Vilniaus universiteto Teis ÷s fakulteto Tarptautin ÷s ir ES teis ÷s katedra
Ugn ÷s Petrauskait ÷s, V kurso, tarptautin ÷s ir ES teis ÷s studij ų atšakos student ÷s
Magistro darbas
Pilietyb ÷s daugetas: šiuolaikin ÷s tendencijos
Vadovas: doc. dr. Zenonas Petrauskas
Recenzentas: doc. dr. Dainius Žalimas
Vilnius 2008
Turinys
Įvadas ...... 4
1. Pilietyb ÷s samprata...... 7
1.1. Pilietyb ÷s s ąvokos reikšm ÷ ...... 7
1.2. Pilietyb ÷s požymiai ...... 9
1.3. Pilietyb ÷ ir tautyb ÷...... 10
2. Pilietyb ÷s daugetas...... 11
2.1. Pilietyb ÷s daugeto samprata ...... 11
2.2. Teisi ų ir pareig ų įgyvendinimo problemos pilietyb ÷s daugeto atveju ...... 12
2.2.1. Karin ÷ prievol ÷...... 13
2.2.2. Diplomatin ÷s ir konsulin ÷s gynybos teis ÷...... 14
2.2.3. Ekstradicija ...... 17
2.2.4. Rinkim ų teis ÷...... 20
2.2.5. Lojalumas valstybei ir nacionalinis saugumas ...... 20
2.2.6. Mokestin ÷s prievol ÷s...... 21
2.2.7. Atstovavimas valstybei ...... 21
3. Europos S ąjungos pilietyb ÷...... 23
4. Pilietyb ÷s daugeto klausim ų teisinis reguliavimas...... 26
4.1. Tarptautin ÷je teis ÷je ...... 26
4.2. Užsienio valstyb ÷se ...... 33
4.3. Lietuvos Respublikoje ...... 44
4.3.1. Raida ...... 44
4.3.2. Aktualios problemos ...... 51
Išvados...... 61
Priedas...... 65 2
Literat ūros s ąrašas...... 67
Santrauka...... 80
Summary...... 82
3
Įvadas
Pilietyb ÷ – konstitucin ÷s svarbos institutas. Pilietyb ÷s klausim ų svarb ą lemia tai, kad pilietyb ÷ įprasmina pa čią valstyb ę ir yra vienas b ūtiniausi ų šiuolaikin ÷s civilizuotos ir suverenios valstyb ÷s element ų, vienas iš demokratijos garant ų, numatan čių asmens, turin čio pilie čio status ą, dalyvavim ą valstyb ÷s valdyme. Su pilietybe glaudžiai siejasi asmens teis ÷s, laisv ÷s bei pareigos, j ų apimtis ir turinys. 1 Darbe nagrin ÷jamas pilietyb ÷s daugetas – vienas iš problemiškiausi ų klausim ų, susijusi ų su pilietybe. Šios temos aktualumas pasireiškia tuo, jog iki šiol ir tarptautiniu, ir nacionaliniu mastu daugiausia d ÷mesio buvo skiriama bepilietyb ÷s atvej ų mažinimo ir pilietyb ÷s įgijimo klausimams, o tur ÷ti dvi ar daugiau pilietybi ų buvo laikoma nepageidautinu dalyku. 2 Ta čiau pasikeitimai valstybi ų tarpusavio santykiuose, žmogaus teisi ų raida, vyr ų ir moter ų socialin ÷s lygyb ÷s įtvirtinimas, did ÷janti migracija, mišri ų santuok ų daug ÷jimas ir kitos priežastys paskatino pasaulio valstybes spr ęsti pilietyb ÷s daugeto klausimus, o neatsiriboti nuo j ų. Lietuvos Respublikoje šis klausimas tapo ypa č aktualus po 2006 m. lapkri čio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo „D ÷l teis ÷s akt ų, reguliuojan čių Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s klausimus, nuostat ų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, kuris sulauk ÷ nemažai atgarsi ų visuomen ÷je ir suk ÷l÷ diskusij ų tarp politik ų ir teisinink ų. Nutarime konstatuota, kad dalis Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s įstatymo (2002 m. rugs ÷jo 17 d. redakcija su v ÷lesniais pakeitimais ir papildymais) nuostat ų prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kad jame nustatytas teisinis reguliavimas yra labai prieštaringas, nenuoseklus ir painus, nemažai nuostat ų, kurios sunkiai dera vienos su kitomis, o kai kurios formuluot ÷s yra dviprasmiškos. Esmin ÷ problema buvo ta, jog pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostat ą, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali b ūti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstyb ÷s pilietis, o įstatyminis pilietyb ÷s teisinis reguliavimas ne tik neužkirto kelio dvigubos pilietyb ÷s atvej ų paplitimui, bet net ir skatino toki ą tendenciją. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Pilietyb ÷s įstatymas taisytinas iš esm ÷s. 3 Tod ÷l, manytina, kad šiame darbe atlikta pilietyb ÷s daugeto keliam ų problem ų ir jų reguliavimo tarptautin ÷je ir užsienio valstybi ų teis ÷je analiz ÷ ne tik leis nustatyti vyraujan čias tendencijas, bet ir padaryti tam tikras įžvalgas d ÷l galim ų pilietyb ÷s klausim ų teisinio reguliavimo pasikeitim ų Lietuvos Respublikoje.
1 BIRMONTIEN ö, Toma, et al . Lietuvos konstitucin ÷ teis ÷. Vilnius, 2002, p. 367. 2 IORDACHI, Constantin. Dual Citizenship in Post-communist Central and Eastern Europe: Regional integration and Inter-ethnic Tensions. [interaktyvus]. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą:
Šio darbo tikslas – ištirti, ar ir kaip keit ÷si pilietyb ÷s daugeto klausim ų teisinis reguliavimas, nustatyti šiuolaikines tendencijas tarptautin ÷je, užsienio valstybi ų bei Lietuvos Respublikos teis ÷je. Darbo tikslas yra pasiekiamas įgyvendinant šiuos uždavinius: atskleidžiant pilietyb ÷s, pilietyb ÷s daugeto, Europos S ąjungos pilietyb ÷s sampratas, išskiriant pagrindinius veiksnius, galin čius tur ÷ti įtakos pilietyb ÷s daugeto klausim ų teisinio reguliavimo kaitai, nagrin ÷jant sritis, kuriose pilietyb ÷s daugeto atvejais kyla daugiausia praktini ų teisi ų ir pareig ų įgyvendinimo problemų, analizuojant j ų sprendimo b ūdus. Darbo objektas yra pilietyb ÷s daugetas bei teisi ų ir pareig ų įgyvendinimo pilietyb ÷s daugeto atveju problem ų sprendimas tarptautin ÷s, Europos S ąjungos ir nacionalin ÷s teis ÷s norm ų, reguliuojan čių pilietyb ÷s klausimus, kontekste. Darbe bus apsiribojama tik tomis tarptautin ÷s ir nacionalin ÷s teis ÷s akt ų nuostatomis, kurios kalba konkre čiai apie pilietyb ÷s daugeto atvejus. Nebus analizuojami bepilietyb ÷s atvejai, o pilietyb ÷s įgijimo, netekimo ir kiti bendrieji su pilietybe susij ę klausimai bus nagrin ÷jami tik tiek, kiek jie įtakoja pilietyb ÷s dauget ą. Pagrindiniai darbe naudoti metodai yra šie: kalbinis (gramatinis), teleologinis (tikslinis), loginis ir istorinis bei lyginamasis. Kalbinis (gramatinis) metodas taikytas nustatant termin ų ir žodži ų prasm ę. Teleologinis (tikslinis) – siekiant išsiaiškinti vienokio ar kitokio pilietyb ÷s klausim ų teisinio reguliavimo tikslus. Remiantis loginiu metodu nagrin ÷ta teisin ÷ medžiaga priartinat j ą prie gyvenimišk ų situacij ų. O istorinis metodas įeina į loginio sud ÷tį. Jis naudotas nustatyti pilietyb ÷s daugeto teisinio reguliavimo prasm ę pagal jo atsiradimo s ąlygas ir aplinkybes. Taikant istorin į metod ą neišvengiamai naudojamas ir lyginamasis metodas – tiriant pilietyb ÷s klausim ų teisinio reguliavimo reformas, nauji teis ÷s aktai lyginami su buvusiais, suvokiama, ko nor ÷ta pasiekti pataisomis. Darbo originalumas grindžiamas tuo, jog daugumoje valstybi ų moksliniai pilietyb ÷s daugeto tyrin ÷jimai prad ÷ti pl ÷toti visai neseniai. Lietuvos teis ÷s literat ūroje po 1990 m. daugiausia d ÷mesio buvo skiriama pilietyb ÷s t ęstinumui, įgijimui, netekimui bei kitiems įprastiems su pilietybe susijusiems klausimams, o pilietyb ÷s daugeto tema b ūdavo aptariama bendrais bruožais arba išvis nenagrin ÷jama. 4 Šiame darbe aptariamos Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s teisinio reguliavimo problemos, apžvelgiamos naujausios Europos S ąjungos valstybi ų nari ų įvykdytos pilietyb ÷s teisinio reguliavimo reformos, stengtasi remtis kuo naujesniais užsienio autori ų darbais, tarptautini ų organizacij ų dokumentais.
4 SINKEVI ČIUS, Vytautas. Lietuvos Respublikos pilietyb ÷ 1918 – 2001 metais . Vilnius, 2002, p. 11. 5
Rašant darb ą nagrin ÷ta normin ÷ medžiaga, tokia kaip tarptautin ÷s sutartys, Europos Sąjungos, Lietuvos ir užsienio valstybi ų teis ÷s aktai. Iš j ų svarbiausi 1997 m. Europos konvencija d ÷l pilietyb ÷s, 1992 m. Europos S ąjungos sutartis, valstybi ų nacionaliniai pilietyb ÷s įstatymai. Naudotasi Lietuvos ir užsienio autori ų moksliniais darbais, iš kuri ų pagrindiniai yra V. Sinkevi čius, R. Hansen ir P. Weil, A. Boll, P. Gustafson, T. Faist, A. Liebich. Taip pat remtasi praktine medžiaga, t.y. tarptautini ų teism ų ir Europos S ąjungos teismini ų institucij ų sprendimais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, tarptautini ų organizacij ų, Europos S ąjungos ir kit ų institucij ų priimamomis ataskaitomis, pranešimais, išaiškinimais, nuomon ÷mis, rekomendacijomis ir panašiais dokumentais. Išskirtini 1955 m. Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas Nottebohm byloje, 1992 m. Europos Bendrij ų Teisingumo Teismo sprendimas Micheletti byloje, 2006 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas „D ÷l teis ÷s akt ų, reguliuojan čių Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s santykius, nuostat ų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, 2006 m. Jungtini ų Taut ų Tarptautin ÷s Teis ÷s Komisijos diplomatin ÷s gynybos straipsni ų projektas, 2001 m. Antrosios Europos Konferencijos d ÷l Pilietyb ÷s medžiaga ir kt.
6
1. Pilietyb ÷s samprata
Pilietyb ÷s teisinio reguliavimo turinys, jo tobulinimas nemažai priklauso nuo to, kaip yra suprantama pilietyb ÷, kokie esminiai požymiai išskiriami j ą apib ūdinant.5 Laikui b ÷gant, kei čiantis valstybi ų valdymo sistemoms, vystantis jų tarpusavio santykiams, keit ÷si ir pilietyb ÷s suvokimas bei reguliavimas.
1.1. Pilietyb ÷s s ąvokos reikšm ÷
Pilietyb ÷ šiandien pirmiausia suprantama kaip teisin ÷ kategorija. Ta čiau tai n ÷ra vien formali teis ÷s kategorija, tai yra vis did ÷jan čios reikšm ÷s visuomeninis ir kult ūrinis faktas. Pilietyb ÷ visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politin ÷s santvarkos, asmens teis ų ir laisvi ų klausimais.6 Universalaus pilietyb ÷s apibr ÷žimo n ÷ra. Lietuvos, užsienio valstybi ų bei tarptautin ÷s teis ÷s šaltiniuose pateikiama įvairi ų pilietyb ÷s apib ūdinim ų. Tarptautin ÷s viešosios teis ÷s enciklopedijoje pateikiamas P. Weis pilietyb ÷s apibr ÷žimas. Jame teigiama, jog pilietyb ÷ reiškia specifin į asmens ir valstyb ÷s ryš į, suteikiant į abipuses teises ir pareigas, ir skirting ą nuo užsienie čio santyki ų su buvimo valstybe. Pilietyb ÷s s ąvok ą P. Weis laiko techniniu terminu, reiškian čiu individ ų, vadinam ų pilie čiais, priskyrim ą tam tikrai valstybei – pilietyb ÷s valstybei – ir pripažinim ą jiems tam tikr ų specifini ų teisi ų ir pareig ų.7 Anot N. Bar – Yaacov, pilietyb ÷ yra teisinis ir politinis ryšys, kuris sieja individus su valstybe ir s ąlygoja j ų priklausomyb ę valstyb ÷s jurisdikcijai. Ši definicija sietina su valstyb ÷s suverenitetu ir išreiškia įsipareigojimus bei lojalum ą pilietyb ÷s valstybei. 8 M. Akehurst ir P. Malanczuk pilietyb ę apibr ÷žia kaip teisin į status ą, kai asmuo tam tikrai valstybei priklauso tarptautin ÷s teis ÷s tikslais. 9 A. Boll teigimu, pilietyb ÷ yra valstyb ÷s vidaus teis ÷s institutas ir apib ūdina vis ų pilietini ų ir politini ų teisi ų tur ÷jim ą bei naudojim ąsi jomis konkre čios valstyb ÷s viduje. 10
5 Cit. op. 4, p. 16-19. 6 Ibid. , p. 12. 7 PFEIFFER, C. et al. Nationality. Encyclopedia of Public International Law . North – Holland, Vol. 3, p. 502. 8 BOLL, Alfred M. Multiple Nationality and International Law. Boston, 2007, p. 10. 9 AKEHURST, M.; ir MALANCZUK, P. Šiuolaikin ÷s tarptautin ÷s teis ÷s įvadas . Vilnius, 2000, p. 319. 10 Cit. op. 8, p. 35. 7
S. Vansevi čius teigia, kad pilietyb ÷ yra nuolatinis politinis teisinis asmens ir valstyb ÷s ryšys, kuris parodo teisin ę asmens priklausomyb ę konkre čiai valstybei, tarpusavio teises ir pareigas, apib ūdina žmogaus pad ÷tį visuomen ÷je. Pilietyb ÷s tur ÷jimas yra teisinis ir moralinis pagrindas atlikti pilie čio pareigas, naudotis teis ÷mis ir laisv ÷mis, kurias suteikia valstyb ÷ savo pilie čiams. 11 P. Kūris pilietyb ę apibr ÷žia taip: tai žmogaus priklausymas tam tikrai valstybei, jo nuolatinis teisinis ryšys su tam tikra valstybe, pasireiškiantis tuo, kad pilietis turi tam tikras pareigas ir naudojasi atitinkamomis teis ÷mis. 12 Pilietyb ę, kaip stabil ų teisin į politin į ryš į tarp valstyb ÷s ir asmenyb ÷s, apib ūdina A. Pumputis.13 V. Vadapalas pilietyb ę laiko nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susij ęs su konkre čia valstybe, kad ir kur šis asmuo bebūtų.14 Pilietyb ÷ – tai individo teisin ÷s naryst ÷s valstyb ÷je ir j ą kurian čioje valstybin ÷je bendruomen ÷je forma. Toki ą pilietyb ÷s samprat ą pateikia E. Šileikis.15 Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentare teigiama, jog pilietyb ÷ – asmens konstitucinio statuso pirminis elementas, nuolatinis asmens ir valstyb ÷s teisinis ryšys, kuris nerodo asmens etnin ÷s kilm ÷s. Šio ryšio esm ÷ – asmens ir valstyb ÷s teisi ų, abipusi ų pareig ų ir atsakomyb ÷s visuma, besiremianti žmogaus ir pilie čio pagrindini ų teisi ų ir laisvi ų pripažinimu ir gerbimu. 16 1997 m. Europos Taryba pri ÷m÷ Europos konvencij ą d ÷l pilietyb ÷s, kurioje pateikiama labai lakoniška pilietyb ÷s s ąvoka. Joje neminimi tokie pilietyb ÷s požymiai kaip nuolatinumas, abipusiškumas, tam tikr ų teisi ų ir pareig ų tur ÷jimas. Pilietyb ÷ apibr ÷žiama kaip teisinis ryšys tarp asmens ir valstyb ÷s, kuris nenurodo asmens etnin ÷s kilm ÷s. 17 Tarptautinis Teisingumo Teismas 1955 m. sprendime Nottebohm byloje pilietyb ę apib ūdino kaip teisin į ryš į, grindžiam ą socialiniu prisirišimo faktu, tikruoju ryšiu tarp egzistencijos, interes ų ir sentiment ų, kartu su abipusi ų teisi ų ir pareig ų egzistavimu. 18
11 VANSEVI ČIUS, Stasys. Valstyb ÷s ir teis ÷s teorija. Vilnius, 2000, p. 75. 12 K ŪRIS, P.; ir POŽARSKAS M. Tarptautin ÷s teis ÷s apybraižos. Vilnius, 1985, p. 283. 13 PUMPUTIS, Alvydas. Konstitucingumas ir pilietin ÷ visuomen ÷. Vilnius, 2003, p. 181. 14 VADAPALAS, Vilenas. Tarptautin ÷ teis ÷. Vilnius, 2006, p. 312-320. 15 ŠILEIKIS, Egidijus. Alternatyvi konstitucin ÷ teis ÷. Vilnius, 2005, p. 123-139. 16 DAMBRAUSKIEN ö, G., et al . Lietuvos Respublikos Konstitucijos Komentaras . I dalis. Vilnius, 2000, p. 80. 17 European Convention on Nationality, 1997. [interaktyvus]. Council of Europe [ži ūr÷ta 2007 m. lapkri čio 25 d.] Prieiga per internet ą:
Europos Komisijos teigimu, pilietyb ÷ apima socialinius, ekonominius, politinius ir kult ūrinius visuomen ÷s aspektus. Ji apibr ÷ž÷ pilietyb ę kaip politinio vieneto egzistavimo ir jo suvereniteto pagrind ą ir fakt ą, kad šis politinis vienetas sugeba politiškai sujungti tuos, kas gyvena jo teritorijoje. 19 Pilietyb ÷s samprat ą ne kart ą yra pateik ęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. 1994 m. balandžio 13 d. nutarime „D ÷l Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimo „D ÷l Lietuvos respublikos Aukš čiausiosios Tarybos nutarimo „D ÷l Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s įstatymo įgyvendinimo tvarkos” 5 punkto pakeitimo” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” pilietyb ę jis apib ūdino kaip nuolatin į asmens politin į, teisin į ryš į su konkre čia valstybe, grindžiam ą abipus ÷mis teis ÷mis bei pareigomis ir iš j ų išplaukian čiu savitarpio pasitik ÷jimu, ištikimybe bei gynyba. 20 Pasteb ÷tina, jog kartais pilietyb ÷ traktuojama kaip teisiniai santykiai, o kartais – kaip teisinis statusas. Ta čiau pilietyb ÷ n ÷ra vien tik teisiniai santykiai ar vien tik teisinis statusas. Ji apima abiej ų ši ų teisini ų kategorij ų elementus. 21 Pilietyb ÷ pažymi ypatingus teisinius santykius tarp individo ir valstyb ÷s, kurie leidžia individ ą laikyti pilie čiu, t.y. suteikia jam tam tikr ą specifin į teisin į status ą.
