1 (19) 2021 m. birželis Rambynas Nr. 1 (19) 3

ISSN 2029-0756 Elena Mezginaitė

Su žmonėm, kurie gyvena, su žmonėm, kurie nakvoja ant baltų, ramių pagalvių ar prie bėgančio vandens, Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ leidinys 2021 m. 1 (19) nakčiai laužą prigesinę, lengvą mintį pasikloję ir sulaukę, kol ties veidu begalybė pasilenks. Spaudos projektą „Rambynas – Mažosios Lietu- vos etnoregiono savitumo išsaugojimui – 2021“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos TURINYS rėmimo fondas Su žmonėm, kurie sustoja ir akis pakėlę žiūri Norbertas STANEVIČIUS 2 Mažvydo pėdsakų beieškant. į neramų, aukštą dangų, ir nežino, ko baugu: Ragainės miesto istorijos ir kultūros bruožai Re­da­kci­nė ko­le­gi­ja ar kad vakaras užėjo, ar kad širdį vėlei duria, Dia­na Mi­la­šaus­kienė – vy­riau­sio­ji re­dak­to­rė Roza ŠIKŠNIENĖ 15 Laikrodžiai Mažosios Lietuvos gyventojų buityje ir ar kad atlėkė gegutė į alyvas prie langų. Eu­ge­ni­jus Ski­pi­tis – leidinio sudarytojas kultūroje Ma­ry­tė Ge­čie­nė Petras ŠMITAS 21 Adomas Skiezgelas – architektas – menininkas Su žmonėm, kuriem užtenka vieno tako palei kluoną, Bi­ru­tė Žem­gu­lie­nė Anatolijus Jakimovas 31 vieno šokio šviesią naktį po kerotais ąžuolais. Juo­zas Ver­cin­ke­vi­čius Mažlietuvių aprangos savitumai istoriniame kontekste Su žmonėm, kurie nužydi vieną kartą – kaip aguonos, Vytenis Almonaitis Eugenijus ŠALTIS 42 su žmonėm, kurie klajoja – amžini tarsi keliai. Egidijus Bacevičius Apie Bičiulį, kuriam talentų Dievulis davė ir drėbtelėjo Su žmonėm, kurie už lango, su žmonėm, kurie už durų, Egidijus Bacevičius 49 Rengėjas (leidėjas) „Pakraščio soduose“ brandintos kultūrinės Pagėgių krašto draugija „Sandūra“ vertybės: kraštotyros judėjimas Mažojoje su žmonėm, kurie už miško ir už bėgančio vandens Lietuvoje (I dalis) į tą patį mano dangų, į tą patį dangų žiūri Finansiniai rėmėjai Dainius KINDERIS 56 UAB „Senasis Rambynas“, UAB „Veižas“, AB „Vil- Gyvenimas po karo. Aukštgiriai ir nežino, ką galvoja. O galvoja, kad gyvens. kyškių pieninė, Rasa ir Sigitas Stoniai; Pagėgių savi- Zusammenfassung 61 valdybės tarybos nariai: Edgaras Kuturys, Eugenijus Iliustracijai panaudotas A. Jakimovo nuotraukos fragmentas. Dargužas, Ramutė Valančienė, Ričardas Mažutis, Abstract 63 Remigijus Kelneris, Algis Grublys, Juozas Žuklija; Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ bičiuliai, 2020 m. parėmę draugiją 2 proc. pajamų mokesčiu, taip pat visi, įsigiję ir užsiprenumeravę žurnalą „Rambynas“

Informaciniai rėmėjai Nacionalinis Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“

Viršelio nuotrauka. Ragainės pilis. Dailininkas C. Haacker, 1900 metai. Švedijoje gyvenančios mecenatės Marinos Kulčinskajos dovana Martyno Jankaus muziejui. E. Skipičio nuotrauka 4 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 5 Ragneta. M. Mažvydas miestą vadino lotyniškai nepasiduoda ir ima gintis, – jų dauguma išžu- Ragneta, o knygoje – Ragayne. doma, kiti paverčiami vergais. Toks buvo to Nuo Tilžės iki Ragainės tėra 12 kilometrų, pa- karo principas: kariaujant prieš pagonis viskas kelyje – trys gyvenvietės. Iki Įsruties yra 45 km, leista, nugalėtojui viskas priklauso. Kaip maty- iki Gumbinės 55 km. Tiek pat, 55 km, skiria Ragai- ti iš karo įvykių aprašymų, kovodami Ordino nę nuo Šilutės. Iki Rambyno kalno tiesia linija – broliai nerodė jokio žmoniškumo. Ir vis tik ši- 5,5 km. Maždaug už 10 km į rytus nuo Ragainės į tie žmonės pretendavo būti kultūros nešėjais. O Nemuną įteka paskutiniai didieji jo intakai: Jūra ir vietiniai matė savo žmogiškąjį orumą laisvėje ir Mažvydo pėdsakų beieškant. Šešupė. Pagaliau Ragainę nuo Karaliaučiaus ski- kultūroje, kurias Ordinas naikino. Užgrobtame ria 130 km, o iki Kauno automobiliu yra 150 km. piliakalnyje įkurdinta stipri įgula – 40 riterių ir 20–30 km už Ragainės ėjo ilgaamžė, Melno taikos 100 ginklanešių, o toji pilis skalvių žemės šir- Ragainės miesto istorijos ir nustatytoji krašto siena. dyje padaryta naujos komtūrijos centru. Lietu- Dar iki kryžiuočių pasirodymo ties Ragaine viai ir žemaičiai apie dešimt sykių bandė su- kultūros bruožai buvo kelios skalvių pilys: Skalvakalnyje, rytinia- naikinti pavojingų vokiečių pilį, du–tris kartus me miesto pakraštyje (ten likusi kalva vokiečių li- tai buvo pavykę. Tačiau vokiečiai atėjo ilgam. teratūroje vadinama Hagelsbergu), už kilometro Naujoje, erdvesnėje vietoje už 2 km į šiaurės nuo jos į rytus esančiame piliakalnyje, vokiečių vakarus didelėmis pastangomis 1397–1409 m. Norbertas STANKevičius vadintame Landeshutu, ir dar viena prie Eisu- buvo pastatyta nebeįveikiama tvirtovė – viena Klaipėda lių. 1275–1289 m. riterių kariuomenė sunaikino pačių stipriausių pilių ordino valstybėje. Tvir- Nemuno pakrantėje buvusius prūsų ir skalvių tovę statė keli tūkstančiai žmonių, jų tarpe ir įtvirtinimus, tarp jų ir Rambyno šventvietę. Ka- pavergtieji prūsai, įkaitai, belaisviai lietuviai, o Lietuvių kalboje žodis ragana, kaip ir daugelis paaiškinimas yra susijęs su veiksmažodžiu ras buvo itin žiaurus: vyrai nužudomi, moterys jų darbas buvo prilygintas katorgai. Frazė „pa- moteriškos giminės daiktavardžių, turi dešimtį rangytis, davęs upėvardį Rangytė, Ragnytė ar ir vaikai išvedami į nelaisvę. Galbūt šitų žygių daryti ragnitiečiu“ įėjo į vokiečių teisę ir reiškė mažybinių formų – deminutyvų ir išvestinių jų Ragnė. Miesto vardas kildinamas ir nuo ragas, metu šimtai skalvių šeimų buvo priverstos nuteisti priverčiamiesiems darbams. Manoma, kad atmainų. Turime: raganė, raganėlė, raganaitė (ir raguva. Iš tiesų, žiūrint nuo Nemuno į šį miestą, trauktis į Lietuvą, jas apgyvendinant Gardi- pilies statybai vadovavo Nikolaus Fellenstei- tarmišką lietuvininkų raganatė), raganytė, raga- matoma terasa ir šlaitas, ant kurio pastatyta pi- no – Lydos krašte. 1289 m. naujo žygio metu nas – Marienburgo pilies statybų vadovas, jam nikė, raganiukė bei raganukė, retesnes formas lis, o upelis teka tarp pilies ir Nemuno. Pirmieji kryžiuočiai sunaikino spėtas atstatyti pilis, o talkininkavo apie 30 statybos meistrų iš įvairių ragančiukė, raganužė ir raganužėlė, raganiokė ir skalvių, po to vokiečių pilies pavadinimai ordino piliakalnyje pasistatė savo forpostą prieš kie- ordino pilių. Čia pat gamino plytas, skiedinį, raganiotė. Taip ir norėtųsi Ragainės miesto pa- kronikose buvo Raganita, Ragnitin, Ragenitien, tasprandę Lietuvą, kuriai niekas gražiuoju nepajė- lentas, pastatytos dirbtuvės, plytinės, sandėliai, vadinime įžiūrėti senojo tikėjimo šaknis, mito- Rangnith, Rangniten ir Ragnite. Lenkijoje tradiciš- gė nunešti Dievo žodžio. Į kraštą atvyko svetimi, suorganizuota apsauga, apskaita, nakvynė ir loginę prigimtį. Kitas – tikresnis pavadinimo kai naudojamas lotynizuotas miesto pavadinimas tvirtai nusiteikę valdyti. O kai vietos žmonės maitinimas. Iš Dancigo ir Karaliaučiaus buvo

Skalvių, po to vokiečių pilies vieta senajame piliakalnyje į rytus nuo miesto centro. 1910 m. nuotrauka iš www.bildarchiv-ostpreussen.de/ Ragainės apylinkių 1936 metų žemėlapis. Iš knygos Ostdeutsche Heimat in Karte, Bild und Wort. München, 1976 6 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 7 gabenamos kalkės, vinys, stiklas, medžio deta- Lietuvos pilis. Paskui, keliaudamas per labai tuščią lės. Langai buvo įstiklinti skaidriu ir spalvotu kraštą, per didelius miškus ir dideles upes, įvažiavau stiklu. Pilis turėjo aukštas ir plačias mūrines į Prūsiją. Vėliau pasiekiau didelę pilį ir mažą miestą, sienas, vakarinėje pusėje – įtvirtintą priešpilį su apjuostą medine siena, kuris vadinasi Ragainė. Jame dviem bokštais, pylimą, gynybinį griovį, papil- yra vienuolynas ir komtūrija. domą vandeniu iš upelio ir tvenkinio per malū- Beje, Ž. de Lanua tiksliai įvardijo atstumą, no užtvanką. parašęs, kad nuo Kauno iki Ragainės buvo 16 Įgula buvo aprūpinta didelėmis atsargomis, mylių, kas dabar atitiktų 130 kilometrų. Jo pa- arbaletais ir patrankomis, paraku. Įėjimas vedė minėtas vienuolynas priklausė pranciškonams iš vakarinės pusės. Pietinėje pusėje buvo kapitu- ir veikė nuo 1409 metų. Labai tikėtina, kad jame los salė ir koplyčia su į rytus nukreiptu altoriu- ir buvo po 1525 m. įkurta evangelikų bažnyčia, o mi. Į Nemuną atgręžtoje šiaurinėje dalyje buvo vienuolyno nuosavybė atiteko naujajai parapi- konvento refektoriumas, o rytinėje dalyje – gy- jai. Minima, kad Ragainės komtūrijos adminis- venamos patalpos ir bendras miegamasis. tracija neorganizavo pasipriešinimo kryžiuočių Keturaukštė pilis buvo beveik kvadrato formos, valstybės ir katalikų religijos transformacijai. 