ISSN 0204–2061. KNYGOTYRA. 2010. 55 Spaudos draudimo laikotarpio lietuviškos knygos autorių SUDĖTIES KAITA Jolita STEPONAITIENĖ Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros institutas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected] Spaudos draudimo laikotarpį (1864–1904) gana plačiai ištyrinėjo istorikai, literatūrologai, tačiau knygo­ tyriniu požiūriu kompleksiškai jis dar nenagrinėtas. Straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, koks yra to laikotarpio lietuviškų knygų autorius, jo išsimokslinimas, profesija, lytis, kilmė – visa tai, kas galėjo veikti to meto lietuviškų knygų tematiką, kokybę, kalbą. Autorius yra vienas iš veiksnių, lemiančių knygos mo­ dernėjimą, jos atitiktį laikmečio poreikiams, aktualumą. Ypatingas dėmesys skiriamas naujosios lietuvių autorių kartos, kuriai darė įtaką lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, politinė, ekono­ minė ir kultūrinė Lietuvos situacija, formavimuisi, jos bruožams. R e i k š m i n i a i ž o d ž i a i : spaudos draudimas, lietuviškų knygų autoriai, autorių sudėties kaita. Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis spaudos draudimo laikotarpio lietuviškų draudimas 1864 m. buvo riba, padalijusi knygų autorius, straipsnyje laikomasi kny- XIX a. lietuviškos knygos raidą. Nežiūrint gotyros mokslo pozicijos, kad visi autoriai draudimo, lietuviškų knygų leidimo tęsti- yra vienodai svarbūs, nes jie sukūrė lietuviš- numas buvo išlaikytas. Didžiosios Lietuvos kų knygų įvairovę, kurią atspindėjo kūrinių gyventojai turėjo galimybę, nors ir ribotą, tematika, jų kokybė ir kiekybė. knygas skaityti lotyniškais ir gotikiniais raš- Vengiant žodžių pasikartojimų ir sie- menimis. Draudžiamosios lietuviškos kny- kiant geriau atskleisti esmę, knygos pagal gos gamybos tinklas buvo sukurtas Mažojo- tyrimo teksto logiką ir struktūrą bus įvar- je Lietuvoje, iš dalies JAV. Šio tyrimo objek- dijamos kūriniais arba darbais. Naujaisiais tas – lietuviškų knygų autoriai1. Vertinant autoriais vadinami knygų autoriai, vertėjai, sudarytojai, kurių darbai pirmą kartą buvo 1 Knygų autoriais suprantami parašę, išvertę ar sudarę knygų ar smulkiųjų spaudinių asmenys. išleisti spaudos draudimo laikotarpiu. Nors Periodinėje spaudoje straipsnius skelbę autoriai straipsnio pavadinimas „Spaudos draudi- nėra šio straipsnio objektas. mo laikotarpio lietuviškos knygos autorių 102 sudėties kaita“ diktuotų nuostatą, kad bus bendrinamųjų publikacijų ar monografijų, kalbama apie 1864–1904 m. išleistas kny- skirtų spaudos draudimo laikotarpio auto- gas, tačiau įvertinus knygų leidybos pro- riams, nėra. Tačiau šio laikotarpio lietuviš- cesus bei istorinę situaciją, chronologinės ka knyga tyrinėjimų, o tiksliau – apskaitos ribos pakoreguotos. Lietuviškos spaudos objektu tapo dar galiojant spaudos draudi- lotyniškais rašmenimis draudimas įsigaliojo mui. Tautinio ir politinio sąjūdžio epochoje 1864 birželį2, o panaikintas 1904 gegužę3. lietuviškomis knygomis domėjosi Silvestras Knygų leidyba nėra vienadienis procesas, Baltramaitis [26; 27] ir jis sudarė šių knygų todėl ir rezultatą fiksuoti dienos tikslumu sąrašus. Jonas Šliūpas, aktyvus visuomenės neįmanoma. Siekiant išvengti kiekybinių veikėjas Lietuvoje ir ypač lietuvių bendruo- ir kokybinių tyrimų netikslumų, straips- menėje Jungtinėse Amerikos Valstijose, savo nyje bus nagrinėjami lietuviškų knygų au- knygoje Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai torių darbai, pagal knygų ar kitų spaudi- [16] aprašė su knygų leidimu susijusių to nių aprašo duomenis išleisti nuo 1865 iki meto visuomenės veikėjų – vyskupo Motie- 1903 metų imtinai. 