2016 UDK 329.7(474.5)(091) Ge252 Knygą elektroniniu formatu išleido „Versmės“ leidyklos Elektroninių knygų rengimo centras. Vilnius, 2019-08-28 ISBN 978-609-8148-42-8 (popierinė kn.) ISBN 978-609-8148-85-5 (elektroninė kn.) © Bronislovas Genzelis, 2016 © „Versmes“ leidykla, 2016 PRATARMĖ I dalis. ĖJIMAS Gyvenimo pradmenys / 14 Kelionės po imperiją ir už jos ribų / 46 Leidybinė veikla / 53 Laikas – nesustabdomas / 74 Sąjūdžio desantas Maskvoje / 110 Sumaištis LKP / 140 Aukščiausiojoje Taryboje / 154 Po 1992 m. spalio 25 d. rinkimų / 165 Grįžimas į savo vietą / 177 II dalis. ASMENYBĖS Ištikimo Bičiulio netekus / 191 Merkio fenomenas / 200 Meilė Lukšienė išėjo amžino poilsio / 210 Antanas Karoblis / 213 Justinas Marcinkevičius / 216 Nepaveikta laiko tėkmės / 219 Marcelijus Martinaitis išėjo... / 231 Monsinjoras Alfonsas Svarinskas / 233 III dalis. PALIKIMAS Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo peripetijos / 240 Versijos ir tikrybė / 250 Įstatymai, teisėtumas, teisingumas ir pilietinė atsakomybė / 267 Kultūrinis paveldas ir jo problemos atkurtoje Lietuvos valstybėje / 274 Istorikai Lietuvos istorijoje / 283 POST SCRIPTUM Bronislovas Genzelis POLITIKOS LAISVAMANIO UŽRAŠAI SOVIETMETIS. SĄJŪDIS. NŪDIENA | 7 PRATARMĖ Ne kartą teko susimąstyti apie nueitą kelią, ksuoti įvykius, bandyti juos paveikti, apmąstyti, įvertinti, dalintis mintimis. Nie- kada nesvajojau apie politiko karjerą. Vaikystėje perskaitęs Mato Šalčiaus „Svečiuose pas 40 tautų“, troškau būti toks kaip jis. Šios viltys greitai subliūško. Pats kaltas. Patyriau traumą, tad profe- sionalus keliautojas būti negalėjau. Tačiau po pasaulį keliavau. Atsitiktinai vaikystėje perskaityta Platono „Sokrato apologija“ nukreipė mano gyvenimą keliu, kuriuo ir žengiau. Niekada nerašiau dienoraščių. Iki Nepriklausomybės – dėl dviejų priežasčių: pirma, nebuvau įsitikinęs, ar jie nepateks į saugumiečių rankas ir netaps įkalčiu; antra, nebuvau įsitikinęs, ar mano persona ateityje kam nors bus įdomi, todėl neksavau detalių, kada ir su kuo susitikau. Po Nepriklausomybės paskel- bimo rašiau į įvairius leidinius. Kai kas liko nespausdinta, ypač straipsniai apie susitikimus su įtakingais asmenimis1. Jų pa- skelbimas kažkiek praskleidžia politinio gyvenimo užkulisius, išryškina mūsų draugus ir nedraugus. Visa tai reikia paviešinti – pamėginti išryškinti veiksmus, kurie, mano supratimu, buvo būtini ir neišvengiami, o kurių buvo galima išvengti, nes jie iš- dava. Tai – kai kurių asmenų troškimas susireikšminti (jei ne blogiau). Kilo pagunda viską suvesti į sistemą, suvokti vyksmą, demitologizuoti apie netolimą praeitį kuriamus mitus. Rašau pasikliaudamas ne vien atmintimi. Įvykius vertinu remdamasis 1 Dalis mano užrašų, laiškų ir dokumentų, panaudotų šioje knygoje, yra saugomi Lietuvos valstybės naujajame archyve (Vilnius, O. Milašiaus gatvė), Lietuvos Respublikos Seimo archyvuose, Vilniaus universiteto rankraštyne, Ypatingajame archyve, dalis dokumentų – asmeniniame archyve, kurie bus perduoti Seimo archyvui. 