1.2. Pilietyb ÷s požymiai
Iš pateikt ų pilietyb ÷s apibr ÷žim ų matyti, kad dažniausiai akcentuojami pilietyb ÷s požymiai yra gana panaš ūs, papildantys vienas kit ą. Manytina, kad detalesnis j ų aptarimas pad ÷tų visiškai atskleisti pilietyb ÷s samprat ą. Vis ų pirma, pilietyb ÷ atspindi tam tikr ą ryš į tarp asmens ir valstyb ÷s. Svarbu tai, kad ne kiekvienas ryšys su valstybe laikomas pilietybe. Tarp užsienie čių, asmen ų be pilietyb ÷s ir valstyb ÷s, kurioje jie gyvena, taip pat užsimezga tam tikras ryšys, ta čiau jis labai skiriasi nuo pilie čio ir valstyb ÷s ryšio. Esminis skirtumas yra tas, kad išvykus iš buvimo valstyb ÷s, užsienie čių ar asmen ų be pilietyb ÷s ryšys su ta valstybe nutr ūksta, o pilie čio išvykimas iš savo pilietyb ÷s valstyb ÷s šio ryšio nepanaikina. Antra, kaip konstatavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime „D ÷l Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „D÷l Lietuvos
19 Fourth Report from the European Commission on Citizenship of the Union. [interaktyvus]. Europa. Activities of the European Union. Summaries of legislation. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 19 d.]. Prieiga per internet ą:
Respublikos pilietyb ÷s suteikimo išimties tvarka” ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietyb ÷ išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s įstatymo 16 straipsnio 1 daliai”, piliet į ir valstyb ę turi sieti nuolatinis ryšys, nes tai būtina valstyb ÷s valdžios funkcionavimo sąlyga. Valstyb ÷s valdžia gali realiai funkcionuoti tik tada, kai yra nuolatin ÷ jos jurisdikcija gyventojams, kuri ų daugum ą paprastai sudaro jos pilie čiai. 22 Asmeniui nuolatinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad jis tur ÷tų galimyb ę kartu su kitais pilie čiais tiesiogiai ar per savo išrinktus atstovus dalyvauti valdant savo valstyb ę, sprendžiant visus valstyb ÷s gyvenimo klausimus, tur ÷tų visas teises ir laisves, kurias turi tik pilie čiai, tur ÷tų valstyb ÷s glob ą b ūdamas valstyb ÷s teritorijoje ar už jos rib ų (t.y. kitoje valstyb ÷je). Nuolatinis piliečio ir valstyb ÷s ryšys suprantamas kaip nepertraukiamas, pastovus erdv ÷je ir laike. Pilietyb ÷s pastovumas erdv ÷je reiškia, kad asmuo lieka pilietis neatsižvelgiant į tai, kur jis yra – ar savo valstyb ÷je, ar už jos rib ų. Kai asmuo yra kitos valstyb ÷s teritorijoje jo ryšys su valstybe, kurios pilie čiu jis yra, išlieka, jis išlaiko visas pilie čiams suteikiamas teises ir laisves, turi vykdyti visas pilie čių pareigas. Valstyb ÷s garantuoja savo pilie čių glob ą tiek savo šalyje, tiek užsienyje. O pilietyb ÷s pastovumas laike – kad pilietyb ÷ išlaikoma nuo jos įgijimo iki jos netekimo. Pilietyb ÷s savaime neveikia jokie išoriniai veiksniai. Neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi pilie čio teis ÷mis ir laisv ÷mis, ar jomis nesinaudoja.23 Tre čia, pilie čio ir valstyb ÷s ryšys yra abipusis . Tai reiškia, kad ne tik pilie čiui yra nustatytos tam tikros teis ÷s ir pareigos, bet ir valstyb ÷ prisiima tam tikrus įsipareigojimus savo pilie čiams. Ketvirta, pilietyb ÷ yra teisinis asmens ir valstyb ÷s ryšys, jo buvimas visada patvirtinamas teisine forma (pilie čiui įteikiami dokumentai – pilie čio pasas ar asmens tapatyb ÷s kortel ÷), o pilietyb ÷s klausimus gali spr ęsti tik valstyb ÷s institucijos. Tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teis ÷s aktai. 24
1.3. Pilietyb ÷ ir tautyb ÷
Istoriškai pilietyb ÷s s ąvoka glaudžiai susijusi su tautyb ÷s s ąvoka. Ir tautyb ÷, ir pilietyb ÷ yra tam tikras ryšys, siejantis asmen į su valstybe. Tod ÷l šios s ąvokos dažnai painiojamos. Ta čiau tai netapat ūs dalykai: tautyb ÷ teisi ų ir pareig ų gali ir nesuponuoti, o pilietyb ÷ visada
22 Žin., 2003, Nr. 124-5643. 23 Cit. op. 4. 24 Cit. op. 20. 10 suponuoja. Taip pat, pažym ÷tina, kad pilietyb ÷s suteikimas, išsaugojimas ar netekimas netur ÷tų priklausyti nuo asmens tautyb ÷s. Pilietyb ÷ išreiškia asmens teisin į ryš į su valstybe, o tautyb ÷ – asmens etnin ę kilm ę, šaknis, tapatyb ę.25 Pilietyb ę galima pakeisti, o tautyb ÷ yra nepakei čiama, užfiksuojama gimimu. 26 Vis d ÷lto, nors tarptautin ÷s teis ÷s poži ūriu šios sąvokos n ÷ra sinonimai, daugumos valstybi ų nacionalin ÷s teis ÷s poži ūriu matyti j ų konvergencijos tendencij ų. Taip atsitinka tod ÷l, kad dažniausiai tam tikros tautos atstovai turi tos pa čios valstyb ÷s pilietyb ę. Ta čiau pabr ÷žtina, kad tautyb ÷ per se nesuteikia pilietyb ÷s teisi ų ir pareig ų.27
2. Pilietyb ÷s daugetas
2.1. Pilietyb ÷s daugeto samprata
Su pilietyb ÷s samprata glaudžiai susijusi ir pilietyb ÷s daugeto s ąvoka. Pilietyb ÷s daugetas reiškia, kad asmuo vienu metu pilietyb ÷s ryšiu yra susietas su daugiau nei viena valstybe, 28 kad daugiau nei viena valstyb ÷ pagal savo nacionalin ę teis ę tuo pa čiu metu suteikia savo pilietyb ę tam pa čiam asmeniui ir laiko j į savo pilie čiu. 29 Taip paprastai atsitinka d÷l dviej ų ar daugiau atskir ų valstybi ų nacionalini ų pilietyb ÷s klausimus reguliuojan čių teis ÷s norm ų veikimo vienu metu (valstybi ų įstatym ų kolizijos). 30 Jei asmuo gimsta valstyb ÷je, kurios nacionaliniai teis ÷s aktai numato, jog pilietyb ÷ suteikiama remiantis jus soli 31 principu, o tokio asmens vienas iš t ÷vų arba abu yra pilie čiai valstyb ÷s, kuri savo pilietyb ÷s suteikimui taiko jus sanguinis 32 princip ą, toks asmuo automatiškai gimimu įgis dvi pilietybes. Pilietyb ÷s daugetas gali atsirasti ir tuo atveju, jei dvi valstyb ÷s taiko vienod ą pilietyb ÷s suteikimo princip ą: jei abi valstyb ÷s taiko jus sanguinis princip ą, vienos valstyb ÷s pilie čiui, susituokus su kitos valstyb ÷s pilie čiu, j ų vaikas įgis abiej ų pilietybes. Pilietyb ÷s
25 Cit. op. 8, p. 57, 72. 26 ZIEMELE, Ineta. State Continuity and nationality: The Baltic States and Russia: Past, Present and Future as Defined by International Law . 2005, p. 280. 27 Cit. op. 8. 28 CAMPBELL BLACK, Henry, et al . Black‘s Law Dictionary, 1990, p. 498. 29 BARBER, Benjamin, et al . The Encyclopedia Americana – International Editon. Connecticut, 1995, Vol. 6, p. 744. 30 International Law Commission report on the work of its 58th session, 2006. [interaktyvus]. United Nations. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą:
2.2. Teisi ų ir pareig ų įgyvendinimo problemos pilietyb ÷s daugeto atveju
Pilietyb ÷s tur ÷jimas sukelia teisines pasekmes tiek valstybi ų vidaus, tiek tarptautin ÷s teis ÷s poži ūriu. Valstyb ÷s turi pareig ą visada įsileisti savo pilie čius, j ų neišsi ųsti, ginti ir globoti juos net ir už savo teritorijos rib ų. Pilie čiai turi visas socialines, ekonomines, politines ir asmenines teises bei laisves, kurias skelbia ir garantuoja įstatymai ir tarptautin ÷s sutartys. Taip pat jie turi pareig ą saugoti ir ginti savo pilietyb ÷s valstyb ę, jos interesus, pad ÷ti stiprinti jos gali ą ir autoritet ą, b ūti jai ištikimais, atlikti karo tarnyb ą bei laikytis Konstitucijos ir įstatym ų. Kadangi pilietyb ÷ suprantama kaip nuolatinis teisinis asmens ir valstyb ÷s ryšys, pasireiškiantis abipus ÷mis teis ÷mis ir pareigomis bei įkūnijantis politin į, teisin į ir socialin į atskiro individo status ą, laikytina, jog asmuo, turintis daugiau nei vien ą pilietyb ę, išskirtines teises ir pareigas bei ypating ą status ą įgyja keliose valstyb ÷se. Iškyla manipuliacijos ryšiais su pilietyb ÷s valstyb ÷mis siekiant asmenin ÷s naudos rizika, t ų ryši ų lygiavertiškumo, deramo pilie čio pareig ų vykdymo bei kiti klausimai. D÷l ši ų priežas čių ilg ą laik ą ir tarptautiniu, ir nacionaliniu lygiu pilietyb ÷s daugetas buvo laikomas nepageidautinu reiškiniu. Išskirtinos sritys, kuriose kyla daugiausia problem ų pilietyb ÷s daugeto atveju: karin ÷ prievol ÷, diplomatin ÷ gynyba, ekstradicija, rinkimai, lojalumas valstybei ir nacionalinis saugumas, mokestin ÷s prievol ÷s bei atstovavimas valstybei.
33 Trends and Developments in National and International Law on Nationality (1st European Conference on Nationality, Strasbourg, 18-19 October 1999). [interaktyvus]. Council of Europe. [ži ūr÷ta 2008 m. kovo 17 d.]. Prieiga per internet ą:
2.2.1. Karin ÷ prievol ÷
Daugiausia sunkum ų kelt ų situacija, jei tarp asmens pilietyb ÷s valstybi ų kilt ų karas. Tokiu atveju b ūtų neaišku, kuri ą iš savo pilietyb ÷s valstybi ų asmuo prival ÷tų ginti. 1963 m. Konvencijoje d ÷l galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo tarnybos prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų,34 ir 1997 m. Europos konvencijoje d ÷l pilietyb ÷s35 įtvirtintas principas, kad asmuo, turintis kelias pilietybes, karin ę tarnyb ą tur ÷tų atlikti tik vienoje iš savo pilietyb ÷s valstybi ų – toje, kurioje nuolat gyvena. O jei nuolat gyvena valstyb ÷je, kurios pilietyb ÷s neturi, – bet kurioje iš savo pilietyb ÷s valstybi ų. Pagal abiej ų konvencij ų nuostatas laikoma, kad asmenys, kurie įvykd ÷ karo tarnybos prievol ę vienoje iš savo pilietyb ÷s valstybi ų, kuri yra Konvencijos dalyv ÷, pagal jos vidaus teis ę, įvykd ÷ ši ą prievol ę ir bet kurios arba bet kuri ų kit ų valstybi ų, Konvencijos dalyvi ų, kuri ų pilie čiais jie taip pat yra, atžvilgiu. Be to, pagal 1997 m. Konvencij ą, laikoma, kad asmenys, turintys valstyb ÷s, kuri yra šios Konvencijos dalyv ÷ ir kurioje n ÷ra privalomos karo tarnybos, pilietyb ę, įvykd ÷ karo tarnybos prievol ę, jeigu j ų nuolatin ÷ gyvenamoji vieta yra šios valstyb ÷s teritorijoje. Nepaisant to, laikoma, kad šie asmenys ne įvykd ÷ karo tarnybos prievol ÷s kitos arba kit ų valstybi ų, kurios yra šios Konvencijos dalyv ÷s ir kuri ų pilie čiais jie taip pat yra ir kuriuose yra privaloma karo tarnyba, atžvilgiu. Ta čiau laikoma, kad asmenys, turintys valstyb ÷s, kuri yra šios Konvencijos dalyv ÷ ir kurioje n ÷ra privalomos karo tarnybos, pilietyb ę, įvykd ÷ karo tarnybos prievol ę, jeigu jie savo noru tarnavo šios valstyb ÷s armijoje laikotarp į, kuris n ÷ra trumpesnis už tikrosios karo tarnybos laik ą kitoje arba kitose valstyb ÷se, kurios yra šios Konvencijos dalyv ÷s ir kuri ų pilie čiais jie taip pat yra, neatsižvelgiant į j ų nuolatin ę gyvenam ąją viet ą. Kadangi ne visos valstyb ÷s yra ši ų konvencij ų dalyv ÷s, pažym ÷tina, kad asmen ų, turin čių daugiau nei vien ą pilietyb ę, karin ÷s tarnybos klausimai tarp valstybi ų visada gali b ūti sprendžiami dvišaliais ar daugiašaliais susitarimais. Manytina, kad daugiau nei vien ą pilietyb ę turin čių asmen ų karin ÷s prievol ÷s atlikimo problema pastaruoju metu praranda savo aktualum ą, nes pasaulyje demokratin ÷s valstyb ÷s konfliktus bando spr ęsti kitais b ūdais nei savo ginkluot ųjų paj ÷gų panaudojimu. Be to, daugumos valstybi ų praktika rodo, kad net ir nebūdamos speciali ų konvencij ų dalyv ÷mis,
34 Convention on the Reduction of Cases of Multiple Nationality and on Military Obligations in Cases of Multiple Nationality, 1963. [interaktyvus]. Council of Europe [ži ūr÷ta 2007 m. lapkri čio 25 d.]. Prieiga per internet ą:
2.2.2. Diplomatin ÷s36 ir konsulin ÷s37 gynybos teis ÷
Tarptautin ÷s teis ÷s poži ūriu, tai yra viena iš svarbiausi ų pilietyb ÷s tur ÷jimo teisini ų pasekmi ų. Ji apima du aspektus: pirma, pilie čių gynyb ą ir glob ą užsienyje bei kit ą teis ÷tą konsulini ų ir diplomatini ų institucij ų veikl ą, ir antra, teis ę pareikšti pretenzij ą valstybei, kurios elgesys su kitos valstyb ÷s pilie čiais buvo nesuderinamas su tarptautine teise. 38 Pagal tarptautin ę teis ę tik pilietyb ÷s ryšys tarp asmens ir valstyb ÷s suteikia valstybei teis ę vykdyti diplomatin ę gynyb ą. Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas Panev ÷žio – Saldutiškio geležinkelio byloje 1939 m. konstatavo, jog kiekviena valstyb ÷ turi pareig ą ginti savo pilie čius už savo teritorijos rib ų. Teismo teigimu, pilietyb ÷s ryšys tarp valstyb ÷s ir individo pats savaime suteikia valstybei teis ę vykdyti diplomatin ę gynyb ą.39 Ta čiau pilietyb ÷s daugeto atveju konsulin ÷s ir diplomatin ÷s proced ūros iš esm ÷s apsunkinamos arba yra ne įmanomos. Neaišku, ar viena iš asmens pilietyb ÷s valstybi ų gali vykdyti diplomatin ę ir konsulin ę gynyb ą kitoje to asmens pilietyb ÷s valstyb ÷je. Anks čiau tiek doktrinoje, tiek praktikoje vyravo nuostata, kad atsižvelgiant į valstybi ų suverenios lygyb ÷s princip ą, viena asmens pilietyb ÷s valstyb ÷ negali vykdyti diplomatin ÷s gynybos kitos asmens pilietyb ÷s valstyb ÷s atžvilgiu. 40 1912 m. Canevaro byloje Nuolatinis Arbitražo Teismas pripažino, kad jei dvi valstyb ÷s leidžia pagal tarptautin ę teis ę laikyti asmen į savo pilie čiu, tai nei viena iš j ų negali pateikti pretenzijos kitos atžvilgiu d ÷l padaryto pažeidimo ši ų valstybi ų pilietybes turintiems asmenims. 41 1930 m. Konvencijos d ÷l kai kuri ų klausim ų, susijusi ų su pilietyb ÷s įstatym ų kolizija, 4 straipsnyje taip pat buvo nustatyta, kad valstyb ÷ netur ÷tų vykdyti diplomatin ÷s gynybos savo pilie čio atžvilgiu prieš kit ą valstyb ę, kurios pilie čiu tas asmuo taip pat yra. 42
36 Diplomatin ÷ gynyba reiškia valstyb ÷s, veikian čios savo vardu jos pilietyb ę turin čio fizinio arba juridinio asmens interesais, diplomatines priemones arba kitus taikius sureguliavimo b ūdus, kuri ų imamasi kai d ÷l kitos valstyb ÷s tarptautin ÷s teis ÷s pažeidimo šiems asmenims padaroma žala. 37 Konsulin ÷ gynyba reiškia valstyb ÷s galimyb ę atstovauti savo pilie čius užsienyje ir ginti j ų teises visomis tarptautin ÷s teis ÷s leidžiamomis priemon ÷mis. 38 Cit. op. 7, p. 506. 39 PCIJ Reports, Series A/B, No. 76, p. 16. 40 PETRAUSKAS, Zenonas. Konsulin ÷ teis ÷. Vilnius, 2007, p. 192. 41 Canevaro Claim (Italy/Peru, 1912). [interaktyvus]. Permanent Court of Arbitration. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: Tarptautinis Teisingumo Teismas savo 1949 m. konsultacin ÷je išvadoje d ÷l žalos Jungtini ų Taut ų tarnybai atlyginimo irgi pasisak ÷, jog valstyb ÷s negali vykdyti savo pilie čių diplomatin ÷s gynybos prieš kit ą ar kitas j ų pilietyb ÷s valstybes. 43 V ÷lesn ÷ praktika palaipsniui įtvirtino pilietyb ÷s efektyvumo princip ą tarptautin ÷je plotm ÷je sprendžiant pilietyb ÷s daugeto kolizijas. 44 Efektyvios pilietyb ÷s principas buvo suformuluotas 1955 m. Tarptautinio Teisingumo Teismo Nottebohm bylos sprendime. Šis principas reiškia, kad valstyb ÷s teis ÷ vykdyti diplomatin ę gynyb ą d ÷l jos pilie čio teisi ų pažeidimo kitoje valstyb ÷je atsiranda tuo atveju, kai egzistuoja ne tik formalus, bet ir realus, aktyvus bei veiksmingas pilietyb ÷s ryšys. Atsižvelgiant į tokius faktinius kriterijus kaip nuolatin ÷ gyvenamoji ir darbo vieta, dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, vieta, kur asmuo realiai naudojasi savo politin ÷mis arba pilietin ÷mis teis ÷mis, šeimyniniai ryšiai, pagrindiniai interesai, asmens nekilnojamo turto buvimo vieta ir panašiai, iš kelių pilietybi ų nustatoma viena efektyvi pilietyb ÷, kuri yra lemiamas veiksnys valstyb ÷s pretenzijos priimtinumui. 45 1955 m. Italijos – Amerikos Taikinamoji Komisija Mergé byloje pateik ÷ vyraujan čios pilietyb ÷s princip ą, kuris reiškia, jog valstybi ų suverenios lygyb ÷s principo, draudžian čio diplomatin ę gynyb ą tarp asmens pilietyb ÷s valstybi ų, gali b ūti nepaisoma, kai vyraujanti pilietyb ÷ yra pretenzij ą pateikusios valstyb ÷s pilietyb ÷. Ta čiau jei vyraujan čios pilietyb ÷s ne įmanoma nustatyti, turi būti remiamasi visuotinai pripažintu valstybi ų suverenios lygyb ÷s principu ir diplomatin ÷ gynyba prieš kit ą pilietyb ÷s valstyb ę nevykdoma.46 Dvigubos pilietyb ÷s ir vyraujan čios pilietyb ÷s principo taikymo klausimus nagrin ÷jo ir Tarptautin ÷s Teis ÷s Institutas. Jo 1965 m. paskelbtoje rezoliucijoje d÷l valstyb ÷s pateiktos tarptautin ÷s pretenzijos d ÷l žalos asmeniui padarymo nustatyta, kad tarptautinis reikalavimas, pareikštas valstybei d ÷l žalos, padarytos asmeniui, kuris tuo pa čiu metu turi ir reikalaujan čios valstyb ÷s pilietybę, ir tos, iš kurios reikalaujama atlyginti žal ą, gali b ūti pastarosios atmestas ir nepriimtinas tarptautinei teismo institucijai, į kuri ą kreipiamasi. Tarptautinis reikalavimas, pareikštas valstybei d ÷l žalos, padarytos asmeniui, kuris tuo pa čiu metu turi ir reikalaujan čios valstyb ÷s pilietyb ę, ir tos, iš kurios reikalaujama atlyginti žal ą, ir tre čiosios valstyb ÷s pilietyb ę, gali b ūti atmestas valstyb ÷s, iš kurios reikalaujama žalos atlyginimo ir nepriimtinas tarptautinei teismo institucijai, į kuri ą kreipiamasi, jei ne įrodoma, kad pretenzij ą pateikusios valstyb ÷s pilietyb ÷ operation/foreigners_and_citizens/nationality/documents/legal_instruments/Conv%20conflict%20nationality%2 0The%20Hague%2004_1930.pdf>. 43 ICJ Reports 1949, p. 186. 44 Cit. op. 40. 45 Cit. op. 9. 46 RSA, tome XIV, p. 236. 15 yra vyraujanti, kad interesantas turi abipus į ir veiksming ą ryš į su žalos atlyginimo reikalaujan čia valstybe. 47 2006 m. Jungtini ų Taut ų Tarptautin ÷s Teis ÷s Komisijos paskelbto Diplomatin ÷s gynybos straipsni ų projekto 7 straipsnyje numatyta, jog pilietyb ÷s valstyb ÷ negali vykdyti diplomatin ÷s gynybos kokio nors asmens atžvilgiu prieš valstybę, kurios pilie čiu šis asmuo taip pat yra, išskyrus atvejus, kai pirmosios valstyb ÷s pilietyb ÷ buvo vyraujanti ir pažeidimo padarymo, ir pretenzijos pateikimo metu. Vyraujanti (dominuojanti) pilietyb ÷ reiškia vienos pilietyb ÷s santyk į kit ų asmens turim ų pilietybi ų atžvilgiu. Ji pasireiškia tuo, jog su viena iš pilietyb ÷s valstybi ų yra palaikomi tampresni, stipresni ryšiai. Tai nustatant reik ÷tų atsižvelgti į šiuos faktorius: nuolatin ę gyvenam ąją, darbo, finansini ų interes ų, šeimos buvimo viet ą, dalyvavim ą visuomen ÷s gyvenime, kalbos vartojim ą, socialinio draudimo viet ą, karin ÷s tarnybos atlikimo viet ą ir kitus. Nei vienas iš ši ų faktori ų n÷ra lemiamas ir j ų svarumas priklauso nuo konkre čių aplinkybi ų.48 Europos Taryba, aiškindama 1997 m. Europos konvencijos d ÷l pilietyb ÷s nuostatas, pasisak ÷, kad tam tikrais išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, vaiko pagrobimo atveju) ir laikantis tarptautin ÷s teis ÷s, valstyb ÷s gali vykdyti diplomatin ę gynyb ą ar konsulin ę pagalb ą prieš kit ą valstyb ę savo pilie čių, kurie tuo pa čiu metu yra ir tos kitos valstyb ÷s pilie čiai, atžvilgiu. 49 Pilietyb ÷s daugeto atveju problema taip pat kyla, kai užfiksuojamas asmens teisi ų pažeidimas tre čiojoje valstyb ÷je – neaišku, kuri iš asmens pilietyb ÷s valstybi ų gal ÷tų pateikti pretenzij ą d ÷l jo teisi ų gynimo. Sprendžiant ši ą problem ą paprastai taip pat b ūdavo remiamasi efektyvios pilietyb ÷s principu, asmuo tre čiojoje valstyb ÷je paprastai b ūdavo traktuojamas kaip turintis tiktai vien ą pilietyb ę – tos valstyb ÷s, su kuria sieja faktiškai glaudžiausias ryšys. 50 Ta čiau, pagal 2006 m. Jungtini ų Taut ų Tarptautin ÷s Teis ÷s Komisijos Diplomatin ÷s gynybos straipsni ų projekto 6 straipsn į, valstyb ÷, kurios pilietis turi dvi ar daugiau pilietybi ų, gali vykdyti diplomatin ę gynyb ą jo atžvilgiu prieš valstyb ę, kurios pilie čiu tas asmuo n ÷ra. Tai reiškia, kad asmens pilietyb ÷s valstybei leidžiama vykdyti diplomatin ę gynyb ą savo pilie čio atžvilgiu net ir tuo atveju, kai tas asmuo yra ir dar vienos ar keli ų valstybi ų pilietis. Neb ÷ra reikalaujama tikro ar efektyvaus ryšio buvimo tarp asmens, turin čio daugiau nei vien ą pilietyb ę, ir valstyb ÷s, vykdan čios jo diplomatin ę gynyb ą valstyb ÷je, kurios pilie čiu jis n ÷ra. Taip pat numatyta, kad asmens, turin čio dvi ar daugiau pilietybi ų, diplomatin ę gynyb ą tre čiojoje valstyb ÷je gali kartu 47 The National Character of an International Claim Presented by a State for Injury Suffered by an Individual, 1965. [interaktyvus]. Institute of International Law. