Prancūzų Kultūros Įtaka Džiazo Muzikai

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA MUZIKOS FAKULTETAS DŽIAZO KATEDRA

Ugnė Bakanauskaitė

Prancūzų kultūros įtaka džiazo muzikai

The influence of French culture on jazz music

Magistro baigiamasis darbas

Darbo autorė: Ugnė Bakanauskaitė

Darbo vadovas: Linas Rimša

Vilnius – 2018

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA

SĄŽININGUMO DEKLARACIJA DĖL TIRIAMOJO RAŠTO DARBO

2018 05 18

Patvirtinu, kad mano tiriamasis rašto darbas (tema) „Prancūzų kultūros įtaka džiazo muzikai“ yra parengtas savarankiškai.

1. Šiame darbe pateikta medžiaga nėra plagijuota, tyrimų duomenys yra autentiški ir nesuklastoti. 2. Tiesiogiai ar netiesiogiai panaudotos kitų šaltinių ir/ar autorių citatos ir/ar kita medžiaga pažymėta literatūros nuorodose arba įvardinta kitais būdais. 3. Su pasekmėmis, nustačius plagijavimo ar duomenų klastojimo atvejus, esu susipažinęs(-usi) ir jas suprantu.

Ugnė Bakanauskaitė

(Parašas) (Vardas, pavardė)

SANTRAUKA

Nuolat augant džiazo muzikos pasekėjų skaičiui, vis svarbesnį vaidmenį atlieka džiazo muzikos atkeliavimas į Prancūziją. Koks tas prancūziškasis džiazas yra dabar? Kaip Prancūzijos kultūra paveikė džiazo muziką? Kokios džiazo personos garsina Prancūziją visame pasaulyje? Šie ir daugelis kitų klausimų bus atsakyti šiame darbe apie prancūzų kultūros įtaką džiazo muzikai. Darbo objektas – prancūziškosios muzikinės tradicijos džiazo muzikoje išraiškos nustatymas, remiantis prancūzų kultūros muzikinės sąveikos kontekstu. Darbo tikslas – remiantis įvairiais šaltiniais išanalizuoti prancūzų kultūros ir muzikos įtakos džiazui etapus nuo džiazo ištakų iki šių dienų prancūzų džiazo atlikėjų. Darbo struktūra - darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados ir literatūros sąrašas. Pirmąją dalį sudaro du poskyriai, kuriuose yra apžvelgti atskiri džiazo muzikos istorijos etapai, susiję su prancūziškąja šios muzikos krypties kilme bei išanalizuotas džiazo muzikos atsiradimas ir raida Prancūzijoje – kultūriniame bei istoriniame kontekste. Antrojoje dalyje atrastas stiprus džiazo muzikos ryšys su prancūzų impresionistų kūryba ir ištirtas prancūzų muzikos kūrybinis identitetas bei nustatytas faktas, kad sekvencijų (II V I akordų progresijos) naudojimas džiaze yra prancūziškosios kultūros šansonų produktas, kuris yra populiarus visame pasaulyje iki šių laikų. Taip pat išaiškintos prancūziškosios kultūros tradicijos šiuolaikiniame vokaliniame džiazo muzikos atlikime, analizuojant šiuolaikinių džiazo vokalistų atlikimo stilių. Trečiojoje darbo dalyje apžvelgta garsiausių prancūzų džiazo muzikantų gyvenimo raida, atlikimo stilius, koncertinė veikla bei pasiekimai. Ir svarbiausia, apibendrinti prancūzų kultūros įtakos veiksniai džiazo muzikai bei išmatuota šios kultūros išliekamoji vertė.

SUMMARY

With the constant growth of jazz music followers, the arrival of jazz music to France is playing an increasingly important role. What is French jazz now? How did French culture affect jazz music? What kind of jazz people are making known France all over the world? These and many other questions will be answered in this piece on the influence of French culture on jazz music. The object - the French musical tradition of jazz music expression determination based on the French musical culture interaction context. The aim - according to various sources, the aim is to analyze the stages of French culture and music influence on jazz stages from jazz sources to the present day of French jazz performers based on various sources. Piece structure – this piece consists of introduction, three parts, conclusions and references. The first part consists of two subdivisions, which is to review the individual stages of the history of jazz music in relation to the direction of the French origin of this music and jazz analyzed the emergence and development in France - the cultural and historical context. The second part discovered a strong connection to the jazz music of French Impressionist art and studied French music creative identity and established the fact that the sequences (I, II, V chord progression) use of jazz is the French chansons cultural product, which is popular around the world up to the present time. It also clarified the French cultural tradition in modern jazz vocal music performance, analyzing contemporary jazz vocal performance style. The third part reviews the famous French jazz musicians in the evolution of life, style of performance, concert activities and achievements. And most importantly, generalizations of the influences of French culture on jazz music and the measured value of this culture have been measured.

TURINYS

ĮVADAS ...... 6

1. DŽIAZO IŠTAKOS AMERIKOJE IR PRANCŪZIJOJE ...... 8

1.1 . Naujasis Orleanas. Kreolai – prancūzų kilmės džiazo pradininkai ...... 8

1.2. Džiazo raida Prancūzijoje ...... 10

1.2.1. Džiazas Pirmojo Pasaulinio karo metais ir tarpukariu ...... 10

1.2.2. Džiazo suklestėjimas Prancūzijoje. Antrasis Pasaulinis karas ...... 11

2. DŽIAZAS PRANCŪZIJOS KULTŪROJE ...... 13

2.1. Prancūzų klasika ir džiazas ...... 13

2.2. Šansonos ir džiazas ...... 14

2.3. Ryškiausi prancūzų džiazo vokalistai ir Prancūzijos kultūros sklaida ...... 16

3. IŠKILIOS PRANCŪZŲ DŽIAZO ASMENYBĖS ...... 20

3.1. Akordeonas – Prancūzų vizitinė kortelė ...... 20

3.2. Ryškiausi Prancūzų stygininkai ...... 22

3.2.1. Išskirtinis smuikininko Stephane Grappelli stilius ...... 22

3.2.2. Django Reinhardt – gitaros virtuozas ...... 23

3.2.3. Smuikininkas Jean-Luc Ponty ir šviežias vėjo gūsis džiaze ...... 24

3.2.4. Didier Lockwood muzikinis kelias po pasaulį ...... 25

3.3. Garsiausi Prancūzų džiazo pianistai ...... 27

3.3.1. Džiazo fortepijono legenda Martial Solal ...... 27

3.3.2. Neeilinis pianisto Michel Petrucciani gyvenimas ir tarptautinė šlovė ...... 29

REZULTATAI IR IŠVADOS ...... 32

LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 34

ĮVADAS

Džiazo muzikos vystymosi tempai yra stulbinantys: XX amžiaus pradžioje džiazas buvo Naujojo Orleano afroamerikiečių muzika, 1920-aisiais ši muzika paplito po visą Ameriką, 1940-aisiais džiazas pavergė Europą, o 1960-1970 m. jis taip išpopuliarėjo, kad buvo pripažinta kaip savarankiška muzikos forma, lygiomis teisėmis egzistuojanti šalia kitų, modernių XX a. meno šakų. Per 100 metų džiazo istorija patyrė daug pakilimų ir smuktelėjimų, tačiau džiazas neišnyko ir klesti įvairiose šalyse – todėl šios muzikos santykis su įvairių šalių kultūromis ir abipusė muzikinė sąveika išlieka visuomet aktuali. Ypač tai yra aktuali tema kalbant apie Prancūziją ir jos kultūros tiesioginę ir netiesioginę įtaką šiai muzikos krypčiai, nes Naująjį Orleaną įkūrė ir pirmieji apgyvendino būtent prancūzų kolonistai, kartu su savimi į JAV perplukdę ir dalį europietiškos kultūros. Remiantis šiuo požiūriu, vis svarbesnį vaidmenį atlieka džiazo muzikos atkeliavimas į Prancūziją Pirmojo Pasaulinio karo metu, jos įsitvirtinimas tarpukariu bei suklestėjimas po Antrojo Pasaulinio karo. Koks tas prancūziškasis džiazas yra dabar? Kaip atpažinti jį, kokie tokio džiazo atlikimo faktoriai? Kaip Prancūzijos kultūra paveikė džiazo muziką? Kokios džiazo personos garsina Prancūziją visame pasaulyje? Kokį džiazą į Ameriką „atsivežė“ garsiausi prancūzų muzikantai? Šie ir daugelis kitų klausimų bus atsakyti šiame darbe apie prancūzų kultūros įtaką džiazo muzikai.

Darbo objektas – prancūziškosios muzikinės tradicijos džiazo muzikoje išraiškos nustatymas, remiantis amerikietiškosios ir europietiškosios kultūros muzikinės sąveikos kontekstu. Darbo tikslas – remiantis įvairiais šaltiniais išanalizuoti prancūzų kultūros ir muzikos įtakos džiazui etapus nuo džiazo ištakų iki šių dienų prancūzų džiazo atlikėjų. Darbo uždaviniai: • Remiantis literatūriniais šaltiniais apžvelgti atskirus džiazo istorijos etapus, susijusius su prancūziškąja šios muzikos krypties kilme; • Išanalizuoti džiazo muzikos atsiradimą ir jos raidą Prancūzijoje kultūriniame bei istoriniame kontekste; • Ištirti prancūzų muzikos kultūrą ir jos kūrybinį identitetą; • Išsiaiškinti prancūziškosios kultūros tradicijas šiuolaikiniame vokaliniame džiazo muzikos atlikime, analizuojant šiuolaikinių džiazo vokalistų atlikimo stilių;

• Pažymėti garsiausius prancūzų džiazo muzikantus, apžvelgti jų muzikinio gyvenimo raidą, koncertinę veiklą bei pasiekimus; • Išskirti žymiausių džiazo atlikėjų, garsinančių Prancūziją atlikimo stilių ir veiklą bei kelią į pasaulinę šlovę; • Apibendrinti prancūzų kultūros įtakos veiksnius džiazo muzikai bei išmatuoti šios kultūros išliekamąją vertę. Literatūra – darbe remiamasi įvairiais rašytiniais džiazo muzikos istorijos šaltiniais (straipsniais internete, knygomis ir kt.)