8 | Bronislovas Genzelis POLITIKOS LAISVAMANIO UŽRAŠAI SOVIETMETIS. SĄJŪDIS. NŪDIENA ne tik asmenine patirtimi, bet ir man žinomais šaltiniais, įvy- kiais, kuriuose tiesiogiai dalyvavau. Viskas turi būti žinoma. Kaip tai pasiekti? Svarbu, kad ir ra- šantys istorikai pajėgtų pajusti tos epochos dvasią. Keistai skam- ba, kai vieni praeitį piešia vien juodomis spalvomis, kiti tuo metu veikusiems asmenims taiko šių dienų mastus. Reikia suprasti, ko- dėl Lietuva negalėjo būti išvaduota 1944–1945 m., o tik 1990 m. Baikime kurti mitus ir objektyviai pažvelkime tikrovei į akis. Tada gal ir gebėsime suprasti, kas yra istorinis vyksmas. Lietuvoje veikiančius asmenis suskirstyčiau į kelias grupes. Šiuo atveju nekalbu apie žmones, tiesiog gyvenančius, besirūpi- nančius savo šeima, kaip išgyventi. Jie sudaro kiekvienos visuo- menės absoliučią gyventojų dalį. Juos veikia aplinka. Bet ar be jų tauta galėtų išlikti? Jie nepasirenka aplinkos, jie atsiduria toje tikrovėje, kad ir kokia šiurpi ji būtų. Veikiančių asmenų grupei Lietuvos erdvėje priskirčiau kovotojus (partizanai, disidentai), režimo tarnus (kolaborantai) ir asmenis, sąmoningai siekiančius išlaikyti tautiškumą, valstybinį jausmą, vengiančius tiesioginės konfrontacijos su režimu, bet neišduodančius savo sąžinės, ti- kinčius, kad anksčiau ar vėliau Lietuva taps laisva ir demokrati- ne valstybe. Tuo tikslu siekta išlaikyti istorinį atminimą, tautinį jausmą. Su partizanais neturėjau galimybės susitikti (su vienu kitu su- sipažinau Sąjūdžio laikais), su disidentais buvau pažįstamas, nors ne visada žinojau, kad jie dalyvauja pogrindinėje veikloje, išsky- rus A. Terlecką, o šiaip rašau apie savo aplinką. Iš kolaborantų išskirčiau tikinčius komunizmo idėjomis (jų kaskart vis mažėjo) ir veikėjus, už skalsesnį duonos kąsnį pasiryžusius tarnauti bet kam. Pastarieji, atkūrus Nepriklausomybę, puolė ieškoti naujų šeimininkų, skelbė, esą savo rašinius degina, už praeities nuodė- mes gulėsi po kryžiumi. Savo knygą priskirčiau prie istorinės publicistikos žanro, grin- džiamo faktų analize, konstatavimu. Tai nėra vientisas kūrinys, Bronislovas Genzelis POLITIKOS LAISVAMANIO UŽRAŠAI SOVIETMETIS. SĄJŪDIS. NŪDIENA | 9 tik detalės, susietos su laikotarpiu. Jei knygos fragmentai buvo paskelbti anksčiau, nurodau kur. Ne visi pasikartojantys fragmen- tai pateikiami ištisai – pasitaikančius antrąkart siekiu išbrauk- ti (knyga turi būti ištisinė). Antra vertus, dienoraštyje autorius ksuoja tik tai, ką tuo metu mato, o rašantysis atsiminimus žino, kas atsitiko. Išryškėja povandeninės uolos. Esu liudininkas, kai bandoma perrašyti šaltinius, pateikti no- rimą versiją. Dėl to neretai tenka išgirsti, esą istorijos mokslas mažai skiriasi nuo grožinės literatūros. Be abejo, skaitytojas turi pagrindo manyti, kad taip yra. Savo apmąstymuose įvykius pa- teikiu taip, kaip tuomet juos suvokiau. Kartais detales apie pra- eities įvykį, kurios tuo metu man nebuvo žinomos, sužinojau vėliau. Gavęs naujos informacijos, apie ją ir pasakau, įterpdamas vėlesnių žinių. Siekiu, kad skaitytojas adekvačiai priimtų tikro- vę, todėl jam nebelieka nieko kita, tik patikėti arba ne. Parašyti knygą paskatino ir pseudoistorikų rašiniai. Mūsų disidentai ir politiniai kaliniai A. Terleckas, V. Skuodis, A. Svarinskas, S. Stun- gurys, A. Patackas ir kiti sąžiningai rašo apie išgyventą laiką. Jų knygos – rimtas šaltinis istorijos tyrinėtojams. Deja, kai