VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS ARCHITEKTŪROS IR STATYBOS INSTITUTAS Daiva Citvarienė IDEOLOGINIAI LIETUVOS MENO DISKURSO POKYČIAI XX a. PASKUTINIAJAME DEŠIMTMETYJE Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, menotyra (03 H) Kaunas, 2008 Doktorantūros ir daktaro mokslo laipsnių suteikimo teisė suteikta Vytauto Didžiojo universitetui kartu su Architektūros ir statybos institutu 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926 Disertacija parašyta Vytauto Didžiojo universitete 2003–2008 metais. Disertacijos vadovė: Doc. dr. Rasutė ŽUKIENĖ (Vytauto Didžiojo universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra 03 H). 2 TURINYS ĮVADAS..............................................................................................................................................4 I. IDEOLOGINIAI VIEŠOJO DISKURSO KONSTRUKTAI IR ATMINTIES POLITIKA........................................................................................................................................18 1.1. Socialinės sanklodos evoliucijos bruožai ..................................................................................18 1.2. Posovietinės visuomenės simbolinės konstrukcijos...................................................................23 1.3. Atminties politikos ženklai: paminklai.......................................................................................28 1.3.1. Lietuvos respublikos monumentų atstatymas: Vytauto Didžiojo paminklas...........................................................................................................................................29 1.3.2. Semantiniai viešųjų erdvių pokyčiai: sovietinių monumentų griūtis...............................35 1.3.3. Naujieji kultūrinės atminties ženklai................................................................................39 II. MENO SAMPRATOS POKYČIAI..........................................................................................46 2.1. Meno autonomija kaip politinė modernistinio meno strategija .................................................47 2.2. Transcendentinis modernistinio meno matmuo..........................................................................51 2.3. Sociologinis diskursas šiuolaikiniame mene.............................................................................53 2.3.1. Menininkas kaip visuomenės kritikas...............................................................................55 2.3.2. Meninės intervencijos viešosiose erdvėse........................................................................67 III. DAILĖS PARODŲ RENGIMO INSTITUCINĖS TENDENCIJOS...................................73 3.1. Organizaciniai meno lauko pokyčiai..........................................................................................73 3.1.1 Lietuvos dailininkų sąjunga...............................................................................................73 3.1.2. Šiuolaikinio meno centras................................................................................................79 3.1.3. Soroso šiuolaikinio meno centras.....................................................................................82 3.2. Lietuvos centrinių meno institucijų parodos..............................................................................89 3.2.1. Apžvalginės parodos........................................................................................................91 3.2.2. SŠMC ir ŠMC konceptualios parodos.............................................................................99 IV. IDEOLOGIJŲ SUSIDŪRIMAS KULTŪROS PERIODIKOJE........................................113 4.1. Skirtingos meno įteisinimo taktikos.........................................................................................113 4.2. Polilogo ir monologo kultūros atspindžiai................................................................................121 4.3. Šiuolaikinė dailėtyra: institucijų rėmuose................................................................................130 IŠVADOS.......................................................................................................................................140 Bibliografija...................................................................................................................................143 Santrumpos....................................................................................................................................159 Iliustracijų sąrašas.........................................................................................................................160 ILIUSTRACIJOS..........................................................................................................................162 3 ĮVADAS Disertacijos