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: 2.2.3. Ekstradicija 53 Neaišku, kaip tur ÷tų elgtis asmens pilietyb ÷s valstyb ÷, jei jo kitos pilietyb ÷s valstyb ÷ reikalaut ų j į išduoti. Kadangi pagal tarptautin ę teis ę valstyb ÷ms n ÷ra absoliu čios ekstradicijos pareigos, valstyb ÷s paprastai atsisako išduoti savo pilie čius, jei tarptautin ÷ sutartis nenustato kitaip. Taip pat pažym ÷tina, jog, nepriklausomai nuo to, kiek pilietybi ų turi asmuo, kur į prašoma išduoti, ekstradicija negalima, jei pažeistų visuotinai pripažintus žmogaus teisi ų apsaugos standartus. 54 1957 m. Europos Taryba pri ÷m÷ Europos konvencij ą d ÷l ekstradicijos, kurios 6 straipsnyje numatyta, jog valstyb ÷, Konvencijos dalyv ÷, turi teis ę atsisakyti išduoti savo pilie čius. 55 1990 m. Jungtini ų Taut ų Generalin ÷ Asambl ÷ja patvirtino rekomendacinio pob ūdžio tipin ÷s ekstradicijos sutarties model į. Jame taip pat numatyta, kad valstyb ÷ gali atsisakyti vykdyti ekstradicij ą, jei asmuo, kur į prašoma išduoti, yra jos pilietis. 56 Praktikoje egzistuoja ir abipusiškumo principas, kuriuo remiantis valstyb ÷ gali neišduoti savo pilie čio kitai valstybei, kuris yra ir tos kitos valstyb ÷s pilietis, jei turi rimt ą pagrind ą manyti, kad jos prašymu ta kita valstyb ÷ neišduot ų savo pilie čio, turin čio ir šios valstyb ÷s pilietyb ę. 51 Cit. op. 30. 52 Cit. op. 40. 53 Ekstradicija – tai oficialus asmens perdavimo aktas, kuriuo viena valstyb ÷ išduoda asmen į, kaltinam ą arba nuteist ą už nusikaltim ą, padaryt ą už jos teritorijos rib ų, kitai valstybei, kuri reikalauja j į išduoti ir kuri turi kompetencij ą j į teisti. 54 ABRAMAVI ČIUS, Armanas, et al . Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis. Vilnius, 2004, p. 66. 55 Žin., 1995, Nr. 34-819. 56 General Assembly. Model Treaty on Extradition, 1990. [interaktyvus]. United Nations. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: Pasteb ÷tina, jog šiuolaikin ÷je tarptautin ÷je teis ÷je aišk ÷ja tendencija bausti asmenis už tam tikrus nusikaltimus nepriklausomai nuo atskiros valstyb ÷s jurisdikcijos, t.y. remiantis universalia jurisdikcija. Tokia universali jurisdikcija turi b ūti nustatyta valstyb ÷s, kuri trauks asmen į baudžiamojon atsakomyb ÷n, vidaus teis ÷je, numatant, kad už tokius nusikaltimus baudžiamojon atsakomyb ÷n gali b ūti traukiama nepriklausomai nuo asmens pilietyb ÷s, nusikaltimo padarymo vietos ar jo gyvenamosios vietos. 57 Pilietyb ÷s ekspert ų komitetas yra pristat ęs pranešim ą d ÷l daugiau nei vien ą pilietyb ę turin čių asmen ų atsakomyb ÷s už teroristin ę veikl ą. Pranešime teigiama, jog tuo atveju, kai daugiau nei vien ą pilietyb ę turintis asmuo yra kaltinamas terorizmu, jo pilietyb ÷s valstyb ÷s gali svarstyti d÷l tokio asmens pilietyb ÷s at ÷mimo. Ta čiau jei visos asmens pilietyb ÷s valstyb ÷s atimtų iš tokio asmens pilietyb ę, jis taptų asmeniu be pilietyb ÷s ir išnykt ų deportacijos pagrindas. Ir 1997 m. Europos konvencija d ÷l pilietyb ÷s, ir 1961 m. Konvencija d ÷l bepilietyb ÷s atvej ų mažinimo yra prieš tok į pilietyb ÷s at ÷mim ą, kuris s ąlygot ų asmens bepilietyb ę. Valstyb ÷s tur ÷tų atsakyti už tai, kad jų gyventojai tapo teroristais. Tod ÷l, valstyb ÷, kurioje kaltinamas terorizmu asmuo įprastai gyvendavo prieš nuteisim ą, netur ÷tų siekti tokio asmens pilietyb ÷s at ÷mimo ir jo išsiuntimo į kitos pilietyb ÷s valstyb ę, su kuria tas asmuo neturi joki ų efektyvi ų ryši ų ir kuri negali b ūti laikoma atsakinga už tai, kad jis tapo teroristu. Jei terorizmu kaltinamas asmuo nuteisiamas savo pilietyb ÷s valstyb ÷je, kurioje negyvena, ar tre čiojoje valstyb ÷je, jo kitos pilietyb ÷s ir nuolatin ÷s gyvenamosios vietos valstyb ÷ turi įsileisti j į po bausm ÷s atlikimo. Tokiu atveju gali b ūti pateisintas pilietyb ÷s valstyb ÷s, kurioje asmuo negyvena, siekis atimti iš jo savo pilietyb ę ir po bausm ÷s atlikimo deportuoti j į į jo kitos pilietyb ÷s valstyb ę, kurioje yra jo nuolatin ÷ gyvenamoji vieta. Kad atimt ų savo pilietyb ę, tokia valstyb ÷ be pagrind ų, sietin ų su asmens teroristine veikla, taip pat turi įrodin ÷ti efektyvaus ryšio tr ūkum ą. Jei asmuo už terorizmą buvo nuteistas tre čiojoje valstyb ÷je, ji turi tur ÷ti galimyb ę tok į asmen į deportuoti į jo pilietyb ÷s, kurioje yra jo nuolatin ÷ gyvenamoji vieta, valstyb ę po bausm ÷s atlikimo. D ÷l šios priežasties b ūtina, kad asmens kaltinamo terorizmu gyvenamosios vietos valstyb ÷, kurios pilietyb ę jis turi, neatimt ų iš jo savo pilietyb ÷s. 58 Tarp Europos S ąjungos valstybi ų nari ų ekstradicijos proced ūra net ir pilietyb ÷s daugeto atveju n÷ra sud ÷tinga, nes vienas kertini ų Europos S ąjungos valstybi ų nari ų 57 Cit. op. 14. 58 Report on „Nationality issues and denial of residence in the context of the fight against terrorism“ by Mr Andrew WALMSLEY, United Kingdom (2006). [interaktyvus]. Council of Europe. [ži ūr÷ta 2008 m. kovo į d.]. Prieiga per internet ą: 59 ABRAMAVI ČIUS, Armanas, et al . Europos S ąjungos teis ÷s akt ų įgyvendinimas Lietuvos baudžiamojoje teis ÷je . Vilnius, 2005, p. 44. 60 OL 2004 m. specialusis leidimas 19 skyrius, 6 tomas, p. 34 61 Žin., 2004, Nr. 67-2351. 62 Europos arešto orderis – tai Europos S ąjungos valstyb ÷s nar ÷s teismin ÷s institucijos sprendimas, kuriuo kita valstyb ÷ nar ÷ įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodyt ą asmen į, siekiant prad ÷ti šio asmens baudžiam ąjį persekiojim ą ar vykdyti jam paskirt ą su laisv ÷s at ÷mimu susijusi ą bausm ę. 63 Cit. op. 54. 19 2.2.4. Rinkim ų teis ÷ Nacionaliniuose įstatymuose galima rasti įvairiausi ų nuostat ų d ÷l pilie čių, turin čių dar ir kitos ar kit ų valstybi ų pilietyb ę, rinkim ų teis ÷s įgyvendinimo. Kai kurios valstyb÷s draudžia balsuoti ne vien tik j ų pilietyb ę turintiems ir užsienyje gyvenantiems savo pilie čiams, ir leidžia balsuoti tik tiems daugiau nei vien ą pilietyb ę turintiems pilie čiams, kurie nuolat gyvena jų teritorijoje. Kitos valstyb ÷s ne vien tik j ų pilietyb ę turintiems ir užsienyje gyvenantiems savo pilie čiams leidžia balsuoti tik tuo atveju, jei jie užsienio valstyb ÷je gyvena laikinai ir savo nuolatin ę gyvenam ąją viet ą yra deklarav ę pirmojoje valstyb ÷je. D. Martin si ūlo valstyb ÷ms įtvirtinti taisykl ę, pagal kuri ą daugiau nei vien ą pilietyb ę turintys asmenys rinkim ų teis ę gal ÷tų įgyvendinti tik savo nuolatin ÷s gyvenamosios vietos valstyb ÷je. Tai skatint ų labai rimtai ir apgalvotai pažvelgti į rinkimus, galb ūt net didesn į politin į aktyvum ą, solidarumo jausm ą, nes rinkim ų pasekm ÷s tiesiogiai įtakot ų toki ų asmen ų gyvenim ą konkre čioje valstyb ÷je. Taip pat pad ÷tų išvengti gr ÷sm ÷s, kad asmenys pasinaudos pilietyb ÷s daugeto privalumais, nor ÷dami paveikti tam tikrus politinius procesus valstyb ÷je. 64 2.2.5. Lojalumas valstybei ir nacionalinis saugumas Žvelgiant iš valstyb ÷s pozicij ų labai opus kelias pilietybes turin čių asmen ų lojalumo valstybei klausimas. Iš pilie čio dažniausiai reikalaujama saugoti valstyb ÷s interesus, pad ÷ti stiprinti jos gali ą ir autoritet ą, b ūti jai ištikimam. Beatodairiška ir lygiavert ÷ pilie čio ištikimyb ÷ kelioms valstyb ÷ms kelia abejoni ų.65 Tod ÷l valstyb ÷s savo nacionaliniuose įstatymuose neretai numato, kad tam tikra veikla valstyb ÷je gali b ūti prieinama tik jos vienos pilietyb ę turintiems asmenims. Tai siejasi su b ūtinu lojalumu savo šaliai ir ribojama tam tikro pob ūdžio pareigyb ÷mis, vieš ųjų funkcij ų vykdymu, kur asmuo gali naudotis tam tikromis valstyb ÷s galiomis (valstyb ÷s tarnyba), nes demokratin ÷se valstyb ÷se valdžios pareig ūnai yra tautos atstovai, o tauta turi teis ę į visiško, nedalomo lojalumo garantij ą. Drausdamos valstyb ÷s tarnautojams tur ÷ti daugiau nei vien ą pilietyb ę, valstyb ÷s stengiasi vengti galimo interes ų konflikto. Kita vertus, ši taisykl ÷ atlieka tik profilaktin ę funkcij ą, nes, nors ir galimi, 64 HANSEN, Randall; and WEIL, Patrick. Dual Nationality, Social Rights and Federal Citizenship in the U.S. and Europe. New York, 2002, p. 52-54. 65 SAKALAS, Aloyzas: Konstitucija dar n ÷ra lietuvi ų atrama. Lietuvos rytas , 2007, spalio 22. 20 real ūs valstyb ÷s tarnautoj ų interes ų konflikt ų atvejai d ÷l pilietyb ÷s daugeto yra reti. Be to, negalima kategoriškai teigti, jog suteikus teis ę daugiau nei vien ą pilietyb ę turintiems asmenims tapti valdžios pareig ūnais, jie visi b ūtų šnipais ar išdavikais. Daugialypio lojalumo egzistavimo galimyb ę iliustruoja Europos S ąjunga: ir pilietyb ÷s valstybei, ir Europos Sąjungos institucijoms, ir kitos valstyb ÷s nar ÷s pilie čiams. 66 2.2.6. Mokestin ÷s prievol ÷s Kai asmuo turi daugiau nei vien ą pilietyb ę, kyla klausimas, kuriai iš savo pilietyb ÷s valstybi ų jis tur ÷tų mok ÷ti mokes čius: abiems valstyb ÷ms ar tik kuriai nors vienai, o jei vienai, tai kuriai. A. Vaišvilos poži ūriu, dvigub ą pilietyb ę turintis asmuo mokestines prievoles tur ÷tų vykdyti abiems savo pilietyb ÷s valstyb ÷ms. Jo teigimu, pagrindin ÷ pilie čio pareiga – laikytis savo valstyb ÷s priimt ų įstatym ų. O pastarieji nustato dirban čiam ir pajamas gaunan čiam kiekvienam pilie čiui pareig ą mok ÷ti savo valstyb ę išlaikan čius ir jos funkcij ų vykdym ą garantuojan čius mokes čius, nes valstyb ÷ yra išimtinai pilie čių k ūrinys ir egzistuoja tik tiek, kiek pilie čiai j ą išlaiko mokes čių mok ÷jimu. Tampant dviej ų valstybi ų pilie čiu, sąmoningai prisiimama pareiga vienu metu laikytis dviej ų valstybi ų įstatym ų ir mok ÷ti dviej ų valstybi ų išlaikymo mokes čius. Kiekvienas asmuo, laikantis save konkre čios valstyb ÷s pilie čiu, privalo lygiais pagrindais su kitais pilie čiais mok ÷ti tos valstyb ÷s išlaikymo mokes čius, nepriklausomai kur jis begyvent ų.67 Ta čiau pastaruoju metu tarp valstybių gausu tarptautini ų dvišali ų sutar čių, numatan čių dvigubo apmokestinimo vengim ą, vyrauja tendencija, jog mokes čiai mokami toje valstyb ÷je, kurioje dirbama. 2.2.7. Atstovavimas valstybei 2004 m. Olimpin ÷ Chartija ( įsigaliojusi 2007 m.) numato fundamental ų princip ą, kad asmuo, turintis daugiau nei vien ą pilietyb ę, turi išsirinkti, kuri ą iš savo pilietyb ÷s valstybi ų atstovaus Olimpin ÷se žaidyn ÷se. Be to, jei kart ą jau pasirinko kažkuri ą vien ą iš savo pilietyb ÷s valstybi ų atstovauti tam tikruose pasauliniuose ar regioniniuose sporto renginiuose, tai kit ą savo pilietyb ÷s valstyb ę gal ÷s atstovauti ne anks čiau kaip pra ÷jus trejiems metams 66 Cit. op. 64, p. 7, 55. 67 VAIŠVILA, Alfonsas. Dviguba pilietyb ÷ – ne tik dvigubos teis ÷s, bet ir dvigubos pareigos, Lietuvos aidas , 2007, Nr. 216 (10307). p. 3. 21 nuo tam tikro sporto renginio, kuriame atstovavo kit ą savo pilietyb ÷s valstyb ę. Ta čiau valstybi ų sutarimu gali b ūti daromos išimtys. 68 Svarbus veiksnys, kalbant apie pilie čio teisi ų ir pareig ų įgyvendinim ą, yra valstybin ÷s kalbos mok ÷jimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2006 m. geguž ÷s 10 d. nutarime „D ÷l Lietuvos Respublikos Vyriausiosios Rinkim ų Komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” konstatavo, kad valstybin ÷ kalba yra valstybingumo elementas, visus pilie čius vienijantis į valstybin ę bendruomen ę, visaver čio pilie čių dalyvavimo valdant valstyb ę s ąlyga. 69 Abejotina, kad pilietyb ÷s daugeto atveju asmuo mok ÷s tiek valstybini ų kalb ų, kiek tur ÷s pilietybi ų. Nemokant savo pilietyb ÷s valstyb ÷s valstybin ÷s kalbos, abejotina b ūtų ir integracija į visuomen ę, valstyb ÷s konstitucin ÷s santvarkos, tautos ir valstyb ÷s istorijos, kult ūros, papro čių ir tradicij ų suvokimas, pasirengimas prisiimti atsakomyb ę už valstyb ÷s dabart į ir ateit į. Vis d ÷lto, tenka pripažinti, kad šiuolaikin ę visuomen ę apib ūdina internacionalizacija ir did ÷janti tarptautin ÷ migracija, tod ÷l, nepaisant to, jog pilietyb ÷s svarba valstyb ÷se gali skirtis priklausomai nuo praeities ir dabarties situacij ų, teisi ų ir pareig ų, siejam ų su pilietyb ÷s tur ÷jimu, nacionalin ÷s kult ūros, valstyb ÷s geopolitin ÷s situacijos bei kit ų veiksni ų, teisi ų ir pareig ų įgyvendinimo problemos pilietyb ÷s daugeto atveju nebelaikomos per daug apsunkinan čiomis valstybes. Dauguma šiuolaikini ų autori ų pastebi, jog pirmenyb ÷ vis dažniau teikiama atskir ų individ ų, o ne valstyb ÷s interesams. Pilietyb ÷s daugetas tampa svarbiu žingsniu į migrant ų integracij ą visuomen ÷je: vis ų pirma, politinio dalyvavimo teis ÷s atveria naujas galimybes daugeliui migrant ų jausti, kad jie yra dalis visuomen ÷s, antra, pilietyb ÷s tur ÷jimas mažina etnin ę diskriminacij ą (ypa č darbo rinkoje) ir tre čia, pilietyb ÷s daugetas padeda spr ęsti migrant ų problemas d ÷l tapatyb ÷s, saugumo ir emocini ų ryši ų palaikymo, suteikia migrantams galimyb ę neprarasti identiškumo ir nepamiršti savo šakn ų (nat ūralizacija naudinga ir tam tikrais atvejais skatina integracij ą, ta čiau emocionaliai tai labai sud ÷tingas žingsnis, nes migrantai turi atsisakyti savo ankstesn ÷s pilietyb ÷s). 70 Asmen ų teisi ų ir pareig ų valstyb ÷s ir visuomen ÷s atžvilgiu nustatymui vis 68 Charte Olympique. [interaktyvus]. Comité International Olympique. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: 3. Europos S ąjungos pilietyb ÷ Aptarus pilietyb ÷s ir pilietyb ÷s daugeto sampratas bei teisi ų ir pareig ų įgyvendinimo problemas pilietyb ÷s daugeto atvejais, tikslinga aptarti ir visiškai nauj ą pilietyb ÷s r ūšį – Europos S ąjungos (toliau – ES) pilietyb ę, kuri buvo įsteigta 1992 m. vasario 7 d. pasirašyta Europos S ąjungos sutartimi ( įsigaliojo 1993 m. lapkri čio 1 d).73 Pažym ÷tina, jog ES pilietyb ÷ neatitinka tradicin ÷s pilietyb ÷s sampratos, taigi ir tai, jog greta vienos ar kelių nacionalini ų pilietybi ų ES valstybi ų nari ų pilie čiai įgyja ir bendr ą – ES pilietyb ę, n÷ra laikytina klasikiniu pilietyb ÷s daugeto atveju, nekyla min ÷tų teisi ų ir pareig ų įgyvendinimo sunkum ų. Kaip teigia ES Region ų komitetas savo 2000 m. vasario 17 d. nuomon ÷je d ÷l ES pilietyb ÷s, ES pilietyb ÷s įvedimu buvo siekiama dviej ų pagrindini ų tiksl ų: viena vertus, buvo siekiama apsaugoti valstybi ų nari ų pilie čių teises ir užtikrinti j ų interesus, o kita vertus – suteikti ES daugiau valstybingumo bruož ų, leidžiant jos valstybi ų narių gyventojams dalyvauti ES politiniame gyvenime, nepriklausomai nuo to, kurioje valstyb ÷je nar ÷je jie gyvena. Kitaip tariant, buvo stengtasi sukurti naujus savitarpio santykius tarp atskir ų individ ų ir ES. 74 ES pilietyb ÷s atsiradimas reiškia, kad ekonominis bendradarbiavimas įgavo politin į pob ūdį.75 Taigi, ES pilietyb ÷ – tai sui generis sistema, kurios esm ÷ ir svarbiausia funkcija yra tam tikr ų teisi ų ES pilie čiams suteikimas. ES, priešingai nei valstyb ÷s, n÷ra įgaliota nuspr ęsti, kas yra jos pilie čiai. Valstyb ÷s nar ÷s pilietyb ÷s tur ÷jimo faktas yra vienintelis b ūdas ir s ąlyga įgyti ES pilietyb ę. Tik valstyb ÷s nar ÷s turi teis ę įvardyti, kas yra pilie čiai nacionalin ÷s ir kartu ES pilietyb ÷s atžvilgiu. Be to, skiriasi ES ir nacionalin ÷s pilietyb ÷s teikiamos teis÷s ir laisv ÷s. ES pilietyb ÷s teis ÷s ir laisv ÷s suteikiamos viršnacionaliniu lygmeniu ir tik papildo nacionalin ÷s pilietyb ÷s suteiktas teises. Vis ų pirma, asmenys įgyja tam tikras teises, laisves ir pareigas kaip tam tikros valstyb ÷s nar ÷s pilie čiai, o tik tuomet – ir kaip ES pilie čiai. Kita vertus, ES 71 Ibid. 70. 72 Cit. op. 64. 73 Žin., 2004, Nr. 2-2. 74 OJ 2000 C 156, p. 12. 75 TALJ ŪNAIT ö, Meilut ÷. Pilietyb ÷ ir socialin ÷ Europos integracija . Vilnius, 2005, p. 50-51. 23 valstyb ÷s nar ÷s, reguliuodamos savo pilietyb ÷s klausimus, privalo laikytis ne tik tam tikr ų tarptautin ÷s teis ÷s nuostat ų, bet ir atsižvelgti į Europos Bendrijos teis ę.76 Pavyzdžiui, 2003 m. Komisija pateik ÷ rekomendacijas valstyb ÷ms nar ÷ms d ÷l nat ūralizacijos s ąlyg ų nustatymo, o Taryba patvirtino, kad valstyb ÷s nar ÷s ilgalaikiams gyventojams turi suteikti galimyb ę gauti jos pilietyb ę ir taip automatiškai kartu įgyti ES pilietyb ę.77 Europos Teisingumo Teismas 1992 m. sprendime Micheletti byloje nustat ÷, kad valstyb ÷s nar ÷s teis ÷s nuostatomis negal ÷tų būti nustatyta apribojim ų teis ÷ms, kylan čioms iš kitos valstyb ÷s nar ÷s pilietyb ÷s, įvedant papildomas šios pilietyb ÷s pripažinimo s ąlygas tam, kad b ūtų galima pasinaudoti Europos Bendrijos Steigimo Sutarties numatytomis pagrindin ÷mis laisv ÷mis. Micheletti byloje taip pat pasakyta, kad jei asmuo yra vienos ES valstyb ÷s nar ÷s ir tre čiosios valstyb ÷s pilietis, kitos valstyb ÷s nar ÷s negali tokio asmens pripažinimo ES pilie čiu sieti su papildomomis sąlygomis. 78 Be to, vienas pagrindini ų šiuolaikini ų liberali ų demokratini ų valstybi ų tiksl ų yra užtikrinti pilie čiams pilietines, politines, socialines, ekonomines bei kult ūrines teises ir laisves. Panašiai įpareigota ir ES – saugoti ir pl ÷toti laisv ÷s, saugumo ir teisingumo erdv ę. ES pilie čiams užtikrinama teis ÷ į laisv ą asmen ų, preki ų, paslaug ų ir kapitalo jud ÷jim ą. Taip pat – teis ÷ dalyvauti rinkimuose. ES pilietis turi teis ę balsuoti ir b ūti kandidatu vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose bet kurioje ES valstyb ÷je nar ÷je tokiomis pat s ąlygomis kaip ir tos valstyb ÷s pilie čiai. ES valstyb ÷s nar ÷s pilie čiui suteikiant teis ę dalyvauti kitos valstyb ÷s nar ÷s politiniame gyvenime siekiama ES pilie čių integracijos toje valstyb ÷je nar ÷je, kurioje jie gyvena. Dar ES pilie čiai turi teis ę teikti peticijas Europos Parlamentui, teis ę kreiptis į Europos ombudsmen ą bei teis ę į diplomatin ę apsaug ą79 – jei ES pilietis yra tre čiojoje šalyje, kurioje jo valstybei n ÷ra atstovaujama, jis turi teis ę į bet kurios kitos ES valstyb ÷s nar ÷s diplomatini ų arba konsulini ų įstaig ų teikiam ą apsaug ą tomis pa čiomis s ąlygomis kaip ir tos valstyb ÷s pilie čiai. Svarbus veiksnys yra tas, kad valstyb ÷ nar ÷, kurios pilietis patiria pažeidim ą, netur ÷tų savo diplomatini ų ar konsulini ų atstov ų kitoje valstyb ÷je nar ÷je.80 2007 m. gruodžio 13 d. ES vadovai pasiraš ÷ Lisabonos sutart į, iš dalies kei čian čią Europos Sąjungos sutart į ir Europos Bendrijos steigimo sutart į.81 Joje numatyta, kad ES pilie čiams 76 ŽALTAUSKAIT ö – ŽALIMIEN ö, Skirgail ÷. Laisvas asmen ų jud ÷jimas pagal Europos Bendrijos teis ę: įsistegimo teis ÷. Vilnius, 2002. p. 26. 77 Cit. op. 19. 78 Rink. I-04239. 79 Pagal normin į turin į ES pilie čių diplomatin ÷ apsauga tur ÷tų b ūti laikoma konsuline pagalba arba konsuline gynyba su tam tikromis išlygomis. 80 HIX, Simon. Europos S ąjungos politin ÷ sistema . Vilnius, 2006, p.399-402. 