Nepriklausomybės sąsiuviniai 2014 3 (9) 1 2014 3 (9) Nepriklausomybės sąsiuviniai GERBIAMIEJI SKAITYTOJAI! Šie metai kupini ir geopolitinių virsmų, kurių sukaktis minės mūsų ainiai, ir jubiliejų, kurių datas kadais patys kūrėme. Praėjusįjį žurnalo numerį tiesiog užgrobė būtinybė reaguoti į visiškai naują tarptau- tinę nepriklausomybės idėjos teoriją ir praktiką, dramatiškiausiu būdu apsireiškusias pačiame geografinės Europos vidury – Ukrainoje. Ketvirčio amžiaus Europos ir Eurazijos tarptautinio sambūvio destruktorės Rusijos pozicija esmingai aptarta Alvydo Medalinsko straipsnyje Naujas tarptautinis nepriklausomybės kontekstas. Koks bus Europos Sąjun- gos Rytų partnerystės programos likimas, jaučiame pareigą išanalizuoti kituose žurnalo numeriuose tuo labiau, kad būtent Vilniuje Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu ir prasidėjo lemtingi Ukrainai įvykiai. Šiame numeryje akcentuojame Baltijos kelio 25-metį ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje 10-metį. Baltijos kelias minimas akcijos koordinatoriaus Arūno Grumado straipsniu Baltijos kelias: organizavimas ir eiga, 1989 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdžio Seimo sesijos stenograma ir pluoštu dalyvių įspūdžių. Narystės Europos Sąjungoje 10-metis analizuojamas Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimų poveikio valstybingumui aspektu Gintaro Songailos straipsnyje Valstybės išsižadėjimas. Tęsiame istorinių bandymų autonomizuoti Lietuvą analizę – Juozo Žilio Pietryčių Lie- tuvos regioninė autonomizacija 1990–1991 metais yra to paties autoriaus studijos tąsa. Ši problematika dėmesio nestokos ir toliau. Ypatingą poziciją užima plačiu Naglio Kardelio įvadu palydimos Arvydo Šliogerio pas- kaitos Apie lietuviškąjį galvojimą tezės. Pristatome fundamentalų akademiko Zigmo Zinkevičiaus veikalą Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Tai viena iš knygų, kurias Nepriklausomybės sąsiuviniai mano esant būtinas kiekvienam šių dienų inteligentui. 1 p. Ukmergės plentas ties Vilniumi. 1989 m. R e d a k t o r i u s rugpjūčio 23 d. Fotografas Jonas Juknevičius. LCVA. 2 Nepriklausomybės sąsiuviniai 2014 3 (9) faktai ir įžvalgos GINTARAS SONGAILA va lst YBĖs iŠSIŽADĖJiMAS ŽVILGSNIS į lietuvos DeŠiMtMETĮ EUROPOS sĄJuNGOje vietoje įžangos Sąjūdžio žmonės gerai atsimena, o daugelis jų, tikiu, ir šiandien tebepuoselėja tas vertybes, kurios prikėlė lietuvių tautą išsivadavimui iš sovietinės imperijos jungo ir savo valstybės atkūrimui. Šios vertybės trumpai buvo išreikštos trigubu šūkiu: „Viešumas, demokratija, suverenitetas“. Pirmasis Sąjūdžio laimėjimas ir buvo viešumas, antrasis – atstovaujamoji ir tiesioginė demokratija, kuri atvedė į 1990 metų Kovo 11-ąją, 1991 metų vasario 9 d. nepriklausomybės plebiscitą ir 1992 m. spalio 25 d. referendumą, kuriuo buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Taigi pirmosios dvi Sąjūdžio pergalės atvedė į Valstybės atkūrimą, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, kuris buvo vainikuotas Lietuvos Respublikos tarptautiniu pripažinimu jau 1991 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Valstybė buvo atkurta remiantis visos Tautos valia, teisingumu ir demokratinėmis vertybėmis. Tai