Keletas variacijø kanono tema: aðtuntojo deðimtmeèio lietuviø muzikos pagrindinë srovë ir jos recepcija Rûta GOÐTAUTIENË Keletas variacijø kanono tema: aðtuntojo deðimtmeèio lietuviø muzikos pagrindinë srovë ir jos recepcija A Few Canonic Variations: Lithuanian Musical Mainstream of the 70s and Its Reception Anotacija Vakarietiðkøjø akademinës muzikos kanonø kritikà inspiravusi postmodernistinë muzikologija paskatino naujas nacionalumo muzikoje sklaidos ir nacionaliniø tradicijø analizës prieitis. Pasitelkiant kanono teorijos ir recepcijos tyrinëjimø iðplëtotus modelius, ámanu nacionalinæ tradicijà analizuoti kaip reikðmiø bei vertybiø konstravimo ir kanonizavimo istorijà. Ðio straipsnio centre lietuviðkieji muzikos kanonai, jø susiformavimas XX a. 78-uoju deðimtmeèiu ir reinterpretacijos politiniø bei kultûriniø pokyèiø metais. Ypatingas dëmesys skiriamas XX a. 8-ojo deðimtmeèio lietuviø muzikos pagrindinës srovës, tradiciðkai siejamos su Broniaus Kutavièiaus, Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro kûryba, áteisinimui bei vëlesniems kanonizuotà kompozitoriø ávaizdá transformavusiems procesams vietinei ir tarptautinei jø muzikos sklaidai bei recepcijai. Raktaþodþiai: kanonas, muzikos recepcija, aksiologinë ir sociologinë kanono teorijos prieitys, imanentiniai ir rekonstruoti kanonai, diskursyvus ir performatyvus muzikos kanonø pobûdis, kanoninis kûrinio statusas, muzikologiniø nacionalinës tradicijos sampratø genealogija ir aksiologija, nacionalumas muzikoje ir kûrybiðkumo konfigûracijos, kûrybos veikmës ir recepcijos veiksniai, XX a. 8-ojo deðimtmeèio lietuviø muzikos pagrindinë srovë. Abstract Inspired by the recent canon theory, musicological discussions about canon started in the 80s of the 20th century as a critique of the established repertory of Western art music. In turn, a growing interest in the research of the canonic meaning formation and music reception has influenced the new approaches to the issue of nationalism in music. In this context, the national musical canons are both very symptomatic and rather controversial examples of the interaction between the different agencies authorial, media, institutional and others. This article examines the formation of the Lithuanian music canons in the 70s and 80s of the 20th century and their later reinterpretations during the years of the political and cultural transformations. Special attention is given to the Lithuanian musical mainstream of the 70s (represented by composers Bronius Kutavièius, Osvaldas Balakauskas, Feliksas Bajoras), focusing on the changing reception of their music on both local as well as international levels. Keywords: canon, music reception, axiological and sociological approaches in canon theory, immanent and reconstructed canons, discursive and performative aspects of musical canons, canonic status of work, genealogy and axiology of the musicological concepts of national tradition, national aspect of music and creative configurations, agencies of dissemination and reception of music, Lithuanian musical mainstream of the 70s of the 20th century. I supaprastinti pasakojimai (vyraujantys XX a. menoty- ros kanonai) apie skirtingø kultûrø raidà kaip laipsnið- Ar