LIETUVOS TSR AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ MOKSLO DARBAI, KALBOTYRA, IV, 1962
KAI KURIE RYTINIŲ LIETUVIŲ KALBOS TARMIŲ FONETIKOS DALYKAI
Ž. URBANAVIČIŪTĖ
I. Priebalsio l kietinimas lietuvių kalbos tarmėse1
a) Priebalsio l kietinimas žodžio viduryje Priebalsio / kietinimas prasideda pačiame rytiniame Lietuvos pakraštyje ir baigiasi vidurio aukštaičiuose. Šio kietinimo priežastys nėra galutinai nusta tytos. Nuomonės labai įvairios2. Tačiau tikras dalykas, kad šis / kietinimas yra senas reiškinys. Priebalsis / kietinamas prieš balsius e, ė ir ę: ladas, lėkt, sdulu. Kai kuriose s vietose kietinama prieš priebalsį, jei po jo eina minėtieji balsiai: kalbėt, kaln&lis. Visame plote vienodai kietinamas / žodžio viduryje prieš e (kirčiuotą ir nekirčiuotą): ladas, l&ka, Idsa; laku, ladai, gėlasis, pelanai. Biržuose, Pasvalyje, Linkuvoje dėl galūnių trumpėjimo tariama: lads, iLk, las; lak, lade, gelažš, pe lam. Išsiskiria tik rytų dzūkai (į šiaurę nuo Daugėliškio): Ikdas, aveUs. Beveik vienodai kietėja / ir prieš kirčiuotą ė: kle'tis, lėki, plėši. Naujai tar mėje atsiradusiuose žodžiuose l minkštas: lėkšte, daug kur taria lotas, nes šis žodis rytiečiams naujas. Adutiškyje (Švenčionių raj.) sako: laki, kldcis, pldšS. Priebalsio / prieš ę žodžio viduryje yra labai mažai pavyzdžių. Linkuvos rajone vartojamas žodis sklęsti, kurį žmonės taria sklSsi, ir Biržų rajone tas pats žodis tariamas sklisi. Linkuvoje toks šio žodžio virtimo kelias: sklensti> sklans- ti > sklbnši > sklbli. Veiksmažodžių šaknyse prieš en, kur vyksta šaknies balsių kaita, / nesukie- tėja ir dvigarsis en beveik visur lieka sveikas: slenka, lenda. Tik Ignalinos ir Šven čionėlių rajonuose dvigarsis en > in : linda „lenda", kur lindi „kur lendi".
1 Darbas skaitytas Vilniaus Valstybinio pedagoginio instituto SMD konferencijoje 1959 m. Medžiagą / kietinimui, be straipsnio autorės, rinko VVPI SMD Lietuvių kalbos dialektologijos sekcijos nariai: P. Ketinaitė, Z. Margenytė, I. Šarmavičiūtė, A. Stunžė- naitė, A. Sugintaitė. Straipsnyje aprašomas / kietinimas rytų aukštaičių ir rytų dzūkų plote. 2 Archivum Philologicum, IV, 1933, 23 psl.; VI. Grinaveckis, Lietuvių kal bos tarmių tyrinėjimas Tarybų valdžios metais, Vilniaus Valstybinio pedagoginio insti tuto Mokslo darbai, XI t., 1960, p. 35; J. Kardelytė, Linkmenų tarmės fonetika, Kalbotyra II, V., 1960, p. 26, 28.
