www.nemunas.net . 2013 m. gruodþio 12–18 d., Nr. 43 (892) Nr. 43 (892) 2013 m. gruodþio 12–18 d. Salomëja JASTRUMSKYTË. ,,Sëdintis Euklidas XIII-I“. Chimeriðkasis Euklidas 20 p. 2 www.nemunas.net . 2013 m. gruodþio 12–18 d., Nr. 43 (892) *** mane kartkartëmis iðkvieèia á pasimatymà su mirtimi ið mano tylos vienutës ið celës akmenyje þiûriu ir ðypsausi ir sninga bet ne á mano akis eièiau per pirmà ledà traðka taèiau atlaikys Vytautas KAZIELA Vytauto KARACIEJAUS iliustracija www.nemunas.net . 2013 m. gruodþio 12–18 d., Nr. 43 (892) Nemuno svetainë 3 Realizuojant save eiti paþinimo link Þinomas Lietuvos skulptorius Stasys ÞIRGULIS, pradëjæs kurti praëjusio amþiaus aðtuntajame yra tokia Dailës akademija. Daugiausia ðia linkme deðimtmetyje, dràsiai yrësi prieð srovæ ir visiðkai nepaisë oficialiø sovietinës dailës kanonø, kurie mane kreipë auklëtojas A. Petronis. Paauglystëje tuo metu jau buvo spëjæ prarasti privalomo pavyzdþio statusà. Parodose skulptorius dalyvauja nuo mëgau sportuoti, buvau „chuliganiokas“ – tai ið- 1975 m., jo darbø ásigijæ Kelno moderniojo meno muziejus, Nacionalinis M. K. Èiurlionio dailës mesdavo mane ið mokyklos, tai vël priimdavo. De- muziejus, Rygos nacionalinis dailës muziejus, Lietuvos dailës fondas, privaèios galerijos ir asmenys vintoje klasëje likau antrus metus. Galvojau – dirb- Olandijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Prancûzijoje, JAV ir kitur. Menininko darbai labai ávairûs. siu, padësiu mamai, o vakarais pabaigsiu tà devin- Kaunieèiams jis geriausiai þinomas kaip prezidento Kazio Griniaus skulptûros Prezidentûros kie- tà klasæ. Bet paskui pamaniau, kad gaila palikti drau- melyje autorius, ðiauliðkiams – Povilo Viðinskio, Palangos gyventojai ir poilsiautojai þavisi atstaty- gus, tad nusprendþiau gráþti á stacionarà. Nesmagu, ta skulptûra „Laiminantis Kristus“, o savo gimtajam kraðtui – Ðiaulënø miesteliui Radviliðkio antrametis. Papraðiau, kad brolis remtø finansiðkai. rajone – menininkas yra padovanojæs etnografinës fotografijos meistro Balio Buraèo skulptûrà. Kai gráþau, nelabai kas mane norëjo priimti á savo Tai toli graþu ne visi monumentalieji S. Þirgulio darbai. Taèiau itin ádomi ir maþoji skulptoriaus klasæ. Pasiðaukë auklëtojas A. Petronis, dviejø met- plastika, pasiþyminti simboliðkomis reikðmëmis, metaforiðkumu, filosofine gelme. rø vyras, liepë pasiþadëti, kad mokysiuos, jokiø Stimulu, o gal greièiau pretekstu pasikalbëti su skulptoriumi tapo danø raðytojos Marios Helle- „zbitkø“ nekrësiu. Sportuosiu, visur dalyvausiu, da- berg biografinë knyga „Alberto“ (2008 m. Vilnius, „Gimtasis þodis“), pasakojanti apie danø skulp- rysiu, kà lieps. Pasiþadëjau. Að ir dabar esu savotið- toriø Bertelá Thorvaldsenà (1768-1844), skaudþià menininko vaikystæ ir sunkø jo kelià á tikràjá kas klasës numylëtinis – visiems atrodo, kad kaþkà menà. B. Thorvaldsenas, bûdamas netikintis, sukûrë skulptûrà „Laiminantis Kristus“, kuri stovi pasiekiau... Kartà atëjo auklëtojas á namus ir paklausë Kopenhagoje, Dievo Motinos katedroje. Kristus ðioje skulptûroje patraukia paprastumu, lengvumu, mamos, kà mëgstu veikti po pamokø. „Pieðia, – at- plastiðku, kvieèianèiu rankos mostu. Galbût dël tokio nuoðirdumo ir intymumo ði skulptûra tapo sakë mama, – iki iðnaktø.