ANTROJI DALIS DR..c.t MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA Saturday supplement 1991 m. birželio mėn. 22 d. / June 22, 1991 Nr. 122(25)

Vilniaus operos ir baleto svečiai Chicago’s muzikos šventėje

Įspūdžiai iš „I Lituani” ir Atsisveikinimo koncerto

Rumunų rašytojai ALGIS ŠIMKUS Vienas iš iškiliausių šių metų apie Rumunijos neviltį Lietuvių muzikos šventės Chicago’je įvykių buvo italų kompozitoriaus Amilcare Pon- Budapešte viltis grumiasi su Dabartiniai Rumunijos valdo chielli operos I Lituani pasta­ neviltimi ir, atrodo, pergali; iš vai sąmoningai gaubia šalį tymas Morton East mokyklos kaimyninės Rumunijos tegirdėti nežinios migla, tvirtina Tudoran. auditorijoje gegužės 19 ir 24 desperacijos balsas. „Aš geriau Nėra paskelbta jokių taisyklių, dieną. Ponehielli (1834-1886) yra pardavinėsiu laikraščius Bu nėra naujų įstatymų ar naujos parašęs net devynias operas, ku dapešto gatvėse, negu dirbsiu konstitucijos. Iš Amerikos į riomis devynioliktojo šimtmečio savo darbą Rumunijoje”, kalba Rumuniją buvo neseniai atvykusi viduryje jis tapo vienu populia­ jaunas rumunas inžinierius. Iš teisės žinovų delegacija, pakvies­ riausių operų kūrėjų Italijoje, Transilvanijos imigravusi vengrų ta padėti prezidentui Iliescu dažnai net lygintas su jo bendra- pora numoja ranka į Vengrijos sudaryti naują konstituciją. laikiu Giuseppe Verdi. Muzikos ūkinius sunkumus: palyginus su Jiems ten besidarbuojant, pa­ stiliaus požiūriu Ponehielli lai­ Rumunija, tai beveik Amerika — aiškėjo, jog ta nauja konstituci­ komas perėjimu iš romantiškojo tvirtina jie. ja jau anksčiau suredaguota. Verdi į veristinį Puccini operų Apie Rumunijos neviltį kalba­ Amerikiečiai užprotestavo, kad iš stilių. Pirmosiose savo operose mės su poetu Derinu Tudoranu, jų buvo pasityčiota. Tas pats Ponehielli buvo labai aiškioje vykstančiu vėl aplankyti savo žaidimas su vakariečiais kaip ir Verdi įtakoje, nuo kurios jis gimtinės. Jis vienas iš nedaugelio praeityje — komentuoja poetas. stengėsi palaipsniui išsivaduoti, rumunų rašytojų, išdrįsusių pasi­ Kita režimo taktika, pasak kas jam faktinai sunkokai vyko. priešinti Ceausescu’i. Po namų Tudoran’o, yra kurstyti ne­ Jis buvo taip pat žinomas kaip arešto, jam buvo leista emigruo­ santaiką tarp rumunų, vengrų, kompozicijos profesorius Milan’o ti į Ameriką, kur jis jau keletą moldavų ir kitų. Valdžios konservatorijoje, kur jo mokinių metų gyvena. kiršinama šalis pradeda virsti tarpe buvo Pietro Mascagni bei „Rumunų tauta nuvertė savo „džiunglėmis”. Giacomo Puccini. Atrodo, kad diktatorių, bet išjos buvo pavog­ Apie rašytojus Rumunijoje savo mokiniams Ponehielli suge ta revoliucija”, aiškina poetas. Tudoran atsiliepia gana pesimis­ bėjo įkvėpti daugiau pažangesnių Scena iš Ponehielli operos „I Lituani" pastatymo šių metų gegužės 19 ir 24 dieną — Kerniaus (Konrado Valenrodo) partiją dainuojantis tenoras Virgilijus Morton East auditorijoje, Cicero, Illinois. Pirmasis veiksmas, priekyje, dešinėje Noreika. Praėjusių metų vasarį viltis dar tiškai. Jų rankos tebėra surištos, idėjų realistinės operos kūrybai, Jono Kuprio nuotrauka buvo gyva, bet metams baigiantis bet jie tebesikivirčija savitarpyje, negu jis pats panaudojo nuosavo­ rumunai suprato, kad niekas iš nepajėgia pažvelgti tikrovei į je. Išliekančio pasisekimo tarp­ labiau išvystytos operų rašymo 1983 metais ir vaidinta įvairiose Kiprą Petrauską. Noreika sukūrė sionalumo lygio. esmės nepasikeitė. Naujieji tautiniame operų repertuare akis. Grupė rašytojų įsteigė technikos bei patirties)’ Ji buvo scenose net septynis kartus. Šiaįs atmintiną šio charakterio vaid­ Kerniaus palydovo vaidilos valdovai jaunesni, Vakaruose tesusilaukė tik jo viena „Pilietinę sąjungą” demokra­ pirmą kartą pastatyta Milan’o La metais opera buvo visiškai nau­ menį. Jo balsas ypačiai tiko šios Viltenio vaidmenį antrajame turi geresnių pažinčių, bet yra paskutinių operų — La Gioconda, tiškoms vertybėms ginti. Aš Scala teatre 1874 metais ir dar jai įscenizuota beveik išimtinai operos lyrinei romantinei su spektaklyje atliko Chicago’je visiški cinikai. Būdingas jų atsto­ tikiuosi, kad šis žingsnis nebus po kurios jis dar parašė dvi dabar kartą atgaivinta, kiek perreda­ Vilniaus operos ir baleto teatro dramatiniais atspalviais pažįstamas Jonas Vaznelis. Rolę vas, Petru Roman, yra pirmo jau pamirštas operas. pavėluotas — kalbėjo poetas. Jis guota, 1884 metais. Kaip ir pajėgomis. Chicago’s lietuvių muzikai. Po kiek svyruojančio mokėdamas iš ankstesnių pa­ rumunų slaptosios policijos gene­ I Lituani (Lietuviai) yra viena taip pat nuogąstauja, kad naujai daugumoje Ponehielli muzikos, I operininkai šiame pastatyme prologo ir pirmojo akto, antra­ statymų, jis tvirtai jautėsi rolo sūnus. Tų žmonių rąnkose ankstyvųjų Ponehielli operų, atkurtas rumunų PEN centras Lituani operoje jaučiama didžiulė prisidėjo trimis solistais jame bei trečiajame veiksmuose nemažame vaidmenyje ir gerai visa politinė ir administracinė gali būti paverstas vyriausybės kada jam dar gerokai trūko Verdi įtaka. Visi turbūt paste­ (Margarita Momkienė, Jonas Noreika įsidainavo ir kaip vai- tiko prie iškiliųjų vilniečių galia. įrankiu. bėjo, kad pirmosios I Lituani Vaznelis, Julius Savrimas), dybiškai, taip ir vokaliai buvo kolegų. Erdvilio vaidmenyje Vii Kaip jie sugeba sutramdyti visą Šie nuogąstavimai nepasitvir­ naudoja Kremliaus terminolo­ uvertiūros gaidos yra beveik operos choru bei antrajame spek­ įspūdingas. niaus operos baritonas Arvydas tautą? Anot Tudoran’o, tie buvę tino Budapešte šių metų kovo giją, rašytojas atsakė, kad tai jo identiškos su Verdi Aidos įžanga, taklyje dirigentu Alvydu Va­ Aldonos vaidmenyje jau pernai Markauskas pasirodė kompeten­ Ceausescu bendradarbiai naudo­ mėnesio viduryje įvykusioje nestebina. Jis priminė, kad nors tai galėjo būti ir sąmoninga saičiu. Visi kiti operos dalyviai čikagiečius sužavėjusi Vilniaus tingu, gerai pasiruošusiu dai­ jasi baimės ginklu. Senoji Tarptautinio PEN klubo konfe­ Rumunijos prezidentas Iliescu sugestija, kad ši opera yra gimi­ (solistai, orkestras, režisierius, operos primadona Irena nininku. Jo malonaus atspalvio saugumo policija — Securitate — rencijoje. Rumunų PEN centrui taip pat dedasi nežinąs, jog ninga Aidai savo siužetu. Deja, I dailininkė bei apšvietimo vadovė Milkevičiūtė buvo ir šio spek­ balsas skambėjo laisvai ir muzi­ vėl tapo galinga. Už jos talką atstovavęs romanistas, žurnalo Moldavija siekia nepriklausomy­ Lituani, nežiūrint, kad joje yra ir pirmojo spektaklio dirigentas) taklio žvaigždė. Pastaraisiais kaliai. naujieji valdovai dosniai at­ Revista Luceafarul redaktorius bės ir šią respubliką tebevadina tikrai įspūdingų chorų, an­ bei rūbai ir dekoracijos buvo iš metais ji tapo Vilniuje viena mė­ Lietuvio parsidavėlio, vėliau silygina. Kai Rumunija pradėjo Eugen Uricaru kalbėjo ir veikė Moldavijos SSR. Rumunijos da­ samblių bei įvairių arijų, didesnio Vilniaus. giamiausių solisčių. Milkevičiūtę atsivertusio Germano vaidme­ žengti pirmuosius žingsnius į pri­ savarankiškai, išreiškė soli­ bartį Uricaru aptarė panašiai, populiarumo nesusilaukė. Svar­ Šias eilutes rašančiam šio pa­ balsu bei dainavimo technika nį, sunegalavus programoje pa­ vatizaciją, pirmaisiais privačiais darumą Lietuvai. Paklaustas, kaip Tudoran; įjos ateitį jis žiūri biausia to priežastimi gal buvo statymo teko matyti tiktai antrąjį galima lengvai lyginti su žymiau­ žymėtam Romualdui Batalaus- savininkais tapo... buvę ir te­ kodėl Rumunijos vyriausybė, optimistiškiau. italams per daug egzotiškas, spektaklį. Operos herojaus Ker- siomis pasaulinio garso daini­ kui, antrajame spektaklyje besantys saugumiečiai. pasisakydama apie Lietuvą, tebe- kž komplikuotas ir sunkiai niaus/Konrado Valenrodo partiją ninkėmis. Čia jai, be abejo, nema­ dainavo iš Vilniaus su choru sugaudomas libretas, nors dainavęs tenoras Virgilijus žai padėjo, kaip ir Noreikai, metų atvykęs Danas Milkevičius. Ne­ parašytas tada pragarsėjusio Noreika dar kartą patvirtino, kad stažas Milan’o La Scala teatre. paisant, kad jis aiškiai važiuo libretisto Ghislanzoni, kuris buvo jam lygaus tenoro lietuviai Abu dainininkai I Lituani pasta­ damas Amerikon nesitikėjo šios parašęs libretą Verdi Aidai, nesame turėję, gal tik išskyrus tymą pakėlė iki tikro profe­ (Nukelta į 2 psl.) sukurtai 1871 metais. I Lituani operoje trūksta aiškiai kulmina­ cinės arijos, ansamblio ar choro, kurie išliktų atmintyje ilgesnį laiką, operą išklausius. Šian­ dieną Ponehielli tėra žinomas kaip vieno genialaus kūrinio, operos La Gioconda, autorius, kuri taip pat buvo ilgus laikus pamiršta, bet atgavo populia­ rumą šio šimtmečio viduryje ir dabar yra statoma viso pasaulio teatruose. Mums, lietuviams, I Lituani opera yra įdomi dėl jos siužeto, kuris yra pagrįstas kiek iš­ kraipyta Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas” versija. Mūsiškiam gi pa- tymui operos libreto vertėjas Stasys Santvaras šį siužetą dar gerokai „pataisė”, stengdamasis jį padaryti priimtinesnių lie­ tuviams, kurie originale buvo savotiškai pavaizduoti.