151 Nekirčiuotas ė po l tariamas įvairiai: ė ir a. Anykščiai, Ukmergė, Kavars kas, Utena, Rokiškis, Širvintos, Molėtai, Kupiškis ir Vabalninkas sako lakaū, slants, glabis, klatela3. Beveik visas šis plotas yra žalinir.kai arba žadininkai. Jie nekirčiuotame skiemenyje e taria kaip e: sedii, pedilis. Tas pat e buvo ir po /: *lekaū, *slenis. Dėl / kietėjimo e > a: kaip ledas > Iddas, taip *lėkaū > lakaū. Kitur (Biržai, Pasvalys, Troškūnai, Linkuva, Joniškis, Ignalina, Ramyga la, Šeduva) sako lėkaū || lėku, slėnis || slėnis. Nevienodai tariamas / prieš en žodžio viduryje: lunta ir linta. Patys ryčiausi lietuviai (rytų dzūkai ir rytų aukštaičiai) iki ribos Biržai — Kupiškis—Anykščiai— Kavarskas—Ukmergė—Širvintos sako linta, linki, sliakstis. O nuo šios ribos į vakarus atsiranda lunta, sluakstis. Šie žodžiai tariami nevienodai: vienas taip, kitas kitaip. Ukmergės rajono vakarinė dalis, Ramygala, Panevėžys, Linkuva, Pasvalys en po / išvertė į un dėsningai: lunta, sluakstis, luhgvas, luaki (šiaurėje lont, sloaks3ns arba sloaksts, loaki). Kiti rajonai taria nevienodai. Kupiškis, Bir žai, Širvintos, Vabalninkas taria lunta, sluakstis, bet linki, liakaū. Anykščiai, Troškūnai taria sluakstis, bet linta, lioki. Toks nevienodumas galima taip paaiškinti. Rytuose prasidėjo en virtimas į in ir plito tolyn vakaruosna. Tada tuose pačiuose rytuose prasidėjo / kietini mas ir taip pat sklido vakaruosna, tik daug greičiau už en virtimą į in. Ties riba Biržai — Kupiškis — Anykščiai — Kavarskas — Ukmergė — Širvintos / kietė jimas pavijo en virtimą į in. Iki čia / kietėjimas negalėjo veikti e dvigarsyje en, nes en buvo išvirtęs į in {linta), o prieš i priebalsis / nekietėja. Ties minėtąja riba abu procesai susipynė. Todėl čia nevienodai taria en po /: lunta ir sliakstis ar atvirkščiai. Paskui / kietinimas pralenkė en virtimą į in, todėl ruože Ukmergė— Ramygala—Panevėžys—Linkuva—Pasvalys visi žodžiai tariami vienodai: lunta, sluakstis, luaki. Čia virtimas toks: lenta > lanta > lunta. Pirma sukietėjo /, paskui atėjo dvigarsių išvirtimas ir, radęs nebe en, o an, išvertė jį į un\ .
b) Priebalsio l kietinimas žodžio gale
Priebalsis / žodžio gale kietinamas: 1. Prieš kirčiuotą ė. Tas ė tariamas įvairiai: kaip ė ir a. Rytinis ir šiaurinis pakraštys (Zarasai, Ignalina, Molėtai, Kavarskas, Ukmergė, Ramygala, Širvin tos, Švenčionėliai, Pasvalys, Šeduva, Linkuva, Biržai) taria varlė, žalė, varlės, \ s žalės, pelės, vakarinėje dalyje sako varia, pelh, varlis, pelas, apie Svėdasus — ti.I&k. Daugiskaitos naudininkas visur varlėm, pelėm, tik Kupiškyje variam, pelam. Taip pat vienaskaitos vietininkas: visur šals || žole, tik Kupišky žol&i. 2. Nekirčiuotas ė irgi nevienodai tariamas po priebalsio /, pvz.: a) Atvirame žodžio gale rytų aukštaičiuose: sdula, sužela; rytų dzūkuose ir vidurio aukštaičiuose (Ignalina, Švenčionys, Švenčionėliai, Kaišiadorys): saulė, sužėlė, kaulė.
3 Nesutampantis įvairiose rytinėse lietuvių kalbos tarmėse balsių ilgumas straips nyje nepažymėtas. I reiškia siaurą suužpakalėjusj ė, o s žymi platų suužpakalėjusį e. * VI. Grinaveckis, Lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimas Tarybų valdžios me tais, VVPI Mokslo darbai, XI tomas, V., 1960, p. 33.