pavyko tik dėl to, kad Sąjūdis sugrąžino tikrąją prasmę minėtosioms pamatinėms sąvokoms – viešumui, demokratijai, suverenitetui. Sovietinėje konstitucijoje buvo parašyta, kad Lietuvos sovietinė respublika yra suvereni valstybė, o Sąjūdis priėmė tai „už gryną pinigą“ ir gynė neatimamą piliečių teisę pareikšti savo valią rinkimuose bei referendumuose. Sąjūdis taip pat kovojo dėl principo, kad niekas negali prievarta iš Tautos atimti jos valstybės, ir galiausiai tuo pagrindu buvo panaikinta neteisėta Lietuvos Respublikos aneksija. Svetimos valstybės okupacinės struktūros buvo priverstos palikti laisvų piliečių ginamos nepriklausomos valstybės teritoriją. Retrospektyviai žvelgdami, turėtume konstatuoti, kad tuomet viską nulėmė Tiesos žodis, ištikimybė Žmogaus orumo, Teisingumo ir Nepriklausomybės idealams. Šių vertybių pagrindu atgijo Tautos dvasia, ryžtas ir vienybė vardan visai Tautai gyvybiškai svarbių tikslų. Kaip ir kur šiandien pradingo Tiesos žodis, t. y. kaip išsigimė Tautą atgaivinusi viešumo erdvė, šiame straipsnyje nesiplėsime. Tik konstatuosime, kad pirmąjį pralaimėjimą at- kurtoji valstybė patyrė būtent šioje srityje. Šiame straipsnyje apsiribosime retrospektyvia apžvalga, kas atsitiko su Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublika yra nepriklausoma demokratinė respublika. Konstitucija Tautos suverenumą tvirtai susiejo su demokratija, t. y. su Tautos valdžia. Šiais laikais, kai susikirto ietys ne tik dėl žemės referendumo, bet ir dėl lito išsaugo- jimo, ypač akivaizdžiai įsitikinome, kad Sąjūdžio laikų pilietinės vertybės ir principai, o tuo pačiu ir Tautos valdžios samprata labai pakito (tiksliau sakant, valstybės gyvenime įsivyravo kitokio pobūdžio principai, o Tautos valdžia iš Sąjūdžio laikų tikrovės šiais laikais pavirto į kažkokią naivią utopiją). Išsivadavę iš sovietinių laikų melo apie to meto 3 2014 3 (9) Nepriklausomybės sąsiuviniai viešumą, demokratiją ir suverenitetą, neilgai trukus patekome į naują melą, susijusį su tomis pačiomis sąvokomis. Ir šiandien nenustota kalbėti apie nepriklausomybę, švęsti Valstybės atkūrimo šventes, tačiau valdžia, net ir nebeatsiklausdama Tautos, vis labiau riboja šią nepriklausomybę, palaipsniui verčia ją nauja fikcija. Tokia pat fikcija tampa ir dabartinė demokratija. Paradoksalu, bet mūsų demokratija netampa brandžia sistema – lyginant dabartinę sistemą su Nepriklausomybės aušros laikotarpiu, stebime ne tiek pažangą, kiek atžangą. Čia nėra vietos daugiau pasigilinti, kodėl taip atsitiko, tačiau pamėginsime paryškinti pagrindinius tokio „nusiritimo“ bruožus ar net etapus. Nors tai ir subjektyvus žvilgsnis, bet jis gali nurodyti naudingas gaires tolesnei analizei bei išvadoms, kurios galbūt padės grįžti į demokratijos ir valstybės stiprinimo kelią. Siekiant aiškumo, kur mes atsidūrėme, labai svarbus atspirties taškas yra Tautos ir jos priimtos Konstitucijos santykis. Kaip žinia, valdžia savo įgaliojimus gauna iš Tautos per jos priimtą pagrindinį valstybės įstatymą. Tačiau šiandien valdžia vis mažiau re- miasi konstituciniais Tautos įgaliojimais, o vis daugiau – vadinamąja Europos Sąjungos teise, europiniais įsipareigojimais ar Europos Sąjungos institucijų nurodymais. Tirpsta