velykas (pavasarį). Mindaugo ir Livo- kuri buvo politeistinė. Taigi turėjo įvykti ir vidinis Min- nijos ordino pasiuntiniai pas popiežių Inocentą IV atvyko daugo persilaužimas, kad galėtų nuo politeistinės religijos
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 107 nukariautomis Rusios žemėmis.18 Tą patvirtina Descriptio- nes terrarum („Pasaulio aprašymas“), kurio autorius ano- nimas sakėsi bendravęs su Rusioje misijas vykdančiais el- getaujančio ordino broliais.19 Vadinasi, Lietuvos karalystės evangelizacijai buvo mestos nemenkos jėgos.20 Dvasinin- kai pirmiausia ėmė naikinti pagonių artefaktus ir aiškinti krikščioniškąsias tiesas, nes to nepadarius neįmanomas nei atsivertimas, nei krikščionybės plėtra. Kur vyko Mindaugo krikštas, deja, nežinome. Iš karū- nacijai skirtų popiežiaus bulių aiškėja, kad bažnyčią Min- daugas dar tik ketino statyti, tad pirmoji bažnyčia Lietuvo- je, jeigu ir buvo pastatyta, tai jau po karūnacijos arba prieš pat ją. Krikštas galėjo vykti vienoje iš Mindaugo pilių, tam pašvęstoje vietoje įrengus koplyčią. Tiesa, pranciškonai ir dominikonai buvo iš Apaštalų Sosto gavę teisę Krikšto sa- kramentą teikti nebūtinai bažnyčioje ar koplyčioje. Taip jie galėjo elgtis stepėse ir kitose vietose, kur nesama krikščio- niškų centrų ar pastatų. Tačiau Mindaugo rangas vis dėlto verčia manyti, kad krikštas įvyko specialioje vietoje su vi- Popiežius Inocentas IV siunčia pranciškonus ir dominikonus misijoms somis apeigomis. į totorių kraštus. XV a. prancūzų miniatiūra Šaltinių palikti ir istoriografijos siūlomi įvaizdžiai pereiti prie monoteistinės. Kartu su Mindaugu buvo ka- techizuojami artimiausi jo aplinkos žmonės. Tiesa, vargu Ipatijaus metraštis, labai trumpai apibūdinęs Mindaugo ar laikotarpiu nuo 1250 m. rudens iki 1251 m. balandžio krikštą, su nepasitikėjimo ar net pagiežos gaidele priduria, buvo katechizuota ir Morta. Jos krikštas, kaip manoma, kad Mindaugo krikštas buvęs netikras: „Tačiau jo krikštas įvyko vėliau – 1251 m. rudenį ar žiemą, t. y. tada, kai ji tapo buvo apgaulingas. Slapta aukojo savo dievams [...] ir savo Mindaugo žmona (jos pirmasis vyras Vismantas žuvo grei- pagonybės atvirai laikėsi.“21 Dalis tyrinėtojų tai vertina čiausiai tų pačių metų antroje pusėje, todėl per Mindaugo kaip įrodymą, kad Mindaugas buvo „prastas“ krikščionis krikštą dvare jos dar nebuvo).16 arba kad visa Lietuva liko skendėti pagonybės ūkanose. Kaip rodo popiežiaus Inocento IV bulės ir Eiliuotoji Žinoma, tvirtinti, kad Mindaugo valdomoje Lietu- Livonijos kronika, į Mindaugo dvarą vykdyti katechiza- voje suklestėjo krikščionybė, būtų per drąsu. Galima cijos, be Kristijono, atvyko ir daugiau dvasininkų. Vėles- kalbėti tik apie vadinamąją taškinę christianizaciją. niuose įrašuose, Mindaugo karūnacijos aktuose minimi Neabejotina, kad Mindaugo dvare krikščionybė buvo pranciškonai ir dominikonai.17 1251 m. liepos 26 d. bule išpažįstama. Taip, beje, buvo visoje X a. pabaigos–XI a. Inocentas IV įpareigojo Livonijos vyskupus, kad šie pa- pirmosios pusės Naujojoje Europoje: krikščionybė įsi- dėtų Mindaugui christianizuoti visą valstybę, t. y. siųstų galėdavo tik valdovo dvare ar svarbiausiuose centruose, dvasininkus į Mindaugo žemes. Mortos aplinkoje būta ne abejotina, ar ji buvo „nusileidusi“ iki paprastų žmonių. vieno dvasininko, Eiliuotoji Livonijos kronika kai kuriuos Centruose buvo statomos bažnyčios arba koplyčios.22 mini vardais, pvz., Mortos nuodėmklausį Zivertą iš Tiu- Mindaugas nuolatinės rezidencijos arba sostinės ne- ringijos. Popiežiaus bulės rodo, kad misijos turėjo apimti turėjo, todėl nebuvo apsispręsta, kur statyti misijinės ne tik Mindaugo domeną, bet visą karalystę su Mindaugo vyskupijos katedrą. Dvaras keliaudavo (kieminėdavo)
108 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 iš vienos vietovės į kitą, dvasininkai visur vykdavo kar- Vertėtų prisiminti ir Descriptiones terrarum užuominą, tu su karalium, gabendami nešiojamuosius suveriamus kad lietuviai buvo auklėjami krikščionių auklių.27 Čia turi- altorius, liturginius daiktus, knygas. Jie atlikdavo ne tik ma omenyje diduomenė. Pirmosios krikščioniškos misijos liturginius patarnavimus dvarui, bet ir dirbdavo, pvz., Lietuvoje įsikūrė dar iki Mindaugui apsisprendžiant priim- raštininkais, todėl neįtikėtina, kad Mindaugas slapta ti krikščionybę. Antai kronikininkas Henrikas Latvis kelis nuo jų būtų aukojęs seniesiems dievams. kartus mini dvasininkus, vykusius pamokslauti į Lietuvą, Apskritai klaidinga manyti, kad konvertitai buvo pusiau arba tokiais dvasininkais tapusius lietuvius.28 Žinoma, tai pagonys, pusiau krikščionys. Kartais įrodinėjama, esą po buvo pavieniai atvejai, bet akivaizdu, kad lietuviai turėjo krikšto pradėtas garbinti krikščionių Dievas tapo vienu iš galimybių susipažinti su krikščionių tikėjimu. daugelio pagoniškų dievų. Krikščionybė neleido šalia Die- Taigi priimti krikščionybę Mindaugui, ko gero, nebuvo vo garbinti ko nors kito. Iš konvertitų ar net prima signatio psichologiškai sunku. Tik nereikėtų visko supaprastinti priėmusių asmenų iškart buvo reikalaujama laikytis priva- teigiant, esą vienas ar kitas pagoniškas dievas buvo tiesiog lomo krikščioniško gyvenimo būdo ir visų ritualų. Taigi, iškeistas į krikščionių Dievą, arba kad Mindaugo širdyje reikėjo arba įtikėti, arba netikėti, kito kelio paprasčiausiai krikščionių Dievas užėmė tam tikrą kertelę šalia kitų dievų. nebuvo. Mindaugas pasirinko įtikėjimą. Ipatijaus metraštininkas, taip pagiežingai aprašęs Mindau- Kitos religijos priėmimas neabejotinai reikalavo ir psi- go krikštą, neabejotinai vykdė metraščio užsakovo – Ha- chologinio (apsi)sprendimo. Kaip Mindaugas priėmė ličo kunigaikščio – politinę valią. Labai panašiai Lenkijos, krikščionybę ir kaip jis ja įtikėjo, nežinome. Nežinome, ir Vengrijos ar Čekijos valdovus krikščionis XI a. apibūdino koks buvo ikikrikščioniškas Mindaugo tikėjimas, tad nega- vokiečių kronikininkai. Tokiais „blogais“ krikščionimis lime pasakyti, ar priimti monoteistinį Dievą jam buvo psi- buvo vadinami ir Paelbio slavų, Pamario kunigaikščiai XII chologiškai sunku. Remdamiesi analogijomis su kitais kraš- ir XIII a. Todėl Ipatijaus metraštininko teiginių dėl slaptos tais, galėtume daryti prielaidą, kad lietuvių pagonybė XIII a. Mindaugo pagonybės neturėtume suprasti pažodžiui. jau buvo perėmusi kai kuriuos krikščionybės bruožus, nors Kad Mindaugas stengėsi savo dvare palaikyti krikš- nėra jokių įrodymų, kad būtent XIII a. pagonių religijoje čionybę, liudija ne tik Eiliuotoji Livonijos kronika, bet ir atsirado aukščiausiasis dievas. Lenkija, Skandinavijos šalys, popiežių bulės. Antai 1255 m. kovo 6 d. popiežiaus Alek- Paelbio slavų regionas, prieš oficialiai tapdami krikščioniš- sandro IV bulėje, skirtoje Mindaugui, kalbama apie „pa- kais kraštais, patyrė tam tikras pagonybės transformacijas gonybės klystkelyje“ esančių pagonių (ir ne tik) pajungimą (atsirado trigalviai arba triveidžiai stabai – akivaizdi aliuzija Kristaus tikėjimui.29 Vargu ar tai buvo tik įprasta popie- į krikščionių Dievo trejybę, bažnyčių pavyzdžiu pradėta žiaus kanceliarijos klišė, nes naracinėje dalyje popiežius statyti arba įrenginėti šventyklas, pagonių dievams buvo mini paties Mindaugo laišką dėl pagonių atvertimo. Tapęs suteikiama krikščionių Dievo galia ir pan.).23 Manoma, krikščioniu, Mindaugas buvo suinteresuotas, kad krikščio- kad Lietuvoje greičiausiai XIII a. iškilo kariauninkų dievas nybė plistų Lietuvoje, nes per tai skleidėsi jo paties, kaip Perkūnas,24 tiesa, Ipatijaus metraščio pateiktame dievų są- valdovo krikščionio, galia ir valdžios legitimacija. Net jei raše jis nėra minimas, bet paminėtas XIII a. antrojoje pu- pritarsime istoriografijoje vyraujančiai nuomonei, kad sėje Jono Malalos sudarytame kronikos intarpe. Kai kurie Mindaugas apsikrikštijo grynai politiniais sumetimais, vis tyrinėtojai yra linkę manyti, kad lietuviai be Perkūno turėję tiek samprotavimai, esą Mindaugas ir toliau liko pagonis ir aukščiausiąjį dievą.25 Šventaragio mitas, jeigu juo tikėsi- arba pusiau pagonis, neturi pagrindo. Mindaugas puikiai me, nes jis pateiktas vėlyvoje Bychov(e)co kronikoje, rodo, suvokė krikščionybės teikiamą galią, tą rodo ir jo prašy- kad šis aukščiausiasis dievas turėjo akivaizdžių sąsajų su mas, kad popiežius leistų karūnuoti įpėdinį. Jeigu Mindau- krikščionių Dievu. Pavyzdžiui, pagal Šventaragio mitą šis gas iš tikrųjų būtų dviveidiškai ir toliau aukojęs pagonių aukščiausiasis dievas, lygiai kaip ir krikščionių Dievas, teis dievams, popiežius tokio leidimo nebūtų davęs. Įpėdinio mirusiųjų sielas.26 karūnavimas rodo ir kitą dalyką – jis turėjo būti katalikas,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 109 o Mindaugo dinastija – katalikiška. Be to, popiežius priėmė kuris žmonos klausė, ją gerbė ir greičiausiai mylėjo, Lietuvą į Apaštalų Sostą, pripažindamas, kad ji lygiavertė buvo pusiau pagonis arba krikščionis „dėl akių“. su kitomis krikščioniškomis valstybėmis (teoriškai visos jos buvo šv. Petro lenai). Siekdamas, kad Lietuvos vys- Mindaugo apostazės klausimas kupija būtų subordinuota tiesiogiai Apaštalų Sostui, o ne Rygos arkivyskupijai, Mindaugas negalėjo tik Krikštą lydėjo valdovo karūnacija – to paties proceso apsimetinėti esąs uolus krikščionis. Tai buvo jo, kaip sudėtinė ir neatsiejama dalis. Apie ją pastaruoju metu valdovo, teisė ir pareiga. jau ne kartą rašyta, todėl plačiau ties tuo nesustosiu. Pavaldiniai irgi nereiškė didelio nepasitenkinimo Lietuvos vyskupijos steigimo peripetijos, vyskupo Vito tuo, kad Mindaugas ir jo šeima apsikrikštijo. Jeigu ti- paskyrimas taip pat buvo Mindaugo krikšto pasekmė. kėsime Eiliuotąja Livonijos kronika, žemaičiai, praė- Kita problema – Mindaugo apostazė. jus dešimčiai metų po krikšto, sakė mylintys karalių.30 Teodoras Narbutas XIX a. suabejojo, ar tikrai Min- Taigi, valdovo religijos pakeitimas nesumažino paval- daugas grįžo į pagonybę. Pasak jo, karalius dar 1262 m. dinių ištikimybės. Kita vertus, Mindaugas, priėmęs esą vykęs į Romą pas popiežių, gavęs jo atleidimą, o grį- krikščionybę, vargu ar dairėsi į aplinkinius, svarsty- žęs uoliai platino krikščionybę, todėl ir buvo nužudytas. damas, ką pasakys žmonės. Atvirkščiai, jo pavyzdys Lenkų tyrinėtojas Julijus Latkowskis XIX a. pabaigoje turėjo užkrėsti pavaldinius. taip pat teigė, kad Mindaugas iki gyvenimo pabaigos Atkreiptinas dėmesys, kad Eiliuotoji Livonijos kronika buvo krikščionis, nors dauguma to meto tyrinėtojų ir gana palankiai vertina Mindaugą, aprašydama įvykius po rašytojų įrodinėjo priešingai.32 Tiesa, dokumentais ne- krikšto (iki Lietuvos karo su Livonijos ordinu). Kronika patvirtintus Narbuto teiginius apie Mindaugo kelionę į buvo rašoma praėjus nemažai laiko po Mindaugo nužu- Romą Latkowskis atmetė. dymo, tačiau anoniminis autorius, skirtingai negu Ipa- Dabartinė lietuvių istoriografija vieningos nuomo- tijaus metraštininkas, nevadina Mindaugo apsimetėliu nės dėl Mindaugo apostazės neturi, tačiau vis dažniau krikščioniu. Mindaugas puikiai suvokė bent jau politinę pasigirsta balsų, kad Mindaugą atskalūnu pavertė Li- krikšto svarbą, o kokia buvo psichologinė valdovo nuos- vonijos ordino propaganda. Juozapas Stakauskas, iš tata, galime tik spėlioti. lietuvių istorikų bene plačiausiai