JONAS PUZINAS
JOTVINGIAI IR JŲ GENTYS
Sūduviai — ryčiausia ir skaičiumi gausiausia baltų kiltis, daugu mo kalbininkų ir istorikų priskiriama prūsų giminei. Jie buvo beveik visai išnaikinti XIII a. gale Volinijos-Haličo kunigaikščių, mozūrų ir Vokiečių ordino. Istorija maža tėra palikusi apie juos žinių, todėl dau gybė klausimų tebelaukia objektyvaus mokslininkų žodžio. Kadangi sūduviai istoriniuose rusų, lenkų, Vokiečių ordino ir kituose šaltiniuo se vadinami įvairiais vardais, vėlyvesnėje istoriografijoje atsirado apie juos įvairiai nuspalvintų sampratų, prielaidų bei spėliojimų, labai daž nai supainiotų ir klaidinančių. Tik XIX a. pasirodė darbų, kur moksliš kai imta nagrinėti įvairias sūduvių praeities problemas. Kokiais gi tat vardais sutinkami sūduviai rašto šaltiniuose?
SŪDUVA - SŪDUVIAI
Pirmą kartą sūduvius pamini I-II a. po Kr. graikų geogra fas, astronomas ir matematikas Klaudijus Ptolemėjas (Claudius Plolemaios). Jis savo didžiuliame veikale „Geografija“ rašo: „O Sarmatiją užima laba f daugelis tautų . . . Mažesnės tautos gy vena Sarmatijoje palei Vyslos upę (Ouistoulos potamos); po venetų (ounėdoi) gotai (Cythones), toliau suomiai (Finnoi); toliau sulonai (Sulones) ..., po venetų vėl galindai ir sūduviai (Galindai kai Soudinoi) ir stavanai (Stouanoi) iki alaunų”. Čia Sarmalija Ptolemėjas vadina dideles Europos sritis į rytus nuo Vyslos. Venetai yra buvę kuri nors slavų kiltis, bet ji žemėla pyje klaidingai lokalizuojama išilgai Baltijos pajūrį nuo Vyslos žiočių į rytus palei jo vadinamą Venetų įlanką. J pietus nuo gotų Klaudijus Ptolemėjas JONAS PUZINAS 8
klaidingai lokalizuojami ir suomiai. Galindai su sūdu viais žemėlapyje parodomi gana tiksliai. Kiti šiaurinėje dalyje suminėti tautovardžiai ir vietovardžiai sunkiai beišaiškinami. Iš upių tik Vysla nekelia jokių abejonių, bet kitos toliau į rytus nuo Vyslos paminėtos upės, įtekančios j Baltiją (Crhónos, Roūdon, Toūrountes, Chėrsunos), sunkiau tepatikrinamos. Ar Ptolemėjo čia turėta galvoje Prieglius, Nemunas (ar Rusnė), Venta ir Dauguva - palieka mįslė. Po to sūduvių vardas išnyks
K. Ptolemėjo ta istoriniuose šaltiniuose ir tik XIII a. pradžioje vėl jis pasaulio žemėlapis iškyla, pvz., Danijos karalių Valdemaro II ir Kristupo I įsakymu mo kesčių reikalui sudarytuose kaimų ir žemės valdytojų sąrašuose, vad. Liber Census Daniae, 1231 m. data minima Sūduva (Zudua): „Galindo, Syllonis in Zudua, Littonia”'. Ypačiai Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis savo Prūsų žemės kronikoje1 2, rašytoje Karaliaučiu je 1326 m., platėliau sustoja ties Sūduvos nukariavimu 1277-1283 m. Tą paskutinį Ordino nukariautą kraštą, kuris išsiskyręs iš kitų Prūsų sričių didžiule karine jėga, Petras Dusburgietis vadina Sudowia, Su dowen, Sudawin, o jos gyventojus - Sudomite3. Jis, kalbėdamas apie prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenės įsiveržimą į Sembą, sūduvius iškelia kaip lygius žygio dalyvius4. Vytautas Didysis 1420 m. kovo 11 d. laiške imperatoriui Zigmantui sūduvius vadina trumpiniu šūdų vardu ir nurodo juos gyvenus tarp Lietuvos ir Prūsų: „terra Sudorum seu Gettarum, que mediat inter terram Lythwaniam et Prussiam“5. 1421 m. imperatoriaus Zigmanto laiške didžiajam Ordino magistrui Sūduva sutapatinama su Jotva: „terra Sudorum et Iacuitarum, quod idem ėst.“ 1283 m. Vokiečių ordinas galutinai užėmė vakarinę Sūdu vos dalį. Daugumas jų vadų žuvo kovose, dalinis sūduvių kunigaikštis Skurdas su savo žmonėmis pabėgo į Lietuvą, o kunigaikštis Gedėtas, sritinis kunigaikštis Skomantas, Kantigirdas pasidavė Ordinui. Sūduvių likučiai buvo perkelti į Sembą ir apgyvendinti į vakarus nuo Karaliau čiaus vadinamajame Sūduvių Kampe (vok. Sudauer Winkel), kur jie tebegyveno iki XVI a.6