58x59 m, sienų aukštis 12 metrų, o storis siekė 2–3 Už keleto namų į pietvakarius nuo bažny- metrus. Nežinome, ar tada pilyje būta bokštų (iš- čios buvo vieni iš trijų miesto vartų. Pro juos skyrus bokštelį virš koplyčios), kokia buvo stogo išeinanti gatvė tuojau šakojosi į dvi kryptis: į forma. Pilis turėjo apie 6 arų ploto vidaus kiemą, Karaliaučių pro Skaisgirius ir į Įsrutį per Šilius, kurį iš visų pusių supo dviaukštė praėjimų gale- Kraupiškį. Vartai pavaizduoti seniausiame ži- rija. Galerija buvo nuardyta XIX a., po gaisro pri- nomame miesto atvaizde – 1684 m. graviūroje. taikant pilį kalėjimui. Tuomet kiemelio plotas Toliau bažnyčios ilgai nebuvo nieko statoma. padidėjo iki 9 arų. Iš viršutinių aukštų buvo Toks Ragainės planas atsispindėjo ir F. L. von matyti Nemuno panorama, o laisvas judėjimas Schrötterio 1800–1805 metais sudaryto Prūsijos upe buvo užkirstas. Šių darbų metu Ragainė iš- žemėlapio fragmente. To meto miestams – tvir- siplėtė, atsirado vienuolynas, gauta prekybinių tovėms buvo įprasta, kad pavojaus metu pilis teisių privilegija, tačiau 1410 m. prasidėjusi lem- priimdavo dalį artimiausių apylinkių žmonių tinga ordino krizė nebeleido gauti miesto tei- su jų turtu. Priešui visai priartėjus, priemies- sių. Pilis ir miestas kūrėsi pietiniame Nemuno čio ir miesto namai būdavo uždegami. Todėl krante, 5–36 m virš jūros lygio. Ragainės kom- miestai ilgai buvo mediniai, išskyrus pačią pilį Ragainės pilies XV a. rekonstrukcija. Nuotrauka iš Bachtin A. Zamki i ukreplenija Nemeckogo ordena. Kaliningrad, 2005 tūrija buvo didelis ir svarbus kryžiuočių valsty- ir bažnyčią. Iš šiaurės ir rytų miestą saugojo bės darinys, užvėręs Lietuvai kelią marių link, Nemunas, taip pat jo senvagės ir užliejamos kontroliavęs laivybą ir prekybą Nemunu, per pievos. Iš vakarų ir pietvakarių – netaisyklin- šnipus ir perbėgėlius rinkdavęs žinias apie Lie- gų kontūrų Malūno tvenkinys. Iš jo prasiveržęs tuvos vidaus padėtį. Čia telktas karinis kumš- upelis ∩ formos plačiu lanku apjuosia pilį ir be- tis Žemaitijai ir Lietuvai pulti. Komtūras buvo veik už kilometro nuo pilies įteka į Nemuną. karo vadas, teisėjas ir vyriausias pareigūnas. Kadangi apylinkėje tarp Skaluvos ir Šešupės Pas Ragainės komtūrą apsistojo ir vėliau Tapia- daugiau upelių nėra, galbūt šis kadaise ir vadi- voje buvo jo pakrikštytas kunigaikštis Vytau- nosi Ragnyte ar Rangnyte, perdavęs savo vardą tas, pabėgęs iš Krėvos nelaisvės. Dar anksčiau, skalvių, taip pat vokiečių piliai ir gyvenvietei 1366 m., deryboms pas komtūrą ir atvykusį or- bei nukonkuravęs Landeshuto pavadinimą. dino maršalą atjojo kunigaikštis Kęstutis. Apie Pastaraisiais dešimtmečiais apie pusė miesto užmojį, su kuriuo ordino laikais vyko komtū- tvenkinio jau nusausinta, užpilta, tačiau liku- rinio miesto statyba, byloja tai, kad bažnyčią sioji dalis nuo sovietinių laikų oficialiai vadi- sumanyta statyti už kilometro nuo pilies – už nama Ragnitskoje ozero. Prie senojo piliakalnio turgaus ir tvenkinio, ant kalvos, apie 10 metrų už 2 km į rytus, kur stovėjo skalvių, o vėliau aukščiau nei stovėjo pati pilis. Labai tikėtina, vokiečių pilis, upelio nėra, tik vasarą išdžiūs- kad bažnyčia turėjo apgalvotą funkciją ginti tantys polaidžio upokšniai. neapsaugotą pietinį miestelio pakraštį. Už baž- Istorija mini 45 Ragainės komtūrus. Pirmasis – nyčios pakilumos kraštu ėjo pylimas su medine Bertoldas iš Austrijos, apie kurį Petras Dusburgie- gynybine siena, kokią tada turėjo ir Tilžė. Tokia tis pasakoja žavingų istorijų, netrukus tapo Ka- Hackelwerk gyvenvietė prie pilies su ten įkur- raliaučiaus komtūru. Komtūrijai priklausė visas dintais skalviais minima dar 1403 m. Pirmąjį Nemuno žemupys, plati Kuršių marių pakrantė Ragainės apibūdinimą pateikė flamandų riteris nuo Labguvos iki Kintų, o kurį laiką ir didelė da- Žiliberas de Lanua 1414 m.: Iš Kauno tęsiau ke- lis Žemaitijos bei Nemuno vidurupis iki Kauno. Pilis ir senamiestis prieš Antrąjį pasaulinį karą. Iš https://www.flickr.com/photos/ lionę rogėmis Nemuno upe ir pravažiavau dar dvi Į pietus nuo jos buvo kaimyninė Karaliaučiaus 8 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 9 komtūrija. Tarp keliolikos pilių ir pilaičių ryš- skulptūra. Daugelis skulptūrą vadina Prūsijos kiai savo jėga išsiskyrė komtūro būstinė Ragai- princese Ragneta. Dabartiniame miesto plane nu- nėje, pabaigta statyti prieš patį Žalgirio mūšį. rodomi šeši ar septyni parkai, taip pat dar ir tech- Kryžiuočių valstybėje iki Vyslos upės buvo 19 nikos parkas, teniso kortai, prieškario stadionas. komtūrijų ir dar keturių vyskupijų teritorijos. Keli pastatai yra įregistruoti kaip vietinės Dabartinės Kaliningrado srities vietoje būta ke- reikšmės kultūros paminklai (tarp jų buvęs turių komtūrijų, betgi jų plotai driekėsi dar to- gydytojo gyvenamasis namas, von Macko liau – į dabartinę Lenkiją ir Lietuvą. Pilyje buvo rūmai Sendvaryje). Kryžiuočių ordino pilies telkiama kariuomenė skaudiems smūgiams į griuvėsiai iki šiol tebėra miesto akcentas ir mūsų krašto gilumą. Ties Ragaine per Nemuną neabejotina įžymybė. Bet... pati didžiausia keldavosi kryžiuočių kariuomenė savo kruvi- Rusijos teritorijoje viduramžių pilis yra, deja, niems „reisams į Lietuvos ir Žemaitijos dykras“, ne federalinės, o tik vietinės reikšmės isto- ką liudija XIV a. pabaigos vegeberichtai. 1409 m. rijos – kultūros objektas. Jau tai parodo šitos ties Ragaine vokiečiai sulaikė lenkų laivus, kon- valstybės požiūrį į užimto krašto istorinio pa- fiskavo jų krovinį – į Lietuvą gabentus grūdus veldo svarbą. Beje, iki 2007 m. pilis neturėjo ir galbūt ginklus žemaičių sukilėliams. Tai buvo jokio paminklinio statuso. Kadaise keturiuo- vienas iš 1409–1410 metų karo ir Žalgirio mūšio se pilies aukštuose buvo vienuolika salių ir pretekstų. daugybė mažesnių patalpų. Statė amžiams, Turėdami neįveikiamą pilį, Ragainės komtū- su žinomu vokišku tvirtumo rezervu... Savo rai iki pat XVI a. neatsisakė įtakos ir sprendi- metu pilyje dažnai lankydavosi ir Martynas mų teisės abiejuose Nemuno krantuose. Taip iš Mažvydas, nes buvo kviečiamas vertėjauti. jėgos pozicijų 1516–1518 m., atvykus komtūro Apskrities viršininkui Sebastianui Perbantui kariuomenei, ordino naudai buvo išspręstas Mažvydas dedikavo savo antrąją, 1549 metais teritorinis pasienio ginčas dėl Katyčių. Nebeli- išspausdintą knygelę. Vėliau čia dirbo vietos kus Ordino valstybės XVI amžiuje, iš komtūri- administracija, miesto taryba, teismas, archy- jos sudarytas Ragainės didysis valsčius, po to vas. Pilyje kelis kartus kilo gaisrai. Po vieno iš distriktas, apskritis. Ilgainiui plotas mažėjo čia gaisrų 1829 metais ji buvo pritaikyta kalėjimui. įkuriant kaimynines Tilžės, Labguvos, Pakalnės Pietinėje dalyje – kapitulos salėje ir koplyčioje ir Pilkalnio apskritis. tarpukario metais buvo atidengta ordino laikų 1946 m. balandį buvo teisiškai įformintas Rusi- sienų tapyba. 1944 m. pabaigoje pilis sudegė Dabartinis pilies vaizdas nuo Nemuno pusės – iš Bachtin A. Zamki i ukreplenija Nemeckogo ordena. Kaliningrad, 2005 jos TFSR Kionigsbergo srities įkūrimas su Ragnito bombardavimų ir artilerijos apšaudymų metu. rajonu jos sudėtyje. 1946 m. rugsėjį įvesti dabar- Sovietmečiu griuvėsiai nesaugoti ir net sprog- tiniai gyvenviečių vardai. Pagal 2008 m. reformą dinami, naudoti trijų karinių filmų dekoraci- Niemano rajonas tapo savivaldybe, čia vadinama jų aikštelėms. Gotikinė XV amžiaus pradžios municipaline miesto apygarda. pilis, buvusi ordino citadelė, nuo 1945 metų Mieste yra viena pagrindinė išilgai Nemuno būdama be stogo, negailestingai aižėja ir tru- einanti gatvė – Pergalės (Pobiedy, buv. Tilžės ir pa. Seniai laikas galvoti apie pilies sienų ir Hindenburgo – pastaroji dar anksčiau vadinosi perdangų apsaugą, konservavimą. Unikalus Ilgoji, Lenkų, o 1904–1925 m. Vokiečių). Nuo jos architektūrinis paminklas, išlikęs per karus, atsišakoja Spalio (Oktiabrskaja, buv. Bažnyčios) ilgus šimtmečius atlaikęs daugybę negandų ir Tarybų (Sovietskaja, buv. Landrato Pennerio ir stichinių nelaimių, buvusi Teutonų ordino ir Šaulių). Senoji Turgaus aikštė prie pilies yra citadelė dabartinio nedidelio miesto centre Pergalės gatvės dalis. Miesto vaizdą daug kur pasitinka atvykstančius apgailėtinais griuvė- pakeitė plytiniai penkiaaukščiai, be gailesčio sių vaizdais. Kol kas vienintelė apsauga – tai nugriauta daug senųjų namų. Dabar mieste yra 1990 m. iškelti aplinkinių gyventojų sandėliai ir aštuoni paminklai: du iš jų Leninui, po vieną – tvarteliai ir 2001 m. pastatyti metaliniai vartai į Raudonajai armijai, pasieniečiams ir kariams pilies kiemą. Visgi norintieji patenka į vidų pro internacionalistams. 1993 m. buvo atkurta dalis langus, kai kas – pro tų pačių vartų apačią. Pu- prieškario paminklo žuvusiems Pirmojo pasau- siau paslapčia iš jos sienų vis lupamos plytos. linio karo kareiviams: jame vaizduojama liūdna Kaliningrado srities Dūmos sprendimu 2010 m. motina, palydinti išeinančius į karą. Paminklas visų krašto pilių liekanos kartu su žemės skly- iki 1945 m. stovėjo Bažnyčios gatvėje. Išliko ori- pais buvo perduotos Rusijos Cerkvei. Kad pik- ginalus užrašas kitoje pusėje. ti liežuviai nesakytų, jog per dešimtmetį nieko 2012 metais pagrindinėje gatvėje pastaty- nepadaryta – prašau, 2020 metų naujovė – prie ta senąjį mitologinį miesto vardą primenanti rytinės sienos, kuria būdavo galima užsiropšti į bronzinė, žmogaus aukščio laumės – raganaitės pilį, pastatytas metalinis atitvaras. Ragainės pilyje 2018 m. N. Stankevičiaus nuotrauka 10 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 11

Lankos (= Briedžių žemumos) apskrities, nuo 1939 spalio 1 d. iki 1946 m. Landkreis Elchniederung, šiand. Slavsk rajono Gastų (iki 1946 m. Heinrichswalde, šiand. Slavsk/ Славск) miesto herbas. Nuo 1738 m. Gastų savininku tapo Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I

Pirmasis žinomas Ragainės vaizdas (1684 m.) rodo, kad bažnyčia turėjo suapvalintą bokštą su smaile, keturis smailiaarkius šoninius Bažnyčia ir jai priklausęs žemės sklypas tarpukario fotografijoje. Iš knygos Ostdeutsche Heimat in Karte, Bild und Wort. München, langus ir būdingą gotikai laiptuotą rytinį frontoną. Iš knygos Naujok R., Hermanowski G. Ostpreussen. Unvergessene Heimat. 1976 Würzburg, 1989