1. DŽIAZO IŠTAKOS AMERIKOJE IR PRANCŪZIJOJE

Iki šiol verda diskusijos apie tai, kur pirmiausia buvo atliekama džiazo muzika. Kai kurie istorikai mano, jog ši muzikinė kryptis gimė JAV šiaurėje, kur iš Afrikos atvežti vergai savo sielvartą apie namų ilgesį išliedavo dainose, tuo tarpu protestantų misionieriai skleidė krikščionybę juodaodžiams, mokė juos religinių tiesų, krikščioniškų maldų bei giesmių, taip gimė naujas muzikos žanras – spiritual. Spiritual (lietuviškoje transkripcijoje vartojamas kaip „spiričiuelis“) – emocingai dainuojamos religinės giesmės, kuriose suteikiama neribota erdvė laisvoms improvizacijoms. Štai iš tokių vergų susibūrimų padainuoti ir išsirutuliojo džiazas. Kiti gi istorikai įsitikę, jog džiazas atsirado JAV pietuose, kur absoliuti europiečių dauguma buvo katalikai, ypač nepakantūs afrikiečių kultūrai. Tai teigiamai veikė afrikiečių savimonę ir jie stengėsi išsaugoti savo unikalią muziką. Europiečiai nepadarė jokios įtakos jų muzikai, ji išliko autentiška, o unikali ritmika, intonacija bei improvizacija ir tapo džiazo atsiradimo pagrindu. Nepaisant skirtingų istorikų požiūrių, nėra abejonių, jog džiazas gimė būtent Jungtinėse Amerikos Valstijose, o džiazo muzikos centru tapo Naujasis Orleanas, miestas ant Meksikos įlankos kranto, prie Misisipės upės, XVIII amžiaus pirmoje pusėje įkurtas prancūzų kolonistų, tačiau prieglobstį suteikęs įvairios kilmės, tautų, rasių ir įvairaus plauko atvykėliams.

1.1 . Naujasis Orleanas. Kreolai – prancūzų kilmės džiazo pradininkai

Naujasis Orleanas – pirmoji džiazo sostinė. Beveik prieš tris šimtmečius prancūzų kilmės kolonistai, apsistoję prie Misisipės žiočių, ieškojo vietos uostui, bazei, iš kurios būtų patogu kolonizuoti žemes. Tinkama vieta buvo parinkta, uostas įkurtas ir Orleano kunigaikščio garbei pavadintas Naujuoju Orleanu. Šiame mieste, esančiame Luizianos valstijoje, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje susidarė unikali terpė džiazui prasidėti ir gimti. Naujasis Orleanas, atsiradęs, kaip minėta, Misisipės upės žiotyse, prekybinių kelių susidūrimo taške, seniai traukė įvairiausių tautybių ir pažiūrų žmonių dėmesį. Iki tol, kol Luiziana pateko į JAV sudėtį, šią valstiją valdė prancūzai, ispanai. Oficiali Naujojo Orleano kalba buvo prancūzų. Skirtingos tautybės mieste buvo itin sumišusios, kaip ir skurdas bei turtas. Moralinis-dorovinis veidas visiškai atitiko uostamiesčio gyvenimo būdą: daugybė žmonių, trokštančių pramogų, ir tuo pačiu atsiradusios pasilinksminimų „amatų“ vietos. 1897 metais municipaliteto narys Sidney Story nusprendė atskirti specialų miesto rajoną, kuriame

8 susikoncentruotų šokių aikštelės, užeigos ir viešnamiai. Taip atsirado visame pasaulyje garsus Storyville rajonas, suvaidinęs svarbų vaidmenį gimstant džiazui. Džiazui, įgarsinusiam audringą Naujojo Orleano gyvenimą. Džiazui, kurį pirmiausia kūrė kreolai - mišrios juodaodžių-prancūzų kilmės gyventojai. Kreolai buvo netiesioginiai vergų palikuonys. Turtingi plantatoriai ir pirkliai jų protėviams laisvę buvo suteikę jau daug anksčiau. Kreolai - pusiau afrikietiškos kilmės juodaodžiai, t.y. juodaodžių santuokų su prancūzais ar ispanais palikuonys, vienu istoriniu periodu laikyti beveik lygiaverčiais su baltaodžiais. Jų kultūra buvo prancūziška, jie skyrėsi nuo „amerikiečių“ – juodaodžių Naujojo Orleano darbininkų. „Kreoliškai“ prancūziška šnekta taip pat buvo plačiai paplitusi. 1724 metais paskelbtame kodekse, reglamentuojančiame miesto spalvotųjų gyvenimą, buvo apibrėžiama, kas leidžiama juodaodžiams ir kas, lyginant su baltųjų teisėmis, jiems draudžiama. Šiuo įstatymų rinkiniu buvo leidžiama prancūzų katalikams ir tamsaus gymio kreolams kurti mišrias šeimas, kas pastaruosius praktiškai įleido į baltųjų pasaulį. Daugelis jų tapo sėkmingais verslininkais, gydytojais, teisininkais, kai kurie prakuto netgi tiek, jog tapo stambiais žemės savininkais ir – viena be kito negali – vergvaldžiais. Creoles de coleur garsėjo kaip meno gerbėjai ir daugelis jų tapdavo muzikantais. Ispaniškai ar itališkai kalbantys kreolai įgydavo ne prastesnį išsilavinimą nei baltieji. Dėl 1889-1894 m. Pilietinio karo metu įvykusio kreolų socialinės grupės smukimo ir jį sekusios rasinės segregacijos ir diskriminacijos, kreolai prarado savo ankstesnę privilegijuotą padėtį mieste. Daugybė kreolų nusigyveno ir nusirito. Čia ypač pravertė gebėjimas muzikuoti, daugelį išgelbėjęs nuo bado, ir galų gale paskatinęs atsirasti džiazą. Kreolų muzikantai suvaidino svarbų vaidmenį džiazo formavimuisi. Savo pažinties su lengva klasikine muzika ir europietiška grojimo maniera dėka jie galėjo tiksliau sugroti europietiškais instrumentais, pažinojo natas, buvo labiau išsilavinę, pasižymėjo aukštesniu muzikinių kūrinių atlikimo lygiu bei, išauklėti europietiška dvasia, džiazui suteikė elementų, kurie nepasidavė juodaodžių muzikos įtakai. Naujasis Orleanas į platųjį pasaulį paleido visą didžiųjų džiazo krikštatėvių, grojusių kone nuo amžiaus pradžios, komandą: kornetininką Buddy Boldeną; trimitininką, orkestro vadovą ir kompozitorių Wingy Manone‘ą; kornetininką ir orkestro vadovą Manuelį Perezą; pirmosios džiazo plokštelės įraše sudalyvavusį trimitininką Nicką LaRocca; trimitininką Kid‘ą Ory ir, žinoma, Louis Armstrongą.

1.2. Džiazo raida Prancūzijoje

1.2.1. Džiazas Pirmojo Pasaulinio karo metais ir tarpukariu

Nors JAV yra džiazo lopšys, istorinės aplinkybės lėmė, jog ši muzikos kryptis atkeliavo ir į Europą. Į Prancūziją džiazą „atnešė“ afroamerikiečių kilmės kariai. Pirmojo Pasaulinio karo metais, segreguoti juodaodžių karių būriai žygiavo per visą Prancūzijos teritoriją, skleisdami savo gyvybingą muziką tiek mažiausiuose fermerių kaimeliuose, tiek didžiosiose koncertų salėse. Leitenantas James Reese Europe su savo 369-uoju Harlemo pulku sukėlė tikrą muzikinę revoliuciją. Iki šių dienų vis dar pasakojamos istorijos apie tai, kaip prancūzai reagavo, pirmą kartą išgirdę džiazą – jie negalėjo suprasti, kokia tai muzika, ar kaip instrumentais galima išgauti tokius dar niekad negirdėtus neįprastus garsus. Po karo daugelis muzikantų, kaip ir šokėjų ar kitų artistų, grįžo ir apsistojo Paryžiuje, vienoje iš Monmartro rajono dalių, kur linksmino kabaretų ir klubų lankytojus. Ilgainiui ši dalis pradėta netgi vadinti Juoduoju Monmartru. Tiek klubų savininkams, tiek klausytojams buvo vis negana sinkopuotų ritmų, tad džiazo muzikantai buvo itin populiarūs. Antra vertus, daugybė vietinių muzikantų nebuvo sužavėti tokio, galima sakyti, savotiško spaudimo mokytis šios svetimos amerikietiškos muzikos. Vis dėlto, atsirado džiazo muzikos gerbėjų, toliaregiškai numačiusių puikią prancūzų muzikos ateitį, siejamą būtent su džiazu, ir pradėjo šią vadinamąją amerikietišką „pop muziką“ versti menu. Tarpukariu džiazas išliko populiarus kaip pasipriešinimo kolonializmui simbolis, itin išgarsėjo tokios džiazo dainininkės, kaip Josephine Baker. Džiazas buvo itin vertinamas jaunimo. Trisdešimtųjų pradžioje grupė Paryžiaus studentų įkūrė džiazo klubą. Iš pradžių jie rinkdavosi tiesiog pasiklausyti muzikos, vėliau klubo nariai tapo šio naujojo skambesio ambasadoriais. Klubas Hot Club de France greitai išaugo į svarbią organizaciją, garsinusią džiazo muziką visoje Prancūzijoje. Klubo prezidentas buvo Hugues Panassié, sekretoriaus pareigas ėjo Charles Delaunay, o 1936 m. klubo Garbės prezidentu buvo išrinktas Louis Armstrong‘as, kuris juo išbuvo iki pat savo mirties 1971 m. 1935 m. buvo įsteigtas džiazo muzikai skirtas žurnalas Revue Jazz Hot, kuriam vadovavo jau minėtasis Charles Delaunay. Klubo dėka džiazas įsitvirtino visoje pokario Prancūzijoje. Ir nors amerikiečių džiazo grupės buvo vertinamos, klubas stengėsi surasti ir talentingų prancūzų. Taip buvo „atrasti“ gitaristas Django Reinhardtas ir smuikininkas Stéphane Grappelli – jų kartu su dar keletu muzikantų suburtas kvintetas Hot Club Quintet išgarsėjo kaip pirmoji visiškai prancūziška džiazo grupė.