tyrinėjęs apostazės Tiesa, Eiliuotoji Livonijos kronika labai gražiai api- klausimą, logiškai dėliodamas argumentus „už“ ir būdina Mindaugo žmonos Mortos psichologinį nusis- „prieš“, priėjo prie išvados, kad Mindaugas neatsisakė tatymą krikščionybės atžvilgiu. Kadangi priimant kai krikščionybės. Stakauskas labai aiškiai atskyrė Min- kuriuos politinius sprendimus dalyvaudavo ir ji, dary- daugo įsitraukimą į karą prieš Livonijos ordiną nuo dama įtaką savo vyrui karalienė vadovaudavosi, pasak asmeninio krikščionybės išlaikymo. Tai du skirtingi kronikos, krikščioniška morale. Todėl neatmestina, kad dalykai, kuriuos istoriografija, remdamasi Eiliuotąja krikščioniškoji moralė buvo nesvetima ir Mindaugui. Livonijos kronika, suplakė į vieną. Joje pateiktas gana Be to, Morta pavaizduota kaip ypač uoli krikščionė. Is- ilgas žemaičių dialogas su Mindaugu – po pergalingo torija pateikia daug pavyzdžių, kai konvertitai, prade- Durbės mūšio jie reikalavo, kad karalius įsitrauktų į dant valdovais ir jų žmonomis, baigiant paprastais mir- karą prieš Livonijos ordiną.33 Tą pokalbį, reikia many- tingaisiais, tapdavo ypač uolūs krikščionybės gynėjai ti, bus išgalvojęs pats eiliuotojas – juk kronika parašy- ir skleidėjai. Tai patvirtina ir archeologinė medžiaga iš ta praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po įvykių! artimiausių kraštų – Lenkijos, Skandinavijos.31 Kroni- Stakauskas atkreipė dėmesį ir į tai, kaip laisvai kroni- kos eiliuotojas, nors ir sutirštindamas spalvas, stengėsi kininkas prikergia apostato etiketę kitiems Mindaugo pateikti kiek įmanoma tikslesnį psichologinį Mortos šeimos nariams, pasak jo, Vaišvilkas pagoniškų papro- paveikslą. Juo keisčiau skamba mintis, kad sutuoktinis, čių laikėsi net tada, kai jau buvo įkūręs vienuolyną, ku-
110 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 riame gyveno.34 Taigi pernelyg sureikšminti kronikoje daugo nužudymą turėjo pasiekti ir tą kraštą. Čekija, kaip aprašyto pokalbio, pateikiant jį kaip akivaizdų Min- ir Lenkija, XIII a. viduryje ėmėsi iniciatyvos steigti mi- daugo apostazės įrodymą, nereikėtų. sijines vyskupijas Lietuvos karalystės pašonėje, čekų ir Istorikai, pasisakantys „už“ Mindaugo apostazę, re- lenkų misionieriai palaikė ryšius tiek su Vokiečių ordi- miasi ne tik kronika, bet ir Ipatijaus metraščio žinute no ir gretimų šalių dvasininkais, tiek su Apaštalų Sostu, apie tai, esą karalius slapta atlikdavo pagoniškas apeigas. popiežius Klemensas IV galėjo tiesiai iš jų gauti išsamią Šios žinutės patikimumą jau aptarėme. Kiti šaltiniai arba informaciją apie įvykius Lietuvoje. Beje, popiežiaus bulė pakartoja minėtų šaltinių informaciją, arba iš jų net nėra yra chronologiškai ankstyviausia žinutė apie Mindau- aišku, ar kalbama būtent apie Mindaugą. go nužudymą. Eiliuotoji Livonijos kronika ir Ipatijaus Dėliodamas argumentus „prieš“, Stakauskas ypač pa- metraštis buvo parašyti jau XIII a. pabaigoje. Ypač at- brėžė popiežiaus Klemenso IV 1268 m. sausio 20 d. bulę, sižvelgtina į aplinkybes, kuriomis buvo rašoma Eiliuo- kurioje užsiminta apie šviesaus atminimo Mindaugą. Beje, toji Livonijos kronika – vyko Livonijos ordino ir Rygos šioje bulėje, skirtoje Čekijos karaliui Pšemislui Otokarui II, arkivyskupo ginčas dėl žemių ir teisinės subordinacijos, trumpai pristatyta ir Mindaugo biografija, akcentuojant tris todėl Vokiečių ordinas buvo suinteresuotas Mindaugą svarbiausius įvykius – Mindaugo krikštą, karūnaciją, sank- vaizduoti kaip atskalūną, atmetant kaltinimus, kad dėl cionuotą Apaštalų Sosto, ir karaliaus nužudymą. Žudikai nužudymo kaltas pats. Visa tai verčia manyti, kad Min- vadinami „pragaišties sūnumis“.35 Taigi popiežius buvo daugas vis dėlto neatskilo nuo krikščionybės. informuotas apie sąmokslą, kurio auka tapo karalius Min- daugas. Iš tikrųjų, jeigu manysime, kad paklausęs žemaičių Krikšto reikšmė, arba Vietoj išvadų pasiuntinių ir paveiktas Treniotos žodžių Mindaugas atkri- to į pagonybę, tai kodėl visi šie asmenys, karštai prisiekinėję Oficialiai Mindaugo krikštas buvo pirmas bandymas meilę valdovui, staiga susimokė prieš jį ir jo sūnus, tarp ku- įvesti krikščionybę valstybės lygmeniu. Mindaugas, kaip rių greičiausiai buvo ir sosto įpėdinis? Juk Mindaugas sutiko ir kiti Naujosios Europos valdovai, po krikšto buvo ka- su jų keliamomis sąlygomis. Į šį klausimą Stakauskas atsakė rūnuotas ir tapo lygiaverčiu valdovu krikščioniu. Bet, taip: sąmokslininkų taikinys buvo katalikiškoji dinastija, į skirtingai nuo X a. pab.–XII a. Naujosios Europos valdo- sostą jie norėjo pasodinti visai kitą žmogų. Taigi, pagoniš- vų, Mindaugas krikštą priėmė ne per vedybas, bet gavo kai reakcijai atstovavo sąmokslininkai, o ne Mindaugas. Tą iš keisto valstybinio darinio – Livonijos ordino, kuris po įvertindamas Klemensas IV ir užsiminė apie Lietuvos ka- Saulės mūšio tapo Vokiečių ordino dalimi, – rankų. To- ralių, kaip apie krikščionį, nužudytą netikinčiųjų, t. y. apos- dėl dinastinė sąjunga buvo neįmanoma, o dažna magistrų tatų. Žinant tragiškas Mindaugo nužudymo aplinkybes, kaita, Livonijos politinio elito susiskaldymas negarantavo nevertėtų abejoti Apaštalų Sosto žodžiais. gerų ilgalaikių santykių. Nepaisant to, Mindaugui vis dėl- Tiesa, kyla kitas klausimas, į kurį Stakauskas irgi ban- to pavyko užmegzti ryšį su magistru ir gauti tarptautinį dė atsakyti. Iš kur popiežius sužinojo, kad Mindaugas savo valstybės pripažinimą. Tai pirma. žuvo būtent nuo atskalūnų ir pagonių rankos? Šią žinią į Antra, Mindaugui pavyko, kaip ir kitiems Naujosios Laterano rūmus Romoje atnešė Livonijos ordino pasiun- Europos valdovams, apsikrikštyti savarankiškai, o ne būti tiniai ir dvasininkai, pabėgę iš Lietuvos, į kurią jie buvo apkrikštytam. Nors už suteiktą pagalbą teko kai kurias že- nusiųsti, kad apsikrikštijusiam karaliui padėtų evangeli- mes perleisti Livonijos ordinui, tačiau jo vasalu Mindaugas zuoti valstybę. Apie tragiškus įvykius greičiausiai buvo netapo. Statusas, kurį popiežius Inocentas IV suteikė dar informuotas ir pirmasis Lietuvos vyskupas Kristijonas, iki karūnavimo, garantavo Mindaugui visišką savarankiš- kuris 1259 m. rudenį išvyko į Vokietiją ir Lietuvon ne- kumą. Toks savarankiškumas buvo suteiktas ir Lietuvos begrįžo. Kadangi 1268 m. sausio 20 d. bule popiežius vyskupijai. Deja, po Mindaugo nužudymo viską vėl reikėjo Klemensas IV kreipėsi į Čekijos karalių, žinia apie Min- pradėti nuo pradžių ir jau visai kitokiomis sąlygomis.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 111 Zenonas Ivinskis karaliaus veiklą įvertino taip: Mindau- 17 Mindaugo knyga, p. 70. gas savo krikštu nubrėžė politinę valdovų liniją – priimti 18 Ibid., p. 78. Vakarų, o ne Rytų Bažnyčios krikščionybę. Gediminaičių 19 Ibid., p. 89. dinastija tokią programą kaip tik ir siekė realizuoti (galiau- 20 Plačiau apie vykdytas misijas – Darius Baronas, Vilniaus pranciškonų kankiniai ir jų siai tą įvykdė Jogaila). Mindaugo įkurtoji valstybė nežlugo, kultas XIV–XX a. [Studia Franciscana Lithuanica/4], Vilnius, 2010, p. 51–58. net ir netekusi karaliaus. Nors daugiau kaip šimtą metų Lie- 21 Mindaugo knyga, p. 111–112. Istorikas Darius Baronas pagrįstai suabejojo me- tuva buvo pagoniška (išskyrus prisijungtąsias Rusios žemes, traštininko žodžiais, kad Mindaugo krikštas „buvo apgaulingas“, plačiau žr.: Da- kur įsitvirtino Rytų apeigų Bažnyčia), aplinkinių valstybių rius Baronas, „Katalikiška ir stačiatikiška Lietuva XIII a.“, In: Lietuvos valstybės susi- valdovai krikščionys buvo priversti susitaikyti su tokiu jos kūrimas europiniame kontekste (sud. R. Petrauskas), Vilnius, 2008, p. 253–254. statusu. Ivinskis padarė ir dar vieną nepaprastai svarbią iš- 22 Europinis kontekstas pateiktas straipsnių rinkinyje Christianization and the Rise vadą: jeigu katalikas Mindaugas nebūtų buvęs nužudytas, of Christian Monarchy: Scandinavia, Central Europe and Rus’ c. 900–1200 (ed. N. jo įpėdiniai būtų išlaikę ir karaliaus karūną, taigi krikštas ir Berend), Cambridge, 2007. karalystės statusas būtų įgijęs tęstinumą.36 Deja, Treniota su 23 Apie tai plačiau žr.: Henryk Łowmiański, Religia słowian i jej upadek (w VI– kitais sąmokslininkais nepaliko Lietuvai pasirinkimo – su XII), Warszawa, 1979; Stanisław Rosik, Interpretacja chrześcijańska religii po- Mindaugu buvo nužudyta visa katalikiškoji dinastija, o kar- gańskich Słowian w świetle kronik niemieckich XI–XII wieku (Thietmar, Adam z tu su ja prarastas ir karalystės statusas. Atgaivinti krikščio- Bremy, Helmold), Wrocław, 2000. nybę, tiesa, Rytų apeigų, bandė Mindaugo sūnus iš pirmo- 24 Nijolė Laurinkienė, Senovės lietuvių dievas Perkūnas kalboje, tautosakoje, istori- sios santuokos Vaišvilkas, tačiau nužudytas buvo ir jis... niuose šaltiniuose, Vilnius, 1996, p. 55–71. 25 Išsamiau žr.: Gintaras Beresnevičius, Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas, Vilnius, 2001, p. 79–81, 1 Iš naujesnių studijų patartina pasidomėti – Edvardas Gudavičius, Mindaugas, Vil- 26 Išsamesnę Šventaragio mito interpretaciją žr.: Gintaras Beresnevičius, Baltų reli- nius, 1998; Mindaugas karalius (sud. V. Ališauskas), Vilnius, 2008. Aktualumo nėra ginės reformos, Vilnius, 1995, p. 135–181. praradusi ir Juozapo Stakausko knyga Lietuva ir Vakarų Europa XIII-me amžiuje, 27 Mindaugo knyga, p. 87. Kaunas, 1934. 28 Heinrichs Livländische Chronik, Scriptores rerum Germanicarum (ed. L. Arbusow, 2 Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma, A. Bauer), Hannover, 1955, Lib. III, cap. 9, §4, p. 28: „Referebat sacerdos quidam, qui 1978, p. 156. tunc in Lethonia captivus tenebatur, Iohannes nomine [...]“. Ibid., Lib. III, cap. 15, §9, 3 Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių (sud. D. Antanavičius, p. 99: „Erat autem Philippus idem de gente Lettonum et in curia episcopi enutritus et D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas), Vilnius, 2005, p. 109. adeo fidelis effectus, ut interpres ad keteras gentes docendas mitteretur [...]“. 4 Gudavičius, op. cit., p. 200–201. 29 Mindaugo knyga. p. 78. 5 Mindaugo knyga, p. 110. 30 Mindaugo knyga, p. 288, eil. 6401. 6 Gudavičius, op. cit., p. 212–213. 31 Marian Rębkowski, Chrystianizacja Pomorza Zachodniego. Studia archeologizcne, 7 Mindaugo knyga, p. 111. Szczecin, 2007, s. 144–159; Anne Sofie Gräslund, The Christianization of Central 8 Gudavičius, op. cit., p. 215–2218. Sweden from a Female Perspective, Rom und Byzanz im Norden. Mission und 9 Mindaugo knyga, p. 246, eil. 3349. Glaubenswechsel im Ostseeraum während des 8–14 Jahrhunderts (ed. M. Müller– 10 Gudavičius, op. cit., p. 221. Wille), Stuttgart, 1997, Band I, p. 313–329. 11 Mindaugo knyga, p. 111. 32 Išsamiau apie lenkų istorikų tyrimus, skirtus Mindaugui XIX a. pab.–XX a., žr.: Jan 12 Gudavičius, op. cit., p. 222–225. Jurkiewicz, „Mindaugas Lenkijos XIX ir XX a. istoriografijoje“, Lituanistica, 2003, 13 Z. Ivinskio manymu, per Mindaugo krikštą Kristijonas buvo Vokietijoje. Ivinskis, nr. 4 (56), p. 4–8. op. cit., p. 171. 33 Mindaugo knyga, p. 288–289, eil. 6363–6430. 14 Mindaugo knyga, p. 66. 34 Stakauskas, op. cit., p. 197–198; Plg. Mindaugo knyga, p. 300, eil. 7204–7206. 15 Stakauskas, op. cit., p. 78–80. 35 Mindaugo knyga, p. 152. 16 Gudavičius, op. cit., p. 233–234. 36 Ivinskis, op. cit., p. 195.