Bažnyčios vaizdas su neogotikine varpine ir zakristija iki 1945 m. Nuotrauka iš www.bildarchiv-ostpreussen.de/ Dabartinis bažnyčios vaizdas. N. Stankevičiaus nuotrauka 12 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 13 Mums Ragainė tebėra brangi kaip Mažosios pastebėti iškaltą statybos datą. Bažnyčios pieti- pirmosios lietuviškos knygos 450–ąsias meti- Hercogo lėšomis 1545 m. Karaliaučiuje pasiro- Lietuvos ir Martyno Mažvydo miestas. Pirmo- nėje sienoje išliko viena įmūryta XIX a. Tusainių nes. Atvykę lietuvių ekskursantai Mažvydo at- dė pirmasis Katekizmas prūsų kalba, o po dve- sios lietuviškos knygos autorius nuo 1549 m. dvaro savininkų antkapinė plokštė. minimą dažnai pagerbia gėlėmis, giesme iš jo jų metų – ir lietuvių. Palaikydamas reformaciją, iki 1563 m. dirbo Ragainės klebonu. Pagal to 1993 m. virš varpinės nedrąsiai pasirodė knygos. Būtų prasminga kuriame nors miesto Albrechtas stengėsi plėsti savo įtaką Lietuvos ir meto paprotį jis greičiausiai buvo ir palaido- kryžius, o prieangyje buvo įrengta pamaldų skvere pastatyti paminklą Mažvydui ir čia dir- Lenkijos bajorams ir turėjo toli siekiančių pla- tas bažnyčioje. Bažnyčia yra dalinai išlikusi. Ji vieta. Iškaba ant durų rodo, jog mes ateiname busiems lietuvių kunigams. M. Mažvydas yra nų. Juk pagal savo kilmę iš motinos pusės jis stovi savo istorinėje vietoje, ant kalvelės, kaip į Visų šventųjų cerkvę (Vsiechsviatskij chram). nusipelnęs ir didingesnio įamžinimo tiek Ra- šliejosi prie Gediminaičių. Dauguma Vilniaus ir Martyno Mažvydo laikais. Tačiau viduje ji vi- Anupro Gauronsko vadovaujami katalikai lie- gainėje, kurioje darbavosi 14 metų, tiek ir Lie- lietuvių humanistų netrukus perėjo į reformaci- siškai pasikeitė, suskirstyta į tris aukštus ir pri- tuviai, Šventosios Dvasios parapijos bendruo- tuvoje. Juk jis įgyvendino to meto mokyčiausių jos sąjūdį, lietuviškos knygos atsiradimą sulie- taikyta bendrabučiui. Pirmajame aukšte telpa menė, naudojosi kita patalpa rytinėje pusėje. žmonių tikslą – rašyti ir spausdinti knygas taip dami su Prūsija. dar ir baldų parduotuvė. Kaip atrodė bažnyčia Manoma, kad M. Mažvydas ir buvo palaidotas atveriant naują tautos kultūros etapą. Kultūrai Ragainėje dirbo ir daugiau lietuvių kalbai seniau? Žinome tik tai, kad XV a. bažnyčia jau bažnyčios rytinėje dalyje, požemyje. Varpinės reikėjo rašto, savo raštijos sukūrimas buvo di- ir raštijai nusipelniusių žmonių, Švento Rašto, buvo, o 1517 m. ji pakeista nauja. Pirmasis Ra- bokšto sienoje, į kairę nuo įėjimo – lietuviams delis žingsnis pirmyn. Turėdama knygas, tauta pamokslų, giesmių vertėjų. Visi jie ėjo mokslus gainės bažnyčios atvaizdas yra Ch. Hartknocho mielas kampelis. Tai paminklinis ženklas, pri- galėjo kilti kultūriškai, platinti dvasinius žmo- Karaliaučiaus universitete, daugelis buvo kilę iš 1684 m. išleistoje knygoje: apvalus bokštas, smai- menantis žmonėms, kad Ragainėje gyveno, dir- nijos pasiekimus. Martynas Mažvydas aiškiai Žemaitijos. Tai Augustinas Jomantas (čia dirbo liaarkiai langai šoninėse sienose, gotikai būdingas bo Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos suvokė gimtąją kalbą kaip vieną svarbiausių 1563–1576), Simonas Vaišnoras (1576–1600), Jo- laiptuotas rytinis frontonas. Ją sudegino Rusijos knygos „Catechismusa prasty szadei, Makslas kultūrinių vertybių, suprato jos vertę ugdant nas Gedkantas (1601–1618), Georgas Beselma- kariuomenė per Septynerių metų karą. Naujoji skaitima raschta yr giesmes del kriksczianistes“ žmogaus dorą, protą ir tikėjimą. nas (1618–1634), Johanas Hurtelijus (1635–1666) 1764–1772 metų bažnyčia buvo 41 metro ilgio, autorius. Tai – didžiulis M. Mažvydo nuopel- Šiuo metu pasaulyje M. Mažvydo knygų išli- ir kiti. Tačiau nei vienas iš jų už savo pečių ne- 16 metrų pločio, turėjo tris navas, lubos šoninė- nas lietuvių tautai. Jo plunksnai priklauso ir ko bene penki egzemplioriai – vienetai, iš jų tik turėjo išspausdintos knygos. Nuo 1547 m. iki se navose buvo plokščios, o vidurinėje gaubtos. pirmasis lietuviškas eilėraštis, pirmasis elemen- viena Lietuvoje. Pusbrolis Baltramėjus Vilentas, 1599 m. iš viso buvo išspausdinta 14 lietuviškų Viršuje iš abiejų pusių per visą bažnyčios ilgį ėjo torius, giesmynas. Iš viso jis išleido tris lietuviš- paveldėjęs M. Mažvydo rankraščius, darbavosi knygų: šešios M. Mažvydo, keturios J. Bretkū- plačios emporos (viškos). Šitos bažnyčios planą kas knygas, visas išspausdino Karaliaučiuje, o Karaliaučiaus lietuvių parapijos kunigu. Jo ir no, dvi B.Vilento ir dvi M. Daukšos. 1590 m. ir buvo parengęs Johannas Friedrichas Fischeris. dar trys jo parengtos knygos išėjo po mirties, kunigo A. Jomanto, vedusio Mažvydo žmonos 1592 m. hercogo pritarimu Ragainėje vyko kelių Vargonai pagaminti 1770 m., o didelis rokoko B. Vilento ir J. Bretkūno pastangomis. Ligi 1570 seserį ir atvykusio 1563 m. dirbti į Ragainę iš dienų teologų pasitarimai J. Bretkūno lietuviš- stiliaus altorius-sakykla sukurtas 1775 metais. metų M. Mažvydo knygos buvo išvis vienin- Kraupiškio, dėka mūsų laikus pasiekė trys loty- kam Biblijos ir Postilės vertimui aptarti. Pats Aukštas bokštas su 18 metrų smaile pastatytas teliai lietuviški spaudiniai, o Ragainė – tikras niškos knygos iš M. Mažvydo turėtos bibliote- J. Bretkūnas pakviestas nebuvo. Nustatę daug vėliau, 1853–1855 m., tačiau dabar yra likusi tik lietuvių raštijos centras! Memorialinė lenta kos su nuosavybės įrašu. Yra išlikę trylika loty- ginčijamų netikslumų, jie nepasiūlė Biblijos ver- apatinė jo dalis. Bokšto cokolyje ir dabar galima ant varpinės sienos sukurta 1998 m. pažymint nų kalba kaligrafiškai parašytų Mažvydo laiškų. timo spausdinti, tačiau Postilę - pamokslų rin- Beveik visi laiškai skirti hercogui Albrechtui ir kinį, po autoriaus ir komisijos korektūrų, rado byloja apie asmeninį kunigo neturtą, parapijos reikalinga išleisti, kas ir buvo padaryta 1591 m. būklę. Laiškuose apeliuojama į tėvišką valdovo Švento Rašto vertimas pasiliko rankraštyje, kurį globą ir dosnumą, prašoma paramos. Mažvydas 1595 m. valstybė nupirko. Šis vertingas 1800 buvo asmeniškai pažįstamas su valdovu. Al- puslapių kalbos paminklas 1945 m. atsidūrė brechtas apsilankė Ragainėje 1549 m., o į Tilžę Vakarų Vokietijoje. buvo atvykęs keletą kartų. 1546 m. Albrechtas Su Ragaine siejame Jobą Naunieną – čia svečiavosi Vilniuje. gimusį ir 1695–1726 m. dirbusį kunigą, taip Buvęs didysis Teutonų ordino magistras su pat Karolį Augustą Jordaną, čia kunigavusį daugeliu riterių 1525 metais priėmė M. Liu- 1832–1871 m. Keliolika lingvistinių ir etnogra- terio tikėjimą, o liuteronišką protestantizmą finių Jordano straipsnių buvo išleista to meto paskelbė savo valstybės religija. Jis ieškojo są- spaudoje. Būdamas apskrities bažnyčių supe- jungininkų, stengėsi pritraukti į Prūsiją visus rintendentu – vyriausiuoju, jis vertė į lietuvių žymesnius Liuterio šalininkus, duodavo jiems kalbą pamokslus, eilėraščius, rinko medžiagą tarnybas ir lėšų jų knygoms spausdinti. Pats žodynui. Čia užaugo jo sūnus Vilhelmas Jor- būdamas Romos popiežiaus ir Šv. Romos vo- danas (1819–1904) – vokiečių kultūros veikėjas, kiečių imperatoriaus pasmerktas, atskirtas nuo poetas, politikas. Jis iškovojo vardą literatūro- Bažnyčios, jis davė prieglaudą visiems tremia- je „Nibelungų“ epo redagavimu, atkūręs kelis miems reformacijos skleidėjams, pasirūpino de- trūkstamus jo fragmentus. Daug vertė iš graikų ramai išmokslinti dešimtis iš Lietuvos ir Lenki- kalbos, parašė eilėraščių, romanų, pjesių, išlei- jos kilusių žmonių ir padaryti juos liuteronybės do knygą „Lietuvių dainos ir padavimai“. Vė- skleidėjais. Buvo nurodyta Dievo žodį platinti liau gyveno Berlyne, Frankfurte. Kitas to meto taip pat prūsiškai ir lietuviškai, nors šios kal- Ragainės kunigas Karlas Eduardas Ziegleris bos, neturėdamos jokių rašto paminklų, nebuvo (1798–1881) buvo vienas iš Tilžės Lietuvių li- nei garsios, nei žinomos. 1542 metais Karaliau- teratūros draugijos įkūrėjų, rašė į jos leidinius, čiuje buvo įsteigtas partikuliaras – aukštesnioji parengė dvi religines knygas lietuvių kalba. Viduje yra stačiatikių ir katalikų maldos patalpos, bibliotekėlė, baldų parduotuvė ir butai. N. Stankevičiaus nuotrauka mokykla, kuri 1544 metais tapo universitetu. Taigi Ragainės bažnyčios kalva saugo ne 14 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 15 vien Mažvydo kapo paslaptį. Saugo ar tik sau- kas tik domino. Gyvenimui mieste užteko kitų gojo? Juk „po išvadavimo“ sovietiniai kareiviai tuščių apysveikių namų. Archyvistas istorikas „patikrino“ ne vien I. Kanto kapą Karaliaučiu- A. Bachtinas rašo, kad, bokštui imant griūti, je. Visgi labai norėtume, kad žymiausiųjų Lie- 1953 m. jo didžioji dalis buvo nuardyta. Vėliau, tuvos kultūros žmonių palaikai būtų surasti. atvykstant vis daugiau kolonistų, 1968–1970 m. Bažnyčia, kaip manoma, šioje vietoje stovi nuo buvo padarytas kapitalinis remontas ir „ava- XV amžiaus. Du kartus per 600 metų istoriją ji rinis pastatas“ tapo trijų aukštų, maždaug 40 išgyveno savo liūdniausias dienas. Neskaitant kambarių, 24 butų bendrabučiu su šiferio sto- trumpalaikio 1656 m. totorių ir 1678 m. švedų gu, centriniu šildymu ir vandentiekiu, dar ir įsiveržimo bei keleto gaisrų, ji buvo visai nunio- sandėliukais pirmame aukšte. Ir visgi bažnyčia kota per Septynmetį karą su Rusija. Bažnyčią ir buvęs šventorius saugo dar ne vieną paslaptį. 1764–1772 m. teko pastatyti iš naujo, didesnę Būtų labai svarbu puoselėti šį Karaliaučiaus nei buvo. Be abejo, bandyta tvarkyti ir tuo metu krašto objektą ir kelti Martyno Mažvydo kul- rastus palaikus, juos identifikuoti ir perlaido- tūros centro įkūrimo klausimą. Be šito lietuvių ti – kunigai visada tuo rūpinosi. Mums labai raštijos ir kultūros pirmeivio Martyno Maž- pasisektų, jei būtų surasti bažnyčios statymo vydo pėdsakų Mažojoje Lietuvoje liks vis ma- dokumentai (architektas Johannas Friedrichas žiau. Kaip teisingai teigia MLRT pirmininkas, Fischeris), o gal ir tuometinio kunigo raštai. Be Karaliaučiaus krašto žinovas Vytautas Šilas, jų galime tik spėlioti ir dėlioti galimybių vari- tokio centro buvimas ne tik didintų Mažvydo antus, kas gi nutiko su ankstesniais kapais ir žinomumą, bet leistų kartu pristatyti ir kitas paminklais? 