KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS BALTIJOS REGIONO ISTORIJOS IR ARCHEOLOGIJOS INSTITUTAS II kurso Baltijos šalių istorijos programos studentas Martynas Jurkus KUNIGAIKŠTIS KĘSTUTIS IR ŽEMAITIJOS SAVARANKUMO KLAUSIMAS 1337–1382 METAIS Magistrinis darbas Mokslinio darbo vadovas: Doc. dr. Vacys Vaivada Klaipėda, 2019 Turinys Įvadas ....................................................................................................................................................... 3 1. Kryžiaus karas Žemaitijoje ir Kęstučio veiksmai Ordino teritorijoje ............................................. 14 1.1. Susidūrimai su Vokiečių ordinu Žemaitijoje ir Kęstučio vaidmuo krašto gynyboje .............. 15 1.2. Kunigaikščio Kęstučio karinės akcijos į Ordino valdas ir žemaičių vaidmens paieškos jose . 24 2. Karas ir diplomatija: Kęstučio veiksmai pietuose ir rytuose .......................................................... 34 3. Žemaitijos statusas santykyje su Kęstučiu dinastinio konflikto su Jogaila kontekste .................... 50 Išvados .................................................................................................................................................... 59 Šaltiniai ir literatūra ................................................................................................................................ 61 Summary ................................................................................................................................................ 64 2 Įvadas Problema: Beveik visi Lietuvos istorijos laikotarpiai turi tamsiųjų zonų, tačiau tai ypatingai būdinga Žemaitijos istorijai. Dėl jos statuso Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje (toliau – LDK) iki šiol nėra vienos tvirtai nusistovėjusios nuomonės. Kunigaikščio Kęstučio laikotarpio Žemaitijos klausimas dažnai saugiai apeinamas istoriografijos, pažymint jį vien trumpomis pastabomis. Nepaisant informacijos skurdumo, Kęstučio laikotarpio problematikai aptarti istoriografijoje netrūksta kontraversiškų vertinimų. Joje nėra nusistovėjusios vienos pozicijos, kuriai pritartų didesnė tyrėjų dalis, padedančios suvokti, kaip reiktų vertinti Žemaitijos ryšį ar ryšius su Kęstučiu. Antrojo asmens pareigas valstybėje užėmęs Kęstutis dažnai istoriografijoje, ypač tarpukariu, matytas kaip didis herojus, karžygys ir meistriškas karo strategas, o jo ryšys su Žemaitija vertinamas vos ne genetiniu lygiu. Jį nevengiama vienpusiškai įvardinti krašto siuzerenu, seniūnu, vietininku, protektoriumi ar kitais plataus spektro, bet tiksliau taip ir neapibrėžiamais terminais. Nuomonių skirtumai šiuo klausimu kėlė diskusijas. Ne visiems tiko naujų tyrimų pateikiami Kęstučio vaizdiniai. Pavyzdžiui, štai kaip naujus tyrimus Kęstučio klausimu vertino Mečislovas Jučas: „reikia tik stebėtis, kad pas mus pastaruoju metu bandoma kurti neigiamą jo (Kęstučio – aut. past.) įvaizdį, stengiamasi sumenkinti ne tik jo kovas su Ordinu, bet ir įrodyti jo vidaus politikos, nukreiptos prieš Jogailą, tariamą nepagrįstumą“1. Dar miglotesnė padėtis apibūdinant žemaičių ir Kęstučio santykių raidos etapus. Viena vertus istoriografijoje yra užsimenama apie galimybę Kęstučiui būti žemaičių siuzerenu2, kita