ACTA ACADEMIAE ARTIUM VILNENSIS / 90 2018 Trakų parapija IR jos šventovė XV–XVIII AMŽIUJE Liudas Jovaiša Vilniaus universitetas Universiteto g. 7, LT-01513 Vilnius [email protected] Straipsnyje, daugiausia remiantis archyviniais šaltiniais, apžvelgiama Trakų bažnyčios ir parapijos istorija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Trumpai aptarus Trakų, kaip reikšmingo bažnytinio centro, genezę XV a. – XVI a. pirmoje pusėje, plačiau nagrinėjama Trakų bažnyčios, kaip parapijos šventovės ir svarbaus visos Lietuvos piligriminio centro, raida potridentinėje epochoje (XVII–XVIII a.) ir išryškinami kai kurie piligrimystės į Trakus istorijos aspektai. reiKšmiNiAi žOdžiAi: Trakų bažnyčia, stebuklingasis atvaizdas, parapija, šventovė, piligrimystė. Vienõs svarbiausių LDK laikais susiformavusios Vil- 1998, p. 69–74; Rūta Birutė Vitkauskienė, „Trakų Marijos paveikslo aptaisai“, in: Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 1 niaus vyskupijos šventovių – Trakų bazilikos – anks- 2001, t. 21: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės barokas : formos, tyvoji praeitis Bažnyčios istorijos požiūriu ligi šiol įtakos, kryptys, sud. Rasa Butvilaitė, p. 153–166; Gintautas Žalėnas, nuosekliai netyrinėta. Bene daugiausia duomenų apie „Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios liturginių reikmenų, papuošalų ir votų rinkinys“, in: Lietuvos sakralinė šį objektą pateikta Trakų miesto istorinės-urbanisti- dailė, t. IV: Auksakalystė XIII–XX a., d. 1: Kolekcijos, sud. Jolita nės-architektūrinės istorijos kontekste2, pastaruoju Liškevičienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2006, p. 168–172; metu itin intensyviai domėtasi pastato architektūra ir Giedrė Mickūnaitė, „Trakų parapinės bažnyčios restauravimas: atradimai, praradimai, vertinimai“, in: Atrasti Vilnių: skiriama 3 jo išskirtiniu meno paveldu , paskelbti 2008–2011 m. Vladui Drėmai, sud. Giedrė Jankevičiūtė, Vilnius: Lietuvos dailės istorikų draugija, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2010, 1 Bazilikos titulą Trakų šventovei suteikė popiežius Pranciškus p. 243–253; Eadem, „Stebuklingasis Dievo Motinos atvaizdas ir 2017 metais. Toliau straipsnyje bus vartojami nagrinėjamam is- „graikiškos“ tapybos tradicija Trakų parapinėje bažnyčioje“, in: toriniam laikotarpiui būdingi „bažnyčios“, „prepozitūros“ ar Acta Academiae Artium Vilnensis, Vilnius, 2013, t. 69: Kultiniai „koleginės bažnyčios“ terminai. atvaizdai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: importas ir sklaida, 2 Algirdas Baliulis, Stanislovas Mikulionis, Algimantas Miškinis, sud. Tojana Račiūnaitė, p. 47–64; Eadem, „Didžiulis mūras, vos Trakų miestas ir pilys. Istorija ir architektūra, Vilnius: Mokslas, per du uolekčius žemėn įgilintas, šitiek metų stebuklingai stovi“: 1991. Trakų parapinė bažnyčia XV amžiuje, Vilnius: Bažnytinio paveldo 3 „Trakų bažnyčia“, in: Kultūros paminklų enciklopedija, t. 1, d. 2: muziejus, 2013. Šiuo metu išsamų tyrimą apie Trakų parapijos Rytų Lietuva, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Rožinio broliją atlieka prof. Tadeuszas M. Trajdosas. 