Kultūros savaitraštis „7 meno dienos“ | www.7md.lt 2018 m. lapkričio 23 d., penktadienis Nr. 38 (1275) | Kaina 1,30 Eur D ailė | M uzika | T eatras | K inas | F otografija Mieli skaitytojai, Nepamirškite užsiprenumeruoti „7 meno dienų“ 2019 metams. Prenumeratos kaina 1 mėn. – 4,39 Eur, 6 mėn. – 26,32 Eur, metams – 43,86 Eur. „Kino“ žurnalo 1 numerio prenumeratos kaina – 2,75 Eur, pusmečiui – 8,25 Eur, metams – 16,50 Eur. Prenumeruodami sutaupote ir remiate mūsų leidinius. Prenumeratą galima užsisakyti „Lietuvos pašto“ skyriuose, taip pat internetu www.prenumeruok.lt bei telefonu 8 700 55 400 5 „Vilnius Mama Jazz 2018“ 6 Remigijus Treigys, „Fotografija, kuri neturi pavadinimo“, 3. 2013–2015 m. Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis Klaipėdietiška rapsodija „Versmė“ Fotografijos parodos feisbuke, uostamiestyje ir sostinėje, bet visur dalyvaujant vienam klaipėdiečiui talonai, sukietėję trintukai ir t.t. bus Šarkos performansas? Jo ypač Agnė Narušytė („Kaip tai susiję su laiko tema?“ – laukė televizininkai. Bet meninin- manęs vis klausė; „na ir kaip čia jo kai, apsimovę kelnes su petnešo- Rudenį tėra vienas kelias – į Klai- nematai?“ – vis galvojau.) mis ir užsidėję beretes (tarsi kokie pėdą. Keliavome paskui Remigijaus Tai – geriausias būdas meno- gatvės vaikėzai iš senų amerikie- Pačėsos parodą „Geltona gulbė ne- tyrininkei pažinti kūrinį: jį iščiu- tiškų filmų) tik šaipėsi iš tokių lū- atplauks“, kurią Darius Vaičekaus- pinėti – kiekvieną kasdienybės kesčių, kalbėjo apie meilę ir vidur- kas pakvietė dalyvauti jau trečiojoje nuobirą, intymiai. O kol skutinėjau, nakčius. Tik paskui supratau, kad Fotografijos šventėje. Bet pirma rei- Remigijus Treigys ir Benas Šarka mes ir buvome performansas – tas kėjo nukabinti ir supakuoti „Chro- jau ištuštintoje salėje ant grindų dė- mūsų tvarkymasis naikinant ma- nometrus“, o kai parodos tema – lai- liojo parodą, truksiančią tik pusan- žiausius ankstesnės parodos pėd- kas, tai ir galvojasi, kad į minkštus tros valandos ar dvi. „Ką mes dary- sakus ir tik latentiškai dalyvaujant „Kuriant save“. 2016 m. burbulinės plėvelės patalus vynio- sim, kai publika susirinks?“ – klausė dabarties vyksme prieš kabinant jam atitarnavusią praeitį. Vyniojo vienas. – „Ar visada žinai, ką darysi kitą, Šarkai su Treigiu įsiterpiant Eglės Karpavičiūtės personalinė paroda Gintaras Zinkevičius, o aš ėmiausi rytoj?“ – atsakė kitas. „Kaip čia pra- kaip pašaliniam ar paraleliniam Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ – smuko tie kuratoriai?“ – stebėjosi jų bruzdesiui. 8 tai 59 degtukų dėžutės, nuo kurių asistentas ir mums kaipmat užmovė Paroda atkeliavo iš jų fotografi- reikėjo švariai nuskutinėti baltus mėlynas plastikines šlepetes. Atėjo nio pokalbio feisbuke, tik jau pa- lipučius, atsargiai, kad kartu ne- filmuoti televizija, susirinko žiūro- versto popieriniais atspaudais ir nusiluptų popieriaus sluoksnis ir vai (gal kokie du šimtai), vaikščiojo, knyga „#vidurnakt ir giliau“, suda- neišbyrėtų eksponatai: išpaišyti šiureno šlepetėmis tarp fotografijų ryta iš 124 paskirų reprodukcijų, da- 11 pieštukai, ištrūkusios sagos, perka- eilių, aptarinėjo, o aš klausiausi lijamų žiūrovams, ir Aistės Paulinos Iš „Scanoramos“ dienoraščio mosios galios netekusios kapeikos, metodiškai skutinėdama dėžutes ir pamesti karoliukai, nebegaliojantys tarsi nekreipdama dėmesio. Kada Nukelta į 7 psl. 7 meno dienos | 2018 m. lapkričio 23 d. | Nr. 38 (1275) 1 psl. I n memoriam Pirmas ir paskutinis viršelis Eimuntas Nekrošius (1952–2018) Jis buvo sunkus, kampuotas žmo- šilumos ilgesį. Ir kvietė skubėti iš- Niekas neužpildys šitos tuštumos. gus. Turėjo tvirtą ir nepajudinamą gyventi tuos paprastus žmogiškus savo poziciją, kaip pats sakė, „į sielą, jausmus ir pojūčius, kurių pasiilg- Stop all the clocks, cut off the į kūną ir į Dievą“. Visos Jo kūrybos sime atsidūrę tenai. telephone...* temos kilo iš šitos pozicijos, kuri Teatro pasaulyje Jis buvo vienas niekada nesikeitė, tik su amžiumi ir iš keleto didžiųjų. Bet niekada ne- *** patirtimi įgavo daugiau žmogiškos sijautė didis ir kandžiai pašiepdavo Savo dar tik antro kurso režisū- išminties ir profesinio kategoriš- bet kokį garbinimą. Nes žinojo di- ros studentams Jis davė užduotį su- kumo. Šis Jo kategoriškumas pasku- džiųjų rango kainą. Ir pats ją mo- kurti etiudus pagal seniausio rašy- tiniais gyvenimo metais pasižymėjo kėjo. Nuolat, be išlygų. Jis buvo vie- tinio šaltinio, babiloniečių poezijos kažkokiu archajiškumu, kaip bibli- nišas, bet ne atsiskyrėlis. Vienatvė šedevro „Apie viską regėjusį“ (dar nio Tėvo, bet buvo nušviestas ku- glūdėjo Jo reiklume pačiam sau. vadinamo „Gilgamešo epu“) scenas. klumo ir savito humoro, būdingo Tas reiklumas buvo kažkoks abso- Kūrinį į lietuvių kalbą išvertė Sigitas tik Jam vienam. Tiek kūryboje, tiek liučios klausos atitikmuo. Nes ly- Geda, buvęs artimas Jo bičiulis. Pas- ir gyvenime Jis sugebėdavo pasa- giavertiškai kalbėtis galėjo tik pats taraisiais metais Gedą nuolat prisi- kyti kažkokias esmines tiesas pa- su savimi. Gal todėl, ypač vėlyva- mindavo ir labai pasigesdavo. Vieną prastai ir tiksliai. Bet ilgai laužy- jame kūrybos etape, ieškojo dia- „scenelę“ suimprovizavo Jis pats. Du davo galvą, ieškodamas tiksliausių logo partnerių tarp tokių autorių pagrindiniai epo veikėjai, neišski- ir paprasčiausių būdų joms išreikšti. kaip Shakespeare’as, Camus, Dante, riami draugai Gilgamešas ir Enkidu, Sakė, kad kūryboje vienintelis ver- Mickevičius, Senojo Testamento Jo- bendrauja prieš išsiskirdami amži- tingas dalykas yra idėja ir sava galva. bas... Jis pradėjo kurti teatrą neži- nai. Enkidu pasakoja Gilgamešui Visa kita – ne taip svarbu. Gal todėl nodamas, kaip tai daryti, ir pats savo sapną, kuriame dievai pasitarę iš kūrybinių profesijų labiausiai ža- sau skynėsi kelią, nepanašų į jokį pasmerkia jį myriop, o Gilgamešui vėjosi rašytojo darbu. Ir ypatingai kitą. Visą gyvenimą ėjo tokiu keliu leidžia gyventi. Enkidu žino, kad vertino gerą literatūrą. Nuoširdžiai ir kitus skatino taip elgtis. Dirbti, jis pasmerktas nekaltai. Ir mirda- manė, kad teatras jai negali prilygti. kaip pats yra sakęs, „biologiškai mas su širdgėla kalbasi su durimis, Tai atrodo paradoksalu prisiminus, švariai“. Tikėjo, kad tai įmanoma, kurias pats padarė iš kedrų girios kaip Jis visą gyvenimą elgėsi su li- reikia tik didelių pastangų. Ir tie medžių. Tos durys – kaip visas jo teratūros kūriniais. Tačiau visos Jo kiti (dažniausiai