LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS. T. 16. , 2000

LIUDAS JOVAIŠA Vilniaus universitetas

TRIDENTO SUSIRINKIMAS IR LIETUVA

LIETUVA IKI TRIDENTO. Konstancos susirinkime Žemaičių delegacija padėjo tašką ištisą tūkstantmetį trukusiame Europos christianizacijos darbe. Lietuvos, tapusios Vakarų krikščioniškosios oikumenos dalimi, jau nebega- lėjo aplenkti ten pučiantys vėjai. Feraros–Florencijos Susirinkimas atgai- vino Bažnyčios vienybės idėją, kuri ypač prigijo ir galiausiai davė vaisių būtent mūsų krašte. Tiek Lietuvos politinės grupuotės, tiek bažnytinė vyres- nybė rinkosi, ką palaikyti – Eugenijų IV ar Bazelio susirinkimą – jų tarpusavio konflikto metu. Į Laterano V Susirinkimą buvo nuvykę net du vyskupai iš Lietuvos: Paulius Alšėniškis iš Lucko ir Albertas Radvila iš Vilniaus1. Savotiškas šio Susirinkimo rezultatų aidas – 1527–1528 m. Vil- niaus vyskupijos sinodo nutarimai2. Simboliška ar ne, tačiau šių nutarimų knygelėje išspausdinta Carmen, kurią vyskupo Jono iš Lietuvos kunigaikš- čių garbei parašė Stanislovas Hozijus. Jam bus lemta tapti vienu iš popie- žiaus legatų lemiamu Tridento Susirinkimo momentu. Ikitridentinėje Lietuvos Katalikų Bažnyčioje kerojo tokios pačios negerovės kaip ir visuotinėje. Vyskupai postus pasiekdavo daugiausia tarnau- dami valdovo dvare ir dėl savo aukštos kilmės. Tarp jų buvo ir mokytų teisininkų (Jonas Domanovskis, Stanislovas Narkuskis), gydytojų (Jurgis Petkevičius), ir karingų didikų giminių lyderių (Mikalojus Radvila) ar net valdovo pavainikių (Jonas iš Lietuvos kunigaikščių). Trūko tik uolių, savo vyskupijose reziduojančių ganytojų. Reformacijos akivaizdoje Vaclovas Virbickis ir Jurgis Albinas kaltinti simpatijomis protestantizmui, o atvirai kalvinistinę poziciją deklaravęs Kijevo vyskupas Mikalojus Pacas šiame poste, nepaisant visų pastangų jį pašalinti, išsilaikė bene 20 metų. Dvasinin- –––––––––––––––––––––– 1 P. Rabikauskas SJ. Lietuvos globėjas šv. Kazimieras. Vilnius–Kaunas, 1993, p. 55. 2 Nutarimai pakartotinai publikuoti: J. Sawicki. Concilia Poloniae: Źródła i studia krytyczne. T. 2: Synody diecezji wileńskiej i ich statuty. Warszawa. 1948, p. 115–132. 36 LIUDAS JOVAIŠA *2

kai nesirūpindavo priimti šventimų, mokytesni laikydavo keletą beneficijų, o parapijose dirbo mažamoksliai vikarai. Kunigai retai atsiversdavo Senąjį ar Naująjį Testamentą, pamokslaudami dažnai klaidingai interpretuodavo Dievo žodį, nevengdavo pasakų, sapnų ir apokrifų, o abejotinus dalykus pateikdavo kaip tikrus. Išsilavinimo stoka atsiskleisdavo ir netinkamai laikant Mišias, teikiant sakramentus ir atliekant kitas apeigas. Veikiau pasaulietišką nei dvasininkui deramą gyvenimo būdą reiškė ir pasaulietiškas apdaras, dalyvavimas puotose, ginklas prie šono, girtavimas, sugyventinių laikymas3. Be šių bendrų visai Bažnyčiai blogybių, sielovados būklę trikdė trumpa šalies christianizacijos istorija – dėl to buvo retas parapijų tinklas, o nemaža parapinio klero dalis, atvykusi iš Lenkijos (dažniausiai Plocko vyskupijos), nemokėjo lietuvių kalbos, taigi neturėjo ryšio su ganomaisiais4.

TRIDENTO SUSIRINKIMO NUTARIMAI. Tridento Susirinkimas priėmė dvejopus – dogminius ir vadinamuosius „reformos“ nutarimus, taigi buvo: a) naujai suformuluota protestantų kvestionuota Katalikų Bažnyčios doktrina; b) taisomos Bažnyčios vidaus gyvenimo negerovės. Atsakydamas į protestantų mokymą, Tridento Susirinkimas išdėstė aiš- kią Katalikų Bažnyčios poziciją ginčijamais klausimais. Nurodžius lygiai gerbtinus tikėjimo šaltinius – Šventąjį Raštą ir apaštališkąją Tradiciją, – suformuluotos šios doktrinos: gimtosios nuodėmės, nuteisinimo, sakra- mentų, Mišių aukos, komunijos, skaistyklos, atlaidų, šventųjų, jų relikvijų ir paveikslų gerbimo. Reformos nutarimai reiškė rūpinimąsi sielovadine dvasininkų misija, klero tinkamumu ir jo drausme. Pamokslai, kasmetinė parapijiečių išpažintis ir komunija, viešos santuokos, krikšto ir santuokos registravimas turėjo pagyvinti dvasinį katalikų gyvenimą ir įpareigoti klebonus rūpintis savo avelėmis. Ganytojišką vyskupo misiją pabrėžė pareiga teikti Sutvirtinimo sakramentą ir asmeniškai pamokslauti. Siekiant tinkamai parengti kunigus, pradėta steigti vyskupijų seminarijas, egzaminuoti kandidatus į vakuojančias beneficijas, šaukti vyskupijų sinodus. Numatyta lėčiau ir griežčiau teikti visų laipsnių šventimus, parinkti nepriekaištingos reputacijos ir išsilavinimo vyskupus. Viešpaties –––––––––––––––––––––– 3 Apie tai kalbama Vilniaus vyskupijos sinodo nutarimuose (ypač žr. skyrius – De vita et honestate clericorum ir De clericis non residentibus) ir Zacharijo Ferreri 1521 02 02 Vil- niaus Bernardinų bažnyčioje paskelbtame nutarime (Decretum pro ritu catholico in Magno Ducatu Lithuaniae (…) servando et ampliando). Pastarąjį žr.: Acta Nuntiaturae Polonae. T. 2: Zacharias Ferreri (1519–1521) et nuntii minores (1522–1553) / ed. Henricus Damianus Wojtyska CP. Romae: Institutum Historicum Polonicum Romae, 1992, n. 37, p. 86–93. 4 P. Rabikauskas SJ. La Chiesa di Lituania al tempo di San Carlo Borromeo // Studia Borromaica, 5 (1991), p. 62. *3 TRIDENTO SUSIRINKIMAS IR LIETUVA 37