112 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Petras Stankeras
ISPANIJOS PILIETINIS KARAS – GENERALINĖ DIDŽIOJO PASAULINIO KARO REPETICIJA*
arptautinė pagalbos revoliucionieriams organi- vadovėlių ar atlasų. Dauguma iš jų buvo idealistai, ti- Tzacija (MOPR) 1936 m. rugsėjo 23 d. išplatino kėjo šviesiu rytojum, žmonijos aušra, visuotine laime, atsišaukimą, kviesdama viso pasaulio darbininkus neabejojo didžiule, svarbia darbininkų ir valstiečių rengti demonstracijas, mitingus, siųsti solidarumo te- valstybės misija. legramas Ispanijos Respublikos vyriausybei. MOPR’as Interbrigados sudarė 15 proc. ispanų Liaudies ar- mažiausiai rūpinosi nemokamos sriubos ar padėvėtų mijos. Anglų istorikas Hugh Thomasas apskaičiavo: drabužių dalijimu revoliucinių kovų veteranams. Tai tarp interbrigadų kovotojų buvo apie 10 000 prancū- buvo tarptautinis sambūris, kuris finansavo revoliuci- zų, 5000 vokiečių ir austrų, 5200 lenkų ir ukrainiečių nę propagandą, ginkluotas akcijas ir nelegalius kovos [iš jų 3200 žuvo – P. S.], 3350 italų, 2800 amerikiečių, su vyriausybėmis metodus visame pasaulyje. Pagrin- 2000 britų, 1500 jugoslavų, 1500 čekų, 1000 vengrų, dinis finansavimo šaltinis buvo Maskvos Kremlius, 1000 skandinavų ir kt. Sakoma, kad buvo apie 7000 „tarptautinių pagalbininkų“ veiklai vadovavo aukšti savanorių žydų. 2–3 tūkstančius rusų iš Sovietų Są- NKVD pareigūnai. 1936 m. rugsėjį Komunistų in- jungos vargu ar galima laikyti savanoriais. Kovodami ternacionalas pritarė interbrigadų Ispanijoje kūrimui su nacionalistais, Ispanijoje žuvo, mirė nuo žaizdų, (pirmieji kovotojai į būsimą savo bazę atvyko spalio dingo be žinios ir buvo sužeista apie 20 000 inter- viduryje). Spalio 22 d. Ispanijos Respublikos vyriausy- nacionalistų – nukauta 2000 vokiečių, 1000 prancūzų, bė paskelbė dekretą apie kovinių interbrigadų steigimą 900 amerikiečių, 500 anglų… šalia Ispanijos Liaudies armijos. Interbrigados nepriklausė Ispanijos Respublikos Prieš pasirodant fronte pirmajai interbrigadai – tai reguliariosios kariuomenės daliniams. Visa karinė ir buvo italų liberalsocialistų judėjimo Giustizia e Liber- politinė jų vadovybė buvo komunistų rankose, o sava- ti (Teisingumas ir laisvė) kovotojai, už respublikonus norius karius kruopščiai tikrindavo sovietų saugumo jau kovėsi nemažai atvykėlių iš užsienio. Tarp 1936 m. agentai. Brigadų šūkiai buvo: „Ispanija – Europos fa- spalio–1937 m. liepos buvo suburtos aštuonios inter- šizmo kapo duobė“, „No pasaran!“ („Jie nepraeis!“) ir brigados, kurios kovėsi lemiamuose Ispanijos pilieti- „Adelante!“ („Į priekį!“). nio karo frontuose. 42 tūkstančiai savanorių iš 54 pa- Internacionalistų vadai neturėjo karinės patirties. saulio šalių buvo pasirengę kautis ir mirti už kraštą, Vyriausiasis karinis patarėjas pulkininkas Karolis apie kurį dauguma tikriausiai žinojo tik iš mokyklinių Swerczewskis (Valteris) buvo lenkų karininkas, dir- bęs sovietų saugumo tarnyboms. Generaliniai brigadų * Tęsinys iš nr. 6. Pabaiga. inspektoriai ir vyriausieji politiniai vadai buvo italų
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 113 komunistai. Svetimšaliai savanoriai laikėsi nepaprastai vienas – Šventojo Georgijaus ordino kavalierius. Po drąsiai. Kariai gyveno ir kovojo sunkiomis sąlygomis, karo visi rusų baltosios gvardijos kariai gavo Ispanijos drausmė buvo be galo griežta – už menkiausią nusi- pilietybę, pergalės parade Valensijoje šalia Ispanijos žengimą grėsė mirties bausmė. Internacionalistams vėliavos jie nešė ir Rusijos trispalvę. buvo pavesta ne tik kautis frontuose, bet ir brutalia Didžiausias savanorių karinis dalinys, kovojantis jėga slopinti socialistus ir anarchistus – buvusius ko- nacionalistų pusėje, buvo portugalų legionas. Portuga- munistų bendražygius. lijos vadovas António de Oliveira Salazaras į kaimyni- Interbrigados Ispanijoje – vienas ryškiausių to meto nę šalį nusiuntė 20 tūkstančių kareivių. Legionas buvo demokratinių jėgų tarptautinio solidarumo pavyzdžių. įsteigtas 1936 m. rugsėjo 16 d. kaip savanorių dalinys, Paradoksas tas, kad joms dirigavo tikrai nedemokrati- turintis karinę struktūrą, jo tikslas buvo „kova su re- nis Kremlius, tik 1938 m. pabaigoje pažadėjęs, kad in- voliucinėmis doktrinomis, ypač su komunizmu ir anar- terbrigados bus išvestos iš Ispanijos. Spalio 24 d. 12 000 chizmu“. savanorių karių užsieniečių paliko fronto liniją (kaip Generolo Franco pusėn stojo 700 Airijos fašistų, tik tuo metu vyko aršūs mūšiai prie Ebro). Jie atsidūrė būriui vadovavo generolas Eoina O’Duffy’s. Ispanijo- demobilizacijos stovyklose, kur jų laukė griežta Tau- je jis išsilaipino 1936 m. gruodžio 25 d. ir kovojo iki tų Sąjungos patikra. Tie, kurie turėjo galimybę grįžti 1937 m. birželio 18 d. Per tą laiką 67 airiai žuvo. į Tėvynę, greitai išvyko iš Ispanijos. Interbrigadų ka- Nei vienos, nei kitos pusės savanoriai nebuvo sam- riai lenkai (Lenkijos vyriausybė atėmė iš jų pilietybę diniai, jie nesiekė asmeninės naudos, kovėsi iš idėjos, ir atgal į šalį neįsileido), vokiečiai ir italai neturėjo kur gynė savo tiesą: vieni nuoširdžiai tikėjo, kad gelbsti dėtis, laukė galimybės išvykti į Meksiką – tai vienintelė Europą nuo plintančio stalininio komunizmo, kiti šalis, sutikusi juos priimti. Tų, kurie bandė pasislėpti vylėsi, kad išvaduos Europą nuo fašizmo grėsmės. Sovietų Sąjungoje, likimas buvo siaubingas. Maskvoje Respublikonų pusėje kovoję vakariečiai jautė dideles juos sutiko kaip didvyrius, leido žygiuoti per Raudo- simpatijas darbininkų ir valstiečių valstybei, tačiau nąją aikštę, sveikinant minioms, o vėliau visus išvežė į nenoromis pylė vandenį ant Stalino, kuris bandė Eu- Sibirą. Stalinui Maskvoje didvyrių nereikėjo. Toks at- ropos Vakaruose sukurti placdarmą revoliucijos eks- pildas laukė brolžudiško karo herojų… portui, malūno. Franco pusėje irgi kovėsi kelios dešimtys tūkstančių Pradedant XVIII a., Rusija nuolatos aktyviai kišosi užsienio savanorių: portugalų, prancūzų, rumunų, ai- į europinius konfliktus. Vienintelė valstybė, ideologi- rių, rusų ir kitų. Tarp rusų buvo nemažai vadinamųjų niais ir politiniais sumetimais atvirai rėmusi Ispanijos „baltagvardiečių“, prieglobstį nuo bolševikų teroro ra- Respubliką, buvo Rusija, tuometinė Sovietų Sąjunga, dusių laisvojoje Europoje. Būtent jie Prancūzijos oro nuo 1936 m. rugsėjo dosniai, nors ne visai oficialiai, uoste sudegino respublikonų nupirktus lėktuvus, pa- siuntusi žmones ir medžiagas. ruoštus skristi į Ispaniją. Rusų generolas majoras Ana- Rugsėjo pabaigoje į Ispaniją atvyko 200 sovietų la- tolijus Fokas, nacionalistų armijoje gavęs leitenanto kūnų savanorių. Iš SSRS respublikonams buvo gabe- laipsnį, kreipdamasis į savo karius pasakė: „Tie iš mūsų, nami 475 koviniai lėktuvai, bet dalis jų sulaikyta Pran- kurie kovos už nacionalinę Ispaniją prieš III Internacio- cūzijoje. Tik per vieną 1936 m. spalio mėnesį Sovietų nalą, kitaip sakant, prieš bolševikus, kartu atliks ir savo Sąjungoje buvo surinkta 47 milijonai rublių Ispanijos pareigą baltajai Rusijai.“ Rusų baltagvardiečių elitinės kovotojams. SSRS laivai nugabeno į Ispaniją tūkstan- kuopos karių uniformos skiriamasis ženklas buvo rau- čius tonų krovinių, nupirktų už šiuos pinigus. Atgal dona beretė. Kuopa kovėsi karščiausiuose fronto ruo- laivai atvežė daugybę Ispanijos vaikų, kurių tėvai žuvo žuose. Tarp karių buvo dešimt Georgijaus Kryžiaus ka- kovodami su frankistais – pirmas toks „vaikų laivas“ valierių, trys – apdovanoti vardiniu Georgijaus ginklu, atplaukė iš Valensijos 1937 m. pavasarį, liepos mėnesį
114 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 atplukdyta į Kronštatą dar pusantro tūkstančio naš- didvyrio vardą. Nustatyta, kad žuvo kas šeštas lakū- laičių. Iš viso į Sovietų Sąjungą atgabenta beveik 3000 nas ir tankistas. ispanų nuo 3 iki 16 metų amžiaus. SSRS jiems įsteigta Giedrame Ispanijos danguje ypač pasižymėjo 15 vaikų namų. Vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo sovietiniai naikintuvai I-16, respublikonai vadino metais Sovietų Sąjungos pusėje kovojo 800 ispanų, 151 juos „asiliukais“, o frankistai – „žiurkėmis“ (rata). žuvo, 15 dingo be žinios. Dangaus platybes raižė beveik 300 šių „padarų“. I-16 Per visą pilietinį karą Sovietų Sąjunga ispanų respu- suartėdavo su priešo eskadrile skrisdamas pažeme, blikonams suteikė apčiuopiamą pagalbą: 806 lėktuvus o tada netikėtai atakuodavo iš apačios. Frankistams (daugiausia naikintuvus), 362 tankus, 120 šarvuočių, tai priminė velniškas žiurkes, iššokančias tiesiog iš 1555 patrankas, apie pusę milijono šautuvų, 340 gra- po kojų. Įdomu, kad sovietinių karo lėktuvų uode- natsvaidžių, 15 113 kulkosvaidžių, 20 486 sunkiuosius gas puošė ne raudonos žvaigždės, o mikimauzai. kulkosvaidžius, 340 minosvaidžių, 500 tūkstančių gra- Pilietinio karo metais respublikonų aviacija laimėjo natų, 110 tūkstančių aviacinių bombų, 3,4 milijono 345 oro mūšius (iš jų 213 – sovietiniai lakūnai), o sviedinių, 862 milijonus šovinių, 1500 tonų parako, frankistų aviacija – 695. nemažai torpedinių katerių, priešlėktuvinių prožekto- Stalininė Rusija padėti respublikonų Ispanijai nu- rių, automobilių, radijo stočių, torpedų, kuro… sprendė pragmatiniais sumetimais. Dalis Ispanijos Tai nemažas karinis turtas, bet ne visą jį respu- Respublikos rezervinio aukso (510 tonų – du trečdaliai blikonai gavo. Karinę techniką nugabenti į paskirties centrinio banko aukso atsargų, kurios buvo ketvirtos vietą buvo labai sunku ir rizikinga. Ispanijos kran- pagal dydį pasaulyje) 1936 m. spalio 26 d. buvo išsiųsta tus, oro erdvę blokavo vokiečių ir italų laivai ir lėktu- saugoti į Odesą ir deponuota SSRS valstybiniame ban- vai. 1937 m. pavasarį „nežinomi“ piratai Viduržemio ke. Tuo metu šio aukso vertė buvo 500 milijonų dolerių jūroje užpuolė sovietų transporto laivus, du iš jų – „Ti- (2008 m. ekvivalentas – 14 400 mln. USD). Iki tol auk- miriazev“ ir „Blagojev“ – nuskandino. Iki gegužės 4 d. sas buvo saugomas parako urvuose karinio jūrų laivy- frankistų povandeniniai laivai 86 kartus atakavo sovie- no bazėje Kartachenoje. Sovietų Sąjungos atstovybės tų prekybinius laivus, 3 iš jų nuskandino, 4 sulaikė ir atašė, NKVD rezidentas Aleksandras Orlovas gavo šif- nulydėjo į nacionalistų kontroliuojamus jūrų uostus. ruotą nurodymą pasirūpinti aukso atsargų pristatymu SSRS tiekė respublikonams ir kitas prekes, ypač į SSRS. Aukso luitus tris naktis į uostą vežė rusų tankai maisto produktus. Vien 1937 m. atsiuntė 457 904 tonas įvairių prekių už 92 444 000 rublių. Manoma, kad Ispanijos pilietiniame kare dalyva- vo 3 tūkstančiai vadinamųjų „savanorių“ iš Sovietų Sąjungos. Naujausi Rusijos šaltiniai nurodo, kad Is- panijos mūšių laukuose kovojo 2065 sovietų kariai, tarp jų – 772 lakūnai, 351 tankistas, 222 kariniai pa- tarėjai ir instruktoriai, 77 jūrininkai, 100 artileristų, 156 ryšininkai, 52 kitų sričių kariniai specialistai, 130 inžinierių ir aviacijos pramonės darbuotojų, 204 vertėjai. Vienu metu Ispanijoje būdavo nuo 600 iki 800 rusų savanorių. Apie sovietų nuostolius tikslių duomenų nėra, manoma, kad žuvo nuo 157 iki 200 karių. Pagal Rusijos šaltinius mūšiuose žuvo 189 ko- Respublikono anarchisto Federiko Borrello Garsija mirtis votojai, 59 už kovas Ispanijoje gavo Sovietų Sąjungos Garsi Roberto Kapos nuotrauka