81 Kad Sutartis įsigaliot ų, kiekviena valstyb ÷ nar ÷ tur ÷s j ą ratifikuoti. Valstyb ÷s nar ÷s užsibr ÷ž÷ pasiekti, kad Lisabonos sutartis įsigaliot ų ir tapt ų teisiškai įpareigojan čia iki 2009 m. sausio 1 d. 24 išsaugoma ir sutvirtinama politin ÷, ekonomin ÷ bei socialin ÷ laisv ÷, įtvirtinama nauj ų teisi ų bei užtikrinama geresn ÷ apsauga. Nustatyta daugiau teisi ų ES veikti laisv ÷s, saugumo ir teisingumo srityje. Naujomis civilin ę saug ą, humanitarin ę pagalb ą ir visuomen ÷s sveikat ą reglamentuojan čiomis nuostatomis sustiprinami ES geb ÷jimai kovoti su gr ÷sme ES pilie čių saugumui. Įtvirtinta daugiau galimybi ų ES pilie čiams išsakyti savo nuomon ę: vienas milijonas keli ų valstybi ų nari ų pilie čių gal ÷s pareikalauti, kad Europos Komisija pateikt ų nauj ų teis ÷s akt ų si ūlym ų. Šios sutarties dalimi tapo anks čiau tik simbolin ę vert ę tur ÷jusi, 2000 m. pristatyta ES Pagrindini ų teisi ų chartija, kurioje išd ÷stytos visos pagrindin ÷s asmens, pilietin ÷s, politin ÷s, ekonomin ÷s ir socialin ÷s teis ÷s. 82 Taigi, ES, jungdama valstybes nares į bendr ą erdv ę ir suteikdama valstybi ų nari ų pilie čiams bendr ą ES pilietyb ę, s ąlygojan čią jiems papildomas teises, laisves bei saugum ą, eliminuoja daug praktini ų sunkum ų, kylan čių valstyb ÷ms d ÷l asmen ų, turin čių daugiau nei vien ą pilietyb ę, teisi ų ir pareig ų įgyvendinimo. Tod ÷l, manytina, kad ES pilietyb ÷ gali b ūti laikoma bent jau iš dalies kompensuojančia pilietyb ÷s daugeto ribojim ą ar draudim ą. Žinoma, ES pilietyb ÷ nesuteikia vis ų ir lygi ų ekonomini ų, politini ų, pilietini ų bei socialini ų teisi ų visiems asmenims, nepriklausomai nuo to, kurioje ES valstyb ÷je nar ÷je jie gyvena. Pavyzdžiui, ES pilie čiai, gyvenantys kitoje valstyb ÷je nar ÷je, negali balsuoti tos valstyb ÷s nacionaliniuose rinkimuose kaip jos pilie čiai. Taip pat ES pilie čiams n ÷ra nustatyta tradicini ų pilietini ų pareig ų, toki ų kaip nustatyt ų mokes čių mok ÷jimas ar b ūtinosios karin ÷s tarnybos atlikimas. 83 Ta čiau realyb ÷je asmen ų, siekian čių tur ÷ti daugiau nei vien ą pilietyb ę, tikslas neretai yra įgyti įvairi ų praktini ų pranašum ų, susijusi ų su ekonomin ÷mis ir socialin ÷mis teis ÷mis ir laisv ÷mis, kurios b ūtent ir yra užtikrinamos ES pilietyb ÷s (teis ÷ apsigyventi ir dirbti ar mokytis bet kurioje ES valstyb ÷je nar ÷je, teis ÷ į socialines garantijas, teis ÷ įsigyti nekilnojam ąjį turt ą ES valstyb ÷se nar ÷se ir pan.). Be to, ES pilietyb ÷s garantuojamomis teis ÷mis ir laisv ÷mis galima naudotis ir visose kitose valstyb ÷se nar ÷se, kas ne visada įmanoma nacionalin ÷s pilietyb ÷s teikiam ų teisi ų ir laisvi ų atžvilgiu. Tur ÷ti daugiau nei vien ą pilietyb ę ES valstybi ų nari ų pilie čiams nebetur ÷tų b ūti labai svarbu, nes užtikrinti j ų interesus, patenkinti daugum ą j ų poreiki ų pakanka tur ÷ti ES pilietyb ę. 82 OL 2007 C 306, p. 1. 83 Cit. op. 80. 25 4. Pilietyb ÷s daugeto klausim ų teisinis reguliavimas 4.1. Tarptautin ÷je teis ÷je Tarptautin ÷je teis ÷je pripaž įstama, kad pilietyb ÷s klausimus kiekviena suvereni valstyb ÷ sprendžia pati. Tai yra patvirtin ęs ir Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas savo 1923 m. konsultacin ÷je išvadoje d ÷l dekret ų d ÷l pilietyb ÷s, priimt ų Tunise ir Maroke,84 ir Tarptautinis Teisingumo Teismas 1955 m. sprendime Nottebohm byloje. 85 1930 m. Hagos Konvencijoje d ÷l kai kuri ų klausim ų, susijusi ų su pilietyb ÷s įstatym ų kolizija, taip pat įtvirtinta, kad kiekviena valstyb ÷ pati pagal savo vidaus teis ę nustato, kas yra jos pilie čiai. 86 Ta čiau valstybi ų teis ÷ reguliuoti pilietyb ÷s klausimus n ÷ra visiškai absoliuti. Tarptautin ÷ teis ÷ nustato bendrus principus, kuriais turi remtis nacionaliniai pilietyb ÷s įstatymai ir tarptautin ÷s sutartys, reguliuojan čios pilietyb ÷s klausimus. 87 Kiekviena valstyb ÷ pati savo teis ÷s aktais apibr ÷žia pilietyb ÷s įgijimo, netekimo, atk ūrimo s ąlygas ir tvark ą, savo nuoži ūra leidžia, draudžia arba riboja pilietyb ÷s daugeto atvejus, ta čiau tarptautin ÷ teis ÷ numato, kad kiekviena valstyb ÷ gali reguliuoti tik savo ir nesikišti į kitos valstyb ÷s pilietyb ÷s teisin į reguliavim ą. Tarptautin ÷s teis ÷s apribojimai valstyb ÷ms pilietyb ÷s klausim ų reguliavimo srityje egzistuoja tiek, kiek tai susij ę su pilietyb ÷s suteikimo pasekm ÷mis tarptautin ÷je plotm ÷je.88 Bendr ų princip ų įtvirtinimas tarptautiniu lygiu reikalingas visuotinai pripažintoms žmogaus teis ÷ms apsaugoti, kad b ūtų užkirstas kelias masiniam gyventoj ų pilietyb ÷s netekimui prieš j ų vali ą ir, atvirkš čiai, nenorimos pilietyb ÷s įbrukimui. 89 Nuo 1948 m. Jungtini ų Taut ų Generalin ÷s Asambl ÷jos priimtos Visuotin ÷s žmogaus teisi ų deklaracijos v ÷lesniuose universaliuose ir regioniniuose tarptautiniuose žmogaus teisi ų apsaugos aktuose vis daugiau ir daugiau d ÷mesio buvo skiriama pilietyb ÷s problemoms. 1948 m. Visuotin ÷ žmogaus teisi ų deklaracija – pirmasis universalus tarptautin ÷s teis ÷s aktas, įtvirtin ęs žmogaus teisi ų ir pagrindini ų laisvi ų katalog ą. Deklaracijoje apibr ÷žtos pagrindin ÷s, arba elementarios, kiekvieno asmens teis ÷s. 15 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus turi teis ę į pilietyb ę.90 Ši teis ÷ apima tris elementus, kuri ų kiekvienas 84 PCIJ Reports, Series B, No. 4, p. 24. 85 ICJ Reports, 1955, p. 23. 86 Cit. op. 42. 87 ŽALIMAS, Dainius. Lietuvos Respublikos t ęstinumas ir pilietyb ÷. Politologija , nr. 1997/2 (10), p. 112. 88 Cit. op. 7, p. 503. 89 Cit. op. 87. 90 Žin., 2006, Nr. 68-2497. 26 sudaro savarankišk ą teis ę: teis ÷ į pilietyb ę, draudimas savavališkai atimti pilietyb ę ir teis ÷ pakeisti pilietyb ę. Draudimas savavališkai atimti pilietyb ę reiškia, kad pilietyb ÷s at÷mimas visada turi b ūti teisiškai pagr įstas, o asmuo turi tur ÷ti teis ę j į sk ųsti. Ta čiau pažym ÷tina, jog tarptautin ÷ teis ÷ nenumato valstyb ÷ms visuotin ÷s pareigos visada garantuoti pilietyb ę. Reguliuojant pilietyb ÷s suteikim ą ir netekim ą valstyb ÷ms palikta teis ÷ atsižvelgti į specifines aplinkybes. Taip pat pažym ÷tina, kad teis ÷ į pilietyb ę neapima teis ÷s į pilietyb ÷s dauget ą.91 1950 m. Žmogaus teisi ų ir pagrindini ų laisvi ų apsaugos konvencijos 1963 m. protokolas Nr. 4, užtikrinantis tam tikras teises ir laisves, ne tik tas, kurios jau įtvirtintos konvencijoje ir jos protokole Nr. 1, iš dalies pakeistas protokolu Nr. 11 numato draudim ą išsi ųsti pilie čius (3 straipsnis). Įtvirtinta, jog niekas negali b ūti, ÷musis individuali ų ar kolektyvini ų priemoni ų, išsi ųstas iš tos valstyb ÷s, kurios pilietis jis yra, teritorijos. Taip pat, kad niekam negali b ūti atimta teis ÷ atvykti į tos valstyb ÷s, kurios pilietis jis yra, teritorij ą.92 Šios nuostatos gali b ūti laikomos kodifikuojan čiomis tarptautin ę paprotin ę teis ę, pagal kuri ą valstyb ÷ turi pareig ą ir įsileisti, ir neišsi ųsti savo pilie čių. Kiekviena iš šit ų pareig ų gali b ūti traktuojama kaip kitos padarinys. Valstyb ÷ms tur ÷tų b ūti uždrausta atimti pilietyb ę iš savo pilie čių su tikslu j į išsi ųsti. Nors joks aiškus apribojimas d ÷l pilietyb ÷s at ÷mimo nebuvo įtrauktas į protokol ą Nr. 4, tai nereiškia, kad valstyb ÷s dalyv ÷s yra visiškai nevaržomos nuspr ęsti d÷l jų pilietyb ÷s suteikimo ir at ÷mimo. Toks apribojimas, ko gero, buvo nereikalingas d÷l to, kad denacionalizacija tikslu išvengti tarptautinio įsipareigojimo, tokio kaip savo pilie čių išsiuntimas, savaime sukelt ų valstyb ÷s atsakomyb ę.93 1957 m. Jungtini ų Taut ų Generalin ÷ Asambl ÷ja pri ÷m÷ Konvencij ą d ÷l ištek ÷jusi ų moter ų pilietyb ÷s ( įsigaliojo 1958 m.). Šios Konvencijos 1 straipsnis įtvirtina, kad nei santuokos su užsienio valstyb ÷s pilie čiu sudarymas, nei jos nutraukimas, nei vyro pilietyb ÷s pakeitimas santuokos metu neturi automatiškai atsiliepti žmonos pilietybei. 94 Pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu ši Konvencija svarbi tuo, jog buvo siekiama pripažinti ištek ÷jusi ų moter ų teis ę į skirting ą nuo vyro pilietyb ę, t.y. jei kitos valstyb ÷s pilietyb ÷ įgyjama automatiškai santuokos b ūdu, tai netur ÷tų trukdyti moteriai išlaikyti savo ankstesn ę pilietyb ę.95 91 Cit. op. 26. 92 Žin., 2000, Nr. 96-3016. 93 Challenges to national and international law on nationality at the beginning of the new millennium (2nd European Conference on Nationality, Strasbourg, 8 and 9 October 2001). [interaktyvus]. Council of Europe. [ži ūr÷ta 2008 m. kovo 17 d.]. Prieiga per internet ą: Pamin ÷tina ir 1961 m. Konvencija d ÷l bepilietyb ÷s mažinimo ( įsigaliojo 1975 m.). Ji numato priemones, kuri ų turi imtis valstyb ÷s bepilietyb ÷s atvejams mažinti atsižvelgiant į visuotinai pripažint ą žmogaus teis ę į pilietyb ę. Šioje Konvencijoje randama ir tam tikr ų pilietyb ÷s daugeto atvej ų toleravimo užuomazg ų. Konvencijos 7 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įgij ęs užsienio pilietyb ę asmuo gali netekti savo pirmesn ÷s pilietyb ÷s, jei užsienyje jis be pertraukos išgyvena ne mažiau kaip septynerius metus ir nepraneša atitinkamiems valdžios organams, kaip yra nustatyta jo pilietyb ÷s valstyb ÷s įstatymu, kad nori išlaikyti savo pilietyb ę. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog jei asmuo yra gim ęs už savo pilietyb ÷s valstyb ÷s teritorijos rib ų, šios valstyb ÷s įstatymu jam gali b ūti leidžiama išlaikyti jos pilietyb ę, jeigu jis per vienerius metus nuo to laiko, kai sulauk ÷ pilnametyst ÷s, apsigyvena šios valstyb ÷s teritorijoje arba užsiregistruoja atitinkamuose jos valdžios organuose. Ta čiau Konvencijos 8 straipsnyje numatyta, kad valstyb÷ gali atimti iš asmens jo pilietyb ę, jei jis prisiek ÷ arba oficialiai pareišk ÷ savo ištikimyb ę kitai valstybei. 96 Suprasdama, kad tobul ÷jant komunikacijos priemon ÷ms ir pl ÷tojantis taikiems ir draugiškiems santykiams tarp valstybi ų vis daugiau asmen ų gyvena valstyb÷se, kuri ų pilie čiais jie n ÷ra, 1985 m. Jungtini ų Taut ų Generalin ÷ Asambl ÷ja pri ÷m÷ dar vien ą svarb ų dokument ą – Asmen ų, nesan čių pilie čiais šalies, kurioje jie gyvena, teisi ų deklaracij ą. Deklaracijos 10 straipsnis numato, kad kiekvienam užsienie čiui turi b ūti suteikta laisv ÷ bet kuriuo metu susisiekti su valstyb ÷s, kurios pilie čiu jis yra, konsulatu ar diplomatine atstovybe arba, jeigu toki ų n ÷ra, su konsulatu ar diplomatine atstovybe kurios nors kitos valstyb ÷s, kuriai patik ÷ta ginti interesus valstyb ÷s, kurios pilietis jis yra, toje valstyb ÷je, kurioje jis gyvena. 97 Deklaracijos nuostatos pagr įstos principu, kad šie asmenys turi naudotis pagrindin ÷mis žmogaus teis ÷mis ir laisv ÷mis bei vienoda įstatymo apsauga be jokios nepagr įstos diskriminacijos. 98 1966 m. Jungtini ų Taut ų Tarptautinio pilietini ų ir politini ų teisi ų pakto 12 straipsnyje įtvirtina, kad niekam netur ÷tų b ūti atimta teis ÷ patekti į savo pilietyb ÷s valstyb ę. Taip pat, pakto 24 straipsnyje, pripažinta vaiko teis ÷ įgyti pilietyb ę.99 1966 m. Tarptautin ÷s Konvencijos d÷l vis ų form ų rasin ÷s diskriminacijos panaikinimo 5 straipsnis valstybes dalyves įpareigoja uždrausti ir panaikinti vis ų form ų rasin ę diskriminacij ą ir garantuoti kiekvieno žmogaus lygiateisiškum ą prieš įstatym ą 96 Cit. op. 94, p. 184. 97 Ibid. 96, p. 250. 98 ŽALIMAS, Dainius, et al., Tarptautin ÷s organizacijos. Vilnius, 2001, p. 347. 99 Žin., 2002, Nr. 77-3288. 28 nepriklausomai nuo ras ÷s, odos spalvos, tautyb ÷s ar etnin ÷s kilm ÷s, ypa č realizuojant teis ę į pilietyb ę.100 1979 m. Konvencijos d ÷l vis ų form ų diskriminacijos panaikinimo moterims 9 straipsnis numato, kad valstyb ÷s dalyv ÷s turi suteikti moterims lygias su vyrais teises įgyti, pakeisti ar išlaikyti savo pilietyb ę. Be to, užtikrinti, kad nei santuoka su užsienie čiu, nei vyro pilietyb ÷s pakeitimas santuokos metu automatiškai nekei čia žmonos pilietyb ÷s, nepadaro jos asmeniu be pilietyb ÷s ir negali priversti jos priimti vyro pilietyb ę. Valstyb ÷s dalyv ÷s turi suteikti moterims lygias su vyrais teises pasirinkti savo vaik ų pilietyb ę.101 Nors 1995 m. Tautini ų mažum ų apsaugos pagrind ų konvencijoje konkre čių nuostat ų, lie čian čių pilietyb ÷s klausimus, n ÷ra, jos 4 straipsnis įtvirtina bet kokios tautin ÷ms mažumoms priklausan čių asmen ų diskriminacijos draudim ą, taigi ir pilietyb ÷s suteikimo srityje.102 1989 m. Jungtini ų Taut ų vaiko teisi ų konvencijos 7 straipsnyje dar kart ą pripažinta vaiko teis ÷ įgyti pilietyb ę. 8 straipsnyje numatyta, kad valstyb ÷s, šios Konvencijos dalyv ÷s, įsipareigoja gerbti vaiko teis ę išsaugoti savo identiškum ą, įskaitant pilietyb ę.103 Pamin ÷ti tarptautin ÷s teis÷s aktai rodo, jog pilietyb ÷s klausimams tarptautiniame lygmenyje skiriama nemažai d ÷mesio. Nors pilietyb ÷s reguliavimo klausimai iš esm ÷s yra nacionalin ÷s teis ÷s objektas, žmogaus teisi ų raida po Antrojo pasaulinio karo s ąlygojo, kad valstybi ų diskrecija, reguliuojant pilietyb ÷s klausimus, buvo apribota. Tarptautin ÷je teis ÷je įsivyravo tendencija unifikuoti svarbiausius pilietyb ÷s teisinio reguliavimo aspektus (kurie laikui b ÷gant keit ÷si) ir tokiu b ūdu susiaurinti valstybi ų nacionalin ÷s teis ÷s reguliavimo sfer ą. Tarptautin ÷je teis ÷je šiandien jau sutinkama, kad pilietyb ÷ yra prigimtin ÷ žmoni ų teis ÷, kad nacionalinis pilietyb ÷s teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teis÷s į pilietyb ę įgyvendinim ą ir atitikti tarptautines konvencijas, tarptautin ę paprotin ę teis ę bei visuotinai pripažintus su pilietybe susijusius teis ÷s principus. Tačiau pilietyb ÷s daugeto atvejai aptariami minimaliai arba išvis nelie čiami. N ÷ra sudaryta jokios universalios tarptautin ÷s sutarties specialiai skirtos suderinti valstybi ų vidaus įstatymus pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu. 104 Nuo 1930 m. Hagos Konvencijos d÷l kai kuri ų klausim ų, susijusi ų su pilietyb ÷s įstatym ų kolizija (įsigaliojusios 1937 m. ir v ÷liau dar papildytos trimis protokolais ir 100 Žin., 1998, Nr. 108-2957. 101 Žin., 1996, Nr. 21. 102 Žin., 2000, Nr. 20-497. 103 Žin., 1995, Nr. 60-1501. 104 Cit. op. 33. 29 aštuoniomis rezoliucijomis), standartin ÷ tarptautin ÷s teis ÷s norma (principas) pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu buvo jo nepripažinimas net ir tais atvejais, kai asmenys įgydavo daugiau nei vien ą pilietyb ę patys to nenor ÷dami, d÷l valstybi ų pilietyb ÷s įstatym ų kolizijos. 105 Šios Konvencijos preambul ÷je teigiama, kad pilietyb ÷s daugeto atvejai turi b ūti naikinami. Konvencijos 1 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekviena valstyb ÷ savo įstatymu nustato, kas yra jos pilie čiai. Š į įstatym ą turi pripažinti kitos valstyb ÷s, jeigu jis atitinka tarptautines konvencijas, tarptautin ę paprotinę teis ę ir visuotinai pripažintus teis ÷s principus, susijusius su pilietybe. Konvencijos 4 straipsnis nustato, kad jei vis tik asmuo turi daugiau nei vien ą pilietyb ę, viena iš jo pilietyb ÷s valstybių negali vykdyti diplomatin ÷s gynybos prieš kit ą valstyb ę, kurios pilie čiu tas asmuo taip pat yra. 5 straipsnyje numatyta, kad tre čiosios šalys asmenis su daugiau nei viena pilietybe tur ÷tų traktuoti kaip turin čius tiktai kuri ą nors vien ą, atsižvelgiant į nuolatin ÷s gyvenamosios vietos ar glaudžiausio ryšio kriterij ų. Konvencijos III skyriaus nuostatose, reguliuojan čiose moter ų pilietyb ÷s klausimus, atsispindi siekis vengti pilietyb ÷s daugeto atsiradimo santuokos būdu.106 Neigiam ą poži ūrį į pilietyb ÷s dauget ą taip pat parod ÷ 1963 m. Europos Tarybos priimta Konvencija d ÷l galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo tarnybos prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų. Konvencijoje nurodyti metodai, skirti pilietyb ÷s daugetui, kaip nepageidaujamam reiškiniui, pašalinti.107 Konvencijos preambul ÷je nustatyta, kad galimyb ÷ tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę gali sukelti nepageidautin ų sunkumų ir kad Europos Tarybos tikslas yra bendrais veiksmais kuo labiau sumažinti pilietyb ÷s daugeto atvej ų skai čių. Konvencijos 1 straipsnyje numatyta, kad valstybi ų, Konvencijos dalyvi ų, pilie čiai, sulauk ę pilnametyst ÷s ir laisva valia nat ūralizacijos 108 ar optacijos 109 b ūdu įgij ę ar susigr ąžin ę kitos valstyb ÷s pilietyb ę, neturi teis ÷s išlaikyti savo ankstesn ÷s pilietyb ÷s. Konvencijos II skyrius skirtas spr ęsti karin ÷s prievol ÷s klausimus pilietyb ÷s daugeto atvejais. Kaip jau min ÷ta, buvo numatyta, kad asmuo, kuris turi keli ų valstybi ų, šios Konvencijos dalyvi ų, pilietyb ę, karin ę tarnyb ą turi atlikti tik vienoje iš j ų, nebent valstyb ÷s numatyt ų k ą kita specialiais tarpusavio susitarimais. 110 1977 m. papildomu protokolu karin ÷s prievol ÷s 105 Cit. op. 93. 106 Cit. op. 42. 107 Cit. op. 93. 108 Nat ūralizacija – valstyb ÷s pilietyb ÷s suteikimas asmeniui be pilietyb ÷s arba užsienio valstyb ÷s pilie čiui. 109 Optacija – vienas iš pilietyb ÷s įgijimo b ūdų, kai pilie čiui suteikiama teis ÷ pasirinkti pilietyb ę. Paprastai vykdomas tarptautini ų sutar čių pagrindu. 110 Cit. op. 34. 30 atlikimas daugiau nei vien ą pilietyb ę turintiems asmenims buvo dar labiau supaprastintas. 111 1993 m. priimtas Antrasis Konvencijos protokolas. Europos Taryba, atsižvelgdama į did ÷jan čią tarptautin ę migracij ą, pripažino, kad pilietyb ÷s daugetas gal ÷tų b ūti deramu sprendimu migrant ų integracijai pasiekti. Šiuo protokolu teis ÷ į pilietyb ÷s dauget ą numatyta trimis atvejais: antros kartos migrantams, sutuoktiniams mišri ų santuok ų atveju ir jose gimusiems vaikams. 112 1980 – 1990 m. d÷l vyr ų ir moter ų socialin ÷s lygyb ÷s įtvirtinimo, padid ÷jusios tarptautin ÷s migracijos, mišri ų santuok ų dažn ÷jimo ir jose gimstan čių vaik ų daug ÷jimo, pilietyb ÷s daugetas tapo neišvengiama realybe, asmen ų, turin čių daugiau nei vien ą pilietyb ę, skai čius nenustojo augti nepaisant tarptautin ÷s bendruomen ÷s pastang ų vengti šio reiškinio vystymosi. Tod ÷l ir tarptautini ų organizacij ų, ir valstybi ų poži ūris į pilietyb ÷s dauget ą ÷m÷ keistis. Tam tikru laipsniu tai buvo atspind ÷ta ir 1997 m. Europos konvencijoje d ÷l pilietyb ÷s. Nors Konvencijoje pilietyb ÷s daugeto pripažinimas n÷ra iškeltas į kiekvieno žmogaus teis ÷s į pilietyb ę, bepilietyb ÷s atvej ų vengimo ir savavališko pilietyb ÷s at ÷mimo negalimumo princip ų lygmen į, Konvencija aiškiai nustato tam tikrus pripažintinus pilietyb ÷s daugeto atvejus ir yra orientuota į pilietyb ÷s daugeto problem ų sprendim ą.113 Taigi 1997 m. Europos konvencija d ÷l pilietyb ÷s ne tiktai leidžia valstyb ÷ms toleruoti pilietyb ÷s daugeto atvejus, bet tam tikrais numatytais atvejais ir reikalauja pripažinimo. 1997 m. Konvencija Europos Taryba siek ÷ unifikuoti pagrindini ų pilietyb ÷s klausim ų reguliavim ą. Ji nelaikoma pakeitusia 1963 m. Europos Tarybos konvencij ą d ÷l galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo tarnybos prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų. Europos Taryba išaiškino, kad šios dvi konvencijos n÷ra nesuderinamos ir gali egzistuoti kartu. Valstyb ÷s gali būti j ų abiej ų nar ÷mis. Europos konvencija d ÷l pilietyb ÷s siekiama, kad sprendžiant su pilietybe susijusius klausimus, b ūtų atsižvelgiama į valstybi ų ir asmen ų teis ÷tus interesus, kad b ūtų skatinama teis ÷s princip ų, susijusi ų su pilietybe, nuosekli pl ÷tra, kad valstyb ÷s ir j ų institucijos bendradarbiaut ų šioje srityje. 114 Konvencijos 4 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens teis ÷ į pilietyb ę ir tai, kad iš nei vieno asmens negalima savavališkai atimti jo 111 Protocol amending the Convention on the Reduction of Cases of Multiple Nationality and Military Obligations in Cases of Multiple Nationality, 1977. [interaktyvus]. Council of Europe [ži ūr÷ta 2007 m. lapkri čio 25 d.]. Prieiga per internet ą: 115 Cit. op. 17. 