žodžiais: būkite šventi, nes aš <…> esu šventas (Kun 19,2) kreipdamasis į kunigus, Tridento Susirinkimas iškėlė dvasininko kaip žmogaus ne iš pasaulio idealą, kuriam nedera konkubinatas, triukšmingos medžioklės, girtavimas, lošimas. Vidinį kunigo kitoniškumą turėjo žymėti išoriniai ženklai – gyvenimas laikantis celibato, ilgas drabužis ir tonzūra. Idant būtų laikomasi drausmės, labai išplėsti vyskupų ordinarų įgaliojimai, įsakytos kasmetinės vyskupijų vizitacijos. Pabrėžus vietos vyskupų atsakomybę už savo ganomuosius ir kunigiją ir suteikus jiems reikalingas teises, vyskupai ordinarai tapo centrine figūra įgyvendinant Tridento Susirinkimo nutarimus. Tridento Susirinkime daug dėmesio skirta ir vienuolinio gyvenimo atnaujinimui – aptartos priėmimo į vienuolyną normos, naujokų dvasinis ugdymas ir studijos, neturto įžado ir vienuolynų klauzūros laikymasis.

Tridento Susirinkime Lietuvos vyskupų nebuvo (išskyrus minėtąjį Vil- niuje gimusį ir augusį Varmijos vyskupą kardinolą Stanislovą Hozijų). Ne- buvo jų ir tarp Žygimanto Augusto pasiuntinių. Nežinome, ką apie tą Susirin- kimą žinojo, kaip jį vertino Lietuvos Bažnyčios hierarchai. Šį tą pranešė paties Susirinkimo dalyviai – Veronos vyskupas Aloyzas Lippomano ir jo teologas Alfonsas Salmeronas SJ, trumpam atvykę į Vilnių 1555-ųjų pabaigoje5. Vis dėlto Tridento epocha Lietuvoje prasidėjo jau gerokai po Tridento. Oficialus Tridento laikrodis Lietuvos Bažnyčioje ėmė tiksėti, kai Gniezno arkivyskupijos, kuriai priklausė Vilniaus, Medininkų ir Lucko vys- kupijos, sinodas Tridento nutarimus oficialiai priėmė Petrikave 1577 m. gegužės 19 d. Nors ten nedalyvavo nė vienas vyskupas iš Lietuvos (Vil- niaus ir Lucko vyskupai atsiuntė tik savo įgaliotus prelatus), Tridento re- formų vykdymas Lietuvos vyskupijose prasidėjo netrukus. Lyginant su ki- tais Europos kraštais, vėlavome nedaug.

TRIDENTO NUTARIMŲ PASKELBIMAS IR VYKDYMAS. Atrodo, jau 1577 ar 1578 m. Žemaičių vyskupijos sinode Tridento Susirinkimo nutarimus pa- –––––––––––––––––––––– 5 Salmeronas Vilniuje išbuvo mėnesį (nuo 1555 m. spalio 28 d. iki lapkričio pabaigos), nuncijus Lippomano – lygiai du mėnesius (išvyko 1555 m. gruodžio 28 d.). Popiežius Pau- lius IV nuncijų rekomendavo Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Juodajam, Vilniaus kaš- telionui Grigaliui Astikui ir Trakų vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam. Lippomano Vil- niuje bendravo su Radvila Juoduoju, Grigaliumi Astiku (jį apibūdino kaip gerą kataliką) ir Kijevo vyskupu Jonu Andruševičiumi. Nuncijaus korespondencija paskelbta: Acta Nuntiatu- rae Polonae. T. 3/1: Aloisius Lippomano (1555–1557) / ed. H. D. Wojtyska CP. Romae: Institutum Historicum Polonicum Romae, 1993. 38 LIUDAS JOVAIŠA *4

skelbė Merkelis Giedraitis6 (kaip matyti iš 1579 m. vizitacijos7, jų vykdyti toli gražu neskubėta). Ilgainiui šis faktas buvo pamirštas, nes 1622 m. balandžio 24 d. Tridento nutarimus Varnių katedroje vėl iškilmingai pa- skelbė vysk. Stanislovas Kiška. Kadangi ir tuokart likę neišspausdinti jie užsimiršo, 1636 m. sinode juos pakartojo ir knygele išleido Jurgis Tiškevi- čius8. Susirinkimo nutarimus Vilniaus vyskupijoje ėmė diegti Jurgis Rad- vila; Tridento nutarimai galėjo būti paskelbti 1582 m. vyskupijos sinode. Tų metų vyskupo ganytojiškame laiške klebonams liepiama naudotis Ro- mos brevijoriumi, Mišias laikyti pagal Romos mišiolo apeigas, įspėti parapijiečius, kad eitų velykinės išpažinties ir komunijos, pradėti krikšto ir santuokos metrikų knygas, paskelbti Tridento nutarimą dėl santuokos refor- mos (šį nutarimą, išverstą į lenkų kalbą, vyskupas liepė išspausdinti), turėti bulę In coena Domini ir žinoti rezervuotus atvejus9. Potridentiniai Lietuvos vyskupai uoliai vykdė savo pareigą vizituoti vys- kupiją, šaukti sinodus ir siųsti reliacijas apie vyskupijos padėtį per vyks- tančius ad limina. Jau 1576 m. vasarą ką tik paskirtas Žemaičių vyskupas M. Giedraitis rūpinosi vizituoti savo vyskupiją ir iš Vilniaus pagalbon pasikvietė kunigą M. Sedkovskį SJ10. Savo vyskupijas vizitavo beveik visi be išimties XVII a. pirmosios pusės vyskupai. Yra išlikę bent penkių (1611–1612 m., 1619–1621 m., 1635 m., 1643 m., 1648–1649 m.) to laikotarpio Žemaičių vyskupijos vizitacijų fragmentai11. Žiūrėti tvarkos didžiulio ploto vyskupijose padėjo dekanai, taip pat vizitavę savo dekanatus ir šaukę jų sinodus. Dekanatai Vilniaus vyskupijoje žinomi nuo Jurgio Radvilos, Žemaičių – nuo Mikalojaus Paco laikų. 1605 m. Vilniaus vyskupijoje buvo 512, 1651 m. – jau –––––––––––––––––––––– 6 Rapolas Krasauskas suskaičiavo, kad Tarkvinijaus Pekulo 1579 m. vizitacijoje net 7 kartus minimi Merkelio Giedraičio sinodo nutarimai, ir remdamasis Jurgiu Lebedžiu spėjo, kad sinodai galėję būti du. Žr.: R. Krasauskas. Katalikų Bažnyčios silpnėjimas ir atsiga- vimas XVI–XVII amžiuje // Krikščionybė Lietuvoje / red. V.S. Vardys. Čikaga, 1997, p. 200 ir 213 (išn. 121). 7 Žemaičių vyskupijos vizitacija (1579) / parengė Liudas Jovaiša ir Juozas Tumelis. Vil- nius, 1998. 8 Synodus dioecesana cleri ducatus Samogitiae… Vilnae, 1636, f. B. 9 Vysk. Radvilos ganytojiškas laiškas (1582 02 12) paskelbtas: J. Sawicki. Min veik., p. 133–140. 10 Tiesa, ne visai aišku, ar vyskupo ir jėzuitų kunigo kelionė buvo formali vyskupijos vizitacija, ar veikiau misijinė akcija. Žr.: Z. Ivinskis. Merkelis Giedraitis, arba Lietuva dviejų amžių sąvartoje // Z. Ivinskis. Rinktiniai raštai. T. 4: Krikščionybė Lietuvoje. Roma, 1987, p. 372. 11 Žemaičių vyskupijos vizitaciniai aktai // Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas, b. 136 ir 137. Dalis 1648–1649 m. vizitacijos teksto saugoma Lietuvos mokslų akademijos biblio- tekos Rankraščių skyriuje (F. 122 – 41). 12 Relatio anni 1605 // Relationes status dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae. Vol. 1: Dioeceses Vilnensis et Samogitiae / red. P. Rabikauskas SJ. Roma, 1971, p. 28. *5 TRIDENTO SUSIRINKIMAS IR LIETUVA 39

