VILNIAUS UNIVERSITETAS LIETUVIŲ LITERATŪROS IR TAUTOSAKOS INSTITUTAS AKVILĖ RĖKLAITYTĖ-KRANAUSKIENĖ MARCELIJAUS MARTINAIČIO POETINĖ ANTROPOLOGIJA Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, filologija (04 H) Vilnius, 2017 Disertacija rengta 2012–2017 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Mokslinė vadovė – doc. dr. Brigita Speičytė (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, humanitariniai mokslai, filologija – 04 H) Mokslinė konsultantė – prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija – 04 H) 2 Turinys Įvadas ................................................................................................................. 5 1. Literatūros antropologijos teorinė perspektyva ...................................... 21 1.1. „Naujosios filologijos“ poreikis ............................................................. 21 1. 2. Literatūros antropologiškumas .............................................................. 26 1.3. Subjekto problema .................................................................................. 32 1.4. Mimezės fenomenas ............................................................................... 38 2. Marcelijaus Martinaičio poetinės antropologijos prielaidos .................. 44 2.1. Dvigubas debiutas .................................................................................. 44 2.2. Martinaičio „poetinė utopija“ ................................................................. 48 2.3. Poetinės antropologijos būdas ................................................................ 56 3. Kultūros meistravimas ............................................................................... 61 3. 1. „Gentiniai“ objektai ............................................................................... 61 3. 2. Medinio epo prielaidos .......................................................................... 65 3. 3. Homo faber ............................................................................................ 74 3. 4. Poetinis koliažas .................................................................................... 88 4. Subjekto būsenos......................................................................................... 99 4. 1. Būsenų antropologija ............................................................................. 99 4. 2. Conditio humana ir lyrika ................................................................... 103 4. 2. 1.Gailesčio etosas ........................................................................ 112 4. 2. 2. Transcenduojantis subjektyvumas ........................................... 124 4. 3. Žanrinė emocijų rekonstrukcija ........................................................... 138 4. 3. 1. Tragedija ir gedulas ................................................................. 139 4. 3. 2. Romansai ir atmintys ............................................................... 143 4. 3. 3. Baladžių ironija ........................................................................ 153 4. 4. Modernaus subjektyvumo prieštaros ................................................... 164 5. Etnografinė savikūra ................................................................................ 178 3 5.1. Egzistencialistinės įtampos laukas ....................................................... 178 5.1.1. Lietuvių egzistencializmo paradigma ir „žemdirbių egzodas“ .. 181 5.1.2. Martinaičio sociokultūrinė laikysena sovietmečiu .................... 188 5.2. Modernaus identiteto etnografija ......................................................... 199 5.2.1. Atminties dilema ........................................................................ 201 5.2.2. Tapatybės pasakojimas .............................................................. 207 5.3. „Poetinės utopijos“ pabaiga.................................................................. 216 Išvados ............................................................................................................ 222 Literatūros sąrašas ....................................................................................... 