TRIMITAS 1934 METAI RUGSĖJO MĖN. 6 DIENA. NR. 36 Antanas Smetona Valstybės Prezidentas, sulaukęs 60 metų amžiaus. Kaunas 1934 metų rugsėjo mėnesio 6 diena Nr. 36 Matas Bagdonas. Visa lietuvių tauta mini didžias sukaktuves. Rugsėjo 9—10 d. visoj Nepriklausomoj Lietuvoj, taip ir mūsų visuomenės srovės, prasiveržusios pro okupuotam Vilniaus, Gardino ir Suvalkų krašte ir daugybę įvairių kliūčių, kiekviena savo ribomis te­ visose šalyse, kur tik yra kiek žymesnis lietuvių bū­ kėdama, galiausiai turi susieiti vienon tėkmėn, jei relis, bus iškilmingai minimos Respublikos Prezi­ norime (būti tauta, o ne išsklidusi minia be vieningos dento Antano Smetonos 60 metų gyvenimo sukak­ sąmonės. Nenustoja mažieji upeliai savitumo, aps­ tuvės. Šias sukaktuves mini visa lietuvių tauta, tingai pildydami vandenim savo motiną — upę, kad ir išsisklaidžiusi mažesniais ar didesniais būre­ nenustos savaimės ir lietuvių srovės, gausingai liais plačiajam žemės kamuoly. Tos sukaktuvės yra tiekdamos savo motinai tautai ko ji privalo, kuo ji atgimusios, sustiprėjusios, vieningos lietuvybės šven­ gyva yra. Ta mūsų bendroji vaga, kurios negali iš­ tė. Tai yra ypatingas šių sukaktuvių pažymys, kurį silenkti nė viena srovė, jei tik nebijo skyrium pali­ pirmų pirmiausia tenka pabrėžti. kusi išsekti, yra lietuvių kultūra, plačiausia to žo­ Antano Smetonos vardas ėmė garsėti Lietuvoj džio reikšme tariant". Čia vėl pabrėžiama tautos daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Į visuomeninį vienybės idėja, kad visuomeninės srovės srovelės, darbą jis iš karto išėjo su aiškia politine programa, veikdamos sulig savo pragramomis, vis delto žiūrėtų kuriai paliko griežtai ištikimas ligi šių dienų. Savo galutinio tikslo — tautos gerovės. raštų įvade tą programą jis pats taip nusako: „Mano ' Nėra nei vieno Antano Smetonos rašto rašinė­ dėsnis, kuriuo šį gyvenimą vertindavau ir tebeverti­ lio, kur nebūtų kalbami svarstomi tautos reikalai. nu, yra tautos vienybė". Visą gyvenimą jis del tos tau­ Bet svarstymas nėra siauras, tinkąs tik gyvenamai tos vienybės kovojo. Visur ir visados, šiokį ar tokį valandėlei, o platus, žiūrįs į tolimą ateitį. Prieš ka­ darbą dirbant, jis žiūrėjo, stengėsi pasiekti vieny­ rą, nors šiandie labai keista tai išgirsti, buvo atsi­ bės, dirbti bendrai, atmetant šalin pažiūrų skirtu­ radę „politikų", kurie visai rimtai siūlė lietuviškojo mus, kurie galėtų dirbamam darbui kenkti. Jei lai­ veikimo centru padaryti ne Vilnių, o Kauną, Šiau­ kysime, kad viešas lietuvių politinis veikimas prasi­ lius, ar net Liepoją! Gindamas Vilniaus pirmenybę, dėjo nuo Didžiojo Vilniaus Seimo, tai pakanka tik be daugelio bendrų argumentų, kurie turi įtikina­ paviršutiniškai pažvelgti į prieškarinių laikų mūsų mos galios ir šiandieninėj tarptautinėj politikoj, jis spaudą, kad tuojau įsitikintume, ką reiškė tada pa­ duoda ir šį, lietuviškąjį: „Palikti Lietuvos širdimi sirodyti su tautos vienybės šūkiu! Tada buvo toki lai­ Vilnius turi labai didelį doros pamatą: jis buvo se­ kai, kad du žmonės sudarydavo kelias partijas ir už novėje Lietuvos ir lietuvių tautos atspirtis. Čia įsi­ vieno stalo nebuvo galima pasodinti ne tik dvasi­ galėjo ir sutvirtėjo senovės Lietuvos valstybė. Del to