116 Cit. op. 114. 32 pripažint ų tai. 117 Tod ÷l darytina išvada, jog pilietyb ÷s daugetas neprieštarauja tarptautinei teisei. 4.2. Užsienio valstyb ÷se 118 Prad ÷jus atidžiau tirti užsienio valstybi ų pilietyb ÷s teisinio reguliavimo ypatumus, pasteb ÷ta jų konvergencijos požymi ų, matyti aiški tendencija tolerancijos pilietyb ÷s daugetui link. Nors pilietyb ÷s daugetas įvairiose valstyb ÷se yra aštri ų politini ų debat ų objektas, dauguma jų pastaraisiais metais ieško b ūdų, kaip b ūtų galima spr ęsti šį klausim ą, o ne papras čiausiai nuo jo atsiriboti ar visiškai uždrausti. Valstyb ÷s, kuri ų ankstesniuose teis ÷s aktuose buvo numatytos itin griežtos s ąlygos pilietyb ÷s įgijimui, dabar jas lengvina, vis dažniau nei anks čiau suteikdamos galimyb ę tur ÷ti ne vien ą pilietyb ę. Vis didesn ę valstybi ų tolerancij ą pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu l ÷m÷ globalizacijos procesai, did ÷janti valstybi ų integracija, migracija, mišri ų santuok ų daug ÷jimas, vyr ų ir moter ų socialin ÷s lygyb ÷s įtvirtinimas ir kt. 119 Augantis politini ų ir ekonomini ų migrant ų skai čius XX a. devintojo dešimtme čio pabaigoje ir dešimt ąjį dešimtmet į privert ÷ Vakar ų valstybes pakeisti savo tradicines pilietyb ÷s politikas. Vakarietiškos visuomen ÷s nustojo būti homogeniškos tautos. Imigracijos bangos viena po kitos suk ūr÷ daugiakult ūres visuomenes ir privert ÷ valstybes kurti naujus pilietyb ÷s apibr ÷žimus bei naujas socialines ir politines teises. 120 Pastaruoju metu senosiose Europos S ąjungos valstyb ÷se nar ÷se (toliau – ES 15) 121 įvyko nemažai pilietyb ÷s teisinio reguliavimo reform ų. Nors dauguma j ų ved ÷ pilietyb ÷s politikos liberalizacijos link ir atspind ÷jo didesn ę tolerancij ą pilietyb ÷s daugeto atvejams, ES 15 yra vis dar labai toli nuo bendros (ar net panašios) politikos pilietyb ÷s srityje. 122 Švedijos Karalyst ÷. Nepaisant s ąlyginai liberalios politikos integracijos ir nat ūralizacijos srityse, Švedija, kaip ir daugelis kit ų šiaur ÷s Europos valstybi ų, ilg ą laik ą 117 Cit. op. 105. 118 Darbe aptartos tik Europos S ąjungos valstybi ų nari ų pozicijos pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu. 119 Cit. op. 75, p. 63. 120 Cit. op. 80. 121 ES k ūr÷si tolydžio pl ÷sdamasi: 1951m. šešios šalys – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Pranc ūzija ir Vokietija – įkūr÷ Europos anglies ir plieno bendrij ą; 1957 m. atsirado Europos Ekonomin ÷ Bendrija ir Europos atomin ÷s energetikos bendrija; 1973 m. prisijung ÷ Airija, Danija ir Jungtin ÷ Karalyst ÷; 1981 m. – Graikija; 1986 m. – Ispanija ir Portugalija; 1995 m. – Austrija, Suomija ir Švedija. Šios 15 valstybi ų vadinamos „ES 15“. 122 Cit. op. 80. 33 laik ÷si griežtos politikos pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu. 1980 m. Švedijoje svarstyta galimyb ÷ palengvinti imigrant ų integracij ą į Švedijos visuomen ę liberalesnio pilietyb ÷s teisinio reguliavimo b ūdu. Ta čiau tuo metu nebuvo imtasi joki ų priemoni ų d ÷l to, kad Švedija dar nebuvo pasiruošusi pasitraukti iš 1963 m. Konvencijos d ÷l galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų. Taip pat buvo baimintasi pilietyb ÷s daugeto pripažinimo pasekmi ų, susijusi ų su nacionalinio saugumo ir rinkim ų teis ÷s klausimais. 1997 m. sudaryta speciali parlamentin÷ komisija peržvelgti Švedijos pilietyb ÷s teisin į reguliavim ą, išanalizuoti galimas dvigubos pilietyb ÷s draudimo principo atsisakymo pasekmes bei parengti pasi ūlym ą d ÷l konstitucini ų ar kitoki ų reikaling ų priemoni ų, kurios sekt ų iš atliktos analiz ÷s. Komisija, pristatydama savo galutin ę ataskait ą 1999 m. kov ą, pasi ūl÷ priimti nauj ą pilietyb ÷s įstatym ą, kuris visiškai pripažint ų dvigub ą pilietyb ę.123 Tai buvo padaryta 2001 m. Nustatyta, kad iš užsienio pilie čių, įgyjan čių Švedijos pilietyb ę nat ūralizacijos b ūdu, daugiau nebereikalaujama atsisakyti ankstesn ÷s pilietyb ÷s, o Švedijos pilie čiai, įgyjantys kit ų valstyb ÷s pilietybes, gali kartu likti ir Švedijos pilie čiais. Be to, asmenys, netek ę Švedijos pilietyb ÷s pagal senesn įjį teisin į reguliavim ą, gal ÷jo susigr ąžinti ją pateikdami prašym ą per du metus nuo naujojo įstatymo įsigaliojimo dienos. 124 Naujasis Švedijos pilietyb ÷s įstatymas santykiuose su kitomis 1963 m. Europos Tarybos Konvencijos d÷l galimybi ų tur ÷ti kelių valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų, valstyb ÷mis nar ÷mis nebuvo taikomas vienerius metu. Švedija ši ą Konvencij ą denonsavo. 125 Suomijos Respublika. 2003 m. Suomijoje atlikta pilietyb ÷s teisinio reguliavimo reforma, kurios tikslas palengvinti už Suomijos ribų gyvenan čių Suomijos pilie čių ryši ų su Suomija išlaikym ą bei sudaryti s ąlygas galimam j ų gr įžimui. Siekta, kad Suomijoje apsigyvenantys užsienie čiai su laiku įgyt ų visavertes teises ir pareigas dalyvauti Suomijos visuomeniniame gyvenime. Taigi 2003 m. priimtas naujas, pilietyb ÷s daugeto atvejus pripaž įstantis, Suomijos pilietyb ÷s įstatymas. Teis ÷ tur ÷ti daugiau nei vien ą pilietyb ę pripažinta universaliai, t.y. ne tik emigrantams, bet ir nat ūralizacijos b ūdu Suomijos pilietyb ę įgijusiems imigrantams. Nustatyta, kad Suomijos pilietis, turintis ne tik Suomijos pilietyb ę, nesvarbu, ar jis bus užsienyje, ar Suomijos teritorijoje, Suomijos valstyb ÷s atžvilgiu bus 123 Cit. op. 70. 124 Act on Swedish Citizenship. [interaktyvus]. Government Offices of Sweden. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.] Prieiga per internet ą: 126 Nationality Act. [interaktyvus]. Ministry of the Interior, Finland. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.] Prieiga per internet ą: 130 Cit. op. 128. 131 Cit. op. 7, p. 502. 132 Code civil [interaktyvus]. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario į d.]. Prieiga per internet ą: 135 Cit. op. 128. 136 Irish Nationality and Citizenship Act. [interaktyvus]. Irish Naturalisation and Immigration Service. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario į d.]. Prieiga per internet ą: < http://www.inis.gov.ie/en/INIS/Pages/WP07000068>. 37 galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų, ir 1997 m. Europos konvencijos d ÷l pilietyb ÷s valstyb ÷ nar ÷.137 Vokietijos Federacin ÷ Respublika . 1999 m. Vokietijoje prad ÷ta pilietyb ÷s teisinio reguliavimo reforma, siekiant numatyti daugiau atvej ų, kada galimas pilietyb ÷s daugetas. 138 2000 m. priimtas naujas Pilietyb ÷s įstatymas, kuriame numatyta, jog pilietyb ÷s daugetas leidžiamas šiais atvejais: jei pretendentai į Vokietijos pilietyb ę yra senyvo amžiaus asmenys ir dviguba pilietyb ÷ yra vienintel ÷ kli ūtis nat ūralizacijai, jei ankstesn ÷s pilietyb ÷s atsisakymas yra neproporcingai apsunkintas, ir jei paraiškos nat ūralizacijai atmetimas sudaryt ų asmeniui ypating ų nepatogum ų. Be to, pilietyb ÷s daugetas pripaž įstamas, jei priešingu atveju ankstesn ÷s pilietyb ÷s atsisakymas sukelt ų ekonomini ų ar finansini ų nuostoli ų. Taip pat įvesta jus soli principo taikymo taisykl ÷. Tai buvo didel ÷ naujov ÷ ir liberalizacija lyginant su ankstesne Vokietijos pilietyb ÷s politika, ta čiau praktiškai Vokietija vis tiek deklaravo nepritarim ą pilietyb ÷s daugeto atvejams ir numat ÷ ilg ą s ąraš ą išim čių. Jus soli principo taikymas labai siauras – užsienio pilie čių vaikas, gim ęs Vokietijoje, įgyja Vokietijos pilietyb ę tik tuo atveju, jei vienas iš t ÷vų turi teis ÷tą nuolatin ę gyvenam ąją viet ą Vokietijoje ne mažiau kaip aštuonerius metus. Be to, sulauk ę 23 m. amžiaus dvigub ą pilietyb ę turintys asmenys turi pasirinkti kuri ą nors vien ą iš savo pilietybi ų. Taigi, tik ÷tina, kad sulauk ę šio amžiaus, dauguma ne pilie čių vaik ų, gimusi ų Vokietijoje, prarast ų Vokietijos pilietyb ę. Automatinis pilietyb ÷s paveld ÷jimas vokie čių kilm ÷s asmenims, gyvenantiems užsienyje buvo apribotas tik pirm ąją karta. 2001 m. Vokietija nusprend ÷ pasitraukti iš 1963 m. Europos Tarybos Konvencijos d ÷l galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų, ir prisijungti prie 1997 m. Europos konvencijos d÷l pilietyb ÷s deklaruodama siek į prisid ÷ti prie pilietyb ÷s pamatini ų teisini ų princip ų vienodinimo Europoje. 139 Austrijos Respublika. 2005 m., siekiant pagerinti užsienio valstyb ÷se gyvenan čių Austrijos pilie čių situacij ą, buvo priimtos Austrijos pilietyb ÷s įstatymo pataisos, kuriomis palengvintos s ąlygos išlaikyti ir susigr ąžinti Austrijos pilietyb ę neatsisakant turimos pilietyb ÷s. Ta čiau, nors ir yra numatyta tam tikr ų išim čių, Austrija nepripaž įsta pilietyb ÷s daugeto atvej ų ir laikosi politikos j ų vengti. Įtvirtinta bendra taisykl ÷, kad Austrijos pilie čių 137 FAIST, Tomas; GERDES, Jürgen; and RIEPLE Beate. Dual Citizenship as a Path-Dependent . The International Migration Review , New York, 2004, Vol. 38. 138 TEISIN öS MINTIES ŠVENT ö. Student ų tarptautini ų mokslini ų konferencij ų pranešimai . Vilnius, 2004, p. 316-321. 139 GREEN, Simon. Between Ideology and Pragmatism: The Politics of Dual Nationality in Germany. The International Migration Review , New York, 2005, vol. 39, p. 921. 38 nat ūralizacija kitoje valstyb ÷je automatiškai s ąlygoja Austrijos pilietyb ÷s netekim ą. D ÷l dvigubos pilietyb ÷s ir karin ÷s prievol ÷s atlikimo tokiu atveju Austrija yra pasirašiusi dvišales sutartis su Šveicarija ir Argentina. Taip pat ji yra 1963 m. Konvencijos d ÷l galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų, ir 1997 m. Europos konvencijos d ÷l pilietyb ÷s dalyv ÷.140 Belgijos Karalyst ÷. Iki 2007 m. pilietyb ÷s teisinio reguliavimo reformos Belgija griežtai ribojo pilietyb ÷s daugeto atvejus. Ta čiau nuo 2007 m. įgyjant Belgijos pilietyb ę nat ūralizacijos b ūdu n ÷ra reikalaujama atsisakyti savo ankstesn ÷s pilietyb ÷s. Pilietyb ÷s daugeto atvejai taip pat toleruojami, jei jie atsiranda savaime, t.y. be jokio savanoriško asmens veiksmo, pavyzdžiui gimimu. Nustatyta, jog asmuo, įgij ęs kitos užsienio valstyb ÷s pilietyb ę, automatiškai nebepraranda Belgijos pilietyb ÷s. Belgija yra 1963 m. Konvencijos d÷l galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų, dalyv ÷, tod ÷l santykiuose su kitomis šios Konvencijos dalyv ÷mis numatyta išim čių.141 Liuksemburgo Didžioji Hercogyst ÷. Kadangi net 40% Liuksemburgo gyventoj ų sudaro imigrantai, pilietyb ÷s daugeto atvejai nepripaž įstami ir toleruojami tik tada, kai atsiranda savaime, pavyzdžiui, gimimu. Pagal 2001 m. Liuksemburgo pilietyb ÷s įstatym ą, ankstesn ÷s pilietyb ÷s atsisakymas, nors ir su tam tikromis išimtimis, yra viena iš nat ūralizacijos s ąlyg ų Liuksemburge. O savanoriškas kitos valstyb ÷s pilietyb ÷s įgijimas automatiškai s ąlygoja Liuksemburgo pilietyb ÷s netekim ą. Liuksemburgas yra 1963 m. Konvencijos d ÷l galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų, valstyb ÷ nar ÷.142 Danijos Karalyst ÷. Danija nuosekliai laikosi priešiškos pozicijos pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu ir pastaruoju metu netgi ÷m÷si teisini ų priemoni ų, kad apsisaugot ų nuo tolerancijos pilietyb ÷s daugetui did ÷jimo kai kuriose kitose Skandinavijos šalyse poveikio jos pilietyb ÷s politikai. Pagal 2002 m. Danijos pilietyb ÷s įstatym ą (su v ÷lesniais pakeitimais ir papildymais) ankstesn ÷s pilietyb ÷s atsisakymas yra b ūtina nat ūralizacijos sąlyga. Išimtys taikomos tik pab ÷g÷liams ir tais atvejais, kai yra ne įmanoma atsisakyti ankstesn ÷s pilietyb ÷s. Jei įgyjama kitos valstyb ÷s pilietyb ÷ arba įstojama į kitos valstyb ÷s tarnyb ą, Danijos pilietyb ÷ automatiškai prarandama. Pilietyb ÷s daugetas toleruotinas tik tuo atveju, jei įgyjamas 140 Cit. op. 8, p. 318. 141 Code de la Nationalité Belge. [interaktyvus]. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: 143 Cit. op. 127. 144 2004 m. ES patyr ÷ išskirtin į ir didžiausi ą istorijoje pl÷tros etap ą, nes jos nar ÷mis tapo 10 Vidurio bei Ryt ų Europos šali ų. Jos vadinamos „ES 10“. 145 LIEBICH, Andre. Plural Citizenship in Post-Communist States. International Journal of Refugee Law, 2000, p. 97. 146 Cit. op. 128. 147 Citizenship. [interaktyvus]. Ministry for justice and home affairs of Malta. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: 148 Cit. op. 128. 149 Ibid. 148. 150 Ibid. 149. 151 Ibid. 150. 41 daugetas pripaž įstamas, kai atsiranda savaime, pavyzdžiui, gimimu. Lenkija yra pasirašiusi 1997 m. Europos konvencij ą d ÷l pilietyb ÷s. 152 Latvijos Respublika. Latvija ÷m÷si formuoti savo pilietyb ÷s politik ą ir identifikuoti pilie čių korpus ą po nepriklausomyb ÷s atk ūrimo 1991 m. remiantis valstyb ÷s t ęstinumo principu. Visi tarpukaryje Latvijos pilietyb ę tur ÷ję asmenys be papildom ų s ąlyg ų pripažinti pilie čiais, leidžiant jiems tur ÷ti ir kitos valstyb ÷s pilietyb ę.153 Ta čiau nemažai daliai ne latviškos kilm ÷s asmen ų d ÷l nepakankamos politin ÷s ir kult ūrin ÷s integracijos buvo apribotos politin ÷s ir kitos su pilietybe susijusios teis ÷s. 154 1994 m. priimtas Latvijos pilietyb ÷s įstatymas. Atsižvelgiant į tarptautini ų organizacij ų, toki ų kaip Jungtin ÷s Tautos ir Europos Taryba, rekomendacijas jis ne kart ą keistas ir taisytas. Latvijos pilietyb ÷s įstatymas iš principo nenumato pilietyb ÷s daugeto galimyb ÷s. Nustatyta, jog jei asmuo įgyja kitos valstyb ÷s pilietyb ę prieš tai nepateik ęs paraiškos atsisakyti Latvijos pilietyb ÷s, pastaroji panaikinama. Taip pat nustatyta, kad visi Latvijos nuolatiniai gyventojai turi teis ę tapti pilie čiais, ta čiau yra b ūtinas ankstesn ÷s pilietyb ÷s atsisakymas. O nuo 1995 m. liepos 1 d. viena iš s ąlyg ų atstatyti Latvijos pilietyb ę yra turimos pilietyb ÷s atsisakymas. Numatyta, kad Latvijos pilietyb ÷s suteikimas neturi vesti prie pilietyb ÷s daugeto atsiradimo. Pilietyb ÷s daugeto atvejai neribojami tik tuo atveju, jei atsiranda savaime, pavyzdžiui, gimimu. Daugiau nei vien ą pilietyb ę taip pat leidžiama tur ÷ti Latvijos pilie čiams ir j ų palikuoniams, kurie nuo 1940 m. birželio 17 d. iki 1990 m. geguž ÷s 4 d., kad išvengt ų okupacijos režimo, paliko Latvij ą kaip pab ÷g÷liai, buvo deportuoti ar d ÷l ši ų priežas čių nesugeb ÷jo sugr įžti į Latvij ą, ir įgijo užsienio valstyb ÷s pilietyb ę, bet iki 1995 m. liepos 1 d. pateik÷ prašymus atstatyti Latvijos pilietyb ę. Latvija yra pasirašiusi 1997 m. Europos konvenciją d ÷l pilietyb ÷s, joki ų ypating ų sutar čių d ÷l pilietyb ÷s neturi.155 Estijos Respublika. 1990 m. Estijai atgavus nepriklausomyb ę valstyb ÷s t ęstinumo pagrindu toliau galiojo 1938 m. Pilietyb ÷s įstatymas. Asmenys, kurie tur ÷jo Estijos pilietyb ę iki 1940 m. birželio 16 d., ir j ų palikuonys buvo automatiškai laikomi Estijos piliečiais. Ta čiau Estijos teritorijoje liko gyventi nemažai okupacijos laikotarpiu į j ą atsik ÷lusi ų ar atkelt ų Rusijos pilie čių, kuri ų daugumai Estijos pilietyb ÷ nebuvo suteikta. Baimintasi padid ÷sian čios Rusijos įtakos, tod ÷l pasirinktas gana sud ÷tingas pilietyb ÷s teisinis 152 Ibid. 151. 153 Cit. op. 87, p. 120. 154 PETRAUSKAS, Zenonas. Baltijos valstybi ų ir Ukrainos pilietyb ÷s politika. Politologija , nr. 1997/2 (10), p. 101. 155 The Law on Citizenship. [interaktyvus]. Naturalization Board of the Republic of Latvia. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internetą: 156 BAUBINAIT ö, Ieva. Pilietyb ÷s nervo krapštymas [interaktyvus]. [Vilnius]: Atgimimas, 2007 [ži ūr÷ta 2007 m. lapkri čio 25 d.]. Prieiga per internet ą: Tai atspindi 1991 m. Rumunijos pilietyb ÷s įstatymas. Numatyta, kad asmenys, tur ÷ję Rumunijos pilietyb ę ir jos netek ę iki 1989 m., gali ją atstatyti, neatsisakydami savo turimos pilietyb ÷s ir netgi netur ÷dami jokio ketinimo apsigyventi Rumunijoje. Ši teis÷ taip pat numatyta asmenims, kurie buvo priversti atsisakyti Rumunijos pilietyb ÷s, ir j ų antros ir tre čios kartos palikuonims. 1991 m. Rumunijos pilietyb ÷s įstatyme (su v ÷lesniais pakeitimais ir papildymais) numatyta, kad pilietyb ÷, įgyta gimimu, negali b ūti atimta. Tod ÷l Rumunijos pilietyb ÷ n ÷ra prarandama, įgijus kitos valstyb ÷s pilietyb ę, Rumunijos pilie čiams leidžiama tur ÷ti daugiau nei vien ą pilietyb ę. Rumunija yra 1997 m. Europos konvencijos d ÷l pilietyb ÷s dalyv ÷.161 Bulgarijos Respublika . Bulgarijos konstitucijoje numatyta, kad iš niekieno negali b ūti atimta pilietyb ÷, įgyta gimimu. 1998 m. Bulgarijos pilietyb ÷s įstatymas (su v ÷lesniais pakeitimais ir papildymais) numato, kad Bulgarijos pilie čiai, gali b ūti ir kit ų valstybi ų pilie čiais, ta čiau taikant Bulgarijos teis ę j ų atžvilgiu, jie bus laikomi turin čiais tik vien ą, Bulgarijos pilietyb ę, nebent pati teis ÷ numatyt ų kitaip. Bulgarija yra 1997 m. Europos konvencijos d ÷l pilietyb ÷s dalyv ÷.162 Taigi apibendrinant, būtų galima teigti, jog nepaisant pilietyb ÷s klausim ų teisinio reguliavimo supanaš ÷jimo ES valstyb ÷se nar ÷se, pilietyb ÷s politika ES viduje vis dar nepasiekia to paties suderinamumo laipsnio kaip kitose ekonomin ÷se ir socialin ÷se srityse, o nacionalinis savitumas, ko gero, liks ilgalaike pilietyb ÷s politikos ypatybe. 4.3. Lietuvos Respublikoje 4.3.1. Raida Teritorini ų pasikeitim ų įtaka pilietybei yra gana prieštaringas klausimas. Vieningos valstybi ų praktikos nebuvimas šioje srityje yra s ąlygotas politini ų priežas čių, kurios daugiausia siejasi su nacionalin ÷s vienyb ÷s įtvirtinimo tikslais, kai pilietyb ÷ yra vertinama kaip viena iš priemoni ų. Gyvybiniai valstybi ų interesai paprastai suponuoja toki ą politik ą. 163 Pastebima dominuojanti tendencija, kad neseniai atkūrusioms nepriklausomyb ę valstyb ÷ms 161 European Bulletin on Nationality. Romania, išnaša 109. 162 European Bulletin on Nationality. Bulgaria, išnaša 109. 163 Cit. op. 154. 44 pirmiausia iškyla j ų nacionalinio identiteto, kuris yra gyvybiškai svarbus j ų suverenitetui įtvirtinti, atk ūrimo problema. 164 Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s teisinio reguliavimo raida rodo, kad jo turin į l ÷m÷ valstyb ÷s interesai – įvairiais Lietuvos valstyb ÷s raidos laikotarpiais kei čiantis valstyb ÷s interesams, keit÷si ir pilietyb ÷s teisinis reguliavimas. Tod ÷l, kaip teig ÷ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2006 m. lapkri čio 13 d. nutarime, Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s santyki ų teisinis reguliavimas vertintinas sistemiškai ir istoriškai. 165 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos Respublikos nepriklausomyb ę, prad ÷tas kurti jos pilie čių korpusas. 166 1918 m. lapkri čio 2 d. priimta Lietuvos Valstyb ÷s Laikinoji Konstitucija. Joje nebuvo apibr ÷žta, kas yra Lietuvos valstyb ÷s pilie čiai, nebuvo nustatyti Lietuvos pilietyb ÷s įgijimo ar praradimo pagrindai, ta čiau buvo nuostatos, įtvirtinan čios pamatines pilie čių teises. Buvo sudarytas konstitucinis pagrindas Lietuvos pilietyb ÷s santykius reguliuoti įstatymu. 167 Iš esm ÷s analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 1919 m. balandžio 4 d., ir 1920 m. birželio 10 d. Lietuvos Valstyb ÷s Laikinosiose Konstitucijose. 168 Lietuvos pilietyb ÷s klausimai taip pat buvo reguliuojami 1919 m. sausio 9 d. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietyb ę, kuriame buvo numatyta, kad Lietuvos pilietyb ÷s 169 netenkama įgijus kitos valstyb ÷s pilietyb ę. 1922 m. rugpj ūč io 1 d. buvo priimta nuolatin ÷ Konstitucija. 