VALENTINAS ALEKSA LIETUVIŲ TAUTOS SAVIGARBOS IR PILIETINĖS DRĄSOS DIPLOMATINIS DOKUMENTAS 1941 metų birželio 22 dieną Vokietija pradėjo karo veiksmus prieš Sovietų Sąjungą. Milžiniška Vokietijos kariuomenė peržengė Sovietų Sąjungos sieną ir įsiveržė į Lietuvą. Vokiečių kariuomenė Lietuvą už­ ėmė pirmąją karo savaitę. 1941 metų liepos 16 dieną Berlyne vykusiame slaptame pasitari­ me, derinant okupacinės politikos tikslus ir įstaigų kompetenciją, buvo apsvarstyti užimtų kraštų valdymo reikalai. Įžanginėje kalboje Adol­ fas Hitleris pabrėžė, kad ir Baltijos kraštai turi būti prijungti prie Vo­ kietijos: Visas Pabaltijys turi tapti reicho dalimi. Dauguma pasitari­ mo dalyvių pritarė Hitlerio planui įvesti tiesioginį vokiečių okupacinį režimą ir okupuotoje SSRS neatkurti tautinių valstybių. Vokietijos re­ presiniai organai ne tik rūpinosi nacių valstybės ir valdžios saugumu, priešų demaskavimu, bet ir kūrė bei vykdė svarbiausius jų sumanytus globalinius nukariautų tautų naikinimo ir germanizavimo planus. Vokietijos valdžios planuotoje, jos terminais, Naujojoje Europoje Lietuvos valstybei vietos nebuvo numatyta. Vokietija Lietuvą trakta­ vo kaip okupuotą SSRS dalį. 1941 metų liepos 17 dienos slaptu įsa­ ku „Dėl naujai užimtų Rytų sričių valdymo“ Hitleris paskelbė, kad užimtose Rytų srityse įvedama civilinė valdžia. Okupuoti kraštai buvo suskirstyti į reicho komisariatus, o šie - į generalines sritis ir apygar­ das. Šiuo įsaku paskelbta, kad iš buvusių Lietuvos, Latvijos, Estijos valstybių ir Baltarusijos (dabar dalies Baltarusijos) sudaromas Rytų 338 VALENTINAS ALEKSA krašto (Ostlando) reicho komisariatas. Šis komisariatas buvo padaly­ tas į Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Baltarusijos generalines sritis. Lietu­ vos generaliniu komisaru paskirtas Teodoras Adrianas fon Rentelnas (Theodor Adrian von Rentein). Okupantai Generalinio komisaro įstaigą įkurdino Kaune. Visa Lie­ tuvos ekonomika buvo pajungta reicho reikalams. Vokietijos okupaci­ nė valdžia įvedė spaudos, radiofono ir pašto kontrolę. Net kooperacijos bendroves buvo leidžiama steigti tik tada, kai jų narių daugumą sudarė vokiečiai. Naciai nepageidavo jokio organizuoto lietuvių tautos valios pasireiškimo, neigė bet kokias lietuvių teises į valstybinę nepriklauso­ mybę ir savarankišką veiklą savo tėvynėje. Lietuvius naujieji okupantai laikė žemesnės rūšies žmonėmis. Buvo vykdoma Lietuvos gyventojų išnaudojimo ir dalies jų masinio naikinimo politika. Už nepaklusnu­ mą okupantams grėsė mirties bausmė. Prasidėjo žiaurus žydų, čigonų ir kitų tautybių žmonių persekiojimas. Pagal nacių planus ir ideologiją žydus ir čigonus, kaip menkavertes ir kenksmingas rases, planuota vi­ siškai sunaikinti. Okupantai savo tikslus vykdė skubiai ir žiauriai. Viešai protestuoti dėl vokiečių okupantų daromų nežmoniškų skriaudų Lietuvai ir jos žmonėms niekas neišdrįso, išskyrus tris žmones. Tų įvykių amžininkas advokatas Rapolas Skipitis, vėliau pasitraukęs į JAM rašė: Skaudu buvo kiekvienam sąmoningam lietuviui matant tą vokiečių nacių pradėtą ir žiauriu būdu varomą kolonizacijos darbą. LIETUVIŲ TAUTOS SAVIGARBOS IR PILIETINĖS DRĄSOS ... 