“ Papraðë parodyti darbus, labai populiari, buvo masiðkai dauginama visoje Europoje. Po skulptoriaus mirties tai darë jo o man nesakyti, kad buvo atëjæs. Kità dienà auklë- mokiniai. Knygos vertëja Daiva Sajenkienë knygos iðnaðose pastebi, kad B. Thorvaldseno darbo tojas mane pasiðaukë ir tarë: „Þinau, kad mëgsti pieð- kopijà buvo ásigijæs ir grafas Tiðkevièius. Deja, 1948 m. sovietai skulptûrà nugriovë. 1993 m., Lietu- ti. Bus klasës tëvø susirinkimas, gal galëtum paro- vai atgavus nepriklausomybæ, S. Þirgulis buvo pakviestas jà atstatyti. dëlæ surengti?“ Sutikau, atneðiau savo paveikslus. Parëjo mama ið susirinkimo, apsikabino mane ir pra- – Kaip manote, ar ið tiesø Palangoje esanèio këti. Bet tai jau seni, kà tik atkurtos valstybës ide- virko. Galvojau: kas nutiko? Mokausi neblogai, nie- grafø Tiðkevièiø dvaro parke stovëjo B. Thor- alizavimo laikai. ko neprimuðiau, nieko neiðkrëèiau... „Sûneli, – tarë valdseno kûrinio kopija – juk þvelgdami á skulpto- – Gráþdama prie B. Thorvaldseno, prisiminda- ji, – pirmà kartà gyvenime tave pagyrë. Sakë, kad riaus gyvenimo ir mirties datas matome, kad jis jau ma nepaprastai skaudþià ir alkanà jo vaikystæ (abu gabus. Visos moterys pradëjo mane sveikinti...“ Na, buvo seniai miræs? (Palangoje skulptûra pastatyta tëvai buvo alkoholikai) ir kryptingà norà lipdyti, o paskui dar buvo visko. 1901 m.). O gal visgi tai jo mokiniø darbas? kalti, kurti, noriu paklausti, ar talentas visuomet – Paprastam, maþiau menu besidominèiam þiû- – Manau, menotyrininkai èia gerokai praðovë. prasimuða, o gal kartais taip ir lieka uþslopintas, rovui labiau þinomos jûsø skulptûros. Manyèiau, Man dar sovietmeèiu teko bûti B. Thorvaldseno nepastebëtas? visai kitokio pobûdþio – jûsø minimalistiniai dar- muziejuje Kopenhagoje. Jo „Laiminantis Kristus“ – Genialø þmogø kad ir á metaliná narvà uþda- bai, maþoji plastika. Joms bûdingesnis simbolið- në ið tolo nepanaðus. B. Thorvaldsenas domëjosi ryk, jis sugebës prasimuðti. Jei nesutrukdo kokie kumas, metaforiðkumas. Kiekviena metafora ori- antikos menu, jo darbai primena neoklasikà. Pa- fiziniai veiksniai. Amedeo Modiglianis mirë anks- ginali, þiûrovo sàmonëje kuria ávairiø asociacijø. langoje stovëjusios skulptûros nemaèiau, o iðliku- ti, Rafaelis – 23 metø, bet tai nesukliudë suþibëti – Atkurti tikrovæ yra amatas, o menas neþino- siose nuotraukose jos veidas iðkaltas labai neko- jø genialumui. Jie meno istorijoje liko padaræ tai, mybës elementà iðlaiko net santykyje su paèiu kû- kybiðkai ir primena staèiatikiø ikonas. Tai negalë- kà suspëjo... rëju. Menas turi kalbëti uþuominomis, netiesmu- jo bûti B. Thorvaldseno mokiniø darbas. Paties – Ar lengvas buvo jûsø kelias á menà? kai. Jei tiesiai pasakysi – bus plakatas. Ðtai skulp- Kristaus niekas nëra matæs, bet vienaip ar kitaip já – Pieðti mëgau nuo vaikystës. Bûdavo, paþadi- tûrëlë, kuri vaizduoja besilaukianèià moterá. Pava- idealizuoja. Tad nenuostabu, kad kiekvienas gali nu mamà naktá ir praðau pasakyti, ar graþu. Ji neat- dinau jà „Globa“. Motina – simbolis, nes kas dau- ásivaizduoti kitoká – priklausomai nuo laiko, kul- plëðdama vokø, uþsimiegojusi atsakydavo: „Gra- giau globoja bûsimà ir esamà gyvybæ, jei ne ji? Ðis tûros, skulptoriaus gebëjimø. Atkûrimo darbas man þu, graþu, sûneli.