Algirdas Patackas LITUANISTIKA PUBLICISTIKA BELETRISTIKA Algirdas Patackas LITUANISTIKA PUBLICISTIKA BELETRISTIKA Trečioji laida UDK 821.172-4 Pa358 Pirmajame knygos viršelyje autoriaus vaikaitė Viltė, pasipuošusi Rasos šventės žolynų vainiku © Algirdas Patackas, 2014 © „Versmės“ leidykla, 2014 ISBN 978-9955-589-89-1 Turinys Žodis skaitytojui 7 Tėvynė 9 Lietuva kaip prarastasis rojus 13 Menta Apie esą 17 Protėvynė 18 Saulė ir kryžius 30 Rėdos ratas 86 Rasos šventė 106 RASA 114 Rasa, šventasis Gralis ir papartis 149 Aistis, aisčiai, Aistija 163 Gotai ir baltai 166 Paslaptingoji Skandija 173 Apie galindus 185 Fenriras 201 El Sidas ir Galindas Garsíja 206 Apie lietuviškąją savimonę 217 Kalba Lietuvių kalbos paparčio žiedas 223 Satem ir Kentum 244 Blago–blogis dėsnis 255 Religija Senoji lietuvių religija 261 Dar apie Auxtheias Vissagistis 268 Kalėdos 272 Europos pagrobimas 274 Krikščionybė, Iranas, Talibanas 296 Kristus yra vyras 306 Istorija Didžioji Lietuva 313 Kas yra Lieta? 320 Kaip radosi Žemaitija 324 Jotva – teriota, bet neprarasta 337 Vytautas Didysis – Rex electus? 350 Apie Kauno vardo kilmę 355 Nemunas 359 Publicistika Europa – mūsų bendri namai 365 Išeiti yra sugrįžti 367 Andų riteris 378 Vidurio Europos bokštas ES pilyje 381 Oskaro Milašiaus kelio į Lietuvą vingiai 385 Lietuva ir Lenkija, arba atgal į ateitį 390 Dar kartą apie Gedimino stulpus ir J. Pilsudskį 398 Kas jus ištiko? 401 Aš irgi... 403 Kvislingai 407 Nepražuvo nė vienas kraujo lašas 409 Savanoriai: tada, 1990 m., ir dabar 419 Vytis prieš dvigalvį mutantą 422 Apie garbę ir menkystę 424 Laisvė, liepsna, deguonis... 428 Kalanta – kas jis? 431 Butšakniai – jie išgelbės Lietuvą 435 Interviu Apie Lietuvą, kuri gyvavo pastogėje 443 Apie Sausio 13-ąją 454 Negana trijų sekundžių idealizmo... 457 In memoria Vladimirui Toporovui (1928–2005) 462 Beletristika, esė, eilėraščiai Oskaras Milašius. Trys gyvenimai 469 Talita, cumi... 492 Juodosios žvaigždės 498 Kaliningrad. Sekundė nušvitimo 504 Suvalkija 506 Bosforas 507 Sausio 13-oji 508 Debesys 509 Suicidal 510 Per šventą Oną... 511 Tą paskutinę vasarą 511 Vilniaus novelė 512 Vardų rodyklė 522 Dėkoju bičiuliams, lietuviškosios kultūros rėmėjams-altruistams Petrui Jonušui, Algirdui Saudargui, taip pat Rolandui Razulevičiui – žaliaraiščiui, savanoriui, vėliau ministro patarėjui, o dabar laisvam verslininkui, parėmusiems šią knygą. Amžinai liksiu dėkingas tiems, kurių artumą jaučiau ir jausiu visada, čia ir anapus – Aleksandrui Žarskui, Rasai ir Jūriui Ambraziejams, Jonui Zajančkauskui, Juozui Prapiesčiui, jau išėjusiam, ir daugeliui kitų, be kurių šitos knygos nebūtų buvę... Dėkoju Seimo nariui Petrui Gražuliui, europarlamentarui Rolandui Paksui už paramą trečiajai knygos laidai. Autoriaus žodis skaitytojui Čia surinkti tekstai yra iš ilgo laikotarpio – nuo pogrindžio iki šių laikų, kai naujajai Lietuvai jau per dvidešimt. Pagal pobūdį juos galima būtų priskirti lituanistikai – pačia plačiausia, kasdiene ir neakademine prasme – iš čia ir knygos pavadinimas, aliuzija į Kvedlinburgo analuose rastą Lietuvos vardą – LITUA. Juose bandyta susivokti, atspėti senovinės mūsų religijos, rėdos, lietu- vių kalbos paslaptis, Didžiosios Lietuvos – LDK