ISSN 1822-9212 LIETUVOS IR LENKIJOS STRATEGINĖ PARTNERYSTĖ ES KAIMYNYSTĖS POLITIKOS KONTEKSTE SIMA RAKUTIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantė El. paštas: [email protected] Šiuo straipsniu siekiama įvertinti Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės poreikį ir turinį, parodyti jos reikšmę Europos Sąjungos Rytų kaimynystės politikos įgyvendinimui. Oficialiai Lietuva ir Lenkija strategiškai artėja jau daugiau nei dešimtmetį ir, nors daugu- ma politikos analitikų skeptiškai vertina šią strateginę partnerystę, tačiau vis artimesnis šalių bendradarbiavimas pastebimas ne tik politinėje, bet ir ekonominėje srityje. Be to, Lietuva ir Lenkija yra aktyviausios naujosios ES narės plėtojant ES Rytų politiką. Šiuo metu tai yra bene svarbiausia bendra jų darbo niša, užpildanti ir strateginės partnerys- tės turinį. Lietuvos ir Lenkijos tikslai užsienio politikos srityje ir kuriama jų strateginė partnerystė įtraukia ir tokias šalis kaip Ukraina ir Gruzija, siekiant apriboti Rusijos ga- lią regione. Dėl to ši politika gana greitai gali sukelti iš Rusijos pusės kylančių neigiamų padarinių. ĮVADAS Mūsų tautoms ir valstybėms pavyko išsivaduoti iš inertiškų isto- rijos suvokimo stereotipų, sugebėjome geriau suprasti vieni kitus, atradome bendras praeities, dabarties ir ateities vertybes. Didžiuo- juosi tuo ir esu dėkingas visiems lietuviams ir lenkams, kurie nuo- sekliai, sutartis po sutarties, bendrai dirbdami užtikrintai ėjo mūsų tautų bendradarbiavimo ir strateginio suartėjimo link.1 Petras Vaitiekūnas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, 2007 06 30, Varšuva 59 Sima RAKUTIENĖ Šių metų (2007) gegužės pirmoji buvo diena, žyminti Lietuvos na- rystės Europos Sąjungoje trečiąsias metines ir primenanti Lietuvos deklaruotus ambicingus tikslus – tapti regiono lydere. 2004 metais Lietuva paskelbė naujosios užsienio politikos kryptis, kurios iš esmės reiškė Lietuvos posūkį į Rytus. Iš tikrųjų susidarė gana paradoksali situacija, nes Lietuva, tiek laiko „ėjusi į Vakarus“ ir jau būdama juose, nusprendė, jog tolesnei šalies įtakos plėtrai ir identiteto kaitai reika- lingi „Rytai“. Visi aukščiausio rango Lietuvos politikai (Artūras Pau- lauskas, Valdas Adamkus, Antanas Valionis ir kt.) analogiškai tvirtino, jog Lietuva, siekdama įgyti įtakos ir reikšmės Europos Sąjungoje, turi padėti Rytams (Rytų Europos, Pietų Kaukazo šalims) jų demokrati- zacijos procesuose. Pasak politikų, toks užsienio politikos scenarijus praplėstų Lietuvos identitetą iš mažytės Pabaltijo šalies į išsivysčiusią, demokratinę valstybę, tapusią eksperte Rytų klausimais. Ne paskutinį vaidmenį šiame scenarijuje vaidina ir Lenkija, su kuria užmezgama strateginė partnerystė tampa tokio scenarijaus įgyvendinimo ašimi. Tačiau Lenkijoje Rytų politika tokiu turiniu, kokiu ją dabar siekia vys- tyti ir Lietuva, jos politinėje darbotvarkėje egzistavo jau gana seniai. Taip pat ir Lietuvos–Lenkijos strateginė partnerystė buvo pradėta plė- toti kur kas anksčiau, negu Lietuva susidomėjo Rytų dimensijos vys- tymu. Dėl to, formuojant Lietuvos naująją politiką, lenkai galėjo turėti daug įtakos. Kita vertus, Vidurio Rytų politika pasidarė labai svarbia JAV užsienio politikos koncepcijos dalimi, dėl to Rytų dimensija tam- pa dar viena darbo sfera, per kurią Lietuva suartėja su Jungtinėmis Valstijomis. Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė jau suteikė naudos Lie- tuvai jos kelyje į Vakarus, o šiuo metu svarbią partnerystės turinio dalį užima lenkų Rytų dimensijos įgyvendinimas. Abiejų šalių koor- dinuoti veiksmai vystant demokratizaciją Rytų Europos šalyse, ypač Ukrainoje, jau tapo pastebimi ir platesnėje tarptautinėje arenoje. Dėl to strateginė partnerystė siejama su abipusiu poreikiu ir nauda. Šio straipsnio tikslas – įvertinti Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės poreikį partneriams ir jos naudą formuojant bei įgyven- dinant Europos Sąjungos kaimynystės politiką. Pirmoje straipsnio da- lyje analizuojamas strateginės partnerystės poreikis, daugiau dėmesio 60 LIETUVOS IR LENKIJOS STRATEGINĖ PARTNERYSTĖ ES KAIMYNYSTĖS POLITIKOS KONTEKSTE skiriant Lietuvai. Antroje straipsnio dalyje pagrindinis analizės objek- tas yra Rytų dimensija. STRATEGINĖ PARTNERYSTĖ: POREIKIS IR TURINYS Lietuvos ir Lenkijos santykiai skirtingais istoriniais etapais pasižymė- jo skirtingomis formomis. Viduramžiais Lietuva ir Lenkija buvo viena valstybė, pokario metais jos konfrontavo dėl Vilniaus krašto. Tuo tar- pu, kuriant šiandieninę Lietuvą ir siekiant šalies integracijos į Vaka- rų struktūras, reikėjo palaikyti gerus santykius su kaimynais. Lenkija buvo ir tebėra nepaprasta kaimynė, nes per ją eina kelias į Vakarus ir tai buvo ypač svarbus veiksnys Lietuvai siekiant narystės Europos Są- jungoje ir NATO. Šiandieninės Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santy- kių pradžia siejama su 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta sutarti- mi „Dėl draugiškų santykių ir geros kaimynystės bendradarbiavimo“. Minėtais metais kuriamų glaudesnių Lietuvos–Lenkijos santykių pra- džia sutapo su bendru Lietuvos užsienio ir saugumo politikos posūkiu į Vakarus, Lenkijai priskiriant tilto į juos vaidmenį.2 Strateginės partnerystės terminas, nusakantis Lietuvos–Lenkijos santykius, atsirado 1997 m. Pirmą kartą jį tais metais pavartojo Lietu- vos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Vėliau, tų pačių metų rudenį, tokia pačia fraze Lietuvos–Lenkijos santykius apibūdino Len- kijos užsienio reikalų ministras Bronislawas Geremekas3. Nors jau nuo 1996 m. dvišaliuose valstybių santykiuose galima išskirti naują etapą, kai valstybių prezidentai išsakė nemažai pareiškimų, tokių kaip „Be sau- gios Lenkijos negali būti saugi Lietuva, kaip ir be saugios Lietuvos nega- li būti saugi Lenkija“.4 Greta tokių politikų deklaracijų, bendrų sutarčių (sienos sutartis, bendra deklaracija dėl dvišalių santykių konsolidavi- mo), buvo pradėtos kurti ir naujos politinio bendradarbiavimo institu- cionalizavimo formos (1997 m. Prezidentinis patariamasis komitetas, Lietuvos–Lenkijos Parlamentinė Asamblėja ir Vykdomoji Vyriausybės bendradarbiavimo Taryba (Sirutavičius, 2000: 212)). Strateginės partnerystės su Lenkija poreikį Lietuva pirmiausiai siejo su pragmatiška nauda, kylančia iš šios partnerystės. Pasak Vlado Sirutavičiaus (2000), strateginė partnerystė buvo pradėta plėtoti tuo 61 Sima RAKUTIENĖ laikotarpiu, kai tapo aišku, jog Lenkija bus priimta į