Vilniaus dailės akademija Vilniaus fakultetas Dailės istorijos ir teorijos studijų programa Agnė Mackevičiūtė ABSURDO ESTETIKA LIETUVOS ŠIUOLAIKINIAME MENE Baigiamasis magistro darbas Vadovė prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė Vilnius, 2020 Baigiamojo magistro darbo autentiškumo deklaracija Agnė Mackevičiūtė Absurdo estetika Lietuvos šiuolaikiniame mene Absurd aesthetics in Lithuanian contemporary art Patvirtinu, kad baigiamasis magistro darbas parašytas savarankiškai, nepažeidžiant kitiems asmenims priklausančių autorių teisių, nei visas baigiamasis magistro darbas, nei jo dalis nebuvo panaudota kitose aukštosiose mokyklose. (baigiamojo darbo autoriaus parašas) 2 TURINYS ĮVADAS .............................................................................................................................................. 4 1. Absurdo estetika XIX–XX a. mene ............................................................................................... 10 1.1. Absurdo samprata ................................................................................................................... 10 1.2. Absurdo estetika ..................................................................................................................... 17 1.3. Absurdo estetika vizualiniame XX a. mene .......................................................................... 20 1.4 Absurdo estetika XX a. Lietuvoje ir Rytų Europoje ............................................................... 23 2. ABSURDO ESTETIKA LIETUVOS ŠIUOLAIKINIAME MENE ............................................ 30 2.1 Pototalitarinė visuomenė: egzistencinis absurdas ir posovietinė trauma................................. 30 2.1.1. Atgimimas ir posovietinė trauma .................................................................................... 30 2.1.2. Egzistencinis absurdas ..................................................................................................... 35 2.2 Kritinė mintis ir absurdo estetika ............................................................................................ 37 2.2.1. Socialinė, politinė ir kultūros kritika ............................................................................... 38 2.2.2. Nužmogėjimas, agresija ir transgresija ............................................................................ 44 2.2.3. Vartotojiška visuomenė per meno prizmę ....................................................................... 47 2.2.4. Menininko padėtis visuomenėje ...................................................................................... 52 IŠVADOS .......................................................................................................................................... 55 ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS ............................................................................................................. 57 ILIUSTRACIJOS .............................................................................................................................. 61 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ........................................................................................................ 67 LITERATŪRA .............................................................................................................................. 67 ŠALTINIAI ................................................................................................................................... 72 PRIEDAI ........................................................................................................................................... 74 Priedas Nr. 1. Agnės Mackevičiūtės pokalbis su Kęstučiu Svirneliu. ........................................... 74 Priedas Nr. 2. Kęstutis Šapoka atsako į Agnės Mackevičiūtės klausimus. ................................... 79 Priedas Nr. 3. Agnė Mackevičiūtė apie Evaldo Janso kūrybą: recenzija. ..................................... 82 SANTRAUKA / SUMMARY ........................................................................................................... 