„I Lituani” pastatyme Vilniaus operos primadona Irena Milkevičiūtė, dainuojanti Aldonos partiją. I Lituani Chicago’s Lietuvių Jono Kuprio nuotrauka operos buvo pastatyta pirmąkart Dalis choristų scenoje iš „I Lituani” pastatymo. Jono Kuprio nuotrauka Nr. 122(25) - psl. 2 DRAUGA8-MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA Šeštadienis, 1991 m. birželio mėn. 22 d.

atsižvelgiant į karščių neigiamą Vytautas Viržonis ir čikagietis Naujos knygos Vilniaus operos ir baleto svečiai... įtaką, vis dėlto reikia pripažinti, Alvydas Vasaitis. Programoje kad žinomų pasaulinių operų ga­ įspūdingiausi buvo: Irenos (Atkelta iš 1 psl.) balai, daugeliui jau pakartojamai Milkevičiūtės arija iš Bellini • Vladas Kulbokas. LAIKO Chicago, 1991. girdėti Chicago Lyric, New York operos Norma, kuria ji yra sukū­ PAGRĖBSTAI. rolės dainuoti, reikia stebėtis, Viršelis — Vlado Vijeikio. Iliust­ kad ją buvo tvirtai išmokęs ir Metropolitan ir kituose pirma­ rusi iškiliausią savo vaidmenį eiliuose teatruose bei kultūrinėse Lietuvoje, Arvydo Markausko ruota. 336 puslapiai. Spaudė įspūdingai atliko. Jo padainuota ViVi Printing Chicago’je. Tiražas televizijos transliacijose, pastatė Udrio daina iš Vytauto Klovos arija tapo vienu iškiliųjų pa­ — 500 egzempliorių. Kaina — 8 mūsų operininkus į nepavydėtiną operos Pilėnai ir visų dalyvių statymo įnašų. doleriai. Gaunama pas platinto­ padėtį. Mes visi gėrėjomės jų ansamblis iš dabartinio I Litua­ Pagalbinius Heraldo ir dainiaus jus ir iš autoriaus: 5526 21st lietuviškomis programomis bei ni pastatymo. Patenkinamai Vilniaus vaidmenis atliko čika­ Avenue, South Gulfport, Florida niekur kitur negirdėta I Lituani skambėjo ir Chicago’s Lietuvių giečiai Julius Savrimas bei Mar­ 33707. garita Momkienė. Operą gražiai opera, tačiau jiems išeinant į sce­ operos choras ištraukose iš Ver­ keletu baleto numerių paįvairino ną su tokia programa ir dar su di Rigoletto bei Nabucco. Vin­ Literatūros mokslininko ir kri­ Vilniaus baleto solistai. Šie sep­ nuosavu orkestru, neišvengiamai centas Kuprys atliko Mefistofelio tiko Vlado Kulboko atsiminimų tyni šokėjai, vadovaujami savo iššaukiamas palyginimas. serenadą iš Gounod Fausto; gaila, knygą sudaro skyriai: Alksnėnų Mes, lietuviai, esame išdidūs, baletmeisterio Vytauto Brazdy- kad jam pritrūko velniškumo, Madona; Kankinys kun. Justinas lio, įnešė operon kompozito­ dažnai mėgstame pasigirti esą matyti, jis tam per daug žmoniš­ Dabrila; Suvalkiečio sodyba, dar­ riaus numatyto įvairumo gerai šioje ar kitoje srityje tarp gabiau­ kas asmuo. Dana Stankaitytė bai, valgiai, darbininkai; Šeimos choreografuotais šokiais. sių pasaulyje. Panašiai esame pasirodė su jau daug kartų istorija: Tėvukas Jurgis, Tėvelis, Balsingas Chicago’s Lietuvių kartais palinkę vertinti ir kai ku­ dainuota arija iš Ponchielli Galeckų močiutė, Bridžiai, Kul­ operos choras, šia proga sustip­ riuos savo menininkus. Tačiau garsiausios operos La Gioconda. bokų vaikai — Mariutė Natkevi­ rintas net šešiolika Vilniaus šio vakaro koncertas, net ir Nežiūrint dirigentų pastangų, čienė, Barbutė Vyšniauskienė, operos choro narių, savo uždavinį kompensuojant už jau minėtus Vilniaus operos ir baleto teatro Adolfas, Juozukas ir Vladas; Vla­ atliko kompetentingai ir skam­ karščius, parodė, kad mums būtų orkestrui, daugiausia gal taip pat das gimnazijoje, universitetuose: biai. Šioje operoje duota nemaža ne pro šalį kiek daugiau atsar­ dėl nepalankios atmosferos, trūko Mokytojas Plungėje ir Pasvaly, progų chorui pasirodyti ir jos gesnio kuklumo. Išskyrus Ireną sąskambio švaros bei precizijos. (moksleivių ateitininkų bylos); buvo pasigėrėtinai išnaudotos. Milkevičiūte, koncerte buvo Programą baigus, gausi publi­ Vilniuje; Šviesiam draugo Prano Choras skambėjo švariai, ga­ sunku įžiūrėti, kurie dainininkai ka mieliems svečiams iš tėvynės Krasnicko atminimui; Bičiulystė lingai ir išlygintai. galėtų atsilaikyti tarptautinio sukėlė karštas „standing” ovaci­ su Juozu Kazicku; Verutė Ma- Pirmąjį operos spektaklį diri­ „I Lituani" operos pastatyme Vilniaus operos solistai: Arvydas Markauskas (Erdvilis), Irena Milkevičiūtė (Aldona) forumo aukščiausiuose ešalo- jas, padėkodama už jų pasiryži­ minskaitė; Tėviškės ir brolio šei­ gavo Vilniaus operos dirigentas ir Vincentas Kuprys (Viltenis — pirmajame spektaklyje). Jono Kuprio nuotrauka nuose. Gal Noreika ir Vaznelis mą ir vargą, mus atlankant ir mos likimas (Sibiro tremtis); Per Vytautas Viržonis, kurio čia teisingai pajuto šį konkurencinį leidžiant pasidžiaugti jų menu Austriją, Švabiją, Tuebingen’ą rašančiam neteko tada išgirsti. Prie šios operos pastatymo žiuočiais žiūrovui nebuvo aiškūs įvykęs Atsisveikinimo koncertas, elementą, kai nesijausdami pil­ operoje, balete, dainų šventėje bei Amerikon; darbas fabrikuose ir Antrojo spektaklio dirigentas pasisekimo nemažiau prisidėjo ir ir paliko operos eigą sunkiai rengėjų nuomone, turėjo būti nos formos, nesutiko koncerte koncertuose. Reikia tikėtis, kad Boston’o kolegijos bibliotekoje; Alvydas Vasaitis, Chicago’s scenoje, tik operai pasibaigus, suprantamą. dezertas po daugelio gražių dainuoti. ateityje tokie susitikimai bus Lietuvių enciklopedijai kalbos tai­ Lietuvių operai diriguojantis jau pasirodę „nematomi” dalyviai. Iš Vilniaus atvežtos Janinos Muzikos šventės renginių. Deja, Sutrumpintą programą pasi­ dažnesni ir vyks palankesnėmis symas, „Dainos” vasarvietė; Flo­ devintą operą, šį kartą pasirodė Tai režisierius Eligijus Do­ Malinauskaitės dekoracijos ir rū­ ankstyvi, siekiantys daugiau negu keisdami dirigavo vilnietis sąlygomis. rida; Bičiulystės ir draugystės. išsivystęs į tikrai kompetentingą markas, dailininkė bei apšvie­ bai gerai tiko nemažai Morton 90 laipsnių pavasariniai karščiai vadovą. Nemačius jo diriguojant timo vadovė Janina Malinaus­ mokyklos salei, spalvingai pavaiz­ šį meninės puotos delikatesą daug metų, aiškiai buvo paste­ kaitė ir choreografas Vytautas davo veikalo scenovaizdžius ir gerokai paveikė. Neturinti oro bima dirigavime padaryta pa­ Brazdylis — visi iš Vilniaus. buvo švariai techniškai įgyven­ vėsinimo, pilna klausytojų salė žanga. Tiksliais ir neperdėtais Režisierius Eligijus Domarkas, dinti. Dailininkė taip pat pasi­ buvo nepakenčiamai karšta ir1 mostais jis nuosaikiai vedė di­ jau pernai Chicago’je režisavęs rūpino savo dekoracijas tinkamai tvanki. Kantri publika prie džiulį ansamblį be anksčiau kiek Trubadūro pastatyme, pakeis­ apšviesti. Aplamai paėmus, šios karščio prisitaikė kaip iš­ per plačių ir dirbtinių judesių, damas daugelį metų mūsų lietu­ operos sceninis vaizdas buvo gal manydama, tačiau nėra klau-. išgaudamas gerai išbalansuotą viškoje operoje samdomus kita­ artimiausias