26 dekanatai13; Žemaičių vyskupijoje – 4 dekanatai 1622 m.14 ir 6 dekanatai 1636 m.15 Nuo 1576 iki 1655 m. sušaukta maždaug 12 sinodų Vilniaus vyskupi- joje16, apie 7 – Žemaičių vyskupijoje17. XVII a. I pusėje Vilniaus ir Žemai- čių vyskupijų vyskupai atliko atitinkamai 9 ir 3 vizitus ad limina18. Rūpinantis ugdyti kvalifikuotą ir pavyzdingą vietinę dvasininkiją, 1582 m. įsteigta Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija. Nuo 1581 m. ru- dens Vilniuje gyveno ir mokėsi klierikų ir iš Žemaičių vyskupijos19. 1622 m. prie katedros Varniuose įsteigta Žemaičių vyskupijos seminarija20, vėliau nuolat kilnota tarp Kražių, Varnių ir Vilniaus21. (Tiesa, visiems kandidatams į kunigystę privaloma mokymosi ir dvasinės formacijos vieta –––––––––––––––––––––– 13 Relatio anni 1651 // Ten pat., p. 91. 14 Žemaičių vyskupijos dokumentų (1534–1760) nuorašų rinkinys // Biblioteka Naro- dowa w Warszawie. Rankr. IV 6649 (mf. 576), ff. 36v-38v. Čia pateikiamas dekanatais suskirstytų parapinių bažnyčių sąrašas, dekanų pavardės ir 1622 04 28 vyskupo St. Kiškos išduotas paskyrimo dekanu rašto formuliaras. Dekanatai egzistavo ir anksčiau, 1622 m. jie tik buvo pertvarkyti. 15 Synodus dioecesana, ff. L-L2v. 16 Atmetęs tris abejotinus 1607, 1618 ir 1641 metų sinodus, Sawickis minėtu laikotarpiu suskaičiuoja vienuolika vyskupijos sinodų: 1582, 1602, 1606, 1611, 1613, 1623, 1626, 1631, 1635, 1651 ir 1654 metais. Žr. J. Sawicki. Min. veik., p. 112. Prie jų reikėtų pridėti 1644 m. reliacijoje vyskupo Abraomo Vainos minimą tais pačiais metais sušauktą sinodą. Žr. Relatio anni 1644 // Relationes, p. 82. 17 Apie 1577–1578 metų sinodą (sinodus) žr. 6 išnašą. 1623–1624 m. sandūroje, prieš iš- vykdamas Romon ad limina, sinodą sušaukė St. Kiška (Žemaičių kapitulos aktų knyga (1620–1638). Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA). F. 696, ap. 2, b. 799, f. 60r). 1636, 1639, 1643 ir 1647 metais sinodus šaukė J. Tiškevičius (Motiejus Valančius. Raštai. T. 2: Žemaičių vyskupystė. Vilnius, 1972, p. 324–331). Jų nutarimų rinkinį 1690 m. išspausdino vysk. Kazimieras Pacas (Collectanea synodorum… Vilnae, 1690), o 1636 ir 1647 metų sinodų nutarimai atskiromis knygelėmis išėjo dar J. Tiškevičiaus laikais. 1651 m. liepos 9–11 dienomis sinodą Varniuose buvo sušaukęs ir Petras Parčevskis (žr. šio vyskupo biogramą: Polski słownik biograficzny. T. 25/2 (1980), p. 210–212). 18 Relationes, p. xxxiii. 19 „Erectio seminarii Samogitiae per <…> Melchiorem Giedroyc <…> iuxta fundationem Pietkievicianam Vilnae“ datuojama 1581 m. lapkričio 10 d. (Žemaičių kapitulos archyvo dokumentų inventorius (1749). Lietuvos nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – LNB RS). PR – 281, p. 199. 20 Seminarijos įkūrimo Varniuose ir jos tvarkymo reikalai svarstyti 1622 m. rugpjūčio ir gruodžio mėnesių kapitulose. Iš užuominų atrodo, kad iki 1622-ųjų seminarija kurį laiką bus veikusi Kražiuose prie jėzuitų kolegijos (Žemaičių kapitulos aktų knyga, ff. 43r, 44v, 49v- 50r, 51r). 21 1626 m. seminarija dar veikė Varniuose. 1634 ir 1635 m. kapitula prašė ordinarą grą- žinti seminariją iš Kražių į Varnius, o 1638 m. – seminariją perkelti į Vilnių. 5 d-mečio pra- džioje seminarija veikė Vilniuje, 1646 m. – vėl Varniuose (Žemaičių kapitulos aktų knyga, ff. 96v, 121v, 152r; Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis. Vol. 2 (1609–1926), col- legit Paulus Jatulis. Roma, 1989, p. 172; Relationes, p. 280–281). 40 LIUDAS JOVAIŠA *6

