SENOJI LIETUVOS LITERATŪRA, 45 KNYGA, 2018 ISSN 1822-3656 Darius Petkūnas Liturgija kaip veiksnys lietuvių ir prūsų tautinei tapatybei išsaugoti Prūsijos kunigaikštystėje XVI amžiuje ANOTACIJA. Reformacija, nurodžiusi liturgiją atlikti gimtąja kalba, atvėrė galimybę Prūsijos kunigaikštystės tautoms įteisinti savo gimtųjų kalbų vartojimą bažnyčioje ir mokykloje. Šia galimybe iš karto pasinaudojo Prūsijos lenkai ir lietuviai, išvertę svarbiausius liturginius tekstus į savo kalbas ir jomis pradėję švęsti Mišias bei atlikti kitas liturgines apeigas. Tapusios Bažnyčios kalbomis, jos buvo pripažintos mažumų kalbomis krašte. Straipsnyje teigiama, kad liturginių tekstų prūsų kalba ir šią kalbą mokančių kunigų stoka buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl prūsų kalbos vartoji- mas nebuvo įteisintas Kunigaikštystėje. Nors Reformacija skatino vartoti gimtąją kalbą Mišiose ir kitose apeigose, liturgija prūsiškose parapijose ir toliau buvo atliekama tik vokiečių kalba, todėl prūsų atžvilgiu Reformacija ne tik neprisidėjo prie tautinės tapa- tybės sustiprinimo, bet, priešingai, dar labiau paspartino prūsų tautos germanizaciją. REIKŠMINIAI ŽODŽIAI: Liuteronų Bažnyčia; liturgija; Mišios; agenda; prūsų kalba. Vienas pagrindinių Reformacijos siekių buvo švęsti Mišias ir atlikti kitas litur- gines apeigas liaudžiai suprantama kalba. Šis, tuo metu radikaliai skambėjęs, tikslas buvo įtvirtintas 1530 m. Augsburgo išpažinime, kurio XXIV paragra- fas skelbė: „Mes Mišias išlaikome ir pagarbiausiai švenčiame. Laikomasi ir beveik visų įprastinių apeigų, išskyrus tai, kad tarp lotyniškųjų giesmių kai kur įterpiamos vokiškos, priduriamos tautai pamokyti. Juk iš tikrųjų apeigos reikalingos pirmiausia neišmanantiems pamokyti.“1 1 Augsburgo tikėjimo išpažinimas. Augsburgo išpažinimo apologija, Kaunas: Aušra, 2009, p. 37 (§ XXIV). Darius Petkūnas. Liturgija kaip veiksnys lietuvių ir prūsų tautinei tapatybei išsaugoti Prūsijos kunigaikštystėje XVI amžiuje 15 Nors Martynas Liuteris pabrėžė gimtosios kalbos svarbą Mišiose, pirmiau- sia jis reformavo lotyniškas Mišias (Formula missae, 1523 m.) ir tik 1526 m. parengė Vokiškųjų Mišių (Deutsche Messe) tvarką. Pastaroji buvo įdiegta miestiečių lankomoje Vitenbergo Švč. Marijos bažnyčioje. Dar prieš 1526 m. Liuterio Vokiškųjų Mišių tvarkos pasirodymą lotyniškų Mišių dalys maždaug dvidešimtyje vokiškų teritorinių bažnyčių buvo gieda- mos ar skaitomos vokiečių kalba, o radikalusis Tomas Miunceris 1524 m. Strasburge sudarė Mišių tvarką, iš kurios lotynų kalba buvo visiškai pašalinta2. Tarp anksti pradėjusių švęsti Mišias gimtąja kalba buvo Prūsijos Bažnyčia, ta- čiau, skirtingai nei kitos vokiečių teritorinės bažnyčios, toji šią nuostatą turėjo taikyti ir nevokiečių atžvilgiu – suteikti teisę lenkams, lietuviams ir prūsams atlikti apeigas jų gimtosiomis kalbomis. Baltų kalbomis publikuotų Reformacijos laikotarpio raštų turinį ir paren- gimo aplinkybes nagrinėjo senosios raštijos tyrinėtojai, istorikai, kalbininkai. Visi jie vieningai sutinka, kad Reformacija atvėrė galimybę tautoms parengti raštus jų kalbomis ir kad tokia Reformacijos nuostata padėjo lietuvių tautai Prūsijoje ginti savo tapatybę. Vis dėlto ši nuostata, atvėrusi