LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS GAMTOS, MATEMATIKOS IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS GEOGRAFIJOS IR TURIZMO KATEDRA
ALESIA ROMANOVSKIENĖ
VOKĖS UPĖS BASEINO HIDROGRAFINIO TINKLO KAITA XX A.
CHANGES IN A HYDROGRAPHIC NETWORK OF THE VOKĖ RIVER BASIN OVER THE 20th CENTURY
Magistro darbas
Magistro darbo vadovai: Doc. dr. Zenonas Gulbinas Lekt. Marijus Pileckas
Vilnius, 2018
LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS GAMTOS, MATEMATIKOS IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS GEOGRAFIJOS IR TURIZMO KATEDRA
Įvertinimas:
ALESIA ROMANOVSKIENĖ
VOKĖS UPĖS BASEINO HIDROGRAFINIO TINKLO KAITA XX A.
CHANGES IN A HYDROGRAPHIC NETWORK OF THE VOKĖ RIVER BASIN OVER THE 20th CENTURY
Magistro darbas
Magistro darbo vadovai: Doc. dr. Zenonas Gulbinas Lekt. Marijus Pileckas
Vilnius, 2018
TURINYS
Įvadas ...... 3 1. Literatūros apžvalga ...... 4 2. Tyrimo metodika ...... 5 3. Vokės upės baseino charakteristika ...... 7 3.1. Fizinės geografinės sąlygos ...... 7 3.1.1. Geografinė padėtis...... 7 3.1.2. Klimato bruožai ...... 8 3.1.3. Geomorfologiniai ypatumai ...... 10 3.1.4. Dirvožemiai ...... 17 3.1.5. Augalija ir gyvūnija ...... 18 3.1.6. Žemėnauda ir kraštovaizdis ...... 20 3.2. Hidrografinis tinklas ...... 23 4. Vokės upės baseino hidrografinio tinklo kaita XX a...... 36 4.1. Hidrografinio tinklo pokyčiai 1891 - 1935 m...... 37 4.2. Hidrografinio tinklo pokyčiai 1935 - 1950 m...... 38 4.3. Hidrografinio tinklo pokyčiai 1950 - 1984 m...... 39 4.4. Hidrografinio tinklo pokyčiai 1984 - 2017 m...... 40 5. Vokės upės baseino hidrografinio tinklo kaitos priežastys ...... 42 Išvados ...... 47 Literatūros sąrašas ...... 49 Santrauka ...... 51 Summary ...... 52
Įvadas
Daug upių, upelių vingiuoja per Lietuvą. Vienos iš jų ilgesnės, kitos trumpesnės, bet visos labai puošia Lietuvos kraštovaizdį. Nuo seniausių laikų upės buvo pagrindinės susisiekimo arterijos, vėliau upių vanduo buvo naudojamas žemės ūkyje, energetikoje ir pramonėje. Taip pat upės svarbios poilsiui ir turizmui. Rekreaciniu požiūriu yra svarbus upių pakrančių grožis, žvejybai bei vandens turizmui tinkamos upių atkarpos. Vokės upė vingiuoja pietryčių Lietuvoje, tai kairysis Nėries intakas. Vokė yra neiga, tačiau labai įdomi upė, pasižyminti dideliu nuolydžiu, sraunumu, mėgstama vandens turistų. Seniau ji suko daug vandens malūnų, jos vanduo buvo naudojamas fabrikams. Kartu su Vilnia ji buvo viena pirmųjų Lietuvos upių, pritaikytų pramonės reikmėms. Tam net buvo iškastas Merkio-Vokės kanalas, o ties Grigiškėmis įrengtas akvedukas. Lietuvos upes smarkiai pakeitė žmogus. Ypač dideli hidrografinio tinklo pokyčiai įvyko XX amžiuje, kuomet upės buvo tiesinamos, reguliuojamos, įrengiami tvenkiniai ir kiti hidrotechniniai įrenginiai. Pokyčių neišvengė ir Vokės upės baseinas. Kadangi pati esu grigiškietė, magistro darbe pasirinkau nagrinėti Vokės upės hidrografinio tinklo kaitą ir ją lėmusius veiksnius. Tikiuosi, kad atlikto tyrimo rezultatai bus naudingi visiems, kurie ateityje domėsis Vokės upe ir jos intakais. Pažymėtina, kad panašios tematikos ir detalumo tyrimų Lietuvoje kol kas yra nedaug. Iš tokių paminėtinas J. Žikulino 2008 m. publikuotas tyrimas, kuriame nagrinėjami Strėvos upės baseino hidrografinio tinklo pokyčiai.
Darbo tikslas – išnagrinėti Vokės upės baseino hidrografinio tinklo kaitą XX a. Darbo uždaviniai: 1. patikslinti Vokės upės baseino ribas; 2. apibūdinti Vokės upės baseino fizines–geografinės sąlygas bei hidrografinį tinklą; 3. išanalizuoti Vokės upės baseino hidrografinio tinklo pokyčius XX a.; 4. nustatyti Vokės upės baseino hidrografinio tinklo kaitą lėmusius veiksnius.
Už konsultacijas, pasiūlymus ir pastabas esu ypač dėkinga darbo vadovams Doc. dr. Zenonui Gulbinui ir lekt. Marijui Pileckui.
1. Literatūros apžvalga
Nors Vokės upei ir jos baseinui nėra skirta atskirų monografijų ar straipsnių, ši upė ir jos baseinas yra aprašoma ir apibūdinama ne viename moksliniame leidinyje. Svarbiausi šaltiniai, apibūdinantys Vokės upę, jos baseiną ir hidrografinį tinklą – Lietuvos upių kadastro ir hidrologijos metraščių duomenys, monografijos „Pietryčių Lietuvos hidrografija (Upės)” (Baltrušaitienė, Jablonskis, Lasinskas, 1975), „Pietryčių Lietuvos hidrografija (Ežerai)” (Gaigalis, Jablonskis, 1976) „Lietuvos upės: hidrografija ir nuotėkis” (Gailiušis, Jablonskis, Kovalenkovienė, 2001) bei „Lietuvos šlapynės ir jų vandensauginė reikšmė” (Povilaitis, Taminskas, Gulbinas, Linkevičienė, Pileckas, 2011). Aprašant Vokės upę, jos baseiną, Papio ežerą ir Merkio-Vokės kanalą taip pat pravertė Visuotinės lietuvių enciklopedijos informacija. Du didžiausieji Vokės baseino ežerai – Papis ir Ilgutis – buvo ištirti 1969 metais. Jų ištyrimo medžiagą ir duomenis radau Gamtos tyrimų centro Klimato ir vandens tyrimų laboratorijos archyve, taip pat knygoje „Paviršinių vandenų ištekliai“ (1973 m.). Apibūdinant Vokės slėnio ir baseino geomorfologines ypatybes, daug naudingos medžiagos radau Lietuvos TSR fizinės geografijos I ir II tomuose (Basalykas, 1958, 1965), Lietuvos nacionalinio atlaso I tome, Lietuvos geomorfologiniame ir geomorfologinio rajonavimo žemėlapiuose (Lietuvos geologijos tarnyba, 2000) bei vadovėlyje „Geomorfologija“ (Česnulevičius, 2010). Apibūdinant Vokės baseino kraštovaizdį, rėmiausi Lietuvos kraštovaizdžio morfologiniu rajonavimu, kuris pateikiamas nacionaliniame kraštovaizdžio tvarkymo plane (2015). Informacija apie Vokės kraštovaizdžio fiziomorfotopai buvo aprašyta II dalyje (Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos tipų indentifikavimo studija, 2013).
2. Tyrimo metodika
Šis tyrimas paremtas GIS analize. Tyrimo esmė – naudojant tiksliausius įvairių laikotarpių kartografinius duomenis bei GIS programinę įrangą nustatyti Vokės upės baseino hidrografinio tinklo kaitą XX amžiuje, išreiškiant ją geografiškai (kartoschemose) ir kiekybiškai (statistikoje).
Tyrimo eigą galima apibendrintai suskirstyti į šiuos etapus: 1. darbo temos, tikslo ir uždavinių formulavimas, darbo plano sudarymas; 2. literatūros paieška, atranka ir nagrinėjimas, išrenkant tyrimui naudingą informaciją; 3. Vokės upės baseino hidrografinio tinklo kaitos analizė pasitelkiant GIS duomenis, senus topografinius žemėlapius ir GIS programinę įrangą; 4. pokyčių statistikos skaičiavimas ir kaitą iliustruojančių diagramų bei žemėlapių (kartoschemų) sudarymas; 5. rezultatų analizė ir aprašymas; 6. išvadų formulavimas ir galutinis darbo apipavidalinimas.
Vykdant tyrimą daugiausia taikyti šie metodai: . geografinės informacinės sistemos (topografinių žemėlapių̨ ir erdvinių duomenų̨ analizei, statistikos skaičiavimui, kartoschemų sudarymui); . literatūros šaltinių analizė; . palyginamasis metodas (gautų rezultatų lyginimas tarpusavyje bei su literatūroje rastais duomenimis); . aprašomasis metodas (gautų rezultatų aprašymas ir apibendrinimas).
Atliekant tyrimą plačiai naudota programa ArcGIS for Desktop Advanced (Arc Map 10.3.1), pasižyminti dideliu funkcionalumu (erdvinių duomenų redagavimas, statistikos skaičiavimas, žemėlapių ir kartoschemų sudarymas). Mokymuisi ir tyrimams skirtą programinės įrangos licenziją suteikė LEU Geografijos ir turizmo katedra. Skaičiuojant statistiką bei sudarant diagramas taip pat naudojau MS Excel programą. Vokės baseino hidrografinio tinklo kaita analizuota pagal detaliausius prieinamus įvairių laikotarpių kartografinius šaltinius: georeferencinio pagrindo 1:10 000 mastelio duomenų rinkinys GDR10LT (2017 m.); sovietiniai 1:10 000 mastelio topografiniai žemėlapiai (1976-1986 m.); sovietiniai 1:25 000 mastelio topografiniai žemėlapiai (1950 m.);
lenkiški 1:25 000 mastelio topografiniai žemėlapiai (1932-1937 m.) Rusijos imperijos 1:21 000 mastelio topografiniai žemėlapiai (1891 m.).
GDR10LT duomenų bazę ir 1986-1950 m. topografinius žemėlapius radau Lietuvos erdvinės informacijos portale (geoportal.lt). Senesnius lenkiškus ir carinius topografinius žemėlapius suradau Lenkijos karo geografijos instituto archyvo svetainėje (http://polski.mapywig.org/news.php). Pastarieji žemėlapiai buvo neorientuoti, tad juos pirmiausia teko geoorientuoti ArcMap programoje ir tik tada galima buvo panaudoti analizei. Panaudoti žemėlapiai nulėmė ir Vokės baseino hidrografinio tinklo kaitos tyrimo chronologinius laikotarpius: 1891-1935, 1935-1950, 1950-1984 ir 1984-2017 m. Taigi, atliktas tyrimas yra šiek tiek platesnis už XX amžių – jis apima ir XIX a. pabaigą bei XX a. pradžią.
1. Vokės upės baseino charakteristika
3.1. Fizinės geografinės sąlygos 3.1.1. Geografinė padėtis
Vokės upės baseinas yra Pietryčių Lietuvoje, jis driekiasi į pietus ir pietvakarius nuo Vilniaus miesto. Baseino šiaurinė dalis patenka į Vilniaus miesto savivaldybę, rytinė ir centrinė dalys - į Vilniaus rajono savivaldybę, vakariniai pakraščiai - į Trakų rajono savivaldybę, o pietiniai pakraščiai - į Šalčininkų rajono savivaldybę. Vokė − upė Vilniaus rajono ir Vilniaus miesto savivaldybių teritorijoje; Neries kairysis intakas. Ilgis 36 km, baseino plotas 579,65 km². Išteka iš Papio ežero, 5 km į šiaurės rytus nuo Baltosios Vokės. Teka per Baltosios Vokės pelkę, Grigiškes, žemiau jų įteka į Nerį. Upę kerta Vilniaus – Lentvario geležinkelio ir Vilniaus – Klaipėdos automobilių magistralė. Gyvenvietės prie Vokės: Papiškės, Melekonys, Pagiriai, Vaidotai, Baltoji Vokė, Vilnius (Vaidotai, Kazbiejai, Trakų Vokė, Gureliai, Liudvinavas, Mūrinė Vokė), Grigiškės, Salos.
