LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2005. T. 29, p. 71-118. ISSN 0207-8694 STRAIPSNIAI GLUDINTI TITNAGINIAI KIRVIAI LIETUVOJE DŽIUGAS BRAZAITIS, GYTIS PILIČIAUSKAS Dangits it titnagas - žemė it varis (nežinomas rankraštis iš K. Būgos palikimo'). I. ĮVADAS žiaus kultūrinės situacijos Lietuvoje koncepcijoms paremti. Vienas pagrindinių šio darbo tikslų yra atnaujinti mūsų Gludinti titnaginiai kirveliai yra saviti darbo įrankiai, supratimą apie minėtą laikotarpį, panaudojant visas iki šiol ryškiai išsiskiriantys iš kitų vėlyvojo neolito laikotarpio sukauptas žinias ir naujus duomenis, gautus analizuojant akmens dirbinių. Nenuostabu, kad jie pateko į ankstyviau­ gludintus kirvius. sias senienų mėgėjų kolekcijas, daug jų sukaupta muziejų Sis darbas parašytas pasinaudojant autorių sukurta ge- rinkiniuose ir asmeninėse kolekcijose. Titnaginių kirvelių oinformacine duomenų baze, kurioje buvo sukaupta in­ įvairovė, jų paplitimo erdvėje netolygumai ir sudėtingas formacija apie gludintų titnaginių dirbinių, t. y. kirvių kaltų neolito laikotarpio kultūrinis kontekstas atveria puikias ga­ ir kaltelių2, ir jų fragmentų radimo vietą bei aplinkybes, limybes mokslinei jų analizei. Paradoksalu, tačiau išsa­ žaliavos spalvą ir tekstūrą, morfologinius, metrinius ir tech­ mesnių archeologinių tyrinėjimų ši radinių grupė Lietuvoje nologinius požymius. Duomenys papildyti skaitmeniniais iki šiol susilaukė labai nedaug. dirbinių vaizdais iš 2-5 pusių. Buvo stengtasi sukaupti duo­ Šiuo darbu ryžomės bent iš dalies užpildyti šią arche­ menis apie visus Lietuvos teritorijoje rastus kirvelius, net ologinių tyrinėjimų spragą. Analizuodami titnaginius kir­ ir tuos, kurių radimvietės nėra žinomos arba kurie žinomi velius stengėmės laikytis dinamiško požiūrio į akmens tik iš publikacijų. Iš viso buvo sukaupta informacija be­ įrankius kaip į besikeičiančius žmonių materialinės kultū­ veik apie 900 radinių, iš kurių 501 buvo sveiki kirveliai, ros elementus, tiesiogiai susijusius su tokiais visuomenės likę - fragmentai arba iš kirvelių nuoskalų padaryti kito­ organizaciniais parametrais kaip mobilumu, planavimu, kie dirbiniai. Daugiau kaip prieš 30 metų išleistame Lie­ taupymu ir mainais. Darbe bandėme nustatyti, kur buvo tuvos archeologijos atlase buvo suregistruoti tik 244 gaminami kirveliai, kaip jie plito Lietuvos teritorijoje, kaip dirbiniai, iš jų - tik 63 sveiki kirviai. Apie 780 radinių buvo naudojami ir kokią reikšmę turėjo neolito žmonėms. autoriams pavyko apžiūrėti patiems. Beieškant kirvių te­ Be utilitarinio įrankio turinio, stengėmės ieškoti senųjų sim­ ko apsilankyti daugelyje respublikinių ir savivaldybių mu­ bolinių prasmių, kurių gausiai prisotintas tradicinių visuo­ ziejų. Taip pat buvo peržiūrėti kelių privačių kolekcijų menių pasaulis. „Juk laukinį mąstymą apibrėžia toks radiniai, pasinaudota netiesiogine informacija apie juos, nepasotinamas troškimas simbolizuoti, kokio žmonija nie­ Lietuvos archeologijos atlaso duomenimis, kitais rašyti­ kada daugiau nebepatirs..." (Lévi-Strauss, 1997, p. 248). niais šaltiniais. Analizuodami titnago žaliavą titnaginių kirvelių pro­ Dėkojame visiems, kurie mums talkino renkant infor­ porcijas, technologinius požymius ir pasiskirstymo erd­ maciją apie gludintus dirbinius: archeologams dr. V. Juo- vėje dėsningumus, tikėjomės gauti naujų argumentų dagalviui, A. Luchtanui, G. Zabielai už informaciją apie egzistuojančioms vėlyvojo neolito-senojo bronzos am- privačių kolekcijų radinius, A. Girininkui už pagalbą 1 Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius. 1995. T. XVI, p. 447. 