ninko su „pirmeiviu", bet net ir dviejų „pirmeivių", Vilnius yra mums brangus del mūsų garsios praei­ nes buvo beveik neįmanoma rasti du kairiuosius, ties atminimų. Kiekvienas senovės paminklas, kurių pažiūros būtų buvusios vienodos. Tad reikėjo kiekvienas kalnelis, kiekvienas slėnys liūdnai mums ypatingo pasiryžimo tuo porevoliucinio pakrikimo primena, keno čia būta, keno čia ginta mūsų šalis metu šaukti į tautos vienybę, kai daug lengviau ir nuo vokiečių kryžeivių ir nuo kitų priešininkų. Ir patogiau būtų buvę pasirinkti šiokią ar tokią partiją. vargu ar rastume tokį lietuvį, kurs, užlipęs ant pilies Tačiau Antanas Smetona nėra siauro akiračio kalno, šaltai žiūrėtų į jos griuvėsius, į pušimis apau­ tautos vienybės supratime. Jam svarbu tik, kad gusias kalvas, į ranguojančią Nerį ir į sraunią Vileiką, visi dirbtų tautos gerovei, bet jis nereikalauja, kad. Mickevičiaus apdainuotas. Antras gana didelis do­ visi būtinai būtų vienodų pažiūrų. Tą savo mintį ros pamatas lietuviams Vilniuje yra tikybos dalykai: jis labai gražiai pavaizduoja šiuo puikiu palyginimu: Verkų Kalvarija ir Aušros Vartų Švenčiausioji Mer­ „Kaip tos paversmės, čiurliais ištryškusios iš pože­ gelė. Minių minios lietuvių maldininkų ir maldinin- mių gelmės, ranguodamos skubiai upeliais bėga, tar­ kių iš visų Lietuvos kampų kas metai čia vasarą tum ieškodamos įgimto gaivalo, ir pagaliau sutampa keliauja užuožodžio pildytų. Toks apsilankymas ne plačion vandens vagon ir jau sudaro didžią upę, — be įtakos palieka: kiekvienas, pargrįžęs iš Vilniaus, Jonas Vaidelys. stolius? Vien tiktai jos laisvė! Tad nebenorime grįžti Rusijos valdžion, kuri nedavė augti nei plėto- Naktis ant Lėno ežero kranto. tis atbundančiai Lietuvos sąmonei, nenorime pa- Laukai manieji iškiloms sukilę meldžias, kliūti nei naujon keno galion, kuri naudotų mus sa- Ir paryčiai vieškeliais susitikę juokia, vo reikalams. Norime būti laisvi ir savo rankomis, Vasara nutiesė bekraštes lygumas, kad ir kitų padedami, atstatyti nuniokotą Lietuvą. Ir naktys užmigo Lėno ežere. Nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisės ir tautų laisvės vardu. Mes turime vil- Gyvena Lietuva jaudinantį džiaugsmą, ties, jog tas mūsų geismas pagaliau bus patenkintas, Dvasia Vytauto nubudus vaikščioja, nes doros dėsniai bei teisė turėtų gauti viršų ant Ir būriai nuo Šešupės, Nemuno, Akmenos, Neries suėję valstybių pajėgos.... Tačiau Lietuvos atstatymas visų Ir blikai negęsdami žibintai ir džiūgauja krašte vėliavos. daugiausia pareina nuo mūsų pačių susipratimo: tiek Visa Lietuva švenčia Didžią Šventę gausime laisvės, kiek pasirodysime jos verti esą, Užulėnio kaimo Sūnui šešiasdešimt metų. kiek mes, numanydami šių dienų sąlygas, mokėsime Visada žilagalvė šypsena praslenka, į ją eiti... Bet įsidėmėkime! Tik glaudžiai laikyda- Tokia kukli, kaip motinos meilė įamžinta. miesi vienybės, tegalime likti laisvi ir nebeskriau- Žvalgos Merkys gijomis verkšlendamas į Nemuną. džiami!" Tūno pasakiški Aleksotos, Veliuonos alkų griuvėsiai. Su tam tikru tikslu čia yra išrašytos šios kelios Ir karžygys Herkus Montė su kryžiuočiais dar neatsiskaitė. ištraukos iš prieškarinių ir karo metų Garbingo Vyro Ir senis Rambynas pasakos nebaigia. raštų. Būtent, jos