1 pav. Vokės upės baseino geografinė padėtis
3.1.2. Klimato bruožai
Upių nuotėkis ir jo kaita yra glaudžiai susijęs su baseino klimatu ir jo kaita. Mažoje teritorijoje, kokia yra Lietuva, oro cirkuliacija keičiasi nežymiai, todėl yra savų klimato ypatumų. Iš Atlanto dažnai užklysta ciklonai, todėl Lietuvai būdingi šaltesni orai vasarą ir dažni atlydžiai žiemą. Tie atlydžiai veikia upių nuotėkį, terminį režimą, pasiskirstymą. Vietiniai faktoriai bendrą orų eigą kiek iškreipia, todėl atskiruose rajonuose, pasižyminčiuose specifinėmis fizinėmis geografinėmis savybėmis, formuojasi kiek skirtingas klimatas. Pietryčių Lietuvoje dėl didesnio nuotolio nuo jūros klimatas yra kontinentalesnis, o dėl didelių plytinčių smėlingų plotų, kurių imlumas šilumai skirtingas, užregistruotas didelis temperatūrų svyravimas - aukščiausios temperatūros vasarą ir žemiausios žiemą pasitaiko šiame rajone. Čia daugiau esti ir šalnų (I. Baltrušaitienė I., ir kt., 1975m). Vokės baseino teritorijoje gaunama saulės radiacija sudaro apie 80 kcal/cm2 per metus. Radiacinis balansas lygus 39 - 43 kcal/cm2 . Teigiamas radiacinis balansas trunka apie aštuonis mėnesius; lapkričio - vasario mėnesiais šiluminis balansas esti neigiamas (pagal Vilniaus meteorologinės stoties duomenis).
2 pav. Meteorologinių elementų eiga: 1 - kritulių 10 metų slystančios kreivės meteorologinės stotis duomenimis, 2 - kritulių slystančios kreivės Vilniaus meteorologinės stoties duomenimis, 3 - vidutinės metinės oro temperatūros 10 metų slystanti kreivė Vilniuje, 4 - salto metų laikotarpio (XI - III mėn.) vidutinė oro temperatūra Vilniuje
Vokės baseine yra Vilniaus hidrometeorologinė stotis ir keli hidrometeorologiniai postai. Vilniaus stotis yra viena seniausių šalyje - oro temperatūra čia pradėta matuoti 1770 m.; sistemingai ji matuota, su mažomis pertraukomis, nuo 1777 m. Vidutinė metinė temperatūra svyruoja nuo 6,6°C pietinėje iki 5,4°C šiaurinėje dalyje. Metinės temperatūros svyravimas žymus - vidutinių mėnesinių temperatūrų amplitudė tarp šalčiausio ir šilčiausio metų mėnesio siekia 23,9°C. Šalčiausias metų mėnuo yra sausis; temperatūros minimumas siekė -43°C, šilčiausias mėnuo yra liepa, vidutinė temperatūra liepos mėnesį apie 23°C, temperatūros maksimumas 37°C užfiksuotas 1959 metais (3 lentelė). Įšalo gylis Pietryčių Lietuvoje įvairuoja, kaip ir visur, priklauso nuo vietos mikroklimatinių sąlygų, sniego dangos storio, dirvos drėgnumo rudenį, litologinės sudėties. Sniego danga susidaro gruodžio mėnesį, rečiau sausį, o išnyksta kovo mėnesį (I. Baltrušaitienė I., ir kt., 1975 m). 1 lentelė. Metinė oro temperatūros kaita (pagal Vilniaus meteorologinės stoties duomenis, 1975 m)
Kritulių iškrinta vidutiniškai apie 700 mm per metus, tačiau atskirais metais jų kiekis būna nevienodas: vandeningais metais iškrenta iki 840 mm., sausais laikais tik iki 322 mm. Didesnė kritulių dalis apie 60 - 70% iškrinta šiltuoju metų laiku, nuo balandžio iki spalio mėnesio, mažiausiai kritulių sausio, vasario mėnesiais. Upių vagų ir slėnių formavimuisi didelę reikšmę turi gausūs krituliai, iškritę per trumpą laiką. Tokiais laikomi krituliai, kurių per parą iškrinta daugiau negu 30 mm. Tiriamoje Vokės upės baseino teritorijoje gausių kritulių pasitaiko vidutiniškai kartą per metus. Garavimas iš žemės paviršiaus yra didelis ir siekia iki 65% sumarinio kritulių kiekio. Atskirais metais jis esti nevienodas, metinių garavimo sumų variacijos koeficientas (Cv) vidutiniškai lygus 0,12 (pagal Vilniaus meteorologinės stoties duomenis).
3.1.3. Geomorfologiniai ypatumai
Lietuvos teritorijos paviršius Pietryčių rajonas yra suformuotas paskutinio apledėjimo. Dabartinis teritorijos paviršius, kurį dengia stora, 150 - 250 m storio, ledyninių sąnašų danga, yra gana nevienodo absoliutinio aukščio (3 pav.)
3 pav. Baseinų hipsografinės kreivės: 1 - Merkio, 2 - Žeimenos, 3 - Vilnios, 4 - Vokės (I. Baltrušaitienė, ir kt. 1975).
Aukščiausias Lietuvos respublikos taškas (292 m) iškyla Vilnios baseino rajone, o Vokės baseine aukščiai žymiai vienodesni. Vokės baseino nuolydis yra 0,372 m/km². Baseino paviršiaus nuolydis yra svarbus rodiklis, apibūdantis vagų formavimosi ypatybes, nuotakio formavimąsi. Jį nustatyti gana komplikuota, todėl dažnai jis pakeičiamas hipsografinės kreivės nuolydžiu. Pagal kreivės užpildymo laipsnį iš keturių nagrinėjamų upių Vokės baseino rodiklis siekia 0,3. Didžiausią baseino ploto dalį sudaro vidutiniai aukščiai, o kalvos ir gilūs slėniai - tik keletą procentų. Atmetus tik 2 % baseino ploto, kuris tenka didžiausioms aukštumoms, Vokės baseino hipsografinės kreivės užpildymo laipsnis žymiai pasikečia - 0,46. Šis rodiklis rodo, kad, įmant tik pagrindinę baseino ploto dalį, pasiskirstymas pagal aukštį visoms upėms yra maždaug vienodas. (Baltrušaitienė I., Jablonskis J., Lasinskas M. 1975).
Naujojo Lietuvos geomorfologinio žemėlapio M 1:200 000 pagrindu yra sudarytas Lietuvos geomorfologinio rajonavimo žemėlapis. Jo sudarymui panaudoti A. Basalyko Lietuvos geomorfologinio rajonavimo žemėlapio M 1:1 000 000 karkasas bei pats tokio žemėlapio sudarymo principas (Basalykas, 1969, 1981). Jo esmė – tai genetiškai vienalyčių paviršiaus teritorinių vienetų išskyrimas, atsižvelgiant į vienalytiškumo sąlyginumą. Skirtingas vienalytiškumo laipsnis tampa pagrindu skirtingo rango rajonavimo vienetų išskyrimui. Lietuvos teritorijoje tradiciškai išskirami trijų pakopų vienetai: geomorfologinės sritys, rajonai ir mikrorajonai. A. Basalyko išskirti stambiausi vienetai - geomorfologinės sritys - išliko beveik nepakitę, tik kai kurių ribos buvo patikslintos. Vokės baseinas patenka į geomorfologinio rajono E XXIII Pietryčių lyguma parajonį Vokės-Merkio lyguma. 3 lentelėje pateikiami į Vokės baseiną patenkantys geomorfologiniai mikrorajonai.
2 lentelė. Geomorfologiniai mikrorajonai Vokės baseine.
Indeksas Geomorfologinis mikrorajonas žemėlapyje BVk Baltosios Vokės klonis Jdšl Juodšilių fliuvioglacialinė limnoglacialinė lyguma Ktt Keturiasdešimt Totorių erozinė moreninė lyguma Lntv Lentvario zandrinė pakiluma Skrb Skrebutiškio zandrinė lyguma Vk Vokės žemupio klonis Nmž Nemėžio banguota, smėlinga ir priesmėlinga, aplyginta, negiliai slėniuota, raguvota, veikiama plokštuminės erozijos, o kai kur pelkėjimo ir defliacijos procesų, plynaukštė. Pkt Piktupėnų limnoglacialinė dauba Švnt Šventininkų kauburiuotas daubotas zandras
Pietų Lietuvos fazė (PL), pavadinta V. Gudelio (1955), koreliuota su Belto faze. Amžius nenustatytas. Pirmasis PL fazei priskiriamo gūbrio fragmentą į PV nuo Kauno užfiksavo H. Hausenas (1913). Pateikiamame žemėlapyje (4 pav.) PL fazės riba išvesta pagal ryškius galinių morenų fragmentus pietinėje Lietuvos dalyje – Kalvarijos – Maišiagalos ruože. Fazės riba ji vadinama tradiciškai, nes labiau tikėtina, kad minėti kraštiniai gūbriai atspindi recesinį osciliacinį ledyno priekio pakraštį. Rytinėje Baltijos aukštumų dalyje geomorfologinių prielaidų išvesti PL fazės ribai nepakanka. Abejotiną fazės egzistavimą patvirtina ir labai skirtingai nurodoma jos padėtis ne tik įvairių autorių, bet ir tų pačių autorių skirtingais metais išleistuose žemėlapiuose bei schemose.
Pietų Lietuvos fazės dugninių ledyno darinių reljefas plačia juosta tęsiasi proksimaliniu Baltijos kalvyno šlaitu ir iš vakarų bei rytų šliejasi prie Žemaičių aukštumos. Pietų Lietuvos fazės dugninės morenos dariniai sudaro 18 % viso dugninės ledyno akumuliacijos ploto arba 5 % Lietuvos teritorijos ploto. Čia dominuoja išlyginti paviršiai (60 %), o smulkiakalvėms tenka 2 %, vidutinio stambumo kalvoms – 11 %, o stambioms kalvoms – 27 % (A. Česnulevičius, 1999).