1 Scriptores rerum Prussicarum I, psl. 737. 2 Chronicon terrae Prussiae. 3 Scriptores rerum Prussicarum I, psl. 51,137-146 ir kt. Ptolemėjo žemėlapio 3 Scriptores rerum Prussicarum I, psl. 112. fragmentas su sūduvių 3 Codex epistolaris Vitoldi, cd A. Prochaska. Kraków 1882, psl. 468. genčių vardais ° G. Gerullis, Baltische Voelker. Ebert Reallcxikon der Vorgeschichte, I, 1924, psl. 338; (“Sūduvos kraštas”) A. Salys, Sūduvių Kampas. Liet. Enciklopedija, XXIX, 1963, psl. 125-126. JOTVINGIAI IR JŲ GENTYS 9
JOTVA-JOTVINGIAI
Rusų ir lenkų šaltiniuose sūduviai paprastai va dinami jotvingiais, o jų kraštas — Jotva. Jotvingių vardas seniausiame senosios Rusijos metraštyje „Po vesf vremenmjch let", surašytame XII a. pradžioje
. . w ■--. • Kijeve vienuolio Nestoro, Laurentijaus metraštyje ■ а д i. „Lavrentjevskij spisk“, sukompiliuotame 1377 m. . w . V , ; Suzdalyje vienuolio Laurentijaus ir Ipatijaus metraš С'й j а д а д tyje „Ipatjevskij spisk“, sudarytame XIV-XV a. są f - ' ' ' Ч ' vartoje Ipatijaus vienuolyne prie Kostromos Volini- bżm joje, rašomas labai įvairiai, pvz.: Jatviagi, Jatviagy, а д - , - j .
Jatviezie, Jatveze, Jatviazie, Jatviazi, Jatviaz’, Ia- Baltų gentys tviazie, Iatviazi, Iatviažin (jotvingis), zemlia Iatvias- I tūkst. viduryje kaja, na zemliu Iatviaz'skouju, na Iatviaziech. Rusų šaltiniai visai (“Pažintis su Lietuva”) nepažįsta sūduvių vardo, bet savo kaimynus visada vadina jotvingiais. Lenkų šaltiniuose taip pat susiduriama su jotvingių vardu7. Ten rašo ma lenkiškomis ir sulotynintomis, dažnai labai iškreiptomis, lytimis: Jaczwyagi, Yaczivagy, Jaczvoiagy, Jaczvoyangovoe, Yaczwaigowe, Jadvoiagotoie, Yaczwyagowye, Jaczvangos, Jaczmanszytas, Jazvudi- tas, Jazvindite, Iacuizitas, Iaczuizitas, lazvoizite, Jaczwingi (labiau siai Dlugošo vartota lytis) ir pan. 1260 m. Mozūrų kunigaikščio Ze- movito sutartyje su Vokiečių ordinu jotvingių žemė vadinama „terrae Getuinzitarum“, o 1264 m. Jotvos pasidalijimo sutartyje tarp Zemovi- to, Vokiečių ordino ir Haličo kunigaikščio Danieliaus — „terra Jatio- ezenorum“. Pšemislidų (ypač Otokaro II) raštinė dažniausiai vartoja jotvingių vardą: terra Jatiuesonie, Jentuesones, Jentuosi, Gzetuesia, Gotwesia, Getuesia, Gettoezia, Getivesia, Jachivesia ir 1.1.8 Jotvin giai, arba sūduviai, būdami rusų ir lenkų kaimynai, jau gana anksti su jais susidūrė. Tie santykiai daugiausia yra buvę karinio pobūdžio. Pačios ankstyviausios žinios apie jotvingius siekia X a. pabaigą. Nestoro metraštyje 983 m. data minimas Kijevo kunigaikščio Vladi miro žygis į Jotvą. Ten rašoma, kad Vladimiras žygiavęs į Jotvą ir *
1 Mozūrų ir Kujavijos kunigaikščio Konrado dokumentuose, Didžiosios Lenkijos kronikoje „Kronika Wielkopolska“, Krokuvos kapitulos, Sędzivojaus, Mažosios Lenkijos, Trzaskio metraščiuose, J. Dlugošo Lenkijos istorijoje ir kitur. * A. Kamiński, Jaćwież. Terytorium, ludność, stosunki gospodarcze i społeczne. Łódź 1953, psi. 13-18; A. Salys, Jotvingiai. Lietuvių Enciklopedija IX, 1956, psi. 501-502; Z. Ivinskis, Sūduviai, t. p. XXLX, 1963, psl. 115. JONAS PU ZI N A S 10
