LIETUVOS KULTŪROS TYRIMŲ INSTITUTAS
TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2
VILNIUS 2019 SOVIJUS. tarpdalykiniai kultūros tyrimai – pusmetinis recenzuojamas Lietuvos kultūros tyrimų instituto žurnalas, skirtas aktualioms kultūros raidos, sklaidos ir įvairių kultūrų sąveikų problemoms tirti, taip pat naujiems kultūros tyrimų laukams plėtoti. Leidinyje skelbiami moksliniai straipsniai ir studijos, apimančios kultūros raidos ir sklaidos, kultūros teorijos, civilizacinės kompa- ratyvistikos, socialinės ir kultūrinės antropologijos, kultūrinės atminties, kultūrinės psichologijos, kultūros sociologijos, naujųjų medijų kultūros tyrimų rezultatus; publikuojami reikšmingų tekstų vertimai, istoriniai šaltiniai, recenzijos bei konferencijų apžvalgos. Leidinio redakcinė kolegija daug dėmesio skiria teorinėms ir metodologinėms kultūros ir su ja siejamų tyrimo laukų problemoms gvildenti. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų ir kitomis tarptautinės mokslinės bendruomenės dažniausiai vartojamomis kalbomis. Atskira serija (kaip žurnalo priedas) publikuojamos studijos ir monografijos.
Vyriausiasis redaktorius Doc. dr. Naglis Kardelis (Lietuvos kultūros Akad. prof. Antanas Andrijauskas (Lietuvos tyrimų institutas) kultūros tyrimų institutas) Akad. prof. Janina Kursytė-Pakulė (Latvijos Mokslų akademija, Latvijos universitetas) Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Dr. Dainius Razauskas (Lietuvių literatūros ir Dr. Stanislovas Juknevičius (Lietuvos kultūros tautosakos institutas) tyrimų institutas) Prof. habil. dr. Charles Ridoux (Université de Valenciennes) Numerio redaktorė Dr. Vytautas Rubavičius (Lietuvos kultūros Dr. Salomėja Jastrumskytė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas) tyrimų institutas) Prof. Carles Salazar (Lleidos universitetas) Prof. emeritas Hidemichi Tanaka (Tohoku Redakcinė kolegija universitetas) Akad. prof. Antanas Andrijauskas (Lietuvos kultūros tyrimų institutas) Lietuvių kalbos redaktorė Prof. dr. Ruben Apresian (Rusijos mokslų Ona Gaidamavičiūtė akademijos Filosofijos institutas) Prof. Sekhar Basu (Delio universitetas) Dizainerė Acad. prof. dr. Audrius Beinorius (Vilniaus Skaistė Ašmenavičiūtė universitetas) Prof. habil. dr. Pawel Bytniewski (Marijos Kiuri Sklodovskos universitetas Liubline) I viršelyje: Arvydas Každailis, „Kūrėjų Kiekvieną straipsnį recenzavo du recenzentai kūrėjas“. Ofortas
Redakcijos adresas: Arvydo Každailio ofortai, p. 9, 43, 105, 151 Lietuvos kultūros tyrimų institutas Saltoniškių g. 58, LT-08105, Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected] Tel. / faksas (85) 2751898 www.sovijus.lt © Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2019
ISSN 2351-4728 (interaktyvi versija) ISSN 2351-471X (spausdinta versija) TURINYS
BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA / 9 Dainius Razauskas. Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis / 10 Summary / 29 Žilvinas Svigaris. Mitiniai giminės ryšiai archajinėse lietuvių dainose / 30 Summary / 41
FILOSOFIJA IR RELIGIJA / 43 Algis Mickūnas. The Ever Present „Other“ / 44 Santrauka / 62 Aivaras Stepukonis. Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis / 63 Santrauka / 80 Basia Nikiforova. Don’t ask for the meaning: Wittgenstein and Religious Language / 81 Santrauka / 90 Stanislovas Juknevičius. Suicide As Disintegration: From The Death of God to Metaphysical Suffering / 91 Santrauka / 103
ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA / 105 Deima Katinaitė. Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija / 106 Summary / 124 Dalia Aleksandravičiūtė. René Descartes’o racionalizmo atspindžiai Jurgio Baltrušaičio perspektyvos ir anamorfozių tyrinėjimuose / 125 Summary / 139 Aistė Žvinytė. Pamėklinė vaizdo būtis ir virtualumas Georges’o Didi-Hubermano estetinėje koncepcijoje / 140 Summary / 150
KONFERENCIJŲ APŽVALGOS / 151 Ona Gaidamavičiūtė. Nacionalinės konferencijos „Rytai–Vakarai: civilizacinio mąstymo, politikos ir vaizduotės aktualėjimas“ apžvalga / 152 Alvydas Noreika. Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų konferencijos „Scientia et Historia – 2019“ apžvalga
Apie autorius / 168 Atmena straipsnių autoriams / 172 SOVIJUS. interdisciplinary studies of culture is a peer-reviewed semi-annual journal of Lithuanian Culture Research Institute for discussing important problems of cultural development, spread and interaction of different cultures, as well as for developing the new research fields of cultural studies. The journal contains scientific articles and studies, covering the culture development and spread, cultural theory, civilisational comparativistics, social and cultural anthropology, cultural memory, cultural psychology, cultural sociology, new media culture find- ings as well as translations of topical texts, historical sources, reviews and conference reviews. The editorial board focuses on theoretical and methodological problems of exploring culture as well as various issues of relative fields. Articles are published in Lithuanian, English and other languages commonly used by the academic community.
The journal is supplemented with a series of studies and monographs.
Editor-in-Chief Assoc. prof. Dr. Naglis Kardelis (Lithuanian Akad. prof. Antanas Andrijauskas (Lithuanian Culture Research Institute) Culture Research Institute) Akad. prof. Janina Kursytė-Pakulė (Latvian Academy of Sciences, Latvia University) Deputy Editor-in-Chief Dr. Dainius Razauskas (The Institute of Dr. Stanislovas Juknevičius (Lithuanian Lithuanian Literature and Folklore) Culture Research Institute) Prof. Dr. hab. Charles Ridoux (Université de Valenciennes) Editor of the Issue Dr. Vytautas Rubavičius (Lithuanian Culture Dr. Salomėja Jastrumskytė (Lithuanian Culture Research Institute) Research Institute) Prof. Carles Salazar (University of Lleida) Prof. Emeritus Hidemichi Tanaka (Tohoku Editorial Board University) Akad. prof. Antanas Andrijauskas (Lithuanian Culture Research Institute) Lithuanian Language Editor Prof. Dr. Ruben Apresian (Russian Academy Ona Gaidamavičiūtė of Sciences, Institute of Philosophy) Prof. Sekhar Basu (University of Delhi) Design Acad. Prof. Dr. Audrius Beinorius (Vilnius Skaistė Ašmenavičiūtė University) Prof. Dr. hab. Pawel Bytniewski (University of Cover I: Arvydas Každailis, “Creator creator”. Maria Cury Sklodowska in Lublin) Etching
Every article is reviewed by two reviewers Arvydas’s Každailis’s etchings in pages 9, 43, 105, 151 Address: Lithuanian Culture Research Institute Saltoniškių St. 58, LT-08105, Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected] Tel. / fax (+370) 5 2751898 www.sovijus.lt © Lithuanian Culture Research Institute, 2019
ISSN 2351-4728 (online version) ISSN 2351-471X (printed version) TABLE OF CONTENTS
BALTIC AND LITHUANIAN CULTURE / 9 Dainius Razauskas. Human Body as the House, Temple, Castle, City, and the World / 10 Summary / 29 Žilvinas Svigaris. Mythical Kinship Relations in the Archaic Lithuanian Folk Songs / 30 Summary / 41
PHILOSOPHY AND RELIGION / 43 Algis Mickūnas. The Ever Present „Other“ / 44 Summary in Lithuanian / 62 Aivaras Stepukonis. Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis / 63 Summary in Lithuanian / 80 Basia Nikiforova. Don’t ask for the meaning: Wittgenstein and Religious Language / 81 Summary in Lithuanian / 90 Stanislovas Juknevičius. Suicide As Disintegration: From The Death of God to Metaphysical Suffering / 91 Summary in Lithuanian / 103
AESTHETICS AND THE PHILOSOPHY OF ART / 105 Deima Katinaitė. The Aesthetic Representation of Baublys in Dionizas Poška’s Garden: A Bakhtinian Interpretation / 106 Summary / 124 Dalia Aleksandravičiūtė. The reflections of René Descartes’ rationalism in Jurgis Baltrušaitis’ research on perspective and anamorphoses / 125 Summary / 139 Aistė Žvinytė. Phasmatic Being and Virtuality of an Image in Georges Didi- Huberman’s Aesthetic Conception / 140 Summary / 150
CONFERENCE REVIEWS / 151 Ona Gaidamavičiūtė. The review of National Conference “East-West: Civilization Thinking, of Politics and Imagination” / 152 Alvydas Noreika. The review of Sientific Conference of Lithuanian Science Historians and Philosophers “Scientia et Historia”
Our contributors / 170 Guidelines for Contributors / 174
BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA
Arvydas Každailis. „Laima-Giltinė“, ofortas, 15,5 × 12, 1986 Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis
DAINIUS RAZAUSKAS Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas [email protected]
Straipsnis parašytas pagal paskaitą „Kūnas – sielos namai“, skaitytą Tradiciniame tarptautiniame nepriklausomame savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalyje „Mėnuo Juodaragis XIX“ 2016 m. rugpjūčio 27 d. Dūburio saloje. Remiantis įvairių tradicijų duomenimis (tautosakos, mitologijos, etnografijos, religinių tekstų, literatūros ir kt.), paeiliui nagrinėjami vaizdiniai, kuriuose namas prilyginamas žmogaus kūnui ir atvirkščiai – žmogaus kūnas namui. Rama Kūmarasvamis yra taikliai pasakęs, jog namus galima suvokti „kaip mini šventovę ar net šventyklą – nes tikri namai yra šventa vieta“1. Užtat šventykla irgi nuo senų senovės prilyginama žmogaus kūnui, ir žmogaus kūnas – šventyklai. Toliau tiek pastatas (namas, juolab šventykla), tiek žmogaus kūnas prilyginami visatai, pasauliui, žmogaus kūnas dargi – piliai, miestui ir, kaip neseniai turėjome progą įsitikinti2, kūnas, pastatas, pasaulis prilyginami drabužiui. Pakeliui išryškėja šių skirtingo lygmens žmogaus sielos „namų“ tarpusavio homologijos: jie daugeliu atveju atitinka ir netgi atstoja vienas kitą tradicinėse pažiūrose, tikėjimuose, papročiuose. Skirtingų tradicijų duomenys šiose homologijose papildo vieni kitus ir sklandžiai sugula į vientisą paveikslą, taip eilinį sykį išryškindami lyginamųjų tyrimų svarbą. Tik tokiame vientisame paveiksle, iškilusiame susumavus skirtingų tradicijų pavyzdžius, savo tikrąją vietą randa ir tikrąją reikšmę atskleidžia baltiškieji duomenys. Nelietuviškų asmenvardžių rašyba pateikta straipsnio gale.
Esminiai žodžiai: kūnas, namas, šventykla, pilis, miestas, mitinis pasaulėvaizdis, lyginamoji mitologija.
Namas, šventykla – kūnas kojos, medžio liemuo, stiklo akys, šiaudų Statinys – namas, šventykla, pilis, miestas – kepurė; Sėdi senelė su akmeninėm kojom, būdingai prilyginamas žmogui, žmogaus su medžio liemeniu, su šiaudų kepeliušu, kūnui, ir atvirkščiai: žmogaus kūnas – na- su stiklo akim; Stovi senis be kojų, šiaudine mui, šventyklai, piliai, miestui. kepure, pypkę rūko; Akmens kojos, medžio Lietuvoje namą žmogui nedviprasmiš- liemuo, stiklo akys, šiaudų kepurė, ant tos kai prilygina mįslės, štai kaip apibūdinan- kepurės senis sėdi ir pypkę rūko; Liemuo čios tradicinę kaimo trobą: Akmens kojos, medinis, akys stiklinės, kepurė šiaudinė, medžio liemuo, šiaudų kepurė; Akmens o ant kepurės sėdi senis ir rūko liulką; Kojos akmeninės, liemuo medinis, galva 1 Pratarmėje Anandos Kūmarasvamio knygai Cooma šiaudinė, akys stiklinės; Kojos akmens, raswamy 2004: ix.
2 Razauskas 2019c: 42–48. liemuo medžio, akys stiklo, kepurė šiaudų 2351-4728 ISSN
10 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA ir pan.3 Atitinkamos namo dalys būdin- Rusų tradicijai tokios mįslės nėra gai, nuolat tapatinamos su ir vadinamos būdingos, užtat namo dalys čia dažnai atitinkamomis žmogaus kūno dalimis: tiesiog įvardijamos žmogaus kūno dalių pamatai = kojos, sienos = liemuo, langai pavadinimais. Albertas Baiburinas pažymi, = akys, (šiaudinis) stogas = plaukai arba jog rusų „лоб ‘kakta’, лицо ‘veidas’, окно kepurė ir t. t.4 Kai kurios iš šių homologijų ‘langas’ (око ‘akis’), усы ‘ū s a i ’, устье ‘žiotys’ yra tokios paplitusios (tarkim, langas = (уста ‘burna, lūpos’), чело ‘kakta, veidas’, akis), kad pavyzdžiams išvardyti prireiktų ноги ‘kojos’, зад ‘užpakalis’ – toli gražu ne atskiro skyriaus. Iš dalies panašiai latvių išsamus žmogui ir būstui bendrų terminų mįslėse: Meža vīrs, tīruma svārki „Miško sąrašas“8. Dar, „pavyzdžiui: лобяк ‘kaktinys’, vyras, laukų švarkas“ = medinis namas лбище ‘kakta’, залобник ‘užkaktė’ – fron- šiaudiniu stogu; Akmens kājas, koka rum- tono iš rąstų pavadinimas Rusijoje; чело pis, galvā salmu cepurīte „Akmens kojos, ‘kakta’ – Baltarusijoje; череповой ‘kiaušo, medžio liemuo, ant galvos šiaudų kepu- kaukolinis’ – viršutinis vainikas iš storesnių rėlė“; Akmeņa kājas, koka rumpis, tāšu nei kiti rąstų; усы ‘ūsai’ – nutašyti rentinio cepurīte „Akmens kojos, medžio liemuo, viršutinio rąsto galai; уши ‘ausys’ – iškartos tošies kepurėlė“ = namas5. gegnėse (taip pat проушины ‘proausiai’); Lietuvių mįslėse namas žmogui prily- baltarusių stogo konstrukcija чубом ‘čiū- ginamas dar ir kitaip: Per diedo pilvą trys bu’ – viena iš archajiškų keturšlaičio stogo gyslos = balkiai; Tik gyslelė trūko, visas pilvas atmainų“9. Smulkiau šias homologijas įdubo; Mįslė mįslelė – per pilvą gyslelė, kai gysla aprašo Neonila Kriničnaja: „Tradicinio truks, pilvas įdubs; Užminsiu mįslę: per pilvą būsto antropomorfizavimo požymius ypač gyslė, kai ta gyslė nutruks, visas pilvas sugrius aiškiai atskleidžia terminija, žyminti vienas = balkis6. Šias lietuvių mįsles primena gudiš- ar kitas jo konstrukcijos dalis. Pasirodo, kad kosios: Цераз пуза тры папруги „Per pilvą valstiečio troba turi ‘kiaušą’ – Archangesko trys diržai“; На чэраве тры жылы, хто не tarmėse šitaip vadinamos lubos arba stogas, адгадае, той не жывы „Ant pilvo trys gyslos, ‘antkiaušis’ – tai skersinė sija virš lubų, kas neatspės, tas negyvas“; На чэраве (пузе) ‘kiaušo’ arba ‘kaukolinis’ vainikas – tai чатыры жылы, хто не адгадае, той не viršutinysis vainikas, kuriame padaromas будзе жывы „Ant pilvo keturios gyslos, kas rantas kiaušui-luboms patiesti ir į kurį re- neatspės, tas nebus gyvas“ = trobos balkiai7. miasi kiaušas-stogas. Turi namas ir ‘kaktą’ (чело) – tai ir trobos frontonas, ir rusiškos 3 Balys 1989: 103, Nr. 365; LTs V: 565, Nr. 6554–6556; krosnies išorinė anga. [...] Žodžio чело GrgLLM: 83–84, Nr. 542, 543; TŽ V: 572, Nr. 23, 32; 586, Nr. 199; 588, Nr. 284; LTsR: 424; LpMS: 78, 79; semantiniai ekvivalentai yra лоб ‘kakta’, žr. Kensminienė 2001: 193, Nr. 39; Stundžienė 1993: лобяк, лобище, залобник. Prisiminkime 170; Vyšniauskaitė 1999: 82. posakį лобная сторона ‘kaktos, kaktinė 4 Nuodugniai žr. Невская 1979: 222–223. pusė’, t. y. trobos fasadas. Medinė ręstinė 5 AnLTM: 185, Nr. 1925, 1926a–b. 6 LTs V: 569, Nr. 6597, 6600, 6598; SbAED: 295, Nr. 8 Байбурин 2005: 75. 773; var. LTsU: 425, Nr. 544. 9 Байбурин 2005: 105; Байбурин 1983: 225 (plg. 266, 7 Загадкi 2004: 203, Nr. 2112, 2116, 2115. išn. 76).
Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis 11 troba turi ir ‘veidą’ (лицо), pridengtą ‘an- „Atitinkamai šventykla irgi turi antro- tveidžiu’ ar ‘antveidžiais’ (наличником, pomorfinių bruožų, kuriuos liudija seno- -ами). Šis žodis turi kelias reikšmes, kurios sios rusų literatūros paminklai: Да у Спаса atskleidžia atitinkamos architektūrinės святаго у каменой церкви верх огорел detalės polisemantiškumą. Antai senojo- до плеч ‘Šventojo Išganytojo akmeninės je rusų kalboje – tai antveidis, skydelis, cerkvės viršus sudegė ligi pečių’; От низу dengiantis veidą; priešakinė pusė, fasadas; от плеч церкви пошло аки широко, а к ant pastato frontono palei stogo pakraštį верху поуж, а верх не покрыт подобно pritvirtinamas figūrinis drožinys“; be to, бысть аки колпак на главе без верху „namas pasirodo kaip reginti būtybė. Jo ‘Nuo cerkvės apačios, nuo pečių ėjo plačiai, akys – langai (slavų *okъno ‘langas’ – iš o link viršaus siauryn, o viršus nedengtas *oko ‘akis’). Neatsitiktinai kai kuriose tarsi kepurė ant galvos be viršaus’. Pažy- šiaurės rusų tarmėse ir žodis глаз ‘akis’ mėsime, jog terminas колпак ‘kepurė’ turi reikšmę ‘fasadinis namo langas’ (У ligi šiol išlikęs šiaurės Rusijos dailidžių него глазами дом к его дому стоит ‘Jo leksikoje: skirtingai nuo kūginio stogo, iš- namas stovi akimis į jo namą’). Nestokoja tęsto į viršų, ‘kepurė’ – neaukštas, priplotas gyvenamasis pastatas ir ‘ausų’ – šitaip piramidės pavidalo stogas, neaukštensis vadinamos konstrukcinės gegnės. Negana už pagrindo diametrą. Kulto statinys gali to, jis gali turėti ir moters, ir vyro bruožų. būti vaizduojamas antropomorfiškas ir Pasitelkiant platesnę rytų slavų medžiagą, ikonose. Ta dingstimi ateina į galvą pagal galima tarti, jog namas ‘vyras’ pirmiausia visus kanonus atlikta ikona iš Novgorodo išsiskiria ‘ūsais’ – nutašytais viršutinio Šv. Sofijos šventyklos: į vainikuojančio cer- rentinio rąsto galais – ir, matyt, ‘čiūbu’ – ar- kvę kupolo kontūrą senosios Rusios ikonų chajiška keturšlaičio stogo forma, išlikusia tapytojas įpiešė šventojo figūrą, iškeltose baltarusių tradicijoje. [...] Troba pasirodo virš galvos rankose laikančią kryžių. To- kaip daugiarankė būtybė. Jos ‘dešiniosiomis kiu būdu įtaigojami ikonoje vaizduojamo rankomis’ (десницы) liaudyje vadinamos kulto statinio antropomorfiniai bruožai. grindų lentos, simbolizuojančios žmogaus Šventykla pasirodo kaip šventojo, kurio likimą, gyvenimą. O kai kuriais atvejais garbei ji pastatyta – kurio dvasia joje gy- frontonas atrodo kaip išskėstos rankos. vena, suteikdama įeinančiajam į cerkvę Be to, priekakčiai baigiasi ištiestais rankų savo globą, – įsikūnijimas. Pažymėsime, delnais su ryškiai pažymėtais pirštais (antai jog archainėse kultūrose namo arba šven- klėtyje iš Kokoilų k. Kižų muziejuje). Dau- tyklos antropomorfiniai požymiai aiškūs. gybę kojų liudija pavadinimai ступени ‘pė- Tokia, pavyzdžiui, yra khmerų viduram- dos’ (laiptų pakopos), стопа ‘padas’ (durų žių šventykla Bajonas su savo žymiaisiais arba vartų sąvara, kaip šarniras pritvirtinta milžiniškais bokštais, vaizduojančiais ant staktos), пята ‘kulnas’ (durų arba vartų Lokešvaros (būsimojo Budos) veidus, at- sąvaros) arba пяты ‘kulnai’ (gegnių dalys, suktus į keturias pasaulio šalis. Galima net kuriomis jos remiasi į sijų galus)“10. pasakyti, kad šventykla – tai architektūros
priemonėmis įkūnytas to ar kito šventojo 2351-4728 ISSN 10 Криничная 2001: 144–146.
12 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA atvaizdas, pavidalas, ikona.“11 Be to, „šven- kaip kūno samprata, kaip naujo kūno, į kurį tyklos atropomorfinius bruožus išreiškė persikelia, į kurį įsikūnija aukos siela16. atskirų jos dalių pavadinimai: galva, kaklas (kupolo pagrindas), pečiai, padas, antakiai Kūnas – namas, šventykla virš langų. Prie to, kas pasakyta, belieka pridurti, kad šventykla gali turėti keletą Ir atvirkščiai: žmogaus kūnas, žmogus visuo- (kartais daugybę) galvų, ir ant kiekvieno jos tinai prilyginamas namui, šventyklai. Antai kaklo neretai būdavo ‘apykaklės’ – dantytos Ovidijus („Metamorfozės“ XV. 158–159) juostos, supančios kaklą toje vietoje, kur Pitagoro lūpomis apie reinkarnaciją moko: jis jungiasi su galva ir stogo kūgiu“12. Čia galima turėti omenyje ir visos krikščionių Siela neturi mirties, tik palieka būstą Bažnyčios mistinį tapatumą Kristaus kūnui. ankstesnį Šventyklos tapatumas su deivės kūnu Ir į naujus namus iškeliauja toliau ten būdingas jau Balkanų neolito kultūrai: sto- gyventi.17 gas ir kaminas – tai krūtinė, kaklas ir galva; sienos – liemuo; aukuras – širdis13. Marijos Senovės iranėnai („Denkartas“ 241– Gimbutienės aprašyti VI–IV tūkstantmečio 242) žmogaus sielą kūne prilygino šeimi- pr. Kr. šventyklų modeliai „vaizduoja pačią ninkui namuose: „Žmogaus kūne veikia Deivę: galva virš stogo, o namas – jos kūnas. keturios pagrindinės galios: siela, gyvybinė Šiuo atžvilgiu nepaprastai įdomių šventyklų dvasia, fravaši ir sąmonė. Siela, kurią sudaro modelių rasta Porodino gyvenvietėje netoli protas ir valia, yra kūno viešpats, kaip kad Bitolos, Makedonijoje“, kurių „reljefe aplink šeimininkas savo namuose [...]. Gyvybinė kaminą buvo pavaizduota Deivės antka- dvasia – tai vėjas, kurį gyvenimui prikelia klė“14. Visai kaip Jono Strielkūno eilėraštyje: savaiminė jo fravaši veikla. Būdama gyva, ji palaiko ir kūno gyvybę, kaip kad namų Ir kaminas – frantas nublogęs – šeimininko asmeninis gydytojas [...]. Kai Pajuto, kad kaklą nutrynė ji atsiskiria nuo kūno, kūnas miršta, kaip Šiaudinė apykaklė – stogas15. kad sugriūva namas, lūžus namo stuburui. Fravaši palaiko prigimtas kūno funkcijas Mirčios Eliadės manymu, archajišką ir jas prižiūri, kaip meistras ar ekonomas statybų aukos paprotį irgi grindžia statinio prižiūri šeimininko namus [...]. Kai ji atsi- skiria nuo kūno, kūnas nusilpsta ir tampa 11 Криничная 2001: 147–148. nepajėgus, kaip kad laiku neparemontuotas 12 Криничная 2001: 148; žr. Криничная 1984: 159. 13 Топоров 1986: 15. Pasak Anandos Kūmarasvamio, sugriūva namas. Sąmonė nušviečia šeimi- žmogaus „širdis yra altorius“, ir atvirkščiai: šven- ninko namus [...], ji įgalina regėti, kaip kad tyklos altorius „visuomet yra tam tikras aukojimo saulė, nušviečianti pasaulį, arba žibintas – židinys, analogiškas širdžiai“ (Coomaraswamy 1997: namus.“18 Panašiu Arturo Šopenhauerio 178, 180). 14 Gimbutienė 1996: 167, tame pat p. ir įspūdinga vaiz- 16 Eliade 1986: 182–183. dinė medžiaga. 17 Ovidijus 1979: 406. 15 Strielkūnas 1989: 162. 18 Zaehner 2003: 271; žr. Razauskas 2018: 46–47.
Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis 13 palyginimu, „žmogus, gyvenantis turtingą tatui. O Ignacas Lojola savo „Dvasinėse dvasinį gyvenimą, yra panašus į šviesią, pratybose“ prisipažįsta, jog Dievas gyvena šiltą, linksmą pirkią su papuošta Kalėdų „ir manyje: duodamas man buvimą, gyvy- eglute speiguotą, pusnynuose skendinčią bę, pojūčius ir įgalindamas protauti; taip gruodžio naktį“19. pat padarydamas mane šventove, kadangi Biblijoje, Jobo knygoje (Jb 4, 18–19) esu sukurtas pagal jo dieviškos didybės sakoma, jog Dievas „net savo tarnais paveikslą ir panašumą“21. XX a. vienuolis nepasitiki ir savo angelus kaltina klaida! Tomas Mertonas pritaria, jog kūnas „yra Ką tad sakyti apie gyvenančius molio na- Dievo duotoji tikrovė ir ši tikrovė taip pat muose, kurių pamatai yra dulkės?“ „Molio šventa. Tad teisinga sakyti, nors simboliš- namai“ – tai žmonių kūnai. Tuo, beje, kai, kad kūnas yra Dievo šventovė“22. aiškiai pasakyta, kad molis, iš kurio buvo 1860 m. užrašytame norvegų liaudies nulipdydas žmogus, yra tas pats molis, egzorcizme į Velnią kreipiamasi: „...liepiu kuriuo apdrebiamos namo, statinio sienos. tau pasitraukti iš šio mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijoje pagal Joną (Jn 2, 19–22) Jėzus Kristaus tarno ir tvarinio. Liepiu tau ne savo, sako: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per neverto, nuopelnais, bet Šventosios Dvasios tris dienas ją atstatysiu! Tada žydai sakė: galia – dink iš šitos jo šventyklos!“23 XIX a. Keturiasdešimt šešerius metus šventovę rusų stačiatikių duchoborų priežodis byloja: statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?! Bet Церковь не в бревнах, а в ребрах „Cerkvė – jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik ne tarp rąstų, o tarp šonkaulių“24. Marijos paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mo- Zavjalovos duomenimis, gudų liaudies kiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus“. Todėl tradicijoje žmogaus „kūnas gali būti prily- ir šv. Paulius savo pirmajame laiške korin- ginamas bažnyčiai, kaulai bei gyslos – var- tiečiams retoriškai klausia, ir nesyk: „Argi tams, sąnariai – spynoms“ ir pan.25 Ta pačia nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir žmogaus kūno ir pastato analogija remiasi jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo latvių palyginimai: Tik vājš kā kaulu baznīca šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes „Liesas kaip kaulų bažnyčia“; Izdilis kā kaulu Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai kambaris „Sulysęs kaip kaulų kamara“26. Jus- jūs!“ (1 Kor 3, 16–17); „Ar nežinote, kad jūsų tino Marcinkevičiaus žodžiais apibendrinant: kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, Iškeliu bažnyčią savyje, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ įeinu ir uždarau duris.27 (1 Kor 6, 19). Šios tapatybės neužmiršta, ją savaip perinterpretuodami, ir vėlesni krikščioniškieji mąstytojai. Antai „penkių 21 Lojola 1998: 146. pojūčių duris“ mini Mokytojas Ekhartas20, 22 Merton 2008: 36–37. tuo irgi žmogaus kūną prilygindamas pas- 23 SFBL: 281, Nr. 54.1. 24 ДлПРН: 33. 25 Завьялова 1999: 16. 19 Šopenhaueris 1994: 59. 26 KkLSP: 216, Nr. 4303, 4315.
20 Eckhart 1998: 199. 27 Marcinkevičius 2009: 172. 2351-4728 ISSN
14 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA
Žmogaus kūno kaip šventykos sampra- šventyklos, bet žmogus – aukščiausia, visų ta aptinkama jau kai kuriose pirmykštėse šventyklų Tadž Mahalis. Jei negebu Dievo kultūrose28. „Namas vedose yra nuolatinis garbinti joje, tai jokia kita šventykla nepadės. kūno, kaip sielos buveinės, įvaizdis“, – pa- O tą akimirką, kai suvokiu Dievą rymant kie- žymi XX a. pirmosios pusės indų dvasinis kvieno žmogaus kūno šventykloje, akimirką, veikėjas, intelektualas, kovotojas už Indijos kai nuščiūvu iš pagarbos priešais kiekvieną nepriklausomybę Šri Aurobindas29. Buda žmogų, regėdamas jame Dievą, – tą akimirką yra pasakęs: „Kūnas – ne šiaip įrankis, o išsivaduoju iš nelaisvės. Nukrenta visi pan- šventovė, kurioje gyvena dvasia“30. Žymusis čiai, ir esu laisvas.“35 IX a. tantrinio budizmo poetas Saraha savo Įdomus VIII a. indų budizmo patriarcho „Dainų skrynelėje“ (48 posmas) sako: „Esu Padmasambhavos atvejis. Jo deivė mokytoja aplankęs beklajodamas daugel šventyklų ir (dakinė), apsireiškusi jam tarnaitės pavidalu, visokių šventenybių, / Bet nemačiau kitos peiliu persirėžė krūtinę ir parodė savo viduje šventyklos tokios palaimingos kaip mano esant visas tantrinio budizmo dievybes: paties kūnas.“31 Pagarsėjęs XII–XIII a. tibe- „Tada Padmasambhava nušvito ir suvokė, tietiškojo tantrinio budizmo jogas Milarepa jog kūnas, nepaisant jo laikinumo, yra dainuoja apie tikrąjį dvasinį gyvenimą „kūno aukščiausių galių bei galimybių šventykla.“36 vienuolyne“: „Mano kūno vienuolyne, / Palyginimui paminėtinas Paryžiuje, Musée šventykloje krūtinės“; nes: „Pavertęs vienuo- de Cluny, saugomas XV a. Švenčiausiosios lynu savo kūną, / prabangiuosius vienuoly- Mergelės Marijos medinis skulptūrinis at- nus pamiršau.“32 Apskritai jogos praktikoje vaizdas, kuris iš priekio atsidaro tarsi bažny- religinis kultas interiorizuojamas, užtat, pa- čios durys, ir viduje pasimato Dievas Tėvas sak Algio Uždavinio, „kūnas virsta vidinės ir Nukryžiuotasis37. O Šiaurės Amerikos liturgijos šventykla“33. Ir šiuolaikinis daoistas indėnai motinos įsčias prilygino iniciacijos Dengas Ming-Dao pritaria: „Kūnas – dievų trobelei netgi patyrimo lygmeniu. Antai šventovė.“34 Itin aistringai šią metaforą savo vienas „šamanas“ apie savo reinkarnaciją pamokymuose plėtojo naujosios vedantos pasakojo, esą „jo siela nusprendusi įsikū- guru Svamis Vivekananda: „Tu esi aukščiau- nyti jovų gentyje; tuomet siela įžengusi į sioji Dievo šventykla. [...] Gyvasis Dievas trobelę pro duris, pridengtas meškos kailio tavyje, o tu statai bažnyčias bei šventyklas ir gaurais, ir kurį laiką joje buvo; paskui išėjo tiki visokiausiais vaizduotės pramanais! Vie- iš trobelės – ir tada gimė. Kitas, vinebago nintelis Dievas, vertas garbinti, – tai žmogaus genties, šamanas, prisimindamas vieną iš siela žmogaus kūne. Žinoma, gyvūnai irgi yra savo reinkarnacijų, pasakojo patekęs ne į moterį, o į kambarį. ‘Tenai aš visą laiką išli- 28 Hocart 1970: 235–236. kau sąmoningas. Vieną dieną išgirdau lauke 29 Aurobindo 1971: 188. krykštaujant vaikus, taip pat kitus garsus, ir 30 Hahn 2003 I: 44. 31 BT: 230. 35 Vivekananda 1990: 115. 32 MTBA I: 45, 60. 36 Gonda 1985: 455–456. 33 Uždavinys 2006: 140. 37 Žr. Campbell 1974: 60–61, 514 (pav. 53, 54); 34 Ming-Dao 2000: 95. Franz 1968: 247; Maslauskaitė 2012: 70.
Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis 15 nusprendžiau išeiti. Tuomet man atrodė, Panašiai, pažymi A. Baiburinas, rusų mįs- kad einu pro duris, bet iš tikrųjų aš gimiau lėse namo „pogrindis mena burną (apatinę iš moters. Vos tik atsidūriau lauke, sužvarbau veido dalį): Полно подполье гусей, лебедей nuo šalto oro iš ėmiau verkti.’“38 Kad jau ‘pilnas pogrindis žąsų, gulbių’ = burna ir žmogaus kūnas apskritai, nepriklausomai dantys“42. Be to, rusai apie kvailį pasako: У nuo lyties, yra šventykla, kurioje garbinama него чердак без верху: одного стропильца dievybė, tai moters, motinos kūnas – dargi нет „Jo palėpė be viršaus: vienos gegnės misteriumas, šventovė, kurioje įvyksta (at) trūksta“43. Panašiai kvaišą, pusprotį apibū- gimimo misterija. dina lietuviai: it šulo netekęs; ne visi šulai Tų pačių vaizdinių vagoje Marija Luiza fon (galvoje); (vieno) šulo stinga (nepritenka, Franc žmogų yra prilyginusi tvartui, kuriame trūksta) (galvoje); savo ruožtu šulą iš galvos gimė Kristus: „Kūdikėlis Kristus reiškia žmo- pamesti ar šulą pamesti iš galvos reiškia guje gimusį išsigelbėjimą. Mes ne dievai, ogi „sukvailėti“44. Šiam kontekstui priklauso tvartas, kuriame gimsta dieviški dalykai.“39 ir šiuolaikinis pasakymas stogas nuvažiavo. Dieviškiems dalykams priskyrus ir žmogaus mintis, kurios galvoje kartais Namas, kūnas – pasaulis irgi „gimsta“, tokiam tvartui arba trobelei galima būtų prilyginti ir atskirai žmogaus Taigi žmogus pats sau – ir namas, namai, galvą. Išties, žmogaus galvą tvartui, trobai ir tikroji šventykla. Savo ruožtu namas, prilygina lietuvių mįslės: Raudonas gaidys namai, juolab šventykla – tai ištisas mažas tvarte gieda; Raudonas šunelis tvarte loja; pasaulis, mikrokosmas, didžiojo pasaulio Raudonas gaidys gieda po slenksčiu; Rau- atspindys ir modelis. Pasak Noreberto donas šuniukas po slenksčiu loja; Lojęs lojęs Vėliaus: „Namo sandara, daugelio pasaulio šunelis šmakšt už durelių = liežuvis; Pilna tautų ir genčių supratimu, atitiko viso pa- gryčia baltų kultuvyčių, po tom kultuvytėm saulio sandarą, tai tarsi mikrokosmas, kurio raudonas šuo guli = burna, dantys ir liežu- atskiros dalys buvo siejamos su atskiromis vis; Pina troba baltų žmonių; Maža trobelė kosmoso dalimis (stogas – su dangumi, pilna kultuvėlių = dantys; Po slenksčiu pamatai – su požemiu).“45 Anot mįslių: druskos maišelis = smakras; Kur tik eini, vis Trys bobos užlaiko dangų, kad nenukristų pastogėje = kepurė ant galvos40 ir t. t. Galvą = balkiai46 (dangus čia, suprantama, mena namui prilygina ir gudų mįslė: Стаiць stogą); Kad ne kybės, kad ne kabės, būt dan- стоўб, а на тым стаўбу хата „Stovi gus sugriuvęs = balkiai47; Kad ne kybės, kad stulpas, o ant to stulpo troba“ = žmogus41. ne kabės, dangus sugriūtų = stogas48; vari-
42 Байбурин 2005: 212. 38 Eliade 1968: 163–164. Meškos kailio gaurais prideng- 43 ДлПРН: 359. tos „trobelės“ durys akivaizdžiai mena moters lytinį 44 LKŽ XV: 343; FŽ: 723. organą. 45 Vėlius 2018: 45. 39 Franz 1994: 185. 46 LTs V: 568, Nr. 6595; GrgLLM: 88, Nr. 568. 40 LTs V: 547, Nr. 6368, 6369, 6372, 6373, 6377, 6381, 6382; 47 LTs V: 569, Nr. 6599; GrgLLM: 86, Nr. 567; Balys 1989: Balys 1989: 97–98, Nr. 247, 248, 257; 101, Nr. 316. 104, Nr. 374.
41 Загадкi 2004: 94, Nr. 830. 48 LTs V: 569, Nr. 6605; plg. BsĮT: 425, Nr. 331. 2351-4728 ISSN
16 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA antas su išplėtotu sueiliuotu įminimu: Kad Lietuvių tradicinės trobos skliauto ne kybės, kad ne kabės, visas dangus griūtų langelis būdingai vaizduoja saulę po „stogo = Kad ne lotos, kad ne sparai, visas stogas dangumi“58. griūtų49; Kad tų kibždų pakibždų nebūtų, tai Panašų į lietuvių priežodį turi latviai: dangus būtų seniai pargriuvęs = stogas su Pasaule par māju, debess par jumtu „Pa- sparais (bei lotomis)50. Ir atvirkščiai: Pilnas saulis už namą, dangus už stogą“59. O mūsų stogas langelių, visi pro juos žiūri ir nieko vestuvines oracijas atitinka latvių nuotakos nemato = dangus ir žvaigždės51. dainuojamas ketureilis: Atitinkamai apie benamį pasakoma: Jo namai po Dievo dangčiu52, o dangtis čia yra Lai istaba, ko istaba, ‘stogas’53 ir savaime mena tos pačios šaknies Dižens nams tautiņām: dangų. Anot priežodžių: Jo namai dangumi Viena pusė skujom stiegta, dengti; Dangum dengtas, lauku tvertas; Otra Dieva debesīm.60 Jo trobos dangum dengtos, lauku tvertos54. Priežodžius pasitelkdamas, kvieslys tradici- Ot namas, tai bent namas, nėse vestuvinėse oracijose sako: Pas mus yra Didelis namas jaunikio: stainios muravotos, oru budavotos, debesimis Viena puse skujām jumta, lototos, dangumi stiegtos; arba: Pas mus bė- Kita – Dievo dangumi. riems žirgams pastatyti bus išduotos stainios budavotos: lauku tvertos, debesimis lototos, Rusų tradicijoje, pasak A. Baiburino: dangumi dengtos55. Maironio žodžiais: „Priešprieša dengtas – nedengtas, kurios apribuose veikia su stogu susiję vaizdiniai, Ilsėkit kaulai pranokėjų priklauso prie svarbiausių liaudies pasau- Pastogėj mėlyno dangaus.56 lėvaizdžio turinio klasifikatorių. Būtinybė jausti visatą esant baigtinę, turint kraštą Arba Marcelijaus Martinaičio: (vadinasi, ir esant sutvarkytą) yra vaizdinių apie viršutiniąją ribą pamatas – plg. dangų dangui stogą dengiu, kaip pasaulio stogą. Visa, kas turi viršutinę šiaurei langą dedu.57 ribą, yra pažįstama, suvokiama, ‘žmogiš- ka’. Norint pavaizduoti negyvenamą arba 49 BsĮT: 421, Nr. 222. svetimą namą, tautosakoje pasitelkiamas 50 GrgLLM: 88, Nr. 572; TŽ V: 577, Nr. 17; Vyšniauskai- namo be stogo vaizdinys. Taip, pavyzdžiui, tė 1999: 83. svetimi (jaunikio) namai vaizduojami ves- 51 LTs V: 449, Nr. 5350; LKŽ V: 740; TŽ V: 573, Nr. 59; ČpOTK: 171, Nr. 250; LtvŽ: 356, Nr. 711. Žr. tuvinėje tautosakoje: Я увидела, молода, Невская 1979: 226. / Непокрытую хатину, / Пустую 52 FŽ: 150. хоромину ‘Aš išvydau, jauna, / Nedengtą 53 LKŽ II: 260. gryčią, / Tuščią trobesį’. Plg. ne-namą: 54 LTs V: 358, Nr. 4900–4902. 55 JšSD II: 299, 355. 58 Žr. Mikėnaitė 2004: 76. 56 Maironis 1988: 215. 59 KkLSP: 141, Nr. 2291. 57 Martinaitis 1990: 12. 60 LDD: 59, Nr. VII.1.1; BDS, Nr. 25804
Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis 17 Небом покрыто, полем огорожено ‘Dan- jus] Kliujevas (‘Žemė ir geležis’): Беседная gumi deñgta, lauku tvérta’. O tuo pat metu изба – подобие вселенной, / В ней шолом – stogas gali metonimiškai žymėti visą namą: небеса, полати – Млечный Путь ‘Gyve- отчий кров ‘tėvų stogas’, жить под одной nama troba visatą atitinka, / Šelmuo jos – крышей ‘gyventi po vienu stogu’.“61 Dar tai dangus, o kraigas – Paukščių takas’. Iš čia vienas atitinkamas priežodis: Наш двор pastovus soliarinis ornamentas, puošiantis крыт небом, а обнесен ветром „Mūsų priekakčių galus, kraigą, langines, durų kiemas dengtas dangumi, o aptvertas vė- sąvaras, stogo atbrailas, kartais balkonus, ju“62. Pažymėtina, kad minėtuose latvių prieangius, galerijas, taip pat įvairius buities nei rusų priežodžiuose tarp ‘dangaus’ rykus“; be to, N. Kriničnaja prisipažįsta: ir ‘dengimo’ nėra figūrae etymologicae, „Mėlyname fone pavaizduotas žvaigždes kaip lietuviškajame, užtat veiksmažodis mums yra tekę matyti ant šventyklų ku- крыть ‘dengti’ tiesiogiai mena kaip tik iš polų ir ant Liadinos kaimo (Kargopolio r., jo padarytą žodį крыша ‘stogas, dangtis’. Archangelsko sr.) cerkvės prieangio. Būtąjį Rusų melų pasakos herojus pasakoja: kosmologinių simbolių vyravimą dvarų Был у нас дом из одного кирпичика; (rūmų) puošyboje atspindi talpi bylinos глазом не окинешь, а взглянуть не на formulė: что; светом обгорожен, небом покрыт „Turėjome mes namą iš vienos plytgalio; На небе солнце – в тереме солнце, akimis neapmesi, o pažvelgti nėra į ką; pa- На небе месяц – в тереме месяц, sauliu aptvertas, dangumi dengtas“; kitoje: На небе звезды – в тереме звезды, Жили они богато; двор у них кольцом, На небе зоря – в тереме зоря три жердины конец с концом, три кола И вся красота поднебесная. забито, три хворостины завито, небом накрыто, а светом обгорожено „Gyveno Danguje saulė – pilaitėje saulė, jie turtingai; kiemas jų kaip žiedas, trys Danguje mėnuo – pilaitėje mėnuo, kartys galas su galu, trys kuolai įkalti, trys Danguje žvaigždės – pilaitėje žvaigždės, žabai užvyti, dangumi deñgta, pasauliu Danguje aušra – pilaitėje aušra aptvérta“63. Ir visa padangių grožybė.64 Plačiau namo-pasaulio homologiją rusų tradicijoje yra nagrinėjusi N. Kriničnaja: Dar štai rusų pasakymas, primenan- „Pagal mitinę sąmonę, namas ne šiaip sau tis anksčiau minėtą lietuvių mįslę: Небо statomas – jis pritaikomas prie pasaulio терем божий, звезды – окна, откуда sąrangos. Beje, tai labai subtiliai pažymėjo внгелы смотрят „Dangus – Dievo pilai- puikus valstiečių buities žinovas N[ikola- tė, žvaigždės – langai, pro kuriuos angelai žiūri“65. 61 Байбурин 1983: 224; Байбурин 2005: 104–105; plg. Vieno tuviečių epo herojus sako: „Dan- Цивьян 1994: 41. Minėtą priežodį žr. ДлПРН: 488; ДлТС II: 503. 62 ДлТС II: 503. 64 Криничная 2001: 150, 151–152.
63 АфНРС III: 225, Nr. 423; 235, Nr. 429. 65 ДлТС II: 503. 2351-4728 ISSN
18 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA gus mano – mums stogas.“66 Apskritai tarsi visata, taip pat ir savo turiniu“, nes Sibiro tiurkų tautoms dangus prilygsta pa- „name gyvenanti šeima atstoja nesuskai- lapinės stogui, ar uždangalui, o žvaigždės – čiuojamas būtybes, gyvenančias kosminio skylutėms jame arba langams67. Panašiai namo pastogėje, kurio stogas – dangus“74. mordviams: „Namo stogas simbolizavo Polis Rikioras pažymi, jog „dėl trilypės dangų, pats medinis pastatas – žemę, rū- analogijos tarp kūno, namų ir kosmoso, sys – požemius.“68 Panašiai Šiaurės Ameri- šventyklos kolona simbolizuoja mūsų kos indėnams: antai huičiolai šventyklą lai- nugarkaulį ir atvirkščiai, stogas atitinka ko pasaulio atvaizdu, kuriame stogas atstoja kaukolę, kvėpavimas – vėją ir t. t.“75 Savo dangų; delavarams (lenapams) Didysis ruožtu lie. stùburas – tai ne tik žmogaus Namas, kaskart iš naujo pastatomas prieš kūno nugarkaulis, bet ir ‘stulpas prie dū- Naujųjų metų šventę, išreiškia visatą, jo minės pirkios krosnies su angomis kam grindys – žemę, keturios sienos – keturias pasidėti’76, taigi savaime mena žmogaus pasaulio šalis, skliautas – dangų.69 Panašiai kūno ir namo analogiją. Šią trilypę analo- prerijų algonkinams, šventoji pirtis – oma- giją yra pabrėžęs ir Mirčia Eliadė: „Šiaip jau hams ir t. t., todėl M. Eliadė apibendrina: panašios homologijos aptinkamos visose „Pastatas kartoja pasaulį: keturios jo sienos aukštosiose Azijos kultūrose, jas taip pat simbolizuoja keturias pasaulio kryptis, liudija archajinės kultūros. Negana to, stogas atstoja dangaus skliautą, grindys kosmo, namo ir žmogaus kūno homologija simbolizuoja žemę.“70 Juolab nuo seno davė pradžią filosofinėms spekuliacijoms, „šventykla – dievo ‘rūmai’ – pabrėžtinai iki šiol tebegyvuojančioms Indijoje ir ligi atstojo imago mundi. Vaizdinys archajiškas Renesanso gyvavusioms Vakaruose. [...] ir plačiai paplitęs“71. Budistų stupos kupolas Ypač džainizme kosmas vaizduojamas irgi mena dangų72. Mikronezijos Gilberto žmogaus pavidalu, bet šis kosmologinis salų gyventojams dangus taip pat yra sto- antropomorfizmas būdingas visai Indijai. gas, ir Vakaruose šventyklos kupolas mena Iškart pridurkime, jog tai yra archajinė dangų, ypač kai dar išpuoštas žvaigždėmis, idėja: jos šaknys mitologijose, aiškinančiose kaip Šventosios Mergelės Marijos katedros pasaulį atsiradus ir pirmykščio milžino. Briuselyje, arba ir visai ne šventyklos, o Indų religinė mintis gausiai naudojosi šia štai Niujorko Centrinės stoties, naktį iš tradicine kosmo – žmogaus kūno homolo- vidaus sužibantis žvaigždes atstojančiomis gija, ir tai suprantama, nes žmogaus kūnas, elektrinėmis lempelėmis73. Pasak Anandos kaip ir kosmas, galų gale yra egzistencinė Kūmarasvamio: „Kiekvienas namas tad yra duotybė, būtina sąlyga, kurią tenka priim-
66 Худяков 1987: 69; МНМ II: 537, (538). ti. Ritualuose, paremtuose subtilia jogos 67 Eliade 1989: 260–261. fiziologija, žmogaus stuburas prilyginamas 68 Deviatkina 2001: 101. pasaulio stulpui (skambha) arba kalnui 69 Coomaraswamy 1997: 182; Eliade 1969: 145. Meru, kvėpavimas prilygsta vėjui, bamba 70 Eliade 1969: 144; plg. Eliade 1975: 46; Eliade 1997: 33. 71 ElHRI I: 61. 74 Coomaraswamy 1997: 199. 72 Семека 1968: 139. 75 Ricoeur 2000: 75. 73 Hocart 1970: 228, 230, 231. 76 LKŽ XIII: 1006–1007.
19 arba širdis – pasaulio centrui ir t. t. Ta- tapatinimą su stogu ar kupolu. Pamatinė čiau homologija taip pat nutiesiama tarp mistinė patirtis, t. y. žmogiškojo sąlygo- žmogaus kūno ir ritualinio komplekso tumo peržengimas, išreiškiamas dvigubu visumos: aukojimo vieta, aukojimo rykai įvaizdžiu: stogo pralaužimu ir pakilimu į bei gestai prilyginami atitinkamiems kūno dangų. Budizmo tekstai kalba apie arhatus, organams bei jų funkcijoms. [...] Žmogaus kurie ‘kyla į dangų, prasilaužę pro rūmų kūnas, rituale homologiškas kosmui bei stogą’; kurie, ‘savo pačių valia pakildami, vediškajam aukurui (imago mundi), toliau pralaužia namo stogą ir pro jį pradingsta prilyginamas namui. Hatha jogos tekstas medžiuose’; arhatas Mogalava, ‘pralaužęs (Gorakṣa Śataka 14) apie žmogaus kūną kupolą, nuskriejo į dangų’“77 kalba kaip apie ‘namą su vienu stulpu ir A. Kūmarasvamio žodžiais, „pats žmo- devyniomis durimis’“ (tasai stulpas – tai gus yra tiek ‘šventa šventovė’ (1 Kor 3, 16–17), stuburas, o devynios durys – žmogaus kūno tiek Dievo miestas (brahmapura). Kūnas, angos); „Galioja ir atvirkštinė homologija: šventykla ir visata tad sudaro analogijas“, šventykla, namas savo ruožtu prilygsta tai „trys analogiški ‘namai’ – kūniškasis, žmogaus kūnui. Šventyklos skliauto ‘akis’ – architektūrinis ir kosminis, kuriuose gyve- ne vienoje architektūros tradicijoje žinomas na ir kuriuos pripildo Gyvybės Dvasia“78. terminas. [...] Indijoje kiaurymė bokšto Tradiciniame name, pasak A. Baiburino, viršuje, be kitų, turi pavadinimą brah- irgi „susieina žmogus ir visata. Kaip tik marandhra. O šis terminas, kaip žinoma, todėl tokie įprasti yra perkodavimai tarp žymi kaukolės viršuje esančią ‘angą’, kuri žmogaus kūno dalių, kosmoso elementų vaidina esminį vaidmenį tantrinės jogos ir namo detalių. Sekant šios schemos lo- technikose: pro čia mirties akimirką išeina gika, namas gali būti ‘išplėstas’ į pasaulį ir siela. Tik prisiminkime paprotį mirusiam ‘suglaustas’ į žmogų, jei tik nebus pažeistos jogui praskelti kaukolę, siekiant palengvinti atitikimų taisyklės. [...] Be to, šventykloje sielos išsivadavimą. Šį indų paprotį atitinka visatos paveikslas įkūnijamas sąmoningai, Europoje ir Azijoje plačiai paplitę tikėjimai o name pasaulis atsikartoja veikiausiai mirusiojo sielą išeinant pro dūmų angą nesąmoningai, ir tai šiai ‘dviprasmybei’ ar pro stogą, ypač pro tą stogo vietą, kuri suteikia dar didesnę vertę. Namo struktūra yra virš ‘šventos kertės’ (kuri atitinka kai kartoja pasaulio struktūrą ir tuo, kad jis turi kurių Eurazijos būstų vidurinį stulpą ir centrą, periferiją ir t. t. Kita vertus, tolydžio todėl atstoja pasaulio centrą). Užtrukusios gausėjantys archeologiniai bei etnografi- agonijos atveju iš stogo išimamos kelio niai duomenys leidžia kalbėti apie būsto lentos arba jis tiesiog pralaužiamas. Šio struktūrinį tapatumą gyvenvietei, ypač dėl papročio reikšmė akivaizdi: siela lengviau jos apskritos formos su centru, kuriame paliks kūną, jeigu kitas žmogaus kūno ir kūrenta ritualinė ugnis ir kuriame, matyt, kosmo įvaizdis – namas irgi viršuje bus 77 Eliade 1992: 121–123; plg. Eliade 1997: 121–126 (sk. pradarytas. Pažymėtina, kad indų misti- „Kūnas – namas – kosmosas“). nis žodynas yra išsaugojęs šią žmogaus 78 Coomaraswamy 1997: 177 (čia nurodoma „Atharvave-
kūno ir namo homologiją, ypač kaukolės da“ X.2.30 ir „Čhandogja upanišada“ VIII.1.1–5), 181. 2351-4728 ISSN
20 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA būdavo atliekami bendri ritualai bei vyk- žmogaus sielą kūne „atliekant bausmę davo gyvenvietės brandžių vyrų sueigos“79. už tai, už ką jai dera tą bausmę atlikti, Taigi greta žmogaus kūno, pastato ir visatos o [kūną] turint per aptvarą“84. Tas pats atsiranda dar vienas, ketvirtas analogijos vienas graikų žodis στεφάνη – tai ir ‘vai- dėmuo – gyvenvietė, miestas. nikas, diadema’, ir ‘pilies, miesto kuorai’; στέφᾰνoς – ir ‘vainikas, diadema’ (taip pat Kūnas – pilis, miestas perkeltine prasme ‘šlovės vainikas’), ir ‘pilį juosiantis pylimas, miestą supanti siena’, ir Homologija galioja ne tik tarp žmogaus tai senųjų tekstų interpretatoriams bei ver- ir pastato, namo ar šventyklos, bet ir tarp tėjams kėlė nemažai vargo85. Miesto kuorus žmogaus ir ištisos gyvenvietės, miesto ar vaizduojančią karūną ant galvos dėvėjo pilies. Užtat antropomorfiška dievybė, helėnizmo laikotarpio frygų kilmės deivė karalius, didvyris nuo seno prilyginamas motina, „miestų gynėja“ Kibelė, taip pat piliai, tvirtovei, gardui, aptvarui. Antai su ja tapatinta lydų kilmės Rėja86. Panašios senovės hetitų statybų ritualų tekstuose metaforos būdingos senovės airių, britų, karaliaus pilis, rūmai yra tapatūs pačiam skandinavų, armėnų tradicinei poezijai87. karaliui: „Baigęs naujų rūmų statybą ir Žinoma, ir atvirkščiai: miestas yra dievybė, dailindamas juos iš vidaus, dailink juos didvyris, motina, mergelė, žmogus. Pasak ilgaamžiškumu ir gerove. O dailindamas N. Kriničnajos, „neatsitiktinai ir IX–XV a. iš lauko, dailink pagarba ir nuolankumu senovės rusų literatūroje miestai (Roma, viešpačiui“80. Biblijoje „Viešpats yra tvirtovė Konstantinopolis, Antiochija, Jeruzalė) nuengtiesiems, tvirtovė nelaimės metu“ vaizduoti kaip gyvos būtybės“88. (Ps 9, 10). „Jis – mano užuovėja ir mano Itin išplėtota dievo, didvyrio, žmogaus pilis, mano tvirtovė...“ (Ps 144, 2) ir pan. kaip tvirtovės, pilies, miesto metafora In- Paminėtinas ir graikų ἕρκος ‘aptvaras, dijoje. Jau „Rigvedoje“ Indra pavadinamas gardas’, ‘tvirtovės pylimas (volas), tvirtovė’ pilimi, tvirtove (púr), pavyzdžiui VIII.69.8: bei iš jo padarytas Dzeuso epitetas ἑρκεῖος púraṁ ná dhr̥ṇṣv àrcata „kaip pilį garsiai ‘aptvarinis, gardinis’ ar netgi ‘tvirtovinis, apdainuokit (jį)!“; VIII.80.7: índra drhyaś̥ - pilinis’81. Panašiai graikų didvyris Ajaksas va pū́r asi „Indra, drąsauk, pilis esi!“; o (Ajantas) „Iliadoje“ (III.229; VI.5; VII.211) pavadinamas ἕρκος Ἀχαιῶν ‘achajų gardas, 84 Platonas 1996: 101; plg. Platonas 1999: 160. tvirtovė’82 (lietuviškai atitinkamos vietos 85 Coomaraswamy 2004: 152–153; ДГРС: 1504. išverstos: „uola jis achajų tvirčiausia“, „mū- 86 AM: 113, 118, 135, 136. 83 87 West 2007: 455. ras achajų“, „bokštas achajų“ ). Platono 88 Криничная 1984: 159, žr. 160. Apie miestą kaip „Kratile“ (400.c) sakoma orfikus manius asmenį, ar suasmenintą miestą, graikų, rusų ir kitose tradicijose trumpai dar žr. Иванов 1986: 79 Байбурин 2005: 17–18. 16. Itin plačią „miesto-moters“, „miesto-motinos“ 80 ЛУН: 46, žr. 261. temą (plg. gr. μητρό-πολις ‘metropolis, metropolija’, 81 ДГРС: 663; Zeliński 2003: 53; VlAMŽ: 98 ir kt. pažodžiui ‘motin-pilis’, ir kt.), jau susilaukusią tyri- 82 West 2007: 434–435; ДГРС: 663–664. mų (pirmiausia žr. Топоров 1987: 121–132; Chrosto- 83 Homeras 1962: 62, 119, 143. wski 1991: 9–13), čia esame priversti apeiti.
Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis 21 vienąsyk (X.48.2) jis pats save prilygina ūrdhvo nu sr̥ṣṭās tiryaṅ nu sr̥ṣṭās sarvā pilies gynybiniam aptvarui, gardui, ar volui diśaḥ puruṣa ā babhūvāṁ | ir kartu – žmogaus (žynio Atharvano) krū- puraṁ yo brahmaṇo veda yasyāḥ puruṣa tinei: ahám índro ródho vákṣo átharvaṇaḥ ucyate || „aš, Indra, – (pilies) gardas, Atharvano yo vai tāṁ brahmaṇo vedāmrtenāvr̥ tḁ̄ ṁ krūtinė“89. Vėliau, Upanišadose, žmogaus puram | kūnas pavadinamas sielos miestu, ar pilimi, tasmai brahma ca brāhmāś ca cakṣuḥ antai „Katha Upanišadoje“ 2.2.1: puram prāṇaṁ prajāṁ daduḥ || ekādāśa-dvāram ajasyāvakra-cetasaḥ „[Štai] na vai tam cakṣur jahāti na prāṇo jarasaḥ miestas vienuolikavartis – negimusiojo, purā | tiesiaminčio“90 (vienuolika vartų žymi puraṁ yo brahmaṇo veda yasyāḥ puruṣa kūno angas). Taip pat Brahmano miestu, ucyate ||93 ar pilimi, brahma-pura (pavyzdžiui, „Čhan- Stačiai sukurtas, įstrižai sukurtas, ar į dogja upanišadoje“ VIII.1.1–5); dieviškuoju visas puses žmogus patapo? Brahmano miestu, ar pilimi, divya brah- Kas žino pilį brahmano, pagal kurią ma-pura („Mundaka upanišadoje“ II.2.7) vadinamas žmogus, ir kt.91 Taigi esmiškai – „Dievo miestu“, ar Išties, kas žino pilį brahmano, „Dievo pilimi“. nemirtinguman įsuptą, Negana to, kadangi ‘pilis’, ‘gynybinis Tam brahmanas iš brahmano regėjimą, pylimas su aptvaru’, ‘tvirtovė’, įtvirtintas kvėpimą, vaisių duoda. miestas’ sanskrite yra púr, pū́r, púra, Išties, regėjimas to nepalieka nei purā́, purí, purī, o ‘žmogus’, ypač ‘vidinis kvėpimas lig senatvės, žmogus’, ‘asmuo’, ‘dvasinis Asmuo’ – pūrú, Kas žino pilį brahmano, pagal kurią púruṣa, pūruṣa92, tai žmogaus-pilies, vadinamas žmogus. žmogaus-miesto metafora įgauna tie- O „Šatapatha Brahmanoje“ XIII.6.2.1 pu- siog neišvengiamą sąskambio pagrindą. ruṣa netgi perskeliamas (negramatiškai) į du Bene ankstyviausias šaltinis, kuriame ši dėmenis puru ir ṣa, iš kurių antrasis pagal sąs- fonetinė sąsaja sąmoningai pasitelkiama kambį susiejamas su veiksmažodžiu śaya, arba žmogaus-pilies tapatybei pabrėžti ir, ja re- śete, ‘guli, yra paguldytas, būva’: „Ši pilis (pur) – miantis, netgi aiškinama žmogų žyminčio tai visi šitie pasauliai, o asmuo (puruṣa) – tai žodžio kilmė, yra „Atharvaveda“ X.2.28–30: dvasia, kuri, kadangi būva (śete) šioje pilyje, vadinama piliečiu (puru ṣa).“94 Išties, kadangi 89 Cituojama pagal Rigveda 2004 ir AufHR I–II, verčia- púruṣa kildinamas iš púr ir išaiškinamas kaip ma atsižvelgiant į nuodugniausią Vakaruose rusiškąjį Tatjanos Jelizarenkovos vertimą Ригведа 1995, 1999. 90 Upanišados 2013: 85; RdhPU: 636; plg. Упанишады 93 Atharvaveda 2009; plg. Atharvaveda 1905: 571; 2003: 558. Атхарваведа 2007: 88, 244; plačiau žr. Елизаренкова, 91 RdhPU: 491–492, 684; plg. Упанишады 2003: 362, 623. Топоров 1987: 47, 53–54; Feuerstein 1980: 16. 92 Grassmann 1872: 844; Monier-Williams 1899: 637; 94 Pagal S. Radhakrišnano komentarą RdhPU: 207 (čia MrhKEWA II:312–313, 323; MrhEWA II: 149–150, pur angliškai verčiama „city“, o puru ṣa „citizen“). 156; Кочергина 1996: 397, 398, 402; Ригведа 1989: Minėtą veiksmažodį su jo lytymis žr. MrhKEWA III:
435, 491, 580 ir kt. 303; Monier-Williams 1899: 1077. 2351-4728 ISSN
22 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA
„tas, kuris būva pilyje“, tai visai tikslu jį tokiu A. Kūmarasvamio paaiškinimu, žodžio atveju suprasti kaip „pilietį“. Mums čia svarbi púruṣa „vidinė reikšmė yra ‘pilietis’ – ‘žmo- ne pati poetinė etimologija, o nagrinėjamoji gus’ iš mažosios raidės (šiaip žmogus, tas ar žmogaus ir pilies sąsaja, senovės indų tradici- anas žmogus) arba ‘Žmogus’ iš didžiosios joje tokia artima, kad įgalina sąvoką „žmogus“ raidės (vidinis Žmogus absoliučiąja prasme)“; tiesiog išvesti iš sąvokos „pilietis“ ir žmogų panašiai Vakaruose, „anot Filono Aleksan- pagal apibrėžimą suprasti kaip pilietį. driečio (De Cherubim 121), ‘kalbant apie vieš- Ilgainiui pilis tiesiog virsta kūno sino- patystę (kyriōs), Dievas yra vienintelis pilietis nimu, ima reikšti kūną, gyvenamą vidinio (monos politēs)’, o tai beveik tapatu upanišadų žmogaus, vidinio dvasinio asmens. Pa- žodžiams (Brhadārḁ ṇyaka Up. II.5.18): sa... vyzdžiui, „Prašna upanišadoje“ 5.5: yatha puruṣaḥ sarvāsu pūrsu puriśayaḥ ‘šitas Žmo- pādo-daras tvacā vinirmucyata evaṁ ha gus – kiekvienoje pily pilietis’, kurie anaiptol vai sa pāpmanā vinirmuktaḥ sa sāmabhir neprieštarauja kitam Filono teiginiui (De unnīyate brahma-lokam, sa etasmāj jīva- opificio mundi 142), jog Adomas – ne šiaip ghanāt parāt-param puriśayam puruṣam žmogus, bet tikrasis Žmogus – yra ‘vienintelis īkṣate „Kaip kad gyvatė iš odos išsmunka, pasaulio pilietis’ (monos kosmopolitēs)“, nes taip jį, išsmukusį iš blogio, samanai [apeigi- „makrokosminis ir mikrokosminis žiūros nės giesmės] veda Brahmano pasaulin. Tam taškai siejasi tarpusavyje, nes miesto akro- prieglobsty viso, kas gyva, jis išvys aukščiau- polis, anot Platono, yra tavo paties viduje, sią iš aukščiausių – Purušą (kūno) mieste“95, pažodžiui – miesto širdyje“97. arba veikiau „pilyje būvantį pilietį“. Atsižvelgtina ir dar viena senovės indų Juolab „Brihadaranjaka upanišadoje“ kalbinė sąsaja, šįsyk jau griežtai etimologi- II.5.18, kur sunku pažodžiui ir išversti: idaṁ nė. Pasak Tatjanos Jelizarenkovos: „Žodis vai tan madhu dadhyaṅṅ ātharvaṇo ’śvibhyām púr turi sinonimą – daiktavardį dehī́, pa- uvāca, tad etad r̥ṣiḥ paśyann avocat: puraś ca- vartotą Rigvedoje du kartus. Jo semantinė kre dvipadaḥ, puraś cakre catuṣpadaḥ. puraḥ motyvacija skaidri: daiktavardis padarytas sa pakṣī bhūtva puraḥ puruṣa āviśat iti. sa ā iš veiksmažodžio šaknies dih- ‘tepti, glieti, ayam puruṣaḥ sarvāsu pūrsu puriśayaḥ „Štai, iš glaistyti’ ir reiškia pylimą, iš žemių supiltą tiesų, medus, Dadhjano Atharvano Ašvinams volą. [...] Veikiausiai dehī́ žymėjo tam tikrą išsakytas, kurį išvydęs dainius tarė: pilis sukūrė púr atmainą, nes ji galėjo būti ir sukrauta (jis) dvikojas, pilis sukūrė keturkojas; pirma iš akmenų.“98 Mums dabar svarbu tai, kad paukščiu jis tapęs, pilysna Asmuo įžengė. sen. indų mot. g. dehī́ vien galūne tesiskiria Išties, šitas Asmuo – kiekvienoje pily pilietis“96. nuo tos pat šaknies vyr. g. deha ‘(žmogaus) kūnas’, o remiasi ši tapatybė pirmine molio 99 95 RdhPU: 665; vertimas pagal Upanišados 2013: minkymo reikšme . 111–112; žr. Упанишады 2003: 635. Žodis puriśaya – okazionalizmas, sukurtas tamtyč puruṣa’i paaiškinti 97 Coomaraswamy 1999: 158, 159, žr. 168 (nurodoma (Monier-Williams 1899: 636). Platono „Valstybė“ 591.e). „Upanišadų“ citata mano 96 RdhPU: 207; Упанишады 2003: 96 (sarvāsu pūrsu patikslinta pagal RdhPU: 207. puriṣayaḥ pažodžiui – „visose pilyse pilyje-būvantis“, 98 Елизаренкова 1999: 220–221. arba „visose pilyse piliabuvys“ = „pilietis“). 99 MrhKEWA II: 65; MrhEWA I: 746 ir kt.
Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis 23 Iš praamžės tradicijos per vedas ši žmo- Nelietuviškų asmenvardžių originali gaus kūno ir miesto, pilies, tvirtovės tapaty- rašyba bė perėjo į budizmą. Paties Budos žodžiais tariant („Dhamapada“ XI.5 ir XXII.10): „Iš Aurobindas, Šri = Śri Aurobindo kaulų suręsta šita tvirtovė [pilis], mėsa ir Baiburinas, Albertas = Альберт krauju apdrėbta“, todėl: „Kaip saugomas Кашфуллович Байбурин iš išorės ir iš vidaus pasienio miestas, taip Ekhartas, Mokytojas = Meister Eckhart saugok pats save“100. Kraujas ir mėsa čia Eliadė, Mirčia = Mircea Eliade tiesiog atstoja vandeniu praskiestą raudoną Franc, Marija Luiza, fon = Marie-Louise von molį, kuriuo būdavo apdrebiami senovės Franz pilių ir miestų aptvarai. Jelizarenkova, Tatjana = Татьяна Яковлевна Žmogaus kūnas tad yra savotiška sie- Елизаренкова los tvirtovė, „vidinio piliečio“ pilis, visų Kriničnaja, Neonila = Неонила Артемовна „vidinių gyventojų“ miestas. Arba namas, Криничная namai jų dvasiniam „šeimininkui“. Arba Kūmarasvamis, Ananda = ang. Ananda net, tarkim, tvartas jo „vėlei-avelei“, su- K. Coomaraswamy tvertas iš kaulų kuolų, perpintas gyslomis Kūmarasvamis, Rama = Rama ir apdrėbtas mėsos, raumenų bei kremzlių Coomaraswamy rišamuoju mišiniu, žemės „moliu“. Lojola, Ignacas = Ignacio de Loyola Beje, šia prasme žmogus yra būtent Mertonas, Tomas = Thomas Merton sutvertas – kaip tvartas, kaip tvora, pilies, Ming-Dao, Dengas = Deng Ming-Dao miesto ar net viso pasaulio aptvaras101. Mogalava = ang. Moggallava Ovidijus = Publius Ovidius Naso Rikioras, Polis = Paul Ricoeur 100 Dhammapada 2005: 67, 88; žr. Дхаммапада 2003: Šopenhaueris, Arturas = Arthur 91, 101; Eliade 1977: 581, Nr. 289. Schopenhauer 101 Apie tvora aptvertą ir šia prasme sutvertą pasaulį Vivekananda, Svamis = ang. Swami įvairiais atžvilgiais žr. Razauskas 2019a, 2019b. Vivekananda (Vivekānanda) Zavjalova, Marija = Мария Вячеславовна Завьялова
Literatūra ir AnLTM – Latviešu tney, revised and edited dell‘ Atharvaveda (Śau- šaltiniai tautas mīklas: Izlase. by Charles Rockwell naka), trasliterazione a Sastādījusi A. Ancelāne. Lanman, I–II. Delhi: cura di Chatia Orlandi, Rīgā: Latvijas PSR ZA Motilal Banarsidass, Pisa, 1991; revised by AM – The Ancient izdevniecība, 1954. 1996 ( 1905). (Puslapių Arlo Griffiths, August Mysteries, a Sourcebo- 1 numeravimas ištisinis.) 2009. ok: Sacred Texts of the Atharvaveda 1905. Mystery Reliogions of Atharva-veda-saṁhitā. Atharvaveda 2009. AufHR I–II. Theodor the Ancient Mediterra- Translated into English Atharvaveda-Saṁhitā, Aufrecht. Die Hymen nean World. Edited by with Critical and Exe- Śaunaka recension. des Rigveda, I–II. Ber- Marvin W. Meyer. San getical Commentary by Unaccented PDF edi- lin: Akademie Verlag, Francisco etc.: Harper & William Dwight Whi- tion based on: Gli inni 1955. 2351-4728 ISSN Row, 1987.
24 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA
Aurobindo 1971. Sri Coomaraswamy 1999. Eliade 1968. Mircea saulietiškumas. Vilnius: Aurobindo. The Secret Ananda K. Cooma- Eliade. Myths, Dreams, Mintis, 1997. of the Veda. Pondicher- raswamy. Kas yra and Mysteries: The ry, India: Sri Aurobinto civilizacija? // Kultūra Encounter between Feuerstein 1980. Georg Ashram Trust, 1971. ir civilizacija: Straipsnių Contemporary Faiths Feuerstein. The Philo- rinkinys. Vilnius: Kultū- and Archaic Reality. sophy of Classical Yoga. Balys 1989. Suvalkiečių ros ir meno institutas– London and Glasgow: Manchester: Manches- liaudies kūryba Ameri- Gervelė, 1999. Collins, 1968. ter University Press, koje: Antologija. Surin- 1980. ko ir suredagavo Jonas Coomaraswamy 2004. Eliade 1969. Mircea Balys. Silver Spring: Guardians of the Sun- Eliade. The Quest: Franz 1968. Marie-Loui- Lietuvių tautosakos door: Late Iconographic History and Meaning in se von Franz. The Pro- leidykla, 1989. Essays and Drawings of Religion. Chicago–Lon- cess of Individuation. // Ananda K. Cooma- don: The Univertisty of Man and his Symbols. BDS. Krišjāņa Barona raswamy. Louisville, Chicago Press, 1969. Carl G. Jung (editor) Dainu skapis:
Princeton University Chicago: The University Eliade 1997. Mircea Delhi, 1999 (11872). Press, 1997. of Chicago Press, 1978. Eliade. Šventybė ir pa-
Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis 25 GrgLLM – Menu mįslę Izlase. Sastādījusi E. Ko- Maironis 1988. Mai- professor E. Leumann, keturgyslę: Lietuvių kare. Rīgā: Latvijas PSA ronis. Lyrika. Vilnius: professor C. Cappeller, liaudies mįslės. Paruošė Zinatņu akademijas Vaga, 1988. and other scholars. Del- K. Grigas. Vilnius: Vaga, izdevniecība, 1957. hi: Motilal Banarsidass,
1970. Marcinkevičius 2009. 1999 (1Oxford Universi- LDD – Latvju Dieva- Justinas Marcinkevičius. ty Press, 1899). Hahn 2003 I. Thich dziesmas. Ieraudzījis Vėlyvo vėjo vėliavos: Nhat Hahn. Senasis un sakārtojis Brastiņu Eilėraščiai. Vilnius: MrhEWA I–II – Manf- baltųjų debesų kelias: Ernests. Latvju dievturu Alma litera, 2009. red Mayrhofer. Etymo- Budos pėdsakais, I. sadraudze, 11980. logisches Wörterbuch Kaunas: Mijalba, 2003. Martinaitis 1990. des Altindischen, I–II. LKŽ I–XX – Lietuvių Marcelijus Martinaitis. Heidelberg: Carl Winter Hocart 1970. Arthur kalbos žodynas, I–XX. Gailile raso. Vilnius: Universitätsverlag, Maurice Hocart. Kings Vilnius, 1956–2002. Vaga, 1990. 1992–1996. and Councilors: An Essay in the Com- Lojola 1998. Ignacas Lo- Maslauskaitė 2012. Sigita MrhKEWA I–III – parative Anatomy of jola. Autobiografija. Maslauskaitė. Švenčiau- Manfred Mayrhofer. Human Society. Edited Dvasinės pratybos. Iš siosios Trejybės atvaizdai: Kurzgefasstes etymo- and with an Intro- ispanų k. vertė kun. ištakos, ikonografijos logisches Wörterbuch duction by Rodney Lionginas Virbalas SJ. bruožai, deformacijos. // des Altindischen, I–III. Needham, Foreword by Vilnius: Aidai, 1998. Religija ir kultūra, t. 10. Heidelberg: Carl Winter E. E. Evans-Pritchard. Vilnius: Vilniaus univer- Universitätsverlag, Chicago–London, 1970 LpMS – Mįslių skrynelė: sitetas, 2012. 1956–1976.
(11936). 3000 lietuvių mįslių ir minklių. Sudarytojas Merton 2008. Thomas MTBA I – Mažo- Homeras 1962. Home- Stasys Lipskis. Vilnius: Merton. Naujosios ji Tibeto budizmo ras. Iliada. Redagavo Žuvėdra, 2002. kontempliacijos sėklos. antologija, I: Milarepa, Antanas Dambrauskas. Vilnius: Katalikų pasau- Končog-Tenpadronmė, Vilnius: Valstybinė LTs V – Lietuvių lio leidiniai, 2008. Arjadeva. Iš Tibeto grožinės literatūros tautosaka, V: Smulkioji kalbos vertė Algirdas leidykla, 1962. tautosaka, žaidimai ir Mikėnaitė 2004. Akvilė Kugevičius. Kaunas: šokiai. Medžiagą paruo- Mikėnaitė. Gyvenimo Gaivata, 1998. JšSD II – Lietuviškos šė K. Grigas. Vilnius: prasmė – liaudies me- svotbinės dainos. Užra- Mintis, 1968. nas. Vilnius: Lietuvos Ovidijus 1979. Ovidijus. šytos Antano Juškos ir dailės muziejus, 2004. Metamorfozės. Iš lotynų išleistos Jono Juškos, II. LTsR – Lietuvių tauto- kalbos vertė Antanas Vilnius: Valstybinė gro- sakos rinktinė. Paruošė Ming-Dao 2000. Deng Dambrauskas. Vilnius: žinės literatūros leidykla, Amb. Jonynas ir kiti. Ming-Dao. 365 Dao Vaga, 1979.
1955 (1Санктпетербург, Vilnius: Valstybinė įžvalgos kasdienai. Kau- 1883). politinės ir mokslinės nas: Trigrama, 2000. Platonas 1996. Platonas. literatūros leidykla, Kratilas. Graikišką teks- Kensminienė 2001. 1954. Monier-Williams 1899. tą parengė, vertė, įvadą Aelita Kensminienė. Po- A Sanskrit-English ir paaiškinimus parašė puliariausi mįslių tipai, LtvŽ – Lietuvininkų Dictionary, etymologi- Mantas Adomėnas. išskirti iš pusės lietuvių žodis. Parengė Kazys cally and philologically Vilnius: Aidai, 1996. mįslių kartotekos. // Grigas, Zita Kelmickai- arranged, with special Tautosakos darbai, XIV tė, Bronislava Kerbe- reference to cognate Platonas 1999. Platonas. (XXI). Vilnius: Lietuvių lytė, Norbertas Vėlius, Indo-European lan- Faidonas, arba Apie literatūros ir tautosakos redaktorių komisijos guages by Sir. Monier sielą. Iš graikų kalbos institutas, 2001. pirmininkas Norbertas Monier-Williams. New vertė, įvadą ir paaiški- Vėlius. Kaunas: Litterae edition, greatly enlarged nimus parašė Tatjana KkLSP – Latviešu universitatis, 1995. and improved with Aleknienė. Vilnius: sakāmvārdi un parunas: the collaboration of Aidai, 1999. ISSN 2351-4728 ISSN
26 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA
Razauskas 2018. Dainius SbAED – Atbėga atvaizdų interpretaci- с ведийского языка, Razauskas. Vytis ir elnias devyniaragis: jos problema senovės вступительная статья, Gediminaičių stulpai Rožės Sabaliauskienės civilizacijose. Vilnius: комментарй и при- simbolikos požiūriu. tautosakos ir etnogra- Sophia, 2006. ложения Т. Я. Елиза- Vilnius: Lietuvių fijos rinktinė. Sudarė ir ренковой, II: Книги litaratūros ir tautosakos parengė Pranė Jokimai- Vėlius 2018. Norbertas VIII–XII. Москва: institutas, 2018. tienė, Norbertas Vėlius. Vėlius. Etninė kultūra Восточная литература, Vilnius: Vaga, 1986. ir tauta. // Liaudies 2007. Razauskas 2019a. Dai- kultūra, 2018, Nr. 6. nius Razauskas. Įkurti SFBL – Scandinavian АфНРС III – ir sutverti: Socialinio Folk Belief and Legend. West 2007. Martin Lit- Народные lygmens kosmogonija. Editors Reimund chfield West. Indo-Eu- русские сказки // Liaudies kultūra, Kvideland, Hen- ropean Poetry and А. Н. Афанасьева. 2019, Nr. 1. ning K. Sehmsdorf. Myth. Oxford: Oxford Подготовка текста, Minneapolis–London: University Press, 2007. предисловие и приме- Razauskas 2019b. Dai- University of Minnesota чания В. Я. Проппа, nius Razauskas. Kalba Press, 1999. Vyšniauskaitė 1999. III. Москва, 1958. ir mitologija: Sutverto Angelė Vyšniauskaitė. pasaulio tvora tarp šia- Strielkūnas 1989. Jonas Lietuvio namai. Vilnius: Байбурин 1983. pus ir anapus. // Būdas Strielkūnas. Tas kraštas. Lietuvos liaudies kultū- Альберт Кашфул- (Liaudies kultūra), 2019, Vilnius: Vyturys, 1989. roes centras, 1999. лович Байбурин. К Nr. 3. описанию структуры Stundžienė 1993. Bronė Vivekananda 1990. славянского строи- Razauskas 2019c. Dai- Stundžienė. Smulkioji Swami Vivekananda. тельного ритуала. // nius Razauskas. Kūnas – tautosaka Kazimiero Vedanta: Voice of Текст: семантика и sielos drabužis. // Būdas Šaulio veikale „Juodžiū- Freedom. Edited and структура. Москва: (Liaudies kultūra), 2019, nų tarmė“. // Tautosakos with Introduction by Наука, 1983. Nr. 5. darbai, II (IX). Vilnius: Swami Chetanananda, Lietuvių literatūros ir foreword by Chistopher Байбурин 2005. Аль- RdhPU – The Principal tautosakos institutas, Isherwood, preface by берт Кашфуллович Upaniṣads. Edited with 1993. Huston Smith. New Байбурин. Жилище в introduction, text, York: Vedanta Society of обрядах и представле- translation and notes Šopenhaueris 1994. St. Lotus, 1990. ниях восточных сла- by S. Radhakrishnan. Arturas Šopenhaueris. вян. Москва: Языки India: HarperCollins, Gyvenimo išminties VlAMŽ – Aleksandra славянской культуры, 2000. aforizmai. Vilnius: Veličkienė. Antikos 2005. Pradai, 1994. mitologijos žinynas. Ricoeur 2000. Paul Kaunas: Šviesa, 1996. ДГРС – Ricoeur. Interpretacijos TŽ V – Tauta ir žodis. Древнегреческо- teorija: diskursas ir Red. prof. V. Krėvė-Mic- Zaehner 2003. Robert русский словарь. reikšmės perteklius. kevičius, V. Kaunas, Charles Zaehner. The Составил И. Х. Дво- Vilnius: Baltos lankos, 1928. Dawn and Twilight рецкий, I–II. Москва: 2000. of Zoroastrianism. Государственное изда- Upanišados 2013. London–New York: тельство иностранных Rigveda 2004. Rig Veda, Upanišados. Iš sanskrito Phoenix, 2003. и национальных сло- a metrically restored vertė, įvadinį straipsnį варей, 1958. (Puslapių text, edited by Barend ir paaiškinimus parašė Zieliński 2003. Tadeusz numeravimas ištisinis.) A. van Nooten and Gary Audrius Beinorius, Zieliński. Senovės B. Holland, Harvard mokslinis redaktorius graikų religija. Vilnius: ДлПРН – Послови- Oriental Series, vol. 50 = Dainius Razauskas. Ciklonas, 2003. цы русского народа: Rigveda. PDF edition Vilnius: Vaga, 2013. Сборник В. И. Даля. by Keith Briggs, 2004 Атхарваведа 2007. Москва: Русский язык
Kūnas – namas, šventykla, pilis, miestas, pasaulis 27 ДлТС I–IV – Влади- Загадкi 2004. легенды, поверья о ская неолитическая мир Даль. Толковый Загадкi. 2-е выданне, духах-«хозяевах». цивилизация: общий словарь живого выпраўленае i Санкт-Петербург: взгляд. // Балканы в великорусского языка, дапрацаванае. Наука, 2001. контексте Средизем- I–IV. Москва: Русский Складнiкi: номорья: Проблемы язык, 1981–1982 М. Я. Грынблат, ЛУН – Луна, упавшая реконструкции языка
(11863–1866). А. I. Гурскi. Мiнск: с неба: Древняя и культуры (Тезисы Беларуская навука, литература Малой и предварительные Дхаммапада 2003. 2004. Азии. Перевод с древ- материалы к симпози- Дхаммапада. Перевод неазиатских языков уму). Москва: Инсти- с пали, вступительная Иванов 1986. Вячеслав Вяч. Вс. Иванова. Мо- тут славяноведения и статья и комментарии Всеволодович Иванов. сква: Художественная балканистики, 1986. В. Н. Топорова. Но- К семиотическому литература, 1977. восибирск: Согласие, изучению культурной Топоров 1987. Вла-
2003 (1Москва, 1960). истории большого МНМ II – Мифы димир Николаевич города. // Труды по народов мира: Энци- Топоров. Заметки по Елизаренкова 1999. знаковым системам, клопедия. Главный ре- реконструкции тек- Татьяна Яковлевна XIX: Семиотика дактор А. С. Токарев, стов. // Исследования Елизаренкова. Слова пространства и про- II. Москва: Советская по структуре текста. и вещи в Ригведе. странство семиотики. энциклопедия, 1982. Москва: Наука, 1987. Москва: Восточная Тарту: Тартуский литература, 1999. государственный Невская 1979. Лидия Упанишады 2003. университет, 1986. Георгиевна Невская. Упанишады. Перевод Елизаренкова, То- Дом в литовской с санскрита, исследо- поров 1987. Татьяня Кочергина 1996. загадке (параллели к вание, комментарий и Яковлевна Елиза- Вера Александровна балканским текстам). // приложение А. Я. Сы- ренкова, Владимир Кочергина. Санскрит- Balcanica: Лингвисти- ркина. Москва, 2003. Николаевич Топоров. ско–русский словарь. ческие исследования. (Cituojant nurodomi К структуре АВ X.2: Издание 3-е, исправ- Москва: Наука, 1979. ištisinės numeracijos опыт толкования ленное и дополненное. puslapiai.) в свете ведийской Москва: Филология, Ригведа 1995, 1999. антропологии. // Ли- 1996. Ригведа: Мандалы V– Худяков 1987. Ю. С. Ху- тература и культура VIII, Мандалы IX–X. дяков. Шаманизм древней и средневеко- Криничная 1984. Нео- Издание подготовила и мировые религии вой Индии. Москва: нила Артемовна Кри- Т. Я. Елизаренкова. у кыргызов в эпоху Наука, 1987. ничная. Эпические Москва: Наука, 1995, средневековья. // произведения о при- 1999. Традиционные веро- Завьялова 1999. Мария несении строительной вания и быт народов Завьялова. Балто-сла- жертвы. // Фольклор Семека 1968. Елена Сибири: XIX–начало вянский заговорный и этнография: У этно- Сергеевна Семека. Ти- XX в. Новосибирск: текст: лингвистиче- графических истоков пологические схемы че- Наука, 1987. ский анализ и картина фольклорных сюжетов тырех- и восьмичлен- мира (на материале и образов. Ленинград: ных моделей мира. // Цивьян 1994. Татьяна литовских и бело- Наука, 1984. III летняя школа по Владимировна русских лечебных вторичным моделирую- Цивьян. Ἐφήμερoς / заговоров). Авторе- Криничная 2001. щим системам: Тезисы. αὐϑήμερoς и обыден- ферат диссертации Неонила Артемовна Тарту: Тартуский ный (к истокм ритуа- на соискание ученой Криничная. Русская государственный уни- ла). // Знаки Балкан, I. степени кандидата народная мифологи- верситет, 1968. Москва: Радикс, 1994. филологических наук. ческая проза: Истоки Москва: Институт и полисемантизм Топоров 1986. Влади- славяноведения РАН, образов, I: Былич- мир Николаевич То- 1999. ки, бывальщины, поров. Древнебалкан- ISSN 2351-4728 ISSN
28 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA
DAINIUS RAZAUSKAS
Human Body as the House, Temple, Castle, City, and the World
Summary
There exists an universal analogy be- human body, house, temple, caslte, city, tween the human body and the building and the world. (The garment also should structure (the house and, particularly, be included into the series, and this has the temple). The analogy is reciprocal: already been done in the previous article the building is presented as human body, by the author – Razauskas 2019c.) These on the one hand, and human body as analogies are presented reffering to the the building, on the other. The building evidence of different traditions, the Baltic structure also includes castle, citadel, and among them. And it emerges by the way, city. Moreover, both human body and as a matter of routine, that only in such a the building structure are homologous to kind of a whole assembled from the evi- the universe, the world. Thus, a series of dence of different traditions that the par- analogies of different extent reveals itself: ticular fact acquires its proper meaning.
Keywords: human body, house, temple, castle, city, mythical world-view, comparative mythology.
29 Mitiniai giminės ryšiai archajinėse lietuvių dainose ŽILVINAS SVIGARIS Vilniaus universitetas [email protected]
Archajiniame lietuvių folklore, kur žmogus dar gyvena atvirame, šiltais giminystės ryšiais alsuojančiame pasaulyje, daug dėmesio skiriama pirmapradiškumui, nuoširdžiam susiderinimui su gyvenamuoju pasauliu, laiko patikrintai patirčiai ir senolių išminčiai. Senosiose lietuviškose dainose itin puoselėjamos iš kartos į kartą perduodamos tradicijos. Žmogaus savastis čia pirmiausia formuojama intymiame šeimos kontekste, kuris visada buvo pilnas dainų ir pasakojimų, sujungiančių skirtingus gyvenamojo pasaulio ir laiko matmenis. Reikšmingi čia ne tik gyvieji, bet ir mirusieji. Ypač svarbus kitoks laiko suvokimas: archajiškoje lietuvių tradicijoje pabrėžiama, kad bendruomenės vertybės slypi praeityje, o ne ateityje kaip šiuolaikiniame progreso varomame pasaulyje. Archajiškas žmogus, skirtingai nei šiuolaikinis, jaučia gyvenąs prasmingai ne todėl, kad įsigijo naujausią technologinį blizgutį, o todėl, kad yra įsišaknijęs savo gimtinėje, priklauso savo giminei, suvokia savo prigimtį. Simboliškai plėtojami mitiniai giminystės saitai, įprasmina žmogaus ryšius su gyvenamuoju pasauliu. Žmogus gyvena šių kokybiškai turiningų simbolinių ryšių tvarkoje, kuri sutelkia bendruomenę tam tikru būdu kurti ir įprasminti savo būtį kolektyviai. Lietuvių dainuojamojoje tautosakoje šie ryšiai išreiškia savitą laikyseną pasižyminčią ypatinga ekologine pusiausvyra ir gyvenamojo pasaulio darna. Tokia laikysena grindžia prasmingus kultūrinius pagrindus, kurie ir šiandien gali būti plėtojami kaip kokybiškai pilnavertė kultūrinė nuostata, gebanti įrodyti savo pranašumą, tvirtumą ir pagrįstumą.
Esminiai žodžiai: lietuvių folkloras, mitinė sąmonė, giminystės ryšiai, giminės archetipas, archajiškos šeimos dainos.
Įvadas kaip tyrinėti tokį fenomeną? Dainuojamosios tradicijos savitumas susiklostė gulant sluoks- Straipsnyje etnologiškai nagrinėjama archa- niui po sluoksnio ir formuojantis unikalioms jinė lietuvių dainuojamoji tautosaka. Čia konfigūracijoms, kurių neįmanoma sutraukti išryškinamas giminiškų ryšių aspektas, kuris į bendruosius dėsnius2. Archajinėje lietuvių giliai persmelkia ne tik skirtingus lietuvių tautosakoje reiškiasi unikali mitinė sąmonė, tautosakos žanrus1, bet ir skirtingus jos lai- kuri skiriasi nuo moderniuose Vakaruose kotarpius. Giminiškų ryšių įvairovė lietuvių įsivyravusios pragmatinės instrumentinės tautosakoje, ypač dainuojamojoje, yra tokia sąmonės, redukuojančios gyvenamojo pa- visa apimanti, kad nekyla abejonių dėl jos išskirtinės svarbos senovės lietuviui. Tačiau 2 Lèvi-Strauss, C. Леви-Строс К. Структурная антропология. Москва: Академический Проект.
1 Dainas, patarles, mįsles, pasakojimus. 2008, p. 12. 2351-4728 ISSN
30 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA saulio fenomenus į universaliomis laikomas mingumas vis intensyvėja. Visi bandymai klasifikacijas ir kategorijas3. Tačiau nėra išlaikyti etninę, tautinę ar kitokią tapatybę prasmės gyvos tradicijos dirbtinai klasifikuoti tampa išlikimo klausimu daugeliui tautų ir į formalias kategorijas. Čia keliami visiškai tai jau nepriklauso nuo tautos dydžio. Pildosi kiti tikslai: turime užčiuopti ir apmąstyti jos Maxo Weberio pranašystė, kad etninį ir tau- kasdienėse gyvenamojo pasaulio apraiškose tinį identitetą pakeis individualus identitetas, išreikštą gyvastingą savastį, senosiose lietuvių kad, užuot tapatinę save su mitų didvyriais, dainose ir patarlėse glūdintį pasąmoninį tu- individai sieks sėkmingos asmeninės kar- rinį. Archajinės mitinės sąmonės atkūrimas jeros, kuri nesusijusi nei su tauta, nei su yra nepaprastai reikšmingas mūsų dieno- etnosu. Tokia globalizacijos plėtrą grindžianti mis, kai Vakaruose stiprėja suvokimas4, jog nuostata remiasi prielaida, kad bet kurioje prasminio matmens stokojančią modernią šalyje pakanka per trumpą laiką rasti darbą instrumentinę sąmonę svarbu papildyti ir ištirpti aplinkoje. Tačiau ši nuostata jau dvasiškai turtingesne pasaulėvoka. Šiuolai- sulaukia ir kritikos. kinis individas dažnai nesuvokia modernaus, Daugėjant šalių, kuriose jau prasidėjo perdėm pragmatinio, technologinio pasaulio kontrglobalizacijos procesai, intensyviai sie- ribotumų. Kuo gi tie ribotumai pasireiškia ir kiama įveikti negatyvius masinės migracijos kaip juos galėtume įveikti? padarinius. Vis labiau stengiamasi išsaugoti Gyvename globaliame pasaulyje, kuriame vietos bendruomenę, kuri ir grindžia šalies neįtikėtinai sustiprėjo išskirtinai pragmatiniu savitumą. Šios bendruomenės, šio etnoso vartojimu grindžiama sąmonė. Spartėja eko- neįmanoma ištirpinti jokiuose tirpikliuose5. nominiai, politiniai, socialiniai ir kiti procesai, Jis išsaugo redukcijai atsparius ir lėtai kin- įtvirtinantys visiškai išsilaisvinusio individo tančius konservatyvius bruožus, kurie ne tik sampratą, niveliuojančią etnines bei kultūri- įprasmina žmogų gyvenamajame pasaulyje, nes vertybes. Tokios tendencijos steigia atei- bet ir unikaliu tik tai kultūrai savitu būdu ties tipo žmogų – prie nieko nebeprisirišantį atveria pasaulio visumą, kurioje gyvenama. benamį klajoklį. Kuriamas individas, kuris jau Šios prasmių pripildyto pasaulio visumos nebepriklauso nei savo giminei, nei genčiai, neįmanoma pakeisti jokio progreso pažadais. nei tautai. Prireikus jis apsigyvena ir dirba ten, Būtent stiprios vietos bendruomenės apsaugo kur geriau pritaiko savo kvalifikaciją ir kur individą nuo susvetimėjimo gyvenamojo mokamas geresnis atlygis. Jis nebeprisiriša pasaulio atžvilgiu. Akivaizdu, kad plintant nei prie vietos, nei prie daiktų, pastaruosius globaliems reiškiniams savitumą ir tapatybę tampa vis patogiau nuomoti. Tūkstantmečius išlaikys tik tos bendruomenės, kurios išsau- vietos tradicijų formuotus vertybinius ir gos ir puoselės giminės substrate glūdinčius kultūrinius pagrindus keičia trumpalaikiai, esminius ryšius su savo tradicija. Tad kyla globaliai plintantys, populiarumu grindžiami klausimas, kaip šiuos ryšius išsaugoti, kad jie reiškiniai ir procesai, kurių mastas ir triukš- nenutrūktų?
3 Ten pat, p. 11. 4 Jean Gebser, Martin Heidegger, Theodor Adorno, 5 Mickūnas, A. Lithuania and Globalization. Vilnius: Max Horkheimer, Carl-Gustav Jung. Mykolo Romerio universitetas, 2016, p. 115.
Mitiniai giminės ryšiai archajinėse lietuvių dainose 31 Giminės ryšių samprata objekto. Susvetimėjęs žvilgsnis, tarsi atsiri- bojęs ir nesusijęs su tiriamu objektu, manosi Kadaise individas buvo įsišaknijęs savo galintis jį dirbtinai „de-konstruoti“. Tokia giminėje, o kai kuriose šalyse jis dar ir šian- mentalinė sąmonė tinkama dorojimuisi su dien jai priklauso. Tad neatsitiktinai giminės statiška, negyva materija, naudojant abs- substrato pagrindus intensyviai tyrinėjo trakčius metodus, surenkant tikslius faktus daug žinomų antropologų6. Pavyzdžiui, ir dirbtinai siejant juos priežastiniais ryšiais. Claude Lèvi-Straussas veikale „Struktūrinė Tačiau ši prieiga negali sučiuopti gyvybišku- antropologija“ (Anthropologie Structurale) mo fenomeno. Gyvybiškai susijusių struktūrų pabrėžia, kad giminės ryšiai yra vieni reikš- atvėrimui reikalinga kitokia sąmonė, kurią mingiausių ir geriausiai atveriančių senųjų Jeanas Gebseris vadina mitine. Kaip šią sąmo- bendruomenių tradicijų savitumą. Būtent nę atverti? Ieškodami prieigos prie archajinio giminės archetipas susieja žmogų su tra- mitinio giminės ryšių fenomeno regime, kad dicijos kultūriniu palikimu, jos išmintimi, tie ryšiai nuolat atsinaujina, nes giminė yra vertybėmis, nes pirmąsias pamokas individas gyvas darinys. Tai nenutrūkstami ryšiai ir į gauna pačioje artimiausioje aplinkoje – savo praeitį su protėviais, ir į ateitį su proanūkiais. šeimoje, kur nenutrūkstamai iš kartos į Trumpam stabtelkime. Atkreipkime dėmesį, kartą skiepijama pagarba patyrimui ir laiko kad šį fenomeną galime tyrinėti ne tik iš išo- patvirtintai išminčiai. Daugumoje tradicijų rės, bet ir iš vidaus. Kiekvienas žmogus savo simboliniai giminės ryšiai siekia ne tik žilą gimimo faktu jau dalyvauja savo giminės praeitį, bet ir mitinį dievų pasaulį. Lietuvių ryšių junglume, jis neatsiejamai jam priklauso archajinėje tautosakoje, ypač dainose, patar- ir to neįmanoma paneigti. Šis buvimas „vidu- lėse, mįslėse, pasakojimuose, žmogus giminės je“, šis priklausymas atveria duris ir į kitokią ryšiais susiejamas su medžiais, gyvūnais, sąmonę, kurios pagrindas – ir kitoks mąsty- gamtos reiškiniais, kosmu. Iš čia ir kyla jo mas. Tokia sąmonė, grindžiama tam tikru įsivietinimas, įsilaikinimas, jo išmintis ir vidiniu rišlumu, kurio stokodamas mentalinis susiderinimas su jį supančiu pasauliu. Čia jis mąstymas pasitelkia dirbtinius priežastinius susietas ne paviršutiniškai, bet savo giliausia ryšius, tačiau pastarieji šiuo atveju taip ir lieka esme. Būtent giminės ryšiai grindžia jo ver- spekuliatyvūs, o ne realūs. Tačiau mąstymas tybes ir savastį. Tačiau nepakanka tai įvardyti „iš vidaus“, tarsi susijęs su pačia tikrove, jis vien formaliai. Turime klausti, kaip galėtume visiškai kitaip telkia ir pasaulį, ir patį žmogų. atverti ir suvokti šiuos pasąmoningai susifor- Žmogus tarsi intuityviai jaučia ribas, kurias mavusius ir anapus refleksijos bendruomenę jis gali peržengti, o kurių – ne. Iš čia ir vidinis veikiančius giminės ryšius? Kokia sąmonė susiderinimas su gyvenamuoju pasauliu, galėtų tai padaryti? žmogus visa savo esybe jaučia kas dera, o Modernaus žmogaus instrumentinį kas nedera. mąstymą grindžia nuotolis tarp jo ir tiriamo Nors ir galime formaliai dokumentuoti giminės ryšių struktūrą sudarančius pavadi-
6 Claude Lèvi-Strauss, Radcliffe-Brown A. R., Rivers nimus, tačiau pats pavadinimas nedaug te-
W. H. R, Lowie R. H., Williams F. E. pasako apie tikrąjį tų ryšių poveikį individui, 2351-4728 ISSN
32 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA bendruomenės nariui. Čia veikia ne formali, jų įaustas į giminės audinį naudojant daugybę o mitinė sąmonė, jos turtingi mitemomis7 api- įvairiaspalvių gijų. Tad kiekvienas šeimos pinti pasakojimai visuomet įtraukia individą narys neišvengiamai visa esybe išgyvena į jį supantį pasaulį, priverčia išgyventi mito savo vaidmens giminėje santykius, normas, tikrovę tarsi savo kūnu. Tad neatsitiktinai pagarbą, artimumą, rūpestį, meilę, pareigą dauguma senųjų tradicijų (hebrajų Tora, ar džiaugsmą. Neužmirškime, kad giminės graikų dievų Panteonas, indų Mahabharata ryšiai nuolat kinta. Giminiškumas – vis ir kt.) būtent giminiškus ryšius pasitelkia savo atsinaujinantis reiškinys, jo dinamikoje kie- istorinei savasčiai suformuoti. Maža to, visi kvieno dalyvio veiksmas daro įtaką visiems su patys svarbiausi socialiniai reiškiniai ir istori- juo susijusiems dalyviams ir keičia jų padėtį niai įvykiai daugelyje senųjų visuomenių buvo giminėje, bendruomenėje ir visuomenėje. nulemti būtent giminiškų ar dinastinių ryšių.8 Čia gimsta mergaitė, ji ir dukra, ir sesutė, ir Giminės ryšiai nepaprastai reikšmingi ir pusseserė. Bėgant laikui, jos vardų sąrašas lietuvių bendruomenėje, o didžiausia jos dalis pildosi, ji tampa teta, mama, galop – senele, dar visai neseniai gyveno kaime, iš kur ir buvo prosenele. Sykiu ji išsaugo visus iki tol įgytus atkurta lietuvių kalba bei tapatybė. Santykinai giminės vardus ir ryšius, kurie atveria ne kaž- nedidelės šalies teritorijos specifika nulėmė, kokį formalų objektą, o realų santykį. kad net ir patys lietuviai nuo seno savo šalį Modernus individas pabrėžtinai susveti- vadina giminaičių kraštu. Ilgas giminės mėjęs gyvenamojo pasaulio atžvilgiu, jaučiasi vardų sąrašas9, kuriame randame ir senųjų užmirštas dar būdamas gyvas. Jis intuityviai tarmių, šiandien retai vartojamų žodžių, nujaučia, jog kai numirs, bus užmirštas. liudija šeimos ryšius visais laikais lietuviams Tačiau lietuvių tautosakoje mirtis nėra jokia buvus nepaprastai svarbius. Vardų sąrašas pabaiga – tai tik būties dalis, viena iš būties nėra tik sausa nomenklatūra, kiekvienas būsenų, tam tikra laikina gyvybės būsena10. giminės narys yra neįkainojama vertybė. Rašytiniuose šaltiniuose turime pakankamai Niekas neabejoja būtinumu dalyvauti reikš- liudijimų, kad mirę protėviai neretai tapda- mingiausiose kiekvieno giminaičio šventėse, vo ne tik namų dvasiomis, globėjais, bet ir gimtuvėse, vestuvėse, laidotuvėse ir panašiai. dievais11. Tad individo ryšys su savo gimine Kiekvienas vardas apdainuotas nesuskaičiuo- senojoje lietuvių tradicijoje nenutrūksta jamose dainose, apipintas linksmais, liūdnais net ir po mirties. Manant, kad po mirties ar pamokančiais pasakojimais, taikliomis žmogaus dvasia gali padėti, dvasiomis buvo patarlėmis ar gudriomis mįslėmis. Kiekvienas rūpinamasi, joms šalia kelio ar miškeliuose statomos koplytėlės. Manyta, kad žalčiai ne 7 Mitą, pasak Lèvi-Strausso, grindžia ne paskiri vardai, net ne simboliai, o mitemos – tam tikri prasminiai tik turi gyvybės jėgų, bet ir juose dar gyvena prasmių pluoštai, kuriuos kartais sudaro frazės ar net protėvių sielos. „Tai buvo įsivaizduojama kaip tarpusavyje susipynusios mitinio pasakojimo temos. 8 Lèvi-Strauss, C. Леви-Строс К. Структурная 10 Girininkas, A. Lietuvos archeologija. I tomas: Akmens антропология. Москва: Академический Проект. amžius. Vilnius: Versus aureus. 2009, p. 244–246. 2008, p. 61. 11 Balsys, R. Prūsų ir lietuvių mirties (požemio, miru- 9 Giminių vardų sąrašas pateikiamas straipsnio siųjų) dievybės: nuo Patulo iki Kaulinyčios. Lietuviai pabaigoje. ir lietuvininkai. Etninė kultūra, IV, 2005, p. 42.
Mitiniai giminės ryšiai archajinėse lietuvių dainose 33 negęstančios gyvybės jėgos judėjimas iš vieno išskirtinis pomėgis dainuoti ir pati liaudies kūno i ̨ kita.“̨ 12 Tad protėvių ir senolių pasaulis daina lietuvių gyvenime ir pasaulėjautoje bendruomenėje buvo nepaprastai svarbus – užima ypatingą vietą. Dainuojama būdavo jis buvo greta. Tokioje visuomenėje žmogus visomis progomis: „daina išties yra visuoti- jaučiasi atsakingas nuo pradžios iki pabaigos. nai paplitusi lietuvių liaudyje. Beveik nėra Jis gyvena ne viena diena, ne paviršutiniškai, tokios gyvenimo srities, kuri nebūtų apipinta o taip, kad jį ir prisimintų, ir minėtų geruoju. dainomis, nelyginant vijokliais: gimimas ir Tad galėtume sakyti, kad archajinėje lietuvių mirtis, vestuvės ir vardynos, metų šventės, tradicijoje, kur mirtis nenutraukia giminiškų šienapjūtė, rugiapjūtė, linų mynimas, nakti- ryšių, kiekvienas jos narys yra nemirtingas. gonė. Tylūs, ilgi žiemos vakarai, kai merginos Nemirtingųjų bendruomenė jį padaro savo verpia, o vyrai suka kanapines virves, – viskas protėvių pro...anūkiu ir susieja su etnoso pradedama daina, daina palydima ir baigiama senoliais. Maža to, kiekvienas narys, savo su daina.“13 Daiktavardinės galūnės tarsi sa- ruožtu, tampa visų savo pro...anūkių pro... vaime susirimuoja dainų eilučių galūnėse, tad seneliu. Prasitęsiantys ryšiai atveria sąmonę, galime sakyti, kaip taikliai pastebi ir Maceina, kuri yra ne tik visa apimanti, bet ir nepapras- kad rimavimas čia net ne poetinis, yra grynai tai dinamiška – nuolat kažkas gimsta, miršta kalbinis reiškinys14. Manytina, kad net ir pati ar tuokiasi. Ji ir daugialypė, nes kiekvienas lietuvių kalba savitą dainingumą išplėtojo žmogus yra ir vaikas, ir brolis, ir pusbrolis, ne atsitiktinai, o iš kartos į kartą dainuojant. ir vyras, ir tėvas, ir senelis tuo pačiu metu! Kalbant apie gausias kalbos deminutyvi- nes formas, kurios vartojamos praturtinant Lietuvių tautosaka ne tik daiktavardžius, bet ir veiksmažodžius bei būdvardžius, verta pabrėžti, kad jos ne tik Grįždami prie lietuvių tautosakos turime geriau suderina dainos eilučių galūnes, bet pasakyti, kad, skirtingai nuo Viduržemio ir parodo nuoširdumą, šiltą bei jausmingą jūros regiono civilizacinių tradicijų, lietuvių dialogą su aplinkiniu pasauliu. Pats lietuvio mitinis palikimas susiformavo ne judriuose santykis su pasauliu nulėmė, kad šioje tra- miestuose, kurie klestėjo kaip prekybos ir dicijoje nesusiformavo epas, kuris įkvėpimo logistikos centrai, kur tradicijos formavosi paprastai semiasi iš karo tematikos. Lietuviui, kultūrinės įvairovės sąlygomis, o veikiau regis, karo tema nėra nei artima, nei patraukli. nedidelėse atokiose kaimo vietovėse, izo- Pasak Antano Maceinos, dažniausiai tai yra liuotose bendruomenėse. Tad savimonė ir skundo ar nevilties dainos, kuriose nerasime pasaulėjauta čia susiformavo visiškai unikaliai nei agresyvaus pykčio, nei noro nugalėti. susitelkdama į darnų, dialogišką santykį su Apie tai rašo ir Jucevičius: dainos, kurias pasauliu. Šios savimonės kristalus randame dažniausiai mūsų liaudis dainuoja, priklauso senosiose lietuvių dainose. Visi senosios daugiausia meilės dainų arba eleginių dainų lietuvių tautosakos tyrinėtojai sutinka, kad 13 Maceina, A. Liaudies daina – tautos sielos išraiška – Lietuvių dainų dvasia ir pobūdis. Parengta Leonardo 12 Gimbutienė, M. Senovinė simbolika lietuvių liaudies Saukos. Tautosakos darbai, t. II (IX). 1993, p. 147.
mene. Vilnius: Mintis. 1994, p. 39. 14 Ten pat, p. 148. 2351-4728 ISSN
34 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA rūšiai. Jausmai tose dainose yra romūs, gamtos reiškinius, upelius, medžius. Meiliais paprasti, tyri, nesutepti, skaistūs. Nerasi ten žodžiais kalbinami gyvūnai ir paukščiai, su išdykusių, riebių ir palaidų išsireiškimų. jais dalijamasi ir kviečio grūdu, ir židinio Lietuvių liaudis dora, dievobaiminga, ne- šiluma. Pranė Dundulienė įžvalgiai pastebi, kalta, vaišinga, karštai prie gimtosios žemės kad net dangaus kūnai mitologinėje lietuvių prisirišusi, tebeturi sveikai išlaikiusi savo tautosakoje ne tik suasmeninami ir sudievi- luomui būdingas dorybes, paveldėtas iš savo nami, bet ir pratęsia žmogaus šeimyną. prosenolių. Jos mintys, norai ir jausmai eina Visata senojoje lietuvių tautosakoje tiesiai iš širdies15. Panašiai ir Liudvikas Rėza persmelkta šiltų šeimyniškų giminės ryšių. straipsnyje „Daina“ rašo, kad lietuvių dai- Giminiški ryšiai susieja Saulę, Mėnulį, Auš- noms būdingas naivumas, kuris tapatinamas rinę, Vakarę. Nors ir esama išimčių, Saulelė su „intymiu tonu, bendravimo delikatumu ir dažniausiai dainose tapatinama su motule, jausmų švelnumu“, elegantiškumas ir grakš- Mėnulis – su tėveliu, Sietynėlis – su broliuku, tumas, kuris apibūdinamas kaip subtilus Aušrinė – su sesute: sąmojingumas, natūralumas, kuriuos „daž- nai papildo drąsus lyrinis polėkis ir jausmų Šviečia danguj Sietynėlis, ugnis, darniai besikeičią su anuo jaudinančiu Tai ten mano brolužėlis. paprastumu.“16 Rėza pažymi, kad tautoje vy- raujančius jausmus, ją apėmusias mintis, jos – Žalnierėliai vargdienėliai, būdą liaudies daina atskleidžia daug geriau Žalnierėliai vargdienėliai, ir tikriau negu daugiatomiai krašto papročių Kur jūsų brolelis? ir įpročių aprašymai17. Dainose apdainuo- Aukštai danguj padangėlėj, jant meilės ir džiaugsmo jausmus, šeimos Šviesusis Sietynas, gyvenimo laimę pačiu paprasčiausiu būdu Tai mūsų brolelis.19 parodomi švelnūs šeimos narių ir giminių santykiai18. Tad galime teigti, kad tokioje ben- Sietynas palydi ir ištekančią mergelę: druomenėje gyvenantis individas save regi glaudžiame ir draugiškame pasaulyje. Labai Žvaigždės sesutės vainikui pinti, svarbu pastebėti, kas neretai pražiūrima, kad Sietis broliukas šaly sėdėti. giminėje susiformavusių ir sušildytų santykių išplėtimas į platesnį gyvenamąjį pasaulį čia ... laikomas savaime suprantamu dalyku. Kitaip tariant, reikšmingas žmogui gyvenamasis Teka danguj Sietynėlis, pasaulis aprėpia ne tik bendruomenę, bet ir Tai ten mano brolužėlis. Mėnuo tėvelis manik dalelę skyrė, 15 Jucevičius Adomas Liudvikas. Raštai, Vilnius. 1959, Sietyns brolelis manik rangelę rengė. p. 550. ... 16 Liudvikas Rėza, Lietuvių liaudies dainos II. Par. A. Jovaišas. Vilnius, 1964, p. 330–331. 19 Užrašė J. Dovydaitis 1959 m. iš Vilniuje gyvenančios 17 Ten pat, p. 337. O. Navikienės, gimusios 1891 m. Žiūrių-Gudelių 18 Rėza L. Raštai, t. 1, Vilnius. 1958, p. 327. kaime Marijampolės rajone.
Mitiniai giminės ryšiai archajinėse lietuvių dainose 35 Sėdžiu tarp penkių brolelių, Žvaigždė – seselė Kaip Sietynas tarp žvaigždelių.20 Vainikui pinti. Sietyns – brolelis Daugybė piemenų dainų, kuriose Saulė Lauku lydėti.23 laikoma motinėle: ... – Mėnesėl, Mėnesėl, – Saulele motinėle, vakaran, vakaran, Kada aš tuos vargelius pabaigsiu? Vaikeliai mažuolėliai, patalan, patalan.21 Neturiu nei tėvelio, nei motinėlės – Niekas manęs nežėlavoja! Ką reiškia būti Saulelės dukra arba Pasigailėk manęs, našlaitėlės, sūnumi? Tai, be abejo, reiškia dalyvavimą Paimk mane, našlaitėlę, ant savęs!24 kosmo žaisme, buvimą visatos dalimi. Šias Piemenėliai klausia saulytės, kur ji buvo dainas dainavusio senojo lietuvio laiky- dingusi: sena atveria savitą įsitraukimą į visumą, ypatingą susiklausymą su ja. Empatiškas – Miela saulyte, dievo dukryte, bendravimas čia grindžia žmogaus ryšį su Kur taip ilgai užtrukai? pirmapradžiu pasaulio šventumu, sugrąži- Kur taip ilgai gyvenai, na prie jo nesutepto tyrumo. Nuo mūsų atstojusi? Deivės ir Laumės22, Saulė ir Mėnulis globoja ir našlaitėlius: Saulytė jiems atsako:
– Nėr man motušės – Po jūrų, po kalnelių Kraiteliui kloti, Kavojau našlaitėlius, Nėr man tėtušio Sušildžiau piemenėlius, Dalelei skirti. – Daug mano dovanėlių.
Nėr man sesulės Piemenėliai klausinėja: Vainikui pinti, Nėr man brolaičio – Miela saulyte, dievo dukryte, Lauku lydėti. Kas rytais vakarėliais Pakūrė tau ugnelę, Saulė – motušė Tau klojo patalėlį? Kraiteliui kloti. Mėnuo – tėtušis Saulytė atsako, kad patalėlį jai ruošia Dalelei skirti. giminaitės:
– Aušrinė, Vakarinė: 20 Lietuvių tautosaka. Vilnius. 1967, t. 1, p. 534. 21 Dundulienė, P. Lietuvių liaudies kosmologija. Vilnius. 23 Sruoga, B. Lietuvių liaudies dainų rinktinė. Kaunas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, p. 31. 1949, p. 17.
22 Ten pat, p. 26. 24 Lietuvių tautosaka 1967, p. 421. 2351-4728 ISSN
36 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA
Aušrinė ugnį pakūrė, su augalų, gyvūnų, paukščių sferomis, Vakarinė patalą klojo, – kurios sykiu tarsi veidrodyje atspindi žmo- Daug mano giminėlės.25 gaus gyvenimo situacijas.
Tokia dialogiška nuostata ne tik palaiko Oi, ką kalba linelis individą jo kasdieniuose darbuose ir rūpes- Gale lauko augdamas, čiuose, tai kartu ir dvasinio atsinaujinimo, Pamiškėly stovėdams, atgimimo šaltinis, susivokiant platesnia- Papievėly linguodams: me pasaulyje, peržengiant subjektyvios – Jūs nedavėt man užaugt kasdienybės ribas. Svarbu pabrėžti, kad Nei galvelių pribrandint, dialogiškumas pabrėžia abipusį empatiš- Valaknėlių prispėjint. ką susiklausymą. Čia vengiama primesti moderniam žmogui būdingą monologišką Vai ką kalba dukrelė galutinį žinojimą, čia dažniausiai kreipia- Per aslelę eidama: masi klausiant. Panašią retoriką regime – Jūs nedavėt man užaugt bendraujant su augalais ir gyvūnais bei Nei galvelės sušukuot, santykyje su gamtos reiškiniais. Nei kaselių sumastyt.27
– Upele streventėle, Ketina štarelis Upele streventelėle, Ko tekis neperstoji? Ketina štarelis – Ežerai nevelino, Gegelę vesti. Ežerai nevelino, :Čiutelė, čiututė.: Šaltiniai pamačino. Ar tu nerandi – Mergele tu jaunoji, Miške paukštelių? Mergele tu jaunoji, :Čiutelė, čiututė.: Ko verki neperstoji? – Broleliai nevelino, Miške paukštelių, Broleliai nevelino, Margaplunksnelių? Sesutės pamačino.26 :Čiutelė, čiututė.:
Žmogus neužsidaro savo buitinėse Ketina bernelis situacijose, jis atviras visam pasauliui. Pa- Mergelę vesti. saulėkūra vyksta praplečiant gyvenamojo :Čiutelė, čiututė.: pasaulio ribas ir giminės ryšiais susisiejant Ar tu nerandi 25 Sruoga, B. Lietuvių liaudies dainų rinktinė. Kaunas, 1949, p. 25. 26 Lietuvių liaudies dainynas. Darbo dainos. Vilnius. 27 Lietuvių liaudies dainynas. Darbo dainos. Vilnius. Vaga. 1993. VI, p. 389. Vaga. 1993. VI, p. 118.
Mitiniai giminės ryšiai archajinėse lietuvių dainose 37 Sviete mergelių? vidas įsiprasmina turtingame savo giminės :Čiutelė, čiututė.: kontekste, kuris pripildytas dainų ir pasa- kojimų, susijusių su juokingomis, liūdno- Sviete mergelių, mis ar pamokomomis istorijomis. Šios Darbininkėlių? istorijos sujungia visus lygmenis ir visus :Čiutelė, čiututė.:28 laikus, jose reikšmingas vaidmuo tenka ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems. Laikas Žmogus gyvena visu kūnu paniręs čia įgauna visiškai kitokią formą, bendruo- tradicijoje, kur giminių vardai yra ne tik menės pagrindai ir vertybės glūdi praeityje, simboliniai vietos ir laiko ženklai, bet patį o ne ateityje kaip moderniame progreso individą įprasminanti struktūra. Giminės varomame pasaulyje. Archajinis žmogus, ryšiai čia reiškiasi kaip savitas pasaulėvokos skirtingai nuo modernaus, gyvenąs pras- būdas, įvietinantis, įlaikinantis ir įprasmi- mingai ne dėl to, kad naudoja naujausią nantis individą ne tik jo bendruomenės, bet technologinį blizgutį, o dėl to, kad pažįsta ir supančio pasaulio visumoje. Įlaikinimas, savo giminę, yra jos atstovas. Tad giminės įvietinimas ir įprasminimas neparastai svar- ryšiais grįstos mitinės sistemos nėra tik būs gyvenamojo pasaulio atributai, kurie naivios antromofizavimo ar dekoravimo buvo plėtojami dainose susiderinant, suba- puošmenos. Jos kuria prasminį rišlumą, lansuojant ir atnaujinant santykį su žmogaus steigia simboliškai įprasmintą gyvenamąjį aplinka. Kūrybiškai plėtojant giminės ryšius, pasaulį. Žmogus gyvena giminės simbo- kurių gijos pasiekia net tolimiausius visatos linių ryšių tvarkoje, kuri sutelkia giminę kampelius, atkuriama pirmapradė tvarka, tam tikru būdu kurti ir įprasminti savo būtį įprasminama sielos ir pasaulio vienybė. kolektyviai. Jos savitumas steigia ekologine pusiausvyra ir gyvenamojo pasaulio darna Išvados grįstos kultūros pagrindus, kurių atkūrimas mūsų dienomis yra nepaprastai svarbus. Archajinėje lietuvių tautosakoje žmogus gyvena turtingų giminiškų ryšių pripil- Giminystės pavadinimai dytame atvirame pasaulyje. Dėmesys savo prigimtinėms ištakoms, nuoširdus Žmona – pati, patni, viešpatni, boba, bobė, rūpestingas susiderinimas su gyvenamuo- motė, senė, žiuponė, draugė, draugonė ju pasauliu, pagarba patyrimui bei laiko Vyras – diedas, patis, senis, tėvas, draugas patvirtintai išminčiai ir kitos tautosakoje Vyro motina – anta apdainuotos vertybės, kurios moderniame Vyro tėvas – šẽšuras pasaulyje prarado savo pirminę reikšmę, Vyro brolis – dieveris, švogeris ugdomos šeimoje ir bendruomenėje, kur Vyro sesuo – móša, dieverė, moša, švo- bendraujama nuoširdžiai, kartu išgyvenant gerka, svainė, marti, brolaitė kasdienius sunkumus ir džiaugsmus. Indi- Žmonai vyro sesers vyras – mošėnas Vyro brolio žmona – jéntė, ìntė, gentė,
28 Ten pat, p. 377. žentė, jentė, dieverienė, brolienė 2351-4728 ISSN
38 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA
Žmonos tėvas – úošvis Brolio sūnus – brolėnas, brolainis, brolaitas Žmonos motina – úošvė Brolio sūnaus žmona – brolainienė Žmonos brolis – láigonas Sesers dukra – seserėčia Vyrui brolio žmona – laiguonienė Sesers sūnus – seserėnas Žmonos sesuo – sváinė Vaiko vaikas, anūkas – nepotis, vaikaitis, Žmonos sesers vyras – sváinis vaikvaikis Sūnaus žmona – martì, sūnienė Proanūkis – provaikis Sūnaus žmonos brolis – marčiabrolis Anūkės žmona – anūkienė Dukros vyras – žentas, martas, dukrave- Vyras, išėjęs į žmonos namus po vedy- dis, dukterėnas bų – užkurys, priekuras, įkuris, ančkurys, Brolio žmona – martì, marša, brolienė, priimčius, įsodas, namininkas, ateitinys, brolaitė įvestinys, atvestinys Sesers vyras – žéntas, svainis Našlės vyras – preikšas Tėvui ar motinai, patėvio motina – svočia Našlė – preikšė, preikšienė; Tėvui ar motinai, patėvio tėvas – svotas Našlys po žmonos mirties – šeirys, šeiris, Brolio ar sesers vyras – svainis udaučius Brolio žmona – brolienė Vyras po to, kai žmona palieka dėl kito Motinos brolis, dėdė – avynas vyro – gyvanašlis Motinos brolio žmona – ava, avynienė, Žmona, likusi be vyro šiam mirus – šeirė, mūma udava Pusbrolis berniukas – brozė, broterėlis, Žmona be vyro, kuri paliko žmoną dėl brolelis, brotužis kitos moters – gyvanašlė Pusbrolio mergina – brosė, brotužė Antrasis moters vyras – užgulis, pavadas Našlės tetos vyras – dėdbuvis Trečias moters vyras – užtupys, ančtupinis Dėdienė, mirus vyrui – dėdėnbuvė Ketvirtasis moters vyras – bobkalis, kali- Tėvo ar motinos sesers vyras – tetėnas, boba tetulėnas Penktasis moters vyras – bobos baigis Tetos vyras – tetinas, tetutinas, tetulis, Vyro antroji žmona – pavada, antravedė, tetulius antrapatė Močiutės vyras – bobutinas Trečioji vyro žmona – trečiapatė Brolio ar sesers dukra – dukterėčia Sugyventinė, netikra žmona – puspatė, Brolio ar sesers sūnus – sūnėnas pusbobė Brolio dukra – brolėčia Sutuoktiniai – pora, pačiudu, draugystė
Literatūra
Balsys, Rimantas. kai. Etninė kultūra, IV, Mokslo ir enciklopedijų Mokslo ir enciklopedijų 2005. Prūsų ir lietuvių p. 27–58. leidybos institutas. leidybos institutas. mirties (požemio, mi- rusiųjų) dievybės: nuo Buivydienė, Rūta. 1997. Dundulienė, Pranė. Dundulienė, Pranė. Patulo iki Kaulinyčios. Vedybų giminystės 2008. Lietuvių liaudies 2008. Pagonybė Lietuvo- Lietuviai ir lietuvinin- pavadinimai. Vilnius: kosmologija. Vilnius: je: moteriškos dievybės.
Mitiniai giminės ryšiai archajinėse lietuvių dainose 39 Vilnius: Mokslo ir Lietuvių tautosaka, 1967, Mickūnas, Algis. 2016. tyrinėjimuose. Lietuvių enciklopedijų leidybos t. 4. Vilnius. Lithuania and Globali- literatūros ir tautosakos institutas. zation. Vilnius: Mykolo institutas. Tautosakos Lietuvių liaudies dai- Romerio universitetas. darbai, t. XLVIII. Eliade, Mircea. 1997. nynas. 1993, VI tomas. Rėza, Liudvikas. 1964 Šventenybė ir pasaulie- Darbo dainos. Vaga. Lietuvių liaudies dainos Sruoga, Balys. 1949. tiškumas. ALK. Vilnius: Vilnius. II. Par. A. Jovaišas. Lietuvių liaudies dainų Mintis. Vilnius. rinktinė. Kaunas. Lèvi-Strauss, Clau- Gimbutienė, Marija. de, Леви-Строс К. Rėza, Liudvikas. 1825. Maceina, Antanas. 1993. 1994. Senovinė simbolika 2008. Структурная Dainos, oder Littauische Liaudies daina – tautos lietuvių liaudies mene. антропология. Volkslieder, su komen- sielos išraiška – Lietuvių Vilnius: Mintis. Москва: tarais ir straipsiniu dainų dvasia ir pobūdis. Академический „Lietuvių liaudies dainų Parengta Leonardo Sau- Girininkas, Algirdas. Проект. tyrinėjimai“. Prieiga: kos. Tautosakos darbai, 2009. Lietuvos archeo-
40 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 BALTŲ IR LIETUVOS KULTŪRA
ŽILVINAS SVIGARIS
Mythical Kinship Relations in the Archaic Lithuanian Folk Songs
Summary
In the archaic Lithuanian folklore, a person modern one, feels meaningful not because still lives in an open world filled with warm he uses the latest technological device, but lineage relations. Ancient Lithuanian is fo- because he belongs to his kin, he is part cusing on the primordial origins, on sincere of it and representative of all its scope. As attunement to the living world, on respect such, a mythical worldview based on kin- for experience, and time-proven wisdom. ship relationships symbolically expands Old Lithuanian songs intensively express lineage relations, and create meaningful the attitude, which families cultivated from connections, establishing a full of sense generation to generation. The man acquires living world. A person lives in a world of the identity and meaningfulness in the inti- symbolic relations together with his com- mate family-like context, which was always munity. That brings together the kin in a full of songs and stories. These songs and certain way to continually recreate their stories bind all levels and all ages, and not living world meaningfully. This peculiarity only the living but also the dead play a sig- sets the foundation for a culture based on nificant role here. We should emphasize the ecological balance and harmony in the liv- time perception, which is entirely different ing world. That can evolve as an alternative in the archaic Lithuanian tradition. The cultural attitude and prove its superiority, virtues of the community lie in the past, robustness, and validity. That can expand not in the future, as in a modern progress- further and contribute to a creation of a driven world. The Archaic man, unlike the more balanced culture.
Keywords: Lithuanian folklore, mythical consciousness, kin relations, lineage archetype, archaic family songs.
