ŠALTINIų publIKACIJA Mindaugas TAMOŠAITIS Tautininkų ir krikščionių demokratų pasitarimų protokolai (1927 m. balandis, spalis–lapkritis) Mindaugas Tamošaitis – Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedros lektorius; adresas: T. Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, el. paštas: [email protected]; mokslinių interesų sritys – Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai tarpukariu, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos veikla 1927−1940 m., XX a. Lietuvos parlamentarizmo istorija. Anotacija. 1927 m. balandžio 12 d. prezidentui Antanui cinės valdžios sudarymo po III Seimo paleidimo 1927 m. Smetonai paleidus 3-ąjį Seimą, Lietuvoje baigėsi keletą balandį1, tačiau tų pačių metų rudenį vykusios abiejų metų trukęs demokratinio parlamentarizmo laikotarpis. partijų slaptos derybos nėra sulaukusios istorikų dėmesio. Šio veiksmo iniciatoriai – po 1926 m. gruodžio 17 d. Paprastai nurodoma, kad krikščionys demokratai, atšaukę perversmo į valdžią atėję tautininkai. Tuo tarpu buvę savo ministrus iš vyriausybės, nuo 1927 m. vasaros stojo jų sąjungininkai krikščionys demokratai (juos sudarė: į opoziciją tautininkams2. Bet šis krikdemų žingsnis dar LKDP, LŪS, LDF), po Seimo paleidimo vis dar tebeesan- nereiškė tautininkų ir krikščionių demokratų visiško san- tys valdžioje siekia, kad šalyje būtų surengti nauji Seimo tykių nutraukimo. Lietuvos centriniame valstybės archyve rinkimai. To nepavykus pasiekti derybose pavasarį, Seimas (LCVA) Ministrų Kabineto fonde (f. 923) surasti Lietuvių ne tik nebuvo sušauktas, bet jau tų pačių metų vasaros tautininkų sąjungos (LTS) ir krikščionių demokratų (šiam pradžioje krikščionys demokratai atšaukė savo žmones iš blokui priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partija vyriausybės ir perėjo opozicijon. Tų pačių metų rudenį (LKDP), Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) ir Lietuvos darbo tautininkai ir krikščionys demokratai pasitarimuose dar federacija (LDF)) posėdžių protokolai rodo, kad praėjus kartą mėgino surasti kompromisą ir susitarti dėl tolesnio daugiau kaip pusmečiui po III Seimo paleidimo, tautinin- šalies valdymo ir kartu dėl koalicinės valdžios sudarymo. kai su opozicijoje esančiais krikščionimis demokratais Tačiau pasitarimai pasibaigė be rezultatų: šalyje įsigalėjo dar vedė derybas. Jose partijoms atstovavo jų lyderiai: tautininkų diktatūra su prezidento A. Smetona priešakyje, LTS – Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, Alek- o krikščionims demokratams beveik 14 metų teko tenkintis sandras Žilinskas, Vladas Mironas, rečiau LTS pirmininkas opozicinės partijos vaidmeniu. Liudas Noreika, Juozas Tūbelis, Prezidentas Antanas Sme- Pirmą kartą publikuojami šių partijų pasitarimų protoko- tona; LKDP – pirmininkas Mykolas Krupavičius ir Leonas lai, atskleidžiantys tautininkų ir krikščionių demokratų Bistras; LDF – lyderis Kazys Ambrozaitis, o paskutiniame vadų skirtingus požiūrius į demokratinį parlamentarizmą, – Antanas Milčius ir Petras Jočys (spalio 24 d. pasitarime 1922 m. demokratinę Lietuvos konstituciją, apskritai į LDF nedalyvavo); LŪS – pirmame pasitarime atstovavo valstybės valdymą. Dokumentai taip pat atskleidžia ir pirmininkas, buvęs Prezidentas