NATO, o Lietuvos perspektyvos šioje saugumo struktūroje nors tuo metu ir egzistavo, tačiau buvo daug tolimesnės. Taigi, partnerystės pradžioje Lenkijos reikšmė Lietuvai buvo siejama su narystės NATO artinimu. Su Len- kija, kaip ir su Danija (NATO narėmis), vyko aktyviausios Lietuvos karinės pratybos. Lietuvai tai buvo reikšminga, nes bendro batalio- no su Lenkija (LITPOLBAT) sukūrimas ir 2001 m. pasirašyta karinio bendradarbiavimo sutartis skatino Lietuvos karines pajėgas pasiruošti bei didino Lietuvos galimybę greičiau įsilieti į NATO. Be to, Lietuvai Lenkija pasirodė kur kas reikšmingesnė negu Latvija ir Estija kartu sudėjus, nes pirmoji turėjo tam tikrą įtaką NATO ir ES, taip pat ypa- tingus santykius su Prancūzija ir Vokietija5. Lenkija kaip ES ir NATO narė Lietuvai yra svarbi sąjungininkė ir šiandien. Nortautas Statkus ir Kęstutis Paulauskas teigia, jog Lietuvai renkantis savo sąjungininkus Europos Sąjungoje būtina atsižvelgti į keletą kriterijų, kurie yra sudaryti pagal tradicinius realistų postula- tus: a) koalicija turi būti reikšminga galios terminais taip, kad ji leistų efektyviai ginti nacionalinius interesus; b) ilgalaikiai ir trumpalaikiai Lietuvos ir potencialios sąjungininkės užsienio politikos tikslai turė- tų sutapti; c) potencialaus sąjungininko interesai neturi prieštarauti Lietuvos geostrateginei sąjungai su JAV; d) siekiant susilpninti dicho- tomiją tarp „mes“ ir „jie“, Lietuva ir potenciali sąjungininkė turėtų turėti identiteto ryšius.6 Šiuos kriterijus labiausiai atitinka kaimyninė Lenkija, nes pirmiausiai strateginė partnerystė su ja padidintų ir Lie- tuvos reikšmę (per bendrą poziciją ES ir NATO), be to, ji taip pat yra atsidavusi JAV sąjungininkė ir bene viena svarbiausių Vidurio ir Rytų Europoje. Abiejų valstybių (Lietuvos ir Lenkijos) užsienio politikos tikslai taip pat yra vienodi. Iš esmės skiriasi tik savojo identiteto su- vokimas, nes Lenkija save priskiria prie didžiųjų Europos valstybių ir siekia žaisti toje pat lygoje kaip ir Prancūzija ar Vokietija, tuo tarpu Lietuva pasitenkintų kur kas kuklesniu vaidmeniu. Be to, šioje srityje, pasak dabartinio Lietuvos užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno, „...mes negalime net lygintis su Lenkija, nes ji siekia tapti jėga ne tik europiniu, bet ir platesniu mastu, o be to, Lenkija netgi įsižeistų, jeigu mes ją lygintume su Lietuva“7. 62 LIETUVOS IR LENKIJOS STRATEGINĖ PARTNERYSTĖ ES KAIMYNYSTĖS POLITIKOS KONTEKSTE Taigi iš esmės Lenkijos ir Lietuvos tikslai yra vienodi, tik Lenkija puoselėja kur kas platesnes ambicijas save priskirti prie reikšmingos Europinės jėgos, tačiau tai tik padidina Lietuvos galimybes, nes tu- rėti stiprų strateginį partnerį yra didelis pasiekimas – tik su vieninte- le sąlyga, jog tas partneris pripažins Lietuvos vaidmenį ir teiks tokią pat reikšmę strateginei partnerystei. Lietuva su Lenkija pasižymi ir identiteto ryšiais, bendra istorija, tačiau jos priminimas dažnai įgauna labiau neigiamą negu teigiamą atspalvį dėl Lietuvos patirtų istorinių skriaudų ir dažnai dėl skirtingo istorijos interpretavimo. Vis dėlto atrodo, kad šiandieniniai valstybių santykiai atverčia naują istorijos lapą, kuriame, atsikračiusios postkomunistinio įvaizdžio, naujas tapa-