seminarija taps gerokai vėliau – tik XVIII amžiuje.) Kaip pakilo parapijų dvasininkų išsilavinimas, rodo asmeninės Šiaulių klebono Petro Tarvainio, Joniškio klebono Benedikto Sviechovskio, Virbalio klebono Grigaliaus Vrublevskio bibliotekos22. 1599 m. pradėta rašyti seniausia iki šiol išlikusi Joniškio parapijos krikšto metrikų knyga23. Išliko XVII a. I pusėje rašytos Vilniaus, Merkinės, Tytuvėnų, Josvainių, Šiluvos, Šiaulėnų, Salantų metrikų knygos ar jų frag- mentai24. 1599 m. pasirodė lietuvių kalba pamokslininkams skirta verstinė Vu- jeko Postilė, o 1629 m. – ir pirmosios originalios homilijos lietuvių kalba – Sirvydo Punktai sakymų. 1629 m. išleistos Lenkiškai lietuviškos Evangeli- jos, būtinos autentiškam Šventojo Rašto pateikimui. Katechezei lietuvių kalba skirti verstiniai Kanizijaus (1585) ir Ledesmos (1595) Katekizmai, o liaudies pamaldumui ugdyti – Slavočinskio Giesmynas (1646).

Glaustai suformuluotus dogminius Tridento Susirinkimo nutarimus skelbti, aiškinti, ginti ir pagrįsti pradėta vos atvykus į Vilnių pirmiesiems jėzuitams (1569). Antai jau pirmasis Vilniaus jėzuitų vyresnysis Baltazaras Hostovinas SJ pas Žemaičių seniūną Joną Chodkevičių diskutavo su kalvi- nistu karaliaus gydytoju dr. Rupertu apie Kristaus Kūno ir Kraujo buvimą Eucharistijoje. Pasak jėzuitų pranešimo, „Hostovinas taip argumentais prirėmęs jį prie sienos, kad nebegalėjęs nieko atsakyti. Net pats J. Chodkevičius tuo susižavėjęs ir norėjęs gauti visą argumentaciją raštu“25. Vėliau dogminiai Tridento sprendimai deramą vietą rado poleminės teologijos kurse26. Tai, kad Tridentas pasmerkė renesansiškąjį semipelagianizmą, tapo viena iš priežasčių, dėl kurių ilgainiui pakito asmens pasaulėvoka – savimi pasitikinčio žmogaus būsena užleido vietą neramaus, neužtikrinto savo išganymu asmens, meldžiančio Dievą malonės, būsenai. Ši slinktis, aki- vaizdi Lietuvos didikų, bajorų ir miestiečių testamentuose, liudija, kad ba- –––––––––––––––––––––– 22 Klebonų bibliotekos, užrašytos Kražių jėzuitų kolegijai, minimos šios kolegijos „Istori- joje”. 1626 m. „bibliotheca nostra duorum Parochorum liberalitate hoc anno est aucta; libri trecentorum florenorum pretium excedunt“. Historia collegii Crosensis [1626] – rankraštis saugomas Jėzaus Draugijos Romos archyve (čia cituojama vieta yra Lith. 38, f. 189v); tekstą skaičiau iš negatyvinių fotokopijų LNB RS (F. 29 – 1445). 23 LVIA. F. 1196. Ap. 1, b. 76. 24 Šiaulėnų parapijos metrikų knyga yra Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (toliau – VUB RS), Salantų parapijos – LNB RS, kitos – LVIA. 25 P. Rabikauskas. Medžiaga senojo Vilniaus universiteto istorijai: V. Vilniaus akademijos rektoriai (1569)–1579–1773. // LKMA Metraštis. Roma, 1985. T. 6, p. 235. 26 Apie poleminę teologiją Vilniaus akademijoje žr.: L. Piechnik SJ. Dzieje Akademii Wileńskiej. T. 2: Rozkwit Akademii Wileńskiej w latach 1600–1655. Rzym, 1983, p. 142–148. *7 TRIDENTO SUSIRINKIMAS IR LIETUVA 41

roko žmogaus savimonė buvo tikras Bažnyčios reformos padaras, atsiradęs iš tikėjimo ir vilties, kad žmogus nuteisinamas Dievo malonės. „Laimingos mirties“ epochos priešaušryje Tridento dogmos raidė tapo labai asmeniškai išgyvenamo religingumo dalis. Petrui Skargai dar nepavyko įtikinti Valeri- jono Protasevičiaus priimti Ligonių patepimo sakramentą27, o po gero de- šimtmečio sunkiai sergantis tėvas jėzuitas Antanas Arijas pats atkakliai paprašė šio sakramento, sakydamas, jog taip liepia šventasis Tridento Susirinkimas28. Švento gyvenimo jėzuitas Mikalojus Lancicijus mirties pa- tale šalia savęs norėjo turėti ne tik Šventąjį Raštą ir Jėzaus Draugijos konstitucijas, bet ir Tridento Susirinkimo nutarimus29.

