VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS Laurynas ŠEDVYDIS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS VALDANČIOJO ELITO RENGIMAS VIEŠAJAM VALSTYBĖS GYVENIMUI XVI A. – XVII A. VIDURYJE Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, istorija (05 H) Kaunas, 2016 Disertacija rengta 2011-2016 m. Vytauto Didžiojo Universitete. Mokslinis vadovas: Prof. dr. Jūratė Kiaupienė (Lietuvos istorijos institutas, Vytauto Didžiojo Universitetas, Humanitariniai mokslai, istorija – 05 H) 2 Turinys Turinys .......................................................................................................................................... 3 Įvadas ............................................................................................................................................. 4 Darbo aktualumas ir naujumas. ...................................................................................................... 4 Darbo objektas. .............................................................................................................................. 7 Tiriama grupė. ................................................................................................................................ 7 Darbo tikslas ir uždaviniai. ............................................................................................................ 8 Tyrimo metodai. ............................................................................................................................. 8 Darbo struktūra ............................................................................................................................... 8 Darbo chronologija ......................................................................................................................... 9 Terminija ...................................................................................................................................... 10 Istoriografijos apžvalga. ............................................................................................................... 11 Šaltinių apžvalga. ......................................................................................................................... 27 1. Tiriama grupė: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasauliečiai aukštieji pareigūnai, ėję pareigas tarp 1544 ir 1648 metų ................................................................................................... 37 2. Bendrosios studentų studijų Vakarų Europos akademijose tendencijos XVI a. viduryje–XVII a. viduryje ..................................................................................................................................... 52 2.1. Tinklaveika – XVI–XVII a. bajorijos rengimo viešajam valstybės gyvenimui modus operandi 57 2.2. Magnatiškasis lavinimosi modelis ........................................................................................ 62 2.3. Bajoriškasis lavinimosi modelis ............................................................................................ 63 2.4. Vilnius –valstybės institucijų ir lavinimo centras ................................................................. 66 3. XVI a. I pusės bajorijos elito lavinimosi tendencijos ........................................................... 71 4. Lūžio taškas: diduomenė XVI a. 6-7 dešimtmečiais „atranda“ peregrinaciją ...................... 83 5. Magnatiškasis ankstyvųjų Naujųjų laikų lavinimo modelis: Radvilos, Sapiegos ir Chodkevičiai ................................................................................................................................ 93 6. Kilmingų studentų studijų pikas evangelikų akademijose .................................................. 121 7. Jėzuitų aukštojo mokslo sistemos įsivyravimas aukščiausių pareigūnų lavinime .............. 140 8. Kolektyvinis aukščiausių pareigūnų išsilavinimo portretas. ............................................... 162 Išvados ........................................................................................................................................ 176 Priedai ........................................................................................................................................ 179 Šaltiniai ir literatūra .................................................................................................................... 198 1. Archyvų saugyklos ir bibliotekų rankraštynai: ................................................................... 198 2. Publikuoti šaltiniai: ............................................................................................................. 200 3. Reti spaudiniai: ................................................................................................................... 