41
FILOSOFIJA IR RELIGIJA
Arvydas Každailis. „Laima-Giltinė“, ofortas, 15,5 × 12, 1986 The Ever Present „Other“ ALGIS MICKŪNAS
There is no question that current debates concerning civilizational phenomena are playing on the background of Western modern modernization; some civilizations are regarded as engaged in efforts to extricate themselves from and even retard modernization – this would be the case with Mid-Eastern civilization (composed of Judaism, Christianity, and Islam), while others are moving at full speed to catch up and even surpass the West and hence enter “world history” as equals – the cases of China and India. No doubt, in all cases there are admixtures of tradition and novelty, the latter being Western modernity while the former a search for roots in order to have a revolution that recoups the past. There are variois ways that an invading power, including colonial ventures, attempt to legitimate their presence to themselves, to the colonised, and the ways that the colonised interpret and resist such legitimations. The essay is a comparative explication of such ways and their failures. The essay shows the modern Western colonization of the parts of Asia, specifically of India, and compare the ontological, metaphysical and cosmological contexts between the West and the East. Such comparisons will show to what extent and why the „other“ is always prersent and cannot be completely incorporated into the colonizing civilization.
Keywords: colonization, legitimation, comparative philosophies, religions and concepts of humanity; resistance, physical destruction, cultural destruction.
Introduction in contemporary efforts by the others to reclaim their traditions by disclosing their It is to late to start with some beginning of roots in a very different ontological and a “pure” civilization in order to compare it cosmological consciousness. Given this to other civilizations, specifically in light of requirement, the methodological prob- colonial and post-colonial discourses. But lematic facing civilizational and cultural what can be done is to accept contemporary researches is very old and very recent. It intersection of discourses and through seems that any method we propose will them to disclose the differences in ontologi- have to belong to a specific culture and cal and metaphysical – even cosmological – therefore could not be applicable to other understanding. This should account why cultures. If we are shaped by our own claim colonialisms failed to subjugate the “other” of cultural immersion that defines every- and the ways the other became “located” thing, even the method, and at the same in colonial contexts but without complete time claim that the method is universal,
success. Such lack of success will be seen i.e. unbound by culture, then our claim is 2351-4728 ISSN
44 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA a contradiction. In addition, such a thesis way would be inadequate with respect does not allow the researcher to “get out” of to the phenomena of our current global her own culture to see its symbolic designs encounters. The focus must be on modes and their meaning unless such a researcher of awareness in order to note how such has a broader awareness - which is her modes either deny or attempt to subsume civilization. (Mickunas, 2019). the other modes, and how both attempts Given this, there might be a methodol- fail, leading to different understandings ogy available through the currently una- and inevitable mixtures with the “others”. voidable phenomena of much broader and (Mickunas, 2002). more pervasive civilizational awareness: In order to understand such differences current civilizations intersect one another and mixtures, it is advisable to discover the at various levels, making visible what each broadest, and most pervasive compositions cultural mode of expression traces of the that, as modes of awareness, are traceable other at the level of civilization. This is in and through cultural symbolic designs, to say, we are no longer capable of being and social relationships. Such compositions restricted to one civilization since we have will comprise civilizational architectonic to already incorporated the cultural means of the extent that the latter cannot be denied the others that trace their civilizational con- without circularity; in its very denial, it sciousness. In this sense, we do not deny will affirm itself. Such architectonic, as will that we belong to a culture, but we also rec- be seen, cannot be a generalization from ognoize that cultures belong to civilizations cultural or social parts, since these, in their and their intersections. Hence, we shall not multiplicities and even oppositions, cannot borrow a method from any civilization be understood in any sensible way within nor from the cultures of civilizations. Due their own parameters. This is to say, they to the current global interconnections the trace their sense from a more pervasive cultures already trace their own and differ- composition of modes of awareness - the ent civilizations - in transition. Whether we architectonic of a given civilization. There do or do not accept theoretically our own are symbolic deviations from a given ar- inherence in a culture, we find ourselves chitectonic, but precisely such deviations in-between civilizations. This means that indicate its significance. Whether members the self constituion of awareness of cur- of societies or cultures think of their civi- rent civilizations, even if not recognized lizational architectonic or not is irrelevant. positionally, is in-between, in transition. They, nonetheless, adhere to its modes of Whether one belongs to Mid-Eastern, awareness. We must note, at the outset, that Greco-Roman, Mayan, Chinese or Indian “modes of awareness” at the most basic level civilization, one has already recognized, at are coextensive with “civilizational architec- the cultural level, ones being in transition tonic.” In other words, whether we speak of between them. This transition, and at times civilizational formations as constituting the confrontation, is currently the unavoidable ways that cultures and societies are organ- methodological consciousness. Any other ized, or whether we speak of transcendental
The Ever Present „Other“ 45 awareness, we are saying the same thing. caution: any attempt to “export” a civiliza- Such architectonic is, in all cases, the way tion by any means would be a presumption the cosmos and reality are understood that only “we” know how the rest of the and taken for granted. This understanding world should live. Even the much lauded pervades and is expressed through cultural “modernization” and even the more famous symbols. (Mickunas, 2002) “postmodernism” should not be given any precedence, since they might be only one Contexts of Interpretation type of modernization and quite different from other types. There are good indica- Sociologists, specifically those who have tions to support this position. In China, historical orientation, are prone to claims Confucian teachings were modernizing that the current upsurge of search for and Taoism was its postmodernity; Islam national or even ethnic identities, are tem- was modernizing, and Sufism was its inher- porary. Nationalities that claim to be based ent postmodernism. Each modernization on ethnicity, are a recent product of the claims to have found some universal set modern West and, as all other temporal en- of standards which include all humanity: tities, are doomed to vanish. Yet such claims thus modern West proposes “universal fail to account for the surge of nationalisms human rights”, based on universal human- and their insistence on reclaiming their ism and secularism, Islam offers universal own identities. No doubt that the socio- Sharia under one Calif, each having their logical understanding is relevant, but only own postmodern extensions. In brief, each at a surface level. After all, such a search civilization “fractures” into various cultures for identity is not possible without a more which become symbolic designs tracing fundamental level of civilizations such that the presence of a more basic awareness: each is recognizable in its identity only in civilization. (Mickunas, 2012). relation to and different from others. Even As mentioned above, a civilization can such notions as “nationalism” or “ethnic- be invaded leading to a question: what ity”, used in the West by sociologists and becomes of the defeated tradition?. Here, it anthropologists, might be an interpretation is necessary to explicate the various modes within modern West. In brief, a specific civ- of invading the “other” and the modes of ilization contains various nationalities and “legitimation” of it – even if such modes do ethnic groups in a way that both are aspects not involve colonialism. One form of such of one civilization and can be understood an invasion is “glory” and might involve a within its context. This then requires the destruction of the other. The “glory” might placement into civilizational context even be used to legitimate a conquest of others, the Western secular civilization with its since the request for conquest is done “for scientific and political enlightenments as the greater glory of god”. We shall see such one among other civilizations. No theory legitimation by glory in major colonial based on this civilization can be privileged ventures. Meanwhile, there is a death of a
as a standard for the others. Thus one major tradition by violence: one culture conquers 2351-4728 ISSN
46 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA another and suppresses it completely, indigenous populations: bringing higher specifically if the conquering culture has a civilization, and the “true” religion for the monopoly of text production. One example salvation of the heathen. In principle, the is what happened to Medetiranen culture sacred images and rituals were located not after Doric invasion. Worldviews, values, only at the lower region, but as the forces truths here belong to the sphere of myths. against Christian divinity, to be guarded What we know about the old culture comes against, uprooted, and fought. Such forces from archeology, such as the palaces of are always there and as the “other” had to Crete or the ruins of Troy. But the contents be incorporated in the colonial tradition: of their way of life are given us in Greek the cunning, less than human, demonic, mythology. We have to guess, surmise, infer but necessary presence in order to maintain by indirection to get some diffused notion the colonial use of power. of the chtonic godesses and gods. The very Here, we can formulate the first rule of term chtonic is already a demeaning word: colonialism: a supressed tradition fades godesses and gods of the dead, of the world out and its presence in the texts of the of shades, of the underworld. It is a world conqueror spells the death of its unity, that we can imagine, dream about, but not since it will be framed by a context alien access. The maternal, as the underworld, to it. In brief, its survival will be locaed in is regarded here, as conquered. It lives in an alien context. shapes of monsters and Minotaurs. This Another, and perhaps more dramatic life of the other, nonetheless, exercises a example of the conquering culture ap- power that the conquering tradition can- pears in the confrontation of Rome with not help but borrow in order to preserve the Celtic and Druidic traditions. Rome its own vitality. This borrowing appears in tolerated the myths of others, as long as numerous revitalizing rituals, wherein the the others obeyed the secular goddess - conquering tradition must increase and Rome itself. Yet this tolerance had a limit. invest energies to maintain the vigilance Britain was conquered by Claudius, well against those powerful foes, the demons educated and most tolerant emperor - at to be suppressed, expiated, and yet demons least in comparison to others, such as that inhabit every image and dominate the Nero or Caligula. Thus what happened is recesses of the psyche. We shall see such not a result of excesses of a power hungry demeaning in modern colonization by and deranged personality, but one that the West of the others, such as India, or expressed the best in the character of Ro- Meso-America. In the latter case, the texts man culture. Claudius’ edicts were simple: and icons of this civilization were burned myths, which promoted the practice of hu- and destroyed, and what we know of it, man sacrifice and head hunting, have to be was transmitted in a different form and eradicated, because they are inhuman, false context by the invading civilization. We ar to the nature of persons, and to the laws of left with Popol Vuh. . But the invasion was peoples (jus gentium). Thus the eradication regarded by the West as a benefit to the of the Druids began, ending with their de-
The Ever Present „Other“ 47 struction. After Rome accepted the cult of civilizations which possess literary tradi- Christianity, the latter completed the task; tions. One main example, in the Western it was better equipped than the Romans at world, is the case of Christianity: first by extermination. Except for few archeological the breakdown and a conquest of Rome traces and few medieval Sagas, which are by Mid-eastern civilization and its cul- less than what is left of pre-doric world, tures, initially Judaism and Christianity, we know nothing apart from the Mists of and then the rejection in Rome of its own Avalon. literary tradition, and that means of the These examples allow us to formulate Hellenic tradition. Christianity rejects and the second rule of colonization: A complete suppresses paganism, and more precisely and irrevocable suppression, leaving al- the literary traditions of Hellenism which most no traces, presupposes that the new were more than pagan. That this literary tradition has a total control of the produc- tradition was subsumed under the title tion and preservation of texts. “paganism” shows the virulence of this The principle issue of this type of suppression. We surmise that large amount interpretation is this: in case of the con- of texts, of which we know only the titles, frontation of the Doric with the early are lost forever. Medetiranian, the Doric culture had only a The suppression was well defined by the rudimentary literary culture. Thus, a partial apologists, the early church fathers and the merger of motifs was possible in the me- early councils before Christianity became dium of more tolerant and less controllable secular power. The acts of destruction fol- oral tradition. But in the case of the clash lowed - most significant among which was between Rome and the Celts, the latter the burning of the library of Alexandria. had no literary tradition, while Rome had This is to say, in order to root out Hel- a highly developed one which had a gram- lenism, it was not enough to destroy the matical and syntactical permanence that al- temples. A literary tradition had to be de- lowed what is possible and what is not. The stroyed. Therefore, the burning of libraries, same happens if the suppression is done by books, and the producers of books became conquest, specifically in conquered places. an enduring tradition. The end of this de- Nothing was left after the conquest of Byz- struction is marked by the forced expulsion antium by Turks, i.e. by Islam, although of philosophers and Hellenistic scholars the literatures survived outside the region, from Athens and other capitals of Justinian. some in Russia, some in the West. Similar They went to Persia, and via this exodus case could be made for the reconquista in the cultural heritage of Hellas could have Spain, whose literatures survived in Islam its renaissance in Medieval scholasticism outside of Spain. Yet the suppression of the and later in European Renaissance. Plato culture locally was as radical as it could be. was back on the scene. The suppression of A more complex case, where the other other literary traditions – at times called retains power in very fascinating ways, is heretical – is a characteristic Christian
present in the confrontation of different attitude toward other literary traditions. 2351-4728 ISSN
48 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA
This attitude, having become a tradition, and Aristotle, but we love wisdom more, can be adopted and extended by cultural and hence can argue against either or both. influences. Thus, in the twentieth century (3) a new morphology emerged: uncom- the Russian Revolution engaged in the mitted reports of all kinds of facts, events, destruction of texts as well as the writers and opinions. The Hellenic tradition, and of them; Nazis did the same, and Chinese through it the Roman empire, internalized cultural revolution repeated this Christian diverse literary traditions which became a tradition. In this sense, 20th century has topic of “histories.” What these histories re- seen some of the most archaic methods quired is a new “art” to manage them, and to deal with literary traditions that are re- thus to have a unified literary tradition; garded as condemnable, false, against the the latter became philology. The modern interests of “history”, the “people”, or some Renaissance, as universal wisdom, origi- invented “purity of a race”. nates with the ancient art of grammar – the Let us return to the other modifica- philological hermeneutics. Here, the ideal tion, i.e. a confrontation of two traditions of humanity and empire became identical that are literary, yet incapable of complete and Claudius, who went after the Celts, was colonial destruction. This is the case at its examplary expression. another level when Christian efforts to Having become Mid-eastern, Rome’s destroy completely the Greco-Roman church fathers rejected the Hellenic tradi- tradition had to “internalize” some of the tion, although they were educated in it. By latter. How does the supervening tradi- winning, they had to use the techinques of tion “stores” suppressed texts, or what is the conquered, and the technique was the suppressed in texts, for further use? This art of grammar to be applied to the scrip- is possible due to the fact that in a given tures. The second move was determined literary tradition there is a split up into by the principle of hairesis. But to identify rivals among texts. Thus. in the West, the a heresy one needs logic to show the differ- initial rivalry is between Middle Eastern ence between true and false. Technology for cultic texts and philosophy/science. The this was offered by classical philosophy – latter was the Hellenic civilization which such as modified Aristotelian categories. also dominated the Roman empire. Here, The result: rigid system of dogmas. In this (1) political and legal tradition and power context, most of the philosophical herit- separated itself from other literary tradi- age, that found its way in Christian herit- tions. In the Roman empire one could age, appear in disguise. What happens to follow any literary tradition as long as one this heritage is well examplified in Slavic recognized that the political and juridical literature; there no sources were available tradition existed separately and needed to make comparisons, and hence all the no justification from any other tradition. traces of Hellenic tradition were regarded (2) the literary tradition of philosophy in- as authentic ideas of church fathers. Yet ternalized mutual rejection, although not these very ideas had the power to initiate suppression of other truths. We love Plato a Renaissance.
The Ever Present „Other“ 49 Here, a new system was developed that ated activities. Even when cultures speak in became a tradition. A set of texts in writing moralizing terms, they are framed in sym- was developed by highly educated persons. bolic story and mythical designs and the These texts were also designed to eliminate dramas enacted in them. It ought to be clear heresies and thus to determine rigid stand- that symbolic designs and dramatic actions ards for all aspects of life. Compared to are only partial expressions of civilizational Hellas, this was archaic, since its center had architectonics. It is possible to analyze such one eminent text, purportedly reporting partial components, and even to find efforts an eminent event: The New Testament as to unify them with other components, the Eminent text is constantly appealed to in order to offer a theory of civilizations. as the final arbiter of all other claims. This But what is of note is that such efforts and means that the text becomes dominating theories are equally symbolic designs and and exclussive. Yet, as just pointed out, it comprise another partial expression of a already incorporated the logic of philoso- specific civilization. Thus, while respecting phers both as rigorous means of thinking the works of such notables as Dumont, Ei- and as heresy. And this arrangement lends senstadt, Weber, Gebser, Toynbee, Nelson, power to the suppressed tradition, leading Kavolis and others, we also should point the oppressive tradition into a crisis. The to some reservations with respect to their crisis was well accentuated with Reforma- theories. First, all are close adherents of tion. Luther accused the Catholic church the modern Western categories, used as a for placing philosophy – paganism and sec- methodical network for the analyses of all ularism – next to the eminent text, the New civilizations, and second, each takes one Testament. The latter is the only source of civilization as a “norm” or a “standard,” truth and can neither be legitimated by and regards others as abnormal deviations. philosophy, nor does it need logic to prove Even various theories, such as sociology, the truths of the eminent text. psychology, literature, economy, are sym- We can now formulate the third rule of bolic designs and express a specific civiliza- colonialism: If a conquering literary tradi- tional architectonic. A good example points tion suppresses another strong literary to cross-disciplinary connections which tradition, then it is forced to incorporate might be relevant only to symbolic designs the conquered tradition and attempt to of one civilization. Thus, the Freudian divi- use it against the conquered tradition. Yet sion of the human phenomenon into Id, the very use can turn gainst the conquer- Ego, Superego, reflects the Western modern ing tradition and thus create a crisis. social division of humans into three classes: lower-working, middle-managing, and Comparative Civilizations higher-ruling. Just as Id strives toward Ego, the working class strives toward the middle Some of the more interesting elements in class. Yet through such theories and their civilizational modes of awareness are cul- various inter-disciplinary connections,
tural formations and dramatically accentu- even civilizational theories that purport 2351-4728 ISSN
50 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA to unify other theories, there appear Indian civilization. This claim should not the phenomena of awareness as specific be confused with some notion of a priori civilizational architectonic – in this case, positing of a hypothesis; all hypotheses as- Modern-Western. sume an a priori of their own civilizational In light of such issues, our understand- architectonic of ontology, metaphysics and ing of modern Western colonialism, using cosmology. In this sense, the disclosing of the above explicated “rules” of oppres- such architectonic is a way of providing sion, will shift to ontological, metaphysi- both mutual comparisons, differences and cal and cosmological domains which no the ways that each civilizational architec- specific theory can embrace, but yet every tonic shows mutual limits. theory will respect. The reason for such a Most diverse theoretical trends in con- move is necessary because the mentioned temporary West have defined the nature scholars of comparative civilizations of reason – indeed its very essence – to rest their claims on the great variety of be instrumental, named ideologically as multi-disciplinary social-cultural phenom- “pragmatic”. (Habermas, 1970). Given this ena, without noting that such phenomena pervasive claim, we are compelled to reflect are variants of the most basic awareness from it and to decipher the birth of modern comprising civilizational architectonic. At Western civilization that would comprise this level, it is possible to avoid the charge the conditions for the final emergence that any comparison is a translation and of this type of rationality. The following thus interpretation. (Mohanty, 1992) If that discussion will focus on the arguments were the case, then we would revert back intended to decipher the ontologically to Western modern/postmodern multi- understood “nature” of things and humans, discursivity, resulting in “my discourse says arguments which will lead to the basis of this and yours states something else”. technological and, in the final analysis, Methodological grounding of compara- power conceptions. And the basis emerges tive studies of civilizational colonialism from the classical problematic with the and its failures is best accomplished by an debate concerning the priority given either explication of ontological, metaphysical to the holistic-qualitative conception and and cosmological awareness. The latter is awareness of reality, where things are expe- not some universalization from particular rienced within the limits of their essential cultural symbols, but, without any critical differences, or to the atomistic-quantitative reflection, is transparent through them. ground where all things are aggregates of Since modern Western ontology, meta- “smallest” material parts. The latter is a physics and cosmology comprise the basis postulation of an ontological assumption of this civilization, and since it is prolifer- in face of a classical dilemma concerning ated as globalization and, at the outset, “parts and wholes.” The problem of the as colonization, it is necessary to outline whole and parts is concerned with the its architectonic. Its limits will appear in question of the ontological priority of the its difference from the “other”, such as whole over the parts, or of the parts over
The Ever Present „Other“ 51 the whole. This question includes the issue tulation of mathematics as a basic method of the attributes of the parts and the whole: to construct reality. This suggests that the does the whole possess attributes of its selection of mathematical metaphysics as own, as a whole, or do its attributes equal a method is done on the basis of a will to the sum of the attributes of the parts? The control, to master the environment. It is modern resolution of this issue comprises quite clear that if we know how to define the ground of instrumental reason and something mathematically, we also know indeed of technological conception of the how to make it. Metaphysics in the math- environment and – finally – of the human. ematical form as a method is, in principle, Modern thinking takes for granted that technical. It contains rules of construction the basic ontological given is “atomistic”, and resultantly such rules can be applied on that is the universe is composed of the anything in a way that the very application smallest parts, while the whole is a sum of will force the thing to assume mathematical such parts, leading to the conclusion that requirements. Since it is already assumed the qualitative characteristics of the whole that the basic ontological constituent is an which humans perceive do not belong to atom, a part, a building block of everything the atomistic-objective reality. Thus, the else, then the proper approach to such con- wetness of water is not a characteristic of stituents is quantitative. The result is a most oxygen and hydrogen, but a subjective “ap- convenient conjunction of metaphysics and pearance”. This suggests that if the whole is ontology where metaphysics determines a sum of parts, then there is no unity of a the structure of ontological reality. But this whole; everything is an aggregate of mate- metaphysical method, and this ontologi- rial parts in space and time. The modern cal base take for granted that there are no Western cosmology is simple and primitive: essential distinctions, no qualitative dif- space is defined by things being one next to ferentiations among the objects composed the others, and time is a sequence of things of the “atomic” parts. one after the other. This conception of the The next step introduces a question cosmos can extend to the “beginning” and which is concerned with the “realization” from now to the future, but it is a condition of the mathematically calculated mate- for the understanding of everything as hav- rial parts. This is to say how do these ing a cause. We can calculate sequences of quantitative, ideal manifolds can become causes one after the other and thus be in thing-like, real? Precisely when the ideal, a position to speak of present conditions mathematical factors can be used for the and future results. The consequences of this possibility of the production of the calcu- ontological decision were well developed by lated entity. Since mathematical procedures Galileo in natural sciences, and accepted are at base “technical,” then, when applied by Descartes as the ground of his subject/ to a quantitatively conceived reality, the object dualism. same procedures are productive of reality. The access to the objective reality is not This means that mathematical definitions
perceptual but based on the subject’s pos- are both productive and causal. Obviously, 2351-4728 ISSN
52 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA this procedure requires human physical for more improvements – ad infinitum. intervention in the reified nature. This is The conclusion: the purpose of progress the ground for the modern assumption of is progress. The latter is a global promise the “labor theory of value”. Reified nature to “develop” and “improve” everyone’s is mechanical and has no value: thus the material well being – of course everyone modern subject, by remaking the environ- must submit to the power of monological ment into his “products” gives nature its ontology-metaphysics-cosmology of mod- value. The result is a causal-conditional ern West and “to join world history”. The conception; if we arrange the material ag- conceptions of “progress and “development” gregates in a particular way, then we shall are ontological and metaphysical legitima- get a predictable aggregate as a result. tion for the claim of the “burden of the The result of modern ontology, meta- West” to civilize the others, to lift them out physics and cosmology is power in the form of ignorance and superstition – to draw them of control and mastery. The latter appears into “world history”. The latter is based on in numerous expressions, from Descartes’ modern Western civilization as progress. conception of science as a means for the (Mickunas, 2012) practical controls of “nature” through Bacon’s unabashed pronouncements of sci- The Others ence as an instrument of human domina- tion of nature. If there is still something that “What happened” lamented Churchill, escapes human understanding and power, “that a naked fakir chased us out of India”? then the human is still in an inferior posi- This astonishment reveals a fact that all the tion to nature. Only when all the secrets efforts to subdue and incorporate the other will be deciphered and ruled by humans, into a colonizing monologue is, in princi- then he will be totally autonomous and ple, impossible. To understand the case of all his surroundings will be remade in ac- colonial India, we must first disclose the cordance with human wants and ultimately very different ontology, metaphysics and will. It is important to note that for Bacon cosmos which constantly explode that of the “secrets” of nature will not be disclosed the modern West. The difference between by careful and direct perception, but will the Western, specifically the British-em- be “tortured” out of nature by usung the pirical civiloization and India is this: the instruments of inquisition. The terms focus of the West is on “things” or “objects”, “mastery,” “control,” “work,” etc., comprise a separate from each other and closed within syndrome dominating what could be called themselves. As discussed, for modern West “the underside” of modern civilization. the universe is a sum of things, regardless of The increasing control and power leads how well divided into the “smallest” things, to the modern notion of “progress” such called the atoms, arranged in a linear time that every achieved product, a machine, a and deployed in a space with locations for computer, becomes means for “improved” things. For India, meanwhile, the “things” products and the latter become means are a momentary conjunction of cosmic
The Ever Present „Other“ 53 playful energies, constantly exploding and local stories of some region to become in- recreating different momentary formations. tertwined with the grand texts as a strand In brief, things are “cosmic” and cosmos in them. This is known as an intertwining consists of erotic energies, playful time and of the great and the local. (Redfield, 1955). space, dancing galaxies and divinities, all From this it should be obvious that no ac- intertwined and mutually alluring. And this tion or event can be explained in a causal is the essence of the confrontation between sequence, since the latter is a momentary India and the colonizing British empire. continuity, incomprehensible without the Before addressing metaphysics, ontol- vowen tapestry. ogy and cosmos, it must be pointed out Another, equally significant, although that various terms such as “religion”, or hardly noticed, feature denying causal se- “doctrine”, or even “theory”, are of little quence is the way the stories are recounted. importance for India and belong, just as Our Western metaphysics askas “why” and Hinduism, to colonial interpretation. What “what” implying a thing and its cause. If is important is “correct practice”, orthop- we survey the telling of the eminent sto- raxy. What person does rather than what ries of India, we find a prevalent question he believes is the final criterion. One can katham/katha: how. Thus one asks “how” be a democrat, an atheist, a communist, a the eminent texts became popularized, or magician without being judged concerning “how” is this great tradition transmitted, his character. His actions, as karma lend and one always find a strand in retelling him a specific recognition. (Staal, 1989). which involves and shifts other strands. This claim is completely dependent on the “How” explication is much broader than presence of traditional eminent texts, such all other forms of asking, not because it as Ramayana and Mahabharata which are forms a ground, but sets all other forms of the educational backbone of the popula- asking adrift without an anchor in a play tion. They do not offer a specific position without substantial players, since they but are composed of strands which form too are in transition. Perhaps this play of an interplay without a claim that this or interplaying plays is quite obvious in the that strand is of essence. There is no way to case of Ramayana. study a particular “doctrine” by excluding TheRamayana, as adikavya, or the first others. This also relates to activities: one poem, of traditional description is at least may start as a guru, shift to trade, secular 2500 years old. The story is present in many politician, while fusing all those strands languages, including Tibetan, Laotian, Ja- only to recreate them into a saintly writer. vanese, Chinese, Malaysian and Sinhalese, Thus, there is no one claim as to the au- enjoying a popularity stretching over south thors of the two mentioned eminent texts. and south-east Asia. All efforts to trace (O’Flaherty, 1980). The intertwining, and the original, in its oral presence, are to no retwining is general/local in the sense that avail, even though the transcreators of the the texts are understood in their variety English critical edition of the Ramayana
of strands which immediately involve the insist that the version from south India 2351-4728 ISSN
54 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA is the most pure and free of corruptions, itself not only included contextual inter- while the northern version is more shal- pretations but also was continually over- low and even vulgar. As is the case with all taken by new tellings, variations and, as “original” texts, this does not point to the mentioned, local stories. In oral rendering, location of origin of the story, even if some the storyteller interactively works in the attempt to lacate it in the Koshala-Magadha local context of the telling, spices the story region of central India before the rise of with familiar, intimate references which Buddhism and the Magadhan empire in relate to the immediate life of the listeners. 600 BC. Were made. Thus it is difficult to Stories linked to the Ramayana proliferate, locate the Ramayana in terms of an ethnic repeat, and many tellings counter others; or even national group, given its lack of each performance is, in literal terms, a new specific origin within India and its popu- telling since it cannot exactly reproduce an larity throughout southeast Asia. Rather, earlier one. Thus, the Ramayana is trans- the text becomes located under colonial formed every time and the text is available impact with an emergence of postcolonial only in its transformation. As a continually modern nationalisms. Ramayana takes on performed text, it is not an epic distanced the color of a national epic; in the language from contemporary life; its power in con- of the dominant elite, it becomes part of temporary social life is very evident in the national heritage, national tradition. This is way the Ramayana has been used by the intrinsic to the construction of nationalism Hindu nationalists. itself, which creates for itself a sense of an Rama the divine hero of the epic and enduring deep past from time immemorial Ravana, the demon whom Rama kills, are and surviving as historical essence through both equally revered; in fact, in southern centuries or, to speak with stories of Indian India, Ravana emerges as female deity time, through Yugas (eons). signifying the dark, vital power which is The text is performed as ritualistic reci- absolutely necessary to maintain the cosmic tation, formal, community story-telling by rhythm of light and darkness. Thus the professionals, as varying forms of dances, text contains in itself self-demolishing ele- dramatic arts, shadow play, puppet play, ments which point to its unusual resilience. festivals (Ramanujan). The spoken or Many variations are counter stories and in performed text has its life in its enact- oppostion to the Hindu movement which ment, and not as a book. In this sense the made Rama into a propaganda figure. The “text” is equivalent to an aesthetic cosmos, tribal members in Maharashtra devised articulated in numerous ways and media. a new telling in which a lower caste who Printing in India is only around 150 years is killed by Rama becomes the hero. In old, and much of oral tradition is preserved the versions of Ramayana sung as songs through mnemonic devices devised from by women in Andhra Pradesh, the songs the Vedic period . The Ramayana did exist all center not around the Rama/ Ravana as copy, as manuscript which was copied battle but around Sita, her meeting with from region to region, but the written text Rama, her relationship with Ravana. One
The Ever Present „Other“ 55 factor common to most performance is would jump over the ocean and find Sita its fragmentary nature, since most of the before anyone else. time only a part of the story is performed. If experience can be a valid guide, then In this sense, the whole text is present as a it is obvious that “life” is continuous living background of suggestion, allusion, which and dying, continuous transformation of the presentation of any part may elaborate. what a person is, continuous dissolution of Thus songs, classical dance, miniature one set of actions to which an “identity” is painting, sculpture, temple art, all present attached in favor of different set of actions, scenes from the Ramayana and not the having different identity. Thus, such identi- whole text. The first film made on the ties come and go on the background aware- Ramayana was Lankadahan, the burning of ness that everything changes – any identity Lanka, in 1917. It depicts the monkey Hanu- is a mere symbol that signifies nothing, or man, the powerful helper of Rama, burning at best it is maya. In this context, Buddhism down the city of Lanka over which Ravana does not offer life after death, some heaven rules. Complete readings of Ramayana do of bliss, but an escape from both, life and take place, for instance, the professional death, a discovery of an awareness that does storyteller in the famous Hanuman temple, not belong to this duality. With the dissolu- Sankat Mochan, in Benares, takes over 700 tion of this duality, there is also an aban- hours in two years to complete a single tell- donment of such notions as the beginning ing. In the case of the festival of Ramlila, the and the end of life. As Zen interprets, this whole city of Benares is turned into a stage; continuous “impermanence” of everything each locality simultaneously presenting undergoes “arising and ceasing”(shometsu different sections and strands of the Rama- suru mono). (Mickunas, 2018). This avoids yana. Thus as Ravana is abducting Sita on the ancient Indian traditions of “reincarna- one location, Rama is planning battle to tion” of some life in a different form, and win Sita back in another, Hanuman crosses “transmigration” of souls from one real the sea to reach Lanka, Ravana’s kingdom, place to another. Such a transformation and so on. These presentations rob the story presumes that despite “another life” the utterly of its linear narrative value since soul is the same. the context of the audience deprives the To wish to continue as the same, as performance of its linear sequence: strug- having a continuation, is a “thing” ontology gle, climax and resolution. As mentioned of thew West, not present to Indian experi- above, this node of understanding abolishes ence. To realize the “arising and ceasing” the understanding of events as causally con- is at the same time, to recognize the “law” nected. Everything happens all at once; it of everything, the Dharma. At this level, is impossible now for Ravana to carry Sita Buddha, the awakened one, equals the away without evoking his eventual defeat realization of this Dharma. This realization by Rama; it is impossible for Hanuman to is not some personal or humanistic “salva- make a quiet entry into the story as mere tion” but a cosmic awareness wherein all is
helper without the anticipation that he in constant passing, including divinities, 2351-4728 ISSN
56 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA despite their apparent “eternal” continuity container for the movement of things “in” Such awakening also reveals that beneath such a container. The latter is interpreted arising and ceasing there are no permanent by metaphors such as “empty” and the things, no substances, no laws governing all relationships between things is measured phenomena; even if one were to conceive by the empty distance between things from of laws, one would have to recognize that here to there, from our galaxy to Androm- they too come and go, indeed, in their very eda, from earth to moon, from my house to coming they are also going, passing: at base, your place. If we relate, we do so as stable there is nothing – sometimes called by Bud- things; thus we eat cabbages, bread, bugs, dhists “the great death.” The latter is one “unborn babies” (eggs) and treat them all way of liberating oneself from the constant as sources of our ability to perform tasks, living and dying in a very unique way: the as “energy.” Above all, everything is a sum realization that in the final analysis what of the “building blocks” of the universe. At shows up as nothing, is equally a realiza- the outset, India regards the “things” of our tion that the immediacy of constant living environment, and ourselves, as momentary and dying is equally nothing; thus living confluences of cosmic “energies” Shakti, this realization is Nirvana. This realization that are at play lila, without any purpose, allowed Buddha to abandon his ascetic direction, time or eternity. contemplation and to turn toward direct- To better understand the notion of lived awareness in this very happening of change – without temporal sequence, the life and death. There is nothing mysterious text Mahabharata could be of assistance. about this realization; this is how arising The text discloses precisely the inextrica- and ceasing opens a realization – an awak- ble inherence of a cosmic dynamics in all ening – to our own continuous participa- events, signified by a main figure –Drau - tion in the cosmic play of energies, with padi. The legendary poet, Veda Vyasa, sets nothing to hold onto. a tone for the interrogative exposition, We should introject a cautionary note; suggesting that the entire texts can be un- it is indeed the case that the constant re- derstood if it is to be regarded as an answer minder concerning impermanence of all to a question: not what or why, but how did things is characteristic of Indian tradition it all come about. The text starts with a scene in general, but in a cosmic rather than onto- where king Draupad is expecting a birth of logical sense. Ontology for West means that a son. Instead, a female, Draupadi, is born natural things, plants, animals, humans, in full blossom from her own fire – agni, clouds, change, but only phenomenally, and thus discloses the origin of all entities since they also have an essential component and events: cosmos. After all, she is also the that remains constant: one is born as hu- irresistible kama – eros, for whose hand nu- man baby, grows, changes weight, height, merous warriors strife; she mocks them and matures, grows old, but one is still a hu- plays with their passions, and thus she is man, even if an old human. The cosmos, lila – cosmic play; she has power over their meanwhile, is regarded as a space-time desires and thus is shakti; she promises and
The Ever Present „Other“ 57 withholds, and thus she is maya – veil, and temporal appearances of things – maya. she is also kali – all dissolving time. While She is the supreme energy of the universe, the story is vast, its all pervasive dimen- the miraculous amalgamation of all pow- sions are cosmic. Whatever appears as a ers of Brahma, Vishnu and Shiva, creation, person, a thing, an event is a manifestation preservation and destruction. The figure of of the cosmic energies – shakti, their cos- Kali has been depicted by various forms, mic play – lila, their playful passion – kama, its terrible presence was a reminder to the the momentary appearance of gathered human of his/her temporary cosmic posi- energy at play as things (humans galaxies, tion, and thus a sign of equinimity. In face trees, planets) – maya, and their temporal of Kali, one can do everything, since there dissolution, kali. Having this awareness that is nothing that one can lose that is not being for India “ontology” of things is maya, a created and lost inceassantly. Yet colonial momentary conjunction of cosmic play of ontology made her into a “distorted figure” passionate energies, it is possible to note of a normal thing – such as a woman or a what colonial imposition of Western ontol- mother, resulting in a claim that India has ogy and linear time-space mean. no sense of propriety and civilizaed under- standing of reality. Colonial Layer The modern West has invented ontol- ogy of things, and humans as bodily beings Indian sculpture was first viewed by the with “internal” subjective features such British travellers, for example the figure as feelings and morality, where the body of goddess Kali, as diabolic, monstrous, is regarded to be “immoral” and must be demonic, for she is so colossal, so huge hidden, dressed in layers of clothing. In and monstrous, terrible, that there is no brief, naked body is to be hidden and its beauty in her size and numerous arms. The open display is immoral, low, uncivilized British said that Indians don’t have a clue and even condemned. If there is passion, of anatomy, they don’t know how to draw joy, love, then they must be understood as and hence render in art the real shape of possession of a subject accessible by various things. This very judgment immediately psychological methods, inner reflection, reveals the ontological-cosmological differ- and ruled by moral codes. Meanwhile for ence. The British missed the cosmic in the India, there are no body which is closed Indian art and thus measured the latter by upon itself with its interior states, and Western ontology of “proper things”, while there is no universe with empty space and Kali was one form of shakti, (energy) pre- sequential time. Rather, the universe is sent in Hindu mythology and aesthetics as erotic, playful, energetic, and the human the all powerful Saguna Brahman form. As is completely intertwined in such universe mentioned above, various strands of stories without exteriority or interiority; there is mix, intertwine, form diverse strands and no barrier between the passionate, explod- dissolve. Thus Kali is the play of shakti, ing, excessive body, depicted in all sorts of
awesome play of kama, and a weaver of arts and myths, and the cosmic fire and pas- 2351-4728 ISSN
58 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA sion. In other words, the human is dressed ploding shakti energies, visible with every in the cosmic eroticism and any barrier sculpture, became a surplus labor power. would mean a closing off from the cosmos. The Shiva lingam, as an exploding universe, In this sense, there is no shame or immoral- became a hard phallus signifying an engi- ity to participate and be coextensive with neering shaft on which turns the produc- the playful passionate, energetic universe, tivity of the entire empire. The pliable and its dance and rhythms. graceful bodies became hard. Thus, India When the British came to India, driven was on the way to be civilized and properly by “moral burden” to civilize the back- dressed. The indelible scars left by colonial- ward world, they encountered a situation ism and the efforts to restore Indian tradi- that was drastically “shameful”. Curved tion through aesthetics ran into a cultural statues, gyrating their incomprehensible wall, including the metaphysics of morality, movements, girls dancing in temples with such that to create art works expressing the suggestive gestures, people bathing in the cosmic dimensions of playfulness, cosmic holiest river naked, and scantily clad men fire and passion, are regarded as degrading and women – the latter in rainbow colored and shameful. Yet such works and, indeed, saris exposing their brown skin – sights that the traditional shrines full of erotic nexus, make any gentleman’s civilized eye wince. such as Khajuraho, became exotic sites for What can one do but endure those sights sex voyeurs – the tourists. to fulfill one’s “civilizing duty.” How to ac- As mentioned in the logic of sup- complish this duty is quite obvious: dress pression of the other by demeaning and the natives not only in cheap khaki pro- demonizing, we find the same logic in duced in growing sweat shops in England, colonialism. The great works of art – their but above all in British moral metaphysics capture of the cosmic dimensions, is re- requiring a psychological subject incased garded as things – naked human sculptures, in a physical body. The subject must be in without moral dress. charge of and ashamed of its naked body. For example today, in the art scene in The swaying gait, the cosmic body rhythm, India, all these forms, the Mithuna sculp- had to become “serious” and upright and tures, (the kama in excess) and figures the swaying dances of the temple goddesses surely took on a major shift in interpre- were reduced to alluring street girls for a tation with the entrance of colonialism. price. The straight and upright body had to The forms/figures were pushed into the assume a functional, lineal time and three background and also their visage became dimensional space to fit productive require- transformed in meaning. The forms shift ments of the empire. The play of cosmic from the mythical-cosmic presence to be- kama that connected all to all, became a coming images of material, spatial bodies, libidinal drive deemed to be a source of with exposed organs. Where once the dy- subjective energy required and harnessed namism and the drives were, to a great ex- for the production of surplus value for the tent, impersonal, now they tend to become empire. The cosmic body excess, the ex- personal. What once was comprised with a
The Ever Present „Other“ 59 cosmic nexus and an over abundant force to morally rotten. A classic example of this disclose the all pervasive cosmos, and the is Sudhir Khakar’s (1978) work on Indian display of such arts that comprised lila play sexuality. He sees the main psycho-sexual of kamic passions, explicitly depicting the problem in male children as the work of cosmic union and dissolution, was reduced the ‘bad mother’ or the sexually devouring to bodies in space and time. The colonial phallic woman. The Kali spectrum of god- period introduced the emotional response desses, the apsaras, now are reduced to and to art: the fear, disgust, anxiety and indeed embody modern aspect of the overwhelm- abstract feeling of approval and disapproval ing sexual mother. For Khakar the male of pleasure or displeasure, and degradation child feels castrated by his mother – she to a lowest aesthetic value. The emotional is the presence of the bad mother, the Kali reading of art shifted the gaze away from that looms in front of the male children. cosmic passions and their serene apprecia- Stereotyped notions of the goddess Kali, tion. A few examples of the colonial and haunt the European mind; this can be seen contemporary period show that the colo- in the following observations by Moore- nial period indeed brought in the question house (1974): He insists that the very name of morals, moralizing, gender, genderising of Calcutta is derived from the symbol of issues into art. The British even said the fear and evil. All representations of Kali are sculptures at Khajuraho were extremely designed to frighten an illiterate and su- indecent, obscene and offensive, specially perstitious mind. Obviously, placed in the to find them in the temples that professed world of shadows, she haunts the Western to be erected for good purposes on account mind and must be constantly present in of religion. Everywhere there are number order to be guarded against. The guarding of female figures who are represented is expressed in extreme case of Western dropping their clothes and thus purposely fear of the presence of inescapable, cosmic exposing their persons. kama – even if it is reduced to sexual allure- While these image were completely ment. In 1910 Bangalore Nagaratnamma re- misinterpreted not only by the British dur- printed a classic text of an 18th century poet ing colonial times, but also in contempo- Muddupalani, titled Radhika Santwanam – rary India. This misinterpretation, even by Appeasing Radhika. The text contained the Indians, is present in the vision of oneself classical cosmic dimensions of passion, fire, as the other – an Indian making a judg- rhithmic balance, playful erotic allurement ment about one’s own traditional images in and energy. This was too much for the co- terms of colonial ontology as the “civilized lonial rulers who declard the text to be bad norm”. Here a self-understanding subjects for moral health of British Indian subjects. itself to become the other, the inferior and The text must be banned and resultantly, hence, having now achieved the status of British police commissioner, Cunningham, being civilized and scientificallly educated, confiscated all the copies. (Tharu and Lalita enlightened, use the same western logic to 1991). There is hardly any need to mention
regard their own art as inferior, lewd, and that “morality” was Christian, as another 2351-4728 ISSN
60 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA aspect used to legitimate the oppression of the cosmic dimensions, a mere appear- Indian civilization. ance of stability, a maya, not to be taken seriously. Since for colonial rulers such Postscript appearance was the sole reality, for India it could be declared asat – non-being. Since Given the metaphysical, ontological and it was nothing more that an appearance, its cosmic understanding of two civilizations, only presence was an attachment to it. But one colonizing the other, it should be obvi- if Indian population refused to be attached ous that the other, for the colonizer, was not to it, then the colonial ontological reality only present, but dangerous – the colonizer would cease to be. In this sense the move- could not contain the other in its own nar- ment of non-resistance was premised on row monologue. Such an inability allowed the non-being of all “things” British – after the “naked fakir” to expel colonialism from all, there is nothing to resist. The Western India. Let us make this clear: the Western ontology of “things” was exploded by the ontology of things in linear space and time, uncontainable cosmic awareness and prac- for India, was a momentary confluence of tice of India.
References
Chanady A. (ed)., Latin on and Culture, (Greece: (New York: Nova Scien- Universiyty of Chicago American Identity and Athens, Vol. 2, Issue 5, ce Publications, 2018). Press, 1955). construction of Diffe- Winter 2002). rence, (Minneapolis: Mickunas A. Formas Staal F. Rules Without University of Minnesota Mickunas A., “La para Comprender Mening: Ritual, Mantras Press, 1994). estetica como creacion las Civilizaciones, and the Human Scien- y transformacion de (Guatemala: San Carlos ces, (New York: Peter Habermas J., Technik la consciencia de la Universidad, 2019) Lang, 1989). und Wissenschaft als realidad,” in El Mundo “Ideologie”, (Frankfurt: de la Cultura Quantica, Mohanty, J.N. Reason Tharu S. and Lalita K. Suhrkamp, 1970) ed. Manuel Caro, (Port and Tradition in Indian eds., Women Writing in Royal 2002). Thought, (Oxford: India, (Delhi: Oxford Kakar S. The Inner Ohford University University Press, 1993). World, (New York: Ox- Mickunas A. The Divine Press, 1992). ford University Press, Complex and Free Thin- Thompson E. Historia 1978). king. (Chesterhill, N. J. Moorehouse G. Callcu- y religion de los Mayas, Hampton Press 2012). ta, (Harmondsworth, (Mexico City: Siglo Menon R. Seductive 1974). Veintiuno, 1980). Aesthetics of Postcoloni- Mickunas A, Pilotta J. alism, (Chesskill, N. J. Civilizations, Cultures, O‘Flaherty, W. Women, Hampton Press, 2010). Lifeworlds, (Vilnius: Androgynes, and Mykolas Romeris Uni- other mythical beasts, Mickunas A., “Cons- versity, 2012). (Chicago: University of ciousness in Transition” Chicago Press, 1980). Intersections, the Journal Mickunas A. From of Global Communicati- Zen to Phenomenology, Redfield R., The Little Community, (Chicago:
The Ever Present „Other“ 61 ALGIS MICKŪNAS
Visuomet esantis „kitas“
Santrauka
Neabejotina, kad dabartinės diskusijos Esama įvairių būdų, kaip įsiveržusi val- apie civilizacijos reiškinius vyksta Vakarų džia, taip pat ir kolonijinės įmonės, kurios modernizacijos fone: kai kurios civilizacijos mėgina įteisinti savo buvimą patiems sau, laikomos siekiančiomis išsilaisvinti iš mo- kolonizuotiesiems, kaip ir yra būdų, kuriais dernizacijos ir netgi ją atitolinti – tai būdin- kolonizuotieji aiškina ir priešinasi tokiems ga Vidurio Rytų civilizacijai (kurią sudaro įteisinimams. Šis esė yra tokių būdų ly- judaizmas, krikščionybė ir islamas); o kitos ginamas ir jų nesėkmių paaiškinimas, juda visu greičiu, kad pasivytų ir netgi pra- parodantis šiuolaikinę Vakarų kolonizaciją lenktų Vakarus, taigi, kaip lygūs su lygiais Azijos regionuose, konkrečiai Indijoje, ir įeitų į „pasaulio istoriją“ – tai būtų Kinijos ir palyginantis ontologinius, metafizinius ir Indijos atvejai. Be jokios abejonės, kalbant kosmologinius Vakarų ir Rytų kontekstus. apie civilizacijas, visuomet esama tradicijų Remiantis šiais palyginimais, atskleidžia- ir naujumo derinių: pastarasis būtų Vakarų ma, kokiu mastu ir kodėl „kitas“ visuomet modernybės atvejis, o pirmasis ieško šaknų, išlieka ir negali būti visiškai įtrauktas į kad kiltų praeitį susigrąžinanti revoliucija. kolonizuojančią civilizaciją.
Esminiai žodžiai: kolonizacija, įteisinimas, lyginamoji filosofija, religijos ir žmonijos sampratos, pasipriešinimas, fizinis sunaikinimas, kultūrinis sunaikinimas. ISSN 2351-4728 ISSN
62 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis
AIVARAS STEPUKONIS Lithuanian Culture Research Institute [email protected]
The goal of the article is to unfold a critical inspection of Edmund Husserl philosophical views on the conditions of the possibility of theory and science in general which the thinker develops in the part of his Logical Investigations called “Prolegomena to Pure Logic.” Special heed is paid to the refutation of psychologism, the arguments for the ideality of theoretical concepts and laws, the constituents of the realm of ideality, the characterization of ideal entities, and the relation between the ideal and the real. A number of critical points are raised on the analytic inadequacy (i.e., ambiguity, incompleteness) of some core concepts such as ‘proposition,’ ‘truth’ and its ‘timelessness’ versus ‘immutability.’ The article concludes by explicating the asymmetrical and one-directional character of the relation between the ideal and the real: the manner in which the ideal through its necessary criteria of truth and meaning, both pure and prescriptive, influences and governs the real, is not held by the real toward the ideal. The factual world possesses no relationship to the realm of ideal entities that would exert a founding power with regard to the latter’s essential constitution.
Keywords: science, theory, truth, ideality, reality, fact, philosophy, epistemology, methodology, phenomenology, Edmund Husserl.
The persistence of intellectual probing and thought, with the essence of knowledge, the novelty of philosophical interpretation which makes it knowable, with meanings brought by Edmund Husserl to the acute which make it capable of being meant etc.”1 issues of epistemology, in general, and of lo- In the case of the Logical Investigations, gic, in particular, stand as perhaps the least its goals and procedures, such an attitude debated achievements of the immense time of philosophical diligence is accorded by and effort that he invested in the writing of Husserl to the proper objects of logic. The the Logical Investigations. The philosopher, purpose of the Investigations is nothing less muses Husserl, “wants to clarify the essence than to do “justice to the idea of a science of a thing, an event, a cause, an effect, of of the conditions of the possibility of theory space, of time etc., as well as that wonder- in general.”2 The latter statement sets forth ful affinity which this essence has with the essence of thought, which enables it to be 1 See Edmund Husserl, Logical Investigations, p. 159. 2 Ibid., p. 155. Husserl’s formulation of the ‘conditions
63 before Husserl two tacit challenges which The Type of Psychology Exposed and he, if the reflection is not to become sterile, Refuted has to meet: first, he has to show that such a science is indeed needed to resolve cer- Husserl’s insight into the nature of logic, its tain logical problems; secondly, he has to theoretical domain, method, and scientific demonstrate that such a science is possible, concepts, in the frame of the Prolegomena consequently laying out its essential com- is expounded in a conscious contrast to ponents, that is to say, explaining what it is. the proper domain, method, and scientific Such is the endeavor of the entire Logi- concepts of psychology. Husserl treats the cal Investigations. In the upcoming explora- latter science in a very narrow sense. It is, tions, however, we shall confine ourselves according to him, the “empirical science just to the part of the Investigations entitled of mental fact.”3 Since it is an empirical the Prolegomena to Pure Logic. We shall science, it is also a natural science con- focus our interest thus mainly on the first cerned with the “natural conditions of challenge, i.e. the reasons given by Husserl our experience” such as “concentration of to ground the need for a science which interest, a certain mental freshness, practice would study the conditions of the possibil- etc.”4 Psychology is thus seen as merely the ity of theory in general. The justification “empirical science of the mental attributes of such a science ultimately rests on the and states of animal realities.”5 In describing plausibility or implausibility of the datum the objects and procedures of psychology termed by Husserl the ‘ideal character of Husserl was undoubtedly affected by the all truth and meaning.’ The latter notion, recent trends among the practitioners of one ought to keep in mind, has undergone that science who had too easily dispensed a complex development throughout the with the “mystery box of the mind” and whole of the Logical Investigations. As a launched forth the new psychology without result, by limiting the scope of our research a soul.6 And this, moreover, was declared only to the Prolegomena to Pure Logic we to be the cardinal foundation of the science are inevitably destined to miss some of of logic. Yet how could a science whose Husserl’s more extended and richer under- methods are deductive, objects immutable, standing of the concept of ideality as it is premises self-evident, conclusions neces- furthered and unfolded in the sections of sary, and knowledge apodeictic be rooted, the Investigations beyond the Prolegomena. nay, validated in a science whose methods are inductive, objects mutable, premises but
3 Ibid., p. 109. of the possibility of theory in general’ hearkens 4 Ibid., p. 119. back to Immanuel Kant’s (a priori) ‘conditions of 5 Ibid., p. 169. the possibility of’ (objects in general, all things as 6 Cf. Franz Brentano, Psychologie vom empirischen appearances, all cognition of objects, how objects Standpunkt, 1874; Friedrich Albert Lange, Geschichte can be given to us, all experience, the objects of ex- des Materialismus und Kritik seiner Bedeutung in perience, etc.) in his Critique of Pure Reason, pp. 222, der Gegenwart, 1866; Ernst Mach, Erkenntnis und
225, 255, 279, 459 et al. Irrtum: Skizzen zur Psychologie der Forschung, 1905. 2351-4728 ISSN
64 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA likely, conclusions non-necessary, and kno- It is stated that from the point of view wledge probable? To the claim of founding of logic both its truths and laws “presup- logic in psychology Husserl pronounces pose nothing mental, no facts of psychic an unmitigated ‘no.’ The principle reason life, whether in their establishment or their is that the nature of logic and the nature content.”10 Let us ask, then, Husserl con- of psychology permit and even necessitate cerning the precise ways in which, while the grounding of the latter in the former faced with a logical truth or law, one finds but not vice versa. The two disciplines are it completely devoid of mental reference or commensurate in the respect in which any any other psychic feature. To illustrate Hus- valid statement of psychology implies logic serl’s position, let us examine the proposi- as the principle governing such a validati- tion ‘A is true.’ Considered in its purely on; in the respect, however, in which logic objective sense the latter speaks of no act of per se implies nothing psychological, the judging, thus of no mental act whatever, to two disciplines are incommensurate. wit, it is not equivalent to the statement ‘It is judged that A is true.’ Further, since the the arguments for the ideality of proposition contains no reference to any theoretical concepts and laws act of judging, it can contain no reference to the (actual or possible) subject of that 1. The argument from the Absence of judging, either, e.g. ‘It is judged by someone Reference to Anything Mental that A is true.’ Finally, the proposition ‘A is true’ holds no reference to any psychic Husserl quotes the logician Christoph fact or content, that is to say, it carries no Sigwart who in his treatise entitled Logik information about associating, imagin- states that it is a “fiction [...] that a jud- ing, presenting, calculating, remembering gment could be true if we abstract from and other similar acts which make up the fact that some intelligence thinks such one’s mental life. Consequently, at least a a judgment.”7 “A philosopher who speaks in threefold absence of reference to anything this manner,” rejoins Husserl, “has accepted mental is detected in the phenomenologi- a psychologistic reinterpretation of truth.”8 cal analysis of a purely logical proposition, Sigwart’s assertion is simply incongruous i.e. that of mental act, subject, and content. with the results obtained from a genuine In addition to the preceding observa- analysis of the character of truth as well as tions Husserl appends one more argument of the science which purports to systemati- indicating that no mental element is a part cally deal with truth as such, i.e. logic. For, of a purely logical proposition. Psychol- the “laws of pure logic,” according Husserl, ogy being the science of mental facts, its “totally lose their basic sense, if one tries to “possibility is accordingly a case of real interpret them as psychological.”9 possibility.” It is conceivable, therefore, notes Husserl, that “what is psychologi- 7 Christoph Sigwart, Logik, Bd. 1, S. 205. 8 Edmund Husserl, Logical Investigations, p. 85. 9 Ibid., p. 111. 10 Ibid., p. 51.
Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis 65 cally impossible may very well be ideally thus shown not to have a subject proper of possible.”11 Husserl gives no example, still which the truth-value would be predicated, what he most likely means is the fact that it is no proposition at all. we are in a position to posit an arithmetical Yet, such a reading of the signification entity such as a supremely gross number or of A in the context of the proposition ‘A is a geometrical figure whose complexity and true’ would be the grossest of misunder- intricacy defy the contingent powers of our standings, perhaps even an ominous signal understanding, such incapacity on our part, that one should immediately give up the still, in no way affecting the propositions work he believes he is called to do, i.e. to that hold true about those complex entities. interpret philosophical thought. A, on the It is this very inability to be thought that contrary, should be understood as a symbol shows these propositions to be free from employed by logic for technical purposes to any reference to thought. ease certain logical activities, yet as symbol The above argumentation of Husserl, it always stands for something other than nonetheless, should not be accepted with- itself, something that has meaning. Only by out a closer scrutiny. They are not, it seems, being a symbol, thus deriving its significa- thoroughly exempt from being questioned, tion from some concept or thing other that perhaps even seriously doubted, though itself, can A truly function in the proposi- the earnestness with which we will attempt tion ‘A is true.’ to criticize them ought to be taken as a Nevertheless, even our conceiving of compliment of respect and not a sign of A as a symbol proper is not satisfactory to unmotivated negligence. Let us first inspect render the proposition ‘A is true’ in logi- the earlier proposition ‘A is true’ and all cally unequivocal terms, since for the predi- the theoretical consequences that Husserl cation of a truth-value of A to be authentic concludes from its purely logical content. A must be not only a meaning-unit, but a First of all, in its present form it can be meaning unit of a certain kind. Suppose A called a proposition only in a derivative stands for a house, or a river, or a wind, all sense, since A as such is nonsensical, that of which undeniably possess meaning; still, is strictly in and of itself it possesses no in each of these cases the predication of a meaning, conceptual or objective. Under truth-value in the proposition is but a mis- such a stipulation, the statement ‘A is true’ application of the concept of truth (or fal- is neither true nor false, because no truth- sity). Matters make no progress, even when value may be predicated of something one tries to replace A with certain theoreti- nonsensical. Furthermore, in being mean- cal concepts which, although meaningful, ingless A cannot even be the subject of this still make up quite an independent class of or any other proposition, for a subject must meaning-units from that of houses, rivers, by definition constitute a meaning-unit, winds, and so on. We say no progress, be- and, since the “proposition” ‘A is true’ is cause the concepts of argument, premise, entailment, relation, nay, even truth itself
11 Ibid., p. 118. qua mere concepts cannot be either true or 2351-4728 ISSN
66 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA false in much the same manner in which originate a new, quite distinct proposi- trees, rivers, and winds cannot. Hence, tion, i.e. ‘[that] I find myself bewildered, we must in addition specify the group of Socrates, is true’; even so, does this change meaning-units which alone can stand as empty the latter proposition in its totality logically appropriate subjects designated from all mental references whatsoever? by the symbol A in the proposition ‘A is One must say ‘no,’ lest one fall prey to grave true.’ Such a group of meaning-units must equivocations all over. For the transition be that of propositions, that is a group of from the first proposition to the second those compound meaning-units in which one was accompanied not by a removal of some predicate is related to some subject each and every mental reference, but by an whereby such a relation is posited to obtain alteration in its character. or not to obtain. Thus in saying that ‘A is true’ comprises These distinctions we have just in- no reference to anything mental we must troduced might have been assumed by single out yet another qualification, namely, Husserl, or they might not have been as- that A is the sort of proposition that de facto sumed. At any rate, his presentation has does not speak of psychic phenomena. And not escaped the kind of ambiguity which because neither the truth-predicate nor the on account of its obscurity is enough to subject-proposition in and of themselves infect his logically pure concepts with speak about facts of mental life, their being “impurity,” to with, unclarity. Still, even related together in a complex proposition, now the cloud of doubt is not thoroughly so the argument runs, must also be free cast away. The reason is, to return to the from talk about the mental. All this, though issue, that given that A in ‘A is true’ stands possibly true, seems nevertheless to run the for some proposition, one, nonetheless, is risk of compromising with clarity. Is not the able to conjure up many statements which saying that a proposition ‘does not refer to’ in fact do contain references both to certain or ‘does not speak of’ something mental, processes of thought, thinking subjects, one might ask, harbor a further ambigu- as well as to diverse contents as contents ity? For it would be quite fallacious to infer of thought. For instance, the sense ‘I find from the fact that a proposition in its (posi- myself bewildered, Socrates!’ manifests tive) content makes no mention of mental each of these references all at once. ‘I’ refers phenomena that its nature therefore is not to the thinking subject, ‘finding’ construed mental. One has to understand that the as inward search, self-observation, or intro- nature of a proposition as such and its posi- spection marks an act of thinking – which tive content are so distinct and autonomous is understood here, of course, in the broad- items in one’s epistemic experience that est sense – and the state of bewilderment the attributes of the one cannot be directly designates among other things a certain applied to the other. In other words, even disposition of how something mental is if the nature of a proposition were mental, experienced. Now, by attributing a truth- in its content it could still speak of things value to the above proposition we thereby that are not mental; and vice versa, even if
Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis 67 the nature of a proposition were not mental, t i m e .” 16 Facts are always individual17. They in its content it could still speak of things are also “‘contingent’: they might very well that are mental. A more in-depth inspec- not have been the case, they might have tion of these and other matters, however, been different.”18 In some passages Husserl would stretch well beyond the scope of our refers to facts as “‘blind,’”19 although such a immediate concern. Let us, then, move on. metaphor scarcely does service to one’s bet- ter understanding of the nature of facts (for 2. The Argument from the Absence of they might as well wear glasses, one could Reference to Anything Factual snappily retort). With regard to factual laws Husserl notes that “each law for facts Psychic facts, for Husserl, constitute but a arises from experience, which means that part of the overall factual world. To put it in it can only be inductively based on indi- another way, there exist items of experience vidual experience.”20 As a result, the factual which are facts, though they are not mental. implies temporality, individuality, contin- In this section, subsequently, we shall deal gency, induction and thus probability. with the latter sort exclusively. The concepts, propositions, and laws of Husserl opines that a genuine inquiry pure logic seem to stand in stark contrast into what the concepts and propositions to matters of fact construed in the above of pure logic are must lead one to observe sense. According to Husserl, a modus tol- that the latter “breathe no word regarding lens, for instance, is true without any regard re a l it y.” 12 Such concepts and propositions, to or determination in time. It is not contin- dubbed by Husserl “ideal meaning-units,” gent, that is to say, it might not have been are “elevated above all possible change, otherwise, nor is its truth gleaned from since all change affects what is individual, individual sense experiences thus afford- and, makes no sense in regard to”13 the ing at best a case of probable knowledge. proper objects of logic. With respect to No, a modus tollens, if it is really known, purely logical laws he states that they are it is known apodeictically. The objects of called pure because “they exclude all factual pure logic are infinitely removed from the content.”14 “They can accordingly not be ephemeral ever-changing manifestations of affected by any actual or imagined change the factual world, they are “purely theoreti- in the world of ‘matter of fact.’”15 cal truths, ideal in character, rooted in their A brief consideration of what Husserl own semantic content and not straying intends by the notions of ‘fact’ and ‘factual beyond it.”21 law’ will add to our interpretation of this argument both ease and exactitude. Husserl treats facts as “something determined as to 16 Ibid., p. 55. 17 See ibid., p. 80. 12 Ibid., p. 94. 18 Ibid., p. 82. 13 Ibid., p. 98. 19 Ibid., p. 131. 14 Ibid., p. 52. 20 Ibid., p. 54.