2 Kirvius, kaltus ir kaltelius vienija panaši forma ir spėjama funkcija - kirsti, skelti, skaptuoti. Be šių gludintų dirbinių tipų, dar randami gremžtukai gludintais ašmenimis (pajūrio ncolitinės gyvenvietės), žinomi 2 durklai gludintu paviršiumi (Kurseliai, Klaipė­ dos r, ir Varguliai, Anykščių r). Gremžtukai ir durklai šiame straipsnyje neaptariami. keliaujant po Suvalkijos muziejus bei peržiūrint Kretuono tuvos, kurių radimviečių neperrašo arba neturi (Knpi<op, gyvenviečių.radinius, A. Šidlauskui, E. Ivanauskui, T. Me­ 1858, c. 9). E. Tiškevičius buvo susižavėjęs skandina­ kui, J. Šeiniui ir A. Žilinskui, leidusiems susipažinti su jų viškais radiniais, kai kuriuos jų patalpino Senienų mu­ turimais radiniais, ir visiems mums padėjusiems Alytaus ziejaus ekspozicijoje (noKpoBCKiiū, 1892, Ta6/i. I), krašto, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memo­ kurioje „vietiniams" titnago kirviams vietos neatsirado. rialinio, Babtų kraštotyros, Biržų krašto „Šėlos", Kaišiado­ Nors ir matęs daugybę titnago dirbinių įvairiuose kraš­ rių, Kėdainių krašto, Leipalingio vid. mokyklos kraštotyros, tuose, grafas E. Tiškevičius miglotai įsivaizdavo jų ga­ Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato, Kretingos, Lie­ mybą - kūginį skaldytinį skeltėms skelti manė esant tuvos nacionalinio, Marijampolės kraštotyros, Mažosios neužbaigtu kirviu (Tyszkievvicz, 1850, p. 94, tabl. IV). Lietuvos istorijos, Merkinės kraštotyros ir genocido, Pa­ Senienų muziejus daug prisidėjo prie to, kad bent dalis nevėžio kraštotyros, Šiaulių „Aušros", Šilutės, Tauragės archeologinių radinių iš XIX a. privačių kolekcijų būtų „Santakos", Trakų istorijos, Ukmergės kraštotyros, Ute­ išsaugoti. Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame muziejuje nos kraštotyros, Vytauto Didžiojo karo, Vilkaviškio kraš­ saugomi 51 titnaginis kirvis ir 11 kaltų, E. Tiškevičiaus to, Žemaičių Naumiesčio kraštotyros, Žemaičių „Alkos" atvežtų iš Švedijos, taip pat per 20 „vietinių" kirvukų iš muziejų darbuotojams. Senienų muziejaus rinkinio. Mokslinius titnago radinių tyrimus pradėjo Nočios II. GLUDINTŲ AKMENS DIRBINIŲ KAUPIMAS. dvarininkas V. Šukevičius. Jo kolekcija iš Nemuno aukš­ XIX-XX A. MOKSLINIAI TYRIMAI tupio smėlynų įspūdinga. LNM pavyko apžiūrėti 70 svei­ kų kirvelių iš V. Šukevičiaus rinkinio, neskaitant fragmentų XIX a. gludinto akmens dirbinius, tarp jų ir titnagi­ ir nuoskalų. Jis neapsiribojo vien radinių kaupimu - daug nius, kaupė įvairūs senienų rinkėjai. Privačias senienų ko­ rašė, rašydamas ieškojo atsakymų įpačius įvairiausius klau­ lekcijas pildė dažniausiai dvarininkai, taip pat kunigai, simus apie seniausią mūsų krašto praeitį. Gludintus titna­ gydytojai, kartais net valstiečiai (Tarasenka, 1928, p. 33- ginius kirvius ir kaltus bendrai vadino keltais („celty"). 