LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA ZENONAS IVINSKIS RINKTINIAI RAŠTAI I Tomas LIETUVOS ISTORIJA Iki Vytauto Didžiojo mirties ROMA 1978 LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA ZENONAS IVINSKIS LIETUVOS ISTORIJA IKI VYTAUTO DIDŽIOJO MIRTIES 1978 Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija Piazza della Pilotta 4 Roma Spaustuvės išlaidos apmokėtos Lietuvių Fondo ir L. K. Mokslo Akademijos lėšomis Spausdino Pontificia Università Gregoriana spaustuvė Romoje TURINYS psl. Turinys . V Pratarmė. Trumpi autoriaus paaiškinimai metodo, periodizacijos ir kitais klausimais . 1 Santrumpos. Dažniau cituotų šaltinių, literatūros ir periodinių leidinių alfabetinis sąrašas . 8 Bibliografiniai rinkiniai, liečią Lietuvos istoriją . 16 ĮVADAS 1. Geografinės erdvės rėmai ir tos aplinkos reikšmė . 19 2. Lietuvos istorijos periodizacija ir jos reikšmingieji etapai . .25 3. Lietuvos istoriografija . 42 a. Lietuvos istoriografija iki XIX a. pradžios . 44 b. Lietuvos istorija XIX amžiuje . 49 c. Lietuvos istoriografijos posūkis iki 1940 m. ir toliau . 57 d. Kaimynų įnašas į Lietuvos istorijos mokslą . 82 PIRMAS SKYRIUS LIETUVOS PROISTORĖ IR PIRMOSIOS ŽINIOS APIE LIETUVIUS I. Rytu Pabaltijo gyventoju priešistorinė kultūra . 93 1. Akmens amžiaus laikai iki indoeuropiečių pasirodymo . 93 2. Virvelinės keramikos kultūra ir baltų protautės pėdsakai . 98 3. Metalų kultūros pradžia, jos vystymasis rytų Pabaltijyje iki 400 m. po Kr. ir pirmosios užuominos apie baltus senovės raštuose . 101 4. Vidurinis geležies amžius (400-800 m.) baltuose ir jų santykiai su kaimynais . 106 5. Naujasis geležies amžius (800-1200 m.) Lietuvoje ir Wulfstano pranešimas apie vakarinius baltus . 109 II. Lietuviai iki Lietuvos valstybės pradžios . 114 1. Lietuvių ir kitų baltų tautų santykiai su kaimynais įvairiuose šaltiniuose . 114 2. Lietuvių etnografinės sienos iki XIII amžiaus . 124 3. Senosios lietuvių kultūros pradai . 128 4. Socialiniai ir ekonominiai santykiai . 132 5. Pagoniškasis lietuvių tikėjimas . 140 VI TURINYS ANTRAS SKYRIUS VALSTYBĖS IŠKILIMAS IR JOS SUSTIPRĖJIMAS Trumpa epochos charakteristika . 149 I. Karalius Mindaugas ir jo palikimas . 152 1. Šešios galutinai neištirtos Mindaugo laikų problemos . 152 2. Lietuvių karo žygiai į kaimynus ir valstybės pradžia . 157 3. Sąjunga prieš Mindaugą. Jo krikštas ir karūnacija . 169 4. Tolimesni Mindaugo santykiai su kaimynais ir jo politikos charakteristika . 181 5. Du dešimtmečiai Mindaugui žuvus : septynmetis vidaus nera­ mumų (1263-1270) ir Traidenis (1270-1282) . 196 II. Lietuvos valstybingumo išsivystymas (1283-1387) . 211 1. Pirmosios lietuvių kovos prie Nemuno su Prūsų ordinu ir naujos dinastijos kilmė . 211 2. Vytenio kovos su ordinu ir jo sąjunga su Ryga . 217 3. Gedimino (1316-1341) valdymo pradžia ir jo krikšto klausi­ mas . 225 4. Gedimino taika su Lenkija ir kovos su vokiečių ordinu . 232 5. Gedimino laimėjimai rytuose ir jo valstybės paveldėtojai . 238 6. Paskutinieji du pagonys Vilniuje ir Trakuose. Didžioji lietuvių kova prieš ordiną Kęstučio laikais (1341-1382) . 247 7. Algirdas ir jo žygiai rytuose. Lietuvos santykiai su kaimynais ir varžybos su Maskva . 257 8. Jogailos konfliktas su Kęstučiu ir Lietuvos santykiai su kry­ žiuočių ordinu iki 1384 . 