profesionaliniam simo, kad tokia atmosfera nei­ sąskambį ir logišką atliekamo taučius režisierius, sugebėjo spek­ teatrui iš visų Chicago’s Lietuvių giamai paveikė programos atli­ veikalo eigą. Ne veltui Vilniaus taklį pakreipti į profesionališ- operos pastatymų. Šia proga kėjus. Prie tokių karščių nepra- orkestro nariai kalbėjo, kad po kumo kelią, nepaisant ilgokos tegalima tik palinkėti, kad taip tusiems dainininkams buvo gastrolių Lietuvoje Vasaitis esąs operos sceniškai bei logiškai sklandžiai pradėtas bendras dar­ sunku pasirodyti pilna savo vienu mėgiamiausių jų dirigentų, sunkokai išsprendžiamų situa­ bas su operos darbuotojais iš pasiekto lygio aukštuma, o Kiek gaila, kad Vilniaus operos cijų. Bendra sceninė veikalo eiga Lietuvos nepasibaigs tik šiuo orkestro instrumentų derinimas ir baleto teatro orkestras šį kartą ir masinės scenos buvo tvar­ spektakliu bei po I Lituani pa­ drėgmėje pastebimai šlubavo. pasirodė dar nepasiekęs rafinuo­ kingos ir natūralios, nors kai statymo Vilniuje. Nežiūrint Kitas tokio klimato rezultatas tesnių operų orkestrų lygio. kuriose vietose būtų buvę galima stambokų išlaidų, išeivija buvo Virgilijaus Noreikos ir Jono Daugelyje vietų orkestrui trūko įtikinamiau pavaizduoti kai ku­ Amerikoje tikrai norėtų pamatyti Vaznelib sunegalavimas ir ne­ intonacijos švarumo, precizijos ir rias situacijas. Pavyzdžiui, Erd- daugiau operų iŠ tėvynės, ypač galėjimas dalyvauti. Todėl mums Amerikoje įprasto garsių­ vilio ir Aldonos pirmas pasi­ kurią nori gėriau pavykusią koncerto programa buvo net jų orkestrų išlyginto sąskambio. rodymas kryžiuočių tarpe, „slap­ lietuvišką operą. u‘ . penkiais numeriais sutrumpinta Reikia tikėtis, kad ateityje, dirb­ ti” pasikalbėjimai su lietuviais ir atlikta be pertraukos. * * * dami su reikliais dirigentais, belaisviais ir lietuvių karių pasi­ Koncerte, su dviem išimtim, jie čia padarys dar reikiamos rodymas paskutiniąjame pa­ Gegužės 28 dieną Maria High buvo vien pasaulinio repertuaro pažangos. veiksle bei jų konfliktai su kry­ School auditorįjoje, Chicago’je, operų arijos bei ištraukos. Pilnai Baleto scena iš „I Lituani” pastatymo. Jono Kuprio nuotrauka

palinko į šoną. sakė atleidžianti... — Tai jūsų trobos? Antanas Vaičiulaitis Žmogus pakėlė mėlynas, giliai tarp raukšlių Jis nutilo ir gailiai susimerkė. Kai jis taip — Aha. įspraustas akis ir prabilo: žiūrėjo į savo tėvų sodybą, jo veido raukšlėse — Dailiai gyvenate. — Kai pagalvoji... Ogi ir aš kažin kada bu­ sužvilgo ašara. Graudžiai stebėdamas tėva- Aš pažvelgiau į mūsų sodybą. Vėjo pučiami, vau toks mažas kaip ir tu. Ir aš aveles ganiau. vietę, jisai turbūt klydinėjo savo mažose gluosnių lapai ten sulingavo, ir sužvilgėjo Vidurdienio kaitroj Jo balsas buvo tolimas ir gūdus, lyg iš anų dienose, regėjo brolius ir seseris, ir savo seną saulėje savo sidabrinėmis nugarėlėmis, — tie dienų atkilęs. motinėlę. gražūs mano tėviškės medžiai, iš kurių pava­ Abu tylėjova. Mane maustė maudė nors ką Man jo pagailo, ir aš tariau: sarį sukdavaus švilpynę ir dūduodavau skur­ Buvo kaitrus vasaros vidurdienis. Paukščiai buvo ne per toli nuo manęs, bet išsyk jo pasakyti, bet nežinojau, ką bepratarus. Sto­ — Gal jūs neturit kur gyventi, ar gal neval- džią savo dainelę. tylėjo, tik vyturėlis čireno, pakilęs į giedrą neįsižiūrėjau, nes tik jo galva kyšojo iš javų, vėjau sustingęs, vidurdienio kaitros nuplieks­ gėt šiandien? — Tu gal stebėsies, kad ėmiau ir nu­ dangų. o šiaudinė jo skrybėlė buvo tokia pat geltona tas po savo šiaudiniais bryliais. Tas neby­ Jis purtė galvą ir kalbėjo: šnekėjau, — kalbėjo žmogus. — Nei aš tave Pjovėjai buvo jau grįžę iš laukų. kaip kviečių dirva. Sunkios, nusvirusios var­ lumas, matyti, buvo sunkus seneliui, nes Dievulis visus palesina, tik širdies pažįstu, nei tu kada nors būsi mane susitikęs. Aš stovėjau prie kaimenės ant ežios, laukinės pos brūžavo jo šonus iš abiejų tako pusių. jis vėl pasižiūrėjo į mane — liūdnai ir kantriai, nehuramina. Turiu ir savo gūžtelę tenai, ties Na, supaisysi seną... Užėjo ant seilės, tai ir obelaitės šešėlyje. Avys buvo susimetusios į Jisai prisiartino prie manęs ir tik dabar lyg kokio užtarimo vildamasis. Tada jis pamo­ Žaliąja... Taigi glostė mane motinėlė ir sakė sapalioja. Gal tu nesupratai, o man tartum krūvą, nuleidusios galvas. Prie jų glaudėsi pakėlė galvą, ilgai žvelgdamas. Jo akys buvo jo ranka ir su pasiryžimu, lyg ką nuo savęs nepykstanti. O aš sykį ranką prieš ją pakėliau. ramiau. Dabar aš eisiu į šventą vietą ir nusi­ ėriukai. Tarpais visos jos krūptelėdavo, lyg liūdnos ir išvargusios, o veidas tamsaus gymio stumdamasis, parodė sau į krūtinę. Ji paskui pasimirė — geltlige nunoko. Mane gi lenksiu Dievuliui, kad jis manęs pasigailėtų. pačios savo sapnų išsigandusios, ir sudrebė­ ir labai raukšlėtas. Bet jisai neprašneko. Aš paklausiau ne­ vis graužė kirminas. Dirbu laukuose, būdavo, Tu, vaikeli, auk didelis ir būk geras. Tai davo tirštos jų sruogos. Virpuliavo ir įkaitęs Atsirėmęs gumbuota, iš obelies išpjauta laz­ drąsiai: ir lyg matau, kad ji stovi kur šalimais ir veizi pasiliksi sveikas... oras. Išvydę taip ripuliuojant erdvę, mes da, jis tarė: — Ar gal jums po krūtine diegia? į mane, taip liūdnai kaip tuomet, kada ją Nieko neatsakiau, tik negudriai prasi­ sakydavome, kad šventas Jonas avis gano. — Pargink, vaikeli... Tokia liga kartais nusiskųsdavo mano sumušiau. Turėjau, matai, nusižiūrėjęs tokią šiepiau. Toks buvo mano atsisveikinimas... Ežia buvo daugelio kojų suletenta ir suskir- Aš atsakiau tais apeiginiais piemenukų mamytė. merginą. Buvo ji našlaitė, darbšti ir daini­ Senis pamažėle kreteno ežia. Jis tolo lėtu dus nuo sausros. Vasaros šventadienių rytais žodžiais: Senelis, žiūrėdamas į savo klumpes, kurių ninkė, bet motušei nepatiko. Jinai sykį ir žingsniu, vos pastebimai, bet po valandėlės tik žili seniai ir bernai žaliūkai šiuo takeliu — Kad dar nepriganiau, dėde. variniai apkalimai žvilgėjo nuo saulės, prabilo, pasakiusi Genovaitei, — tu marti vis tiek jo skrybėlė krutėjo iš avižų, čežančių abipus traukdavo į bažnyčią; šnekučiuodamos ten ėjo — Avelės jau nerupšnoja, matyti, priėdusios, dar labiau sukunkęs: nebūsi! Aš įširdau, šokau ginčytis ir apdaužiau tako. Man dingojos, kad ta jo galva vis labiau moterys, pasikaišiusios sijonus ir su gėlių — kalbėjo senis. — O ir pakirto man kojas, — Ačiū, sūneli, ačiū... Kad tave Dievulis motulę. Ji nieko man nesakė nei tada, nei kai linko ir grimzdo į javus, lyg ko slėgiams prie puokštėmis rankose. sūneli. Ar nepyksi, kad atsikvėpsiu valan­ augintų didelį ir gražų... Matai, šiąnakt sapna­ Genovaitę už pačią ėmiau, nei kai mirties žemės, supleišėjusios vidurdienio kaitroj. Jisai Dabar laukai buvo tušti. Vienur