LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS FILOSOFIJOS KATEDRA ŠIUOLAIKINĖS FILOSOFINĖS ANTROPOLOGIJOS MAGISTRO PROGRAMA SIMONA AKELYTĖ II kurso studentė ERDVĖS IR LAIKO KONCEPTAI DELEUZE’O KINO FILOSOFIJOJE SPACE AND TIME CONCEPTS IN DELEUZE’S PHILOSOPHY OF CINEMA MAGISTRO DARBAS Darbo vadovė: prof. dr. Jūratė Baranova – Rubavičienė Vilnius, 2012 TURINYS ĮVADAS ............................................................................................................................................... 2 I. VAIZDINIŲ TIPAI: VAIZDINYS-JUDĖJIMAS IR VAIZDINYS-LAIKAS ...................................... 9 I.1. Autojudėjimo ir autolaikiškumo perskyra.................................................................................... 9 II. BET-KURIOS-ERDVĖS (ESPACE QUALCONQUE) KONCEPTAS: VEIKIMO DIAPAZONAS . 13 II. 1. Koncepto struktūra vokiškąjame ekspresionizme .................................................................... 13 II. 2. Koncepto Espace qualconque struktūra lyrinėje abstrakcijoje: pasirinkimo pasirinkimas ........ 18 II.3. Bet-kuri-erdvė (espace qualconque) ir kolorizmas ................................................................... 28 III. VAIZDINIO-KRISTALO KONCEPTAS IR JO STRUKTŪRA .................................................... 32 III. 1. Dvi koncepto pusės: aktualusis vaizdinys ir virtualusis vaizdinys .......................................... 32 III. 2. Išbaigtas kristalas: Max Ophuls ............................................................................................. 39 III. 3. Įtrūkęs kristalas: Jean Renoir................................................................................................. 42 III. 4. Besiformuojantis kristalas: Federico Fellini........................................................................... 46 III. 5. Yrantis kristalas: Luchino Visconti ....................................................................................... 51 IŠVADOS ........................................................................................................................................... 55 LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................... 57 SUMMARY ....................................................................................................................................... 59 ĮVADAS Tyrimo problema: Kinas yra tam tikras vaizdinio tipas, paremtas kūrybiniu procesu, o filosofiją Deleuze‘as apibrėžia kaip konceptų kūrimą, todėl iš čia iškyla problema: ar įmanoma sąsaja tarp vaizdinio ir koncepto ir ar apskritai yra tarp jų koks nors ryšys? Tyrimo tikslas: Šiame darbe siekiama atskleisti erdvės ir laiko konceptų sąsajas su kino filmais, bei šių konceptų pagalba tirti kino meno apraiškas. Darbo struktūra: Šiame darbe pagrindiniu tiriamuoju objektu yra Gilles‘io Deleuze‘o kino filosofijos konceptai – tai bet-kuri-erdvė ir vaizdinys-laikas – parodyti per sąryšį su kino filmais, kadangi režisieriai lygiai kaip ir filosofai kuria konceptus, tačiau juos išreiškia ne žodine, bet vaizdine forma. Darbo struktūra susideda iš įvado, kuriame trumpai pristatoma darbo problematika, tikslai ir ištirtumas Lietuvoje. Darbą sudaro trys pagrindiniai skyriai, turintys savo potemes. Pabaigoje pateikiamos išvados, naudota literatūra ir trumpa darbo santrauka. Pirmasis darbo skyrius yra įvadas į temą, kuriame aptariama vaizdinio-judėjimo ir vaizdinio-laiko perskyra. Pirmojoje kino knygoje Deleuze’as kinematografinį vaizdą aiškina kaip vaizdą, įgyjantį autojudėjimą, kuriam būdingi racionalūs pjūviai ir vaizdų jungimas į grandinines sekas, jis nurodo netiesioginį laiką. Antroji kino knyga skirta vaizdiniui-laikui – tai kristaliniui laiko režimui, kuriam būdingi neracionalūs pjūviai, nėra grandininės sekos, produkuojama kintamumo galia, atsiskleidžia tiesioginis laikas. Antrajame skyriuje „Bet-kurios-erdvės (espace qualconque) konceptas: veikimo diapazonas“ aptariamas vaizdiniui-judėjimui priskiriamas erdvės konceptas ir kaip jis pasireiškia per tris savo modusus – tai šešėlį, lyrinę abstrakciją ir spalvą. Kiekvienas iš šių modusų aptariamas pasirenkant režisierių, kuris produkuoja šiais bet-kurios-erdvės konceptais: išdėstoma teorinė dalis, o po to parodoma kaip tas pats 2 konceptas perteikiamas kino režisierių. Pirmoji potemė skirta vokiškajam ekspresionizmui – šešėliui, kurį perteikia vokiečių kino režisierius Arthuras Robinsonas. Kalbant apie lyrinę abstrakciją, iškeliama egzistencinio moduso pasirinkimo problema, kurią Deleuze‘as išskyrė atsižvelgdamas į Kierkegaardo ir Pascalio filosofijas. Kiekvieną, estetinę, etinę ir religinę, stadijas, vaizdinio forma atitinkamai parodo Sternbergo, Dreyerio bei Bressono filmai. Italų režisieriai – Minnelis ir Antonionis – savo filmuose vaizduoja