Intestininės Enzimopatijos
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
VILNIAUS UNIVERSITETAS DANUTĖ KALIBATIENĖ INTESTININĖS ENZIMOPATIJOS Mokslinė monografija VILNIAUS UNIVERSITETO LEIDYKLA 2014 PRATARMĖ 1 Monografijos leidyba patvirtinta Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto tarybos posėdyje 2014 m. balandžio 23 d. Recenzavo: Prof. Limas KUPČINSKAS Prof. Laimas JONAITIS Prof. Algimantas IRNIUS ISBN 978-609-459-321-5 © Danutė Kalibatienė, 2014 © Vilniaus universitetas, 2014 TURINYS PRATARMĖ ....................................................... 5 1. VIRŠKINIMO TRAKTO FERMENTAI IR INTESTININĖS ENZIMOPATIJOS .............................. 8 1.1. Virškinimo trakto fermentai ...................................... 8 1.2. Disacharidazių nepakankamumas ................................. 9 1.3. Sukrazės-izomaltazės nepakankamumas .......................... 11 1.4. Trehalazės nepakankamumas . 14 2. LAKTAZĖS NEPAKANKAMUMAS ................................ 19 2.1. Laktozės metabolizmas ......................................... 19 2.2. Plonosios žarnos gleivinės fermentas laktazė ...................... 20 2.3. Pieno ir laktozės netoleravimas: istorinė apžvalga .................. 24 2.4. Laktazės aktyvumo pokyčių klasifikacija ir terminija ............... 26 2.5. Pirminės suaugusiųjų hipolaktazijos genetika ..................... 28 2.6. Laktazės nepakankamumo fenotipo paplitimas . 38 2.7. Laktazės aktyvumo persistavimo / nepersistavimo genotipų paplitimo tyrimai ....................... 44 2.8. Laktazės nepakankamumo paplitimas Lietuvoje .................... 47 2.9. Netolygaus laktazės persistavimo / nepersistavimo genotipų paplitimo teorijos ........................ 62 2.10. Laktazės nepakankamumo diagnostikos metodai .................. 75 2.11. Laktazės nepakankamumo poveikis sveikatai ..................... 94 2.12. Antrinis laktazės nepakankamumas ............................. 107 2.13. Laktazės nepakankamumo sąsajos su lėtinėmis ligomis ............ 111 2.14. Laktazės nepakankamumo gydymas ............................ 114 3. CELIAKINĖ LIGA ............................................... 124 3.1. Celiakinės ligos apibrėžtis ...................................... 124 3.2. Celiakinės ligos paplitimas ..................................... 124 3.3. Etiologija ir patogenezė ........................................ 126 3.4. Celiakinės ligos diagnostikos kriterijai ........................... 134 3.5. Celiakinės ligos klinikiniai fenotipai ............................. 134 3.6. Celiakinės ligos klinikinės asociacijos ............................ 137 3.7. Celiakinės ligos gydymas ....................................... 140 LITERATŪRA ................................................... 145 AUTORĖS DARBAI IR PUBLIKACIJOS MONOGRAFIJOS TEMA ..................... 176 SANTRUMPOS .................................................. 177 SANTRAUKA .................................................... 178 ABSTRACT ...................................................... 