1.2.2. Džiazo suklestėjimas Prancūzijoje. Antrasis Pasaulinis karas

Galima sakyti, jog prancūziškasis džiazas suklestėjo Antrojo pasaulinio karo metais. Nors (pranc. Vichy; Viši – Prancūzijos valdžia 1940–1944 m.) vyriausybė draudė amerikietiškąją muziką, bet iki galo to padaryti valdžia neįstengė. Prancūzams džiazas buvo pasipriešinimo bei laisvės muzika, o 1945 metais jis buvo tarsi išsilaisvinimo varpas. Tam įtakos taip pat turėjo tuo metu JAV kylantis naujas džiazo stilius - Bebop žanras. Tuo metu iš Niujorko džiazo scena persikėlė į Paryžių. Kilus Antrajam Pasauliniam karui, dauguma afroamerikietiškos kilmės džiazo muzikantų išvyko iš Prancūzijos ir džiazo grupėms kilo grėsmė išnykti. Vis dėlto Hot Club išliko, deklaruodamas, kad jų džiazo atliekamas skambesys yra „tradicinė prancūzų muzika“. Klubo nariai teigė, jog džiazas buvo tiesiogiai įkvėptas Claude Debussy – įtakingo prancūzų kompozitoriaus, kūrusio XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, bei platino skrajutes, kuriose smulkiai buvo aprašyta ši dirbtinė kilmė. Vienas iš muzikos kritikų išleido knygą, kurioje aiškinama, jog džiazas – grynių gryniausias prancūziškas reiškinys ir kad jis, valdant nacių režimui, galėtų tapti naująja Europos muzika. Hot Club prezidentas Hugues Panassié išleido knygą, dedikuotą Vichy valdžiai, kurioje įrodinėjo, jog džiazas negali perduoti jokios patriotinės žinutės. Knygoje jis rašė, jog džiazas yra tiesiog neteisingai interpretuojamas, bei gausiai naudodamas biblinius pavyzdžius ir politines citatas bandė šią idėją pateikti kuo įtikinamiau. 1940 m. gruodžio 16 dieną Delaunay suorganizavo džiazo festivalį, tikėdamasis atgaivinti šį žanrą Prancūzijoje. Bilietai buvo išparduoti per 24 valandas. Koncertas buvo pakartotas po trijų dienų, o visu okupacijos laikotarpiu buvo surengta 80 kitų koncertų. Muzikos ekspertai pabrėžė faktą, kad visi to meto džiazo muzikantai buvo prancūzai (amerikiečiai išvyko karo pradžioje) ir tuo naudodamiesi bandė įrodyti džiazo „prancūziškumą“. Tai buvo būtent tas periodas, kai JAV džiazo muzika buvo vadinama „svingu“, tačiau Prancūzijoje ji vėl pradėta vadinti „džiazu“ – šis žodis skambėjo ne taip amerikietiškai. Taip pat ir dainų pavadinimai iš angliškų buvo keičiami į prancūziškus, pavyzdžiui, „St. Louis Blues“ tapo „Tristesse de St. Louis“, o „I Got Rhythm“ tapo „Agate Rhythm“. Kompozitorių pavardės būdavo tiesiog nenurodomos arba pakeičiamos, kaip, pavyzdžiui, Louis Armstrong’o dainos priskiriamos Jean‘ui Sablon‘ui. Šios pastangos atsipirko, kai nacių režimas uždraudė „Amerikietiškąjį svingą“, kaip atliekantį griaunančią įtaką, tačiau leido groti tradicinį „Prancūzų džiazą“. Be abejo, tai buvo ta pati muzika, tiesiog išmintingai pateikta kitaip.

Hot Club nariai su naciais nekovojo vien tik muzika. Daugelis jų buvo aktyvūs rezistencijos dalyviai. Džiazą ir koncertus jie naudojo kaip priedangą, kad galėtų perduoti informaciją Anglijai.

1943 metais Hot Club štabe buvo surengtas reidas ir keletas jo narių buvo suimti. Delaunay, klubo sekretorius, buvo paleistas po mėnesio, tačiau keletas kitų suimtųjų žuvo nacių koncentracijos stovyklose. Štai taip buvo kovojama ne tik dėl vietos po saule, bet ir vardan džiazo muzikos. Vis dėlto, džiazas neišnyko ir išliko viena iš Prancūzijos kovą palaikančių idėjų. Pasibaigus karui, Prancūzija išliko ištikima muzikai, kuri būtent tuo sunkiu metu įsiliejo į prancūzų kultūrą.

2. DŽIAZAS PRANCŪZIJOS KULTŪROJE

Netikėtai išgirdus skambant džiazo muzikos įrašą neretai žmonės įsiklauso ir bando nustatyti tame įraše grojančius muzikantus, jų pavardes. Jie klauso jų atlikimo stiliaus, manieringumo, tam tikrų frazuočių ir taip bando atskirti kas groja tame įraše. Jei kalbėtume apie tautybes ir kokios kultūros džiazo muzikantus būtų galima lengviausia atspėti vien trumpam pasiklausius įrašo – Prancūzijos džiazas neabejotinai užimtų prizinę vietą. Prancūzijos kultūra padarė tokią didelę įtaką prancūziškam džiazo muzikos atlikimui, kad net ir nežinantis džiazo muzikos raidos klausytojas gali lengvai atspėti, ar tai atlieka prancūzai. Ryškus išskirtinumas, išraiškingos frazės, raiški harmonija, melodinės dermės, virtuoziški arpeggio, ypač išjaustos temos, emocingi tembrai, bei jausmingas tempas – tai prancūziška dvasia, prancūziškas indėlis džiazo muzikai. Visi šie muzikiniai faktoriai atsispindėjo ir prancūzų klasikų, ypač impresionistų kūryboje.

2.1. Prancūzų klasika ir džiazas

Vienas ryškiausių iš „Didžiojo impresionistų šešeto“ buvo prancūzų kompozitorius, muzikos kritikas, pianistas ir dirigentas Claude Debussy (1862 – 1918), kurio muzika inspiravo ne vieną džiazo muzikantą. Pavyzdžiui, jo kūrinyje „Golliwogg‘s Catwalk“ ryškiai matosi tuo metu dar tik bręstanti ragtime maniera:

O kūrinyje "General Lavine" Eccentric – puikiai girdisi juodaodžių spiričiuelio atgarsiai. Tais pačiais metais, kai Debussy išleido savo antrąją preliudų knygą, Prancūzijoje gimė Django Reighart – gitaros virtuozas, gipsy jazz tėvas, kuris susižavėjo Prancūzų impresionizmu. Jo kūrinys „Nuages“, įrašytas 1940m., kupinas chromatizmų, modalinės harmonijos, ekspresijos bei tamsios atmosferos, buvo skirtas pačiam Caude Debussy, kuris tokiu pat vardu pavadino savo orkestrinę pjesę. Debussy kūryba turėjo įtakos ne tik bendratautiečių atliekamai muzikai, bet ir viso pasaulio muzikantų kūrybai. Taip, kaip Debussy įnešė prancūzišką impresionistinį stilių į vokiečių

13 romantizmą – taip Miles Davis, sekdamas Debussy pėdomis, smogė modalinės harmonijos bangą į džiazo muziką. Taip pat labai svarbu paminėti ir nuostabią Bill Evans kūrybą, kurioje gausu Debussy modalinių technikų, pilnų tonų dermių, plataus 6 ir 9 laipsnių akordų naudojimo bei funkcinės harmonijos panaikinimo. Tai yra didis Debussy paveldas džiazui. Šias išvardintas modalines technikas Bill Evans plačiai naudojo savo albume „Kind Of Blue“ išleistame 1957 metais. Tai yra impresionistinio džiazo apogėjus. Ypač tai girdisi kūrinyje „Blue in Green“, kuriame vis išplaukia Debussy mistiškumas.

Išsiaiškinę Prancūzijos kultūrinio indėlio džiazo muzikai šaknis, galima keliauti toliau ir ieškoti didesnių klodų, kuriuose driekiasi „prancūziškumas“, turinti galimybę inspiruoti džiazo muziką eiti kitokia linkme. Tad svarbu iškelti daugiau klausimų: iš kur ši išraiškinga dvasia? Kur galima rasti tokį kultūrinį išskirtinumą, kuris yra toks stiprus ir turi tokią didelę įtaką, kad taip nuostabiai įsilieja į džiazo muziką? Reikia ieškoti tokios muzikos, kuri atitinka visas anksčiau išvardintas charakteristikas, būdingas būtent prancūziškam džiazo muzikos atlikimui. Tai turi būti melodinga, jausminga, virtuoziška bei emocinga prancūziška muzika. Atsakymas visai čia pat – tai prancūzų šansonos.

2.2. Šansonos ir džiazas

Šansona (pranc. chanson – daina) atsirado Prancūzijoje dar viduramžiais, kai truverai kurdavo ir patys atlikdavo vienbalses dainas, o išpopuliarėjo 14 amžiuje, kai plėtojosi pasaulietinė muzika. Tais laikais šis muzikos žanras apimdavo įvairias prancūzų dainas – balades, rondo, liaudies epines, revoliucines, buitines bei romansus. Bet apibendrinus, šansonos – tai vokalinio kūrinio žanras, kuriam būdingas melodingas dainavimas su gana kukliu instrumentiniu akompanimentu. Šansonas kurdavo šansonjė (pranc. chansonnier) – poetai ir dainų atlikėjai, o taip pat ir melodijų kūrėjai. Svarbiausi šios krypties kriterijai būdavo poetinis tekstas ir ekspresyvus paties autoriaus dainos atlikimas. Ryškiausi šansonjė ir tiksliausiai šį terminą atliepiantys menininkai – Maurice Chavalier, Charles Trenet bei pasaulinę šlovę pasiekusi šanson atlikėja Edit Piaf (1915-1963). Ji, savo ekspresyvios pasirodymų manieros bei pačios sukurtų dainų dėka, tęsė realistinės dainos tradicijas ir išpopuliarino šią šanson atmainą, kaip populiariausias miesto dainas, kurios praėjusiame šimtmetyje skambėdavo tam tikrose visuomenės vietose – kafešantaruose ir buvo asocijuojamos su didžiąja dalimi lyrinės muzikos.

Šansonjė kurtos dainos apima įvairius stilius. Kartais jos ypatingai nuoširdžios ir melancholiškos, atliekamos pritariant vien tik gitarai ar fortepijonui. Kitos realistiškesnės, skaudžios bei virtuoziškos, išryškinant akordeono partiją. Taip pat šansonos atliekamos pritariant orkestrui, kur pasigirsta džiazinė pulsacija bei amerikiečių lyrinių dainų bruožai. Vienu ar kitu atveju, šansonos Prancūzijoje populiarios iki šių laikų, kurios tebelaiko nacionalinę tradiciją bei dvasią. Tai Prancūzijos įvaizdis ir savotiška Prancūzijos vizitinė kortelė.

Nenuostabu, kad populiariausios šansonos buvo pamėgtos ir prancūzų džiazo muzikantų, tad šios dainos tapo ir populiariais džiazo standartais visame pasaulyje. Pavyzdžiui, visiems puikiai žinomas kūrinys „Autumn Leaves“, sukurtas 1945 metais yra ne kas kitas, o Prancūzų produktas. Prancūziškai šis kūrinys vadinasi „Les Feuilles mortes“ (liet. mirę/kritę lapai), muziką sukūrė Joseph Kosma ir pati daina kilo iš to paties kompozitoriaus kurtos muzikos baletui „Randez-vous“. Ši šansona tapo vienu populiariausių džiazo standartų ir tam yra svari priežastis. Šansonų svarbiausias harmoninis faktorius yra sekvencijų naudojimas. II – V – I akordų progresija naudojama ko ne visose šansonose. Ypatingai tai matosi minėtajame „Autumn Leaves“:

Sekvencialumas šansonose taip sužavėjo viso pasaulio muzikantus, kad tai pradėjo naudoti ir džiaze. Šansonos buvo adaptuotos džiazo muzikantų ir todėl džiazo harmonijoje tiek gausu II – V I akordų progresijų. Tradicinio sekvencijų naudojimo neturi jokia kita šalis, todėl galima išskirti labai svarbų teiginį, kad šansonų sekvencijos, kurios dabar yra populiarios visame pasaulyje ir yra gausiai naudojamos džiaze, yra Prancūzijos kultūros produktas. Štai kokį didelį rezultatą turime šansonų nuopelnu.