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 115 T-26 su išjungtomis šviesomis, koloną vairavo patikimi ėmęs žemėlapį pats pataiso. Būna ir taip, kad sukilėlių rusų instruktoriai. Toliau Ispanijos auksą plukdė so- ir vyriausybininkų šalininkai pradeda kautynes prie vi- vietiniai laivai: „Kubanj“ – 2000 dėžių, „Neva“ – 2697 trinos lango.“ dėžes, „Kim“ – 2100 dėžių ir „Volgoles“ – 983 dėžes. Respublikonų pusėje kariavo apie 100 kairiųjų pa- Netrukus bolševikų oficiozas Pravda pranešė, kad vy- žiūrų asmenų, kilusių iš Lietuvos. Atskiro karinio resnysis saugumo majoras Nikolskis (vienas iš Orlovo dalinio jie nesudarė. Daugiausia jų buvo XIII ir XV pseudonimų) apdovanotas Lenino ordinu už svarbios interbrigadose, Abrahamo Lincolno ir Adomo Micke- vyriausybinės užduoties įvykdymą. vičiaus batalionuose. Nemažai Lietuvos vyrų amžiams Ispanijos Respublika tapo priklausoma nuo Stalino liko šioje Pietų Europos šalyje – žuvo arba dingo be valios. Kai ispanų aukso atsargos Rusijoje pasibaigė, žinios. Tarp jų – Edvardas Slavinas, XIII interbrigados, sovietai pagrasino, kad nutrauks pagalbos teikimą. vėliau 45-osios divizijos smogiamojo bataliono karys, Jis buvo atnaujintas 1938 m. rudenį – Sovietų Sąjun- žuvęs mūšyje prie Ebro upės, Adolfas Pivoriūnas ir ga suteikė Ispanijos vyriausybei 85 milijonų dolerių kiti. 1938 m. balandžio pradžioje Aragono fronte, ko- kreditą. Ispanijoje likusi aukso dalis buvo naudojama vodamas 129-ojoje tarptautinėje Georgijaus Dimitro- ginklams įsigyti laisvojoje rinkoje, daugiausia Prancū- vo brigadoje, žuvo jaunas lietuvių rašytojas Aleksas Ja- zijoje ir JAV. 1956 m. Ispanijos vyriausybė pareikalavo, sutis-Julmis. Pilietinio karo Ispanijoje dalyvis Andrius kad Sovietų Sąjunga grąžintų auksą, tačiau gavo nei- Bulota prisiminimuose rašė: „Vienuoliktoji brigada per giamą Nikitos Chruščiovo atsakymą: visas auksas pa- vieną mėnesį iš 1900 vyrų neteko apie 900 sužeistais naudotas kariniams tiekimams į Ispaniją apmokėti. Be bei užmuštais... Dvyliktoji brigada, atvykusi Madridan, to, generalinis sekretorius pareiškė, kad Ispanija liko [...] iš 1500 vyrų per trumpą laiką neteko apie 800 už- skolinga Rusijai 50 milijonų dolerių. muštais ir sužeistais.“ Ispanijos pilietinio konflikto atžvilgiu įdomią po- Į pagalbos Ispanijos Respublikai fondą Lietuvoje ziciją užėmė Lenkijos vyriausybė. Kaip rašo lenkų buvo surinkta 14 000 litų. publicistas Bogusławas Wołoszańskis, Lenkija, nors Ispanijoje pagarsėjo Rokiškyje gimęs SSRS kariškis oficialiai buvo neutrali, tylomis pardavė respubliko- Jakovas Šmuškevičius, slapyvardis Generolas Duglas nams ginklų už solidžią – daugiau kaip 118 milijonų – jis buvo respublikonų aviacijos vyr. patarėjas. Respu- zlotų sumą. Į Ispaniją iškeliavo 110 tūkstančių kulkos- blikonų pusėje kovojo Vilniaus karaimų šeimoje gimęs vaidžių, 290 patrankų, 2393 sunkieji kulkosvaidžiai, sovietų išorinės žvalgybos agentas Josifas Grigulevi- 64 seni tankai Renault R-17, 515 tūkstančių artileri- čius. Jis likviduodavo idėjinius respublikonų priešus, jos sviedinių, daug kitokio karinio inventoriaus. Šiek trukdžiusius Ispanijos kompartijai, ypač komunistų tiek ginkluotės buvo parduota ir sukilėliams – už 22 nekenčiamus, bet darbininkų šlovinamus, anarchistus. lėktuvus PWS 10 ir RWD 13, kulkosvaidžių šovinius, Ispanijos pilietiniam karui buvo lemta sugriauti artilerijos sviedinius gauta 2,7 milijono zlotų. Parda- anarchizmą ir kartu itin padidinti iki tol palyginti ne- vimo sandoriai neoficialiai vyko per Baltijos (Estija) ir reikšmingą komunistų įtaką. Britų istorikas Normanas Lotynų Amerikos šalis. Daviesas rašo, kad fašistų propagandos vaizduotas koš- Ispanijos pilietiniam karui neliko abejingi ir Lietu- maras 1938–1939 m. virto tikrove – liberaliąją Ispani- vos žmonės. 1936 m. lapkričio 16 d. valstybės laikraš- jos vyriausybę pakeitė socialistų ir komunistų koalici- tis Lietuvos aidas rašė: „Kaunas labai domisi Ispanijos ja. Tą padaryti nebuvo sunku, juo labiau kad Stalinas į įvykiais. Vieno knygyno lange išstatytą Ispanijos karo pilietinio karo draskomą šalį siuntė ne tik ginklus, bet veiksmų žemėlapį seka ypač vyrai. Pasitaiko, kad kuris ir instruktorius su NKVD komisarais. nors iš jų, įbėgęs į knygyną, apibara savininką, kam vis Ispanijos komunistų partija, vadovaujama respu- dar netiksliai pažymėjo karo jėgų pasiskirstymą, ir pa- blikonų vyriausybės vyriausiojo patarėjo nacionalinio
116 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 saugumo klausimais, NKVD rezidento Orlovo (slapy- šių, – rašo Normanas Daviesas. Užnugaryje abi pusės vardis Švedas), 1937 m. gegužės 15 d. nuvertė premjerą žudė belaisvius ir civilius gyventojus. Frankistai, įsi- socialistą Franciscą Largo Caballero, kuris labai nepati- tvirtinę palei Portugalijos sieną, dėl respublikonų pės- ko Stalinui, nes turėjo autoritetą, buvo savarankiškas ir tininkų ir tankistų nesusikalbėjimo užėmė itin svarbią remiamas profsąjungų. 1937 m. gegužės 17 d. Ispanijos Toledo tvirtovę, pamažu apsupo vyriausybės citadeles premjeru tapus daktarui Juanui Lópezui Negrínui, vir- šiaurinėje pakrantėje. Frankistų kariuomenė įsikūrė šų paėmė komunistai – kietos linijos šalininkai, o vals- Burgose, jos štabas – Salamankoje, o vyriausybė – Va- tybinę saugumo agentūrą SIM (Karinių tyrimų tarny- lensijoje. Nacionalistai metus laikė apsiautę Ovjedą, ba) ėmė tiesiogiai kontroliuoti sovietų GPU. Priešingai 1938 m. vyko veržlios operacijos, siekiant kontroliuoti negu Caballero, Negrínas buvo intelektualas be politi- Ebro pakrantes ir Teruelio tvirtovę. Sausio 8 d. Teru- nio užnugario, pagal Lenino apibrėžimą, – „naudingas elį užėmė respublikonai, tačiau baiminosi, kad nebūtų idiotas“. Jis tapo Stalino marionete, valdoma Sovietų apsupti. Vasario 22 d. frankistai šią tvirtovę atsiėmė. Sąjungos NKVD rezidento Ispanijos Respubliko- Vien šiuose mūšiuose nuo 1937 m. gruodžio 15 d. iki je Orlovo. Įsisiautėjo komunistinis teroras. Negrínas 1938 m. vasario 22 d. respublikonų nuostoliai siekė iki tylomis leido komunistams, vykdantiems Maskvos 60 000 žuvusių, sužeistų ir patekusių nelaisvę, o nacio- nurodymą, susidoroti su vadinamaisiais „priešais iš nalistai prarado 50 000 karių. kairės“: buvo išžudyti visi anarchistinės ir trockistinės 1938 m. balandžio 15 d. frankistų pajėgos pasiekė pakraipos politiniai veikėjai, daugelis kairiosios neko- Viduržemio jūrą ir padalijo Respubliką į dvi dalis. Lie- munistinės milicijos vadų ir net eilinių kareivių. Todėl pos 24 d. respublikonai, kuriems jau akivaizdžiai grėsė nemažai intelektualų ir rašytojų, iš pradžių kovojusių pralaimėjimas, surengė didelį puolimą ties Ebro upe. respublikonų pusėje, tarp jų ir George’as Orwellas, Čia įvyko didžiausias Ispanijos pilietinio karo mū- tapo antikomunistais. Negrínas, daug laiko praleisda- šis. Respublikonų Liaudies armijos generalinio štabo vęs užsienyje, palikdamas valdžią komunistų rankose, aukštas karininkas išdavikiškai nusiuntė tankų briga- irgi yra atsakingas už komunistų įvykdytus nusikalti- dą į pelkes, kur sunkios mašinos tapo neveiksmingos, mus. 1938 m. balandžio 5 d. socialistas Indalecio Prie- o jų ekipažai buvo iššaudyti. Nacionalistų artilerija to pasitraukė iš gynybos ministro posto, matydamas, ir ištikimi sąjungininkai vokiečiai, su pikiruojančiais kad negali sustabdyti komunistų ir sovietinių patarėjų naikintuvais Ju-87 surengę oro ataką, palaužė Liaudies įtakos armijoje stiprėjimo. armijos pasipriešinimą ir lapkričio 15 d. respublikonai Respublikonai, nors gavo nemažą pagalbą, iš pat buvo priversti atsitraukti nuo Ebro. Abiejų pusių nuos- pradžių vedė gynybinius, ariergardinius mūšius, steng- toliai sunkiai suskaičiuojami. Liaudies armija prarado damiesi nutolinti pralaimėjimą. Šiandien aišku, kad jie nuo 10 000 iki 30 000 karių, nuo 20 000 iki 34 000 buvo taip darė dėl savo silpnumo. Nacionalistai turėjo vie- sužeista, 19 563 kareiviai ir karininkai pateko į nelais- ną karinę ir politinę vadovybę, o respublikonai buvo vę, sunaikinta 70 lėktuvų. Generolo Franco ginkluoto- politiškai susiskaldę ir, nepaisant komunistų indėlio į sios pajėgos prarado 6500 karių, 30 000 buvo sužeista, šį reikalą, nesugebėjo suformuoti vienos karinės dok- 5000 pateko į nelaisvę, numušta 50 lėktuvų. trinos ir strategijos. Jiems pavykdavo tik retkarčiais at- 1939 m. sausio 26 d. neatlaikiusi apgulties kapitulia- mušti potencialiai lemtingus priešininkų puolimus ir vo Barselona, kur nuo 1937 m. spalio 31 d. posėdžiavo tai pratęsdavo karą, kuris kuo puikiausiai galėjo baigtis komunistuojanti respublikonų vyriausybė. Ji pasitrau- 1936 m. lapkritį Madrido paėmimu. kė į Figerasą, kur premjeras Negrínas bandė priešintis Kovos tęsdavosi ilgai, vyko su pertraukomis, dažnai toliau. Netrukus visa Katalonija pateko į Franco ran- be tvarkos. Padrikų ir įnirtingų susirėmimų būta dau- kas. 450 000 ispanų respublikonų armijos karių pa- giau nei parengtų kampanijų ar gerai suplanuotų mū- bėgo į Prancūziją, kur buvo internuoti. Vasario 14 d.