Trisdešimt devintasis (423) iškilmingas posėdis, skirtas Lietuvos Sąjūdžio 20-mečiui paminėti 2008 m. birželio 3 d.

Pirmininkauja Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Č. JURŠĖNAS ir Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas A. ČAPLIKAS

PIRMININKAS (Č. JURŠĖNAS). Gerbiamieji, mielieji, iškilmingą posėdį, skirtą Lietuvos Sąjūdžio 20- mečiui paminėti, pradedame.

Giedamas Lietuvos valstybės himnas

Malonūs susirinkusieji, į iškilmingąjį posėdį pakviesti ir atvyko Jo Ekscelencija Prezidentas . (Plojimai) Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas, kiti Vyriausybės nariai. (Plojimai) Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatai, Nepriklausomybės Akto signatarai. (Plojimai) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai. (Plojimai) Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės nariai. (Plojimai) Konstitucinio Teismo teisėjai, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo bei Vyriausiojo administracinio teismo vadovai. (Plojimai) Europos Parlamento nariai. (Plojimai) Lietuvos bažnyčių hierarchai bei atstovai. (Plojimai) Diplomatinių misijų vadovai ir atstovai. (Plojimai) Pasaulio Lietuvių Bendruomenės atstovas Lietuvoje, Seimui atskaitingų institucijų vadovai, apskričių viršininkai, aukštųjų mokyklų rektoriai, miestų ir rajonų merai, Sausio 13-osios organizacijų ir tautinių bendrijų atstovai, kiti garbingi svečiai. (Plojimai) Dabar pirmininkavimą perduodu Seimo Pirmininko pirmajam pavaduotojui Algiui Čaplikui. Prašom. PIRMININKAS (A. ČAPLIKAS, LCSF). Ačiū, Pirminininke. Į tribūną kviečiu Lietuvos Respublikos Aukščiasiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatą, Nepriklausomybės Akto signatarą, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininką Č.Juršėną. (Plojimai)

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Nepriklausomybės Akto signataro, Seimo Pirmininko Č. Juršėno kalba

Č. JURŠĖNAS. Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai, Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signatarai, kolegos, ponios ir ponai, bičiuliai! Šiandien susirinkome istorinėje Seimo salėje. Čia 1990 m. kovo 11 d. įvyko antrasis didysis po Vasario 16-osios Akto XX amžiaus Lietuvos stebuklas – vėl atkurta nepriklausoma mūsų valstybė, kurią 1940 metais buvo pamynusi stalininė Tarybų Sąjunga. Susirinkome iškilmingai paminėti kitos labai svarbios ir brangios datos – 1988 metų birželio 3-osios, kai Lietuvos mokslų akademijos salėje lyg ir spontaniškai, bet dėsningai buvo įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Ją oficialiai sudarė 35 žymūs mokslo ir meno žmonės, visuomenės veikėjai – Regimantas Adomaitis, Vytautas Bubnys, Juozas Bulavas, Antanas Buračas, Algimantas Čekuolis, Virgilijus Čepaitis, Vaclovas Daunoras, Sigitas Geda, Bronius Genzelis, Arvydas Juozaitis, Julius Juzeliūnas, Algirdas Kaušpėdas, Česlovas Kudaba, , , Bronius Leonavičius, Meilė Lukšienė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Alvydas Medalinskas, Jokūbas Minkevičius, Algimantas Nasvytis, Romualdas Ozolas, Romas Pakalnis, Saulius Pečiulis, Vytautas Petkevičius, Kazimira Prunskienė, Vytautas Radžvilas, Raimundas Rajeckas, Artūras Skučas, Gintaras Songaila, Arvydas Šaltenis, Vitas Tomkus, Zigmas Vaišvila ir Arūnas Žebriūnas. Šiandien lenkiame galvas ir žmonėms, kurie į šį garbingą sąrašą nepateko dėl atsitiktinumo ar kitų aplinkybių, tačiau vėliau buvo aktyviausių Sąjūdžio veikėjų gretose, tapo Kovo 11-osios Akto signatarais. Deja, kai kurie jų – Juozas Bulavas, Julius Juzeliūnas, Česlovas Kudaba, Alfonsas Maldonis, Jokūbas Minkevičius, Raimundas Rajeckas ir prie iniciatyvinės grupės priskirtinas Kazimieras Antanavičius – jau iškeliavo Anapilin. Pagerbkime jų atminimą tylos minute. (Tylos minutė) Ačiū. Gerbiamieji! Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimas buvo viešas ženklas tautai, kad Michailo Gorbačiovo paskelbta „perestroika“, kuri turėjo kiek paremontuoti tarybinę imperiją, yra reali galimybė iš jos išsivaduoti. Žinoma, apie tai dar nebuvo viešai ir labai garsiai kalbama, bet buvo galvojama ir tam rengiamasi.

 LCSF – Liberalų ir centro sąjungos frakcija.