kitur muis­ džiukę šešėlyje? vau amžinatilsi motulę. Ji mane priglaudė ir patale gulėjo. Tik vis mane akimis sekiojo. Gal ėjo pro savo tėviškės arimą, pro savo kū­ tėsi arklys, gindamasis nuo bimbalų, ar uodega — Ne, dėde. paglostė, lyg aš dar būčiau mažytis. Ir aš ir verkė viena sau... Taip ir numirė tylėdama. dikystės lopšį ir namų kibirkštį, prikniubęs mataškavo karvė ir baidėsi sparvas. Atokiai, Jis, laikydamasis obelies, pritūpė ir atsirėmė jaučiau jos ranką — tokia švelni, švelni. Jinai Aš gi ariu žemę, ar dobilus pjaunu ir vis regiu prie šiurkštaus senolių grumsto. Trepleno bręstančiais vasaros laukais, tarp geltono javų ant upės kranto, raudonavo dvaro stogai. į ežią. stovėjo prie šulinio su manim mūsų ūkelyje, — stovi palaukėj motinėlė ir taip gailiai žiūri Atsisėdęs ūksmėje, senelis tuo pačiu liūdnu aure toje vietoje... į mane. Žiūri ir nieko nesako, net nepajuda. O derliaus, jau neišskiriamas iš jo, ir vidurdienio Buvau vienų vienas tarp šių dirvų ir išdegu­ žvilgsniu ilgai žiūrėjo į žemę ties savim. Ten Jis numojo į dvaro laukus, kur plaukė miežių šiąnakt, matai, atėjo, paglostė ir viską man tyluma iš lėto gaubė jį ir visą lygumų kraštą. sių pūdymų. Tokią valandą nejučiomis tau žėlė šakotas kmynas, sidabražolė ir, smulkius akuotai. dovanojo... Dabar aš eisiu į senkapius, kur jos Aplinkui mane virpuliavo kaitra, ir plačiose pasivaidena, kad kas nors atsitiks. Rodos, pa­ žiedelius pražilusios, šypsojosi tos laukų gėlu- Išpūtęs akis žiūrėjau j aną vietą. Niekados kaulai dūli, kur ji, akeles sumerkusi, miegti. mūsų žemės lygumose girdėjai vien žiogų siutęs šuo išlįs iš kviečių, ar kvailiukas Jonelis tės, kurias mes vadinome gaidukais ir garnio nebuvau ten regėjęs nei trobų, nei medžių, nei Pasišnekėsiu su ja, kad širdy lengviau būtų... čirpimą, vienodą ir nykų. atskėtrios per pievą. Neramiai žvalgiaus į snapeliais. Paskui jisai išsitraukė pypkę ir pamato akmenų. Tik retkarčiais namuose Ar tu, vaikeli, nubėgi kada nors tenai? Toli išgirdau ir kitą balsą. Į pievas išbėgusi, geltonas, išnokusias varpas, ar neišners iš kur skiltuvą. tekdavo girdėti apie kalvį Žirbinčių, prieš Jis ranka parodė į kapines kaimo gale, kur jauniausioji mano sesuo mojo ir šaukė mane nors apsiputojęs snukis. Pernai vienas pagedęs Aš nustebau, nes tik vienų vieną žmogų, daugelį metų kažkur šiose dirvose gyvenusį. dabar jau nieko nelaidojo, nebent vos tik pietų. šuo buvo atsibastęs į mūsų kaimą, ir vyrai jį elgetą Izidorių, buvau matęs skiltuvu užsi­ — Ten stovėjo mūsų ūkelis, — rodė senis į gimusį kūdikį. Pakėliau botagą. Avys, nesiskirdamos iš savo vijosi su vėzdais ir šienšakėmiB, kol prisiginė rūkant. miežius. — Vieną dieną dvaras atėjo ir mus iš­ krūvos, susiglaudusios, kuduliavo namo. Iš ir užbadė palei Šeimeną. — Ne, dėde, man baisu kapinėse, — at­ Senis prignybo pintį ir įgudusia ranka įdegė varė, — buvome įsiterpę į jų žemes, o jie įsigei­ sakiau. paskos jas vijosi ėriukai. Pačiame kviečių gale kažkas sukrutėjo. Iš kibirkštį. dė tiesių ežių. Tai ėmė ir išvarė. Tokia buvo Jis pratarė: Pasitikusi kaimenę, pirma avių, pasišokinė­ pradžių nesuvokiau, ar tai būtų sūkurys, vėjo Patraukęs dūmą, jis susimąstė ir kinkavo tada jų valia. O aš vis atsiminiau ir pirkią, ir — Nėra ko bijoti. Juk mūsų tėveliai ten guli. dama bėgo mano seserėlė. pūstelėtas javuose, ar kokio gyvulėlio kukš­ galva, lyg pats su savim kalbėdamasis. kluonelį, ir tvartą, ir vyšnių sodelį. Vis norė­ Tai kalbėdamas, jis pasirėmė ranka ir tera, ar žmogus. Jau buvau besupliauškinąs Nudvelkė vėjelis, ir švelniai sušiuleno jau dar sykį pamatyti. Nieko neliko — nei sunkiai kėlėsi. Aš jam pagelbėjau. (Iš novelių ir apsakymų rinkinio Vidurnak­ atrąjojančioms avims ir bevarąs jąsias namo, kviečių varpos. Rimtai dūzgendama, samanė akmens, nei medelio. Neliko nė to šulinio, prie Atsistojęs, senis parodė į mūsų namus ir tis prie Šeimenos. Chicago. Ateities literatūros kai pastebėjau, kad ežia kreteno senelis. Jisai bitė nutūpė ant dobilo, kurio raudonas žiedas kurio mama prisisapnavo. Ji paglostė mane ir paklausė: fondas, 1986 ) Nr. 122(25) - psl. 3 Šeštadienis, 1991 m. birželio mėn. 22 d. DRAUGAS-MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA Antanas Vaičiulaitis . , < • * - - • • • *« - » -r j

AUŠRINĖ DAINA TITNAGAS SĖJĖJAS IŠEINA Į LAUKUS

Kai tu eisi vandens, Kai tėvas žemę vasarojui arė, I pavasario vėjus aš išeinu, j lygius tėvų arimus. Sugirgždenk vartelius. Aš basas treplenau po šviežią vagą. Ten aštrūs noragai išplėšė velėnas, ten lysios pureno akėčių Tu subelsk prie akmens Liūliavo lysios — tartum juodos marios virbai. Žvilgėjo aštrūs saulėje noragai. Seno klevo naščius. Į minkštą ir kvepiančią žemę einu — ir bundančią molio galybę jaučiu. Nulinkęs prie vagos, jisai pakėlė Visą naktį mąsčiau, — Berk grūdą į mano gelmes, berk saują po saujos i mano Skeveldrą — titnagą iš lysių grumsto: Aš mąsčiau tik tave. vagas. Kadaise juo senoliai ugnį skėlė Už lakštutę gražiau Aš diegą priglobsiu, ir želmeniu tankiu dirva suliūliuos. Ir laužus kūrė ąžuolų paunksmėj. Sulakštuok tu kieme. Kai vasaros vėjai padvelks, kai strazdas vakarę giesmelę čirens, vilnysiu aš nokstančių varpų laukais. Aš praregėjau sentėvius krivūlėj — Prieš skambantį dalgį aš krisiu, kai žvitrios grėbikės linguos Kai skambės ta daina, Žilus, prie laužo sėdinčius vyrijoj. pabary. Aš žinosiu — eini. Dabar jų kaulai piliakalniuos dūli, Kai kregždės iš kaimo sodybų išlėks, aš derlium prikrausiu Aušrai tekant, rasa Mes budim jų įskeltoje gabijoj. Mes nubrisim vieni. jūs šalines. PIEVA Kai šalnos šermukšnį pakąs, aš duoną atnešiu jūsų Nenuliūsk prie vandens: burnoms. — Aš panešiu naščius, Kai mano kūnas bus žolė, aš miegosiu savo brangiųjų Tai mano arimų daina Kai aušrinė plevens, lygumų krašte. Aš lysia po lysios žengiu ir lengvais atsimojimais grūdą ( Kai vėjeliai nuščius. Vėjams padvelkus, nulinksiu su pievų pražydusia gėle. žemę bėriu. Klausysiuosi bičių dūzgimo ir paukščių danguj mėlynam. Želmenį, šiaudą ir varpą regiu — prieš mane liūliuoja vasarų Nusilenkt prie versmės — Čiulbės tenai strazdas kleve ar berže baltam. derlius ir atdainuoja rugpjūčių talka O tai laimė bus mums! O žiede raudonas, išaugęs gimtajam lauke! Nūn vėjui, ir lietui, ir žemei tas sėklas sviedžiu — į tėviškės Mus vanduo atspindės, — O gentie švelniasiele, ateinanti dienų brėškime! molį, į mano senolių rankas. Atspindės — susidrums. Iš amžių į amžius keliaujant žaliąja lanka. Aš naują augimą ir vagai ir saulei metu. Ir berdama rasą mane palyti kūdikių pėda minkšta. Nuo ryta lyg nakčiai aš sėju, kol mojai lengvieji nutilsta, kol Jums ašai dainuosiu giesmę nemirštančios tautos. sudreba lysioje grūdas nauju brendimu. Jus aš lydėsiu nuo rytmečio rūko ligi vakaro žaros. VASARA Jus užmigdysiu prie alkų, pušynų, šventų ąžuolų. O bundanti jėga moly ir mano širdy! Per naktį budėsiu prie jūsų tyliųjų sapnų. Drovus tu prisilietime brangiausio žmogaus! Atėjo dienos šventos. Jus gaigystėj kelsiu sena tėvų krivūle. Tu aklinas šauksme buvimo dainoj! Šile ant šlaito Ir brolių žygiuotei išvesiu velėna žalia. Tu tėviškės balse, mus pavadinęs aušrų tvinkime! Avietės ir serbentas Aš savo vienatvėj regėsiu aukštąsias dausas. Kukliai nukaito. Aš vienas ten būsiu ir grosiu senolių graudžiąsias dainas. Per naktį sapnuoju ir sėją, ir lietų, ir glūdinčią jėgą arimų Dūduojant, man viksvos ir smilgos tyliai sušiulens. grumste. Rašytojui Antanui Vaičiulaičiui šių metų birželio 23 dienų sukanka 85 metai. Vytauto Maželio nuotrauka Kai man kuždi, nuo Ten stirna ištroškus atbėgs prie upelio vandeny ) gį .