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 117 atsistatydino antras ir paskutinis Ispanijos Antrosios skrydžių, išbuvo ore 135 265 valandas ir atliko 5318 Respublikos prezidentas Manuelis Azaña y Diazas. bombardavimų. Italų nuostoliai buvo 6 tūkstančiai Madride vis dar vyko aršūs mūšiai tarp komunis- žuvusių ir daugiau kaip 11 tūkstančių sužeistų. Italijai tų ir nacionalistų. Susiklosčius katastrofiškai padėčiai intervencija į Ispaniją kainavo 14 milijardų lirų (apie fronte, kai sostinė jau buvo apsupta Franco pajėgų, 70 milijonų tuometinių dolerių). pulkininkas Segismundas Casado 1939 m. kovo 5 d. Vokiečių pagalba kuklesnė už italų, bet irgi įspū- Madride, respublikonų zonos viduje, surengė valstybi- dinga. Yra žinoma, kad pirmame karo etape, iki nį perversmą, nukreiptą prieš premjerą Negríną. Tai 1938 m. birželio, vokiečiai perdavė frankistams (be tapo galutine respublikonų kapituliacijos priežastimi. tos ginkluotės, kuri buvo legiono Condor žinioje) 650 Kovo 29 d. generolo Franco kariuomenė įžengė į lėktuvų, 200 tankų, 700 artilerijos pabūklų, 1800 auto- Ispanijos sostinę. Liaudies fronto Gynybos tarybos li- mobilių, 5 torpedinius katerius. Vien išlaikyti legioną kučiai pasmerkė komunistus. Pergalės parade Franco Condor (50 tūkstančių kariškių) atsiėjo 230 milijonų paskelbė šūkius: Hay orden en el pais („Šalyje tvarka“) reichsmarkių. O visa intervencija Vokietijai kainavo ir España, una, grande, libre („Ispanija viena, didi ir daugiau kaip 500 milijonų reichsmarkių (apie 200 mi- laisva“). Kovo 31 d. frankistai užėmė visą Ispanijos te- lijonų tuometinių dolerių). 1939 m. Ispanija buvo sko- ritoriją. 1939 m. balandžio 1 d. pilietinis karas oficia- linga Trečiajam Reichui 225 milijonus dolerių. Franco liai baigėsi. Pergalės proga Trečiojo Reicho kancleris valdžia skolą sumokėjo 1943 m., tiekdama strategines Hitleris padovanojo kaudiljui Franco įspūdingą šešių medžiagas. ratų šarvuotą automobilį Mercedes. Britų istorikas Ericas Hobsbawmas rašo, kad tarp- Treji kančių metai (986 dienos) baigėsi triuškinančiu tautiniu aspektu Ispanijos pilietinis karas – tai minia- kairiųjų jėgų pralaimėjimu: respublikonai nesugebėjo tiūrinė karo tarp fašistinių ir komunistinių Europos sutelkti vieningos ir veiksmingos demokratijos. Kai valstybių versija. Vakarų demokratijoms nerūpėjo nie- kurių istorikų teigimu, Ispanijos Respublika pralai- kas, išskyrus jų pačių neutralumą. Be to, tame kare de- mėjo 1936–1939 pilietinį karą todėl, kad JAV, Didžioji šinieji telkėsi ir veikė kur kas efektyviau už kairiuosius. Britanija ir Prancūzija liko neutralios, o Vokietija ir Svarių laimėjimų frankistai pasiekė diplomatijos sri- Italija generolui Franco suteikė didelio masto pagalbą. tyje. Jau 1939 m. vasario 27 d. Franco režimą pripažino Pagrindinių fašistinių Europos valstybių pagal- Prancūzija ir Anglija, prieš tai nutraukusios diplomatinius ba nacionalistinei Ispanijai buvo iš tikrųjų įspūdinga. santykius su Ispanijos Respublikos vyriausybe. Vasario Remiantis oficialia statistika, paskelbta Romoje 1940 m., 28 d. naują vyriausybę pripažino Lietuva. Balandžio 1 d. Italija frankistams perdavė 1930 pabūklų, 1426 minosvai- tai padarė JAV. Balandžio 7 d. Ispanija prisijungė prie džius, 3504 sunkiuosius kulkosvaidžius, 5255 lengvuosius Antikominterno pakto, o gegužės 8 d. išstojo iš Tautų kulkosvaidžius, 240 747 šautuvus, 7 606 000 artilerijos Sąjungos. sviedinių, apie 325 milijonus šovinių, 500 tūkstančių Ispanijos pilietinis karas suteikė pagreitį antikomu- kariškų mundurų, daugiau kaip 1000 tonų sprogsta- nizmui, o kairiosios partijos susiskaldė. Antai buvę mųjų medžiagų, 7668 sunkvežimius ir lengvuosius interbrigadų kovotojai, internuoti Prancūzijoje, pa- automobilius, 6105 cisternas, 931 radijo stotį, 3871 geidavo kovoti Suomijos pusėje 1939/1940 m. kare su telefono aparatą ir stotį, apie 1000 lėktuvų, 1414 lėk- komunistine Sovietų Sąjunga. tuvų variklių, 16 720 tonų aviacinių bombų, 950 tan- Gegužės 29 d. legionui Condor grįžus į Vokietiją, kų, 75 500 tonų kitų medžiagų. Karinis jūrų laivynas Hitleris kalbėdamas reichstage pareiškė: „Vokiečių tau- gavo 92 transportinius laivus. Frankistų pusėje, nuolat ta sužinos, kaip garbingai kovojo jos sūnūs dėl kilnios keisdamiesi, kovojo 300 000 italų (keturių divizijų sa- tautos laisvės, o galiausiai dėl Europos civilizacijos išgel- vanorių korpusas). Italų aviacija įvykdė 86 420 kovinių bėjimo.“ Liuftvafės vyriausiasis vadas Hermanas Goe-
118 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 ringas, sutikdamas legionierius Hamburge, sušuko: „Tegul de- dasi kas nori, viena aišku: įro- dėte, kad esate nenugalimi!“ Ir jis buvo teisus – legiono Con- dor lakūnai savanoriai Ispani- joje 1936–1939 m. iš viso nu- mušė 277 (kitais šaltiniais 314) priešo lėktuvus, savų neteko 96 (iš jų 56 – dėl nelaimingų atsi- tikimų). Didžiausias vokiečių aviacijos laimėjimas tas, kad Ispanijoje buvo apmokyti ir naujausiam karui parengti 405 lakūnai. Dar ilgiau Ispanijoje užsibu- 1939 m. birželio 6 d. A. Hitleris Berlyne prie Brandenburgo vartų priėmė 20 tūkstančių legionierių, vo italai: evakuoti savo karinius kovojusių Ispanijoje, paradą. Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo dalinius jie pradėjo 1939 m. ge- gužės 31-ąją, o baigė birželio 23 d. tiškas auksiniam, tik aplink svastikos ženklą turėjo Nors Vokietija ne kartą oficialiai skelbė, kad jos ka- 14 deimantų. Šį apdovanojimą gavo tik 28 vokiečiai, riniai junginiai Ispanijoje nekariauja, 1939 m. birželio daugiausia legiono Condor lakūnai. Kryžių su ka- 6 d. Hitleris Berlyne prie Brandenburgo vartų priėmė lavijais gaudavo kariai, kovoję priešakinėse fronto 20 tūkstančių legionierių, kovojusių Franco pusėje, linijose. Bronziniu Ispanišku Kryžiumi be kalavijų paradą. Po to prasidėjo aštuonių dienų Pergalės fes- buvo apdovanoti 7869, sidabriniu – 327, bronziniu tivalis. Už nuopelnus Ispanijai fiureris apdovanojo 26 su kalavijais – 8462, sidabriniu su kalavijais – 8304, tūkstančius vokiečių legionierių. auksiniu su kalavijais – 1126 asmenys. Legiono statusas buvo pusiau oficialus, todėl jo Buvo įsteigtas ir Legiono Condor Garbės Kryžius, kareiviai ir karininkai negalėjo būti apdovanoja- kurį gavo šeimos karių, žuvusių, dingusių be žinios ar mi Vokietijos valstybiniais pasižymėjimo ženklais. mirusių nuo žaizdų. Iš viso įteikta 330 tokių kryžių. Tuo tikslu dar 1939 m. balandžio 14 d. buvo įsteig- Legiono Condor tankistai buvo apdovanoti spe- tas keturių laipsnių Ispaniškas Kryžius (Spanien- cialiu oficialiu ženklu (Panzertruppenabzeichen), kreuz). Bronzinis ir sidabrinis skirstėsi į dvi klases: įsteigtu jau po Ispanijos įvykių 1939 m. liepos 10 d. su kalavijais ir be kalavijų, o auksinis ir auksinis Jis buvo bronzinis ir sidabrinis. Iš viso išdalyta 415 su brangakmeniais buvo tik su kalavijais. Jame pa- šių ženklų. Ypatingas auksinis ženklas buvo įteiktas vaizduotas Maltos kryžius, kurio centre – apvalus tik legiono tankistų vadui pulkininkui Vilhelmui medalionas su svastika. Tarp kryžiaus spindulių – von Thoma. keturi liuftvafės ereliai, naguose nešantys svastikas. Visi vokiečių savanoriai, kovoję legione Condor, Tai duoklė vokiečių lakūnams, kurie sudarė 70 proc. gavo ispanų ordinus ir medalius. Labiausiai paplitęs legiono karių. Sidabriniai kryžiai buvo gaminami apdovanojimas – medalis „Už dalyvavimą kampanijo- iš 800-osios prabos sidabro arba iš pasidabruotos je“. Oficialiai skelbta, kad jį gavo 14 982 kariai (ne tik bronzos, auksiniai – iš paauksuoto 800-osios pra- vokiečiai). Trečdaliui užsieniečių, padėjusių generolui bos sidabro. Kryžius su brangakmeniais buvo iden- Franco, įteiktas Raudonasis Karinis Kryžius, 986 kariai
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 119 gavo Karinį Kryžių, o 70 – Karinį Medalį, teikiamą už Jie kaip vergai buvo verčiami sunkiai dirbti, bandyta ypatingus nuopelnus. perauklėti juos patriotizmo dvasia. Praėjus tam tikram laikui po pilietinio karo gene- Pilietiniame kare nugalėtojų nebūna, jis – nacio- rolas Franco pareiškė, kad nėra blogų ar gerų ispanų, nalinė tragedija. Cezaris yra sakęs: „Vienas pilieti- yra tik ispanai, ir visus žuvusiuosius palaidojo vienose nis karas kainuoja nacijai tiek, kiek šimtas išorinių kapinėse. Faleno upės slėnyje netoli Madrido (Cuevas karų.“ Ispanų tauta už savo vidinę priešpriešą su- de Moros) buvo pastatytas generalisimo mauzoliejus – mokėjo labai brangiai – iš abiejų pusių žuvo 500 000 milžiniška požeminė bazilika, į kurią patenkama gra- žmonių, iš jų 200 000 krito mūšio lauke: 90 tūkstan- nite iškaltu tuneliu. Jo šonuose – žuvusiųjų pilietiniame čių Franco šalininkų ir 110 tūkstančių respublikonų kare kapai. Bazilikos eksterjere – didžiausias kada nors kareivių. Taigi, žuvo 10 proc. bendro karių skaičiaus. pastatytas krikščionybės simbolis: 150 metrų aukščio Adolfas Paulius, remdamasis istoriku K. Dufo, rašo, ir 181 tonos svorio akmeninis kryžius. kad per karą žuvo 450 tūkstančių tiesioginių jo da- lyvių ir daugiau kaip pusė milijono civilių gyvento- Per Antrąjį pasaulinį karą Ispanija, kaip ir Šveicarija, jų, kuriuos pakirto kulkos, badas ir ligos. Pusė mili- Švedija, Portugalija, oficialiai laikėsi neutraliteto. Pro- jono politinių pabėgėlių ispanų liko tremtyje. Šimtai tingas ir pragmatiškas Franco laviravo tarp Vokietijos ir tūkstančių žmonių buvo nuteisti ilgus metus kalėti. Sąjungininkų, nuolat pabrėždamas savo antibolševizmą. Franco neleido jiems taikyti amnestijos – 1941 m. 1940 m. spalio 23 d. Handajuje susitikęs su Vokietijos kalėjimuose vis dar buvo beveik ketvirtis milijono kancleriu, Franco, nors simpatizavo fašistams, nesutiko, žmonių. kad Ispanija oficialiai paremtų Trečiąjį Reichą kovoje Per pilietinį karą Ispanija prarado 3,3 proc. gyvento- su Anglija ir kad ispanų kariuomenė dalyvautų Hitlerio jų, 7,5 proc. buvo sužalota. Kai kurie šaltiniai nurodo, suplanuotame Gibraltaro šturme (operacija Felix), nelei- kad jau po karo Franco įsakymu buvo sušaudyta apie do, kad uostas būtų atakuojamas iš Ispanijos teritorijos. 