2 Sąjūdžio iniciatyvinė grupė buvo patriotinio sąmoningumo grumstas, sukėlęs lietuvių tautos aktyvumo laviną, kurią mes šiandien vadiname Atgimimu ir kuri per nepilnus dvejus metus nušlavė nuo kelio visas okupacines kliūtis, atkūrė nepriklausomą, laisvą ir demokratinę Lietuvą. Tačiau ir Birželio 3-oji taip pat negimė tuščioje vietoje, ji turėjo daug pradžių – skausmingų, nesėkmingų ir viltį žadinančių, nes okupacijos ir aneksijos metais puoselėjome natūralią ir nemirštamą kiekvienos tautos svajonę ir siekiamybę – atskirai pasaulio žemėlapyje pažymėtą Tėvynę. Šios prãdžios – tai ginkluota pokario rezistencija; tai Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Helsinkio ir kitos grupės; tai Romo Kalantos auka ir su ja susijusios viešos antitarybinės Kauno jaunimo akcijos; tai Vengrijos revoliucijos ir lenkų „Solidarumo“ atgarsiai Vilniuje; tai įvairios kultūrinės, paminklosauginės, kraštotyrinės organizacijos: „Talka“, „Santarvė- Žemyna“, Lietuvos kultūros fondas. Sąjūdžio užgimimo išvakarėse ypač plačiai nuskambėjo Lietuvos laisvės lygos ir kitų nelegalių disidentinių grupių balsas – mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje viešai buvo pasmerktas Molotovo-Ribentropo paktas ir kt. Manyčiau, kad ryžtingas Lietuvos laisvės lygos žodis padrąsino greičiau susiburti į organizaciją ir viešą politinę veiklą pradėti mūsų mokslinę, meno, kultūros visuomenę, kuri iki tol veikė ir mąstė, galima sakyti, individuliai. Manyčiau, kad tai priartino Sąjūdžio gimtadienį. Didysis Sąjūdžio fenomenas buvo tas, kad jis aplink save subūrė visą tautą, nepriklausomai nuo politinių įsitikinimų, tikėjimo, išsilavinimo. Trokštamoji Nepriklausomybė bendriems veiksmams tada vienijo tremtinius, politinius kalinius, kultūrininkus ir komunistus. Tarp iniciatyvinės grupės narių taip pat buvo LKP narių. Partija, išskyrus iš esmės jos nelietuviškąją dalį, pasirinko nacionalumą, o ne vadinamąjį internacionalizmą ir klasių kovą. Lietuvos komunistų partija, remiama ir skatinama Sąjūdžio, atsiskyrė nuo imperinės Tarybų Sąjungos komunistų partijos ir taip pradėjo jos griovimą. Todėl logiška, kad 1990 m. kovo 11 d. šioje salėje nebuvo balsų prieš nepriklausomybės atkūrimą. Tik keletas susilaikiusių. Malonūs susirinkusieji, negaliu neskirti porą žodžių ir Sąjūdžio, taip pat Estijos ir Latvijos Tautos Frontų indėliui į Šaltojo karo pabaigą. Baltijos respublikos tada buvo tarybinės imperijos ardytojų priekinėse eilėse. Kol 1989 m. lapkričio 9 d. negriuvo pagrindinis Šaltojo karo simbolis – Berlyno siena, jos neturėjo pastebimesnio tarptautinio palaikymo, taigi su Maskva, kaip sakoma, stovėjo akis į akį. Mes su pasididžiavimu galime sakyti, kad ne Berlyno sienos griuvimas inspiravo Baltijos šalių dainuojančią revoliuciją, o pastaroji padėjo vieną kitą dinamito kapsulę po Berlyno siena, taigi paspartino naujosios pasaulinės tvarkos susiformavimą. Gerbiamieji, du Lietuvos dešimtmečius, praėjusius nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susikūrimo, galime pavadinti ištisa epocha. Mes ne tik atkūrėme savo vardą pasaulio tautų bendrijoje, bet ir tapome svarbiausių tarptautinių organizacijų nare. Mūsų vėliava plazda prie Europos Sąjungos ir NATO būstinių. Pasikeitė mūsų visuomenė – sukūrėme tvirtus demokratijos ir žmogaus teisių gynimo pamatus. Nors problemų taip pat nestokojame ir dėl savo padarytų klaidų, ir ypač prasidėjus tarptautinio masto ekonomikos negalavimams, vis dėlto šiandien tvirtai galime pasakyti ir pasididžiuoti, kad Sąjūdžio medis, tautos pastangos Lietuvai subrandino labai turtingą derlių. Taip, ne visi Sąjūdžio idealai, ypač vertybiniai, įgyvendinti. Dar trūksta teisybės šalyje. Tai, žinoma, skaudu, tačiau ar noras juos realizuoti per 20 metų nebuvo utopija? Suprantama, visą kaltę galima suversti politikams, valdžiai, tačiau ar čia nėra ir visuomenės nuodėmių? Atsiradusi didelė socialinė atskirtis, biurokratijos suvešėjimas, be kita ko, yra ir savanaudiškai suprastų naujųjų demokratinių vertybių, kai laisvėmis nori naudotis visi, o pareigai ištikimas toli gražu ne kiekvienas, rezultatas. Moralinių nuostatų įstatymais ar dekretais įgyvendinti neįmanoma. Kita vertus, tai nėra vien Lietuvos atvejis. Visõs Vidurio Europos žmonės tikėjosi didesnio žmoniškumo ir greitesnio savo valstybių suklestėjimo, kuris vis dar lieka siekiamybe. Visur veikia tie patys žmogui ir visuomenei būdingi dėsningumai: gėris, klusnus įstatymams, deja, ne visada būna stipresnis už blogį, kurio įstatymai ir moralinės normos nevaržo. Gerbiamieji, 2008-uosius yra paskelbęs Sąjūdžio metais. Tegu jie paskatina mus prisiminti ir pagerbti Sąjūdžio pirmeivius, įvertinti tai, kas įvyko ar neįvyko, energiją nukreipti ne kaltųjų paieškoms ar aiškinimuisi, kas protingesnis, kas Lietuvą labiau myli, o Lietuvos ateities vizijos ir resursų tai vizijai įgyvendinti paieškoms. Ačiū. (Plojimai) PIRMININKAS. Dabar į tribūną kviečiu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Tarybos narį, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatą, Nepriklausomybės Akto signatarą filosofą Bronislovą Juozą Kuzmicką. (Plojimai)

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato, Nepriklausomybės Akto signataro, filosofo B. J. Kuzmicko kalba

B. J. KUZMICKAS. Gerbiamieji šio iškilmingo posėdžio dalyviai, Sąjūdžio dalyviai ir Sąjūdžio rėmėjai. Dalyvaudamas šiame iškilmingame posėdyje svarstau, ar čia esame tik tam, kad smagiai