vertus, neaišku tada, kaip reikia vertinti istoriografijoje pastebėtą 1382 m. rugpjūčio 3 d. žemaičių poziciją Kęstučio atžvilgiu, kai pastarajam ir Vytautui nuvykus „tartis“ su Jogaila ir Skirgaila, žemaičiai paliko stovyklą ir pasuko namo? Šis epizodas esmingai pažymi santykio tarp kunigaikščio ir Žemaitijos sudėtingumą. Kadangi istoriografijoje ši problema, kaip minėjau, aptariama labai miglotai, jai ir skirsime pagrindinį dėmesį. Objektas: Tyrimo objektas yra Žemaitijos statuso klausimas ryšių su kunigaikščiu Kęstučiu kontekste. Tad viena vertus jis apima Žemaitijos padėtį LDK, kita vertus – Kęstučio santykį su Žemaitija, jos visuomene. Tikslas: Išsiaiškinti Žemaitijos statuso klausimą santykiuose su kunigaikščiu Kęstučiu. Uždaviniai: 1) Išanalizuoti Kęstučio ir žemaičių bendradarbiavimą karo su VO kontekste; 2) Išsiaiškinti Kęstučio veiklos savo tėvoninių žemių pietuose ir rytų politikoje pobūdį; 1 JUČAS, M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: istorijos bruožai. Vilnius, 2013, p. 60-61. 2 KUČINSKAS, A. Kęstutis. Vilnius, 1988, p. 23. // KIAUPA, Z. KIAUPIENĖ, J. KUNCEVIČIUS, A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Vilnius, 1995, p. 99. 3 3) Nustatyti Žemaitijos statuso pobūdį santykiuose su Kęstučiu įtraukiant ir dinastinio konflikto su Jogaila kontekstą. Periodizacija: Kęstučio oficialios valdžios Trakuose pradžią, 1337 m., imsime kaip atskaitos tašką šio tyrimo periodizacijos pradžiai. Tačiau galime akcentuoti, kad aktyviau kunigaikštis pradėjo veikti po Gedimino mirties, o visiškai įsitvirtino po 1345 m. perversmo. 1382 m. Kęstutis žuvo, todėl šią datą laikome kraštine jo kunigaikštavime, tačiau turime suprasti, kad statuso problema išliko ir tapo svarbi tiek Vytautui, kuris galiausiai susigrąžino Trakus, tiek Jogailai, kuris tapo karaliumi. Metodai: tyrime naudojamas lyginamasis metodas, kuris reikalingas šaltinių ir istoriografijos lyginimui. Retrospektyvos metodu rekonstruosime praeities įvykių vaizdą. Verifikacijos metodu tikrinsime šaltinių ir istoriografijos patikimumą. Tyrimo struktūra: Darbas susideda iš trijų skyrių, atitinkamai atsakančių į tris iškeltus uždavinius. Tikslinga trumpai juos aptarti. Pirmasis skyrius yra skirtas Kęstučio ir Žemaitijos santykio kovų su Vokiečių ordinu (toliau – VO) kontekstui. Dalis istoriografijos, pavyzdžiui Antanas Kučinskas, kuris teigė, jog Kęstutis „[...] visą amžių gynė juos (žemaičius – aut. past.) nuo kryžiuočių“3, A. Janulaitis4 ir kt. Kęstučio karinius veiksmus su Žemaitija vertino kaip itin glaudžius ir matė Kęstučio aktyvią veiklą Žemaitijos gynyboje. Kita dalis, kaip pavyzdžiui A. Nikžentaitis, yra linkusi manyti, kad santykiai buvo atšalę5, todėl Kęstučio vaidmuo buvo mažesnis. Todėl šiame skyriuje ypač aktualu išsiaiškinti, kokio pobūdžio, masto, reikšmės buvo VO žygiai į Žemaitiją ir atsižvelgiant į tai nustatyti Kęstučio įsitraukimo į gynybą pobūdį. Iš kitos pusės, minėtas A. Kučinskas prideda, jog „lietuviai ir žemaičiai visados drauge stojo į kovą prieš Ordinus“6, todėl svarbu išsiaiškinti, ar žemaičiai rengė savarankiškus išpuolius į priešo teritoriją, ir kokiu mastu žemaičiai galėjo būti įsitraukę į Kęstučio vykdytus žygius, atsižvelgiant ir į jų pobūdį, dydį, dalyvaujančius