REFORMŲ VYKDYTOJAI. Kaip minėjau, pagrindinio Tridento nutarimų įgyvendintojo misija teko vyskupui ordinarui. Šiame darbe jam padėjo nau- jai įsteigta nuolatinė Apaštalų Sosto nunciatūra, sudarinėjusi informacinius procesus apie kandidatus į vyskupus, teikusi dispensas, sprendusi ginčus tarp bažnytinių asmenų, tarpininkavusi tarp valdovo ir vyskupų bei popie- žiaus. Nuncijai rūpinosi, kad Bažnyčios reforma nenukryptų nuo Apaštalų Sosto gairių, be to, ją visokeriopai skatino. Geriausias šio rūpesčio pavyz- dys – nuncijaus Jono Andriejaus Caligari iniciatyva jo auditoriaus Tarkvini- jaus Pekulo 1579 m. atlikta Medininkų vyskupijos vizitacija. Reikšminga nuncijaus užduotis – parinkti tinkamus asmenis skirti vyskupais. Suprasdamas lemiamą ordinaro vaidmenį įgyvendinant reformą Tridento Susirinkimas nurodė sudarinėti kandidatų į vyskupus informaci- nius procesus (jie buvo sudaryti jau Jurgiui Radvilai ir Merkeliui Giedrai- čiui – pirmiesiems tikrai reformiškiems vyskupams); ankstyviausi iki šiol išlikę – Bernardo Maciejovskio (1597), Benedikto Vainos (1600) ir Mikalo- jaus Paco (1602)30. Sprendžiant iš proceso klausimyno, vyskupas turėjo būti geras administratorius, mokytas teologas, šventas žmogus ir uolus ganytojas. –––––––––––––––––––––– 27 Listy ks. Piotra Skargi TJ z lat 1566–1610 / ed. Jan Sygański. Kraków, 1912, p. 113. 28 „Deinde petiit obnixe a P. Rectore ut sibi daretur extrema unctio (…). Cum autem diceret P. Rector: non esse adhuc tantam necessitatem, respondit: Concilium Tridentinum dicit iis dandam esse de quorum salute metuimus; nec expectandum esse donec anima egre- diatur e corpore”. Žr. Arias: De felici transitu P. Antonii Arrias // Unicus universae Societa- tis Iesu vocationum liber autobiographicus Poloniae provinciae proprius (1574-1580), cura P. Josephi Warszawski S.I. editus. Romae, 1966, p. 211. 29 „Rogo valde, ut ante agonem meam in lecto meo intra cervicalia ponantur ea, quibus utebar, Biblia et Constitutiones Societatis et Concilium Tridentinum…“ Žr. C.W. Kojało- wicz, B. Balbin. Vita venerabilis patris Nicolai Lancicii e Societate Iesu compendiosius scripta… Pragae, 1690, p. 147. 30 Vyskupų informacinių procesų tekstų negatyvinės fotokopijos yra LNB RS (F. 134). Ma- šinraštinius tekstų nuorašus arba/ir jų santraukas žr. Pauliaus Jatulio fonde (VUB RS. F. 267). 42 LIUDAS JOVAIŠA *8

Tokio tridentinio vyskupo pavyzdžiu galėtų būti Vilniaus vyskupas (1600–1615) Benediktas Vaina. Dar būdamas vyskupijos administratoriumi jis garsėjo savo griežtumu aplaidiems kunigams31. Jis sušaukė 4 vyskupijos sinodus, atliko 4 vizitus ad limina, keliskart vizitavo vyskupiją. Vienas infor- macinio proceso liudytojas teigė matęs jį dažnai pamokslaujantį ir klausantį išpažinčių, daugiau nei leistų išgalės padedantį vargšams ir neturtingiesiems, iš savo lėšų aprūpinantį kraičiu neturtingų našlių dukteris. „Kas panorėtų išvysti jo meilę ir gailestingumą vargšams ir nelaimingiesiems, – toliau rašo liudytojas, – turėtų ateiti į jo namus Vilniuje – pamatytų, kad jo namuose kiekvieną dieną pilna vargšų ir nelaimingų žmonių, kuriems jis padeda ne tik savo turtu, bet ir patarimu, niekuomet nė vieno nepaniekindamas, o kiekvieną maloningai ir gailestingai priimdamas“. Pasak liudytojo, kandidatas nepraleidžiąs nė dienos neaukojęs Mišių aukos. Būdamas Vilniaus katedros prelatas kustodas ir vyskupijos administratorius, kone kas savaitę vykdavo į Trakų bažnyčią, kurios prepozitas buvo, aukoti Mišių, sakyti pamokslų ir klausyti išpažinčių32. Benedikto Vainos laidotuvių pamokslo autorius mini, kad jį, Romoje studijavusį jaunuolį, 1578 m. laiške Jonui Chodkevičiui puikiai rekomendavęs kard. Hozijus. Jis prisimena, kaip šventas vyskupas, nuolankiai klūpėdamas ant plikos žemės, kalbėdavo brevijorių ir kitas maldas (nuo dažno klūpėjimo keliai bemaž srūdavę krauju), kaip kasdien aukodavo Mišias, neretai kelias valandas išgulėdavo kryžium, didelę nakties dalį praleisdavo melsdamasis, mąstydamas ir skaitydamas šventas knygas, kasdien kalbėdavo Marijos Vainikėlį (netgi kelyje, dardėdamas vežime), pėsčias eidavo maldingon kelionėn į Trakus, o Didįjį penktadienį basas, apsivilkęs maišu drauge su Gailestingumo brolija savo įvestoje procesijoje lankydavo bažnyčias ir plakdavosi. Nuolat skaitė mokytas knygas, turėjo gerą atmintį, buvo protingas, nuovokus, gerai išmanė kontroversinę teologiją – jos Romoje buvo klausęs pas šv. Robertą Bellarminą ir Stanislovą Hozijų. Dažnai sakydavo mokslingus ir labai naudingus pamokslus žmonėms (kai lankydavo savo plačios vyskupijos parapijas) ir karaliui (Vilniuje); pats klausydavo išpažinčių, pats, nors buvo ir kitų kunigų, valstiečius ir varguomenę mokė katekizmo ir poterių, pats krikštijo, pats tuokė, pats teikė kitus sakramentus ir atlikinėjo kitas apeigas33. –––––––––––––––––––––– 31 Jonas Tiškevičius (Skuminas) liudijo: „mihi constat illum fuisse severissimum in sacerdotes, quia delinquentes puniebat“. Benedikto Vainos informacinis procesas yra Slaptajame Vatikano archyve (XI, ff. 455-469; čia cituota iš f. 460v). Naudojausi teksto fotokopija (LNB RS. F. 134 – 33). 32 Karaliaus sekretoriaus Kristupo Dziežeko ir Naugarduko vaivados Teodoro Tiškevi- čiaus (Skumino) liudijimai // Ten pat, ff. 457r-v, 459v. 33 Kazanie na pogrzebie Benedykta Woyny, biskupa wileńskiego, Primasa W. X. Litew- skiego, miane… 1 dnia marca roku Pańskiego 1616 przez X. Marcina Widziewicza, theo- loga Societatis Iesu. Vilnae, 1616. *9 TRIDENTO SUSIRINKIMAS IR LIETUVA 43