339 Bet prasižioti, pasakyti nacių valdžiai tikrąją teisybę ir pareikalauti, kad tas nebūtų daroma, niekas nedrįso, nes visi žinojo, jog naciai, kaip ir bolševikai, už teisybės žodį ir už teisėtą reikalavimą baudžia savo pragariškomis stovyklomis. O visgi atsirado drąsuoliai patriotai, kurie pakėlė balsą prieš nacių vykdomą Lietuvos kolonizaciją, prieš nežmonišką skriaudą, daromą ne tik lietuviams, bet ir žydų, lenkų ir rusų tautybių Lietuvos piliečiams. Tie trys drąsuoliai buvo: buvęs Lietuvos prezidentas K. Grinius ir buvę Seimo nariai ir ministeriai - M. Krupavičius ir J. P. Aleksa. Profesoriai, buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa ir My­ kolas Krupavičius bei buvęs šalies prezidentas daktaras Kazys Grinius 1942 metų lapkričio 14 dieną lietuvių tautos vardu vokiečių generali­ niam komisarui Kaune įteikė Memorandumą. Tuo metu, kai šis Memo­ randumas buvo įteiktas, hitlerizmas pasaulyje buvo pasiekęs apogėjų. Niekas negalėjo pasakyti, kaip baigsis Antrasis pasaulinis karas. Tuo metu frontuose vyko įnirtingi mūšiai. Vokiečiai buvo apsvaigę nuo savo pergalių kare, nuo savo vadų, nacionalsocialistų propagandinių kalbų ir darbų. Naciai dar buvo įsitikinę savo galutine pergale ir nepa­ kentė kitaip manančių, tuo labiau protestuojančių dėl jų režimo. Memorandume trys Lietuvos valstybininkai išdėstė mūsų kraš­ to kolonizavimo mechanizmą, apibūdino ūkininkų beviltišką padėtį, neigiamus padarinius ūkiui, lietuvio meilę savo žemei, aiškiai ir nedvi- VALENTINAS ALEKSA 340 prasmiškai smerkdami vokiečių administracijos veiksmus lietuvių ir kitų tautybių žmonių atžvilgiu. Į šį naciams nemalonų dokumentą jų administracija reagavo žai­ biškai. Visi pasirašiusieji gestapo buvo suimti ir tardomi. Vokiečių administracija Lietuvoje, žinodama prof. J. P. Aleksos ir dr. K. Gri­ niaus populiarumą mūsų krašte, norėjo, kad jie savo vardu paskelbtų okupantams vokiečiams palankų atsišaukimą į lietuvių tautą. Istori­ kas Arūnas Bubnys rašė: Tebūna mums pavyzdžiu du Lietuvos vyrai: dr. K. Grinius ir prof. J. Aleksa, kurie, nors buvo suimti, gestapo pa­ siūlymą paskelbti atsišaukimą į Tautą giežtai atmetė. Jie sutiko būti tremtiniais, bet nesutiko eiti prieš Tautos valią, Tautos ir Lietuvos interesus. K. Grinius dėl senyvo amžiaus ir ligų buvo ištremtas į gimtąjį Se- lemos Būdos kaimą. J. P. Aleksa kartu su kunigu M. Krupavičiumi 1942 metų gale ištremti į Vokietijos miestą Eitkūnus ir uždaryti į kalėjimą. Vėliau vokiečiai juos perkėlė į Tilžę. Čia jie vėl buvo tardomi vokiečių gestapininkų. Kalėjimo sąlygos buvo labai blogos: žmonės kamerose sugrūsti, tvyrojo baisi nešvara ir karaliavo šaltis. Čia būdavo tardoma iki visiško kalinio išsekimo. Tilžėje profesorius Aleksą ir Krupavičių gesta­ pas laikė ilgai, nes laukė, kol iš Eitkūnų pristatys jiems sudarytas bylas. Tačiau šį kartą mūsų tautiečiams nusišypsojo laimė - jų bylos pradingo ir Tilžės saugumo vadovai nepriėmė griežčiausių sprendimų. Tik bylų LIETUVIŲ TAUTOS SAVIGARBOS IR PILIETINĖS DRĄSOS ... 341 dingimas padėjo Aleksai ir Krupavičiui išvengti pragariškų kančių kon­ centracijos stovyklose, o gal net mirties. 1943 metų rugpjūčio pabaigoje vokiečių saugumas Aleksą atvežė į Berlyną. Čia jis apsigyveno nevei­ kiančios plytinės pastate. Gyvenimo sąlygos buvo nepaprastai sunkios. Aleksa badavo, be to, dar turėjo nuolat registruotis vokiečių policijoje. 