71 vykdytų archeologinių tyrinėjimų rezultatai4. Nepro- 1419 m., apie kitus Trakų bažnyčios kunigus iki XVI a. porcingai mažą dėmesį, istoriografijoje skirtą kadaise antros pusės žinių beveik neturime: keli Trakų kanau- reikšmingam objektui, galbūt galima paaiškinti ir jo ninkai istorijos šaltiniuose paminėti tik XVI a. pra- dezaktualizacija XIX–XX a., ir menku bei po įvairias džioje6, vienas vikaras – 1479 metais7. Vėlyvųjų vidu- vietas išsklaidytu šaltinių kiekiu. Nėra aiški šventovės ramžių Trakuose būta ir kitų itin specifinę tarnystę istorinė genezė, abejonių kelia 1409 m. Vytauto dona- atlikusių dvasininkų (?) – 1472 m. paminėtas „lekto- cinė privilegija, o pagrindiniuose Vilniaus vyskupijos rius“ (lector)8, t. y. veikiausiai skaitytinių Mišių auko- bažnyčių XVII–XVIII a. vizitacijų aktų rinkiniuose tojas (?), paprastai sutinkamas tik didelių miestų baž- veltui ieškotume Trakų bažnyčios. Tad šis tekstas – nyčiose arba vyskupų katedrose. visų pirma mėginimas nubrėžti punktyrines Trakų Trakų, kaip visos Lietuvos mastu svarbaus bažnyti- bažnyčios, kaip bažnytinės administracijos segmento nio centro, reikšmė Vytauto, iš dalies ir jo įpėdinių lai- ir piligriminės šventovės, istorinės raidos linijas Lietu- kais buvo susijusi su valdovo rezidavimu. Būtent šioje vos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu. šventovėje 1417 m. spalio pabaigoje, dalyvaujant dali- niams Silezijos kunigaikščiams Konradui V Kantne- I. Bažnytinio centro GENEZĖ: NUO riui ir Konradui VII Baltajam, įvyko pirmojo Žemai- Vytauto laikų IKI Reformacijos čių vyskupo Motiejaus konsekracija, užbaigusi šio krašto krikštijimo akciją9. Netrukus, vyskupui Motie- Trakų bažnyčia jau nuo pat didžiojo kunigaikščio Vy- jui persikėlus vyskupauti į Vilnių, antruoju Žemaičių tauto laikų, kaip pagrindinės šio valdovo rezidencijos vyskupu didysis kunigaikštis Vytautas nominavo Tra- šventovė, pasižymėjo specifiniu statusu. 1409 m. fun- kų bažnyčios prepozitą Mikalojų10. dacijos akte (falsifikate?) Naujųjų Trakų Švč. Mergelės Šalia parapinės bažnyčios, Trakuose gyvavo ir valdo- Marijos ir šv. apaštalo ir evangelisto Jono bažnyčia (vė- vo dvaro koplyčios pusiasalio bei salos pilyse11, tad Tra- liau tituluojama tik Švč. Mergelės Marijos vardu) pa- vadinta kolegine (ecclesia collegiata)5. Tokios bažny- 6 Jonas (1501–1503), Erazmas Eustachijus (1517), Jonušas (prieš čios, kuri nebūtų katedra, bet turėtų savą kapitulą 1528); žr. Vytautas Ališauskas, Tomasz Jaszczołt, Liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys, Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XVI a., (tiesa, vadinamojoje Vytauto fundacijoje numatytos (ser. Bažnyčios istorijos studijos, 2), Vilnius: Aidai, 2009, Nr. 421, tik dviejų kanauninkų, arba prebendarijų, vietos) Lie- 770, 1019. tuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje per visą jos istoriją 7 Leonardas; žr. ibid., Nr. 1181. 8 Stanislovas, „lector“; žr. ibid., Nr. 2146; plg. Kodeks dyplomatyczny iš esmės nebūta. Trakų koleginei bažnyčiai vadovavo katedry i diecezji wileńskiej, Nr. 278, p. 325. prepozitas (t. y. parapijos klebonas ir kanauninkų vy- 9 Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis, pars I, Nr. 17, p. 46. resnysis). Kitaip nei apie prepozitus, minimus nuo 10 Ibid., Nr. 33, p. 72–74. 11 Vieningo koplyčių titulų ir lokalizacijos aiškinimo iki šiol nėra: painiavą lemia skirtingas nei dabar pilių įvardijimas („mažoji“ / 4 Žr. išn. 53 ir 61. „didžioji“, „žemutinė“ / „aukštutinė“) istorijos šaltiniuose. 