100 000 jo priešininkų, dar 35 000 žuvo koncentracijos „Geriau sutikčiau leisti išrauti du ar tris savo dantis, negu stovyklose. patirti tai dar kartą“, – derybomis su Franco piktinosi Frankizmo ideologai teigė, kad marksizmo vėžį nuo Hitleris. Po karo amerikiečių analitikai viena iš svarbiau- ispanų tautos kūno reikia pašalinti kruvina operacija, sių Vokietijos pralaimėjimo priežasčių laikė tai, kad vo- kuri gali paliesti net trečdalį šalies vyrų. Franco, kaip ir kiečiai nepaėmė Gibraltaro 1940 ar 1941 m. Stalinas, tikėjo politinių valymų utopija. Po formalios Franco pasisekė, kad Ispanija nenuėjo kariauti Hi- pergalės 1939 m. balandžio 1 d. per radiją jis pareiš- tlerio pusėje, nors per visą Antrąjį pasaulinį karą Vo- kė: „Ispanai, būkite budrūs! Karas prieš vidinį ir išorinį kietijai ir Italijai ji teikė smulkias, tačiau labai svarbias priešą vyksta toliau.“ paslaugas: eksportavo metalų rūdas, ypač volframą, Italijos užsienio reikalų ministras grafas Galeazzas reeksportavo amerikiečių degalus ir maisto produktus Ciano dienoraštyje rašė, kad 1939 m. vasarą Madride iš Lotynų Amerikos, leido vokiečiams naudotis uos- kasdien būdavo sušaudoma 200–250 žmonių, Bar- tais, demonstravo moralinį palaikymą. Vis dėlto net selonoje – 150, net Sevilijoje, kuri nuo pat pilietinio didžiausios vokiečių sėkmės metais Franco nenutrau- karo pradžios buvo frankistinė, – po 80 asmenų per kė ryšių su JAV ir Anglija, o į ministrų postus skirdavo parą. Kunigai dažnai atsisakydavo duoti pasmerktie- žinomus anglofilus. siems paskutinį patepimą, o kai kada – kaip atsitiko Tačiau į mūšį veržėsi jo partijos bendražygiai, pro- Safroje – sušaudydavo nuteistuosius patys. Sovietų pa- vokiškai nusiteikusi armijos karininkija. Nepasiten- vyzdžiu Franco režimas įsteigė 194 koncentracijos sto- kinimas nesikišimo politika augo, ir tai sudarė rimtą vyklas, kuriose buvo laikoma 400 tūkstančių kalinių. karinę opoziciją generalisimui. Franco rado išeitį – po
120 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 pusmečio visi, kurie reiškė ne- pasitenkinimą Ispanijos neutra- litetu, atsidūrė sniego pusnyse prie Leningrado. 1941 m. birželio 22 d. Ispa- nijos vadovas pareiškė, kad yra pasirengęs kovoti prieš „rusiškąjį komunizmą“. Kaudiljo negalėjo atleisti Sovietų Sąjungai, kad per pilietinį karą ši kišosi į Ispanijos vidaus reikalus, ir nutarė atsidė- koti tuo pačiu. Kariuomenėje ir tarp falangistų pradėta verbuoti savanorius į Rytų frontą. Norin- čiųjų atsirado dešimtys tūkstan- čių, buvo galima suformuoti net kelias divizijas. Franco pasiuntė į Rytų frontą vadinamąją Mėlynąją Generolo F. Franco karinė opozicija ir visi nepatenkinti Ispanijos neutraliteto politika atsidūrė diviziją (Division Azul) – pavadi- rusų sniego pusnyse prie Leningrado. Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo nimas atsirado pagal falangistų nešiojamus mėlynus marškinius. Divizijos įsteigimo buvo Falangos generalinis sekretorius. 1962–1967 m. iniciatorius buvo Ispanijos užsienio reikalų ministras jis ėjo Ispanijos pirmojo viceprezidento pareigas. Ramónas Serrano-Súneras – Franco žentas. „Rusija 1941 m. liepą ispanų Mėlynoji divizija atvyko į Gra- yra atsakinga už pilietinį karą ir mūsų patirtas kan- fenvėro poligoną Bavarijoje. Po apmokymų ji gavo čias, o Rusijos sunaikinimas atneš Europai tiktai nau- vokiečių vermachto 250-osios pėstininkų divizijos dą“, – pabrėžė jis, sakydamas kalbą, pavadintą „Ru- numerį, turėjo 18 693 karius, tarp jų 641 karininką ir sija kalta“. Savanorių divizija buvo suformuota per 2272 puskarininkius. Divizijos artilerijos daliniai ir mėnesį. pagalbinės tarnybos buvo sukomplektuotos iš Ispani- Ispanų lakūnai susibūrė į Mėlynąją eskadrą (Esqua- jos reguliariosios armijos karių. Geležinkeliu permesti dra Azul), kad paremtų vokiečių liuftvafę. Per 28 kovų į Suvalkus, rugpjūčio 29 d. ispanai pradėjo varginantį mėnesius ispanų lakūnai atliko 5500 kovinių skrydžių, žygį Vitebsko (Baltarusija) link. Divizija neturėjo mo- dalyvavo 606 oro mūšiuose, iš kurių 158 laimėjo. 12 torizuoto transporto, be to, jai buvo skirti patys blo- ispanų lakūnų žuvo, 6 buvo sužeisti, 7 dingo be žinios, giausi arkliai. Spalio mėnesį ispanai pasiekė Vitebską 1 pateko į nelaisvę, o vienas savanoris kapitonas perėjo ir įsiliejo į vokiečių XVIII armijos korpusą. sovietų pusėn ir kovėsi Raudonosios Armijos gretose. Vėlyvą rudenį Mėlynoji divizija buvo permesta į Le- Iš 96 ispanų lakūnų 12 tapo asais, t. y. numušė daugiau ningrado frontą prie Volchovo. Pripratę prie karštos kaip po penkis lėktuvus. pietų saulės ispanai pajuto, ką reiškia rusiški šalčiai. Šie koviniai daliniai tik formaliai buvo pavaldūs Divizijos kovotojai neturėjo karo belaisvių statuso, nes kaudiljui, oficialiai – ne. Mėlynosios divizijos vadu Ispanija oficialiai nebuvo kariaujanti šalis. 1941 m. per Franco paskyrė užkietėjusį nacionalsocialistą, 45-erių Kalėdas sovietų kariai užėmė vieno ispanų grenadierių metų generolą Agustíną Muñozą Grandesą. Šis kariškis būrio pozicijas. Netrukus ispanai atkovojo savo apka- pilietinio karo metais sėkmingai vadovavo korpusui, sus ir pašiurpo pamatę, kaip raudonarmiečiai elgiasi
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 121 su belaisviais – „mėlynųjų“ lavonai buvo nurengti ir vanoti atminimo medaliais su užrašu „Rusia 1941“. išniekinti, rankos jų pačių durtuvais prikaltos prie įša- Barselonoje yra gatvė, pavadinta Mėlynosios divizijos lusios žemės. Dvi įniršusių ispanų kuopos pakilo į at- vardu, likę gyvi divizijos nariai turi karo veteranų sta- sakomąją ataką ir sutriuškino rusų batalioną. tusą, veikia Mėlynosios divizijos draugija. 1943 m. spalį Franco pakartotinai paskelbė, kad Is- Iškart po Antrojo pasaulinio karo Franco pareiškė: panija šiame kare yra neutrali. Neutralios valstybės ne- Ispanija dalyvavo ne viename, o trijuose karuose: išlaikė turi teisės padėti kuriai nors iš kariaujančių šalių, todėl neutralitetą kare tarp Vakarų šalių ir Vokietijos, palaikė spalio 20 d., spaudžiamas Anglijos ir JAV, Ispanijos va- karą su SSRS (nors formaliai jo nepaskelbė) ir buvo anti- dovas atšaukė savo diviziją namo. Tačiau keli tūkstan- hitlerinės koalicijos pusėje kare su militaristine Japonija. čiai ispanų tęsė tarnybą vokiečių Waffen SS daliniuose. Karo metais Franco netrukdė ispanų pasieniečiams, Jie įsteigė paskutinį užsieniečių legioną, kovojantį vo- kurie per valstybės sieną už pinigus praleisdavo žy- kiečių pusėje – Legion Española de Voluntarios, plačiau dus, bėgančius iš vokiečių okupuotos Europos. Be to, žinomą kaip Mėlynasis legionas (Legion Azul). Po pus- jis atsisakė priimti antisemitinius įstatymus. Netrukus mečio, 1944 m. kovo 15 d., šis karinis dalinys buvo iš- Franco išleido dekretą, kuriuo visiems žydams, pa- formuotas. Kai Mėlynasis legionas grįžo namo, šimtai bėgusiems iš užimtų Europos šalių, suteikė Ispanijos jaunų ispanų slapčiomis pereidavo Pirėnus, kad galėtų pilietybę. Buvo išgelbėti ir Ispanijoje rado prieglobstį įstoti į Waffen SS. Kai kurie iš jų ieškojo nuotykių, ta- 46 000 žydų, ispanai neišdavė vokiečių nacionalsocia- čiau dauguma buvo falangos auklėtiniai ir norėjo daly- listams nė vieno iš jų. Ispanija priglausdavo ir antihi- vauti antikomunistinėje kovoje. Dar daugiau savanorių tlerinės koalicijos lakūnus, numuštus virš Prancūzijos atsirado tarp dešimčių tūkstančių darbininkų, anksčiau ir sugebėjusius pereiti Pirėnus. Franco pasiųstų į Vokietiją. Iš šių paskubomis apmo- kytų ispanų buvo suformuotos dvi grupės – Spanische Ispanijos pilietinis karas nelaikytinas pirmuoju An- Freiwilligen Kompanie der SS Nr. 101 ir 102, kurios ko- trojo pasaulinio karo etapu, o generolo Franco pergalė vėsi su Raudonąja Armiją Rumunijoje, vėliau Šiaurės jame neturėjo reikšmingų globalinių pasekmių. Tačiau Italijoje ir Jugoslavijoje. Daugiau kaip šimtas ispanų sa- tai buvo didžiausias karinis konfliktas tarp Pirmojo ir vanorių įstojo į 28-ąją tankų grenadierių diviziją Wal- Antrojo pasaulinių karų. Ispanijos tragedija po ke- lonien. 1945 m. gegužės 7 d. Ispanija nutraukė diplo- turiasdešimties metų baigėsi tuo, ką daugelis vadina matinius santykius su faktiškai jau nebeegzistuojančiu „politiniu stebuklu“ – reformomis ir Jono Karolio I Trečiuoju Reichu, likę gyvi ir į priešo nelaisvę nepatekę konstitucine monarchija. Paradoksas tas, kad vargu ar ispanai išvyko namo. Paskutiniai 296 savanoriai iš so- tai būtų įvykę be Franco. Jis valdė iki mirties 1975 m. vietų nelaisvės grįžo į Ispaniją 1954 m. balandį. ir padėjo šalies modernizacijos pamatus, kurie padarė Generolas Emilio Estebanas Infantesas y Martínas, Ispaniją išsivysčiusia europine valstybe. nuo 1942 m. gruodžio vadovavęs ispanų divizijai, kny- Po Franco Ispanija pradėjo demokratinės raidos eta- goje „Mėlynoji divizija. Savanoriai Rytų fronte“ rašo pą. Ispanijos pilietinės santarvės sutartis, vadinamasis apie ispanų nuostolius: Volchovo fronte žuvo 14 tūks- Manklos paktas, atleido nuo atsakomybės už milijo- tančių, Leningrado fronte – 32 tūkstančiai karių. nus žuvusiųjų pilietiniame kare, už šimtus tūkstančių 1944 m. sausio 3 d. Ispanijos vyriausybė įsteigė ispa- nukankintų frankistiniuose kalėjimuose. Ir komunis- nų savanorių garbės medalį. Jame buvo pavaizduotas tai, ir fašistai, ir prokurorai, ir teisėjai, ir mokytojai, ir vokiškas šalmas, du skydai su germanų Reicho ereliu ir mokiniai pradėjo naują gyvenimą. Visi buvo kviečiami falangistų ženklu. Apačioje – svastika. Medalio reverse grįžti į Tėvynę, išeiti iš pogrindžio ir lygiomis teisėmis buvo tekstas „DIVISION ESPAÑOLA DE VOLUNTA- prisidėti prie demokratinės Ispanijos kūrimo. Susitai- RIOS EN RUSSIA“. Visi ispanų savanoriai buvo apdo- kymas tapo geriausia išeitimi.
122 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Vytautas BERENIS
MODERNUSIS ŠIMTMETIS IR ŽYDAI
Yuri Slezkine. Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje,Vilnius: Tyto alba. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. P. 422.