nukariavęs jų žemę: „Ide Volodimir na Jatviagy i vzia zemliu ich“9. Nuo to laiko iki pat XIII a. vidu rio vyko atkaklios jotvingių kovos su rusais: 1038 m. jie kovojo su Kijevo didžiuoju kunigaikščiu Jaroslavu Išmintinguoju dešinėje Narevo pusėje, 1102 m. jie ka riauja su kunigaikščiu Borisu ir 1112 m. su Volinijos kunigaikščiu Jaroslavu. XII a. pabaigoje su jotvingiais kovėsi Volinijos ir Haličo kunigaikštis Romanas, ku ris daug jotvingių išsivedė karo belaisviais. Neliko Romanui skolingi ir jotvingiai, puldinėdami jo žemes. Kijevo valstybei susiskaldžius ir gerokai nusilpus, nuo XII a. galo jotvingiai tiek ėmė puldinėti rusų žemes, jog jie tapo tikra kaimyninių rusų sričių rykšte. Tik apie XIII a. vidurį Romano sūnui Danieliui sukonso- lidavus Haličo-Volinijos valstybę, imtasi energingai gintis nuo jotvingių. Ipatijaus metraštis užrašė, kad 1256 m. Danielius prie sutvirtinto Priviščios kaimo sumušęs jungtines jotvingių pajė gas, čia aptikęs nemaža maisto: tik iš dviejų sodybų prisisotinusi Da nieliaus kariuomenė ir jos arkliai, o maisto likučiai buvę sudeginti10. A. Salys čia minimą Priviščios kaimą tapatina su dab. lenkų Praivdzis- ka (lietuviškai būtų Prieniškiai), Luko aps., apie 15 km į vakarus nuo Augustavo". Tie jotvingių santykiai su rusais, kaip minėta, yra buvę beveik išimtinai karinio pobūdžio. Kartais jotvingiai prisidėdavo ir prie rusų, jiems kovojant su lenkais. Tik vienu atveju turime žinių, kad būta ir prekybinių santykių su rusais. 1279 m., kai Jotvoje, Lietuvoje ir Len kijoje siautė badas, jotvingiai kreipėsi į rusus, prašydami atsiųsti javų, už kuriuos žadėjo mokėti jiems vašku, voverių, bebrų ar juodųjų kiau nių kailiais bei sidabru12. Taip pat anksti jotvingiai susidūrė ir su len kais, ypač mozūrais. Jau XI a. mozūrai buvo pradėję savo ekspansiją j jotvingių žemes, kartais pasiekdami net Gardino ir Valkavisko sritis. Ir jotvingiai neduodavo ramybės savo kaimynams mozūrams. Jie dažnai puldinėdavo Mozūrų sritis už Bugo. Apie tas kovas net ir paskutiniuo ju laiku mozūrų liaudyje yra išlikusių padavimų, o piliakalniai dažnai vadinami „okopy jadzwińskie“13.
'* Polnoje sobranije russkich letopisej, II, 1908, psl. 69. Polnoje sobranije russkich letopisej, II, psl. 832 t.t. 11 A. Salys, Sūduviai. Lietuvių Enciklopedija, t. XXIX, 1963, psl. 121. 12 Polnoje sobranije russkich letopisej, II, psl. 835. 13 J. Mikulski, Grodziska w powiecie siedleckim. Przegląd Archeologiczny, VI: 1, 1937, psl. 99-10. JOTVINGIAI IR JŲ GENTYS 11
PALENKĖ
Patys seniausi lenkų šaltiniai savo šiaurės rytinius kai mynus vadino skirtingu vardu: Pollexiani, o kraštą — Po- lexa (Palenkė). XII a. lenkų kronikininkas Vincentas Ka- dlubekas tą „baisingą ir žiaurią gentį“14 vadina PoUexiani ir juos sieja giminystės ryšiais su prūsais: „sunt autem Pol lexiani, Getharum sen Prussorum genus“15 16. Taip pat Ku- javijos XIII a. dokumentuose bei popiežiaus bulėse, susi jusiose su Kujavijos reikalais, jotvingių kraštas vadinamas Polexia. Pvz., 1253 m. popiežius Inocentas IV savo bule paveda „terra, qua Polexia vulgari ter apellatur“ Kujavi jos kunigaikščio globai. Ir 1255 m. Kujavijos kunigaikščio Kazimiero sutartyje su Vokiečių ordinu kalbama apie „ter ra Polexia“|6. (Vėliau jis paplito ir pateko istoriografijon17.) Lenkų šaltiniuose vyrauja iš rusų paimtas jotvingių vardas. Nemaža smulkmenų sužinome apie jotvingius iš Vincento Kadlu- beko. Štai keletas būdingesnių žinių apie jotvingių - lenkų santykius. 1191 ir 1192 m. Kazimieras Teisingasis, atlikęs žygį į jotvingių kraštą, išdeginęs jų šventyklas, pilaites, kaimus, trobesius, klėtis su javais, pa stebi, kad jie neturi miestų. Jotvingiai nepaisydavę susitarimų, todėl lenkai vėl turėdavę su jais kovoti. Kadlubekas rašo, kad kitais metais (1192) jotvingiai vėl buvę užpulti ir priversti prašytis taikos, duo ti įkaitų ir pasižadėti mokėti duoklę. Tačiau Kazimierui pasitraukus, jotvingiai nesilaikę susitarimo, samprotaudami, jog esą geriau netekti sūnų gyvybės, negu tėvų laisvės; esą, mūsų sūnų tauri mirtis atgim sianti dar tauresniuose, nes, kaip toliau tęsia Kadlubekas, visuotiniu klaidingu prūsų papročiu, mirusiųjų vėlės vėl apsigyvenančios naujai gimstančiuose, o kitos sužvėrėjančios, prisiimdamos žvėrių kūnus18. Iki pat XIII a. vidurio, kaip minėta, jotvingiai nedavė ramybės savo kaimynams. Todėl lenkai kovai su jais kvietėsi talkon vokiečius. 1237 Mozūrų kunigaikštis Konradas iš Dobrinės perkėlė į Drohičiną vadinamą „Dobrinės brolių“ ordiną jotvingių krikštytų. Pagaliau len kai, rusai ir Vokiečių ordinas ėmė sutartinai kovoti prieš jotvingius-