Aleksandras Stulginskis, kitų subtilybių, kurios iki šiol nebuvo žinomos Lietuvos o kituose – Kazys Jokantas ir Feliksas Mikšys. parlamentarizmo tyrėjams bei to meto visuomenei. Tenka tik apgailestauti, kad dėl šaltinių stokos negalima Prasminiai žodžiai: Seimas, vyriausybė, demokratija, pasakyti, kiek iš viso buvo tokių pasitarimų, kuri pusė juos konstitucija, Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS), Lietuvos iniciavo. Išsamesnių žinių apie pasitarimus, susitikimų krikščionių demokratų partija (LKDP), Lietuvos ūkininkų tikslų skaičių nerasta ir to meto spaudoje. sąjunga (LŪS), Lietuvos darbo federacija (LDF). Trumpas to meto politinių įvykių Įvadas kontekstas Istoriografijoje užsimenama apie buvusių 1926 m. gruo- 1927 m. balandžio 20 d. įvykusiame pasitarime tauti- džio 17 d. valstybės perversmo bendrininkų – tautininkų ninkai ir krikščionys demokratai dalyvavo kaip koalicijos ir krikščionių demokratų vestas derybas dėl naujos koali- partneriai, abi pusės vyriausybėje turėjo savo ministrus. 40 Mindaugas TAMOŠAITIS ISTORIJA 2 0 0 8 L X I / 7 1 Derybose, kuriose dalyvavo pats Prezidentas A. Smeto- nekeis. Pasitarimuose tautininkai smerkė demokratinio na, svarstytas esminis klausimas – naujo Seimo rinkimai. Seimo rinkimus, Steigiamojo Seimo priimtą konstituciją, Abiem pusėms nepavykus susitarti, balandžio 22 d. LKDP patį Steigiamąjį Seimą ir t. t. Derybose tautininkų užimamą vadovybė įteikė Prezidentui A. Smetonai memorandumą, „šeimininkų padėtį“ atskleidžia ir tas faktas, jog posėdžiai kuris istoriografijoje plačiau aptartas3. vykdavo vyriausybės vadovo A. Voldemaro darbo kabi- Prasidėjusi priešprieša tarp valdžios partijų – krikščionių nete arba jo namuose. demokratų ir tautininkų – vis labiau didėjo. Krikdemų Turint omenyje A. Voldemaro ir kitų tautininkų išanks- spaudoje imta reikalauti naujo Seimo demokratinių tinį nusistatymą ir, kaip matyti iš pasitarimų protokolų, rinkimų4. Pagaliau balandžio pabaigoje iš vyriausybės krikščionių demokratų atkaklų savo nuostatų gynimą, gali pasitraukus dviem krikščionių demokratų ministrams Le- kilti klausimas: kam šių derybų iš viso reikėjo? Tikėtina, onui Bistrui ir Petrui Karveliui (priešingai elgėsi Ūkininkų jog derybos buvo priimtinos abiem pusėms. Tautininkai, sąjungos ir darbo federacijos deleguoti ministrai, likę tebesitvirtindami valdžioje ir kovodami su opozicija savo postuose), krikdemai, kaip valstiečiai liaudininkai ir (1927 m. rudenį socialdemokratų ir liaudininkų aktyvistai socialdemokratai, stojo tautininkų opozicijon. Alytuje ir Tauragėje rengė antivalstybinius sukilimus, ku- Pasikeitus padėčiai, krikščionys demokratai ėmė re- riuos krikščionių demokratų spauda pasmerkė7), neketino vizuoti įvykius po 1926 m. gruodžio 17 d., santykius su bent formaliai visiškai nesiskaityti su vis dar didelę įtaką tautininkais bei Seimo paleidimą, kuris dabar, anot Leono šalyje išlaikiusiais krikščionimis demokratais. Derybomis Bistro, „įvyko visai netikėtai ir nepatogiu valdžiai laiku“. tautininkai tarsi turėjo parodyti, kad jie yra pasiruošę L. Bistras pripažino, jog rinkimų neskyrimas privertė į tau- valdžia dalintis. Toks apsidraudimas turėjo juos apsaugoti tininkus žiūrėti neigiamai. Krikščionys demokratai laikėsi nuo