152 b) Uždarame žodžio gale, pvz.: vienaskaitos kilmininkas rytų dzūkų ir šiaurinių rytiečių (Ignalina, Švenčionys, Švenčionėliai, Vabalninkas, Joniškėlis, Pasvalys, Linkuva, Biržai) tariamas saules, kaulės, visur kitur sdulas, kaulas. Toks pat daugiskaitos naudininkas: kur sako kaulės, ten ir kaulėm, kur kau las — ten kailiam. Taip pat ir daugiskaitos vietininkas: seilas, jei seilam, ir sei lės, jei seilėm. 3. Prieš ę < en: a) atvirame žodžio gale įvairiai virsta: sdulu, 2Siu, puolu, pražilu sako Ukmergė, Anykščiai, Širvintos; sdula, žbla, puolė, pražilę sako Ramygala; saule, žblė, kūlė, pražils (Panevėžys, Joniškėlis, Linkuva); sdulu (nes sdula), žblu (nes žalė) sako Kavarsko raj.; visur kitur: sdulu, žblu, kėlu, publu, pražilu. Galininke tariama dažniausiai sdulu arba sdulu. Vienur / sukietėjo, dar ne pasikeitus dvigarsiui en, kitur kietėjo tada, kai šis dvigarsis jau pradėjo kisti ir virsti į in: 1) *sdulen > *sdulan > *sdulun > sdulu; 2) *sdulen > *sdulęn > *sdulun > sdulu5. b) Uždarame žodžio gale dar įvairiau tariama. Priebalsis / šiuo atveju ne visur kietinamas: kėlus, publus, pražilus (Anykščiai, Kavarskas, Troškūnai, Molėtai, Utena, Zarasai, Biržai, Rokiškis, Dusetos, Švenčionys, Švenčionėliai, Ignalina, Šir vintos, dalis Ukmergės raj.); kėlės, puolės, pražilės (Ramygala, Panevėžys, Pasvalys, Linkuva, Joniš kėlis) ; kelis, puolis, pražilis (Kupiškis, Vabalninkas); kėlus, publus, pražilus (vakarinė Ukmergės raj. dalis). 4. Prieš e < en: a) Atvirame žodžio gale: a) vienaskaitos įnagininke: su sdulu, kaulu (Širvintos, Ukmergė, Anykščiai, Kavarskas, Ramygala); su sdul, žbl, vari (Linkuva, Joniškėlis, Biržai); su sduli, žbli (Kupiškis); Kitose vietose sakoma su sdulu, žblu. Šios galūnės raida tokia: su *pelėn> *peldn > *pelūn > pelu arba su *pelen > *pelęn > *pelun > pelu. Dažniausiai sakoma su pelu, bet pilu. Galininko tvirtagalės galūnės dvi garsio e silpnesnis ir greičiau virto en į in, negu tvirtapradėje įnagininko galū nėje. Galininke / kietėjimas veikė pakitusią galūnę, o įnagininke dar nepasikei tusią; P) vienaskaitos vietininke didelėje ploto dalyje (daugiausia šiaurinėje) / visai nekietinama: aūli, galt, iili (Ramygala, Linkuva, Kupiškis, Joniškis, Biržai, Rokiškis, Pasvalys); labiau į rytus kietinama visada: galBt, šil6i (Širvintos, Molėtai, Ignalina, Švenčionys).
6 K. Morkūnas, Rytų aukštaičių pietinės tarmės fonetika, Lietuvių kalbotyros klausimai, III, V., 1960, p. 45.
153 Kitur kietinama tik formoje gale : galu, bet šili, aūli (Kavarskas, Anykščiai, Troškūnai, Utena, Zarasai, Švenčionėliai). Ukmergė, Vabalninkas irgi kietina tik šioje formoje, bet kitaip: galit, bet šili. b) Uždarame žodžio gale daug mažesnė įvairovė. Beveik visur sakoma ave- las, vadelds, tik apie Raguvą avelus, apie Ramygalą aveles ir apie Ukmergę ave lus6. 5. Prieš priebalsius irgi neretai kietinamas priebalsis /, jei po jų eina balsiai e, ė (netiesioginis, kietinimas), pvz.: kalbėt, gelbėt |] gelbai, šulndlis, tiltdlis, balse lis, kelmdlis, balndlis (Anykščiai, Vidiškiai, Troškūnai^ Molėtai, Utena, Zarasai), bet sako paršklis, varnela; kalnelis, balselis, bet paršiilis sakoma Kavarske (po / einantis priebalsis irgi tariamas kietai); kalbėt, gelbėt, bet šulnelis, tiUklis (Ramygala, Širvintos, Švenčionėliai, Bir žai, Vabalninkas, Linkuva, Joniškėlis).
II. Vidiškių tarmės žodžio galo vokalizmas Vidiškių tarmėje stipriai trumpinamos galūnės. Trumpėjimas čia ateina iš šiaurės, iš Mūšos upyno. Kadangi Vidiškiai yra rytiečių pietinėje dalyje (Uk mergės raj.), tai galūnės čia trumpėja ne taip smarkiai kaip šiaurėje. Galūniniai balsiai beveik niekada neišnyksta, bet jų kiekybė ir kokybė labai pasikeičia.