u Gcns atrocissima, omnium fcrarum immanitatc trucelentior. I! Monumentą Poloniac Historica, II, psl. 42. 16 Preussisches Urkundenbuch, I, 1882, nr. 267, 303 ir 33. 17 Dlugošas, Miechowita, Kromcris irkt. 111 Monumentą Poloniac Historica, II, psl. 41-42. JONAS PUZINAS 12
sūduvius. 1253 Kujavijos kunigaikštis jau buvo gavęs iš popiežiaus Inocento IV teisę globoti kaimynines jotvingių sritis, o 1254 m. Vo- linijos kunigaikštis Danielius, Mozūrų kunigaikštis Zemovitas ir Vo kiečių ordino vicemagistras Burchardas von Hornhausenas susitarė pasidalyti Jotvą (terre Jatwezenorum): du trečdaliai Jotvos buvo paskirta Vokiečių ordinui, vienas trečdalis lenkams ir rusams19. Po dešimties metų (1264) jotvingiai iš lenkų pusės patyrė labai skau dų smūgį. Kaip rašo lenkų metraščiai, tais metais karalius Boleslovas Drovusis beveik visiškai išnaikinęs jotvingius. Kovoje su lenkais žu vęs ir jotvingių vadas kunigaikštis Komotas20. Netrukus Jotva-Sūduva imta kolonizuoti ir XIII a. gale ta didžiulė ir karinga vakarinių baltų kiltis buvo palaužta.
DAINAVA
Lietuvių šaltiniuose sūduviams ar jų daliai pavadinti vartotas Dai navos (Deynowe, Dainowe, Denowe) vardas. Pirmą kartą Dainavos žemė „tėrra Deynowe medietatem“ paminėta 1253 m., kada Mindau gas pusę to krašto buvo padovanojęs Livonijos ordinui. Antrą kartą Dainava (Denowe) minima 1259 m. Mindaugo dokumente, kuris vie nų istorikų laikomas Ordino padirbtu, kitų — autentišku21. Ten rašoma apie atidavimą Ordinui visos Dainavos, išskyrus kai kuriuos valsčius22 *. Dainavos vardas žinomas ir „Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos ir Že maičių Metraščiui“. Ten rašoma: „Romanas pagimdė penkis sūnus: vyriausiąjį Normantą, antrąjį Daumantą, tretįjį Golšą, ketvirtąjį Giedrią ir penktąjį Traidenį. Mirus Romanui, ėmė valdyti jo vyres nysis sūnus Normantas, jis įsteigė Kernavės miestą ir savo sostinę iš Naugarduko perkėlė į Kernavę... Traidenis gyveno pas savo brolį didįjį kunigaikštį Normantą. Ir sužinojo didysis kunigaikštis Nori- mantas, kad Dainavos Jotvos girioje gyvena žmonės (mužiki), kurie neturi ant savęs pono. Ir nuvyko pas juos. Ir jie nesipriešindami pa sidavė ir nusilenkė. Ir jis paliko jų valdovu, ir atidavė juos valdyti savo broliui Traideniui. Ir didysis kunigaikštis Traidenis surado prie Bebro upės gražų ir gerą kainą, ten pastato miestą ir pavadina jį
19 Preussisches Urkundenbuch, I, nr. 29. 20 Monumentą Poloniae Historica, II, psl. 839, 87. 21 K. Maleczyński, W sprawie autenleczności dokumentów Mendoga z lat 1253 - 1261. Ate neum Wileńskie, XI, 1936. 22 R G. von Bunge, Liv-, Esth- und Curlacndisches Urkundenbuch, I, Reval 1853, nr. 342; A. Salys, Dainava. Lietuvių Enciklopedija, IV, 1954, psi. 234-235. JOTVINGIAI IR JŲ GENTYS 13
Raigardu (Rajgród) ir pasiskelbia didžiuoju Jotuos ir Dainavos kuni gaikščiu. Ir jam valdant tą sritj buvo didelių kovų su lenkais (Liachi), rusais ir mozūrais, ir visada laimėdavo“2*. Manoma, kad lietuviai vie toj Jotvos vartoję Dainavos vardą. Remiamasi tuo faktu, kad vienas Zietelos apylinkių (Slanymo aps.) kaimas, minimas ir XVI a., gudų vadinamas Jatviež, o vietos lietuvių — Dainava24.