1865 metai pasirinkti jaus Valančiaus, kun. Mikalojaus Miežinio, todėl, kad 1864 metais buvo išleistos anks- Petro Vileišio (J. Šliūpas vartoja jo slapyvardį čiau parengtos lietuviškos knygos lotyniš- Petras Nėrys – aut. pastaba) ir kt. biografijas, kais rašmenimis. Tai reiškia, kad faktinis nurodydamas jų parengtas ir išleistas kny- spaudos draudimas prasidėjo vėliau. Šią gas4. Lietuviškos knygos tyrinėjimuose šį ribą pasirinkti paskatino ir tai, kad Domas J. Šliūpo veikalą kai kurie mokslininkai ver- Kaunas straipsnyje „Knygos istorijos perio- tina kaip pirmąją lietuvių literatūros istoriją dizacija: senosios ir naujosios knygos riba“ [24, 58]. Pasirodė ir bibliografijos rodyklių, 1865 metus įvardija kaip naujos lietuviškos kuriose randama vertingos faktografinės knygos epochos pradžią [10, 53]. Darbe medžiagos (kartu ir autorių) lietuviškos autorių pavardės rašomos taip, kaip naujau- knygos istorijai. Viena pirmųjų buvo Jono siuose informacijos šaltiniuose Visuotinėje Angrabaičio Suskaita, arba Statistika visų lietuvių enciklopedijoje ir Lietuvių literatūros lietuviškų knygų atspaustų Prusůse nů 1864 enciklopedijoje. metų iki pabaigai 1896 metų. Akstinu pa- Spaudos draudimo laikotarpio lietuviš- sidomėti lietuviškomis knygomis tapo ke- kų knygų autorių kaip tyrimo objekto isto- tinimai dalyvauti Pasaulinėje parodoje Pary- riografija nėra gausi. Knygos istorija – kom- žiuje5. Apie lietuviškas knygas buvo rašoma pleksinis mokslas, o autorių tyrimai yra tik jos dalis. Specialiųjų istorinės sintezės, api- 4 Kadangi ši J. Šliūpo knyga išėjo 1890 m., spau- dos draudimo laikotarpio lietuviškų knygų si- 2 1864 m. birželio 5 (17) d. generalgubernato- tuaciją jis aptarė labai glaustai ir tik pirmąjį jo rius Michailas Muravjovas uždraudė spausdin- dvidešimtpenkmetį. ti elementorius lotyniškais rašmenimis. 5 Ta intencija Jonas Žilius parengė katalogą Su- 3 1904 m. gegužės 7 d. draudimas panaikintas. skaita, arba Statistika visų lietuviszkų knygų, 103 „Auszroje“ – pirmajame mėnesiniame vi- literatūros ir kalbos veikėjų straipsniuo- suomeniniame politiniame ir literatūrinia- se. Pagrindinis dėmesys šiame etape buvo me lietuvių laikraštyje. To meto knygos vei- skiriamas faktografiniam aspektui, t. y. to kėjai (tyrėjais juos dar sunku vadinti) buvo laikotarpio spaudos faktų registravimui ir įvairių profesijų atstovai, susirūpinę tautos aprašymui. Kompleksiniams tyrimams dar sąmoningumo, švietimo, kultūrinio lygio nebuvo pasirengta. Tačiau reikia paminėti augimo skatinimu – tai ir atsispindėjo jų tai, kad į lietuviškos knygos diferenciaci- darbuose. Jie itin daug nuveikė identifikuo- ją, svietiškos knygos, to laikotarpio auto- dami, įvardydami ir fiksuodami lietuviškas rių, rašiusių knygas, indėlį į knygos raidą knygeles bei dažnai nustatydami jų auto- V. Biržiška