ALGIS KALĖDA IEŠKANT POETINĖS VILNIAUS TAPATYBĖS W POSZUKIWANIU POETYCKIEJ TOŻSAMOŚCI WILNA IN SEARCH OF POETICAL IDENTITY OF VILNIUS Mokymo priemonė humanitarinio profilio studentams, taip pat tarptautinės mainų programos ERASMUS dalyviams ALGIS KALĖDA IEŠKANT POETINĖS VILNIAUS TAPATYBĖS W POSZUKIWANIU POETYCKIEJ TOŻSAMOŚCI WILNA IN SEARCH OF POETICAL IDENTITY OF VILNIUS Mokymo priemonė humanitarinio profilio studentams, taip pat tarptautinės mainų programos ERASMUS dalyviams Vilniaus universiteto leidykla 2016 UDK 821.162.1.09(474.5)-1(075.8) Ka-182 Apsvarstė ir rekomendavo išleisti Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto taryba (2015 m. gruodžio 18 d., protokolas nr. 3) Recenzavo: prof. Nijolė KAŠELIONIENĖ (Lietuvos edukologijos universitetas) dr. Marcin NIEMOJEWSKI (Varšuvos universitetas) ISBN 978-609-459-657-5 (internete) ISBN 978-609-459-658-2 (spausdintinis) © Algis Kalėda, 2016 © Vilniaus universitetas, 2016 TURINYS � 1 � ĮVADAS. Miesto veidai 8 WSTĘP. Oblicza miasta 16 INTRODUCTION. Faces of the City 25 � 2 � Literatūriniai įvaizdžiai šiuolaikinėje Lietuvos lenkų poezijoje 34 Topika literacka we współczesnej poezji polskiej na Litwie 49 Literary Images in the modern Poetry of the Poles of Lithuania 66 � 3 � ANTOLOGIJA Wilno w poezji polskiej (wybrane teksty) 84 Vilnius lenkų poezijoje (atrinkti tekstai) � 4 � ANTOLOGIJA Vilnius lietuvių poezijoje (atrinkti tekstai) 100 Wilno w poezji litewskiej (wybrane teksty) 5 � 1 � ĮVADAS. Miesto veidai QWE WSTĘP. Oblicza miasta QWE INTRODUCTION. Faces of the City 7 Įvadas Poetiniai miesto veidai T urbūt kiekvienas, bent kiek adekvačiau suvokiantis plačią formu- luojamos ir svarstysimos temikos („Vilniaus poetinė tapatybė“, „Po- etinis Vilnius“) apimtį, gerai supranta, jog trumpame darbe neįma- noma apibūdinti visos medžiagos. Šiuo atveju visų pirma siekiama pateikti propedeutinį šių klausimų kontūrą, kuris daugeliu atžvilgių būtų patrauklus jaunam protui ir paskatintų jį toliau skverbtis į be galo gausų ir neabejotinai didžiai reikšmingą „gimtosios Europos“ kultūrinį arealą. Pateikiamos medžiagos adresatai – humanitarinių kryčių ir ypač tarptautinės mainų programos ERASMUS studentai – turi gauti galimybę susipažinti su ilgaamže ir labai turtinga kūryba, skirta Lietuvos sostinei Vilniui. Vis dėlto dėl darbo paskirties ir vie- tos stokos reikia pasitenkinti keliomis analitinėmis plotmėmis, keliais svarbiausiais aspektais, kurie, autoriaus manymu, yra vienokiu ar ki- tokiu požiūriu reprezentatyvūs, netgi invariantiški. Tokia traktuotė leidžia apibrėžti tam tikrą literatūros apie Vilnių lauką, kaip žinia, ne- paprastai margą ir diferencijuotą – tiek dėl kalbos, tiek vaizduojamų temų, tiek, be abejo, meninės vertės atžvilgiu. Kokia medžiaga čia bus atskleidžiama ir aptariama? Pirmiau- sia dera pabrėžti, kad čia siekiama parodyti ilgaamžę poezijos apie Vilnių trajektoriją. Sudarant glaustą, didaktikos tikslams skirtą tekstų antologiją bus remiamasi lietuvių ir lenkų kalbomis parašytais kū- riniais, besiklostančiais į iškalbingą tradicijų seką – nuo ankstyvų- jų laikotarpių iki dabarties. Visų pirma pateikiami ir apibūdinami žymiausiųjų rašytojų kūriniai ar jų fragmentai, taip pat pavyzdžiai, 8 sukaupti