170 Tai buvo vienintel ÷ Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje buvo įtvirtintas absoliutus dvigubos pilietyb ÷s draudimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkri čio 13 d. nutarime konstatavo, jog toks konstitucinis dvigubos pilietyb ÷s draudimas buvo grindžiamas tuo, kad tuo metu Lietuvos teritorijoje buvo daug svetimšali ų, turin čių Lenkijos ar Rusijos pilietyb ę, o atkurtos ir savarankiškai besivystan čios Lietuvos valstyb ÷s siekis buvo aiškiai apibr ÷žti savo pilie čių korpus ą ir neleisti susidaryti tokioms teisin ÷ms situacijoms, kad Lietuvos pilietis b ūtų susaistytas lojalumu ir kitai valstybei – tai valstybei, kurios pilietyb ę, be Lietuvos pilietyb ÷s, jis tur ÷tų.171 1928 m. geguž ÷s 15 d. Konstitucijoje buvo įtvirtintas ne tik dvigubos pilietyb ÷s draudimas, bet ir tokio draudimo išimtis. Įtvirtinta nuostata, kad niekas negali b ūti kartu 164 Cit. op. 87, p. 117. 165 Cit. op. 3. 166 Cit. op. 87, p. 113. 167 Žin., 1919, Nr. 4. 168 Žin., 1919, Nr. 6-24 ir Žin., 1920, Nr. 37-407. 169 Žin., 1919, Nr. 2/3-22. 170 Žin., 1922, Nr. 100/799. 171 Cit. op. 3. 45 Lietuvos ir kitos kurios valstyb ÷s pilietis, bet kartu buvo nustatyta, kad Lietuvos pilietis nepraranda savo pilietyb ÷s tap ęs Amerikos pilie čiu, jei atlieka tam tikras įstatyme nurodytas pareigas. 172 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teigimu, šią išimt į l ÷m÷ Lietuvos valstyb ÷s siekis neprarasti ryšio su tuo metu masiškai į Amerikos žemyno valstybes emigravusiais Lietuvos pilie čiais. 173 1938 m. geguž ÷s 12 d. Konstitucijoje buvo įtvirtintas dvigubos pilietyb ÷s draudimo principas ir šio draudimo išimtys: dvigub ą pilietyb ę buvo leidžiama tur ÷ti įstatymo nustatytais atvejais arba Lietuvos valstybei nusipelniusiems kitos valstyb ÷s pilie čiams. 174 Pagal Lietuvos dvišales tarptautines sutartis (1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartis su Rusija ir 1921 m. liepos 9 d. Konvencija tarp Lietuvos ir Latvijos apie pilie čių teises) asmenys tur ÷jo teis ę pasirinkti tik vienos ar kitos valstyb ÷s (atitinkamai Lietuvos arba Rusijos ar Lietuvos arba Latvijos) pilietyb ę, jie negal ÷jo vienu metu b ūti abiej ų atitinkamas sutartis sudariusių valstybi ų pilie čiai. 175 Tarptautines sutartis, kuriomis buvo reguliuojami klausimai susij ę su Lietuvos pilietybe, Lietuva buvo sudariusi ir su kai kuriomis kitomis valstyb ÷mis, pavyzdžiui, 1937 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos ir Amerikos Jungtini ų Valstybi ų nat ūralizacijos ir karin ÷s prievol ÷s sutartis. Ja buvo reguliuojami dvigub ą pilietyb ę turin čių asmen ų karin ÷s prievol ÷s ir nat ūralizacijos klausimai. Min ÷toje sutartyje buvo nustatyta, kad iš vienos susitarian čiosios šalies pilie čių, kurie bus nat ūralizuoti kitos šalies teritorijoje, laikinai sugr įžusi ų į savo ankstesn ÷s pilietyb ÷s šal į, netur ÷jo b ūti reikalaujama atlikti karin ę prievol ę ar bet kok į kit ą ištikimyb ÷s veiksm ą, ta čiau gr įžęs į savo kilm ÷s šal į ir išgyven ęs joje daugiau kaip dvejus metus toks asmuo tur ÷jo būti laikomas atsisakiusiu nat ūralizacijos. Lygiai taip pat asmuo, gim ęs vienos šalies teritorijoje iš t ÷vų, kurie yra antrosios šalies pilie čiai, ir turintis pagal t ų šali ų įstatymus abiej ų šali ų pilietyb ę bei nuolat gyvenantis tos šalies teritorijoje, netur ÷jo būti ver čiamas atlikti karin ę prievol ę ar bet kok į kit ą ištikimyb ÷s veiksm ą, jei laikinai (ne ilgiau kaip dvejiems metams) apsigyvens antrosios šalies teritorijoje. 176 1939 m. rugpj ūč io 8 d. priimtas nuolatinis Lietuvos pilietyb ÷s įstatymas. Jame buvo nuostata, jog Lietuvos pilietyb ÷s netenkama pri ÷mus svetimos valstyb ÷s pilietyb ę. Išimtis 172 Žin., 1928, Nr. 275/1778. 173 Cit. op. 3. 174 Žin., 1938, Nr. 608/4271. 175 DAILID ö, Pranas. Lietuvos sutartys su svetimomis valstyb ÷mis . Kaunas, 1919 – 1929, T. 1, p. 30, 86. 176 Cit. op. 175, 1929 -1939, T. 2, p. 530. 46 gal ÷jo b ūti padaryta tik Vidaus reikal ų ministro leidimu. Taip pat buvo numatyta, kad moteris netenka Lietuvos pilietyb ÷s santuokos b ūdu įgijusi kitos valstyb ÷s pilietyb ę.177 Kaip konstatavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkri čio 13 d. nutarime, reguliuojant pilietyb ÷s santykius nuo pat Lietuvos valstyb ÷s atk ūrimo 1918 m. buvo siekiama Lietuvos pilie čių korpus ą apibr ÷žti kuo aiškiau. Tai darant buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos pilietis tuo pat metu negali b ūti ir kitos valstyb ÷s pilietis, išskyrus atskiras išimtis, kuri ų reglamentavimas teis ÷s aktuose atitinkamais Lietuvos valstyb ÷s raidos laikotarpiais kito. Šia principine dvigubos pilietyb ÷s draudimo nuostata buvo vadovaujamasi ir tada, kai nustatomas atitinkamas teisinis reguliavimas buvo autentiškas (t.y., kai Lietuvos valstyb ÷, jos institucijos gal ÷jo iš tikr ųjų savarankiškai nuspr ęsti, kaip reguliuoti Lietuvos pilietyb ÷s santykius), ir tada, kai atitinkamas teisinis reguliavimas Lietuvos valstybei buvo primetamas iš šalies (t.y., kai Lietuvos pilietyb ÷s santyki ų teisinio reguliavimo pakeitimus l ÷m÷ kit ų valstybi ų veiksmai Lietuvos valstyb÷s atžvilgiu). 178 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavo Lietuvos Respublik ą ir t ų pa čių met ų rugpj ūč io 3 d. aneksavo j ą į SSRS. Netrukus po Lietuvos aneksijos, 1940 m. rugs÷jo 7 d. visiems Lietuvos Respublikos pilie čiams buvo primesta okupant ų pilietyb ÷. Šitokia prievarta suteikta pilietyb ÷ buvo ir yra niekin ÷, kadangi tai buvo neteis ÷tos Lietuvos okupacijos ir aneksijos pasekm ÷. Pagal tarptautin ÷s teis ÷s normas okupacija nepaveikia gyventoj ų pilietyb ÷s, jie ir toliau lieka ištikimi okupuotai valstybei.179 Atgimimo laikotarpiu (1988-1990 m.), Lietuvai dar esant okupuotai ir aneksuotai SSRS, 1989 m. lapkri čio 3 d. buvo priimtas Pilietyb ÷s įstatymas. 180 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 13 d. nutarime konstatavo, jog tuo metu buvo siekiama apibr ÷žti ir vienyti Lietuvos taut ą, tod ÷l jokia šio Pilietyb ÷s įstatymo nuostata negal ÷jo b ūti aiškinama kaip Lietuvos pilie čio įsipareigojimas kuriai nors kitai valstybei ar jos nustatytai pilietybei. 181 Atkurdama nepriklausomyb ę, Lietuvos Respublika siek ÷ atkurti savo turimas suverenias, bet SSRS pažeistas, teises, įskaitant teis ę į jurisdikcij ą savo pilie čių atžvilgiu, taip 177 Žin., 1939, Nr. 656/4811. 178 Cit. op. 3. 179 Cit. op. 87, p. 115. 180 Lietuvos Taryb ų Socialistin ÷s Respublikos pilietyb ÷s įstatymas. [interaktyvus]. Lietuvos Respublikos Seimas [ži ūr÷ta 2008 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internet ą: 182 Cit. op. 87, p. 117. 183 Žin., 1990, Nr. 9-222. 184 Žin., 1990, Nr. 9-224. 185 Cit. op. 3. 48 sąlyga teisei į Lietuvos Respublikos pilietyb ę įgyvendinti. Tik asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietyb ÷ gal ÷jo b ūti suteikta už ypatingus nuopelnus Lietuvos Respublikai, tuo pat metu gal ÷jo b ūti ir kitos valstyb ÷s pilietis.186 Šis įstatymas ne kart ą keistas, tam tikroms asmen ų grup ÷ms buvo sušvelninti reikalavimai d ÷l teis ÷s į Lietuvos pilietyb ę įgyvendinimo.187 Atgimusios Lietuvos valstyb ÷s pilie čiai 1992 m. spalio 25 d. referendumu pri ÷m÷ ir paskelb ÷ Lietuvos Respublikos Konstitucij ą, kuri galioja ir šiandien. Konstitucijoje įtvirtintas „viengubos” pilietyb ÷s principas, kuris reiškia, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali b ūti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstyb ÷s pilietis. Taigi Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali b ūti ir kitos valstyb ÷s pilietis, o kitos valstyb ÷s pilietis kartu negali b ūti ir Lietuvos Respublikos pilietis. Ta čiau šis pilietyb ÷s daugeto atvej ų draudimas n ÷ra absoliutus, kaip min ÷ta, įstatym ų leid ÷jas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali b ūti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstyb ÷s pilietis. 188 2002 m. rugs ÷jo 17 d. priimtas naujas Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s įstatymas, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 d. Jame numatyta dvigubos pilietyb ÷s galimyb ÷ nusipelniusiems Lietuvos Respublikai ir integravusiems į Lietuvos visuomen ę užsienio valstybi ų pilie čiams ir kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai. Taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietyb ÷, įgijus kitos valstyb ÷s pilietyb ę, išlaikoma, jei asmuo yra iki 1940 m. birželio 15 d. tur ÷jęs Lietuvos pilietyb ę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo) arba lietuvi ų kilm ÷s asmuo, kurio t ÷vai ar seneliai arba vienas iš t ÷vų ar seneli ų yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripaž įsta save lietuviu. 189 Kaip pastebi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pilietyb ÷s įstatym ų raida Lietuvoje rodo, jog ilgainiui laipsniškai buvo ple čiamas asmen ų, galin čių tur ÷ti Lietuvos ir kurios nors kitos valstyb ÷s pilietyb ę, ratas. Galiausiai, 2003 m. sausio 1 d., įsigaliojus 2002 m. rugs ÷jo 17 d. Pilietyb ÷s įstatymui, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad asmen ų, kurie tuo pat metu gal ÷jo b ūti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstyb ÷s pilie čiai, ratas buvo išpl ÷stas taip, kad tai sudar ÷ prielaidas dvigubai pilietybei tapti ne ypa č reta išimtimi, o pla čiai paplitusiu reiškiniu. 190 186 Žin., 1991, Nr. 36-977. 187 Cit. op. 87, p. 121. 188 Žin., 1992, Nr. 33-1014. 189 Žin., 2002, Nr. 95-4087. 190 Cit. op. 3. 49 Pažym ÷tina, jog Lietuva n ÷ra nei 1963 m. Konvencijos d ÷l galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo tarnybos prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų, nei 1997 m. Europos konvencijos d ÷l pilietyb ÷s dalyv ÷. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnio 2 dal į, draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos piliet į kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautin ÷ sutartis nenustato kitaip. 191 Lietuva yra pasirašiusi dvi tokias tarptautines sutartis: 2001 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausyb ÷s ir Jungtini ų Amerikos Valstij ų Vyriausyb ÷s ekstradicijos sutartis, kurios 3 straipsnyje numatyta, jog išduoti neatsisakoma d ÷l prašomo išduoti asmens pilietyb ÷s,192 bei 2002 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos ekstradicijos sutartis, kurios 3 straipsnyje numatyta, kad išduoti atsisakoma, jei asmuo, kur į prašoma išduoti, sprendimo d ÷l ekstradicijos pri ÷mimo metu yra prašym ą gavusios valstyb ÷s nacionalinis subjektas. 193 Lietuva yra ir 1957 m. Europos konvencijos d ÷l pilietyb ÷s dalyv ÷. Taip pat, pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 9 1 straipsn į, Lietuvos Respublikos pilietis gali b ūti perduotas pagal Europos arešto order į.194 Lietuvos Respublikos karo prievol ÷s įstatymo 1 straipsnyje numatyta, jog Lietuvos Respublikos pilie čių, turin čių ir kit ų valstybi ų pilietyb ę, karo prievol ÷s atlikimo tvark ą reguliuoja tarptautin ÷s sutartys, o jeigu su valstybe n ÷ra pasirašyta tarptautin ÷ sutartis, karo prievol ÷s atlikim ą reglamentuoja šis įstatymas. 195 Ta čiau Lietuva n ÷ra pasirašiusi joki ų tarptautini ų sutar čių d ÷l karo prievol ÷s atlikimo, tod ÷l teoriškai asmeniui, turin čiam Lietuvos ir dar kurios nors užsienio valstyb ÷s pilietyb ę ir atlikusiam karin ę prievol ę toje kitoje pilietyb ÷s valstyb ÷je, gali reik ÷ti dar kart ą atlikti ši ą prievol ę Lietuvoje. Kalbant apie mokestines prievoles, pažym ÷tina, kad Lietuva yra sudariusi nemažai tarptautini ų dvišali ų sutar čių d ÷l pajam ų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo. 196 Seimo rinkim ų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Seimo nariu gali b ūti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusij ęs priesaika ar pasižad ÷jimu su užsienio valstybe bei nuolat gyvena Lietuvoje.197 Pagal Prezidento rinkim ų įstatymo 2 straipsn į, Respublikos Prezidentu gali b ūti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilm ę, ne 191 Cit. op. 188. 192 Žin., 2002, Nr. 15-559. 193 Žin., 2002, Nr. 115-5134. 194 Žin., 2000, Nr. 89-2741. 195 Žin., 1996, Nr. 106-2427. 196 Dvišal ÷s sutartys. [interaktyvus]. Užsienio reikal ų ministerija [ži ūr÷ta 2008 kovo į d.]. Prieiga per internet ą: 4.3.2. Aktualios problemos Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrin ÷jęs Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s įstatymo (2002 m. rugs ÷jo 17 d. redakcija su v ÷lesniais pakeitimais ir papildymais) nuostat ų konstitucingum ą, 2006 m. lapkri čio 13 d. nutarime pateik ÷ išvad ą, kad šiame įstatyme nustatytas pilietyb ÷s klausim ų teisinis reguliavimas yra labai prieštaringas, nenuoseklus, painus, jame yra daug nuostat ų, kurios sunkiai dera viena su kita, o formuluot ÷s kartais yra dviprasmiškos. Nutarime teigiama, kad nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietyb ÷s įgijimo ir netekimo tvark ą, įstatym ų leid ÷jas turi diskrecij ą, ta čiau negalima paneigti Lietuvos Respublikos pilietyb÷s instituto prigimties ir prasm ÷s, turi b ūti paisoma konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali b ūti ir kitos valstyb ÷s pilie čiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais. 198 Žin., 1993, Nr. 2-29. 199 Žin., 1994, Nr. 53-996. 200 Cit. op. 3. 51 Pabr ÷žtina, kad konstitucin ÷ nuostata, jog asmuo gali b ūti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstyb ÷s pilie čiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad dvigubos pilietyb ÷s atvejai turi b ūti ypa č reti – išimtiniai, kad pagal Konstitucij ą negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kur į dvigubos pilietyb ÷s atvejai b ūtų ne ypa č retos išimtys, bet paplit ęs reiškinys. Negalimas ir toks Pilietyb ÷s įstatymo nuostat ų, įtvirtinan čių galimyb ę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstyb ÷s pilie čiu, ple čiamasis aiškinimas, pagal kur į dviguba pilietyb ÷ b ūtų ne atskiros, ypa č retos išimtys, bet paplit ęs reiškinys.201 Teismo nagrin ÷tame Pilietyb ÷s įstatyme buvo įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgij ęs kitos valstyb ÷s pilietyb ę, nepraranda Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s, jeigu jis yra asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. tur ÷jęs Lietuvos pilietyb ę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo) arba lietuvi ų kilm ÷s asmuo, kurio t ÷vai ar seneliai arba vienas iš t ÷vų ar seneli ų yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripaž įsta save lietuviu. Ta čiau Konstitucinis Teismas pripažino, kad tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kurioje įtvirtinta, kad išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali b ūti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstyb ÷s pilietis. Pripažinta, kad Konstitucijai taip pat prieštarauja įstatymo nuostatos, įtvirtinan čios, kad Lietuvos Respublikos pilietyb ÷ išimties tvarka netaikant numatyt ų pilietyb ÷s suteikimo sąlyg ų gali b ūti suteikta kit ų valstybi ų pilie čiams, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai. Taip pat – kad n÷ra reikalaujama atsisakyti turimos kitos valstyb ÷s pilietyb ÷s norint susigr ąžinti Lietuvos Respublikos pilietyb ę ar įgyvendinti teis ę į Lietuvos Respublikos pilietyb ę. Tokios Pilietyb ÷s įstatymo nuostatos sudaro prielaidas Lietuvos pilietyb ę įgyti tokiems kitos valstyb ÷s pilietyb ę turintiems asmenims, kurie n ÷ra susij ę su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integrav ęsi į Lietuvos visuomen ę. Iš 2006 m. lapkri čio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo seka, jog Pilietyb ÷s įstatymas taisytinas iš esm ÷s, kad b ūtina tiksliau ir visapusiškiau reglamentuoti atvejus, kai asmuo gali b ūti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstyb ÷s pilietis. 202 Konstitucinio Teismo jurisprudencija labai svarbi, nes konstituciniai teismai yra vienas iš esmini ų demokratijos ir teisin ÷s valstyb ÷s princip ų garantijos ir įgyvendinimo element ų.203 Be to, pažym ÷tina, jog, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsn į, Lietuvos 201 Ibid. 200. 202 Ibid. 201. 203 Europos Konstitucini ų Teism ų Konferencija. [interaktyvus]. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: Respublikos įstatymas ar jo dalis negali b ūti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas ar jo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 204 Tas pats įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, kuriame taip pat numatyta, jog Konstitucinio Teismo nutarimas turi įstatymo gali ą ir yra privalomas visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmon ÷ms, įstaigoms bei organizacijoms, pareig ūnams ir pilie čiams. 205 Taigi, nemaža dalis Pilietyb ÷s įstatymo nuostat ų po 2006 m. lapkri čio 13 d. nutarimo oficialaus paskelbimo nebegali b ūti taikomos, o tai reiškia, kad šiuo metu pilietyb ÷s daugetas pripaž įstamas tik vienu atveju – kai Lietuvos Respublikos pilietyb ÷ išimties tvarka suteikiama nusipelniusiems Lietuvos Respublikai ir integravusiems į Lietuvos visuomen ę užsienio valstybi ų pilie čiams. Pra ÷jus jau daugiau nei metams nuo min ÷to Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, vis dar n ÷ra priimta nei naujo Pilietyb ÷s įstatymo, nei joki ų senojo Pilietyb ÷s įstatymo ar Konstitucijos patais ų. Nesutariama, kokios teisin ÷s priemon ÷s būtų tinkamiausios tolimesniam pilietyb ÷s klausim ų teisiniam reguliavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s klausim ų teisinio reguliavimo pagrindus ir įtvirtinantis viengubos pilietyb ÷s princip ą, yra Konstitucijos – vientiso akto – I skirsnyje „Lietuvos valstyb ÷”, kurio nuostatoms yra nustatyta ypa č didel ÷ konstitucin ÷ apsauga: pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dal į Konstitucijos I skirsnio nuostatos gali b ūti kei čiamos tik referendumu.206 Lietuvos socialliberal ų partijos pirmininkas pateik ÷ Seimui nutarimo „D÷l referendumo d÷l dvigubos pilietyb ÷s paskelbimo” projekt ą, kuriame akcentuojama dvigubos pilietyb ÷s reikšm ÷ ir svarba lietuvi ų kilm ÷s pilie čiams ir konstitucinis pilietyb ÷s reguliavimo principas. Projekte numatyta paskelbti privalom ąjį referendum ą d ÷l Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimo d ÷l dvigubos pilietyb ÷s įteisinimo, kuris tur ÷tų įvykti 2008 m. antr ąjį spalio sekmadien į kartu su Seimo rinkimais. Planuojama pateikti referendumui tok į tekst ą: „Pritariu, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis b ūtų išd ÷styta šitaip: „Lietuvos Respublikos pilietis gali b ūti ir kitos valstyb ÷s pilie čiu”.207 Referendum ą si ūloma rengti pripaž įstant, kad subrendo s ąlygos keisti Konstitucij ą, kad pasikeitusi 204 Cit. op. 188. 205 Žin., 1993, Nr. 6-120. 206 MAKSIMAITYT ö, Giedr ÷. K ūris: Konstitucinio teismo sprendimai negali patenkinti vis ų. [interaktyvus]. [Vilnius]: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2007 [ži ūr÷ta 2007 m. lapkri čio 25 d.]. Prieiga per internet ą: 208 D ÷l dvigubos pilietyb ÷s gali apsispr ęsti tik pati tauta. [interaktyvus]. [Vilnius]: Naujoji S ąjunga (socialliberalai), 2007 [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: 213 RAGAUSKAS, Petras: Referendumas d ÷l dvigubos pilietyb ÷s organizuojamas iš anksto žinant, kad ne įvyks. [interaktyvus]. [žiūr÷ta 2007 m. lapkri čio 26 d.]. Prieiga per internet ą: 217 GALINAITYT ö, Eugenija. Dviguba pilietyb ÷ – kam nuo jos blogiau? Laikas , 2007, Nr. 29 (203), p. 4. 