ISSN 2029–011X. GIMTASAI kraštAS. 2009 visuomenė Bronislovas Genzelis BALtijos kelias – išsivADAVIMO SIMBOLIS Baltijos kelias – vienas iš įspūdingiausių reiškinių pasaulio politinės kultūros istorijoje. Unikali akcija – daugiau negu 650 km ilgio rankomis sukibusių žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino. Ją sudarė apie 2,5 milijono Lie- tuvos, Latvijos ir Estijos piliečių. Šis kelias simbolizavo Baltijos šalių vienybę ir politinę valią. Siekiant suvokti jo istorinę reikšmę, būtina prisiminti jo prielaidas, Europos politinį kontekstą ir galutinį rezultatą. Pabrėžiame, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje susitiko dviejų kruvinų diktatorių atstovai ir pasirašė pasaulio perdalinimo planą, kurį realizuodami naciai po savaitės įsiveržė į Lenkiją, o rugsėjo 17 d. rusai ati- darė Rytų frontą. Taip Lenkija buvo užpulta iš abiejų pusių. Po sėkmingo ir greito Lenkijos įveikimo grobikai sustiprino savo sandorį, 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašydami papildomus slaptus protokolus. Tada buvo nu- spręstas Lietuvos, Latvijos, Estijos likimas1. Bet tuo nepabaigta. Rusijos imperijos, pasivadinusios Tarybų Sąjunga, kariauna 1939 m. lapkričio 30 d. įsiveržė į Suomiją – įsi- liepsnojo vienas iš kruviniausių ir demagogiškiausių pasaulyje karų žmonijos istorijoje. Grobikai vadovavosi sava logika: kas sykį pagrobta, tas amžiams turi likti jų rankose. Tokia Molotovo-Ribentropo suokalbio poteks- tė. Mat po Pirmojo pasaulinio karo aptrupėjo Rusijos ir Vokietijos imperijos. Slaptai grobikai susitarė ne tik at- gauti tada prarastas teritorijas, bet ir išplėsti savo imperijas. Todėl grobimų virtinė tęsėsi. Nuo Rumunijos buvo atplėšta Moldova. Šiems veiksmams ieškota pateisinamų argumentų, esą atkuriamas istorinis teisingumas. Slapti susitarimai buvo laikomi griežčiausioje paslaptyje. Istoriniai įvykiai turi priežastis ir pasekmes. Diktatūrų atsiradimą, kaip ir išnykimą, lemia istoriniai procesai. Vargu ar Baltijos šalys, Lenkija, Rumunija 1918 metais būtų atsiradusios pasaulio žemėlapyje, jeigu būtų kito- kia Pirmojo pasaulinio karo baigtis. Istorija sruvena savo vaga – ne visada duoda tuos rezultatus, kurių norėtų tų ar kitų įvykių įkvėpėjai. Pavyz- džiui, XIX–XX amžių sankirtoje Vokietija ir Rusija svajojo apie savo valdų išplėtimą, o viskas įvyko atvirkščiai: Vo- kietija tragiškai pralaimėjo karą, o Rusiją sudrebino revoliucijos, dėl kurių gerokai apibyrėjo imperijos. Po Pirmojo pasaulinio karo tarp Rusijos ir Vokietijos atgimė Lenkijos valstybė, įsikurdama teritorijose, kurias anksčiau savo valdomis laikė Rusija, Vokietija ir Austrija-Vengrija. Tada atkūrė savo valstybingumą ir Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Čekoslovakija bei kitos Vidurio Europos tautos. Be to, Vokietija buvo priversta pasirašyti žeminančią Versalio sutartį, pagal kurią ji neturėjo teisės savo teritorijoje vykdyti karines pratybas bei privalėjo paklusti ki- tiems suvaržymams. Po Pirmojo pasaulinio karo Rusijoje ir Vokietijoje siautėjo suirutės, tai sudarė sąlygas dikta- tūroms. Diktatoriai visada randa bendrą kalbą, nors ir tikisi vienas kitą apgauti. Taip atsitiko ir šį kartą. 