1772 m. pastato sienose galbūt yra Mažosios Lietuvos lietuviško rašto asmenybes, pirmosios gotikinės bažnyčios mūrų liekanų. jos lietuvišką spaudą apskritai. Bažnyčios al- Po dabartinio pastato grindimis turėtų būti iš- torinėje dalyje galbūt dar įmanoma surasti M. likę pirmosios bažnyčios pamatai. Atliekant ar- Mažvydo palaikus. Pastebėsime, kad kasinėto- cheologinius tyrimus, galbūt pavyktų nustatyti jai ieškodavo tik turtų, o kaulai liko. Nepavy- Memorialinė lenta bažnyčios sienoje. Atvykę lietuvių ekskursantai M. Mažvydo atminimą dažnai pagerbia gėlėmis, giesme iš jo kny- pirmosios Ragainės bažnyčios sienų kontūrą, kus indentifikuoti M. Mažvydo palaikų, galima gos. Būtų prasminga kuriame nors miesto skvere pastatyti paminklą M. Mažvydui ir čia dirbusiems lietuvių kunigams. N. Stanke- o tada surasti Martyno Mažvydo kapą. Tokius būtų visus kartu garbingai perlaidoti. O pasta- vičiaus nuotrauka tyrimus bendromis Lietuvos ir Kaliningrado čius paminklą, pažymėti, kad čia perlaidoti M. srities specialistų jėgomis vertėtų atlikti. Reiktų Mažvydo ir kitų čia dirbusių kunigų palaikai patyrinėti pranciškonų ordino archyvą, ieškant (cituojama iš V. Šilo 2021 m. kovo 22 d. laiško). duomenų apie XV a. Tilžėje ir Ragainėje jų įkur- Kad palaikų paieškos ir jų identifikavimais šiais tus vienuolynus. Dr. Napaleonas Kitkauskas, laikais yra visiškai įmanomas, kad paieškos gali K. Donelaičio palaikų suradimo ir bažnyčios at- būti rezultatyvios, pritaria ir buvęs Lietuvos is- statymo Tolminkiemyje organizatorius, kviečia torijos instituto Archeologijos skyriaus vadovas užsienio archyvuose ieškoti pirmosios Ragainės doc. dr. Valdemaras Šimėnas. bažnyčios atvaizdo, plano, ieškoti duomenų Visa tai yra nelengva mokslinė ir finansinė apie buvusius laidojimus. Senosios bažnyčios problema, dar apsunkinta dvišalių santykių ir planui nustatyti reiktų atlikti pradinius žvalgy- pandemijos aplinkybių. Bet priežasčių nieko binius archeologinius tyrimus. Atskirose pirmo nedaryti visada bus. Ir kas gi daugiau, jeigu ne aukšto patalpų vietose reikėtų iškasti pavienes Lietuva, turi jausti pareigą rūpintis lietuvišku perkasas. Netikslu sakyti, kad, po karo ieškant paveldu! Ir atsidūręs už Lietuvos Respublikos po grindimis lobių, palaidojimai buvo sunai- ribų, jis niekur nedingo. Sektinas pavyzdys – kinti (cituota iš N. Kitkausko laiško). K. Donelaičio bažnyčios-muziejaus atstatymas Labai maža vilties būtų surasti ir prakalbinti Tolminkiemyje dar 1979 m. Tuomet Lietuvos tarybinį karį, užėjusį į tuščią bažnyčią 1945 metų ir Rusijos kultūros veikėjai labai rūpinosi, kad žiemą. Raudonarmiečiai buvo rūstūs. Jiems be- bažnyčia būtų restauruota, poetas perlaidotas, veik visur buvo matyti nepakenčiama „karin- įsteigtas K. Donelaičio atminimo muziejus. Da- gojo vokiško militarizmo dvasia“. Straipsniai bar metas kitam geram istoriniam pavyzdžiui, „Krasnaja zvezda“ apie fašistų nežmoniškumą galima sakyti, antrajam stebuklui. Bendradar- buvo jų šventas raštas. O vėliau „Raudonieji biaujant su Karaliaučiaus I. Kanto universite- pėdsekiai“ rinko, o žurnalistai publikavo visai tu, reikia surengti tarpvalstybinę archeologinę kitokio pobūdžio veteranų ir pokario atvykėlių ekspediciją M. Mažvydo palaikų suradimui. prisiminimus. Iki 1960 m. ši bažnyčia, su, ma- Siekiant M. Mažvydo platesnio pristatymo pa- noma, 1944 m. pabaigoje susprogdinta bokšto saulio visuomenei, reikalinga konferencijomis smaile, stovėjo apleista. Buvo pasiimta visa, kas ir mokslo darbais pabrėžti M. Mažvydo indė- 2012 m. Ragainės centre pastatyta daili raganėlės skulptūra. Daugelis ją vadina Prūsijos princese Ragneta. N. Stankevičiaus nuotrauka dega ir kas bent kiek vertinga, išrausta viskas, lį lietuvių kalbos raidai ir baltistikai. Turime ir 16 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 17 norime turėti gyvą lietuvišką žodį – tad bran- rytus, nusileidus nuo kalvos, buvo XVIII–XX a. ginkime žmogų, mums jį dovanojusį! Mes pa- pradžios miesto kapinės. Kleboniją galima pa- tirsime žmoniškesnį ir tobulesnį gyvenimą, tik matyti dviejose XX a. pr. nuotraukose. Drįstame jei gerbsime savo tėvynės vertybes – tą ne sykį manyti, kad šioje vietoje kunigo sodyba buvo ir kartodavo Vydūnas. Mažvydo atminimo įam- XVI amžiuje. Bažnyčiai priklausė platus daržas žinimo iniciatoriai yra ir Laima Pangonytė, Si- ir ūkis, sodas į pakalnę. Ta teritorija iki šiol ma- gitas Šamborskis, Virginijus Jocys ir daug kitų žai užstatyta. Bažnyčiai priklausė ir pieva kita- Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjų. Su- me Nemuno krante, prie Merguvos. Nuo ordino prantame, kad tam dabar netinkamas metas, laikų iki XVI a. vidurio, apie 200 metų, Ragainės Laikrodžiai Mažosios Lietuvos bet labai tinkamas jis gal niekada ir nebus. Mes bažnyčia buvo seniausia ir net vienintelė Prūsi- gyvename Rusijos – Lietuvos santykių virsmo jos šiaurės rytuose. laikotarpiu. Visa tai reikėtų prisiminti, kai kelias mus gyventojų buityje ir kultūroje Šalimais, toje pačioje gatvėje, į kairę nuo baž- kada nors atves į šitą senąjį miestą prie Nemu- nyčios buvo kunigo sodyba, o už 200 metrų į no ieškoti istorijos ir lietuvybės ženklų.

Roza ŠIKŠNIENĖ Šilutė LITERATŪRA

1. Bachtin A. Zamki i ukreplenija Nemeckogo ordena. Kalinin- 8. Purvinas M. Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais. I grad, 2005, p. 126–130. knyga. Trakai, 2015, p. 286–307. Daugybė filosofų ir mokslininkų nuo Antikos iki 2. Hubatsch W. Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreus- 9. Šamborskis S. Mažvydo lietuvių draugija Ragainėje. 2021 kovo Naujųjų amžių tyrinėjo, svarstė ir ginčijosi dėl lai- sens. B.2, 1968, S.112. 25 d. laiškas. ko sąvokos. Matyt, tiksliausiai paaiškino teologas 3. Jovaišas A. Martynas Mažvydas. K., 1996, p. 49, 92, 97–105. 10. Šilas V. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado sri- 4. Juška A. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX a. Klaipėda, tyje. V., 1990, p. 203–218. Šv. Augustinas sakęs, „kai manęs niekas neklausia, 1997, p. 426–430. 11. Šilas V. Dėl LR Kultūros ministerijos požiūrio į M. Mažvydo at- kas yra laikas, tai aš žinau, kas tai yra, tačiau kai aš 5. Kitkauskas N. Dėl Martyno Mažvydo palaikų paieškos buv. Ra- minimą. 2021 kovo 22 d. laiškas. gainės bažnyčioje. 2021 kovo 23 d. laiškas. 12. Vydūnas. Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių. V., noriu klausančiam paaiškinti – nebežinau, kas tai 6. Kraštas ir žmonės. V., 1988, p. 52. 2001, p.73–74, 115, 236. yra“1. 13. Zinkevičius Z. Lietuvių kalbos istorija. t.3, V., p. 22–25, 43–49. 7. MLE, t.1,2,3,4. V., 2000–2009. Žmogaus noras laiką suprasti ir panaudoti pras- mingai vertė stebėti aplinką, domėtis gamtos reiški- niais, juos fiksuoti. Pati gamta savo ritminga metų laikų kaita, mėnulio fazės pasikartojančiais potvy- niais ir atoslūgiais padėjo žmogui sukurti pirmą- sias laiko matavimo priemones, pagrįstas gamtos elementų pagalba. Ilgalaikių gamtos stebėjimų pa- grindu pirmiausiai buvo sukurti kalendoriai, vė- liau Saulės, Vandens, Ugnies, Smėlio laikrodžiai. Apie etnografinės Mažosios Lietuvos gyven- tojų lietuvininkų gyvenimą, papročius, gamtos stebėjimus, kalendorines šventes XIX a. randame F. Tecnerio, E. Gizevijaus, K. Kapelerio, A. Becen- bergerio veikaluose. Lietuvos etnografų yra užra- šyta, jog Mažosios Lietuvos gyventojai sakydavo: „Netink jauname mėnesy daržoves sodinti, tur del- čioj tai nusiduoti, jaunam mėnesy daržovės labai auga į žiedus.“2 Dar priešistoriniais laikais žmo- nės stebėdami gamtos reiškinius sukūrė pirmąsias laiko matavimo priemones – kalendorius. Tačiau informacijos apie primityvių – mazgelių ir medi- nių – Mėnulio mėnesių ir Saulės metų kombina- cija pagrįstų kalendorių naudojimą etnografinės Mažosios Lietuvos teritorijoje nepavyko surasti. Per amžius lietuvininkų sukaupta informacija apie Mėnulio fazes, Saulės patekėjimo ir nusileidimo laiką, žvaigždynų padėtį, orų spėjimai buvo pradė- ta skelbti Mažosios Lietuvos Kalendrose, taip buvo Lietuviškos Kalendros 1934 m. (Lietuvininkų kalendorius) 18 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 19 vadinami 1847 m. Tilžėje pradėti leisti bei aliejinės lempos senoviniai laikrodžiai. Tačiau daugiau informacijos tu- pirmieji kalendoriai. 1873–1876 m. Kalen- rime apie smėlio laikrodžių paplitimą lietuvininkų buityje. XIX a. pabai- dros pradėtos leisti ir Klaipėdoje. goje Vokietijoje, Niurnberge, pradėti gaminti nedideli smėlio laikrodžiai, Prireikus planuoti paros laiką, pirmiau- skirti kiaušinio virimo trukmei nustatyti. Vietoj smėlio naudojo švino, mar- siai buvo pradėta naudotis šešėliu, kren- muro, deginto kiaušinio lukšto miltelius, kurie mažiau gadina stiklą, taip tančiu nuo paties žmogaus, nuo įvairių pat garstyčių grūdelius bei kitų augalų sėklas. Laikrodėliai buvo nedideli, daiktų, kurių ilgis priklauso nuo Saulės patogūs ir gana spalvingi, turbūt ir nebrangūs, tad labai greitai atrado padėties danguje. Tam specialiai į žemę kelią į lietuvininkų virtuvę. 1984 metais Klaipėdos laikrodžių muziejus saulėtoje vietoje smeigiamos lazdos, vir- vykdė ekspediciją etnografinės Mažosios Lietuvos teritorijos nedidelė- bai, stulpai, obeliskai, kurių šešėliu žymi- je dalyje, buvusiame Klaipėdos krašte, Saugų apylinkėse. Ekspedicijos mas laikas. Iš laiko nustatymo pagal šešė- tikslas buvo surinkti informaciją apie laikrodžių naudojimą lietuvininkų lį atsirado primityvūs saulės laikrodžiai, buityje. Štai ką pasakojo senieji krašto gyventojai. 