VARDŲ NARPLIOJIMAS
Prūsų kunigaikščio Iš šios apžvalgos matome, kad istorinės žinios apie sūduvius yra Pipins atvaizdas labai nuotrupinio pobūdžio, daugiausia jos ribojasi karo žygių pami Jotvingių ir prūsų nėjimu, vardai labai supainioti, neturime tikslesnių duomenų nei apie gyvenvietėje S igito B irgeuo nuotr. jų kalbą, gyvenamąsias ribas, nei apie jų kultūrą, socialinę bei politinę santvarką ir apie kitus mums rūpimus klausimus. XIII a. gale išnykus sūduviams, istoriografijoje atsirado visokiausių, net labai prieštarau jančių aiškinimų. Tik XIX a. atsirado specialių darbų, nagrinėjančių įvairias sūduvių praeities problemas. Iš tokių darbų ypač išskirtinos dvi disertacijos - E. Henningo ir A. Sjoegreno25. Vėliau istorikai ir kalbininkai, tyrinėję Lietuvos, Prūsų, Mozūrų ir Vakarų Rusijos pra eitį, savo darbuose taip pat daugiau ar mažiau paliesdavo atskirus sūduvių senovės klausimus. Ilgainiui atsirado daug rimtų moksliškų studijų apie sūduvius, pvz., J. Sembrzyckio apie šiaurines ir vakarines jotvingių ribas26, St. Zajączkovvskio27 ir išsami A. Kamińskio studija28. Daugumas mokslininkų sutinka, kad įvairiais vardais vadinti sūdu viai, jotvingiai, dainaviečiai yra ta pati giminė - sūduviai. Galimas dalykas, kad pačioje pradžioje skirtingais vardais galėjo būti vadina mi tos pačios kilties atskirų sričių gyventojai, pvz., šiaurėje ir vaka ruose labiau buvo prigijęs sūduvių vardas, o pietuose — jotvingių ar dainaviečių.
“ Polnoje sobranije russkich letopisej, t. XVIII. S. Petcrburg 1907, psl. 237-238, 253-254, 302, 368, 433. 2‘K. Būga, Lietuviij kalbos žodynas, I, 1924, psl. LXXV. 25 E. Henning, De rebus Jazygum sive Jazuingorum. Regiomonti 1812 ir A. Sjoegren, lieber die Wohnsitze und Verhaeltnissc der Jatwaeger. Petersburg 1859. lb J. Sembrzycki, Die Nord und Westgebiete der Jadwinger und deren Grenzen. Aitpreussis- che Monatschrift, XXVIII, 1891, psl. 76-89. Prūsų kunigaikščio 27 St. Zajączkowski, Kaip jotvingiai buvo vadinami viduriniais amžiais. Lietuvos Praeitis, Auktumis atvaizdas 1940, psl. 57-76; Jotvingių problema istoriografijoje, t. p., I: 2, 1941, psl. 387-469. Jotvingių ir prūsų 28 A. Kamiński, Jaćwież. Terytorium, ludność, stosunki gospodarcze i społeczne. Łódź gyvenvietėje 1953. S igito B irgeuo nuotr. JONAS PUZINAS 14
Kalbininkai, remdamiesi išlikusiais vietovar džiais bei asmenvardžiais, yra nustatę, kad sūdu viai buvo prūsams labiausiai gimininga kiltis, kad jų kalba buvusi prūsų kalbai labai artima tarmė29.
RIBOS
Gerokai mokslininkų pasistūmėta ir nustatant sūduvių gyventą teritoriją XIII a. Šaltiniai sūduvių riboms susekti nėra gausūs. Šį tą sužinome iš karo žygių aprašymų, kronikose ir dokumentuose aptin kamų vietovardžių bei valsčių (territorium, terrae, terrulae) pavadinimų, kurių daugumą įmanoma bent apytikriai lokalizuoti. Istoriografijoje jau nuo
Baltų gentys XV a. (Dlugošas) bandyta nusakyti sūduvių gyve XII a. namąsias sritis, bet dėl skirtingo šaltinių interpretavimo daugiau pri (“Pažintis painiota, negu išaiškinta. Pirmasis moksliškai bandęs pagrįsti sūduvių su Lietuva”) ribas yra buvęs prūsų žemės istorikas Max Toeppenas. Jis, nustaty damas vakarinę Sūduvos sieną, iš dalies rėmėsi 1422 m. Melno taikos sutartyje pravesta siena tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino, nes dviejose vietose ji sutapo su Sūduvos siena. Tą vakarinę sieną jis vedė Luko upe ir Luko ežerais, toliau mažu lanku tiesiai į šiaurę iki Galdapės. Šiaurine ir rytine siena Toeppenas laikė Nemuną, o pietuose ją atrėmė į Na revą30. Vėliau specialiai Sūduvos sienų klausimą nagrinėjo Mažosios Lietuvos tyrinėtojas J. Sembrzyckis. Jis jau daug nuodugniau išvedė vakarines Sūduvos ribas. J. Sembrzyckis taip pat rėmėsi 1422 m. Mel no taikos sutartimi nustatyta siena tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino, bet patikslino jas daugiau natūraliomis ribomis (pelkėmis, miškais), skyrusiomis atskiras kiltis. Galindų - sūduvių sieną jis vedė Luko (Lyck) upe aukštyn, toliau per ežerų grandinę į pietų vakarus nuo Luko miesto, nuo čia lanku šiaurės link pro miškus iki Hasnų31 ežero, pro kaimyninius Hasnų miškus iki Raudondvario miškų32, nuo čia iki Romintos šilo, nusitęsiančio į šiaurės rytus iki pat Galdapės miesto,
