ENERGETIKOS OBJEKTŲ STATYTOJŲ KLUBAS LIETUVOS ELEKTRIFIKAVIMO ISTORIJA Energetikos objektų statytojų klubo užsakymu išleido leidykla 2006 UDK 621.3(474.5)(091) Li233 Redakcinė kolegija: Simonas Šimkūnas (pirmininkas) Algirdas Patkauka (pirmininko pavaduotojas) Stasys Bilys Viktoras Merkys Vytautas Paznanskis Sudarytojas Vytautas Gritėnas ISBN 9986-98-035-6 © Energetikos objektų statytojų klubas, 2006 ĮVADAS PRATARMĖ Lietuvos žemė, žaliuojanti miškais, pievomis bei javų, brandinančių auksi- nes varpas, laukais, nuo miestų iki tolimiausių kaimų ir vienkiemių yra išraižyta aukštos ir žemos įtampos elektros tiekimo linijomis. Važiuojant iš Vilniaus į Palangą galima grožėtis Vilniaus TE-3, Lietuvos TE Elektrėnuose, Kauno TE, Klaipėdos TE vaizdais su aukštais elektrinių kaminais. Turint laiko galima užsukti pasigrožėti Kruonio HAE panorama. Jus maloniai priims elektrinės vadovai ir supažindins su vienu iš didžiausių Lietuvos energe- tikos objektų. Visa tai – energetikos objektų statytojų darbas. Didžiausią šio darbo dalį atliko buvusio Energetikos statybos tresto žmo- nės, kuriems pagerbti bei jų darbams atminti ir skiriama ši knyga. Ta proga no- rėtume prisiminti vieną iškiliausių Lietuvos energetikos kūrėjų, šviesaus atmini- mo žmogų Justiną Nekrašą (1927–1997). Jis visą savo gyvenimą atkakliai siekė įgyvendinti seną Lietuvos žmonių svajonę – elektrifi kuoti kraštą. Norėjo, kad ir tolimiausią kaimo sodybą pasiektų elektros šviesa. Jo pastangomis buvo kuria- mi Lietuvos elektrifi kavimo planai, skiriamos lėšos, statomi stambūs energetikos objektai, kurių statybai vadovavo taip pat šviesaus atminimo žymiausias Lietuvos energetikos objektų statytojas Jonas Velaniškis (1927–1991). Jis 1956 metais, bai- gęs statyti Gorkio HE ir įgijęs patirties, grįžo į Lietuvą, sutelkė jaunų inžinierių būrį ir uoliai ėmėsi darbo tėvynėje. Jam vadovaujant buvo statoma Kauno HE, Lietuvos TE Elektrėnuose, Kauno TE, Mažeikių TE, Kruonio HAE ir kt. Darbas buvo jo garbė, pavyzdys kitiems, palikimas Tėvynei, vaikams ir vaikaičiams. Jono Velaniškio devizas buvo: „Statyti su meile ir pasiaukojančiu pasiryžimu – žmo- nėms ir Lietuvai“. Be J. Velaniškio, žymus energetikos objektų statytojas buvo šviesaus atmi- nimo Rimvydas Jakubonis (1935–1994), kuris, eidamas vadovo pareigas Energe- tikos statybos tresto sistemoje, visą savo gyvenimą atidavė energetikos objektų statybai. Jam vadovaujant buvo pastatyta Gondingos HE, Kavarsko siurblinė, daug elektros tinklų bazių, 330/110 kV transformatorinių pastočių. Didžiausiu jo nuopelnu buvo pripažintos Vilniaus TE ir Kruonio HAE. Grupė energetikos objektų statytojų veteranų šioje knygoje glaustai aprašė buvusio Energetikos statybos tresto organizaijų atliktus darbus, paminėjo dalį žmonių, kurie gana sudėtingais pokario ir tarybinių penkmečių metais atstatė ir 3 LIETUVOS ELEKTRIFIKAVIMO ISTORIJA išplėtė Lietuvos energetiką iki tokio lygio, koks yra šiuo metu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę energetika pamažu keičia savo valdymo struktūrą, diegiama nauja modernesnė vakarietiška technika. Ją valdo jauni specialistai išsimoksli- nimą gavę jau nepriklausomos Lietuvos aukštosiose mokyklose. Tačiau senie- ji energetikos objektų statytojai su nerimu širdyje dažnai pastebi ir sako, kad į energetiką dirbti atėjęs šiuolaikinis jaunimas savo arogancija tolsta nuo eilinių energetikų, tinkamai nevertina praeityje nuveiktų darbų, mažai domisi Lietuvos energetikos kūrimo istorija. Reikia pažymėti tą faktą, kad šiuolaikinių energeti- kos įmonių vavodų mėnesinės algos 10 ir daugiau kartų viršija eilinių dirbančių- jų atlyginimus. 