2.3. Ryškiausi prancūzų džiazo vokalistai ir Prancūzijos kultūros sklaida

Ryškiausios šansonų temos yra aranžuojamos, charakterizuojamos ir įvairiai pildomos iki pat dabar. Tai padaryti puikiai pavyksta šių laikų prancūzų džiazo dainininkams ir dainininkėms, pavyzdžiui, Zaz, Cyrille Aimée, Andre Minvielle, Camille Sunside ir dar daug kitų, be šansonų negalinčių gyventi džiazo vokalistų iš Prancūzijos. Isabelle Geffroy, geriau žinoma savo pravarde Zaz, savo muzikoje derina džiazui būdingą skambesį, prancūziškas tradicijas ir pučiamųjų bei akustinius garsus. Labiausiai ją išgarsino hitu tapusi daina „Je veux“, iš 2010 m. gegužės 10 d. pasirodžiusio debiutinio albumo pavadinimu „Zaz“. Kritikų teigimu, jos netipiškas balsas primena Editos Piaf manierą. Šiuolaikinėje Europos istorijoje Zaz yra viena ryškiausių menininkių, džiazo bei šansonų dainininkių. Asmeninėje prancūzės kolekcijoje jau yra daugybė įvairiausių apdovanojimų ir titulų už jos tris nuostabius albumus bei begales koncertinių turų po visą pasaulį. Panagrinėkime dainininkės Zaz atlikimo stilių bei šansonų įtaką jos atliekamai džiazo muzikai. Trečiajame savo albume „Paris“, išleistame 2014 metais, gausu šansonų apie Paryžių. Tai kaip meilės laiškas, duoklė savo gimtosios šalies sostinei. Dainos atliekamos siekiant įnešti džiazo muzikos į šansonas. Pavyzdžiui dainoje „A Paris“ dainininkei pritaria back vokalistai, atliekantys puikią dainos aranžuotę, kurioje gausu tirštos harmonijos, būdingos džiazui. Pirmoje dainos dalyje jaučiama svingo pulsacija, scat dainavimo būdu bei štrichais imituojami pučiamieji instrumentai bei kontrabosas:

Antroje dainos „A Paris“ dalyje ritmas dvigubai sulėtėja ir įgauna groove muzikinį pojūtį. Akompanuojantys vokalistai dinamiškai frazuodami puikiai perteikia džiazinę spalvą:

Taigi džiazo muzikos mylėtojai, besiklausantys Zaz atliekamų dainų, gali mėgautis ne tik virtuozišku atlikimu, bet ir pajusti prancūziškąją šansonų dvasią.

Keliaudami nuo šansonų iki džiazo muzikos žanro sustojame prie prancūzų dainininko Andre Minvielle. Jis taip pat yra ir perkusininkas, ir vienas artimiausių džiazo multi instrumentalisto Bernard Lubat (apie jį skaitykite kitame skyriuje) muzikinių partnerių. Jis dainuoja prancūziškai ir praktikuoja tai, ką jis vadina vokalcheologija - "scat", "bliuzo" ir "rap" mišinys, kurį kartais lydi, perkusijos ir kiti garso efektai, pvz.: plastikinis butelis. Andre indėlis Prancūzijos džiazo muzikai yra neaprėpiamai didžiulis: išleisti šeši asmeniniai albumai, penki kartu su akordeonistu Marc Perrone bei vienas kartu su violončelininku Dietier Petit. Jo pasirodymai begalėje festivalių bei koncertų džiugino visą pasaulį ir pažindino žmones su prancūziškąja tradicija, su prancūziškomis intonacijomis, manieromis bei dvasia. Šio menininko dainų atlikimas yra ypač unikalus: • aiški, vis besikeičianti, sinkopuojati ritmika • ypatingai raiški tartis • artikuliacija ne vien dainuojant žodžius, bet ir imituojant įvairius perkusinius garsus • platus diapazonas • virtuoziškas intonavimas bei laviravimas tarp registrų • ypatingas instrumentinis dainavimas improvizuojant • profesionalus įvairių dermių bei laipsnių naudojimas improvizacijose • dinamika, frazuotė bei štrichai nė sekundei neleidžia pamiršti Prancūzijos dvasios Visas šis išnagrinėtas atlikimas puikiai girdimas ir parodomas vieno ryškiausių Andre Minvielle albumo „La vie d‘ici bas“ dainoje su tokiu pat pavadinimu – „La vie d‘ici bas“.

„La vie d‘ici bas“ – tai visiems gerai žinomo Tony Murena parašyto kūrinio akordeonui „Indifference“ dainos versija, kurios žodžius parašė Joseph Colombo. Šis instrumentinis kūrinys, taip pat kaip ir šansonos, be didelių varžybų užima svarbią vietą tarp prancūziškosios muzikos vizitinių kortelių. O dainos teksto mintis ir skaudi bei realaus gyvenimo poezija lygiuojasi į šansonjė rašomų dainų tekstus. Visgi Andre Minvielle šią dainą atlieka kaip tikras džiazo virtuozas, o jo scat maniera tokia prancūziška, kad net nežinantis prancūzų kalbos žmogus nesuprastų, kada Andre dainuoja prancūziškus žodžius, o kada improvizuoja, dainuodamas scat maniera. Štai kelių scat frazių pavyzdžiai: Ljo ko pa ka si ljėdason; Me da la di livon; Pe na da ga diga van; Zubak, de za vu bu habu di be o be vu;... Šie prasmės neturintys scat žodžiai labai skiriasi nuo įprastos džiazo scat technikos. Todėl tai ir visi kiti anksčiau išvardinti Andre Minivielle atlikimo faktoriai suteikia atlikėjui unikalumą ir prancūzišką išliekamąją vertę.

Dar viena ryški prancūzų džiazo dainininkė yra Cyrille Aimée. Ji atpažįstama pagal ritmingas dainas, kuriose vyrauja džiazo ir šansonų muzikos šaknys. New York Times muzikos apžvalgininkas Stephen Holden dainininkės atliekamą stilių apibūdino taip: „žaisminga garbanė džiazo dainininkė, viena koja esanti tradicinėje, kita koja – elektroninėje muzikoje“. Anot kritiko, dainininkės balsas primena „aštrų, mergaitišką čirškimą“ (Holden, Stephen (23 November 2012), „Cyrille Aimée and the Surreal Band at Birdland“. The New York Times) Kita muzikos apžvalgininkė Ronni Reich Cyrille Aimee balso skambėjimą aprašė kaip „iškart atpažįstamą, turintį šiek tiek „švelnaus mergaitiško zvimbesio su vos juntamu Editos Piaf trelių pėdsaku“. (Reich, Ronni (21 October 2012). „Cyrille Aimee wins the first Sarah Vaughan International Jazz Competition“. nj.com.). Kaip ir šio poskyrio pavadinimas, Cyrille Aimee muzikinis gyvenimas vystėsi nuo šansonų iki džiazo. Vaikystėje užaugusi dainuodama šansonas nepamiršo jų ir šiomis dienomis. Tik dabar ji šansonas perdainuoja kaip džiazo standartus bei improvizuoja rodydama aukščiausią džiazo muzikos lygį. Dainininkė išleido aštuonis įspūdingus albumus, begalė nepriekaištingai sudalyvautų tarptautinių festivalių bei laimėtų tarptautinių konkursų, tarp jų ir pirmasis „Sarah Vaughan tarptaunis džiazo festivalis“. Įspūdingi pasirodymai Manheteno džiazo klubuose bei gala koncertai dabar jos kasdienybė.

Štai toliau pavaizduota džiazo standarto „Softly as in a morning sunrise“ Cyrille Aimee improvizacijos transkripcija.

Tai tik dalis įrodymo, kokio mąsto džiazo dainininkė ji yra, kaip preciziškai naudojami laipsniai, frazės bei ritmika ir kaip Prancūzija gali didžiuotis, turinti tokią augančią džiazo vokalo ikoną.

Be šių trijų nuostabių džiazo vokalistų iš Prancūzijos, verta paminėti ir kitas šansonų bei džiazinio vokalo personas - tai Serge Gainsbourg (1928 – 1991), Elizabeth Kontomanou, Clotilde Rullaud, Dimie Cat, Camille Bertault ir dar daug puikių atlikėjų. Be abejonės, visi šie vokalistai puikiai atspindi prancūziškąją dvasią ir įsilieja į neaprėpiamus džiazo muzikos klodus.

3. IŠKILIOS PRANCŪZŲ DŽIAZO ASMENYBĖS

Išsiaiškinę prancūziškojo džiazo faktorius, jau galima aiškiai nuspėti, kokią visgi didelę įtaką padarė prancūzų muzikantai džiazo muzikai. Prancūzija be akordeonu grojamos muzikos – kaip žuvis be vandens, tad toliau šiame skyriuje bus aptariami ryškiausi Prancūzijos muzikantai, kurie prancūzų muzikai atnešė džiazą, o džiazui įpūtė prancūziškosios dvasios.

3.1. Akordeonas – Prancūzų vizitinė kortelė

Bernard Lubat yra džiazo muzikantas multi-instrumentalistas, gimęs 1945 m. liepos 12 d., Uzeste, Pietvakarių Prancūzijoje. Jo unikalumas stulbina - kompozitorius, grojantis būgnais, perkusija, vibrofonu, fortepijonu, taip pat dainuojantis ir svarbiausia – grojantis akordeonu. Ne veltui Bernard Lubat užaugo muzikalioje šeimoje, jo tėvas grojo trimitu. Studijas Bernard Lubat pradėjo Bordo konservatorijoje. Vėliau Paryžiaus konservatorijoje. 1964 -1965 m. dirbo kartu su Jef Gilson, kuris buvo prancūzų pianistas, aranžuotojas, kompozitorius ir bigbendo vadovas. 1965 m. jis buvo grupės „Les Double Six“ vokalistas. Vėliau jis grojo su tokiomis grupėmis kaip „Paris Jazz All Stars“, „Roger Guerini“ ir „Swingle Singers“. 1969 m. jis pradėjo ilgalaikį bendradarbiavimą su Michael Portal, su kuriuo daugiau grodavo avangardinį stilių. Nors tradiciniame stiliuje ir toliau grojo su Dexter Gordon, Stan Getz ir Eddy Louiss. 1972 m. jis buvo gavo „Prix Django Reinhardt" apdovanojimą, kurį kiekvienais metais teikia Prancūzijos džiazo akademija. Šie ir daugiau Lubat pasiekimų tik ir įrodo, koks išskirtinis muzikantas jis esąs. Jo koncertuose pabuvoję žmonės palieka be žado – taip šis multi–instrumentalistas sugeba valdyti savo auditoriją, užburti virtuoziškomis prancūziškomis istorijomis ir visą tai apsupti džiazo muzikoje.