182 4 PRATARMĖ ntestininės enzimopatijos – tai organizmo būklė, kai sumažėja arba visiškai išnyksta Iplonosios žarnos fermentų (enzimų), dalyvaujančių virškinimo procese, aktyvumas ir dėl to sutrinka tam tikrų maisto medžiagų pasisavinimas. Intestininės enzimopatijos gali būti pirminės, nulemtos genetiškai, ir antrinės, susijusios su ligomis, kuriomis ser- gant pažeidžiama plonosios žarnos gleivinė. Prieš keliasdešimt metų pasirodė pirmosios mokslinės publikacijos, gvildenančios plonosios žarnos fermentų aktyvumo sumažėjimo problemą ir svarbą medicinos prak- tikoje. Nuo to laiko daugiausia tyrinėta dažniausiai pasitaikanti intestininė enzimopa- tija – laktazės nepakankamumas. Pasirodė daug straipsnių, atspindinčių įvairius pieno cukraus (laktozės) pasisavinimo aspektus, tačiau problema lieka nepakankamai aiški iki šiol. Daugelis mokslininkų sutaria, kad pieno cukraus pasisavinimo sutrikimų pa- plitimas įvairių šalių gyventojų populiacijose priklauso nuo rasės ir istorinių bei kul- tūrinių veiksnių. Atlikus epidemiologinius tyrimus paaiškėjo, kad didesnioji žmonijos dalis negali pasisavinti pieno cukraus. Tokiems žmonėms suvalgius pieno sutrinka fi- ziologiniai virškinimo procesai plonojoje žarnoje, atsiranda pieno netoleravimo klini- kinių požymių. Matyt, dėl to daugelis pasaulio tautų, išskyrus europiečius ir išeivius iš Europos kituose žemynuose, neturi šviežio pieno vartojimo maistui tradicijų. Netolygaus laktazės nepakankamumo paplitimo atskirose gyventojų populiacijose reiškiniui paaiškinti buvo pasiūlyta keletas teorijų: dietinio slopinimo, indukcijos, is- torinė-kultūrinė, nišos konstrukcijos ir kitos. Šios teorijos aptariamos monografijoje. Daugiausia autorių palaiko istorinę-kultūrinę teoriją, tačiau jai galutinai įrodyti trūks- ta kai kurių šalių, tarp jų ir Rytų Europos gyventojų, tyrimų rezultatų. Kadangi didelė suaugusių žmonių dalis negali vartoti pieno, nes jų žarnyne yra sumažėjęs laktazės fermentinis aktyvumas ir todėl nehidrolizuojamas pieno cukrus, iškyla keletas pro- blemų. Keičiasi požiūris į sveikų suaugusių žmonių mitybą. Atsiranda poreikis plėsti belaktozių pieno produktų ir sintetinės laktazės gamybą. Iškyla klausimas dėl kalcio papildų vartojimo. Teoriškai tiriant plonosios žarnos fermento laktazės aktyvumo svarbą žmogui, at- siranda naujų klausimų: ar gali šio fermento funkciją pakeisti kiti veiksniai, pavyz- džiui, storosios žarnos mikroflora; ar sumažėjus laktazės aktyvumui ir sutrikus pieno cukraus hidrolizei pablogėja kitų maisto medžiagų pasisavinimas; ar europiečiams, mažiau vartojantiems pieno produktų, atsiranda kalcio ir D vitamino trūkumas; kokie PRATARMĖ 5 metodai yra geriausi šiai enzimopatijai diagnozuoti ir poreikis surasti naujų lengviau pritaikomų klinikinėje praktikoje būdų; pagaliau, ar pirminis laktazės nepakankamu- mas galėtų būti vienas iš genetinių žymenų žmonių etninei ir rasinei priklausomybei diferencijuoti. Analizuojant šią problemą, kyla dar vienas įdomus klausimas: gal kie- kvienos tautos tam tikros mitybos tradicijos apskritai yra genetiškai determinuotos? Pasitvirtinus šiam faktui išeitų, kad negalima be išlygų perimti tolimų mums tautų maitinimosi įpročių, prieš tai neišsiaiškinus savųjų plonosios žarnos fermentų spektro ir galimybių. Antra vertus, pagal istorinę-kultūrinę teoriją, aplinkos veiksniai, tarp jų ir mitybos ypatumai, ilgainiui gali pakeisti genotipą (nišos konstrukcijos teorija). Šiam spėjimui pasitvirtinus, atsivertų