egzistuoja lietuviø muzikos kanonas? Pozityvus kà evoliucijà su galimais sugráþimais ir devoliucijos mo- arba negatyvus atsakymas pirmiausia reikðtø tam tikros mentais1. Esminiø nacionalinës kultûros pamatø (ar teorinës pozicijos pasirinkimà. Jei kanono egzistavimas iðtakø) paieðka tapo neatsiejama kultûrinës savivokos ir atmetamas, galima numanyti respondentà iðpaþástant mo- jos teorinës sklaidos moksle dalimi. Prieðingam poþiû- dernistinæ pozicijà, pastaràjà suprantant kaip platesnio riui atstovauja postmodernistinë ar (jei pastaroji api- modernybës projekto dalá. Bûtent moderni epistema ins- brëþtis atrodytø pernelyg devalvuota) postistoristinë po- piravo ðiuolaikines nacijos ir nacionalumo sampratas, zicija. Ji formavosi kaip ásigalëjusiø kultûrinës savivokos pagrástas esencialistiniais evoliuciniais modeliais. Jø ið- modeliø kritika, pirmiausia pabrëþiant sukonstruotà sa- takos XIX a. filosofija, socialiniai ir gamtos mokslai: vaimingais laikytø reiðkiniø pobûdá. Kultûra ir jos ap- didinga Hegelio Absoliuto sklaidos istorijoje koncepci- raiðkos pradedamos suvokti kaip bendros kultûrinës vaiz- ja, Marxo kapitalo raida, Darwino biologiniø rûðiø evo- duotës produktai, visuomet pabrëþiant selektyvià liucija ir kt. Ðios idëjos paveikë ir akademines menoty- atrankà, padedanèià ásivaizduojamos bendruomenës ros disciplinas: jø pagrindu buvo sukurti nuoseklûs kûrimui (Benedicto Andersono apibrëþimas). Dël ðios 153 Lietuvos muzikologija, t. 7, 2006 Rûta GOÐTAUTIENË prieþasties menotyroje paplitusià tradicijos sampratà vis èiai besiplëtojanèiø naujø ðios srities disciplinø femi- daþniau keièia kanono konceptas, áteisinantis tam tik- nizmo, black ir queer studijø, postkolonializmo, kultû- rai kultûrai ar jos reiðkiniø grupei priskirtø (o ne atras- ros studijø atstovai áteisintuose kanonuose pasigedo tø) reikðmiø ir vertybiø perþvalgà bei kritikà. savuosius tyrinëjimo objektus reprezentuojanèiø vardø. Kad ir kaip bûtø, bûtent postmodernistiniø inter- Kritikuodami, jø manymu, europietiðkosios Apðvietos pretacijø sklaida muzikologijoje paskatino naujø darbø idealais pagrástà vakarietiðkàjá baltøjø vyrø kanonà, apie nacionalumà muzikoje ir nacionalines muzikos tra- diskusijø dalyviai paskatino naujos disciplinos kano- dicijas gausà2. Svarbu ir tai, kad ðiuos reiðkinius imta no teorijos atsiradimà4. interpretuoti remiantis naujomis teorinëmis prieitimis, Paþymëtina, kad jau ankstyvose diskusijose buvo api- t. y. atsiribojant nuo gana skeptiðkø nacionaliniø tradi- brëþti du pamatiniai kanonø tyrinëjimo aspektai so- cijø kaip periferiniø reiðkiniø vertinimø, kurie bûdingi ciologinis ir aksiologinis, pagrindæ svarbiausias vëles- net ir tokiems átakingiems XX a. muzikologams kaip nes ðio objekto analizës prieitis. Sociologinës prieities Carlas Dahlhausas3. Vienà ið produktyviø prieièiø ins- atstovams (kaip Johnui Guillory, Alanui Goldingui) bet piravo vadinamoji kanono teorija, susiformavusi an- kuris kanonas yra socialinio dominavimo árankis; dël gloamerikieèiø humanitariniuose ir socialiniuose moks- ðios prieþasties tiriant kanonø formavimàsi ir funkcio- luose XX a. 89-uoju deðimtmeèiu. Pasitelkiant navimà didþiausias dëmesys skiriamas institucinio jø