atskirose antologijose bei rinkiniuose, kaip antai: „Vilniaus mūrai“ (1973), „Tobie Wilno. Antologia poetycka” (Bialystok, 1992), „Miłe miasto. Wiersze o Wilnie i Litwie” (Kraków, 1993), „Litwo, na- sza matko miła… Antologia literatury o Litwie” (Vilnius, 1996), „Gra- tulatio Vilnae. Vilniaus pasveikinimas. XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinys (Vilnius, 2001), „Iš Vilniaus į Vilnių. Rinktinė poezija“ (Vil- nius, 2008) ir kt. Atskirai siekiama keliais aspektais apibūdinti paly- ginti mažai tyrinėtą ir tik apgraibomis pažįstamą barą – šiuolaikinę Lietuvos lenkų poeziją, atskleisti šio specifiniovilnietiško meninio fe- nomeno savitumą. Žinoma, tokio pobūdžio prielaidos nolens volens reikalauja api- būdinti tikslus, kurių siekiama šiame darbe. Taip pat reikia nusaky- ti bent centrinius šios problematikos vektorius ir pagrindines darbo koordinates, buriamas apie svarstymus integruojančią ašį. Ji orien- tuota į klausimus: Kokios yra Vilniaus mitologinio vaizdavimo prie- laidos, kokia šių vaizdinių terpė? Kaip kūriniai apie Vilnių – lietuvių ir lenkų – naudoja tam tikrus stereotipinius teminius variantus ir taip formuoja kolektyvines miesto vizijas? Ar galima kalbėti apie Vilniaus topiką diachroniniame lygmenyje? Kaip manifestuojami santykiai ir koreliacijos tarp individualiosios poetinės jausenos ir bendrų mitolo- ginių vaizdinių? „Vilniaus literatūroje / literatūrose“ (jei galima naudoti tokį api- būdinimą) turėtų būti atsižvelgiama ir į biografines bei psichologines aplinkybes – bent kaip į pateikiamos medžiagos kontekstą ar savo- tišką „potekstę“. Pabrėžtina, jog daugelis žymių kūrėjų tarsi ekspo- nuodavo savo asmeninius įspūdžius, iškeldavo elementus, kurie rodė intuityvius meninės individualybės saitus su ypatinga Vilniaus aura. Kaip pavyzdžiui, Czesławas Miłoszas, ne kartą kalbėjęs apie magiš- kas, antgamtines šios žemės galias, kurios veikiančios ir formuojan- čios individo asmenybę, jo pasaulėjautą. Vienas iš įtakingiausių pasa- kojimų apie Vilnių apskritai – šio poeto laiškas–esė–dialogas su kitus įžymiu mūsų laikų kūrėju, Tomu Venclova. Jame formuluojamos 9 mintys, jog šis miestas spinduliuojąs ypatingas „teliūrines“ galias, kurias jis, kaip ir ypatingą Vilniaus dvasią, nuolatos jautęs tiesiog pa- čiomis savo juslėmis. Taip pat būdinga, jog Venclova savo atsakymą Cz. Miłoszui apibūdino vadovaudamasis panašiomis intencijomis – „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ (paryškinta – A. K.)1. Vadi- nasi, jau pats miesto topikos, vaizdinių ir vizijų pamatas neatskiria- mai siejasi su aktualizuotomis dvasinėmis patirtimis ir nuorodomis į žmogaus transcendentinių pojūčių sferą, – tad šiuo atveju svarstant estetinius artefaktus ir konstruktus itin reikšmingą, kone išskirtinę vietą užima metafizinė semantika bei jos konotacijos. Apie panašius pojūčius kalba taip pat daug kitų rašytojų. Antai lietuvių poetas Vaidotas Daunys (1958–1995) albume „Vilnius. Vardas ir žodis“ (1993, lietuvių ir lenkų kalbomis) rašo apie magišką paslap- tį, glūdinčią jau pačiame miesto pavadinime: „Yra dvi susisiekiančios paslaptys: kalba ir Vilnius (...) Tu ištari šitą miestą, o tardamas išvysti jį“. Autoriaus poetinė miesto vizija išauga iš savotiško