u knygos „Žydų šimtmetis“ autoriumi Jurijumi telektualinis sudėtingumas, fizinis lepumas ir profesinis SSlezkinu lietuvių skaitytojai šiemet susitiko Vil- lankstumas. Jai būdinga puoselėti žmones ir simbolius, o niaus knygų mugėje. Iš Sovietų Sąjungos į JAV išvažia- ne laukus ir bandas“ (p. 11). vęs 1983 m., dabar jis yra Kalifornijos (Berklio) univer- Išskirtinį dėmesį žydai skyrė švietimui, nes jo nepa- siteto profesorius, o ši jo monografija, išversta į kelias mesi, jo niekas iš tavęs neatims, jį, kaip vieną iš priemo- užsienio kalbas, sukėlė nemažą ir ganėtinai kontrover- nių, kuriančių kapitalą, galima panaudoti įvairiose sri- sišką susidomėjimą. tyse. Slezkinas cituoja motinos žodžius, dažnai kartotus Apibrėžti jos žanrą sunku: šalia akademinio istorinės savo atžaloms: „Mokykis, – staiga taria jinai su aistra, – ir literatūrinės medžiagos dėstymo esama plačių filolo- mokykis, tu pasieksi visko – turtų ir šlovės. Tu turi žinoti ginių ekskursų, taiklių, metaforiškų išvadų, froidistinių viską. Visi puls ir žeminsis prieš tave. Tau turi visi pavy- psichologinių apibendrinimų. Pagrindinė tema – žydų dėti. Netikėk žmonėmis. Neturėk draugų. Neduok jiems tautos modernizavimosi procesai Naujaisiais ir Nau- pinigų. Neduok jiems širdies“ (p. 151). jausiais amžiais. Tyrinėtojo atramos taškas yra dvi ne- Dalis žydų, pasak istoriko Yehudos Bauerio, mano, sociologinės sąvokos – apolonininkai ir merkurininkai. kad jie neturi istorijos, tik martirologiją. Viduramžiais Apolonininkai (sociologas Ernestas Gellneris vadina žydai nustatė savo kančių chronologiją, pradėdami nuo juos ruritaniečiais) – tai patriarchalinė valstiečių ben- Antrosios šventyklos sugriovimo. Žydų persekiojimai druomenė, puoselėjanti natūrinį ūkį, primityvius Europoje buvo pavadinti TaTNU ir TaTKU, prime- prekių mainus. Merkurininkai – tai išsilavinusios so- nant žudynes per pirmąjį (1096 m.) ir antrąjį (1146 m.) cialinės grupės amatininkai, judrūs prekeiviai, kurie kryžiaus žygius; TaTKLA – žydų žudynės Blua mies- nepaiso uždarų sienų, skiriančių bendruomenes ir te Prancūzijoje (1171 m.), o TaHveTat – Ukrainoje ir valstybes, nuolat migruoja tarp jų praturtindami save Baltarusijoe per Bogdano Chmelnickio kazokų suki- nauja patirtimi. Tarp tokių merkurininkų ypač daug limą prieš Abiejų Tautų Respubliką (1648–1649 m.). buvo žydų. Žodžiais „visi mes esame žydai“ knygos au- Per arabų sukilimą, įvykusį 1929 m. Palestinoje, vyk- torius tarsi nori pasakyti, kad globalizacija nemažą dalį dytos žydų žudynės vadinamos me,ora,ot TaRPaT, o įvairių tautybių žmonių pavertė „nomadais“. Juk norė- Holokaustą judaistinė tradicija įvardija kaip der driter dami sėkmingai įsikurti ar įleisti šaknis svetur, žmonės khurbm – Trečiąjį šventyklos sugriovimą. dažnai turi atsisakyti savo gyvenimo būdo, įpročių, ku- Žydų emancipacijos pradžia laikytini 1781 m., kai rie paprasčiausiai trukdys gyventi. Habsburgų imperijoje jie gavo lygias teises su kitais gy- „Modernioji epocha yra žydų epocha, o ypač dvide- ventojais. Naujieji „emancipuoti“ ir „asimiliuoti“ žydai šimtas amžius yra žydų šimtmetis. Modernizacijai bū- skleidė laisvės, lygybės, brolybės idealus puoselėdami dinga masinė urbanizacija, mobilumas, raštingumas, in- viešojo gyvenimo „neutralias erdves“. „Žydai įkūnijo ne
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 123 tik Protą ir Švietimą – jie buvo vieni iš aktyviausių ir plačios erudicijos, tarpdalykinio išmanymo. Tarpuka- ištikimiausių jų gynėjų“ (p. 76). rio Lietuvoje dėl žydų dominavimo prekybos ir kitų XIX ir XX a. išsikristalizavo trys žydų emancipaci- paslaugų sferoje, nors jis kasmet mažėjo, tautinė pu- jos strategijos: grįžti į istorinę tėvynę Eretz Israel, asi- blicistika dažnai kaltino pačius lietuvius: „Tuo tarpu jų miliuotis vietinėmis sąlygomis arba surasti Eldoradą, galvas trenka žydė, frizuoja žydė, antakius skuta žydė, visų pirma JAV, Pietų Amerikoje ar Pietų Afrikoje. lūpas teplioja žydė, manikiūrą daro žydė, pedikiūrą Rašytiniu atžvilgiu šias strategijas išreiškė Senasis Tes- tvarko žydė, masažą atlieka žydė.“ Ir daroma išvada: tamentas, Karlo Marxo „Kapitalas“ ir Zygmundo Freu- „Mes nebegalime vien žemę knisti – būti Dungervolk“ do psichoanalizė su liberalizmo ideologija. „Sionizmas [mėšlina tauta – V. B].1 Šis antisemitinis teiginys rodo buvo radikaliausias ir revoliucingiausias iš visų nacio- įtampą, tvyrojusią tarp Lietuvoje gyvenusių apoloni- nalizmų. Dėl savo pasaulietiškumo jis buvo religingesnis ninkų ir merkurininkų. už bet kokį kitą sąjūdį, išskyrus socializmą – pagrindinį Slezkinas pateikia daug duomenų apie žydų dalyvavi- sąjungininką ir varžovą“ (p. 115). mą Rusijos, Vokietijos, Vengrijos, Bavarijos revoliucijose Sėkmingą asimiliacinę žydų politiką Habsburgų impe- ir paaiškina to priežastis. „Revoliuciniai ir šviečiamieji rijoje nutraukė šios valstybės žlugimas po Pirmojo pasau- žydų tinklai – žmonių, knygų, pinigų ir informacijos – linio karo. Vidurio ir Rytų Europoje susikūrusios nacio- buvo panašūs į tradicinius komercinius tinklus. Kartais jie nalinės valstybės tęsė XIX a. tautinę ideologiją, pagrįstą sutapdavo – tarkim, kai studentai revoliucionieriai kirsda- skirtimi „savas versus svetimas“. Emigracija iš Vidurio ir vo sienas ir apsistodavo savo dėdžių verslininkų namuose, Rytų Europos augo. Rusijos revoliucija suteikė viltį, kad kai amerikietis muilo (Naptha) milijonierius Josephas bus diegiami Prancūzijos revoliucijos principai. Felsas finansavo RSDDP penktąjį suvažiavimą arba kai Knygoje išsamiai aptariamas žydų dalyvavimas Rusi- Aleksandras Parvus (Gelfandas), pats revoliucionierius ir jos revoliuciniame judėjime, Spalio perversme ir sovie- milijonierius, 1917 m. organizavo Lenino sugrįžimą į Ru- tų valstybinėse struktūrose. Iki 1917 m. žydai gyveno siją“ (p. 168). vadinamojoje Sėslumo zonoje, tai trukdė jiems plėtoti Žydas porevoliucinėje Rusijoje galėjo kilti karjeros laip- prekybinius ryšius, jie neturėjo teisės apsigyventi stam- tais tik atsisakydamas žydiškumo, tapdamas komunistu, biuose miestuose, jiems buvo leista įsikurti tik penkio- komjaunuoliu, sovietiniu menininku ar vadovu. Kitų tau- likoje Rusijos imperijos gubernijų, daugiau kaip pusėje tų atstovai turėjo laikytis tokių pat nuostatų, bet atsisakyti Sėslumo zonos kaimiškų vietovių jiems buvo draudžia- savo tautiškumo jiems nereikėjo. Tarp išauklėtų žydų pa- ma plėtoti tam tikrą veiklą. Sėslumo zonai priklausė ir auglių XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo populiari Alek- vakarinės Rusijos imperijos gubernijos, t. y. buvusios sandros Bruštein knyga „Kelias eina į tolį…“ – autobio- LDK žemės. Tokią padėtį galėjo pakeisti revoliuciniai grafinis pasakojimas apie jauną žydaitę iš inteligentiškos veiksmai, kurie, autoriaus teigimu, buvo brutalūs mo- šeimos, užaugusią ikirevoliuciniame Vilniuje. Knygoje dernistiniai procesai, sudarę sąlygas žydams atsisakyti schematiškai aprašomi žmonių tipai; rūpestinga moti- žydiškumo (judaistinės tradicijos, uždaro gyvenimo na, doras tėvas, kvaila mokytoja vokietė, idėjiški revo- būdo, nuolatinio nepritekliaus) ir dalyvauti revoliuci- liucionieriai, bjaurūs pramonininkai. „Antisemitizmo joje, kuriant naują socialinę sanklodą. daug (kartu su kitomis neteisybėmis), yra ir inteligentija, Tyrinėtojui, nagrinėjančiam tokią jautrią istorinę ištikima visuotinės lygybės idealui, bet žydų nėra, nes dau- temą kaip antisemitizmo raida, dažnai kyla vulgari- guma žydų priklauso rusų inteligentijai, o dauguma rusų zavimo pagunda, kai vieną iš pusių imama ginti arba inteligentų – žydai. Toks tautybės „ištirpinimas“ nebuvo kaltinti. O juk, pavyzdžiui, kad suprastume lietuvių ir nei apgaulė, nei būdas kažką apgauti – veikiau galimybė žydų santykių (priešiškumo, sugyvenimo, abejingumo) užimti deramą vietą poimperinės Rusijos naujoje sociali- raidą istorijoje reikia solidaus teorinio pasirengimo, nėje struktūroje“ (p. 357).
124 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Nors nemažai žydų 1937 m. buvo represuota, tačiau jis aktyviai dalyvavo represijose prieš tuos rusų ir žydų geras jų išsilavinimas, gebėjimas administruoti planinį tautybės komjaunuolius, kurie atsisakydavo pasmerkti socialistinį ūkį leido jiems kaip etninei grupei išvengti savo tėvus kaip „liaudies priešus“. Tokią savo laikyseną masinių represijų, kokias patyrė, pavyzdžiui, latviai – jis pagrindė racionaliai. „Žurnalisto paklaustas, ar bū- „raudonųjų šaulių“ palikuoniai. damas Maskvos komjaunuolis „tikėjęs režimu“, Gefteris Padėtis pasikeitė, kai po Antrojo pasaulinio karo, pateikė atsakymą, kuriuo galėtų didžiuotis sociologinės 1948 m., susikūrė Izraelio valstybė. Iš pradžių Sovietų Są- Frankfurto mokyklos atstovai: „Jeigu atsakyčiau taip, tai junga į tai žiūrėjo palankiai, slapta siuntė ginklus ir karo būtų jei ne tiesioginis pasmerkimas, tai bent kažkas ab- specialistus kovoti su arabais. Tačiau, kai pamatė, kad Iz- surdiška. Tikėti režimu? Ar gali kalinys tikėti grotomis? raelis orientuojasi į Vakarus, visų pirma į JAV, sovietų O jeigu tiki, tai ar dėl to, kad aklas, ar nesuvokiamai valdžios kerštas buvo greitas ir žiaurus. Spaudoje pasipylė prilipo prie jų siela ir protu? Šiandien tai pavadinčiau antisemitiniai straipsniai, buvo sukurpta „medikų nuody- kafkiška situacija. Tačiau tas „aš“, kuris prisiminimais tojų“ byla, nužudytas režisierius Solomonas Michoelsas. grįžta į jaunystę, atmeta dabartinius žodžius. Tai, kas Prasidėjo tiesioginės represijos, nukreiptos prieš žydus. jums „režimas“, jam – gyvenimo sankloda“ (p. 413). „Baisiausia buvo tai, kad „budrieji čekistai“, kovo- Trumpai reikėtų paminėti liberalizmo doktriną, kuri jantys su blogio jėgomis, patys pasirodė esą vilkolakiai. glaudžiai susijusi su trečiąja žydų emancipacijos strategi- Specialus saugumiečių atliktas saugumo patikrinimas ja. XX a. 6-ajame dešimtmetyje pasirodžiusi JAV filosofo atskleidė platų sionistinį sąmokslą ir beviltišką draugų Lionelio Trillingo knyga „Liberalioji vaizduotė“ pakeitė supainiojimą su priešais. Levas Švarcmanas, pasižymė- ankstesnę šioje šalyje apsigyvenusių išeivių iš Sovietų jęs tardytojas, Babelio prisipažinimo bendraautoris, da- Sąjungos ir kitų Europos šalių ideologiją. Nors Herber- bar parašė prisipažinimą ir jame teigė priklausęs žydų to Marcuse’s ir Frankfurto mokyklos adeptų mokymas teroristinei organizacijai bei turėjęs lytinių santykių su buvo dar gana populiarus, jį palaipsniui išstūmė indivi- savo sūnumi, dukterimi, buvusiu valstybės saugumo mi- dualistinė teorija ir praktika. Trumpai tariant, kosmo- nistru V. S. Abakumovu ir Britanijos ambasadoriumi. politinė socialinė erdvė sudaro visas sąlygas kiekvienam N. I. Eitingonas, organizavęs Trockio (ir daugelio kitų) individui realizuoti save ( arba ne) pagal asmeninius ge- nužudymą, buvo apkaltintas planavęs nužudyti Sovietų bėjimus. Individualumas nėra kuriamas, jis tampa duo- Sąjungos vadovus; L.R. Raichmanas, vadovavęs Žydų tybe kiekvienam asmeniui, atvykusiam į JAV. antifašistinio komiteto narių sekimui, buvo areštuotas Knygos pabaigoje Slezkinas apžvelgia Sovietų Są- kaip žydų nacionalistas“ (p. 315). jungos žydų dalyvavimą disidentiniame judėjime. Kaip Žlugus Sovietų Sąjungai, sužlugo ir „sovietinio žmo- žinome, žydų disidentai aktyviai rėmė lietuvių ir kitų gaus“ kūrimo projektas, bet naują žmogaus tipą toliau tautų nepriklausomybės aspiracijas, todėl jų indėlis ko- kuria ne tik JAV melting-pot, kuriame lydosi įvairios vojant prieš komunistinę sistemą yra ypač svarus. pasaulio tautybės, bet ir aiškių kontūrų dar neįgavęs Šia trumpa apžvalga recenzentas nuoširdžiai rekomen- europietiškasis tapatumas. duoja perskaityti šią įdomią knygą – ji padės ne tik geriau Perestroikos laikais sovietinėje spaudoje istorikai, suprasti žydų tautos modernią istoriją, jų mąstymo bei žurnalistai, literatai paskelbė nemažai tekstų, kurie tu- gyvenimo būdą, bet ir atsisakyti antisemitinių nuostatų, rėjo užpildyti „baltas dėmes“, – siekta kuo plačiau at- įsisenėjusių prietarų, nuodijančių tarpusavio santykius. skleisti ir naujai nušviesti nutylimus arba falsifikuotus praeities faktus. Šioje ideologinėje pervartoje aktyviai dalyvavo žymus istorikas Michailas Gefteris, parašęs 1 Vytautas Berenis. Kai ksenofobija virsta prievarta. Lietuvių ir žydų santykių daug aštrių poleminių straipsnių prieš stalinizmą. Ta- dinamika XIX–XX a. pirmojoje pusėje, Lithuanian Historical Studies, 2005, čiau mažai kas žinojo, kad XX a. 4-ajame dešimtmetyje vol. 10, p. 159.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 125 Visai nejuokingi skaitiniai
Lietuvos šalies žmonių padavimai. XCII
Streso testas
ano būrimo salonas Dura necéssitas, paakintas TV tą kaulą, nejaukiai pakimba ore. Ir ten kabės tol, kol Seimas Mserialo „Kas nori nužudyti Mią“ sėkmės (mat, tą priims darbiečio Gapšio siūlomas įstatymo pataisas: pagal padaryti norėjo VISI!), nusprendė irgi sukurti bent kelis – jas dirbti su dujomis legaliai galės tik Darbo partija. melodramą „Zvonkės BUNKERIS“, veiksmo filmą „Gaz- Politinis trileris „Tovarišč GOLOVA“ bus 3D formatu promo KAULAI“ ir politinį trilerį „Tovarišč GOLOVA“. filmuojamas Austrijoje. Slidus (Maskvos slidinėjimo fe- Melodramos turinys griežtai slepiamas ir yra visiškai ne- deracijos prezidentas!) KGB atsargos pulkininkas žvaliai susijęs su jos pavadinimu. Kol kas žinoma tik tiek, kad ji išlipa iš lėktuvo Vienoje su Sosnovskio barščių puokštele bus nacionalinė pagal formą ir globalinė pagal turinį. Bus ir dujiniu pistoletu rankose. Staiga sušokę pasienio parei- parodyta Angelina, pavyduliaujanti savo sutuoktinio Bra- gūnai jį apieško, apžiūri, paima pirštų ir dantų atspaudus, do, Angela, Berlyne (už uždarų durų) net 7 valandas (sic!) išmatuoja ūgį ir pasveria. Įsitikinę, kad Golova(tov) priklau- flirtavusi su Nicolas iš Eliziejaus laukų, ir Carla, už tą flirtą so tai pačiai svorio kategorijai, kaip ir Putinas Raudonasai, tam Nicolas skyrusi viduramžiško žiaurumo bausmę – lie- be to, yra artimas, t. y. kadrinis, jo draugas (tovarišč), skubiai pusi perskaityti 7 klasikinius prancūzų romanus ir pažiūrėti išvynioja raudoną kilimą ir buvusį „Alfos“, pasidarbavusios tiek pat senų (sako, kai kurie iš jų ne tik nespalvoti, bet ir Vilniuje, prie TV bokšto, dabar tapusį „Omegos“, besidar- nebylūs!) filmų. Fone matysime lietuvišką idilę: svajonių buojančios nematomame skaldymo ir valdymo fronte, našlė Kristina sumes klumpes su svajonių ubagu Vytau- vadą iškilmingai išlydi Kremliaus kryptimi. Stambiu planu tu, kuris, tos našlės teigimu, „niekuo nesiskiria nei nuo parodoma, kaip austrų čakras užvaldo rusų dujos, ir jie, ap- socialdemokratų, nei nuo konservatorių“. O Tščeslavijus duję net 60 proc., rodo špygą Lietuvos pusėn. Lietuviams pamokys, kaip visai pigiai pakurstyti šeimos židinį: bul- toks politinio streso testas tapo galvosūkiu ir galvosopiu. Iš varinio laikraščio V. Ž. duomenimis, geriausias kuras – už nevilties jie visi kaip vienas susibūrė ant Parnidžio kopos valdiškus pinigus (jie dar vadinami reprezentacinėmis lė- pasiklausyti, kaip viena parapsichologė barškina krištoli- šomis) nupirktos knygos, ypač gerai dega tos, kuriose apie niais puodais: esą pagavusieji neįprastų krištolinių bangų Seimo patriarchą nieko nerašoma ir netgi neįdėta nė viena dažnį patys pradeda vibruoti ir pajunta vidinę harmoniją jo karikatūra. su visata. Reikia harmonizuotis bent su ja, jei jau nesiseka Daug sudėtingesnis yra veiksmo filmas „Gazpromo su VIENA apdujusia ES valstybe… KAULAI“: Kostinas, rusų literatūros profesorius, sovietų Kol tauta vibravo, valdininkai atkrito į sovietmetį – nu- žvalgybininko sūnus, lietuvių dujininkų strateginis kon- sprendė įvykdyti LSSR AT Prezidiumo 1986 m. įsaką ir pa- sultantas, draugams ir sugėrovams slapta skaito paskaitą naikinti 30 kaimų (vien Šiaulių rajone!) pavadinimus. Ma- apie Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės“ pir- tyt, jie ne tokie gražūs, kaip Registrų centrui norėtųsi. Ir tai mąją pusę (antroji nieko nedomina). Parodoma, kad vaka- suprantama: antai raudonmečiu buvo griežtai kovojama su rėlis užsitęsia, ir profesorius ryte nepajėgia įlipti į lėktuvą, visomis, ypač nepadoriomis, užuominomis viešose vietose. skrendantį Maskvon, kur laukia derybos su „Gazprom“. Todėl kaimas, nešvankiai vadintas „Minkštpaučiai“, gavo „Durdom“, – neatsakingu strateginio konsultanto elgesiu absoliučiai tikslų pavadinimą „Ramučiai“… piktinasi Viktoras U. ir išskrenda vienas, bet, pasak jo, ne Maskvon, o Urdomon, к мамочке родной. Sužlugus dery- Tiesiai iš Ramučių kaimo boms, klausimas, kas pirmas nustvers „Gazpromo“ numes- Krescencija ŠURKUTĖ