w G. Gerullis, Zur Sprache der Sudauer-Jotwinger. Festschrift Bezzen-berger, 1921, psl. 44; K. Būga, Kalba ir senovė, 1 ,1922,78 t.t.; G. Gerullis, Baltische Voelker. Ebert Reallexikon der Vorgeschichte. I, 1924, psi. 338; A. Salys, Sūduviai. Lietuvių Enciklopedija, XXIX, 1963, psl. 119-125. “ M. Toeppen, Historisch-comparative Geographie von Preussen. Gotha 1858, psi. 22-37. 31 vok. Haschner See, lenk. Lažno. 31 vok. Rothcbuder Forst. JOTVINGIAI IR JŲ GENTYS 15 toliau Nadruvos-Sūduvos siena pro Vištyčio ežerą u r n šiaurės rytų kryptimi iki Salyno salos Nemune33. J. Sembrzyckio išvesta Galindos - Sūduvos siena susilaukė daugelio tyrinėtojų pritarimo, tik istori kas C. Engelis, remdamasis archeologiniais duo menimis, tą sieną nukėlė gerokai į vakarus: nuo Grajewo tiesiai iki šiaurinio Sniardvų ežero kranto, toliau lanku iki vakarinių Mauro ežero pakraščių ir nuo Unguros miesto iki Galdapės34 *. Kalbininkai taip pat panašiai smaigstė Sūdu vos sienų gaires. Pvz., Jurgis Gerulis sūduvių sie nas šiaip nusakė: šiaurėje ir rytuose riba siekusi Nemuną, pietuose - Belovežo girią, pietų vaka ruose Būgą ir už jo, vakaruose - nuo aiškiai neži nomos vietos Mozūruose riba ėjusi išilgai iki tos Jotvingių kapinynai ir vietos, kur Luko upė susikryžiuoja su Rytprūsių siena, nuo čia tęsėsi gyvenvietės j šiaurę nuo Suvalkų per Mozūrus iki Vištyčio ežero, toliau Lietuvos - Rytprūsių siena iki Nemuno33. Kazimieras Būga tik labai bendrais bruožais apibūdino Sū duvos sienas: Rytprūsiuose jie gyvenę pietų rytinėje dalyje, maždaug tarp Lėciaus (Loetzen36), Alėckos (Treuburg37) ir Luko38; vakaruose siena ėjusi su Galinda Luko upe; rytuose sūduviai siekę Nemuną ir toliau buvo užėmę Gardino ir Suvalkų sritį39. Pastaruoju laiku iš lenkų istorikų Sūduvos ribas yra nagrinėję H. Łowmiańskis ir ypačiai A. Kaminskis. Pirmasis daugiausia rėmėsi M. Toeppeno nustatytomis sienomis, tik vietomis yra padaręs kai kurių pataisų, pvz., jis pietinę Sūduvos sieną nuo Narevo nukėlė į žemutinį ir vidurinį Luką bei Bebrą, o ribą nuo Galindos pusės truputį pastūmėjo į rytus40. Naujausią žodį sūduvių, kartu ir Sūduvos ribų klausimu tarė
“ J. Sembrzycki, Die Nord und Westgebiele der Jadwinger und deren Grenzen. Altpreus- sische Monatschrift, XX VIII, 1891, psi. 76-89; Ziemie północne i zachodnie kraju zu- dwińskiego i ich granice. Wisla, V, 1891, psi. 851-864. 14 C. Engel und W. La Baume, Kulturen und Voelker der Fruehzeit im Preussenlande. Koe- nigsberg 1937, psl. 142,178,180,185,197. JiG. Gerullis, Baltische Voclker. Eberl, Reallexikon der Vorgeschichte, 1,1924, psl. 337. 36 Dabar Giżycko. 37 Dabar Olecko. 38 Dabar Elk. 39 K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, 1,1924, psl. LXXXV1I. 40 H. Lovmianskį, Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, 1.1, Wilno 1931, psl. 52,68-69 ir t. II, 1932, psl. 23. JONAS PUZINAS 16
Kamiński41. Jis paneigia Dlugošo, Kromerio ir vėliau kitų tvirtinimą, kad Drohičinas buvęs jotvingių sostinė. Jo nuomone, Palenkė nelai kytina pirminėmis jotvingių sodybomis, bet jų ieškotina j šiaurę nuo čia, srityse j vakarus nuo Didžiųjų Mozūrų ežerų Nemuno vidurupio kryptimi, ypač Suvalkų ir gretiminėse srityse. Antrosios XIII a. pusės Sūduvos sienas A. Kaminskis išveda šiaip: šiaurėje — Nemunas, pra dedant maždaug prieš II pasaulinį karą buvusia Lietuvos ir Vokietijos siena iki pat Kauno; kairiame Nemuno krante vietomis yra buvę že maičių ir lietuvių sodybų, o nuo Kauno iki Vangų, Nemuno kilpoje, yra buvęs lietuviškas Šlienavos valsčius. Rytuose Sūduvos ribą sudarė Nemunas (Kaunas, Alytus, Merkinė, Gardinas), nuo Gardino ta riba ėjo tiesia linija į pietus iki Svisločiaus aukštupio. Pietuose riba veda ma Narevu beveik iki jo santakos su Bebru, toliau Luku iki Grajevo (ar sritis tarp Bebro, Narevo ir Svisločiaus buvo gyvenama sūduvių, A. Kaminskis palieka spręsti istorikams). Nuo čia vakarinė siena ne aiški, bet ji vedama nedideliu lanku iki Galdapės miesto, pro Vištyčio ežerą Širvinta ir Šešupe tiesiai į šiaurę iki pat Nemuno42. Tai labiausiai atsargiai išvestos sūduvių gyvenamosios ribos, paremtos daugiausia XIII a. istorinių šaltinių duomenimis. Tai ribos to meto, kada sūduviai ėmė dingti iš istorijos šviesos. Labai galimas dalykas, kad ankstyves niais, jau priešistoriniais laikais sūduvių gyventa plačiau, bet tą tega lės išaiškinti sistemingi gretiminių sričių archeologiniai tyrinėjimai.