(f ? Per naktį sapnuoju, kaip grūdas užmiegti ir brinksta nauja kokių lūpų šiandie Žiūrėsiu už girių, už kalnų, užu pilkųjų debesų, - intana • > > gyvybe. Tu taip nuraudus, Ten giedra, ir mėlyna, ir visad skaistu. * f ’ '’:i Miegok, mano sūnau ir dukrele maža, — jums suokia lakštutė Skaisčioj tyloj nuskendę Nakčia aš gėriuos Sietynu ir žvaigžde krituole. sode. Sumįįįga norai skaudūs. Ir vėjams dūzgenant, siūbuosiu brangiųjų lygumų žole. „Dėsniai, kurie 1i< Miegok drungnoj nakty, tu brinkstantis grūde po juoda žeme. T I)č ■ • 1 . . -.".r ' 1 ' d <’!•’ .f.

niekados negęsta” efektingi aforizmai, kuriais jas dėl savęs. Šita refleksija, nereikią pamiršti, kad Vaičiulai- lietuvių menininkų, kurie visą viską lėmė. Kai imi galvoti apie mėgsta puoštis intelektualumo sąmoningumo būsena kaip tik tis vis dėlto prįkl^j|; ępe tų energiją nukreipė į pasaulinių še­ Vaičiulaitį ir XX a. vidurio si­ siekiantys XX a. prozininkai, o iš varžo kūrybinį procesų ir daž­ menininkę, kurie, nę vį^gražiai devrų studijavimą ir visą laiką tuaciją, prieš akis šmėkšteli tokia Iš įvado Antano Vaičiulaičio raštų rinktinei Tavo veido širdies išplėštos tiesoB, lyg koks niausiai literatūrą pastumia į žaidžia žodžiu ir siekia estetinio stovėjo atsigręžę į Europos metafora: rašytojas vaikšto mu­ šviesa (Vilnius: Vaga, 1989), pp. 7-37 passim. dvasinis manifestas. Intelektu­ abstraktesnį meną, į įvairius įspūdžio. Jis nevengia tiesiogiai civilizaciją, bet kurie kūrybon ziejų salėmis, sėdi įsikniaubęs alinė poza Vaičiulaičiui svetima, eksperimentus ir kartais į ar netiesiogiai išreikšti savo įsileido tik Lietuvos žmogų, jos į Dž. Miltono „Prarastąjį rojų”, o rio literatūriniai nuopelnai tar­ ALBERTAS ZALATORIUS — atvirai deklaruojamų tiesų jo estetizmų. Eksperimentų laiko pažiūros į pasaulį ir nebijo prisi­ gamtą, jos istoriją ir kultūrą. už lango sproginėja bombos ir tum skyla pusiau, ir pirmoji pu­ prozoje nėra daug: abstraktūs tarpi jau būsim išgyvenę, ir ne­ imti už jų atsakomybės. Jis ne­ Net ir šiandien, pragyvenęs išei­ savo manifestus skelbia naujos Antanas Vaičiulaitis — vienas sė — knygos parašytos Lietuvoje samprotavimai — tik aisbergo bent tektų susigalvoti, ar jau ne­ bėga į viliojančias reliatyvizmo ir vijoje daugiau kaip pusę am­ partijos. Rašytojas girdi visa tai, tų mūsų rašytojų, kuriuos — ko gero, yra svaresnė. Ketvir- viršūnėlės, kyšančios iš žais­ būtų laikas ieškotis vėl jų naujų, nutylėjimo ūkanas, kurias yra žiaus, Vaičiulaitis gaivinančios tačiau jam tie dalykai neatrodo pastaruoju metu tartum iš naujo tajame dešimtmetyje Vaičiulaitis mingo, lakoniško ir poetiško norint įsileisti šviežių syvų, o pamėgęs ne vienas mūsų šimtme­ kūrybinės versmės ieško savo itin reikšmingi: pasaulyje visada atrandame. Dabartinė Lietuvos jau buvo gerai žinomas kaip pro­ teksto. Bet kūrinio gelmėje — abstraktinio meno ir estetizmo čio menininkas ir kuriomis ne žemėje: jo vėlyviausias rinkinys taip buvo, o liko tik tas, kas įgijo visuomenė jo vardų daugiau žino zininkas ir kritikas (kiek mažiau potekstėje — jų rastume pakan­ pavyzdžių turime kiek tik no­ taip sunku dangstyti minties tuš­ Vidurnaktis prie Šeimenos* amžinybės vertę. Liko kultūra — iš literatūros mokslo veikalų ir kaip poetas, nors rašė ir eilė­ kamai. Todėl Vaičiulaičio kūiyba rint”4. tybę ir kurti iliuzijų, kad esi iš­ (1986), išskyrus vieną egiptie- kūrybinės, o ne destruktyvios enciklopedijų negu iš pačios raščius). Apie jj entuziastingai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo Bet grįžkime prie pirmosios mintingesnis už kitus. Tiesa, pa­ tišką legendą, paremtas mūsų dvasios vaisius. Tiesą sakant, kūrybos. Norint paskaityti atsiliepė skirtingų pažiūrų ir mažai problemiška. Iš tikrųjų — citatos. Ji čia išrašyta dar ir dėl slapties, likimo, nežinomybės mo­ prieškarinio ar dar ankstyvesnio Vaičiulaitis iš arti ir nesusidūrė Vaičiulaiti, jau ne vienai kartai skonių žmonės: Vaižgantas ir J. visur matome autoriaus susi­ to, kad joje randame mintį, ku­ mentai Vaičiulaičio kūryboje irgi kaimo vaizdais ir mūsų istorijos su Antrojo pasaulinio karo siau­ teko eiti i mokslines bibliotekas Grinius, P. Cvirka ir J. Grušas. rūpinimų didžiaisiais būties rią būtų galima taikyti visai vaidina svarbų vaidmenį, gal net detalėmis. „Nei laikas, nei tolimi bu; tai, matyt, taip pat turėjo arba ieškoti jo pas prieškarinius O romano Valentina retas kas klausimais, bet tas susirūpinimas Vaičiulaičio kūrybai. Būtent: svarbesnį negu daugelio mūsų plotai, nei tremties metai negali įtakos. Ne mažiau svarbūs ir kiti inteligentus. Paskutinė Vaičiu­ tada nebuvo skaitęs. Manau, jog neformuluojamas kaip išvada. Iš­ žmogų ir tautų „išvaduos tik prozininkų raštuose, bet autorius mums išplėšti iš mūsų sielos ir iš momentai. Dar prieš karą jis laičio knyga Lietuvoje pasirodė tauraus humanizmo nuskaidrin­ vadas turime pasidaryti patys. amžini dorovės ir laisvės dės­ nesijaučia prieš juos sutrikęs. mūsų ilgesio tos žemės, kuri mus įtikėjo, kad menas, psichologija ir (net nejauku ištarti) beveik prieš tų, subtilaus psichologizmo Užvesti skaitytojų ant kelio ir niai, kurie niekados negęsta, Jis tai laiko aukštesnės valios išaugino, ir tų dainų, kurių tė­ filosofija per daug suskaldė žmo­ penkiasdešimt metų1. Per tų paženklintų, didelės stiliaus palikti jį bu visa atsakomybe už nors kupromis apaugę nykštukai reiškimosi sfera. Transcenden­ viškės pastogėj išmokome ir ku­ gaus asmenybę, ją „sukapojo į laikų rašytojas dar nemažai sukū­ kultūros Vaičiulaičio prozų ir savo sprendimus — toks yra svar­ juos badytų pirštais ir tyčiotųsi”. tinis pasaulis jo kūryboje egzis­ rias visa širdimi pamilome, vilty eilę smulkesnių ir stambesnių rė ir išleido, bet jau svetur. 