1943 metų gruodį naciai Krupavičių internavo Rėgensburge. Šis Memorandumas, įteiktas okupacinei valdžiai trijų lietuvių didvyrių J. P. Aleksos, K. Griniaus ir M. Krupavičiaus, tapo pasiprie­ šinimo nacių siekiams ir pasiaukojimo pavyzdžiu, ir simboliu visiems doriems Lietuvos gyventojams. Kitas šių įvykių amžininkas Kazimieras Skebėra yra pasakęs: Apie Memorandumą kalbėjo ne tik miestuose, bet ir kaimuose. Ir pa­ rašyti tokį dokumentą reiškė viena - mirtį. O jie gynė ne tik savo tautą, bet ir žydus. Tam reikėjo ypatingos drąsos, patriotizmo, meilės kiekvienam žmogui. Vėliau, 1990 metais, jis rašė: O apie J. P. Aleksą, K. Grinių ir M. Krupavičių anglų, švedų ir net okupantų norvegų spauda rašė su nuostaba ir pasididžiavimu jų beprecedentiniu poel­ giu - drįsti pasipriešinti tokiai tironijai, koks buvo hitlerizmas. Kokie gi tai žmonės!? - šaukė šalti švedai ir anglai. Jie žudė saviškius, vo­ kiečius, profesorius ir akademikus, o čia lietuviai po okupantų pa­ kaustytu batu drįso pasakyti: „nelieskit mūsų kultūrinio palikimo ir mūsų piliečių žydų!“ Istorikas Liudas Truska 1991 metais rašė: Apie šią akciją palankiai atsiliepė Londono radijas. Kaip vertino lietuvių visuomenė šį Memorandumą? Geriausiai tai parodo Savitarpinės pagalbos komiteto pirmininko, žinomo lietuvių visuomenininko profesoriaus Igno Končiaus pareiškimas 1942 me­ tais generaliniam komisarui Kaune. Jame rašoma: Patirtomis žinio­ mis 1942.X IIJ d. atitinkamu vokiečių organų nutarimu ištardyti ir ištremti: 1. dr. K. Grinius iš Kauno į Sasnavą ir 2. M. Krupavičius ir J. Aleksa į Vokietiją už Tamstai suteiktą memorandumą. Kiek teko patirti, memorandume iškeltas Lietuvos kolonizacijos klausimas, taip pat paliesti Lietuvos nepriklausomybės ir kiti klausimai. [...] Mes esa­ me giliai įsitikinę, kad ištrėmimas visoje Lietuvoje geriausių žmonių, didžiai nusipelniusių lietuvių tautai ir turinčių jos pilną pasitikėjimą, už jų pasirinktą legalų klausimų kėlimo kelią, giliai sujaudino lietuvių visuomenę ir sukėlė joje didelį nusivylimą. Šis Memorandumas yra šviesiausias politinis ir diplomatinis įvy­ kis Lietuvos istorijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Pasirašiusieji šį Lietuvių tautos savigarbos ir pilietinės drąsos diplomatinį dokumentą amžiams įrašė savo vardus į pasaulio humanizmo istoriją. 342 VALENTINAS ALEKSA Memorandumas vokiečių generaliniam komisarui Kaune Ponui Generaliniam Komisarui Kaune Sovietų Sąjungos kariuomenei okupavus Lietuvos valstybės teri­ toriją, 1940 m. pabaigoje tarp Vokietijos valstybės ir Sovietų Sąjungos vyriausybių buvo sudaryta lietuvių ir vokiečių tautybės gyventojų re­ patriacijos sutartis. Ši sutartis buvo įvykdyta 1941 m. kovo-gegužės mėnesiais. Pagal šią sutartį iš Vokietijos į Lietuvą atvyko 20000 asmenų ir iš Lietuvos į Vokietiją išvyko apie 30000 asmenų. Dėl Sovietų Sąjun­ goje įvesto bolševikinio režimo ir prasidėjusio Lietuvoje teroro išvy­ kusių į Vokietiją asmenų žymią dalį sudarė lietuvių tautybės asmenys, kurie, gelbėdamiesi nuo bolševikinio persekiojimo, ieškojo prieglaudos Vokietijoje. Keičiantis repatriantais, dalį jų kilnojamojo turto susitari­ mu buvo leista išsivežti, kita kilnojamojo