kelią plėtotis baltų raštijai, dažnai apibūdinama nepakankamai, teigiant, kad Reformacija iškėlė reikalavimą „Šventąjį Raštą aiškinti, tikėjimo tiesų mokyti gimtąja kalba“3. Tokia Reformacijos ir gimtosios kalbos sąsaja nėra tiksli. Viduramžių Romos Bažnyčia, kurios sakralinė liturgijos kalba buvo lotynų, taip pat reikalavo Die- vo Žodį skelbti ir tautas katechizuoti jų gimtosiomis kalbomis. Vyskupų po- tvarkiai, sinodų protokolai atskleidžia, kad tokio paties požiūrio Viduramžiais Romos Bažnyčia laikėsi ir Prūsijoje, nes ir Ordino valstybėje buvo reikalau- jama pamokslauti ir katechezės pradmenis („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Tikiu“) teikti gimtąja kalba4. Liuteroniškoji Reformacija atvėrė galimybę ne 2 Luther D. Reed, The Lutheran Liturgy, Philadelphia: Muhlenberg Press, 1947, p. 74–75. 3 Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje, Klaipėda: Klaipėdos univer- siteto leidykla, 1997, p. 19. 4 1411 m. Pamedės sinodo nutarimu kunigams paliepta mokytis savo parapijiečių kalbos. 1427 m. Sembos sinodo protokolai skelbė, kad „kiekvieną sekmadienį „Tėve mūsų“, „Svei- ka, Marija“ bei „Tikiu“ tebūna skaitoma parapijiečiams, o ypač prūsams, jų pačių kalba“. Žr.: [Heinrich Friedrich Jacobson], Geschichte der Quellen des katholischen Kirchenrechts der Provinzen Preussen und Posen: mit Urkunden und Regesten. – Geschichte der Quellen des Kirchenrechts des Preussischen Staats, mit Urkunden und Regesten von Dr. Heinrich Fried- rich Jacobson, d. 1: Die Provinzen Preussen und Posen, t. 1: Das katholische Kirchenrecht, 16 SENOJI LIETUVOS LITERATŪRA. 45 KNYGA tikėjimo tiesas aiškinti, bet liturgines apeigas ir ceremonijas atlikti gimtąja kalba ten, kur neišsilavinusi liaudis nesuprato lotynų kalbos, nes „apeigos reikalingos pirmiausia neišmanantiems pamokyti“5. Šiame straipsnyje nagrinėjamas liturginis XVI a. raštijos aspektas. Jo tiks- las – nustatyti, kiek šie tekstai galėjo pasitarnauti gimtosios kalbos įdiegimui Mišiose ir kitose liturginėse apeigose. Kalbos tapsmas liturgijos kalba turėjo svarbią reikšmę paskiros tautos likimui. Tik savo kalbą įtvirtinusi Mišiose, paskira tautinė grupė galėjo siekti jos vartojimą įteisinti valstybiniu mastu ir taip ginti savo tautinę tapatybę. Liturginį XVI a. lietuviškos raštijos turinį tyrė Guido Michelini. Savo tyri- muose autorius nustatė Martyno Mažvydo ir Jono Bretkūno liturginių-himno- loginių tekstų šaltinius, atskleidė, kokios liturginės knygos padarė didžiausią poveikį juos rengiant6. Apeigų gimtąja kalba Prūsijoje klausimą aptarė Ingė Königsberg: Bornträger, 1837, p. 47, 52; Vytautas Mažiulis, par., Prūsų kalbos paminklai, t. 1, Vilnius: Mokslas, 1966, p. 23. Ordino kunigai atmestinai žvelgė į prūsų ir kitų krašto gyventojų katechizaciją, nesimokė vietos gyventojų kalbų. Žinios apie tai pasiekė 1435 m. Bazelio bažnytinį surinkimą, kuris nurodė Sembos vyskupijai pasirūpinti vietos gyventojų kalbą mokančiais kunigais (Vytautas Mažiulis, par., op. cit., p. 22–23). Varmijos vyskupija taip pat siekė, kad prūsai suprastų pamokslus ir mokytųsi pagrindinių tikėjimo dalykų savo gimtąja kalba. 1449 m. vyskupijos sinodas nutarė parapijoms parūpinti prūsų kunigų, o tokių nesant, vertėjų. 