2 3 prisimintume dienas ir darbus, kurie buvo atlikti mums visiems esant 20 metų jaunesniems, ar taip pat ir tam, jog suvoktume, kad sąjūdietiško užmojo veikla yra ir šių dienų gyva reikmė. Šie abu motyvai, mano požiūriu, yra vienodai reikšmingi. Sveikas protas man primena, kad anuomet į Sąjūdį žmones sutelkė noras išsivaduoti ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šis tikslas pasiektas, tad ar būtų dabar dėl ko judėti? Telktis į Sąjūdį tuomet padėjo tai, kad visi buvome sulyginti nelaisvės ir neturto pagrindu, bet ar dabar galimi tokie tikslai, kurie pakeltų žmones virš socialinės ir moralinės atskirties, kurie rikiuotų į vieną gretą ir prekybos centrų savininkus, ir paskutinius centus skaičiuojančius pirkėjus. Aš dėl to abejoju. Abejonių yra ir daugiau ir vis dėlto manau, kad ir dabar yra dėl ko telktis ir judėti, nors nebūtinai tokiu pačiu būdu kaip tuomet. Laikau save eurooptimistu, bet jeigu buvimo Europos Sąjungoje perspektyva mums žada virtimą betaučiais individais, be kultūrinės savasties ir tapatumo, ar turime būti nešami kosmopolitizmo srovės. Aš manau, kad ne. Turime pakankamai galimybių ir jėgų ugdyti savo lietuviškąjį europietiškumą. Viename iš mitingų prieš 20 metų Sąjūdžio kalbėtojas mitingo dalyvių klausė, ar norime, kad mūsų šalis būtų prilyginta žaviajai kiaulininkei, aprengtai tautiniais rūbais, kurios vienintelis darbas aprūpinti skaniais gaminiais bekraštę imperiją. Mitingo dalyviai vieningai atsakė, kad ne. Šiandien mes galime paklausti, ar norime, kad kai kurie Lietuvos rajonai būtų verčiami savotiškomis Europos kiaulininkystės fermomis, nesiskaitant su gyventojų nuomone ir aplinkosaugos reikalavimais. Jeigu nenorime, tai turėtume suprasti ir palaikyti vietinius ūkininkus. Lietuvos kaimai, laukai ir miesteliai laukia sąjūdietiško žaliųjų veržlumo. Studentai ir moksleiviai viešai reikšdami savo kritišką nuomonę dėl Mokslo ir studijų įstatymo nėra kokie išsišokėliai, o pataiko į patį dešimtuką, nes jie parodo, kad galvoja apie savo ateitį Lietuvoje, o ne kitose šalyse. Turime juos suprasti ir paremti, o ne pasyviai laukti, kol dėl studentų besivaržantys Vakarų universitetai išvilios mūsų geriausią jaunimą. Manau, kad viskam abejingų ar tiesiog negerų žmonių dabar yra ne daugiau, nei jų yra buvę visais laikais. Bet turbūt niekada nebuvo tiek daug sutrikusių, susipykusių su savo gyvenimu ir pačiais savimi. Atsigauti padėtų sąjūdietiška ugnelė, manau, rusenanti kiekvieno širdyje. Aš taip pat manau, kad gerų, dorų ir patriotiškai nusiteikusių žmonių dabar yra nė kiek ne mažiau, nei jų buvo Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Sausio 13-osios dienomis. Tačiau kažin ar patriotizmas buvo kada nors taip nuvertintas kaip mūsų dienomis. Sąjūdžio ugnelė taip pat galėtų atgaivinti ir mūsų širdyse rusenančius patriotizmo jausmus. Sąjūdis įsikūrė tada, kai režimas švelnėjo, slūgo represijos, buvo įmanomas vienas kitas laisvas žodis ir atrodė, kad jau galima taip gyventi. Bet tokia būsena buvo ne mažiau pavojinga, nes skatino norą atsipalaiduoti, apsiprasti ir galutinai pasiduoti. Sąjūdis tai suprato, ir, laimei, nebuvo praleistas tinkamas laikas. Bet ar nepraleisime kokio tinkamo momento dabar, kai vartotojiška pinigų galios ir pramogų kultūra žlugdo mus, kaip asmenybes, ir ar ji nesužlugdys mūsų, kaip tautos? Klausimas yra atviras, tačiau tai rodo, kad Sąjūdžio dvasia ir šiandien labai reikalinga ir turi būti gyva. Baigdamas ir naudodamasis proga noriu išreikšti nuoširdžią pagarbą ir perduoti geriausius linkėjimus visiems Lietuvos sąjūdininkams bei rėmėjams ir gausių tuometinių mitingų dalyviams. Ačiū už dėmesį. (Plojimai) PIRMININKAS. Dėkojame. Toliau pirmininkaus Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Č.Juršėnas. PIRMININKAS (Č. JURŠĖNAS). Tęsiame posėdį. Kviečiu kalbėti „Žemynos“ klubo narį, Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūros vyriausiąjį specialistą Saulių Lapienį. Prašom. (Plojimai)

„Žemynos“ klubo tarybos nario, Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūros vyriausiojo specialisto S. Lapienio kalba

S. LAPIENIS. Gerbiamieji iškilmingo posėdžio dalyviai! Esu pokarinės „The Beatles“ kartos atstovas. Tikrai nebenorėčiau, kad įvyktų sovietmečiu draudžiamos jų dainos pavadinime skambančių žodžių „Come back to the USSR“ istorija. Šią trumpą apybraižą parengiau įkvėptas šeštadieninio apsilankymo gimtosios Šiaulių Didždvario gimnazijos, vienos iš pilietiškiausia tituluojamos Lietuvos mokyklos, 110-ies metų iškilmėse. Pirmieji mokytojai manęs tikrai nesuprastų, jeigu iš šios tribūnos skelbčiau vien šventiškus ditirambus. Likimas man lėmė dirbti Mokslų akademijoje, stebėti, kalbėti ir bendrauti su iškiliausiais jos žmonėmis, daugumos mano bendraamžių mokytojais – akademikais Vytautu Statulevičiumi, Eduardu Vilku. Amžiumi minėtiems demokratinės pakraipos mokslininkams, kurie buvo matę pasaulį „už kordono“, buvau beveik sūnus ir natūralu, kad net ir juodaisiais Brežnevo laikais neviešai pasikalbėdavome apie JAV, Vokietijos, Švedijos ar kitų valstybių pranašumus. Mokslų akademijoje prasidėjo ir veiklą plėtojo daug iniciatyvų. Akademijos bibliotekos kavinė, anuomet demokratijos kalve vadintas klubas „Po Zodiaku“, klubas „Santarvė“ ir beveik prieš Sąjūdį, vasario 11 dieną, atsiradęs ekologijos klubas „Žemyna“. Nuo tos dienos Mokslų akademijoje darbas nebesibaigdavo 18 valandą – beveik kasdien rinkdavosi žalieji ir rengdavosi įvairioms akcijoms. Mokslų akademijoje taip pat įsikūrė ir kurį laikė dirbo Žalųjų judėjimo laikraštis „Žalioji Lietuva“. Gyvenimas virte virė ir tuometiniuose Puslaidininkių fizikos, Fizikos, Matematikos ir kibernetikos, Chemijos ir cheminės technologijos