4 pav. Geomorfologiniai mikrorajonai Vokės upės baseine
Aukščiau buvo apibūdinta pietvakarinė limnoglacialinės lygumos dalis, kurios viduriu teka Visinčia. Kita mažesnė lygumos dalis plyti į rytus nuo Vokės senslėnio, Rudaminos baseine. Ji aukštesnė, siekia iki 160 m aukščio. Be to, jos smėlių danga žymiai mišresnė, turi daug žvirgždų lęšių, ir paviršius nėra plokščias. Lygumą raižo tankus, giliai įsigraužusių Vokės dešiniųjų intakų
tinklas, todėl ji banguota. Banguotumą didina išnyrančios moreninės pakilumos ir raguvos. Smėlių dangoje aiškiai matyti pastovaus pašalo kitados sukeltos deformacijos. Ši danga nestora. Vokės senslėnio šlaituose jau 140 - 145 m aukštyje atsidengia dugninės morenos sluoksnis, nuo kurio nuteka šaltiniai, drėkinantys Vokės žemesnį, labai pelkėjančią terasinę lygumą. Vokės aukštupiuose vyrauja banguotoji lyguma. Labiau į pietus fliuvioglacilinis reljefas vėl tampa įvairesnis: nuo smulkių kalvių iki plokščios lygumos (A. Česnulevičius, 1999). Žemiau Šalčios ir Merkio santakos, ilgokame ruože, smėlingoji lyguma susideda tik iš zandro bei senslėnio, nes limnoglacialinės lygumos ir kopų ruožo Valkininkų - Varėnos atkarpoje nebėra. Jiems atsirasti čia nebuvo vietos, nes Lydos plynaukštė sudaro tarpplaštakinio moreninio masyvo kyšulį, atkreiptą į šiaurvakarius. Valkininkų - Pamerkio atkarpoje susiaurėja abi senslėnio terasinės lygumos, kurių paviršius čia ne toks lygus, o fliuvioglacialinių sąnašų danga plonesnė. Čia aukščiau pakyla moreninis pagrindas, turįs pagrindinių uolienų luistų. Žemesnė senslėnio terasinė lyguma yra truputį aukštesnė, negu aukščiau Valkininkų, nes jos paviršių dengia nuo plynaukštės atgabentų samplovų danga. Senslėnio reljefas pakinta žemiau Matuizų. Žemesnė jo terasinė lyguma nuo čia pietvakarių link ima žemėti ir platėti; atsiranda termokarstinių daubų, taip pat kopų. Prasideda kito rajono teritorija, apimanti Merkio žemupio - Katros smėlingą lygumą, kuri, aplamai, sudėta iš tokių pat ruožų, kaip ir Merkio vidurupio - Vokės lyguma, tik joje mažesnę reikšmę turi zandrinis ruožas, o žymiai didesnę - senslėnis ir kopos. Šio rajono teritorija yra prisišliejusi prie žemesnės Pietų Lietuvos ežeruotosios aukštumos dalies. Todėl ir visi lygumos paviršiaus ruožai (senslėnis, limnoglacialinė lyguma) čia išsidėsto žemiau, negu apžvelgtajame rajone.
Visi reljefo formavimo ir performavimo procesai skirtingai vyko įvairiose Lietuvos dalyse. Atsižvelgiant į vykusių geomorfologinių procesų kompleksą, jų intensyvumą, trukmę ir sukurtas reljefo formas, Lietuvos teritorija yra rajonuojama. Pirmąjį fizinį geografinį Lietuvos teritorijos rajonavimą atliko S. Tarvydas. Detalų geomorfologinį rajonavimą 1965 m. pateikė Alfonsas Basalykas, kurį 2001 m. patikslino R. Guobytė. Šiame darbe pateikiamas geomorfologinis Lietuvos teritorijos rajonavimas, paremtas dominuojančiais reljefą kūrusiais singenetiniais procesais (A. Česnulevičius, 2010). Vokės baseinas priklaso moreninio ledyno pakraščio darinių Aukštaičių aukštumoms. Geomorfologinių sričių ir geomorfologinių rajonų ribos sutampa su stambiosiomis orografinėmis struktūromis: jos atskiria žemumų, lygumų ir aukštumų segmentus, apribotus upių slėniais ar moreniniais gūbriais (A. Česnulevičius, 2010).
5 pav. Vokės baseino geomorfologinio ir reljefo žemėlapis (Geomorfologinio žemėlapio M 1:200 000 revizija. (2000) Atsakingoji vykdytoja R. Guobytė. Vilnius: Lietuvos geologijos tarnyba)
Vokės senslėnis – ledyno tirpsmo vandenų suformuoto plataus (24 km) ir gilaus (20 – 40 m) slėnio Lietuvos rytuose atkarpa. Jungia Vilnios vidurupio (šiaurėje) ir Merkio vidurupio (pietuose) limnoglacialinius baseinus. Susidarė tirpstant paskutiniojo (Nemuno) ledynmečio Baltijos stadijos ledynui ir tirpsmo vandenims tekant ledyno pakraščiu į pietvakarius. Tirpsmo vandenys gabenamus nešmenis (smėlį, žvirgždą, garžgdą, riedulius) suklojo slėnio dugne ir terasose. Upių šlaitai išraižyti griovų ir raguvų. Į šiaurės teka Vokė, priešinga slenio nuolydžio kryptimi – tėkmės inversija (A. Česnulevičius, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2005). Vokės senslėnyje aukštesnė terasinė lyguma siaura ir sudaro du didesnius fragmentus. Gariūnų - Aukštųjų Panerių terasinė lyguma plyti 150 - 145 m, o Pagirių - Melekonių - 145 - 140 m aukštyje. Jos irgi suplautos iš žvirgždų, kurie eksploatuojami Gariūnų karjeruose. Aukštesnioji terasinė lyguma atribota nuo zandrinės ryškia erozine pakopa, kuri, pradedant nuo Ternėnų, nyksta. Merkio senslėnyje aukštesnė terasinė lyguma pereina į zandrinę laipsniškai, be aiškios pakopos, ir nusitęsia dar toli į pietus nuo Merkio. Pirčiupio - Rūdninkų apylinkėse ji turi 135 m absoliutinio aukščio, mažiau išvagota slėniukų ir raguvų, labiau pašlapusi, nes gruntinio vandens lygis aukštas. Lygumą dengia raistai, kuriuose prasideda kairieji Merkio intakai ( Špigulė, Mažasis, Pirčiupis, Didysis Pirčiupis, Raudonėlė). Į senslėnio aukštesnę terasinę lygumą įklota žemesnė terasinė lyguma, kuria teka Vokė ir Merkio vidurupis. Žemesnioji žymiai siauresnė. Prie Vokės ji plyti apie 130 m, o prie Merkio - 126 - 124 m absoliutiniame aukštyje. Jos ribose išliko aukštesnės terasinės lygumos “salų’’, apjuostų pelkių. Tai Merešlėnų, Papiškių, Mikašiūnų „salos“ Vokės senslėnyje, Naujųjų Macelių, Mamavio „salos“ Merkio senslėnyje. Aukštesnė senslėnio terasinė lyguma pietryčiuose atsiremia į žemyninių kopų ruožą, nusitęsianti per 10 km tarp Šalčios, prie Žigmontiškių, ir Merkio, prie Rūdninkų. Didesnę jo dalį užima banguotas eolinis reljefas. Tik kai kur tarp banguotų plotų iškyla irgi statūs lenkti smėlio pylimai. Rytų kryptimi kopos retėja ir mažėja, o tarp jų pasirodo didelės termokarstinės įlomės, užimtos Gulbinų, Skersabalio, Ilgosios pelkių. Į rytus nuo Rūdninkų - Visinčios vieškelio eolinių formų jau nematyti. Nuo čia iki rajono pakraščio plyti plokščia, iš smulkių smėlių suplauta limnoglacialinė lyguma. Ji po truputį aukštėja ne į šiaurvakarius, kaip zandrinė lyguma, bet į pietryčius, pakildama nuo 145 m aukščio, ties kopų ruožu, iki 150 m, ties Eišiškių plynaukšte. Smėliai, tarp kurių slūgso limnoglacialinių molių, dengia net gretimų aukštumų pakraščius. Vietomis aukštumos šlaituose (170 m) galima išskirti net abrazinius lygius - limnoglacialinio baseino krantų žymes, labai išardytas vėliau vykusių solifliukcinių procesų.
Vokės senslėnio šlaitų geomorfologinis draustinis – geomorfologinis draustinis Vilniaus miesto pietvakariuose. Jo teritorija užima 214,9 ha plotą, driekiasi šiaurės – pietų kryptimi tarp Aukštųjų Panerių ir Baltosios Vokės. Saugomą teritoriją iš rytų riboja Raisteliai, iš vakarų – Baltosios Vokės miškas. Draustinį kerta Eišiškių plentas (Kirtimai – Pagiriai – Baltoji Vokė).
6 pav. Vokės senslėnio šlaitų geomorfologinis draustinis
Įsteigtas Vilniaus miesto tarybos 1996 m. gegužės 29 sprendimu Nr. 129, siekiant išsaugoti Vokės upės fliuvioglacialinio senslėnio šlaitinę juostą su ryškiomis erozinėmis formomis. Vokės vaga vingiuoja buvusiu erdviu, 3–5 km pločio senslėniu, suformuotu paskutinio ledynmečio tirpsmo vandenų. Nuo Medininkų aukštumos senslėnio lygumą skiria labai raiški iš šiaurės vakarų pietryčių kryptimi nutįsusi vakarinės ekspozicijos šlaitinė juosta. Į draustinio teritoriją įeina daugiau negu 3 km ilgio, 400–800 m pločio ir 25–30 m santykinio aukščio šios juostos atkarpa. Gilios raguvos, raižančios šlaitus, daro sudėtingo ir gyvo reljefo įspūdį (Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2005).
3.1.4. Dirvožemiai
Dirvožemiai svarbūs ne tik upių slėnių struktūrai, jų susidarymui, erozijai, bet ir daro didžiulę įtaką upių nuotėkio režimui. Geriausiai tai matosi, sugretinus Vidurio Lietuvos žemumos upes su Vokės baseino upėmis. Vidurio Lietuvos žemumoje, vyraujant vandeniui nelaidiems molio ir priemolio dirvožemiams, upių nuotėkis labai nelygus, o Vokės baseine, padengtame lengvais smėliais, upių nuotėkio svyravimai per metus visiškai nežymūs. Aplamai Pietryčių Lietuva toliau nuo jūros, klimatas čia kontinentalesnis, dirvodarinės uolienos ir reljefas įvairesni. Reljefas gana svarbus faktorius, sąlygojantis dirvožemių įvairumą, nes nuo šlaitų statumo, jų konfigūracijos ir padėties daug priklauso drėgmės judėjimas šlaitu. Vokės baseinas padengtas smėliais. Čia vyrauja velėniniai jauriniai, mažai karbonatingi, labai laidūs vandeniui dirvožemiai, susidarę iš įvairiagrūdžių fliuvioglacialinių smėlių. Reakcija yra vidutiniškai arba silpnai rūgšti (pH = 5,5 - 6). Vokė teka Šalčininkų, Vilniaus ir Trakų rajonais. Jos aukštupyje iškastas kanalas, kurio pagalba Vokės upė sujungė Nerį ir Merkį. Tokiame raižytame reljefe, vyraujant lengviems smėlingiems - žvyringiems dariniams bei mažai karbonatiniams priemoliams, dirvožemiai yra smarkiau paliesti erozijos. Randama įvairios formos, dydžio ir petrografinės sudėties riedulių. Karbonatai slūgso giliau, 1,0 - 1,1 m gylyje; dirvos mažai humingos. Netrūksta pelkinių dirvožemių, susidariusių užpelkėjus ežerams (Baltrušaitienė I., Jablonskis J., Lasinskas M., 1975).
3.1.5. Augalija ir gyvūnija
Augalijos pobūdis priklauso nuo klimato ir dirvožemio, o kai kur, pvz., užliejamose upių slėnių pievose - salpose, ir nuo upės hidrologinio režimo. Smėlingi Pietryčių Lietuvos dirvožemiai, mažai derlingi žemės ūkiui, jau nuo seno žmonių buvo naudojami daugiausia miškui auginti, todėl šis rajonas Lietuvos respublikoje miškingiausis (I. Baltrušaitienė I., ir kt., 1975 m). Trakų rajono bendras miško žemės plotas sudaro 63 027 ha(46,7 %) miškų plyti saugomų teritorijų ribose arba jų buferinėse zonose, į Vokės baseino teritorija įeina apie 30 %. Viliaus rajono bendras miško žemės plotas sudaro 59 957,6 ha (38%), tai Vokės baseinas užima daugiau nei 50 % (miškų, parkų ir kraštovaizdžio draustinių, kuris bendras plotas 675 ha ploto). Trakų miškų urėdijoje vyrauja spygliuočiai (85 - 90 %); iš jų pušynai užima – 8,3 mln. m³, eglynai – 2,3 mln. m³, beržynai – 1,4 mln. m³, ir medynai, kurių tūris miškų urėdijoje iki 1,5 – 1 mln. m³ (7 pav.).