mįsles, taip pat atsakyti – visų pirma sau – į klausimus, kas gi yra Aistijà, kas yra Lietuva, kur ji prasideda ir kur baigiasi, ką reiškia būti lietuviu. Arba nebūti... Nereikia juose ieškoti galutinių atsakymų – jų nėra, nes gyvenimas yra nuolatinė klausa, tikintis išgirsti amžinybės šnaresius. Daug svarbiau už at- sakymus buvo noras įrodyti, kad laisvai mąstyti ir kurti galima bet kokiomis sąlygomis, net ir nelaisvėje, kad ir kokia ji būtų – politinė, konjunktūrinė ar pinigų nelaisvė. „Laisvai mąstau, vadinasi, esu“ – taip galima persakyti žino- mą posakį. Galbūt pasąmoningai buvo sekta „Aušros“ laikų tradicija, kai vizi- ja buvo svarbiau už esamybę. Skiriu šią knygą Lietuvai, jos amžinybei, kad ji išliktų mūsų õmėje amžina paslaptimi, kurią betgi Aukščiausiojo nedrausta spėti... Tėvynė Tėvynė, tėvynės meilė, patriotizmas... ...stengiuosi būti Lietuvos patriotas – ir todėl nemėgstu paradų. Tai yra jais nepasitikiu. Taip, paradas yra gražu – kietas būgnų ritmas, kaitinantis kraują ir pakeliantis į orą kovarnių būrius, vario dūdų spindesys, kostiumuoti, pažvalėję valdžios atstovai, susibūrę prie mikrofono, garbės kuopos šūviai, gilzių barškė- jimas į grindinį, kur jas akimirksniu surenka berniūkščiai... Tačiau nepalieka įkyri mintis – kas būtų su jais, kas būtų su mumis visais, kokie mes taptume, jei šie šūviai būtų tikri, parako smarsas – tikras, gniaužiantis paširdžius bai- mės replėmis, o mūšio inscenizacijos metu palieti raudoni dažai vėl būtų tikras kraujas, kaip tada, devyniasdešimt pirmaisiais. Patriotizmas, tėvynės meilė apskritai yra sunkiai nusakomas jausmas ar bū- sena, kaip ir kiekviena meilė. Jis ištinka dažnai nelauktai ir netikėtai, tarsi be priežasties ar protingo paaiškinimo – taip, kaip ištinka mus Meilė, kai mylima ne už ką nors ir ne dėl ko nors, o todėl, tiesiog todėl, kad tai yra, esti. Už patį meilės objekto buvimą, už tai, kad tau teko laimė ar Dievo dovana su tuo susi- liesti ir susilieti. Ir todėl nesistebėkime, kai pakimba ore, neduoda vaisių mūsų pastangos ugdyti, skiepyti ar kitaip puoselėti Tėvynės meilę. Tiesiog būna atve- jų, kad tai neduota. Kodėl – dažnai nėra atsakymo, kaip ir į klausimą, kodėl tas ar kitas žmogus yra nelaimingas, kodėl tam ar kitam nėra duota. Čia pabandysiu aprašyti atvejus, kai tai nežinia kodėl ir už ką buvo duota. Pirmasis gal būtų iš vaikystės, mokyklos metų. Kas prisimena pokario mo- kyklines ekskursijas, tas žino – sunkvežimis, mediniai suolai, pro ausis švil- piantis vėjas... Vakare prie laužo, gal kažkur netoli Zarasų, vyriškas balsas už- ◀ Džiūgaujant susirinkusiai daugiatūkstantinei miniai, netilpusiai Kauno karo muziejaus aikštėje, 1988 m. spalio 9 d., tik pora dienų vėliau nei Vilniaus Gedimino pilyje, muziejaus bokšte po pusės amžiaus okupacijos vėl suplevėsavo trispalvė. Išsiilgtą nepriklausomos Lietuvos simbolį tądien iškėlė Kauno Sąjūdžio įgalioti Algirdas Patackas (nuotr. atsirėmęs į vėliavos stiebą) ir Kazimieras Uoka (stovi greta). Prieš iškeliant vėliava buvo iškilmingai pašventinta Arkikatedroje, o naktį, baiminantis sovietų milicijos ir KGB veiksmų, slapta tų pačių žmonių nuimta ir atiduota saugoti kardinolui Vincentui Sladkevičiui 10 traukė: „...Lietuva brangi...