žodžių ritualo ir apeigų, kuriose įkomponuojamas ir išreiškiamas Vilniaus genezės mitas. Savo lyrinėse miniatiūrose V. Daunys tarsi atranda paslėptus ryšius tarp leksikos prasmių ir miesto, tautos būties: čia skamba žo- džiai „baltuma“, „vilkas“, „vilnis“, „Vilnia“, „Vilija“, „baltas“ („Kai iš balsvos baltumos suvasnoja vėlė ar balandė, – tai balta valanda, aš sakau. Bal ir val – du skiemenys telpa vienam gomury. Iš šito balto gyvybės plevenimo man atsiliepia Vilnia. Tai mūsų upė. Čia mūsų pi- lis, čia mūsų miestas baltasis – Vilnius“2). Kaip žinia, įvairūs leksemos „baltas“ variantai yra labai reikšmingi baltų tikėjimuose bei kultūro- se, ir jau pati spalva nurodo į mito sferą. Autorius kuria poetinę sines- teziją, kuri padeda ne tik išreikšti sugestyvias metaforiškas kūrybos būsenas, bet kartu liudija ir savotiškas Vilniaus žavesio ir tapatybės paslapties paieškas. 1 Czesław Miłosz, Tomas Venclova, Dialog o Wilnie, Paryż, 1979. 2 Vaidotas Daunys, Vytautas Balčytis, Vilnius. Vardas ir žodis, Vilnius: Regnum, 1993, p. 1–21. 10 Tadeuszas Bujnickis, rašydamas apie Lietuvos sostinės paveiks- lą lenkų poezijoje, taikliai nurodė metafizinio sugestyvumo reikšmę, formuojant bendrą meninę erdvę: „Ta Vilniaus kerėjimo (užbūrimo) būsena (apimanti taip pat nuolatinius jo gyventojus) ir sukūrė este- tinių bei vertybinių traktuočių pagrindą“3. Svarbią funkciją, kaip pa- rodo T. Bujnickio analizė, čia atlieka vertikalioji pasaulio sąrangos ašis – į pirmą planą iškylantys bažnyčių bokštai, varpinės, fasadai, kurie atkartoja miestą supančių kalvų ir medžių reljefą. Neatsitikti- nai čia labai dažni dangaus, debesų, saulės spindulių motyvai, kurie išreiškia metafizinius pojūčius bei sakralines individo būsenas. To- kio tipo įvaizdžiai dažni Witoldo Hulewicziaus (rinkinys „Miestas po debesimis“, 1931), Kazio Bradūno (rinkinys „Vilniaus varpai“, 1943), Cz. Miłoszo („Varpai žiemą“, 1974) ir daugelio kitų poetų kūryboje. Labai būdinga Zofijos Bohdanowiczowos eilėraščio „Vilnius debesy- se“ (1954) pabaiga, kurioje skamba miesto apoteozė: „Dieve, po mir- ties dangų man Vilniumi paversk“. Šie motyvai liudija apie vertikalią vertybinę orientaciją, o jų gausa primena mitologinius pasaulio sandaros vaizdinius (visų pir- ma „gyvenimo medį“), kurie glūdi archajinėje tautos kūryboje, fol- klore. Lietuvių liaudies dainose apie Vilnių labai aiškiai atsispindi archainio mąstymo opozicijos („aukštai–žemai“, „didelis–žemas“), o Lietuvos sostinė suvokiama kaip savotiška stebuklinga pilis, stovinti ant aukšto kalno („Ant aukšto kalno, / Ant aukšto kalno – / Vilniaus miestelis“). Tuo tarpu grožinėje literatūroje, ypač senojoje, sukurtoje XV–XVII amžiais, sakralinė aura siejama su istoriosofiniu mąstymu. Pasak E. Ulčinaitės, „kalbant apie Vilniaus miesto vaizdą XVI–XVII a. literatūroje, būtina pažymėti vieną gražiausių Sarbievijaus eilėraščių – IV knygos 35 odę „Pauliui Kozlovijui“. Stovint ant Lukiškių kalno, čia ne tik apžvelgiamas visas Vilnius, bet ir akcentuojami tie momentai, kurie Lietuvos ir Vilniaus istorijoje turi ypatingą prasmę: 3 Tadeusz Bujnicki, Obraz Wilna w międzywojennej poezji wileńskiej, in: Wilno- Wileńszczyzna jako krajobraz i środowisko wielu kultur, Białystok 1992, p. 328. 11