Petras Navikas Petras Petras Navikas PETRAS NAVIKAS Kilęs iš Kėdainių krašto. Šį pasaulį išvy- do Truskavos miestelyje. Mokėsi šio mieste- IR DIRBTA GYVENTA lio pradžios bei Ramygalos ir Šėtos vidurinėse mokyklose. Įgijo finansų ir kredito specialybę Vilniaus universitete. Pradėjo dirbti Liaudies ūkio tarybos Maisto pramonės valdyboje fi- nansininku, vėliau ėjo šios valdybos ir Maisto pramonės ministerijos ekonomikos skyriaus viršininko pareigas. Po to daugiau kaip dvidešimt metų dirbo Vyriau- sybės patarėju pramonės klausimais. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dvejus metus ėjo Žemės ūkio ministerijos maisto pramonės departamento direktoriaus pava- duotojo pareigas, po to dešimt metų dirbo mokesčių srityje: Vilniaus mokesčių inspekcijos vyriausiuoju inspektoriumi, šeštosios Vyriau- sybės patarėju finansų ir iždo klausimais, finansų viceministru, šalies valstybinės mokesčių inspekcijos viršininku, konsultantu mokesčių, GYVENTA IR DIRBTA finansų ir valdymo klausimais. Prezidento Valdo Adamkaus paskirtas Valstybinės lošimų priežiūros komisijos nariu. Mokesčių klausimais stažavosi JAV, Danijoje, Prancūzijoje, Austrijoje. Parašė knygas „Anapus valdžios durų“, „Mokesčių labi- rintai“, Teisybės beieškant“, „Azartinių lošimų priežiūros kronika“, L „Korupcijos globa“, „Iš praeities į ateitį“, „Teisingumo parodija“, IET „Gyventa ir dirbta Lietuvai“. Paskelbė per 330 straipsnių mokesčių politikos, jų administravimo, finansų, valstybinių įmonių valdymo ir Lietuvai kitais klausimais. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio ekonomisto U garbės vardas. vai Petras Navikas GYVENTA IR DIRBTA Lietuvai Utena, 2021 Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 978-609-455-537-4 © Petras Navikas, 2021 PRATARMĖ Prisimenu, buvo graži, saulėta 1959 metų birželio 27 diena Vilniuje, kai ėjome į metrikacijos biurą, esantį Pylimo gatvėje, sankryžoje su Kalinausko gatve. Tai buvo prieš šešiasdešimt metų. Ėjome dviese, be liudininkų. Apie 13 valandą Danutė Keblaitė tapo Danute Navikiene. Po sutuoktuvių nuėjome į Vilniaus gatvėje esančią valgyklą. Užsisakėme dešrelių, kitų patiekalų neprisimenu. Turbūt sriubos, kompoto ar kisieliaus, kas tuo metu buvo populiaru. Po to nusifotografavome Gedimino prospekte esančioje fotostudijoje (da- bar ten yra Lietuvos banko pinigų muziejus). Ši nuotrauka mus lydi visą gyvenimą. 2019 metų birželio 27 dieną pakartojome sutuok- tuvių ceremoniją. Nuvažiavome prie pastato Pylimo ga- tvėje, kuriame buvo metrikacijos biuras. Jo fone nufoto- grafavau Danutę, Mamytės vardu vadinamą, su sūnumi Audriumi. Pasukome į Vilniaus gatvę. Priėję prie italų res- torano, kuris įrengtas buvusioje valgykloje, užėjome į jį. Pasiteiravome, kokia restorano patalpų praeitis, paaiškėjo, jog ir tarybiniais laikais jose nebuvo valgyklos. Išeinant iš šio restorano, prie durų esančio staliu- ko sėdėjo trys žinomi vyrai. „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius Gedvydas Vainauskas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas ir Druskininkų miesto meras Ričardas Malinauskas. G. Vainauskas pakilo, pasisveikino