Richard Galliano – dar vienas visame pasaulyje žinomas akordeonistas iš Prancūzijos, gimęs 1950 m. gruodžio 12 d. Kanuose. Susidomėjimas muzika atsirado jau ankstyvoje vaikystėje, kai jam buvo 4-eri metai. Su akordeonu ir fortepijonu jį supažindino tėvas Lucien Galliano, kuris buvo akordeonistas ir mokytojas. Kadangi labai gabus ir apdovanotas dideliu talentu, be vargo įstojo į Nicos konservatoriją. Mokėsi groti trombonu. Būdamas 14 metų, po ilgo ir intensyvaus studijų laikotarpio, jis ėmė ieškoti įkvėpimo, kaip galėtų išreikšti savo idėjas grodamas akordeonu. Jis pradėjo klausytis džiazo ir trimitininko Clifford Brown įrašų ir bandė juos išreikšti savaip. Jam

20 buvo stebėtina, jog akordeonas nėra populiarus muzikiniame pasaulyje. Šiuo laikotarpiu Richard Galliano du kartus laimėjo pirmąją vietą pasaulio akordeonistų konkursuose, vykusiuose 1966 m. Ispanijoje ir 1967 m. Prancūzijoje. Ispanijos konkurse Galliano dalyvavo kartu su Izraelio akordeoniste Jehuda Oppenheimer, kuriame atliko kūrinį „Chaconne“. Galliano ir Oppenheimer bendradarbiavimas ir draugystė truko iki 2012 m., kuriais akordeonistė Jehuda Oppenheimer mirė. 1975 m. Richard Galliano atvyko į Paryžių, kur susipažino su dainų autoriumi ir atlikėju Claude Nougaro, tapdamas jo draugu, akordeonistu ir dirigentu. Iš šios gražios draugystės bei bendradarbiavimo gimė daug gražių prancūziškų dainų, tokios kaip „Allée des brouillards", "Des voiliers", "Vie Violence", kurios yra Prancūzijos paveldo dalis. Sekantis lemtingas susitikimas įvyko 1980 m. su Argentinos kompozitoriumi Astor Piazzolla. Astor ragino Galliano sukurti prancūzišką „New Musette“, kadangi jis prieš tai jau buvo sukūręs Argentinos „New Tango“. Per savo ilgą ir produktyvią karjerą Richard Galliano įrašė daugiau kaip 50 albumų savo vardu. Taip pat bendradarbiavo su įspūdingai dideliu skaičiumi prestižinių menininkų ir muzikantų. Su garsiais džiazo atlikėjais, tokiais kaip Chet Baker, Eddy Louiss, Ron Carter, Wynton Marsalis, Charlie Haden, Gary Burton, Michel Portal, Toots Thielemans, Kurt Elling ir kt. Prancūzišką repertuarą atliko su tokiais atlikėjais kaip Serge Reggiani, Claude Nougaro, Barbara, Juliette Greco, Dick Annegarn, Georges Moustaki, Allain Leprest, Charles Aznavour, Serge Gainsbourg. Kartu su Nigel Kennedy atliekant klasikinį repertuarą bei grojant daugybėje orkestrų. Per savo pasaulines gastroles jis pasirodė prestižiškiausiuose teatruose, tokiuose kaip Linkolno centras Niujorke, Eliziejaus laukai Paryžiuje, Naujojoje filharmonijoje Hamburge ir Paryžiuje ir t.t. 1997 m. Galliano buvo apdovanotas „Victoire de la Musique Jazz” už savo albumą „New York Tango“. O taip pat dar kartą už naują albumą „Blow up“ įrašytą duetu kartu su Michael Portal. 2010 m. jis gavo SACEM premiją už geriausią pedagoginį darbą, mokant groti akordeonu, kurį jis dirbo kartu su savo tėvu Lucien Galliano. Tais pačiais metais įrašų kompanijoje „Deutsche Grammophon“ jis įrašė albumą „Bach“, kuris sutriuškina klasikinių įrašų pardavimus. Buvo parduota 70 000 egzempliorių. 2014 m. Richard Galliano buvo pelnė apdovanojimą „Victoire de la Musique Classique”. Tais pačiais metais gavo geriausio 2014 metų kompozitoriaus apdovanojimą. Vėliau ėmė vis dažniau įrašinėti klasikinius repertuarus, taip 2016 m. gimė albumas skirtas Wolfgang Amadeus Mozart. Tais pačiais 2016 metais Prancūzijos prezidentas François Hollande apdovanojo Richard Galliano nacionaliniu ordinu „Už nuopelnus“. Visi šie Richard Galliano nuopelnai ryškiai garsina Prancūziją visame pasaulyje ir skleidžia žinią, kad džiazas Prancūzijoje dar ilgai klestės.

3.2. Ryškiausi Prancūzų stygininkai

3.2.1. Išskirtinis smuikininko Stephane Grappelli stilius

Kalbant apie džiazo instrumentus, retai pasitaiko atvejų, kad vienoje konkrečioje srityje dominuotų vienas muzikantas. Taip yra ir Stephane Grappelli ir jo atliekamos džiazo muzikos smuiku atveju. Dėl savo stiliaus ir atlikimo technikos, savo karjeros ilgaamžiškumo, diskografijos platumo, jau nekalbant apie asmeninį žavesį, Grappelli užimą garbingą vietą greta kitų džiazo atlikėjų – milžinų. 1908 metais Paryžiuje gimusio Grapelli vaikystė buvo tikrai sunki. Anksti mirus motinai, o tėvui išėjus kariauti Pirmajame Pasauliniame kare, jis atsidūrė našlaičių prieglaudoje. Pirmąjį smuiką Grapelli į rankas paėmė sulaukęs 14 metų, tėvas jį išmokino skaityti natas ir groti gamas. Greitai pradėjo uždarbiauti grodamas Paryžiaus kiemuose. Studijavo fortepijono specialybę Paryžiaus konservatorijoje, paraleliai laisvu laiku dirbdamas pianistu, akompanuodamas nebyliojo kino filmams. Vėliau tapo šou grupės „Gregor and his Gregorians“ nariu - iš pradžių kaip pianistas, vėliau, pastebėjus jo sugebėjimus, ir kaip smuikininkas. Lūžis Grapelli karjeroje įvyko 1934 metais, kai jis sutiko gitaristą Django Reinhardt. Jie jau buvo pažįstami nuo bendradarbiavimo su amerikiečių duetu Joe Venuti ir Eddie Lang laikų ir greitai suprato, jog abu kartu turi galimybę kurti panašią ugningą džiazo muziką. Kartu su dviem ritminėmis gitaromis ir dviguba bosine gitara jie sukūrė jau minėtą kvintetą Quintette du Hot Club de France. Grupė greitai susilaukė sėkmės ir buvo pripažinta pirmąją tokio stiliaus grupe – styginių grupė, skambanti labiau europietiškai nei amerikietišku stiliumi. Kvintetas grojo kartu iki pat Antrojo Pasaulinio karo pradžios. Karo metu Grappelli gyveno Didžiojoje Britanijoje, grojo kartu su aklu pianistu George Shearing. 1945 metais jis grįžo į Prancūziją ir kartu su Reinhardtu bandė vėl atnaujinti veiklą, tačiau tuo metu Reinhardt muzikinė kryptis keitėsi, jis pradėjo daugiau domėtis elektrine gitara ir linko Bebop stiliaus link. Kvintetas daugiau niekada neatsikūrė. Grappelli grojimo stilių galima apibūdinti kaip elegantišką, atsipalaidavusį ir grakštų. Jis kūrė nenutrūkstamą muzikos srautą iš puikiai išreikštų melodingų frazių, dažnai netgi itin greitų, įdėdamas minimalių pastangų. Praktikavosi jis retai, išskyrus tuos atvejus, kai repetuodavo su grupe, ir mėgdavo sakyti, jog „groji geriau, kai tuo momentu negalvoji, ką darai“. Grapelli muzika pasižymėjo ypatingu greitu, aukštu vibrato, kurį jis naudojo sąmoningai, bet taupiai, vos pirštais liesdamas stygas. Dažnai naudodavo surdiną, o ypač grodamas balades išgaudavo švelnų, intymų, šnabždantį garsą. Jo strykas beveik neatsitraukdavo nuo stygų, o pats

22 muzikantas meistriškai sukurdavo natų sąmyšį vienu nedideliu stryko judesiu, dažniausiai prie pat jo viršūnės. Sceninis įvaizdis buvo jo asmeninio žavesio dalis. Visuomet elegantiškai apsirengęs, grodavo pusiau primerktomis akimis su tyros laimės ir ramybės išraiška veide – būtent tokį jausmą jis perduodavo publikai. Be abejonės, svarbus veiksnys jo populiarumui buvo paryžiečių nostalgija prieškariniam Paryžiui.

3.2.2. Django Reinhardt – gitaros virtuozas

Didžioji dalis džiazo klubų Paryžiuje groja muziką, kurios šaknys yra amerikietiškas svingas arba Bebop, tačiau prancūzai turi ir savitą džiazo atšaką – vadinamąjį Gypsy džiazą. „Čigoniškasis džiazas“ – viena iš europietiško džiazo atmainų. Jis pasižymi savita grojimo maniera (virtuoziški pasažai, itin greitas tempas, „um-ca“ gitarų akompanimentas) ir ypatinga muzikinių instrumentų sudėtimi (smuikas, akustinės gitaros, kontrabosas). Tai linksmas, techniškai labai sudėtingas, reikalaujantis greito mąstymo, gyvybės ir dinamikos stilius. Iš esmės tai yra paprastas svingas, susimaišęs su romų liaudies muzika. Šį ir daugelius kitų prancūziškojo džiazo stilių į Ameriką atvežė gausus nusipelniusių profesionalių džiazo muzikantų būrys iš Prancūzijos. Gipsy džiazo stiliaus muzikos pradininku laikomas Žanas Django Reinhardt (1910 – 1953), Belgijoje gimęs romų kilmės prancūzų gitaristas ir kompozitorius. Būtent jis pirmasis išdrįso sujungti tradicinį romų stilių su Amerikos džiazo ritmais. Tačiau iš kitos pusės, tai įstūmė jį į gana rizikingą padėtį ir tiesiog stebuklas, kaip gitaristui karo metu pavyko išgyventi: nacių režimui pradėjus persekioti romų tautybės gyventojus, Reinhardt teko bėgti iš Prancūzijos. Jį sulaikė, kertantį Šveicarijos sieną, ir tik vieno karininko, kuris laimingo sutapimo dėka pasirodė esantis gitaristo fanas, dėka buvo paleistas. Django Reinhardt laikomas vienu geriausių visų laikų gitaristų. Jis - pirmasis europietis džiazo muzikantas, įnešęs didelį indėlį vystant grojimo gitara žanrą Amerikoje ir visame pasaulyje. Kai nuo nelaimingo atsitikimo metu atsiradusių sužalojimų buvo paralyžiuoti trečias ir ketvirtas rankos pirštai, savo solo pasirodymus gitara jis atlikdavo tik rodomuoju ir viduriniu pirštais. Nepaisant minėto neįgalumo, jis praktiškai sukūrė visiškai naują grojimo džiazine gitara techniką, kuri tapo gyvąja Prancūzijos romų kultūros muzikine tradicija. Kartu su smuikininku Stephane Grappelli, Reinhardt įkūrė jau minėtąjį kvintetą Quintette du Hot Club de France. Populiariausios Reinhardt kompozicijos, tokios kaip „Minor Swing“, „Daphne“, „Belleville“, „Djangology“, „Swing '42“, „Nuages“, virto džiazo muzikos standartais.