TERITORINĖ SANDARA
Į kokias teritorines padalas buvo susiskirsčiusi Sūduva, nedaug teturime žinių. Istoriniuose šaltiniuose yra išlikę daug teritorinių pa vadinimų, kurie lotyniškuose raštuose vadinami temdą, terra, ter- ritorium. Istorikai yra linkę tuos vienetus vadinti valsčiais, kurie, be abejo, buvo įvairaus dydžio. Tokius valsčius sudarė ištisa eilė kaimų, miškų, pievų, ganyklų, ežerų, taip pat atskirų sodybų, kuriose gyveno žvejai, kailinių ir kitokių žvėrių medžiotojai, bitininkai ir kt. H. Low- miańskis, remdamasis Petro Dusburgiečio ir kitomis žiniomis, išve džiojo, kad vidutiniškai viename valsčiuje gyvenę per 1000 žmonių43.
41 A. Kamiński, Jaćwicż. Terytorium, ludność, stosunki gospodarcze i społeczne. Łódź 1953. “ A. Kamiński, Materiały do bibliografii archeologicznej Jaćwieży do XIII w. Materiały Starożytne, I, Warszawa 1956, psi. 194-195. ‘41. Lowmiański, Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, II, Wilno 1932, psi. 130 t.t. JOTVINGIAI IR JŲ GENTYS 17
Galimas daiktas, kiekviename valsčiuje buvo mažiausiai po vieną pilį ar svarbesnį sustiprintą kaimą — administracinį ir gynybinį valsčiaus centrą. Tokie savarankiški politiniai vienetai pavojų metu jungdavosi draugėn. Šaltiniuose yra išlikę vardai 13-14 valsčių, 3 pilių ir 9-10 kai mų. Daug kas juos yra bandęs lokalizuoti, bet, atrodo, kruopščiausiai tą darbą yra atlikęs A. Kaminskis jau minėtame darbe44. Pats piečiau sias tuo tarpu žinomas valsčius, Zlina, minimas Volinijos metraštyje 1251, 1256 ir 1273 m., lokalizuojamas tarp Jotvingių Pelkių, Bebro ir Luko upių. Į šiaurę yra buvusi Raigardo pilis45, o už jos prasidėjo Kresmena (Cresmen, Crasima), netoli Skomanto ežero. Manoma, kad ir anksčiau minėtas sustiprintas Prieviškių (Privišča) kaimas buvęs Kresmenos valsčiuje. Toliau už šiaurinio Skomanto ežero kranto yra buvęs valsčius Derna (Dernen), o dar šiauriau — Meruniska46. Neto li Vištyčio yra buvęs Weyze ar Weyse valsčius; jo vardas siejamas su Vižainio pavadinimu. Vakaruose, Galindos pasienyje, minimi du valsčiai: Kyminava (Kymenow, Kymenovia) ir Sentanė. Palei Nemuną lokalizuojamas Panemunės (Panemene) valsčius. Toliau palei Prienus lokalizuojami Vangai (Wangen), prie Kirsnos — Kirsnuva (Kirsnowia) ir į vakarus nuo Merkinės — Dainava (Dainowe). Kaip matyti iš atskirų užuominų istoriniuose šaltiniuose, XII- XIII a. žemės ūkis buvo gana gerai išsivystęs. Iš priešų karo žygių aprašymų sužinome apie Sūduvoje aptiktus nemažus maisto išteklius, klėtis su javais, pašarą. Auginta arkliai ir galvijai, medžiota kailiniai žvėreliai, verstasi bitininkyste ir kt. Išsiskyrė kilmingųjų ir valstiečių luomai, būta ir belaisvių. Žinomi keli kilmingųjų, sūduvių vadų var dai: Skomantas, Skurdas, Ankodas, Kantigirdas, Komotas, Stekintas ir kt. Kariuomenė buvo sudaryta iš raitininkų ir pėstininkų. Politiškai Sūduva nebuvo apsijungusi, atskiras sritis valdė sritiniai ar daliniai kunigaikščiai. Tik Skomantui buvo beveik pavykę apjungti Sūduvą.