7 pav. Medienos ištekliai (Lietuvos nacionalinio atlaso žemėlapis) Sausuose smėlio dirvožemiuose plačiai paplitę kerpšiliai su šiure ir kerpena. Miško trakui reikia priskirti ir viržius. Šie plotai nemaži, atsiradę dažniausiai po nedidelio miško gaisro, nesunaikinusio viršutinio aukšto. Didesni eglynų plotai telkiasi upių slėnių šlaituose, reljefo
pažemėjimuose, papelkiuose. Jie dažniau sutinkami Pipiriškių geomorfologiame draustinyje, kuriame saugomi Dzūkų aukštumos pakraštiniai moreniniai dariniai (VĮ VMU Trakų regioninis padalinys). Dideli miškų plotai lėmė teritorijos biologinę įvairovę, floros ir faunos savitumus. Ilgučio botaninio draustinio tikslas - išsaugoti retų rūšių augalų augavietes, Papio ornitologinio draustinio teritorijoje esantis Papio ežeras ir jo apyežeriai - migruojančių paukščių apsistojimo vieta, didžiųjų baublių, pievinių lingių perimvietės. Vokės hidrografinis draustinis, skirtas išsaugoti natūralią ir vaizdingą Vokės žemupio slėnio atkarpą, bei Naujojo Lentvario botaninis draustinis, saugojantis plotą, pasižymintį ekotopų (miškų, pievų, pelkių) rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, bei bendrijų įvairove. Vokės baseine susitelkę didžiausi uoginių (mėlynės, bruknės) ir vaistinių (meškauogės, kalninės arnikos) augalų ištekliai. Teritorijos miškuose paplitę kadagiai, sausose miško aikštelėse - čiobreliai, smiltyniniai šlamučiai, pelkėse - gailiai, viržiai. Senslėnio šlaitų vertybė – plačialapių miškų fragmentai, kuriuose auga seni liepynai, šimtamečiai ąžuolai. Draustinyje aptinkamas į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas gegužraibinių (Ochidaceae) šeimos daugiametis žolinis augalas kardalapis garbenis (Cephalanthera longifolia). Kadangi šios rūšies augalų populiacija nyksta, jai išsaugoti taikomos specialios apsaugos priemonės – kardalapio garbenio augimvietė paskelbta gamtos paveldo objektu. Teritorijoje peri vidutinis margasis genys, pastebėta žalioji meleta. Vokės baseine vyrauja: ūdros (Lutra), lūšys (Lynx), europiniai plačiaausiai (Barbastella barbastelius), kūdriniai pelėausis (Myotis dasycneme). Vandens paukščių žiemavietės: sibirinių gagų (Polysticta steller). Perintys paukščiai: gulbės giesmininkės (Cygnus), kurtiniai (Tetrao urogallus). Aukštapelkių retieji tilvikai: upinės žuvėdros (Sterna hirundo), griežlės (Crex), žvirblinės pelėdos (Glaucidium passerium). Retieji geniniai paukščiai: pilkosios meletos (Picus canus), baltnugariai geniai (Dendrocopos leucotos), vidutiniai geniai (Dendrocopos medius), tripirščiai geniai (Picoides tridactylus).
3.1.6. Žemėnauda ir kraštovaizdis
Vokės upės baseinas yra Nemuno baseino ir Neries mažųjų intakų pabaseinio dalis. Rytinę baseino dalį sudaro aukštai iškylantis (iki 200-260 m absoliutinio aukščio) priešpaskutinio apledėjimo Medininkų kalvynas, o vakarinę dalį užima gerokai žemesnė (150-165 m absoliutinio aukščio) fliuvioglacialinė Pietryčių lyguma, kurią šiaurės-pietų kryptimi skrodžia platus terasuotas 20-40 m santykinio gylio Vokės senslėnis. Šios trys baseino dalys skiriasi reljefu, dirvožemiais, augalijos, kraštovaizdžio ir hidrologinėmis ypatybėmis. Aukščiausia baseino vieta – rytiniame paribyje esanti Žybartonių kalva (293,6 m), tik 20 cm nusileidžianti aukščiausiai šalyje Aukštojo kalvai.
8 pav. Vokės baseino žemėnauda
Žemiausia baseino vieta – Vokės įtekėjimas į Nerį, esantis 76,45 m absoliutiniame aukštyje. Taigi, absoliutinio aukščio skirtumas šiame santykinai nedideliame baseine sudaro net 217,15 m. Vokės baseinas pasižymi dideliu miškingumu (42,6 %) ir užstatytų teritorijų plotu (10,9 %), dar 3 % užima keliai ir geležinkeliai. Baseine ryškiai matomi teritoriniai žemėnaudos skirtumai:
šiaurinėje dalyje (Vilniaus mieste ir priemiesčiuose) itin gausu užstatytų teritorijų ir tankus infrastruktūros tinklas, o miškų daugiausia pietinėje baseino dalyje.
01 02 02 03
Durpynai ir karjerai 33 Keliai ir geležinkeliai
Vandenys
43 Miškai Medžių ir krūmų želdiniai ir žėliniai 11 05
9 pav. Vokės upės baseino žemėnaudų kategorija (%) Kraštovaizdis yra daugybės gamtinių procesų ir teritorijos naudojimą bei apsaugą veikiančių funkcinių interesų rezultatas, integruotas gamtos jėgų ir visuomenės kraštotvarkinių pastangų kūrinys. 3 lentelė. Vokės upės baseino žemėnauda pagal GDR10LT (2017 m.) Žemėnaudų kategorija Plotas, ha Dalis, % Durpynai 990,9 1,7 Karjerai 327,0 0,6 Keliai ir geležinkeliai 1714,0 3,0 Vandenys 895,5 1,5 Pelkės 201,6 0,3 Miškai 24696,5 42,6 Medžių ir krūmų želdiniai ir 3069,7 5,3 žėliniai Užstatytos teritorijos 6293,9 10,9 Dirbama žemė 13505,4 23,3 Pievos ir ganyklos 5581,8 9,6 Sodai 51,7 0,1 Nenaudojama žemė 637,0 1,1 Iš viso: 57965,0 100,0
Didžiojoje Lietuvos dalyje, kuri patyrė paskutinįjį apledėjimą, prieš 10–12 tūkst. metų atsidengė ir pradėjo patirti hidroklimatinių veiksnių performavimą keli stambiausi orografiniai vienetai, kurių pagrindu galima išskirti stambiausius, aukščiausio rango fiziomorfotopus – mor- fologinius kraštovaizdžio ruožus (II dalis. Lietuvos kraštovaizdžio erdvinės raiškos identifikavimo ir lokalizavimo analizė). Pagal Lietuvos kraštovaizdžio fiziomorfotopų žemėlapį aprašyti, nustatyta kokie kraštovaizdžio tipai išskiriami Vokės baseline, į kokius kraštovaizdžio teritorinius vienetus patenka Vokės baseinas.
4 lentelė. Vokės baseino kraštovaizdžio fiziomorfotopų pasiskirstymas pagal bendrąjį gamtinį pobūdį
Bendras gamtinis Porajonių skaičius Plotas, km² Lietuvos teritorijos
pobūdis dalis, % Smėlingų lygumų 47 5 527,3 8,5 kraštovaizdis
5 lentelė. Vokės baseino kraštovaizdžio morfologiniai ruožai, sritys ir rajonai
Rupžas Sritis Rajonas Porajonių Užimamas Lietuvos skaičius plotas, km² teritorijos dalis, % Pietų Pabaltijo Pietryčių Merkio vidurupio žemumų ruožas Lietuvos agrarinė miškinga žemumos lyguma 25 2 083,8 3,19 sritis
6 lentelė. Morfotopų pasiskirstymas pagal sukultūrinimo pobūdį Vokės baseine
Sukultūrinimo Porajonių skaičius Plotas, km² Lietuvos teritorijos pobūdis dalis, % Pelkinis etnokultūrinis 3 290,1 0,4 kraštovaizdis
3.2. Hidrografinis tinklas
Pagal baseino plotą Lietuvoje upės skirstomos į keturias kategorijas [Teisės aktai: 2]: mažas (10−100 km²), vidutines (100−1000 km²), dideles (1000−10 000 km²) ir labai dideles – > 10 000 km². Vokės upės baseinas priklauso vidutinių upių kategorijai .
10 pav. Vokės baseino riba. Vokės intakai: Krempė (kairė pusė), Rudamina (dešinė pusė). Nuo ištakos iki Kaišialakių upės vaga reguliuota, plotis 18 – 23 m, gylis 1 – 1,4 m. Vidutinis nuolydis 1,47 m/km, vidutinis debitas žiotyse 8,58 m3 /s. Upė dalį vandens (vid. 3,25 m3 /s) gauna iš Merkio – Vokės kanalo.
Ties Mūrine Voke (9,4 km) ir ties Grigiškėmis (2,6 km) nuo žiočių įrengti Mūrinės Vokės (plotas 12 ha) ir Grigiškių (10 ha) tvenkiniai. Didžioji vagos dalis sureguliuota. Įsteigtas Vokės hidrografinis draustinis ir Vokės senslėnio šlaitų geomorfologinis draustinis (Karaliūnas, 1971).
11 pav. Vokės baseino hidrografinė schema: 1 - upė, 2 - ežeras, 3 - vandens matavimo plotas (Lietuvos upės, 2001).
Upės baseino plotas tiesiogiai susijęs su visais minimalų nuotėkį formuojančiais veiksniais. Baseino plotas yra integralinis morfologinių, hidrologinių ir hidrometeorologinių sąlygų rodiklis. Kuo didesnis upės baseinas, tuo didesnė visų minėtų sąlygų įvairovė ir, atvirkščiai, kuo mažesnis baseinas, tuo didesnė gali būti kurio nors veiksnio įtaka. Upių baseinai priima iškrentančius kritulius, bet kuri jų dalis tampa paviršiniu ar požeminiu nuotėkiu, o kuri tiesiog išgaruoja, jau priklauso nuo baseino sandaros.
Baseino riba 12 pav. Vokės baseinas padėtis aplinkinių upių baseinų kontekste
Gamtoje nuolat vyksta vandens apykaita. Šioje grandinėje krituliai yra pagrindinis vandens pajamų šaltinis ir kiekvienoje teritorijoje per daugiametį laikotarpį jie yra daugmaž pastovūs. Upių maitinime dalyvauja ne tik nuotėkio metu, bet ir anksčiau iškritę bei baseine sniego pavidalo ar gruntuose akumuliuoti krituliai. Krituliai filtruojasi į dirvožemius, papildo požeminius vandenis ir per juos maitina upes nuotėkio metu. Akumuliacinės baseinų savybės priklauso nuo hidrogeologinės baseinų sandaros, nuo litologinės dirvožemių sudėties: kai baseiną sudaro gerai vandenį sugeriantys smėliai, žvyrai, gargždai, upes nuolat ištisus metus maitina požeminis vanduo.
Upės baseine sutelpa ir kiti, minimalų nuotėkį sąlygojantys, paviršiaus fiziniai geografiniai veiksniai - miškai, pelkės, ežerai. Ir dažnai kuris nors iš jų pasirodo „įtakingesnis“ už kitus ar net patį baseino dydį. Vokės baseinas yra plačiame ir uždurpėjusiame Proneries - Promerkio slėnyje, į pietvakarius nuo Vilniaus. Upė prasideda Baltosios Vokės durpyne, iš Papio ežero. Baseino takoskyros ilgis - 115 km, plačiausia vieta - 31 km. Upės išilginis profilis yra aiškiai išgaubtos formos ir liudija apie tai, kad šia vaga upė naudojasi palyginti ne taip seniai. Ledyno tirpsmo vandenys plūdo ne tik iš dabartinio jos baseino, bet ir iš Neries aukštupio pietų kryptimi į Merkio senslėnį, priešinga dabartinei tekėjimo krypčiai. Jie ir suformavo plačiausią slėnį. Ledynams atsitraukus ir Neriai prasimušus dabartine vaga, Vokė pradėjo tekėti į šiaurę. Nuolydis aukštupyje iki Vaidotų k. nedidelis, vos 30 cm/km, tačiau per antrąją kelio pusę, per 19 km, Vokė nukrinta 48 m, ir vidutinis šio ruožo nuolydis - 2,5 m/km. Įdomu, kad Vokės intako Rudaminos ir šios intakų Petešos ir Juodės išilginiai profiliai yra įgaubtos formos. Greičiausiai jos savo tekėjimo krypties niekada nekeitė. Didžiausias Vokės intakas Rudamina surenka nuotėkį iš didesnės baseino dalies ( 296 km²). Jos baseino upių tinklo tankumas - 0,48 km/km². Baseino simetriškumas reiškiamas asimetrijos koeficientu S=(K-D) / (K+D), kur K- kairiosios baseino dalies plotas, D - dešiniosios baseino dalies plotas.