3.2.3. Smuikininkas Jean-Luc Ponty ir šviežias vėjo gūsis džiaze

Jean-Luc Ponty yra neginčijamas smuiko meistras džiazo ir roko scenoje. Jis yra plačiai vertinamas kaip novatorius, kuris pritaikė savo unikalią vizionieriaus grįžimą, kuris išplėtė šiuolaikinės muzikos žodyną. Ponty gimė klasikinių muzikų šeimoje 1942 m. rugsėjo 29 d. Avranches mieste, Prancūzijoje. Jo tėvas mokė groti smuiku, o jo motina dėstė fortepijoną. Po šešiolikos metų jis buvo priimtas į Paryžiaus Nacionalinę muzikos konservatoriją, kurią jis baigė po dvejų metų, gavęs aukščiausią apdovanojimą "Premier Prix". Po to jis nedelsiant buvo įdarbintas viename iš pagrindinių simfoninių orkestrų „Concerts Lamoureux”, kur jis grojo trejus metus. Būdamas orkestro nariu, Jean-Luc Ponty papildomai grojo klarnetu (juo jį groti išmokė tėvas) koledžo džiazo grupėje, kuri koncertuodavo vietiniuose vakarėliuose. Laikui bėgant, ėmė didėti susidomėjimas džiazo atlikėjų Miles Davis ir John Coltrane atliekama muzika, kas paskatino jį pasirinkti tenoro saksofoną. Greit jis pajautė, jog geriausiai savo kūrybinę džiazo aistrą galėtų išreikšti smuiku. Taip Jean-Luc Ponty pradėjo dvigubą muzikinį gyvenimą: repetuodavo ir koncertuodavo su orkestru, o tuo pačiu grodavo džiazą klubuose iki 3 val. nakties. Galiausiai jis priėjo kryžkelę ir turėjo rinktis, tad natūralu, jog pasirinko džiazą. Į smuiką Jean-Luc Ponty iš pradžių žiūrėjo skeptiškai, jis jam neatrodė tinkantis moderniam džiazo pasauliui. Grodamas smuiku jis išsiskyrė iš kitų atlikėjų „be-bop“ frazuotėmis ir įtaigiu atlikimu. Atskleidė daugiau smuiko galimybių, nei tai buvo daroma iki šiol. Niekas nebuvo girdėjęs nieko panašaus į tai anksčiau. Ponty grojo su kai kuriais geriausiais Europos muzikantais, tokiais kaip Daniel Humair, Eddy Louiss, Niels - Henning Ørsted Pedersen ir kt. Jo žinomumas išaugo nepaprastai greitai, o 1964 m. būdamas 22-jų metų jis išleido savo debiutinį solo albumą "Jazz Long Playing". 1966 m. jis surengė gyvo garso koncertą Bazelyje, Šveicarijoje kartu su tokiais atlikėjais, kaip Svend Asmussen, Stéphane Grappelli ir Stuff Smith, kuris buvo pavadintas “Violin Summit united Ponty”. 1967 m. John Lewis iš moderniojo džiazo kvarteto paprašė Ponty pasirodyti Monterey džiazo festivalyje. 1960-1970 metų laikotarpyje Jean-Luc Ponty užsitarnavo didžiulę kritikų pagarbą ir sulaukė populiarumo visoje Europoje, o netrukus ir visame pasaulyje. 1969 m. Frank Zappa sukūrė muziką Jean-Luc Ponty soliniam albumui „King Kong (Blue Note). 1972 m. Elthon John pakvietė Ponty prisijungti prie albumo „Honky Château” įrašymo. Dar po vienerių metų Jean-Luc Ponty kartu su žmona ir dviem dukromis emigravo į Jungtines Amerikos valstijas ir ten įsigijo namus Los Andžele. Jis ir toliau aktyviai dalyvavo įvairuose projektuose,

įskaitant John McLaughlin albumų „Apocalypse“ ir „Visions of the Emerald Beyond“ turus. 1975 m. pradžioje pasirašė sutartį su "Atlantic Records" kaip solo atlikėjas ir išleido savo pirmąjį albumą "The Wings of Music", bei tais pačiais metais pradėjo kelionę su savo grupe. Sekantį dešimtmetį Jean-Luc keletą kartų apkeliavo pasaulį ir įrašė 12 albumų iš eilės, kurie pasiekė 5-ąją vietą Billboard džiazo topuose bei pardavė milijonus jų kopijų. Jo ankstyvieji Atlanto įrašai, tokie kaip „Aurora“ ir „Imaginary Voyage“, užtikrino jam pirmaujančio Amerikos džiazo- roko judėjimo lyderio pozicijas. 1984 m. Ponty kartu su Herbie Hancock tapo vienais iš pirmųjų džiazo muzikantų, turinčiais muzikinį vaizdo įrašą. Tai buvo vaizdo įrašas kūriniui „Individual Choice“, kurį prodiusavo Luis Schwarzberg. Nuo 1980 m. iki dabar Jean-Luc Ponty įrašinėjo ir keliavo aplink pasaulį tiek su savo grupėmis, tiek bendradarbiavo ir su kitais puikiais muzikantais, tokiais kaip gitaristai Allan Holdsworth, Al Di Meola, bosistas Stanley Clarke, vakarų Afrikos muzikantai, banjo atlikėja Bela Fleck, Lalo Schifrin, Chick Corea ir Return To Forever IV, smuikininkais Nigel Kennedy, Mark O'Connor, L. Subramaniam iš Indijos, klasikiniu smuikininku ir dirigentu Juris Bashmet iš Rusijos, pianistu Wolfgang Dauner, gitaristu Bireli Lagrene ir dainininku Jon Anderson iš "Yes", bei su savo dukra pianiste-dainininke-kompozitore Clara Ponty. Jean Luc taip pat atliko savo muziką su simfoniniais orkestrais JAV, Kanadoje, Japonijoje, Vakarų ir Rytų Europoje, Brazilijoje ir Rusijoje.

3.2.4. Didier Lockwood muzikinis kelias po pasaulį

Didier Lockwood – džiazo smuikininkas. gimęs šiaurės Prancūzijoje, Kale (Calais) mieste 1956 m. vasario 11 d. Jis studijavo klasikinį smuiką ir kompoziciją Kale konservatorijoje. Tačiau 1972 m. jo brolis jį privertė pamiršti klasikinę muziką ir Didier Lockwood nutraukė studijas Kale konservatorijoje. Išgirdęs Jean-Luc Ponty grojimą Frank Zappa albume „King Kong“, Didier Lockwood paėmė į rankas elektrinį smuiką. Vėliau jis prisijungė prie progresyvios roko- džiazo grupės „Magma“ ir buvo žinomas dėl elektrinio smuiko įvairių garsų elektrinio stiprinimo ir eksperimentavimo. Nemažą įtaką Didier Lockwood muzikiniame kelyje turėjo taip pat ir lenkų smuikininkai Zbigniew Seifert and Stéphane Grappelli su kuriais jis leidosi į muzikinį turą. 1979 metais Lockwood išleido savo pirmąjį solinį albumą „New World“, o vėliau įrašė daugiau nei 20 albumų.

1982 m. liepos 23 d. Montreux, Šveicarijoje, jis koncertavo su gitaristu Allanu Holdsworthu, būgnininku Billy Cobhamu, bosistu / vokalistu Džeku Bruce'u ir klavišininku David'u Sanciousu. 1994 m. jis dvejiems metams persikėlė į Niujorką. Tuo metu jis įrašė du albumus: "New York Rendez Vous" ir " Storyboard" . 2001 m. Lockwood įkūrė styginių instrumentų improvizacijos mokyklą, CMDL ("Centre des Musiques Didier Lockwood"). Buvo susituokęs su prancūzų sopranu Patricija Petibon ir turėjo tris dukteris. 2006 m. jis daugiausiai koncertavo su džiazo gitaristu Martin Taylor. Šiuose Lockwood pasirodymuose buvo pastebima, kad jis vis labiau įsitraukia į improvizaciją. Prancūzijos džiazo smuikininkas Didier Lockwood, kurio eklektiška karjera truko ilgiau nei keturis dešimtmečius ir be kurio neapsiėjo prestižiškiausi pasaulio festivaliai bei koncertų salės, mirė 2018 m. vasario 17 d. Jam buvo 62 metai. Būdamas kompozitoriumi ir improvizatoriumi, Didier Lockwood grojo muzikiniais žanrais, nuo džiazo-roko iki klasikinio stiliaus. Jis buvo žymiausias elektrinio smuiko virtuozas, galėjęs improvizuoti įvairiais garsais.

