Dabarties Kankiniai
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
KRIKŠČIONIS GYVENIME KNYGŲ SERIJA Nr. 8 Redakcinė vadovybė: prel. dr. Vytautas Balčiūnas, Thompson, Conn., JAV. Dr. Juozas Girnius, Boston,Mass., JAV. Kun. dr. Jonas Gutauskas, Delhi, Ont., Kana- da. Kun. Stasys Yla, Putnam, Conn., JAV. Prof. dr. Antanas Maceina, Muens- ter, Vokietija. Kun. dr. Titas Narbutas, Dayton, Ohio, JAV. Simas Sužiedėlis, Brockton, Mass., JAV. MATAS RAIŠUPIS DABARTIES KANKINIAI LIETUVOS VYSKUPŲ, KUNIGŲ IR TIKINČIŲJŲ KRYŽIAUS KELIAS PIRMOJOJE iR ANTROJOJE SOVIETŲ OKUPACIJOJE TODAY'S M A R T Y R S THE CALVARY OF THE BISHOPS, PRIESTS and PEOPLE DURING THE FIRST AND SECOND SOVIET OCCUPATIONS OF LITHUANIA by MATAS RAIŠUPIS Kalbą tikrino Vladas Kulbokas Įrašus piešė Telesforas Valius Nuotraukas perfotografavo kun. A. Kezys, SJ Išleido Krikščionis Gyvenime 1972 m. Spaudė "Draugo' spaustuvė 4545 West 63rd Street, 60629 Kaina $10.00 Liūdintis Rūpintojėlis Lietuvos kankinių koplyčioje Sv. Petro bazilikoje, Romoje PIRMASIS SKYRIUS Laikysiu pastoralą tol, kol į mano rankas įdės grabnyčių žvakę. Vysk. K. Paltarokas KAI LAISVĖS SAULĖ NUSILEIDO u esi uola ir ant tos uolos pastatysiu Bažnyčią, kurios nė pragaro vartai nenugalės", — maždaug prieš 2000 metų tarė Kristus savo įpėdiniui že- mėje šv. Petrui. Bėgo šimtmečiai, krikščionybė plėtėsi pa- saulyje. XIII amžiaus pradžioje, karaliui Mindaugui priėmus krikštą, šv. Petro uola — Katalikų Bažnyčia išaugo bei tvir- tai įleido šaknis ir Lietuvoje. Pergyvenusi Reformacijos ne- ramumus, ilgą Rusijos carų okupaciją, kurios metu nema- ža to laiko kunigų ir tikinčiųjų žadino pabusti tautą ir už tai savo kaulais nuklojo Sibiro plotus, Katalikų Bažnyčia 11 Lietuvoje gražiausią laikotarpį pasiekė Lietuvos nepriklau- somybės metais (1918-1940). Tada Lietuvoje buvo 10 vys- kupų, 717 bažnyčių, 320 koplyčių, 1273 kunigai, 4 kuni- gų seminarijos, 425 klierikai, 168 kunigai vienuoliai ir 934 vienuolės.* Katalikai turėjo 18 vidurinių bei tiek pat pradžios mokyklų; norintieji galėjo mokytis tikybos ir vals- tybinėse mokyklose; vienuolės seserys vedė 35 vaikų dar- želius, 10 vaikų prieglaudų ir 25 senelių prieglaudas. Kau- ne veikė teologijos-filosofijos fakultetas, kariuomenę aptar- navo 26 kapelionai; kapelionus turėjo taip pat ligoninės ir kalėjimai.1 Stambios katalikiškos organizacijos, išsiplėtusios po vi- są kraštą, jungė daug jaunimo ir vyresniųjų. Kaimo jau- nimo "Pavasario" federacijai priklausė apie 100,000 narių, angelaičiams — 60,000, Moterų draugijai — 42,000, Atei- tininkų federacijai — 12,500, Katalikų Mokytojų sąjun- gai — 1,500. Šalia katalikų pilnomis teisėmis naudojosi ir kitų ti- kybų bendruomenės. Veikė protestantų teologijos-filosofijos fakultetas, tolygi teologijos fakultetui žydų rabinų akade- mija Vilijampolėje, Telšiuose ir kitos rabinų seminarijos. Visų tikybų konfesinės mokyklos buvo lygiateisės su vals- tybinėmis mokyklomis. Taigi, niekas nebuvo išskiriamas, vi- si naudojosi pilna religijos laisve. PIRMIEJI SMŪGIAI ŠV. PETRO UOLAI 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Rusijai ir klastin- gai sunaikinus nepriklausomybę, beveik visos katalikų ir kitų tikybų institucijos, išskyrus Kauno Kunigų seminari- ją, buvo panaikintos ir uždarytos. Iš visur išvaikyti ka- *) Žiūr. lentelę knygos pabaigoje. 