r. V) t Literatūra • menas • mokslas DRAUGAS — šeštadieninis priedas 2003 m. gruodžio 20 d. N r. 246 (46) Saturday supplement December 20, 2003 No. 246 (46) v mas”. Dabar salių anfiladose nyčią, didelę dalį kitų archi­ kabo senųjų Lietuvos vals­ tektūros paminklų (tuometi­ Žvilgsnis nuo laiko laiptų tybės kūrėjų portretai, irgi su­ nių Rusijos projektuotojų ape­ rinkti iš Lietuvos ir kaimyni­ titai nebūtų aplenkę ir Aušros Benas Urbutis nių valstybių fondų. Čia kar­ Vartų). Tuose projektuose ant tas nuo karto surengiamos Vilniaus katedros varpinės iškiliausių mūsų dailininkų vietoj kryžiaus buvo nubrai­ Laikas yra didžiausias mū­ raktas, kuriuo jis atrakina dailės mokyklą, o vėliau į Dai­ (V. Karatajaus, D. Mataitie- žyta raudona penkiakampė. lės institutą. Čia mokydama­ sų gyvenimo tvarkytojas, bet širdis ir valdžios žmonių, ir ei­ nės, A. Stasiulevičiaus, A. Ačiū Dievui, Vilniaus sena­ kartais jis pasitvarko keisto­ linių parodos lankytojų, ir pro­ sis R. Budrys sutiko pirmuo­ Každailio ir kt.) parodos. Iš se­ miesčio „pertvarkymo” planai kai. Vieniems atseikėja daug - fesijos kolegų, ir kitų profesijų sius specialybės dėstytojus, nosios mūsų dailės meistrų nebuvo įgyvendinti, ir Prano metų, sveikatos, įvykių, įspū­ menininkų. tarp jų prof. Joną Mikėną, o nutapytų portretų į mus žiūri Gudyno, o vėliau ir Romualdo džių; kitiems skiria elgetišką Pilnas gyvastingumo - taip netrukus svarbiausią savo gy­ LDK veikėjai - didžiūnai, poli­ Budrio dėka Vilniaus kated­ dalią ir materialine, ir dvasine būtų galima trumpai apibū­ venimo mokytoją, bičiulį, pa­ tikai, kariai, liudijantys, kad rai pasisekė, kiek gali pasisek­ tarėją Praną Gudyną. Šis tuo prasme. Sunku pasakyti, dinti šį žvitrų žmogų, kurio LDK nebuvo vien valstiečių ti kultūrinės atminties naiki­ kodėl jis taip skirtingai elgiasi šviesi galva dažnai šmėsčioja metu, kai R. Budrys studijavo, valstybė, kad turėjome aris­ nimo vajuose. Katedra tapo su, rodos, niekuo dėtais žmo­ ten, kur vyksta kokie nors la­ jau dirbo Lietuvos dailės mu­ tokratiją, kaupusią meno ko­ Paveikslų galerija, kurioje - nėmis. Manau, kad didžiausia bai svarūs, klasikine rimtimi ziejaus direktoriumi. lekcijas, stačiusią bažnyčias, tegul ir nedrąsiai, negausiai - jo talkininkė šiuo požiūriu yra ir kultūros istorija paženklinti Susitikimas su P. Gudynu rašiusią teisynus ir kitus do­ rodyta istorinė lietuvių dailė genetika. Ji dovanoja talen­ renginiai - muzikos, dailės, buvo lemtingas, nes studentui kumentus. Meną čia kūrė eu­ ir Vakarų Europos senųjų dai­ tus, charakterį, taipgi darbš­ religinio meno... O svarbiausia Romualdui jis atrakino duris į ropinio lygio dailės meistrai. lininkų darbai. Čia net ir so­ muziejiniai, nes Romualdas tumą ir valią, - taigi likimą. menų šventovę. O toji švento­ vietmečiu vykdavo klasikinės Lietuvos dailės muziejaus Budrys yra muziejininkas iš vė ir buvo muziejus, muzieji­ Radvilų rūmai muzikos koncertai, o vyresnio­ direktoriaus Romualdo Budrio didžiosios raidės. Neįsivaiz­ ninko darbas, trunkantis jau ji karta su nostalgija mena likimą pradėjo skaičiuoti jo duoju Lietuvos muziejų be jo Kai kas juokauja, kad Ro­ daugiau kaip pusę amžiaus. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys. naujametinę J. Haidno .At­ tėvai 1933 m. liepos 26 dieną, Šis darbas R. Budriui suteikė mualdas Budrys yra „užgro­ judrios ir iniciatyvios asme­ sisveikinimo simfoniją”, kai o laikas, kopdamas dešimtme­ bęs” gražiausius Vilniaus pas­ nybės. itin gabaus administratoriaus, bičiulius, kad neklaidžiotum mu. Kaip muziejininkas, jis klausytojų perpildytoje baž­ tatus. Bet reikia atsiminti, čiais, nešė tą likimą aukštyn - vadybininko, restauratoriaus, gyvenimo šalikelėm, kad vien­ nepaliovė juo domėjęsis, rinko nyčios erdvėje skambėdavo sėkmės laiptais. Žymiojo mu­ Mokykla ir mokytojai menotyrininko šlovę, bet atė­ minčiai tau padėtų pajusti medžiagą, sudarė straipsnių kas juose buvo iki to „užgro­ prakilni muzika, nuo jos garsų bimo”. Radvilų rūmai irgi bu­ ziejininko jubiliejaus išvaka­ mė tai, kas galbūt liko tik darbo palaimą. apie gintarą bibliografiją. Vė­ virpčiodavo masyvūs bronzi­ rėse pasirodžiusioje knygoje Jų turėjo keletą. Pirmasis slaptame širdies kampelyje - liau Klaipėdoje jo ir bendra­ vo paversti butais, dalyje jų niai sietynai, o nuo piliastrų Po mūzų šventovės skliautais buvo piešimo mokytojas Povi­ svajonę apie dailininko kar­ Pirmosios kregždės minčių iniciatyva atsirado įsikūrusios įvairios įstaigėlės žvelgdavo senųjų LDK meist­ aptikau įdomią statistiką, ku­ las Krivaitis Baisogalos pro­ jerą, menininko kūrybą. Visa Laikrodžių muziejus, Taiko­ sugebėjo nugyventi pastatus rų tapytų portretų veidai. rią pateikė laikas. 1953 m. gimnazijoje, kuri buvo įsikū­ energija buvo skirta muziejui Romualdas Budrys yra Lie­ mosios dailės ekspozicija Ver­ iki visiško nusigalavimo. Baigdami groti, muzikantai po Romualdas Budrys įstojo į Vil­ rusi grafo Komaro dvaro rū­ ir iš jo išsišakojusiems kitiems tuvos muziejų asociacijos pir­ kių rūmuose, pagaliau Taiko­ Lietuvos dailės muziejus vieną pakildavo nuo kėdės, niaus dailės institutą; 1963 m. muose. Anfiladinės salės, muziejams. Kas yra muziejus, mininkas. Muziejininkystė per mosios dailės muziejus sena­ Radvilų rūmus iš suodinos pe­ užpūsdavo žvakę, ir klausyto­ - atidarė Gintaro muziejų Pa­ puošnus parketas, mėlynų, ža­ ypač meno 'muziejus? Jį gali­ pastaruosius dešimtmečius iš jame Vilniaus arsenale, kuris lenės padarė patrauklia prin­ jai likdavo tyloje su šviesia su­ langoje (pirmą specializuotą lių ir baltų koklių krosnis1 ir ma lyginti su piramide arba esmės pasikeitė. Pokario me­ tapo unikaliu kultūros žmonių cese. Abiejų aukštų salėse simąstymo nuotaika. muziejų); 1973 m. į Vakarų židiniai, Karelijos beržo spin­ sarkofagu, nes tokiame stati­ tais muziejų darbas buvo pa­ traukos centru. Didžiulės jo įrengta plati apžvalginė išei­ O svarbiausia visą tą laiką, Europą (Paryžių) pirmą kartą tos, rotondos pavidalo salė su nyje kaupiamos ir saugomos rodų - dailininkų personalinių erdvės jau treti metai talpina vijos dailės ekspozicija. Apie kol katedra buvo Paveikslų po Antrojo pasaulinio karo balkonu, papuoštu skulptū­ šimtas išeivijos dailininkų į tūkstantmečiais kurto dvasi­ ir ekspozicijų iš muziejaus parodą „Krikščionybė Lietuvos galerija, muziejininkai ją sau­ išvežė lietuvišką parodą; 1983 rine heraldika... Lietuvą parsiuntė kelis šimtus nio gyvenimo vertybės, meno fondų - rengimas. Parodos bū­ mene”, palydimą konferencijų, gojo ir išsaugojo mums kaip m. gavo nusipelniusio kultū­ Pirmoji mokykla ir pirmasis savo darbų. To proceso pradi­ ir kultūros istorijos brange­ davo rengiamos pačiuose mu­ koncertų, kultūros vakarų. Dievo namus, kaip šventovę, ros veikėjo vardą; 1993 m. Vil­ mokytojas, kuris padavė didelį ninkai dar sovietmečiu buvo nybės. Taip yra didžiuosiuose ziejuose Vilniuje arba Kaune, Arsenale renkasi poezijos ir kurios remontui devintajame niaus savivaldybei perdavė teptuką ir paliepė: „Piešk!” Viktoras Vizgirda ir Vytautas pasaulio muziejuose. Bet ir vežiojamos po kitus Lietuvos muzikos mylėtojai, šis muzie­ ano amžiaus dešimtmetyje bu­ Rotušės pastatą, kuriame nuo Gal tada į Žemaitijos ūkininko Kazimieras Jonynas. Nepri­ pagrindiniuose Lietuvos mu­ miestus ar rajonų centrus. jus tapo kelių menų susitiki­ vo pasitelktos modernios techf 1940 m. veikė Lietuvos dailės vaiko širdį ir įsiskverbė dide­ klausomos Lietuvos dešimt­ ziejuose stulbina sukaupta di­ Taip pat muziejuose buvo plė­ mo vieta. Tai jau naujo tipo nologijos (pavyzdžiui, įrengtą muziejus; 2003 m. pradėjo lių, puošnių salių su blizgan­ mečiu tarsi pratrūko ilga ty­ džiulė dvasinė energija, kuri tojamas tam tikras meninis muziejus, apie ką nebuvo net šildymo-vėsinimo sistema), naują etapą Lietuvos valdovų čiu ornamentuotu parketu ir lėjimo ir nepasitikėjimo siena, duoda impulsus vis naujoms ugdymas, bet beveik nedirba­ svajota prieš keliasdešimt leidusios mokslininkams užsi­ rūmų atkūrimo epopėjoje - in- lubų gipsatūromis ilgesys. Ką ir mes nustebom, buvom tie­ kūrėjų kartoms. mas mokslinis darbas. Jo metų. imti ir tiriamuoju darbu, pa-* siog šokiruoti, kai pamatėm teijerų atkūrimo ir pritaikymo matė karta, augusi Lietuvos Kas tai yra menininkas? anuomet nepageidavo oficia­ daryti stulbinančius atradi-i Žmogus, savo profesijoje pasie­ dabarčiai projektą. kaime ir iš tėvų gavusi pirmas lioji valdžia, dėl ideologinių stilių, formų, kompozicijų mus. Vienas tokių atradimų -4 Sunku spėlioti, ką Romual­ kęs virtuoziškumo. O tai ir Chodkevičių rūmai moralinių vertybių pamokds? sumetimų nepalanki kultūros įvairovę, aibę dailininkų indi­ XIV amžiaus freska „Nukry- das Budrys bus sumanęs 2013 Darbščių tėvų sukurtą ūkį, vidualybių. Mums atsivėrė yra kūryba, arba menas. Me­ paveldui; nebuvo sukaupta (ir Kita žymi muziejinė vieta žiavimas”, rasta atkastoje ka-j metais, bet nesunku įsivaiz­ kuriame viskas buvo tvirta, vartai į naujus meno pasau­ nininko įspaudu paženklinami nebuvo skiriama tam reikalui Vilniuje, atsiradusi Romualdo tedros kriptoje. Prieš penkioli-! duoti, kaip jis tada atrodys. paprasta, pastovu ir patogu. O lius, naują dailės suvokimą, širdies darbininkai. Toks buvo dėmesio) pakankamos infor­ Budrio iniciatyva ir rūpesčiu, ka metų, Lietuvos sąjūdžio Ogi toks pat, kaip šiandien, aukštuomenės gyvenimo at­ išsiplėtė estetinio pažinimo ilgametis Lietuvos dailės mu­ macijos apie fonduose esan­ - buvusieji didikų Chodke­ steigiamojo suvažiavimo me­ kaip atrodė 1993-aisiais ar spindžiai blyksčiojo tik pa­ ziejaus direktorius Pranas Gu- horizontai. Reikėjo takto ir čius kūrinius. vičių rūmai Didžiojoje gatvėje, tu, katedra buvo grąžintą 1983-aisiais.