3.3. Garsiausi Prancūzų džiazo pianistai

3.3.1. Džiazo fortepijono legenda Martial Solal

Martial Solar, prancūzų džiazo pianistas ir kompozitorius, gimė 1927 m. rugpjūčio 23 d. Alžyre, operos atlikėjos ir fortepijono mokytojo šeimoje, tad šį instrumentą išmoko valdyti jau būdamas šešerių. Džiazo pagrindų jis mokėsi būdamas paauglys iš charizmatiško vietinės grupės lyderio. Tačiau daugiausiai, kaip tapti geriausiu džiazo atlikėju, jis praktikavosi savarankiškai. Ši disciplina padėjo jam pasiekti neįtikėtinų aukštumų ateityje. Po 1940 metų, kai nacių įstatymai užvaldė okupuotas Prancūzijos teritorijas, Martial Solar buvo pašalintas iš mokyklos, kadangi jo tėvas buvo žydas. Tačiau jis ir toliau lankė privačias muzikos pamokas. Jo muzikos mokytoju tapo tetos kaimynas Alžyre. Kaip yra pasakojęs pats Solar, tas kaimynas grojo viskuo: fortepijonu, saksofonu, būgnais, akordeonu, klarnetu, trimitu, viskuo. Kai Solar klausydavosi jo grojant džiazą, jis kraustydavosi iš proto. Taip jis tapo jo mokiniu ir penkiems metams prisijungė prie jo grupės, kurioje grojo ir pianinu ir klarnetu. Jie grojo šokių muziką, tango, valsą ir tik šiek tiek džiazą. Tačiau tai buvo 1941-1942 metai, jie nieko nežinojo apie modernizmą ir, kaip teigia pats Martial Solar, to tuo metu buvo pakankamai. Vos tik 1950 m. persikėlęs gyventi į Paryžių, netrukus pradėjo dirbti su tokiais garsiais atlikėjais kaip jau aprašytu Django Reinhardt bei emigrantais iš Juntinių Amerikos Valstijų, tokiais kaip Sidney Bechet ir Don Byas. Jie visi kartu pradėjo Bebop revoliuciją. 1950 m. pabaigoje jis įkūrė kvartetą, nors nuo 1953 m. jau įrašinėjo pagrindines partijas. Vėliau Solar pradėjo dirbti su grupe „St German des Pres“, kurioje, įkvėptas fortepijono virtuozo Art Tatum, pradėjo savo karjerą kaip solo atlikėjas be akompanimento. Būtent tada Martial Solar pradėjo kurti muziką filmams. Labiausiai jis yra žinomas už muziką, kurią parašė Jean-Luc Godard debutiniam filmui „Breathless“(„Iki paskutinio atodūsio, 1960 m. ). 1963 m. Rodailendo valstijoje, Newport Džiazo festivalio metu, Martial Solar atliko nepakartojamą pasirodymą, iš kurio vėliau ir gimė albumas „The Newport‘63“. Tai buvo garso įrašų studijos lygio pasirodymas. Nuo to laiko jie ėmė groti trio, tai buvo Solar, bosistas Guy Pederson ir būgnininkas Daniel Humair. Nuo 1968 m. Martial Solar ėmė reguliariai groti bei įrašinėti kartu su Lee Konitz ne tik Europoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lee Konitz yra amerikiečių kompozitorius ir alto saksofonistas. Pastaraisiais metais Martial Solar ir toliau koncertavo bei įrašinėjo kartu su savo trio grupe. Per visą savo karjerą jis grojo ir solo kūrinius. 1993 – 1994 metais Solar atliko 30 solinių koncertų

27 prancūzų radijuje, kurie vėliau buvo išleisti dviejų CD kompaktinių plokštelių pavidalu „Improvise Pour Musique France”, kurias išleido „JMS Records“. Martial Solar taip pat išleido fortepijono metodikos knygą „Džiazo kūriniai (Jazz Works)“. 2011 m. sausio mėnesį The Gruppen Review savo leidinyje išspausdino 12 puslapių apimties interviu su Martial Solar, kuriame jis kalba apie savo darbą ir vadina save „amžinuoju džiazo tyrinėtoju“. Martial Solar muzikos stiliaus koncepcija gali būti siejama su giliu supratimu, jog muzika yra kalba, o kiekvienas pasirodymas – tai tarsi pokalbis tarp dviejų dalyvių. Atlikėjas turi labai daug idėjų ir kiekvienai iš jų skiria pakankamai daug laiko, kad klausytojas pajaustų kūrinio gilumą. Jo kūrinių seka labai lengvai pereina į sakinius, priešingai nei kiti klasikiniai kūriniai, kuriuose idėjos yra nagrinėjamos per visą pastraipą ar net visą skyrių. Dėl to Martial Solar kūrinių intensyvumas ir gyvybingumas labai atkreipia dėmesį. Jo grojimo įgūdžiai ir instrumento valdymas yra tiesiog stulbinantys. Apie savo grojimo techniką jis yra sakęs taip: „geriausia yra kai jūs grojate ir priverčiate žmones patikėti, jog tai yra labai lengva, net kai tai yra be galo sunku. Jei atrodys taip, kad turi problemų grodamas, bus labai negerai. Sudėtingiausias vietas kūrinyje reikia groti taip: <šypsosi>“ (Martial Solar interviu su Larry Appelbaum prieš pat koncertą Kongreso bibliotekoje 2011 m. balandžio 11 d.). Tame pačiame interviu jis teigia, jog netiki taisykle, kad kiekvienas kūrinys turi turėti pradžią ir pabaigą. Šiame interviu jis kalba apie muziką kino filmams, tačiau tą galima ir jausti stebint jo ir trio pasirodymus, kuriuose trys artimi draugai bendrauja tarpusavyje ir tai perteikia savo žiūrovams. Pagrindinis Martial Solar muzikos motyvas yra laužyti tradicijas, tačiau visada turėti ką pasakyti savo kūryba. Jis yra puikus improvizatorius. Apie savo kūrybą jis mėgsta sakyti taip: „aš laisvai darau viską, kas tuo metu gimsta mano galvoje. Jei tai išpuola iš konteksto, nieko baisaus, tai tik naujos istorijos pradžia“. Nors jis juokauja, kad paskutiniu metu aptingo, tačiau visgi savo darbus plėtoja visame pasaulyje. Pasiūlymai plaukia ne tik iš Europos, tačiau ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Vadovauja tarptautiniam džiazo konkursui Paryžiuje, kuris yra pavadintas jo vardu. Martial Solar šiuo metu gyvena Chatou priemiestyje Paryžiuje, kuris yra vadinimas „ville des impressionists”. Martial Solar yra vienas iš tų retų atlikėjų, kuris žino kaip suderinti improvizaciją ir koncertų salę. Jo karjeros ir koncertinio darbo turtingumas padarė jį vienu iš labiausiai gerbiamų pianistų net ir už džiazo muzikos ribų.

3.3.2. Neeilinis pianisto Michel Petrucciani gyvenimas ir tarptautinė šlovė

Michel Petrucciani – prancūzų džiazo pianistas, gimė 1962 m. gruodžio 28 d. Orange mieste, Vaucluse, Prancūzijoje. Jo šeima buvo muzikali. Vaikystėje jis grojo būgnais grupėje kartu su savo tėvu gitaristu Tony, savo broliu bosistu Louisu, bei broliu Philipe, kuris taip pat grojo gitara. Michel Petrucciani gimė su įgimtu trapių kaulų sindromu (osteogenesis imperfecta), kuris sustabdė jo augimą. Jis tebuvo trijų pėdų aukščio (apie 92 cm) ir tesvėrė vos 50 svarų (apie 23 kg). Ši liga taip pat dažnai sukelia plaučių negalavimus. Dėl šios ligos jo kaulai lūžo daugiau kaip 100 kartų, kol jis pasiekė paauglystę. Ir visą savo gyvenimą patyrė skausmą. Jis sakydavo, jog nuolatos jaučia skausmą ir, kad jis jau yra pripratęs, jog jam nuolatos skauda rankas. Ankstyvoje karjeros pradžioje, tėvas ir brolis jį kartais nešiodavo, nes nuo skausmo jis negalėdavo eiti pats. Vėliau jis į savo negalią ėmė žiūrėti kaip į pranašumą, nes jis neturėjo tokių blaškymųsi, kaip sportas, į kurį kiti berniukai yra linkę įsitraukti. Jis teigia, jog neįgalumas tapo naudingu ir kitose gyvenimo srityse. Dar ankstyvame amžiuje Michel Petrucciani televizoriuje pamatė Duke Ellington, kuris buvo amerikiečių kompozitorius, pianistas ir džiazo atlikėjas. Tada jis nusprendė, jog nori būti panašus į jį. Jog nori būti pianistas, kaip ir Duke Ellington. Kai Michel Petrucciani buvo vos ketverių, tėvas jam nupirko žaislinį pianiną, tačiau mažasis Michael sudaužė jį su žaisliniu plaktuku. „Kai aš buvau mažas, maniau, kad klaviatūra atrodo kaip dantys“, - sakė jis. Jam atrodė, kad pianinas juokiasi iš jo. Netrukus tėvas jam nupirko tikrą fortepijoną. Michel Petrucciani buvo labai muzikalus nuo pat mažens. Vos išmokęs kalbėti ėmė niūniuoti Wes Montgomery kūrinius. Klasikinį pianiną ėmė mokytis būdamas vos ketverių, o jau būdamas devynerių atliko kūrinius grupėje kartu su kitais šeimos nariais. Muzikantas, kuris labiausiai įtakojo Michel Petrucciani, buvo Bill Evans, kurio jis pradėjo klausytis būdamas vos dešimties metų. Petrucciani" sluoksniuotoji harmonija, lyrinis stilius ir melodijos išdėstymas visada buvo glaudžiai siejamas su šia ankstyvąja Bill Evans ekspozicija. Pirmą profesionalų koncertą jis atliko būdamas 13 metų amžiaus. Šiame gyvenimo etape jis vis dar buvo labai trapus, todėl turėdavo būti nešiojamas nuo pianino ir atgal. Jo rankos buvo vidutinio dydžio, tačiau jis pats buvo tokio ūgio, kad jam reikėdavo pagalbos pasiekti pedalus. Michel Petrucciani jautė, jog jam reikia vykti į Paryžių, kur galėtų pradėti savo muzikinę karjerą, tačiau jam buvo sunku išvykti iš namų. Jo tėvas buvo nuolat susirūpinęs dėl jo gerovės ir nenorėjo, kad jam kiltų koks nors pavojus. Vėliau Michel Petrucciani būgnininkas atviravo, jog Petrucciani tėvas iš tikrųjų buvo labai pavydus ir norėjo sūnų išlaikyti kuo ilgiau namuose, kad galėtų groti su juo kartu. Nors tokiu būdu ir trukdė sūnaus karjerai.