1904 m. gimusi p. Gel- vadinami gnomonais, – saulės laikrodžių žinienė Madlena, Ertmono, mergautinė pavardė Valaitis (Saugų apylinkė, pirmtakai. Saulės laikrodžiai pradėti nau- Saulės laikrodis Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčios bokšte Petrelių k.), sakė, jog tėvai turėjo smėlio laikrodį, kuriuo buvo matuoja- doti dar III tūkstantmetyje pr. m. e. Egipte, ma kiaušinių virimo trukmė. Šį laikroduką laikydavo virtuvės spintelė- Europoje XVI a. paplito vertikalūs Saulės je, virdami kiaušinius, išimdavo ir pastatydavo ant stalo. Tėvai taip pat laikrodžiai ir buvo tvirtinami prie bažny- turėjo keletą sieninių laikrodžių, pirktų Klaipėdoje, dabar belikęs vienas čių, vienuolynų sienų. „Becker“. Jos kaimynė Kybrancaitė Zelma, Miko, gimusi 1924 m., taip pat Antrojo pasaulinio karo metais etno- pasakojo, jog tėvai turėjo smėlio laikrodį, skirtą kiaušinio virimo trukmei grafinės Mažosios Lietuvos teritorijoje nustatyti. Turėjo ir sieninį laikrodį su svarmenimis. P. Gebenis (82 m.), gy- buvo sunaikinta dauguma bažnyčių, tad venęs Saugų apylinkėje, Grinaičių kaime, ir valdęs 30 ha žemės, pasakojo, per stebuklą išlikusioje vienoje seniausių jog vyrai turėdavo kišeninius laikrodžius, smėlio laikrodis buvęs virtuvėje, Rusnės bažnyčios bokšte matome išsilai- o laikrodžius pirkdavo pagal katalogus. Šios ekspedicijos metu Lietuvos kiusį Saulės laikrodį. Turbūt išliko, nes Dailės muziejaus padalinys, Klaipėdos laikrodžių muziejus, pasipildė vie- neturėjo mechanizmo – tik ciferblatą su nu iš šių originalių smėlio laikrodžių. Smėlio laikrodis Klaipėdos valandų žymėjimu. 1583 m. statyta baž- Ekspedicijos metu surinkta medžiaga puikiai iliustruoja įvairių laikro- Laikrodžių muziejuje nyčia tris kartus buvo suniokota gaisrų. džių paplitimą Mažosios Lietuvos etnografinėje teritorijoje. Tai patvirtina Dabartinė mūrinė bažnyčia pašventinta ir Rytų Prūsijos provincijos statybos ir meno kūrinių konservatorius Ri- 1809 m., tačiau tik po dvidešimties metų chard Detlefzenas savo Rytų Prūsijos lietuviškos teritorijos XIX a. namų 1829 m. buvo išmūrytas bokštas ir jame (stubų) aprašyme: „Be to, didžiojoje stuboje yra indauja ir šaukštinė, dar įrengtas Saulės laikrodis. Gali būti, jog kitaip vadinama ragole, kampinės spintelės, kartys palubėje drabužiams šis laikrodis puošė ir ankstesnį bažnyčios džiauti, žiedas tinklams megzti, ant žemės stovintis laikrodis, kėdės ir bokštą. Šiuo metu laikrodis neturi gno- kiti rakandai“1. Šiame aprašyme išvardijamas paprasto ūkininko – žvejo mono ir laiko rodyti negali. kambario vidaus apstatymas. R. Detfletzenas pateikia laikrodžio kor- Apie 1800-uosius metus saulės laikro- puso piešinį. Labai panašų į R. Detfletzeno piešinyje atvaizduotą laikrodį džiai Europoje, taip pat ir Rytų Prūsijoje Šilokarčemos dvaro savininkas H. Šojus (H. Scheu) išsaugojo savo dvaro netenka savo reikšmės kaip laiko matavi- muziejaus lietuvininkų baldų kolekcijoje. Šiuo metu laikrodis eksponuo- mo prietaisai, juos pakeičia mechaniniai jamas Šilutės Hugo Šojaus vardo muziejuje. Tai žaliai dažyta ir liaudiš- laikrodžiai. Saulės laikrodžiai buvo ir kais ornamentų motyvais ištapyta laikrodinė, kurios viduje patalpintas toliau naudojami, tačiau dažniausia kaip metalinis laikrodžio mechanizmas, įstatytas į medinį laikrodžio korpu- dekoratyvus elementas įrengiami dvarų ir są su stiklo durelėmis. Mechanizmas gana sudėtingas, nes jam veikiant miestų parkuose, architektai juos naudojo virš ciferblato juda dekoratyvūs buriniai laiveliai. Laikrodžio mecha- pastatų puošybai. Kaip pavyzdį galima nizmas su svarsčiais, tad, iškėlus iš laikrodinės, gali tarnauti kaip sie- būtų pateikti išlikusį Saulės laikrodį da- ninis laikrodis. Senose muziejaus knygose rašoma, jog mechanizmas bartiniame Sovietske (Tilžėje) ant namo, gamintas 1711 m. ir laikrodis įsigytas Rusnėje. Šis faktas skatina galvoti, esančio Kaliningradskoje šose g. Nr. 3. jog daiktas taip pat priklausė ūkininkui – žvejui. Deja, laikrodis šiuo Namas statytas apie 1900 metus ir buvo metu yra neveikiantis, nes XVIII amžiaus sudėtingą mechanizmą reikia vadinamas Hocheim Willa, perstatytas restauruoti. Laikrodis įdomus dar ir tuo, jog tai sieninis laikrodis, įsta- 1980 metais. Perstačius namą, jis neteko tytas į laikrodinę – specialiai laikrodžiui pagamintą spintą. Rankų darbo autentiškos išvaizdos, tačiau išliko kai ku- laikrodinė gaminta vietos meistro. Gerajame kambaryje ant žemės sta- rie puošybos elementai, iš jų ir Saulės lai- tomi laikrodžiai ne tik laiką skaičiavo, bet ir demonstravo pasiturimą krodis. Labai dekoratyvus Saulės laikro- namo šeimininko gyvenimą. dis išlikęs ant vandens bokšto Raušiuose Apie laikrodžius etnografinės Mažosios Lietuvos dvaruose galime (Svetlogorsk). spręsti tik iš ikonografinės medžiagos. Leidinyje „Šilutės ir Pagėgių dva- Etnografinėje Mažojoje Lietuvoje, kaip ir rai“ Šereitlaukio dvaro interjero nuotraukoje kaip tik matyti pastatomas R. Detflezeno piešinys. Ant Saulės laikrodis Tilžėje grindų pastatomo laikrodžio visoje Europoje, buvo naudojami vandens spintinis laikrodis. Dvarininkai paprastai įsigydavo Anglijoje gamintus korpusas 20 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 21 spintinius laikrodžius. XVIII pab.–XIX vid. An- kuriuos buvo keičiami visi cechų statutai. „Pa- laikrodis“. Ar anglikonų ir katalikų bažnyčių glijoje suklestėjo spintinių laikrodžių gamyba. laipsniui Klaipėdoje ėmė didėti populiariausių bokštuose buvo mechaniniai laikrodžiai, nėra Tai buvo brangūs, tiksliai einantys, valandas amatininkų – kepėjų, mėsininkų, mūrininkų, žinių. Bokšto laikrodis buvo ir Karališkojo paš- ir pusvalandžius mušantys laikrodžiai. Tokius dažytojų, sodininkų, laikrodininkų skaičius“5. to bokšte. „1890 metais rekonstruotame Arge- laikrodžius įsigydavo pasiturintys miestiečiai ir Į cechus susibūrę Klaipėdos laikrodininkai ne landerių name buvo įkurtas Karališkasis paštas. dvarininkai. tik gamino, bet ir taisė laikrodžius, atvežtus iš Įsikūrus paštui į frontoną buvo įkeltas laikro- Kad laikrodžiai taip plačiai paplistų krašte, Vokietijos, Anglijos bei kitų Vakarų Europos dis, o portalas papuoštas lipdiniais“7. Klaipė- reikėjo ir laikrodininkų. Apie amatų vystymąsi valstybių. dos Laikrodžių muziejuje yra eksponuojamas ir pastangas kelti amatininkų prestižą bei gami- Bendrai krašto kultūrai didelę reikšmę turi veikiantis buvusios Klaipėdos gaisrinės bokšto nių kokybę Klaipėdoje sužinome iš XVII a. senų architektūra. Karo metais sunaikinus bažnyčias, švytuoklinis laikrodis, pagamintas „Roefsener dokumentų. „Prūsijos kunigaikščio Joachimo miestas liko be bažnyčių bokštų ir be laikrodžių. Berlin“ 1856 m. Ardant senąjį gaisrinės bokštą Friedricho valdymo metais (1603–1608) buvo Apie mechaninius bokšto laikrodžius Klaipėdo- 1979 m., laikrodis buvo perkeltas į laikrodžių išleisti daugiausiai su amatininkais susiję do- je minimalią informaciją randame mokslinėje ir muziejų. kumentai. 1607 m. Joachimo Friedricho išleis- kraštotyrinėje literatūroje. „Šv. Jono bažnyčioje Bokšto laikrodžiai buvo įrengiami ne tik tame įsake minimi Memelio (Klaipėdos) amati- 1790 m. buvo atliktas remontas – paaukštintas miesto bažnyčių bokštuose, tačiau ir daugumo- ninkai: „kepėjai, mėsininkai, taip pat dažytojai, bokštas ir jo viršūnėje iškeltas varinis bumbu- je krašto bažnyčių, kurių taip pat mažai liko. sodininkai, laikrodininkai“3. XVIII a. amatai las su pritvirtinta burlaivio formos vėjarode, Jeigu ir išliko bažnyčia su bokšto laikrodžiu, Klaipėdoje buvo smukę „dėl blogo ir netvar- primenančia burlaivių klestėjimo metus mieste. kaip, pavyzdžiui, Ramučių evangelikų liutero- kingo cechų ūkio tvarkymo ir dėl paties ama- Čia kabėjo varpai, buvo įmontuotas valandas nų bažnyčia, tai liko tik ciferblatas, mechaniz- tininkų luomo, kuriam trūko energijos ir ini- mušantis angliškas laikrodis“6. 1854 m. sudegus mas dingo. ciatyvos“4. Karalius Fr. Wilchelmas siekdamas senajai Reformatų bažnyčiai, pagal architekto Originalus mechaninis bokšto laikrodis išli- Klaipėdoje buvusios gaisrinės bokšto laikrodis Klaipėdos Laikro- atgaivinti amatus 1732 m. išleido „Visuotinius F. A. Štiulerio projektą 1859–1861 m. bažnyčia džių muziejuje (Nuotr.iš [email protected] www.mu- ko Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios bokš- amatų nuostatus“ bei „Darbo nuostatus“, pagal buvo atstatyta, ir „bokšte kabėjo trys varpai ir ziejai.lt/klm/index.htm) te. Praėjus frontui, į Šilutę vykdomojo komiteto pirmininku buvo atkeltas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Šio žmogaus pastangų dėka Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia buvo išgelbė- ta nuo jos panaudojimo arklidėms, geriausiu atveju, grūdų sandėliui. Tokiu būdu nepažeis- tas išliko ir mechaninis laikrodis su valandiniu, pusės valandos ir 15-os minučių mušimo me- chanizmu. 1926 m. gegužės 10 d. kunigas Eic- ke rašė: „Tai tikrai išdidus ir gražus pastatas, kuris yra sukurtas nuo pirmo kastuvo įsmei- gimo 1924 m. rugpjūčio 27 dienos. Baltai dažy- tas bokštas iš aukšto žvelgia į lygumą. Vietos bendruomenės padovanotas laikrodis yra jau įkeltas ir jo mechanizmas paleistas.“8 Šio laikro- džio ciferblatas yra didžiausias Lietuvoje – 2,5 metrų skersmens, didžioji valandų rodyklė yra 1,10 m, mažoji minučių – 80 cm ilgio. Apie tai, jog laikrodis gamintas C. E. Rochlitz Didžių- jų Laikrodžių gamykloje Berlyne, liudija prie įspūdingo dydžio laikrodžio mechanizmo pri- tvirtinta metalinė lentelė. Buvusios Klaipėdos gaisrinės bokšto laikrodžio mechanizmas Manoma, jog pirmasis nešiojamas laikrodis buvo išrastas XVI amžiuje. Po to laikrodžiai dar ilgai buvo tobulinami ir gaminami labai puošnūs ir brangūs. Apie 1780-uosius metus labai išauga nešiojamų – kišeninių ir ranki- nių – laikrodžių gamyba, jie atpigo. XIX am- žiaus viduryje kišeninių ir rankinių laikrodžių gamyboje dominavo šveicarų laikrodininkai. Mažojoje Lietuvoje taip pat paplito šveicariški kišeniniai laikrodžiai. Jie buvo labai praktiš- ki, tačiau turėti tokį laikrodį buvo ir prestižo Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios bokšto laikrodžio gamin- Ant grindų pastatomas laikrodis Šilutės H .Šojaus muziejuje tojo žymėjimas reikalas. Rankiniai laikrodžiai ilgą laiką buvo 22 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 23 lyg ir moters papuošalas, juos nešiojo tik pa- įprastas daiktas. Mieste ir kaime paplitę smėlio siturinčios moterys. Nešioti tokį laikrodį vyrui laikrodžiai, mechaniniai kišeniniai, spintiniai, ilgą laiką buvo ne prestižas, nes tai lyg ir mote- sieniniai laikrodžiai kartu su baldais kūrė savi- riškas daiktas. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo tą lietuvininkų namų interjerą, lengvino buitį. metais rankinis laikrodis kareiviui buvo pato- Namų architektūra su įvairiais puošybos ele- gesnis negu kišeninis. Tada ir pradėti masiškai mentais, tarp jų ir Saulės laikrodžiais, bažnyčios gaminti vyriški rankiniai laikrodžiai. su bokšto laikrodžiais kūrė turtingesnę ir puoš- Apžvelgus laikrodžių paplitimą etnografi- nesnę kultūrinę krašto aplinką. Adomas Skiezgelas – nės Mažosios Lietuvos teritorijoje, reikia paste- Straipsnyje naudotos R. Šikšnienės, Šilutės muziejaus, Klai- bėti, kad lietuvininkų buityje laikrodžiai buvo pėdos laikrodžių muziejaus nuotraukos. architektas – menininkas