spalvos modusą, kuris tampa jungtimi tarp vaizdinio-laiko, kadangi pakeičia pačios erdvės prigimtį ir sudaro sąlygas iškilti optiniams bei garsiniams ženklams. Trečiasis skyrius, pavadinimu „Vaizdinio-kristalo konceptas ir jo struktūra“, sudarytas iš penkių potemių, kurios taip pat susideda iš teorinio koncepto aptarimo ir jo perteikimo kino režisierių darbuose. Išskiriamos dvi koncepto pusės – tai aktualusis ir virtualusis vaizdiniai. Šias sąvokas Deleuze‘as perėmė iš Bergsono ir pritaikė savo kino filosofijai. Aktualusis vaizdinys yra dabarties vaizdinys, o virtualusis priklauso praeičiai, abu vaizdiniai, jungdamiesi sukuria grandines, kuriose praeities ir dabarties vaizdiniai tampa vienalaikiais. Vaizdinys-laikas pasirodo per aktualaus vaizdinio santykį su savo virtualiu vaizdiniu, kuris tampa abipusiu, tiek realiu, tiek virtualiu. Vaizdinys-kristalas susidaro šių dviejų vaizdinių jungimosi procese, sudarydamas vidinę grandinę, kurioje laikas skyla į praeinančią dabartį ir išsaugotą praeitį. Šį kristalizacijos procesą išreiškia veidrodis ir kristalo užuomazga, kurie aptariami per Zanussi kino filmo perspektyvą. Išskiriamos keturios kristalo struktūrinės dalys, kurios atskleidžia Bergsono dabarties laiko skilimą į virtualią praeitį ir aktualią dabartį. Ophulso išbaigtame kristale žiedinis laikas parodo vientisą ryšį tarp praeities ir dabarties. Renoiro įtrūkęs kristalas siūlo išėjimą iš kristalo ir tuo pačiu pabėgimą nuo praeities ir dabarties grandinių. Fellinio besiformuojančiame kristale dabarties ėjimas link mirties supriešinamas su praeities atmintimi. Visconti yrančiame kristale praeitis ir dabartis jungiasi į nesustabdomą nuosmukį ir į „visada per vėlai“. Problemos ištirtumas Lietuvoje: Kino filosofijos problematika Lietuvoje atsirado visai neseniai, nors ir būdama nauja filosofijos šaka, tačiau dėmesio susilaukia vis daugiau ir daugiau. Kino filosofijos susidomėjimą turbūt lemia besikeičiantis pasaulis ir žmonės, kurie pradeda savo kultūrą suprasti per vaizdą, fragmentiškai. Galbūt net galima teigti, kad kinas tampa naująja knyga, kuri turi savo specifinę kalbą, išreiškiamą vaizdiniais. Tačiau, savaime suprantama, atsiranda prieštaraujančių teiginiui, kad kinas gali būti filosofija ar kad apskritai ar įmanomas šių žodžių junginys, nes daugeliui kinas yra kultūros dalis, tačiau nesuprantamas kaip meninė forma ir dažnai galvojama, kad jis negali būti kaip atskiras, savarankiškas fenomenas, jis tarsi turi prisitaikyti prie kokios nors teorijos. (anksčiau kinas buvo priklausomas nuo kitų menų), arba 3 sakoma, kad kinas yra tiesiog nevykusi tikrovės kopija. Šiai minčiai prieštarauja Nerijus Milerius, sakydamas, kad kinui negalima taikyti jau esamų teorijų, kadangi jos visiškai neatskleistų ir užgožtų kino specifiką. Dažnai pasitaiko, kad filosofai savo teorijas taiko visur, kur tik įmanoma, lyg jos būtų universalios, tinkančios bet kokiam kūriniui. Toks kino taikymas prie jau esamos teorijos tampa tik iliustracija jai, todėl filosofo tikslas, Nerijaus Mileriaus požiūriu, būtų atsisakyti išankstinių schemų ir į kiną pažvelgti kaip į nepriklausomą nuo jokios teorijos meno kūrinį, kuris turi savo kalbą, kitaip sakant, savo filosofiją. Tą patį sako ir Gilles Deleuze‘as – „Kino kritikos tikslas – formuoti sąvokas, kurios nebūtų akivaizdžiai „patiektos“ filme, bet tiktų tik kinui, <...> formuoti kinui būdingas sąvokas, bet kurti jas būtent filosofiškai. <...> Sąvokos, kurias filosofija siūlo kinui, turi būti specifinės, t.y. derėti tik kinui.“1 Straipsnyje „Kaip galima kino filosofija?“ Nerijus Milerius išskiria tris pagrindinius kalbos apie kiną būdus. Pirmasis – kinematografininko diskursas. Kinematografininkas yra režisierius, aktorius ar bet kuris kitas, prisidedantis prie kino kūrimo proceso. Tai asmuo, kuris žino kiną iš jo vidaus, t.y. žino ir jo priežastis ir tikslus. Antrasis išskiriamas diskursas yra kino istoriko. Jį galima priešpriešinti pirmajam, kadangi pirmuoju atveju yra akcentuojamas konkretus kūrinys, jo kūrimo paslaptys, o antruoju atveju – kreipiamas dėmesys į bendrą kontekstą, nagrinėjamo kūrinio sąsajas su bendru kontekstu arba Mileriaus cituojamo D. Andrew žodžiais sakant, „atskleisti nežinomų filmų ar nežinomų faktų ryšius su žinomais filmais...“2 Pirmasis ir antrasis diskursas gali vienas kitą papildyti arba prieštarauti. Trečiasis diskursas – tai kino filosofijos, kurio užuomazgos jau atsiranda antrajame, kadangi suprasti kino fenomenui reikia platesnio žinojimo sistemos. Šie trys diskurso apie kiną tipai yra atviri vienas kitam, kadangi jie yra požiūrio taškai, kuriuos galima nuolatos keisti, nuo vieno pereiti prie kito, tai galimybė į kiną žiūrėti iš įvairių perspektyvų. Filosofinis diskursas nėra suvokiamas kaip teorinis, tai jau paneigė pats Deleuze‘as