Pirmoji Michel Petrucciani kelionė į Paryžių buvo kai jam buvo 15 metų. Ten jis grojo su Kenny Clarke 1977 ir Clark Terry 1978 metais. Jo proveržis įvyko Cliousclat festivalyje. Terry trūko pianisto, o Petrucciani pasirodė ant scenos, jis manė, kad tai pokštas, nes Petrucciani buvo stebėtinai mažo ūgio. Tačiau jis stebino Terry ir likusį festivalio laiką savo nuostabiu talentu ir virtuoziškumu. Terry sakė, jog Michel Petrucciani atrodė kaip nykštukas, tačiau grojo kaip milžinas. Kelionė į Paryžių Petrucciani formavo ir kaip asmenybę, ir kaip muzikantą. Jis tuo metu grojo trio kartu su Kenny Clark ir kilo į žvaigždes. Vėliau Michel Petrucciani susidraugavo su įrašų kompanijos „Owl Records“ savininku Jean- Jacques Pussiau. Čia jis pradėjo savo įrašus. Po savo viešnagės Paryžiuje Michel Petrucciani išvyko į Jungtines Amerikos valstijas. 1982 m. jis pasirodė Kalifornijoje ir apsistojo pas į pensiją išėjusį saksofonininką Charles Lloyd. Michel Petrucciani ir Lloyd kelionė į vakarinę pakrantę buvo didžiulė sėkmė, tad jie ją ėmė tęsti tarptautiniu mastu. Jų pasirodymai „Montreux“ džiazo festivalyje 1982 m. buvo įrašyti į albumą. Tais pačiais metais jie laimėjo Prix d'Excellence" apdovanojimą. 1984 m. Michel Petrucciani persikėlė gyventi į Niujorką. Jame jis praleido visą savo likusį gyvenimą. Tai buvo pats produktyviausias jo karjeros laikotarpis. Kartu su Wayne Shorter ir Jim Hall tryse įrašė albumą „Power of Three“. Jis taip pat grojo su įvairiais JAV džiazo atlikėjais, kurių tarpe ir Dizzy Gillespie. Tačiau jis vis troško įrašyti solo pianino versiją. Jis teigė, jog tikras pianistas yra tas, kuris sugeba groti vienas. 1993 m. jis paprašė savo agento, kad metams sustabdytų trio koncertinius turus, kad jis galėtų groti vienas. Kaip jis teigia, tai buvo pats geriausias laikas, kada jis galėjo kasdien atrasti pianiną ir kasdien mokytis kiekvieną naktį. Jam atrodė, kad jis mokosi ne tik daugiau apie patį instrumentą, bet ir apie tiesioginį bendravimą su auditorija. Jis sako, kad tai buvo neįtikėtina patirtis, po kurios jis galėjo vėl grįžti prie trio koncertų. Osteogenesis imperfecta atrodo labai prisidėjo prie Petrucciani asmenybės ir jo grojimo stiliaus. Jis buvo nuolatiniame skausme. Nepaisant to, jis buvo žinomas kaip linksma ir žaisminga asmenybė. Michel Petrucciani stilistiškai buvo dažniausiai lyginamas su Bill Ewans ir Keith Jarrett dėl jo lyrikos, o dėl virtuoziškumo su Oscar Peterson. Jo atlikimas dažnai buvo dramatiškas. Jis atkreipė dėmesį į stiprią melodijos išraišką. 1990 m. jis labai daug koncertavo, atlikdavo net iki 100 koncertų per metus, o 1998 m. prieš mirtį – net iki 140 koncertų. Per šį laikotarpį jis pradėjo labai gerti ir vartoti kokainą. Jis tapo pernelyg silpnas, kad naudotų ramentus, tad teko sėstis į neįgaliojo vežimėlį. Michel Petrucciani mirė nuo plaučių infekcijos, praėjus savaitei po 36-ojo gimtadienio. Buvo palaidotas Paryžiuje, šalia Frederiko Šopeno. 2009 m. vasario 12 d. Prancūzų muzikos

30 kanalas „Mezzo“ pristatė specialų renginį, skirtą Michel Petrucciani garbei, 10-osioms jo mirties metinėms. Pirmieji du amerikietiški Michel Petrucciani albumai, buvo prodiusuoti Gabrieal Franklin. Pirmasis solo albumas „100 hearts“ buvo įrašytas garsioje studijoje „RCA Studio A“ Niujorke. Antrasis buvo trio albumas, įrašytas gyvai „Village Vanguard“ klube Niujorke. Tai buvo pirmasis albumas, kuriame buvo naudojamos skaitmeninės įrašymo technologijos Mitsubishi X80 grotuvuose.

Michel Petrucciani gyvenimas buvo tikrai sunkus, bet labai įsimintinas bei ryškus, tad galima drąsiai sakyti, kad ši asmenybė buvo vienas geriausių džiazo virtuozų iš Prancūzijos.

Apžvelgus visų laikų ryškiausias Amerikos džiazo personas iš Prancūzijos galima drąsiai teigti, kad Prancūzija turi kuo didžiuotis. Šie džiazo virtuozai padarė didžiulę įtaką džiazo muzikos raidai ir vis dar garsina Prancūzijos vardą visame pasaulyje. Prancūzija užaugino ir tebeaugina nuostabius muzikantus, kurie daro džiazo muziką ypatinga, įsimintina ir savita.

REZULTATAI IR IŠVADOS

Išstudijavus prancūzų atliekamą džiazo muziką matosi ryškus Prancūzijos kultūros indėlis, kuris ir gražina bei išskiria prancūziškąjį džiazą nuo kitų tautų atliekamos džiazo muzikos.

Šiame darbe išanalizuota ir aptarta prancūzų kultūros įtaka džiazo muzikai. • Apžvelgti atskiri džiazo muzikos istorijos etapai, susiję su prancūziškąja šios muzikos krypties kilme (nuo džiazo muzikos atsiradimo Naujajame Orleane iki kreolų, prancūzų kilmės džiazo pradininkų muzikinio gyvenimo peripetijų); • Išanalizuotas džiazo muzikos atsiradimas ir raida Prancūzijoje – kultūriniame bei istoriniame kontekste: aptartas džiazo muzikos įsitvirtinimas Pirmojo Pasaulinio karo metais ir tarpukariu bei suklestėjimas po Antrojo Pasaulinio karo; • Atrastas stiprus džiazo muzikos ryšys su prancūzų impresionistų kūryba; • Ištirtas prancūzų muzikos kūrybinis identitetas ir nustatytas faktas, kad sekvencijų (II V I akordų progresijos) naudojimas džiaze yra prancūziškosios kultūros produktas, kuris yra populiarus visame pasaulyje iki šių laikų; • Išaiškintos prancūziškosios kultūros tradicijos šiuolaikiniame vokaliniame džiazo muzikos atlikime, analizuojant šiuolaikinių džiazo vokalistų atlikimo stilių:  Išaiškinta šansonų sąvoka bei jų atlikimo manieros;  Ištirtas prancūziškas muzikinis kelias nuo šansonų iki džiazo muzikos;  Išanalizuotas prancūzų džiazo vokalistų, labiausiai garsinančių Prancūzijos kultūros tradicijas atlikimo stilius: ▪ Zaz ir jos subtilus gebėjimas prancūziškas šansonas įlieti į džiazo muziką; ▪ Andre Minvielle ir jo virtuoziška scat maniera prancūziškai; ▪ Cyrille Aimee ir jos preciziškos improvizacijos bei šlovė visame džiazo pasaulyje. • Apžvelgta garsiausių prancūzų džiazo muzikantų gyvenimo raida, koncertinė veikla bei pasiekimai. Išskirti du garsiausi Prancūzijos kultūros tradicijas išlaikantys džiaze akordeonistai. Tai Bernard Lubat ir Richard Galliano; • Ištirtas žymiausių džiazo stygininkų, garsinančių Prancūziją atlikimo stilius ir veikla:  Stephane Grappelli, kaip išskirtinio atlikimo stiliaus smuikininkas;  Django Reinhardt, kaip gitaros virtuozas;  Didier Lockwood, kaip įvairių žanrų smuiko genijus;

 Jean-Luc Ponty, kaip šviežias džiazo gūsis smuikininkų pasaulyje. • Aptarti žymiausių ir profesionaliausių džiazo pianistų darbai bei kelias į pasaulinę šlovę:  Michael Petrucciani, kaip neeilinį gyvenimą bei tarptautinę šlovę patyręs džiazo pianistas;  Martial Solal, kaip džiazo fortepijono legenda. • Apibendrinti prancūzų kultūros įtakos veiksniai džiazo muzikai bei išmatuota šios kultūros išliekamoji vertė.

Taigi, vadovaujantis šio darbo išanalizuotais principais ir suvokiant Prancūzijos kultūros vertingumą bei pajuntant šios kultūros subtilumus bei ypatumus, galima lengvai atverti kelius prancūziškojo džiazo skleidimui ne tik klausymui ir mėgavimuisi, bet ir studijavimui, mokymuisi bei vertingumo sklaidai, galinčiai praturtinti visą džiazo muzikos pasaulį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS https://sforzandosalon.wordpress.com/2012/09/25/debussy-the-father-of-jazz/ https://jazzosfera.wordpress.com/2014/10/08/new-orleans-dziazo-lopsys/ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-05-kestas-vasilevskis-prabegomis-per-dziazo- istakas/121495 http://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/kelioniu-ekspertas/i-paryziu-paklausyti-dziazo-638- 497024 http://www.thegoodlifefrance.com/the-history-of-jazz-in-paris/ http://www.thegoodlifefrance.com/history-jazz-france/ https://en.wikipedia.org/wiki/French_jazz http://holocaustmusic.ort.org/resistance-and-exile/french-resistance/double-life-of-french-jazz/ https://bonjourparis.com/archives/paris-jazz-age-new-generation-1920s/ https://www.dukeupress.edu/making-jazz-french

The assimilation of american jazz in F rance, 1917-1940 William h. Kenney https://books.google.lt/books?id=dO9aqRnXRvkC&pg=PA207&lpg=PA207&dq=jazz+in+france& source=bl&ots=X1HjKeB2Mk&sig=Oxy_Fi0TGQ26PeeUXkKdE88- A8g&hl=lt&sa=X&ved=0ahUKEwihupqO5bzPAhUEEiwKHW3VBE04ChDoAQhSMAc#v=onep age&q=jazz%20in%20france&f=false

Linas Rimša – “Džiazo improvizacijos pagrindai”

Linas Rimša – “Džiazo istorija” http://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Sansona https://mokslai.lt/referatai/muzika/muzikos-stiliai-xx-a.html http://kupe.lt/lt/sansonas/ https://en.wikipedia.org/wiki/Zaz_(singer)

34 http://cyrillemusic.com/about https://en.wikipedia.org/wiki/Cyrille_Aim%C3%A9e https://fr.wikipedia.org/wiki/Andr%C3%A9_Minvielle https://en.wikipedia.org/wiki/Jean-Luc_Ponty http://www.ponty.com/biography https://musicians.allaboutjazz.com/didierlockwood https://en.wikipedia.org/wiki/Didier_Lockwood https://www.billboard.com/articles/news/8208246/didier-lockwood-french-jazz-violinist-dies- suddenly-at-62 http://www.richardgalliano.com/en/ https://en.wikipedia.org/wiki/Richard_Galliano https://en.wikipedia.org/wiki/Bernard_Lubat https://www.fnac.com/Bernard-Lubat/ia195107/bio https://en.wikipedia.org/wiki/Michel_Petrucciani http://www.michelpetrucciani.com/biography/ https://en.wikipedia.org/wiki/Django_Reinhardt http://www.redhotjazz.com/django.html https://en.wikipedia.org/wiki/St%C3%A9phane_Grappelli https://www.britannica.com/biography/Stephane-Grappelli https://en.wikipedia.org/wiki/Martial_Solal https://www.theguardian.com/music/2010/may/20/martial-solal-jazz-piano