3 4 institutuose, kurių netenkino „vykdoma“ pertvarka. Asmeniškai norėčiau padėkoti Puslaidininkių fizikos instituto darbuotojui Raimundui Mickūnui, kurio kreipimasis gegužės mėnesio viduryje į tuo metu dar šiek tiek apsnūdusią Mokslų akademijos vadovybę išsirutuliojo taip, kad gegužės 23 dieną prie Mokslų akademijos prezidiumo buvo sudaryta įžymioji komisija, kuri turėjo teikti pasiūlymus tuometinei LTSR Konstitucijai pakeisti atsižvelgiant į persitvarkymo, demokratijos ir viešumo dvasią. Keletą šios komisijos narių matau ir šiame iškilmingame minėjime. Prisiminkime įvykių raidą. Ekologiniai klausimai, tanklaivio „Globe Assimi“ avarija Klaipėdos uoste, naftos telkinys D-6, Černobylis, nitratai, antibiotikai pieno produktuose, Jonavos „Azoto“ avarija, kareivėlių žūtys sovietų armijoje, akla ir kurčia partinė valdžia. 9-ojo dešimtmečio bėdų sąrašas buvo tikrai netrumpas. Jūsų 700 tūkstančių parašų, reikalaujančių nutraukti Ignalinos atominės elektrinės III bloko statybą, išsaugoti kaip archyvas ir perduoti Aplinkos ministerijai. Šis pasirinkimas persikūnijo į politinį raktą nuo Lietuvos laisvės rūmų durų. Man tą vienu balsu tvirtino visi ir visur, kur vėliau buvau, – Europoje ar Amerikoje. Visos mano paminėtos temos buvo nemielos pertvarkos nesuprantančiai ir netrokštančiai 1988 metų valdžiai, kai kurios jų buvo netgi blokuojamos. Mano kabinete tuo metu jau buvo vienas pirmųjų personalinių kompiuterių ir spausdintuvas. Įdomi detalė – tais laikais visos spausdinimo mašinėlės ir dauginimo technika būdavo registruojama, kad būtų galima nustatyti, su kokia mašinėle yra atspausdintas ypač nepageidaujamas anuometinei valdžiai tekstas, o štai su kompiuteriais ir spausdintuvais to nebuvo padaryta, todėl personaliniai kompiuteriai, kurių po Sąjūdžio įsikūrimo atsirasdavo vis daugiau, tapo laisvos spaudos gamybos priemone. Su juo buvo atspausdinti pirmieji „Sąjūdžio žinių“ numeriai, kvietimas į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, kurie tiesiog per Akademijos paradines duris buvo dalijami praeiviams Gedimino prospekte. Šiandien, šią istorinę dieną, reikėtų aiškiai ir visiems laikams didelėmis raidėmis įrašyti į istoriją, kad anuometinė valdžia, pabrėžiu – iki tam tikro momento, niekaip nebuvo susijusi su pertvarka, todėl nei in corpore, nei pavieniai jos asmenys negali turėti moralinės teisės pretenduoti į pertvarkos pradininkus, nekalbu jau apie flagmano titulą. Sovietinės valdžios anatomijos vadovėlio dar nereikia perrašyti. Pasirodo, dauguma persikėlė į šiuolaikines vadovaujančias pozicijas ir įsitvirtino dar labiau ir geriau nei anuomet. Įsikūrus Sąjūdžiui, tariama „parama“ prasidėjo „Vakarinių naujienų“ užsipuolamuoju straipsniu. Nūdienos akimis nekaltai atrodantį mano straipsnį atsisakė spausdinti „Vakarinių naujienų“ redakcija. Buvau pas tuometinį laikraščio redaktorių – gaila buvo matyti žmogų, taip anuometinės valdžios įspaustą į kampą ir negalintį net paaiškinti, kodėl negalima spausdinti mano atsakomojo straipsnio. Tuomet, vėlų birželio 12 d., sekmadienio, vakarą, kartu su Zigmu Vaišvila gana glaustai aprašėme, kaip atsirado Sąjūdis. Atmenu, kad jau ankstyvą kitos dienos rytmetį paskambinome Romualdui Ozolui ir telefonu perskaitėme savo tekstą. Jis pasakė: „Darome laikraštį.“ Pirmadienį, birželio 13 dieną, mūsų tekstą dideliu tiražu padaugino Arvydas Juozaitis, ir tai tapo informacinio leidinio „Sąjūdžio žinių“ pradžia. Gerbdamas savo gyvenimo mokytojo, ką tik Anapilin pasitraukusio akademiko Eduardo Vilko atminimą, aš šiandien susilaikysiu nagrinėti birželio 3 dienos ryto istoriją, dėl kurios savo straipsnelyje parašiau „E.Vilkas buvo „sukaustytas“. Tik saujelė iš čia, salėje, sėdinčių žmonių žinote, kad už birželio 3 dienos įvykį – Sąjūdžio įkūrimą – Vilniaus partinė valdžia atvyko svarstyti akademiko. Akademijos partijos komiteto nariai nepalaikė ir atmetė tokius absurdiškus kaltinimus. Svarstymo metu buvęs LKP CK Mokslo skyriaus vedėjas, net šiam svarstymui nepasibaigus, išskubėjo į neva svarbų pasitarimą, o faktiškai į pirmąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės posėdį Kunigaikščių rūmuose. Kaip žinoma, balsuojant jis buvo iš jo išprašytas. „Kiekvieno vadovo asmeninė atsakomybė už priimamus sprendimus.“ Ar žinote, kada pasakyti šie žodžiai? Tai 1988 metų birželio 13 dieną profesoriaus Broniaus Genzelio išdėstyti reikalavimai socialinei Sąjūdžio programai. Gūdu darosi perskaičius beveik prieš dvidešimt metų surašytus pirmuosius reikalavimus, išsakytus tuometinio Agropramoninio skaičiavimo centro salėje. Buvo paskelbti vos ne trivialūs 5 (penki) socialinės srities punktai – nė vienas iki šiol neįvykdytas. Drakonas mirė, gimė naujas, dar godesnis, dar įžūlesnis, pasisotinęs dešimtimis kvadratinių kilometrų perkelto nekilnojamojo turto, nebaudžiamais prasikaltusiais teisėsaugos pareigūnais, nebeatstatydinamais susikompromitavusiais politikais. Ką turime šiandien, po dvidešimties metų? Prekių gausą bei smulkųjį biznį miestų ir miestelių centruose naikinančius „supermarketus“, gerus kelius, automobilių gausą ir įvairovę, kompiuterius, telefoniją, nuosavus namus, visišką kelionių laisvę, NATO ir Europos Sąjungą. Kuo pavirto beveik prieš 7 dešimtmečius prievarta ir per stalinistinę apgaulę sukurta LTSR? Deja, ji transformavosi į LDSR – Lietuvos Dvejopų Standartų Respubliką. Todėl palinkėčiau, kad per būsimą išrinkto Seimo kadenciją būtų išmestos tos dvi nereikalingos raidės ir kad būsimosios valdžios niekada nebeįterptų jokių gėdą Lietuvai darančių dvibalsių. Prieš dvidešimt metų žmonės tikėjo, turėjo viltį, svajojo apie idealus. Pasirodo, per labai trumpą istorinį laiką mes nesugebėjome sukurti kapitalizmo, apie kurį žinojome iš knygų, filmų, pasakojimų. Nelengvas uždavinys tai padaryti labai skaidriai ir nenuvarant į užkampį tautai svarbiausių dalykų – švietimo, sveikatos, mokslo ir pragyvenimo šaltinių. Tiesa, greta šių dalykų visais plaučiais sugebėjome įkvėpti ir kitokių atributų – narkomanijos bei smurtavimo.