kuriems save vadinantiems istorikais visa tai neįdomu. Jie – „kūrėjai“, kur- piantys mitus. Pradedi manyti, kad aneksuotoje Lietuvoje būta daugiau sąžiningų, bet būta ir tokių nesąžiningų rašytojų kaip LKP CK pareigūnas Vladas Būtėnas ir į jį panašūs, iš kurių lūpų sklido tik pagieža ir panieka visiems, kuriems rūpėjo Lietuvos valstybingumas. Jie ir dabar stengiasi įgnybti Nepriklausomybės siekėjams. Nieko stebėtina, kad su panašiais tipažais tapatinami visi TSKP nariai. M. Burokevičius bent nevinguriuoja. Turime ir kūlverstukų. Norėtųsi per savo prizmę pažvelgti į mūsų valsty- bės atkūrimo istorinį sąlygotumą. Knygą suskirsčiau į tris dalis. Pirmoje – vyksmas pačioje im- perijoje, antroje – asmenybės, kurios siekė išlaikyti lietuvišku- mo dvasią pačiomis brutaliausiomis sąlygomis ir kurios pasitel- kė protą, kaip tai padaryti (rašau tik apie tas, kurias asmeniškai 10 | Bronislovas Genzelis POLITIKOS LAISVAMANIO UŽRAŠAI SOVIETMETIS. SĄJŪDIS. NŪDIENA pažinojau). Trečioje dalyje bandau į viską pažvelgti iš laiko perspektyvos – kaip mūsų idealai realizuojasi atkūrus valstybę. Joje – iš dalies spaudoje skelbta medžiaga, tiksliau – praeities vyksmo aprašymas, nurodant kur, kartais darant korekcijas (pa- pildymus). I dalis ĖJIMAS Pabandysiu prisiminti ir įvertinti į mano sąmonę įlindusius reikšmingesnius įvykius, kadangi teko dalyvauti svarbiausiuose pastarojo meto Lietuvos politiniuose įvykiuose, susitikti su ne tik iškiliausiais Lietuvos, bet ir su kai kurių užsienio šalių poli- tikais, dalyvauti kondencialiuose pokalbiuose, įvairiausiuose renginiuose, nors kai kurie beveik nežinomi mūsų visuomenei. Mąsčiau, ar ką nors pozityvaus galime įžvelgti ir aneksuotoje Lie- tuvoje (nebuvo santvarkos, kurioje viskas tik negatyvu). Nebuvau disidentas. Stengiausi veikti leistinuose rėmuose. Tačiau įvykiai tiesiog įsiurbė mane, panašiai kaip ir kitus man artimus kultūri- ninkus, siekusius būti, o ne vegetuoti, pelnyti batlaižio šlovę. Dalyvavau įvairiausiose politinėse akcijose. Į jas įsitraukiau per savo vykdytą kultūrinę veiklą. Kada? Tikslaus laiko negaliu pasakyti. Teko susitikti su ryškiais to meto kultūros veikėjais, ne- retai vėliau įsitraukusiais į politinę veiklą. Šie žmonės vienaip ar kitaip darė įtaką politiniams įvykiams. Ne visų jų norams buvo lemta įsikūnyti, bet linkmę rodo. Teko susidurti ir su profesio- naliais politikais. Toli gražu ir su ne vienminčiais. Su ne vienu teko kalbėti akis į akį. Išgirdau labai vertingų dalykų. Ir nereali- zuotų. Nesinorėtų, kad juos užklotų užmaršties dulkės. Galbūt ir nebūčiau sėdęs prie rašomojo stalo, jeigu ne R. Ozolo, A. Patacko, A. Terlecko, A. Svarinsko, R. Gudaičio, I. Lukšaitės ir kitų mane pažinojusių asmenų daugkartiniai raginimai. Tai – asmenybės, kurios nors ir priklausė skirtingam politiniam ratui, buvo pasiry- žusios atgauti Lietuvos Nepriklausomybę. Tai – įdomios ir blai- viai mąstančios asmenybės. Jie taip pat rašė. Kai kurios mano ir jų mintys sutampa, padeda suvokti, kas buvo. Necituosiu. Siūlyčiau pačiam skaitytojui pavartyti jų knygas. 14 | Bronislovas Genzelis POLITIKOS LAISVAMANIO UŽRAŠAI SOVIETMETIS. SĄJŪDIS. NŪDIENA Gyvenimo pradmenys Apie pokarį daug prirašyta. Nesikartosiu ir nediskutuosiu. Be