temos pagrindimas. XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje Lietuvos meno diskursą – kalbėjimą, rašymą apie meną ir pačią meninę kūrybą – daugeliu atveju formavo atgimimo laikotarpiu 1988–1991 m. viešojoje erdvėje įtvirtintos idėjinės ir vertybinės nuostatos. Posovietinėje visuomenėje išryškėjusios prieštaringos ideologinės orientacijos liudijo aktyvią ideologinių diskursų kovą. Meno srityje ja siekta įteisinti skirtingą meno, menininko bei kūrybos sampratų turinį: nauja menininko tapatybė ir „tikro“ meno samprata buvo kuriama atsigręžiant į prieškario, sovietmečio modernistines meno tradicijas, postmodernizmo koncepciją, arba ji buvo grindžiama šių ideologinių orientacijų junginiu. Vertybiniai ir ideologiniai vyraujančių diskursų prieštaravimai dešimtajame dešimtmetyje bylojo ne tik apie skirtingų ideologinių orientacijų įtaką meno sampratai, bet ir apie reikšmingus meno lauko pokyčius: šio lauko autonomijos formavimosi procesai skatino meno institucijų, menininkų kartų ir pažiūrų konkurenciją. Aptariamo dešimtmečio meno diskurso procesai liudijo interesų grupių bei centrinių meno institucijų kovą dėl galios meno lauke, kuri persikėlė į meno projektus, meninę kūrybą ir rašančiųjų apie meną pasisakymus žiniaskladoje. Todėl šiame darbe kvestionuojamas meno kūrinio kaip autonomiško objekto analizės metodas, skatinęs meninę kūrybą suvokti kaip nuo socialinių, politinių ir ideologinių veiksnių nepriklausomą aktą. Pirmu svarbiu žingsniu tampa posovietinio kultūros elito vaidmens peržiūrėjimas, jo mesianistinės pozicijos bei atsiribojimo nuo socialinės aplinkos ištakų tyrinėjimas. Antra, specifinio Vidurio Rytų Europos ir Lietuvos kultūros elito vaidmens visuomenėje suvokimas leidžia permąstyti šiam regionui būdingą meno, menininko ir kūrybos sampratų, kaip neturinčių nieko bendra su socialine tikrove, įsitvirtinimo priežastis. Meno samprata, susiformavusi sovietmečiu, ne tik atribojo meninę kūrybą nuo visuomeninių procesų, bet ir prisidėjo prie uždaros, monologinės kultūros formavimosi. Trečia, atsisakoma tradicinio požiūrio į skirtingas meno lauko praktikas, kaip autonomiškas veiklos formas ir meno lauko procesai analizuojami kaip vientisas meno diskursas, apimantis kultūrinius, socialinius, ideologinius ir kitus kontekstus. Tokiu būdu ši disertacija įgavo tarpdisciplininį požiūrį. Šiame darbe posovietinio laikotarpio meno sampratos kaita siejama su sociopolitiniais procesais ir įvairiomis estetinėmis bei psichologinėmis vyraujančių ideologijų ir platesnių kultūros procesų dimensijomis. Meno diskursas, analizuojamas kaip vientisas socialinis reikšmių kūrimo ir reprodukavimo procesas, leidžia susieti ir kalbą, ir praktiką. Diskurso forma ir reikšmė tyrinėjama atsižvelgiant į kalbantįjį, jo galios pozicijas ir institucinį kontekstą. Ideologinis Lietuvos meno diskurso aspektas – aktuali ir reikšminga šiuolaikinės menotyros perspektyva – skatina ne tik peržengti estetinės autonomijos ribas, bet ir ieškoti giluminių meno bei sociokultūrinės aplinkos ryšių. Tyrimo objektas – tai XX a. paskutiniojo dešimtmečio meno diskurso ideologiniai procesai: skirtingų vertybinių, ideologinių orientacijų formavimasis, nykimas ir jų koreliacija, daranti įtaką meno ir menininko sampratos kaitai. Šie procesai analizuojami remiantis aptariamo laikotarpio parodų recenzijomis, pačiomis parodomis, aktyviai meno scenoje veikusių menininkų pasisakymais, jų kūriniais, formavusiais viešąjį dailės gyvenimą. Kadangi ideologinės vizijos ir vertybinės nuostatos buvo kuriamos ir platinamos skirtingomis diskurso praktikomis, atskiras dėmesys skiriamas įvairiems meno lauko pjūviams – sociopolitiniam kontekstui, meno kūriniams, institucinėms parodoms ir tekstams kultūros savaitraščiuose. Didžiausias dėmesys šiame darbe skiriamas ryškiausioms, ideologiškai angažuotoms nuostatoms ir vizijoms, todėl disertacijoje neaptariamos menkai artikuliuotos pozicijos, pvz., feministinė meno praktika ar tie tekstai, kurie nedeklaravo jokios pozicijos. Kadangi stipriausia ideologinė konfrontacija šiame dešimtmetyje buvo tarp centrinių meno institucijų – Lietuvos dailininkų sąjungos ir Šiuolaikinio meno centro (kai kuriais atvejais, į ją įtraukti buvo ir Soroso šiuolaikinis meno centras ar politikos laukui priklausanti Kultūros ministerija), darbe apsiribojama centrinių meno institucijų – LDS, ŠMC ir SŠMC – veiklos analize bei minėtos ideologinės sandūros, ženklinusios visus meno lauko procesus (parodų rengimo politiką, publikacijas spaudoje, LDS suvažiavimus ir t.t.), išskleidimu. Kartu sąmoningai atsisakoma analizuoti kitų diskurso kūrėjų (Vilniaus dailės akademijos, muziejų, galerijų, spaudos leidėjų ir kitų diskursyvių struktūrų) praktikas bei dispozicijas, manant, kad šioms derėtų skirti atskirą dėmesį. Tyrimo tikslas – išanalizuoti ideologijų ir vertybių pokyčius, vykusius