15 Ibid., p. 97. 21 Ibid., p. 97. 2351-4728 ISSN
68 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA
3. The Argument from Atemporality and no simple road of solution is in store for Immutability us. It is said that truth is beyond time. Yet, truth understood as what: a concept, an Let us now consider a somewhat longer essence, a species, a real obtaining relation passage on the ideality of truth from the of correspondence between a particular Prolegomena: proposition and a particular state of affairs, Experiences are real particulars, or perhaps all at once? temporally determinate, which One may speak of truth as such, or of come into being and pass away. this or that truth, or again of truths about Truth, however, is ‘eternal’, or, bet- facts, of truths about other truths. Is each ter put, it is an Idea, and so beyond and every type of truth equally beyond time. It makes no sense to give time, or rather some are and some are not? truth a date in time, nor a duration Even so, suppose we have finally pinned which extends throughout time. down the exact sense of what we mean Naturally one says of truth that on by ‘truth’ and of this we say it is ‘beyond occasion it ‘comes to mind’, and is time.’ How afar do we still find ourselves accordingly ‘apprehended’ or ‘expe- from possessing a more or less definite rienced’ by us. But such ‘apprehen- answer! For truth to be beyond time does sion’, ‘experiencing’ and ‘coming not mean that something must always be to consciousness’, are spoken of in true, – though as long as there exists a quite a different sense in relation to temporal world it must indeed be always ideal being, from what they have in true, – because ‘always’ is a time category relation to empirical, individualized and pertains to the same class of categories being. We do not ‘apprehend’ truth as, for example, the category ‘sometimes.’ as we apprehend some empirical Rather, for truth to be beyond time means content which comes up, and again that any characterization of it in terms of a vanishes, in the stream of mental “duration which extends throughout time”23 experiences: truth is not a phenom- is entirely extraneous to its nature. The fact, enon among phenomena, but is an however, that a certain phenomenon is not experience in that totally different included in the essential description of sense in which a universal, an Idea, another phenomenon does not automati- is an experience.22 cally entail the fact that the latter bears no The key concepts occupying the center relationship to the former, even a necessary of Husserl’s multi-faceted insight are those one, as in the case of a necessary condi- of ‘eternal’ or ‘being beyond time’ versus tion. People may spend hours conversing ‘temporal determination,’ ‘coming into be- about stars, scrupulously considering their ing’ and ‘vanishing’ or ‘passing away from weight, size, heat, gravitation, mineral and being.’ It takes but a second to realize that gas makeup etc., yet making no mention
22 Ibid., p. 85. 23 Ibid.
Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis 69 whatsoever about space, which, neverthe- must also be changeless. But is the reverse less, constitutes a necessary condition for true? Does it necessarily follow that since the existence of those stars. In an analogous an object is changeless, it must also be time- way, the fact that temporality does not enter less, to wit, does immutability always entail into the essential meaning of truth in and of atemporality? This is far from being obvious. itself cannot determine whether temporal- One might wonder, if something is ity is not presupposed in some other way, without change, any evidence of its being in e.g. metaphysically. time is thereby forfeited. To this we should Closely related to the timelessness of reply in a twofold manner. The presence of truth is its immutability. In our discussion absence of evidence for a thing being or not of the factual world and its contingency we being in time is a question of epistemology have noted that, according to Husserl, such and as such is quite separate from the fact contingency can in no way be predicated of that the thing is or is not in time. Timeless- truth or any other strictly logical entity. The ness does truly determine that something is reason is that facts untouched by mutation, yet not vice versa. might very well not have been the Moreover, two modes are possible in which case, they might have been differ- a thing may be said to have its locus in the ent. If the facts then differ, logical world of change. Change can be intrinsic principles also will differ; they will to it so that the thing itself is described as also be contingent, with a being existing in process and in time, or the thing relative to the facts on which they can itself be entirely free from change and are founded.24 still stand in real relation to other things To paraphrase, facts constantly change. undergoing change, thus existing immuta- They do so because they are what they are bly and yet determined in time, though not without necessity and as such they cannot intrinsically but through that real relation serve as ground for something which is to other things undergoing change. The necessary and devoid of change. Now, every latter case is outstandingly peculiar availing change, be it motion or alteration, can take us of very few analogies. One could, nev- place and be observed only in the context of ertheless, imagine an object which would time. A change in form, thus a substantial be totally motionless and yet completely change, or a change in aspect, thus an ac- engulfed by other objects set perpetually cidental change, presupposes at least two in motion. It seems, then, that the concept states of affairs one of which must precede of an immutable thing which is temporal the other which in turn may occur in time is not contradictory. It is, therefore, the alone. Yet, this essential connection between concept of a possible thing, a thing which, change and time should not therefore merge let us be a bit more suggestive, may be of the the two data into an essential identity. nature shared by the objects of pure logic Indeed, given that an object is timeless it as Husserl understands it. It is not clear what is precisely meant
24 Ibid., p. 82. by the ‘coming into and passing away from 2351-4728 ISSN
70 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA being’ of the contingent things, a phenom- rigorous claim is that truth is timeless and enon which, in contrast, plays no part in the immutable. We, on the other hand, are essential constitution of truth. Such ‘com- inclined to believe that the same phenom- ing and passing’ may refer to a thing’s ever enological observations of the essence of changing character, i.e. to the alteration of truth are open to a somewhat different the thing as an individual, or the expres- evaluation. Firstly, it is not incompatible sion may be taken literally as addressing that truth possesses a nature that is im- the beginning and end of some concrete mutable, while at the same time temporal; existence. To attribute the first sense to the secondly, it is not incompatible that truth essence of truth or any other properly logi- possesses a nature which is necessary and cal entity would be false, since the phenom- immutable in regard to its essence, but enological analysis of truth, as Husserl well unnecessary and mutable in regard to its indicates, shows the latter to be immutable. existence (real or ideal!). The second sense, however, whether its predication of truth would make the latter 4. The Argument from the Correctness mutable or not permits of much subtlety. or Incorrectness of Judgment Here is the puzzle: when Husserl speaks of the immutability of truth, is not his primary Concepts and laws belonging to the theore- phenomenological concern to state that tical terrain of logic maintain our capacity the essence of truth possesses an a priori to issue an appropriate evaluation of certain necessary form the alteration of which is mental acts. Notions like inference or syllo- impossible? The necessity here in question gism etc., on the one hand, and calculation is essential and not existential, so must be or multiplication etc., on the other, are the immutability safeguarded by that essen- often used in a twofold sense. Sometimes tial necessity. Still, what is necessary as to they may refer to the pure relations obtai- its essence could still be unnecessary as to ning among ideal meaning-units, at other its existence. And does the latter undo the times they may refer to the psychic acts former? Acts of coming into existence and which the mind performs when it actually again vanishes into non-existence represent thinks a logical argument or a mathema- some kind of change, but the possibility of tical problem-solving. These two realms, such a change does not in itself validate the logical and the psychical, are essentially the possibility of change in the essence of different, both of them standing in a mutual certain things once these exist. That is to relationship of theoretical priority of foun- say, not that the essence could be otherwise, dation. Thus Husserl warns: but that there could be none. How often has it been observed and The train of our reasoning is by no objected that the identification of means purged from all hesitation, the sense logical with psychological law would of groping is the unfortunate part of our also destroy every difference between general attitude. Even so, the thesis sug- correct and incorrect thinking, since gesting itself throughout is this: Husserl’s the incorrect modes of judgment are
Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis 71 no less governed by psychological as a foundation for certain prescriptive laws than the correct ones?25 statements as well as for one’s preference A judgment is considered to be correct regarding certain types of thought which when “what it judges, i.e. its content, is true, are normatively regulated by those state- and incorrect when this content is false.”26 ments. Such correctness or incorrectness Or, as Husserl expresses himself in another of a judgment, as can be easily garnered passage, a correct judgment is one which from the texts quoted above, is defined and proceeds “in accordance with truth,”27 an determined by judgments’ compliance or incorrect judgment, conversely, is one which non-compliance with the ideal laws of logic does not proceed in accordance with truth. and the notion of truth. According to Hus- In the first quotation we discover two serl, one and the same truth extends over a items that are especially of interest to us: a) vast multiplicity of actual as well as merely Husserl’s remark that the “incorrect modes possible acts of judgments, and insofar as of judgment are no less governed by psy- these find themselves in harmony with the chological laws than the correct ones” and one self-same true content given in each of b) that if all logical laws are identified with them, they are said to be ‘correct.’ those of psychology, then “every difference Each truth stands as an ideal unit between correct and incorrect thinking” over against an endless, unbounded would thereby be abolished. Inasmuch as possibility of correct statements some judgment is a mental phenomenon, which have its form and its matter inasmuch as it is accessible to empirical in common. Each actual judgment, observation, experimentation, and assess- which belongs to this ideal manifold, ment, its being correct or incorrect can will fulfill, either in its mere form or signify its merely psychological descrip- in its matter, the ideal conditions for tion, e.g. judgments possessing properties its own possible inward evidence.28 A, B, and C are called “correct” and other Thus the correctness of judgments as an not possessing those properties are called evaluative category cannot have its source “incorrect.” So far as the concern of the in laws of psychology; on the contrary, it psychologist extends, as a result, the words presupposes the ideal concepts and laws ‘correct’ and ‘incorrect’ designate a factual of pure logic, since by these alone it is ren- difference. dered rational. Yet, such usage is quite strange to the traditional meaning of these two terms, 5. The Argument from the Need of a and in particular as they are used by the Theoretical Discipline to Ground All logician. For the latter ‘correct’ and ‘in- Normative Disciplines correct’ are first and foremost evaluative categories and only as such can they serve Another set of considerations which leads Husserl to accord to certain concepts and 25 Ibid., p. 71. 26 Ibid., p. 94.
27 Ibid., p. 80. 28 Ibid., p. 119. 2351-4728 ISSN
72 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA laws an ideal status has to do with his ‘subject,’ ‘predicate,’ ‘concept,’ ‘relation,’ ‘re- argument that “each normative, and [...] latum,’ etc. and objective categories which each practical discipline, presupposes one include such notions as ‘object,’ ‘property,’ or more theoretical disciplines as its fo- ‘state of affairs,’ ‘unity,’ ‘plurality,’ ‘number,’ undation.”29 And again, “every normative ‘connection,’ etc.31 Another name given by discipline demands that we know certain Husserl to pure concepts is ‘meaning-units.’ non-normative truths.”30 The latter can be simple or complex. When In like fashion, one can legitimately two or more meaning-units enter into a speak of the type of logic called normative relationship of truth they are said to form which is concerned with how human be- a “timeless ideal unity” which is nothing ings ought to think. In his renown confu- other than an ideal proposition. tation of psychologism, Husserl puts forth Next comes the class of ideal laws. a number of serious reasons for why no Herein are included all logical rules of (empirical) psychology can ever constitute inference, syllogism, argument, and proof. the basis of the normative science of logic. When ideal propositions composed of pure If such a basis, however, is not to be sought concepts are ordered by way of inferential in psychology, it must then be found in rules into a consistent series of arguments some other discipline. Such, according to and proofs leading from less complex Husserl, is the rigorously theoretical disci- truths to more complex ones the last class pline of pure logic. of ideal entities is reached, that is the class It is time now to acquaint ourselves of pure theory or science. The latter, as with the proper objects of this new science Husserl defines it, is a “certain objective or as it is propounded in the pages of the ideal interconnection which gives these acts Prolegomena. [of thought] a unitary objective relevance, and, in such unitary relevance, an ideal the constituents of the realm of validity.”32 What Husserl means by such an ideality ‘interconnection’ is in part the aim of the next section. The science of pure logic, as Husserl envi- sages it, deals with three distinct classes of the characterization of ideal ideal entities, which, nevertheless, form a entities close-knit objective unity over-arced by the concept of truth. The first class of ideal en- We shall attempt now to enumerate the tities consists of certain purely formal con- essential qualities or characteristics which cepts. These, furthermore, are sub-divided all pure concepts, propositions, laws, and into two groups: namely, conceptual cate- ‘theory in general’ possess by virtue of gories which include such notions as ‘truth,’ pertaining to the realm of ideality. Our task
29 Ibid., p. 38. 31 See ibid., pp. 104, 153. 30 Ibid., p. 39. 32 Ibid., p. 144.
Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis 73 will partly lie in the mere recapitulation of they hold, they must be regarded the previous sections concerning Husserl’s as objective or ideal conditions of arguments for the ideality of theoretical the possibility of our knowledge concepts and laws, since it is there that he, of them.35 in a healthy phenomenological tension Another designation applied by Husserl triggered by the fateful proposals of psy- to describe a certain characteristic present chologism, first enunciated the properties in all ideal entities is that of ‘categoriality.’ essentially belonging to the nature of ideal This notion is unfortunately not developed unities, properties so injudiciously overloo- in the Prolegomena. Thus for its better ked by and left out from the psychologistic understanding we need to make an excep- account of logic. tion and turn for assistance to the second First of all, each and every ideal entity logical investigation. There by calling an is timeless, “there can be nothing in [its] ideal unit ‘categorial’ Husserl means that essential content which concerns the tem- the latter “pertains to the pure form of poral, and which therefore concerns the possible objects of consciousness as such.”36 factual.”33 Note, that an ideal unit’s being Doubtless, it is a difficult passage. One finds non-temporal, in Husserl’s opinion, neces- it more or less intelligible to speak of form sarily entails its being non-factual, that is with respect to inferences and arguments, its independence from all that is connected yet what would exactly a form of an object with “circumstances, [...] individuals and be, and this versus a pure form of an object, species.”34 Of course, the realm of ideality and this versus a pure form of a possible is totally devoid of any mental reference, object. Still, it is enough here to grasp that but this is already included in the general each ideal entity considered as categorial absence of reference to anything factual. is “purified” from any hint to the concrete, Only by constituting an objective realm the individual, the factual, it is, as Husserl of their own are these ideal entities ren- puts it in many passages, a “mere concept.” dered knowable to us. And that they are, It will be helpful to observe how the in effect, as such, i.e. as ideal, known by us notion of ideality is used by Husserl in in- is assumed by Husserl as an obvious fact. terpreting pure concepts, laws, and theory, [I]t is [...] inwardly evident that each separately. Husserl defines truth (and truths are what they are, and that, in falsity) in a threefold manner: Firstly, it is particular, laws, grounds, principles predicated of “meanings as such, purely on are what they are, whether we have the basis of their categorial formal struc- insight into them or not. Since they ture”; secondly, truth is predicated of the do not hold in so far as we have “objective correlates” of “meanings as such,” insight into them, but we can only that is in regard to the “being and not being have insight into them in so far as of objects as such”; thirdly, truth is predi-
33 Ibid., p. 68. 35 Ibid., p. 150.
34 Ibid., p. 93. 36 Ibid., p. 240. 2351-4728 ISSN
74 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA cated of “states of affairs as such, again on based rule regarding what in fact is and the basis of their pure, categorial form.”37 occurs.”42 In contrast, an ideal law is one No matter in which predicative sense truth “based purely on concepts, ideas, purely is used, “talk of temporal determination” conceived essences, and so not empirical.”43 can only make sense “in regard to a fact The notion of ideality, as a result, is insepa- posited by a truth (provided, that is, that it rable from the notion of ‘being pure,’ i.e. is a truth about facts); it makes no sense in having no relation of ground or foundation regard to the truth itself.”38 Truth itself, that to the world of sensible facts. Moreover, is to say, is timeless, though as such it may every scientific deduction, understood as hold of temporal states of affairs. Truth, a connection of entailment between the furthermore, is entirely transcendent to any premises and the conclusion, is valid (or and all acts of thinking as well as agents ca- invalid) necessarily and therefore without pable of thought. “[T]ruths,” says Husserl, exception only if such a validity ultimately “hold in themselves unknown to anyone, stems from the ideal rules set forth by the e.g. such truths as transcend men’s capacity laws of pure logic44. Hence, ideal laws are for knowledge.”39 The point here, of course, the cardinal source of logical necessity, and is not that there exist some truths that as such they must be a priori laws. Even transcend us, namely those that are beyond so, the significance of ideal laws is not yet our ability to know them, as opposed to exhausted, since it is they as well, accord- truths that are not transcendent. The point ing to Husserl, that “express the conditions is that each and every truth is transcend- for knowledge in general, or for deductive ent, but in the case of truths which, due to theoretical knowledge in general, condi- the intricacy of their contents, are simply tions which have their ‘pure’ foundation in unreachable to our contingent minds such the ‘content’ of knowledge.”45 a transcendence is emphatically brought The last constituent of the realm of ideal into relief. In the final analysis, Husserl entities is pure science or theory. The latter is looks at the “ideality” of truth as the single defined by Husserl as a “certain objective or route assuring “its objectivity.”40 ideal interconnection which gives [the] acts Just as in the case of ideal concepts, the [of thought] a unitary objective relevance, laws of pure logic are essentially purged of and, in such unitary relevance, an ideal any allusion to the domain of the mental. validity.”46 This objective interconnection These laws are “so abstract that they contain operates on two distinct planes as is clearly no reference to knowledge as an act of a stated by Husserl in the following text: knowing subject.”41 The opposite of an ideal [I]t can be understood as an inter- law is a “law of nature, as an empirically connection of the things to which
37 Ibid., p. 154. 42 Ibid., p. 106. 38 Ibid., p. 80. 43 Ibid. 39 Ibid., p. 85. 44 See ibid., p. 146. 40 Ibid., p. 121. 45 Ibid., p. 150. 41 Ibid., p. 151. 46 Ibid., p. 144.
Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis 75 our thought-experiences (actual or speaks of the ‘interconnections of things’ possible) are intentionally directed, and the ‘interconnections of truths’ as or, on the other hand, as an intercon- being ever essentially concomitant, this nection of truths, in which this unity is true only of some particular science. In of things comes to count objectively pursuit of ideal theory we must direct our as being what it is. These two things interest exclusively to the ‘interconnec- are given together a priori, and tions of truths’ and their essential features. are mutually inseparable. Nothing Nevertheless, it is worthwhile to note that, can be without being thus or thus according to Husserl, every state of affairs determined, and that it is, and that must have a correlative truth concerning it it is thus and thus determined, so much so that considered purely in and of is the self-subsistent truth which itself no state of affairs is objective, since it is the necessary correlate of the “comes to count objectively as being what self-subsistent being. What holds it is” only (even if not exclusively) through of single truths, or single states of a truth correlative to it. The latter state- affairs, plainly also holds of inter- ment, however, for Husserl might simply connections of truths or of states of be another way of asserting that ideal uni- affairs. This self-evident inseparabil- ties constitute the ultimate conditions for ity is not, however, identity. In these valid knowledge, thus knowledge of the truths or interconnections of truths objective as objective, be it a knowledge of the actual existence of things and a mere fact or a pure truth. Besides these interconnections of things finds ex- two distinguishing facts about theory, pression. But the interconnections namely, that it is a complexity consisting of truths differ from the intercon- of pure concepts and laws as well as it is nections of things, which are ‘truly’ essentially one, since in its pure general- in the former; this at once appears ity it constitutes the consummate whole in the fact that truths which hold of of each and every theoretical possibility; truths do not coincide with truths besides these two facts, all that applies to that hold of the things posited in the ideal characterization of idea concepts, such truths.47 propositions, and laws, also applies to pure The first characteristic of theory taken science or theory. in its ideal sense is its functioning as an ‘interconnection.’ In other words, it forms the relation between the ideal a complex unity relating, by means of pure and the real logical laws, the simpler ideal units such as concepts and propositions into the most Reading through the pages of the Prolego- general theoretical whole of the ‘science mena, staying on the alert for every passage of the idea of science.’ Although Husserl treating the notion of ideality, one cannot help but be lured into the question of ra-
47 Ibid., p. 144–5. pport, if any, between the ideal and the real. 2351-4728 ISSN
76 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA
Time and again Husserl indicts the psy- just as, while regarding some con- chologistic logician of ignoring the “fun- crete case, we refer, not to it, but damental, essential, never-to-be-bridged to its universal, its Ideal, so, while gulf between ideal and real laws, between regarding several acts of such idea- normative and causal regulation, between tion, we rise to the inwardly evident logical and real necessity, between logical recognition of the identity of these and real grounds.”48 The bare strength of the ideal unities which are meant in our assertion, the uncompromising tone of its single acts. These unities have iden- pronouncement, seem to leave no ground tity in the authentic, strictest sense: for mediation, since such appears simply they are identical Species [...].50 unattainable between two sides breached Acts of ideation, consequently, desig- one from another by a chasm of the “fun- nate a relationship between the ideal and damental, essential, never-to-be-bridged the real interpreted as a certain actual oc- gulf.” Let us, then, inquire whether this is casion on which the contemplation of the Husserl’s actual position. real becomes the point of departure for the The relationship between the ideal and contemplation of the ideal. the real is, in fact, a multiple one, involving Another respect in which the ideal and variation in kind, degree, and complexity. the real are closely connected is that of We shall thus begin with what Husserl epistemic foundation. Passages abound in terms the ‘act of ideation or ideational which Husserl, almost to a pedantic degree, abstraction.’ Assuming the rigorous divi- tries to inculcate into his reader the truth sion between the two realms, the ideal that no objective and valid knowledge and the real, one comes to realize that the would be possible if there were no such essential difference lying between them ideal entities as pure concepts, proposi- requires correspondingly two different tions, laws, and science. “Plainly we are acts of cognition, for “as universal objects here concerned with a priori conditions of differ from singular ones, so, too, do our knowledge.”51 These are the ideal conditions acts of apprehending them.”49 Every event which reach into the sphere of possible or of experience in which one is brought into actual thought, and, so-to-speak, oversee an actual and significant contact with and govern its direction as to truth. “Ob- the datum experienced may serve as an viously these [a priori] laws,” continues occasion for the ideal species to emerge Husserl, “may undergo self-evident trans- intentionally in one’s mind, the experi- formations through which they acquire enced datum being but a real individual an express relation to knowledge and the instance of that ideally single species. For, knowing subject, and now themselves in Husserl’s words, pronounce assertions regarding ideal pos- sibilities that arise through the transferred
48 Ibid., p. 50. 50 Ibid. 49 Ibid., p. 86. 51 Ibid., p. 150.
Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis 77 application of ideal relationships (expressed of truth, such a penetration in no wise in purely general propositions) to empirical imperiling the essential autonomy of these instances.”52 By being what they are the ide- regulations from the acts of knowledge al concepts, propositions, and laws make up determined by them. the principles of all noetic validation, they Only when ideal unities in their strictly stand therefore in a relation of a necessary determinate form appear to one’s con- logical condition to each and every possible sciousness, only when they, so-to-speak, instance of objective knowledge. It is here indwell the thoughts of one’s mind, can also that the correctness or incorrectness of one speak of internally evident truths and judgments is ideally ascertained. Husserl, meanings. The reason is that for Husserl accordingly, points out that, Inner evidence is rather nothing Each truth stands as an ideal unit but the ‘experience’ of truth. Truth over against an endless, unbounded is of course only experienced in possibility of correct statements the sense in which something ideal which has its form and its matter can be an experience in a real act. in common. Each actual judgment, Otherwise put: Truth is an Idea, which belongs to this ideal mani- whose particular case is an actual fold, will fulfill, either in its mere experience in the inwardly evident form or in its matter, the ideal con- judgement.56 dition for its own possible inward Those moments of extraordinarily evidence.53 clear understanding, moments of abrupt, Even when talk is of real or actual inspired intellectual seizing upon some instances of knowledge, the latter’s relat- essence in its full translucence of mean- edness to the ideal unities is by no means ingfulness, moments, when our minds amiss. For, as stated by Husserl, “truth is are imbued with a sense of inner evidence certainly apprehended in knowledge, and that something is true regardless of time the ideal thereby becomes a determination and circumstances, these are the moments of a real experience.”54 Though, the “propo- sustained by an immediate awareness of sitions,” he cautions us, “which treat of concepts, propositions, and laws in their this determination in its conceptual purity immutability and timelessness, to wit, in are not laws of real psychical happenings their ideality. [...].”55 The ideal laws are conceived of as It is important to note that in all the certain basic necessary regulations which cases in which some relation is observed in a mode pertaining to them are able to between the ideal and the real is always penetrate the real acts of one’s knowledge an asymmetrical relation, that is to say, it and determine them in their attainment is always one-directional. The manner in which the ideal through its necessary cri- 52 Ibid. teria of truth and meaning, both pure and 53 Ibid., p. 119. 54 Ibid., p. 106.
55 Ibid. 56 Ibid., p. 121. 2351-4728 ISSN
78 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA prescriptive, influences and governs the tention – one might add, quite an adamant real, is not held by the real toward the ideal. one – is that the sphere of the psychical, We have seen the diverse modes in which thus the sphere of real acts of knowing does the ideal affects the real by concurring with not “provide logic’s essential foundation.” 58 the latter in acts of ideation, by constituting As a result, the “fundamental, essential, the necessary conditions of the possibility never-to-be-bridged gulf” between the of knowledge, by determining instances of ideal and the real should be taken to mean actual knowledge, at last by founding all that the factual world possesses no relation- noetic acts informed with inner evidence. ship to the realm of ideal entities that would In each of these a relationship is extended exert a founding power with regard to the from the ideal to the real, yet not vice versa. latter’s essential constitution. To return to the question of logic, Husserl finds it feasible that “psychology helps in the foundation of logic.”57 His single con-
57 Ibid., p. 45. 58 Ibid.
Literature
Brentano, Franz. Husserl, Edmund. Cambridge University zur Psychologie der Psychologie vom empi- Logische Untersuchun- Press, 1998. Forschung, Leipzig: Ver- rischen Standpunkt, Bd. gen, 2 Bände, Halle: lag von Johann Abrosius 1, Leipzig: Duncker & Max Niemeyer Verlag, Lange, Friedrich Albert. Barth, 1905. Humblot, 1874. 1900–1901. Geschichte des Materia- lismus und Kritik seiner Sigwart, Christoph. Lo- Husserl, Edmund. Kant, Immanuel. Bedeutung in der Gegen- gik, 2 Bände, Tübingen: Logical Investigations, Critique of Pure Reason, wart, Iserlohn: Verlag H. Laupp, 1873–1878. vols. 1–2, translated by translated and edited von J. Baedeker, 1866. John Niemeyer Findlay, by Paul Guyer, Allen London, New York: W. Wood, Cambridge Mach, Ernst. Erkenntnis Routledge, 2001. (UK), New York (NY): und Irrtum: Skizzen
Edmund Husserl on the Conditions of the Possibility of Theoretical Knowledge: A Philosophical Exegesis 79 AIVARAS STEPUKONIS
Edmundas Husserlis apie teorinio pažinimo galimybės sąlygas: filosofinė egzegezė
Santrauka
Straipsnyje kritiškai išskleidžiamas Ed tiesa, belaikiškumas ir nekintamumas – mundo Husserlio požiūris į bendrąsias nepakankamumo (t. y. dviprasmiškumo, ontologines, epistemologines bei logines nenuodugnumo). Išaiškinamas asimetrinis, teorinio pažinimo galimybės sąlygas, vienakryptis idealiosios ir realiosios sričių mąstytojo išplėtotas Loginių tyrinėjimų santykis: realioji sritis idealiosios būdu, dalyje pavadinimu „Grynosios logikos pro- kuriuo idealioji sritis būtinaisiais grynai- legomenai“. Ypatingas dėmesys skiriamas siais ir privalomaisiais tiesos bei prasmės psichologizmo paneigimui, teorinių sąvokų kriterijais veikia ir valdo realiąją sritį, ir dėsnių idealumo pagrindimui, idealiųjų neveikia ir nevaldo. Faktų pasaulis neturi esybių apibūdinimui bei idealybės ir realy- grindžiamojo santykio su idealių esybių bės santykiui. Išsakomos kritinės pastabos sritimi, kuriuo galėtų nustatyti pastarosios dėl kai kurių ašinių sąvokų – pvz., teiginys, esminę sandarą.
Esmininiai žodžiai: mokslas, teorija, tiesa, idealybė, realybė, faktas, filosofija, epistemologija, metodologija, fenomenologija, Edmund Husserl. ISSN 2351-4728 ISSN
80 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 Don’t ask for the meaning: Wittgenstein and Religious Language BASIA NIKIFOROVA Lithuanian Culture Research Institute [email protected]
This article is the continuation of such important subject matters as language of religion a tool for philosophy and theology communication. It was considered in my article about philosophical and cultural discourse in the post-secular epoch. We tried to examine the work of Ludwig Wittgenstein from three points of view: a philosophical, theological and linguistic. Wittgenstein tried to give an answer on the question how to speak about God today when different philosophers and theologists have divergent opinions on such important definitions as belief, secularization, religious tolerance and pluralism. Wittgenstein’s heritage challenges much that is taken for granted in philosophical theological thinking as well as in the theoreticizing art, religion, science and culture. For Wittgenstein in every kind of human activity practice gives the words their sense. His general idea is that language seeks to generate a map of reality that was supplemented by radical conclusion that every sentence, which cannot be verified, is meaningless and is embodied in the theory of language- game, which includes different types of religious practices. The article considers the question about his personal attitude to religion and confessional belonging.
Keywords: Barth, belief, God’s hiddenness, language game, private language, religious language, Wittgenstein.
Introduction how to speak about God today when different philosophers and theologists have divergent This article is the continuation of analyses of opinions on such definitions as belief, secu- such important subject matters as language of larization, religious tolerance and pluralism. religion as a tool for philosophy and theology Yves De Maeseneer raises such questions: communication which was started in my “How to speak about transcendence today? article The Religion’ Return (?) to Philosophical How to represent the transcendent in the and Cultural Discourse: Introduction to the context in which God seems to have no place Problem.1 The article attempted to determine anymore? Neither a philosopher of religion whether such processes as leaving and return nor a theologian can avoid this fundamental of religion to philosophical and cultural dis- question. And not a few of them end up being 2 course are closely connected with the problem paralyzed by its enormous weight”
1 Nikiforova, Basia. The Religion’ Return (?) to Philo- 2 God out of Place? A Symposium on L.P. Hemming’s sophical and Cultural Discourse: Introduction to the Postmodernity’s Transcending: Devaluing God. Problem, Sovijus, Tarpdalykiniai kultūros tyrimai, 2005. Edited by Yves De Maeseneer. Utrecht: Ars 2018, T. 6, Nr. 2, p. 86–97. Disputandi, p.8.
81 In the XXth century the subject of fruitful communication, even when there religious language was very important. are grave and far-reaching differences of What they have to say is of intense interest judgment. to all who concern themselves with these problems of language and meaning. The Barth and Wittgenstein as analysis of religious language was really “transcendental signifiers” complicated by the transformation in the thought of the Austrian philosopher Lu- Karl Barth as most distinguished modern dwig Wittgenstein (1889–1951), who in his representative of evangelical theology, later thought was very far removed from possibly was the first who started possibly his early treatment of language. to talk on a problem, which evokes interest Faith defends its own, particular “situ- in circles far removed from traditional ation” by fighting for the purity and sanctity theological aspiration. He noted that prior of its language. “This peculiar ‘religiosity’ is to all human attempts to articulate God in obliged to ally the reactivity of the primi- language human being should have some tive and archaic return or to hypercritical kind of experience of God. Barth and Witt- vigilance. This “hypercritical vigilance can genstein dramatically changed the way that displace the traditional structures of nati- we now approach religious language and onal citizenship; they tend to efface both “much of the theology written in the past the borders of the state and the distinctive half century has been spent trying to come properties of languages.”3 The history of to terms with their contributions”4. Karl religious language evolution constitutes Barth‘s concept about religious language a progressive deterritorialization of the includes some general points: existential “situation” of faith, the grand • prior to all human attempts to articulate subsumption of all the world’s “sacred” God in language, human being should texts and traditions under the umbrella of have some kind of experience of God, the scientific or theoretical approach and • he prefers to speak of man's readiness to in the fact connote a “de-territorialization” know God rather than his experience of of those faith coding that had already been God, re-territorialized as the general concept • the personification of the concept of of the religious. The postmodern theory the Word of God does not signify any at all and its concept of religion includes lessening of its verbal character, the idea that is close to an immanent sort • the personality of the Word of God is not of eschatology, proclaiming the end of all to be played off against its verbal charac- that went before it. Most of researchers ter and spirituality, but at the same time, understand necessary that philosophy and theology should resume intelligent and 4 Hoking, Jeffrey. Liberating Language: Rubem Alves, Theopoetics, and the Democratization of God-Talk. P.1. https://www.academia.edu/1395368/Liberat- 3 Derrida, Jacques. 2002. Acts of Religion. Edited by ing_Language_Rubem_Alves_Theopoetics_and_
Gil Anidjar. New York, London: Routledge, p.92. the_Democratization_of_God-Talk 2351-4728 ISSN
82 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA
the “ordinariness” of religious language that “God is invisible, ineffable, and incom- is a mark of its humanity, a mark of its prehensible, that he cannot be defined and unfitness to convey the word of God. therefore limited by human knowledge” • our knowledge of God in revelation and “theology and proclamation must be does not abolish God's hiddenness, and completely silenced.”7 that human language as such is quite In this point we can find similarity with inadequate to its object, namely God, Wittgenstein’ concept of religious language • God’s transcendence implies that he can- and that is extremely popular both in phi- not be clearly revealed to men, clearly losophy and in theology today. represented by human words, which are Neil MacDonald in the book “Karl fallible, may from time to time “become” Barth and the Strange New World within the word of God. the Bible: Barth, Wittgenstein, and the Me- Barth asserts, "The pictures in which we tadilemmas of the Enlightenment” compares view God, the thoughts in which we think Wittgenstein and Barth and finds some Him, the words with which we can define other close similarities.8 The first is between Him, are in themselves unfitted to this Barth’s theological epistemology and Witt- object and thus inappropriate to express genstein’s private language argument, the and affirm the knowledge of Him."5 Barth second deals with those common views on underlines the importance of the words “the metadilemmas of the Enlightenment,” of revelation that God reveals Himself in which negate the idea that exists, a criterion propositions by means of language. Human outside the phenomenon of revelation or language from time the words of prophets language by which they could be judged. and apostles becomes his word. For Austrian writer and philosopher Russel F. Aldwinckle describes that Ingeborg Bachmann, Wittgenstein is “the Barth “goes a very long way indeed in mentor of a commandment to silence”. His admitting that our knowledge of God in words: “Of that which one cannot speak, revelation does not abolish God’s hidden- one must remain silent” are a very close to ness, and that human language as such Barth concept of ineffability.9 Definition of is quite inadequate to its object, namely ineffability is “indescribable” or “unspea- God”6. Barth words that “God's hiddenness kable.” Silvia Jonas defines the ineffable as is not the content of a last word of human self-knowledge” does not mean the fact 7 Barth, Karl. Church Dogmatics. Vol. II: The Doctrine of God, ed. G. W. Bromiley and T. F. Torrance. Trans. 5 Barth, Karl. 1957. Church Dogmatics. Vol. II: The T. H. L. Parker, W. B. Johnston, H. Knight, and J. L. Doctrine of God, ed. G. W. Bromiley and T. F. Tor- M. Haire. New York: Scribner, 1957, Pt. 1, p. 193. rance. Trans. T. H. L. Parker, W. B. Johnston, H. 8 MacDonald, Neil, B. 2002. Karl Barth and the Strange Knight, and J. L. M. Haire. New York: Scribner, Pt. New World within the Bible: Barth, Wittgenstein and 1, p. 188. the Metadilemmas of the Enlightenment. Carlisle: 6 Aldwinckle, Russel F. Karl Barth and Religious Lan- Paternoster Press. guage. Canadian Journal of Theology A Quarterly of 9 Wittgenstein, Ludwig. 1961. Tractatus Logico-Phil- Christian Thought. 1965, Vol. XI, No. 3 p.168. https:// osophicus. Trans. D.F. Pears and B.F. McGuinness. biblicalstudies.org.uk/pdf/cjt/11-3_164.pdf London: Routledge & Kegan Paul Ltd. § 7.
Don’t ask for the meaning: Wittgenstein and Religious Language 83 a nonlinguistic item, which is in principle ttgenstein relations with religion. Bertrand impossible to express in conceptual terms Russell named these relations as a blindness. or to communicate to others by the use of Wittgenstein's statement that “The ways in language. She divides ineffability into four which people express their religious feelings types: objects, like 'the Absolute', truths, differ enormously” has partly clarified his contents, mental and epistemic states that explanation about own religious believe.12 are not linguistically communicable.10 Wittgenstein’s view of the Christian religion Additionally, the analyses of similarities was complicated: Wittgenstein wrote that he or Barth-Wittgenstein common approach “did not believe that Jesus would come to is fruitful possibility to look on Barth from judge him [doctrine of the Second Coming contemporary intellectual climate. and Last Judgment], although about Jesus' Resurrection he felt inclined to believe”.13 Don’t ask for the meaning; ask for the use. Continuing this passage, he emphasizes that the way you use the word 'God' shows Wittgenstein’s concept of language and phi- not whom you mean – but instead what you losophy of religion extremely influential to- mean. For Ralph Blumenau, “it is clear that day. Wittgenstein's heritage challenges much Wittgenstein had strong religious feelings, that is taken for granted in philosophical but also that these resist any confessional theological thinking as well as in the theo- formulations”14. For him 'belief' means retizing of art, religion, science and culture. 'religious belief', which is not belief that a Many years discussions go on about his im- hypothesis is more or less probable; it con- pact to theology and two radically different cerns the foundations of our life. He never opinions can be differentiated: “theologians committed himself to any formal religion. now stand in the shadow of Wittgenstein” or Wittgenstein believed in mystical truths and “it is unclear what might happen to a theolo- it is very important to him, but he thinks gy given the full Wittgenstein treatment” or that we have no possibility to meaningfully “his influence is not limited to one “school” express and analytically explain it. of theologians, but includes Thomist, liberal, In Recollections of Wittgenstein Maurice postliberal, and evangelical theologians.11 O'Connor Drury reminds Wittgenstein’s His unorthodox style of writing in many conclusion: “I am not a religious man but ways difficult for theologies largely ham- I cannot help seeing every problem from a pered the recognition of his religious philo- sophy. Next problem is related to private Wi- 12 Recollections of Wittgenstein: Hermine Wittgenstein, Fania Pascal, F. R. Leavis, John King, M. O’c. Drury. 10 Jonas, Silvia. 2016. Ineffability and Its Metaphysics: Edited by Rush Rhees. Oxford: Oxford: University The Unspeakable in Art, Religion, and Philosophy. Press, 1984 p. 102 New York: Palgrave Macmillan. 13 Wittgenstein, Ludwig. 1980. Culture and Value, trans- 11 Ashford, Bruce R. Wittgenstein’s theologians. A lated by Peter Winch. Oxford: Basil Blackwell, p. 33 survey of Ludwig Wittgenstein’s impact on theol- 14 Blumenau, Ralph. Wittgenstein and Judaism by ogy. Journal of the Evangelical Theological Society, Ranjit Chatterjee. Philosophy Now.2006, Issue 56, 2007, 50/2, p.357. https://www.etsjets.org/files/JETS- July/August. https://philosophynow.org/issues/56/
PDFs/50/50-2/JETS_50-2_357-375_Ashford.pdf Wittgenstein_and_Judaism_by_Ranjit_Chatterjee 2351-4728 ISSN
84 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA religious point of view”.15 In this case, Wi- this topic are contradictory. Not going into ttgenstein used the word 'religious' equivo- details, I agree with David Stern’s position cally: as adherence to a particular religion's that “before rushing to judgment, we need doctrine and as a passionate capturing to a to consider what it could mean to say that last particular point of retention. It will be Wittgenstein was, or was not, a Jew, or an very difficult not to regard Wittgenstein as anti-Semite. This is not just a matter of a religious man: a religious ethics was the tabulating various possible definitions of central point of his life. these expressions, but of considering the Wittgenstein “was himself an enigma”, different contexts - cultural, social, per- which was very complicated and contro- sonal - in which those terms can be used, versial. His personal religiosity, his Chris- and their significance in those contexts”18. tianity, his Jewishness was an enigma, first, Béla Szabados in the book “Ludwig for himself. In the search of Wittgenstein’s Wittgenstein on Race, Gender, and Cultu- Jewishness Ranjit Chatterjee follows Ro- ral Identity...” emphasized that nowadays bert Wistrich’s view that Wittgenstein as a Wittgenstein’s treatment of religion has descendant of converts and of such people many new moral and political dimensions. eliminated the convert identity problem, “Wittgenstein’s treatment of religion, with but rather intensified it16. For Chatterjee, specific attention to Judeo-Christianity, is the case of Wittgenstein Jewishness is an exemplary attempt at a possible reinter- occasion to speak about Postmodernism, pretation and retrieval of our moral reso- which “Judaism gave birth”17. It is difficul- urces in the wake of the moral vacuum left ty to agree with this conclusion from the by the ideologies of Fascism and Commu- reason that Jewish origins of Wittgenstein, nism. It strikes me as ironic that one of the Levinas or Derrida have different influen- deepest philosophical critics of our culture, ce and consequences on the formation of concerned with its re-animation, is charged philosophical concepts of each of them. with complacency and ‘quietism”.19 At the same time, some commentators and researchers raised other questions: Religion, it seems, is without ground or Was Wittgenstein an Anti-Semite? On explanation. It just is. what level anti-Semitism was inherent for Wittgenstein's philosophy? (Béla Szabados, Bruce R. Ashford answering on the qu- Ranjit Chatterjee, Brian McGuinness, Da- estion: what the nature of Wittgenstein’s vid Stern and other). Most discussions of influence is, divided it into some general
15 Recollections of Wittgenstein: Hermine Wittgenstein, 18 Stern, David. Was Wittgenstein a Jew? Wittgenstein Fania Pascal, F.R. Leavis, John King, M. O’c. Drury. Biography and Philosophy. Edited by James C . Edited by Rush Rhees. Oxford: Oxford University Klagge. Cambridge: Cambridge University Press, Press 1984 p.79 2001, p.238. 16 Ranjit Chatterjee. 2005. Wittgenstein and Judaism: 19 Szabados, Béla. 2010. Ludwig Wittgenstein on Race, A Triumph of Concealment. New York: Peter Lang, Gender, and Cultural Identity: Philosophy as a Per- 2005, p.163 sonal Endeavour. New York, Walls Edwin Mellen 17 Ibid, p. 139. Press, p.237.
Don’t ask for the meaning: Wittgenstein and Religious Language 85 directions: a selected theologians who are of verification how much this meaning is fully Wittgensteinian, the certain theolo- in opposition to reality. Every sentence, gians who are selective in their adoption of which cannot be verified, is meaningless. Wittgenstein’s insights and theologians who From his view, theological statements like oppose Wittgenstein, but nonetheless are those that “God loves the world” being affected by his influence is, on the discipline rejected as meaningless precisely because as a whole. For him, summary of the central they are unverifiable. But in the early themes of Wittgenstein’s writings plus these 1930s, Wittgenstein found that his past general directions can allow to show the ideas are not applicable to philosophically overall picture of Wittgenstein’s influence. and theologically “ideal world”. His con- Wittgenstein’s conception of religion ception about religion as a language game looks as mirrors, which reflect his philo- connected with word understanding as sophical views more generally. For him, a tool and can be used for very different belief is very important term in religious goals and ways. concept. From this reason, Wittgenstein Wittgenstein believes that all scientific says: “It strikes me that a religious belief questions, regarding state of affairs in the could only be something like a passionate world, may be understudied and answered commitment to a system of reference. without having touched the transcendent Hence, although it is belief, it’s really a problems of life. Nevertheless, he affirms way of living, or a way of assessing life. It’s that metaphysical propositions lack a passionately seizing hold of this interpre- meaning because they do not refer to t a t i o n”. 20 In the search the answer on such verifiable in the world facts. Wittgenstein question as “how do I know that two people admits that the nonsensicality of religious mean the same when each says he believes expressions is their very essence from in God? Wittgenstein gave statement that the reason that they are beyond limits of “practice gives the words their sense”.21 language significance. It means that every Religious language looks like what our attempt to write or talk about religi- Wittgenstein once called “running against on makes it run against the boundaries the limits of language”. His general idea is of language and is hopeless. Although that language seeks to generate a map of religion can be no science and it adds reality and language is “laid across reality nothing to our knowledge in any sense, like a ruler”. The importance of this way of Wittgenstein states that “the desire to say thinking starts to be visible in 20th-cen- something about the ultimate meaning of tury discussions of God. Wittgenstein life (...) is a document of tendency in the popularized the idea that the meaning human mind which I personally cannot of a sentence can be found in the process help respecting deeply and I would not for my life ridicule it”. 22 20 Wittgenstein, Ludwig. 1980. Culture and Value, trans. P. Winch, Chicago: University of Chicago Press, p.64e 22 Wittgenstein, Ludwig. A lecture on ethics. The
21 Ibid, p. 85e Philosophical Review. 1965, Vol. 71(1). P. 12. 2351-4728 ISSN
86 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA
To think that one was following a rule understandable only to its single originator would be following the rule because the things that define its vocabulary are not necessarily understandable to others. The well-known concept in Wittgenstein’s Wittgenstein characterizes private language later writings is “language game,” which he as applicable only to the private, immediate used for showing the complexity of langu- inner sensations of the inventor of that lan- age and its close relationship with people guage. According him, a private language is lives. Wittgenstein’ maxima “practice gives putatively impossible for any other language the words their sense” was exteriorized speaker to understand and often to translate in the theory of language-game, which own idea. It “describes my inner experiences included different types of religious prac- and which only myself can understand” and tices: praying, church attendance, lighting is “for [the inventor’s] private use”. 25 Witt- candles, going on pilgrimage. The rules genstein emphasized that private language of language are analogous to the rules of often looks as a language, which sealed-off games. The meaning rule was a very impor- in interior privacy and can be intrinsically tant from the reason that “following a rule unintelligible to other languages. is fundamental to our language game,” and The religious language-games, same “following a rule is a practice” and “so the as others, should be built on reasons and use of [a] word stands in need of a justi- justifications. Nevertheless, Wittgenstein has fication which everybody understands”23 concluded that justification as such should be For Wittgenstein, language-use is predi- close related with what we actually do. From cated upon the practices of rule following. this reason, religion is in no way unlike any This means that even the solitary inventor other language-game. He writes: "Our mis- of the language is accountable to the nor- take is to look for an explanation where we mative constraints that make the language should see the facts as primary phenomena. a language at all. From this reason, every- That is where we should say: this language body who invented a language is banded game is played."26. The development of this oneself by the norms of the language. idea empowered him to make such conclu- The idea of a private language was ano- sion: “Philosophy may in no way interfere ther important meaning in Wittgenstein with the actual use of language; in the end philosophy. He explained it thus: “The it can only describe it. Nor can it give it any words of this language are to refer to what foundation. It leaves everything as it is.”27 can be known only to the speaker; to his immediate, private, sensations. So another Conclusion cannot understand the language”24. For him, language conceived as necessarily As noted earlier, the nature of Wittgenstein’s influence can be divided into some general 23 Wittgenstein, Ludwig. 1963. Philosophical Investi- gations. Trans. G. E. M. Anscombe, Oxford: Basil 25 Ibid, § 256 Blackwell, §261. 26 Ibid, § 654 24 Ibid, § 243. 27 Ibid, § 124
Don’t ask for the meaning: Wittgenstein and Religious Language 87 directions: selected theologians who are fully Wittgenstein’s approach about religious Wittgensteinian, the theologians who are language helps us to deeper understand selective in their adoption of Wittgenstein’s such terms as religious pluralism and se- insights and theologians who oppose Witt- cularization. The idea itself that religious genstein, but nonetheless are affected by his belief can be described in such definitions influence. It provided a significant amount as ineffability, indescribable, unspeakable of situations in which theologians are now leaves a place to religious diversity. Witt- compelled to give careful attention to Wi- genstein underlines that religious ethics ttgenstein’s work by three reasons: for his was the central point of his life, but does influence on the field of theology, for their not connect himself with confessional and own constructive work, or being prepared denominational limits. The fact that indi- to rejection of those insights. viduals hold conflicting or different belief Gareth Moore pessimistically concluded claims may be connected with different that “on the whole, most philosophy of reli- cultural-linguistic frameworks, which gion goes on as if Wittgenstein never existed are close to the idea of language games. ... one sometimes gets the impression from Theologian and philosopher Tomas Halik non-Wittgensteinian philosophers of religi- in his essay The Afternoon of Christianity: on that what Wittgenstein and his followers Church and Theology for a Post-Secular Age have to say ... is simply irrelevant to their asks a question: “Does the “linguistic turn” concerns”.28 For Wittgenstein philosophi- in philosophy (Wittgenstein) support the cal truth was an intellectual value and he renewal of religious language?” and mostly researched such religious insights that can he gives positive answer on this question.29 be developing to his philosophical concept.
28 Moore, Gareth, O.P. 2005. Wittgenstein’s English 29 Tomas Halik. The Afternoon of Christianity: Church parson: some reflections on the reception of Witt- and Theology for a Post-Secular Age. A Templeton genstein in the philosophy of religion, in Religion and Colloquium at the NDIAS, November 15–17, 2015 Wittgenstein’s Legacy. Edited by Dewi Z. Phillips and https://ndias.nd.edu/assets/181243/tomas_halik_col- Mario von der Ruhr. Aldershot: Ashgate), p. 210–211. loquium_introductory_essay.pdf
Reference
Aldwinckle, Russel F. Wittgenstein’s impact T. F. Torrance. Trans. tein_and_Judaism_by_ Karl Barth and Religio- on theology. Journal T. H. L. Parker, W. B. Ranjit_Chatterjee us Language. Canadian of the Evangelical The- Johnston, H. Knight, Journal of Theology A ological Society, 2007, and J. L. M. Haire. New Ranjit Chatterjee. Quarterly of Christian 50/2, p.357. https://www. York: Scribner. 2005. Wittgenstein and Thought. 1965, Vol. XI, etsjets.org/files/JETS- Judaism: A Triumph of No. 3 p.168. https:// PDFs/50/50-2/JETS_50- Blumenau, Ralph. Wi- Concealment. New York: biblicalstudies.org.uk/ 2_357-375_Ashford.pdf ttgenstein and Judaism Peter Lang. pdf/cjt/11-3_164.pdf by Ranjit Chatterjee. Barth, Karl. 1957. Philosophy Now. 2006, Derrida, Jacques. 2002. Ashford, Bruce R. Wi- Church Dogmatics. Vol. Issue 56, July/August. Acts of Religion. Edited by ttgenstein’s theologians. II: The Doctrine of God, https://philosophynow. Gil Anidjar. New York, A survey of Ludwig ed. G. W. Bromiley and org/issues/56/Wittgens- London: Routledge. ISSN 2351-4728 ISSN
88 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA
God out of Place? A Jonas, Silvia. 2016. Inef- Philosophical and Cul- Wittgenstein, Ludwig. Symposium on L.P. fability and Its Metaphy- tural Discourse: Intro- 1961. Tractatus Logi- Hemming’s Postmo- sics: The Unspeakable duction to the Problem, co-Philosophicus. Trans. dernity’s Transcending: in Art, Religion, and Sovijus, Tarpdalykiniai D.F. Pears and B.F. Devaluing God. 2005. Philosophy. New York: kultūros tyrimai, 2018, McGuinness. London: Edited by Yves De Palgrave Macmillan. T. 6, Nr. 2, pp. 86–97. Routledge & Kegan Maeseneer. Utrecht: Ars Paul Ltd. Disputandi. MacDonald, Neil, B. Recollections of Wittgenst- 2002. Karl Barth and ein: Hermine Wittgens- Wittgenstein, Ludwig. Tomas Halik. The the Strange New World tein, Fania Pascal, F.R. 1963. Philosophical Afternoon of Christiani- within the Bible: Barth, Leavis, John King, M. O’c. Investigations. Trans. ty: Church and Theology Wittgenstein and the Drury. Edited by Rush G. E. M. Anscombe, for a Post-Secular Age. Metadilemmas of the Rhees. Oxford: Oxford: Oxford: Basil Blackwell. A Templeton Col- Enlightenment. Carlisle: University Press, 1984 loquium at the NDIAS, Paternoster Press. Wittgenstein, Ludwig. November 15-17, 2015. Stern, David. Was 1980. Culture and Value. https://ndias.nd.edu/ Moore, Gareth, O.P. Wittgenstein a Jew? Trans. by Peter Winch. assets/181243/tomas_ha- 2005. Wittgenstein’s Wittgenstein Biography Oxford: Basil Blackwell. lik_colloquium_intro- English parson: some and Philosophy. Edited ductory_essay.pdf reflections on the by James C. Klagge. Wittgenstein, Ludwig. reception of Wittgens- Cambridge: Cambridge 1965. A lecture on Hoking, Jeffrey. Libera- tein in the philosophy University Press, 2001, ethics. The Philosophi- ting Language: Rubem of religion, in Religion pp. 237–272. cal Review. Vol. 71(1), Alves, Theopoetics, and and Wittgenstein’s Le- pp. 3–26. the Democratization of gacy. Edited by Dewi Z. Szabados, Béla. 2010. God-Talk. https://www. Phillips and Mario von Ludwig Wittgenstein on academia.edu/1395368/ der Ruhr. Aldershot: Race, Gender, and Cul- Liberating_Language_ Ashgate. tural Identity: Philosophy Rubem_Alves_Theopoe- as a Personal Endeavour. tics_and_the_Democra- Nikiforova, Basia. The New York, Walls Edwin tization_of_God-Talk Religion’ Return (?) to Mellen Press.
Don’t ask for the meaning: Wittgenstein and Religious Language 89 BASIA NIKIFOROVA
Neklauskite prasmės: Witgensteinas ir religijos kalba
Santrauka
Šiame straipsnyje pratęsiami religijos kal iššūkius filosofiniam teologiniam mąsty- bos, kaip filosofijos ir teologijos komuni- mui, o taip pat meno, religijos, mokslo ir kacijos priemonės, tyrinėjimai. Jie buvo kultūros teorijai. Wittgensteino manymu, pradėti ankstesniame straipsnyje apie filo- bet kokioje žmogaus veikloje „praktika sofijos ir kultūros diskursą posekuliariame suteikia žodžiams prasmę“. Jo pagrindinė laikmetyje. Ludwigo Wittgensteino kūry- idėja, kad kalba siekiama sudaryti tikrovės ba nagrinėjama trimis aspektais: filosofi- žemėlapį, buvo papildyta radikalia išvada, niu, teologiniu ir kalbiniu. Witgensteinas kad kiekviena sentencija, kurios neįma- ieško atsakymo į klausimą, kaip šiandien noma patikrinti, yra beprasmė ir įkūnyta kalbėti apie Dievą, kai filosofų ir teologų kalbos-žaidimo teorijoje, kuri apima įvai- nuomonės išsiskiria apie esmines api- rius religinius praktikų tipus. Straipsnyje brėžtis – tikėjimą, sekuliarizaciją, religinę tik prabėgomis paliečiamas klausimas apie toleranciją ir pliuralizmą. Wittgensteino jo asmeninį požiūrį į religiją ir konfesinę filosofinis palikimas, suprantama, kelia priklausomybę.
Esmininiai žodžiai: Bartas, tikėjimas, Dievo slėpinys, kalbos žaidimas, privati kalba, religinė kalba, Wittgensteinas. ISSN 2351-4728 ISSN
90 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 Suicide As Disintegration: From The Death of God to Metaphysical Suffering
STANISLOVAS JUKNEVIČIUS Lithuanian Culture Research Institute [email protected]
The article regards suicides as an outcome of constantly expanding disintegration of Western societies. Four kinds of disintegration are outlined and scrutinized. Namely – ontological, biological, social and psychological. Ontological disintegration is a human estrangement from God, biological – from nature, social – from other people. Psychological disintegration is an ego estrangement from collective complexes. These disintegration forms are closely interrelated. Ontological and biological disintegration results in social disintegration, social disintegration results in psychological one. The article grounds a hypothesis that the main reason of relatively high suicide rates in the West roots in ontological and biological disintegration, Differences between the countries of the Western region are conditioned by the degree of social disintegration. The grouth of social disintegration is the main reason of such a huge increase of suicides in Lithuania as well as other post-communist countries. Particular motifs of suicides are formulated by types and degrees of psychological disintegration.
Keywords: death of God, suicides, disintegration, psychological pain.
Introduction does the suicide rate differ considerably even among different regions in the West? Looking at the world map of suicides1 the What determines, or at least influences, the first thing one notices is the fact that much suicide of an individual? more people finish their lives with a suicide The scholarly literature marks out and in the Western or Western-influenced so- analyzes social, psychological, economical, cieties, compared to the rest of the world. physiological reasons for a suicide2. It is quite The post-Communist countries are leading noticeable that physiological reasons stand among those all in the West. That is how in the background in this group of reasons. one comes up with the main questions Firstly, many scientists tend to question the in the area of suicide research: why more significance or the relative importance of people commit suicides in the Western this factor. For example, how much the fact countries than the rest of the world? Why that the suicide rate in Russia had decreased
2 J. Bering. Suicidal: Why we Kill Ourselves; J.P. 1 see www.who.in/mental_deseases/prevention – Dos Santos et al. More than just numbers: Suicide checked on 16/06/2019; all data on suicides rates rates and economic cycle in Portugal (1910-2013); used in this article are from this website of the World V. Menon & Sh. Kattimani. Suicide and Serotonin: Health Organization. Making Sense of Evidence.
91 from 31 to 26 during the years 1985–1990 While not being able to integrate in real and then had increased up to 41 during the life a person that has the potential to com- next five years was influenced by the physi- mit suicide integrates into the unreal, im- ological alternations in the brain? Moreover, aginative world. For example, an unloved following this school of thought, the se- teenager might be contemplating a suicide quence of cause and effect is not very clear: imagining how after his death everyone is it physiological changes in the brain that would love and pity him and regret their provokes depression and the often following improper behavior towards him. Some suicides, or is it depression that causes physi- teenagers put these ideas into practice. ological alternations? Social, psychological In this case, as a rule, a suicide becomes or economic reasons of a suicide are almost pseudo-integration, trying to solve real not questioned, the researchers might argue problems by illusionary means. only about their significance and compara- There is a type of disintegration that tive share among different nations and in might be conditionally named as physical different historical periods. disintegration. Physical disintegration – a According to our opinion, the main person’s isolation from the normal life concept able to embrace and explain most conditions as a result of a physical handicap of the suicides could be that of disintegra- or extreme conditions. Some people com- tion, just used in a broader sense that E. mit suicide because of the isolation from Durkheim did3. We chose four types of society caused by a disease or unbearable disintegration to analyze broader in this conditions in a concentration camp. We article: ontological, biological, social and will not analyze thoroughly this type of psychological. Ontological disintegra- disintegration – firstly, because it is not in tion is human’s estrangement from God, the hands of scientists to change these con- biological – estrangement from nature, ditions. Secondly, physical disintegration social – estrangement from other people. leads to suicide only if it is supplemented Psychological disintegration is Ego’s es- by the other, most often – psychological trangement from the collective complexes disintegration. A person of a positive life as- that affirm and support life. Suicide is the serting psychological orientation survives ultimate form of disintegration. That is, so even in difficult and unbearable conditions to say, a voluntary retirement of the body. upon the first glance4. Next to disintegration, there is a phe- Most of the suicides based on religious nomenon that also plays an important part or moral motives may be interpreted as in suicides – that is pseudo-integration. As a consequence of physical disintegration Heraclitus believed, everything is related in or pseudo-integration. Some of the first nature and sooner or later moves towards century Christians would commit suicide its opposite, so the higher the disintegration to avoid humiliation and suffering. In- is, the bigger is the need for integration. dian women, on the contrary, would burn
3 E. Durkheim. Suicide. 4 See ,J. B Stockdale. The World of Epiktetus. 2351-4728 ISSN
92 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA themselves in order to join their beloved almost all world religions prohibit a suicide. departed one sooner. Sepuku – a ritual In fact the submission to God’s command- suicide of the Japanese could also be at- ments or a fear of the after world’s punish- tributed to pseudo-integration. In this case ment might play a certain role in the lives the Samurai used to integrate with spiritual of religious people, but this role would just values, such as glory, honor, fidelity, which be a secondary one. Not because of a fear of were more durable than the material body. hell that a religious person would abstain The main hypothesis predicated in this from committing suicide, but because the article would be as follows. The main cause idea of suicide does not even occur to him, of a considerably high number of suicides and if it does, it is dismissed right away and in the West is ontological and biological without considerable efforts. Religion gives disintegration. The level of social disinte- strength to bear emotional pain, induces gration determines the differences among love, compassion and respect for others. various countries of the Western region. An There are no lonely, abandoned people increased social disintegration is the main in religious societies. Even while living cause for the considerably risen number completely alone a religious person is not of suicides both in Lithuania and in other lonely – simply because the horizons of his post-Communist states. Degrees and types world extend much further than his tangi- of psychological disintegration cause the ble material environment. Any suffering or specific motives of a suicide. loss has its purpose for a religious person – everything for him is part of a great godly Ontological disintegration and its plan, maybe not always comprehensible, consequences for the Western culture but definitely benevolent for a human. If the belief vanishes, the religious The relationship between suicides and re- world image starts to pale and falls down. ligiosity is revealed in the works of many Gaps appear in a harmonious world pic- scientists5. This relationship is not so ob- ture, everyday troubles and tasks gradually vious in Western countries only because loose their sense and meaning. Seculariza- religiosity is more of declaration and not tion is the opening of a growing field of of realization there. The number of suicides senselessness. It not only rips a person is minimal in Latin America or Islamic away from the life asserting world-view countries where religion is of a very high and emotional attitude, but also builds up importance in people’s life. favorable attitudes of suicide. The main It is sometimes claimed that religious attitude is the perception of one’s worth- people commit suicides less often because lessness. When love weakens, the wish to distinguish oneself, to surpass other people 5 E.M. Kleiman & R. T. Liu. An examination of the starts playing a more considerable role prospective association between religious service in human relationship. A loving person attendance and suicide: Explanatory factors and period effects; Andrew Wu et al. Religion and Com- seeks to serve, a non-loving – to have the pleted Suicide: a Meta-Analysis. priority. This precedence is sought after
Suicide As Disintegration: From The Death of God to Metaphysical Suffering 93 in all spheres of life: science, art, politics Greek – suicides were perceived rationally and economics. A society that is based on and would hardly let themselves to be in- a competition inevitably creates losers. terpreted as an expression of the inclination If a person limits his aspirations in some for death. Romanticist poets were probably sphere in advance – for example, decides the first to talk about the death cry; later not to aim at the president’s position, but it became one of the art leitmotifs in the to content himself with a post of a party West and gradually moved from art to secretary in some small provincial town – psychiatry. That gives us reasons to believe others would consider him to be a limited that inclination for death is not inborn, but person who has not achieved much in his appeared in the West during the develop- life. Among those who would strive for ment process and is the result of civilization political eminence only a few would reach and not human evolution. it – simply because the higher the positions, The main feature of a contemporary the fewer they are. The rest are predestined Western person’s standpoint towards nature to be losers. And this applies to all spheres is pragmatism. Intoxicated by the achieve- of theoretical and practical activity. ments of civilization, man cut himself off People react differently to failures. from the nature context and felt to rule if Some of them would make peace with it, not the whole world, then at least nature. some would commit suicide. Failure is one The idea that everything should serve him, of the most common reasons for suicide in satisfy his needs, interests and wishes, has the West. become a natural one and goes without say- ing7. However, it is a wrong attitude. If he Biological disintegration and its wishes it or not, if he likes it or not, man is consequences for the Western culture not a sovereign, but is only a part of nature, and is ruled by nature by the same laws as Both scholarly and fiction literature pro- any other biological species. vides us with quite a few examples of people In our opinion, one of the main reasons committing suicide because of a certain of suicide is nature’s response to the unre- inclination for death that they are not able strained expansion of civilized man and to resist. What could be the origin of this the danger to the other biological species inclination? According to S. Freud, inclina- caused by this expansion. In this case we tion for death, next to Eros, is inborn for all base our view on a simple and comprehen- live organisms6. sible presumption, that the law of biological In our opinion, this point of view has self adjustment which serves as a basis for considerable drawbacks. It is quite risky the natural evolution since the origin of to attribute the inclination for death to life on earth is valid for humankind too. all live organisms, including humans. In A Western man has distorted the balance all traditional cultures – Indian, Japanese, 7 F. Trentmann. Empire of Things: How We Became a World of Consumers, from the Fifteenth Century
6 S. Freud. Beyond the Pleasure Principle. to the Twenty-First. 2351-4728 ISSN
94 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA in nature – some of the wild animal species strongest representatives of a species. A have died out already, some of them are on lion would never advance upon the leader the edge of extinction, for the most part the of a buffalo pack, but would focus on the rest are controlled by man, the conditions weakest of the herd. Thus, if one assumes for wild nature are constantly deteriorating, that a biological factor plays a certain role etc. It would be absolutely natural if nature, for suicide, and nature applies the same trying to reconstitute the balance, devoted regulative laws for humankind as for other a bigger and bigger share of its creative species, the suicide rate should be the high- energy to restrict a man’s claims. On the est among the weakest nations. contrary, it would be strange if the nature behaved otherwise. Social and political factors of suicides Traditionally nature applies two meth- ods to restrict the excessive expansion of There are four main groups of dangers specie: a natural enemy and diseases. Man that might put in peril the existence of any does not have natural enemies due to the nation. The first danger is the deprivation achievements of civilization. Two goals are of political, and, at the same time, cultural pursued by diseases: fertility reduction and independence resulting from military in- devastation of already born individuals. tervention of more powerful states. The Nature successfully copes with both these second danger is the assimilation with tasks: demographic balance is negative other nations as a sequence of a peaceful – in almost all Western countries, so even economic or/and cultural – invasion. The without any additional means the white third danger is the loss of consensus regard- race that has been the basis of Western ing the main prospects of the development civilization for centuries will extinguish by of a nation, political disunity of a nation itself. However, the progress of science and leading to a civil war. And finally, the fourth technology is going too fast and the result- danger is the erosion of social relationships ing threat for nature is too high, so nature as a result of a peaceful disintegration of takes additional measures – destroying relationships among the members of a the individuals already in existence. One community. of those measures – formation of suicidal The first reason was mainly responsible thoughts, intentions and attitudes which for the dynamics of suicides in the West in is most often named as an inclination for the twentieth century – that is the threat death. for the existence of some nations resulting In this way, if the move away from God from adverse historical circumstances. precipitates suicide, the alienation from Austrians, Estonians, Hungarians and nature makes it necessary. Following this Czechoslovakians were leading the suicide logic, the most secularized and the most rates before the Second World War. All nature hostile nations should lead in the these nations had serious problems with suicide rates. However, nature has got its self-dependence of the State system. When own logic. It attacks the weakest, not the Austro-Hungarian monarchy, one of the
Suicide As Disintegration: From The Death of God to Metaphysical Suffering 95 most powerful monarchies in Europe, fell – twentieth century: Hungary, Finland, Bal- Austria became a small state, having to tic States and Iceland. This phenomenon deal, apart from everything else, with all the might be explained by at least two groups economic, social and moral consequences of reasons. On one hand, the fight for inde- of losing the war. However, this state soon pendence is an important factor unifying found its own place in new Europe and the nation, however dramatic and full of was no longer on the list of the leaders in losses it might be. When the struggle is suicides. Hungarians got their independ- over this factor disappears and the nation ence in 1919, after a struggle of more than experiences a certain existential vacuum. three centuries for their unified sovereign Old goals are reached and the new ones are state, just to lose it again in 1945. Estonia’s not formed yet. Respectively, the risk of sui- fight for an independent state was also full cides increases and its number grows. On of dramatics. Czechoslovakia – a political the other hand, an important role in the life neologism born in 1919, was not able to of newly born independent states is played perceive either its identity, or its histori- by a sudden change of the social economic cal prospects in time. Unsteadiness of this conditions, fluctuation of the habitual life creation was proved by the split in 1993. norms and values and the resulting feel- Lithuania, Russia, Byelorussia and Lat- ing of loss, uncertainty about the future. via were leading in suicides at the end of However, one should not overestimate this the twentieth century. Unexpected to some, factor. All post-Communist countries have Lithuania’s leadership in this context is gone or are still going through the hardship more than comprehensible: during the last of transformation from the Socialist to the two centuries (according to some authors, Capitalist system, but the suicide rate in ever since the times of Vytautas the Great) some of them (Poland, Bulgaria) increased Lithuania has enjoyed its independence for only slightly during 1990 – 2000, and even approximately 30 years only. Latvia’s way to decreased in some of them (Czech Repub- independence was no easier. Byelorussia lic, Slovakia, Transcaucasia). did not even dream of creating their inde- The second important factor influenc- pendent state. Russians experienced and ing suicides is the loss of cultural peculiar- are still experiencing all the consequences ity as a result of globalization. This factor of the falling empire. plays an important part in countries with There is a feature common to the dy- a strong traditional culture, for example namics of suicides among the nations that Japan. The suicide rate in this country is have fought for their independence which not the highest in the world, but the rate may be named as an overdue effect: most of growth is one of the fastest. The suicide of people commit suicides not during their rate has increased from 17 to 24 during a struggle for independence, but after the short period of 1995 – 2000. declaration of independence. This fact is The third factor weakening a nation is common almost among all nations that the political split of the nation, the ultimate
have gained their independence in the form of which is a civil war. This factor was 2351-4728 ISSN
96 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA probably the most visibly expressed in Sri Psychological pain and its causes Lanka, where the suicide rate jumped from 10 in 1960 to 36 in 1985 as a result of intensi- E. Schneidman claims that the main cause fied ethnic conflicts and the civil war. of suicides is psychological pain, and the And finally, the fourth threat for sover- main reason for psychological pain is un- eignty is a social disintegration of citizens, satisfied needs12. In fact, unsatisfied needs expressing itself in weakened and/or van- are true causes, but only one of the causes ished relationships among members of a of psychological pain. Suffering is charac- society – relationships within a family, a teristic both for the old and young, both collective or various social groups. Social for the rational and irrational, both for the disintegration is the main reason for a unprivileged and the ones on top of the comparably high suicide numbers in the hierarchy, so to attempt to explain a variety post-Communist space. of all this suffering by unsatisfied needs is a A comparably high suicide rate in possible, though really risky, task. Lithuania is determined by the impact of In our opinion, both physical pain and two out of four factors mentioned above. psychological suffering has the same cause Firstly, Lithuania, different from most other and performs the same function. That is Western nations, has had a long and hard a sign of danger. Physical pain means that struggle for its independence. Secondly, the the human body is in danger, psychologi- social disintegration in Lithuania is one of cal suffering – that one’s Ego is in peril. The the highest among the Western societies. magnitude of pain is directly proportional to True, Lithuanians are the least concerned the danger occurred. If the cause of a physical about family, friends, acquaintances, they pain is not eliminated the human body may are the least eager to improve life condi- perish, if the reason of a psychological suf- tions of their neighbors, the sick or the fering is not removed, the Ego may be lost. handicapped8. Lithuania falls also behind The human Ego is a fragile psychic in terms of forming a civil society9. structure, so it feels safe only if it is em- Most of the parameters of social dis- bedded in the more powerful psychic integration are directly related to suicides. combinations, such as collective complexes. Namely, there is a statistically significant For example, if a person constantly thinks, variable between divorce rates and sui- feels and behaves as a real Communist, cides10. The connection between suicides one might claim that his Ego is a part of and various parameters of social disintegra- a considerably greater and more power- tion is revealed in the work of B. Wollman11. ful Communist complex. As Carl Gustav Jung puts it, “once upon a time men were 8 See R. Inglehart et all: tables A001, A002, E164_1, possessed by devils, now they are not less E167_1. obsessed by ideas, and so on”13. 9 R. Žiliukaitė. Neatrasta galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis. 12 E. S. Shneidman. The Suicidal Mind. 10 D. Gailienė et al. Suicide in Lithuania. 13 C. G. Jung. On “The Tibetan book of the great Libe 11 B. Wollman. Between Survival and Suicide. ration”, p, 486.