asmenis. Pavyzdžiui, didesnis Algirdo vaidmuo puolimuose gali reikšti, jog žemaičiai nebūtinai jungėsi prie Kęstučio, o turėjo aiškesnį ryšį su DK karo kontekste. Lygindami mums žinomus šaltinius, kurie atsako į rūpimus klausimus, galime susidaryti bendrą įspūdį, kokiu lygiu Trakų kunigaikštis ir Žemaitija bendradarbiavo spręsdami karo klausimus, susijusius su bendru priešu, ir nustatyti ar santykiai buvo kažkuo išskirtiniai. Siekiant įvertinti Kęstučio kovų dėl Žemaitijos esmę, labai svarbu žinoti, kiek tokie veiksmai, jų mastas, galėjo būti koreguojami tėvoninių teritorijų vidaus ir išorinių problemų konteksto. Todėl antrajame skyriuje gilinamasi į Kęstučio veiklos savo tėvoninių žemių pietuose ir rytų politikoje pobūdį. 3 KUČINSKAS, A. Kęstutis. Vilnius, 1988, p. 176. 4 JANULAITIS, A. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Kęstutis. Vilnius, 1998, p. 58. 5 ALEKSANDRAVIČIUS, E., BUTRIMAS, A., NIKŽENTAITIS, A., VAIVADA, V., ŽULKUS, V. ALEKSANDRAVIČIUS, E., BUTRIMAS, A., NIKŽENTAITIS, A., VAIVADA, V., ŽULKUS, V. Žemaitijos istorija. Vilnius, 1997, p. 84. 6 KUČINSKAS, A. Op. cit., p. 176. 4 Šiame skyriuje siekiama išsiaiškinti Kęstučio santykį su Trakų kunigaikštijos žemėmis ir kaimynine, Liubarto valdoma, Voluine. Pagalba broliui Kęstutį galėjo įtraukti į veiksmus prieš Lenkijos ir Vengrijos valdovus, o tai neišvengiamai galėjo atsiliepti ir kunigaikščio kovų Žemaitijoje kokybei. Kita vertus, dalis Kęstučio tėvoninių žemių taip pat turėjo betarpišką konfliktą su Ordinu. Tokiu atveju grėsmė ne tik Žemaitijai, bet ir Tarkų kunigaikštijai, galėjo labiau motyvuoti ir patį Kęstutį. Konflikto su Lenkija intensyvumas galbūt galėtų bent jau šiek tiek paaiškinti jo neorganiškaniškumą santykiuose su Žemaitija, geriau padėtų suprasti kunigaikščio įsipareigojimus valstybėje. Šiame skyriuje nagrinėjamas ir Kęstučio platus valstybinis matymas, politinė veikla, jo pastangos padėti Algirdui ginti valstybės interesus prieš Maskvos kunigaikštystę, jo įsitraukimas į krikšto akcijas, kas taip pat galėjo atsiliepti jo santykiams su Žemaitija. Trečiasis skyrius skirtas galimam konkrečiam Kęstučio statuso Žemaitijoje, santykio su Žemaitijos visuomene išsiaiškinimui. Čia ypač svarbią vietą užima Kęstučio dinastinio konflikto su Jogaila kontekstas. Būtent šiuo laikotarpiu išryškėjo esminės detalės, leidusios geriau suprasti Kęstučio santykį su Žemaitijos visuomene – Trakų, Rygos ir Dovydiškių sutartys daugiau ar mažiau, palietė Žemaitijos statuso problemą. Pasinaudojant retrospekcija bus bandoma pasiaiškinti ir galimą konkretų Kęstučio statusą Žemaitijoje. Istoriografija. Žemaitijos statuso LDK (XIV a. 4-9 deš.) problema istoriografijoje nagrinėta padrikai. Dažniausiai, tai daroma istorikams aptariant šį laikotarpį bendrais bruožais, tačiau, iš esmės, gilinantis į kito, įprastai vėlyvesnio, laikotarpio žemaičių istorijos subtilybes. Kaip minėta, šio laikotarpio šaltinių yra iš tiesų nedaug, todėl toks periodo apėjimas suprantamas. Nemaža dalis 1337- 1382 m. laikotarpį Žemaitijoje aptariančių darbų koncentruoja dėmesį į šio laikotarpio karines akcijas iš VO bei LDK pusių, kurios plačiausiai aprašytos žinomiausiuose to meto šaltiniuose, ypač tokiuose, kaip tendencingoji Vygando Marburgiečio kronika,