Kas lėmė, kad iki pat XVII a. vidurio Lietuva galėjo džiaugtis gerais ganytojais? Manyčiau, ne pats informacinis procesas ipso facto. Kur kas svarbesnė buvo valdovo nominacija – nominuotas asmuo, nepaisant infor- macinio proceso procedūros (ji dažnai būdavo formaloka, apklausiami liudytojai – šališki), įgydavo beveik visus šansus tapti vyskupu. Lenkijos ir Lietuvos episkopatas iš esmės atgimė būtent pirmiausia Katalikų Bažnyčios interesų paisiusio Zigmanto Vazos dėka. XVII a. antrosios pusės ganytojai aiškiai nusileido savo pirmtakams ganytojišku uolumu ir asmenišku pamal- dumu, ir priešingai – lenkė juos politiniu angažuotumu. Vis dėlto ne mažiau svarbus buvo darnus ordinarų–nuncijų–Apaštalų Sosto, o kartais dar ir pasaulietinės valdžios veikimas. XVII a. pradžioje tėvas jėzuitas Laurynas Norvegas nurodė dvi kliūtis įgyvendinti Tridento nuostatas Lenkijoje ir Lietuvoje. Pirmoji – tai kapitulų priešinimasis, ant- roji – dažnas vyskupijų kaitaliojimas, siekiant didesnių pajamų34. Nors ordinarų turimų įgaliojimų pakako prelatams ir kanauninkams sudraus- minti, nekritiška įvairių dispensų (dažniausiai dėl leidimo turėti keletą beneficijų) davimo praktika kartais tai gerokai apsunkindavo – 1594 m. nuncijui Germanikui Malaspinai dėl jo pirmtako de Capua suteiktos dispen- sos Kražių klebonui Mikalojui Koriznai skundėsi M. Giedraitis35. Vis dėlto didesnė, iš esmės neįveikta problema liko Lauryno Norvego minėta dažna ordinarų kaita, ypač vargingesnėse vyskupijose. Ligi šiol nepavyko verifi- kuoti istorijos apie Merkelio Giedraičio atsisakymą tapti Vilniaus vyskupu tikrumo; galbūt taip tiesiog aiškintas neįprastai ilgas ganytojavimas atkam- pioje vyskupijoje? Nepaisant įvairių mėginimų pataisyti padėtį, vieno gany- tojo įpėdinis, žiūrėk, imasi visiškai priešingos politikos, vos pradėtas darbas sustoja, imamasi kito, kurį savo ruožtu ištinka ankstesniojo likimas36. Iškal- –––––––––––––––––––––– 34 “Ingens in primis Ecclesiae damnum est, quod Concilium Tridentinum executionem non sortiatur, potissimum propter Capitulorum oppositionem (…). Alterum malum in Polo- nia est ex frequenti translatione Episcoporum ad pinguiores Episcopatus: quo fit ut nus- quam pedem figant, negligant dioecesim, omnia dissoluta sint, passimque pereant subditi, et proficiant haereses. Huius rei causa caruit Lithuania Episcopo 9 annis quia translatum ex Polonia recipere noluit”. Šį Lauryno Norvego laišką kard. Robertui Bellarminui (Braunsber- gas, 1607 10 31) žr.: Epistolarum commercium P. Laurentii Nicolai Norvegi SJ, aliaque quaedam scripta de manu eius – Oslo: St. Olavs forlag 1980, p. 141–142. 35 Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis, vol. 1 (1417–1609), collegit Paulus Jatu- lis. Roma: 1984, p. 559–561. 36 1643 m. Gniezno bažnytinės provincijos sinodui siūlyta atnaujinti primo Lauryno Gembickio nutarimą, „ne cum scandalo populi catholici, approbrio status ecclesiastici, vo- luptate haereticorum successor archiepiscopus vel episcopus antecessoris sui vivi vel de- functi acta rescindat, privilegia revocet, abroget, irritet, fundationes avertat” etc. Pritardama siūlymui Žemaičių kapitula siūlė ir būdą, kaip įgyvendinti atnaujintą nutarimą: paprašė, kad Gniezno arkivyskupas kas 3 metai vizituotų sau pavaldžius vyskupus. Žr.: Žemaičių vysku- pijos dokumentų (1534–1760) nuorašų rinkinys, ff. 88r ir 91r. 44 LIUDAS JOVAIŠA *10

bingiausias pavyzdys čia būtų ilgametė (150 metų) Žemaičių vyskupijos seminarijos kilnojimo maršrutu Vilnius––Kražiai istorija.

TRIDENTO EPOCHA. Tridento Susirinkimo nutarimai tapo Bažnyčios gyvenimo pagrindu ištisiems keturiems šimtmečiams. Akivaizdu, kad šioje ilgoje Tridento epochoje galima išskirti trumpesnį – Reformos – etapą, prasidėjusį nuo Tridento Susirinkimo ir kitų katalikiškosios reformos nutarimų įgyvendinimo ir pasibaigusį tada, kai šie nutarimai nustojo būti naujovė ir virto įprasta paveldėta realybe. Reformos ir tam tikro religinio entuziazmo laikotarpio ribos, mano galva, – tai jėzuitų atvykimo (1569) ir „katastrofos“ (1655) metai. Būtent tuo laikotarpiu veikia tinkamiausi vyskupai, šaukiami vyskupijų (ir arkivyskupijos) sinodai, vykdomos vizitacijos, atliekami vizitai ad limina. Intensyvėja ir dvasinis gyvenimas: steigiamos brolijos, plinta maldingosios kelionės, vis plačiau gerbiami stebuklingi paveikslai. Ne tik pasauliečių dosnumą, bet ir religinį uolumą bei didėjantį pašaukimų skaičių rodo staigus vienuolijų šuolis – per pirmąją XVII a. pusę vienuolynų LDK padaugėja nuo 16 iki 10337. Tokių zelum pavyzdžių – į valias. 1609 m. be jokių pajamų paskirtas Antakalnio klebonu ir norėdamas atstatyti sudegusią bažnyčią, kunigas Petras nesivaržo kas sekmadienį ar šventadienį apeiti po kelias Vilniaus bažnyčias, rinkdamas išmaldą38. Negalėdamas teismo keliu atsiimti užimtų parapinių bažnyčių, vyskupas Giedraitis šalia jų, neturėdamas jokių materialių lėšų, stato laikinus Dievo namus katalikams39. Po 1655 m. suirutės įsivyrauja santykinė ramybė – nuovargio, o gal stabilizacijos ženklas.