4 5 Akademikas V.Statulevičius dar prieš Sąjūdžio atsiradimą man kalbėjo: „Lietuvoje reikia Konstitucinio Teismo.“ Šiandien aš pratęsčiau akademiko mintį, ir, esu įsitikinęs, jis ją palaikytų – reikia skubiai steigti prisiekusiųjų teismus, nes priešingu atveju prasikaltusiųjų pareigūnų savivalės jau nebesugebėsime sustabdyti. Man, kaip ir daugumai tų istorinių dienų amžininkų, birželio 3-iosios dienos išgyvenimų niekada nepakeis nei ekonominės negandos, nei infliacija, nei valstybininkų su chameleoniškos partinės migracijos mundurais elgesys. Gaila, dalis atsiminimų jau niekada nebebus surašyta – netikėtai anksti pasitraukę lauko teniso raketės kolegos – matematikai – nesuspėjo visko surašyti ar papasakoti tai, ką jie išgyveno. Teks tai padaryti iš atsiminimų. Pavardės ir gyvi dar juos menantys žmonės tebėra, reikia pradėti rinkti atsiminimus. Žinau ir ne kartą pastebėjau, kaip būna iškraipoma istorija, tad nuogąstauju, kad ji gali būti nebeatpažįstama vos po keliolikos metų. Gerai menu, kaip vieną popietę akademikas Vytautas Statulevičius sako: „Reikia versti Mitkiną.“ Tokių ir panašių atskirų aprašymų vertų istorijų, kaip Mokslų akademija nuvertė „generalgubernatorių“ – antrąjį LKP CK sekretorių, kaip buvo organizuojama geruoju patraukti Rimgaudą Songailą ir kas perims CK vairą, yra ne viena. Paradoksalu, bet mes, eidami į žinių visuomenę, besigrumdami dėl vietos po saule, per dvidešimt metų nesugebėjome sukurti elektroninės Sąjūdžio dokumentų bibliotekos, skirtos mokslininkams, skirtos visuomenei, skirtos šiuolaikiškai jaunuomenei. Tai unikalus vienų dvejų metų Lietuvos gyvensenos pjūvis – be cenzūros, be pagražinimo, su kunkuliuojančia teisybe ir be oligarchinių prieskonių. Vien solidarumo anuometiniams idealams skatinamas neištvėriau ir padedamas žmonos bei jaunėlio sūnaus Sąjūdžio jubiliejaus proga sukūriau elektroninę biblioteką, kurią įdėjau į neseniai įkurto Lietuvos mokslinio kompiuterinio tinklo LitGRID duomenų bazę. Šią biblioteką dovanoju Lietuvai. Imkit, studijuokit, prisiminkit, skaitykit ir veikit. Taip tautiečius raginu prabusti. Su švente, brangioji Lietuva! (Plojimai) PIRMININKAS. Ačiū. Dabar kviečiu kalbėti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio žaliaraiščių organizatorių, Lietuvos Sąjūdžio atsakingąjį sekretorių, Seimo Pirmininko pavaduotoją A.Kubilių.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio žaliaraiščių organizatoriaus, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rinkimų grupės nario, Lietuvos Sąjūdžio atsakingo sekretoriaus, Seimo Pirmininko pavaduotojo A. Kubiliaus kalba