Citatos

1. Jürgen Abeler. 5000 Jahre Zeitmessung. Gesellschaft führ 5. Saulėnienė J. Karališkoji Klaipėda, UAB Druka, Klaipėda, Petras ŠMITAS Buchdruckerei A. 1979. p. 84. 2. Dundulienė Pr. Lietuvos etnografija, Vilnius: Mokslas, 6. Saulėnienė J. Karališkoji Klaipėda, UAB Druka, Klaipėda, Klaipėda 1982, p. 203. p. 75. 3. Saulėnienė J. Karališkoji Klaipėda, UAB Druka, Klaipėda, 7. Tatoris J. Senoji Klaipėda: urbanistinė raida ir architektūra p. 35. iki 1939m., p. 178. 4. Saulėnienė J. Karališkoji Klaipėda, UAB Druka, Klaipėda, 8. Sembritzkis J., Bitensas A. Šilokarčemos apskrities istorija, Tas mūsų gyvenimas kartais sukuria keistas p. 84. Šilutė, 2008, p. 180. situacijas, o gal tai tik sutapimai? Su puikiu bi- čiuliu architektu – menininku Adomu Skiezge- Literatūra lu gimėme vos ne viename Žemaitijos kaime: Plaušiniuose, kurie yra įsiterpę tarp Mosėdžio ir 1. Abeler Jürgen. 5000 Jahre Zeitmessung. Gesellschaft führ Bu- 7. Landrock Horst. Alte Uhren neu, Berlin, 1981. Skuodo... Iki sovietų valdžios mano kaimas va- chdruckerei AG, 1979. 8. Martinkus R. Istoriniai rūmų laikrodžiai, Vilnius, 2016. 2. Cybulskis V. Pasaulio šalių kalendoriai ir chronologija, Kau- 9. Saulėnienė J. Karališkoji Klaipėda, UAB Druka, 2020. dinosi Simaičiai, o kai tame kaime liko tik kelios nas: Šviesa, 1988. 10. Sembritzki J., A. Bittens A. Šilokarčemos apskrities istorija, sodybos, sovietai panaikino Simaičių kaimą ir su- 3. Detlefzenas R. Rytų Prūsijos Kaimo namai ir medinės bažny- Šilutė, 2008. jungė su Plaušiniais. Aš buvau labiau į pietus, o čios. Vilnius: Mintis, 1995. 11. Šilutės kraštotyros draugija. Šilutės ir Pagėgių krašto dvarai, 4. Dundulienė Per. Lietuvos etnografija. Vilnius: Mokslas, 1982. Klaipėda, 2010. Adomas – labiau į šiaurės vakarus... arčiau Skuo- 5. Eitutis A. Kalendoriai, Mintis, 2010. 12. Tatoris J. Senoji Klaipėda, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų do. Susipažinimas su broliais Alfonsu Skiesgilu ir 6. Kurschat H. Das Buch vom Memelland, Oldenburg, 1990. leidykla, 1994. Adomu Skiezgelu įvyko ne gimtajame Plaušinių kaime, o Telšiuose. 1960 m. į Telšių taikomosios dailės techniku- mą aš įstojau su Adomo broliu Alfonsu ir mo- kiausi kartu iki trečio kurso vidurio, iki privalo- mos tarnybos sovietų armijoje. Grįžęs iš armijos, technikumą jau užbaigiau 1968 m. su Adomu. Ir dar. Puikiais draugais mudu tapome baigę Lie- tuvos valstybinį dailės institutą (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija). Adomas baigė archi- Architektas – menininkas Adomas Skiezgelas kolegos tapytojo V. tektūros studijas, kur įsigijo dekoratyvinės dai- Pinkevičiaus studijoje. P. Šmito nuotrauka (2011 m.) lės dailininko-architekto diplomą, o aš baigiau plastinio meno istoriją ir teoriją ir įgijau meno- sūnaus Alfonso, puikaus medžio drožėjo, tėvo tyrininko diplomą, ir abu daug metų gyvename pomėgis tampa kūrybine aistra ir, kaip sava- Klaipėdoje... mokslis skulptorius, jis kūryboje pasiekė savitą, Kad mes taptume vienokiais ar kitokiais žmo- aukštą meninį lygį... O mama ėmė austi įvairius nėmis, tam turi būti priežastys ir sudarytos tam raštuotus audinius. tikros polinkio ugdymo sąlygos. Būsimasis ar- chitektas gimė šeimoje, kuri savyje ilgam buvo Adomo seneliai ir tėvai ,,užslėpusi“ meninės kūrybos polinkius. Tėvas Alfonsas Skiesgilas (taip atsitiko, kad tėvo pa- Papūnį Ipolitą ir jo žmoną mamunę Anasta- vardė kiek skiriasi nuo sūnaus pavardės – Skiez- siją, kaip Adomas vadina senelius, 1949 m. ištrė- gelas) brandžiame amžiuje pradeda drožinėti mė į Sibirą už tai, kad jie turėjo 30 ha žemės. Tad iš medžio skulptūrėles ir paskatintas vyresnio Adomas savo senelio neturėjo progos pažinti. 24 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 25 Papūnis su mamune turėjo septynis vaikus ir ir nelinksmas. Tekę nemažai pavargti. Pokario daugiau, jie visi buvo puikūs ir mokytojai, ir tenkintis architektūros studijomis. Jeigu pra- vienas iš jų – Alfonsas Skiesgilas buvo Adomo laikas buvo sudėtingas. Kūrėsi kolūkiai, valstie- žmonės. džioje jis nelabai buvo patenkintas architektūra, tėvas. čiai neteko savo žemės, o tie, kurie dirbo tuose Baigiamajam diplominiam darbui Adomas, tai vėliau studijuodamas ėmė suvokti, kad tai jo Adomo tėvas Alfonsas Skiesgilas gimė kolūkiuose, už darbą gaudavo porą maišų dir- kaip žemaitis ir Lietuvos patriotas, pasiryžo su- kūrybos kelias, jo pašaukimas, suteikęs galimy- 1919-02-09 d. Plaušiniuose, mirė 2009-02-04 d. sių ir tuo tekdavo tenkintis. Kitą reikiamą kiekį kurti Žemaitijoje plačiai paplitusį Koplytstulpį. bę artimai bendrauti ir su skulptūra, ir su skulp- Kretingoje. Tėvas skaityti, rašyti pramokęs iš grūdų prisivogdavę iš svirnų, kur buvo laikomi Tuo metu religiniai motyvai dailės kūriniuose toriais. Diplominį darbą Adomas projektavo su tokio Paulauskio, kuris vaikus dar pamokinda- tie grūdai... Taip žmonės ir vertėsi. Tačiau įdomu buvo ne tik nepageidaujami, bet ir draudžiami, jam būdinga fantazija. Jis suprojektavo Trakų vęs ir skaičiuoti. Adomo tėvas porą metų lankė tai, kad Adomo tėvas kolūkyje nedirbo žemės todėl jis savo diplominį darbą pavadino ,,Stogas- namus sporto reikmėms ant vandens. Darbo va- Večių pradinę mokyklą, o vėliau ėmė mokytis darbų, – jis meistravo, ir gyvenimas kažkiek pa- tulpis“, kuris turėjo žymėti vietovę, įvažiavimą į dovas buvo Algimantas Mačiulis (g. 1931). meistrauti bei dirbo įvairius kitus ūkio darbus. gerėjo. sodybą ar panašiai... Gražų tą savo stogastulpį Gerai yra žinoma, kad žemės ūkyje žmogui Adomas išdrožė iš lietuviško ąžuolo. Rąstą jis Adomo darbai Klaipėdoje darbo netrūksta, o tuo labiau, kai dar esi pats Mokslai dailės technikume Telšiuose nuobliavo iš visų keturių šonų, o jo plokštumas ūkininkas. padalijo į atskirus kubus įgilintais, nesudėtingo Baigęs 1976 m. studijas, Adomas gavo pasky- Mamą Adolfiną Skiesgilienę (1924-07-04 – Kai vyresniajam sūnui Alfonsui sukako 17 m., profilio horizontaliais grioveliais. Tų kubų buvo rimą į Klaipėdą. Nors su kurso draugais skulp- 2018-08-08) (mergautinė pavardė Budrikytė) 1960 m., nors buvo didžiulis konkursas, jis įstojo šeši ir kiekvieno kubo plokštumą jis papuošė toriais svajojo kartu dirbti ir kurti Kaune, bet kažkiek mokino tas pats Paulauskis. Ji buvo lan- į Telšių taikomosios dailės technikumą ir mokėsi įvairiais, skirtingai stilizuotais, drožtais augali- instituto vadovybė jį įkalbėjo vykti į uostamiestį. kiusi tris pradinės mokyklos skyrius. Adomo dailiojo medžio skyriuje. Kiek pamenu (mokė- niais ir geometriniais ornamentais. Stogastulpį Čia jis pradėjo pedagoginį darbą tuometinėje mama buvo kilusi iš pasiturinčios gausios ūki- mės viename kurse), Alfonsas gerai piešė – jis Adomas užbaigė dvišlaičiu stogeliu su simpatiš- Lietuvos (TSR) valstybinės konservatorijos Klai- ninko šeimos – septyni vaikai: 5 dukros ir 2 sū- visada gaudavo penkis (aukščiausias pažymys). ka metaline saulute. pėdos fakulteto Dailės katedroje (įkurta 1974 m.). nūs. Mamos tėvas Antanas Budrikis mėgdavęs Jaunėlis Adomas, lankydamas Lenkimų vidu- Diplominio darbo vadovu buvo dar jaunas Dėstytojo darbą jis dirbo ilgai, iki 2012 m. Buvo išgerti. Kartą atvažiavęs kažkoks žydas Berklis, rinę mokyklą, laisvalaikiu mėgdavo piešti, lipdė technikumo dėstytojas Romas Zabulėnas. Ado- dailės katedros dėstytojas, vėliau vizualiojo di- kuris tėvą labai nugirdęs ir padavęs pasirašyti iš molio įvairias gyvūnų skulptūrėles. Kaip visi mas prisimena, kai jis rodydavęs savo diplomi- zaino katedros lektorius, docentas. Čia jis surado kažkokį vekselį. Na ir prasidėjo bylinėjimasis, to meto vaikai, turėję polinkį į dailę, Adomas iš nio darbo eskizus darbo vadovui, tai R. Zabulė- ir gyvenimo bendražygę Birutę, su kuria susilau- sudėtingi gyvenimo vingiai ir begaliniai vargai knygos perpiešdavo Lietuvos kunigaikščius ir nas vis bėgdavęs pas direktoriaus pavaduotoją kė sūnaus ir dukros. Dailės katedra daug kartų su tuo žydu iki to, kad turėjo Budrikio dukros ir kitas asmenybes, bet labiausiai jį traukė brolio konsultuotis. Diplominio darbo gynimo metu keitė pavadinimus, ir dabar, išaugusi į Klaipėdos sūnūs eiti pas kitus ūkininkus uždarbiauti. Ūki- piešiniai. Tad ir piešimo, ir tapybos paslapčia jis Adomas savo puikų stogastulpį įvardijęs kaip Dailės fakultetą, ji yra pavaldi Vilniaus dailės ninkai nelabai lepinę savo samdinius – maistas mokėsi iš brolio dailės technikumo mokomųjų liaudies meno tradicijų tąsą ir balanų gadynės