<L~- » BIRŽELIO MEN. 2 D. / JLNE 2, 1973 nr0^laP'ft'men0p literatui = PART TWO NR. 129 (22) 0 Jf Siame numery Neaprėpiami tezių šaltiniai kūrybinėj iniciatyvoj Tarp miniatiūrų ir atradimų. nes tai -būtų neleistina, grubi pri­ Religija personažų gyvenime. Religija personažų valomos ideologijos klaida. įdo­ Naujas bandymas gyvenime mu, kad greta to iškyla paradok­ sas: nėra ir literatūriškai vertingc lietuviškose mokyklose. ‘bedievio su militantiškais nusitei­ kimais vaizdavimo! Tai yra lietu­ Latvių poezija ir menas JURGIS GLIAUDĄ vio rašytojo etikos manifestacija. Literatūroje, tariant literatūri­ išeivijoje. nėje kritikoje ten įsipili' B. Augino eilėraščiai. Temos gyvybė žargonu, nėra “susitaikėliškumo” Religijos santykio su žmogaus su religija, bet, antra vertus, nė­ Antano Baranausko pasaulėžiūra ar pasaulėvaizdžiu ra ir "susitaikėliškumo” su kovo- aptarimas yra daugianytė, atsa­ tojiškumu prieš religiją. Šie du santykiai su aušrininkais. kinga, rizikinga tema. Kada ši te­ ‘poliai -kažin kaip ignoruoti, lyg Trys parodos Chicagoje. ma patenka į scholastinių svars­ sustota kažkur prie retoriško tymų lauką, tada išgaunami eru­ “aukso vidurio”. Pr. Visvydo "Antikomentarai". diciniai - teoriniai nuspėjimai, Tačiau ir vienas, ir kitas igno­ teologinių svarstybų kompleksai, ruotieji momentai buityje dargi siekią iki praktiško moralizavi­ ir realūs, ir ryškūs. Buityje tai mo imtinai. vienintelė sritis, kur kaunasi ne­ Religijos santykis su žmogumi sutaikomos ideologijos. Šią sritį —tema plati, neaprėpiama ir se­ eliminavus iš literatūros, litera­ na, kaip žmonija. Amžių kaitoj ir tūra buvo pertempta į vieną gy­ visuotinės kultūros evoliucijoje venimo sparną, į lėkštą pasiten­ spalvingiausi tos temos niuansai kinimą susikurta buitimi. Ta bui­ Kertinė paraštė vis įvairuoja, vis kitomis žaromis tis yra esimas ir tapsmas režimo nusidažo. Bet pats tos temos sukurtoje tikrovėje. Kiek tezių branduolys, pati gilioji svarsty­ dėl to prarasta; kiek tipų ir per­ mų užuomazga,, vis lieka ta pati, sonažų ignoruota! Tarp miniatiūrų ir atradimų nekintanti: įprasminanti tuo “Susitaikėliškumas” su siekių svarstymu savo egzistencijos fak­ sekluma, su labai ribotos apim­ tą. ties buitimi atnešė, deja, ribotos Tą branduolį suvokti skiria sa­ intelektualinės apimties derlių. Periodikoj skaitėme gal net škai tytojo. Bet kiekvienas jų vo pastangas agnostikai, teistai, Atrodo, jog priverstinis tvirtini­ labai neatidžiai poeziją, kuri raštas literatūros bičiuliams yra ateistai, disciplinuotų tikėjimų mas, kad nesą egzistencijos virš vėliau buvo atrinkta ir patal­ labai mielas, nes yra akstinas nariai, individualių, drąsių įžval­ buities, nebuvo sparnai skrydžiui. pinta tiesiog išeivijos šio žanro kiek pagalvoti ir net ginčytis gų iniciatoriai. Tema ir jos bran­ "Susitaikėliškumas” su kasdieny­ antologijoj, šitaip ji buvo paste­ savo mintyse su kritiku. Tokiu duolys yra nuolatinis kančių ar be sukūrė oficialių bardų institu­ bėta ir pagerbta. Žurnaluose ir būdu skaitytojas jaučiasi lyg džiugesingų atradimų šaltinis. ciją ir... puošnius (kartais) sarko­ laikraščiuose pasitaiko retkar­ pats būtų įžengęs į kritikų eiles. Kuklus ir atsargus,, ekspromti­ fagus. čiais