ir pristatė mane kolegoms. Bet A. Zuokas ir R. Malinauskas nemažai žinojo apie mane ir mano pareigas. Taigi buvome neakivaizdžiai pažįstami. Su Mamyte buvome apsirengę šventiškai, aš su kaklaraiščiu, tamsiu kostiumu, o ji – raudonu apdaru. Pasakiau, jog ieškome buvusios tarybiniais laikais valgyklos, kurioje prieš 60 metų pietavome iškart po santuokos. Šis faktas Juos nustebino. Pasveikino su jubilieju- mi. Po to pasikeitėme bendrais įspūdžiais. G. Vainauskas paprašė mano telefono numerio. Mat, jam tapo įdomi mūsų valgyklos paieška po tiek metų, šis sentimentalus faktas, pažy- mintis jubiliejaus šventės tik mums abiem aktualumą ir kuklumą. G. Vainauskui ir kitiems parodžiau jo prieš 28 metus padovanotą laikrodį su užrašu ant ciferblato „Lietuvos rytas“. Tai dar labiau sušildė atmosferą. Po to tęsėme kavinės paiešką, nors Mamytė buvo jau visai pamiršusi santuoką, nes ketvirtus metus sirgo nepagydoma atminties netekimo liga. Užėjome į Vilniaus gatvėje esančią kavinę. Jos įėjimo durys atrodė esančios tos pačios, pro kurias įėjome prieš 60 metų. Įėję pamatėme grindų pakilimą, kuris sukėlė abejonę, nors patalpų išdėstymas atrodė labai panašus į tuometinį. Kavinė negamino patiekalų, panašių į anuometinius. Suvalgėme bly- nelių su bananais, išgėrėme kavos ir patraukėme namo. Namuose nusifotografavome. 3 Šie faktai subrandino mintį sudėti į vieną vietą svarbiausius gyvenimo įvykius, ku- rie aprašyti knygose „Anapus valdžios durų“, „Mokesčių labirintai“, „Teisybės beieškant“, „Azartinių lošimų priežiūros kronika“, „Korupcijos globa“, „Teisingumo parodija“, pa- skelbti straipsniuose žiniasklaidoje. 4 GYVENTA IR DIRBTA LIETUVAI ĮŽANGA Gimiau Antano Smetonos Lietuvoje. Teko iškęsti sunkius pokario metus. Savo aki- mis mačiau, kaip praradę kovos dėl Lietuvos viltį girti miškiniai atėję vėlų vakarą iš tėvo reikalavo atiduoti paskutinius 4 červoncus ir atvežti paskutinės kiaulės skerdieną į nurodytą vietą. O mūsų buvo 8 nesočios burnos. Po to girdėjau kitame namo gale gyvenančios mo- ters ir jos dukters klyksmus. Tik vėliau supratau, kodėl jos klykė. O kitos dienos ryte brolio akyse stribai nušovė tėvo brolį, kuris gyveno netoliese, nėjo į Raudonąją armiją, prijautė ir rėmė miškinius. Stebėjau, kaip sukviesti miestelio gyventojai buvo verčiami rašyti pareiškimus stoti į kolūkį, netekti žemės, padargų, gyvulių. Ir visi juos parašė iš baimės būti ištremtiems į Sibirą. Teko tėvui padėti kabinti prie tvarto balkių kolūkio arklius, nes jie nebeturėjo jėgų atsistoti. Mačiau, kaip mama paryčiais pakluone nusėlindavo prie kolūkio stirtos pasipešti šiaudų savo karvei pašerti. Tuomet visiems rūpėjo kaip išgyventi, išmaitinti šeimą, išauginti ir išmokinti vaikus. Jie suprato, kad plikomis rankomis negalės pakeisti Stalino primestos santvarkos. Mažai žmonių tikėjo Amerikos balso pranešimais, kad tuojau bus išlaisvinta Lietuva ir sugrįš pra- eitis, kuri daug kam buvo ne ką geresnė. Bet žmonės dirbo ir primestomis sąlygomis. Kasmet gerėjo gyvenimas. Ir ta blogoji santvarka pradėjo duoti vaisius, kurie net dabar matyti – automagistralės, melioruoti laukai, gyvenamųjų namų