daug geriau, negu šiaip kieno kito žodžiai, parodo Antano Smetonos kilnią vienalytę Paslaptingos lygumos praeitimi išpintos, lietuvišką asmenybę. Koks jis pasirodė savo visuo- Svetys nevienas priešu mindžiojo šį kraštą. meninio ir politinio veikimo pradžioj, toks jis yra ir Nuo Reino, Vislos,Volgos krantų teutonai mito, guodės. paliko ir šiandie, sulaukęs 60 metų amžiaus. Ilgai­ Ir kraštas šermenimis plaukiojo... niui, galėjo keistis jo pažiūros į vieną kitą plačiojo Ranka nuo darbo ir arklas nuo žemės neužmigo. gyvenimo reiškinį, bet jo darbo pamatas buvo ir yra Ir gyvas lietuviškas žodis Užulėny neužgeso, tautos vienybė, kuri būtinai reikalinga tautos ir Ir gimė Laisvė ir Žodis stojo šneka. valstybės gerovei ir ateičiai kurti. Maža Lietuvoj Ir šis kraštas didvyriais tautoje įrašytas... rasim žmonių, kurie būtų negirdėję Antano Smeto­ nos, jau kaip Respublikos Prezidento, kalbų. Ir ką- gi? Kuriomis mintimis jo kalbos yra persunktos nuo ilgai mini aplankytąsias vietas ir pasakoja savo kai­ pradžios ligi galo? Nagi tomis pat, kurias jis skelbė mynams, ką tenai girdėjęs ir ką regėjęs. Vilnius ir senai prieš karą, kam metu ir kurių nenustoja skel­ jo stebuklingosios vietos nevieno dievoto lietuvio bęs ir dabar, likęs pirmuoju laisvos Lietuvos vairi- širdyje palieka jo gyvenimo siekimas". ninku: tautos vienybė, bendras darbas tautai ir vals­ Tai buvo rašyta 1907 m. ! Vėliau, „Vilty" 1910 m., tybei. vėl gindamas Vilnių, kaip Lietuvos politinį ir kultū­ Prieš karą, karo metu ir jau laisvę atgavus bu­ rinį centrą, polemizuodamas su „sveikojo proto" ar- vo nemaža valandų, kai del partinio susiskaldymo, gumentuotojais, rašo: „Kodel Rusų Petras Didisai, nesutarimo, tiesiog dvasiško pakrikimo, grėsė didžiausias Rusijos vadas ir politikas, palikęs Mas­ mums sunkūs pavojai. Ir kiekvieną kartą tokiomis kvą, Rusijos širdį, įsteigė sostinę Peterburge tokioj valandomis pasigirsdavo Antano Smetonos balsas, tyroj vietoj, galima pasakyti, svetimoj šaly, tarp raginąs vienybėn, kviečiąs į taiką, į bendrą darbą. suskurdusių suomių? Juk Nevos uostas ne tik ne- Del šios jo plieninės savybės tauta pajuto jam nepa­ buvo Rusijos centras, bet ir jo pakraštys negalėjo laužiamą pasitikėjimą ir atidavė jam į rankas vals- būti? Kodel Lietuvos kunigaikštis, paskum jos ka­ tybės vairą. ralius, Mindaugas buvo pasirinkęs sostinę Lietuvos pakraštyje Naugardėlį? Todel, kad esti tokių poli­ Didžiai iškilmingai švenčia visa Lietuva Antano tikos sąlygų, kurios verčia „sveiką protą" atsižadėti Smetonos 60 metų sukaktuves. Mes, šauliai, šioj geometrijos centro ir ieškoti gyvųjų reikalų mazgo, šventėj dalyvaujame su ypatinga pagarba ir meile, vidurio, kurs pakraštyje būdamas vis delto tampa nes Antanas Smetona yra mūsų Vyriausias Viršinin- iš tikrųjų jo vidurys". kas ir Vadas. Prasidėjus pasauliniam karui, Antanas Smeto­ na, nepajudinamai stovėdamas tautos vienybės sar­ gyboj, 1914 m. „Vairo" Nr. 14 rašo: „...Ir mes lie­ tuviai jaučiamės esą tauta, ir mes geidžiame, kad Mažoji Prūsų Lietuva būtų prijungta į Didžiąją... Jei tat įvyktų, tai jau būtų didelis žingsnis pažengtas mūsų atgimimo istorijoje: krūvon sutapus, būtų drą­ siau mums judėti ir šviesiau žiūrėti ateitin. Atgau­ tame Klaipėdą,