JONAS PUZINAS - Lietuvos mokslinės archeologijos pradininkas, profeso rius. Gimė 1905 m. Svaronyse, mirė 1978 m. Čikagoje. Studijavo lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalbą ir literatūrą. 1934 m. Heidelbergo universitete apgynė daktaro disertaciją „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimi mas”. 1940-1943 m. vadovavo Vilniaus universiteto Archeologijos katedrai. Beveik trisdešimt metų Lietuvoje jo pavardė buvo eliminuota iš archeologijos mokslo. J. Puzinas sukūrė lietuviškąją archeologijos terminiją, paskelbė daug mokslo darbų.
“ Jaćwież 1953, psl. 95-112. iJ Raj, Rajgród. 44 Vok. Merunen, Gr. Maraucn, lenk. Mieruniszki. 367
STRESZCZENIA ARTYKUŁÓW
I. JAĆWIEŻ W LABIRYNTACH CZASU
Jonas Puzinas JAĆWINGOWIEI ICH PLEMIONA
Po raz pierwszy w źródłach pisanych nazwa Suduwa (Sudowo- wie) pojawia się w słynnej „Geografii” Ptolemeusza (Ptolemaios) w I-II w. n.e. W polskich i rosyjskich źródłach Sudowowie nazywa ni są Jaćwingami. Najstarsze wzmianki o nich pochodzą z X wieku (Kronika Nestora). Źródła polskie jako swych sąsiadów na północ nym wschodzie wymieniają Podlasian (kraj: Podlasie - Polexa). Źród ła litewskie dla części ziem jaćwieskich używają określenia Dainava. W artykule autor szczegółowo omawia granice osadnictwa plemion jaćwieskich.
Zigmas Zinkevičius JAĆWINGOWIE I ICH JĘZYK
Z licznych plemion bałtyckich do czasów współczesnych prze trwały tylko dwa narody: litewski i łotewski, stanowiący łącznie ok. 5 milionów osób. Liczne hydronimy świadczą o tym, że w I tysiąc leciu n.e. plemiona bałtyckie zamieszkiwały ogromne obszary Euro py Wschodniej - od Wisły aż po Wołgę. Do plemion, które wyginęły, należą Jaćwingowie (Sudowowie, Dajnowie). Określa się przybliżone granice zasięgu plemion jaćwieskich. Ze względu na brak źródeł pisa nych dotyczących języka Jaćwingów, autor na podstawie hydronimów i nazw miejscowych porównuje główne jego cechy do innych języ ków bałtyckich - pruskiego i litewskiego. Podobnym badaniom ono- mastycznym wiele prac poświęcili językoznawcy polscy (J. Otrębski, J. Nalepa, A. Kamiński, Cz. Kudzinowski, T. Zdancewicz i inni), li tewscy (K. Būga, J. Gerullis, V Mažiulis, B. Savukynas, A. Vanagas) i innych narodowości (W. Toporow, K.O. Falk). 379
SUMMARIES OF THE ARTICLES
I. IN THE LABIRYNTH OF YOTVINGIAN TIMES
Jonas Puzinas THE TRIBES OF YOTVINGIANS
The name Sudovia (Sudovians) was mentioned in the written sources for the first time in the lst-2nd century. It is possible to find it in the famous ‘Geography’ of Claudius Ptolemaeus. Sudovians were called Yotvingians in the Polish and Russian sources. The oldest notes come from the 10th century (The Primary Chronicle of Nestor). In the oldest Polish sources their northern-east neighbours are called Po- dlasianie (the region Podlachia, Podlesia - Polexa). In the Lithuanian sources some parts of Yotvingia are named Dainava. The article des cribes the exact area inhabited by Yotvingian tribes.
Zigmas Zinkevičius YOTVINGIANS AND THEIR LANGUAGE
There were a lot of Baltic tribes. However, only two nations have survived throughout the centuries: Lithuanians and Latvians (approxi mately about 5 million people altogether). A number of hydro names in Eastern Europe prove that the Baltic tribes inhabited the area from the Vistula up to the Volga in the 1st century. Some Baltic tribes, such as Yotvingians (Sudovians or the inhabitants of Dainava) died out. The author tries to describe the borders of the territory inhabited by the Yotvingian tribes. There are not any written sources concerning the Yotvingian language and therefore the author uses hydro names and other place names to compare the Yotvingian language to Lithu anian and Prussian. It is important to mention that Polish linguists pu blished a number of articles on the research (I. Otrębski, J. Nalepa, A. Kamiński, Cz. Kudzinowski, T. Zdancewicz and others). There were also other linguists who got interested in the topic (K. Būga, J. Gerullis, V Mažiulis, B. Savukynas, A. Vanagas, W Toporow, and K. O. Falk).