85 3 ĮVADAS Tyrimo problematika ir temos aktualumas Absurdas, kaip meninė strategija, mene egzistuoja nuo renesanso laikų. Jos siekis – sužadinti žiūrovo vaizduotę ir mintį, atskleidžiant tikrovės suvokimo paradoksus. Dažniausiai jos taikinys yra socialinė tikrovė ir jos neatitikimai harmoningo sociumo būvio idealui. Atitinkamai absurdo estetikos daugėja tais istoriniais periodais, kai tampa aktuali socialinė kritika. Absurdo meninė strategija aktyviai taikoma šiuolaikinėse literatūros, teatro ir meno praktikose. Šiuolaikiniame mene absurdo estetika ypač išryškėja tokių menininkų, kaip Martino Creedo, Kristofo Kintera‘os ar Francis‘o Alÿso kūryboje, jų darbai laikomi šios estetikos autoritetiniais pavyzdžiais, tad ir šiame darbe referuojama į Alÿso kūrybą. Aktyvus absurdo estetikos naudojimas kūiniuose parodo, jog ši strategija neabejotinai yra reikšminga mene ir šiandien. Dėl savo keistos, dažnai intelektualinių pastangų ir atitinkamų įvairių sričių žinių reikalaujančios formos, toks menas neretai kaltinamas kino ar žurnalistikos dubliavimu bei nuolat kvestionuojamas jo tikslingumas. Viena iš paskatų pasirinkti apžvelgti absurdo estetiką Lietuvos šiuolaikiniame mene buvo noras atskleisti tokios estetikos kūrinių prasmes ir įrodyti jų vertę bei indėlį į Lietuvos kultūros lauką. Absurdo estetikos kūriniai aprėpia platų egzistencinių ir kritinių temų spektrą, neretai atspindinčių laikmečio problemas ir socialinę, politinę ar kultūrinę aplinką. Tad absurdo estetikos analizavimas prisideda ir prie istorinio aplinkos suvokimo. Savo forma ir išraiška absurdo estetikos kūriniai gali būti labai skirtingi: vienuose absurdą indikuoja kūrinio medžiagiškumas ar forma, o kituose, konceptualesniuose kūriniuose, absurdas tampa labiau nujaučiamas ir suvokiamas per kūrinio idėją ar kontekstą, tačiau visus juos vienija siekis išryškinti tikrovėje egzistuojantį absurdą. Šio tyrimo objektas yra absurdo estetikos raiška Lietuvos šiuolaikiniame mene nuo XX a. 10 deš. iki šių dienų. Tyrimo temą ir problematiką padiktavo pasikartojantis absurdo estetikos strategijų naudojimas Lietuvos menininkų Tomo Daukšos, Redo Diržio, Lauros Garbštienės, Evaldo Janso, Benignos Kasparavičiūtės, Česlovo Lukensko, Andrejaus Polukordo, Kęstučio Svirnelio, Kęstučio Šapokos bei kitų autorių kūryboje ir tik fragmentiškas absurdo estetikos analizavimas, neaprėpiant to kaip vientiso nuolat lydinčio reiškinio kultūroje. Taip pat tyrimo temą paveikė minėtų autorių intriguojanti kūrinių forma, autorių skleidžiamos idėjos bei įvairialypiai semantiniai darbų sluoksniai, iškeliantys menininkų reflektuojamos realybės paradoksus, netikėtas puses ir skatinantys permąstyti tikrovę bei meną. Tyrimo tikslas – atskleisti absurdo estetikos apraiškas Lietuvos šiuolaikiniame mene, išsiaiškinti kokias prasmes generuoja tokios estetikos kūriniai bei ką šios prasmės indikuoja. 4 Siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, darbe sprendžiami šie uždaviniai: 1) trumpai aptarti absurdo sampratą ir jos genezę filosofijoje bei įvairiose meno šakose; 2) atskleisti absurdo estetikos raiškos modernizmo ir šiuolaikinio meno kūriniuose ryškiausias tendencijas; 3) parodyti absurdo estetikos manifestacijos sovietų Lietuvos kultūroje; 4) analizuoti absurdo estetikos poreikį bei raiškos formas šiuolaikinėje nepriklausomos Lietuvos kultūros erdvėje. Šiame tyrime derinami keli metodai. Siekiant identifikuoti absurdo estetikos bruožus naudojama stilistinė analizė. Norint išsiaiškinti absurdo estetikos atsiradimo priežastis bei kūrinių reikšmes, pasitelkta hermeneutika ir socialinė dailės teorija. Šio tyrimo hipotezė – absurdo estetiką formuoja individo santykis su neracionalia, alogiška aplinka, kuomet šio santykio sankirtoje iškyla absurdo ir beprasmiškumo jausena. Tokią jauseną ir estetiką aktyvina kritiškas požiūris į aplinką ir joje vykstančius procesus, todėl yra ryškiausia katastrofiškų įvykių ir problemų kontekste. Laikotarpyje nuo XX a. 10 deš. absurdo estetika reiškiasi kasdienybėje ir kritiniuose procesuose, kuomet susiduriama su laikmečio socialinėmis, politinėmis ir kultūrinėmis problemomis. Tyrimo tikslai, uždaviniai ir dabartinė jų būklė lėmė tokią darbo struktūrą: Darbą sudaro įvadas, dvi dalys: „Absurdo estetika XIX–XX a. mene“ ir „Absurdo estetika Lietuvos šiuolaikiniame mene“, išvados ir priedai. Kadangi iki šiol absurdas Lietuvos šiuolaikinio meno kūriniuose buvo tyrinėtas fragmentiškai, lygiai taip pat fragmentiškai kelta ir šios meninės strategijos specifikos problema, todėl pirmąją dalį atitinkamai sudaro keturi skyriai: pirmajame skyriuje „Absurdo samprata“ – aptariamas absurdo sąvokos atsiradimas, absurdo reikšmė ir plėtra literatūroje, mene ir teatre nuo renesanso iki šių dienų. Antrajame skyriuje „Absurdo estetika“ išgryninami absurdo estetikos bruožai bei indikuojamos strategijos. Trečiajame skyriuje „Absurdo estetika vizualiniame XX a. mene“ aptariamos ryškiausios absurdo manifestacijos XX a. modernizmo judėjimuose (dada, siurrealizme ir fluxus), o ketvirtajame skyriuje „Absurdo estetika XX a. Lietuvoje ir Rytų Europoje“ atskleidžiamos absurdo estetikos apraiškos XX a. Sovietinės Lietuvos literatūroje, mene bei teatre, siejant estetikos plėtrą su Rytų Europoje vykstančiais veiksniais. Antrojoje dalyje, pasitelkus pirmojoje dalyje suformuluotus absurdo estetikos ir meninės strategijos bruožus, analizuojamos dvi temos, labiausiai išryškėjusios absurdo estetikoje Lietuvos šiuolaikiniame mene: „Pototalitarinė visuomenė: egzistencinis absurdas ir posovietinė trauma“ bei „Kritinė mintis ir absurdo