A. KUBILIUS (TSF). Gerbiamieji, sveikinu visus, esančius ne tik šioje salėje, su šiuo gražiu jubiliejumi. Kalbėti apie Sąjūdį, apie Sąjūdžio istoriją yra gana lengva, bet kartu ir gana sunku. Lengva, nes yra aišku, kada prasidėjo, ir aišku, ką pasiekė. Sudėtinga, nes Sąjūdžio istorija, jeigu kalbėtume apie visą trumpą, bet aistringą 1988–1990 m. istoriją, yra ne tik gausių įvykių istorija, kurią gal ir nėra sudėtinga papasakoti, bet tai yra ir stipriausių žmogiškųjų jausmų, tikėjimo istorija, kurią yra kur kas sudėtingiau paprastais žodžiais išguldyti. Nesu istorikas, bet esu šio istorijos etapo šioks toks dalyvis. Mano kelias ėjo nuo žaliaraiščių organizatoriaus iki pirmųjų akcijų bei rinkimų kampanijų organizacinio štabo vieno iš narių ir iki Sąjūdžio atsakingojo sekretoriaus. Todėl, be abejo, esu tam tikra prasme subjektyvus Sąjūdžio laikmečio vertintojas. Mano visa kalba šiandien minėjime galėtų būti labai trumpa, pasakant tai, ką esu įsitikinęs, šia proga kartoja dauguma Sąjūdžio žmonių: dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį, ir dėkui likimui, kad suteikė man progą jame dalyvauti. Iš to, ką esu pragyvenęs, tai buvo patys vertingiausi mano gyvenimo metai. Labiau įsimintini ir už metus, kai teko vadovauti Vyriausybei. Visų pirma todėl, kad tuos Sąjūdžio metus prisimenu kaip didelio tikėjimo metus. Tikėjimas gimė visuotinio netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti, terpėje, tikėjimas gimė plačiai ir giliai paplitusios baimės terpėje. Sąjūdis savo veiksmais keitė visą Lietuvą, įskaitant ir to meto Komunistų partiją ir to meto sovietinę valdžią. Net šiandien, visuotiniais politinio korektiškumo laikais, drįsiu pasakyti savo paprastą tiesą: tuo metu Sąjūdžiu nebuvo visa Lietuva, kaip kai kas dabar bando teigti, kad, girdi, Sąjūdis buvo nuo A.Brazausko ir Č.Juršėno iki V.Landsbergio su Č.Stankevičiumi. Man negaila, bet taip nebuvo. Žinau, kuo tikėjo Sąjūdžio žmonės, tačiau nežinau, kuo tikėjo kiti. Todėl ir tvirtinu, kad tikėjimas Sąjūdžiu ir Sąjūdžio žodžiu gimė baimės, netikėjimo arba geriausiu atveju – skepsio aplinkoje. Mano įsitikinimu, kai kalbame apie Sąjūdžio metus, negalime kalbėti vien tik apie didžiųjų to meto pavardžių ir įvykių kaleidoskopą, nes tada lyg ir pradingsta arba tik retkarčiais šmėkšteli kita Sąjūdžio istorijos dalis – žmonių Sąjūdžio istorija arba tai, ką aš, dar sykį kartoju, vadinu didžiojo tikėjimo istorija, o jos negalima užmiršti. Sąjūdžio metais man teko daug laiko praleisti kitame Gedimino prospekto gale, Sąjūdžio būstinėje, užmirštant savo tiesioginį darbą ir nebaigtą disertaciją universiteto Fizikos fakultete. Daugelis didžiųjų to meto įvykių yra lyg ir išblukę iš atminties, bet tikėjimo gimimo pradžią labai gerai atsimenu. Labai gerai pamenu pirmąsias Sąjūdžio dienas 1988 metų birželio viduryje, kai su kolega fiziku pasikabinę ant savęs vienoje pusėje M.Gorbačiovo portretą, kad milicija skaudžiai nemuštų, o kitoje pusėje plakatą, kviečiantį į pirmąjį Sąjūdžio mitingą Katedros aikštėje, vaikščiojome po Gedimino prospektą ir dalijome pirmąsias gerbiamojo S.Lapienio ir kitų kolegų išleistas „Sąjūdžio žinias“ bei kvietimus į mitingą. Lygiai taip pat gerai pamenu pirmuosius Sąjūdžio piketus prie M.Mažvydo bibliotekos ir prie ELTOS, prie jų organizavimo taip

5 6 pat teko prisidėti, tuo metu apsuptus ir milicijos, ir saugumiečių. Tuo metu Vilniaus gatvėse ir visoje Lietuvoje vis dar netikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet virsmas buvo gana greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai visą laiką bandydamas atrasti ir neperžengti ribos, už kurios viskas, kartu ir naujasis tikėjimas, galbūt būtų buvęs sutriuškintas. Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas netikėjimas, netikėjimas, kad kas nors gali keistis, netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos, netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis. Pirmiausia radosi kitoks – naujas kalbėjimas. Kalbėjimas, paremtas tiesa, necenzūruotas ir nevaržomas tikėjimas. „Ir tiesa padarys jus laisvus“ – šie simboliški Šventojo rašto žodžiai buvo Arvydo Juozaičio pakabinti ant Sąjūdžio būstinės durų. Tiesos žodis gimdė tikėjimą, tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina. Tuo metu paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi sąžiningas žiniasklaidos žodis. „Sąjūdžio žinios“ ir „Atgimimo banga“ buvo tie ledlaužiai, kurie sutrupino ledinę netikėjimo sieną ir sujungė žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę. Einant tokiu gana sparčiu, tačiau laipsnišku, keliu, skepsis ir netikėjimas iš pradžių virto tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to gana greitai ir tikėjimu Sąjūdžio įvardyta Lietuvos nepriklausomybės idėja. Tikėjimas buvo begalinis. Tokį duota pažinti tik vieną kartą gyvenime ir, be abejo, toks tikėjimo fakelas negalėjo degti labai ilgai. Gal dabar dėl to ir kenčiame nusivylimo, abejingumo ir nepasitikėjimo bangas, kad tuo metu išnaudojome turbūt visam gyvenimui duotą tikėjimo limitą. Minint Sąjūdžio dvidešimtmetį, neišvengiamai pagalvoji: kiek daug per šį laiką pasiekta, kiek daug istorinių pokyčių įvyko ir kiek daug panašumo šiandien yra su laikmečiu ir nuotaikomis, kurios vyravo prieš dvidešimt metų, bet dar iki Sąjūdžio gimimo. Ir vėl kaip tada – daug nusivylimo ir nepasitikėjimo valdžia, ir daug netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti. Toks netikėjimas gimdo rezignaciją ir abejingumą, kuris tampa dar didesnio nusivylimo priežastimi, nes nieko nedarant – niekas ir nesikeičia. Paradoksas, bet vėl kaip Sąjūdžio pradžioje reikia kovoti už žodžio laisvę ir už paprasčiausią necenzūruotą tiesą. Reikia didelio tikėjimo, kad tai galima apginti. Iš tiesų paradoksas. Jeigu šiandien turėtume tiek tikėjimo, kad neteisybė ir netiesa gali būti įveikta, kiek turėjome prieš dvidešimt metų, tai daug kas Lietuvoje šiandien nedrįstų taip siautėti, kaip kartais sau leidžia. Be abejo, šiandien nėra tokios vienos didelės idėjos, kokia buvo prieš dvidešimt metų mus visus vienijanti nepriklausomybės idėja, kuria galėjome patikėti ir drąsiai eiti į priekį. Šiandien yra gal net ir sunkiau, nes turime patikėti, kad galime pakeisti kasdienybės gyvenimą, kasdienybės netiesą ir abejingumą, ir tuo patikėję taip pat galime padaryti daug darbų: apginti žmogų, apginti tiesą, galų gale sukurti Lietuvą, kuria visi didžiuotumės. Tame pačiame Šventajame rašte yra pasakyta: „Nėra tikėjimo be darbų, kaip nėra darbų be tikėjimo.“ Prieš dvidešimt metų patikėjome ir padarėme. Šiandien belieka visiems mums palinkėti to paties – pradėkime tikėti ir padarysime. (Plojimai) PIRMININKAS. Ačiū. Kviečiu tarti žodį Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininką, Seimo narį R.Kupčinską.