Balsiai
a po kieto priebalsio
Atviroje žodžio galūnėje kirčiuotas ir nekirčiuotas a < ū ir d Vidiškiuose ir jų vakarinėse apylinkėse tariamas a. Jis gal kiek trumpesnis už Ik a, t. y. kiek redukuotas, bet skirtumas labai nežymus. Šiton taisyklėn neįeina tie atvejai, kai a stovi po minkšto priebalsio. Pijorų km. (1 km į vakarus nuo Vidiškių) visi šie a stipriai redukuoti ir tariami kaip o, pvz.: a) a
1 Šiai pastraipai (4b) pavyzdžiai imti iš Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietu vių kalbos ir literatūros instituto Lietuvių kalbos atlaso kartotekos.
154 Nepasikeičia a ir sangrąžiniuose veiksmažodžiuose, nes jei veiksmažodis būtų nesangrąžinis, atviroje galūnėje būtų a, pvz.: sū.pas, mū.šas, skkas (nes su.pa, m&.ša, sika). Pijoruose taria su.pus, mū.šos, sekus, nes sū.pu, mū.šu, skku. Panašus a pakitimas turimas ir o-kamienių vardažodžių daugiskaitos ga lininke, tik čia ir kirčiuotas a redukuotas, pvz.: geros, sakus, vagos, gubos, šeštos, muštus; mergos, km.gos, Sškos, tvčros, gaivus. Aplink Vidiškius lengva pastebėti, kaip stiprėja galūnių trumpėjimas, ei nant iš rytų vakaruosna. Žemaitkiemyje (6 km į rytus nuo Vidiškių) sako vai kas, u'žalas, laukas, Vidiškiuose vaikus, ū'žalus, laukus, o Naujasodžiuose (5 km į vakarus nuo Vidiškių) vaiks, u'žals, lauks.
a po minkšto priebalsio
Po / ar kito minkšto priebalsio (kur seniau buvo j) a < d labai smarkiai supriešakėja ir tariamas kaip i: jSji, šauki, rėki, sduši, ū'ži, liepi, važubji, dudži, verpi, grėbi; šaukis, šdušis, rįečis, skkčis; vilnis, vėjis, jdučis, žalis, trkčis. Priešakėjimas, atrodo, senesnis už redukciją, nes jis plačiau Lietuvoje pa plitęs. Jo senumą rodo ir toks reiškinys: a < d supriešakėja, o a < a lieka svei- kas: jSji, vilnis, bet leh.ja, žala, vala, jauja, kSja, špuld. Priešakėjimas turėjo pra sidėti tada, kai dar skyrėsi a ir a tarimas žodžio gale. Balsių priešakėjimas veikia ir u po minkšto priebalsio, bet tik vienaskaitos vardininke: kfaūčis, šaūčis, skefdžis, pečis, s taleris, klt.jis.
Dvibalsiai
Vidiškių tarmėje žymiai pasikeitę dvibalsiai ai, au, ei, ui. Visi šie i, u grupės dvibalsiai smarkiai redukuoti ir kamiene, ir galūnėje. Galūnėje jie daugeliu atve jų vienbalsėja. Šie dvibalsiai nepatogūs tarti, nes jų abiejų komponentų arti kuliacija labai skirtinga: ai, au, ei pirmasis komponentas platus, antras siauras. Dvibalsio ui abu garsai siauri, bet vienas užpakalinis, kitas — priešakinis. Todėl visi rytiečiai minėtųjų nekirčiuotų ir kirčiuotų tvirtagalių dvibalsių komponen tus labai supanašino: pirmąjį susiaurino, sutamsino, o antrąjį labai pailgino, pvz.: vaikas, laukas, ragai, matau. Vidiškiečiai tiek pailgino antrąjį ir taip susiaurino pirmąjį komponentą, kad pagaliau abu komponentai nebesiskyrė ir susiliejo vienan balsin. Kirčiuotas naujasis vienbalsis tariamas ilgai ir labai nukirstai, o nekirčiuotame skiemenyje jis pusilgis. Dvibalsiai ai, au, ei, ui vienbalsėja šiais atvejais: a) Nekirčiuotoj atviroj galūnėj: 1. ai po kieto priebalsio: kdirrtbi., lapu-., v f m., pirštu., pievų., rū'tbi.; 2. ai po minkšto priebalsio : peili., kfaūči.; 3. au po kieto priebalsio: gdudu., ISpu, di.rbu.; 4. au po minkšto priebalsio: gdudžu., krbvu., lipu.; 5. ei: kati., Idpi., pjSvi., prni.; 6. ui: vaiku., paršu. b) Kirčiuoti atviroje tvirtagalėje galūnėje: \. ai po kieto priebalsio: darbbr, kalnu',užalbr,baltw, gerbi', matw,sakw, prašu-;