13 pav. Vokės upės baseinų augimo grafikas, upės asimetriškumas (Baltrušaitienė, Jablonskis, Lasinskas, 1975 m).
Asimetrijos koeficientų reikšmės svyruoja plačiose ribose. Vokės upės kairiosios baseino dalies plotas - 199 km², dešiniosios baseino dalies plotas - 374 km². Vokės upės baseino augimo schema rodo dešinę asimetriją apie - 0,305 km² (I. Baltrušaitienė ir kt., 1975). Pačiame žemupyje (nuo 9 km iki žiočių), nuolydis padidėja iki 3,4 m/km. Šiame ruože plaukiant prieš srovę vietomis laivelį reikia persivaryti: dėl stiprios priešpriešinės srovės ir gausių akmenų irtis neįmanoma. Čia vyksta vandens turizmo technikos varžybos. Išskyrus trijų jėgainių užtvankas ir stiprią srovę akmeningame žemupio bare, daugiau kliūčių nėra. Upės vaga pakankamai gili (0,5-1,5 m) ir plati (6-15 m). Nuo versmių iki 30 km upė reguliuota. Vokės, kuri maitinama Merkio aukštupio vandenų, nuotėkis per metus nedaug tepakinta. Apie 1930 m. ties Žagarine buvo iškastas Merkio - Vokės kanalas, ir Merkio aukštupio nuotėkis per Papio ež. nukreiptas į Vokę, kurios vandenį naudojo tais pat metais pastatytas Grigiškių popieriaus fabrikas. Vandens kiekį reguliavo dvi skydinės užtvankos: viena Merkyje, kita - už 30 m, kanalo pradžioje. Karo metu užtvankos buvo išgriautos. Griuvėsiai patvenkė Merkį.
14 pav. Merkio - Vokės kanalas
Merkio-Vokės kanalo debitas - 3,08 m3/s. Tiek padidėja Vokės debitas ir tiek pat sumažėja Merkio debitas žemiau Žagarinės. Merkio - Vokės kanalo plotis - 9-12 m, gylis - 2 m, krantai iki 1,5 m aukščio, apaugę juodalksniais. Vidutinis nuolydis 0,6 m/km, srovės greitis 0,2 m/s. Vandens debitas ties Žagarine: vidutinis 3,25 m, didžiausias 22,2 m/s. Kanalas iškastas per Baltosios Vokės pelkę. Baltosios Vokės durpynas pradėtas eksploatuoti pokario metais. Per kanalą nutiesti 3 tiltai: 2 aukšti, praplaukiami (Baltosios Vokės-Rūdninkų vieškelio ir durpyno glžk. ir 1 žemas gyvulių bandoms perginti. Merkio - Vokės kanalas ramiai įplūsta į seklų Papio ež. pietinį galą.
Ežero pakrantės žemos, pelkėtos, kraštovaizdis nykus. Ežeras skirtas Šalčininkų Ir Vilniaus medžiotojų ir žvejų draugijoms kultūrinei žuvininkystei. Vokės baseinas yra neežeringas (0,5 %). Iš viso jame yra 9 ežerai, kurie užima 236,3 ha plotą. Papis - ežeras pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje (ties sankirta su Vilniaus ir Trakų rajonais), apie 2 km į šiaurę nuo Baltosios Vokės, Rūdninkų girios šiauriniame pakraštyje, apsuptas Baltosios Vokės durpyno. Plotas 187 ha. Ilgis 2,8 km, plotis – iki 1,3 km. Ežeras seklus, jo didžiausias gylis – 1,6 m. Baseino plotas 48,1 km². Kranto linijos ilgis 7 km, krantai žemi. Į ežerą įteka Akva, iš ežero išteka Vokė (Neries kairysis intakas); ežeras priklauso Neries baseinui. Merkio -Vokės (Papio) kanalas jungia ežerą su Merkiu. Aplink ežerą pelkės dalis (durpynų) iškasta, tarša iš Papiškės, Baltosios Vokės kaimų (Visuotinė Lietuvių enciklopedija, 2005). Ežeras susidaręs senslėnio terasos duburyje. Papis pasiekęs senatvės būklę – užžėlęs vandens augmenija. Krantai žemi, pelkėti. Dugną dengia molinga klintis, sapropelingas dumblas (Tarybų Lietuvos enciklopedija, 1987. 301 psl.). Į ežerą įteka upės (Akla, Okva), išteka Neries intakas Vokė. Pietuose ežeras Papio kanalu sujungtas su Merkiu. Ežeras yra lyninio tipo (Aplinkos apsaugos agentūra, I dalis. Vilnius, 2009. 265 psl.). 1967 m. Papio ežeras paskelbtas ornitologiniu draustiniu. Čia saugoma migruojančių paukščių apsistojimo vieta, didžiųjų baublių, pievinių lingių perimvietės. Aplink ežerą įsikūrusios Papiškės, Pakrempė, Vairos ir Mikašiūnų sodai. Ežerėvardis Pãpis kildinamas nuo žodžio pãpas („krūtis, spenys, koks nelygumas, atsikišimas“). (A.Vanagas. 1981).
15 pav. Papio ežero planas (Paviršinių vandenų ištekliai. 1973)
Ilgutis - ežeras, anksčiau taip pat buvo žinomas kaip Lygainių ežeras – ežeras pietryčių Lietuvoje, Vilniaus rajone Gudelių, apie 7 km į vakarus nuo Keturiasdešimt Totorių. Ežeras yra Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje, 8 km į pietryčius nuo Lentvario, prie Vilniaus – Eišiškių plento. Kranto linija nelabai vingiuota, jos ilgis 5,3 m. Krantai žemi (išskyrus pietinį), pelkėti. Didžiųjų Lygainių ir Mažųjų Lygainių kaimų ribose, prie magistralinio kelio Vilnius - Varėna.
16 pav. Ilgučio ežero planas (Paviršinių vandenų ištekliai. 1973 m.)
Ežeras maitinamas gruntiniais vandenimis (karbonatiniais), tačiau jo vandens lygis labai (3,0 m) nuseko po to, kai 1962 metais rytinėje ežero pusėje už 3 km buvo nusausintos pelkės,
pažemintas kito (bevardžio) ežeriuko vandens lygis. Prieš pusę amžiaus šiaurinės ir vakarinės pakrantės užpelkėjo, apaugo makrofitais, krūmais, lapuočiais medžiais. Makrofitais stipriai užžėlusi ežero litoralė labai sekli, vandens gylis didelėje ežero dalyje tesiekia 1,0 - 1,2 m. Vidurinėje jo dalyje vandens gylis didžiausias. Ilgučio ežere slūgso didelis kiekis karbonatinio sapropelio. Didžiausias nustatytas sapropelio sluoksnio storis siekia 10,5 m, vidutinis 9,0 m. Įdomu, kad ežero pietvakarinėje dalyje (9 pav.) susiformavęs mišrus sapropelis. Jo spalva tamsiai pilka, juoda.
17 pav. Ilgučio ežero schema (UAB „Ežerėlis” atliktų Ilgučio ežero tyrimų ataskaita, 1992)
Karbonatinio sapropelio spalvos šviesiai ruda, rožinė, giliau net gelsva. Sapropelyje gausu kalcio (31 - 35 %), labai mažai fosforo, kalio, neturtingas ir azotu. Biogeninių medžiagų kiek daugiau mišriame sapropelyje (vakarinė dalis), tačiau jame mažiau kalcio (10 - 30 %).
1982 - 1994 metais iš Ilgučio ežero imtas sapropelis ir naudotas aplinkinių laukų tręšimui. Jo pietinės pakrantės 100 - 150 m pločio pagilintos iki 4,0 m. Šiaurinė ežero dalis, apie 30 ha, intensyviai dumblėja, būtina įvertinti vandens gylius, susikaupusio dumblo sluoksnio storį.
Ežero dugno nuosėdų ištirtumas neblogas, 1978 m. jį tyrė Respublikinis vandens ūkio projektavimo institutas, 1992 m. - UAB „Ežerėlis” . 2008 m. nustatytas dumblo kaupimosi
išvalytoje Ilgučio ežero dalyje greitis. Jis vidutiniškai siekė 0,4 cm per metus, o nuo ežero valymo pabaigos 1986 m., valytoje Ilgučio dalyje dumblo sluoksnis padidėjo iki 9 cm (Aplinkos apsaugos agentūra. Vilnius, 2009). Prie Ilgučio įsikūrę kaimai: Mažieji Lygainiai, Didieji Lygainiai, Gudeliai.
7 lentelė. Papio ir Ilgučio ežerų morfometriniai rodikliai
Nr. Rodiklis Papio ežeras Ilgučio ežeras
1 Koordinatės 54° 28′ 46.7″ N, 25° 7′ 57.2″ E 54° 33′ 50″ N, 25° 3′ 30″ E 54.479639°, 25.132556° 54.563889°, 25.058333°
2 Kodo numeris 58-16 58-9
3 Vieta Šalčininkų raj., Lietuva Vilniaus raj., Lietuva
4 Plotas 1,87 km² 0,822 km²
5 Vidutinis gylis 0,9 m. 2,74 m. 6 Didžiausias gylis 1,64 m. 8,1 m.
7 Vandens tūris 1723,4 tūkst. m³ 25522,7 tūkst. m³
8 Pratakumas 8,36% per metus 8% per metus
9 Baseino plotas 48,1 km² 6,9 km²
10 Nuotėkio norma 9,5 l/s iš km2 9,5 l/s iš km2
11 Altitudė 130,56 m. 146,16 m.
12 Ežeras priskiriamas seklių ežerų grupei seklių ežerų grupei
13 Įteka Okva, Papio kanalas
14 Išteka Vokė
Ežerų duomenys pateikiami ir ištirti 1969 m. sudaryta batimetriniame plane masteliu 1 : 5 000. Batimetrinį planą ištyrė ir sudarė vandens ūkio projektavimo institutas. Vokės upė, nors trumpa ir teka per keletą gyvenviečių, išlieka pakankamai „laukinė“ upė. Priskirta vidutiniškai vingiuotų upių grupei. Dažnai matyti vandens paukščių, daugiausia ančių, bei vandens gyvūnų – ūdrų ir vandens žiurkių, bei jų pakrantėse paliktų lukštentų kriauklių geldelių. Kadangi upė yra neilga, net ir po stipraus lietaus ji palyginus greitai išskaidrėja. Užtvanka su malūnu Mūrinėje Vokėje atsirado dar XIX a. Netoliese įsikūręs Vokės dvaro savininkas J. Tiškevičius, Lentvario dvare pastatęs vinių fabriką, tapo ir popieriaus pramonės
iniciatoriumi Vilniaus krašte – Mūrinės Vokės dvaro malūną 1887 m. rekonstravo į popieriaus fabriką. 1912 m. J. Tiškevičius fabriko modernizavimui iš Žemaitijos pasikvietė inžinierių mechaniką, hidrotechniką Grigą Kurecą. Greitai tapęs modernizuoto fabriko valdytoju ir labai sužavėtas čia esančių upių energija bei kitais privalumais, matydamas augančią popieriaus paklausą, G. Kurecas ėmėsi naujos ir jau daug didesnės įmonės statybos, kuri buvo pavadinta G. Kureco kartono fabriku, o 1923 m. metais gyvenvietei prie fabriko suteiktas Grigiškių vardas. Kurecas Grigiškių fabriką nuolat tobulino, ieškojo būdų kaip padidinti Vokės hidrotechninį pajėgumą. Tuo tikslu jis kanalu sujungė Merkį ir Vokę, pastatė dar vieną užtvanką bei įrengė 800 m ilgio akveduką, kurio liekanas važiuodami pro fabriką matote ir dabar. Grigiškių savininkas Vilniaus krašto visuomenę savo hidrotechniniais projektais bei to meto statybų mastais stebino net keliolika metų. Mūrinės Vokės fabrikas veikė iki 1964 m.