225 4 Įvadas Ši disertacija skirta vieno ryškiausių XX a. lietuvių poeto, eseisto, vertėjo, tautosakos ir literatūros tyrinėtojo Marcelijaus Teodoro Martinaičio (1936–2014) kūrybai, jos meninei ir socialinei raiškai, aptarti. Martinaitis per daugiau nei penkiasdešimties metų laikotarpį parašė 12 eilėraščių rinkinių1 (kai kurių – Kukučio baladžių ir Atminčių – leidimai kartoti apytiksliai kas dešimt metų tris kartus), dvi poezijos rinktines2, neskaitant teminių-proginių rinktinių3, išleido 8 esė knygas4, poetinių pjesių rinkinį5, kūryba toliau leidžiama ir po poeto mirties6. Poetas dar prieš Nepriklausomybės laiką vertintas kaip modernios lietuvių poezijos klasikas, svarbi Lietuvos kultūros figūra. Ir vėliau, kaip pastebėjo Regimantas Tamošaitis, kartu su poetu dirbęs Lietuvių literatūros katedroje, kai kurie Vilniaus universiteto pirmo kurso studentai, sužinoję, kad klausysis Martinaičio paskaitų apstulbdavo, „tarytum išgirdę žinią, kad pas juos į auditoriją ateis Maironis, Putinas ar kuris kitas klasikas“7. Martinaičio „legendą“ kūrė ne tik jo poezijos recepcija vėlyvuoju sovietmečiu, kai jo eilėraščiai virto Vytauto Kernagio ir visos Lietuvos bardų 1 Balandžio sniegas (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962); Debesų lieptais (Vaga, 1966); Saulės grąža (Vaga, 1969); Akių tamsoj, širdies šviesoj (Vaga, 1974); Kukučio baldės (Vaga, 1977, 1986 ir 2012); Tie patys žodžiai (Vaga, 1980); Toli nuo rugių (Vaga, 1982); Atmintys: lyrika (Vaga, 1986, 1995 ir 2008 ); Gailile raso (Vaga, 1990); Atrakinta (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996); Tolstantis (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002); K. B. įtariamas (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006). 2 Vainikas: rinktinė (Vaga, 1981); Sugrįžimas: eilėraščių rinktinė (Tyto alba, 1998). 3 Amžinas tiltas: eilėraščiai vyresniam mokykliniam amžiui (Vyturys, 1987); Pareisiu su paukščiais: rinktinė aukštesniųjų klasių moksleiviams, sudarė Marius Mikalajūnas (Tyto alba, 2002); Marcelijus Martinaitis: eilėraščiai / Poezijos pavasario bibliotekėlė, kn. 8 (Kaunas: Naujasis lankas, 2009); Drakonas ir upė, Seno smuikininko dainelės: eilėraščiai vaikams ir jų tėveliams (Dominicus Lituanus, 2010). 4 Poezija ir žodis (Vilnius: Vaga, 1977); Papirusai iš mirusiųjų kapų: Atgimimo ir Vilties knyga (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992); Prilenktas prie savo gyvenimo: kalbino ir kalbėjosi Viktorija Daujotytė (Vyturys, 1998); Laiškai Sabos karalienei: esė romanas (Tyto alba, 2002); Lietuviškos utopijos: dialogai, pokalbiai, straipsniai, interviu, 1991–2003 (Tyto alba, 2003); Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001 (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006); Mes gyvenome: biografiniai užrašai (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009). 5 Marcelijus Martinaitis, Pelenų antelė: pjesės lėlių teatrui (Vilnius: Vaga, 1980); 6 Marcelijus Martinaitis, Nenoriu nieko neveikti: poezija ir rankraščiai, sudarė Valentinas Sventickas (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014); Marcelijus Martinaitis, Kaip katinai uodega peles gaudo (Vilnius: Alma littera, 2015); Marcelijus Martinaitis, Sutartinė, serija „Gyvoji poezija“, sudarė Akvilė Rėklaitytė (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016). 7 Regimantas Tamošaitis, „Marcelijus Martinaitis – tolstanti legenda“, in: Metai, 2003, Nr. 2, p. 107. 5 dainomis, bet ir nesibaigiančiu kūrybos procesu tapęs gyvenimas: Martinaitis, 9-tojo dešimtmečio pradžioje iš numelioruoto gimtojo Paserbenčio kaimo į savo sodybą šalia Vilniaus atsigabeno ir atstatė rąstinį tėvų namą; garsėjo savo skutinėtais velykiniais margučiais, kurių kolekcija dabar saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje8; kaip minėta, dėstė tautosakos ir literatūros kursus Vilniaus universitete, dalyvavo paminklosaugos ir etnokultūros sąjūdžiuose; socioistoriniai tyrimai rodo Martinaitį buvus vienu iš pagrindinių rezistencinės Atgimimo tinklaveikos9 mazgų – žmonių telkėju ir tarpininku. Tyrimo problema kyla iš Martinaičio kūrybinės raiškos heterogeniško pobūdžio ir jos nevienalyčio sociokultūrinio konteksto sovietinio režimo metais ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę. Apytikriai ties šiuo laiko slenksčiu radikaliai pasikeitus kūrybos padėčiai, keitėsi ir Martinaičio eilėraščių poetika bei funkcija – Martinaitis tarsi perėjo į kitą kalbos rūšį (iš poezijos į prozą). Kartu su pasikeitusiu žanru, keičiasi ir autorinė savivoka. Šioje disertacijoje simboliniu riboženkliu laikoma 1990 m. eilėraščių knyga Gailile raso. Dar iki jos kritikų ir visuomenės pripažinimą10 pelniusi Martinaičio poezija dažniausiai įvardijama kaip „konfrontuojanti ir sintezuojanti“ (V. Daujotytė11); „grindžiama kultūrų dialogo principu“12; kaip „tradicinė žemdirbio patirtis, pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, atsidūrusi nūdienos kryžkelėje“ (S. Geda13). Ne atsitiktinis ir Martinaičio 70-to jubiliejaus proga surengtos mokslinės konferencijos bei jos pagrindu išleistos straipsnių 8 Marcelijus Martinaitis, Marcelijaus Margučiai, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012; Marcelijaus Martinaičio margučiai, Marcelijaus Martinaičio [skutinėtų velykinių] margučių kolekcijos katalogas, parengė Daiva Beliūnienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2014. 9 Šiuo Mario Diani ir Daugo McAdamo (2003) terminu Lietuvos Sąjūdžio socioistorinėje studijoje įvardijama savaimė nesovietinė visuomenė („paralelinė visuomenė“) sovietiniame režime. Žr.: Ainė Ramonaitė, Jūratė Kavaliauskaitė, Aurimas