Lietuvos Sąjūdžio Tarybos pirmininko, Seimo nario R. Kupčinsko kalba

R. KUPČINSKAS (TSF). Ačiū. Laba diena, gerbiamieji šio iškilmingo posėdžio dalyviai, visi sąjūdininkai, Lietuvos nepriklausomybės puoselėtojai ir gynėjai, kurie savo širdimi ir dvasia dalyvauja šiame posėdyje. Susirinkome čia, šioje garbingoje Kovo 11-osios salėje, paminėti reikšmingiausio XX a. pabaigos judėjimo, telkusio Lietuvos žmones laisvės ir nepriklausomybės atkūrimui, 20-ąsias metines. Tai nedidelis laiko tarpas, palyginti su daugiaamže mūsų valstybės istorija, tačiau reikšmingas tuo, kad dar kartą įrodė lietuvių tautos gyvybinių galių stiprybę, jos nepalaužtą dvasią išsivaduoti iš okupacijos. Lietuvos Sąjūdis buvo ta organizacinė struktūra, kuria remiantis racionaliausiai pavyko pasinaudoti žlungančios Sovietų Sąjungos nesugebėjimu valdyti milžinišką imperiją, sutelkti tautą nepriklausomybės atkūrimui, efektyviai naudotis Pasaulio lietuvių bendruomenės parama bei įtaka ir tarptautinės demokratinės visuomenės dėmesiu. Tuometinė kompartija, jos nomenklatūra, KGB visomis priemonėmis siekė minimizuoti žmonių siekį gyventi laisvoje šalyje, siekdami perimti vadovavimą Sąjūdžiui. Jų netenkino padėtis, kad Sąjūdyje dalyvavo ir didelę įtaką turėjo pokario pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviai – partizanai, sukilėliai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjai ir platintojai, žmogaus teisių gynėjai, kultūros veikėjai. Kompartijos aktyvistai nenorėjo atsisakyti savo privilegijų, įvairiais svertais stengėsi daryti įtaką paprastų žmonių gyvenimui, lobti visuomenės sąskaita. Tenka konstatuoti, kad Sąjūdžio kūrimosi pradžioje ne vienas kompartijos veikėjas galvojo, o kompartija sistemiškai kūrė planus, kaip perimti valdžią atkūrus nepriklausomybę. Tai mes konstatuojame praėjus 20 metų, matydami realią situaciją šalyje, kai pagrindinėse valstybės struktūrose įsitaisė asmenys, dirbę Komunistų partijos ir komjaunimo centro komitetuose ir vietinėse partinėse organizacijose, baigę Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų, milicijos aukštąsias mokyklas. Netenka abejoti, kad tai buvo planuojama bei numatoma ir Rytuose, už Lietuvos ribų. Tenka pripažinti, kad daugelis Lietuvos žmonių tikėjo, kad mus vienijo laisvės ir nepriklausomybės siekiai, bendras darbas tautos gerovės, demokratinės ateities vardan, tačiau dabartis rodo ką kita. Kompartijos nomenklatūros atstovai žingsnis po žingsnio realiai užgrobė vykdomąją valdžią, susiejo savo veiksmus su oligarchinių grupių interesais, įvesdami biurokratinį diktatą. Teisminė valdžia liko nereformuota, apie tai jau

6 7 buvo kalbėta. Deja, visuomenė nedalyvauja vykdant teisingumą. Teismų sistema dar uždaresnė ir neatskaitinga visuomenei, švietimo sistema depolitizuota (tiksliau, apsiribojama žinių siekimu, neugdoma meilė ir pagarba savo tėvynei ir kraštui). Sudėtinga diagnozuoti ir išrašyti receptus sveikatos, socialinės apsaugos išgijimui. Net tokie teigiami pasiekimai, už kuriuos pasisakė Sąjūdis – būti NATO ir ES nariais, neišnaudojami tautos saugumui ir ekonominei gerovei pasiekti. Reikia prisiminti, kad sovietams okupavus Lietuvą įvykdytas plataus masto genocidas žudant, naikinant, tremiant Lietuvos piliečius, kovojusius ir rėmusius Lietuvos valstybingumą. Ir štai, praėjus 20 metų, kai pokario metais nužudyta tūkstančiai šalies gyventojų, dabartinius teismus pasiekė keliolika genocido bylų. Čia galima būtų išvardinti kelias problemas: bylų vilkinimas prokuratūroje ir teismuose, skiriamos simbolinės bausmės KGB darbuotojams ir slaptiems agentams, neatkuriamos kai kurių partizanų teisės remiantis tuo požiūriu, kad nusikalstamose organizacijose buvo kitokie įrašai atitinkamose bylose. Štai išdava viso to, kad nebuvo Niurnbergo komunizmui, o iškyla reali grėsmė jo renesansui. Tai turime suprasti ne tik mes, bet ir visa demokratinė tarptautinė bendruomenė. Būtų galima surašyti pilną jaučio odą problemų, iškilusių dėl nomenklatūrinio valstybės užvaldymo, bet reikia pripažinti, kad tai galime įveikti telkdami visas patriotines organizacijas, aktyviai prisidedant Sąjūdžiui prie valstybės saugumo gynimo ir galvojant apie tautos ateitį. To mes aktyviai ir sieksime. Ačiū. (Plojimai) PIRMININKAS. Dėkoju. Kviečiu kalbėti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narį aktorių Regimantą Adomaitį. Prašom. (Plojimai)