18 pav. Mūrinė Vokė užtvanka Dabartinė situacija. Čia yra statoma 300 kW galios mažoji hidroelektrinė, kurios statybos darbus baigti 2017 m. Planuojamų darbų metu numatoma padidinti statomos hidroelektrinės galingumą iki 500 kW, įrengiant papildomą 200 kW turbiną. Įrengus papildomą turbiną ir užbaigus hidroelektrinės modernizavimą bus sudarytos sąlygos įrengti žuvitakį vertingų lašišinių žuvų migracijai ir nerštui tvenkinio aukštutinėje dalyje bei Vokės upės aukštupyje (Aplinkos apsaugos agentūra. Dėl planuojamos ūkinės veiklos mūro Vokės hidroelektrinės ant Vokės upės galingumo padidinimas poveikio aplinkai vertinimo atrankos išvados, 2011).
Vokės baseino upių tinklą keitė ir žmogus. Jau anksčiau buvo minėta, kad Merkio aukštupio nuotėkis buvo nukreiptas į Vokę, pastačius popieriaus gamyklą Grigiškėse 1934 m. Upė iš tikrųjų plukdo žymiai daugiau vandens, negu surenka iš savo baseino. Grigiškių apylinkių pilkapių archeologiniai radiniai liudija, kad čia gyventa jau nuo akmens amžiaus. Grigiškių-Nevarų teritorijoje gyventojai kūrėsi apie V a. po Kristaus gimimo. Seniausiuose istoriniuose šaltiniuose Grigiškės vadinamos Vokė (pagal upės pavadinimą).
19 pav. Dalis užtvankos atitverta hidroelektrinės įrengimams įrengti (Apsaugos aplinkos agentūra)
Jo giminės vardu – Afendievičiais – ir buvo vadinamos Grigiškės. Grigiškių vardu vietovė pradėta vadinti tik nuo 1923 m. Grigiškių gyvenvietės pradžia siejama su popieriaus fabriko augimu. 1922 m. Grigorijus Kurecas, pasirinkęs fabriko statybai vietą Neries ir Vokės santakoje, nusipirko iš Valstybinių miškų direkcijos bei vietos gyventojų nenaudojamą žemės sklypą.
1922–1924 m. prie Vokės upės buvo statoma užtvanka ir kasamas kanalas. 1923 m. buvo pastatytas popieriaus fabrikas ir vandens jėgainė. 1925 m. pradėjo veikti kartono fabrikas, kurio gaminama produkcija tuo metu turėjo didelę paklausą. G. Kurecas pats kurdavo popieriaus gamybos įrenginius. 1926 m. pradėta antrojo, baltojo kartono, fabriko statyba. Tam tikslui darbininkai iškasė 500 m ilgio kanalą tarp Vokės ir Neries, pastatė didesnę užtvanką. 1928 m. Grigiškėse pradėtas statyti trečiasis popieriaus fabrikas. statyti trečiasis popieriaus fabrikas.
20 pav. Užtvanka Vokės žemupyje, prieš jai įtekant į Nerį, pastatyta dar praėjusio amžiaus pradžioje Senos mažųjų hidroelektrinių užtvankos Lietuvoje yra tapusios problema upėms, kuriose dėl klimato kaitos senka vanduo. Užtvanka su malūnu Mūrinėje Vokėje pastatyta XIX a. Malūnas 1887 m. rekonstruotas į popieriaus fabriką. Mūrinės Vokės fabrikas veikė iki 1964 m. Išlikę hidrotechnikos statiniai įrašyti į LR nekilnojamų kultūros vertybių registrą (unikalus kodas: 27469). 2010 m. buvo statoma 300 kW galios mažoji hidroelektrinė, elektros energijos gamybai panaudojant Vokės upės tranzitinį nuotėkį. Įrengus papildomą 200 kW turbiną ir užbaigus hidroelektrinės modernizavimą bus sudarytos sąlygos įrengti žuvitakį vertingų lašišinių žuvų migracijai ir nerštui tvenkinio aukštutinėje dalyje bei Vokės upės aukštupyje. Užtvankos ilgis 180 m, plotis 7,3 m. Skaičiuotinis debitas 92,5 m³/s. Užtvanka Vokės žemupyje, prieš jai įtekant į Nerį, pastatyta dar praėjusio amžiaus pradžioje. Grigiškėse, prie automagistralės Vilnius-Kaunas, esančią hidroelektrinę nuo 1996 metų eksploatuoja UAB „Hidromodulis“. Antra mažoji hidroelektrinė, veikianti Mūrinėje Vokėje, šios nedidelės upės vandenį stabdo keliolika kilometrų aukščiau jos vagoje.
Rudenį iš jūros Nerimi į Vokę atplaukia neršti lašišos. Tačiau kelis kartus per dieną Vokės žemupys už elektrinės taip nusenka, kad kartais jos dugne besimurkdančias neršiančias lašišas brakonieriai gaudo rankomis. Upę tada galima perbristi. Šiuo metu Vokės žemupyje prie Neries itin gausu neršti atplaukiančių lašišų bei šlakių. Prieš beveik dešimtmetį į Vokės upę tarp Grigiškių ir Mūrinės Vokės buvo įleista pirmieji apie 50 tūkst. šlakių ir lašišų jauniklių. Vėliau keletą kartų jų jauniklių į šią upę įleista dar po tiek pat. Išplaukusios į jūrą žuvys užaugo ir dabar Nerimi grįžta į gimtąsias vietas neršti. Mūrinės Vokės tvenkinys - tvenkinys vakarinėje Vilniaus miesto dalyje, Mūrinėje Vokėje, susidaręs pastačius užtvanką per Vokės upę. Tvenkinys užima 54°38′50″ šiaurės platumos ir 25°7′10″ rytų ilgumos teritoriją. Tvenkinys yra Neries mažųjų intakų (su Nerimi) baseine, 9,7 km atstumu nuo Vokės žiočių, jo hidrologinis numeris 12050200. Tvenkinio plotas – 10,6 ha. Kranto linijos ilgis – 2,21 km, kilmė dirbtinė, vidutinis gylis – 1,6 m, didžiausis gylis – 2,8 m. Tvenkinys yra saugomų ir globojamų žuvų migracijos kelyje, Vokės upė žemiau tvenkinio patenka į Vokės hidrografinį draustinį. Ilgis – 0,86 km, plotis iki 0,19 km. Rytinėje pakrantėje auga miškelis. Aplinkui plyti pievos ir krūmynai. Tvenkinio užtvanka eina kelias Trakai – Lentvaris – Mūrinė Vokė.
21 pav. Mūrinės Vokės tvenkinys nuo užtvankos pusės
4. Vokės upės baseino hidrografinio tinklo kaita XX a. Vokės baseine melioracijos darbai pakeitė hidrografinį tinklą. Keitėsi natūralių upių, daugiausia mažųjų upių ilgiai. Daugelis mažųjų upelių (L < 10 km), kurių hidrografiniai rodikliai ypač svarbūs kompleksiniam vandens resursų panaudojimui, hidrografiškai dar visai netirti. Melioruojant žemes XX a. pradžioje didžiausias dėmesys buvo skiriamas upių ir upelių reguliavimui bei nuvedamųjų griovių kasimui. Buvo stengiamasi, kad kiekvienas melioruojamas ūkis turėtų savą vandens surinktuvą – sureguliuotą upelį ar iškastą griovį (Lietuva skaitmenimis..., 1929; Čeičys, 1970). Tarpukariu Lietuvoje buvo sureguliuota vagų ar griovių papildomai daugiau kaip 19 tūkst. km, nusausinta dar 469 570 ha žemių, iš jų 11 813 ha drenažu. Iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje iš viso buvo nusausinta 487 200 ha žemių ir iškasta 19 437,3 km griovių (Žemės..., 1938; Murauskas, 1994). Plačiausi tarpukario melioracijos darbai buvo atlikti ir Vokės baseine, kuriuose iškasta nuo 4,6 ha iki 79,2 ha kanalų ir sureguliuota daugiau kaip 95,5 ha upių. Tuo metu daugiausia buvo iškasta griovių ir kanalų - 112,3 km (34.6 %) teritorijoje. Melioracijos instituto Vandens išteklių skyriuje buvo parengta metodika vandens debitams skaičiuoti, rekomendacijos tvenkinių vandens kokybei prognozuoti, apsauginių juostų sudarymo metodika ir kt. (Murauskas, 1994). Melioracijos griovių ilgis turėjo įtakos ir bendram Lietuvos hidrografinio tinklo tankiui. Nagrinėjant bendrą Vokės baseino visos teritorijos melioracijos griovių ilgį akivaizdu, jog jis sparčiai didėjo. 1891 metais griovių buvo 25,6 km, 1935 m. – 106,4 km, 1950 m. – 155,2 km, 1984 m. – 213,6 km, o 2017 m. – 287,9 km. Tokį griovių tinklo kaitą lėmė ir mažų natūralių upelių vagų pagilinimas, paplatinimas ir ištiesinimas, kuomet jie tapo melioracijos grioviais. Taip sureguliuotų upelių ilgis pasiekė 95,5 kilometrų. Melioracinės sistemos skirstomos į sausinimo ir drėkinimo. Įvertinant tai, kad natūralių upių ir ežerų plotai per XX amžiaus antrą pusę ženkliai sumažėjo iki 22 %, galima teigti, kad sausinimo sistemų įrengimas labiausiai keitė aplinką. Sausinimo sistemos būna atvirosios (vanduo surenkamas grioviais ir vagomis), uždarosios (požeminiu drenažu) ir mišriosios (grioviais ir drenažu). Lietuvoje dauguma sistemų yra uždarosios arba mišriosios. Jos susideda iš keturių pagrindinių dalių: reguliuojančiosios (drenažo sausintuvai ir (ar) paviršinio sausinimo grioviai), nuvedamosios (drenažo rinktuvai ir nuvedamieji bei surenkamieji grioviai), priimamosios (upės, upeliai, tvenkiniai, ežerai) ir apsauginės (apsauginiai grioviai ir drenos, pylimai). Kiekviena iš jų gali būti skirtingai pertvarkyta užmirkusiems plotams ir natūraliam drėgmės režimui atkurti, priklausomai nuo to, kur ir kokių šlapynių reikia (Kilkus, K. (1992).
4.1. Hidrografinio tinklo pokyčiai 1891 - 1935 m.
Skirtingo laikotarpio topografiniuose žemėlapiuose lyginta upių baseinų plotų, vandens tėkmių, vandens telkinių, pelkių ir griovių plotų kaita (21 pav.) Topografinių žemėlapių̨ ir erdvinių duomenų̨ analizė rodo, kad per šimtmetį Vokės upių baseino plotas itin stipriai pakito vandentėkmių tinklas bei natūralių, sureguliuotų ir dirbtinių vagų santykis.
22 pav. Vokės upės baseino hidrografinis tinklas 1891 m.
Nagrinėjamame laikotarpyje vyravo natūralios upių vagos, jos sudarė net 82 % visų vagų. Sureguliuotų upių vagų buvo apie 7 %, griovių - apie 11%. Vokės baseino upių tinklo tankumas pakito mažai – nuo 0,37 iki 0,35 km/km2. Tačiau labai išaugo griovių tinklo tankumas – nuo 0,04 iki 0,50 km/km2. Tiek upių, tiek griovių tinklo tankumas Vokės upės baseine yra gerokai žemesnis už vidutinį (atitinkamai 0,69 ir 0,99 km/km2). Tokį skirtumą lemia geomorfologinės baseino sąlygos – Pietryčių Lietuvoje dėl vyraujančių smėlingų gruntų hidrografinis tinklas yra rečiausias šalyje. Tuo metu baseine buvo 12 ežerų, kurie užėmė 343,1 ha plotą, tvenkinių – buvo 25 (52,3 ha plotą) kūdros buvo 31 visoje Vokės upės baseino teritorijoje.