–––––––––––––––––––––– 37 V. Gidžiūnas. Vienuolijos Lietuvoje XIII–XX amžiuje. LKMA Metraštis. Roma, 1970. T. 5, p. 265–276. 38 Žr. Antakalnio bažnyčios pajamų ir išlaidų sąrašą (nuo 1609 m.) // LNB RS. PR – 1321, ff. 3r-4v. 39 1585 m. vysk. M. Giedraitis jėzuitui Antanui Possevinui sakėsi ketinąs šalia protes- tantų užimtųjų statyti naujas katalikų bažnyčias („Et bonus Episcopus cum pergeret propo- nere alteram iuvandae Samogitiae rationem, nimirum ut temporibus iis, quibus rustici con- venire solent ad eas, quas qui vocant Indulgentias, averterentur ad templa catholica, quae ille curaret excitari, cum vetera haeretici usurpaverint, et eo rustici irent“). Maždaug po dešimt- mečio kai kur jos ir buvo pastatytos („Praeter istos antiquae fundationis plebanatus profa- natos in aliquibus locis nova phara erecta sunt“), veikiausiai be naujų fundacijų. Possevino laišką Lietuvos jėzuitų provincijolui Jonui Pauliui Campano (Vilnius, 1585 08 26) cituoju iš: P. Rabikauskas. Iš Vilniaus universiteto istorijos // Lietuvių tautos praeitis: Istorijos ir gretimųjų sričių neperiodinis leidinys. T. 5, kn. 2(18). Chicago, 1982, p. 25 (išnaša). Žinios apie naujai pastatytas „alternatyvias“ protestantiškoms bažnyčias pateiktos XVI a. paskuti- nio dešimtmečio Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąraše. Žr.: V. Vaivada. Bažnyčių tinklas Žemaitijoje („Descriptio dioecesis Samogitiensis“ duomenimis) // Protestantizmas Lietu- voje: istorija ir dabartis. Vilnius, 1994, p. 44–45. *11 TRIDENTO SUSIRINKIMAS IR LIETUVA 45

TYRIMŲ PERSPEKTYVOS. Tridento istorija Lietuvoje, nepaisant visų mėginimų, dar neparašyta. Jos fragmentai ar metmenys iš esmės nužymėti tik „tautinės“ paradigmos (šis straipsnis, beje, irgi nėra išimtis). So- vietmečiu praradę ryšį su Bažnyčios istorijos istoriografijos tendencijomis laisvajame pasaulyje, atkirsti nuo studijų Vakaruose ir Vatikano archyvų, rašėme ir, manau, dar teberašome deskriptyvią ir ne itin iškalbingą istoriją. Grąžinti Lietuvos patirtį į visuotinės Bažnyčios istorijos tėkmę – uždavinys, lygus kone antram Lietuvos krikštui. Ne ką geriau yra išstudijuoti ir katališkosios reformos Lietuvoje istori- jos šaltiniai. Iš oficialaus pobūdžio dokumentų paskelbtos tik ad limina reliacijos, 1579 m. Tarkvinijaus Pekulo vizitacija ir įvairių Žemaičių vysku- pijos dokumentų rinkinys. Iš esmės neskaityti nei vyskupų procesai, nei vyskupijų vizitacijos, nei sinodų nutarimai (išskyrus – Vilniaus atveju – Sawickį), nekalbant jau apie kontekstualesnį jų įvertinimą. Ne kažin ką galėtume pasakyti, tarkim, apie bendrų liturginių knygų įvedimą potridenti- nėje Lietuvos Bažnyčioje arba Index librorum prohibitorum taikymą. Visai netirtos dvasininkų bibliotekos – kokių rūšių ir autorių knygos jas sudarė? Beje, proveniencijos ir marginalijos Tridento Susirinkimo nutarimų leidi- niuose, pirmuosiuose Romos mišioluose, brevijoriuose, taip pat katekiz- muose apie Tridento nutarimų kelią į Lietuvą galėtų papasakoti nemažai. Galiausiai dar sistemingai nepasinaudota Romoje leidžiamais nuncijų korespondencijos tomais. Įvairiomis progomis dažnokai minimi poleminės teologijos veikalėliai, Vilniaus akademijos spaustuvėje ėmę gana gausiai rodytis nuo XVI a. 4 ketvirčio, bet jų turinys iki šiol iš esmės neįvertintas. Vienuolijų šaltiniai taip pat tyrinėti nedaug, todėl ir šiandien sunku ką nors konkretesnio pasakyti apie svarbią tridentinę vienuolijų reformą Lietu- voje. Ne ką daugiau žinome ir apie Reformos epochoje įsisteigusias ar reformuotas vienuolijas, nors į Lietuvą iki XVII a. vidurio atvyko jėzuitai, basieji karmelitai ir karmelitės, bonifratrai. Nemažai rašyta apie jėzuitus, bet daugiausia tik Vilniaus akademijos, taigi mokslo ir mokymo, tema. Įvai- rių jėzuitų namų Annuae literae ir Historia40 dar laukia savo skaitytojų. Dar negalime leistis į rimtesnes Tridento epochos religinio mentaliteto paieškas, nes itin mažai domėtasi dvasingumo dalykais; netirta ir pamal- dumo istorija – devocinė literatūra ir praktika (pvz., kryžiaus kelio), brolijų veikla, stebuklo fenomenas, maldingųjų kelionių pėdsakai, relikvijos, atlai- dai t.t. Iš esmės visa religinė raštija lietuvių kalba nagrinėta tik filologiniu (formos), o ne teologiniu (turinio) požiūriu.

–––––––––––––––––––––– 40 Rankraščiai saugomi Jėzaus Draugijos Romos archyve; tekstų negatyvai yra LNB RS (F. 29). 46 LIUDAS JOVAIŠA *12

Galiausiai tik kalbininkų dėmesio yra sulaukusios parapijų metrikų knygos, nors jų pagrindu parašyta ne tik vardyno, bet ir lokalinės bendruomenės gyvenimo ir demografijos istorija.