218 RAGAUSKAIT ö, Vaiva. Vietoj dvigubos pilietyb ÷s m ÷ginta įbrukti „ypatingo ryšio su Lietuva“ status ą. Amerikos lietuvis , 2007, kovo 3 d. 219 RAMELIEN ö, Raimonda. Pasiektas kompromisas d ÷l pilietyb ÷s kursto gin čus. Lietuvos žinios, 2008 m. kovo 17 d. 56 kitos valstyb ÷s pilietyb ę, yra Lietuvos Respublikos pilietis.220 Numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis negal ÷tų b ūti kartu ir kitos valstyb ÷s pilietis, išskyrus įstatyme numatytas konkre čias asmen ų grupes, turin čias teis ę į dvigub ą pilietyb ę. Tai b ūtų: – Užsienyje gim ę Lietuvos pilie čio ar pilie čių vaikai, nepriklausomai nuo to, ar jie įgyt ų kitos valstyb ÷s pilietyb ę, ar ne. Numatyta, jog vaikas, kurio abu t ÷vai yra Lietuvos Respublikos pilie čiai, būtų Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimt ų Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos rib ų. O jeigu vaiko t ÷vai turi skirting ą pilietyb ę ir vienas iš j ų yra Lietuvos Respublikos pilietis arba vienas iš t÷vų yra Lietuvos Respublikos pilietis, o kitas – asmuo be pilietyb ÷s, vaikas taip pat būtų Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į jo gimimo viet ą. – Asmenys, įgij ę kitos valstyb ÷s, su kuria Lietuvos Respublika yra pasirašiusi susitarim ą d ÷l pilietyb ÷s, arba kurios nors kitos Europos S ąjungos valstyb ÷s nar ÷s pilietyb ę. Pilietyb ÷s įstatymo pakeitimo projekte numatyta, jog tokie asmenys išlaikyt ų ir Lietuvos Respublikos pilietyb ę. – Kitos valstyb ÷s pilie čiai, kuriems Lietuvos pilietyb ÷ suteikta išimties tvarka Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu. Respublikos Prezidentas, kaip buvo numatyta ir ankstesniame Pilietyb ÷s įstatyme, gal ÷tų suteikti Lietuvos Respublikos pilietyb ę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai ir integravusiems į Lietuvos visuomen ę užsienio valstybi ų pilie čiams išimties tvarka netaikant jiems pilietyb ÷s suteikimo s ąlyg ų. Nuopelnais Lietuvos Respublikai tur ÷tų b ūti laikoma užsienio valstyb ÷s pilie čio veikla, kuria asmuo ypa č reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautin ÷je bendruomen ÷je didinimo. – Lietuvi ų kilm ÷s asmenys, tradiciškai gyvenantys valstyb ÷se, su kuriomis Lietuvos Respublik ą skiria valstyb ÷s siena. Projekte įtvirtinta, kad tokie asmenys teis ę į Lietuvos Respublikos pilietyb ę gal ÷tų įgyvendinti neatsisakydami turimos kitos valstyb ÷s pilietyb ÷s. – Asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. tur ÷ję Lietuvos pilietyb ę ir pasitrauk ę iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacijos metu, jų vaikai, vaikai čiai ir provaikai čiai. Numatyta, kad šie asmenys teis ę į Lietuvos Respublikos 220 Pilietyb ÷s įstatymo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas. [interaktyvus]. Lietuvos Respublikos Seimas. [ži ūr÷ta 2007 m. lapkri čio 12 d.]. Prieiga per internet ą: pilietyb ę taip pat gal ÷tų įgyvendinti neatsisakydami turimos kitos valstyb ÷s pilietyb ÷s. – Tremtiniai, politiniai kaliniai, iki 1940 m. birželio 15 d. tur ÷ję Lietuvos pilietyb ę, jų vaikai, vaikai čiai ir provaikai čiai, gyvenantys kitose valstyb ÷se. Pagal projekto nuostatas, tokie asmenys teis ę į Lietuvos Respublikos pilietyb ę taipogi gal ÷tų įgyvendinti neatsisakydami turimos kitos valstyb ÷s pilietyb ÷s. – Užsienio valstybi ų pilie čiai, turintys pab ÷g÷lio status ą Lietuvos Respublikoje. Pilietyb ÷s įstatymo pakeitimo projekte įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietyb ÷ gal ÷tų būti suteikiama nereikalaujant iš toki ų asmen ų atsisakyti turimos kitos valstyb ÷s pilietyb ÷s. 221 Vertinant Pilietyb ÷s įstatymo pakeitimo projekte numatytas asmen ų, turin čių teis ę į dvigub ą pilietyb ę, grupes, didžiausia ir svarbiausia naujove laikytina tai, jog galimyb ę tur ÷ti dvigub ą pilietyb ę numatyta visiems vaikams, gimusiems užsienyje Lietuvos pilie čio ar pilie čių šeimoje, nepriklausomai nuo to, ar jie įgijo kitos valstyb ÷s pilietyb ę, ar ne. Įteisinus toki ą nuostat ą b ūtų išvengta neigiam ų valstybi ų pilietyb ÷s įstatym ų kolizijos padarini ų, kurios pastaruoju metu kelia daugiausiai problem ų, kadangi šiuo metu Lietuvos pilie čio ar pilie čių vaikas, gim ęs užsienio valstyb ÷je, kurios pilietyb ÷ įgyjama pagal jus soli princip ą, ir kartu pagal jus sanguinis princip ą įgij ęs Lietuvos pilietyb ę, pastar ąją praranda, nes galiojan čiame Pilietyb ÷s įstatyme numatyta, jog įgijus kitos valstyb ÷s pilietyb ę, Lietuvos pilietyb ÷s netenkama, tokiais atvejais n ÷ra numatyta pilietyb ÷s daugeto galimyb ÷. Teis ÷ vaikams išlaikyti gimimu įgytas skirtingas pilietybes pripaž įstama ir tarptautin ÷je teis ÷je, pavyzdžiui, 1997 m. Europos konvencijos d ÷l pilietyb ÷s 14 straipsnyje. 222 Taip pat visiškai nauja, ta čiau diskutuotina asmen ų, turin čių teis ę į dvigub ą pilietyb ę, kategorija, numatyta Pilietyb ÷s įstatymo pakeitimo projekte, yra asmenys, įgij ę kurios nors kitos ES valstyb ÷s nar ÷s pilietyb ę. Kaip jau min ÷ta kalbant apie ES pilietyb ę, manytina, jog ES valstybi ų nari ų pilie čiams dviguba pilietyb ÷ n ÷ra b ūtina. Lietuvos atveju vis ų pirma d ÷l to, jog Lietuva jau nuo 2004 m. geguž ÷s 1 d. yra ES valstyb ÷ nar ÷, o ES teisingumo ir vidaus reikal ų ministr ų tarybos 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu tapo pilnateise Šengeno erdv ÷s223 šalimi. Tai reiškia, jog yra galutinai įgyvendinamas laisvo asmen ų jud ÷jimo principas. 221 Pilietyb ÷s įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija). [interaktyvus]. Lietuvos Respublikos Seimas. [ži ūr÷ta 2008 m. balandžio 1 d.]. Prieiga per internet ą: Lietuvos, kaip ir vis ų kit ų ES valstybi ų nari ų, pilie čiai turi teis ę laisvai jud ÷ti asmeniniais ar darbo reikalais po vis ą ES. Ši ES pilie čių teis ÷ gali b ūti apribota tik viešosios tvarkos, visuomen ÷s saugos ar visuomen ÷s sveikatos sumetimais. Kaip jau min ÷ta, ES pilie čiams taip pat garantuojama teis ÷ dalyvauti vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose bet kurioje ES valstyb ÷je nar ÷je tokiomis pat s ąlygomis kaip ir tos valstyb ÷s pilie čiams bei teis ÷ teikti peticijas Europos Parlamentui ir kreiptis į Europos ombudsmen ą. Antra, asmenys, įgij ę NATO (Šiaur ÷s Atlanto Sutarties Organizacijos) valstybi ų nari ų, kurios n ÷ra ES valstyb ÷s nar ÷s, pilietyb ę, teis ÷s į dvigub ą pilietyb ę netur ÷tų. Atskir ąją nuomon ę d ÷l Pilietyb ÷s įstatymo pakeitimo projekto pareiškusi ųjų darbo grup ÷s nari ų teigimu, parengtas įstatymo projektas neatitinka laikinai ar ilgesniam laikui išvykusi ų Lietuvos pilie čių teis ÷tų l ūkes čių, o kartu ir ilgalaikio lietuvi ų tautos ir valstyb ÷s intereso išlaikyti išvykusius pilie čius Lietuvos kult ūrin ÷je erdv ÷je, neprarasti su jais pilietinio ryšio. Be to, ES ir NATO tur ÷tų b ūti traktuojamos kaip lygiavert ÷s organizacijos. 224 Ir tre čia, kiekviena įstatymo projekte numatyta asmen ų grup ÷, kuriai pripaž įstama teis ÷ į dvigub ą pilietyb ę, turi b ūti realiai b ūtina, nes, kaip teigia E. K ūris, nauj ų Pilietyb ÷s įstatymo nuostat ų pakakt ų tik atskiriems dvigubos pilietyb ÷s pripažinimo atvejams, kurie netapt ų taisykle, numatyti, o norint įteisinti pla čias galimybes tur ÷ti dvigub ą pilietyb ę, b ūtina referendumu keisti Konstitucij ą.225 Tuo tarpu bendrai įvertinus visas Pilietyb ÷s įstatymo pakeitimo projekte numatytas asmen ų, kuriems gal ÷tų b ūti suteikta teis ÷ į dvigub ą pilietyb ę, kategorijas, visumoje susidaryt ų pakankamai nemažas asmen ų, turin čių daugiau nei vien ą pilietyb ę, ratas. Kadangi sprendimo keisti Konstitucij ą nebuvo ir n ÷ra, tokiu b ūdu v ÷l iškilt ų Pilietyb ÷s įstatymo nuostat ų prieštaravimo Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai gr ÷sm ÷ d ÷l pilietyb ÷s daugeto atvej ų paplitimo. Be abejo, globalizacija ekonominiuose ir politiniuose procesuose šiandien tik did ÷ja, o tai ver čia atsisakyti sen ų standart ų. Taip pat ir pilietyb ÷s teisinio reguliavimo srityje. Tolerancija pilietyb ÷s daugeto atvejams daugelyje valstybi ų suprantama kaip senojo pilietyb ÷s teisinio reguliavimo pritaikymas prie naujos nacionalin ÷s ir tarptautin ÷s situacijos, „modernizacijos” b ūtinyb ÷, priemon ÷ skatinti daugiakult ūriškum ą, geresnius rasinius santykius, tautini ų mažum ų grupi ų k ūrim ąsi, migrant ų integracij ą.226 Tačiau pasaulyje 224 Pilietyb ÷s įstatymo pakeitimo įstatymo projekto priedas (atskiroji nuomon ÷). [interaktyvus]. Lietuvos Respublikos Seimas. [ži ūr÷ta 2008 m. balandžio 3 d.]. Prieiga per internet ą: 227 Cit. op. 8, p. 150. 60 Išvados 1. Išnagrin ÷jus įvairius pilietyb ÷s apibr ÷žimus, juose pateikiamus požymius, darytina išvada, jog pilietyb ÷ n ÷ra vien tik teisiniai santykiai ar vien tik teisinis statusas. Ji apima abiej ų ši ų teisini ų kategorij ų elementus. Pilietyb ÷ pažymi ypatingus teisinius santykius, nuolatin į politin į teisin į ryš į tarp asmens ir konkre čios valstyb ÷s, grindžiam ą abipus ÷mis teis ÷mis ir pareigomis, iš j ų išplaukian čiu savitarpio pasitik ÷jimu ir gynyba bei lemiant į tam tikr ą specifin į asmens teisin į status ą. 2. Pilietyb ÷s daugetas reiškia, kad asmuo pilietyb ÷s ryšiu yra susietas su daugiau nei viena valstybe, kad tuo pa čiu metu daugiau nei viena valstyb ÷ pagal savo nacionalin ę teis ę suteikia savo pilietyb ę tam pa čiam asmeniui ir laiko j į savo pilie čiu. Tokia situacija paprastai susidaro d ÷l skirting ų valstybi ų pilietyb ÷s įstatym ų kolizijos arba d ÷l reikalavimo įgyjant kitos valstyb ÷s pilietyb ę atsisakyti ankstesniosios nebuvimo. 3. Išsiaiškinus karin ÷s prievol ÷s, diplomatin ÷s gynybos, mokestini ų prievoli ų, rinkim ų, lojalumo valstybei bei nacionalinio saugumo srityse kylan čias problemas pilietyb ÷s daugeto atveju, galima b ūtų daryti išvad ą, jog šiais laikais jos neb ÷ra tokios aktualios ir reikšmingos kaip anks čiau. Valstyb ÷s stengiasi atsižvelgti į ši ų klausim ų sprendim ą unifikuojan čius tarptautin ÷s teis ÷s aktus, sudarin ÷ja tarpusavio susitarimus (pavyzdžiui, ekstradicijos srityje). Be to, įvairi ų teisi ų, laisvi ų ir pareig ų (pavyzdžiui, karin ÷ tarnyba, mokestin ÷s prievol ÷s) suteikim ą ir įgyvendinim ą valstyb ÷s vis labiau sieja su nuolatin ÷s gyvenamosios vietos kriterijumi, o ne su pilietyb÷s tur ÷jimu. 4. Tarptautin ÷s teis ÷s poži ūriu, diplomatin ÷s gynybos teis ÷ yra viena iš svarbiausi ų pilietyb ÷s tur ÷jimo teisini ų pasekmi ų ir viena iš sri čių, kur kyla rim čiausi ų problem ų pilietyb ÷s daugeto atveju. Vyrauja tendencija, jog pilietyb ÷s valstyb ÷ negali vykdyti diplomatin ÷s gynybos kokio nors asmens atžvilgiu prieš valstybę, kurios pilie čiu šis asmuo taip pat yra, išskyrus atvejus, kai vienos valstyb ÷s pilietyb ÷ buvo vyraujanti ir pažeidimo padarymo, ir pretenzijos pateikimo metu. Tuo tarpu tarp asmens, turin čio daugiau nei vien ą pilietyb ę, ir valstyb ÷s, vykdan čios jo diplomatin ę gynyb ą valstyb ÷je, kurios pilie čiu jis n ÷ra, neb ÷ra reikalaujama tikro ir efektyvaus ryšio buvimo. Be to, asmens, turin čio dvi ar 61 daugiau pilietybi ų, diplomatin ę gynyb ą tre čiojoje valstyb ÷je gali kartu vykdyti visos jo pilietyb ÷s valstyb ÷s. 5. Išanalizavus ES pilietyb ę charakterizuojan čius požymius, matyti, jog ES pilietyb ÷ – tai nauja pilietyb ÷s r ūšis, sui generis sistema, kurios esm ÷ ir svarbiausia funkcija – tam tikr ų teisi ų ES pilie čiams suteikimas. ES pilietyb ÷ yra priklausoma nuo valstyb ÷s nar ÷s nacionalin ÷s teis ÷s, nes ES n ÷ra įgaliota nuspr ęsti, kas yra jos pilie čiai. Tik valstyb ÷s nar ÷s turi teis ę įvardyti, kas yra pilie čiai nacionalin ÷s ir kartu ES pilietyb ÷s atžvilgiu. Valstyb ÷s nar ÷s pilietyb ÷ yra vienintelis b ūdas ir sąlyga įgyti ES pilietyb ę. Tod ÷l ir ES pilietyb ÷s tur ÷jimas kartu su viena ar keliomis nacionalin ÷mis valstybi ų nari ų pilietyb ÷mis n ÷ra klasikinis pilietyb ÷s daugeto atvejis. 6. Išnagrin ÷jus nacionalin ÷s pilietyb ÷s ir ES pilietyb ÷s santyk į, pasteb ÷tina, jog ES, jungdama valstybes nares į bendr ą erdv ę, suteikdama valstybi ų nari ų pilie čiams bendr ą ES pilietyb ę, s ąlygojan čią jiems papildomas teises, laisves bei saugum ą, eliminuoja daug praktini ų sunkum ų, kylan čių valstyb ÷ms d ÷l asmen ų, turin čių daugiau nei vien ą pilietyb ę, teisi ų ir pareig ų įgyvendinimo. Tod ÷l darytina išvada, jog bent jau iš dalies ES pilietyb ÷ gal ÷tų būti laikoma kompensuojan čia pilietyb ÷s daugeto ribojim ą ar draudim ą. Tur ÷ti daugiau nei vien ą pilietyb ę ES valstybi ų nari ų pilie čiams nebetur ÷tų b ūti taip svarbu, nes daugeliu atvej ų užtikrinti j ų interesams, patenkinti socialiniams, ekonominiams ir kitokiems poreikiams tur ÷tų pakakti ES pilietyb ÷s. 7. Iš nagrin ÷tų tarptautin ÷s teis ÷s akt ų seka, jog pilietyb ÷s klausimams tarptautiniame lygmenyje skiriama nemažai d ÷mesio. Nors pilietyb ÷s reguliavimo klausimai iš esm ÷s yra nacionalin ÷s teis ÷s objektas, žmogaus teisi ų raida po Antrojo pasaulinio karo s ąlygojo, kad valstybi ų diskrecija, reguliuojant pilietyb ÷s klausimus, buvo apribota bendr ų pilietyb ÷s teisinio reguliavimo princip ų įtvirtinimu tarptautiniu lygiu, kuris reikalingas visuotinai pripažintoms žmogaus teis ÷ms ir laisv ÷ms apsaugoti. Pagal tarptautin ę teis ę įstatymais ar sudarytomis tarptautin ÷mis sutartimis nustatytas pilietyb ÷s teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teis ÷s į pilietyb ę įgyvendinim ą, turi atitikti tarptautines konvencijas, tarptautin ę paprotin ę teis ę ir visuotinai pripaž įstamus su pilietybe susijusius teis ÷s principus. 8. Pilietyb ÷s daugeto atvej ų reguliavimas tarptautin ÷je teis ÷je smarkiai evoliucionavo: Nuo 1930 m. Hagos Konvencijos d÷l kai kuri ų klausim ų, susijusi ų su pilietyb ÷s 62 įstatym ų kolizija tikslo vengti pilietyb ÷s daugeto atvej ų iki 1997 m. Europos konvencijos d ÷l pilietyb ÷s neutralaus poži ūrio į š į reiškin į. Tarptautin ÷ teis ÷ leidžia valstyb ÷ms nuspr ęsti neleisti jų pilie čiams tur÷ti daugiau nei vien ą pilietyb ę, bet ir nedraudžia valstyb ÷ms nuspr ęsti suteikti j ų pilietyb ę asmenims, jau turintiems kitos valstyb ÷s pilietyb ę, taip pat nenurodo, kad valstyb ÷s turi taikyti vienodas taisykles pilietyb ÷s suteikimui. Tod ÷l darytina išvada, jog pilietyb ÷s daugetas neprieštarauja tarptautinei teisei. 9. Apžvelgus daugumos Europos valstybi ų pilietyb ÷s teisin į reguliavim ą, pastebima tendencija, jog dauguma j ų pastaraisiais metais šioje srityje ÷m÷si reform ų, kurios atspind ÷jo tolerancij ą pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu. Net ir valstybi ų, besilaikan čių pozicijos riboti pilietyb ÷s daugeto atvejus, teis ÷s aktuose vyrauja tendencija toleruoti pilietyb ÷s daugeto atvejus, kai jie atsiranda savaime. Visgi, nepaisant pilietyb ÷s daugeto klausim ų reguliavimo supanaš ÷jimo ES valstyb ÷se nar ÷se, pilietyb ÷s politika ES viduje vis dar nepasiekia to paties suderinamumo laipsnio kaip kitose ekonomin ÷se ir socialin ÷se srityse, o nacionalinis savitumas, ko gero, liks ilgalaike pilietyb ÷s politikos ypatybe. 10. Apžvelgus tarptautini ų organizacij ų, valstybi ų pozicij ų pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu kait ą, prieinama prie išvados, jog vis didesn ę tolerancij ą pilietyb ÷s daugetui ir tarptautiniu, ir nacionaliniu lygiu l÷m÷ tokios priežastys kaip vyr ų ir moter ų socialin ÷s lygyb ÷s įtvirtinimas, tarptautin ÷ migracija, mišri ų santuok ų daug ÷jimas, globalizacija ekonominiuose ir politiniuose procesuose, visuomen ÷s internacionalizacija ir kt. D÷l to pilietyb ÷s daugetas laikomas svarbiu žingsniu į migrant ų integracij ą visuomen ÷je, priemone spr ęsti problemas d ÷l tapatyb ÷s, saugumo ir emocini ų ryši ų palaikymo, suteikti migrantams galimyb ę neprarasti identiškumo ir nepamiršti savo šakn ų. 11. Išanalizavus Lietuvos pilietyb ÷s įstatym ų raid ą, darytina išvada, jog ilgainiui laipsniškai buvo ple čiamas asmen ų, galin čių tur ÷ti Lietuvos ir kurios nors kitos valstyb ÷s pilietyb ę, ratas. Galiausiai, įsigaliojus 2002 m. Pilietyb ÷s įstatymui, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pilietyb÷s daugetas tapo ne ypa č reta išimtimi, o pla čiai paplitusiu reiškiniu. Tuo tarpu Konstitucija įtvirtino, kad asmuo gali b ūti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstyb ÷s pilietis tik atskirais atvejais. Tod ÷l Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrin ÷jęs šio įstatymo nuostat ų konstitucingum ą, 2006 m. lapkri čio 13 d. nutarime konstatavo, kad 63 įstatymas taisytinas iš esm ÷s. Dalis įstatymo nuostat ų tapo nebetaikytinomis, nes buvo pripažintos prieštaraujan čiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 12. Lietuvos Respublikos Seimas, vienintelis turintis prerogatyv ą nutarti, kokiomis teisin ÷mis priemon ÷mis bus kei čiamas Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s klausim ų teisinis reguliavimas pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu, dar n ÷ra apsisprend ęs. 13. Nepaisant to, kad tolerancija pilietyb ÷s daugeto atvejams daugelyje valstybi ų suprantama kaip senojo pilietyb ÷s teisinio reguliavimo pritaikymas prie naujos nacionalin ÷s ir tarptautin ÷s situacijos, pilietyb ÷s klausimai vis dar sprendžiami nevienodai. T ą lemia skirtinga geografin ÷ pad ÷tis, istoriniai, kult ūrinai bei sociologiniai aspektai, ekonomini ų interes ų apsauga, imigracijos ir emigracijos procesai, pilietini ų ir politini ų teisi ų užtikrinimas šalyje ir kiti faktoriai. Tai, kas tinka vienai valstybei, neb ūtinai tinka ir kitai. Tod ÷l, kad ir kaip ateityje b ūtų kei čiamas Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s teisinis reguliavimas, b ūtina vadovautis valstyb ÷s interesais suvokiant jos geopolitin ę pad ÷tį, visapusiškai išnagrin ÷ti si ūlom ų sprendim ų privalumus ir tr ūkumus, galimas j ų pasekmes bei įtak ą ilgalaikei perspektyvai. 64 Priedas Pilietin ÷s visuomen ÷s instituto užsakymu visuomen ÷s nuomon ÷s ir rinkos tyrim ų centras „Vilmorus” 2007 m. birželio 7-10 d. atliko Lietuvos gyventoj ų apklaus ą d ÷l Lietuvos pilietyb ÷s išsaugojimo tuo atveju, jei asmuo yra įgij ęs ir kitos valstyb ÷s pilietyb ę. Tyrimas vyko 19 miest ų ir 60 kaim ų, buvo apklaustas 1001 šalies gyventojas. Pasak apklausos duomenis apibendrinusi ų PVI ekspert ų, Lietuvos visuomen ÷je vyrauja atviros pilietyb ÷s supratimas. Tyrimas parod ÷, kad dauguma lietuvi ų yra už lygias įvairiakilmi ų šalies pilie čių teises bei už Lietuvoje gyvenan čių pilie čių ir užsienio lietuvi ų teisin ę lygyb ę. Už tai pasisak ÷ 228 ypatingai daug moksleivi ų ir student ų (75,4 proc.). Ar nor ÷tum ÷te, kad Lietuvos pilie čio vaikai ir vaikai čiai, įgyj ę kitos vastyb ÷s pilietyb ę, išlikt ų ir Lietuvos pilie čiais? 2,8% 6,1% 3% 88,1% Taip Ne Nesvarbu Nežinau 228 Lietuviai - už pilietyb ÷s išsaugojim ą. [interaktyvus]. Vilmorus. [ži ūr÷ta 2007 m. lapkri čio 25 d.] Prieiga per internet ą: Nor ÷č iau, kad Lietuvos pilie čio vaikas ar vaikaitis, įgyj ęs kitos valstyb ÷s pilietyb ę, išlikt ų ir Lietuvos pilie čiu. 72,6% 89,6% 82,1% Rus ų kim ÷s lietuviai Lenk ų kilm ÷s lietuviai Lietuvi ų kim ÷s lietuviai Kaip Lietuvos pilietyb ÷ gal ÷tų b ūti suteikiama nelietuvi ų kilm ÷s užsienio valstybi ų pilie čiams? 24% 46,2% 16% 13,8% Nežinau Suteikiama tik atsisakius ankstesn ÷s pilietyb ÷s Išvis netur ÷tų b ūti suteikiama Suteikiama be apribojim ų 66 Literat ūros s ąrašas 1. Teis ÷s norminiai aktai 1.1. Tarptautin ÷s sutartys 1.1.1. 