1933 metais naciams atėjus į valdžią, prasidėjo Vokietijos suartėjimas su Rusija. Bolševikai leido vokie- čiams savo teritorijoje įsteigti karinius poligonus. Pažeminimas skatino vokiečius ieškoti kelių, kaip atsilyginti savo „skriaudikams“. Bolševikai svajojo apie pasaulinę revoliuciją ir savo įtakos išplėtimą po visą pasaulį. Naciai mąstė ne tik kaip atgauti prarastas Pirmame pasauliniame kare, bet ir apie pangermanistinės impe- rijos sukūrimą. Vieniems ir kitiems buvo panašūs įsivaizduojami priešai: bolševikams – pasaulio kapitalistai, naciams pasaulio žydija, sukaupusi savo rankose kapitalą. Šiuo požiūriu naujai besiformuojančių agresorių interesai sutapo, kur nesutapo – atidėjo ateičiai, tiksliau mąstė, kaip ateityje apgauti dabartinį savo sąjunginin- ką. Naciai visą savo energiją skyrė ginklavimuisi, tai darė slapčia. Buvusieji nugalėtojai nespėjo ir apsidairyti, kaip jų pašonėje išdygo grėsminga karinė jėga. Nuolaidžiavimas ir kompromisai – nevienareikšmiai reiškiniai. Deja, to nesuprato Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vadovai. Vakarų politikai, pajutę, kad Vokietijoje į valdžią atėję naciai įgauna jėgos, siekdami išvengti naujo karinio susidūrimo, mažų valstybių sąskaita nuolaidžiavo pastariesiems. 1938 m. rugsėjo 29 d. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vadovai A. N. Chamberlain ir E. Daladier Miunchene pasirašė sandėrį su A.Hitleriu ir B. Mussolini, kuriuo įpareigojo Čekoslovakiją perduoti Vokietijai Sudetų sritį. Taip atrišo agresoriui rankas, šis neapsiribojo vien Sudetais – užgrobė visą Čekoslovakiją. Hitlerininkų apetitas augo. 1939 m. kovo 22 d. jie užgrobė Klai- pėdos kraštą. Vėliau užpuolė ir pačius nuolaidžiautojus. Analizuodami istorinius įvykius visais galimais aspektais, įvykių seką ir jų tarpusavio politinį ir psicholo- ginį ryšį, matysime, kaip vienas agresorius objektyviai skatina veikti kitus. Dažnai agresoriai savo veiksmus motyvuoja istorinės teisybės atkūrimu. Tuo pagrindu jų agresijos objektu tapo naujai po Pirmojo pasaulinio karo atgimusios valstybės. Be to, ir pati Lenkija elgėsi agresyviai: ji, svajodama apie savos imperijos sukūrimą, okupavo dalį Ukrai- nos, Baltarusijos, 1920 metais užgrobė Vilnijos kraštą ir, toliau svajodama išplėsti savo valdas nuo „Jūros iki jūros“, pasinaudodama Miuncheno sąmokslu, įsiveržė į Čekoslovakiją ir okupavo Tiešino sritį. 1938 metais Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą, reikalaujantį atsisakyti Vilniaus krašto, priešingu atveju grasino užimti visą Lietuvą. Lenkijos miestuose vyko triukšmingos manifestacijos su šūkiu: „Maršale Rydz-Smigly2, vesk mus į Kauną!..“ Panašiais šūkiais buvo užpildyta Lenkijos žiniasklaida. Taip Lenkijos valdantieji sluoksniai, nesuvo- kę realybės, organizavo provokacijas prieš kaimynines šalis, išleisdami iš akių nacių graižymąsi į Gdansko koridorių, nuolat organizuojamus išpuolius prieš Lenkiją. Lenkijos vadovai to nematė. Kitaip kaip politiniu viš- takumu jų bendros su hitlerininkais akcijos prieš Čekoslovakiją ir išpuolių prieš Lietuvą nepavadinsi. Žodžiu, Lenkijos santykiai su visais kaimynais buvo labai prasti. Ji agresoriams buvo tiesiog Dievo dovana – tai ne taikinga Čekoslovakija. Taip Miunchenas psichologiškai atrišo rankas Stalino ir Hitlerio sandėriui. Po greito Lenkijos sudorojimo Rusijos imperija (Tarybų Sąjunga) Lenkijos sąskaita praplėtė savo