12 pelionai, iš vienuolynų išmėtyti vienuoliai, uždarytos vi- sos katalikiškos organizacijos, bažnyčios apdėtos, valdžios mokesčiais, atimti arba smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos. Per vienerius okupacijos metus 9 kunigai išvežti į Sibirą, 152 perėjo tardymus ar buvo laikyti kalėjimuose, 18 jų iš kalėjimų išsivadavo prasidėjus karui, o 15 kunigų nužudė iš Lietuvos bėgdami raudonarmiečiai su enkavedistais. Atėjusi vokiečių kariuomenė su nacių okupaciniu avangardu (1941-1944) Lietuvos Katalikų Bažnyčios, vys- kupų, kunigų bei tikinčiųjų neglostė. Nors vėl pradėjo veikti visos Kunigų seminarijos, daugelis vienuolių grįžo į savuosius vienuolynus, kapelionai — į mokyklas bei ka- lėjimus, bet visa tai vyko neoficialiai, nes vokiečių val- džia Bažnyčios institucijoms priklausiusių nuosavybių ne- grąžino. Toliau matysime, kad visai eilei kunigų, kurie nacių buvo persekiojami už žydų gelbėjimą ar kitus ar- timo meilės darbus, antrosios bolševikų okupacijos metu vėl iš naujo teko pereiti sovietinius kalėjimus ar Sibiro tremtį vien dėl to, kad iš jų asmenybių švietė ne tik kil- ni ištikimybė Kristui, bet ir okupantų persekiojamai tautai. Jau pirmosiomis karo dienomis nuo vokiečių armijos, kuri tarėsi skelbianti "kryžiaus karą" bolševizmui, ypač skaudžiai teko nukentėti Alytaus tikintiesiems. Kun. J. Bo- revičiaus, SJ, pasakojimu, vokiečių kariuomenei įėjus į Aly- tų, kažkas iš malūno paleido šūvį į vokiečius. SS daliniai gavo įsakymą išvalyti miestą. Degino ir šaudė, kur pa- kliuvo. Kareiviai įėjo ir į bažnyčią, ten rado kleboną kun. Kostą Paulavičių ir vikarą. Kunigai visai nežinojo, kad bažnyčioje už altoriaus būta pasislėpusio žmogaus. Už tai vokiečiai kareiviai išsivedė kleboną kun. K. Paulavičių ir jo vikarą į šventorių ir čia pat sušaudė. Sušaudė dar apie 300 nekaltų Alytaus gyventojų, jų tarpe ir kun. J. Bore- vičiaus brolį Antaną. 13 Kun. Kostas Daukantas (g. 1896, įšventintas 1925), buvęs Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, pir- mosios bolševikų okupacijos metu pabėgo į Lenkiją. Ten dirbdamas pastoracinį darbą, slapta žydus krikštijo ir iš- davinėjo jiems metrikas, kad išgelbėtų iš mirties. Vokie- čiai tai susekė ir už artimo meilės darbą kun. Daukan- tą išvežė į Auschwitzo koncentracijos stovyklą ir ten 1941 m. nukankino. Vyresnieji prisimena jauno kunigo Henriko Rad- vilavičiaus mirtį. Kai 1944 m. ankstyvą rudenį sumuštos vokiečių armijos likučiai traukėsi iš rytų per Žemaitiją, kareiviai brido tiesiog per javų laukus. Su brevijorium rankose po laukus vaikščiojęs jaunas kunigas paprašė ka- reivių, kad per javus nebristų, nes pasilikusiems vėl rei- kės gyventi. Kareiviai įpyko, atsuko šautuvus ir kunigą vie- toje nušovė, nors prieš pat šūvius jis bandė įrodyti, kad nėra koks komunistų agentas, o kunigas. Nacių okupacijos metais gindami lietuvių ir tikinčių- jų teises, kovodami už Lietuvos laisvę, o taip pat gelbė- dami naikinamus žydus ir kitus skriaudžiamuosius, pla- čiai pagarsėjo šie Bažnyčios vyrai: ark. M. Reinys, vysk. K. Paltarokas, vysk. V. Brizgys, būsimieji Stutthofo kaceto kaliniai — kun. Alfonsas Lipniūnas (miręs 1945 m. Len- kijoje, ant kurio kapo paminklą