2004 m. gegužės mėn. 6 d. Kaune įvyko energetikos objektų statytojų klubo narių visuotinis susirinkimas, kuriame nutarta pirmaeiliu klubo tarybos veiklos uždaviniu laikyti knygos apie buvusio Energetikos statybos tresto organizacijų istoriją bei žmones, stačiusius energetikos objektus, išleidimą. Buvo išrinkta re- dakcinė komisija, kuri įpareigota peržiūrėti turimą knygai medžiagą ir surinkti papildomą. Vėliau nutarta patvirtinti organizacijų atstovus, atsakingus už me- džiagos šiai knygai pateikimą nustatytu laiku. Tą medžiagą redakcinė komisija kruopščiai peržiūrėjo, patikslino ir perdavė leidyklai „Sidabrinis trimitas“. Šios knygos leidėjai dėkoja visų organizacijų vadovams, prisidėjusiems ren- kant medžiagą knygai. Nusipelnė padėkos ir redakcinė komisija, įdėjusi daug darbo ją redaguojant, tikslinant faktus bei datas. Ypač norime padėkoti rėmė- jams, fi nansiškai parėmusiems knygos išleidimą: ūkio ministrui Kęstučiui Daukšiui; AB „Lietuvos energija“ gen. direktoriui Rymantui Juozaičiui; Algimantui Vladui Stasiukynui; AB „Elektrifi kacijos darbai“ gen. direktoriui Vytautui Danilevičiui ir vi- siems kitiems rėmėjams. Ši knyga neleis nueiti užmarštin istoriniams faktams apie Lietuvos didžio- sios energetikos kūrimą, stambiausių energetikos objektų statymą, joje prisime- nami žmonės, kurių darbu visa tai pasiekta. Mūsų vaikai ir anūkai gali didžiuotis, kad jų tėvai ir seneliai savo sąžiningu darbu įnešė svarų indėlį elektrifi kuojant Lietuvos pramonę ir žemės ūkį, sukūrė galingą šalies energetiką. Su pagarba Leidėjai 4 ĮVADAS Algirdas Mykolas Brazauskas Mano jaunystės dienomis Ėjo 1957 metai. Aš tuo metu dirbau Kauno hidroelektrinės statybos di- rekcijoje. Tuometinė Lietuvos vyriausybė priėmė nutarimą energetikos objektų statybą ir eksploataciją sutelkti vienose rankose – Lietuvos liaudies ūkio tary- bos Energetikos ūkio valdyboje. Visos rajoninės elektrinės dabar priklausė šiai valdybai. Kitoms elektrinėms, pastotėms, elektros tiekimo linijoms eksploatuoti buvo įsteigtos elektros tinklų įmonės – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio, vėliau Alytaus ir Utenos; jos apėmė visą šalies teritoriją. Elektros ir šilumos realizavimo priežiūrą ir apskaitą vykdė respublikinė energijos realizavimo įmonė. Iki reorganizacijos krašto energetikos ūkį tvarkė ir naujus energetikos objektus statė apie 20 respublikinių bei sąjunginių statybos montavimo organizacijų. 