plačios, labai įdomios perspektyvos dietologijai ir aps- kritai medicinai. Monografijoje apžvelgta pasaulinė mokslinė literatūra apie plonosios žarnos enzi- mopatijas, daugiausia dėmesio skiriant dažniausioms iš jų – laktazės nepakankamu- mui ir celiakinei ligai, kuriai būdingas antrinis disacharidazių nepakankamumas. Mo- nografijoje pateikiama ne tik kitų autorių publikacijų apžvalga, bet ir savo mokslinių tyrimų šiais klausimais medžiaga. Knygoje pateikta šiuolaikinė intesininių enzimopa- tijų apibrėžtis, terminija ir klasifikacija, išanalizuoti etiologijos ir patogenezės aspektai, amžiaus ir lyties ypatumai, klinikiniai simptomai, komplikacijos, sąsajos su kitomis ligomis, diagnostikos metodai ir gydymas. Monografijoje pateikti autorės vienos ir kartu su doktorantais atliktų originalių lak- tazės nepakankamumo ir celiakinės ligos paplitimo lietuvių populiacijoje, patogenezės ir klinikinės raiškos tyrimų rezultatai. Autorė atliko epidemiologinius ir klinikinius laktazės nepakankamumo tyrimus suaugusių Lietuvos gyventojų populiacijoje. Nusta- tė, kad šios intestininės enzimopatijos dažnis visoje populiacijoje yra 34 % ir jis dides- nis vakarinėje Lietuvos dalyje. Laktazės nepakankamumo paplitimo tarp šalies gyven- tojų duomenys papildo šios enzimopatijos paplitimo regione žemėlapį. Autorė atliko epidemiologinius vaikų hipolaktazijos tyrimus, kurie atskleidė, kad pirminis laktazės nepakankamumas lietuvių populiacijoje pradeda atsirasti 6–7 metų amžiuje (0–8 %), o jo dažnis 17 metų amžiaus grupėje (32 %) statistiškai patikimai nesiskiria nuo šio rodiklio suaugusių Lietuvos gyventojų populiacijoje (34 %). Ši enzimopatija pradeda atsirasti Lietuvos vaikams kiek vėliau negu kituose pasaulio regionuose, suaugusiųjų laktazės aktyvumo dydis susiformuoja paauglystėje, o daugelyje kitų tautų tai atsitinka ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje. Ištyrėme pirminio laktazės nepakankamumo genetinių žymenų dažnį gyventojų grupėje. Tyrimas atskleidė, kad genotipų, siejamų su hipolaktazija, dažniai lietuvių pogrupyje buvo C/C-13910 – 42,5 % ir G/G-22018 – 37,5 %, rusų pogrupyje C/C-13910 – 44,7 % ir G/G-22018 – 39,5 %, lenkų pogrupyje C/C-13910 – 68,0 % ir G/G-22018 – 60,0 %. 6 Šios enzimopatijos genotipo dažnis nesutampa su laktazės aktyvumo sumažėjimo fe- notipu. Netoleruojančių laktozės asmenų grupėje pirminį laktazės nepakankamumą atspindinčių C/C-13910 ir G/G-22018 genotipų dažnis buvo tik 73,6 % ir 64,2%, o genotipų C/T-13910, T/T-13910 ir G/A-22018, A/A-22018, siejamų su pakankamu laktazės aktyvumu, dažnis buvo atitinkamai 20,8 %, 5,7 % ir 30,2 %, 5,7 %. Nustatėme, kad genetinių me- todų jautrumo reikšmės svyravo nuo 64 % (G/A-22018 varianto genotipavimas) iki 74 % (C/T-13910 varianto genotipavimas), o specifiškumas abiem atvejais buvo panašus – ati- tinkamai 63 % iki 64 %. Teigiamo rezultato prognozinės vertės buvo 50–51 %, o nei- giamo rezultato – svyravo nuo 79,3 % iki 83,1 %. Celiakinė liga yra viena iš dažniausių ligų, sukeliančių antrinį plonosios žarnos fer- mentų, tarp jų ir laktazės, aktyvumo sumažėjimą, dėl to sutrinka maisto medžiagų ab- sorbavimas. Disacharidazių aktyvumo sumažėjimas ir celiakinė liga priklauso maisto medžiagų pasisavinimą plonojoje