valdas. Ir vėl vadovavosi „istoriniu teisingumu“. Nuo jos neatsiliko ir Vokietija: ji užpuolė Prancūziją, kuri prieš porą metų laimino nacių žygį į Čekoslovakiją. Taip prasidėjo vienas iš nusikalstamiausių karų istorijoje – Antrasis pasaulinis karas. Istorinė patirtis byloja, kad bailumas politikoje žmonijai padaro ne mažiau žalos negu tiesioginiai nusikaltė- liai, nes jie pasijunta visagaliais. Taip atsitiko 1938–1939 metais, kada nuolaidžiauta A. Hitleriui ir B. Mussolini. Tai drąsino Staliną. Vargu ar be Miuncheno suokalbio būtų galimas Molotovo-Ribentropo paktas. Visi šių san- dėrių dalyviai puikiai suprato, kad elgiasi negarbingai, ir savo veiklą dangstė. Šiandien vargu ar kam kyla abejonių, kad Baltijos šalys prarado nepriklausomybę dėl susitarimų tarp bolševi- kinės Rusijos ir nacistinės Vokietijos. Tuometinis Lietuvos Respublikos užsienių reikalų ministras Juozas Urbšys prisimena savo kelionę į Maskvą 1939 metų spalio 3 d. dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai (kitais klausimais kalbėti jis neturėjo įgaliojimų): „Stalinas ir be užuolankų paskelbia, kad Tarybų Sąjunga susidariusi su Vokietija (su ta hitlerine, fašistine), jog didžioji Lietuvos dalis tenkanti Tarybų Sąjungai, o siauras jos pasienio ruožas – Vokietijai. Kloja ant stalo žemėlapį ir rodo nubrėžtą Tarybų Sąjungos ir Vokietijos „valdų“ skiriamąją liniją nepriklausomos Lietuvos valstybės teritorijoje“3. Stalinas toliau aiškino, pasakoja J. Urbšys, jog Tarybų Sąjunga tokio padalinimo nenorinti ir į Lietuvos nepriklausomybę ji nesikėsins. O čia pat buvęs V. Molotovas pridūrė: „Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą, ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume naujų kelių...“ Žodžiai, atrodytų, lyg ir raminantys, jeigu žinotum, kad tie nauji keliai nesutaps baigmėje su seniai išvaži- nėtais...4, mąsto J. Urbšys. Tais naujais keliais ir pasinaudota. Tik nepavyko inscenizuoti savanoriško Lenkijos ir Suomijos prisijungimo. Nacistai tam tikra prasme buvo sąžiningesni: jie savo užmačių nedangstė kokia nors nesavanaudiška parama kitoms tautoms. Tuo tarpu bolševikai įtikinėjo pasaulį, esą Lietuva, Latvija ir Estija savanoriškai įstojo Į Tarybų Sąjungą, o Moldova pati atskilo nuo Rumunijos, kad jie tik atėjo į pagalbą toms tautoms. Po hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo sąjungininkai apie kokį nors bolševikų sandėrį su naciais dėl Baltijos šalių likimo netarė nei žodžio. Ir Vakaruose buvo lengvatikių, kurie tikėjo mitu, esą Lietuva, Latvija, Estija, Moldavija „įstojo“ į Tarybų Sąjungą. Nors kai kurios Vakarų valstybės ir nepripažino šių šalių okupacijos ir inkorporavimo į TSRS, tačiau apie Molotovo-Ribentropo suokalbį vengė plačiau diskutuoti, nes jos ir pačios buvo ne be nuodėmės (Jaltos, Potsdamo susitarimai). Bėgo laikas. Pasaulis taikstėsi su Baltijos šalių liki- mu. Rusijos imperialistai įtikinėjo, esą Baltijos valstybių nepriklausomybės trokštą tik buvę nacistų šalinin- kai. Reikėjo tą mitą išsklaidyti – paviešinti visus susitarimo protokolus, jų nubraižytus ir parašais sutvirtintus žemėlapius, paaiškinti patį prijungimo mechanizmą (viskas buvo atlikta pagal vieną modelį – visos trys Baltijos šalys „pasiprašė“ priimamos tą pačią dieną). Antrojo pasaulinio karo laimėtojai