Suicide As Disintegration: From The Death of God to Metaphysical Suffering 97 Two main groups of forces exert influ- sometimes would contradict each other. ence upon the life of any person: his con- The refusal to look for some particular scious self and his subconscious complexes. meaning or any meaning at all constitutes If these two groups of forces act in the same the specifics of the contemporary Western direction, then the psychic evolution of culture. A senseless life becomes a norm, that person proceeds smoothly. However, not a misfortune. Some philosophical if a person consciously aims at something trends provide a theoretical grounding for which is contrary to his sub conscious- this attitude, namely – existentialism. ness, the emotional conflicts come onto One of the main fundamental para- the stage. Once these conflicts get serious doxes of existentialism is that its theoreti- it might lead to a disease or reviewing cians declared the rejection of meaning, the one’s conscious attitudes and making some Absurd, but would not commit suicides; concessions to the pressures of the sub con- conscious or unconscious followers of this sciousness. In the latter case the whole per- school of thought do not declare it, but son’s psychic life moves over and its centre would commit suicides. A. Camus con- becomes not the Ego, but some hypothetic cludes his essay on suicides – “one must im- point between the Ego and the sub con- agine Sisyphus happy”14. Maybe one must, sciousness. Analytic psychology calls this but it is extremely difficult. One ought to new centre and source of psychic life a Self. distinguish himself with an extraordinary, To find one’s Self means to discover oneself. even perverse imagination in order to pic- People who have discovered themselves ture Sisyphus hopelessly stuck in eternity lead a quite peaceful and quiet life. Inner as happy. Probably A. Camus enjoyed such anxiety, discontent is the evidence that a an imagination, but most common people person did not yet found themselves, i.e. do not, and as soon as they make sure their his Ego and Self do not match each other. life becomes a meaningless task of pushing Conditionally three problems might be a rock up a mountain, they finish it with a distinguished in the process of the forma- suicide. Here is just one fact that has been tion and functioning of an Ego: an inchoate massively explored in the Russian press: Ego; erroneously formed Ego; deformed two girls jumped down from the roof of a Ego. In an analogical way one might speak nine-storey building in Gorky in 2002. The about the pain of non-discovery, the pain only explanation that has been provided in of pseudo-discovery and the pain of loss. their suicide note was a short phrase: “we Each of these types of pain is overwhelming got bored with everything…” for a person who experiences it and might It happens quite often in contemporary lead to a suicide. Western society that suicides are commit- The pain of non-discovery manifests ted by people you would least expect it itself when a person does not see a reason from. Such a case is described in a novel to carry on with life. All traditional cul- by E. M. Godmundsson “The Angels of tures have created systems of meanings
that sometimes would supplement and 14 A. Camus. Sizifo mitas, p. 100. 2351-4728 ISSN
98 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA the Universe”15. The novel surprises with a The pain of loss is probably the most suicide not of the main character – a man often encountered type of psychological having mental problems – but of his friend, suffering. This is a situation when the Ego a wealthy dentist driving a jeep. It is usually is filled with some content and then sud- said about similar people: What would he denly loses it. The life of Young Werther is a lack? A good wife, gifted kids, a great, well- classical example of such a phenomenon. It paid job… In fact, this kind of suicide testi- is quite a common occurrence that suicides fies to a seeming integration into society by are committed by people who lose their people whose Egos would eventually not social ideals, goals and meanings. discover their Selves. The disproportionate relationship be- There are considerably few people in a tween education and upbringing creates a contemporary Western society who would significant drawback of the so called society openly declare a senseless life. The so called of equal opportunities. The major focus in philosophy of equal opportunities or free the traditional cultures was dedicated to the choice performs the leading role in the West. upbringing, the formation of a personality’s It is like society barrages a pile of mean- moral and emotional foundation. Formal ings, values and ideals for an individual, education and knowledge played only a and he picks up the most relevant ones for secondary role. And Western society is himself. It is claimed that individual values even called the knowledge society. How- are equivalent to each other unless they ever, the formal knowledge one receives at challenge considerably the interests of other school makes only a small particle of one’s individuals. However, this is not quite true. Ego. If an Ego is not molded purposefully Some values facilitate integration, others – it gets filled with the simplest, easily acces- disintegration; some of them affirm life, sible, and at the same time the most easily others – death. A perverse culture has been losable contents: pleasurable sensations created in the West as a result of ontologi- induced by psychic stimulators, worship- cal, biological and social disintegration, and ping a popular music band, questionable its main features are placing the material affection or casual love relationship. Losing goods ahead of the spiritual ones, the de- anyone of these contents puts a jeopardy tachment from, if not despising, nature, the losing one’s Ego as well. More than 4.000 cult of individuality and originality. Thus, teenagers commit suicides every year in if the contemporary Western culture is a U.S.A. only. And this trend will only grow perverse culture, so any integration into it if the attitude in regard to the relation is pseudo-integration, and the discovery of between education and upbringing is not those socially authorized meanings becomes reconsidered. a pseudo-discovery. Therefore, the number of strange, by the first glance unexplainable Metaphysical suffering suicides, will only increase. There is a type of pain, a suffering to be 15 E. M. Gudmundsson. Visatos angelai. more precise, that is impossible to explain
Suicide As Disintegration: From The Death of God to Metaphysical Suffering 99 either by the troubled Ego formation, un- crimes a person has been made aware of. satisfied needs, or any other facts of one’s The foundation for the theory of biography. That is because in some cases metaphysical suffering is the principle of the reasons of suffering extend behind the moral determinism. All things are related limits of a personal experience. in nature, society or psychics, everything One of the better known examples of has got its cause and consequence, and this this type of suffering was the suffering of causal relationship is ruled by moral laws. the Germans caused by the bombings of The objective of the moral causality is the the Ally aviation during the Second World rehabilitation of justice. This reconstruc- War. There is no doubt many peaceful tion proceeds both in physical and meta- civilians, who probably even disagreed physical space, and both individuals and with the Nazi ideas themselves, have died, their groups are the subjects for the moral suffered and become handicapped during responsibility. That means a person may those bombings. However, one can not be suffer not only for his own sins, but also innocent if the whole nation is guilty as a for those of others – his family, nation, the whole. Thus one can only discuss different entire humankind. If a metaphysical guilt concepts and various degrees of guilt, as it exists, so does a metaphysical suffering. is done by K. T. Jaspers in his work “The The source of metaphysical suffering is Question of German Guilt”16. the collective sub consciousness. All black Humankind is the broadest subject of deeds, crimes and sins ever conducted by a moral guilt. Let us assume a certain per- people accumulate into the collective sub son has breathed in some radioactive dust consciousness. Justice demands every one and has developed cancer. In this case the of those deeds is accounted for. However, guilt does not have to fall on him, his fam- it is the most sensitive people, not the ily or nation – maybe the dust was blown biggest evil doers that suffer the most as a in by the wind from a far away country rule – it is them whose borderline between that person would not even know to exist. the consciousness and sub consciousness is However, he belongs to the humanity that the most fragile, who are capable to feel not has polarized the atom, thus gave a chance only for themselves, but for the others too. for the radioactive dust, therefore, as a As K. Jaspers believes, it is through them part of humanity, a person is responsible the whole world’s injustices and atrocities for the actions of other humans, no matter get objectified. Since the number of sin- if he approves or not, condemns or justi- ners always outdoes the number of the fies them. This type of guilt was named a redeemers, it is almost impossible to avoid metaphysical guilt by K. Jaspers. Its core is a metaphysical suffering. the solidarity among people which makes A metaphysical guilt constitutes the everyone responsible for the whole world’s primary abyssal cause of a psychological injustices and atrocities, especially for the pain. A distorted balance between guilt and responsibility, or in a broader sense,
16 K. Jaspersas. Kaltės klausimas. between the consciousness and sub con- 2351-4728 ISSN
100 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 FILOSOFIJA IR RELIGIJA sciousness leads to anxiety, neuroses, God and nature, the social bonds constitute troubled Ego formation, unsatisfied needs the core thread binding people together. and the abundance of pseudo needs. So far They tie geographically close people into the main remedy used for the psychological certain political, social, ethnic groups that suffering is suppression. However, it can constantly fight for the spheres of influence. not last indefinitely. Since the collective Fighting means there will be ones who sub consciousness gives the primary source lose. Some nations have died out through for suffering, suppressing one person’s suf- history, some are on the edge of vanishing. fering makes it burst out through another. Members of endangered nations are much Respectively, the number of mental dis- more inclined to suicides as they face one orders increases. According to the data of more form of disintegration – a threat to the World Health Organization, there are be secluded from humankind. Together 120 million people in the world that suffer with the fast modernization of the Western depression (mostly in Western countries), society other aspects of social disintegra- and the number of the cases is constantly tion intensify. The more energy a human growing. devotes to the struggle for his existence, the less of it is left for his friends, acquaintances Conclusions or family. Social disintegration encourages suicides in two ways: some people break “The death of God”, declared by F. Nietsche down in the rival struggle, some of them and widely advertised by epigones, has do not even succeed to place themselves opened a new page in the Western history17. in it. In the latter case the importance of Detached from God humans have started the psychological disintegration manifests receding both from society and from na- itself. A human Ego feels safe only if it is ture. A suicide is a natural and consistent embedded in some larger accumulations of consequence of this disintegration. psychic energy, namely collective complex- A religious person who recognizes his es. Since the contemporary society favors unity with his family, nation, humankind, individualism, some of those life-asserting nature and God is the least inclined to com- collective complexes have vanished, and mit a suicide. Having turned away from others have shrunk to the level that they God, nature becomes the main object for have no considerable impact on a person’s integration. However, if a human is a crea- life anymore. Respectively, the number of tion not only of nature, but also of God, mental disorders increases. even the one who is best integrated into Following this scheme, the main at- nature, but non-religious personality might tention in suicide prevention should be experience a certain existential vacuum and focused on the cultivation of spiritual values, contemplate at least theoretical possibility formation of life-asserting world-view and of suicide. Having estranged both from emotional attitude; amplification of social integration should follow, then – psychologi- 17 S. Bruce. God is Dead: Secularization in the West. cal education should take place, and finally –
Suicide As Disintegration: From The Death of God to Metaphysical Suffering 101 medical means of psychic adjustment should logical integration can not succeed without be employed. The contrary way is employed social integration. Without a harmony in the in practice. The most attention is devoted to society there can not be harmony in the soul. the sick people – the ones whose psycho- There is no point to discuss the ontological logical disintegration has reached the level or biological integration in Western societies. of pain. Prevention of mental diseases takes It is no wonder that the waves of suicides in a certain place in the general prophylaxis of the West take over wider and wider areas and health, however it is obvious that psycho- demand more and more victims.
Literature
Bering, J. Suicidal: Research, 1994, 1, 3, pp. 473–508. Princeton a World of Consumers, Why we Kill Ourselves. pp. 149–158. University Press, 1969 from the Fifteenth Cen- University of Chicago (1939). tury to the Twenty-First. Press, 2018. Gudmundsson, E. Allen Lane, 2015. M. Visatos angelai. Iš Kleiman E.M., Liu R.T. Bruce, S. God is Dead: islandų kalbos vertė R. An examination of the Wu, A. Jing-Yu and Secularization in the Ruseckienė. Vilnius: prospective association Cun-Xian Jia. Religion West. Wiley-Blackwell, Tyto alba, 1996. between religious servi- and Completed Suicide: 2002. ce attendance and suici- a Meta-Analysis. PloS Inglehart, R., Basáñez, de: Explanatory factors One, 2015, 10(6). Camus, A. Sizifo mitas. M., Díez-Medrano, J., and period effects. Iš prancūzų kalbos vertė Halman, L. and Luijkx, J Affect Disord, 2018, Wollman, B. Between Violeta Tauragienė. R. (eds.). Human Beliefs 1(225), pp. 616–623. Survival and Suicide. Vilnius: Baltos lankos, and Values: A Cross-Cul- New York: Gardner, 1976. 2006. tural Sourcebook Based Menon, V., & Kattimani, on the 1999-2002 Values Sh. Suicide and Sero- World Health Organi- Dos Santos, J.P., Tavers, Surveys. Mexico City: Si- tonin: Making Sense of sation Database. https:// M., & Barros, P.P. More glo XXI Editores, 2004. Evidence. Indian J Psychol www.who.int/gho/ than just numbers: Sui- Med., 2015, 37(3), 377–378. mental_health/suici- cide rates and economic Jaspersas K. Kaltės de_rates/en/ cycle in Portugal (1910- klausimas. Kn.: Gėrio Shneidman, E. S. The 2013). SSM Popul Heal- kontūrai. Vilnius: Mintis, Suicidal Mind. Oxford Žiliukaitė, R. Neatrasta th, 2016, 2, pp. 14–23. 1989. University Press, 1996. galia: Lietuvos pilietinės visuomenės žemėlapis. Durkheim, E. Suicide. Jung, C.G. On “The Stockdale, J. B. The Kn. Žiliukaitė, R. (moksli- Routledge, 2000 (1897). Tibetan book of the gre- World of Epiktetus. nė redaktorė). Dabartinės Sigmund Freud. Beyond at Liberation”. In W. Mc- In Sommers, Ch. & Lietuvos kultūros taidos the Pleasure Principle. Guire, (Exec. Ed.), Sir Sommers, F. (eds.). Vice tendencijos: vertybiniai Martino Fine Books, H. Read, M. Fordham, and Virtue in Everyday virsmai. Vilnius: Kultū- 2009 (1920). G. Adler (Eds.), R. F. C. Life, pp. 658–672. Har- ros, filosofijos ir meno Hull, Trans.). Collected court Brace Jovanivich institutas, 2007. Gailienė, D., Domans- works of C.G. Jung. College Publishers, 1993. kienė, V., Keturakis, V. Suicide in Lithuania. Vol. 11. Psychology and Trentmann, F. Empire of Archives of Suicide Religion: West and East, Things: How We Became ISSN 2351-4728 ISSN
102 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 STANISLOVAS JUKNEVIČIUS
Savižudybė kaip dezintegracija: nuo Dievo mirties prie metafizinės kančios
Santrauka
Straipsnyje savižudybė traktuojama kaip ologinė dezintegracija veda prie socialinės, Vakaruose nuolatos stiprėjančio dezinte- o socialinė – prie psichologinės. Straips- gracijos proceso padarinys. Išskiriamos nyje grindžiama hipotezė, jog pagrindinė ir nuodugniau analizuojamos keturios didelio savižudybių skaičiaus Vakarų re- dezintegracijos rūšys: ontologinė, biologi- gione priežastis – ontologinė ir biologinė nė, socialinė ir psichologinė. Ontologinė dezintegracija. Tarp įvairių Vakarų šalių dezintegracija reiškiasi kaip žmonių to- egzistuojančius skirtumus lemia skirtingi limas nuo Dievo, biologinė – nuo gam- socialinės dezintegracijos laipsniai. So- tos, socialinė – žmones siejančių ryšių cialinės dezintegracijos stiprėjimas ir yra silpnėjimas. Psichologinė dezintegracija pagrindinė didelio savižudybių skaičiaus reiškiasi tuo, jog individualus ego tampa kaip Lietuvoje, taip ir kitose pokomunis- vis mažiau priklausomas nuo kolektyvinių tinėse valstybėse priežastis. Konkrečius kompleksų. Visos keturios dezintegracijos savižudybės motyvus lemia psichologinės formos artimai susietos. Ontologinė ir bi- dezintegracijos laipsnis ir forma.
Esminiai žodžiai: Dievo mirtis, dezintegracija, savižudybė, psichologinis skausmas.
103
ESTETIK A IR MENO FILOSOFIJA
Arvydas Každailis. „Devyniaragis elnias“, ofortas, 1986 Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija
DEIMA KATINAITĖ Vilniaus dailės akademija [email protected]
Šį tekstą įkvėpė bandymas apsvarstyti praeities reprezentaciją – Dionizo Poškos Baublį – kaip dviejų priešybių sankirtos tašką, taikant literatūrines epo ir romano sąvokas, bei darant prielaidą, kad šis objektas yra galima Bachtino dialogiškos vaizduotės buveinė. Straipsnyje epo sąvoka keičiama atitikmeniu „paminklas“, o romano konceptualiu sinonimu tampa „kaukė“ – Baublys suprantamas kaip performatyvus objektas, tarpininkas, kuriuo „prisidengęs“ Poška kalba visuomenei, jo gyvenamo laikotarpio ir šiandienos. Keliamas klausimas: kas yra Baublys Poškos sode, svarstomas jo artimumas meno kūriniui ir ką / kaip jis veikia? Apmąstoma kaip pasikeičia Baublys Poškai mirus, iš sodo altanos tapęs protomuziejumi ir galiausiai vėl sugrąžintas į sodo aplinką šiais laikais, bet jau kita – paminklo prasme.
Esminiai žodžiai: Baublys, Dionizas Poška, Michailas Bachtinas, kaukė, paminklas, įvietintas menas, estetinė patirtis.
Faktografija 1812 m. Poška nukerta ąžuolą, vadinamą Baubliu, ir, išskobęs jo drūtgalį, pasidirba Dionizas Poška (Dionizy Paszkiewicz, 1764– altaną, kurioje įkurdina retenybių kabinetą, 1830) – Žemaitijos bajoras, Kražių jėzuitų biblioteką, žymių žmonių portretų galeriją gimazijos absolventas; 1786–1820 m. eina ir archeologinių radinių kolekciją. Ant raštininko, notaro, advokato pareigas Rasei- Baublio sienų Poška rašo eiles, komentuo- nių žemės teisme; 1790 m. nusiperka Barzdžių jančias altanos ir jos turinio paskirtį. Virš dvarą ir vis daugiau laiko skiria intelektualinei įėjimo pakabina kankles, o žemiau lenkų veiklai: rašo eiles lenkų ir lietuvių kalbomis, kalba užrašo: sudarinėja lotynų-lenkų-lietuvių kalbų žo- Baubly, tavo atmintį dainomis dyną, užsiima archeologiniais kasinėjimais, apgarsinau, aprašo vietos papročius ir pagonybės lieka- Užtausok gi tas kankles, ant kurių nas, komentuoja istorijos, istorinės geogra- skambinau. fijos ir istorinės-lyginamosios mitologijos bei kalbotyros veikalus. Poškos autoritetai: Įžanga Ksaveras Bogušas (Xawier Bohusz, 1746– 1820), Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel, Šiandien neretai daugelis istorinių repre- 1786–1861)1. zentacijų atrodo prieštaringos dėl galimų
1 Minimi Poškos raštuose – poema „Pas kuniga Xawera reikšmių sankaupos, semiotinio pertek
Bohusza Lietuwi, yr Jokimą Leleweli Mozura“, 1810). liaus, o visa istoriografija gali pateikti 2351-4728 ISSN
106 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA istoriją, apimant ir istorinę praeitį, tik kaip rodymą Baublio kaip medijos, statinio per reikšmių lauką, kuris konstruoja praeitį2. Šį kurį vyksta jo atradėjo savižina, memuarų, tekstą įkvėpė bandymas apsvarstyti vieną paminklo ir meno kūrinio (ne teigiant, kad tokių praeities reprezentacijų – Dionizo Baublys yra meno kūrinys, bet svarstant Poškos Baublį – kaip dviejų priešybių konceptualius panašumus). Baublys kaip jungtį, taikant literatūrologines epo ir ro- paminklas liudija, o kaip kaukė interpre- mano sąvokas, bei darant prielaidą, kad šis tuoja: praeitį ir istoriją, atmintį (ir užmarš- objektas yra galima dialogiškos vaizduotės tį), laiką, vietą ir dalinasi patirtimi. buveinė3. Tokią interpretaciją lėmė Baublio Bachtinas teigia, kad epinė praeitis yra kaip kultūrinio ir estetinio objekto ambi- tam tikra forma suprasti meno pasaulio valentiškumas ir „talpumas“, o bachtiniška įvykiai ir jo veikėjai (žmones). Iš esmės ši prieiga atrodė tinkama įsivaizduojant Bau- forma beveik visiškai užgožia meninės per- blį kaip meninę reprezentaciją, tikint, kad cepcijos aktą. Meninė reprezentacija čia yra epo ir romano komunikacines galimybes reprezentacija sub specie aeternitatis (pagal kitame estetiniame būvyje įmanoma pa- amžinybės principus), iš meninės kalbos keisti vaizdu ir lyta. Šiame straipsnyje epo prisimenama tik tai, kas turi būti išsaugota sąvoka keičiama atitikmeniu „paminklas“, atminty; vaizdas kuriamas palikuonims ir o romano konceptualiu sinonimu tampa projektuojamas jų nutolusiam horizontui. „kaukė“ – Baublys suprantamas kaip per- Šiuolaikiškumas, kuriam nebūdingas rū- formatyvus objektas, tarpininkas, kuriuo pestis (ateities) atmintimi „suformuotas „prisidengęs“ Poška kalba visuomenei, savo iš molio“, šiuolaikiškumas ateičiai (tai yra amžininkams ir šiandienos. skirtas, nešantis žinutę palikuonims) „iš Dialogiškumas padėjo atskleisti Bau- marmuro ar bronzos“4. Tokiu „marmuri- blio komunikacinius aspektus, epiškumas niu / bronziniu“ monumentu šioje inter- nutiesė kelią į savitą praeities sampratą, pretacijoje galiausiai virsta Baublys. o panašumas į romaną leido pamatyti Viena vertus, akivaizdu, kad Poškos Baublį kaip dabartišką kultūros ar netgi numanoma auditorija, kuriai skiriama pa- meno objektą, kuris yra medžiagiškas, grindinė komunikacinė žinia, yra ateities monumentalus, kaip nukirstas kamienas – kartos (jų atmintis), kurioms Baublys pasi- baigtinis, kaip paminklas – didingas, kaip rodo kaip herojiškos praeities liudytojas, kita kaukė – atviras, atgyjantis ir permainingas. vertus, Baublys plečia pasaulį dviem kryp- Kaukės sąvoka šiuo atveju reiškia medžio timis – atgal, dėl savo daugiaprasmiškumo kamieno performatyvumo galimybes: pa- įgalinantis naujas praeities interpretacijas, ir
2 Kates, Joshua. “Document and time” in: History and pirmyn – ieškant santykio su dabarčiai aktu- Theory53 (May 2014), Wesleyan University, 2014, p. 162. aliais kultūrinio diskurso aspektais ir ateities 3 Skaitytas pranešimas „Baublio vaizdinys Dionizo kultūros potencialu, tuo, kas dar gali būti. Poškos sode. Bachtiniška interpretacija“, Aštuonioli- koje nacionalinėje estetikos ir meno filosofijos ciklo 4 Bakhtin, Mikhail Mikhailovich. The Dialogic Ima- konferencijoje Estetikos, meno filosofijos ir meno gination, Four Essays, ed. Michael Holquist, trans- istorijos sąveikų teritorijos: tarpkultūriniai atvaizdo lated by Caryl Emerson, Michael Holquist, Austin: funkcionavimo laukai, Vilnius, LKTI, 2019 04 26. University of Texas Press, 1985, p 18–19.
Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija 107 Per medžio simboliką atrodo įmanoma tokia kuriamamas Baublio vaizdinys išskaidomas predestinacinė teorinė projekcija. Baublys į dedamąsias – siekiant aiškumo aptariamas pasirodo kaip Nachleben5, pernaša, intecio- per galimus būvius. Keliamas klausimas: nalus objektas, paradoksaliai gyva fosilija, kas yra Baublys Poškos sode, svarstomas jo turinti kultūrinę įkrovą, kuria tarsi užkrečia artimumas meno kūriniui ir ką / kaip jis vei- estetinį pasaulį: „genofondfas“ (atsitiktinu- kia? Apmąstoma, kaip kinta Baublys Poškai mo ir asociacijos principu) persiduoda tolyn mirus, iš sodo altanos tapęs protomuziejumi į ateitį ir yra atpažįstamas žymiai vėlesniuose ir galiausiai vėl sugrąžintas į sodo aplinką meno reiškiniuose. Baublys tarsi numato ar šiais laikais, bet jau kita – paminklo prasme. išpranašauja būsimas meno praktikų trans- Klasikinėje tradicijoje, kurios roman- formacijas – panašų natūros / gamtos virsmą tizuotai versijai galima priskirti ir Poškos kultūra galime įžvelgti XX a. meno strategi- veiklą, kaukė apibrėžiama kaip sąlyginės jose, pavyzdžiui, Giuseppe Penone, Anselmo tikrovės simbolis, tačiau šioje interpretaci- Kieferio, Josepho Beuyso etc. kūryboje. Čia joje Baublys svarstomas kaip šiuolaikinis, taip pat gamta, medžiai pasitelkiami kaip artimas meno kūriniui artefaktas, kurį estetiniai objektai – mediatoriai – tarpin- galima patirti ir šiandien. Toks Baublio at- inkai žinutės perdavimui, kai pagrindiniu siejimas nuo tikėtinų autoriaus ketinimų, meno turiniu tampa patirtis. Tarsi medis vykdomas remiantis Mieke’ės Bal „citavi- įkūnija tai, kas anot Bachtino maitina senąją mo“ koncepcija. Anot tyrėjos, citavimas literatūrą – atmintį (ne žinias) kai „dar ne- yra terminas, kuris tarsi ,,balansuoja“ ant nujaučiamas galimas praeities reliatyvumas, meno istorijos ir tiesioginės (pažodinės) praeities tradicija šventa, nepakeičiama“, bet analizės susikirtimo ribos. Mokslininkė kartu turi tai, kas charakterizuoja romaną, išplečia citavimo sąvoką remdamasi Bach- kuris „priešingai, yra apibrėžiamas patirtimi, tinu (taip pat Rolandu Gérardu Barthesu), žiniomis ir praktika (ateitimi)“6. Kadangi teigdama, kad, viena vertus, tikrovės pernašai arba Nachleben (vok. gyvenimas fragmentais galima manipuliuoti kuriant po gyvenimo, pomirtinis gyvenimas, išlikęs ,,realybės efektą“, kita vertus, citavimas – objektas turintis tęstinumą), o šiuo atveju ir ,,ištarimai“ nurodo tam tikrą kryptį iš ku- Baubliui būdingas esmiškas neaiškumas7, čia rios kyla žodžiai. Žodžiai, o šiuo atveju ir
5 Aby Warburgo terminas. vaizdai ar jų interpretacijos nebūtinai sie- 6 Bakhtin, Mikhail Mikhailovich. The Dialogic Ima- jamos su jų kūrėjo ketinimais, jie veikiau gination, Four Essays, ed. Michael Holquist, trans- yra keitėjai (orig. shifters) leidžiantys dau- lated by Caryl Emerson, Michael Holquist, Austin: gialypei realybei sutilpti viename vaizde. University of Texas Press, 1985, p. 15. 7 Nachleben terminas sunkiai permatomas, panašiai Poškos literatūrinė kūryba, kuri yra svarbi kaip ir kita Warburgo sąvoka Leben (vok. gyveni- kaip vieno žymiausių to laikmečio (šalia mas), abi yra klampios, įvairios, plačios ir sudėtin- Antano Strazdo, Simono Stanevičiaus) gos, sunkiai analitiškai „sutvarkomos“, in: Georges švietėjų raiška, kurie „priima, adaptuoja Didi-Huberman, “Artistic Survival: Panofsky vs. ir modifikuoja LDK ir Antikos paveldą“8 Warburg and the Exorcism of Impure Time”, in: Common Knowledge, Volume 9, Issue 2, Spring 2003,
pp. 273–285 (Article), Duke University Press, p. 282. 8 Ulčinaitė, Eugenija. „Lietuvos Didžiosios Kuni- 2351-4728 ISSN
108 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA ir yra tam tikras laikmečio indikatorius, amžininkai Baublį ir Sibilės šventyklą tapa- seismografas, nes joje kaip ir visoje XIX a. tino su muziejaus provaizdžiu, abu objektai literatūroje „intensyviai vyko paveldėtos laikyti pirmaisiais muziejais. Gamtos kaip LDK kultūros vertybių, vaizduotės ir lai- atminties reprezentacijos matymas irgi kysenų kaita“9 čia paliečiama tik tiek, kiek atitinka laikotarpį, Brigita Speičytė mini, padeda suprasti Baublio veikimo mecha- kad Poška savo sodą suprato kaip atminties nizmą. Orientuojamasi ne į to laikmečio žemėlapį, kas būdinga to meto sodų, problemų suvokimo atskirus aspektus, kraštovaizdžio percepcijai. Pasak Speičytės, bet išryškinamas Baublio kaip estetinio Poškos sodas apjungia asmeninę viziją su objekto novatoriškumas – numanomas praėjusių laikų refleksija.12 Originali šiuo performatyvusis potencialas. atveju yra ne sodo, parko atributo, altanos idėja, arba sodybos kaip mikrokosmoso, Kontekstas bajoriškosios kultūros modus vivendi išraiška, bet komunikacinis aspektas: per- Sodo paviljonas (jei Poškos Baublį supras- formatyvumas kaip tam tikros patirties ti kaip tokį10), nėra naujas dalykas, nuo perdavimas per materialų kūną ir vietą. XVII a. kraštovaizdis buvo istorizuojamas Būtent čia Baublio ir Poškos sodo situacija statant / simuliuojant romėnų griuvėsius, priartėja prie šiuolaikinio meno konteksto, druidų šventyklas, mistinius urvus. Taip yra artima įvietinto meno startegijai: „[m] pat jo prototipu galima laikyti Izabelės Čar- eno kūriniai, eksploatuojantys vietą kaip toryskos (Izabela Czartoryska, 1746–1835) medija,̨ pasitelkia tos vietos elementus, at- sodo paviljoną, 1801 m. pastatytą roton- sižvelgia i ̨ jos charakteri,̨ istorini ̨ konteksta,̨ dą – Sibilės šventyklą Pulavų (Puławy) tik jai budingā ̨ situacija ̨ ir savybes.“13. Čia parke. Čartoryska taip pat parašė traktatą galima įžvelgti įdomią Poškos Baublio pa- skirtą sodininkystei, kuriame pabrėžia senų ralelę su Stanislovo I Leščinskio (Stanisław medžių reikšmę kraštovaizdžio forma- Leszczyński, 1677–1766) sodo kioskais. Sieja vime11. Poškos raštuose niekur neiminima santykis su vieta, kuri svarbi ne kaip poz- nei šis traktatas, nei Sibilės šventykla, nors icija fizinėje plotmėje, bet kaip tapatybės perkūrimo ir žinutės perdavimo instru- gaikštystės paveldo metamorfozės XIX amžiaus Lietuvos literatūroje“, in: Literatūra 48 (1), Vilnius: mentas. Abiem atvejais pasitelkiama panaši VU leidykla, 2006, p. 113. forma – kalbama per daiktus: architektūrą 9 Speičytė, Brigita. „Poetinės kultūros formos. LDK ir medžio stuobrį (abiejų objektų tektoninės palikimas XIX amžiaus Lietuvos literatūroje“ in: sąvybės taip pat turi bendrumo). Literatūra 46 (1), Vilnius: VU leidykla, 2004, p.10 10 Kalbant apie medį, reikia paminėti, kad panašus ąžuolas augo Žemaitijoje, kuriame vienas garsiausių LDK baroko epochos poetų Kazimieras Motiejus Sar- 12 Speičytė, Brigita. „Kas užsodino Poškos ‘darželį’?“ bievijus (1595–1640) įrašė savo eiles, vėliau nukirstas. Metai 1 (2005), žiūrėta www.tekstai.lt/buvo/me- 11 Czartoryska, Izabela. Myśli różne o sposobie za tai/200501/speicyte.htm [Rugpjūtis, 2019]. kładania ogrodów przez I. C. (Įvairios mintys apie 13 Trakšelytė, Aušra. Daktaro disertacija „Įvietintas vaiz- sodų įrengimą pagal I. C.), Wrocław: Drukiem duojamasis menas: teorinis diskursas ir raiška Lietuvos Wilhelma Bogumiła Korna, 1805. šiuolaikiniame mene“, Vilnius: VDA, 2012, p. 8.
Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija 109 Dukart praradęs karūną14 ir tapęs Lo- į jo vizitą Osmanų imperijoje, Benderyje ir taringijos kunigaikščiu (1737–1766), Leš- Edirnėje, kur globojamas sultono Ahmedo činskis tremtyje – Lunevilyje (Lunéville) III gyveno seralyje, buvo laikomas valdo- statydamas savo rezidencijos kompleksą, vu bei pripažįstamas vieninteliu Lenkijos padedant architektui Emanueliui Héré karaliumi18 . Kiosko ir paviljono architek- de Corny įkomponuoja keletą originalių, tūrinė kalba yra galios teigimas ir savikūra. ovalaus plano pastatų. Kioskas (1737) buvo Turkiškos formos atspindi vienintelę vietą, pirma pastatas, užsakytas atvykus į Lunevilį, kur sosto netekęs valdovas galėjo patirti tą „paties karaliaus išradimas“15 ir kurį laiką statusą, kurį suprato kaip savo savastį. Leš- pagrindine būstinė, kitas –Trèfle paviljonas činskis – karalius be karalystės, Poška – be- (1738), skirtas svarbiausiems kunigaikščio vaikis bajoras nepaveldėjęs tėvoninio dvaro, svečiams.16 Tyrinėtoja Nebahat Avcıoğlu giminės praeities simbolio. Barzdžių dvarą šių statinių turkiškus stilistinius bruožus Žemaitijoje, Šilutės apylinkėse nusipirko aiškina siedama su Leščinskio savirepre- 1770 m., būdamas 26 metų, apie 1772 m. vedė zentacija (self-representation), kuri skiriasi bajoraitę Uršulę Sasnauskytę ir mirė taip pat nuo reprezentacijos kaip objektyvuotos šiame dvare 1830 metais. Todėl įsitvirtinimo galios priešprieša. Tai lyg periferinė jėga, leitmotyvas, atrodo, turintis ir ontologinį atspindinti politiškai nesaugių, perkeltų, lygmenį – lyg parsivesdamas žmoną, so- asmenų be vietos psichologiją17. Stanislovui I dindamas sodą, rašydamas ant medžių, per praeitis buvo tarsi dabartiška realybė, kurios juos ir apie juos kalbėdamas raštuose, Poška prikėlimas architektūroje tapo tam tikra mėgina „įsišaknyti“, sukurti trūkstamus strategija – jėgos ir saves teigtimi: ne-euro- kilmingos giminės knygos puslapius per pietiška architektūrinė sintaksė yra aliuzija daugiasluoksnę reprezentaciją. Tapatinasi su vieta, kurioje yra naujakurys, taip siekia 14 Stanislovas Leščinskis I – Lenkijos karalius ir Lie- ją užvaldyti ir padaryti sava – teigdamas tuvos didysis kunigaikštis (1704–1709), (1733–1736), po abdikcijos gyveno Prancūzijoje, iki gyvos galvos kultūrinį naratyvą ir taip pat palikdamas turėjo Lotaringijos ir Baro kunigaikščio titulą; statė žymes materijoje, įrantas medžiuose kuria rūmus, kūrė parkus, išgarsėjo kaip turintis ypatingai stabilią tvarką, namus, „įsikūnija“. Tai yra gerą meninį skonį; įsteigė akademiją Nansi, rašė ir pasaulio svetimumo apvertimas: pasau- filosofinius, politinius veikalus. 15 Remiantis Heseno princo Frederiko II dienoraščio lis, kuris nuo pat pradžių yra kažkas kita, 19 įrašu 1741 m. kovo 17 d., in: Nebahat Avcıoğlu, “A tačiau jame aptinkami vieta ir namai . Lyg Palace of One’s Own: Stanislas I’s Kiosks and the Idea mėgindamas užpildyti „baltas“ atminties of Self-Reprezentation”, in: The Art Bulletin, Vol. 85, dėmes, kurdamas pasakojimą palikuonims, No. 4 (Dec., 2003), p. 668. 16 Avcıoğlu, Nebahat. “A Palace of One’s Own: Stanis- 18 Avcıoğlu, Nebahat. “A Palace of One’s Own: Stanislas las I’s Kiosks and the Idea of Self-Reprezentation”, I’s Kiosks and the Idea of Self-Reprezentation”, in: in: The Art Bulletin, Vol. 85, No. 4 (Dec., 2003), The Art Bulletin, Vol. 85, No. 4 (Dec., 2003), pp. 679. pp. 662–684. 19 Naudotasi Jolantos Saldukaitytės pranešimo „Levi- 17 Pgl. Peter Burke; Tim Blanning in: Nebahat Av- nas: veidas ir vieta“ medžiaga, skaityta konferencijoje cıoğlu, “A Palace of One’s Own: Stanislas I’s Kiosks „Šiuolaikinės fenomenologijos problemos ir tyrinė- and the Idea of Self-Reprezentation”, in: The Art jimai“, Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas,
Bulletin, Vol. 85, No. 4 (Dec., 2003), p. 662. 2018-12-20. 2351-4728 ISSN
110 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA
Poška mėgina įveikti laiką ir mirtį. Pasak fizines vietos savybes ir jas prasmintiį meno Speičytės, „[š]eimyninės laimės atminimą D. kurinyjē 22. Todėl galima teigti, kad Baublys Poška įrašė ir į savojo parko tekstą, santuokai kaip patirties perdavimo vieta panašus į atminti pasodino klevą: „Tikt jo źiema, wa- įvietinto meno atvejį tik tol, kol gyvas jo sara regikłaj kitoki, / O musu śzirdies mejlé savininkas, tačiau šiam mirus pereina į kitą wisados wienoki“. Taigi parkas išreiškė namų būvį, įgauna paminklo bruožų. kaip pirminės laimės vietos idėją. 20 Poška ne tik liudija praeitį, bet ir ją Ir Leščinskio, ir Poškos atvejais stokoja- formuoja (kaip ir Leščinskis savąją), pavyz- ma tęstinumo, kurį mėginama sukonstruoti džiui, Poškai svarbu išryškinti pagoniškąją pasitelkiant medžiaginius tarpininkus, lietuvių kilmės liniją, heruliškas (gerų / kurie yra lyg kaukės, slepiančios ir at- gerulių) šaknis akcentuoja ir tyrinėdamas skleidžiančios. Abiem atvejais per vietą ir vietovardžius23. Pasak Eugenijos Ulčinaitės, objektus komunikuojama, ir Kioskas, ir Poška koreguoja mitinę, palemoninę lietuvio Baublys simbolizuoja vietą visuomeninia- kilmės legendą, tvirtindamas, jog ne romė- me gyvenime, tarsi patvirtina užimamą nai atvyko prie Baltijos krantų ir čia įtvirtino padėtį, pabrėžia hierarchiją. Remiantis savo papročius, religiją, tam tikras bendra- Aušra Trakšelyte, „vieta yra viena iš žmo- būvio formas, o sugrįžėliai lietuviai, kitados gaus egzistencijai itin svarbių kategorijų, kariaudami nusigavę iki Romos, perėmė jos kaip galimybė išreikšti ir įprasminti savo kultūrą ir įdiegė savame krašte, kultūra yra santykį su tikrove – per savo vietą joje. ne kitų duota, bet pačių „atsinešta“. Kilmės iš Vietos suvokimo bei patyrimo būdai ir romėnų legenda, XVI–XVII amžiuje išreiš- ribos dažniausiai apibrėžiami per kūną kusi Lietuvos tautinį ir politinį savitumą ir bei jo galimybes joje (lietimą, ėmimą, atskirumą nuo slaviškųjų kaimynų, Poškos buvimą ir kt.)“21. Poška Baublį perkelia interpretacijoje tampa lietuvių ir žemaičių iš miško, kuriame jį aptinka, todėl tai ir etninio ir politinio bendrumo pamatu.24 rastas objektas; apsigyvena jame, tampa švietėju, tautos dainiumi, Baublys veikia 22 Pgl. Aušra Trakšelytė, daktaro disertacija „Įvietintas lyg sakykla. Poškos Baublio ir Leščinskio vaizduojamasis menas: teorinis diskursas ir raiška Lie- Kiosko pirminė paskirtis nėra puošybinė, tuvos šiuolaikiniame mene“, Vilnius: VDA, 2012, p. 20. 23 Poškos žodžiais, „Tai nėra koks mano spėjimas arba kuri nebūdinga ir įvietintam menui. Kita prasimanyta pasaka, bet tai gali patvirtinti Žemaičių vertus, įvietintam menui nebūdinga ir kunigaikštijos trijų apskričių – Raseinių, Telšių memorialinė paskirtis, jis yra priešinamas ir Šiaulių – tarifai. Pagaliau aš pats, kaip pažįstąs monumentui-skulptūrai, siekiama per są- savo krašto geografinę padėtį, galiu nurodyti kone kiekvieno pono dvarą Žemaičių kuigaikštijoje, kurių ̨ ̨ ̨ saja, tiesiogini kontakta išryškinti realias, senų seniausi pavadinimai, išsilaikę iki šiolei, pagal savo etimologiją iš žodžių „giria“, gerulis yra kilę. [...] 20 Speičytė, Brigita. „Kas užsodino Poškos ‘darželį’?“ Nuo to žodžio „medis“ daugelis dvarų Žemaičiuose Metai 1 (2005), žiūrėta www.tekstai.lt/buvo/me- turi savo pavadinimus.“ (295 p., D. P., Raštai). tai/200501/speicyte.htm [2019 m. rugpjūtis]. 24 Ulčinaitė, Eugenija. „Lietuvos Didžiosios Kuni- 21 Trakšelytė, Aušra. Daktaro disertacija „Įvietintas vaiz- gaikštystės paveldo metamorfozės XIX amžiaus duojamasis menas: teorinis diskursas ir raiška Lietuvos Lietuvos literatūroje“, in: Literatūra 48 (1), Vilnius: šiuolaikiniame mene“, Vilnius: VDA, 2012, p. 21. VU leidykla, 2006, p. 114.
Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija 111 Baublio komunikacijoje įvairiomis paminklu, dar vėliau įmuziejintu paminklu. kryptimis, kaukių daugyje galima ap- Baublį dar galima tapatinti su veidu kaip čiuopti ne tik tai, ką Alexanderis Nagelas tokiu reprezentantu, kuris yra labiau scena ir Christopheris S. Woodas apibūdina kaip nei veidrodis27, su tam tikra saviraiškos punktyriškumą, jautrumą laikui, bet ir šių forma, kai jo autoriaus asmenybė pasirodo mokslininkų išskiriamą svarbią autorinio skirtinguose vaidmenyse – istoriko, pasa- darbo (meno kūrinio) savybę – asmens kotojo, archeologo, kolekcionieriaus, kraš- ir tradicijos sąveiką. Tyrėjų nuomone, totyrininko, svetingo šeimininko, žaidėjo visiškai naujas dalykas būtų nesupranta- ir juokdario. Beltingas, aptardamas ,,savęs mas. Papročiai, tradicija mene (šiuo atveju paties“ kaukes (orig. masks of the self), kelia kultūroje) yra tas laukas, kuris suteikia klausimą, kas mes esame ir ką atstovauja- reikšmę kūrinio skirtybei, padaro objektą me reprezentuodami save. Anot jo, nėra suprantamu, atpažįstamu ir kartu per tai stabilaus ryšio tarp veido ir savęs paties pasirodo jo išskirtinumas25. Per Baublio (orig. the self) ir nėra patikimo panašumo. atvejį svarstant klausimą, ar daiktai įkūnija Saviraiška nuolat praktikuojama iš naujo praeitį dabartyje atrodo, kad ne tik įkūnija, per žvilgsnį, balsą ir ekspresyvius judesius28. bet yra tam tikros praeities talpyklos, ne tik Atliepiant šią mintį ir metaforiškai tariant, materialūs bet ir tranzityviniai26, praeities Baublys tarsi vis ,,persikuria“ iš naujo san- elementai, perduodantys tam tikras patirtis: tykyje su aplinka, generuodamas skirtingą estetines, istorines ir kitokias, priklauso- informaciją skirtingais laiko tarpsniais. mai nuo objekto ir konteksto. Kuriamą Vienokią jo autoriui esant gyvam, kitokią, tėvoniją Poška „įvietina“ Baubliais, 1824 m. jam mirus ir dar kitokią šiandien. šalia Baublio pastatytas antrasis ąžuolo kamienas, Baublio „brolis“. Skirtingai nei Kaukė ir juokas tiksliniai tekstai, kurie reprezentuoja isto- riją (ir gali meluoti), šie objektai – daiktai Su romano samprata kaukę sieja du aspek- istorijoje „dalyvavo“ ir priklausė tam tikrai tai, visų pirma, juokas kaip komunikacijos teritorijai: pradžioje vienai, miškui, paskui forma ir bachtiniškas apsimetinėjimas, ap- kitai – bajoro sodui, taigi yra medžiaginiai sišaukėlio pozicija: tokiu tampama ne tada skirtingų istorijos laikotarpių liudytojai, kai užimama kito vieta, bet kai mėginama svarbūs materialiosios kultūros artefaktai. gyventi tarsi abstrakčioje vietoje ir kalbėti iš Mirus savininkui, pasikeitus lankytojų kar- jos. Kitas būdas tapti ,,apsimetėliu“, yra gy- toms, jie ne tik toliau „gyvena“, bet ir keičia venti ,,ritualizuotus“ ar ,,reprezentuojamus“ būvius, pavyzdžiui, virsta muziejumi, vėliau gyvenimus. Bachtino Veiksmo filosofijos link (К философии поступка, kuri para- 25 Nagel, Alexander, Wood, Christopher S. Anachronic šyta 1920–1921 m., publikuota tik 1986 m.) Renaissance, New York: Zone Books, 2010, p. 15. 26 Melanie Klein terminas, reiškiantis objektą, daiktą, 27 Belting, Hans. Face and Mask. A Double History, kuris yra daugiau nei daiktas, su kuriuo subjektas Princeton University Press, 2017, p. 27. turi specifinį ryšį, pavyzdžiui, tokie daiktai gali 28 Belting, Hans. Face and Mask. A Double History,
įkūnyti prarastą / mirusį žmogų etc. Princeton University Press, 2017, p. 27. 2351-4728 ISSN
112 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA pateiktas pavyzdys yra su savo vaidmeniu komunikacija to meto spaudoje: Poškai suitapatinantys politikai ar bažnytiniai gyvam esant paskelbta 5 publikacijos apie veikėjai. Tačiau ši mintis labai tinka kalbant Baublį spaudoje: Kurjer Litewski 71 (1815), ir apie šiandienos menininko vaidmenį, kai Dziennik Wileński 6 (1817), Wiadomości ,,[m]ėgindami suprasti savo gyvenimus Brukowe 6 (1817), 101 (1818), 125 (1819) ir Ty- kaip slaptą (orig. hidden) reprezentaciją ir godnik Wileński 7 (1819) – satyros, Dziennik kiekvieną savo veiksmą kaip ritualinį, mes Wileński 2 (1823) – Baublio rinkinių aprašy- tampame apsimetėliais“29. Poška ritualizuo- mas, Dziennik Warszawski (1826) – Poškos ja istorijos liudijimą pasitelkdamas objektą parašyta Baublio istorija. ir vietą paversdamas scena komunikacijai, Pirmą žingsnį link romano Bachtinas ne tik įtraukdamas bendruomenę, bet ir įžvelgia Sokrato dialoguose – tuolaikė rea- sukeldamas atgarsį spaudoje. Atrodo, kad lybė tampa kūrinio tema ir – kas jam dar stengiasi išlikti nuoseklus ir stilistiškai svarbiau – tai pirmas žingsnis tokių žanrų ir tematiškai, kad nežlugtų dialogas, nes supratimui, įvertinimui ir formulavimui33. atsaką pašnekovams „sudaro ne tik atsa- Poška mato pasaulį ir realistiškai, ne tik kymas kitam, bet ir įsipareigojimas išlikti didingai. Taip pat liudija ir savo kasdienybę, vaidmens ribose“30. Partnerius dialogui kuri jam taip pat svarbi / pasakotina, viena Poška taip pat renkasi sąmoningai, pasak vertus, jaukinasi pasaulį pasitelkdamas Irenos Skurdėnienės, svarstymas įgauna juoką, nes, anot Bachtino, net kai praeitis ar pokalbio raštu pavidalą ir galime aptikti mitas yra reprezentacijos objektai, romane veik visą antikinę mitologiją. Adresatas ne- nėra epinės distancijos ir žvelgiama iš reikalauja paaiškinimo, kultūrinėje erdvėje, tuolaikės realybės. Viskas, kas verčia mus kurioje funkcionuoja tekstas, tokie ženklai juoktis yra arti, visas komiškas kūrybišku- lengvai atpažįstami. Jie skirti priėmėjui, mas veikia maksimalaus artimumo zonoje. įpratusiam prie retorinės kultūros žodžio31. Juokas turi puikią savybę pritraukti objektą Poška kartais kalba savo autoritetų vardu: arčiau, įtraukti į betarpišką kontaktą, kai „prisidengdamas M. K. Sarbievijaus vardu kiekvienas gali jį pažinti – tai pasaulio kviečia: Lipkim broliai ing kalną Klios, Mel- prisijaukinimas per juoką ir liaudišką pomenės, / Kur dar ikšiol nebuvo žemaitis kalbą 34. Kita vertus, dalijasi išgyventos nė vienas“32, taip pat vyksta įvairiakryptė praeities, tikros arba įsivaizduojamos, tos,
29 Rethinking Bakhtin, Extensions and Challenges, ed. Skurdėnienė, „Retorinė norma XIX a. pradžios by Gary Saul Morson and Caryl Emerson, Evanston, lietuvio poezijoje“, in: Lituanistica, Lietuvos mokslo Illinois: Nortwestern University Press, 1989, p. 19. akademija, 2005, t. 61, nr.1, p. 56–64; p. 57. 30 Gutauskas, Mintautas. Dialogo erdvė. Fenomenologi- 33 Bakhtin, Mikhail Mikhailovich. The Dialogic Ima- nis požiūris, Vilniaus universiteto leidykla: Vilnius, gination, Four Essays, ed. Michael Holquist, trans- 2010, p. 146. lated by Caryl Emerson, Michael Holquist, Austin: 31 Skurdėnienė, Irena. „Retorinė norma XIX a. pra- University of Texas Press, 1985, p. 22. džios lietuvio poezijoje“, in: Lituanistica, Lietuvos 34 Bakhtin, Mikhail Mikhailovich. The Dialogic Ima- mokslo akademija, 2005, t. 61, Nr. 1, p. 56–64; p. 57. gination, Four Essays, ed. Michael Holquist, trans- 32 Poška, Dionizas. Raštai,Vilnius: Valstybinė gro- lated by Caryl Emerson, Michael Holquist, Austin: žinės literatūros leidykla, 1959, p. 425, in: Irena University of Texas Press, 1985, p. 23.
Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija 113 kuria tiki, kuri jam svarbiausia, patirtimi nui“ raiška, tai tarsi „užpildas“ spragai, kuri (org. lived sense of the past). Pasak Davido lieka tarp dabarties ir to, kas prisimenama36. Carro, kaip žmonės ir socialios būtybės mes nujaučiame iš kur atėjome, turime gana Patirčiai būdinga kompleksiškas pilną praeities paveikslą, kokiai bendruo- protencinis–retencinis laikiškumas, menei, tautai, ar net nacijai priklausome. kuris apima praeitį ir ateitį taip Ši „išgyventa“ istorija ar greičiau jausmas, apimdamas ir ne–atsimenamos kad „taip buvo“ įsirėžęs mūsų patirtyje yra praeities patirtį. Visi prisiminimai pirmas ir tvirčiausias praeities supratimas ir visos praeities reprezentacijos re- (turbūt tiksliau būtų – įsitvirtinęs įspūdis), miasi ptirtimi, kuri padaro istorinę ji taip pat sukuria tęstinumo jausmą tapati- reprezentaciją (naratyvą) ir istori- nantis su grupe, regionu, ieškant etnininio nius (kolektyvinius) prisiminimus ar nacionalinio identiteto. Yra tam tikras įmanomais.37 ikimokslinis istorijos patyrimas ar naivus jausmas, nuo kurio atsiriboja istorikai, Būtent čia atsiranda poreikis ir terpė remdamiesi kritiniu istoriniu žinojimu. tarpininkavimui, meno ar kultūros objekto Tačiau šis jausmas tarsi dirva pastarajam, „įsikišimui“ vietai ir įvykiui, plačiausia tarsi platesnis kontekstas suprasti istoriją. prasme, komunikacijai prisidengus kauke. „Ne-istorikams ar panašiems į juos, istorinė Taip tarsi atstatomas praeities tolydumas, praeitis yra gyva ir tęsiasi per supančius pertrūkis tarp reprezentacijos ir atminties daiktus ar žmones, taip pat per netiesio- išnyksta, užpildomas patirtimi. Carr išryš- ginius ir tiesioginius platesnio pobūdžio kinta prasme, patirtis apima ir pasyvumą, ir pasakojimus, kuriuose dabarties įvykiai nukreiptumą, yra skirta sąmoningumui ir turi savo vietą.“35 vidinei prasmei perteikti, bet ne objektyvio- Mūsų manymu, būtent šios rūšies pa- sios pasaulio būklės patvirtinimui. Menas tirtis (panaši į Brechto Verfremdungseffekt), įvairiomis formomis padeda tokią patirtį nuo kurios, pasak Carr, istorikai atsiriboja, pastebėti, išryškinti, skleisti, įvaizdinti ir yra menininkų indėlis į istorijos sampratą, įkūnyti: pasidalinti ir subendrinti. Analogiš- būtent šį gyvenamos ar įsivaizduojamos ką menui funkciją atlieka ir Poškos Baublys, (gali būti ir sukonstruotos) praeities jausmą kultūrinis objektas, praeities medžiaginis perduoda menas per objektus ar / ir reiš- dalyvis, komunikacijos vieta ir buveinė. kinius paversdamas jį patirtimi. Taigi šiuo atveju Poška per Baublį – kaukę papasakoja 36 Davido Carro teigimu, istorijos filosofijos fun- damentalus konceptas, atmintis, konvencionalia savo ir krašto istoriją, tokią, kokia tiki, prasme yra atgaminimas kažko pamiršto ir tai kokią laiko tiesa. Kita vertus, ši objektais palieka mums spragą tarp dabarties ir prisimenamo, perduodama patirtis nėra tik subjektyvus kuri turi būti užpildyta, in: David Carr, Experience pasakojimas ar vien kūrybinė „menas me- and History. Phenomenological Perspectives on the Historical World, Oxford University Press, 2014, p.72. 35 Carr, David. Experience and History. Phenomeno- 37 Carr, David. Experience and History. Phenomeno- logical Perspectives on the Historical World, Oxford logical Perspectives on the Historical World, Oxford
University Press, 2014, p. 76. University Press, 2014, p. 73. 2351-4728 ISSN
114 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA
Dėl kompleksiškumo Baublys prilygin- dusi laike)), tai labiausiai paplites̨ ivietintǫ tas ir epui, ir romanui – paminklui ir kaukei bendruomeninio meno praktikos tipas, yra ir garbinimo, ir nuvainikavimo gestas kai menininkas, siekdamas realizuoti su- vienu metu, nes perdėtą objekto sureikšmi- manyma,̨ apsijungia su konkreciojě vietoje nimą – „pamaldumą“ ar „keliaklupsčiavi- esanciǎ bendruomene. Taip pat yra ir kito mą“ prieš jį, panaikina juokas. Poška įveda tipo – sugalvota bendruomenė (laikina). keliasluoksnę reprezentaciją, skirtingas Tai menininko iš kelių bendruomenių ar kaukes: Baublio diskursas plėtojasi tarp visuomeniniu ̨ organizaciju ̨ atstovu ̨ grupiu ̨ romano / juoko ir epo /didybės, jis ir tas, suburta ar naujai sukurta bendruomenė, ir kitas: Poška juokaudamas liudija savo pajungta kuriniō idejȧ ̨ atitinkanciam̌ tikslui dabartį, o istorijos didybę panegirikose. realizuoti.40 „Europos kultūra, jos poezija „Verta pažymėti, kad D. Poška kaip tiktai randa sąsają su vietos kultūra – kūrybos buvo amžininkams žinomas kaipo poetas pasaulis nedalomas. Lietuviškosios pago- satyrikas epigramininkas“38. Bachtinui ypač nybės simbolio D. Poškos Baublio pastogėje svarbi kurianti paprastų žmonių juoko telpa antikos dievai, mūzos ir jų globojami kultūra. „Būtent čia, kasdieniame juoke literatai.“41 (org. popular laughter) turi būti ieškoma Su romano ir kaukės sąvoka juokas Poš- romano autentiškų liaudiškų šaknų“39. „Aš kos veiklą sieja ir per dabartiškumą, Poška pats“ ir „mano amžininkai“, „mano laikas“ negali tiksliai numatyti nei Baublio svečių (panašūs išsireiškimai vartojami Poškos reakcijos, nei skaitytojų, dialogo partnerių kaip ir nuorodos į senovę) – visi šie koncep- reakcijos spaudoje. Pasak Norberto Elias, tai buvo, pasak Bachtino, ambivalentiško juokas reiškia visos asmenybės pasikeiti- juoko objektai, tuo pat metu džiuginančio mą. Juokas gali akimirksniu nuslopinti ar ir triuškinančio. Baublys tarsi atskaitos sumažinti agresiją, dažniausiai yra staigi, taškas tarp praeities ir dabarties, Poškai neplanuota reakcija, visiškai surišta su pasitelkiant pastišą išjudinama ir dabartis, dabarties momentu. Visos kitos veiklos nu- ir ateitis – nes juokiamės ir mes, grandinė traukiamos, mes juokiamės 42. Juokavimas, išsiplečia ir apjungia besijuokiančius. Poškos komiška maniera taip pat gali atro- Šis vienijimas priartina Poškos veiklą dyti ir tam tikra kaukė, lyg apsauginis sky- prie Miwon Kwon aptariamo bendruome- das, kai aštriau atsako Baublio kritikams, ninio įvietino meno (Poškos atveju tarsi iškoneveikia miečionis svečius, įžeidusius susiformuoja „vietos“ bendruomenė (išskli- 40 Trakšelytė, Aušra. Daktaro disertacija „Įvietintas 38 Pgl. Ludwig z Pokiewia, Litwa Dio- vaizduojamasis menas: teorinis diskursas ir raiška nizas Poška, Raštai, Vilnius: Valstybinė grožinės Lietuvos šiuolaikiniame mene“, Vilnius: VDA, 2012, , p. 11–13 in: literatūros leidykla, 1959, p. 702. Taip pat Davainis p. 62. Silvestraitis kažkuriame „Aušros“ numeryje Pošką 41 Skurdėnienė, Iren.a „Retorinė norma XIX a. pra- yra apibūdinęs kaip didį juokdarį. džios lietuvio poezijoje“, in: Lituanistica, Lietuvos 39 Bakhtin, Mikhail Mikhailovich. The Dialogic Ima- mokslo akademija, 2005, t. 61, Nr. 1, p. 56–64; p. 58. gination, Four Essays, ed. Michael Holquist, trans- 42 Pgl. Norbert Elias, “Essay on Laughter”, ed. by lated by Caryl Emerson, Michael Holquist, Austin: Anca Parvulescu, in: Critical Inquiry, Winter 2017, University of Texas Press, 1985, p. 21. p. 283–288.
Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija 115 Baublį. Juokas yra ir tam tikra startegija: priemonė išsivaduoti iš išorinių, socialinių šiuo atveju juokas sušvelnina pasakymo tu- suvaržymų, bet Bergsonas teigia, kad juo- rinį, bet taip pat dialoge gali reikšti ir prie- kas yra korektorius, priemonė susiejanti šiškumą, Hobsui (Thomas Hobbes) juokas bendruomenę, stiprinanti konformiškumą siejasi su agresijos elementu, viršenybe virš ir „surišanti“ narius49. kitų43, būtent tokią prasmę šiame kontekste Juokas čia ir estetinė savybė: ir lite- įgauna šubravcų44 šaipymasis iš Poškos. ratūrinė, ir komunikacinė forma. Gali- „Labiausiai gluminanti juoko savybė yra jo ma sakyti, juokas veikia tol, kol Baublį naudojimas ryšium su, regis, nesuderinimu apmąstom kaip menui artimą kultūrinį ir antagonistišku elgesiu. Juokas gali būti objektą, per Poškos veiklą ir santykį su meilės ženklas arba neapykantos“.45 Ta pati juo. Juokas dingsta Baubliui pereinant į išorinė raiška gali slėpti dvi visiškai priešin- kitą, paminklo (ar muziejaus) būvį. Kaip gas vidines pozicijas. Yra dvi juoko rūšys, ir Sokratas dėvi kvailio kaukę, taip Poška mes neturime žodžio, kuriuo galėtume jas naivuolio: Bachtinui atrodo charakterin- atskirti.46. Visa Poškos veikla, vaidyba per gu dviprasmiškas savęs gyrimas Sokrato Baublį gali atrodyti ir labai rimta ir komiš- dialoguose: esu protingesnis už kitus, nes ka, juokinga; jis pats buvo dviprasmiškai žinau, kad nieko nežinau. Aplink šį įvaizdį vertinamas to meto visuomenės, laikomas pasirodo, iškyla karnavalizuotos legendos, keistuoliu, bet ir pripažįstamas akademinės pavyzdžiui, Sokrato draugystė su Ksantipe; bendruomenės, Jurgio Želvio teigimu, yra Poška „draugauja“ su Melibeusu, silfais50 išlikę žinių, kad 1810 m. Vilniaus universite- etc. ir sistemingai menkina savo žinias, kas to profesūros mokslinėje sesijoje pagarsinti taip pat yra panašaus karnavalo elementai. jo darbai47. Čia išryškinant kaip Baublys – Sokrato dialogai Bachtinui yra „nepapras- kaukė veikia, ką daro, ypač svarbi socialinė tas dokumentas liudijantis simultanišką juoko funkcija, atrodo, kad juokas padeda mokslinio mąstymo ir naujo meninės-prozos Poškai telkti bendruomenę48, juokas yra romano modelio gimimą“. Kartu taip gimsta ir memuarų tipo žanras, kaip apomnemo- 43 Elias, Norbert. “Essay on Laughter”, ed. by Anca neumata (ar hypomnemata – prisimini- Parvulescu, in: Critical Inquiry, Winter 2017, p. 292. mai), paremtas realių žmonių pokalbiais 44 „Nenaudėlių“ draugija išjuokusi Pošką ir Baublį tuometiniame dienraštyje Wiadomości Brukowe. su amžininkais, charakteringa, kad centre 51 45 Elias, Norbert. “Essay on Laughter”, ed. by Anca yra kalbantysis ar besišnekučiuojantieji . Parvulescu, in: Critical Inquiry, Winter 2017, p. 282. 46 Kundera, Milan. Juoko ir užmaršties knyga, vert. Barzdžiuose – Bijotuose. Jis telkė apie save visus – Pranas Bieliauskas, Vilnius: Tyto Alba, 2006, p. 75. tiek lietuvius, tiek kitataučius, kurie domėjosi Lietu- 47 Pgl. Jurgis Želvys, „Negęstanti Dionizo Poškos va ir lietuviais“, in: Žemaičių praeitis, kn. 8, Vilnius, žvaigždė“ in: Žemaičių žemė (Kultūros istorija), 1998, p. 151–156. leidėjas „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“, 49 Elias, Norbert. “Essay on Laughter”, ed. by Anca 2008 Nr. 1, p. 54. Parvulescu, in: Critical Inquiry, Winter, 2017, p. 282. 48 Literatūros istorikas Juozas Girdzijauskas studijoje 50 Poška, Dionizas. Raštai, Vilnius: Valstybinė grožinės „Žemaičių kultūriniai sambūriai iki XX a.“ rašo: literatūros leidykla, 1959, p. 519, 527. „Kas buvo vyskupas J. A. Giedraitis Alsėdžiuose ir 51 Bakhtin, Mikhail Mikhailovich. The Dialogic Imagi-
Varniuose, tas pats tuo metu buvo Dionizas Poška nation, Four Essays, „Epic and Novel“, ed. Michael 2351-4728 ISSN
116 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA
Poška taip pat kalba pirmuoju asmeniu, jo vidų, juo galima grožėtis kaip estetiniu raiškai būdingas memuariškumas. Svarbu objektu, kita vertus, jis yra metaforiškas dar tai, kad Poška per užrašus ant Baublio slenkstis ir daro poveikį, sukelia tarns- pats pasirodo reprezentacijoje, tai taip pat formuojančias patirtis (jei teigsime, kad lyg įveika epinės hierarchinės tradicijos, žinutės gavimas keičia gavėją, jis nebėra paradoksas, nes tuo pat metu Baublys išlie- toks pats nei prieš jos gavimą). Erika ka epišku kaip ąžuolas. Bachtinas pažymi, Fischer-Lichte parodo53, kad liminalumą kad šiuolaikiškumas išstumia herojinę sukelia autopoezė (savikūra, savęs gene- praeitį, bet Baublio atveju praeitis lieka ir ravimas), grindžiama kūnišku aktorių (į net įrašyta „materijoje“ – medžio kamiene. kuriuos panašiais šiame tekste laikomi Įrašai suteikia gyvybės, bet neprasiskverbia Poška ir Baublio svečiai, jo telkiama ben- į praeitį, greičiau klojasi sluoksniais, kartu druomenė) buvimu drauge. Ir nors estetinė „reikalaudami“ ir metraščio tęstinumo. patirtis apibrėžiama kaip slenksčio patirtis, Būtent dėl šio judesio link ateities, atviro be to, visi atlikimo žanrai atveria slenksčio klausimo „o kas toliau“ Baublys savitai galimybę (šventė, politinis renginys, sporto eklektiškas. Anot Bachtino, per kontaktą varžybos), vis dėlto negalima teigti, kad su dabartimi susiduriame su pasauliu jo bet kokia slenkstinė patirtis yra estetinė tapsme (org. in making), prarandamas patirtis. Estetinės patirties tikslas yra pats semantinis stabilumas, atsiskleidžia vis kiti kelias, Baublio atveju – būtent performaty- kontekstai. Baublys kaukė, liudininkas – vi54 forma leidžia patirti estetinius jausmus, laidininkas, pasirodo kaip materiali laiko Poškos „režisūra“ ir pasirinktas kalbėjimo reprezentacija, chronotopija52. būdas dalyvaujant Baubliui: per jo fizinį kūną, kuriama vaizdinį, literatūroje. Kitą Patirtis ir paminklas tikslą turinčias slenkstines patirtis Fis- cher-Lichte apibūdina kaip ne-estetines. Be anksčiau aptarto išgyventos praeities Tikslu gali tapti visuomenės pripažįstamo jausmo, su kuriuo „dirbant“ (dalinantis per statuso pakeitimas, nugalėtojų ir nugalė- objektus ir vietą) menininkams ar kūrybiš- tųjų išaiškinimas, bendruomenių būrimas, kos asmenybėms, asmeninis įspūdis apie galios siekio pateisinimas, nauji socialiniai praeitį virsta kolektyviniu – istoriniu, taigi įsipareigojimai, pramoga ir daugybė kitų. istorine patirtimi, Baublys kaip kaukė – Čia galima prisiminti Stanislavo Leščins- tarpininkas generuoja estetinę ir slenkstinę kio Kioską ir antrąjį kunigaikščio pastatą patirtį (liminalią, limen lot. slenkstis) Lunevilyje – paviljoną, kuriame priimami
Viena vertus, Baublys turi medžiaginį 53 Fischer-Lichte, Erika. Performatyvumo estetika. slenkstį, kurį peržengus patenkama į jo Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, p. 316. 54 Johno L. Austino terminas, pirmą kartą pavartotas Holquist, translated by Caryl Emerson, Michael Ho- 1955 m., kildinamas iš veiksmažodžio „atlikti“. Šiame lquist, Austin: University of Texas Press, 1985, p. 24. tekste performatyvumas reiškia Poškos atliekamus 52 Chronotopija (erdvėlaikis) yra geografinis taškas veiksmus: ąžuolo kamieno perkėlimą į sodą, jo bendruomenėje, kurioje laikas ir edvė ištirpsta ir pavertimą altana, „pakrikštijimą“ Baubliu, svečių persidengia priėmimą Baublyje etc.
Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija 117 svečiai; per objektus byloja estetinė formos blys kaip Nachleben atneša šiuolaikiškus ir ne-estetinė pasakojimo patirtis, kurios patirties perdavimo būdus, priemones tikslas – saves teigimas, savikūra. Poškos (šiuo atveju medį) naujam pasaulio užker- atveju tai – savižina ir abiem atvejais istori- ėjimui. Poškos veiklai tinka ir pastatymo jos rašymas pagal objektų savininkų norus bei estetinės patirties sąvokos, kurių prireikė / interpretaciją. Fischer-Lichte teigimu, XX a. 7 deš. pab. – 8 pr. ėmus nykti ne tik estetinės patirties atveju svarbi slenksčio, paskirų menų, bet ir meno bei nemeno ri- perėjimo, pasažo kaip tokio patirtis, tarns- boms, jos apima ir estetinius ne meno reiš- formacijos procesas, o ne-estetinės patir- kinių ir procesų aspektus58. „Pastatymas“59 ties atveju, priežingai, svarbu pereiti prie Poškos atveju – tai erdvės keitimas, naujo ko nors, transformuoti į ką nors. Baublio statuso ir vardo objektui suteikimas (Poška atveju tai galėtų būti naujos žinios, kitas teatrališkai aprašo medžio kirtimo ritualą), matymas, istorijos samprata, (Stanislovo jo sugyvinimas. Pasak Fischer-Lichte, „es- Leščinskio Kiosko – kito statuso pripaži- tetine patirtimi“ laikoma ne tik su įvairiais nimas). Estetinės ir ne-estetinės patirtys menais susijusi patirtis, bet ir specifiniai gali viena kitą keisti per tą patį atlikimą, potyriai, sukeliami bet kokio reiškinio ar o jų skirtumas nėra kriterijus padedantis proceso, kuriam galima priskirti estetinę atskirti meninį atlikimą nuo nemeninio. funkciją – tarp kitų, tai gali būti ir miestų, Kiekvieno žiūrovo suvokimas lemia, ar jis ir sodų planavimo, ar gamtos reiškiniai susitelks į pačią liminalią būseną, ar laikys ir procesai. Pastatymas ne vaizdavimo ja tarpine pakeliui į kokį nors tikslą ir išgy- (Darstellung), o pagaminimo (Erzeugung) vens kaip tokią.55 strategija.60 Jis sudabartina tai, ką rodo. Performatyvumo estetika grindžiama Poška ne vaizduoja/iliustruoja, o performa- atlikimo sąvoka ir taikoma ne tik menui, tyviai pagamina prasmę, ji sukonstruojama bet ir kitiems atlikimo žanrams, susiju- pasitelkiant objektą. siems su politika, sportu, reginių ir švenčių Victoras Turneris slenksčio fazės su- kultūra. Toks atlikimas nepretenduoja kuriamą būseną nusakė kaip būseną „tarp būti menu; vis dėlto jis vyksta ir yra suvo- įstatymo, papročio, susitarimo ir ceremo- kiamas kaip nauja galimybė teatralizuoti 56 ir estetizuoti mūsų gyvenamąjį pasaulį. ją laikyti provaizdžiu (nachleben) ar bent turinčią Būtent tuo atrodo naujoviškas Poškos sąsają su kai kuriais Arte povera ir žemės meno judesys, jis atlieka performatyvų veiksmą kūriniais, pavyzdžiui, medį eksploatuojančiais gyvenamoje aplinkoje žymiai anksčiau, Beuysu ir ypač Penone etc.
57 58 Fischer-Lichte, Erika. Performatyvumo estetika, nei įvyksta performatyvusis lūžis , Bau- Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, p. p. 289. 59 Šio Fischer-Lichte naudojamo termino tikslesnė 55 Fischer-Lichte, Erika. Performatyvumo estetika, reikšmė nurodoma Inszenierung, vok. pastatymas Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, p. 317. kaip režisūra, jos strategijos. Terminas taikomas ir 56 Fischer-Lichte, Erika. Performatyvumo estetika, nemeniniam atlikimą, taip pat kalbant apie bet kokį Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, p. 287–288. kasdienio gyvenimo teatralizavimą ir estetizavimą. 57 Performatyviojo lūžio riba laikomas 7 dešimtmetis, 60 Fischer-Lichte, Erika. Performatyvumo estetika,
tai reiškia, kad Poškos praktika yra itin ankstyva, jei Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, p. 295. 2351-4728 ISSN
118 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA nialo nustatytų ir parengtų pozicijų“61, ši karo metais, Baublys tapo muziejumi be būsena ne tik atveria kultūrines erdves eksponatų. Jis taip pat įgauna naujų tektoni- eksperimentams ir inovacijoms; skatina nių bruožų, XIX a. pab. – XX a. pr. Baubliui išmėginti naują veiksmą, naujas simbolių (ir jo „broliui“) pakeistas šiaudinis stogas, kombinacijas, bet ir stiprina bendrystės jis apkaltas lentelėmis, padėti cementiniai jausmą (Poškos inicijuotas žemaičių sąjū- pamatai, jis tarsi galutinai įsišaknija Poš- dis, asmeniniai ryšiai, korespondencija su kos sode. 1998 m. pamatai dar sutvirtinti, akademine bendruomene, santykiai su „pa- įrengta lietaus vandens nutekėjimo sistema, prastais“ Baublio lankytojais). Baublio atve- Baubliai keletą kartų konservuojami (pirmą ju taip pat sunku pasakyti (Fischer-Lichte kartą 1956 m.)62. Tampa viešo rūpesčio (ir analizuoja Franko Castorfo, Christopho intereso) objektu. Schlingensiefo darbus, estetinį ir socialinį; Baublio „virsmas“ paminklu įvyksta estetinį ir politinį kontekstą) ar aplink yra keičiantis visuomenės požiūriui į šį objek- fiktyvus pasaulis ar tikrovė, o gal renginio tą: po jo atradėjo ir steigėjo mirties jis dalyvis (Baublio lankytojas ar jo veikimo imamams suvokti kaip toks, nes „ne patys vėlesnis reflektuotojas) pats tapo fiktyviu kūriniai [Werken] turi paminklinę prasmę fiktyvaus pasaulio personažu. Ypač svarbus ir reikšmę savo pradinės paskirties dėka, tai grįžtamasis ryšys, Baublio lankytojai arba mes, dabartiniai subjektai, jiems jas priski- į publikacijas apie jį spaudoje reaguojan- riame.“63 Net ir po Poškos mirties Baubliai tieji, įgauna veikėjo statusą, nes įsitraukia išlieka aktualūs bendruomenei: 1930 m. į žaidimą. Jausmų žadinimas ir liminalios visuomenės iniciatyva buvo apdengti būsenos kūrimas – du neatsiejami per- mediniais gaubtais, suveržti metaliniais formatyvumo estetikos veiksniai. Poškai lankais, 1947 m. atkuriamas muziejus, nuo aktualu telktis – bendruomenės būrimas 1949 m. – tai Poškos memorialinis muzie- ir komunikacija; performatyviam veiks- jus. 1971 m. Baubliai apdengiami stikliniais me dalyviams įprastas daiktas pasirodo gaubtais ir tampa lyg pastatu pastate arba neįprastas, atmainytas, Baublys (medis įmuziejintu paminklu. Paradoksalu tai, ne medis) virsta savo priešybe ir žiūrovas kad jie yra ir įmuziejintas muziejus, Bau- patiria „užkerėtą“ tikrovę. Kaip tik šie ke- blys eksponatas gali būti protomuziejaus rai sukuria slenksčio būseną ir paskatina pavyzdžiu – smalsuoliai gali pamatyti transformaciją. konservuotą pirmavaizdį po stiklu. Baublys Po Poškos mirties, Baublio kolekcija jo yra ir įpaminklintas muziejus – 1969 m. abu paties valia (testamentu) pasklido po Lie- 62 tuvą; Baublys tapo tuščiu būstu: mirus šei- 63 Rieglio citata paimta iš Arūno Sverdiolo straipsnio, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus duomenys. mininkui, išdalinami ir jo daiktai. Didžiajai „Paminklo vertės: Aloisas Rieglis“, in: AAAV, Res- daliai senienų dingus Pirmojo pasaulinio tauravimo laboratorija, Nr. 92-93, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2019, p. 18. (Alois Riegl, “Neue 61 Turner, Victor. The ritual Process. Structure and Strömungen in der Denkmalpflege”, Der moderne Anti-Structure, p. 95, in: Erika Fischer-Lichte, Perfor- Denkmalkultus: sein Wesen und seine Entstehung, matyvumo estetika, Vilnius: Menų spaustuvė, 2013, Gesammelte Aufsätze, Berlin: Gebr. Mann Verlag, p. 280. 1995, p. 148.
Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija 119 Baubliai paskelbti respublikinės reikšmės mémoire sampratą, kaip vieta, kurioje yra istorijos paminklu. 2008 m. Bijotų dvaro įsikūnijusi kolektyvinė arba nacionalinė at- sodyba paskelbta kultūros paminklu, mintis, taigi, tokia vieta, su kuria tapatinasi taigi oficialiai įpaminklinama irvieta . Po dauguma valstybės (regiono ar miesto) gy- 2009 m. renovacijos visa buvusio Poškos ventojų66. Baublys ir ritualo vieta, Rasa An- dvaro teritorija pritaikoma lankymui: tanavičiūtė monografijoje Menas ir politika sodas, parkas, vandens malūnas, taip pat Vilniaus viešosiose erdvėse istoriniam pa- atstatoma tarpukario, ketvirto dešimtmečio sakojimui (ar jo perrašymui) reikšmingais mokykla, kurioje yra įrengtas muziejus ritualais vadinamos „paminklų atidengimo su ekspozicija apie Pošką, biblioteka ir kt. ceremonijos, masiniai valstybės istorijai 1990 m. pastatytas ir „tikras“ paminklas reikšmingų datų ir veikėjų minėjimai, vals- Poškai – balto marmuro skulptūra (aut. tybinės šventės: politinių lyderių atvaizdų Vaclovas Krūtinis)64, taigi Baublys kaip ir politinės simbolikos, nacionalinių ir (ar) paminklas Poškai dubliuojamas kitu pa- valstybinių simbolių demonstravimas“67. minklu. Taigi Baublys yra tokio pobūdžio ritualo Kas aiškėja iš šios daugiakryptės „mu- vieta visais jo egzistavimo tarpsniais: ziejus – paminklas – muziejus“ dinamikos? Poškos gyvenamu metu Baublyje lankosi Visų pirma, kaip beįvardinsime Baublį, svečiai, jiems rodomą senienų kolekcija paminklu ar muziejumi, aišku, kad tai galime prilyginti nacionalinei simbolikai. yra atminties vieta. Pasak Jano Assmano, Tautinio atgimimo metais Baublį taip pat atminties sąvoka yra ne metafora (kaip, lankė gausios ekskursijos, tautinio atgimi- pavyzdžiui, Marcelio Prousto madlenos mo veikėjai, prie jo buvo rengiamos dainų istorija), bet metonimija, grįsta medžia- šventės, chorų pasirodymai, gegužinės68, giniais saitais tarp prisimenančio proto dabar tai oficiali susibūrimo ir lankymosi ir primenančio objekto. Daiktai „neturi“ vieta – 2011 m. užbaigtas projektas „Bijotų atminties, tačiau jie gali išjudinti mūsų dvaro sodybos – Baublių komplekso pri- atmintį primindami dalykus, kuriuos į juos taikymas turizmui“69. Šiais metais (2019) įdedame. Visuomenės grupių atveju tai dar surengtas festivalis „Svečiuose pas Dioni- svarbiau, nes „neturėdamos“ atminties gru- zą“, buvo skaitoma poezija, vyko koncertai pės ją linkusios sukonstruoti pasitelkiant (organizatorius bijotiškis Valdas Latoža). paminklus, archyvus, muziejus, bibliotekas ir kitas atminties institucijas. Tai vadinama 66 Pierre Nora sąvokos „atminties vietos“ (pranc. les kultūrine atmintimi65. Poškos Baublys lieux de mémoire) išskleidimas, in: Rasa Anta- navičiūtė, monografija Menas ir politika Vilniaus veikia kaip būtent tokios atminties genera- viešosiose erdvėse, Vilnius: Lapas, 2019, p. 26. torius. Kita vertus, jis atitinka ir les lieux de 67 Antanavičiūtė, Rasa. Monografija Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse, Vilnius: Lapas, 2019, p. 28. 64 Kultūros vertybių registro duomenys. 68 Jankauskas, Benediktas. „Dionizas Poška kaip isto- 65 Assman, Jan. „Comunicative and Cultural Memo- rikas“, in: Voruta, 2012-10-12, žiūrėta http://www. ry“ in: Cultural Memory Studies. An International voruta.lt/dionizas-poska-kaip-istorikas-3-dalys/, and Interdisciplinary Handbook, Berlin, New York [Rugpjūtis, 2019].
2008, p. 111. 69 Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus informacija. 2351-4728 ISSN
120 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA
Poškos dvarvietei ir Baubliui, kūrybinei jusių šimtmečių liudytojo) brėžtų jo griežtas būstinei virtus paminklu, asmeniškumas baigtines ribas ir neleistų jokios spragos galbūt yra ir šio memorialo ilgaamžišku- galimybės. Tokių spragų, kilpų, per kurias, mo garantas ar bent išliekamosios vertės pasak Bachtino, galima būtų pažvelgti į sustiprinimas. Pasak Jay Winterio, kai ku- ateitį, nukirstas medis kaip fizinis objektas rios atminties formos pasikeičia ar tiesiog neturi, šia prasme neturi ir tęstinumo, yra išnyksta, kai nutrūksta ar yra pažeidžiamas baigtinis ir sau pakankamas. Taip pat epui, ryšys tarp asmeniško ir viešo minėjimo – o čia ir Baubliui – paminklui būdinga dis- galinga prisiminimo atrama patraukiama. tancija, nes Bachtino nuomone, neįmanoma Tada neilgai trukus atminimas atrofuojasi pasiekti didingumo savo laiku. Didingumas ir išnyksta. Viešas pastiprinimas, įtvirti- pasirodo tik palikuonims, kuriems tokia nimas gali padėti išlaikyti gyvą ritualą ir savybė slypi praeityje, yra atminties, o ne minėjimo praktiką, bet galiausiai jos iš- gyvas objektas, kurį galima paliesti. Taigi senka, kai netenkama daugybės socialinių Baublys kaip nukirstas medis nesuponuoja jungčių, kurios įkvėpė gyvenimą. Tokiu fiziškumo, teoriškai jį paliesti galima, tačiau atveju atminties vietas ir praktikas dar turiniu jis yra ne čia ir ne dabar. Tik Poškos galima atgaivinti, naudotos vienam tikslui, „apsigyvenimas“ jame pripildo objektą gali būti panaudotos kitam. Bet dažniausiai gyvybės ir buitiškumo – šimtametis medis atminties vietos išgyvena savo ciklą, ir kaip tampa dabartišku, Poškos gyvenamo laiko visi mes, neišvengiamai išnyksta. 70 Baublys dabartimi. Bachtino kritikai (pavyzdžiui, šia prasme atrodo atsparus laikui: asmeniš- M. Starenkovas) kaltino jį nesugebėjus kas (slepiantis šeimos istoriją), gamtinis ir skirti filosofinio sprendimo nuo estetinio, kultūrinis, bendražmogiškas ir magiškas tačiau Bachtinas aiškiai tvirtina, kad meno (tiek, kiek prilygsta meno kūriniui). Kaip technikos gali būti estetiškai legitimios tik paminklas jis nėra primestas kokios nors tada, kai pajėgios plėsti ir gryninti filosofines politinės galios, bet yra (pagal Pierre Nora problemas, kurios negali būti išspręstos arba apibrėžimą) „organiškai susiformavusi netgi konceptualizuotos jokiu kitu būdu72. lokalios kolektyvinės atminties talpykla.“71 Atrodo, kad būtent toks yra Baublio tikslas, Epinė praeitis „absoliuti“ – monochro- būtent tai jis veikia Dionizo Poškos sode – niška ir hierarchiška, nėra jokio reliatyvumo, perkėlimu, kuris labai artimas menui, kalba tai yra grynai laikiškų progresijų, kurios apie amžinas problemas: asmenines, gamtos sietų su dabartimi, ji tarsi atskirta sienų nuo pasaulio ir socialines. klausytojų ir dainiaus, kalbančio iš vėlesnių laikų perspektyvos. Lyg Baublio kitonišku- Užsklanda mas, skirtinga nuo žmogiškosios būtis (praė- Baublio vaizdinį sudaro besimainantys 70 Winter, Jay. „Sites of Memory“ (21 knygos skyrius), in: būviai: epišką, medžio – šimtamečio ąžuolo Memory./ History. Theory. Debates, ed., Susan Radstone, Bill Schwarz, Fordham University, 2010, p. 323-324. 72 Emerson, Caryl. The First Hundred Years of Mikhail 71 Antanavičiūtė, Rasa. Monografija Menas ir politika Bakhtin, Princeton, New Jersey: Princeton Univer- Vilniaus viešosiose erdvėse, Vilnius: Lapas, 2019, p. 27. sity Press, 1997, p. 81.
Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija 121 gamtinį būvį keičia, būstinės, sakyklos, per- jo veidas arba savita „kontaktinė relikvija“ formatyvusis būvis, galiausiai vėl sugrįžtama išlaikanti mirusį žmogų dabartyje. Nepai- į epišką, šį kartą – kultūros paminklo būvį. sant tekste aptartų transformacijų, Baublys Nors negalima teigti, kad Baublys yra įvie- išsaugo bachtinišką kalbos įvairovę arba tinto ar kokios kitokios rūšies meno kūrinys, daugiakalbystę, lieka kupinas ambivalen- aptarus jo performatyviasias, komunikaci- tiškų prasmių, o vieta tarsi susaistoma nes, estetines savybes, atrodo, kad panašu- semantiniu voratinkliu. Baublys XIX a. mų yra daugiau nei skirtumų. Baublys čia veikia kaip šių laikų objektas, kai ankstes- atsiskleidžia kaip pernaša (Nachleben), toks nių laikų menininko (ir kūrinio suvokėjo) kultūrinis artefaktas, kuris net ir nebūdamas organiškas žvilgsnis į natūrą ,,iš apačios į meno kūriniu, gali tapti pastarųjų pirma- viršų“ nebeįmanomas, jo autentiškumas vaizdžiu. Poškos gyvenamuoju periodu prarastas, tad meno kūriniais tarsi ieškoma Baublys yra patirties perdavimo vieta – este- naujo santykio tarp gamtos ir žmogaus tine, liminalia, asmenine (praeities jausmo) galimybių. Patalpinant gamtą šalia, ,,įveiks- ir istorine patirtimi dalinamasi pasitelkus minant“ jos paskirus elementus, kurie tarpininku objektą – kaukę. Šiame būvyje neretai, vietoj visumos atspindėjimo, kalba jį galima prilyginti dialogo menui ar menui apie atskirus kultūrinius įvykius, buvusius paremtam bendravimu. Patirtis perduo- ir esamus, ,,dirbama“ su laiku ir atmintimi, dama dialogiškai: dvikrypčiame diskurse, kuriuose skleidžiasi siūloma daugiasluoksnė įtraukiant bendruomenę ir pasitelkiant patirtis. Performatyvumo estetika Baubliui juoką, išnaudojant jo socialinius aspektus. būdinga dėl atlikimu sukuriamos slenksčio Žvelgiant retrospektyviai, Baublio įsteigi- patirties, transformuojančios ją patyrusįjį. mas atrodo buvęs nepaprastai sėkmingas Baublio lankytojas iš nežinančio tampa žingsnis. Iš sodo altanos virtęs monumentu žinančiu – istorijos dalyviu, patiriančiu ją Baublys šiandien liudija patį Pošką, yra lyg ir medžiagiškai.
Bibliografija
Antanavičiūtė, Rasa. las I’s Kiosks and the Idea Princeton University Volume 9, Issue 2, Monografija Menas ir of Self-Reprezentation”, in: Press, 2017. Spring 2003, pp. 273-285 politika Vilniaus viešo- The Art Bulletin, Vol. 85, (Article), Duke Univer- siose erdvėse, Vilnius: No. 4 (Dec., 2003). Carr, David. Experience sity Press. Lapas, 2019. and History. Phenom- Bakhtin, Mikhail enological Perspectives Elias, Norbert. “Essay on Assman, Jan. „Comu- Mikhailovich. The on the Historical World, Laughter”, ed. by Anca nicative and Cultural Dialogic Imagination, Oxford University Parvulescu, in: Critical Memory“ in: Cultural Four Essays, ed. Michael Press, 2014. Inquiry, Winter 2017. Memory Studies. An Holquist, translated by International and Inter- Caryl Emerson, Michael Didi-Huberman, Emerson, Caryl. The disciplinary Handbook, Holquist, Austin: Univer- Georges. “Artistic First Hundred Years Berlin, New York 2008. sity of Texas Press, 1985. Survival: Panofsky vs. of Mikhail Bakhtin, Warburg and the Exor- Princeton, New Jersey: Avcıoğlu, Nebahat. “A Pa- Belting, Hans. Face and cism of Impure Time”, Princeton University lace of One’s Own: Stanis- Mask. A Double History, in: Common Knowledge, Press, 1997. ISSN 2351-4728 ISSN
122 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA
Fischer-Lichte, Erika. Rethinking Bakhtin, zijoje“, in: Lituanistica, Taip pat naudotasi Performatyvumo Extensions and Challen- Lietuvos mokslo akade- Giedrės Mickūnaitės, estetika, Vilnius: Menų ges, Evanston, Illinois: mija, 2005, t. 61, nr. 1. pirmosios tyrinėtojos spaustuvė, 2013. Nortwestern University apmąsčiusios Baublį Press, 1989. Trakšelytė, Aušra. konceptualiai, medžiaga Girdzijauskas, Juozas. Daktaro disertacija šia tema ir straipsniu Studija „Žemaičių Nagel, Alexander; Wood, „Įvietintas vaizduojama- “Imagining the Real: kultūriniai sambūriai Christopher S. Anachro- sis menas: teorinis dis- Material Evidence iki XX a.“, in: Žemaičių nic Renaissance, New kursas ir raiška Lietuvos and Participatory Past praeitis, kn. 8, Vilnius, York: Zone Books, 2010. šiuolaikiniame mene“, in Nineteenth-Cen- 1998. Vilnius: VDA, 2012. tury Lithuania”, in: Poška, Dionizas. Raštai, Manufacturing a Past Gutauskas, Mintautas. Vilnius: Valstybinė Ulčinaitė, Eugenija. for the Present. Forgery Dialogo erdvė. Feno- grožinės literatūros „Lietuvos Didžio- and Authenticity in menologinis požiūris, leidykla, 1959. sios Kunigaikštystės Medievalist Texts and Vilniaus universiteto paveldo metamorfozės Objects in Ninete- leidykla: Vilnius, 2010. Speičytė, Brigita. XIX amžiaus Lietuvos enth-Century Europe, „Poetinės kultūros literatūroje“, in: Litera- Leiden/Boston: Brill, Jankauskas, Benediktas. formos. LDK palikimas tūra 48 (1), Vilnius: VU 2015; Arūno Sverdiolo „Dionizas Poška kaip XIX amžiaus Lietuvos leidykla, 2006. straipsniu, „Paminklo istorikas“, in: Voruta, literatūroje“ in: Litera- vertės: Aloisas Rieglis“, 2012-10-12, žiūrėta tūra 46 (1), Vilnius: VU Želvys, Jurgis. „Negęs- in: AAAV, Restauravimo http://www.voruta.lt/di- leidykla, 2004. tanti Dionizo Poškos laboratorija, Nr. 92-93, onizas-poska-kaip-isto- žvaigždė“ in: Žemaičių Vilniaus dails akade- rikas-3-dalys/ , [2019 m. Speičytė, Brigita. “Kas žemė (Kultūros istorija), mijos leidykla, 2019; rugpjūtis]. užsodino Poškos leidėjas „Regionų kultū- Jolantos Saldukaitytės ‘darželį’?“ Metai 1 rinių iniciatyvų centras“, pranešimo „Levinas: Kundera, Milan. Juoko (2005), žiūrėta www. 2008. veidas ir vieta“ medžia- ir užmaršties knyga, tekstai.lt/buvo/me- ga, skaityta konferenci- vert. Pranas Bieliauskas, tai/200501/speicyte.htm Winter, Jay. „Sites of joje „Šiuolaikinės feno- Vilnius: Tyto Alba, [Rugpjūtis, 2019]. Memory“ (21 knygos menologijos problemos 2006. skyrius), in: Memory./ ir tyrinėjimai“, Vilniaus Skurdėnienė, Irena. History. Theory. Debates, universitetas, Filosofijos Morson, Gary Saul; „Retorinė norma XIX a. ed., Susan Radstone, fakultetas, 2018-12-20. Emerson, Caryl. pradžios lietuvio poe- Bill Schwarz, Fordham University, 2010.
Estetinis Baublio vaizdinys Dionizo Poškos sode. Bachtiniškoji interpretacija 123 DEIMA KATINAITĖ
The Aesthetic Representation of Baublys in Dionizas Poška’s Garden: A Bakhtinian Interpretation
Summary
This text was inspired by an attempt to of medium through which Poška speaks to consider a representation of the past – Di- the public of his lifetime and of the present onizas Poška’s Baublys – as an intersection day. The questions discussed are: what is between two opposites, using the literary Baublys in Poška’s garden, as well as its concepts of epic and novel and assum- proximity to a work of art, and how does it ing that this object is a possible abode of function? This article reflects on the trans- Bakhtin’s dialogic imagination. This article formations of Baublys after Poška’s death: replaces the concept of epic with an equiva- from a garden bower it has turned into a lent of “monument,” while “mask” becomes protomuseum, and eventually, in modern the novel’s conceptual synonym – Baublys times, it was reintroduced to the garden is perceived as a performative object, a kind environment as a monument.
Keywords: Baublys, Dionizas Poška, Bakhtin, mask, monument, site-specific art, aesthetic experience. ISSN 2351-4728 ISSN
124 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 René Descartes’o racionalizmo atspindžiai Jurgio Baltrušaičio perspektyvos ir anamorfozių tyrinėjimuose
DALIA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ
Lietuvos kultūros tyrimų institutas [email protected]
Šiame straipsnyje filosofiniu aspektu nagrinėjami René Descartes’o racionalistinių idėjų atspindžiai vieno iš pačių įtakingiausių komparatyvistinės estetikos ir menotyros atstovų Jurgio Baltrušaičio perspektyvos ir anamorfozių tyrinėjimuose. Straipsnio pradžioje glaustai aptariami pagrindiniai Baltrušaičio tyrimų laukai, jo teorinių ir metodologinių prieigų savitumas pagrindinį dėmesį sutelkiant į sudėtingą perspektyvos, optinių iliuzijų ir anomorfozių istorijos interpretaciją. Analizės atskaitos tašku pasirenkami Descartes’o racionalistinės filosofijos principai ir iš jų kylančios pamatinės teorinės bei metodologinės nuostatos. Straipsnyje analizuojama, kaip jos sąveikauja su Baltrušaičio atskleistais perspektyvos bei anamorfozės modeliais, artimais postmodernizmo estetikai, išryškinamas jo tyrinėjimų originalumas.
Esminiai žodžiai: Jurgis Baltrušaitis, René Descartes, racionalizmas, komparatyvizmas, perspektyva, optinės iliuzijos, anamorfozės.
Jurgio Baltrušaičio teorinių ir Chastelis3, Hubertas Damischas4, Rudolfas metodologinių prieigų savitumas Wittkoweris5, Hansas Beltingas6, Bradley Steffensas7 ir kiti. Sudėtingiausių perspektyvos formų istoriją Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis (1903– ir jų sąveikos savitumą yra tyrinėję daug 1988), iškilaus poeto ir diplomato sūnus, iškilių XX a. estetikos ir menotyros atstovų, yra vienas iš įtakingiausių XX a. kompara- tarp kurių pirmiausia paminėtini Erwinas Panofskis1, Giulio Carlo Arganas2, André 3 Chastel, André. Les apories de la perspective au quattrocento, Florence: Centro DI, 1980. 4 Damisch, Hubert. L’Origine de la perspective, Paris: Flammarion, 1987. 1 Panofsky, Erwin. Perspective as Symbolic Form, iš 5 Argan, Giulio Carlo, Wittkower, Rudolf. Architecture vokiečių kalbos vertė Christopher S. Wood, New et perspective chez Brunelleschi et Alberti, Lagrasse: York: Zone Books, 1991. Editions Verdier, 2004. 2 Argan, Giulio Carlo, Robb, Nesca A. „The Architec- 6 Belting, Hans. Florence and Baghdad: Renaissance Art ture of Brunelleschi and the Origins of Perspective and Arab Science, iš vokiečių kalbos vertė Deborah Theory in the Fifteenth Century“, in: Journal of Lucas Schneider, Cambridge, London: Belknap Press the Warburg and Courtauld Institutes, [interakty- of Harvard University Press, 2011. vus], 1946, Nr. 9, [žiūrėta 2019-08-25], prieiga per 7 Steffens, Bradley. Ibn al-Haytham: First Scientist, internetą: http://www.jstor.org/stable/750311. Greensboro: Morgan Reynolds Publishing, 2006.
125 tyvistinės estetikos ir menotyros atstovų, légende d’un mythe. La Quête d’Isis, 1967), kurių idėjų aktualumas yra svarbus įvairiose „Veidrodis: studija apie mokslinę legen- dabartinės humanistikos srityse. Jis pasižy- dą – atradimai, mokslinė fantastika ir mėjo inovatyviu požiūriu į civilizacijos, apgaulės“ (Le Miroir: essai sur une légende kultūros ir meno istoriją, daugybės anks- scientifique – révélations, science-fiction et čiau akademinio mokslo ir humanistikos fallacies, 1978). apskritai marginalijose buvusių pažinimo Pagrindinės jau anksčiau išryškėju- laukų aktualizavimu. Šiame straipsnyje sios Baltrušaičio tyrimų temos, prade- siekiama filosofiniu aspektu išanalizuoti dant nuo antikinių įvaizdžių sąsajų su Jurgio Baltrušaičio perspektyvos istorijos rytietiškais motyvais medievistiniuose tyrinėjimo teorinių ir metodologinių tyrimuose, baigiant vaizdų iškraipymais, prieigų savitumą pasitelkiant pagrindinius kitaip nei tuomet viešpatavusios euro- šiai problematikai skirtus jo veikalus. Iš centrinės teorijos nušvietė civilizacijos, pradžių glaustai aptariamas savitas ana- kultūros ir meno istoriją. Mąstytojas morfozės reiškinys, jo atsiradimo istorija rinkosi netradicinius požiūrio taškus, ieš- Vakarų ir Rytų kultūros bei mąstymo kodamas nišinių – nežinomų, netikėtų – tradicijų sąveikos kontekste. Galiausiai, analizuojamų reiškinių pusių, jas naujai siekiama išsiaiškinti, kokią vietą perspek- interpretavo ir aktualizavo. Descartes’o tyva ir anamorfozė užima René Descar- racionalizmo filosofijos paveikti Baltru- tes’o racionalizmo paveiktoje Baltrušaičio šaičio tyrimai suteikė kokybiškai naują koncepcijoje bei kaip šiuos ryšius interpre- požiūrį į optinių fenomenų ir perspekty- tuoja pats Baltrušaitis. vinių sistemų reikšmę kultūros, estetikos Po programinio veikalo, susilaukusio ir meno istorijoje. plataus tarptautinio pripažinimo, „Fantas- Paskutinėje iš minėtų keturių veika- tiškieji viduramžiai“ (pranc. Moyen Âge lų ciklo knygoje Baltrušaitis susitelkė į fantastique, 1955) paskelbimo Baltrušaitis, iškrypusių, arba iškraipytų, perspektyvų pasinėręs į iškraipytų perspektyvų, keistų, sritį. Pasitelkdamas pamatinius Descar- neįprastų formų istoriją – parašė svarbų tes’o racionalistinės filosofijos principus keturių darbų ciklą: „Anamorfozės, arba ir įvairias komparatyvistines tyrinėjimo keistos perspektyvos“ (Anamorphoses ou strategijas bei metodus, jis analizavo Perspectives curieuses, 1955), „Aberacijos. skirtingas minties ir vaizdų deformacijas, Keturios formų legendų studijos: Gyvū- kruopščiai matematiškai apskaičiuotas ir ninė fizionomija, Romanas apie gotikinę vaizduotės sukurtas. Jam buvo svarbu tai, architektūrą, Vaizdai akmenyse, Iliuziniai ką racionalumu paremtas mokslas atme- sodai ir kraštai“ (Aberrations. Quatre essais tė – marginalijos, deviacijos, išvirkščioji sur la légende des formes: Physiognomie regimųjų reiškinių pusė, įvairūs mąstymo animale, Images dans les pierres, Le ro- ir matymo iškraipymai, kurie galiausiai mance de l’architecture gothique, Jardins pasitarnauja mokslo raidai. et pays illusoire, 1957), „Studija apie mito Nors apie anamorfozes yra fragmen-
legendą. Izidės beieškant“ (Essai sur la tiškai rašę tokie teoretikai, kaip Daniele 2351-4728 ISSN
126 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA
Barbaro8, Jeanas Cousinas9, Guidobaldo10, Pagrindinė aptariamo keturių Baltrušai- Jeanas Pèlerinas11, Giacomo Barozzi da Vi- čio darbų ciklo analizės ašis – minties formų gnola12, tačiau būtent Baltrušaitis pirmasis kūrimo taisyklės ir jų iškraipymai, arba formų leidosi į nuoseklų teorinį jų tyrimą, įtrau- metamorfozės. Iliuzijų ir įvairių optinių keis- kiant įvairius civilizacinius, kultūrinius, tenybių nagrinėjime Baltrušaitis rinkosi savo filosofinius, istorinius kontekstus. Jis siekė mokytojo Henri Focillono sukurtą formų atskleisti anksčiau išsamiau netyrinėtą arba gyvenimo (vie des formes) koncepciją, pa- šių tyrinėjimų nuošalėje likusią iškraipytų dėjusią jam analizuoti deformacijų estetiką, perspektyvų istoriją. Mokslininkas parodė, vaizduotės poetiką, įsivaizduojamybės plo- kad XVII a. – katoptrikos aukso amžius, kai tmę. Jam taip pat buvo svarbi fantastinių na- žavimasi iliuzine magija, apgaulinga regi- racijų problematika, formų tęstinumas, kuris mybe. Intensyvios geometrijos ir optikos skleidžiasi tiek istorinėje, tiek vaizdinėje traktatų sklaidos epochoje ir vaizduoja- atmintyje. Vaizduotės pasaulis Baltrušaičio majame mene sparčiai plinta anamorfozės, darbuose yra analizuojamas pagal formų įprasminančios to meto Descartes’o idėjų gyvenimo – kūrimosi, migracijos, difuzijos, paveiktoje filosofijoje apmąstomą iliuzijos metamorfozių dėsnius. prigimtį ir abejonės principą. Linijines Formalistinės estetikos šalininko Focil- anamorfozes tuomet neretai papildo ir ci- lono koncepcijoje pamatinė kategorija forma lindrinės (veidrodinės), kuriose iškraipytas yra pats save kuriantis ir perkuriantis ele- atvaizdas virsta taisyklingu veidrodinio mentas, savaime prasmingas. Būtent tai savo cilindro atspindyje. Taigi anamorfozėms, tyrimuose ir plėtoja Baltrušaitis: susitelkda- iki tol buvusioms filosofinės minties ir mas į anamorfozinių, aberacinių, simbolinių meno istorijos marginalijose, Baltrušaitis formų istorines metamorfozes, keliavimą suteikęs išskirtinį dėmesį ir atskleidęs jų, per kultūras, aiškindamasis jų pokyčius ir kaip meno ir kultūros istorijos formuotojų, tarpkultūrinių įtakų poveikyje išliekančias išskirtinumą, pagrįstai tapo tikruoju defor- prasmes. Pasiremiant Baltrušaičio biografo muotų perspektyvų analizės pradininku13. Jeano-François Chevrier įžvalgomis, galima teigti, kad Baltrušaičio „[...] darbus sujungia 8 Barbaro, Daniele. La pratica della perspettiva, Venice: ne tam tikra teorija, bet tarsi literatūriniame Camillo and Rutilio Borgominieri, 1569. 14 9 Cousin, Jean. Livre de perspective, Paris: Le Ro- kūrinyje pasikartojantys motyvai“ , kurie yer, 1560. ypač aiškiai pasikartoja optiniams iškraipy- 10 de Monte, Guidobaldo. Liber Machanicorum, Pe- mams skirtame paskutiniajame cikle. Būtent saro, 1577. būdingiausius motyvus, kartotes ir specifiką 11 Pèlerin, Jean. De artificiali perspectiva, Toul: Pierre Jacobi, 1505. bus siekiama atskleisti šiame tyrime. 12 da Vignole, Jaccoppo Barozzi. Le Dve Regale della Paveiktas vokiškai kalbančių šalių Prospetiva Prattica di Iacomo Barozzi du Vignole con formaliosios mokyklos atstovų – Conra- I commenterij del R.P.M. Egnatio Dandi, Francesco do Fiedlerio, Aloiso Rieglio, Heinricho Zannetti, Roma, 1583. 13 Gaillemin, Jean Louis. „Une poétique de l’aberration. Un entretien avec Jurgis Baltrušaitis“, in: CLEFS, 14 Chevrier, Jean-François. Portrait de Jurgis Baltrušai- 1978, Nr. 2, p. 40. tis, Paris: Flammarion, 1989, p. 7.
René Descartes’o racionalizmo atspindžiai Jurgio Baltrušaičio 127 perspektyvos ir anamorfozių tyrinėjimuose Wölfflino – grynojo vizualumo, šių teoretikų arba iškraipyta perspektyva, „perspectiva idėjas Baltrušaitis jungė su minėta Focillono artificialis“16. Norint ją suprasti, reikia pa- formų gyvenimo koncepcija, pagal kurią sirinkti tam tikrą žiūros tašką arba žiūrėti meno kūrinys yra kultūrų tęstinumo, žinių į ją pro veidrodį ar lęšį. Kilęs iš graikiško ir įsivaizdavimų perdavimo per vaizdą ir žodžio anamorphoûn – transformuoti17, šis formą rezultatas15. Taip jis kūrė metodolo- reiškinys perkeičia vaizdą, padaro jį nesu- ginį savo koncepcijos pagrindą, būdingą vokiamu. Todėl ji yra vadinama išmania poststruktūralistinei filosofijai. Jo pasirink- perspektyvos sistema18, „sumania strate- tose racionalistinėse ir komparatyvistinėse gija“19, klasta akims, regėjimo gudrybe. tyrinėjimo strategijose ir metodologinėse Sukonstruota pagal matematikos ir geome- prieigose vaizdinės atminties rekonstruk- trijos dėsnius, ji optiškai pakeičia vaizdą. cija nepastebimai virsta įvairių pasąmonės Kita vertus, anamorfozė yra į mąstymą ir formų, vaizdinių ir realių vaizdų gelminių vaizduotę apeliuojanti vaizdinė raiška, kurios struktūrų analize. Tokias metodologines prigimtis verčia suabejoti vaizdo reprezenta- nuostatas nedaug nusižengiant tiesai galima cijos galia, kvestionuoti mimezį kaip vaizdo prilyginti formų archeologijai, arba formų esmę. Tuo pačiu, anamorfozė sugestijuoja genealogijai, paremtai kruopščia unikaliau- mintį, kad žinoti ir matyti yra du skirtingi bū- sių artimų Aby Warburgui šaltinių analize. ties modusai: akistatoje su anamorfiniu vaizdu Iš tikrųjų nuosekliai remdamasis griežtais žmogaus žinojimas yra tarsi eliminuojamas – šaltinotyros principais, sekdamas istoriniais lieka tik vaizdo nesuvokiamybė, prieštaraujanti dokumentais, analizuodamas nukrypimus bet kokiai reprezentacijai ar konvenciniam ir matuodamas paklydimus, Baltrušaitis žinojimui. Ir galiausiai, koherentiškam erdvės formulavo komparatyvistinės metodologjos suvokimui besipriešinanti anamorfozė meta principus. Jis siekė įrodyti, kad anamorfozės, iššūkį racionaliam mąstymui ir estetiniam aberacijos ir kitokie veidrodiniai iškraipymai suvokimui, atverdama iliuzijos, vaizduotės, yra simboliniai minties nukrypimų atitikme- regimybės sritis. nys tiesiogiai susiję su konkrečiais civilizaci- Todėl vieni pirmųjų anamorfozės reiš- niais, kultūriniais ir istoriniais kontekstais. kinį ir su juo susijusias temas aktualizavo Vienoje originaliausių savo monogra- imanentines būties sritis tiriantys specialis- fijų „Anamorfozės, arba keistos perspek- tyvos“s (Anamorphoses ou Perspectives cu- 16 Berlioz, Dominique, Nef, Frédérick, op. cit., p. 253. rieuses, 1955) teoretikas analizavo neįprastų 17 „Anamophose“, Larousse žodynas, [interaktyvus], optinių perspektyvų reiškinius, aktualizavo [žiūrėta 2019-07-25], prieiga per internetą : https:// www.larousse.fr/dictionnaires/francais/anamor- nuo Renesanso žinomus, tačiau iki jo Vaka- phose/3251. rų humanistikoje išsamiau visai netyrinėtus 18 „Anamophosis“, in: Encyclopædia Britannica, įvairius anamorfozės modelius. Pirmiau- [interaktyvus], [žiūrėta 2019-07-25], prieiga per sia, anamorfozė yra iškreipta projekcija internetą :https://www.britannica.com/art/anamor- phosis-art. 19 Douville, Olivier, „D’un au-delà de la métaphore, ou 15 Focillon, Henri. Vie des Formes, Paris: Presses Uni- lorsque l’anamorphose brise l’allégorie“, in: Figures
versitaires de France, 1934, p. 56. de la psychanalyse, 2005, Nr. 11, p. 105. 2351-4728 ISSN
128 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA tai – fenomenologai ir meno istorikai20. Pats Teigdamas, kad šį prancūziškojo raciona- Baltrušaitis anamorfozę apibrėžia kaip „for- lizmo korifėjų jis traktuoja kitaip nei paprastai mų vaizdavimas, priešingas joms pačioms, šis mąstytojas yra pristatomas filosofijos ir toks jų išardymas, kuris suvokiamas tik istorijos enciklopedijose ir žinynuose; auto- žiūrint iš tam tikro taško“21. Anamorfozės rius primena: kad ir koks „loginio grynumo“ kūrimo procese perspektyva yra iškreipiama ir „nesutrikdomos dvasios“ žmogus buvo pagal jos pačios veikimo principus, todėl šia- Descartes’as, vaizdo iškraipymuose, arba me reiškinyje susiduria racionalus mokslinis anamorfozėse, šis reto įžvalgumo ir proto apskaičiavimas ir vaizduotės pradas. Šiam mąstytojas regėjo fantazijas. Tai paliudija jo reiškiniui būdinga vaizdo deformacija iki vi- veikalai: „Traktatas apie žmogų“ (Traité de siško jo išskaidymo ir sunaikinimo, po kurio l’homme, 1664) ir „Dioptrika“ (Dioptrique, vaizdą galima atkurti pakeitus žiūros tašką 1637), kuriuose pristatomos teorijos apie iš- arba specialių optinių instrumentų – cilin- kreiptus vaizdus ir anamorfozinius reiškinius. drinių ar kampinių veidrodžių – pagalba. Baltrušaičio giliu įsitikinimu šiuose traktatuose galime atrasti kitokį Descar- Sąlyčio taškai su dekartiškuoju tes’ą – tokį, kuris neatitinka tradicinio racionalizmu racionalaus, į iliuzijas nelinkusio žmogaus įspūdžio. Descartes’as išlaiko intelektinį Nukrypimuose, iškraipymuose, marginali- grynumą, gilindamasis į perspektyvos ir jose slypinčią normą ir taisyklę Baltrušaitis žvilgsnio teorijas, 1637 m. suformuodamas siekė įrodyti atverdamas retus istorijos šviesą laužiančių spindulių teoriją23. Vis dėlto dokumentus, perspektyva besidomėjusių racionalizmu jis operuoja ne tik moksli- mąstytojų ir mokslininkų idėjas. Vienas niuose optikos, realių vaizdų tyrimuose, bet svarbiausių tokių mokslininkų pozicijų ir iliuzijų studijavime. Tačiau, anot Baltru- apmąstymas – moderniosios filosofijos pra- šaičio, baimė būti apkaltintam raganavimu dininko ir žymiausio racionalizmo atstovo trukdė Descartes’ui atvirai deklaruoti savo René Descartes’o laikysena. Baltrušaitis iracionalių reiškinių tyrimus24, kadangi pripažino nekvestionuojamą kartezianizmo XVII a. katalikų bažnyčia bandė atskirti įtaką tiesos suvokimui, kai ji teigiama tik ra- krikščionišką tikėjimą nuo magijos praktikų, cionaliai paaiškinamuose dalykuose. Jis taip kurioms ir buvo priskirta iracionali optinio pat teigė, kad Descartes’o įtarumas neleido vaizdavimo sritis. jam pripažinti įvairių iracionalių reiškinių, Įvairių perspektyvos modelių tyrime tokių kaip uždegantis Archimedo veidrodis Baltrušaitis taip pat daug dėmesio skiria ar vaiduoklius iššaukiantys magiški veidro- 22 džiai . Tačiau kartu Baltrušaitis apnuogino 23 Descartes, René. Discours de la Méthode, suivi ir kitą Descartes’o racionalizmo pusę. d’extraits de la Dioptrique, des Météores, de la Vie de Descartes par Baillet, du Monde, de l’Homme et de 20 Douville, Olivier. Ibid. Lettres, Paris: Garnier-Flammarion, 1966, p. 139–140. 21 Baltrušaitis, Jurgis. Anamorphoses ou magie artificielle 24 Baltrušaitis, Jurgis, Descamps, Christian, Simon, des effets merveilleux, Paris: O. Perrin, 1969, p. 5. Jean-Paul. „Conversations sur le miroir“, in: Ça 22 Baltrušaitis, Jurgis. Op. cit., p. 292. cinéma, Paris, 1978, p. 54–55.
René Descartes’o racionalizmo atspindžiai Jurgio Baltrušaičio 129 perspektyvos ir anamorfozių tyrinėjimuose prancūzų Minimų25 ordino vienuolių yra įvardijama kaip vizualus Descartes’o santykio su anamorfoze analizei. Minimų abejonės atitikmuo30. Lygindamas ana- vienuoliai, kuriems priklausė tokie svarbūs morfozių teoriją, Baltrušaitis tvirtino, kad matematikai ir fizikai, kaip Emanuelis Mai- iškraipyta perspektyva išreiškia kartezinį gnanas, Jeanas-François Niceronas, Mari- skepticizmą. Nukrypusi nuo normos, išcen- nas Mersenne’as ne tik moksliškai aiškino truota, anamorfozė reprezentuoja radikalią anamorfozės kūrimo taisykles, bet ir patys Descartes’o abejonę juslėmis. Anamorfozė kūrė anamorfinius piešinius, anamorfines išplečia perspektyvos ribas iki kraštutinumų, Minimų vienuolyno sienų freskas26. Ma- bet tuo pačiu patvirtina geometrijos taisykles rinas Mersenne’as buvo artimas filosofo ir optikos dėsnius, vėl sugrąžindama žiūrovą René Descartes’o bičiulis: jiedu palaikydavo į taisyklingo vaizdo schemą. Šis reiškinys ryšius per susirašinėjimus, Mersenne’as atskleidžia, kaip regėjimo racionalizavimas buvo Descartes’o mokslinių ir filosofinių perspektyvoje sugestijuoja racionalizavimo idėjų tarpininkas kitiems mokslininkams27, paneigimą. Ši dichotomija lygintina su į vienuolyną atnešdavo pastarojo veikalų, Descartes’o pozicija, kuria juslės yra traktuo- o pačiam Descartes’ui perduodavo brolių jamos kaip apgaunančios ir todėl nepatiki- parašytų veikalų, tarp kurių buvo ir traktatai mos epistemologiniam tikrumui patikrinti, apie anamorfozes28. tuo pat metu deklaruojant regą kaip kaip Taigi Minimų vienuolynas Paryžiuje mąstymo ir nuomonės įrankį31. Taigi tiek buvo ta vieta, kurioje susidūrė kartezinis anamorfozė, tiek kartezinis mąstymas yra mąstymas ir iracionali anamorfozių sritis. kontroversiški savo neigimu ir kartu to paties Kaip teigia Baltrušaitis, šis vienuolynas neigimo pasitelkimu savo teorijai atskleisti. buvo kartezinės filosofijos perdavimo Šiuo požiūriu anamorfozė patvirtina ne tik vieta, kurioje buvo dalijamasi Descartes’o Descartes’o abejonę, bet ir racionalizmą. idėjomis, aptariami jo raštai29. Tokioje Jau minimų vienuoliai Emanuelis atmosferoje anamorfozė reiškėsi kaip vi- Maignanas, Jeanas-François Niceronas, zualus metaforinis instrumentas kartezinei eksperimentuodami anamorfozėmis, pa- abejonės ir pažinimo teorijai iliustruoti. stebėjo, kad šis reiškinys reikalauja juslinio Sekant Baltrušaičio anamorfinės pers- regos suvokimo, kuris prieštarauja Descar- pektyvos teorijos įžvalgomis, anamorfozė tes’o pasiūlytai racionaliai proto žvilgsnio koncepcijai. Taigi XVI–XVII a. sandūra 25 Minimai (Ordre des Minimes) – Katalikų bažnyčios žymi poslinkį perspektyvos istorijoje, kai religinis ordinas: mažiausiųjų brolių elgetaujančiųjų nuo instrumentų specialiam perspektyvos vienuolių ordinas, 1436 m. šv. Pranciškaus Pauliečio įkurtas Italijoje. nukrypimui išgauti pereinama prie geome- 26 Baltrušaitis, Jurgis. Anamorphoses ou perspectives trinių anamorfozės ypatybių tyrimų. curieuses, Paris: Olivier Perrin, 1955, p. 26–27. 27 Sergescu, Pierre. „Mersenne l’animateur (8 sep- 30 Massey, Lyle. Op. cit., p. 1165. tembre 1588 – 1er septembre 1648)“, in: Revue d’his- 31 Massey, Lyle. Picturing Space, Displacing Bodies: An- toire des sciences, 1948, Nr. 1, p. 7–9. amorphosis in Early Modern Theories of Perspective, 28 Massey, Lyle. Op. cit., p. 1167. Pennsylvania: Pennsylvania State University Press,
29 Baltrušaitis, Jurgis. Op. cit., p. 58. 2007, p. 42. 2351-4728 ISSN
130 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA
Vadinasi, perspektyva iš esmės negali būti vokti jo prasmę. Tačiau būtent jusles, tarp paradigmiškai susijusi su Descartes’o racio- jų ir regą, atmeta dekartiškasis mąstymo nalizmu – jo ontologinio ir epistemologinio metodas34. Taigi anamorfozė prieštarauja tikrumo paieškomis. Nors iš pirmo žvilgsnio Descartes’o mąstymui, visiškai pasitikinčiam ir galima racionalų perspektyvos kūrimą pri- proto žvilgsniu, vadinamuoju cogito35. lyginti Descartes’o res cogitans – mąstančiam Tačiau, nors ir pats Descartes’as anamor- subjektui, kuris yra išoriniame, materialiame fozę traktavo kaip reiškinį, klaidinantį protą36, pasaulyje, suvokia kiekvieną objektą ir jam paradoksalu, bet proto suvokimui apibūdinti suteikia racionalios pasaulio tvarkos išdėsty- Descartes’as pasitelkia būtent vaizdinę metafo- mo parametrus32, įvertinant nepasitikėjimu rą – anot jo, proto žvilgsnis galintis suvokti tik ir abejone paremtą Descartes’o mąstymą, tai, ką mato „aiškiai ir ryškiai“37. Taigi vis tik tai daryti nebūtų tikslu. Kvestionuodamas perspektyva ir vizuali reprezentacija egzistuoja tiek savo vidinį subjektą, tiek išorinį pasaulį, Descartes’o abejonės pagrindime, kuomet Descartes’as neigia perspektyvą kaip adekvatų reikia pasitikrinti objekto ar reiškinio tikrumą: realybės perteikimo matą, kadangi pasak jo, juk neįmanoma abejoti tuo, kas nematoma38. perspektyva negali racionaliai vizualizuoti Taigi regėjimas ir cogito vis dėlto yra susiję. pasaulio regėjimo, nei perteikti racionalaus Reikia pabrėžti, kad pats anamorfozės kūrimo mąstymo. Descartes’o mąstymo metodas procesas implikavo racionalius sprendimus: padalytas į dvi sferas: į vidinį subjekto protą, matematinius skaičiavimus, geometrinius kaip res cogitans, ir išorinį pasaulį, kaip res samprotavimus ir perspektyvos taisyklių extensa, kurių santykyje ir atsiranda konflik- laikymąsi. Kuriama kaip akies apgaulė, ana- tas. Šio konflikto perspektyva negali išspręs- morfozė kvestionuoja racionalumą ir suges- ti – nors ir turinti tikslą racionaliai perteikti tijuoja kitus išsklaidytos prasmės suvokimo ir subjekto žiūrą ir objektų proporcijas, ji lieka iškreipto simbolio perskaitymo būdus. Anot res cogitans abejonės pusėje. Dominique’o Berliozo ir Frédéricko Nefo, Radikali Descartes’o abejonė, kuria tokiu būdu anamorfozė tampa „kartezine atsisakoma bet kokios reprezentacijos nepaisant Descartes’o“39: ji kvestionuoja ra- galimybės, kartu atmeta ir anamorfozės sugestijuojamą vaizdo suvokimą per žvilgs- 34 Descartes, René, Méditations sur la philosophie première (1641, 1647), Méditation Sixième, Canada: nį. Abejonė, esanti pati mąstymo forma ir Les Échos du Maquis, 2011, p. 50–55. 33 transcendentinė sąmonė , kvestionuoja 35 René, Descartes. Discours de la méthode (1637), anamorfozės, kaip perspektyvos nukrypimo, Canada: Les Échos du Maquis, 2011, p. 22–23. iškraipymo, esmei. Santykyje su anamorfoze 36 Rodis-Lewis, Geneviève. Anamorphoses: Machinerie et Perspectives curieuses dans leur rapport avec le suvokimo prielaida tampa rega: tik tinkamai cartésianisme, in: „Bulettin de la Société d’Etudes žvelgiant į anamorfinį vaizdą įmanoma su- du XVIIe siècle“, 1956, p. 461–474. 37 Descartes, René. The Philosophical Writings of 32 Massey, Lyle. „Anamorphosis through Descartes or Descartes, iš prancūzų kalbos vertė John Cottingham, Perspective Gone Awry”, in: Renaissance Quarterly, Robert Stoothoff, Dugald Murdoch, Cambridge: Cam- Cambridge University Press on behalf of the Renais- bridge University Press, 1985, t. II, p. 42, 43, 50, 54, 55. sance Society of America, 1997, Nr. 50, p. 1158–1159. 38 Massey, Lyle. Op. cit., p. 1165. 33 Massey, Lyle. op. cit., p. 1151. 39 Berlioz, Dominique, Nef, Frédérick. Op. cit., 1999, p. 258.