5 Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej / Codex 1600 m. Tomo Makovskio graviūroje „didesniąja, arba diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis, / artimesniąja“, įvardyta pusiasalio pilis, o „mažesniąja, arba ed. Jan Fijałek, Władysław Semkowicz, Kraków: Komisja tolimesniąja“, – salos pilis. Nežinomas 1822 m. paskelbto teksto Historyczna Polskiej Akademii Umiejętności, 1932–1946, Nr. 50, autorius manė, kad „aukštutine pilimi“ veikiau laikytina p. 75–76. Trakų bažnyčios turėtą koleginės bažnyčios vardą ir pusiasalio pilis, nors drauge pripažino, kad koplyčių greičiausiai titulą patvirtina jos prepozito Mikalojaus nominavimo Žemaičių būta abiejose pilyse; žr. Dzieje dobroczynności, t. III, Wilno, 1822, vyskupu dokumentas (1423); žr. Codex Mednicensis seu Samogitiae p. 1277. Pastaruoju metu tvirtinta, kad „didžiąja“, arba „žemutine“, dioecesis, pars I: 1416–1609, ed. Paulus Jatulis, (ser. Fontes vadinta pusiasalio pilis, o „mažąja“, arba „aukštutine“, – salos Historiae Lituaniae, 3), Romae, 1984, Nr. 33, p. 72. pilis (Algirdas Baliulis, Stanislovas Mikulionis, Algimantas 72 kai nuo pat XV a. pradžios išsiskyrė sakralinių pastatų, ir Vilniaus Aukštutinės pilies Šv. Martyno koplyčios ka- turinčių savus dvasininkus, gausa. 1484–1491 m. mini- pelionas – tai visai tikėtina, turint omenyje faktą, jog jo mas „mažosios pilies“ altarista Jokūbas12; žinoma „aukš- tėvas, Ulrikas Hozijus, ėjo Vilniaus horodničiaus (gal- tutinėje pilyje“ buvus Vytauto funduotą Šv. Jurgio ko- būt jis administravo ir Trakų pilis?) pareigas. plyčią13. Pastarosios aptarnavimas 1522 m. valdovo Itin reikšmingų permainų Trakų, kaip bažnytinio privilegija buvo pavestas Trakų prepozitūros kuni- centro, istorijoje įvyko XVI a. 3 dešimtmetyje. 1522 m. gams14, o 1527 m. prepozitas Mikalojus Viežgaila pasi- kovo 24 d. Zigmantas Senasis sankcionavo esmingą rūpino, kad vyskupas ir Vilniaus katedros kapitula pa- Trakų bažnytinės struktūros reorganizavimą19. Paskir- skirtų du pastarosios korporacijos kanauninkus Trakų damas papildomą aprūpinimą (javų dešimtinę iš Sta- bažnyčios puošmenų revizijai bei liudytojų apklausai kliškių, Aukštadvario, Bražuolės ir Krosnos (?) dvarų), apie nuo seno gaunamas Šv. Jurgio koplyčios Aukštuti- jis leido koleginėje bažnyčioje vietoj dviejų Vytauto pri- nėje pilyje pajamas15. 1503 m. didysis kunigaikštis Alek- vilegija aprūpintų kanauninkų beneficijų įsteigti šešias sandras Trakų Šv. Mykolo altarijos fundaciją perleido mansionarijų vietas; tuo pačiu į koleginę bažnyčią buvo Vilniaus dominikonų konventui prie Šv. Dvasios bažny- inkorporuota ir Aukštutinės pilies Šv. Jurgio koplyčia20, čios16. Atrodo, kad tai buvo kažkurioje (pusiasalio?) pi- pabrėžiant, kad įprastos pamaldos pilyje turi būti atlie- lyje veikusios koplyčios beneficija, nes 1525 m. spalį mi- kamos toliau ir koplyčia negali nukentėti. Valdovo tei- nimas tyrimas dėl to, kad dominikonai apleidę savo kiamų ir nuolat reziduoti privalančių mansionarijų pareigas Trakų pilies koplyčioje17. Istoriografijoje tvirti- pareiga buvo kasdien giedoti mažąsias Marijos valan- nama, kad vienos Trakų pilies kapelionu 1527 m. buvęs das (kurstą) bei Matura