poezijos, apybraižų, publi­ O toks skaitytojo išprusimas nis prisilietimas prie tos didžiu­ Per tūkstantmečius žmogaus cistikos, stiHingesnių novelių, jau yra geras dalykas, nors jis lės temos atviram, teologinėse gi­ intuicija, intelektas ir vaizduotė kurios gal galėtų būti taipgi me­ ir nėra galutiniu kritikos tiks- lybėse neišprususiam žmogui te­ išsivystė į nepaprasto sudėtingu­ džiaga mūsų apdairesniems kri­ lu. Be kita ko, kritika skaityto­ gali būti empirinio pobūdžio liu­ mo ir grožio fenomeną. Žmogus tikams, neieškantiems vien di­ ją įtikina, kad literatūra yra, jei dijimas. Marginusia individualių tiki — yra sfera virš buities! To delių literatūrinių "liūtų” — taip galima sakyti, daugiagroži- patyrimų skalė temos beribėje, neįmanoma nubraukti režiminio knygų. Ir miniatiūroje, reikia Į nė. Savyje ji talpina įvairias in­ vis dėlto gali turėti tam tikrą įsako brėžiu. Kada žmogus iš tos manyti, jie galėtų rasti graciją, terpretacijas, ir jokia analizė ne­ reikšmę. 1958 metais dr. J. sferos išraunamas — tai vadinti­ blykstelėjimą ir skonį. gali pakenkti pačiam kūriniui, Prunskis išleido vieną įdomiau­ na atžangos procesu. Meno prak­ jeigu tik kritikoj nekyšo bloga sių mūsų intelektualinio profilio tika įrodo, kad šitoks atžangos Visa blogybė, kad susidomė­ valia. leidinių “Mano pasaulėžiūra.” procesas yra žmogaus dekvalifi- jimas net ir tais didesniais pa­ Apie 70 asmenų trumpais, iki la­ kacįja, nužmoginimas, sparnų ap­ sireiškimais, kiek sumažėjo, o ir Pagaliau gal kai kuriom mūsų koniškumo glaustais bruožais, karpymas. Tad ir tikslinga kal­ patys pasireiškimai lyg suretėjo. bėti apie religinį elementą perso­ knygom neužtenka vien trumpo­ nusakė savo asmenišką santykį Tokiu būdu gal ir kritikui inte­ naže — žmoguje, kaip apie itin kų recenzijų? Gal reiktų ir kito­įsu Absoliutu. Temos visuotinu­ resas dingo. Bet gal to neturėtų me suskambėjo įdomus partiku­ reikšmingą reiškinį pasąmonės kių,, kiek ilgesnių, gal net ir būti, nes kritika yra gana plati liarizmas. platybėje. Kūrybinėje iniciatyvoje tai ne­ šaka, ir jai galimybių neturėtų trumpų naujų įžvalgų ir anali­ Asmens išsisakyme glūdi liudi­ niekuomet pritrūkti. O kritikas aprėpiamų tezių šaltiniai. Ar tos zių, nesurištų su leidinio išleidi­ jimas, kuris yra reikšminga pre­ Ramojus Mozoliauakas šventas Pranciškus Asyžietis (kaltas varis) gi skaito knygas, laikraščius ir mo data. Net ir ryškesnė minia­ misa svarstybose. Jeigu painiuo­ tezės turi -būti nusmerktos nebū­ žurnalus. Gi pastai-ųjų pas mus se teologiniuose bei teosofiniuose čiai vardan vienos režiminės te­ dar nemaža. Apžvelgęs kokią tiūra — eilėraštis, poema, nove­ zės, kuri skelbia kad irracionalu- lė, apybraiža, nors ir pasirodžiu­ sprendimuose neišvengiama plati nors knygą,, kritikas gal jaučia­ pažintis su esmės premisomis, sonažo giliausias dvasinių intere­ ne, bet įsitikinimu. Savo vienišu­ asmens (“Namai ant smėlio”) mo sferos tezės yra niekingos? si tik periodikoj, bet vis tiek, bū­ sų šaknis. Jeigu memuaruose ar mo ir dėl to pasimetimo baimėje, tapti mažu vaiku, turėti greta Kiek pajėgiau — ieškojau įdo­ si savo pareigą jau atlikęs. O jei liudijime viską atperka, viską iš­ dama žmogaus kūrybinio polė­ išpažintyse dominuoja