34; rioKpoBCKHii, 1899, c. 64). Žymūs kolekcionieriai 1901 metais V. Šukevičius pateikė evoliucinio pobūdžio XIX a. bei XX a. pradžioje buvo surinką ne po vieną šim­ kirvių raidos seką: migdolinis negludintas - gludintas - tą įvairių gludinto akmens dirbinių. Pvz., P. Vilčinskis bu­ gludintas keturkampio pjūvio - bronzinis; atkreipė dėme­ vo surinkęs apie 600 akmens dirbinių (BiurniiicKti, 1850, sį, jog vienų dirbinių gludinti tik ašmenys, kitų - visas c. 414),T. Daugirdas-daugiaunei400(Brensztejn, 1922, paviršius (Szukievvicz, 1901a, p. 26, 30). Vėliau specia­ p. 5). Kadangi akmeninius ir titnaginius gludintus kirvius liai gludintiems akmens dirbiniams skirtame darbe kirve­ be skylių kotui vadindavo bendru pleištų vardu („kliny"), lius suskirstė smulkiau -1, y. į 3 grupes (I, U, III), kurios šiandien nėra aišku, kiek pastarųjų galėjo būti atskiruose atitinka iki šiol naudotus lęšio, ovalo ir keturkampio skersp­ rinkiniuose. Dažniausiai senienos būdavo įsigyjamos ke­ jūvio tipus. Autorius manė, jog paskutiniai yra vėlyviausi, liaujant po kraštą ir bendraujant su vietiniais gyventojais. atkreipė dėmesį, jog siauri ir ilgi kaltai panašūs į skandi­ Šie paprastai nenoriai atiduodavo akmens dirbinius, kar­ naviškus dirbinius. Be to, V. Šukevičius aptarė gludintų tais prašydavo užmokesčio3. Valstiečiai kirvius rasdavo at­ akmens dirbinių radimo aplinkybes, nurodė 2 titnaginių sitiktinai, ariamuose laukuose arba kasdami žemę, kartais kirvių lobių radimvietes, pateikė dirbinių matmenis, kai upių vagose, dažniausiai be jokio konteksto (Tyszkievvicz, kurių kirvių svorį, aprašė spalvą ir nurodė galimą žaliavos 1868, p. 162; Dovvgird, 1890, p. 2). Išimtis yra K. Tiške­ šaltinį (Szukievvicz, 1904). Jo mintys atsargios, nuosek­ vičiaus aprašytas atsitikimas, kuomet Minsko paviete bu­ lios, logiškos. Kai kurie jo samprotavimai nesikerta su da­ vo atkasta konstrukcija iš 4 plokščių ant šono sustatytų bartinėmis koncepcijomis. V. Šukevičius pastebėjo, kad akmenų, 4 puodai (anot autoriaus, urnos) ir didžiulis balto titnaginiai kirviai kartais būdavo perdirbami į smulkesnius titnago kirvis (Tyszkievvicz, 1868, p. 148-149)4. dirbinėlius; manė, jog tai žaliavos trūkumo pasekmė (Szu­ Akmens įnagius kaupė ir žymiausias XIX a. Lietuvos kievvicz, 1901b, p. 9). Jis spėjo, kad senovėje titnagą skal­ archeologas grafas E.Tiškevičius. Savo rinkinį jis pado­ dyti mokėjo visi, kaip ir jo laikais, valstiečiai viską, kas vanojo Senienų muziejui Vilniuje. 1858 m. A. Kirkoras reikalinga, pasigamindavo patys, tačiau neatmetė galimy­ mini Senienų muziejuje buvus 50 titnaginiųkirvių, E. Tiš­ bės, jog galėjo būti ir specializuotų amatininkų - titnago kevičiaus atvežtų iš Švedijos „palyginimui", bei 54 iš Lie- skaldytojų (Szukiewicz, 1901a, p. 23). V. Šukevičius di- 3 Pvz.: Sokiškių (Ignalinos r.) laukuose rastus 2 akmeninius k:irveliu s vietinis dvarininkas pirko už 90 kap. (rioKponcKiiii 1899, c. 34), V. Šukcvičius už akmeninį kirvį mokėjo 50 kap. (Zabiela, 2002, p. 12). 4 Greičiausiai tai buvęs RAK mcgalitinis kapas. delę dalį savo rinkinio padovanojo 1907 m. įkurtai Vil­ T. Daugirdo, J. Elisono ir V. Šukevičiaus kraštotyrinis dar­ niaus mokslo bičiulių draugijai (Tarasenka, 1928, p. 43). bas (Puzinas, 1938, p. 16-17). Nuo V. Šukevičiaus iki pat II Pasaulinio karo akmens Po II pasaulinio karo