270 9. Politinės išeities ieškojimas, Kriavo aktas ir Lietuvos krikštas 280 10. Kultūrinis ir socialinis lygis pagoniškoje Lietuvoje . 293 TREČIAS SKYRIUS VALSTYBĖS SUKLESTĖJIMAS Vytautas Didysis ir jo darbai . 301 1. Vytauto Didžiojo sąjunga su kryžiuočiais ir jo laimėjimai prieš Algirdaičius Lietuvoje antrojo vidaus karo metu . 301 2. Lietuvos valstybingumo išplėtimas slavų erdvėje . 310 a. Ankstyvieji Vytauto žygiai Rytuose . 310 b. Vytauto santykiai su totoriais ir Vorsklos nelaimė . 314 c. Vytauto karas ir taika su Maskva . 319 TURINIS VII 3. Žemaičių klausimas ir kryžiuočiai (1392-1409). Žemaičiai or­ dino valdžioje (1398-1401, 1404-1409) ir jų sukilimai . 324 a. Kryžiuočių dviejų šimtmečių pastangos užvaldyti Že­ maičius . 324 b. Salyno suvažiavimas ir jo reikšmė . 326 c. Žemaičių sukilimai . 329 4. Žalgirio kautynės ir Tomo taika (1410-11) . 336 a. Pasiruošimas lemiamai kovai . 336 b. Kautynių eigos skirtingi aiškinimai ir Vytauto Didžiojo vaidmuo . 339 c. Karo pabaiga ir Torno taika (1411) . 342 5. Vytauto Didžiojo pastangos laimėti Nemuno žiotis ir Klaipėdą . 344 a. Vytauto Didžiojo ginčai su ordinu dėl Žemaičių sienų . 344 b. Benedikto Makros misija . 345 c. Žemaičių krikščioninimo pradžia . 348 d. Medininkų vyskupijos įkūrimas . 351 6. Paskutiniai bandymai Lietuvai iškovoti naudingas vakarines sienas ir Melno taika (1422) . 353 7. Lietuvos valstybingumo stiprinimas. Vytauto santykiai su Lenkija ir Horodlės aktai . 362 8. Paskutinis Vytauto Didžiojo valdymo dešimtmetis ir jo vaini­ kavimo klausimas . 370 a. Vytauto laimėjimai Rytuose . 370 b. Vytautas gina Lietuvos nepriklausomybę ir nori vai­ nikuotis . 372 c. Lenkai trukdo Vytautui vainikuotis iki pat jo mirties . 373 9. Vytauto Didžiojo darbai kultūrinėje srityje . 375 a. Vytauto nuopelnai religinėje srityje . 375 b. Vytauto darbai materialinėje ir socialinėje srityje . 376 10. Vytauto Didžiojo politikos ir asmens charakterizavimas . 379 Vardynas . 383 PRATARMĖ Trumpi autoriaus paaiškinimai metodo, periodizacijos ir kitais klau­ simais. « Žmonės nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji vis yra vaikai. » Šitaip išvertęs žinomą lotynišką humanistų posakį (Homines histo- riarum ignari semper sunt pueri) pradėjo mūsų žymusis tautinio atgimimo vyras J. Basanavičius 1883 metais savo žinomą istorinę prakalbą pirmajame « Aušros » numeryje. Tokį nusistatymą jau su kaupu buvo vykdęs mūsų pirmasis ir po savo mirties išpopuliarėjęs Lietuvos istorikas Simonas Dau­ kantas. Per eilę dešimtmečių iki pat nepriklausomybės metų tuo šūkiu pasekė Lietuvoje ir mūsų romantiškai nusiteikusieji aušrinin­ kai ir jų tautinio palikimo tęsėjai. Juk XIX amžiuje eilei atbundančių tautų, ypač pietryčių Europos slavams (čekams, serbams), savos praeities garbinimas, jos idealizavimas yra daug pasitarnavęs jų tautiniam susipratimui kelti ir jam stiprinti. Taip pat ir lietuviams prisikelti ir savam atskiram tautiniam pašaukimui įsisąmoninti daug yra prisidėjęs pastovus veido nukreipimas į savą praeitį. Pradedant ankstybu lituanistiniu sąjūdžiu dar Vilniaus uni­ versitete lietuvių tautos atgimimo veikėjai XIX amžiuje iš širdies pamilo Lietuvos istoriją. Norėdami savo tautai parodyti