“ Iki šiol nežinau, iš kur tarp moksleivių atsirado šie keletas vyrų – ar tai buvo ekskursijos vadovai, ar tiesiog vyresniųjų klasių moksleiviai. Tačiau jautėsi, kad jie tarsi žino kažką, ko nežinome mes, kad juos sieja tie žodžiai, ta giesmė. Vyriški prikimę balsai, prietema, laužas dvel- kė tokiu tikrumu, tokia jėga, užburiančia ir šiurpinančia, kad įsikirto visam gyvenimui. Reikia prisiminti, kad tai buvo pokario laikai, kai miškuose vyko „nežinomas karas“ – iš tikro nežinomas, nes apie jį tegalėjai kalbėti pašnabž- domis, apsidairydamas, o vaikams, moksleiviams tai buvo išvis uždrausta tema. Ir vis dėlto šitai, matyt, tvyrojo ore, sklido su vyriškų balsų garsais, laužo žiežirbomis, sproginėjančiomis ir išnykstančiomis vakaro prieblandose – kas žino, gal kartu su žuvusiųjų dvasiomis ir vėlėmis. Savotiškas refrenas ar atsikartojimas buvo kitas nutikimas, jau po Kovo 11-osios. Laukiant troleibusų stotelėje, Savanorių prospekte, už aukštos mū- rinės tvoros pasigirdo rikiuotės garsai, o paskui ir kariška daina – matyt, iš ten įsikūrusio karinio dalinio. Lietuviška, vyriška, plėštinė, kai traukiama visa gerkle, nepaisant gražumų ir tvirtai mušant koja. Čia, Vilniuje, buvusiame Raudonosios Armijos prospekte, Krasnuchoje, jo prasmirdusioje triaukščiais svetimos kalbos keiksmais atgrasioje auroje – lietuviška, kariška, su iššūkiu... Mes sugrįžome. Lietuvos vidury, Menaičių kaime, – iškilmės. Ten septyni partizanų vadai pasirašė Deklaraciją. Visi jie netrukus vienas po kito žuvo. Sulyti laukai, krū- mokšniai, žemi debesys. Ir staiga nušvinta saulės spindulys, pramušęs debesis, ir tuoj pat nugriaudėja padangėmis garsų, panašių į sprogimus, rokados. Tai – NATO lėktuvai, galingi ir grėsmingi, kaip plėšrūs paukščiai. Jie atskrido pa- gerbti čia žuvusių savo kovos draugų. Atskrido pavėlavę ištisus dešimtmečius, bet atskrido. Ir prabudo čia žuvusių vyrų sielos, stojos iš po žemių jų nemirtin- gi kūnai amžinon dangiškų kareivijų rikiuotėn, žvelgė tuščiomis akiduobėmis danguosna, ir virė jų krūtinėse pasididžiavimo jausmas, kad – atlikta, kad – neišduota, kad – nežmiršta. Tėvynės, tėviškės meilė yra neatskiriama nuo jos õvio, nuo kraštovaizdžio, nuo laukų ir pievų, lygumų ir girių, tolumų ir tylumų liūdesio įsiskverbimo, iš- tirpimo tavyje. Tegul tavyje glūdintis ciniškasis pradas vėliau gal gėdysis ar igno- ruos šį jausmą, tačiau vaikiškasis atkakliai primins – tai buvo... buvo... tai tu kal- tas, kad praradai šitai, kad dabar esi tuščias ir bergždžias, kaip pakelės vàrputis. 11 ...kaimo žvyrkelis. Sugedo autobusas, laukiame nežinia ko ir kiek. Priešais mane sėdi mano vaikas, kurį laiką paverkęs, o dabar nurimęs. Pro aplytą lan- gą – neišvaizdus kraštovaizdis. Rūkas, laukuose stirkso vienišas medis, dangus palšas ir nykus, lašnoja. Ir aš matau, jaučiu, kaip šis sulytų arimų nerimas, mi- glotų laukų liūdesys, toksai lietuviškas, šliaužia, smelkiasi į mano vaiko širdį ir jau niekada nebegalės suvis išnykti, būti ištrintas iš pasąmonės slaptumų. Ir gels širdį kiekvienąsyk bandymas šitai ištrinti, kiekviena pastanga išduoti, atsi- kratyti, užsimiršti... Ar gali būti, kad šitai ir yra tėvynė, tėvynės meilė?.. …jau nebesako man nieko laukai tolimi ir liūdni, Suvalkija,