jaunieji) klausyda- gyvenimas... Ši „scenelė“, kurioje, spektaklių idėjos kildavo iš gilaus vosi Jo nušvitusiais veidais. Būda- manau, glūdi Jo teatro esmė, buvo įsiskaitymo į literatūrą ir ieškojimo mas vienišius, Jis mokėjo trumpam suimprovizuota „Meno forte“. Ten savito kelio jai perteikti. Jo žmogiš- nušviesti kitų veidus kažkokia ne- pat, kur gimė dauguma pastarųjų kos savybės prilygo Jo talentui. Tai kasdieniška šviesa. Ir kas ją patyrė, dešimtmečių Jo spektaklių. Ten, iš Eimuntas Nekrošius prie Šiluvos bažnyčios A. Liugos nuotr. reta tokio kūrybinio masto asme- nepamirš visą gyvenimą. kur Jis pats palydėtas į Amžinąją nybei. Visa Jo kūryba paženklinta Jis išėjo dirbdamas. Žvelgdamas į kelionę. ėjo, ir staiga prapliupo lietus. Pa- Pradžioj – sapnas: „Klausyk bandymo prisiliesti prie to, apie ką priekį ir nesigręžiodamas atgal. Tie dėjo neštuvus. Vienas užgulė knygą, mano sapno, kurį naktį regėjau...“ mes nieko nežinome. Galbūt niekas sumanymai, kuriuos įgyvendinti Jis Audronis Liuga paskui kitas... Suprasčiau, kad žmo- Taip svarbiai šituos žodžius pasakyk, teatre prie to nėra prisilietęs taip, ruošėsi, kėlė įspūdį. Jį kvietė dirbti nės saugo brangų daiktą, tą krovinį kad tie du prieitų prie kulisų, pa- kaip Jis. Ankstyvuosiuose Jo spek- ne šiaip vadybininkai, bet gerokai ant neštuvų. Kažkas atneša akmenį temptų jas iš skirtingų pusių į save takliuose tie prisilietimai keldavo jaunesni kolegos, Europos teatro * W.H. Audeno eilėraščio „Sustabdykit vi- ir užtveria kelią. Nešantys paeina ir paleistų... Sapnas iš ten persikėlė šiurpią baimę. Vėlyvojoje kūryboje – asmenybės. Tie, kurių teatras pra- sus laikrodžius“, arba „Laidotuvių bliuzas“, atgal. Ten uždedamas kitas akmuo. čia. Ir patys išsigando, nuščiuvo... susitaikymo jausmą ir žmogiškos sidėjo nuo Eimunto Nekrošiaus. pirma eilutė. Nešantys jį perlipa, eina toliau. Akmenų kliūtys vis statomos, o jie Anu, Elilis, Šamašas tarpusavy Paimkit šitai. Atremkit į kokią brangus dalykas. Ir viskas čia gyva. eina toliau. Iš tų akmenų padarykit tarėsi (...) Eimuntas Nekrošius: Pabandy- kėdę. Atsistokit trise scenoje. (Du Tuose lapuose kunkuliuoja gyveni- žiedą, ir atsiras kalnų peizažas. Kei- Kam jie nudobė Jautį ir sim tokią kelionės temą. Gal kas studentai atsistoja. Trečia studentė mas. Su tekstu tuos momentus ga- čiasi muzikinė tema. Pagaliau at- Chumbabą? žinot, kur gaut medinius neštu- atsisėda tarp jų ant kėdės su gra- lima taip išdėstyti, kad ir Gilgamešo nešė. Susėda nugarom vienas į kitą. vus? Tokius, kokie anksčiau bū- viūrų knyga – A. L.). Sėdėdama su Enkidu kelionė į kedrų girią, ir Dabar jie – Gilgamešas ir Enkidu. Šitą „kam“ reikia išjausti... Kad aš davo naudojami statybose. Juose partneriams ant rankų dėk graviūrų Enkidu mirties istorija atgytų prieš Mergina išeina į priekį. Susišukuoja klausyčiau ir klausyčiau to teksto... buvo pernešamas smėlis, žvyras. lapus. Koks grožis, ar ne? Prieš dė- mūsų akis... Tai būtų emocionalus ir plaukus. Pieštuku aplink akis nu- Juk šita Gilgamešo istorija buvo dama, pasižiūrėk, kas pavaizduota. poetiškas pasakojimas su žinojimu, sipiešia akinius. Labai preciziškai. Anu tarė: „Mirti privalo tasai, kur lyg pernešinėjama iš rankų į ran- Nubaidyk nuo lapo kokį vabalėlį