1958 metais visos jos tapo pavaldžios naujai įsteigtam Energetikos statybos trestui. Ši valdymo koncentracija – savotiškos energetikos ministerijos įsteigimas – griežtai planuojamos ekonomikos sąlygomis pasirodė esanti labai naudinga: 5 LIETUVOS ELEKTRIFIKAVIMO ISTORIJA sudarė sąlygas kompleksiškai, išvengiant žinybiškumo, spręsti krašto elektrifi ka- vimo klausimus, racionaliai plėtoti pajėgumus, tinklus, telkti medžiagų resursus. Tai savo ruožtu suteikė galimybę toliau industrializuoti Lietuvą, statyti jos mies- tus, aprūpinti žmones darbu. Ir štai 1958 metais netikėtai aš buvau paskirtas va- dovauti vienai iš Energetikos statybos tresto organizacijų – Petrašiūnų statybos montavimo valdyba (SMV), kuri labai skyrėsi nuo kitų SMV. Periferinės, pavyz- džiui – Panevėžio, Anykščių, Marijampolės – apsiribojo elektros tiekimo linijų ir elektros pastočių (EP) statyba savo teritorijose, o maniškės valdybos veiklos baras buvo visa Respublika, darbų nomenklatūra – nuo aukštos įtampos elektros linijų tiesimo iki naujų energetikos pajėgumų, gyvenamųjų namų ir administra- cinių pastatų, poilsio namų, vaikų darželių ir valgyklų statybos. Nors darbas Kauno hidroelektrinės direkcijoje buvo nelengvas, dažnai ne- normuotas, jis, palyginti su naujuoju, buvo vieni juokai. Tapau atsakingu ne vien už save, bet ir už didžiulį žmonių kolektyvą – jų darbo rezultatus, saugumą ir sveikatą, už materialinių vertybių apskaitą, planus, fi nansinius bei kokybės ro- diklius ir kt. Direkcija ir pagrindinė gamybinė bazė buvo Petrašiūnuose, tačiau turėjo- me padalinį Klaipėdoje, laikinas aikšteles įvairiuose rajonuose. Žmones vežioti ar komandiruoti į nuošalias statybas neapsimokėjo, tad siųsdavome tik kvalifi - kuotus specialistus, kitus samdydavome vietoje. Tekdavo rūpintis jų buitinėmis sąlygomis, darbo drausme. Suprantama, ne valdybos viršininko reikalas buvo konkrečiai vadovauti kiekvienam padaliniui, ir turėdamas geriausių norų, nebūčiau visko aprėpęs. Ta- čiau visas statybos aikšteles stengdavausi aplankyti, ypač kai sutrikdavo darbai, medžiagų tiekimas ar iškildavo klausimų, kuriuos nedelsiant reikėjo derinti su vietos administracija. Valdyba turėjo tik vieną GAZ-69 automobilį, tinkamą tokioms kelionėms. Ne visada jis „būdavo rikiuotėje“, kartais juo tekdavo dalytis su vyriausiuoju in- žinieriumi, buhalterijos darbuotojais. Užtat į objektus, kurie buvo ne toliau kaip už šimto kilometrų, važiuodavau motociklu. „Nugyvenau“ net dvi vadinamąsias „emkes“ – M106 motociklus su priekaba. Ir vėjo perpučiamame automobilyje, ir ant motociklo darganotu oru ar žie- mą būdavo šalta, vėjas nugairindavo veidą, sugrubdavo rankos. Apranga, kaip ir visų statybininkų, buvo standartinė – šiltesnės kelnės, šimtasiūlė, ant galvos – kepurė ir apsaugos šalmas. Kartais namo parvykti pasisekdavo tik savaitgaliais, tada išsimaudydavau, pasikeisdavau baltinius. Pirmadienį dar protamsa – vėl į darbą. Pagrindinis, niekad nenutrūkstantis mūsų darbas buvo aukštos įtampos 6 ĮVADAS linijų statyba. Joje Lietuva taip pat perėjo keletą etapų. Iki 1955 m. elektros skirstymo tinklai buvo vietiniai – kiekviena elektrinė tiekė srovę ribotam aplinkiniam rajonui. Žemos įtampos linijos sudarė net 82 procentus visų tiekimo linijų. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai TSRS pradėjo gaminti galingus elek- tros energijos agregatus ir statyti stambias elektrines, teko keisti elektros tinklų plėtojimo praktiką. Vietiniai buvo jungiami į vis stambesnius, o šie – į vieningą Šiaurės–Vakarų sistemą, kuri aprėpė Lietuvą, Kaliningrado sritį, Latviją, Baltaru- siją, dar kai kurias administracines sritis. Elektros energiją galima buvo skirstyti