155 2. ai po minkšto priebalsio: rugf, kvečf, gražia plačv; 3. au po kieto priebalsio: matu', saku', daru", 4. au po minkšto priebalsio: malu', saku, geru', maM", 5. ei : mat f, riš f, lepi'. Dvibalsiai ai, au, ei, ui nevienbalsėja šiais atvejais: a) Tvirtapradėje galūnėje : tai, anai, geresnei, mažai, takai, sau, pacdi. b) Kirčiuoti tvirtagalėje uždaroje galūnėje: klanais, namais, matais, darais, vartaus, luakstaūs, medaus, sūnaus, varcaūs, rišeis, kepeis. Jų pirmieji kompo nentai tariami irgi labai redukuotai. c) Nekirčiuotoje uždaroje galūnėje lieka dvibalsio žymė, tariamas difton- goidas. Pirmasis komponentas tiek pasikeičia, kad labai mažai besiskiria nuo antrojo, tik jie nesusilieja. Susidaro dvigarsis iš dviejų labai panašių garsų: l&puis „lapais", briedžiįs „briedžiais" kalbĖjiįs „kalbėjais", mduduųs „maudaus", gfdžuįįs „gydžiaus", grdužiįs „graužeis". Kai kas jau pasako ir vienbalsį: lapu.s, brįedži.s, kalb'eji.s, mdudu.s, mdudžu.s, gi'džu.s, gvdu.s, gfdi.s.
Vidiškių tarmės tekstas
dūkrel, nedaūk da givenu' / nemati' blagu.ma di.dela / ner kb t&ven beda- vbt || bu'tum tū.jen pra pbnuis pagivknus / ku da vergija bu.va j tu pazur'ėc ku' kalbėtum || pirma dauk vefbdava mer£btes || tėip planu' suvefbdava, kat m&t- kus par šlu'bini žiedu išli'zdava \\ iurek dvarl duugū' suvefbdava \\ kat nesu.verpe I tu pbnus d&ve žl.nu j kat verpeji mainą un ši.na \\ atvažuoji ki.tus pbnus i iš mainą mergelu un šū.na \\ bū'dava j ištekėją graži mergužėla / tu pdnus jatįnbju pasifhdava sau j a juunasu. pa menas a adgdudava || kat šei.ma pbnbl. prasvi.nija j tu runda ketufus pinkus žmbnis j at&veda un tu' šeimų i penėk H dnis nieką ne- di.rba / tik sėdži i valga || adzaku.cniku. vadi.nas \ i dabar, žmanu pertarus i'r j s&ka I kb gi aš '6a sedėšu ku zakū.cija \\ vienus pdnus labŠi' neddrus bu.va / m j f perkū'nus užu.muše pra sluakšči. \\ ans labw jaunus mergbtis kankindava || kat kū' mergbte negeru' padare / tu unv&ra ju' sbdzalkan i laika pardi'en \\ odna su šdu- tuvu aplink sbdžalku i išlt.ptenbi. neldidži\\uštat i užu.muše || kalbėja žmdnes / kat j b žime nepri.jeme / uakasa i vilam i.šmeta \\ k&'nus sudžū'va kbi šakalis į tu bernbku. nust.neša vakaru.škasna / kat pasmegdis katran kumpan j tu mergas let un sienų li.pa || mana mama labu- graži bu.va jauna || pbnus vis It'zdava un ju' || pdsakava matinėla j s&ka gi'nuus / kavbjutts / kur tik išmanu' \\ tu at&vede pbnus sknu diedu i liepė žinitis\\ nieką neiurėja Į kat jai kt.tus patt.ka /turėja žinitisU ph.kus I kuprbtus / maž&.tis / be duntė j kbjas kreivas || įsivaizdink sau j kat t&ven dabar pan&šu at&veda i liepi žinitis \\ s&ka vis ml'slidavu. aii švintbjan i priz- gi.rdii \\ pati nešinu' kaib glva likū' || bdikes bu.va dedilis / gnu'sidava un atšlaimą tu H I tu tu || neilgu' givina j grait vikna likū' || ale kblink nū.mire j tu &šen pasenu' j nebe čėsus ape jdunu galvbtenbi. || tėip i nuveja givenimus dzi.ndratn ||
Vilniaus valstybinis pedagoginis Įteikta institutas, 1961 m. balandžio mėn. Lietuvių kalbos katedra
156 HEKOTOPHE
M. yPBAHABHMKDTE
P e 3 K) M e