206 4. Literatūra: ............................................................................................................................ 221 3 Įvadas Darbo aktualumas ir naujumas. XVI a. Europa išgyveno ankstyvosios modernizacijos procesą. Europos valstybės reagavo į besikeičiančią ekonominę pasaulio tvarką bei kintančius karybos būdus ir geopolitinę situaciją plėsdamos valstybės galią. Senieji feodaliniai režimai visoje Europoje, bandydami susidoroti su iki tol neegzistavusiais iššūkiais, pamažu, su pertrūkiais keitėsi į luomines monarchijas, grįstas teise ir visuomenės sutartimi. Maksas Vėberis valstybės svarbos augimą konceptualizavo kaip nuoseklų perėjimą iš tradicinės valdžios formų į teisinę – legalią valdžios formą, Ankstyvųjų Naujųjų laikų epochoje grįsta sutartimi tarp monarcho ir luomų. Valstybės visoje Europoje tam, kad išliktų, turėjo kurti naujus reguliacinius institutus, reguliuoti prekybą, kontroliuoti nuosavą teritoriją, užtikrinti teisės veikimą bei, siekiant užtikrinti valstybės funkcionavimą – kurti vis sudėtingesnes mokesčių surinkimo sistemas. Visiems šiems valstybės požymiams užtikrinti reikėjo valstybės aparato. Šie pokyčiai vyko nenuosekliai, ribojami egzistavusios įtampos tarp partikuliarinius interesus reiškusių ir didesnės autonomijos bei savivaldos siekusių luomų bei įvairiose Europos valstybėse iškilusių valdovo valdžios stiprinimo bei valstybės centralizacijos apie monarchą judėjimų, istoriografijoje dažniausiai įvardijamų „absoliutizmu“. Moderni istoriografija visapusiškai peržiūri šį linijinį procesų vaizdavimo būdą. Ji pabrėžia, kad ši valstybės institucijų modernizacija nebuvo nuoseklus, tolydus procesas, be to – senieji feodaliniai elitai prisitaikė prie šios kaitos. Vienas Ankstyvųjų Naujųjų Laikų epochos skiriamųjų bruožų visoje Europoje buvo dalinė modernizacija – naujos teisinės sistemos, ekonominės formacijos, urbanizacija, kultūrinės ir religinės inovacijos koegzistavo su tradicija, sąstingiu ir senųjų privilegijų išsaugojimu. Skirtingas kultūrinės, ekonominės ir socialinės kaitos greitis bei geopolitika būtent Ankstyvaisiais Naujaisiais laikais atskyrė Europos regionus: susiformavo ekonominės ir finansinės galios centras Šiaurės Vakarų Europoje ir už šio centro ribų esančios periferijomis ar pusiau–periferijomis laikytini regionai, kurie ilgainiui įgavo savą sociokultūrinį ir politinį identitetą – tokiu būdu susiformavo Vidurio Rytų Europa1. Ekonominėje ir socialinėje dimensijoje besiperiferializuojanti Vidurio Rytų Europa kultūrinėje šių pokyčių dimensijoje tapo labiau integruota į 1 „Centro“ ir „periferijos“ sampratos šiuolaikiniuose istoriniuose moksluose yra išpopuliarintos Imanuelio Valeršteino ir Fernando Brodelio. Kaip teigia I. Valeršteinas, viena pagrindinių priežasčių, kodėl Abiejų Tautų Respublika tapo periferine ekonomika, ekstremaliu tokios ekonomikos pavyzdžiu su visomis šiam fenomenui būdingomis socialinėmis ir politinėmis pasekmėmis, buvo jos integracija į pasaulio-ekonomiką (angl. world- economy), kai tuo pačiu metu jos pagrindinė geopolitinė konkurentė Rusijos valstybė, buvo už šios pasaulio- ekonomikos ribų. Wallerstein, I. The Modern World-System: Capitalist Agriculture and the Origins of the European World-Economy in the Sixteenth Century, London, New York, 1974, p. 301. 4 bendraeuropinius kultūrinius ir religinius fenomenus ir šis neatitikimas tarp ekonominės bei socialinės ir kultūrinės visuomenės vystymosi dimensijos istoriografijai tapo diskusijų apie Lietuvos istorijos periodizaciją klausimu2. Pokyčiai ekonomikoje, visuomenės socialinėje struktūroje ir kultūroje bei, ypač, karyboje sąlygojo reikšmingas slinktis valdančiųjų Europos valstybių elitų funkcijose bei jų visuomeninėse nuostatose. Pokyčiai karo mene, samdomų kariuomenių įtakos augimas ir lėtas šaunamųjų ginklų bei artilerijos plitimas darė tradicinę bajorijos luomo funkciją – karo tarnybą – mažiau patrauklia bei labiau pavojinga veikla. Ekonominiai pokyčiai Europos ekonomikoje – naujų prekybos centrų augimas Nyderlanduose ir pirmosios kapitalistinės pasaulio ekonomikos centro užuomazgos Šiaurės Vakarų Europoje keitė bajorijos atstovų santykinę galią kylančios miestų buržuazijos atžvilgiu, be to, keitė pačius bajorijai keliamus iššūkius – nebe karinė tarnyba, bet ekonominė stambių žemvaldžių padėtis leido išsaugoti savo tradicinę visuomeninę padėtį. Viena pagrindinių alternatyvų bajorijos luomo atstovams, siekiantiems išsaugoti savo socialinį prestižą, buvo viešasis gyvenimas ir viena jo išraiškų – tarnyba valstybei besiformuojančiose valstybės institucijose. Humanizmo plitimo ir Reformacijos procesai kėlė klausimus apie tradicinių feodalinių elitų vietą. Nikolas Makiavelis savo veikale „Kunigaikštis“ pabrėžė, kad naujas valstybes, kunigaikštystes ir elitus galima sukurti, kad monarchija ar valdantieji