“ Pieðdavau iki antros treèios va- kûrinys þiûrovui lengvai ámenamas. nebuvo ádomus, daug maloniau kurti paèiam. Jo landos. Sugebëdavau nupaiðyti arklá, þmogø, ëmiausi dël profesinio ásipareigojimo – papraðë to paukðtá, jûrà, tiksliai nukopijuodavau paveikslus, Nukeltaá4p. meto Lietuvos kultûros fondo Palangos visuome- ir man atrodë, kad nieko daugiau në nereikia. Pa- ninës tarybos pirmininkas Vitalius Litvaitis. Ðis prasèiausiai arba moki pieðti, arba ne, patinka tau darbas nebuvo pelningas, dar teko paèiam primo- tai daryti arba ne... Tuo metu net negalvojau, kad www.nemunas.net . 2013 m. gruodþio 12–18 d., Nr. 43 (892) 4 Vyksmas kiek kitus marðrutus ir susitikimo vietas. „Tais laikais, kai reikëdavo su kuo susitikti, þinoda- vai, kad reikia eiti á „Tulpæ“. Ir mes ten susipa- Audronë MEÐKAUSKAITË þinome. Jis kitø apsuptyje atrodë ið esmës, iki pat gelmiø liûdnas þmogus. Taèiau tarp mûsø atsirado tikras ir labai nuoðirdus ryðys“, – pasa- kojo J. Gimberis. Vëliau ðis pirmasis susitikimas ásiliejo á vienà raðytojo kûriniø – „Piligrimà“: „Kas tu, klausia Kæstas. Niekas, sakau. Neuþsi- gauk, sako jis, jeigu nenori, nesakyk, visi mes Kad legenda neiðtirptø niekas. Ðlavëjas, sakau. Visi mes ðlavëjai. Ir rû- mø poetai. Ir dailininkai. Muzikantai. Sargai. Ar- kliavagiai. Ðlavëjai mes ir ðluojam per Laisvës alëjà.“ Raðytojas K. Paliokà prisiminë kaip þmo- Tarsi liûdnas angelas eina jis Laisvës alëja, ziejuje, o dabar kalbama apie menininko asme- gø, niekaip nepritaikomà prie sovietinës tikro- vis tolsta ir vis eina jau daugel metø: nuo tø nybæ. Tai paroda apie K. Paliokà, amþininkø va- vës. Jei bûtø gyvas, tikriausiai sunkiai susitai- dienø, nuo „Tulpës“, nuo arkliavagiø, anot Riè- dintà Kauno legenda. „R. Rakausko fotografijo- kytø ir su ðiandienine. Diplomuoti dailininkai kos, nuo didþiojo liûdesio ir didþiojo ánirðio, nuo se sustabdytas keistai átraukiantis (viliojantis) rasdavo darbø, kaip nors ásitaisydavo, o ðalia bu- jaunystës. Lyg angelas pamuðtu sparnu. Palioko akiø liûdesys, lyg naratyvas, siejantis vo grupelë vadinamøjø „chalturðèikø“, kurie dirb- (Jurgis Gimberis) visus parodos elementus: asmenines nuotraukas davo atsitiktinius smulkius uþsakymus. K. Palio- (iðsaugotas þmonos Viktorijos), laiðkus, uþraðus, kas, diplomuotas dailininkas, teatre pieðë afiðas Kauno menininkø namø parodø salëje ekspo- bohemiðko gyvenimo nuotrupas prisiminimuo- kaip koks Lautrecas, nes „chalturðèiku“ bûti ne- nuojamas dailininko Kæstuèio Palioko gyveni- se apie já, R. Èarnos tuðu pieðtà eskizà. Tai ir mokëjo. mas. Toks posakis bûtø ðiurkðtus kitomis aplin- autoportretas, atliktas oforto technika, kompo- Kitas bièiulis Alfonsas Vilpiðauskas kalbëjo kybëmis, o dabar mintá iðsako beveik tiesiogiai. ziciniai eskizai ið uþraðø knygeliø, lapeliuose ne taip romantiðkai ir tuometiná Kaunà pieðë ga- Þinoma, gyvenimas ne visas ir tikrai ne iki galo, brûkðtelëti pieðiniai“, – tokia kolekcija prista- na drastiðkais tonais. „Baigæs Dailës institutà at- nes kalbama apie gana santûrø ir uþdarà meni- toma prisiminimams atgaivinti, o kai kam gal ir vykau á Kaunà. Tai buvo toks sumiesèionëjæs, ninkà, taèiau