pastarosios koncepcijos iðplëtotus modelius, ámanu na- áteisinimo ir palaikymo mechanizmui, o pats kanoninis cionalinæ tradicijà analizuoti kaip reikðmiø bei verty- literatûros kûrinys yra simptomiðkas kaip kalbinës ir biø konstravimo ir kanonizavimo istorijà. Manytina, retorinës normos paradigma5. J. Guilloryo manymu, kad tokio pobûdþio prieitis ypaè paranki vadinamajam individualus sprendimas apie kûrinio didingumà nesu- dalyvaujanèiam stebëtojui (t. y. tai paèiai tradicijai, ponuoja nieko, kas galëtø átvirtinti ðá kûriná, jei toks kaip ir analizuojamieji reiðkiniai, priklausanèiam tyri- vertinimas nëra sàlygojamas tam tikro institucinio kon- nëtojui) siekiant ágyti kritinæ distancijà ásigalëjusiø ak- teksto, sanklodos, kuri sudaro sàlygas kûrinio repro- siologiniø ir metodologiniø nuostatø atþvilgiu. dukcijai, jo nuolatiniam pateikimui vis naujoms skaity- Ðio straipsnio centre lietuviðkieji muzikos kano- tojø kartoms6. Savo ruoþtu tokia þiûros perspektyva nai, jø susiformavimas ir reinterpretacijos politiniø bei skatina pabrëþti kanonø ir jais áteisinamø vertybiø isto- kultûriniø pokyèiø metais. Ypatingas dëmesys bus ski- riðkumà. riamas XX a. 8-ojo deðimtmeèio lietuviø muzikos pa- Aksiologiná kanonø pamatà gynæ mokslininkai ins- grindinës srovës (mainstream), tradiciðkai siejamos su tituciná aspektà laikë antriniu ir ragino labiau atsiþvelgti Broniaus Kutavièiaus, Osvaldo Balakausko, Felikso Ba- á etines bei estetines meno vertybes. Taip þvelgiant tam- joro kûryba, áteisinimui bei vëlesniems kanonizuotà pa svarbesnës individualios konkretaus kûrinio savybës, kompozitoriø ávaizdá transformavusiems procesams pirmiausia jo kokybë ir meistrystë, taip pat paties kûrë- vietinei ir tarptautinei jø muzikos sklaidai bei recepci- jo santykis su tradicija. Ðiuo atþvilgiu ypaè átakingà te- jai. Ðiuo atþvilgiu lietuviø muzika dar nëra iðsamiau ty- orijà suformulavo literatûrologas Haroldas Bloomas. Pa- rinëta, tad pirmiausia bûtina pristatyti teoriná tokio jos sak jo, kanonas atspindi stipriø kûrybiniø asmenybiø interpretavimo laukà ir analizei pasitelkiamus koncep- varþybas, kai áveikiamos pirmtakø átakos ir ásitvirtina- tualius árankius, vëliau apþvelgti nacionaliniø muzikos ma kultûrinëje atmintyje: didieji kûriniai visuomet yra kanonø tyrinëjimø specifikà bandant aptikti ðiam ka- [pirmtakø kûriniø] perraðymas arba revidavimas, jie pa- nonui priskirtinus reiðkinius. grásti (per)skaitymu, iðlaisvinanèiu erdvæ sau paèiam arba atverianèiu naujus þinomø kûriniø iðgyvenimus7. To- II dël kanonas tampa ne normatyviniu standartizuotø kû- riniø rinkiniu, bet labiausiai neáprastø ir individualiø Susidomëjimà kultûriniø kanonø tyrinëjimais iðpro- áþvalgø padariniu: H. Bloomo nuomone, vieni ið origi- vokavo JAV 8-uoju deðimtmeèiu ásismarkavusios dis- nalumo poþymiø, suteikianèiø kûriniui kanoniná statu- kusijos apie universitetines literatûros programas. Ðie sà, yra jo neáprastumas, neatpaþástamumas, netgi keis- politizuoti ginèai apie tradicines kultûrines vertybes ir tumas, kuriø nepajëgiame, viena vertus, ásisavinti arba, jø perþvalgos poreiká virto tikru akademiniu karu, ku- antra vertus, iðskirti ir ávardyti. Kanoniniai kûriniai yra ris netruko perþengti mokslinës