4.2. Hidrografinio tinklo pokyčiai 1935 - 1950 m.
Jau nuo 1935 m. intensyviai vyko pokyčiai. Natūralių upių vagų sumažėja apie > 20 %, sureguliuotų upių vagų padidėjo apie < 2 %. Dėl XX a. pradėtos pašlapusių žemių melioracijos upių aukštupiuose buvo sukurtas papildomas kanalų tinklas.
23 pav. Vokės upės baseino hidrografinis tinklas 1935 m.
Grioviai ir kanalai, skirtingai negu sureguliuotos upių vagos, yra naujai sukurtos(dirbtinės) šlapynės. Šių šlapynių pertvarkymas, lėtinant vandens apytaką ir sukuriant anoksines sąlygas, yra viena iš efektyviausių biogeninių ir organinių medžiagų nuotėkio iš baseino mažinimo priemonių. Griovių hidraulinis pralaidumas gali mažėti ir natūraliai. Netvarkomi grioviai užnešami, nuošliaužos, šlaitų, erozija keičia vagą, vaga užauga medžiais, krūmais ir žolėmis. Šiame tyrime dirbtinių vandentėkmių pasiskirstymas buvo analizuojamas naudojant Lenkiški 1:25 000 mastelio 1932-1937 m. topografiniai žemėlapiai (lenkų k.) Taip pat buvo apskaičiuotas griovių pasiskirstymas. Taip buvo apskaičiuota, kad griovių vagų paviršiaus plotas sudaro 106, 4 km., arba 20 % baseino teritorijos. Taigi apskaičiuotas griovių vagų paviršiaus plotų erdvinis pasiskirstymas
atspindi griovių tinklo teritorinę skaidą. Atsirado kanalus. Buvo apskaičiuoti: ežerų - 12 vnt., tvenkinių - 25 vnt., kūdros padidėjo apie > 57 %, atsirado užlietį karjerų - 5 vnt. 4.3. Hidrografinio tinklo pokyčiai 1950 - 1984 m.
Natūralių upių vagų sumažėja apie > 12 %, sureguliuotų upių vagų padidėjo apie < 4 %, griovių - apie > 10 %, kanalai - > 0,7 %. Ežerų sumažėjo - 11 vnt., tvenkinių mažia - 18 vnt., bet kūdros padidėjo apie > 18 %.
24 pav. Vokės upės baseino hidrografinis tinklas 1950 m.
4.4. Hidrografinio tinklo pokyčiai 1984 - 2017 m.
Atlikti tyrimai parodė, kad per paskutinį dešimtmetį vyko dideli pokyčiai: natūralių upių vagų sumažėja iki 22 %, griovių padidėjo iki 287,9 km., kanalų iki > 2,8 km., tvenkinių iki > 189 ha., kūdros virš > 50 %, užlietį karjerų iki > 38 ha.
25 pav. Vokės upės baseino hidrografinis tinklas 1984 m.
Penktas tyrimas buvo sudarytas su georeferencinių duomenų bazių GDB10 LT, kuri apima platų georeferencinių duomenų spektrą: administarcines ribas, geodezinio pagrindo punktus, vietovardžius, vandentėkmes, žemėnaudas, infrastrutūros tinklus (keliai, geležinkeliai, elektos tiekimo linijos) ir kita. Tačiau šioje monografijoje svarbiausi yra šlapynių duomenys, kuriuos verta paanalizuoti detaliau. (Povilaitis, Taminskas, Gulbinas, Linkevičienė, Pileckas,2011). Ypač padaugėjo kūdrų gyvenamosiose vietovėse. Tai pat kagangi baseinas yra šalia augančiu Vilniaus miesto, buvo įrenkta nemažai smėlio ir žvyro karjerų, kuriose taip pat farmuojasi nauji vandens telkiniai.
26 pav. Vokės upės baseino hidrografinis tinklas 2017 m.
5. Vokės upės baseino hidrografinio tinklo kaitos priežastys
Upių baseinų pokyčių reikšmė, priežastingumas, grioviai, telkiniai, vandens ištekliai. Vokės upės baseinų tvenkinių didėjimas. Tvenkiniai naudojami kultūriniams ir buitiniams reikalams, žuvininkystei, žemės drėkinimui, hidroenergetikai, pramonę ir miestus aprūpinti vandeniu bei sanitarinėms sąlygoms pagerinti. Didesni tvenkiniai dažniausiai skiriami žuvininkystei ir laukams drėkinti.
27 pav. Ežerų, tvenkinių ir užlietų karjerų skaičiaus kaita Vokės upės baseine 1891 - 2017 m.(vnt.)
Vokės baseino ežeringumas per nagrinėjamą laikotarpį sumažėjo nuo 0,59 iki 0,41 %, o ežerų skaičius – nuo 12 iki 9. Trys nedideli ežerai išnyko sovietmečiu dėl melioracijos. Taip pat pastebimas likusių ežerų ploto sumažėjimas, kurį daugiausia lėmė eutrofikacija, nes baseine telkšantys ežerai yra seklūs. Mažą baseino ežeringumą vėlgi lėmė geomorfologiniai teritorijos ypatumai. Pažymėtina, kad GDR10LT ir kituose šaltiniuose nurodomas mažesnis ežerų skaičius – vos 6. Taip yra dėl to, kad 3 maži natūralūs ežerėliai klaidingai priskiriami prie kūdrų.
28 pav. Vandens telkinių skaičiaus kaita Vokės upės baseine 1891 - 2017 m. (vnt.) Per nagrinėjamą laikotarpį labai išaugo dirbtinių vandens telkinių skaičius ir plotas. Tvenkinių padaugėjo nuo 25 iki 51, o jų plotas išaugo nuo 52,3 iki 188,9 ha. Taip pat labai stipriai išaugo kūdrų skaičius (nuo 31 iki 1211) bei plotas (nuo 4,6 iki 79,2 ha).
29 pav. Vandens telkinių ploto kaita Vokės upės baseine 1891 - 2017 m. (ha)
30 pav. Vandens telkinių ploto kaita pagal kategorijas Vokės upės baseine 1891 - 2017 m. (ha)
Kitas vandens talpyklų tipas – kūdros. XIX a. jos buvo kasamos dvarų parkuose ir naudotos tiek žuvivaisos, tiek rekreacijos tikslams. Pasikeitus ūkinei veiklai, XX a. viduryje kūdrų padaugėjo. Daugelyje kaimų ir vienkiemių buvo iškastos nedidelės kūdros, ypač daug jų buvusiose pašlapusiose tarpukalvinėse daubose ir duburiuose.
31 pav. Kūdrų skaičiaus kaita Vokės upės baseine 1891 - 2017 m. (vnt.)
Lyginant laikotarpius, didžiausi pokyčiai nustatyti 1950-1984 m. Šio laikotarpio metu vyko intensyvi melioracija ir durpių gavyba, buvo įrengiami didesnio ploto tvenkiniai, kas lėmė itin didelius hidrografinio tinklo pokyčius.
32 pav. Vandentėkmių ilgio kaita Vokės upės baseine 1891 - 2017 m. (km) Atkūrus Nepriklausomybę upių ir griovių tinklas beveik nepakito, tačiau labai išaugo kūdrų skaičius, taip pat imta eksploatuoti nemažai naujų smėlio ir žvyro karjerų, kuriuose taip pat formuojasi nauji vandens telkiniai.
33 pav. Vandentėkmių ilgio pasiskirstymas pagal kategorijas kaita Vokės upės baseine 1891-2017 m. (%)
Išvados
1. Nagrinėjamo laikotarpio metu dėl žmogaus veiklos pasikeitė Vokės upės baseino pietinė riba. Iki Pirmojo pasaulinio karo ties Baltąja Voke plytėjo didelė natūrali takoskyrinė pelkė. XX amžiuje, įrengus melioracines sistemas, iškasus Merkio-Vokės kanalą ir eksploatuojant durpynus, Baltosios Vokės pelkė ir aplinkinės teritorijos buvo nusausintos, suformuotas griovių ir kitų hidrotechninių įrenginių tinklas, dėl to Merkio ir Vokės baseinų riba šiek tiek pakito. Dabartinis Vokės baseino plotas, patikslintas pagal hidrografinį tinklą, reljefo modelį bei topografinius žemėlapius, sudaro 57 964 ha. 2. Vokės upės baseinas yra Nemuno baseino ir Neries mažųjų intakų pabaseinio dalis. Rytinę baseino dalį sudaro aukštai iškylantis (iki 200-260 m absoliutinio aukščio) priešpaskutinio apledėjimo Medininkų kalvynas, o vakarinę dalį užima gerokai žemesnė (150-165 m absoliutinio aukščio) fliuvioglacialinė Pietryčių lyguma, kurią šiaurės-pietų kryptimi skrodžia platus terasuotas 20-40 m santykinio gylio Vokės senslėnis. Šios trys baseino dalys skiriasi reljefu, dirvožemiais, augalijos, kraštovaizdžio ir hidrologinėmis ypatybėmis. Aukščiausia baseino vieta – rytiniame paribyje esanti Žybartonių kalva (293,6 m), tik 20 cm nusileidžianti aukščiausiai šalyje Aukštojo kalvai. Žemiausia baseino vieta – Vokės įtekėjimas į Nerį, esantis 76,45 m absoliutiniame aukštyje. Taigi, absoliutinio aukščio skirtumas šiame santykinai nedideliame baseine sudaro net 217,15 m. Vokės baseinas pasižymi dideliu miškingumu (42,6 %) ir užstatytų teritorijų plotu (10,9 %), dar 3 % užima keliai ir geležinkeliai. Baseine ryškiai matomi teritoriniai žemėnaudos skirtumai: šiaurinėje dalyje (Vilniaus mieste ir priemiesčiuose) itin gausu užstatytų teritorijų ir tankus infrastruktūros tinklas, o miškų daugiausia pietinėje baseino dalyje. 3. Per nagrinėjamą laikotarpį Vokės baseine itin stipriai pakito vandentėkmių tinklas bei natūralių, sureguliuotų ir dirbtinių vagų santykis. Natūralių upių vagų sumažėjo 1,84 karto, o sureguliuotų upių vagų padaugėjo 5,5 karto. Jeigu 1899 m. natūralios upių vagos sudarė net 82,1 % visų vandentėkmių ilgio, tai 2017 m. jos tesudarė 21,6 %. Tuo tarpu sureguliuotos upių vagos 1899 m. sudarė vos 7,2 % visų vagų ilgio, o 2017 m. jau 19,4 %. Dėl intensyvios melioracijos ir durpynų naudojimo labai išsiplėtė (nuo 26 iki 291 km) griovių ir kanalų tinklas. Šiuo metu grioviai jau sudaro didesnę visų vagų dalį (59,0 %), pagal ilgį gerokai lenkdami upes. 4. Vokės baseino upių tinklo tankumas pakito mažai – nuo 0,37 iki 0,35 km/km2. Tačiau labai išaugo griovių tinklo tankumas – nuo 0,04 iki 0,50 km/km2. Tiek upių, tiek griovių tinklo tankumas Vokės upės baseine yra gerokai žemesnis už vidutinį (atitinkamai 0,69 ir 0,99 km/km2). Tokį skirtumą lemia geomorfologinės baseino sąlygos – Pietryčių Lietuvoje dėl vyraujančių smėlingų gruntų hidrografinis tinklas yra rečiausias šalyje.