atkreipė dėmesį savo straipsnyje rius, kurie tuo metu konspiracijos sume- „Lietuvių knygos augimo etapai“ [7]. Be timais arba nepasirašydavo, arba pasirašy- to, paminėtinas Jono Basanavičiaus darbas davo slapyvardžiais6. Anoniminiai autoriai Spaudos 1864 metų uždraudimas, jojo pase- nagrinėjamu laikotarpiu sudarė 57,3 proc. kmės ir reikšmė [2], kuriame taip pat įvardyti repertuaro. kai kurie to meto autoriai. Suprantama, kad Lietuvos Respublikos metais (1918– visuose šiuose darbuose autoriai nebuvo pa- 1940) pasirodydavo vis daugiau veikalų, grindinė tema, tačiau sukaupta faktografinė skirtų knygos istorijai. Daugėjo knygos medžiaga, knygų autorių identifikavimas istorijos veikalų. Viena žymiausių to laiko- šiandien yra svarbūs tiriant autorių sudėtį. tarpio asmenybių buvo Vaclovas Biržiška. Vėlesniu laikotarpiu buvo išleistas V. Bir- Jo darbuose, skirtuose lietuviškos knygos žiškos darbas Lietuviškieji slapyvardžiai ir istorijai, minimas laikotarpis aptariamas slapyraidės (1943). Jis svarbus minimo lai- lietuviškos knygos tyrinėjimų [8], lietuviš- kotarpio knygų autoriams identifikuoti [6]. kos bibliografijos [4], periodinės spaudos, Šiuo laikotarpiu buvo parengta ir išleista V. Biržiškos žodžiais „laikraštijos“, istorijos Lietuvos nacionalinė bibliografija [14] ir [5] kontekste. Draudžiamųjų knygų loty- konkrečiai šį laikotarpį apimantis antrasis niškais rašmenimis tyrimai užėmė svarbią tomas, kuriame suregistruotos visos knygos, vietą V. Biržiškos darbuose, kitų to meto išleistos lietuvių kalba 1862–1904 m. Mi- nėtinas ir Leono Gineičio veikalas Lietuvių atspaustų Amerikoj nuo pradżios lietuviszkos literatūros istoriografija, kuriame per istori- Amerikon emigracijos iki 1900 metų [23], o nių lietuvių literatūros tyrinėjimų prizmę Morta Zauniūtė – Priedą prie „Statistikos lietu- įvardyti ir svarbiausi lietuviškos knygos ty- viškų knygų, atspaustų Prusuose nuo 1864 m. iki pabaigos 1899 [!1896] m.“ [20]. rėjai ir autoriai – J. Šliūpas bei S. Baltramai- 6 Aušros Navickienės teigimu, XIX a. knygų au- tis [9]. Šiuo laikotarpiu į mokslinę apyvartą torių žymėjimas pačiose knygose nebuvo populia- buvo įtraukta daug istorinių archyvinių do- rus, nes to meto įstatymai nereikalavo, kad an- kumentų, istorikai Vytautas Merkys, Anta- traštiniame lape būtų nurodomi duomenys apie knygos autorių [15, 131] nas Tyla, Rimantas Vėbra plačiai ir išsamiai 104 nagrinėjo istorinį ir politinį kontekstą, Vla- registruoti tiriamojo laikotarpio lietuviški das Žukas tyrė lietuvių bibliografijos isto- spaudiniai ir jų autoriai, ir Nacionalinės riją [25]. Nepriklausomoje Lietuvoje (nuo bibliografijos duomenų bankas. Tyrimui 1990 m.) jau nuo pirmųjų metų vyko ty- reikalingi duomenys patikslinti faktais iš rinėjimų metodologijos pokyčių, sovietinių informacinių šaltinių – bibliografinio žody- standartų atsisakymas leido naujai pažvelgti no Lietuvos knygos veikėjai [13], V. Biržiškos į spaudos draudimo laikotarpį. Nors lietu- parengto Aleksandryno [3], Vytauto Vanago viškų knygų autoriai ir nebuvo tyrinėjami, sudaryto Lietuvių rašytojų sąvado [17], Lie- būtina išskirti Lietuvai minint spaudos lo- tuviškųjų slapyvardžių sąvado [12], enciklo- tyniškais rašmenimis atgavimo šimtmetį