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, aktoriaus R. Adomaičio kalba

R. ADOMAITIS. Gerbiamasis Seimo Pirmininke, gerbiamieji ponai ir ponios, Sąjūdžio kolegos! 20 metų, bet manau, kad kiekvienas skaičiuojam Sąjūdžio pradžią savaip, individualiai. Man Sąjūdis prasidėjo 1969 metais, kai sceną išvydo Justino Marcinkevičiaus dramos poemos „Mindaugas“ ir kiek vėliau „Mažvydas“. Poetas mums tarsi suteikė galimybę ir prasiveržė tai, kas latentiniu pavidalu gyveno mūsų širdyse, mūsų protuose, mūsų sielose. Manau, tai buvo ne vien teatrinis reiškinys. Tai buvo visuomeninis reiškinys, kuris mus žadino, kėlė, jungė. Prisimenu neįtikėtiną vienybės, vieningumo atmosferą, kuri sujungdavo tuos, kurie būdavo scenoje, ir tuos, kurie sėdėdavo salėje. Panašų jausmą kiek vėliau išgyvenau tiktai Sąjūdžio mitinguose ir Baltijos kelyje. Šiandien, po 40 metų, nepaprastai aktualiai skamba kai kurios J.Marcinkevičiaus mintys. Leisiu sau kai kurias pacituoti. Mindaugas kalbasi su savo artimiausiu draugu Vismantu. Mindaugas klausia: – Matai tą girią, Vismantai, už upės? – Matau, – atsako Vismantas. – Tai didelė, plati giria. Už Nemuno jinai lig prūsų siekia. Toliau Mindaugas klausia: – O kas sudaro girią? Vismantas atsako: – Girią? Medžiai. Įvairūs medžiai. – Tu sakai – įvairūs? O kas juos jungia, vienija į girią, į didelę, galingą, plačią girią? – Aš nežinau, – atsako Vismantas. – Tikriausiai žemė jungia. – Tada atsakyk, kodėl gi šita žemė, kuri medžius suvienija į girią, nejungia ir nevienija žmonių, o skiria juos? Juk kas žmogus – tai medis. – Galbūt todėl, kad medžiui žemės reikia tik tiek, kiek jam iš tikro reikia. Žmogui žemės niekad negana. Todėl skiria žmones, kunigaikšti. Padaro priešais juos. Mindaugas klausia: – Gerai sakai. O ar galėtų žemė, ar turėtų mus jungti, vienyti taip, kaip medžius? Tylėk. Aš pasakysiu: taip, turėtų, bet jai mieliau valdyt žmonių aistras ir pult į glėbį tam, kuris godesnis. Argi ne aktualiai skamba šiandien? Poetas Mindaugo lūpomis tarsi išsako amžinąją tikrovės dualizmo problemą, priešpriešą tarp inicialinio idealizmo ir realybės pragmatizmo. Toliau poetas pateikia gana pesimistinę prognozę: „Nesyk dar plėšys mus nesutarimai, tarpusavio vaidai, o Lietuva bus lyg tas duonos kepalas, kurį raikys, dalysis, vienas kitam iš rankų plėš ir draskys.“ Taip, deja, tokia realybė. Bet manau, verkšlenti šiandien dėl to, kad nebėra Sąjūdžio Lietuvos, – bergždžias užsiėmimas. Atleiskite, kad daug cituoju J.Marcinkevičių, bet manau, kad poetas duoda ir atsakymą: „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti, nes jei sustoji tik, jinai ir miršta.“ Manau, kad poetas labai teisus siūlydamas permanentinę tėvynės kūrimo idėją. Įgyvendinti ją, žinoma, nelengva, tačiau viltį teikia jaunimas. Drįstu manyti, kad Sąjūdis tam jau nebetinka. Sąjūdis atliko savo misiją. Tai jau istorija ir istorikų reikalas. Mėginantys tęsti jo veiklą man, atleiskite, bet truputį primena keleivį, kuris bėga paskui traukinį,

7 8 kuris jau seniai nuvažiavo. Manau, derėtų eiti į priekį. Laukia didžiulis darbas. Privalome kurti ne naują Lietuvą, ne pakartoti ką nors, ne tęsti Sąjūdžio veiklą, o kurti Lietuvą, kurioje būtų daugiau dvasingumo, moralės, tolerancijos, susikalbėjimų, kultūros ir mokėjimo vertinti tai, ką turime. Skamba galbūt šiek tiek idealistiškai, bet tikiu, kad tokią Lietuvą turėsime, nes, pasikartosiu, viltį teikia jaunimas. Ačiū už dėmesį. (Plojimai) PIRMININKAS. Ačiū dar kartą už nuostabią kalbą. O prieš skelbdamas iškilmingo posėdžio pabaigą, noriu visus pakviesti dalyvauti Sąjūdžio dvidešimtmečio renginiuose. Jie dar ir šiandien bus, ir rytoj, ir ketvirtadienį, ir penktadienį. Ir čia, Seime, ir Vilniuje, ir miestuose, ir miesteliuose. Taip pat maloniai kviečiu 11.10 val. apsilankyti naujojoje Seimo plenarinių posėdžių salėje, balkone, jeigu kas nebuvo, nes tą valandą, t. y. 11.10 val., prasidės, sakykim taip, reguliarus rytinis plenarinis posėdis. Taigi iškilmingas posėdis baigiamas. Dar kartą su švente ir visiems kuo geriausios kloties! Ačiū.

8