XIII- XIV amžių lietuvių didybę anie istorijos mėgėjai patriotai patys tyrinėjo, rašė ir garbino Lietuvos žymiųjų valdovų, jos didžiųjų kunigaikščių laikus bei jų žygius. Toje pat dvasioje reikšmingų pergaliu datos (pvz., 1936 metais septynių amžių sukaktis nuo Saulės-Šiaulių laimėjimo), ar valdovų mirties jubiliejai, buvo ir nepriklausomoje Lietuvoje dėmesingai atšvenčiami. Taip įvyko ir 1930-ais, kai plačiai iki tolimiausių valstybės užkampių buvo atžy­ mima 500 metų nuo mirties Vytauto Didžiojo. Jo vardas buvo duotas ir Lietuvos universitetui, ir naujai įkurtam Kultūros mu­ ziejui, ir eilei kitų institucijų. Šitoks nuo XIX amžiaus pirmos pusės išpuoselėtas savo praei­ ties idealizavimas lietuvių tautoje yra jau atlikęs sau skirtą vaid­ menį. Lietuvių tauta tiek tautiškai susiprato, kad ji daug pastangų 2 PRATARMĖ padėjo, kol ji prieš pusę šimtmečio įgyvendino Lietuvos valsty­ bingumo idealą. Už tą patį, savos istorijos pagalba įsisąmonintą idealą ir po Antrojo Pasaulinio karo pačiame krašte daug aukų buvo suklota ir vis tebekovojama laisvame pasaulyje. Romantiškas žvilgsnis į savo istoriją tebeturi stiprias tradici­ jas lietuviuose. Bet ir istorijos mokslas daro pažangą. Žinoma, pačioje istorijoje, anoje prieš daug šimtų metų įvykusioje praeityje, nieko nebegalima pakeisti. Kas yra atsitikę, yra įvykę amžinai, ir niekada nebesiduoda koriguojama. Keistis gali tačiau vėlesnių generacijų pažiūros į pačius faktus. Pvz., ir senos praeities įvy­ kiams aiškinti gali būti surastos naujos priežastys, nauji atžvilgiai, ypač kai pavartojami nauji tyrinėjimo metodai. Ir pas mus toji labiau praktiško tikslo siekusi istorija, buvusi gyvenimo mokytoja, kuri praeityje labiau teieškojo gerų moralinių, pamokinančių ir patriotiškai nuteikiančių pavyzdžių, turi užleisti pirmaujančią vietą genetinei (priežastinei) istorijai. Pragmatiškai- -didaktinis istorijos rašymo būdas turi trauktis ir labiau leisti reikštis genetiniam metodui, kuris pirmoje vietoje stato visuome­ ninės reikšmės turinčių įvykių psichofizinį priežastingumą (Ernst Bernheim). Bandydami kritiškai ir, kiek žmogiškai prigimčiai nustatytos ribos leidžia, objektyviai eiti į lietuvių tautos išgyventus šimtme­ čius, visą savo dėstymą norime sutelkti apie valstybingumo idėją lietuvių tautoje. Kaip ji atsirado, vystėsi, išbujojo ir paskui silpo ir kaip ji vėl atsigavo ir vėl buvo realizuota, yra mūsojo darbo vedamoji mintis per visus šimtmečius. Ji paryškinta politinio, religinio, kultūrinio bei ūkinio gyvenimo faktais. Tik gana trumpai čia tėra apžvelgti patys seniausieji laikai, paremti archeologiniais duomenimis. Lietuvos proistorė yra jau plačiai išaugusi į atskirą mokslą, kur tyrinėjama kitais metodais. Ten su kastuvu rankoje iš tos didžiosios konservatorės, mūsų žemės surankiojama vertingų žilos praeities paminklų. Reikia džiaugtis, kad specialistas (prof. dr. J. Puzinas) duoda atskirą išsamų veikalą. Reziumuotai ir probėgomis tepatiekdami kitų proistorinius duome­ nis, tikrąją Lietuvos istoriją pradedame sąvartoje istorinių laikų, būtent, XII amžiaus gale, kai lietuvių tautos žygiai ir jos «įėji­ mas » Europos istorijon jau gali būti nuosekliai pagrįsti vis dau­ giau autentiškumo įgyjančiais rašytais šaltiniais. Šitoje