galimos krikščionių demokratų kritikos ar kitokių nuostatos, jog nauji demokratiniai Seimo rinkimai turėtų neprognozuojamų veiksmų. Tuo tarpu krikdemai, kaip įvykti ne anksčiau kaip rudenį, nes žemdirbiai vasarą yra jau minėta, siekė sugrįžti į didžiąją politiką. Kita vertus, labai užsiėmę5. kodėl krikdemai taip lengvai leidosi tautininkų „vedžio- Tautininkai ketino surengti referendumą ir su jo pagalba jami už nosies“, sunku pasakyti. Tokia nuolaidžiavimo pakeisti konstituciją, tačiau iš karto nesiryžo to daryti. politika tęsėsi nuo pat gruodžio 17-osios, kuomet po Ministras pirmininkas A. Voldemaras spaudos atstovams perversmo sudarytoje vyriausybėje krikščionys demokratai vis pranešdavo apie ruošiamą referendumą, tačiau jo datos pasitenkino antraeiliais postais, svarbiausius palikdami tiksliai neįvardydavo: „Referendumas įvyks dar šįmet, bet tautininkams. tai nereiškia, kad tikrai šįmet“. Dviprasmiškai Ministras Kaip ir 1927 m. balandį, tų metų rudenį krikščionių pirmininkas kalbėjo apie tautininkų santykius su kitomis demokratų ir tautininkų derybos pasibaigė be rezultatų. partijomis, nurodydamas, jog „Vyriausybės pareiga būti Ne tik nesušauktas demokratinis Seimas, bet krikščionims kontakte su visomis grupėmis, tačiau Vyriausybės pertvar- demokratams beveik keturiolika metų teko tenkintis opo- kymas nenumatomas“6. zicinės partijos vaidmeniu. Tų pačių metų rudenį vykusių II derybų laikotarpiu būta esminių pokyčių tautininkų ir krikščionių demo- kratų santykiuose. Tik dabar abi derybininkų pusės buvo atsidūrusios pernelyg skirtingose barikadų pusėse. Tau- Publikuojamų pasitarimų protokolų tininkai, nuo 1927 m. balandžio pabaigos vieninteliai reikšmė likę valdžioje, per keletą mėnesių dar labiau sustiprino savo pozicijas, o krikščionys demokratai priešingai – jau kuris laikas tenkinosi opozicinės partijos statusu. Šiuo laikotarpiu tautininkams nereikėjo pernelyg „stengtis“ Publikuojami tautininkų ir krikščionių demokratų pa- – jie jau turėjo savo rankose valdžią, o krikdemai jos sitarimų protokolai – tai neįkainojamas istorijos šaltinis dar siekė. Todėl rudenį vykusiose derybose krikščionių moderniųjų laikų Lietuvos parlamentarizmo istorijai. demokratų veikėjai vylėsi, kad jiems pavyks sugrįžti į Protokoluose atsiskleidžia tautininkų vadų itin negatyvus valdžią ar bent jau iš dalies susigrąžinti prarastas pozi- požiūris į demokratinį parlamentarizmą, demokratinę cijas. Iš pasitarimų protokolų matyti, kad krikdemų viltys 1922 m. konstituciją, kitas politines partijas – valstiečius priklausė nuo tautininkų Ministro pirmininko Augustino liaudininkus ir socialdemokratus. Iš dokumentų bene Voldemaro ir Prezidento Antano Smetonos malonės. pirmą kartą paaiškėja tautininkų kategoriškai neigiamo Derybose buvo aiškiai juntamas tautininkų diktatoriškas nusistatymo – skelbti naujo Seimo rinkimus – pagrindinės tonas. Dėl to dažnai derybos atsidurdavo aklavietėje, nes priežastys. Tautininkai naujų įprastų Seimo rinkimų vengė. A. Voldemaras paaiškindavo, jog tautininkų vadovybė Tai paaiškėja iš LTS nario kunigo V. Mirono žodžių: „Kai- ar Prezidentas laikosi kitokios nuomonės ir jos negalima rieji (valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai – M. T.) keisti. Tai iliustruoja