1480 m. Pamedės sinodo nutarimai skelbė, kad „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Tikiu“ prūsams bei lenkams privaloma skaityti jų kalbomis. Tikėjimo žinias tik- rino parapijų vizitatoriai. XV a. Pamedės parapijų vizitacijų instrukcijose nurodyta tikrinti, ar prūsai, vokiečiai ir lenkai moka sekmadienių bei švenčių poterius ([Heinrich Friedrich Jacobson], op. cit., p. 42, 51, 77), o 1516 m. Varmijos vyskupijos statutas pakartojo, kad prie kunigų turi būti vertėjai (Vytautas Mažiulis, par., op. cit., p. 23). 5 „[...] pas mus irgi išlaikomi lotyniški skaitiniai ir maldos. Tačiau kadangi ceremonijos turi būti atliekamos tiek žmonėms Rašto pamokyti, tiek tam, kad jie, žodžio įspėti, įtikėtų, imtų bijoti ir melstis, nes būtent tokie yra ceremonijų tikslai, lotynų kalbą išlaikome dėl tų, kurie lotynų kalbą moka ir supranta, papildydami ją vokiškomis giesmėmis, kad ir tauta turėtų ko pasimokyti ir kad tai žadintų jai tikėjimą ir baimę [...]. Iš tiesų niekur nebuvo parašyta ar pavaizduota, kad žmonėms naudinga klausytis nesuprantamų skaitinių, kad ceremonijos naudingos ne dėl to, kad pamokytų ar įspėtų, bet ex opere operato, dėl to, kad atliekamos, kad stebimos.“ Augsburgo tikėjimo išpažinimas. Augsburgo išpažinimo apologija, p. 37, 240 (§ XXIV [XII]). 6 Šiai temai aktualūs Guido Michelini darbai: Guido Michelini, Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000; Jonas Bretkūnas, Giesmes duchaunas ir kitos 1589 metų liturginės knygos tekstai ir šaltiniai, parengė Guido Michelini, Vilnius: Baltos lankos, 2001. Darius Petkūnas. Liturgija kaip veiksnys lietuvių ir prūsų tautinei tapatybei išsaugoti Prūsijos kunigaikštystėje XVI amžiuje 17 Lukšaitė7. Savo darbuose ji nagrinėjo pirmųjų knygų publikavimo konteks- tą, pastebėjo, kad jos buvo skirtos ne tik liuteronybės plėtrai, bet kai kurios parengtos siekiant gimtąją kalbą įtraukti į apeigas. Autorė tyrė, ką šiuo at- žvilgiu skelbė Bažnyčios potvarkiai ir agendos, tačiau nepalietė šių knygų liturginio turinio, neaptarė, kaip jose publikuotos liturginės tvarkos ar kaip paskiri jų elementai buvo taikomi praktikoje. Tekstus prūsų kalba tyrė Vy- tautas Mažiulis dvitomiame veikale Prūsų kalbų paminklai8. Autorius priminė jų šaltinius, atliko lingvistinę jų teksto analizę, nagrinėjo knygų publikavimo istorinį kontekstą. Liturginį XVI a. tekstų liturginį turinį lietuvių ir prūsų kalbomis bei jų praktinę vartoseną Mišiose ir kitose apeigose tyrė ir šio straipsnio autorius9. Šis temos aspektas yra ypač perspektyvus. XVI–XVII a. agendų baltų kalbomis nebuvo, todėl tokia analize galima nustatyti, ar šių tekstų pakako gimtajai kalbai įtvirtinti pamaldose ir kitose apeigose. Neišnaudojus šios galimybės Reformacija vokiškame kontekste paskirai tautai reiškė ne paskatą išsaugoti savo tapatybę, bet, priešingai, prisidėjo prie jos nutautinimo. XVI a. Prūsijoje lotynų kalbą Mišiose ir kitose apeigose keitė vokiečių kalba, todėl paskirai krašto tautinei grupei nepasinaudojus šia galimybe Reformacija tik dar labiau paspartino jos germanizaciją. Prūsijos lenkų kunigai į savo gimtąją kalbą išvertė pagrindines Prūsijos agendas, todėl straipsnyje tik glaustai apžvelgiamos svarbiausios jų liturginės knygos.