René Descartes’o racionalizmo atspindžiai Jurgio Baltrušaičio 131 perspektyvos ir anamorfozių tyrinėjimuose cionalumą ir kartu nurodo į savo racionalią rimentais bei Leono Batista Alberti pers- prigimtį, sužadindama ne tik optinių triukų pektyvos teoretizavimu (Della Pittura, 1435) atlikėjų, bet ir geometrų, matematikų dėmesį. XV a., perspektyva pradedama traktuoti kaip geometrijos instrumentas optiniam efektui Perspektyvos ir anamorfozių teorijų išgauti. Tarp pirmųjų perspektyvos bandymų metamorfozės paminėtini Filippo Brunelleschi Florencijos Šv. Jono Baptiserijos; Senosios Aikštės pieši- Baltrušaitis kritikavo geometrinės perspek- niai (XIV a.); Florencijos Šventosios Dvasios tyvos nekintamumo teorijų šalininkus. Jis bazilikos suprojektavimas (1487), Masaccio kvestionavo kanoninę istoriją detaliai tyri- Šventosios Trejybės freska (1427), Paolo Uccello nėdamas, kaip anamorfinės konstrukcijos Tvanas (1448), Piero della Francesca Montefel- performuluoja ir paneigia normatyvinės, tro altorinis paveikslas (1472) ir kt. Linijinę visuotinai priimtos geometrijos sampratą, perspektyvą pradėjus plačiai naudoti tapyboje gyvavusią nuo vėlyvojo XV per visą XVI ir architektūroje, prasideda geometrinis eks- amžių. Baltrušaitis taip pat atskleidė, kad perimentavimas – tuomet Vakarų tradicijoje deformacijos yra integrali įprastos optikos ir pasirodo pirmosios anamorfozės. Perspek- dalis. Vaizdas virsta jau nebe pasyviu ti- tyva suteikė naujas galimybes eksperimentuoti krovės atspindžiu, bet imamas konstruoti. formomis. Panaudota kaip tikrovės imitacija, Anot jo, „sumaniose struktūrose“ gimsta perspektyva ilgainiui buvo transformuota į netikėčiausi reiškiniai ir įvaizdžiai, kurie anamorfozę, kuri tapo realybės deformacija. įeina ir į taisyklingų perspektyvų lauką. Perspektyva, kaip gylio dvimatėje plokštumoje Todėl racionaliais metodais paremti tikslūs sukūrimo iliuzija, kurios du svarbiausi taškai skaičiavimai kuria įprastą optinį vaizdą, o yra geometrija ir matematika, duoda pradžią paklaida formuoja atsitiktinės prasmės ir anamorfozės konstravimui. krypties fenomeną. Analizuodamas XV– Anamorfozė dažniausiai yra prista- XVI a. tapybos ir geometrijos traktatus, ku- toma kaip Vakarų dailės ir architektūros riuose pristatoma anamorfozė, Baltrušaitis reiškinys, iš pradžių naudota Leonardo da nužymi anamorfinės perspektyvos teorijos Vinci (Kūdikio galva ir akis, 1510), Hanso ir praktikos istoriją. Šis Baltrušaičio veikalas Holbeino Jaunesniojo (Ambasadoriai (Die turėjo didelę įtaką vėlesnėms filosofijos, kul- Gesandten, 1533) ar Williamo Scrots’o (Ka- tūros, psichoanalizės, meno studijoms, pa- raliaus Eduardo VI portretas (King Edward veikė įvairių disciplinų autorius, tokius kaip VI, 1546)). Anamorfozė plačiai naudojama Jacques’as Lacanas, Hubert’as Damischas, Baroko laikotarpiu, kuomet šis reiškinys Martinas Jay’us40. tampa vienu iš įmantrių ir dinamiškų Sekant Filippo Brunelleschi linijinės optinių to laikotarpio efektų. Savo apogėjų perspektyvos praktiniais tyrimais ir ekspe- anamorfozė pasiekia XX a. pr. dadaistų ir siurrealistų (ją naudojo tokie dailininkai, 40 Massey, Lyle. Picturing Space, Displacing Bodies: kaip Salvadoras Dali, Félixas Labisse’as) Anamorphosis in Early Modern Theories of Perspective, Pennsylvania: Pennsylvania State University Press, kurtose abstrakcijose, išreiškiant realybės
2007, p. 20. susipynimą su iliuzija, pasąmone, sapnais. 2351-4728 ISSN
132 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA
Anamorfozės principų sklaida XVI a. kul- Sekant istoriniais šaltiniais, daug iškilių tūroje sukelia susižavėjimą ir nuostabą. Nuo autorių sutaria, jog perspektyva pirmiausia pat savo atsiradimo pradžios šis reiškinys yra buvo atrasta Rytų kultūroje, tik vėliau per- vadinamas slaptąja perspektyva41 ir siejamas imta Vakarų. Tokie meno istorikai, kaip En- su magija, mistika. Savyje talpindamos filosofi- rico Narducci, Genezius Ten Doesschate’as, nių ar religinių alegorijų konotacijas, anamor- Hansas Beltingas teigia, kad perspektyva fozės greitai tampa keistenybių, arba retenybių pirmiausia buvo panaudota Artimuosiuose kabinetų (Wundernkammern) atributais42. Rytuose, tiksliau – Bagdade (Irake). Va- Apgaubta mistikos šydu, anamorfozė žadino karų meno istoriją pakeitęs perspektyvos vaizduotę iki pat XVII a., o ją implikuojantys atradimas įvyksta už Vakarų pasaulio ribų. darbai buvo vadinami magia anamorphoti- Beltingas teigia, kad Viduramžių arabų op- ca43 – magiška, nepaaiškinama sritimi. tikos traktatai padarė didelę įtaką Renesanso Vis dėlto šį pasikeitusį anamorfozės sta- Italijos, o vėliau ir visai Vakarų pasaulio tusą pakeičia gausėjantys teoriniai traktatai, kultūrai. Optikos tyrėjai ir perspektyvos tokie kaip Ignazio Danti išleistas Giacomo teoretikai, XI a. arabų mokslininkai Abu Ali Barozzi da Vignola veikalas, išsamiai na- al-Hasanas Ibn al-Haythamas, žinomas kaip grinėjantis perspektyvą architektūroje bei Alhazenas, ir Avicena tapo arabiškąjį pasaulį anamorfozės kūrimą – Dvi praktinės pers- su Vakarais sujungusiomis figūromis45. pektyvos taisyklės (Le due regole della prospe- Artimuosiuose Rytuose Avicena padėjo ttiva pratica, 1583), Giovanni Paolo Lomazzo pagrindus regos teorijai, kurioje iškėlė idė- Traktatas apie tapybos meną. Apie perspekty- ją, kad regėjimas yra pagrįstas į akį sklin- vą (Trattato dell’arte della Pittura. De la Pros- dančiais šviesos spinduliais46, o ne pačios pettiva, 1584), Lorenzo Sirigatti Perspektyvos akies skleidžiamais spinduliais, kaip nuo praktika (La pratica di prospettiva, 1596), Antikos laikų buvo manoma, atižvelgiant į Salomono de Causo Perspektyva, kaip šešėlių Platono, Galeno, Euklido, Ptolemajo sam- ir veidrodžių priežastis (La perspective avec protavimus47. Alhazeno Optikos knygoje la raison des ombres et miroirs, 1612), Pietro (Kitāb al-Manāzir, XI a.) buvo aiškinamas Accolti Akių apgaulė (Lo inganno degl’occhi, mokslinis optikos diskursas, nagrinėjama 1625), Gasparo Schotto Universali Magija šviesos teorija, fizikinės šviesos spindulių (Magia Universalis, 1657)44, kuriame pirmą savybės. Alhazeno traktate daug dėmesio kartą pavartotas anamorfozės terminas. buvo skiriama perspektyvai. Ji analizuota Anamorfozė pradedama laikyti matema- moksliniu optikos pagrindu ir buvo parem- tiškai ir geometriškai apskaičiuojamu bei 45 Federici Vescovini, Graziella. „Contributo per la logiškai paaiškinamu parametru. storia della fortuna di Alhazen in Italia: il vol- garizzamento del manoscritto Vaticano 4595 e il 41 Orosz István. „Leonardo’s secret perspective”, in: Commentario III del Ghiberti“, in: Rinascimento, Hungarian Review, Hungary: BL Nonprofit Kft, 2014, 1965, Nr. 5, p. 17–50. Nr. 4, X Skyrius. 46 Akdogan, Cemil. „Avicenna and Albert’s Refuta- 42 Berlioz, Dominique, Nef, Frédérick. Op. cit., p. 238. tion of the Extramission Theory of Vision”, Islamic 43 Orosz, István. Ibid. Research Institute, 1984, Nr. 3, p. 151. 44 Berlioz, Dominique, Nef, Frédérick. Op. cit., p. 239. 47 Akdogan, Cemil. Op. cit., p. 151.
René Descartes’o racionalizmo atspindžiai Jurgio Baltrušaičio 133 perspektyvos ir anamorfozių tyrinėjimuose ta nevaizdine geometrine abstrakcija, kuri išsidėstymas davė pradžią optikos ir vaiz- vėliau buvo pritaikyta Vakarų tapybai. Čia dinės perspektyvos teorijos sutapatinimui, mokslinė arabų teorija buvo transformuota o vėliau, XVII a. – prancūzų matematiko į Vakarų tapybos praktiką. Pierre’o de Fermat’o geometrinės optikos Šią transformaciją lėmė Alhazeno idėja, pagrindams52. Todėl nenuostabu, kad opti- kad į žmogaus akį patenkantys spinduliai ka, kaip geometrijos mokslas, davė pradžią nuo objektų paviršių projektuoja regimus pirmiesiems perspektyvos bandymams. objektus. Anot Beltingo, Alhazeno Optikos Taigi Vakaruose žvilgsnis imtas laikyti knyga Europą pasiekė apie 1200 m. Tačiau esminiu percepcijos kriterijumi, dailininkai Vakaruose buvo pritaikyta Renesanso lai- pradėjo konstruoti paveikslų kompozicijas kotarpiu, kai mokslinė arabų žvilgsnio teo- būtent iš žmogaus žvilgsnio taško. Su šia rija buvo sutapatinta su vizualumo teorija48. teorija sutapo ir Vakaruose vis didėjantis Šį reiškinį galėjo sąlygoti arba netikslus lo- natūralistinio vaizdavimo poreikis mene: tyniškas vertimas, arba savita mokslo šakų XIII – XIV a. ginčai dėl to, ar vaizdas turi klasifikacija. X a. arabų filosofo Al Farabi būti kuriamas pagal dievišką, ar žmogaus raštuose49 buvo teigiama, kad „[...] perspek- fiziologinę – žvilgsnio – perspektyvą, tyva yra trijų dimensijų sritis, susidedanti iš baigėsi empirinio vaizdavimo iš žmogaus optikos (tiesioginiai spinduliai), katoptrikos perspektyvos taško naudai. Taigi Vakarai (atspindėti spinduliai) ir dioptrikos (šviesą kūrėsi savo perspektyvos suvokimą ir laužiantys spinduliai). Vaizdinė perspekty- pritaikymą mimetiniam realybės atspin- va yra susijusi tiktai su optika“50. Pati opti- dėjimui. Tuo tarpu arabų menininkai, ka, savo ruožtu, dar Aristotelio veikaluose atsisakydami apgaulingo žmogaus žvilgsnio buvo subordinuota geometrijos mokslui, kaip absoliutaus mato, nors ir pasiremdami VI a. romėnų filosofo Boecijaus darbuose perspektyvos teorija, pasitelkė geometriją tiesiogiai perkelta į geometrijos discipliną, kaip simboliais grįsto meno reprezentacijos o XIV a. italų matematikas Dominicus de subjektą, priešingai nei Vakarų dailininkai, Clavasio optiką įtraukė tarp geometrijos kurie ją naudojo kaip mimezio kūrimo ins- mokslų51. Renesanso laikotarpiu šis mokslų trumentą. Taip geometrija arabų kraštuose tapo „matematikos pakeitimu estetika“53. 48 Roxburgh, David. „Hans Belting’s Florence and Bagh- dad“, in: Artforum, [interaktyvus], 2012, [žiūrėta 2019- Vaizduose ir jų reprezentacijose pasi- 08-25], https://www.artforum.com/print/201204/ reiškianti vaizduotė atlieka ne ką menkesnį hans-belting-s-florence-and-baghdad-30568. vaidmenį. Ji suponuoja skirtingas žiūros 49 Vakaruose Al Farabi vertėjai buvo Gerardas iš Kre- technikas: ar tai būtų simbolinis arabų monos ir Domingo Gundisalvo. Žr. Henri Hugonnard Roche, „La classification des sciences de Gundissali- menas, ar mimetinė Vakarų dailė – abiem nus et l’influence d’Avicenne“, in: Études sur Avicenne, atvejais tikrovė yra reprezentuojama, tik sudarė J. Jolivet, R. Rashed, Paris, 1984, p. 41–63. skirtingais būdais. Arabų dailėje, paveiktoje 50 Raynaud, Dominique. Studies on Binocular Vision: Optics, Vision and Perspective from the Thirteenth to 52 Erik Høg, „650 Years of Optics: From Alhazen to Fermat the Seventeenth Centuries, Cham: Springer Interna- and Rømer“, Contribution to the symposium: „400 tional Publishing, 2016, p. 2. Years of Telescopes“, Niels Bohr Institute, 2008, p. 1.
51 Raynaud, Dominique. Op. cit., p. 3. 53 Roxburgh, David. Ibid. 2351-4728 ISSN
134 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA islamo, atskaitos tašku pasirenkamas die- vos eksperimentus. VII–VIII a. kinų meno viškasis žvilgsnis, priešingas perspektyvinei teoretikas ir tapytojas Wang Wei sukuria stebėtojo žiūrai Vakaruose, todėl vyrauja perspektyvos pagrindus. XI a. kinai jau buvo perspektyva su daugeliu žiūrėjimo taškų išradę vadinamąją erdvinę perspektyvą55: tam, arba atvirkštinė perspektyva, o geometrijos kad pavaizduotų tolumoje esančius objektus, reprezentatyvumą išreiškia dvimatis, plokš- kinų dailininkai juos tapydavo ant balto šilko, tuminis vaizdavimo būdas. Vakarų menas, blyškiau nei kitus kompozicijos elementus, Viduramžiais suvaržytas krikščionybės tušą skiesdami vandeniu56. Šią perspektyvos ir estetikos kaip teologinės disciplinos, taip rūšį išplėtoja peizažų tapytojas Xia Gui (Dvy- pat iš pradžių buvo persmelktas metafizinių lika kraštovaizdžio vaizdų, 1127–1279)57. Taigi idėjų ir neigė jutiminę – žvilgsnio percepciją. perspektyvos problemos Rytuose iškyla daug Labiau vertintas simbolinis kūrinio turinys anksčiau nei Vakaruose. Kinijoje perspekty- nei jame pavaizduota realybės iliuzija. vos sistemų eksperimentai sietini su tapybos Tačiau Renesanso laikotarpiu menininkų meistrų ieškojimais, Arabų kraštuose – su kūryba yra paveikiama humanistinių idėjų, optikos mokslo raida. ypač homocentrizmo. Todėl esminiais meno Filosofijos kontekste perspektyva ir kūrinio estetikos kriterijais tampa trimatė anamorfozė yra pozicionuojami kaip du perspektyva, mimezis kaip tikrovės repre- atskiri poliai, užimantys atitinkamai ra- zentacija, mimetinis objektų vaizdavimas, cionalią ir iracionalią sritis. Perspektyvos jų panašumo į tiesą perteikimas iš žmogaus ir anamorfozės reprezentacijos modelius žvilgsnio pozicijos. Kitaip tariant, nuo Re- sieja tai, kad abu jie reikalauja matematinių nesanso laikų Vakarų kultūroje geometrija ir geometrinių apskaičiavimų, tam tikro mene turi instrumentinį pobūdį kaip žiūros, žiūros atstumo. Savo veikaluose Baltrušaitis regėjimo konstravimo įrankis, o Rytuose – ji kvestionavo nusistovėjusią racionalumo ir yra pati meno esmė ir jo tikslas54. iracionalumo antinomiją, plėtė arba visai Taigi perspektyva Rytų kraštuose buvo ištrynė jos ribas. Jo „[...] požiūriu, taisyklė panaudota daug anksčiau nei Vakaruose. Verta paminėti kinų bei japonų kultūrų kon- 55 Erdvinė (spalvota) perspektyva – toks objektų tekstą. Anot filosofo ir kultūrologo Antano vaizdavimo būdas plokštumoje, kai tolimi objektai yra vaizduojami tarsi esantys migloje, kuo toliau yra Andrijausko, kinai ištobulino sudėtingas objektas, tuo jo atspalvis pilkšvai mėlynesnis (tokį perspektyvinio vaizdavimo technikas, o iš atspalvį suformuoja ore esančios dulkės ir drėgmė). jų anamorfinių paveikslų ir perspektyvinių Pimasis oro perspektyvą Vakaruose panaudojo peizažų pavyzdžių mokėsi Leonardo da Vinci, Leonardo da Vinci. 56 The Nelson-Atkins Museum of Art, „Gaining Per Janas van Eyckas, Albrechtas Düreris ir kiti spective“, [interaktyvus], Kansas City, https://nelson- Vakarų tapytojai. Formuojantis kinų peizažo atkins.org/gates/gaining-perspective.html [žiūrėta tapybai, apie V a., tapytojai Zong Bing ir 2019-08-07]. Wang Wei pradeda pirmuosius perspekty- 57 Andrijauskas, Antanas. Vaizduotės erdvės: tradicinė kinų estetika ir menas, Vilnius: Lietuvos kultūros 54 G. Harper, James. The Turk and Islam in the Western tyrimų institutas, 2015, p. 99–101; Idem, Vakarų Eye, 1450-1750: Visual Imagery Before Orientalism, estetika ir meno filosofija, Vilnius: Lietuvos kultūros Farnhame: Ashgate, 2011, p. 5–8. tyrimų institutas, 2017, p. 85–86.
René Descartes’o racionalizmo atspindžiai Jurgio Baltrušaičio 135 perspektyvos ir anamorfozių tyrinėjimuose visada koegzistuoja su nukrypimu nuo akistatoje su anamorfiniu vaizdu akivaizdus jos“58. Taigi įvairūs nukrypimai yra reika- tampa nepasitikėjimas regimybe. lingi anamorfinės perspektyvos kūrimui59. Renesanso laikotarpiu ir ypač Apšvietos Išvados epochoje buvo pripažinta, kad perspektyva yra erdvės racionalizavimo matas, paremtas Glaustai filosofiniu aspektu aptarę Descar- proporcijų sumažinimu ir matematiškai tes’o racionalistinių idėjų atspindžius apskaičiuotu jų konstravimu. Ši erdvė yra Baltrušaičio perspektyvos ir anamorfozių optinė išmatuojamų ir apskaičiuojamų tyrinėjimuose pirmiausia turime pripažinti, dydžių sritis, tapusi estetinio tobulumo kad šie tyrinėjimai iš tikrųjų atskleidė nau- kategorija: anot Erwino Panofskio, „[...] jas galimybes eksperimentavimui formo- matematinė perspektyva buvo ne tik tai- mis, ne tik meno pasaulyje, bet ir mąstyme. syklingumo garantija, bet taip pat, ir netgi Iš to kilusi anamorfozė, kaip taisyklingos dar labiau – estetinio tobulumo garantija“60. perspektyvos nukrypimas, sukūrė dvigubą Taigi perspektyva, kaip taisyklingo objektų problematiką – optinio reiškinio kontekstą vaizdavimo žiūrovo atžvilgiu sistema, ne tik ir minties nukrypimų simboliką. Pritaikyta perteikia sumažintas objektų proporcijas, įvairiems civilizacijos istorijos, kultūros ir bet ir sukuria estetinį gylio, erdvės įspūdį. meno istorijos reiškiniams, ji implikuoja Taigi anamorfozė, kaip viena iš perspekty- stebuklo, keistenybės, arba, paties Baltru- vos rūšių, taip pat turi ir mokslinę, ir este- šaičio žodžiais tariant, iškraipytų formų tinę dimensijas. Be to, sukurdama iliuziją, pasaulio perspektyvą, neabejotinai aktualią ji kvestionuoja vaizdo būtį – racionaliai racionaliajai kartezinei filosofijai ir iš jos suvokiamą ir paaiškinamą. kylančiomis įvairioms filosofijos kryptims, Perspektyvos dėsniais sukurtas darbas, į jas įjungiant ir įvairias postmodernios kuriame realybė vaizduojama taisyklingai filosofijos, pavyzdžiui, Jacques’o Lacano ir išlaikant sumažintas jos proporcijas, atku- Gilles Deleuze’o, koncepcijas. riant ją tokią, kokia stebėtojui ji yra mato- Anamorfozė iš tikrųjų visiškai pakeičia ma arba turėtų būti matoma, iš prigimties vaizdą, sugriaudama bet kokius vaizdo yra mažiau apgaulingas nei kiti perspek- suvokimo riboženklius. Tokiu būdu ji tyvos vediniai, tarp kurių ir anamorfozė. kvestionuoja pačią vaizdo, kaip empirinės Tapyboje, skulptūroje ir architektūroje pa- duotybės, perteikimo galimybę. Vadinasi, naudojama anamorfozė skatina refleksiją: sekant Descartes’u ir visa vėlesne raciona- listinės filosofijos tradicija, abejonė veda 58 Baltrušaitis, Jurgis, Descamps, Christian. „Ruses et images du miroir“, in: La Quinzaine littéraire, Paris, netgi sudėtingiausių kultūros ir meno fe- 1979, p. 295. nomenų tokių kaip anamorfozė ir perspek- 59 Baltrušaitis, Jurgis. Le Miroir: essai sur une légende tyvinės sistemos pažinimo keliu. Tai įrodo scientifique – révélations, science-fiction et fallacies, Baltrušaičio kruopščiai atliktas istorinis ir Paris: Elmayan, Seuil, 1978, p. 19. komparatyvistinis tyrimas. Taigi paradok- 60 Panofsky, Erwin. The Codex Huygens and Leonardo da Vinci’s Art Theory, London: The Warburg Insti- saliu būdu Baltrušaičio tiriamos anamor-
tute, 1940, p. 160. fozės koreliuoja su epistemologija. Būtent 2351-4728 ISSN
136 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA optiniai iškraipymai čia tampa žmogaus mas su Baltrušaičio tekstuose gvildenamais minties ir įvairių meninės kūrybos formų įvairiuose civilizaciniuose pasauliuose nukrypimų pažinimo šaltiniu. išsiskleidusiais skirtingais perspektyvos ir Kita vertus, akivaizdu, kad kartezinis anamorfozės modeliais yra pagrįstas dia- subjektyvizmas negali būti apibrėžiamas lektinio mąstymo principais. Viena vertus, tik pagal stabilų erdviškai apibrėžiamą perspektyva iš tikrųjų gali atspindėti kla- perspektyvos modelį. Todėl ir Descartes’o sikinį kartezinį racionalizmą, tačiau kartu mąstymas atliktame tyrime lygintinas jame yra ir paneigiamos bet kokios juslė- veikiau su ypatinga plastiška ir lanksčia mis grįstos reprezentacijos. Antra vertus, anamorfozės sistema, kuri brėžia nepasi- anamorfozė, kaip nukrypusi nuo normos tikinčią, kvestionuojančią žvilgsnio tra- perspektyva, išreiškia radikalią Descartes’o jektoriją. Vis dėlto anamorfozės fenomeno abejonės sampratą, o kartu pasirodo esanti savitumas pirmiausia skleidžiasi tame, viena iš perspektyvos – materialaus pasaulio, kad ji sukelia ne žiūrovo užtikrintumą res extensa, rūšių, todėl taip pat nepajėgi matomu vaizdu, bet sukelia tokią svarbią reprezentuoti res cogitans subjektyvinio autentiškam pažinimui abejonę. mąstymo. Ir galiausiai, atliktas racionalizmo teo retiko Descartes’o mąstymo nuostatų lygini-
Bibliografija:
Akdogan, Cemil. Century”, in: Journal Baltrušaitis, Jurgis. Des- sance Art and Arab „Avicenna and Albert’s of the Warburg and camps Christian, „Ruses Science, iš vokiečių Refutation of the Courtauld Institutes, et images du miroir“, in: kalbos vertė Deborah Extramission Theory of [interaktyvus], 1946, Nr. La Quinzaine littéraire, Lucas Schneider, Cam- Vision”, Islamic Research 9, [žiūrėta 2019-08-25], Paris, 1979. bridge, London: Belk- Institute, 1984, Nr. 3. http://www.jstor.org/ nap Press of Harvard stable/750311. Baltrušaitis, Jurgis. Des- University Press, 2011. Andrijauskas, Antanas. camps Christian, Simon Vaizduotės erdvės: tradici- Argan, Giulio Carlo, Jean-Paul. „Conversa- Berlioz, Dominique, nė kinų estetika ir menas, Wittkower Rudolf. Ar- tions sur le miroir“, in: Nef Frédérick. L’a c t u a - Vilnius: Lietuvos kultūros chitecture et perspective Ça cinéma, Paris, 1978. lité de Leibniz: les deux tyrimų institutas, 2015. chez Brunelleschi et Al- labyrinthes. Décade de berti, Lagrasse: Editions Baltrušaitis, Jurgis. Le Cerisy La Salle 15-11 Juin Andrijauskas, Antanas. Verdier, 2004. Miroir: essai sur une lé- 1995, Stuttgart: Franz Vakarų estetika ir gende scientifique – révé- Steiner Verlag, 1999. meno filosofija, Vilnius: Baltrušaitis, Jurgis. lations, science-fiction et Lietuvos kultūros tyrimų Anamorphoses ou fallacies, Paris: Elmayan, Chastel, André. Les apo- institutas, 2017. magie artificielle des Seuil, 1978. ries de la perspective au effets merveilleux, Paris: quattrocento, Florence: Argan, Giulio Carlo, O. Perrin, 1969. Barbaro, Daniele, La Centro DI, 1980. Robb, Nesca A. pratica della perspettiva, „The Architecture of Baltrušaitis, Jurgi. Ana- Venice: Camillo and Ru- Chevrier, Jean-François. Brunelleschi and the morphoses ou perspec- tilio Borgominieri, 1569. Portrait de Jurgis Baltru- Origins of Perspective tives curieuses, Paris: šaitis, Paris: Flamma- Theory in the Fifteenth Olivier Perrin, 1955. Belting, Hans, Florence rion, 1989. and Baghdad: Renais-
René Descartes’o racionalizmo atspindžiai Jurgio Baltrušaičio 137 perspektyvos ir anamorfozių tyrinėjimuose Cousin, Jean. Livre de Formes, Paris: Presses Orosz, István. „Leon- rum, [interaktyvus], perspective, Paris: Le Universitaires de ardo’s secret perspec- 2012, [žiūrėta 2019-08- Royer, 1560. France, 1934. tive”, in: Hungarian 25], https://www.artfo- Review, Hungary: BL rum.com/print/201204/ Damisch, Hubert. L’ O r i - Gaillemin, Jean Louis. Nonprofit Kft, 2014, Nr. hans-belting-s-florence- gine de la perspective, „Une poétique de l’aber- 4, X Skyrius. and-baghdad-30568. Paris: Flammarion, 1987. ration. Un entretien avec Jurgis Baltrušaitis“, Panofsky, Erwin, Sergescu, Pierre. Descartes, René. Disco- in: CLEFS, 1978, Nr. 2. Perspective as Symbolic „Mersenne l’animateur urs de la méthode (1637), Form, iš vokiečių kalbos (8 septembre 1588 – 1er Canada: Les Échos du Harper. James G. The vertė Christopher S. septembre 1648)“, in: Maquis, 2011. Turk and Islam in the Wood, New York: Zone Revue d’histoire des Western Eye, 1450- Books, 1991. sciences, 1948, Nr. 1. Descartes, René. Dis- 1750: Visual Imagery cours de la Méthode, sui- Before Orientalism, Far- Panofsky Erwin. The Steffens, Bradley. Ibn vi d’extraits de la Diop- nhame: Ashgate, 2011. Codex Huygens and al-Haytham: First trique, des Météores, de Leonardo da Vinci’s Art Scientist, Greensboro: la Vie de Descartes par Høg. Erik. „650 Years of Theory, London: The Morgan Reynolds Baillet, du Monde, de Optics: From Alhazen Warburg Institute, 1940. Publishing, 2006. l’Homme et de Lettres, to Fermat and Rømer“, Paris: Garnier-Flamma- Contribution to the Pèlerin, Jean. De artifi- The Nelson-Atkins Mu- rion, 1966. symposium: „400 Years ciali perspectiva, Toul: seum of Art, „Gaining of Telescopes“, Niels Pierre Jacobi, 1505. Perspective“, [interak- Descartes, René. Médi- Bohr Institute, 2008. tyvus], Kansas City, tations sur la philosophie Raynaud, Dominique. [žiūrėta 2019-08-07], première (1641, 1647), Larousse žodynas, Studies on Binocular https://nelson-atkins. Méditation Sixième, „Anamophose“, Vision: Optics, Vision org/gates/gaining-pers- Canada: Les Échos du [interaktyvus], [žiūrėta and Perspective from the pective.html. Maquis, 2011. 2019-07-25], https:// Thirteenth to the Seven- www.larousse.fr/ teenth Centuries, Cham: Veltman, Kim H. „Pers- Descartes, René. The dictionnaires/francais/ Springer International pective, Anamorphosis Philosophical Writings of anamorphose/3251. Publishing, 2016. and Vision”, in: Marbur- Descartes, iš prancū- ger Jahrbuch, Marburg, zų kalbos vertė John Massey, Lyle. „Ana- Roche, Henri Hugon- 1986, Nr. 21. Cottingham, Robert morphosis through nard. „La classification Stoothoff, Dugald Descartes or Perspec- des sciences de Gun- Vescovini, Graziella Fe- Murdoch, Cambridge: tive Gone Awry”, in: dissalinus et l’influence derici. „Contributo per Cambridge University Renaissance Quarterly, d’Avicenne“, in: Études la storia della fortuna Press, 1985, t. II. Cambridge University sur Avicenne, sudarė J. di Alhazen in Italia: il Press on behalf of the Jolivet, R. Rashed, Paris, volgarizzamento del Douville, Olivier. „D’un Renaissance Society of 1984. manoscritto Vaticano au-delà de la métaphore, America, 1997, Nr. 50. 4595 e il Commentario ou lorsque l’anamorphose Rodis-Lewis, Gene- III del Ghiberti“, in: Ri- brise l’allégorie“, in: Massey. Lyle. Picturing viève. Anamorphoses: nascimento, 1965, Nr. 5. Figures de la psychanalyse, Space, Displacing Bodies: Machinerie et Perspec- 2005, Nr. 11. Anamorphosis in Early tives curieuses dans leur Vignole. Jaccoppo Ba- Modern Theories of rapport avec le cartésia- rozzi da. Le Dve Regale Encyclopædia Britan- Perspective, Pennsylva- nisme, in: „Bulettin de della Prospetiva Prattica nica, „Anamophosis“, nia: Pennsylvania State la Société d’Etudes du di Iacomo Barozzi du [interaktyvus], [žiūrėta University Press, 2007. XVIIe siècle“, 1956. Vignole con I commen- 2019-07-25], https:// terij del R.P.M. Egnatio www.britannica.com/ Monte, Guidobaldo de. Roxburgh, David. Dandi, Francesco Zan- art/anamorphosis-art. Liber Machanicorum, „Hans Belting’s Florence netti, Roma, 1583.
Focillon, Henri. Vie des Pesaro, 1577. and Baghdad“, in: Artfo- 2351-4728 ISSN
138 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 DALIA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ
The reflections of René Descartes’ rationalism in Jurgis Baltrušaitis’ research on perspective and anamorphoses
Summary
This article deals with the reflections of optical illusions and anamorphoses. The René Descartes’ rationalistic ideas in one principles of Descartes’ rationalistic phi- of the most influential representative of losophy and the fundamental theoretical comparativistic aesthetics and art his- and methodological attitudes resulting of tory – Jurgis Baltrušatis’ research on per- it are chosen as the starting point of the spective and anamorphoses. At the begin- analysis. The article reveals how they in- ning of the article are concisely discussed teract with Baltrušaitis’ developed models the principal fields of Jurgis Baltrušatis’ of perspective and anamorphosis related research, the singularity of his theorical to the aesthetics of the postmodernism and methodological approaches focusing and the originality of their research are on the complex history of perspective, being highlighted.
Keywords: Jurgis Baltrušaitis, René Descartes, rationalism, comparativism, perspective, optical illusions, anamorphoses.
139 Pamėklinė vaizdo būtis ir virtualumas Georges’o Didi-Hubermano estetinėje koncepcijoje
AISTĖ ŽVINYTĖ Lietuvos nacionalinis muziejus [email protected]
Straipsnis skirtas įtakingo prancūzų meno filosofo ir meno istoriko G. Didi-Hubermano vaizdotyros teorijos ir praktikos analizei. Jame siekiama rekonstruoti vaizdo pamėkliškumo ir virtualumo sampratas, kurios yra kertiniai elementai, leidžiantys suprasti Hubermano argumentacijos pobūdį. Tyrime pagrindinis dėmesys sutelkiamas į keturis pagrindinius etapus. Pirma, analizuojama pamėklės / fantomo ir simuliakro paralelė Hubermano, Arūno Sverdiolo ir Gilles’io Deleuze’o teorijose. Antra, fantomo sąvoka aptariama Deleuze’o bei Hubermano psichoanalitinių prieigų kontekste, atskleidžiama antropologinė šios sąvokos dimensija Hubermano teorijoje. Trečia, virtualumo samprata išgryninama aptinkant sąlyčio taškus ir skirtumus Hubermano bei Deleuze’o meno filosofijoje. Atliekant tyrimą, remiamasi Henri Bergsono élan vital koncepcija bei Friedricho Nietzche’s plėtojama jėgų sąveikos idėja. Galiausiai vaizdo teorija rekonstruojama aptinkant skirtingas Hubermano bei Deleuze’o virtualumo sąvokos konotacijas meno kūrinių analizėje.
Esminiai žodžiai: vaizdas, G. Didi-Hubermanas, A. Warburgas, G. Deleuze’as, S. Freudas, simuliakras, ikonologija, pamėklė, virtualumas.
G. Didi-Hubermano vaizdotyros Hubermanas taip pat yra ir parodų kurato- koncepcijos savitumas rius, parengęs šias ekspozicijas: Pėdsakas (L’empreinte, 1997), Vietos legendos (Fables G. Didi-Hubermanas yra meno istorijos du lieu, 2001), Atlasas: kaip ant nugaros ir filosofijos profesorius, kurio tyrimų panešti pasaulį? (Atlas. Comment porter le laukas apima filosofijos, vaizdotyros, isto- monde sur son dos?, 2011), Naujos fantomų riografijos ir psichoanalizės sritis. Jis, kaip istorijos (Nouvelles histoires de fantômes, kviestinis lektorius, yra dėstęs įvairiuose 2014, kartu su Arno Gisingeriu), Sukilimai Europos ir Amerikos universitetuose: (Soulèvements, 2016). 2015 m. mokslininkui Berklio, Berlyno (Freie Universität Berlin), suteikta Theodoro W. Adorno premija. Hu- Fribūro, Toronto, Venecijos (Ca’ Foscari) bermanas yra paskelbęs apie 900 straipsnių bei kitose mokslo ir kultūros institucijose. bei knygų, kurių pagrindinėmis, apiman- Šiuo metu paskaitas skaito vienoje presti- čiomis autoriaus mokslinius pagrindus žiškiausių Prancūzijos Socialinių mokslų ir ištakas, galima įvardyti šias: Isterijos Aukštųjų studijų mokykloje (École des išradimas. Charcot ir Salpetrijero fotogra-
hautes études en sciences sociales) Paryžiuje. finė ikonografija (Invention de l’hystérie. 2351-4728 ISSN
140 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA
Charcot et l’iconographie photographique ir lėmė epistemologinę meno istorijos de la Salpêtrière, 1982), Priešais paveikslą: tradiciją. Įvesdamas regimo (pr. visible) ir Svarstymai apie meno istorijos pabaigas vizualaus (pr. visuel) perskyrą, mokslinin- (Devant l’image: Question posée aux fins kas atskleidė pagrindinę neokantinio mąs- d’une histoire de l’art, 1990), Išliekantis tymo ydą – vizualumą, pajungtą regimybės vaizdas: meno istorija ir fantomų laikas tironijai, t. y. meno istorijos tyrimo būdą, pagal Aby Warburgą (L’Image survivante: pagrįstą ikonografinių ženklų skaitymu. Histoire de l’art et temps des fantômes selon Anot Hubermano, tokia epistemologinė Aby Warburg, 2002). nuostata ignoruoja vizualumą – psichofi- Hubermano tyrimai yra svarus indėlis zinę paveikslo plotmę, anachronistinę jo į dabartinės vizualiosios kultūros studijas, dimensiją ir virtualumą. kurių pradininkais laikomi Williamas Jo- Filosofinei Hubermano koncepcijos hnas Thomas Mitchelas, Hansas Beltingas, prieigai didelę įtaką darė Gilles’io Deleuze’o Martinas Jay’us, Vilémas Flusseris. Jie kves- nubrėžtos idėjos bei tyrinėjimo strategijos. tionuoja tuos tradicinius ikonografinius bei Materialių simptomo apraiškų vaizduose ikonologinius metodus, kuriuos plėtojo aptikimas bei kantiškojo idealizmo kritika Cesare Ripa, Johannas Joachimas Winc- Hubermano teorijoje yra artima Deleuze’o kelmannas, Ervinas Panofsky’is, Ernstas transcendentalinio empirizmo koncepcijai. Gombrichas bei kiti autoriai, kurių tyrimas Be to, vokiečių meno istoriko, ikonologijos remiasi kanonine, chronologiškai analizuo- pirmtako ir kultūros teoretiko Aby Warbur- jama meno istorija. Psichoanalitinę Huber- go teorijos interpretacija buvo plėtojama mano argumentaciją formavo Sigmundo remiantis Deleuze’o jėgų estetikos, bei jo Freudo bei Jacques’o Lacano teorijos, kurių Friedricho Nietzsche’s amžinojo sugrįži- fone jis išplėtojo vieną pamatinių savo mo koncepcijos samprata (G. Chirolla, teorijoje simptomo koncepciją – teorinį ir J. F. M. Mosquera: 2017, p. 92). praktinį analizės įrankį. Vizualiuosiuose Iš tikrųjų galima teigti, jog Warburgo reiškiniuose aptinkamas simptomas leidžia komparatyvistinė kultūrologija ir ikonolo- išlaisvinti vaizdą iš semantinio uždarumo. gija, kaip vaizdinės išraiškos mokslas, arba Analizuojant tapybą, simptomas įgauna mokslas apie atvaizdus bei jo išplėtotos lopinio (pr. le pan) pavadinimą, o Aušvico patetinės išgyvenimų formulės yra vienos ikonografinės dokumentikos tyrime – bal- svarbiausių Hubermano vaizdo teorijos tojo nerimo (pr. blanc souci) įvaizdį. šaltinių, kurie grindžiami virtualumo są- Psichoanalitinę poziciją bei klasikinio voka, atspindinčia vaizdo gyvasties idėją. vokiškojo idealizmo metafizikos kritiką Virtualumu Hubermanas vadina tai, kas galima būtų laikyti pagrindinėmis Hu- išlieka vaizde, praeities elementus, kuriuos bermano argumentacijų ištakomis, kurios Warburgas, savo ruožtu, mėgino aptikti ty- formavo tradicinės meno istorijos kritikos rinėdamas Renesanso epochos meną. Rem- turinį bei vaizdo koncepcijos apibrėžtį. damasis ekspresijos psichologija, emocijas, Idealizmą jis analizavo kantiškojo mąstymo išliekančias pasąmonėje ir pasireiškiančias kontekste, kuris, Hubermano manymu, vaizduose, jis tyrinėjo svarbiausiame savo
Pamėklinė vaizdo būtis ir virtualumas Georges’o Didi-Hubermano estetinėje koncepcijoje 141 gyvenimo kūrinyje – Mnemozinės atlase1. gyvių pavadinimo Phasmatodea (phasma Ant juodo audeklo stendų kabindamas re- liet. šmėkla, pamėklė) prasmę. Phasma, kaip produkcijas, mokslininkas siekė atrasti ryšius pastebi Hubermanas, reiškia pasirodymą, tarp jų – „išvesti“ patetines formules (vok. ženklą, įstabų ir tuo pačiu metu baisų Pathosformel). Svarbiausia šio Warburgo reiškinį, bei simuliakrą, kuris jo teorijoje kūrinio figūra buvo Florencijos nimfa (it. suvokiamas ne hierarchiškai, o kaip antipla- Ninfa Fiorentina) – dažnas Sandro Botti- tonistinis reiškinys: „Nebėra modelio ir jo celli’o tapybos motyvas, kuriame magiškas kopijos: tėra kopija, prarijusi savo modelį, moters drabužio klosčių ar garbanų vilniji- tad jis nebeegzistuoja, o kopija, vedama mas pažeidžia paveikslo loginę visumą savo keisto gamtos dėsnio, mėgaujasi egzista- netikėta ekspresija ir kuri, tariant Huber- vimo privilegija“ (Huberman: 1989, p. 17). mano terminais, kaip pamėklė ar fantomas Pamėklinės būties sampratą į Lietuvos sugrįžta tūkstančiais pavidalų įvairiuose akademinių tyrimų lauką įvedė Arūnas laikotarpiuose ir meno reiškiniuose. Sverdiolas, ją taip pat siedamas su tikro Taigi reziumuojant galima teigti, kad ir regimo pasaulių plotme bei simuliakro trys pagrindiniai įtakų srautai – psichoana- koncepcija. Šį, dar antikos filosofijoje su- litinės teorijos idėjos, Deleuze’o filosofijos siformavusios temos vaisių – simuliakrą, įtaka ir Warburgo išgyvenimo idėja – susi- Sverdiolas apibūdina kaip pamėklinį – su- pina pamėklės ir virtualumo koncepcijose, ponuojantį netikro panašumo, imitacijos kuriomis remiantis galima nusakyti Huber- reikšmes. Mokslininkas, remdamasis mano vaizdotyros metodo savitumą. Ernsto Fraenkelio Etimologiniu lietuvių kalbos žodynu, nuo žodžio mėklinti, reiš- Pamėklinė būtis ir phasma kiančio veiksmažodį vaizduotis, aptarimo, nuosekliai pereina prie esminės pamėklę Knygoje Gyvalazdės. Esė apie pasirodymą nusakančios vaizdinio sąvokos: „Tad pati (Phasmes. Essais sur l’apparition, 1998) bendriausia ir grindžianti pamėklės bei jos Hubermanas analizuoja vaizdą, siedamas giminaičių prasmė būtų Vorstellung, vaiz- jį su paradoksaliu mimikrijos reiškiniu. dinys – vienas iš pačių svarbiausių moder- Gyvalazdės mokslininkui asocijuojasi su niosios filosofijos, ir ne tiktai jos, žodžių, Jono Krikštytojo įvaizdžiu iš Stephane’o reiškiančių kuo plačiausiai suprantamą Mallarmé misterijos apie Erodiją. Baimę sąmonės turinio elementą iki bet kokio sukeliančio kūno be galvos vizualinis tra- skirstymo į objektyvius ar subjektyvius, jus- pumas, kurį suponuoja keista jų forma ir linius ar protinius, atminties ar vaizduotės, maskavimosi būdas, atitinka lotynišką šių empirinius ar apriorinius, predikacinius ar ikipredikacinius ir taip toliau“ (Sverdiolas: 1 Nebaigtas Aby Warburgo kūrinys, kurio visas pavadi- 2006, p. 175). Citatoje išvardytos vaizdinio nimas – Mnemozinė. Vaizdų serijos, skirtos antikinių sąvokos konotacijos leidžia susieti Huber- emocijų pėdsakų kultūriniam moksliniam tyrimui (vok. mano phasma ir Sverdiolo pamėklę per jų Mnemosyne. Bilderreihen zu einer kulturwissenschaftli- chen Betrachtung antikisierender Ausdrucksprägung, simuliakrinį būvį bei ryšį su vaizdiniu, kaip
1927–1929). sąmonės turiniu, taip pat paradoksalumu – 2351-4728 ISSN
142 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA netikru, slepiančiu „pasirodymu“. Pamėklė, į šį idealų modelį“ (Deleuze: 1968, p. 166). simuliakras ir vaizdas2 čia sulyginami tam Simuliakrai arba pamėklės (pr. phan- tikrais bendrais kriterijais, tad siekiant iš- tasmes), yra „demoniški“ kaip juos įvardija samiau aprėpti Hubermano konstruojamą Deleuze’as, nepanašūs vaizdai, kadangi jo vaizdo sampratą, paranku yra išskirti kelis manymu, simuliakrų produkuojamas pa- svarbiausius šias koncepcijas vienijančius našumas yra iliuzinis – jie panašūs tik savo prasminius niuansus. išore. Nepanašumas yra vienas kertinių De- Dabartinėje filosofijoje pastebimos dvi leuze’o teorijos aspektų, kadangi jis sąlygoja ryškiausios simuliakro traktuotės: tai Jeano ontologinį skirties (pr. difference) konceptą, Baudrillard’o plačiai išgryninta simuliakro kuris tampa pamatiniu reprezentacijos koncepcija, įgavusi negatyvią konotaciją dėl teorijos kritikos įrankiu. Deleuze’o, kaip sąsajos su netikrumu, bei Deleuze’o inter- ir Hubermano filosofijoje plėtojamuose pretacija, kurioje simuliakro sąvoka įgyja pamėklės ar gyvalazdės įvaizdžiuose taip pozityvią funkciją. Jis siekia ne paneigti, o pat akcentuojamas vidinis nepanašumas. Ši veikiau pajungti platonizmą savo teorijai. sąsaja leidžia mąstyti vaizdą kaip fenomeną, Skirtingai nuo kitų Platono interpretatorių, peržengiantį tradiciniam ikonografiniam tikrąjį platoniškąjį padalinimą Deleuze’as metodui būdingą semantinį akivaizdumą. įžvelgia ne tik originalo ir kopijos persky- Tad galima tarti, jog abu autorius vieni- roje. Jo analizės centre atsiduria kopijos ir jantis kriterijus yra simuliakro koncepcija, simuliakro santykis – dviejų vaizdų (pr. talpinanti savyje nepanašumo kategoriją, idoles), kurių pirmasis yra aukštesnėje hi- kuri Hubermano tekstuose išreiškiama per erarchinėje pozicijoje. Tačiau simuliakras, pamėklės, fantomo ar vaiduoklio įvaizdžius. mąstytojo manymu, atlieka teigiamą funk- ciją – jis kvestionuoja kopiją, arba, kitaip Fantomas: psichoanalitinis kultūrinio tariant, demaskuoja tradicinėje filosofijoje lauko dėmuo išsikristalizavusį tapatybės principą: „Mo- delio – kopijos skirtumas yra tik tam, kad Analizuojant psichoanalitinėje perspekty- būtų atrasta ir pritaikyta skirtis tarp kopijos voje suformuluotas virtualumo koncepcijos ir simuliakro, kadangi kopijų atrinkimas, variacijas, svarbu atkreipti dėmesį, kad pagrindimas ir saugojimas įmanomas tik šioje vietoje Deleuze’o ir Hubermano ar- dėl modelio tapatybės ir vidinio panašumo gumentacija išsiskiria. Gustavo Chirolla ir Juano Fernando Mejía Mosquera pabrėžia, 2 Nors A. Sverdiolo tekste akcentuojamas žodis jog viena esminių Hubermano sąvokų – vaizdinys ir šio žodžio ryšys su sąmonės turiniu kantiškąja prasme, Hubermano atveju tikslingiau fantomas (pr. fantôme) – jo tekstuose yra pasirinkti žodį vaizdas, kadangi taip būtų aiškiau nurodo į pasąmonės plotmę ir koreliuojasi išreiškiama mąstytojo intencija, kuri žodžiui image su Deleuze’o isterijos ir Felixo Guattari suteikia platesnę prasmę nei vien sąmonės turinys šizofrenijos sampratomis, tačiau pastarųjų bei išreiškia prieštarą žodžiui atvaizdas, lietuvių kal- teorijose fantomo koncepcijos nelieka. boje atitinkančiam mimetinį šios reikšmės pobūdį, kurį kritikuoja šiuolaikiniai menotyros ir filosofijos Tiksliau tariant, minėtų autorių tvirtinimu, teoretikai. Deleuze’as šios sąvokos atsisako kuomet
Pamėklinė vaizdo būtis ir virtualumas Georges’o Didi-Hubermano estetinėje koncepcijoje 143 pradeda bendradarbiauti su Guattari (Chi- zultatą, liko nepakankamai įsigilinta į jame rolla, Mosquera: 2017, p. 95). Galima teigti, nuolat veikiančią dialektinę įtampą tarp id jog delioziškasis virtualumo konceptas ir ego, kuri, Hubermano manymu, ir yra artimas Hubermano fantomo sampratai svarbiausia Freudo teorijos vieta, įgalinanti keliais esminiais aspektais: jėgų sąveika, vaizdo, kaip daugialypio ir anachronistinio anachronizmu, tačiau, kaip paaiškės toli- reiškinio, sampratos apibrėžtį. Šis įtampos mesnėje analizėje, Deleuze’o filosofijoje vir- taškas, kurį Hubermanas atranda psicho- tualumas yra veikiau ontologinė kategorija, analitinėje tradicijoje ir yra esminis mo- o Hubermano tekstuose – antropologinė ir mentas, leidžiantis kalbėti apie virtualumo psichologizuota. sąvoką vaizdo teorijos kontekste – žmogaus Deleuze’as, kaip ir nemaža dalis post- psichikoje produkuojamą įtampą moksli- struktūralistinės krypties mąstytojų, skirties ninkas perkelia į vizualumo plotmės analizę ir pakartojimo koncepcijas – klasikinės Va- kultūriniuose reiškiniuose. karų mąstymo tradicijos kritikos įrankius, Fantomo koncepciją Hubermanas iš- įtraukia į psichoanalitinį diskursą. Tokią plėtoja knygoje Išliekantis vaizdas: meno pakraipą pasirenka ir Hubermanas, savo istorija ir fantomų laikas pagal Aby War- vaizdo teoriją plėtodamas psichoanalizės burgą (L’Image survivante: Histoire de l’art kontekste. Dėl to vaizdas, kaip slepiantis ir et temps des fantômes selon Aby Warburg, pamėklinis reiškinys, įgauna kritinę galią 2002), kurioje vaizdas yra pristatomas per reprezentacijos atžvilgiu per klinikinę fantomo, pathos ir simptomo koncepcijas. simptomo sampratą. Hubermanas pasitelkia Šią sąvoką teoretikas aptaria kaip prieštarą froidiškąją psichoanalizės liniją ir ją savaip meno istoriko Winckelmanno idėjoms. perinterpretuoja susiedamas su šiuolaikine Pastarasis, anot Hubermano, išreiškia meno istorija ir teorija. Pirmojoje, diserta- vien dedikaciją mirusiesiems, kadangi jo cijos pagrindu parengtoje studijoje Isterijos bei daugelio kitų bendraminčių manymu, išradimas. Charcot ir Salpetrijero fotografinė meno istorija visuomet atsirasdavo kaip ikonografija (Invention de l‘hystérie. Char- atgimimas iš to, kas jau praėję – kaip, tar- cot et l‘iconographie photographique de la kime, renesanso atgimimas iš antikos meno Salpêtrière, 1982), teoretikas analizuoja mirties. Vietoje pasąmonės fantomų Winc- Sigmundo Freudo ir įtakingo psichopato- kelmanno teorijoje dominuoja epistemolo- loginių genialumo teorijų šalininko Jea- ginė prieiga, dėl to, Hubermano teigimu, ji no-Martino Charcot veiklą, kurioje ieško veikiau yra praeities apraudojimas ir optinė atsakymo į klausimą, kaip vaizdų teorijoje iliuzija nei dabartyje besireiškiančios gali būti projektuojamas skausmas ir kaip jėgos. Kitokiu keliu eina Warburgas – jis, jis atsiranda žvilgsnio lauke (Huberman: siekia atkurti ir sugrąžinti praeities frazes 2003, p. 441–442). Rekonstruodamas psi- remdamasis komparatyvistine, psichologi- choanalitinę schemą, Hubermanas nori ne interpretacija. Mokslininkas peržengia įrodyti, kad Freudo teorija anksčiau buvo tradicinę meno tyrinėjimų erdvę ir iš Uficių klaidingai interpretuota. Mokslininkams (it. Galleria degli Uffizi) galerijos persikelia
akcentuojant vien psichinio konflikto re- į archyvus, gausius įvairaus pobūdžio ir 2351-4728 ISSN
144 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA daugialypius kontekstus apimančių materi- Trieb), kuria remdamasis nusako atmintyje alių pėdsakų, gebančių „atkurti“ mirusiųjų išliekančius gyvasties elementus. Vadinasi, balsus. Pavyzdžiui, tyrinėdamas Medičių pasąmoninė, kolektyvinė atmintis kaip šeimos portretus, jis pasineria į vaiduoklių psichikos reiškiniai yra pamatiniai fantomo pėdsakus, slypinčius laiškuose, gėlių pynėje ir virtualumo koncepcijas apibūdinantys ar moters šinjono garbanoje (Huberman: elementai, kurių reikšmę lemia huberma- 2017, p. 20). Taigi, turėdamas omenyje bū- niška Warburgo istorinio psichologizmo tent tokį kompleksinį meno kūrinių tyrimo interpretacija. metodą, praeities sugrįžimą Hubermanas vadina vaiduoklišku3 (pr. fantomatique), o (Ne)psichologizuotas virtualumas: élan virtualumu įvardina tai, kas paveiksluose vital ir jėgų genezė išlieka. Vaizdai, anot jo, yra tai, „kas išgy- vena dinamišką procesą antropologinės se- Psichoanalitinė Hubermano pozicija leidžia dimentacijos, kuri naikinama laiko, tampa daryti išvadą, kad jo teorijoje Freudo ego daline ar virtualia“ (Huberman: 2017, p. 20). nėra tapatus, o veikiau intensyvus ir veikia- Iš Warburgo, plėtojusio žmogiškosios mas priešingų srovių. Tuo tarpu Deleuze’as išraiškos psichologiją meno istorijos kon- ir Guattari tvirtina, jog Freudas Oidipo tekste, Hubermanas perima Išgyvenimo kompleksą susieja su ego tapatybės forma. (vok. Nachleben) – praeities elementų išli- Jų manymu, didžiausias psichoanalizės kimo pasąmonėje ir patetinės formulės (vok. atradimas yra geismo produkcija, tačiau Pathosformel) – būdo, kaip šie elementai kartu su Oidipo komplekso įvardijimu, reiškiasi kultūros reiškiniuose, koncepcijas. geismo produkcija vėl tampo idealistine, Antanas Andrijauskas patetines išgyvenimo t. y. autorių teigimu „fabrikas buvo pa- formules apibūdina instinktyvios energijos keistas klasikiniu teatru, o tai reiškia, kad motyvais, įsitvirtinusiais žmonijos atmin- produktyvi pasąmonė buvo pakeista pasą- tyje, varomąja žmogiškosios kultūros jėga mone, kuri tegalėjo išreikšti save per mitus, (Andrijauskas: 2001, p. 395). Tokia dinamiš- tragedijas ar sapnus“ (Deleuze, Guattari: ka meno istorijos samprata, perinterpre- 1972, p. 31). tuota remiantis Warburgu, bei vaizdo, kaip Kaip jau buvo minėta, nepaisant sąsajų tam tikros tarpusavio jėgų sąveikos teorija, su psichoanalitine tradicija, Deleuze’o anot G. Chirolla ir J. F. M. Mosquera, yra ir Guattari filosofijoje pasąmonė įgauna įkvėpta būtent Deleuze’o jėgų estetikos ontologinę konotaciją. Šį teiginį patvir- (Chirolla, Mosquera: 2017, p. 91). Tačiau, tinti galima remiantis Henri Bergsono galima teigti, jog kuomet Deleuze’as renkasi įtaka Deleuze’o filosofijai. Analizuodamas bergsoniškąjį élan vital, Hubermanas pa- atminties mechanizmą, mokslininkas pa- raleliai lieka ties Freudo sąvoka vara (vok. brėžia: „Tai, ką Bergsonas vadina „grynu atsiminimu“ neturi jokio psichologinio 3 Žodžiai vaiduoklis, pamėklė ir fantomas, šiame būvio. Dėl to, ji (atmintis – A. Ž.) vadi- straipsnyje vartojami sinonimiškai atsižvelgiant į jų vartojimą paties Hubermano tekstuose, bei jų nama virtualia, neaktyvia, pasąmonine. vertimuose. Visi šie žodžiai yra pavojingi, ypatingai
Pamėklinė vaizdo būtis ir virtualumas Georges’o Didi-Hubermano estetinėje koncepcijoje 145 žodis „pasąmonė“, kuris, dėka Freudo, Moralės genealogiją (Zur Genealogie der tapo neatskiriamas ypač nuo efektyvios ir Moral, 1887) bei Valia galiai (Der Wille zur aktyvios psichologinės egzistencijos. (...) Macht, 1901). Jose, reaguodamas į Arthuro Tik dabartis yra „psichologinė“, o praeitis Schopenhauerio valios gyventi sampratą, yra gryna ontologija; grynas atsiminimas mąstytojas analizavo valią siekti galios – turi tik ontologinę reikšmę“ (Deleuze: 1991, „ontologinį“ principą, įgalinantį substanci- p. 55–56). Tad sekdamas Bergsonu, virtua- ją mąstyti kaip dinamišką, produkuojančią lumą Deleuze’as apibūdina kaip durée arba aktyvias ir reaktyvias jėgas. Tai yra vienas élan vital, ir mano, jog mąstytojas su šiomis esminių aspektų, padaręs įtaką Deleuze’o sąvokomis siejamų intensyvumų sąveikos jėgų genezės filosofijai, kurios kontekste jis netapatina su psichine būsena4. Tokį teigi- konstruoja skirties sampratą, kaip jėgų vei- nį grindžia remdamasis Bergsono studija kiamą tėkmę, nuolatinį tapsmą – skyrimąsi Materija ir atmintis (Matière et mémoire, tarp praeities ir ateities. Deleuze’o filosofi- 1896), kurioje kalbama apie intensyvumus, joje jėga reiškia „bet kokią galimybę pro- esančius už psichinių ribų: „Tačiau Materi- dukuoti kitimą ar „tapsmą“ nepriklausomai joje ir atmintyje atpažįstami intensyvumai, nuo to, ar šis gebėjimas ir jo produktai yra laipsniai ir vibracijos kokybės, kurias, kaip fiziniai, psichologiniai, mistiniai, meniniai, tokias, išgyvename kaip esančias už mūsų filosofiniai, konceptualūs, socialiniai, eko- ir kurios, kaip tokios, priklauso materijai“ nominiai, teisiniai ar panašiai“ (Cliff: 2010, (Deleuze: 1991, p. 92). p. 111). Taigi virtualumas Deleuze’o filosofi- Antropologinio aspekto nesatį Deleu- joje yra jėgų produkuojamos tikrovės cha- ze’o jėgų filosofijoje įrodo ir Friedricho Nie- rakteristika, nesubstancialus singuliarumas tzsche’s įtaka. Tyrinėdama šią temą, Laura ar įvykis, kuris priklauso praeities plotmei. Junutytė teigia: „Deleuze’as remiasi ne Ši koncepcija apima daug platesnę erdvę nei teisingumo, ne tiesos, ne moralinio gėrio, antropomorfinė, ar psichologinė, kadangi o aktyvumo kriterijumi. Kaip pastebi pats produkuojamos įvairaus pobūdžio jėgų ir Deleuze’as, Nietzsche’s būtis yra subjektyvi, intensyvumų sąveikos. tačiau nereiškia, kad antropomorfiška. De- leuze’as pabrėžia, jog Nietzsche’s vertybės Deleuze’as ir Hubermanas: „praktinis“ neturi antropologinio aspekto, kadangi virtualumo matmuo aktyvumo principas yra visuotinis ir ga- lioja ne vien žmogaus pasauliui“ (Junutytė: Siekiant dar labiau įsigilinti į Virtualumo 2010, p. 55). Nietzsche’s aktyvių / reaktyvių sąvoką, paranku nustatyti skirtumus, glū- jėgų samprata išdėstyta knygose Apie dinčius Didi-Hubermano bei Deleuze’o vaizdų interpretacijų strategijose. Deleuze’o 4 Turimas omenyje Bergsono knygos Laikas ir laisva estetinė prieiga išsamiau išdėstyta knygoje valia: esė apie tiesioginius sąmonės duomenis (Essai Francis Baconas: Pojūčio logika (Francis sur les données immédiates de la conscience, 1889) Bacon: Logique de la sensation, 2002). Joje skyrius Psichinių būsenų intensyvumas, kurio turi- nys, kalbant apie intensyvumų ir psichinių būsenų autorius analizuoja dailininko kūrybą kaip
santykį, Deleuze’o nuomone yra gana dviprasmiškas. jėgų sąveiką ir materialią jų išraišką, kon- 2351-4728 ISSN
146 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA struodamas transcendentalinio empirizmo reikšmių, sąlygotų virtualios kolektyvinės koncepciją. Deleuze’as atkreipia dėmesį į atminties. Analizuodamas Fra Angeliko Bacono kūrybos metodą jo paties įvardina- freską „Viešpaties apreiškimas“ (1438–1447), mą diagrama. Menininkas tapo atsitiktiniais mokslininkas atkreipia dėmesį į dailininko judesiais – potėpiais ir trynimais, pasitelkda- pavaizduotą vidinio kiemo sienos baltumą. mas įvairius įrankius bei daiktus. Tokiu būdu Įprastai, jis galėjo būti išgautas pasitelkiant išgaunama figūra, atskleidžianti medžia- pigmentą, tačiau Fra Angelico pasirinko giškumą, paveikslo pigmento intensyvumus, neįprastą estetinį sprendimą – spalvą, ne- nepriklausomus nuo sąmoningos meninin- siskiriančią nuo vienuolyno celės klinčių. ko valios. Anot Deleuze’o, diagrama sukuria Dėl to, gali susidaryti įspūdis, jog tarp an- virtualumo plotmę, kurioje jėgos paverčia gelo ir Mergelės paprasčiausiai nieko nėra, ištrintą paveikslo vietą neišskiriamumo zona tačiau, kita vertus, vaizduojamas baltumas (pr. le zone d’indiscernabilité) (Deleuze: yra akivaizdus, matomas, materialus ir net 2002, p. 59). Bacono Nukryžiavimų serijose apčiuopiamas (Huberman: 2005, p. 17). neišskiriamumo arba virtualumo zona tampa Šią paradoksalią žvilgsnio situaciją auto- vieta, kurioje neįmanoma atskirti gyvūno rius įvardina virtualumu: „Tai reiškinys nuo žmogaus. Deformuotame kaulų ir nuo kažko, kas nėra aiškus ir ryškus. Tai nėra jų atsiskyrusios mėsos karkase bei vaiz- artikuliuotas ženklas; nėra perskaitomas duojamoje agonijoje išnyksta figūratyvinės kaip toks. Jis tik siūlo save: kaip „gryną duotys. Mėsa – beformės materijos motyvas, kažko pasirodymą“, kuris mus įtraukia į išreiškia svarbias filosofijos koncepcijas – kreidos spalvos esatį, dar prieš tai, kai ši tapsmą gyvūnu bei kūną be organų. Taigi, mums pasako, ką toji spalva „užpildo“ ar Deleuze’o estetikoje jėga veikia materialia- reiškia. Tuomet visa, kas pasirodo, yra fi- me, neorganiškame kūne, t. y. veikia pati gūratyvumo reikšmė – siaubingai konkreti, kūrybinė medžiaga, kuri išlaisvinama nuo neįskaitoma, reprezentacinė. Masyvi ir sąmoningo kūrėjo judesio, nuo formos ari- dislokuota. Numatanti subjekto žvilgsnį, jo stoteliška prasme. Per šių Bacono kūrinių istorijas, fantazijas, jo vidinius konfliktus“ interpretaciją atskleidžiama visa apimačių (Huberman: 2005, p. 18). intensyvumų dinamika, kuri, priešingai Remdamiesi šia Hubermano teksto nei Hubermano meno teorijoje, peržiangia vieta, galime tarti, jog priešingai nei psichinės ir antropologinės plotmės ribas. Deleuze’as, Hubermanas apibrėždamas Virtualumo samprata Hubermano virtualumą, akcentuoja subjekto žvilgsnį, tekstuose taip pat yra filosofema, įgalinanti atmintį, vadinasi, psichinę plotmę. Kuomet klasikinės meno istorijos kritiką. Ji prieši- jėgų sąveika Deleuze’o filosofijoje yra atsieta nama pastarosios metodui, grindžiamam nuo psichologinių kontekstų, Hubermano regimybe (pr. visible) – ikonografinių pasirinkti argumentacijos įrankiai nu- ženklų analize. Hubermanas tvirtina, jog rodo antropologinę kryptį. Ji jaučiama virtualumas kaip galia ir įvykis peržengia ir alternatyvioje Apreiškimo analizėje, tradicinius meno istorijos metodologijos kurią autorius siūlo vietoje „mokslinės“ rėmus ir leidžia atverti nesibaigiantį srautą prieigos. Tiesioginių ikonografinių ženklų
Pamėklinė vaizdo būtis ir virtualumas Georges’o Didi-Hubermano estetinėje koncepcijoje 147 interpretacija nepajėgi atskleisti freską ir filosofemos phasma analizei galėtų būti celę vienijančio baltumo paslapties bei pritaikomas į mūsų akademinį diskursą magijos, tad Hubermanas siūlo analizuoti Sverdiolo įvestas sąvokos vertimas pamėklė, netiesioginius šaltinius: „Mes turime vėl iš kadangi ja nusakoma vaizdo sandara per naujo atsiversti turtingą ir sudėtingą Sum- simuliakro kategoriją, nurodančią į sąmo- ma Theologiae, kuri nuo Alberto Didžiojo nės turinį, kvestionuojančią hierarchinę iki Šv. Antonino formavo Angelico kultūrą modelio ir kopijos organizaciją. Nors ši ir tikėjimo formą; turime iš naujo atversti pozicija artima Deleuze’o filosofijai, kurios Artes Memorandi, kuri penkioliktame kontekste šiame straipsnyje analizuojama amžiuje buvo naudojama Domininkonų Hubermano teorija, pastebima, kad, būtent, vienuolynuose, bei išties svaiginančias sąvokos pamėklė ar fantomas skiria auto- viduramžių „enciklopedines“ kompilia- rių pozicijas ir šis skirtumas atrandamas cijas, vadinamas Summae de exemplis et psichoanalitinėje abiejų autorių prieigoje. similitudinibus rerum...“ (Huberman: 2005, Hubermanui fantomas reiškia sąmonės p. 21). Tokias informacijos kompiliacijas turinį, potencialiai įgaunantį figūratyvinę mokslininkas siūlo interpretuoti ne kaip formą kultūrinėje plotmėje, atsiskleidžiantį žinias, padedančias šifruoti paveikslą pagal per dabartyje besireiškiančias jėgas, arba, laikmečio ženklus, bet atvirkščiai – kaip Warburgo terminais tariant, patetines „labirintus, kuriuose žinojimas paklysta ir formules (Pathosformel), o Deleuze’as, po tampa fantazija“ (Huberman: 2005, p. 21). bendradarbiavimo su Felixu Guattari, fan- Taigi skirtumą tarp abiejų autorių nuos- tomo sąvokos atsisako. Ši dvejopa pozicija tatų suponuoja skirtingos jėgų koncepcijos suponuoja skirtingą virtualumo sampratą. ištakos. Hubermano teorijoje nekalbama Hubermanas išlikdamas psichoanalizės apie pačios medžiagos intensyvumą ir joje plotmėje, virtualumo koncepciją konstruo- veikiančias jėgas. Ši sąveika jo tekstuose yra ja Aby Warburgo psichologinio istorizmo veikiau antropologizuota, tiesiogiai susijusi su kontekste, tad ši sąvoka įgauna akivaiz- psichoanalitine, froidiškąja linija. Deleuze’o džią antropologinę dimensiją. Deleuze’o aprašomus materijoje veikiančius intensy- argumentacija vystosi kita kryptimi. Jo vumus ir jėgų sąveiką, Hubermano teorijoje filosofijos kontekste virtualumo sampratą pakeičia pathos – psichoanalitinės plotmės daugiausiai formuoja Henri Bergsono sąvoka, išreiškianti vaizdo gyvastį, atsispin- atminties, kaip neturinčios psichologinio dintį kultūrinėse formose per emocijas ir krūvio, teorija bei Friedricho Nietzsche’s gestus, kuriuos Warburgas atrado renesanso ontologinis principas, kuris remiasi visuo- mene – nimfų garbanų ir klosčių plazdėjime. tine aktyvių ir reaktyvių jėgų dinamika, išeinančia už antropomorfinių rėmų. Išvados Virtualumo koncepcija atsiskleidžia ir skirtingose teoretikų vaizdo interpretavimo Glaustai aptarę Didi-Hubermano koncep- strategijose. Deleuze’as Francis’o Bacono cijos ištakas ir pagrindinių idėjų komplek- tapyboje įžvelgia neišskiriamumo – virtua-
są, pirmiausia galime konstatuoti, kad jo lią zoną, kurioje atsiskleidžia iš dailininko 2351-4728 ISSN
148 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 ESTETIKA IR MENO FILOSOFIJA sąmoningos kontrolės išlaisvintas jėgų, pretacijoje taip pat akcentuojama materija intensyvumų žaismas pigmento materijoje ir taktiliškumas, tačiau turimas omenyje ir tapsmas, peržengiantis antropomorfines psichinėje plotmėje formuojamas prasmių ribas. Hubermaniškoje Fra Angelico inter- srautas.