pastatyti 1971 m. ėmėsi iniciatyvos Lenkijoje gyvenantys lietuviai), kun. St. Yla ir kiti. Į nacių kacetus buvo ištremti penki mūsų kunigai. Iš Lietuvos ištremtas ir prel. Mykolas Krupavičius, būsimasis Vliko pirmininkas; kiti laikyti kalėjimuose; tretiems, kaip prel. B. Sužiedėliui, kun. Vladui Taškūnui ir eilei kitų, vos spėjus sugrįžti iš nacių kalėjimų, vėl buvo lemta ke- liauti į Sibiro tremtį ir ten galutinai palikti sveikatą, kaip daugeliui kunigų ir pasauliečių carų okupacijos šimt- mečiu. 14 Kai kurios Lietuvos klebonijos, kunigams rizikuojant net gyvybės kaina, tapo persekiojamų žydų prieglaudomis. Pvz. pas Kužių kleboną kun. Adolfą Kleibą žydai iš Šiau- lių buvo slaptai vežami tiesiog ištisomis šeimomis. Kartais ten būdavo slepiama net iki 15-20 žydų šeimų. Nežiūrint to, kai kurie buv. slapto Šiaulių žydų gelbėjimo komiteto na- riai, kun. Jonas Paukštys, SJ, ir jo brolis kun. Bronius Paukštys, salezietis, sugrįžus bolševikams, buvo ištremti į Sibirą kaip "nepakenčiami liaudies priešai". Kun. J. Paukš- tys po Stalino mirties Jakutijoje bandė steigti lietuvių pa- rapiją. Kai jį sovietinis saugumas sugavo, okup. Lietu- vos spauda šlykščiais žodžiais iš jo tyčiojosi, užmiršusi, kiek tas kunigas rizikavo gelbėdamas žydus ir komunis- tus nacių siautėjimo metu. Toliau matysime, kad užgęsusių, sunaikintų ar iš Lie- tuvos pasitraukusių anų laikų žiburių vietoje antrojoje so- vietų okupacijoje atsirado nauji vardai ir veidai, kurių ne vienas ir dabar gražiai tebesidarbuoja okupantų perse- kiojamoje Lietuvoje, kur šv. Petro uolos, ištikimai saugo- jamos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų, pragaro vartai dar nenugalėjo. Kai 1944 m. liepos mėn. pradžioje raudonoji armija peržengė rytinę Lietuvos sieną ir riedėjo į krašto gilumą (paskutinis Lietuvos prietiltis vakaruose — Klaipėda — krito tik 1945 m. sausio mėn.), į Vakarus traukėsi 3 vys- kupai ir 257 kunigai bei vienuoliai, daugiausia jaunes- nio amžiaus. Tad tie, kurių ideologas ir tėvas Marksas rašė, kad "religija yra opiumas liaudžiai", okupavę Lie- tuvą, rado septynis vyskupus, per tūkstantį kunigų ir kelis šimtus vienuolių. Taip pat rado 717 bažnyčių, 320 kop- lyčių ir giliai tikinčią lietuvių tautą. Šio veikalo tikslas atskirais istoriniais epizodais, biografijomis ir statistiko- 15 mis parodyti, kokia kaina ir aukomis per ketvirtį šimt- mečio šv. Petro uola Lietuvoje, kitų vadinama kataliky- bės tvirtove Europos šiaurėje, atsilaikė prieš tuos, kuriems "religija yra opiumas liaudžiai". Prieš pradėdamas skaitytojams pasakoti įvykių eigą, įspėju, kad piktos okupanto akys dar vis budi mūsų Lie- tuvoje, kad reikia būti atsargiam, dažnai sumaišyti vieto- vių pavadinimus ar praleisti žinomų asmenų pavardes. Atvirai bus rašoma tik apie mirusiuosius. Kaip okupanto dar tebebijo gyvieji Kristaus apaštalai Lietuvoje ir Sibire, aiškiai pasako laiškas, slapta parašytas 1957 m. ir atsiųs- tas iš Lietuvos: "Geruti, oi nepyk. Broliuk, jeigu Tau nerašiau, tai rašyt negaliu, nes už ryšių palaikymą su užsienių organi- zacijomis mūsų konstitucija duoda iki 25 metų kalėjimo. Dar blogiau, jeigu per padidintus stiklus įžiūrima kokie nors 'špionažo' pėdsakai. Tuomet net gryniausias religi- nis darbas gali būti tučtuojau užgniaužtas.