5. Vokės baseino ežeringumas per nagrinėjamą laikotarpį sumažėjo nuo 0,59 iki 0,41 %, o ežerų skaičius – nuo 12 iki 9. Trys nedideli ežerai išnyko sovietmečiu dėl melioracijos. Taip pat pastebimas likusių ežerų ploto sumažėjimas, kurį daugiausia lėmė eutrofikacija, nes baseine telkšantys ežerai yra seklūs. Mažą baseino ežeringumą vėlgi lėmė geomorfologiniai teritorijos ypatumai. Pažymėtina, kad GDR10LT ir kituose šaltiniuose nurodomas mažesnis ežerų skaičius – vos 6. Taip yra dėl to, kad 3 maži natūralūs ežerėliai klaidingai priskiriami prie kūdrų. 6. Per nagrinėjamą laikotarpį labai išaugo dirbtinių vandens telkinių skaičius ir plotas. Tvenkinių padaugėjo nuo 25 iki 51, o jų plotas išaugo nuo 52,3 iki 188,9 ha. Taip pat labai stipriai išaugo kūdrų skaičius (nuo 31 iki 1211) bei plotas (nuo 4,6 iki 79,2 ha). 7. Lyginant laikotarpius, didžiausi pokyčiai nustatyti 1950-1984 m. Šio laikotarpio metu vyko intensyvi melioracija ir durpių gavyba, buvo įrengiami didesnio ploto tvenkiniai, kas lėmė itin didelius hidrografinio tinklo pokyčius. Atkūrus Nepriklausomybę upių ir griovių tinklas beveik nepakito, tačiau labai išaugo kūdrų skaičius, taip pat imta eksploatuoti nemažai naujų smėlio ir žvyro karjerų, kuriuose taip pat formuojasi nauji vandens telkiniai.
Literatūra
1. Aplinkos apsaugos agentūra. (2009). Restauruotinų Lietuvos ežerų nustatymas ir preliminarus restauravimo priemonių parinkimas šiems ežerams, siekiant pagerinti jų būklę. Galutinė ataskaita I dalis. Vilnius. 2. Aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje. Informacinis biuletenis Nr. 3. (1992). Vilnius. 3. Aplinkos ministerija, Hidrografinio tinklo tarnyba, (1998). Tvenkinių katalogas. Kaunas. 4. Basalykas A. (1958). Lietuvos TSR fizinė geografija, I d. Vilnius. 5. Basalykas, A. (1977). Lietuvos TSR kraštovaizdis. V., Mokslas: 16-25. 6. Basalykas A. (1965). Lietuvos TSR fizinė geografija. II d. (fiziniai geografiniai rajonai), Vilnius. 7. Basalykas A., (1956). Lietuvos upės. Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Vilnius. 8. Baltrūnas V., Valiūnas J., Zuzevičius A. (2003). Trakų istorinio nacionalinio parko geologiniai hidrogeologiniai ypatumai. Trakų istorinis nacionalinis parkas UNESCO Pasaulio paveldo sąrašuose poreikis ir galimybės (konferencijos pranešimų tezės). Trakai. 9. Baltrušaitienė I., Jablonskis J., Lasinskas M. (1975). ‘‘Pietryčių Lietuvos hidrografija’’ LTSR mokslų akademija fizikinių - techninių energetikos problemų institutas. Vilnius. 10. Česnulevičius A. (1999). Morfolmetrinė Lietuvos reljefo struktūra. Vilnius. 11. Česnulevičius A. (2010). Geomorfologija. Vadovėlis. Vilnius. 12. Česnulevičius A., Paukštė M., Veteikis D. ir kt. (1998). Lietuvos upių krantų inventorizacija (ataskaita). Vilnius. 13. Eitmanavičius S. (1992). Trakų nacionalinis parkas: hidrogeologija ir ekologija. Geologijos akiračiai 4, 46-49. 14. Garunkštis A., (1956). Dėl glacigeninių rininio tipo formų Lietuvos TSR teritorijoje išsidėstymo bei kilmės. Lietuvos TSR MA darbai, B2, 8-15. 15. Jablonskis J. (1964). Lietuvos TSR upių vandens ir energetiniai resursai (disertacija). Lietuvos TSR MA Energetikos ir elektrotechnikos institutas. Kaunas. 16. Jablonskis J., Gaigalas K., Simuiškaitė I. (1975). Pietryčių Lietuvos hidrografija (Upės). Vilnius. 17. Jablonskis, J., Janukėnienė, R. (1978). Lietuvos upių nuotėkio kaita. Vilnius. 18. Jablonskis J., Lasinskas M. (1962). Lietuvos TSR upių kadastras (debitai, nuolydžiai, galingumai). III d.. Vilnius. 19. Juozapaitis, A. (1964). Lietuvos TSR upių minimalių debitų nustatymas.Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos m. t. instituto Informacinis biuletenis , 7, 86-93.
20. Gailiušis B., Jablonskis J., Kovalenkovienė M. (2001). Lietuvos upės :hidrografija ir nuotėkis. Lietuvos energetikos institutas. Kaunas. 21. Kilkus, K. (1992). Upės ir žmonės. Vilnius. 22. Kilkus K., Stonevičius E. (2011). Lietuvos vandenų geografija. vadovėlis. Išleido Vilniaus universitetas. Vilnius. 23. Kolupaila S. (1935). Apie upių ilgį ir jo matavimus. ‘‘Mūsų žinynas’’, Nr. 125. 24. Kolupaila S. (1924). Lietuvos hidrografija, I (Lietuvos upių baseinai), Kaunas. 25. Karaliūnas S. (1971). Vokės vardas. ‘’Mūsų gamta’’, Nr.10. 26. Kudaba Č. (1963). Trakų apylinkės. ‘‘Mokslas ir gyvenimas’’, 5. 27. Lasinskas, M. (1994). Lietuvos upių nuotėkio tyrimai. Kaunas. 28. Lasinskas M., Macevičius J., Jablonskis J. (1959). Lietuvos TSR upių kadastras, I d. (upių ilgiai ir baseinų plotai). Vilnius. 29. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba. (2011). www.meteo.lt. 30. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymas „Dėl paviršinių vandens telkinių, kuriuose gali gyventi ir veistis gėlavandenės žuvys, apsaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ 2005 m. gruodžio 21 d. Nr. D1-633 (2006). Valstybės Žinios Nr. 5-159. 31. Lietuvos Respublokos kraštovaizdžio erdvinės struktūros įvairovės ir jos indentifikavimo studija (I ir II dalys). (2013). Vilnius. 32. Lietuvos TSR atlasas (1981). Maskva. Lietuvos nacionalinis atlasas. I tomas, Vilnius 33. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. (1963). Vilnius. 34. Macevičius J. (1969). Lietuvos upių hidrologinių charakteristikų skaičiavimo metodai. Kaunas. 35. Minkevičius, V. (1992). Upės krantų kitimai 1980-1991 metais. Geodinaminiai procesai Neries vidurupio slėnyje (p. 24-37). Vilnius. 36. Macevičius J., Losinskis J. (1949). Lietuvos upių baseinų plotai. Fizikos - technikos instituto ataskaita (rankraštis), Kaunas. 37. Povilaitis A., Taminskas J., Gulbinas Z., Linkevičienė R., Pileckas M. (2011). Lietuvos šlapynės ir jų vandensauginė reikšmė. Vilnius.
38. Stankus J. (2005). Visuotinė lietuvių enciklopedija.Vilnius.
39. Visuotinė lietuvių enciklopedija. (2005). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vilnius. 40. Булаков А.Г. (1971). Водный баланс речных водосборов. Ленинград. 41. Гидрологические сведения по рекам и озерам Литовской ССР 1933-1944. (1950). Ленинград. 42. http://vanduo.gamta.lt/files/REST%20EZERU%20GALUTINE%20ATASKAITA%20I %20dalis.pdf
Alesia Romanovskienė Vokės upės baseino hidrografinio tinklo kaitą XX a. Magistro darbas Santrauka
Darbe nagrinėjamo laikotarpio metu dėl žmogaus veiklos pasikeitė Vokės upės baseino pietinė riba. Iki Pirmojo pasaulinio karo ties Baltąja Voke plytėjo didelė natūrali takoskyrinė pelkė. XX amžiuje, įrengus melioracines sistemas, iškasus Merkio-Vokės kanalą ir eksploatuojant durpynus, Baltosios Vokės pelkė ir aplinkinės teritorijos buvo nusausintos, suformuotas griovių ir kitų hidrotechninių įrenginių tinklas, dėl to Merkio ir Vokės baseinų riba šiek tiek pakito. Darbe naudojant GIS programinę įrangą ir naujausius bei detaliausius erdvinius duomenis buvo nustatytas Vokės baseino plotas užima 57 964 ha. Jos sudaro 22 % natūralių upių vagų, 19 % sureguliuotų upių vagų, 59 % griovių ir kanalų. Nustatyta kad 1899 m. natūralios upių vagos sudarė net 82,1 % visų vandentėkmių ilgio, tai 2017 m. jos tesudarė 21,6 %. Tuo tarpu sureguliuotos upių vagos 1899 m. sudarė vos 7,2 % visų vagų ilgio, o 2017 m. jau 19,4 %. Vertinant Vokės baseino ežeringumas per nagrinėjamą laikotarpį sumažėjo nuo 0,59 iki 0,41 %, o ežerų skaičius – nuo 12 iki 9. Trys nedideli ežerai išnyko sovietmečiu dėl melioracijos. Taip pat pastebimas likusių ežerų ploto sumažėjimas, kurį daugiausia lėmė eutrofikacija, nes baseine telkšantys ežerai yra seklūs. Mažą baseino ežeringumą vėlgi lėmė geomorfologiniai teritorijos ypatumai. Per nagrinėjamą laikotarpį labai išaugo dirbtinių vandens telkinių skaičius ir plotas. Tvenkinių padaugėjo nuo 25 iki 51, o jų plotas išaugo nuo 52,3 iki 188,9 ha. Taip pat labai stipriai išaugo kūdrų skaičius (nuo 31 iki 1211) bei plotas (nuo 4,6 iki 79,2 ha).
Darbo apimtis ir struktūra: 52 psl. teksto, 33 paveikslų, 7 lentelės, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis. Prasminiai žodžiai: Vokė, upė, baseinas, hidrografinis tinklas, kaita, XX amžius
Alesia Romanovskienė Chenges in hydrographic network of the Vokė River basin over the 20th century Master‘s thesis Summary
This study analizes flood during the period under review, the southern boundary of the Vokė river basin has changed due to human activities. Before the First World War, a large, natural, swampy marsh was buried along the White Vokė. In the 20th century, with the installation of melioration systems, the Merkio-Vokė canal harvesting and the operation of peat bogs, the White Vokė swamp and surrounding areas were drained, a network of ditches and other hydrotechnical equipment was formed, thus the boundary of Merkis and Vokė slightly changed. In the work using GIS software and the latest and most detailed spatial data, the water catchment area of the Vokė basin was 57,964 ha. They account for 22% of natural riverbeds, 19% of regulated riverbeds, 59% of ditches and canals. It was determined that in 1899 Natural riverbeds made up 82.1% of the total length of the watercourses, in 2017 they accounted for 21.6%. Meanwhile, the riverbeds were reconstructed in 1899. amounted to just 7.2% of the total length of the thieves, and in 2017, already 19.4%. In the assessment of the lake Vokė basin during the period under consideration decreased from 0.59 to 0.41% and the number of lakes from 12 to 9. Three small lakes disappeared during the Soviet times due to land reclamation. The decrease in the area of the remaining lakes is also noticeable, mainly due to eutrophication, as the lakes shrinking in the basin are shallow. The geomorphological features of the territory were again caused by the small basin lakeside. During the period under consideration, the number and area of artificial water bodies has increased significantly. Ponds increased from 25 to 51, and their area increased from 52.3 to 188.9 hectares. The number of peat (from 31 to 1211) and area (from 4.6 to 79.2 ha) also increased very strongly. Thesis volume and structure: 52 pages of text, 33 figures, 7 tables, summary in Lithuanian and English. Keywords: Vokė River, basin, catchment, hydrographic network, changes, 20th centur