1940 šiandien skaitysime su malo­ biausias Vaičiulaičio principas. Pagrindinis Vaičiulaičio kūry­ tuoja tomis pačiomis teisėmis ir nevilty — ir sopulingame da­ reiškinių” (kaip pavyzdžius nuro­ m. pradžioje išvykęs į Romų dirb numu. Drįsčiau net galvoti, kad Nieko čia ypatingai originalaus, bos bruožas ir yra orientacija į kaip ir žemiškasis. Dėl to ne taip barties ėjime į šviesesnę dieną”4, dė F. Dostojevskį, Z. Froidą, A. ti Lietuvos pasiuntinybėje, isto­ ji duos ir vienų kitų vaisingų — taip daro daugelis rašytojų, — amžinus, pastovius dalykus, retai tekste pasirodo ano pasau­ — rašė jis 1951 m. Vėliau Bergsoną, O. Špenglerį, M. Prus­ rinių permainų ir karo audros jis impulsų visos mūsų beletristikos tik Vaičiulaitis bene pirmasis nuvalytus nuo laiko apnašų, iš­ lio vardai — Viešpats, Dievas, — prisipažino, kad daugelis jo kū­ tą, Dž. Džoisą, L. Pirandelą ir kt.), buvo atkirstas nuo gimtosios plėtotei, ypač ieškant išraiškos lietuvių prozoje iki galo šio prin­ grynintus ir patikrintus. Auto­ turintys įvairiausias prasmes: nuo rinių išsirutuliojo „iš tikrų atsi­ kad jau atėjo laikas tą asmenybę žemės, į kurių paviešėti pirmusyk tobulumo, minties ir žodžio cipo laikosi. Užtat kai kurie kri­ rius nesidrovi juos ginti, nors kai tradicinio liaudies kreipinio ar tikimų” ir vos keletas tėra grynai vėl sujungti apie kažkokius tvir­ atvyko tiktai 1979 m. Nors savo harmonijos. tikai, įpratę prie visuomeniškai kam jie gali atrodyti nusibodę ir atsidūsėjimo iki kosminės ar mis­ literatūrinės kilmės2. Bet kodėl tesnius laiko, erdvės ir moralės biografija ir nebūdamas tipiškas angažuotos ir aiškiais kontrastais pasenę. Tai pasakytina ir apie tinės galybės, prie kurios šliejasi, tik tie atsitikimai „tikri”, kurie dėsnius, ieškoti gyvenime pozity­ * ♦ ♦ išeivis, įsijungė į pokario išeivių pagrįstos literatūros, Vaičiulaitį moralines, dvasines vertybes — į kurių veržiasi pasiklydusi ir iš­ susiję su vaikystės ir jaunystės vių dalykų. (Šias mintis išdėstė kultūrine veiklų Amerikoje ir „Mano sūnau, — jis kalbėjo, — yra kaltinę stilizavimu ir esteti- meilę, supratingumų, užuojautų, vargusi jo herojų širdis. Pastaroji įspūdžiais? Vadinasi, anie metai jau minėtame straipsnyje „Poka­ tapo neatskiriama jos dalimi. štai ateina visokių pranašų ir zavimu. Stilizavimo jo kūryboje tolerancijų, tikėjimų geraisiais nuostata logiškai plaukia iš įsirėžė giliau negu vėlesni ir jų rinės literatūros kelias”.). Matyt, Bet ar išeivijos literatūra nėra skelbia savo tiesas ir įstatymus. gal kiek ir rastume (tik kažin ar žmogaus pradais, — ir apie patį Vaičiulaičio krikščioniškos pa­ prasmė aiškesnė negu vėlesnių. šito įtikėjimo niekada neatsisakė. visos mūsų literatūros dalis? Į šį Bet žinok, kad tėra viena tiesa ir menas iš viso be jo gali apsieiti), rašymo būdų — aiškų, skaidrų, saulėžiūros, didelių simpatijų Ilgainiui pasinėręs į kultūros Be to, jis pats — tvarkingas, pa­ klausimų, žinoma, galime visaip vienas įstatymas: laisvas žmogus bet estetizavimas jam prime­ elegantiškų stilių. Pastarajam katalikiškajai ideologijai, iš atei­ sferą, Vaičiulaitis tartum nu­ reigingas, korektiškas, savikritiš­ atsakinėti, bet istorija turbūt pa laisvoje tautoje. Jeigu valstybė tamas iš inercijos, neįsigilinus į rašytojas skiria ypatingų dėmesį: tininkų doktrinų, su kuriomis skendo kultūros lobiuose. Jis ne­ kas, kuklus, gal net šiek tiek darys tokį sprendimų: visa, kas nebus sudėta iš laisvų ir stiprių dalykų esmę. Atidžiau pastudi­ kūrinio meniškumas Vaičiulai­ jis nuo jaunystės susiejo savo beturėjo nei laiko, o greičiausiai asketiškas žmogus — savaime sukurta lietuviškai, turi priklau asmenybių, jeigu tauta bus ve­ javus, pasirodo, kad to daryti čiui — pagrindinė sąlyga, duodan­ gyvenimų. ir noro įsileisti į save prieštarin­ ieškojo užuovėjos šiltesniuose syti vienai lietuvių literatūrai. dama kaip aklų žiurkių kaimenė, neleidžia ir grožinių tekstų turi­ ti teisę tam kūriniui funkcionuoti gų ir drastišką XX a. vidurio vaikystės ir jaunystės spindu­ Nesvarbu — kur sukurta, nesvar — be savo žodžio, be savo ištarmės ningumas, ir paties rašytojo pasi­ visuomenėje. Gal dėl to ne vienas » ♦ ♦ realybę. Jo kūryboje nė su žibu­ liuose; jam buvo baugu stovėti bu — kokiais estetiniais prin­ ir valios, suvaržyta iš visų pusių sakymai. Dar 1936 m. Vaičiulai­ vertintojas ir yra pabrėžęs, kad Antanas Vaičiulaitis gimė 1906 riu nerasime tų destruktyviųjų atšiaurių dabarties vėjų pagai­ cipais. Niekam ne naujiena, kad lankais — tada jinai subyrės, bus tis su didele simpatija kalbėjo Vaičiulaitis pirmiausia — meni­ m. birželio 23 d. Didžiųjų Šelvių socialinių ir dvasinių pradų, apie rėje. [...] jokiais laikais jokia literatūra bedvasė ir liūdna. Ir jų išvaduos apie tuometinius pasaulio kū­ ninkas. Iš tiesų jo tekste estetinį kaime, netoli Vilkaviškio gele­ kuriuos su skausmu ir įniršiu * • • nebuvo absoliučiai vieninga, jų tik amžini dorovės ir laisvės dės­ rėjus, atsisakiusius „žodžiais pasigėrėjimą kelia taisyklingas ir žinkelio stoties. Rami Sūduvos kalbėjo A. Škėma, to sukrečiančio [-.-] vienijo tik kalba. Matyt, nujaus niai, kurie niekados negęsta, nors skambios, bet rezultatais nena­ švarus sakinys, prasminga meta­ lyguma ir per jų nuolat dun­ vienatvės ir nevilties šaukimo, Jeigu reikėtų [...] nustatyti darni šį laiko sprendimų, mes su kupromis apaugę nykštukai juos šios” literatūros, pasiryžusius fora, muzikalus pasakojimo rit­ dantys traukiniai — tai lyg koks kurio tiek daug A. Mackaus lektūros, ypač ankstyvosios (o padidintu smalsumu dabar badytų pirštais ir tyčiotųsi”. Taip žemę apdainuoti „visoje jos mas, išraiškingos detalės, di­ gyvenimo sukurtas kontrastas, kūryboje, to išeities ieškojimo ankstyvoji lektūra palieka giliau­ sekame išeivijos literatūros kalba Vaičiulaičio Valentinos įvairybėje”, o žmogų — „su delis autoriaus pastabumas ir kurį norėdami galėtume pras­ savyje ir sudėtingose refleksijose, sią pėdsaką rašytojo asmenybėje), raidų, o išeiviai savo ruožtu vis herojus senas profesorius Žiobras visomis jo kūno ir sielos galio­ psichologinė nuovoka, graži mingai sieti su rašytojo asmeny­ paženklinusiose A. Nykos-Ni­ poveikį Vaičiulaičio prozai, ko daugiau domisi, kas vyksta savo jaunajam sekretoriui An­ mis”’. spontaniškumo ir racionalumo be ir talento prigimtimi: tylus bū­ liūno posmus. Čia nėra daugel gero, tektų jos ieškoti įvairiuose tėvynėje. Bet sekti maža. Reikia, tanui, savotiškam autoriaus alter 1938 m. jis pasisakė dar dermė, pasireiškianti tiek kū­ das, santūrus žodis, pastovus to, kas būdinga jaunesniąjai išei­ kūrybos lygmenyse. Tokie iš kad geriausieji pavyzdžiai funk­ ego2. Išrašau tuos žodžius dėl aiškiau: „Persilaužimo gadynių rinio kompozicįjoje, tiek bendroje prisirišimas prie gimtųjų vietų, vių kartai. Žinoma, didelės reikš­ pirmo žvilgsnio nelyginami da­ cionuotų vertybių sistemoje kaip kelių priežasčių. Pirmiausia, jie literatūra tartum netenka meninio pasaulio sąrangoje. Tai, bet platesnių horizontų ilgesys mės turėjo amžius — Vaičiulaitis lykai kaip [...] „Zoologija”, gyvi organizmai. Juo labiau tai įdomūs savaime. įsigilinkime ir buvusio pagrindo po kojų, ima sakytume, prancūziško gra­ ir svetimų kultūrų pažinimo jau išvyko susiformavęs kaip me­ Homero „Odisėja”, M. Valančius pasakytina apie Vaičiulaitį, ku­ pamatysime, kad tai ne šiaip dairytis į šalis ir skęsti į refleksi­ cingumo prozininkas. Tačiau geismas. Vaičiulaitis — iš tų nininkas, bet gal ne vien tai (Nukelta į 4 psl.) Nr. 122(25) - psl. 4 DRAUGAS - MOKSLAS, MENAS, LITERATŪRA Šeštadienis, 1991 m. birželio mėn. 22 d