1930 m. Konvencija d ÷l kai kuri ų klausim ų, susijusi ų su pilietyb ÷s įstatym ų kolizija (Convention on certain questions relating to the conflict of nationality laws). [interaktyvus]. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: 1.1.10. 1977 m. Protokolas, kei čiantis Konvencij ą d ÷l galimybi ų tur ÷ti keli ų valstybi ų pilietyb ę ribojimo ir karo tarnybos prievol ÷s tuo atveju, kai asmuo turi kelet ą pilietybi ų (Protocol amending the Convention on the Reduction of Cases of Multiple Nationality and Military Obligations in Cases of Multiple Nationality). [interaktyvus]. Council of Europe [ži ūr÷ta 2007 m. lapkri čio 25 d.]. Prieiga per internet ą: 68 1.2.2. 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2002/584/TVR d÷l Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybi ų nari ų tvarkos (OL 2004 m. specialusis leidimas 19 skyrius, 6 tomas, p. 34). 1.2.3. 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonos sutartis, iš dalies kei čianti Europos Sąjungos sutart į ir Europos Bendrijos steigimo sutart į (OL2007C306, p.1). 1.3. Lietuvos Respublikos teis ÷s aktai 1.3.1. Lietuvos Valstyb ÷s Laikinoji Konstitucija. Lietuvos Valstyb ÷s Žinios , 1919, Nr. 4. 1.3.2. Lietuvos Valstyb ÷s Laikinoji Konstitucija. Lietuvos Valstyb ÷s Žinios , 1919, Nr. 6-24. 1.3.3. Lietuvos Valstyb ÷s Laikinoji Konstitucija. Lietuvos Valstyb ÷s Žinios , 1920, Nr. 37-407. 1.3.4. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vyriausyb ÷s Žinios , 1922, Nr. 100- 799. 1.3.5. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vyriausyb ÷s Žinios , 1928, Nr. 275- 1778. 1.3.6. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vyriausyb ÷s Žinios , 1938, Nr. 608- 4271. 1.3.7. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstyb ÷s Žinios , 1992, Nr. 33- 1014. 1.3.8. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietyb ę. Lietuvos Valstyb ÷s Žinios , 1919, Nr. 2/3-22. 1.3.9. Lietuvos pilietyb ÷s įstatymas. Vyriausyb ÷s Žinios, 1939, Nr. 656/4811. 1.3.10. Lietuvos Taryb ų Socialistin ÷s Respublikos pilietyb ÷s įstatymas. [interaktyvus]. Lietuvos Respublikos Seimas [ži ūr÷ta 2008 m. kovo 5 d.]. Prieiga per internet ą: 69 1.3.13. Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymas. Valstyb ÷s Žinios , 1993, Nr. 6-120. 1.3.14. Lietuvos Respublikos prezidento rinkim ų įstatymas. Valstyb ÷s Žinios , 1993, Nr. 2-29. 1.3.15. Lietuvos Respublikos savivaldybi ų taryb ų rinkim ų įstatymas. Valstyb ÷s Žinios , 1994, Nr. 53-996. 1.3.16. Lietuvos Respublikos karo prievol ÷s įstatymas. Valstyb ÷s Žinios , 1996, Nr. 106-2427. 1.3.17. Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s įstatymas. Valstyb ÷s Žinios , 2002, Nr. 95-4087. 1.4. Užsienio valstybi ų teis ÷s aktai 1.4.1. Airijos pilietyb ÷s ir tautyb ÷s įstatymas (Irish Nationality and Citizenship Act). [interaktyvus]. Irish Naturalisation and Immigration Service. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario į d.]. Prieiga per internet ą: 70 1.4.7. Suomijos pilietyb ÷s įstatymas (Finland Nationality Act). [interaktyvus]. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.] Prieiga per internet ą: 2. Specialioji literatūra 2.1. Monografijos, komentarai, vadov ÷liai ir pan. leidiniai 2.1.1. ABRAMAVI ČIUS, Armanas, et al . Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis. Vilnius: Teisin ÷s informacijos centras, 2004, 66 p. 2.1.2. ABRAMAVI ČIUS, Armanas, et al . Europos S ąjungos teis ÷s akt ų įgyvendinimas Lietuvos baudžiamojoje teis ÷je . Vilnius, 2005, p. 44. 2.1.3. AKEHURST M.; ir MALANCZUK P. Šiuolaikin ÷s tarptautin ÷s teis ÷s įvadas . Vilnius: Eugrimas, 2000. 323 p. 2.1.4. BARBER, Benjamin, et al . The Encyclopedia Americana – International Editon. Connecticut, 1995, Vol. 6, p. 744. 2.1.5. BERNHARDT, Rudolf, et al . ENCYCLOPEDIA OF PUBLIC INERNATIONAL LAW. North – Holland, Vol. 3, 502 p. 2.1.6. BIRMONTIEN ö, Toma, et al . Lietuvos konstitucin ÷ teis ÷. Vilnius: MRU Leidybos centras, 2002. 367 p. 2.1.7. BOLL, Alfred M. Multiple Nationality and International Law. Boston, 2007. 2.1.8. BRUBAKER, Rogers. Pilietyb ÷ ir tautiškumas Pranc ūzijoje ir Vokietijoje . Vilnius: Pradai, 1998. 36-59; 218 p. 2.1.9. CAMPBELL BLACK, Henry, et al . Black‘s Law Dictionary, 1990, p. 498. 2.1.10. DAILID ö, Pranas. Lietuvos sutartys su svetimomis valstyb ÷mis . Kaunas: Užsienio reikal ų ministerija, 1930 – 1939, T. 1, 2. 2.1.11. DAMBRAUSKIEN ö, G., et al . Lietuvos Respublikos Konstitucijos Komentaras . I dalis. Vilnius: Teis ÷s institutas, 2000. 80-86 p. 71 2.1.12. HANSEN, Randall; and WEIL, Patrick. Dual Nationality, Social Rights and Federal Citizenship in the U.S. and Europe. New York: Berghahn Books, 2002, p. 52-54. 2.1.13. HIX, Simon. Europos S ąjungos politin ÷ sistema . Vilnius: Eugrimas, 2006. 399-402 p. 2.1.14. KŪRIS, P.; ir POŽARSKAS M. Tarptautin ÷s teis ÷s apybraižos. Vilnius, 1985, p. 283. 2.1.15. O‘LEARY, Siofra; and TIILIKAINEN, Teija. Citizenship and nationality status in the new Europe. The Institute of Public Policy Research, 1998. 29-33; 138-143 p. 2.1.16. PETRAUSKAS, Zenonas. Konsulin ÷ teis ÷. Vilnius: Teisin ÷s informacijos centras, 2007. 190-221 p. 2.1.17. PUMPUTIS, Alvydas. Konstitucingumas ir pilietin ÷ visuomen ÷. Vilnius: Lietuvos Teis ÷s Universitetas, 2003. 181-206 p. 2.1.18. SINKEVI ČIUS, Vytautas. Lietuvos Respublikos pilietyb ÷ 1918-2001 metais . Vilnius: Teisin ÷s informacijos centras, 2002. 16-19 p. 2.1.19. ŠILEIKIS, Egidijus. Alternatyvi konstitucin ÷ teis ÷. Vilnius: Teisin ÷s informacijos centras, 2005. 123-139 p. 2.1.20. TALJ ŪNAIT ö, Meilut ÷. Pilietyb ÷ ir socialin ÷ Europos integracija . Vilnius: Mykolo Romerio Universitetas, 2005. 59-84 p. 2.1.21. TEISIN öS MINTIES ŠVENT ö: Student ų tarptautini ų mokslini ų konferencij ų pranešimai . Vilnius: Lietuvos Teis ÷s Universitetas, 2004. 316-321 p. 2.1.22. TEISIN öS MINTIES ŠVENT ö: Student ų tarptautini ų mokslini ų konferencij ų pranešimai . Vilnius: Mykolo Romerio Universitetas, 2005. 463-467 p. 2.1.23. VADAPALAS, Vilenas. Tarptautin ÷ teis ÷. Vilnius: Eugrimas, 2006. 312-320 p. 2.1.24. VANSEVI ČIUS, Stasys. Valstyb ÷s ir teis ÷s teorija. Vilnius: Justitia, 2000. 75-77 p. 2.1.25. ZIEMELE, Ineta. State Continuity and nationality: The Baltic States and Russia: Past, Present and Future as Defined by International Law . 2005. 72 2.1.26. ŽALTAUSKAIT ö – ŽALIMIEN ö, Skirgail ÷. Laisvas asmen ų jud ÷jimas pagal Europos Bendrijos teis ę: įsistegimo teis ÷. Vilnius, 2002. 26 p. 2.2. Straipsniai periodiniuose leidiniuose 2.2.1. BAUBINAIT ö, Ieva. Pilietyb ÷s nervo krapštymas. Atgimimas , 2007, spalio 12-18 d. Nr. 3. 2.2.2. BOSWELL, Randy. Dual citizens are loyal ones: study. The Gazette (Montreal), 2007, August 13. 2.2.3. DONNELY, Paul. Does dual citizenship erode American national identity? Insight on the News, 2000 . 2.2.4. FAIST, Tomas. Dual Citizenship as a Path-Dependent, The International Migration Review , 2004, Vol. 38. 913 p. 2.2.5. FAIST, Tomas. Multiple citizenship in a globalising world: the politics of dual citizenship in comparative perspective, Willy Brandt Series of Working Papers in International Migration and Ethnic Relations , 2003, Nr. 3. 2.2.6. GALINAITYT ö, Eugenija. Dviguba pilietyb ÷ – kam nuo jos blogiau? Laikas , 2007, Nr. 29 (203). 4 p. 2.2.7. GREEN, Simon. Between Ideology and Pragmatism: The Politics of Dual Nationality in Germany, The International Migration Review , 2005, Vol. 39. 921 p. 2.2.8. GUSTAFSON, Per. Globalisation, multiculturalism and individualism: the Swedish debate on dual citizenship. Journal of Ethnic and Migration Studies, 2002, No. 3, Vol. 28. 463 p. 2.2.9. HOWARD, Marc Morjé. Variation in Dual Citizenship Policies in the Countries of the EU, The International Migration Review , 2005, Vol. 39. 697 p. 2.2.10. LIEBICH, Andre. Plural Citizenship in Post-Communist States, International Journal of Refugee Law , 2000, Vol. 12, No. 1. 97 p. 2.2.11. MARTIN, David A.; ALEINIKOFF, T. Alexander. Double ties: why nations should learn to love dual nationality . Argument. Foreign Policy, 2002. 73 2.2.12. NARUŠIEN ö, Regina. Dual Citizenship. Lituanus, 2007, No. 4, Vol. 53. 67-71 p. 2.2.13. PETRAUSKAS, Zenonas. Baltijos valstybi ų ir Ukrainos pilietyb ÷s politika. Politologija , 1997/2 (10). 99-109 p. 2.2.14. PIVORAS, Saulius. Dvigubos pilietyb ÷s politika (Skandinaviškos pamokos Lietuvai). OIKOS: Lietuvi ų migracijos ir diasporos studijos , 2007, Nr. 3. 9-21 p. 2.2.15. RAMELIEN ö, Raimonda. Pasiektas kompromisas d ÷l pilietyb ÷s kursto gin čus. Lietuvos žinios, 2008 m. kovo 17 d. 2.2.16. RAGAUSKAIT ö, Vaiva. Vietoj dvigubos pilietyb ÷s m ÷ginta įbrukti „ypatingo ryšio su Lietuva” status ą. Amerikos lietuvis, 2007, Nr. 9 (357). 1, 42 p. 2.2.17. SAKALAS, Aloyzas. Konstitucija dar n ÷ra lietuvi ų atrama. Lietuvos rytas , 2007, spalio 22. 2.2.18. VAIŠVILA, Alfonsas. Dviguba pilietyb ÷ – ne tik dvigubos teis ÷s, bet ir dvigubos pareigos, Lietuvos aidas , 2007, Nr. 216 (10307). 3 p. 2.2.19. ŽALIMAS, Dainius. Lietuvos Respublikos t ęstinumas ir pilietyb ÷. Politologija , 1997/2 (10). 112 p. 3. Praktin ÷ medžiaga 3.1. Tarptautini ų teism ų ir Europos S ąjungos teismini ų institucij ų sprendimai 3.1.1. Nuolatinio Arbitražo Teismo 1912 m. geguž ÷s 3 d. sprendimas byloje Canevaro (Italy v. Peru) . Canevaro Claim (Italy/Peru, 1912). [interaktyvus]. Permanent Court of Arbitration. [žiūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: 3.1.4. Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1949 m. balandžio 11 d. konsultacin ÷ išvada d ÷l žalos Jungtini ų Taut ų tarnybai atlyginimo (Reparation for injures suffered in the service of the United Nations) , ICJ Reports, 1949, p. 174. 3.1.5. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1955 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Nottebohm (Liechtenstein v. Guatemala), ICJ Reports, 1955, p. 23. 3.1.6. Italijos ir JAV Sutaikymo komisijos 1955 m. birželio 10 d. sprendimas byloje Mergé, RSA, tome XIV, p. 236. 3.1.7. Europos Teisingumo Teismo 1992 m. liepos 7 d. sprendimas byloje C- 369/90, Micheletti and others/ Delegación del Gobierno en Cantabria (1990), Rink. I-04239. 3.2. Lietuvos teism ų sprendimai 3.2.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 13 d. nutarimas „D ÷l Lietuvos Respublikos Seimo 1993 m. gruodžio 22 d. nutarimo „D ÷l Lietuvos respublikos Aukš čiausiosios Tarybos nutarimo „D ÷l Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s įstatymo įgyvendinimo tvarkos” 5 punkto pakeitimo” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, Valstyb ÷s Žinios, 1994, Nr. 29-524. 3.2.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas „D ÷l Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „D÷l Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s suteikimo išimties tvarka” ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietyb ÷ išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s įstatymo 16 straipsnio 1 daliai”, Valstyb ÷s Žinios , 2003, Nr. 124-5643. 3.2.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. geguž ÷s 10 d. nutarimas „D ÷l Lietuvos Respublikos Vyriausiosios Rinkim ų Komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, Valstyb ÷s Žinios , 2006, Nr. 52-1917. 3.2.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkri čio 13 d. nutarimas „D ÷l teis ÷s akt ų, reguliuojan čių Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s 75 santykius, nuostat ų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”, Valstyb ÷s Žinios, 2006 , Nr. 123-4650. 3.3. Tarptautini ų organizacij ų, Europos S ąjungos ir kit ų institucij ų priimamos ataskaitos, nuomon ÷s, rekomendacijos ir pan. dokumentai 3.3.1. 1965 m. Tarptautin ÷s Teis ÷s Instituto rezoliucija d ÷l valstyb ÷s pateiktos tarptautin ÷s pretenzijos d ÷l žalos asmeniui padarymo. (The National Character of an International Claim Presented by a State for Injury Suffered by an Individual, 1965). [interaktyvus]. Institute of International Law [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: Summaries of legislation. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 19 d.]. Prieiga per internet ą: 4. Travaux préparatoires 4.1. 1997 m. Europos Konvencijos d ÷l pilietyb ÷s aiškinamasis raštas (European Convention on Nationality, 1997, Explanatory Report). [interaktyvus]. Council of Europe. [ži ūr÷ta 2007 m. lapkri čio 25 d.]. Prieiga per internet ą: 77 4.4. Pilietyb ÷s įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija). [interaktyvus]. Lietuvos Respublikos Seimas. [ži ūr÷ta 2008 m. balandžio 1 d.]. Prieiga per internet ą: 5. Elektroniniai dokumentai 5.1. Citizenship. [interaktyvus]. Ministry for justice and home affairs of Malta. [ži ūr÷ta 2008 m. vasario 5 d.]. Prieiga per internet ą: 78 5.6. E. Kūris: problema d ÷l dvigubos pilietyb ÷s užkoduota Konstitucijoje ir „skyl ÷tame ” įstatyme. [interaktyvus]. [ži ūr÷ta 2008 m. kovo 17 d.]. Prieiga per internet ą: 79 Santrauka Pilietyb ÷ pažymi ypating ą teisin į ryš į tarp asmens ir konkre čios valstyb ÷s, grindžiam ą abipus ÷mis teis ÷mis ir pareigomis. Tai nacionalin ÷s teis ÷s kategorija, tačiau valstybi ų teis ÷ reguliuoti pilietyb ÷s klausimus n ÷ra absoliuti. Ji apribota bendr ų pilietyb ÷s teisinio reguliavimo princip ų įtvirtinimu tarptautiniu lygiu, kuris reikalingas visuotinai pripažintoms žmogaus teis ÷ms ir laisv ÷ms apsaugoti. Valstybi ų įstatymais ar sudarytomis tarptautin ÷mis sutartimis nustatytas pilietyb ÷s teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teis ÷s į pilietyb ę įgyvendinim ą, turi atitikti tarptautines konvencijas, tarptautin ę paprotin ę teis ę ir visuotinai pripaž įstamus su pilietybe susijusius teis ÷s principus. Pilietyb ÷s daugetas reiškia, kad asmuo pilietyb ÷s ryšiu yra susietas su daugiau nei viena valstybe, kad daugiau nei viena valstyb ÷ pagal savo nacionalin ę teis ę suteikia savo pilietyb ę tam pa čiam asmeniui ir laiko j į savo pilie čiu. Tokia situacija paprastai susidaro d ÷l dviej ų ar daugiau atskir ų valstybi ų pilietyb ÷s įstatym ų kolizijos arba d ÷l to, kad tam tikr ų valstybi ų nacionaliniuose teis ÷s aktuose, reguliuojan čiuose pilietyb ÷s klausimus, n ÷ra numatyta reikalavimo įgyjant j ų pilietyb ę atsisakyti ankstesniosios. Ilg ą laik ą ir tarptautiniu, ir nacionaliniu mastu buvo stengiamasi vengti šio reiškinio, nes pilietyb ÷s daugeto atveju kyla praktini ų teisi ų ir pareig ų įgyvendinimo sunkum ų karin ÷s prievol ÷s, diplomatin ÷s gynybos, mokestini ų prievoli ų, rinkim ų ir kitose srityse. Tik pastaruoju metu šios problemos nebelaikomos per daug apsunkinan čiomis valstybes. Vyr ų ir moter ų socialin ÷s lygyb ÷s pripažinimas, tarptautin ÷ migracija, mišri ų santuok ų gausa, globalizacija, ES integracija ir kiti faktoriai l ÷m÷ vis didesn ę tolerancij ą pilietyb ÷s daugeto atžvilgiu. Vis dažniau teisi ų ir pareig ų valstyb ÷je suteikimas yra siejamas su nuolatin ÷s gyvenamosios vietos kriterijumi, o ne su pilietyb ÷s tur ÷jimu. Lietuvoje pilietyb ÷s daugeto atvej ų teisinio reguliavimo klausimas tapo ypa č aktualus po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkri čio 13d. nutarimo „D ÷l teis ÷s akt ų, reguliuojan čių Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s klausimus, nuostat ų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. Jame konstatuota, kad dalis Lietuvos Respublikos pilietyb ÷s įstatymo (2002 m. rugs ÷jo 17 d. redakcija su v ÷lesniais pakeitimais ir papildymais) nuostat ų prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Esmin ÷ problema buvo ta, jog pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostat ą, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali b ūti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstyb ÷s pilietis, o įstatyminis pilietyb ÷s teisinis reguliavimas ne tik neužkirto kelio dvigubos pilietyb ÷s atvej ų paplitimui, 80 bet net ir skatino toki ą tendenciją. Lietuvos pilietyb ÷s klausim ų teisinis reguliavimas gali b ūti kei čiamas Pilietyb ÷s įstatymo pataisomis, ta čiau j ų pakakt ų tik atskiriems dvigubos pilietyb ÷s pripažinimo atvejams, kurie netapt ų taisykle, numatyti, o norint įteisinti pla čias galimybes tur ÷ti dvigub ą pilietyb ę, b ūtina referendumu keisti Konstitucij ą. 81 Summary Citizenship Plurality: Contemporary Trends Citizenship denotes the existence of a specific legal tie between individual and a state conferring mutual rights and duties. It is a matter of domestic jurisdiction of states, but the freedom of states to regulate their citizenship is restricted by rules of international law to protect fundamentals human rights and freedoms. States citizenship laws must be consistent with international conventions, international custom, and the principles of law generally recognized with regard to citizenship. Citizenship Plurality means that individual is the citizen of two or more different states at the same time. An individual may acquire more than one citizenship as a result of the conflicting citizenship laws of different states or of the conferment of citizenship by naturalization or any other manner, which does not result in the renunciation of a prior citizenship. For a long time considerable international and domestic effort has been directed toward avoiding or reducing these situations, because some of the problems may be affected by the lack of citizenship plurality in the area of obligations to military service, diplomatic protection, tax payments, election etc. Just nowadays these problems are no more threatened. Equalisation of rights between men and women, international migration, mixed marriages, globalization, EU integration and other factors are influencing legislation on tolerance toward citizenship plurality. More and more often the conferment of right and duties are related with criterion of habitual residence and not with possession of citizenship. The question of recognition of citizenship plurality in Lithuania became a matter of great relevance to our society after the ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of November 13, 2006 on the compliance of the provisions of legal acts regulating the citizenship relations with the Constitution of the Republic of Lithuania. The ruling states that the legal regulation established in the Law on Citizenship (wording of 17 September 2002 with subsequent amendments and supplements) which was in effect at the time of consideration of this constitutional justice case, is in conflict with the Constitution. The essential problem was that under the provision of Paragraph 2 of Article 12 of the Constitution that with the exception of individual cases provided for by law, no one may be a citizen of both the Republic of Lithuania and another state at the same time, while the legal regulation continually expanded the legislative possibilities for citizens of the Republic of 82 Lithuania also to hold citizenship of another state. Such legal regulation not only does not prevent from citizenship plurality but even encourages such tendency. Lithuanian citizenship legal regulation may be changed by amendments of Law on Citizenship, but it would be sufficient to provide individual cases of citizenship plurality. To fully permit citizenship plurality it is urgent need of referendum to change the Constitution. 83