valdžios žmonių atsakomybė savo piliečiams ir didėja jų menama atsakomybė Briuselio struktūroms. Kai kam Lietuvoje toks atsakomybės nusimetimas yra labai patogus, ir tai yra pagrindinė šio proceso priežastis. Tačiau ar tokia sistema yra veiksminga ir teisėta? Čia nesiplėsime apie tai, kur tokia eurobiurokratinė sistema gali nuvesti, bet mėginsime pasekti, kaip mes į šią antivalstybinę ir net antitautinę sistemą einame. Juk turėjome ateiti ne į kažkokią antisistemą, o į išsvajotą Vakarų demokratijų šeimą. Tai kur gi ir kaip mes keliaujame? Pradėkime nuo pabaigos 2014 m. liepos 11 d. susidūrėme su istoriniu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“*. Šiuo nutarimu Seimui buvo leista neskelbti referendumo, jei jam teikiami teisės aktai neatitinka „iš Konstitucijos kylančių reikalavimų“. Kartu Konstitucinis Teismas paliko Vyriausiajai rinkimų komisijai teisę vertinti, ar kokia nors piliečių teikiama referendumo iniciatyva atitinka „iš Konstitucijos kylančius reikala- vimus“, ar ne. Tuo atveju, jei Vyriausioji rinkimų komisija, kurios didžiąją dalį sudaro parlamentinių partijų atstovai, nuspręstų, kad iniciatorių teikiamas teisės aktas tokių reikalavimų neatitinka, ši komisija esą turi teisę referendumo iniciatyvinės grupės ne- registruoti. Žinoma, piliečiai turi teisę skųstis Vyriausiajam administraciniam teismui, o pastarasis turi teisę piliečių teikiamą skundą atmesti. Taip Konstitucinis Teismas iš esmės užkirto kelią laisvam Tautos suverenių galių įgyvendinimui. Priminsime, kad Konstitucijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto. O nuo šiol jį galės riboti ne tik Seimas, bet ir Vyriausioji rinkimų komisija bei Vyriausiasis administracinis teismas. Tai tapo įmanoma, nes visų pirma pats Kons- titucinis Teismas, neturėdamas tam jokių Tautos suteiktų įgaliojimų, nusprendė apriboti * Žr. http://www.lrkt. Tautos suverenių galių įgyvendinimą. lt/dokumentai /2014/2014-07-11_ Dabar palyginkime dabartinę Konstitucinio Teismo doktriną su to paties Teismo doktrina KT36-N10.htm. valstybės atkūrimo laikotarpiu. 1994 m. liepos 22 d. nutarime „Dėl Referendumo įstatymo ** Žr. http://www. pataisų“** Konstitucinis Teismas buvo nurodęs: „Referendumo paskelbimo iniciatyvos teisė lrkt.lt/dokumen- tai/1994/n4l0722a. yra viena iš Tautos suvereniteto įgyvendinimo garantijų, todėl įstatymų leidėjas nustato htm. tokias taisykles, kurios užtikrina, kad šią konstitucinę garantiją realizuotų tik rinkimų teisę *** Žr. nutarimo konstatuojamosios turintys piliečiai.“*** Piliečiai, o ne atstovaujamoji valdžia ir juo labiau ne kokios nors dalies 4 punktą. jos paskirtos institucijos, tokios kaip Vyriausioji rinkimų komisija. Konstitucinio Teismo 4 Nepriklausomybės sąsiuviniai 2014 3 (9) minėtame nutarime aiškiai išdėstyta, jog valstybės institucijos privalo užtikrinti, kad rin- kimų teisę turintys piliečiai galėtų pasinaudoti referendumo iniciatyvos teise nesudarant tam formalių kliūčių. Bet kokių kliūčių, kurios nepagrįstai riboja ar paneigia rinkimų teisę turinčių piliečių referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, sudarymas pagal tuometinę konstitucinę doktriną buvo pripažintas neteisėtu. Konstitucinis Teismas tuomet pareiškė,