Dovana Čiurlionio galerijai tas, pavadintas „Baltas paukštis meta juodą plunksną”. Kaip lizdą saugo gimtinės sodybą Rimto Tarabildos žodis, atidarant Lietuvos grafikų parodą paukščiai Nijolės Šaltenytės „Tė­ viškėje” ir E. Kriaučiūnaitės ofor­ te „Vilties krantas”. Nelyginant Viena po kitos atsidaro Čika­ paukštis sklando žmogaus figūra goje lietuvių dailės parodos, įsi- ir Rimvydo Kepežinsko akva- jungdamos i bendrą šio pavasario tintoje „Virš horizonto”. kultūrinio gyvenimo sūkurį. Didelę lietuvių grafikos Artėja didžioji muzikos šventė ir, meninės raiškos, atlikimo sakyčiau, prie jos jungiasi graži technikos ir stilistikos įvairovę grafikos parodų iš Lietuvos jungia bendra tautinio savitumo šventė. Prieš savaitę atvėrė duris spalva, dvasinis sukauptumas, paroda Lietuvių centre, Le- lyrizmas. O plačią meninių prie­ mont’e, šiandieną susirinkome į monių skalę rodo, sakykim, kad Čiurlionio galerijos sales, o rytoj ir miesto temos traktavimas. įvyks dar ir varžytinių parodos Senųjų architektūros ansamblių atidarymas Balzeko Lietuvių grožis ryškinamas Vytauto kultūros muziejuje. Iš viso, tarsi Valiaus estampe iš ciklo vyksta šventinės parodų varžy­ „Vilnius”, o jo sūnus Saulius tinės, juo labiau, kad visos jos yra Valius jau piešia modernias gana skirtingos ir savaip papildo šiuolaikinio miesto formas. Dide­ viena kitą. Lemont’e rodomoje lė Petro Repšio miniatiūrų serija, Vilniaus dailės muziejaus kaip intymus dienoraštis, atsklei­ dovanotoje kolekcijoje vyrauja džia dailininko santykį su viduriniosios kartos dailininkų senamiesčio kampeliais ir kūriniai ir itin ryški tautinė- nepakartojama jų atmosfera. O patriotinė tematika. Čia, Čiur­ štai Dalia Mažeikytė savo mono­ lionio galerijoje — daugiausia tipijose siekia įamžinti gamtos devintojo dešimtmečio darbai. Tai gyvenimo akimirkas. Lietuvos Dailininkų sąjungos Manau, kad grafikos šventė Dailininko Juchnevičiaus kūrinys iš ciklo „Ventės dienoraštis” — vienas iš Lietuvos grafikų darbų, eksponuotų Čiurlionio galerijoje, Chicago’je. Paroda Sąjūdžio grupės 1989 metais išei­ Čiurlionio galerijoje. Jaunimo centre, Chicago’je, žiu metų gegužės 10 diena buvo atidaryta Lietuvos grafikų darbų Čikagoje dar labiau priartins paroda -- kalba dailininkas Rimtas Tarabilda iš Lietuvos. Iš kairės: Algis Janušas, Čiurlionio galerijos direktorius, vyko šių metų gegužės mėnesi, Lietuvių muzikos šventes metu. vijai padovanota kolekcija, todėl išeivijos žiūrovus prie Lietuvos jau pačiame darbų parinkime iš Halina Moliejienė, Algimantas Kezys, Vincas Lukas, Birutė šontaitė, Dovilė Šalčiūnienė, Henrieta Vepštienė. Jono Tamulaičio nuotrauka Jono Tamulaičio nuotrauka meno, nors ir šiaip retuose dalies galima įžvelgti atgimimo ir namuose čia nerasi iš gimtinės simpoziumo proga atidaroma Baigdamas, norėčiau padėkoti Sąjūdžio nuotaikas — mūsų kovų, kompozicijoje „Didysis Lietuvos kartą parinktuose darbuose Gražinos Didelytės „Svirskio atkeliavusių kūrinių. Čikagoje išeivijos ekslibrių paroda, į kurią visų Lietuvos grafikų vardu kančios ir vilties atšvaistus. kunigaikštis Vytautas”, protėvių vyrauja ypatingas susikaupimas, Lietuvoje” ir Viktorijos Da- prasidėjusi šventė tęsis ir Vilnių kaip maži laiškeliai jau nuskrido mieliems parodos rengėjams, už Lietuvių grafikai būdinga lemtis įamžinta Vaidoto Janulio lyriško susimąstymo, ilgėjimosi niliauskaitės „Peizaže Kris­ je, nes gegužės pabaigoje ten įvairiuose kraštuose lietuvių skoningą jų darbo eksponavimą metaforiška poetinių asociacijų „Piliakalnyje” ir Birutės Stan- motyvai. Tai juntame ir Kęstučio tijonui Donelaičiui”. Gimtinės vykstančio VII Kultūros ir meno sukurti knygos ženklai. ir puikiai išleistą katalogą. kalba yra žymi daugelyje šios pa­ čikaitės lakštuose iš ciklo „Ne­ Ramono „Nukryžiuotajame”, ir kraštovaizdį abi dailininkės mato rodos kūrinių. Būdinga ir istorinė sugrąžinama”. Skaudžia gaida Henriko Ratkevičiaus „Rūpin­ jau pro kultūros prizmę. nostalgįja, prasmingas dvasinio užgauna širdį Rimčio Tarabildos tojėlyje”, ir Algimanto Švažo Archetipiškas ir paukščio mo­ praeities palikimo gaivinimas. „Tremtis”, Danutės Jonkaitytės „Senolių godose”. Tarytum tyvas, nuo seno baltų kūryboje Paminėsiu vieną kitą kolekcijos „Ta diena”, Alfonso Žviliaus medinė madona kyla didinga turintis daugybę simbolinių „Dėsniai, kurie niekados negęsta” darbą. Iš tolimos praeities skam­ „Prie kryžkelės”. Sigutės Valiuvienės motina, prie prasmių. Dabar jis prabyla vilties (Atkelta iš 3 psl) ba prūsų atminimo varpas Ievos Kaip ir visose lietuvių grafikos kurios kojų guli karžygio kardas. ir dvasinio polėkio vaizdiniais. kumui. Šitos nekasdieniškos švie­ Elegiškas, bet stoiškas optimiz­ Labutytės estampe; Žalgirio mū­ parodose, taip ir čia netrūksta Kaip lietuviško kaimo archetipas Mūsų laikų turinį lakoniškai iš­ ir K. Donelaitis, matyt, bus sos jis, matyt, ir sėmėsi iš Dž. mas persmelkia |... ] v isą Vaičiu­ šio dvasia atgyja Birutės Žilytėa liaudies kūrybps atgarsių. Šį piešiamas artojas su žagre reiškia Jūratės Stauskaitės ofor- kreipę Vaičiulaičio meninę mąs Miltono ir B. Paskalio, S. La laičio kūrybą, neduodamas nei tyseną į konkretumą, daiktiš­ gerliof ir S. Daukanto. Ir vis dėlto didelio pagrindo naiviai džiūgau­ kumą, plastiškumą, reljefingus ir savičiausias (ir ko gero — pa ti, nei rimtos priežasties pulti į tikslius apibūdinimus, pgdę po­ traukliausias) Vaičiulaičio prozos neviltį. Gyvenimas eina, neš Sėkmingos lietuvių dailės varžytinės paroda vyko sklandžiai, tačiau linkį žiūrėti į daiktus iš arti ir bruožas — intymus, bičiuliškas, damas ir laimę, ir kančią; mintis apie artėjančias varžy­ matyti smulkiausius jų bruožus. šiltas kalbėjimo tonas, šiek tiek žmogus privalo kaip nors jame tines graužė organizatorius: kiek Kai skaitai Vaičiulaitį, dažnai paspalvintas santūraus graudulio laikytis ir gelbėtis, pasikliauda­ DANAS LAPKUS kėjus. Savaite prieš varžytines iš vyrai. Dekoratyvumas ir efektas susirinks dalyvių, po kiek mokės? susidaro