kvartalai, mokyklos, fermos, deja, jų griuvėsiai akis bado. Mokyklos buvo pilnos mokinių, teatrai pilni žiūrovų, o bažnyčios tikinčiųjų. Visi turėjo darbo, niekas nemirė badu, nesirausė šiukšlynuose, nesižudė iš nevilties. Gimdė ir augino vaikus, o gyven- tojų padaugėjo iki 3,5 milijono. Anos santvarkos palikimas – žmonės, kurių moralei, sąžinei, santykiams su kitais įta- kos neturėjo privatinė nuosavybė. Nebuvo priežasčių broliui žudyti brolio dėl metro žemės. Rublis nebuvo žmogaus vertės matas. Palikome tarybinę santvarką nenuskurdę ir neturtin- gi. Atskirtis tarp valdžios atstovų ir eilinių piliečių turtine prasme buvo maža. Bendraamžis poetas Justinas Marcinkevičiaus atsakydamas Algirdui Juliui Greimui, Tomui Venclovai už jų užgaulę pasakė: „Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10–15 metų. Šėtono nasruose palikote. Vals- tybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome... Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote? Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro. Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo gali- ma, kai reikėjo priešintis?“ Justino Marcinkevičiaus kartos dalis esu ir aš. Visą gyvenimą dirbau tėvynėje ir jai – Lietuvai. Šioje knygoje išsakiau savo tarnystę Lietuvos žmonėms, kuri buvo nelengva, paty- riau materialinių nuostolių ir moralinių nuoskaudų. 5 PIRMA DALIS DARBAS DARBĄ KEITĖ... Dirbti pradėjau sulaukęs septyniolikos metų. 1952 metais baigiau Lančiūnavos že- mės ūkio mokykloje buhalterio kursus, buvau nusiųstas dirbti į Žeimių tarybinį ūkį. Po to darbas darbą keitė. 1952–1953 Žeimių tarybinis ūkis, Mitėniškių skyriaus buhalteris. 1953–1956 Šėtos vidurinės mokyklos buhalteris ir 9–11 klasių mokinys. 1956–1958 Vilniaus valstybinio universiteto studentas. 1958–1965 Maisto pramonės ministerijos ekonomistas, ekonomikos skyriaus virši- ninkas. 1966–1985 Lietuvos TSR Ministrų tarybos referentas, maisto pramonės sektoriaus vedėjas. 1985–1986 Lietuvos Ministrų Tarybos Sekretoriato vedėjas. 1986–1990 Lietuvos Ministrų Tarybos Pramonės skyriaus vedėjas. 1990–1992 Žemės ūkio ministerijos Maisto pramonės departamento direktoriaus pavaduotojas. 1992–1994 Vilniaus mokesčių inspekcijos vyriausiasis inspektorius. 1994–1995 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėjas finansų ir iždo klausimais. 1995–1996 Finansų ministerijos sekretorius – Valstybinės mokesčių inspekcijos vir- šininkas. 1996–2001 Konsultacinės firmos „Nakona“ vadovas. 2001–2007 Valstybinės lošimų priežiūros komisijos narys. Nežinia iš ko sužinojau, jog Lančiūnavos žemės ūkio mokykloje priimami mokytis buhalterio specialybės. Mokama stipendija, apgyvendinami bendrabutyje. Mokymasis tę- siasi tik pusę metų. O po to gauni darbą. Prašydamas išleisti ten mokytis, mamai net pame- lavau, sakydamas, kad tęsiu mokslą ir mokytojų seminarijoje. 1951 metų pabaigoje su nau- jomis viltimis pradėjau mokytis Lančiūnavoje, kuri yra 10 km nuo tėviškės Kėdainių link. Gyvenau bendrabutyje, mažai bereikėjo paramos iš namų. Buhalterijos paslaptis skleidė nuostabus specialistas Eitmanavičius. Gyvenome linksmai. Žaidėme krepšinį, rung-