Literatūra
Andrijauskas, Antanas. Barbara Habberiam, Didi-Huberman, Penn State University Komparatyvistinė ir New York: Zone Books, Georges, Invention Press, 2017. kultūrinė-filosofinė A. 1991. of Hysteria: Charcot Warburgo koncepcija, in: and the Photographic Stagoll, Cliff. Force, in: Lyginamoji civilizacijos Deleuze, Gilles. Capi- Iconography of the Deleuze dictionary, ed. idėjų istorija, Vilnius: talisme et schizophré- Salpetriere, USA: MIT By Adrian Parr, UK: Vilniaus dailės akade- nie 1: L’Anti-Œdipe, Press, 2003. Edinburg Universisty mijos leidykla, 2001. Paris: Les Éditions de Press, 2010. Minuit, 1972. Didi-Huberman, Geor- Boundas, Constantin ges. Confronting images. Gustavo Chirolla, V. Virtual/Virtuality, Deleuze, Gilles. Francis Questioning the Ends Juan Fernando Mejía in: Deleuze dictionary, Bacon: The Logic of of a Certain History of Mosquera. Deleuze and ed. By Adrian Parr, UK: Sensation, Translated Art, translated by John Didi-Huberman On Edinburg University and with an Introducti- Goodman, USA: Penn Art History in: Art His- Press, 2010. on by Daniel W. Smith, State Press, 2005. tory after Deleuze and Afterword by Tom Con- Guattari, ed. by Stephen Deleuze, Gilles. ley, Paris: Seuil, 2002. Didi-Huberman, Zepke, Belgium: Leuven Difference et Repetition, Georges. The Surviv- University Press, 2017. France: Presses Univer- Didi-Huberman. Ge- ing Image: Phantoms sitaires de France, 1968. orges, Le paradoxe du of Time and Time of Sverdiolas, Arūnas. Apie Phasmes, in: Phasmes: Phantoms: Aby War- pamėklinę būtį, Vilnius: Deleuze, Gilles. Berg- Essais sur l’apparition, burg’s History of Art, Baltos lankos, 2006. sonism, translated by Paris: Editions de Mi- translated by Harvey Hugh Tomlinson and nuit, 1998, p. 15–21. Mendelsohn, USA:
Pamėklinė vaizdo būtis ir virtualumas Georges’o Didi-Hubermano estetinėje koncepcijoje 149 AISTĖ ŽVINYTĖ
Phasmatic Being and Virtuality of an Image in Georges Didi-Huberman’s Aesthetic Conception
Summary
This article is devoted to an analysis of Huberman’s psychoanalytic approaches, the theory and practice of the influential revealing the anthropological dimension French art philosopher and art historian of Huberman’s theory. Third, the concept G. Didi-Huberman. It seeks to reconstruct of virtuality is refined by determining the notions of the ghostliness and virtuality the similarities and differences between of an image, which are the cornerstones the art philosophies of Huberman and for understanding the nature of Huber- Deleuze. This part of the research is based man’s reasoning. This study focuses on on Henri Bergson’s concept of élan vital four main stages. First, we analyze the and Friedrich Nietzsche’s idea of the in- parallels between phasma / phantom and teraction between forces. Finally, image simulacra in the theories of Huberman, theory is reconstructed through an analy- Arūnas Sverdiolas, and Gilles Deleuze. sis of works of art by finding the different Second, the concept of phantom is dis- connotations of Huberman’s and Deleuze’s cussed in the context of Deleuze’s and notions of virtuality.
Keywords: image, G. Didi-Huberman, A. Warburg, G. Deleuze, S. Freud, simulacra, iconology, phantom, virtuality. ISSN 2351-4728 ISSN
150 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 KONFERENCIJŲ APŽVALGOS
Arvydas Každailis. „Totorių antpuolis“, ofortas, 1986 Prisiminus konferenciją „Rytai – Vakarai: civilizacinio mąstymo, politikos ir vaizduotės aktualėjimas“
2019 m. spalio 26 d. Lietuvos kultūros kuri skleidžiasi kaip Amazonijos indėnų tyrimų institute (toliau – LKTI) vyko kon- genčių vaizduotė, jau gerus porą dešim- ferencija „Rytai – Vakarai: civilizacinio tmečių traukianti kultūros antropologų ir mąstymo, politikos ir vaizduotės aktu- dėmesį. Paminėsiu tik kelis išskirtinius tos alėjimas“. Konferenciją rengė šis organi- ontologijos bruožus, kurie išskleidžiami zacinis komitetas: pirmininkas – prof. ha- Eduardo Viveiros de Castro ir Filippe bil. dr. Antanas Andrijauskas, nariai: prof. Descola tyrinjimuose. Juose iškeliamas ir (h.p.) Audrius Beinorius, dr. Žilvinė Gai- apmąstomas vietinio gyvenamojo pasaulio žutytė, dr. Naglis Kardelis, prof. habil. dr. ontologijos skirtingumas nuo vakarietiš- Bronius Kuzmickas, dr. Rasius Makselis, kosios ontologijos, kurioje „veikia“ aiški akad. prof. dr. Algis Mickūnas, dr. Stanislo- gamtos (objektų) ir kultūros (socialinių vas Mostauskis, dr. Loreta Poškaitė, dr. Vy- dalykų) skirtis. Amazonijos žmonėms tautas Rubavičius, dr. Aivaras Stepukonis, žmonių ir gyvūnų, žvėrių skirtis sklei- dr. Odeta Žukauskienė. džiasi kitokiu pagrindu nei vakariečiams. Vakarų ontologijoje žmonės su kultūra yra LKTI direktorius Rasius Makselis pri- „įvilkę“ žvėrišką prigimtį, o Amazonijoje statė pranešimą „Pasaulinės informacinės žmogiškoji prigimtis įgauna ir žvėriškas erdvės fragmentacija Walter’io Fisher’io bei kitokias formas. Esminiai Amazonijos „Naratyvinės paradigmos“ koncepcijos ontologijos bruožai buvo išskleisti Jameso požiūriu“, kuriame įvairiais aspektais aptarė Camerono filme Avataras (2009 m.). Ama- radikalius dabartinės informacinės erdvės zonijos liepsnos, skatinamos beribio neoli- pokyčius ir vis labiau ryškėjančią joje fra- beralistinio pelno troškimo, negailestingai gmentaciją. Ji savo ruožtu trukdo adekva- naikina šį pasaulį ir jo ontologiją. čiai suvokti ir kritiškai vertinti pasaulyje Prof. akad. Antanas Andrijauskas pri- vykstančius geopolitinius, socialinius ir statė pranešimą „ Globalizacijos vyksmai: kultūrinius procesus. geopolitinių įtampų ir krizių stiprėjimas Vėliau dr. Vytautas Rubavičius kalbėjo tarp dabartinių civilizacinių galios centrų“. apie „Globalizacinę heterogenizaciją: civi- Pasak A. Andrijausko, civilizacijos istorija lizacinės vaizduotės iškilimą Amazonijos nėra anoniminis procesas. Ją kuria konkre- liepsnų šviesoje“. V. Rubavičius teigė, kad čios tautos, turinčios savo veidą, specifines liepsnos ir plintantys kariniai konfliktai bei vertybių sistemas, kultūrinius prioritetus, klimato kaitos keliami Amazonijos miškų ekonominius ir politinius interesus, kurie liepsnos savaip tragiškai nušviečia ir Loty- neretai susiduria. Pastebimai augančios nų Amerikos civilizacinio darinio tikrovę pastaraisiais metais įtampos ir gilėjantys
ir ypač – naująją tos civilizacijos ontologiją, neišspręsti konfliktai tarp skirtingų žemės 2351-4728 ISSN
152 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 KONFERENCIJŲ APŽVALGOS rytulio geopolitinių galios centrų rodo, kad lyginimas atskleidžia, kad visi trys atvejai po TSRS žlugimo išryškėjusioje pasaulinėje iš tikrųjų atspindi bendrą Kinijos kaip ko- tvarkoje bręsta nauji radikalūs civilizacinių kybiškai naujo pabrėžtinai technogeninio konfigūracijų ir galios centrų pokyčiai, pavidalo supergalios tapsmo procesą, kurį kurie reikalauja naujos ontologijos ir pri- šalies vadovybė vis labiau sieja su „Kinų sva- brendusių problemų sprendimo būdų. jonės“ ir „azijinėmis vertybėmis paremtos Vėliau doc. dr. Naglis Kardelis pristatė civilizacinės valstybės“ mantromis. pranešimą „Vakarų politinės sistemos krizė Dr. Žilvinas Svigaris pristatė pra- civilizacinių ir geopolitinių iššūkių akivaiz- nešimą „Atsisukimas į tautines kultūros doje“, kuriame detaliai aptarė dabartinių tradicijas kaip patikima priešprieša nive- civilizacinių virsmų gelmines priežastis. liuojančioms globalizacijos tendencijoms“. Jos pranešėjo įsitikinimu siejasi su nau- Archajinėje lietuvių tautosakoje žmogus jų civilizacinių galios centrų iškilimu ir gyvena turtingais giminiškais ryšiais už- Vakarų civilizacijos įtakos silpnėjimu, jos pildytame atvirame pasaulyje. Dėmesys nesugebėjimu adekvačiai reaguoti į naujus savo prigimtinėms ištakoms, nuoširdus iššūkius. rūpestingas susiderinimas su gyvenamuo- Doc. Konstantinas Andrijauskas ju pasauliu, pagarba patyrimui bei laiko kalbėjo apie „Fizinę infrastruktūrą, poli- patvirtintai išminčiai ir kitos tautosakoje tinę kontrolę ir pasipriešinimą 2019 metų apdainuotos vertybės, kurios moderniame Kinijoje“. Pastarieji metai kartu pateikė pasaulyje praranda savo pirminę reikšmę, daug duomenų autoriaus įgyvendinamam ugdomos būtent šeimoje, kur bendraujama kompleksiniam tyrimui, kuriuo siekiama betarpiškai, kartu išgyvenant kasdienius įvertinti fizinės (transporto, energetinės ir sunkumus ir džiaugsmus. Individas įsipras- komunikacinės) infrastruktūros vaidmenį mina turtingame savo giminės kontekste, vienpartinei Kinijos valdžiai įtvirtinant kuris pripildytas dainų ir pasakojimų faktinę teritorinę kontrolę separatistinį susijusių su juokingomis, liūdnomis ar potencialą turinčiuose bei ginčytinuose pamokančiomis istorijomis. Šios istorijos šalies ir jos pasienio regionuose. Vadovau- suriša visus lygmenis ir visus laikus į vie- jantis Henri Lefebvre’o „erdvės gamybos“ ningą visumą. Reikšmingą vaidmenį čia samprata bei Michelio Foucault ir Davido įgyja ne tik gyvieji, bet ir mirusieji, kurių Harvey erdvės ir galios tarpusavio santykio veiksmus ir darbus žmogus savo gyvenime studijomis, pranešime glaustai konteks- atkartoja vienokioje ar kitokioje formoje. tuolizuojami trys pagrindiniai atvejai: Tad giminė, kaip tam tikras centras su- Sindziange kuriamas biopolitinis „panop- telkia ir apjungia visus, regimai, atsitikti- tikumas“, daugelyje likusios Kinijos dalių nius reiškinius, o pats žmogus visu kūnu diegiamas Socialinių kreditų sistemų tinklas įsijungia juos kaip į tam tikrą sakralaus bei transporto ir stebėjimo infrastruktūros pasikartojančio veiksmo žaismą, kuris ir vaidmuo 2019 m. Honkongo protestuose, yra jo gyvenimas. Vadinasi, giminės ryšiais rodančiuose akivaizdžius pasipriešinimo grįstos mitinės sistemos nėra tik naivios kontrolės tendencijoms ženklus. Tarpusavio antromofizavimo ar mitinių pasakojimų
153 dekoravimo puošmenos. Panašiai, kaip ir apie Adomą ir Ievą, Nojaus arką, Abraomą kalbos semantinis tinklas, jos simboliškai ir Izaoką, Dešimt Dievo įsakymų ir kt. vis kuria prasminį rišlumą, steigia įprasmintą dėlto nėra legendos, o tėra potremtinės gyvenamąjį pasaulį. Žmogus gyvena gimi- žydų bendruomenės sukurta literatūra. nės simbolinių ryšių tvarkoje, būtent kuri Juk Evangelija ir šv. Pauliaus laiškai remiasi ir sutelkia giminę tam tikru būdu kurti bei šiais pasakojimais, o psalmės, kronikos bei įprasminti savo būtį. Pranašų knygos jų visai nemini. Paminėta ir II sesiją moderavo prof. Romualdas Kunigų knyga, kurioje smulkiai aprašomos Dulskis ir dr. L. Poškaitė neįtikėtinos apeigos, kaip puošniausiais rū- Augustinas Dainys pristatė praneši- bais apsirengę kunigai skerdžia aukas. Šioje mą „Trys kultūrinės įvairovės problemos knygoje visgi yra nuostabus 19-asis skyrius, sprendimai: transkultūralizmas, multikul- kokie kunigai privalo būti tyrai dori. Visa tūralizmas ir interkulūralizmas“. Pranešėjo knyga susiveda į dievišką priesaką, „Mylėk teigimu, kultūrinės įvairovės filosofinė artimą, kaip save patį.“ Tai pavyzdys, kad problema iškyla, kai pripažįstamas kultūrų nuoširdaus žmogaus širdingi prisigalvoji- pasaulius atskleidžiančių kalbų pliura- mai gali prasiveržti iš žmoniško mąstymo ir lizmas, kai kiekviena iš jų atitinka vieną pakilti į dievišką mąstymą. Pranešėjas siūlė kultūrą. Šis pripažinimas pusę amžiaus taip naujom akim peržiūrėti Bibliją, kur vyravo Vakarų filosofijoje, o nuo praėjusio joje žmogiškas ir kur dieviškas mąstymas. amžiaus septintojo dešimtmečio yra susi- Tatjana Solomonik-Pankrašova kalbė- jęs su postmoderniąja filosofija, tačiau jo jo apie „Teurgiją senovės anglų „Boetijuje“. šaknys slypi ankstyvojo Heidegerio veikale Pranešime dėmesys buvo sutelkiamas į „Būtis ir laikas“. Transkultūralizmą galima Dionisijo Areopagito (ca. 650–725) apra- laikyti socialistiniu ir kairiosios pakraipos šytą pakylėjimą dievybės link – teurgiją kultūrinės įvairovės problemos sprendimu: (gr. θεουργία), kurią inicijuoja Grožis kaip visos baigtinės kultūros susilies, ir ateityje kontempliacijos objektas, suvokiamas per bus viena kultūra, kurią sudarys visos skir- juslinius simbolius taip, kad Dionisijo este- tingos ir baigtinės praeities kultūros. tinė pajauta tampa neatskiriama nuo epis- Dr. Andrius Kulikauskas (JAV, Lietu- temologijos. Dionisijo veikaluose išryškėja va) pristatė pranešimą „Dievo žodžio skai- pamatinė simbolių interpretacijos ir paties tymas ir rašymas: Biblijos laikų šiuolaikiš- interpretacijos metodo, vadinamosios Di- kumas ir mūsų laikų biblijiškumas“. Pasak onisijo Šventraščio hermeneutikos (angl. A. Kulikausko, šventraščių skaitymas ir ra- Dionysian Biblical hermeneutics), idėja1: šymas yra vienas iš civilizacijų pagrindinių Dionisijui visa Kūrinija skelbia nematomo bruožų. Iš vienos pusės, jis pripažino, jog Dievo teofaniją, o kiekviena būtybė – sim- jam, kaip žmogui, kai kurie pasisakymai at- bolis, paaiškinantis Nepaaiškinamą. Pra- rodo akivaizdžiai dieviškos kilmės. Juk kaip nešime buvo išsamiai aptariama simbolinė aš, žmogus, galėčiau kitam įsakyti, „Mylėk 1 Paul Rorem, Pseudo-Dionysius. A Commentary on priešą“? Iš kitos pusės, tenka pastebėti, kad the Texts and an Introduction to Their Influence.
neužmirštami Pradžios knygos pasakojimai Oxford: Oxford University Press, 1993, p. 73. 2351-4728 ISSN
154 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 KONFERENCIJŲ APŽVALGOS
Dionisijo hierarchijos refleksija senovės tikriausiai nenorės žmonos pažinti. Šiame anglų Boetijuje – neoplatonikų idėjų per- gyvenime buvo jai ištikimas ir vedė tik ją smelkto Boetijaus De consolatione Philo- vieną, nepasinaudojęs islamo teisės tei- sophiae interpretacijoje. Straipsnio tikslas kiama galimybe vienu metu turėti kelias yra atskleisti Dionisijo teurgijos atspindžius žmonas. Tuo tarpu vyriškių musulmonų senovės anglų Boetijuje. po mirties laukia rojuje daugybė hurijų, Dr. Andrius Tamoševičius pristatė skaisčių gražuolių. Apsakymą jauna rašy- pranešimą „Post – fenomenologinis tie- toja skaitė viename iš literatūros vakarų, sioginės patirties tyrimas techno-globalaus kuriuos vakarais rengdavo savo privačios pasaulio akivaizdoje: komparatyvistinė klinikos patalpose. Vakare dalyvavusieji perspektyva“. Pranešimas buvo skirtas literatūros žurnalų redaktoriai nematė ga- glaustai pristatyti post-fenomenologinę limybės tokį pasakojimą išspausdinti, tad filosofiją, jos esminius, iš pragmatizmo autorė jį įtraukė į savo po keturiasdešimties bei fenomenologijos tradicijų išaugančius metų parašytą autobiografiją. bei su šių dienų technomokslo šakomis Inga Laužonytė pristatė pranešimą susiliečiančius, principus. Šiame kontekste „Metaforiškas Stasio Eidrigevičiaus ja- buvo sutelktas dėmesys į vėlyvąją M. Mer- ponizmo įtakotas dailės pasaulis“. Pasak leau-Ponty kūrybą ir jos įtaką pamatinėms I. Laužonytės, Stasys Eidrigevičius nevengia post-fenomenologinėms idėjoms. Negana metaforų, kurios, suteikia dar jautriau ir to, trumpai aptarus esminius Tiantai budiz- paslaptingiau atskleisti sąmonės virpesius. mo teiginius buvo atverta komparatyvistinė Analizuodama Eidrigevičius kūrybinį galimybė juos sugretinti su svarbiausiomis potencialą, pranešėja pastebėjo jo regimą Merleau-Ponty tezėmis ir techno-globalaus intuiciją, vaizduotės interpretaciją, pasą- pasaulio fone dar kartą apsvarstyti tiesiogi- monės jausmą, unikalų mąstymą, galingą nės patirties reikšmę. tikrovės suvokimą. Simboliniai vaizdiniai VU iranistikos ir islamo studijų lek- siejasi su tolimosios Japonijos ir archajiš- torius Algimantas Litvinas kalbėjo apie kais lietuviškais junginiais. Todėl daugiau „Egiptietę El Saadawi ir jos požiūrį į vyrų ir ar mažiau kūriniuose randame senosios moterų nelygybę pomirtiniame pasaulyje“, japonų ir lietuvių kultūrų pavyzdžių. apie vieną skyrių iš garsios Egipto feminis- Paskutinė sesija skirta patiems jauniau- tės trijų dalių autobiografijos „Mano popie- siems pranešėjams. Antanas Stančius pri- riai, mano gyvenimas“ („Awraqi... hayati“). statė pranešimą „Senovės Mesopotamijos Autorė (g. 1931), dar būdama jauna gydytoja sodų ir vandens estetikos įtaka kraštovaiz- netrukus po abiejų tėvų mirties parašė esė džio architektūrai“, kuriame glaustai aptarė „Nėra mano motinai rojuje vietos“. Remda- šio regiono landšaftinės estetikos savitumus masi hadisu – padavimu iš islamo pranašo lyginant su indų, kinų ir arabų-musulmo- Muhamado laikų, ji savo tekste samprotavo, niškojo pasaulio landšaftinėmis ir vandens kad jos tėvas, buvęs savo žmonai ištikimas estetikos tradicijas. Balys Astrauskas ir miręs praėjus keliems mėnesiams po jos kalbėjo apie „Šiuolaikinę Kiniją prekariato motinos mirties, anapusiniame gyvenime (dagong) poezija iš komparatyvistinės
155 perspektyvos“. Remdamasis daugybės kon- damas, kad žaidimas nėra „įprastinis“ ar krečių reiškinių analizę, jis įtaigiai parodė, „tikras“ gyvenimas. Tai išėjimas iš tokio kaip nuožmi socialinė aplinka ir galingos gyvenimo į laikiną sferą, kuri turi savitą marginalizavimo tendencijos stipriai pa- paskirtį. Net mažas vaikas puikiai supranta, veikė meninių vaizdinių pasaulį, kuriame kad jis – „tik taip tyčia“, kad tai – „tik žai- regimi saviti didingos kinų klasikinės po- dimas“. Tasai „tik žaidimas“ gali vykti labai ezijos tradicijos atgarsiai. rimtai, net su atsidavimu, pereinančiu į Alma Laužonytė pristatė temą „Vaiz- tikrą užsidegimą, kuris laikinai visiškai pa- duotės gamyba: Georgo Orwello politinių naikina minėtąjį „tik“. Dovydas Skarolskis ir Algio Uždavinio filosofinių požiūrių perskaitė pranešimą apie „Antireliginius sąsajos“, kurioje remdamasi įvairių kūrybi- ir sekuliarizacijos atspindžius juodajame nės evoliucijos tarpsnių tekstais, atskleidė metale“, kuriame aptarė šios muzikinės maištingų Uždavinio vizijų sąsajas su kultūros raidos tendencijas įvairiuose vėlyvojo sovietmečio socialinio gyvenimo kraštuose ir parodė jų sąsajas su įvairiuose aktualijomis. Valentinas Butanavičius subkultūrose vykstančiais socialiniais ir kalbėjo apie „Žaidimą kaip laisvės išraišką kultūriniais procesais. civilizacijos sklaidos labirintuose“, teig- ona gaidamavičiūtė ISSN 2351-4728 ISSN
156 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 KONFERENCIJŲ APŽVALGOS
Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų konferencija „Scientia et Historia – 2019“
2019 m. kovo 28–29 d. Lietuvos kultūros Savo pranešime ,,Nepakeliama homo tyrimų institute vyko Lietuvos mokslo consumens būties lengvybė heidegge- istorikų ir filosofų konferencija „Scientia riškame būties kontekste“ į vartotojišką et Historia – 2019“. Pirmąją dieną rinkosi šiandienos žmogaus gyvenimą Rūta mokslo istorikai, o antrąją – filosofai. Bagdanavičiūtė siūlė pažvelgti iš heide- Filosofinių ir sociologinių tyrinėjimų ggeriškosios perspektyvos. Ji kėlė klausi- sekcija savo darbą pradėjo tylos minute pa- mus: kodėl šiandienos vartotojas – homo gerbdami ilgamečio Lietuvos mokslo istorikų consumens – apsvaigęs nuo malonumų ir filosofų bendrijos pirmininko, konferencijų čia-ir-dabar, siekiantis lengvumo, turėtų „Scientia et Historia“ organizatoriaus bei dva- susimąstyti apie būtį bei autentiškumą, ko- sinio įkvėpėjo profesoriaus Juozo Algimanto kia prasmė tai daryti? Prelegentė pabrėžė, Krikštopaičio (1931–2018) atminimą. kad atsakymas į šiuos klausimus išplaukia Pasisakydamas pirmasis pranešėjas iš pačios šiandieninio žmogaus egzistavimo Naglis Kardelis apžvelgė Profesoriaus kū- praktikos, iš paties vartotojiško gyvenimo, rybinį kelią: jo padarytus atradimus fizikos nes toks gyvenimas pasirodo paradoksalus ir chemijos mokslų sandūroje, istorinius ir problematiškas, jo teikiami malonumai mokslo tyrinėjimus, iš kurių išskyrė mono- bumerango principu apsigręžia virsdami grafiją, skirtą garsiam Lietuvos fizikoche- tuštumos, beprasmybės potyriais – nepake- mikui Theodorui Grotthussui, – „Pralenkęs liama būties lengvybe. Tokį gyvenimą Bag- laiką: Theodor Grotthuss“ (2001 m.), 1978 danavičiūtė siūlė giliau suprasti pasitelkiant m. įvykusį posūkį į filosofiją, domėjimąsi postmetafizinę M. Heideggerio filosofiją, kultūros ir meno reiškiniais. Prelegentas kuri nebepretenduoja į stabilius pamatus, atkreipė dėmesį, kad Profesoriaus asme- vienprasmes tiesas, objektyvumą, žmogų nybėje visi tyrimo laukai buvo artimai suvokia kaip postmetafiziškai nužemintą tarpusavyje susiję. Juos jungė savita teorinė Dasein, priklausomą nuo laiko, istorinės vizija – sujungti gamtos ir humanitarinius situacijos, aplinkybių. Tokia filosofija, mokslus. Kardelis teigė, kad šis noras pranešėjos teigimu, padeda išvengti nuo jungti atsispindėjo ne tik mokslinių tyrimų gyvenimo atitrūkusio teorinio filosofavimo srityje, bet ir organizaciniame darbe. Pro- ir įdėmiau patyrinėti į mūsų vartotojiško fesorius siekė burti žmones į neformalias gyvenimo praktiką, todėl ji gerokai arti- grupes. Taip pat prelegentas pasidalino ir mesnė šiandieninei tikrovei nei, tarkime, asmeninio pobūdžio prisiminimais, kaip, klasikinė esaties metafizika. rekomendavus Juliui Šalkauskiui paskaityti Vartotojiška žmogaus būklė, perpinta Krikštopaičio „Fizikinė realybė kvantiniu su vartotojiškumo ideologija bei sinoptine aspektu“ (1986, rusų k.), jis pirmą kartą prievarta, išsamiau gvildenama, pasitel- susidūrė su Profesoriaus darbais. kiant M. Heideggerio kategorijas das Man,
157 pasauliškumas, šnekalai, smalsulys, kaip ribotumo, įmesties ir beprasmiškos kančios apibūdinančias neautentišką kasdienę problemų apmąstymai gali pretenduoti į vartotojo egzistenciją. Taip pat įtraukiama vieną iš egzistencialistinio mąstymo Lie- ankstyvojo Heideggerio išplėtota būties link tuvoje pradžios pozicijų. mirties idėja, tampanti iššūkiu vartotojiškos Aušra Rimaitė susirinkusiuosius su egzistencijos kontekste. Ji perpinama su vė- pažindino su savo jau ne vienus metus lyvajam M. Heideggeriui būdinga dinamiš- vykdomų Lietuvos jaunimo virtualios kos būties, siejamos su prošvaiste, samprata, kultūros tyrimų naujausiais rezultatais. geriausiai atskleidžiančia postmetafizinę Jei 2017 ir 2018 m. pristatytuose prane- „esmę“. Tokia samprata siejama su likvidžiu šimuose mokslininkė gilinosi į tai, kaip vartotojišku mūsų dienų gyvenimu, kartu socialinių tinklų naudotojai pristato save parodoma, kad, vartotojiškai egzistuojant, virtualioje erdvėje, tai šių metų konferen- judama priešinga kryptimi, nei kreipia cijoje ji aptarė memų kultūros ypatybes. heideggeriškasis judėjimas link būties Kaip ir ankstesnių tyrimų atveju, tiriamąja prošvaisčių. Akcentuojama, kad vartotojas grupe pasirinkti LSMU studentai. Pre- patiria ambivalentišką nepasitenkinimo legentė teigė, kad memai, kuriais LSMU ir vilties būseną, sukasi ydingu stokos ir studentai dalijasi socialiniuose tinkluose, geismo ratu, vis didindamas greitį. pavyzdžiui, Facebooko paskyroje „LSMU Rūta Marija Vabalaitė pranešime MEME“, pasižymi ypatingu depresyvumu, „Egzistencinės problemos Juozapo Čepėno sarkastiškumu ir netgi žiaurumu. Tačiau filosofijoje“ pažymėjo, jog šio katalikų ku- dėl to Rimaitė nebuvo linkusi studentų nei nigo (1880–1976) filosofinė kūryba nebuvo smerkti, nei demonizuoti. Memų brutalu- įtraukta į „Lietuvos filosofijos istorijos šalti- mumą ji aiškino ne kaip studentų moralinio nius“ ir motyvavo, kodėl šią spragą reikėtų sugedimo išraišką, bet kaip pasichologinės užpildyti. Dėmesys buvo sutelktas į Čepėno įtampos, kylančios įsisavinant sudėtingą atsiminimų apie jo doktorantūros studijas studijų medžiagą, atspindį. Vokietijos universitetuose fragmentą, Aistės Bartkienės ir Renatos Bikaus disertaciją apie Dostojevskį, už kurią jam kaitės pranešimas buvo skirtas aktualiai buvo suteiktas Freiburgo universito filo- ekologinio pilietiškumo temai. Pasak sofijos daktaro laipsnis ir straipsnių apie pranešėjų, ekologinis, aplinkosauginis Nietzsche‘ę ciklą Jono Agaro slapyvardžiu arba žaliasis (angl. ecological, environmen- publikuotą 1925–1926 m. žurnale „Kultūra“. tal, green) pilietiškumas yra koncepcija į Prelegentė parodė, kad Čepėnas išsiskiria iš aplinkosaugos filosofijos lauką įžengusi kitų to laiko Lietuvos filosofų bandymais 2000 ųjų pradžioje. Ji iki šiol gana pla- be išankstinio ideologinio angažuotumo čiai analizuojama teoriniame lauke ir nagrinėti individo ir jo aplinkos santykių pasitelkiama formuojant aplinkosaugos problematiką ir teigė, jog filosofiškai atvi- politiką įvairiais lygmenimis. Bartkienės ras Čepėno žvilgsnis į paprasto miestiečio ir Bikauskaitės teigimu, aplinkosauginio poreikį suprasti pasaulio harmoniją ir pilietiškumo sąvoka transformuoja tradi-
rasti arba sukurti savo vietą joje, žmogaus cinę pilietiškumo sampratą. Jei pastarasis 2351-4728 ISSN
158 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 KONFERENCIJŲ APŽVALGOS nurodo į santykį tarp piliečių ir valstybės, įmanoma geresnę aplinką, padedančią jų jų teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu, tai vaikams vystytis (geras maitinimas, lavini- ekologinis pilietiškumas įtraukia į šį rinki- mas, sveikatos apsauga ir pan.), tai galbūt nį teises ir pareigas, kurios kyla iš kiekvieno reikėtų ir juos skatinti rūpintis tuo, kad mūsų santykio su aplinka, gamta, kitomis vaikai turėtų geriausius įmanomus genus?; gyvomis būtybėmis. galiausiai kaip toli mūsų pareigos vaikams Plėtodamos savo požiūrį į ekologinį siekia, kas gali pateisinti ar atmesti įsipa- pilietiškumą, atskaitos tašku Bartkienė ir reigojimus siekti būsimiems vaikams kuo Bikauskaitė pasirinko Andrew Dobsono geresnės „startinės pozicijos“? Prelegentės idėjas. Savo pasirinkimą prelegentės mo- pažymėjo, kad vieningo atsakymo į šiuos tyvavo tuo, kad šis bioetikas suformulavo klausimus mokslininkų bendruomenėje gana novatorišką ekologinio pilietiškumo nėra. Genomo redagavimo proponentai koncepciją, kurioje tarp ekologinių piliečio dažniausiai pateikia du pagrindinius argu- savybių įvardijama ir, jų įsitikinimu, reikš- mentus, pateisinančius būtinybę redaguoti minga rūpesčio dorybė. Tačiau, žvelgdamos žmogaus genomą: a) genomo redagavimas iš rūpesčio etikos perspektyvos, prelegentės leidžia padėti išvegti genetinių ligų bei įžvelgia Dobsono koncepcijoje ir trūkumų. jas gydyti; b) tai yra nauja galimybė kaip Esą Dobsono ekologinio pilietiškumo sam- spręsti nevaisingumo problemą. Genomo prata formuoja gana abstraktų pilietiškumo redagavimo priešininkai pateikia tokius modelį, kuris neatspindi visos rūpesčio kontraargumentus: a) riba tarp to, ką ga- specifikos bei sudėtingumo ir skiria mažai lėtumėm laikyti nepageidaujama savybe dėmesio įkūnytai ir afektyviai rūpinimosi (liga), bei pageidaujamos, „normalios“ patirčiai bei praktikoms yra ekologinio savybės, yra trapi; b) kas turėtų/galėtų pilietiškumo pagrindas. Mes teigiame, spręsti apie būsimų palikuonių tinkamas/ kad ekologinio pilietiškumo samprata turi netinkamas savybes? atsakymą į šį klausimą būti išplėsta taip, kad ji apimtų afektyvius, dar labiau komplikuoja tai, kad tinkamų/ įkūnytus ir įpročio suformuotus žmogaus netinkamų savybių vertinimas yra susijęs ir ir aplinkos santykius. Savo teorinius svars- su kultūriniu, socialiniu, istoriniu konteks- tymus Bartkienė ir Bikauskaitė paremia ir tu, o taip pat gali būti nulemtas politinės Antakalnio daržo, įkurto 2013 m. Sapiegų ideologijos; c) jeigu genų redagavimas visgi parke, etnografinio lauko tyrimo, prelegen- būtų sėkmingai įdiegtas į kliniką, atsiranda čių atlikto 2017 m., rezultatais. labai didelė tikimybė, kad tokia galimy- Bioetikos temą Bartkienė pratęsė be greičiausiai galės pasinaudoti ne visi kitame pranešime. Ji kartu su Margarita asmenys, nes ši procedūra, nepaisant jos Poškute aptarė genetinio redagavimo skelbiamo pigumo, vis tiek būtų ne visiems keliamus etinius iššūkius. Esą genetinio finansiškai įkandama; d) atrinkdami tik redagavimo atveju susiduriame su tokiais tam tikras savybes ir laikydami kai kuriuos klausimais: ar mes turime pareigą siekti, individus ar jų bruožus „netinkamais“, ne kad gimtų kuo geresnių savybių turintys tik įteisinsime eugeniką, bet ir prarasime vaikai?; jei tėvai yra skatinami suteikti kuo žmogaus genomo įvairovę.
159 Kęstutis Šapoka perskaitė pranešimą hierachijoje. Kuo didesnį simbolinį kapitalą „Sąvokų kapitalizmas XXI a. lietuvių dai- turi meninio lauko dalyvis, tuo aukštesnę lės kritikos tekstuose“, kuriame pristatė vietą užima meninio lauko struktūroje. neseniai pasirodžiusią su bendraautoriumi Tad, pagal Šapoką, kaip ekonomikoje, taip Redu Diržiu parengtą monografiją „Dailės ir meno srityje vyksta nuolatiniai kapitalo kritikos (meta)metodologijos metmenys“ akumuliacijos procesai. (2018 m.) ir joje pateikiamus 2010–2017 m. Andrius Konickis toliau tęsė savo lietuvių dailės kritikos tekstuose naudotos ilgametes filosofinių idėjų paieška lietuvių terminijos tyrimo rezultatus. Kaip nurodė poezijoje. Šį kartą analizuoti pranešėjas pranešėjas, tyrime buvo naudotas naudotas pasirinko žemaičių poeto Vytauto Stulpi- formalusis-kiekybinis metodas. Jis leido no eiles. Stulpino mintis „be laiko nebūtų ignoruoti turininius ir prasminius tekstų erdvės“ Konickiui primena A. Einsteino aspektus ir koncentruotis vien į sąvokų var- erdvėlaikio koncepciją. Prelegentas abejo- tojimo dažnį. Šapoka teigė, kad pasirinktas jo, vargu ar poetas studijavo reliatyvumo metodas leido nustatyti, kad lietuvių dailės teoriją – greičiausiai atrado ją, kaip kadaise kritikai dažniausiai vartojo šias sąvokas: Oskaras Milašius, per „metafizines medita- menas, menininkas ir įvairius jų vedinius cijas“.. Esą poeto mintis „Atsisėdi sūpuoklė- (meninis, meninė forma, meninė kokybė, se... ir... kartoji: upė negrįžta. Upė negrįžta meno procesai, meninė kūryba, meninė niekad“ suteikia papildomą atspalvį garsia- akcija, meno vertė, meniškas, meniškumas jai Herakleito idėjai: įpratome manyti, kad ir t. t., ir t. t.). Po jų ėjo kitos sąvokos ir jų antrą kartą į upę negalima įbristi, nes ja vediniai: paroda, erdvė, kultūra, kūryba, bėga kiti vandenys – ogi kiti vandenys yra objektas, šiuolaikinis, projektas, kontekstas, dėl to kad upė negrįžta... Konickis atranda istorija, laikas, socialumas ir sociumas, Stulpino poezijoje ir pokalbio su vokie- žiūrėjimas, forma, autorius, dailė, prasmė, čių filosofu Georgu Hegeliu užuomazgų. foto, kuratorė(-ius), koncepcija ir t. t. Tarp Pasak pranešėjo, sąvoką „saikas“ Hegelis rečiausiai vartojamų sąvokų atsiduria tokie apibūdina kaip gairę, ties kuria kiekybiniai žodžiai, kaip vienuolynas, vidinis, verba- pokyčiai ima kelti kokybinius. Žemaičių linis, užuomina, Venecija, tamsa, teisybė, poetas atitaria: „Niekur nebuvo po saule šilkografija, sudėtingas, sąžinė, sąjunga, nieko labiau elegantiško už saiką.“ Didysis potekstė, nihilizmas, meilė, kanonas, maiš- dialektikas, prelegentas spėja, pritartų: juk tas, Londonas, krūtis, juokas, intuicija, įkvė- išties elegantiški piruetai įvyksta šiame pimas ir dėmesys. Prelegentas tikino, kad taške... Užbaigdamas pranešimą Konickis sąvokų vartojimo dažnis nėra toks nekaltas konstatavo, kad taiklios ir grakščios poetų dalykas. Populiarūs terminai naudojami formuluotės atveria plačias interpretacijų dailės kritiko siekiant susikurti sau ar savo galimybes. analizuojamam kūrėjui simbolinį (ideolo- Vytis Valatka gilinosi į Aristotelio ka- ginį) kapitalą. O pastarasis svarbus tuo, kad tegorijų aiškinimo scholastinėje logikoje nuo jo dydžio priklauso ir dailės kritiko, ir subtilybes. Jis įrodinėjo, kad aiškindami
jo analizuojamo kūrėjo vieta meninio lauko Aristotelio kategorijų, arba predikamen- 2351-4728 ISSN
160 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 KONFERENCIJŲ APŽVALGOS tų, statusą, scholastinės logikos Lietuvoje sofinė kultūra, kuri vėlyvuoju sovietmečiu XVI a. antrojoje pusėje atstovai Smigleckis virto mažai ką su sovietinėmis vertybėmis ir Ortizas rėmėsi tomistine–škotistine po- turinčiais filosofiniais tekstais, kuriuose zicija, pagal kurią Aristotelio kategorijos buvo subrandintos idėjos ir problemos, yra realūs esiniai – bendriausios realiai pasirodžiusios vertos jas plėtoti ir laisvės egzistuojančių daiktų prigimtys. O Vianos sąlygomis. logikos tezėse esą nerandame tiesioginio Kabelka įrodinėjo, kad sovietiniu lai- atsakymo į klausimą, ar Aristotelio katego- kotarpiu polemikos objektu buvo tapęs rijos yra realūs, ar tik proto esiniai. Tačiau, net pats marksizmas. Esą už „marksistiškai prelegento patikinimu, turimos medžiagos prieš marksizmą“ pasisakė Jonas Repšys. Jis pakanka tvirtinti, kad Viana šiuo klausimu kritikavo oficialiajam sovietiniam mark- pasirinko porfiriškąjį požiūrį. Pastarasis sizmui būdingą kraštutinį ideologizavimą bendriausias daiktų gimines laikė proto ir redukcionizmą. Kai kurių marksizmo esiniais būtinais pažinimo instrumentais, aspektų, pranešėjo teigimu, nevengė kri- kurie tik ir laiduoja tikrąjį – mokslinį tikuoti Jonas Macevičius. Viename iš savo žinojimą apie pačius įvairiausius tikrovės straipsnių jis labiau pabrėžė dvasinės kultū- aspektus. Tuo tarpu apibrėždami šešių ros autonomiškumą, kvestionavo automa- paskutinių predikamentų santykį su pir- tišką ekonominių veiksnių poveikį kultūrai, momis keturiomis kategorijomis, Valatkos kritiškai atsiliepė apie marksistinį kultūros tvirtinimu, Smigleckis, Ortizas ir Viana reiškinių vertinimo kriterijų. Juozapas aiškino, kad pirmieji nuo antrųjų skiriasi Ažubalis kritikavo sovietinį ateizmą. Bro- ne esmėmis, o vien tik esmių egzistavimo nislovas Kuzmickas savo gausiuose mokslo būdu, arba modusu. populiarinimo tekstuose, nagrinėdamas Savo pranešime „Prieštaros Lietuvos individo, dorovinės sąmonės, dorovinio filosofijoje sovietmečiu“Gintaras Kabelka ugdymo, dvasinės kultūros, kūrybingumo ginčija požiūrį, esą sovietinio laikotarpio ir panašias problemas, nevengė pateikti Lietuvos filosofija buvusi neprieštaringa, kritiškų pastabų apie oficialiąją ideolo- t. y. monolitiška, negyvybinga, dirbtinė, giją ir sistemos puoselėjamas vertybes dogmiška ir prievartinė. Giliu pranešėjo priešpriešindamas joms individualumą, įsitikinimu, toks supratimas esąs pavir- sąmoningumą, vidinės laisvės, dvasin- šutiniškas ir supaprastintas, stalinistinio gumo, kūrybiškumo puoselėjimą ir kitas laikotarpio bruožus perkeliantis visam antimarksistines nuostatas. Romanas Ple- sovietmečiui ir visiškai ignoruojantis čkaitis drįso kritiškai analizuoti dialektinę jo dinamiką bei neatsižvelgiantis į kon- logiką, kuriai sovietmečiu buvo teikiama krečią istorinę medžiagą. Esą sovietinio pirmenybė prieš matematinę logiką. laikotarpio filosofija nebuvo monolitiška, Sekcijos darbą užbaigė Alvydas No- jai būdinga tam tikra teorinių prielaidų reika. Savo pranešime jis aptarė Amerikos įvairovė ir kismas: stalinistinio laikotarpio lietuvių sociologo Vytauto Kavolio santykį totalų dogmatizmą ir vienodumą pamažu su fenomenologija. Pranešėjas ginčijo Lie- keitė auganti, gausėjanti ir įvairėjanti filo- tuvos akademinėje visuomenėje populiarų
161 įsitikinimą apie fenomenologinį Kavolio so- ne tik fenomenologinę sociologiją, bet ir ciologijos pobūdį. Jis pateikė įvairius paties kitą mikrosociologijos kryptį – simbolinį Kavolio pasisakymus, kuriuose jis viena- interakcionizmą. Be to, fenomenologijai reikšmiškai atsiriboja nuo fenomenologijos. priskiriamas ir Maxas Weberis bei juo sekę Tą jis padaro kalbėdamas apie savo vaiz- autoriai – Norbertas Eliasas, Bernardas duojamojo meno sociologiją bei literatūros Groethuysenas, Martinas Greenas ir Jackso- sociologiją. Todėl pranešėjas kėlė klausimą, nas Learsas, – visi kartu Kavolio įvardijami ar Nužemintųjų generacija nebus vienintelis kaip istorinė fenomenologija. Kavolio kūrinys, kuriame fenomenologi- Noreika įrodinėjo, kad plačiai supran- nės idėjos vaidina reikšmingą vaidmenį. Į tamą fenomenologiją Kavolis pasitelkia šį klausimą Noreika atsakė neigiamai. Jo ne tik brėždamas metodologinius kelius, teigimu, Kavolio civilizacijų analizėje svars- reikalingus tirti, kaip savo kasdienio gy- toma, kuo fenomenologija galėtų pratur- venimo situacijose individai interpretuoja tinti civilizacijų studijų metodologiją. Esą objektyvius civilizaciją sudarančius ele- pastarąją fenomenologija galėtų papildyti mentus, bet ir patiems šiems elementams dvejopai. Pirma, fenomenologinis požiūris išaiškinti. Naudodamas fenomenologinį galėtų būti labai naudingas aiškinantis, kaip sąmonės modelį, mokslininkas aiškina atsiranda nauja tam tikro kultūros elemento pagrindinius kognityvinius civilizacijos interpretacija, kaip ji įgyja patikimumą bei elementus – visumos apybraižas, struktūrą, kaip paveikia savo socialinę aplinką. Tokių energiją, tvarką, netvarką ir formaliąsias dalykų aiškinimasis leistų geriau suprasti, konstrukcijas. Tačiau prelegentas perspėjo, kaip kultūra yra įaugusi į kasdienį individų kad ir šiuo atveju fenomenologinio po- gyvenimą. Antra, fenomenologinis meto- žiūrio reikšmės negalima perdėti. Jiems das galėtų iki tam tikro laipsnio praversti konceptualizuoti bei tirti Kavolis naudoja susidūrus su kitų civilizacijų keistenybėmis. ir alternatyvų požiūrį, kuris neturi nieko Noreika atkreipė susirinkusiųjų dėmesį, bendra su fenomenologija. Be fenomeno- kad šiuo atveju Kavolis fenomenologiją logijai būdingos egologinės perspektyvos apibrėžiai gerokai plačiau nei pas mus mokslininkas naudoja ir beasmenį insti- įprasta. Pasak prelegento, kai Kavolis rašo tucinį požiūrį. „socialinė fenomenologija“, jis turi mintyje alvydas noreika ISSN 2351-4728 ISSN
162 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2
Apie autorius
aleksandravičiūtė dalia Lietuvos kultūros tyrimų instituto Komparatyvistinių kultūros tyrimų skyriaus doktorantė. Vilniaus universiteto prancūzų filologijos bakalaurė, Vilniaus dailės akademijos dailės istorijos ir teorijos ma- gistrė. Mokslinių tyrimų sritys: komparatyvistinė estetika ir meno filosofija, perspektyva ir vizualumas, prancūziškoji meno istorijos ir filosofijos tradicija.
andrijauskas antanas Tikrasis Lietuvos mokslų akademijos narys – akademikas, humanitarinių mokslų srities filosofijos istorijos krypties habilituotas daktaras, Komparatyvistinių kultūros tyrimų skyriaus vadovas, vyriausias mokslo darbuotojas. 1978 m. apgynė filosofijos daktaro, 1990 m. – habilituoto daktaro disertaciją. Pa- skelbė 22 monografijas, 48 studijas ir per 650 mokslo straipsnių įvairiomis kalbomis, sudarė 37 knygas.
gaidamavičiūtė ona Vilniaus universitete įgijo lietuvių filologijos bakalauro (2001) ir lietuvių literatūros magistro (2003) laipsnius. Vilniaus dailės akademijoje – menotyros bakalauro (2004) ir magistro (2006) laipsnius. Lie- tuvių kalbos redaktorė, fotografė, vertėja. Mokslinių interesų sritys: dabartinė lietuvių filosofija, meno ir religijos fenomenologija, menotyra, dailės ir fotografijos kritika, literatūrologija, etnologija.
juknevičius stanislovas Humanitarinių mokslų (filosofija, 01H) daktaras (Maskvos valstybinis M. Lomonosovo universitetas, 1980), Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės Lietuvos kultūros skyriaus vyresnysis mokslo dar- buotojas. Išleido 3 monografijas, paskelbė per 60 straipsnių šalies ir užsienio mokslo spaudoje. Mokslinių tyrimų sritys: religijotyra, mentalitetų istorija ir teorija, kultūrinė psichologija.
katinaitė deima Hum. mokslų dr., dailininkė, Vilniaus dailės akademijos, monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros docentė. Mokslinių tyrimų sritys: meno filosofija, estetika, atmintis, kraštovaizdis, gamtos įkultūrinimo strategijos.
mickūnas algis Ohajo (JAV) universiteto profesorius, vienas iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, tarptautiniu mastu pripažintas mokslininkas, fenomenologas. Profesorius įsteigė tarptautinį Husserlio mokslininkų ratelį (1970), įtrauktas į Išskirtinių Amerikos mokytojų sąrašą (1975), įsteigė tarptautinį Merleau-Ponty moks- lininkų ratelį (1976), įkūrė tarptautinę Gebserio draugiją (1983), tris kartus išrinktas geriausiu Ohajo universiteto profesoriumi, įsteigė Japan-West fenomenologų ratelį (1996), Klaipėdos universiteto garbės daktaras (2000), Lietuvos mokslų akademijos narys (2008), Universidad Rafael Landivar, Guatemala garbės daktaras (2009), Vilniaus universiteto garbės daktaras (2011), Mykolo Romerio universiteto garbės daktaras (2012), apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Garbės ženklu ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2017), Tarptautinio komunikacijos instituto Asociacijos laureatas (2017). Redakcinių kolegijų narys: Springer International Publishing series: Contributions to Pheno- menology. Continental Philosophy Series, Ohio University. Comparative Culture and Communication Series, Hampton Press. The New Yearbook for Phenomenology and Phenomenological Philosophy. ISSN 2351-4728 ISSN
164 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 Contributions to Phenomenology Series, Dordrecht, Springer. Series on Culture, Nova Press. Šešių Lietuvoje leidžiamų žurnalų redakcinių kolegijų narys. Profesorius skaitė virš 700 pranešimų įvairiose pasaulio konferencijose, išleidęs virš 300 straipsnių ir virš 30 monografijų. nikiforova basia Hum. mokslų dr., Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja. Mokslinių interesų sritys: Europos kulturinės ir religinės sienos, religines pluralizmas ir tolerancija, kūnas ir jo rekontekstualizavimas Lietuvos vaizduojamajame mene. Autorė daugiau kaip 50 publikacijų. razauskas dainius Hum. mokslų dr., Lietuvių literatūros ir tautosakos instituo vyresnysis mokslo darbuotojas. Mokslo tyri- mų sritys: mitinis pasaulėvaizdis, mitologija, kultūrinė antropologija, etnologija, psichologija, kalbotyra, tautosaka. Daugelis autoriaus darbų prieinami tinklapyje
žvinytė aistė Vilniaus universiteto filosofijos ir Vilniaus dailės akademijos dailės istorijos ir teorijos magistrė. Mokslinių tyrimų sritys: komparatyvistinė estetika ir meno filosofija, prancūziškoji estetikos, meno filosofijos ir meno istorijos tradicija, vaizdotyra.
165 Our contributors
aleksandravičiūtė dalia PhD student of the Department of Comparative Cultural Studies, Lithuanian Institute of Cultural Research. Bachelor of French Philology, Vilnius University, Master of Art History and Theory, Vilnius Academy of Arts. Research areas: comparative aesthetics and philosophy of art, perspective and visuality, French tradition of art history and philosophy.
andrijauskas antanas Academician at the Lithuanian Academy of Sciences, habilitated doctor of humanitarian sciences (his- tory of philosophy), Chief research officer at the Lithuanian Culture Research Institute, Professor at the Vilnius Academy of Arts, President of the Lithuanian Aesthetic Association. Author of 19 monographs, 35 compiled books and over 650 scientific articles in various languages.
gaidamavičiūtė ona Bachelor of Lithuanian Philology (2001) and Master of Lithuanian Literature at Vilnius University (2003) degrees. Bachelor of Arts (2004) and Master (2006) at Vilnius Academy of Arts degrees. Lithuanian language editor, photographer, translator. Research interests: Current Lithuanian philosophy, phenom- enology of art and religion, art criticism, criticism of art and photography, literary studies, ethnology.
juknevičius stanislovas Doctor of humanities (PhD, philosophy, 01H) at M. V. Lomonosov Moscow State University (1980); senior research fellow at the Department of Modern Lithuanian Culture at the Lithuanian Culture Re- search Institute. Author of 3 monographs, contributor of over 60 articles to national and international science publications. Areas of academic interest: religious studies, history and theory of mentalities, cultural psychology.
katinaitė deima – an artist (painter), associate professor at Vilnius Academy of Arts, Department of Monumental Arts and Set Design. Research interests: philosophy of art, aesthetics, memory, landscape and nature.
mickūnas algis A professor at the University of Ohio (USA), one of the most prominent philosophers of Lithuanian emigration, an internationally recognised scholar and phenomenologist. He is the founder of the In- ternational Husserl Scientist Circle (1970), a member of the 1975 Best American Teachers’ List (1975), founded the International Circle of Merleau-Ponty Scholars (1976). He also has founded the International Gebser Society (1983), was three times elected as University (Ohio) Professor, founder of Japan-West Phenomenology Society (1996). He is the University of Klaipeda Honorary Doctor of Lithuania (2000), Member of the Lithuanian Academy of Sciences (2008), Doctor of Honor of Universidad Rafael Landivar, Guatemala (2008), Doctor of Honor of Vilnius University (2011), Honorary Doctor of Mykolas Romeris University (2012). He was awarded the Cross of the Knight of the Order of Merit of Lithuania for the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania (2017), Laureate Fellow, International Communicology Institute (2017). Member of editorial board: Springer International Publishing series: Contributions to Phenomenology. Continental Philosophy Series, Ohio University. Comparative Culture and Com- munication Series, Hampton Press. The New Yearbook for Phenomenology and Phenomenological 2351-4728 ISSN
166 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 Philosophy. Contributions to the Phenomenology Series, Dordrecht, Springer. Series 155 on Culture, Nova Press. Member of six editorial boards in Lithuania. Professor has read over 700 papers at various world conferences, have published over 300 articles and over 30 monographs. nikiforova basia Doctor of the Humanities (philosophy), Associate Professor and Senior Research Fellow of the department of Contemporary Philosophy at Lithuanian Culture Research Institute. Areas of Academic Interest: Euro- pean cultural and religious borders, religious pluralism and tolerance, body and its re-contextualization in Lithuanian visual arts. She are author of more than 50 publications. razauskas dainius Doctor of humanities (PhD, philology), the senior scientific employee in the Department of Folk Narative at the Institute of Lithuanian Literature and Folklore. Research interests: mythological worldview, mythology, cultural anthropology, ethnology, psychology, liguistics, folklore. Most of the authors’s items are available on the webpage
žvinytė aistė Master of Arts in Philosophy and Theory of Vilnius University and Art Academy of Vilnius Academy of Arts. Research areas: comparative aesthetics and art philosophy, French tradition of aesthetics, art philosophy and art history, visual arts.
167 Atmena straipsnių autoriams
Leidinyje skelbiami moksliniai straipsniai ir studijos, apimančios kultūros raidos ir sklaidos, kultūros teorijos, civilizacinės komparatyvistikos, socialinės ir kultūrinės antropologijos, kultūrinės atminties, kultūrinės psichologijos, kultūros sociologijos, naujųjų medijų kultūros tyrimų rezultatus; publikuojami reikšmingų tekstų vertimai, istoriniai šaltiniai, recenzijos bei konferencijų apžvalgos. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių ir kitomis tarptautinės mokslinės bendruomenės dažniausiai vartojamomis kalbomis.
Bendrieji reikalavimai: Tekstą galima rinkti bet kuriuo teksto redaktoriumi Windows operacinėje terpėje. Rai- dynas – Times New Roman, dydis – 12 pt., tarpas tarp eilučių – 1,5 intervalo. Paraštės: viršuje – 2,5 cm, apačioje – 3 cm, kairėje – 3 cm, dešinėje – 2 cm. Nuorodos pateikiamos puslapio apačioje naudojant footnote programą ir automatinio numeravimo būdą. Išnašos skaičius tekste rašomas prieš skyrybos ženklą. Straipsnio pabaigoje pateikiama santrauka anglų (jei straipsnis parašytas angliškai – lietuvių) kalba (1000–3000 sp. ženklų).
Bendrieji straipsnio struktūros reikalavimai: Skelbiamas straipsnis turi atitikti mokslinės publikacijos standartą. Straipsnio pradžioje nurodomas pilnas autoriaus vardas ir pavardė, straipsnio pavadinimas. Mokslinis straips- nis turi turėti skyrius. Įvadiniame skyriuje formuluojamas tyrimų tikslas, apibrėžiamas objektas, nurodomi tyrimo metodai ir nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis bei naujumas; apžvelgiama ir įvertinama tyrinėjamos temos literatūra. Straipsnio pabaigoje autorius pateikia išsamias išvadas, atspindinčias užsibrėžtą tyrimo tikslą.
Bibliografiniai šaltinių ir literatūros pateikimo reikalavimai:
Nurodant šaltinį iš archyvo ar rankraštyno: Šaltinio pavadinimas. Archyvo pavadinimas, fondo numeris, aprašo numeris, bylos numeris, lapo numeris. Pvz.: J. Basanavičiaus laiškas J. Šliūpui, 1888 03 16, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (to- liau – LCVA), f. 1, ap. 4, b. 36, l. 47.
Nurodant monografiją: Autoriaus pavardė, pirmoji vardo raidė. Knygos pavadinimas. Leidimo vieta ir leidykla, metai, puslapiai. ISSN 2351-4728 ISSN
168 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 Pvz.: Tamošaitis, M. Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje. Vilnius: Gimtasis žodis, 2012, p. 172.
Nurodant straipsnį iš žurnalo: Autoriaus pavardė, pirmoji vardo raidė. Straipsnio pavadinimas. Žurnalo pavadinimas, Leidimo metai, tomo numeris, puslapiai. Pvz. Repšienė, R. Atminties tapatumai: istoriškumo dilemos ir pasirinkimų retorika. Kultūrologija, 2010, t. 18, p. 45–73.
Nurodant straipsnį iš straipsnių rinkinių, enciklopedijų, tęstinių leidinių: Autoriaus pavardė, pirmoji vardo raidė. Straipsnio pavadinimas. Leidinio pavadinimas, redaktoriaus (sudarytojo) pirmoji vardo raidė. Pavardė. Leidimo vieta ir leidykla, metai, puslapiai. Pvz.: Mačiulis, D. Laikinosios sostinės kolektyvinės atminties kraštovaizdis. Nuo Basanavičiaus, Vytauto Didžiojo iki Molotovo ir Ribbentropo: atminties ir atminimo kultūrų transforma- cijos XX–XXI amžiuje, sud. A. Nikžentaitis. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2011, p. 133–156.
Bibliografinių šaltinių ir literatūros sąrašas pateikiamas straipsnio pabaigoje abėcėlės tvarka. Be to, tekste (puslapio apačioje) pateikiama nuoroda į cituojamą bibliografinį šaltinį ar literatūrą. Pastaruoju atveju gali būti pateikiama šaltinio, knygos ar straipsnio pavadinimo santrumpa.
Ant atskiro lapo turi būti nurodyta straipsnio autoriaus vardas, pavardė, darbovietė, pareigos, darbovietės adresas ir elektroninis adresas. Straipsnius siųsti elektroniniu adresu [email protected]
169 Guidelines for Contributors
General: The entire manuscript should approximate 40 000 characters. Articles could be prepared using any text editor in Windows operating system and Times New Roman 12 point typeface. Line spacing – 1,5. Top and bottom margins – 2 cm, left margin – 3 cm, right – 1 cm. References should be displayed in page bottom using footnote system and numbered consecutively throughout the text. Summary should contain at most 3000 typographical units.
Structure requirements: Article should meet standards for academic publishing and scientific validity. Article should consist of these sections: title of the article followed by author(s)’ full name(s), introduction, the main text, conclusions, summary and the list of references. In the introduction should be presented the object, goal of research, the methods applied and a review and analysis of results and conclusions of previously pu- blished studies, to explain why the current study is of scientific interest. The conclusions should outline the purpose of the article and the main results.
Reference lists and bibliographies:
Referencing Archival Sources or Manuscripts: Title/Description of the Source. Title of an Institution/Repository (Archive), Record group/ Collection Name/Number, Folder number, Folio Number Example: J. Basanavičius Letter to J. Šliūpas, 1888 03 16, Lithuanian Central State Archive (LCSA), Collection 1, Folder 36, folio 47.
Referencing a Book (Monograph): Last name, Initial(s). Title. Place of Publication: Publisher, Year, Pages. Example: Geertz, C. Available light: Anthropological Reflections on Philosophical Topics. Princeton: Princeton University Press, 2000, p. 322.
Referencing a Journal Article: Lastname, Initial(s). Title of the Article. Title of the Journal, Year, Volume (Issue), Pages. Example: Featherstone, M. Ubiquitous Media: An Introduction. Theory, Culture and Society, 2009, vol. 26(1), p. 1–22. ISSN 2351-4728 ISSN
170 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2019 · T. 7 · Nr. 2 Referencing an Article from an Article Collection, Encyclopedia or Periodical Publication: Last name, Initial(s). Title of the Article. Title of the Publication, Editor’s (Initial(s). Last name. Place of Publication: Publisher, Year, Pages. Example: Iser, W. The Reading Process: A Phenomenological Approach.Reader-Response Criticism: From Formalism to Port-structuralism, Ed. Jane P. Tompkins. The John Hopkins University Press, 1980, p. 35–43.
A list of bibliography and references is provided at the end of an article in the alphabetical order. Also, in the text (at the bottom of the page) a link to bibliography or references is given. In this case, the abbreviated title of the source, book or article might be provided.
The papers are to be sent to Editorial board by e-mail [email protected]. All submissions must include a cover sheet or letter that includes the author’s name, position, institutional affiliation, postal address and e-mail address.
171 SOVIJUS. tarpdalykiniai kultūros tyrimai Pusmetinis mokslinis žurnalas 2019 m. T. 7. Nr. 2
Vyriausiasis redaktorius Antanas Andrijauskas Lietuvių kalbos redaktorė Ona Gaidamavičiūtė Maketuotoja Skaistė Ašmenavičiūtė
Išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas Saltoniškių g. 58, LT-08105 Vilnius
Spausdino UAB „BMK leidykla“ J. Jasinskio g. 16, Vilnius