įspūdis, jog autorius ne ir pamargintas lengvutės iro mas gėrio, supratingumo, vidi­ Prieš metus iš Lietuvos Kultū­ Lietuvos su pundais meno kū­ dera prie kuklių ir lakoniškų Doleriai rūpėjo neatsitiktinai. pasakoja, o piešia, ir piešia taip, nijos. Jo pasakojime niekur ne­ nės laisvės, dvasios integralumo ros fondo būstinės Vilniuje į rinių rankose atskrido Vida Dau­ formų, atvirą sentimentalumą Juk varžytinių tikslas — surinkti kad kiekvienas brūkšnelis įstrig­ rasime išdidžios, pasitikinčios idealais — „dėsniais, kurie nieka­ Balzeko Lietuvių kultūros tartienė ir Rimtas Tarabilda ir atsveria skausmingos ir tragiškos lėšų kilniam darbui — išeivijos tų. Jo meniniai vaizdai primena pozos, nesantūraus šlovinimo ar dos negęsta”. muziejų Čikagoje atėjo laiškas: tiesiai nulipo į Balzeko Lietuvių meninės išpažintys. Kiek darbų kultūrinio palikimo grąžinimui į ofortus: daug erdvės, švelnių kategoriško smerkimo. Suku renkime lietuvių grafikos ir kultūros muziejaus „workshop” — tiek pasaulių, tiek mįslių, ne Lietuvą. perėjimų, nutrūkusių linijų, bet riamas įspūdis, kad pasakoja NUORODOS akvarelės varžytines. Po at­ ruošti krovinio parodai. visas kurių taip lengva iš pirmo Gegužės 27 dieną į varžytines kas įbrėžta, — įbrėžta ryškiai. Šią žmogus, kuris myli tuos, apie sakymo „O.K.” susirašinėjimas Tai, ką pirmieji žiūrovai išvydo žvilgsnio įminti”. susirinkusius daugiau kaip šimtą savybę, žinoma, galima sieti ir kuriuos kalba, ir tuos, kuriems 1 Tiesa, viena jo novelė buvo paskelbta padažnėjo, ėmė skambėti muziejaus galerijoje, tikrai darė Varžytinių paroda sutapo su pasiryžusių pirkti lietuvių ir su autoriaus būdu: gyvenime kalba. Jis susijaudina ir lyg kaltę antologijoje Ui šaulį; gražesnis (1979), o transatlantiniai skambučiai — didelį įspūdį. Kaip Lietuvoje pa­ Lietuvių muzikos švente, todėl keletą nelietuvių pasveikino Vaičiulaitis irgi dažniausiai tyli, pajunta, pastebėjęs ką nors, kas trejetą naujausios kūrybos pavyzdžių 1987 košė užvirė. ruošto, o Čikagoje išspausdinto netrūko joje žiūrovų iš vi­ muziejaus prezidentas Stasys bet jeigu ką pasako, tai pasako tos meilės nėra verta. Bet tuo m. išspausdino Pergalės žurnalas. sos Amerikos, net Europos ir tiksliai, vaizdingai ir turiningai. nesimėgauja, priešingai, ieško ko 2 A Vaičiulaičio teigimu, profesoriaus Vilniuje Lietuvos Dailininkų katalogo įžangoje rašo H. Ša- Balzekas, Jr. Po to visų akys prototipas „Valentinoje" yra kalbininkas sąjunga rinko geriausios pri­ basevičius, parodoje „greta tra­ Australijos, besirenkančių dva­ viltingai nukrypo į nepatyrusį, Jo žodis — ir pasakytas, ir nors gero ir dažniausiai atranda J. Jablonskis; kuriam rašytojas vienu einamos šiuolaikinės lietuvių dicinių ekspresionistinės stilis­ siškai artimus grafikos ir ak­ tačiau kaip vėliau pasirodė, parašytas — tartum koks dides­ O kai neatranda, palieka aukš metu sekretoriavo (žr. 1987.VIII.22 grafikos ir akvarelės kolekciją, tikos darbų — akylas jaunųjų varelės lakštus ar ieškančių pras­ šmaikštų ir nenuilstantį auk- nio teksto koncentratas, apsi­ tesnės valios teismui, tikėdamas, Vaičiulaičio laiškų šio straipsnio autoriui Kultūros fondas vargo, tvarky­ žvilgsnis į siurrealybe mingos dovanos artimiesiems. cionierių, muziejaus vykdomą­ gaubęs virpančia prasmingumo kad teisėjas bus teisingas ir Tokio pobūdžio laiškai vėliau bus cituo aureole. Tačiau, būdamas kon­ gailestingas. Šitokią nuostatą, jami, išnašose nurodant tik jų parašymo damas biurokratinius projekto paženklintą vizijų ir regėjimų Aukšto meninio lygio, gausiai jį direktorių Valentiną Ramo- datą. Visi jie yra straipsnio autoriaus reikalus. Čikagoje Balzeko mu­ pasaulį. Greta subtilių ar vyriš­ lankoma, išreklamuota didžiuo­ nį. Pirmas paveikslas nenu­ kretus ir plastiškas, Vaičiu­ galimas dalykas, reiktų sieti asmeniniame archyve). ziejus kūrė varžytinių scenari­ kai uždarų moterų — maža­ siuose Čikagos laikraščiuose, su pirktas. Antras — šiaip taip. laičio kūrinių pasaulis nėra su autoriaus dvasine kultūra 3 Vaičiulaitis A Pokarines literatūros jus, stūmė reklamą, verbavo pir­ kalbiai ar kruopštūs ir jautrūs puikiu katalogu ir plakatu Trečio vėl niekas neima. Vėliau nei suvulgarintas, nei užgožtas ir krikščioniška pasaulėjauta, kelias. Židinys, 1936, Nr. 2, p. 158. meno mėgėjai įsisiautėjo. „Turiu empirikos. Iš vidaus jį apšvie­ bet, matyt, ne paskutinė vieta 4 Vaičiulaitis A. Literatūroj čia imponuojanti nekasdieniš priklauso pėdsakams, kuriuos besižvalgant. Židinys, 1938. šimtą, noriu šimto dvidešimt” — 5 Seimena — upelis, tekąs netoli beria Ramonis. „Turiu du šimtus, kūmo šviesa: vienu atveju au­ įspaudė A. Dodė „Laiškai...” ir Vaičiulaičio gimtines noriu daugiau, kas daugiau?” toriaus intelektas, kitu — aukšti V. Krėvės novelės apie šiaudinę 6 Vaičiulaiti., A. Kad atrakinčiau dainų Gauna daugiau. Tačiau, žiūrint moraliniai principai, trečiu — pastogę. skrynelę. — Kn.: Lietuvių poezijos antolo romantinis polėkis, ketvirtu — * * * gija. Sudarė J. Aistis ir A. Vaičiulaitis Čikagos vidurmiesčio galerijų Čikaga, 1951, p. 10. lankytojo akimis, lietuviškųjų jautrumas grožiui ir žmogiš­ t...] 7 Žr 1987.VIII 22 laišką. varžytinių kainos lengvai pri­ einamos visiems. Brangiausia akvarelė — didžiulė Igno Budrio „Vilnius — amžių miestas” (1990) — nupirkta už 325 dole­ rius, dvi Irenos Daukšaitės-Guo- bienės grafinės improvizacijos lietuvių liaudies dainų temomis — po 250 dolerių. Daugumos kūrinių kaina svyravo tarp 50 ir 100 dolerių. Iš 171 parodos pa­ veikslų Valentino Ramonio ir Stasio Balzeko, Jr. pastangomis buvo išvaržyti 138. Gauta per 10,000 dolerių. Varžytinių rezultatas ženklus įvairiais požiūriais. Svarbiausia, surinktas piniginis pagrindas meno vertybių konteinerio kelionei į Tėvynę. Be to, var­ žytinės buvo labai reikšmingos kaip pirmas etapas, nustatant lietuviškos dailės kainą pa­ saulinėje rinkoje. Atlikta ir es­ tetinė misija — amerikiečiai galėjo pamatyti geriausius šiuo­ laikinės lietuvių dailės pavyz­ Robertą Vaigeltaitė „Autoportretas”, 1990 džius. Kaip bežiūrėsi, visur tik Medžio raižinys Balzeko Lietuvių kultūros muziejuje vykusią Lietuvos grafikos ir akvarelės darbų parodą aplankė Lietuvos nauda. Tai maloniai leidžia prezidentas Vytautas Landsbergis savo viešnagės Chicago’je metu gegužes mėnesį. Kairėje Lietuvos Kultūros Vienas U darbų, eksponuotų Lietuvos grafikos ir akvarelės darbų parodoje Balzeko Lietuvių kultūros muziejuje, tikėtis ko nors panašaus ir fondo atstovė Vida Dautartienė, dešinėje — Balzeko Lietuvių kultūros muziejaus vykdomas.s direktorius Chicago’je, šių metų gegužes mėnesi, kur gegužės 27 dienų vyko ir dailės kūrinių U Lietuvos varžytinės. ateityje. Valentinas Ramonis. Jono Tamulaičio nuotrauka