akademijai. buvęs prastas, o dirbti tekdavę daug, ilgai (prisi- darbų. laikus primenantį reliktą. Dėl tos ,,balanų gady- Tik atvykęs į Klaipėdą ir dirbdamas peda- minimuose rašo Adomo mama). Alfonsui baigiant dailiojo medžio mokslus nės“ supyko technikumo direktoriaus pavaduo- goginį darbą, Adomas Skiezgelas užsireko- Reikia dar pastebėti, kad Adomo mama iš technikume, 1964 m. į tą patį technikumą ir į tą tojas A. Gudzevičius ir Adomas negavo reko- mendavo to meto fakultetų vadovybei kaip su- Kretingos, kur su vyru gyveno nuo 1974 m., patį skyrių įstojo ir Adomas. Kiek pamenu, Ado- mendacijos stojimui į dailės institutą... manus, perspektyvus architektas – dėstytojas. dažnai skambindavo Adomui į Klaipėdą ir kaip mas (tuo laiku jis vadinosi Audrius), buvo tylus, Mes šventėme technikumo pabaigtuves kar- 1975–1987 m. Lietuvos (TSR) konservatorijos mama vis rūpinosi sūnumi iki savo mirties: ar jis ramus, žemaitiškai neskubrus, bet linksmas vai- tu – abu, IV ir V, kursai šventė gražiai išpuošto- Klaipėdos fakultetų prorektoriumi buvo Vytau- pavalgęs, ar išsimiegojęs, ar neserga... Tokia jau kinas. Kaip jis mokėsi, negalėčiau pasakyti, nes je aktų salėje. Regis, kažkas tuo laiku Telšiuose tas Jakelaitis (1928–2015), kuris ir rekomendavo ta mūsų mamų dalia, nežiūrint į tai, kad sūnui aš, grįžęs iš armijos, 1966 m. pradžioje sugrįžau parašė prieš sovietus atsišaukimą. Sovietinis sau- Adomas Skiezgelą miesto vadovui Alfonsui Ža- jau yra daugiau nei 60 metų, – jis vis tiek mamai į trečią kursą, iš kurio buvau paimtas į sovie- gumas kitą rytą kažkodėl tiesiu taikymu nuvyko liui (1929– 2006) į vyriausiojo miesto dailininko yra vaikas.... tų armiją. To kurso moksleiviai, kur aš grįžau, pas Adomą ir jį išsivežė į savo ,,apartamentus“ pareigas. 1980 m. A. Skiezgelas pakeitė šiame 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos su dar mokėsi pagal senąją programą – 5 metus, tardymui. Klausinėjo, kas rašė tą lozungą, kodėl poste dirbusį architektą Petrą Šadauską. Sovietų Sąjunga karui, tas žydas kažkur dingo. o Adomas mokėsi jau pagal naują sutrumpintą jį rašė, o Adomas visai nieko nežino. Prašo, kad Adomas Skiezgelas vyriausiuoju miesto daili- Tai ir žemė su visais vekseliais bei apgaule iš- mokymosi programą – 4 m. Buvome šalia, bet ne jį paleistų, nes nori stoti į dailės institutą... Tačiau ninku dirbo iki 1992 m. Jaunam žmogui, dirbant gautais parašais vėl atiteko tikrajam šeimininkui viename kurse. (Yra vienas įdomus momentas, tardytojai griežtai pasakė – NE. Už tokius ,,dar- be administracinio darbo patirties, reikėjo daug ko A. Budrikiui. kad vyresnio kurso moksleiviai nelabai domisi bus“, nors Adomas to atsišaukimo ir nerašė, ir išmokti, įsigilinti į ilgą, savitą ir sudėtingą miesto Alfonsas ir Adolfina Budrikytė buvo artimi žemesnio kurso vaikinų ir merginų mokslu. Kaž- nematė, apie jokį stojimą į institutą negalėjo būti istoriją, jos architektūrinį ir kalbinį kontekstą. Juk kaimynai, kaip dažnai kaimynams pasitaiko, kodėl besimokančiuosius visada domina vyres- nė kalbos. Jie lyg kurti, visai nesiklausė, ką Ado- jam teko derinti įvairias miesto šventines eisenas vienas kitą ėmė ir įsimylėjo. 1940 m. jie susituo- nių kursų moksleiviai.) Dailės technikumą kartu mas sakė, ir visą kaltę vertė jam. Kažkas labai jau ir kasdieninę įvairių parduotuvių reklamą, iška- kė. Buvusi Budrikytė tapo Skiesgiliene. Adomo su Adomu baigėme 1968 metais. norėjo įkišti ramų „šposauninką“ žemaitį Adomą bas, užrašus, įvairių švenčių apipavidalinimą, tėvas, būdamas meistras, pats susirentė ant dvie- Adomas gerai pamena tokius dėstytojus, į sovietines saugumo girnas... Išvengė tų girnų. pastatų dažymo projektus. Reikėjo nemažai fizi- jų žemių „rubežiaus“ būtinus pastatus, puikiai kaip Petrą Liukpetrį (dėstė piešimą, tapybą, dai- Bet į dailės institutą tais metais jis taip ir neįstojo. nių jėgų ir išminties prižiūrėti ir rūpintis tuo lai- tvarkėsi ūkyje. Gražūs tie ūkiai buvę. Pirmasis lės istoriją), Aleksandrą Korsaką (dėstė medžio Adomas iš dailės technikumo administracijos ku Smiltynėje rengtomis skulptorių kūrybinėmis sūnus Alfonsas gimė 1943 m., o antras – Ado- skyriaus moksleiviams praktikos ir technologi- gavo paskyrimą dirbti Darbėnų vidurinėje mo- vasaros stovyklomis, užtikrinant jų gerą kūrybinį mas gimė 1948-08-20 d. gražiausiame Žemaiti- jos pagrindus, braižybą), Birutę Rupšytę (dės- kykloje, kur dėstė piešimą ir darbus. Padirbėjęs darbą (kažkodėl tos akmens kalimo kūrybinės jos kampelyje – Plaušinių kaime, netoli Skuodo tė lietuvių kalbą, istoriją), Vytautą Monkevičių trejus metus, jis neprarado savo užsibrėžto tikslo stovyklos įvardijamos kaip simpoziumai – romė- – istoriko, rašytojo, švietėjo, visuomenės veikėjo (technikumo direktorių, puikų, ramų ir elegan- ir 1971 m. sėkmingai įstojo į Lietuvos valstybi- nai simpoziumais vadindavo šventes su muzika). Simono Daukanto tėviškės. tišką vyrą), Algimantą Lauraitį (fizinio lavinimo nio dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės A Skiezgelui, kaip miesto vyr. dailininkui, teko Adomo mama savo prisiminimuose rašo, kad dėstytoją), Donatą Lukoševičių (skulptorių), akademija) architektūros katedrą. Norėjo stoti į pasirūpinti ir medžiagomis, ir įrankiais, ir maiti- tas gyvenimas prie sovietų buvęs ir nelengvas, Alfonsą Gudzevičių ir kitus. Tų dėstytojų buvo skulptūrą, bet tuo metu mažai priėmė, tad teko nimu, ir skulptorių poilsiu. Reikia nepamiršti, kad 26 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 27 miestui tuo metu vadovavo reiklus, principingas Baigus dailės institutą ir atvykus į Klaipėdą, kampu bei kubo kampe išgraviruota ,,perlinku- pradininkui Liudui Stulpinui (1871–1934)2. Abu miesto vadovas A. Žalys, reikalavęs iš įvairių tar- kūrybos geismas, domėjimasis naujovėmis ne- sia“ žvaigžde. kapai: J. Žiliui Jonylai ir L. Stulpinui, yra šalia vie- nybų vadovų, tarp jų ir iš vyr. dailininko, laiku ir išblėso nei mokant studentus, būsimus dailinin- Didokas paminklas (kubas, simbolizuojantis nas kito Klaipėdos Smiltynės kapinėse. gerai atlikto darbo. Darbo krūvis buvo tikrai di- kus, erdvinio, plastinio ir meninio architektūros karinį ,,monolitą“, ,,nuskilęs“ kubo kampas – Tose pačiose Smiltynės kapinaitėse iš juodo delis ir dabar yra sunku suvokti, kad vyr. miesto vaizdo suvokimo, nei dirbant miesto vyriausiuo- žuvusius karius) yra pakeltas ant pilko neaukšto granito jis sukūrė stilizuoto krikšto formos ant- dailininko etatas buvo apmokamas labai jau ne- ju dailininku. Jis tikrai gerai perprato painius granitinio postamento. Kai vyko tų karių kapų kapį Aloyzui Každailiui (1943–2018), istorikui, brangiai, kažkur apie 100 rublių. Tad A. Skiezge- biurokratinius kūrybos įgyvendinimo kelius. sutvarkymo ir paminklo derinimo meno tary- Jūrų muziejaus įkūrėjui, pirmajam jo direktoriui. las buvo priverstas dirbti dar keliuose darbuose, Jau 1980 m. A. Skiezgelas sukūrė pagarbų ir boje posėdis, skulptorius Gediminas Jokūbonis 1992–1993 m. suprojektavo antkapinius pa- juk reikėjo išlaikyti padidėjusią šeimą. Reikėtų gana modernų karių kapų sutvarkymo projektą (1927–2006) pasakęs, kad tai esąs puikus archi- minklus Lėbartų kapinėse A. Leksusytei ir A. Bla- nepamiršti ir to, kad Adomas Skiezgelas pradėjo II pasauliniame kare Lenkimuose, Skuodo rajo- tektūrinis – skulptūrinis paminklo sprendimas... žiui. kūrybinį – administracinį darbą dar esant sovie- ne, žuvusiems kariams. Kaip prisimena pats ar- Norime ar ne, bet tuo laiku, 1980 m., toks Prie Dangės upės krantinės 1989–1991 m. jis tinei santvarkai, o vyriausiojo dalininko pareigas chitektas, jis buvo paprašytas Lenkimų miestelio minimalus, griežtų geometrinių formų simbo- suprojektavo keturis įdomius bronzinius knech- jis baigė eiti jau Nepriklausomybės aušroje. Labai pirmininko sutvarkyti tuos apleistus sovietų ka- linis paminklas sovietų kariams – akmens ku- tus jachtoms ,,Lietuva“, ,,Audra“, ,,Dailė“, kurio- daug kas pasikeitė: ir miesto vadovai, ir reikala- rių kapus. bas – monolitas su ,,nuskilusiu“ kampu, ant- mis buriuotojai nuplaukė į Ameriką ir sėkmingai vimai. Tai buvo didelių vilčių laikas, tačiau daug Nedidelis kapų plotas, kur palaidoti žuvę kapis ir kapų naujoviškas sutvarkymas tikrai grįžo (jachta ,,Lietuva“ apiplaukė visą pasaulį), kas ir liko tik viltimi... kariai, šalia bažnyčios šventoriaus sienelės ir buvo drąsus, netikėtas ir šiuolaikiškai moder- bei burlaiviui ,,ANA AF SAND“, kuris prekiavo dalis kapų iš šiaurės pusės – čia gruntas yra nus, netradicinis sovietinių kapų rekonstruk- silkėmis. Kūrybinė veikla įgilintas per tris laiptelius. Taip, pagal Adomo cijos projektas. Tas lakoniškas, racionalus, mi- Skiezgelo sumanymą, buvo išvengta bažnyčios nimalistinėmis formomis spręstas karių kapų Paminklai S. Daukantui ir J. K. Chodkevičiui Pabaigęs Telšių taikomosios dailės techniku- ir neaukšto jos šventoriaus atitvaro nustelbi- sutvarkymas meninės reikšmės neprarado ir mą ir įgijęs meninio medžio apdirbimo specia- mo. Įgilintą karių kapų plotą iš šiaurės pusės ir dabar. 