126 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 Europe as well. It could become a place that attracts a lot of cultural kultūros barai tourism, however, its historical countryscape is neglected and remains 2011. 7 / 8 (559 / 600) fragmentary (page 34). domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art Vladas BALKEVIČIUS. “The One Who Thinks in a Different Way is Not a editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ Monster”. Was Vincas Kudirka a godless? – this was a blunt title of the editorial address: article written by Aldona Kačerauskienė published in the newspaper XXI Latako st. 3 amžius, issue no 95. The author attempts to provide his answer to this 01125 Vilnius question, based on the writings on the theme by Vincas Kudirka himself Lithuania (page 42). E-mail: [email protected] summaries Vaidas JAUNIŠKIS. The audience? Let it Come… Meditations on the rituals of theatre’s liminality. Though a strife toward romanticism should Skaidra TRILUPAITYTĖ. About Hard and Soft Landing or Museums in the be a part of theatre’s creators, it becomes extremely pragmatic actions Culture of “Crisis”. There is much more energy in Lithuania for the creation of institutions or individual based on those moral values that allow to of various strategies and giving promises than for implementing them maintain status quo: submissiveness and martyrdom instead of thinking in practice. Already existing institutions of culture have no problems in and politics. An overview of theatrical season (page 50). defining their missions, writing guideliness for themselves according to which nice data is provided. However, the “soft” content of culture Šarūnė TRINKŪNAITĖ. The Retreat of an Actor or Moby Dick Drowning should be understood not only navigating in virtual space of reading Rolandas Kazlas. Actor Rolandas Kazlas started his individual activities activity reports – it should be experienced by attending the activities two years ago with a lot of ambitious promises. However, what we see is organized by these institutions (page 2). something else. Charismatic actor as if attempts to give up his previous individuality but more and more his work starts to remind typical Algis MICKŪNAS. The World of Lithuanian Language. Let us try to find ambitions of actors who turned into directing (page 59). an answer to Kant’s question what philosophy world would be in care it spoke Lithuanian. This question should be expanded: what is the world Raimonda BITINAITĖ-ŠIRVINSKIENĖ. New Image of Prague Quadriannual of Lithuanian language? Philosopher’s essay (page 6). 2011. Vanguardists who suggested construction of play in the first half of the last century did not even imagine to what degree constitution will Zecharia PLAVIN. On Ressentiment and Intercultural Cooperation. The flourish in the beginning of the XXIst century. Exhibition PQ11 attended regional cooperation between the Baltic states in various professional fields, by crowds of people shows that stage designers manage to become especially in pedagogy and humanitarian thought is still visibly lacking. authors of staged plays (page 64). Most of the government efforts are directed toward strengthening ties with Lithuanians in exile‚ based on the primacy of the concept of Motherland. Vlada KALPOKAITĖ. A Game with Cherry Stones. New Drama Action 11’. However, numerous recent emigrants have left the country with acute This year the New Drama Action shifted toward unusual aesthetics feeling of ressentiment towards various governments of the country of their and choice of theatrical language that fosters perplexion and lack of birth. This dissociates many emigrants, despite their nostalgia. The essay communication. An overview (page 67). explores the nature of ressentiment in terms of Max Sheler (1874 – 1928) on personal and interpersonal level and explores ideas of melting this negative Kęstutis ŠAPOKA. (Non)Criminal Landscapes. Ugnius Gelguda is one of experience in form of professional intercultural colaboration. It includes a official ambassadors of young Lithuanian art, representing its mainstream. short paper given by the author at the Symposium of Lithuanians of the The author reviews his exhibition in Vartai Gallery (page 71). World in Kaunas in July 2011 (page 11). Kristina Civinskienė. Findings of Lost Generation. About the painting Mantas LIESIS. Euthanasia Entrapped in Discussions. Euthanasia is also of young artists Jovita Aukštikalnytė and Agnė Deveikytė-Liškauskienė the problem of world outlooks. The evaluation of euthanasia is based (page 73). on the essential point sof human outlook – toward death, suffering, illness and freedom. Euthanasia and someone’s assistance in suicide can Kristina STANČIENĖ. Akvilė Zavišaitė: the Sin of Hedonism and Pain of be legal only in exceptional and hardest cases. Otherwise human death Provisionality. Akvilė Zavišaitė (1962-1991) an artist of tragic fate, who will become business and euthanasia will become a sort of Nazi gas died young. Gallery Kunstkamera arranged an exhibition of her works in chamber, claims the author, specialist in law (page 16). June, titled “Between Vilnius and Sidney: After 20 Years”. At the moment the exhibition was moved to Nida (page 75). Georg Franck. Celebrities: The new cultural elite? Attention is the currency of the new media, which like any other asset is profitable only Violeta JUŠKUTĖ. There Beyond the Horizon. The art of Vytautas Pakalnis. when possessed in sufficient quantity, writes Georg Franck. There is This July Akademia Gallery presented an exhibition of the artist, painter nothing democratic about celebrity culture, where the media have the Vytautas Pakalnis (1972-2004). This was the third posthumous exhibition sole power to appoint the new elite (page 23). of his works (page 77).
Marius GAUČYS. Technologies and Media: Changes and Cultural Myths. Between Art and Scholarship. In memoriam Algimantas Galinis. Names An overview of 23rd meeting of cultural journal of Europe in Linz, leave works and names are made by works. Algimantas Galinis was always organized by Eurozine network (page 31). passionate. It could not be other way because it was professional passion, write historians Alfredas Bumblauskas, Edvardas Gudavičius and Albertas Algimantas GRAŽULIS. Values Thrown into Dumps. Vilnius region is Žostautas, co-authors of famous TV talk show on historical themes Būtovės still rich in cultural heritage and important not only to Lithuania, but slėpiniai that was directed by Algimantas Galinis (page 79).
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8 127 Aušra ROŽANKEVIČIŪTĖ, Gajane LEONENKO. Jacques Lipchitz to his fellow countrymen. This year we celebrate 120th anniversary of the KULT ŪROS BARAI birth of internationally renown sculptor litvak Jacques Lipchitz born in Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Druskininkai (page 80).
Donata Wenders – Photographer in the Shooting Site. The artist mostly Some Kultūros barai articles worked in film photography. She mostly works with her husband Wim Wenders with whom she co-authored several books on photography and translations in eurozine and takes part in exhibitions. According to her the work of photographer (www.eurozine.com): is to watch trying to spot in the portraits gestures and body language. Paulius Petraitis interviews Donata Wenders (page 85). Violeta DavoliŪtĖ, Ugur Ümit Üngör Genocides? (En) (Lt) George MIKELL/Jurgis MIKELAITIS. Why I Said No No to Zsa Zsa. Actor’s An interview with historian Ugur Ümit Üngör full story (page 89). The comparison of genocides is neither a crude equation nor an equivalence of evil, argues historian Ugur Ümit Üngör. Rather, comparative Postsoviet Shift and Dilemmas of Baltic States: To Be or Not to Be? study enhances understanding of individual cases and counters political Tomas Kavaliauskas interviews Maria Mälksoo, senior researcher at Tartu manipulation of genocide under hierarchies of uniqueness. university, Institute of Governance and Politics (page 91). Boris Kapustin, Tomas Kavaliauskas In search of a post-communist future (En) (Lt) Tomas MANUSADŽIANAS. Will Julija Tymoshenko Become Ukraine’s How was it possible in too many post-communist countries that Morta Boreckaja? Such a question might seem hardly plausible because incredible riches accumulated in the hands of the parasitic few? Why is of an old and shady paralel between two eminent women – political political power so often fused with wealth? Two philosophers search for figures of Eastern Slavs. Morta Boreckaja played an important part in an answer as to what went wrong in the post-communist world after Russian history of the XVth century (Lithuanian Grand Duke Kazimieras 1989. then did not come to aid her in defending free city Novgorod), meanwhile Tymoshenko is a contemporary Ukrainian politician. What can we, Vasilijus Safronovas Rewriting history in Kaliningrad: Facts on the ground (En) (Lt) Ru) ancestors of the Grand Duchy who ruled Ukrainian lands in the past, do Why is the Orthodox Church of Russia reclaiming the castles and to aid our eastern neighbors today? - asks the author, who suggests that churches in the Russian enclave of Kaliningrad? The question is posed by we can hardly make a historical mistake twice (page 96). a Lithuanian “outsider” in the light of recent changes in the ownership of important heritage sites in Kaliningrad. Marius ŠČAVINSKAS. Christanization of Mindaugas and its Meaning to Lithuania. It would hardly be an exaggeration to say that Mindaugas is next Anna Karpenko ruler to Vytautas according to historian’s point of view. And it is understandable, Kaliningrad’s architectural heritage: An insider’s view (En) (Lt) Ru) What is the threat implied in the handover of the symbolically significant since we relate Mindaugas to the making of Lithuanian state – an issue that architectural heritage of the Kaliningrad region to the Orthodox Church was fiercely discussed by opposing historians. Mindaugas is also related to the of Russia? Local historian Anna Karpenko examines the social and cultural first steps of Christianization in Lithuania (page 104). aspects of the conflict.
Petras STANKERAS. Spanish Civil War – A Rehearsal of Great World Almantas Samalavičius War. After Franco Spain had undergone a period of democratic The vanishing genius loci of Vilnius (En) development. The peace agreement called Mankla Pact parodned for ARCHITECTURE Vilnius’s Baroque and Gothic urban heritage was once a rallying point for Lithuania’s independence movement following the millions who persihed in the civil war and thousands who were tortured architectural ravages of Soviet modernism. Now it is subject to a new in Franco’s prisons. Communists, fascists, prosecutors and judges, pupils onslaught from local finance capital – and no one seems to care. and teachers started a new life. Everyone was asked to come back to the Motherland and to take part in creating a democratic Spain. Dalia LeinartĖ Peace agreemend proved to be the best solution, writes the author. On emotions (En) (Lt) Continuation from No 6 (page 113). The correspondence between Algirdas Julius Greimas and Aleksandra Kašuba, 1988-1992 The sociologist Zygmunt Bauman finds unstable families a threat to society. Vytautas BERENIS. Modern Century and the Jews. About the book by Yuri Anthony Giddens opens for negotiation and change. Dalia Leinarte finds Slezkine A Jewish Century. Jews in Contemporary World (Žydų šimtmetis. Giddens more in keeping with the times and uses the correspondence Žydai šiuolaikiniame pasaulyje). Translated into Lithuanian by Laimantas between two Lithuanian intellectuals to illustrate her point. Jonušys. Vilnius: Tyto alba, 2011. A review (page 123). Tomas Venclova Krescencija ŠURKUTĖ. The Test of Stress. Ironical essay on Lithuania’s Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) (En) cultural and political life (page 126). Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova. Its closeness to nature makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it close to Prague, Trieste or Sarajevo.
Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Kazys Varnelis Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius The meaning of network culture (En) (Lt) As digital computing meshes with mobile networking technology, society Tiražas 2300 egz. is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this Kaina – 4,99 Lt mean for the democratic public sphere?
128 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 7 / 8