individua­ kad ir miražinės palaimos pasi­ savęs tėvą, justi tėvo ranką savo miausių irracionalumo pėdsakų apie kurią knygą trumpa recen­ semia atviras savo gyvenimiško­ kio išdava, turi galimybių būti sios filosofijos atskleidimas. lybė, rašytojo fikcijoje daug reiš­ tenkinimą atrasti yra gera. Tai rankoje yra irgi kuklus atliepis į savo ‘personažuose. Kodėl? Esu įsi­ tikinęs, kad be tų gaivalingų zija jau yra kur nors parašyta, priskiriama, jei jąu ne prie pa­ “Mano pasaulėžiūra” tomo da­ kia sintezė. Dažnai probėginiuo- jau talkina atrasti įvadus į spren­ didžiulę “religija žmogaus ‘gyve­ kritikas gal galvoja, jog jam lyviai suteikė temai daugiaspal- se susilietimuose su pastangomis dimus. Šituo metodu eina netgi nime” temą. Jeigu mano romano pėdsakų ieškojimo, turėčiau ten­ grindinio kamieno (knygos), tai suvokti buitį, personažas pri­ pesimistiškiausi absurdo filosofi­ personažas rašytojas Šatrys būtų kintis ‘paviršiumi, kevalu, forma. nė neverta darbo čia lyg ir dub- viškumą. Jie lyg konkretizavo te­ bent prie šakos. Ar tokia minia- verstas suvokti būtį savo egzis­ jos adeptai. Tad tai ir yra atsiuntęs pareiškimą “Mano pa­ Nors tai empiriniai neįrodoma likuoti. Bet jo kitokia nuomonė, orijos aplikaciją realybei. Juk tą tūra mūsų įžvalgesni kritikai pat reiškinį atrandame kiekvie­ tencinės mįslės prigimtį. Tai yra pagrindas, kuris padėtas “religi­ saulėžiūra” rinkiniui, a-r jis pasa­ sfera, bet psichės praturtinimo medžiaga įrodo, kad ta sfera rei­ kitoks priėjimo kampas, palygi­ nesidomėtų? Ar jie nenorėtų noje atvirai, kartais iki skaudu­ jų neišvengiamas susilietimas su ja žmogaus gyvenime” temoje. kytų, kad “pasitikėjimas nerealy­ nus su kita panašia kūryba, ne apie ją kalbėti, ar nenorėtų taip­ lio nuoširdžiai parašytoje me­ jų egzistencijos prasmės poieš- Vienišumo ‘pojūtį žmogus su­ be buityje sutvirtina žmogaus po­ kalinga žmogui. Tikėjimo ir įti­ kiais. Gera žmogui gyventi ant švelnina individualiai jam vie­ zicijas gyvenimo realybėje”? kėjimo elementai suponuoja reikš­ tik autoriams, bet ir skaityto­ gi grįžti prie jau recenzuotų muarų knygoje. Tema “religija mingesnes grumtynes su dilema, žmogaus gyvenime” virpuliuoja žemės ir nesijausti absoliučiu nam būdingu įgūdžiu. Tuo būdu jams galėtų būti kaip tik labai knygų ir kitu kampu į jas vėl su hipotezėmis, suteikia išsames­ išpažintyse. Tokių daug parašy­ našlaičiu. Tai atkakli prielaida jis atranda tvirtesnį pasitikėjimą Personažas — žmogus įdomūs. pažiūrėti? Reiktų gal ir į mūsų rašytojo svarstymuose. Daugybė­ gyventi, nebijoti kliūčių, pilniau nes premisas drąsesnėms išva­ ta, puikių, įtaigių, skausmingų. Beieškant išeivijos misijos ap­ doms. Toks yra, grynai praktiš­ literatūros senuosius klasikus Tema įžengia į knygą ir stebuk­ je tos nuotaikos variantų žmogus sutapti su gyvenimo procesu. tarimų ir išeivijos prasmės beieš­ Aišku, kritika ne visuomet pakartotinai ir naujai žvilgterė­ priverstas ieškoti kažin kokios Mano romano “Orą pro nobis” kas, autoriaus patyrimas. lingai keroja fikcijos pasaulyje. kant, galima galvoti, kad kūrybi­ Ėmiau konvertito atvejį—(“Na­ yra lengvai suprantama. Ji yra, ti pro šių dienų literatūrinės rai­ mistiškos atramos, kuri, sueida­ personažas,