TRIDENTO EPOCHA LIETUVOS IR BAŽNYČIOS ISTORIJOJE. Tridento Susi- rinkimo nutarimų realizacija, žinoma, turėjo didžiulį teigiamą poveikį Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Įveiktos pagrindinės dvasininkų luomą kamavusios blogybės: jau nebegirdėti apie parapijų apleidimą, pasaulietiš- kai gyvenančius kunigus, kunigo šventimų vengiančius dvasininkus, skandalingą dvasininkų ignoranciją. Kokybinį perversmą sielovadoje liu- dija per šimtmetį pakilusi reikalavimų kartelė: dar 1527–1528 m. Vilniaus vyskupijos sinodas nutarė leisti nieko nežinantiems apie tikėjimą, tačiau pamaldžiai nusiteikusiems žmonėms eiti komunijos, o 1636 m. Žemaičių vyskupijos sinode uždrausta teikti Eucharistiją tiems, kurie nemoka kate- kizmo pagrindų. Esama nuomonių, kad Tridento Susirinkimas, sustiprinęs Katalikų Baž- nyčią iš vidaus, sužlugdė vieną iš pagrindinių tikslų, dėl kurių jis ir buvo sušauktas, t. y. palaidojo dar gyvas ir realias visos krikščionių Bažnyčios vienybės viltis41. Atmindami šį vienybės siekį Lenkijos ir LDK katalikai bei stačiatikiai įgyvendino, tiesa, lokaliniu mastu, tai, ko nepavyko pasiekti Visuotiniam Susirinkimui. Vilniuje veikusi popiežiškoji seminarija ne tik padėjo parengti tinkamų kunigų naujai graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai, bet sudarė sąlygas studijuoti ir katalikams iš protestantiškų ar stačiatikiškų kraštų. Visos LDK visuomenės europėjimo procese religinio gyvenimo atgimi- mas bei glaudesnė vietinės Bažnyčios integracija į visuotinę toli gražu ne- buvo nereikšmingi šiam procesui dalykai. Dėl artimesnių ryšių su Roma nevėluodamas mus pasiekė barokas ir jau XVII a. I pusėje davė geriausius savo vaisius – aukštojo baroko architektūrą, dramma per musica pastaty- mus ir krikščioniškąjį Horacijų. Vėliau, šalies visuomenei pamažu užsikre- čiant sarmatizmo virusu, Tridento Susirinkimo paveikta apie Apaštalų Sostą glaudžiau susitelkusi Bažnyčia bus atspariausia šiai ligai visuomenės dalis; joje glūdėjusios universalizuojančios tendencijos nulems atgimimą XVIII a. pabaigoje. Pradedant Juozapo Jaroševičiaus Lietuvos istorija ir baigiant Vytauto Kavolio teorijomis (prisiminkime „represyviąją sistemą“) ar Alfredo Bum- blausko Lietuvos istorijos modeliu, Tridento epochos pradžia ar jėzuitų –––––––––––––––––––––– 41 Plg. Vittorio Peri. Trento: un concilio tutto occidentale // Cristianesimo nella storia: Saggi in onore di Giuseppe Alberigo, a cura di A. Melloni, D. Menozzi, G. Ruggieri, M. Toschi. Bologna: Il Mulino, 1996, p. 213–277. *13 TRIDENTO SUSIRINKIMAS IR LIETUVA 47

atvykimas žymi totalaus nuosmukio pradžią Lietuvos visuomenės ir valsty- bės raidoje – iš esmės tuomet baigiasi „aukso amžiumi“ laikomas XVI am- žius. Manau, nekyla abejonių dėl teigiamo Tridento Susirinkimo poveikio katalikų gyvenimui; nuo tol suintensyvėjusi tikybinė polemika davė naudos ir protestantams, ir stačiatikiams. Vargu ar tokiu atveju galėtume kalbėti apie kokį kultūros, tuomet dar beveik neatsiejamos nuo Bažnyčios gyve- nimo, nuosmukį – ką tada reikštų Lietuvoje XVII a. išsiplėtęs vidurinių mokyklų tinklas ir Vilniaus akademijos suklestėjimas? Gal mokydamiesi parapinėse mokyklose gyvenome kultūringiau nei gavę universitetinį laipsnį? Gal rašto kultūra buvo aukštesnė už spaustuvių produkciją? Ma- nau, kad, lygindami realius pokyčius, turėtume pripažinti, kad katališkoji reforma padėjo nuo XVI a. pabaigos ligi XVII a. vidurio patirti iki tol nere- gėtą jei ne politinį ar ekonominį, tai bent religinį ir intelektinį pakilimą. Atrodo, neigiamas šio laikotarpio vertinimas randasi mintyse svarstant potencialią ir nepanaudotą protestantiškosios reformos pergalės galimybę. Tokias skirtingas asmenybes, kaip Justinas Marcinkevičius ir Edvardas Gudavičius, čia suvienija prielankumas Maxo Weberio postulatui apie pro- gresą lemiantį protestantiškosios etikos ir kapitalizmo dvasios ryšį. Nuo 1904 m. nutekėjo nemažai vandens, paaiškėjo, kad būtent katalikai buvo pirmieji kapitalistai, tad gal metas peržiūrėti ir Lietuvos istorijos modelius?

Įteikta 2000 gegužės mėn.

THE AND THE CHURCH OF LITHUANIA

Summary

The serious 16th century crisis in the universal was more evident in Lithuania, due to the complicated conditions of the pastoral work, caused by the relatively low number of parishes and the lack of the trained local (or Lithuanian-speaking) clergy. Bishops from Lithuania did not take part in the reforming work of the Council of Trent. The decrees of the Council of Trent were officially accepted by the Catholic Church in the Polish-Lithuanian state during the ecclesiastical synod of Piotrków in 1577. It is possible to distinguish a period of a fervent Catholic Reform action between the years of 1569 (the arrival of the Jesuits to Vilnius) and 1655 (the badly damaging war with Moscow and Sweden) during which the decisions of the Council were implemented. Due to the more thorough inquiry and the cautious nominations of the King the zealous reforming bishops, such as Jurgis cardinal Radvila (Radziwiłł), Merkelis Giedraitis (Giedrojć), Benediktas Vaina (Wojna), 48 LIUDAS JOVAIŠA *14

Eustachijus Valavičius (Wołłowicz), Jurgis Tiškevičius (Tyszkiewicz) were appointed. They repeatedly proclaimed the decrees of the Council of Trent, restricted the accumulation of the ecclesiastical benefices and the non-residence of the curates, summoned diocesan synods, visited their dioceses, and went to Rome ad limina. In the 1580s the first seminaries in Vilnius were erected. The first half of the 17th century saw the great flourishing of the religious life and devotional prac- tices. The number of the monasteries and religious houses increased from 16 to 103; numerous brotherhoods were established. The veneration of the sacred relics and miraculous images as well as the practice of pilgrimage spread out widely. Due to the newly educated Lithuanian-speaking clergy in the parishes "the pastoral revolution" has taken place. The first printed editions of religious literature in the (cathechisms, homilies, song books, readings from the Gospel) appeared. This change is clearly perceivable due to the fact that the 1636 synod of the diocese of forbade the practice of admitting to the Communion those who knew nothing about the Christian faith but had a sincerely devotional intention – the practice which was still tolerated 100 years later by the 1527/28 synod of the diocese of Vilnius.