1985 m. A. Skiezgelas suprojektavo savitą, lybę, A. Skiezgelas dvejus metus dirbo Vilniaus nuo šventoriaus aprėmino griežta, pilkos spal- 1982 m. jis suprojektavo dar vieną II pasauli- įdomaus ir kiek neįprasto plastinio sprendimo eksperimentinio meninio konstravimo biure vos neaukšta granitine sienele, kurioje iškaltos nio karo tragedijai skirtą kūrinį Skuode, Kiupio kūrinį – paminklą istorikui, rašytojui, švietėjui dailininku – suvenyrų etalonų kūrėju. Pagal su- žuvusiųjų karių pavardės rusų kalba. Įgilintoji gatvėje, – paminklą fašizmo aukoms atminti... Simonui Daukantui (1793–1864). Paminklą kūrė kurtus pavyzdžius ,,Dovanos“ susivienijimas ir dalis ir priėjimo takai prie paminklo iškloti ša- A. Skiezgelas nuo atvykimo į Klaipėdą yra kartu su skulptoriumi R. Midvikiu Lenkimuo- kitos Lietuvos meno gaminių įmonės vykdė seri- ligatvio plytelėmis. Kitą karių kapų plotą, kur aktyvus šio pajūrio miesto kultūrinio gyvenimo se (Skuodo rajonas). Paminklas pastatytas šalia jinę suvenyrų gamybą. ,,Dailės“ kombinate jam gruntas nežemintas, ir dalį kapų teritorijos, dalyvis. Jis projektuoja ir kuria šiam miestui ir II pasauliniame kare žuvusių karių kapų. Savo teko kurti originalias reprezentacines dovanas esančios palei bažnyčios atitvaro sienelę, žymi kraštui nusipelniusių žmonių antkapinius pa- masteliais S. Daukanto skulptūra yra nedidelė ir pagal individualius projektus. Toks kūrybinis visai žemi granitiniai borteliai. Labiau į kapų minklus, atminimo įamžinimo lentas, įvairių skulptorius ją iškalė iš pilko granito visu ūgiu. darbas plėtė Adomo meninę pasaulėjautą, išpru- centrą yra įkomponuotas puikus rausvo granito architektūrinių statinių projektus. Jis dalyvavo Skulptūra yra du kartus mažesnė už stačiakam- simą, skonį, vaizduotę. simbolinis kubo formos antkapis su ,,nuskeltu“ ir dalyvauja įvairiuose suruoštuose plastinio pio formos vertikalų pjedestalą, kurio viršutinėje meno konkursuose ir nemažai tų konkursų yra dalyje yra įdomi puslankio formos atrama, pra- laimėjęs bei gavęs galimybę įgyvendinti kūrybi- sikišusi pro postamento kraštus ir savo forma nį sumanymą... Per ilgus kūrybos metus jis su- primenanti savitai stilizuotą, pusės apskritimo projektavo ir įgyvendino arti pusšimčio įvairios simbolinę ,,švietėjišką saulutę“, ant kurios stovi svarbos bei apimties kūrybinių sumanymų ir da- pati S. Daukanto skulptūra. Puslankio formos lyvavo daugiau nei pusšimtyje paskelbtų viešų atramos šlifuotoje juostoje įrašyta – Simonas architektūros ir dailės konkursų. O kur jo darbas Daukantas, o pačiame apskritime – gimimo ir su studentais – diplominių darbų vadovas ir re- mirties metai. Stačiakampio formos pjedestalo cenzentas. Be to, jis su savo mažosios plastikos pagrindinėje poliruotoje plokštumoje iškalti Si- kūriniais dalyvavo ir dalyvauja Klaipėdoje ir Vil- mono Daukanto žodžiai. Pjedestalo plokštuma niuje rengiamose bendrose dailės parodose. su įrašu ir pusės apskritimo atramos juosta, kur 1980 m. A. Skiezgelas įstojo į Lietuvos archi- įrašytas S. Daukantas, yra šlifuoto paviršiaus. tektų sąjungą, 2013 m. – į Lietuvos dailininkų są- Visi kiti postamento ir skulptūros paviršiai yra jungą, nuo 2008 m. yra Mažosios Lietuvos reika- padengti smulkaus bučardavimo faktūra, kuri lų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus narys. suminkština visas kūrinio formas ir jas savaip 1983 m. A. Skiezgelas sukūrė lakoniškų for- sujungia į vieną bendrą darnią visumą. Neaukš- mų antkapį – atverstą knygą su ,,nukirsta“ kita tas, vertikalus paminklas istorikui, švietėjui savo knygos puse. Toje atverstos knygos pusėje jis visuma primena koloną ir kūrinys gražiai įsilieja išrašė rašytojo, valstybės ir visuomenės veikėjo į žalią augalijos aplinką. Jono Žiliaus Jonylos (1870–1932) vardą, pavardę, Reikšmingą, puikų, savito meninio spren- gimimo ir mirimo datas1. dimo paminklą Adomas Skiezgelas suprojek- Kartu su skulptoriumi R. Midvikiu (1947–2015) tavo Kretingos miesto ir vienuolyno įkūrėjui, sukūrė monumentalių, stilizuotų apibendrintų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės etmonui, formų antkapį – jūrinį simbolį – inkarą iš granito Vilniaus vaivadai Jonui Karoliui Chodkevičiui Nuotrauka Nr. IMG 125349.jpg – Klaipėdos Smiltynės kapinaitės. Antkapiai J. Ž. Jonylai ir A. Každailiui. A. Skiezgelo nuotrauka (2019 m.) (1990 m.) jūrų kapitonui, lietuviškosios jūreivystės (1560–1621). Paminklo kūrybos vaizdiniu buvo 28 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 29 pasirinktas stilizuotos triumfo arkos motyvas, sukurtas iš griežtų, konstruktyvių, šlifuoto rau- dono granito masyvių plokščių. Arkos angoje – ,,praėjime“ – įkomponuota pasukta plokštė – du- rys. Vienoje durų plokštumoje yra skulptorius Rimanto Eidėjaus (g. 1967 m.) puikia, realistine forma sukurtas reljefas – visu ūgiu tuometine apranga pavaizduotas pats J. K. Chodkevičius. Reljefą iš bronzos išliejo Rimanto Keturkos dirb- tuvėse Vilniuje ir pritvirtino prie granito durų plokštės. Arkos viršuje, frontono plokštumoje, įkomponuotas ir Didžiojo etmono herbas. Kitoje granito plokštės (durų) pusėje ant šlifuoto pa- viršiaus užrašyta: ,,Jonas Karolis Chodkevičius 1560–1621, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Didysis etmonas, Vilniaus vaivada, Kretingos vienuolyno ir bažnyčios, miesto savivaldos įkū- rėjas“. Tarsi po daugelio šimtmečių Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės Didysis etmonas, Kre- tingos savivaldos įkūrėjas J. K. Chodkevičius su- grįžo pro triumfo arką kaip koks Romos impera- torius į savo įkurtą miestą. Tenka pastebėti, kad tame kūrinyje nėra pabrėžto pergalės patoso, yra tik istorinės esmės konstatavimas ir artimi žmo- gaus figūrai paminklo masteliai. Chodkevičiaus paminklas yra priartintas prie žmogaus ir labai gražiai įsilieja į aplinką. Paminklas-arka sukur- Šv. Kazimiero bažnyčia. Pietvakarių fasadas (presbiterija). 1992 m. P. Šmito nuotrauka (2021 m.) tas iš poliruoto granito plokščių ir pastatytas ant neaukšto postamento Kretingos miesto šiauri- nėje rotušės skvero dalyje. Pilkų ir raudonų ša- ligatvio plytelių kombinacijomis apie paminklą įrengta graži erdvė įvairioms šventėms, žmonių susibūrimams. Paminklas atidengtas 2009 m., švenčiant Kretingos miesto 400 metų įkūrimo ju- biliejų 3...

Architektūriniai kūriniai

Laikas pakalbėti, kad ir glaustai, apie Ado- mo Skiezgelo architektūrinius kūrinius: Šv. Ka- zimiero bažnyčią Mažojo kaimelio rajone, ko- plyčią Lėbartų kapinėse, administracinį namą Salomėjos Nėries ir S. Daukanto gatvių kampe Klaipėdoje ir kelis gyvenamuosius namus – vilas Palangoje. Didžiausias, gal ir reikšmingiausias, A. Skiezgelo architektūrinis kūrinys Klaipėdo- je (bendraautorius R. Krištapavičius, bažnyčios konstruktorius Tautvydas Tubis), yra Šv. Kazi- miero bažnyčia, pastatyta 1992 m. Mažojo Kai- melio rajone (buvusiame Karaliaus parke). Kad sukurtų bažnyčią – sakralinį statinį, su kolega, architektu, bendraautoriumi Ričardu Krištapavičiumi teko Adomui Skiezgelui pasi- važinėti po Italijos miestus ir pasidomėti tų baž- Lėbartų kapinių koplyčia. Ryti- Paminklas Simonui Daukantui Lenkimuose, Skuodo rajonas. nyčių projektavimu bei statymo ypatumais. Juk nis fasadas. 2007–2008 m. A. 1985 m. P. Šmito nuotrauka (2019 m.) kiekvienam autoriui norisi, kad statinys būtų ir Skiezgelo nuotrauka (2017 m.) 30 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 31 funkcionalus, ir ypatingas, ir savito architektū- erdvę pripildo spalvinės mistikos. Ant balkonus į puslankės arkos negilią nišą). Vakarinio fasado žymiems šio krašto visuomenės, politikos, kul- rinio meninio vaizdo ir kad bažnyčia atspindėtų laikančių kolonų pratęsimo – kapitelių ,,sutūpė“ frontone puikuojasi Šv. Trejybės mozaika, sukur- tūros veikėjams. Viena iš jų yra Utenoje, skirta gyvenamą laikotarpį... angelai (autorius skulptorius Klaudijus Pūdy- ta remiantis stačiatikių ikonografija4. Lietuvos politiniam ir visuomenės veikėjui, Vy- Kažkada aš Adomo klausiau, „Kodėl tu, Ado- mas (g. 1955 m.) ir tą didžiulę erdvę kažkaip su- Viduje grindų juosta nuo altoriaus iki išėjimo riausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmi- mai, tą bažnyčią tokią didelę projektavai?“ Jis mažino bei ją pripildė savito mistiško sakralumo. išklota perpintų apskritimų kombinacijų pui- ninkui, inžinieriui, Vasario 16 d. akto signatarui man taip atsakė: „Tokios norėjo užsakovas, kuni- Labiausiai bažnyčios erdvei sakralumo suteikė kiais mozaikos ornamentais. Koplyčios architek- Steponui KAIRIUI (1879–1964 JAV). gas“. Ir mane aplankė kažkokia keista mintis. Tai puikus erdvinis vitražas ,,Prisikėlęs Kristus“, tūrinės formos projektuotos minimalistinės, čia Sukūrė V. Storostos VYDŪNO 150-sioms juk Adomas yra to pastato kūrėjas, jis formuoja įkomponuotas altorinėje erdvėje. Vitražą sukūrė nieko nėra per daug ar per mažai, kartu koply- metinėms du medalius. tą būsimą statinį, jo apimtis, formas, o kunigo žymus Lietuvos dailininkas vitražininkas Kazys čios meninės formos atspindi jos aiškią sakralinę Kartu su skulptoriumi R. Eidėjumi sukūrė še- reikėjo paklausti, ar tikrai reikalinga dabar to- Morkūnas (1925–2014). Ne tik pats vitražas yra paskirtį. Kaip koplyčios išorė, taip ir jos vidus šiems Tilžės akto signatarams atminimo lentas kia didelė bažnyčia, kai tų lankytojų nėra taip įdomus meno kūrinys, bet ir jo masteliai yra soli- yra minimalistinis: ir apdaila, ir baldai, ir pa- Klaipėdoje. Meniškos Tilžės akto signatarų atmini- daug...? dūs: aukštis – 11 metrų, plotis – 4,5 metro. Erdvi- veikslai, ir kitas apeigoms skirtas inventorius. mo lentos buvo kuriamos pagal MLRT Klaipėdos Bažnyčios planas yra lygiakraščio trikampio nis vitražas yra netaisyklingos įžambios formos Tai puikus, subtilių darnių proporcijų kūrinys, krašto skyriaus užsakymą, kurio nariu yra ir pats formos ir savo bendru vaizdu statinys kažkiek ir puikaus modernaus meninio sprendimo. atspindintis šio krašto architektūrą. A. Skiezgelas. Tilžės aktų signatarų yra 24, tačiau primena laivą. Pastatas orientuotas iš šiaurės Šv. Kazimiero bažnyčia – savito architektū- Keliais žodžiais norėtųsi pasakyti ir apie jo atminimo lentos kuriamos tik tiems signatarams, rytų į pietvakarius. Šiaurės rytinėje pusėje yra pa- rinio vaizdo monumentalus statinys, suspindė- sukurtus architektūrinius kūrinius – gyvenamus kurie Klaipėdoje kurį laiką gyveno ir šiame mieste grindinis įėjimas (kuklus portalas) ir dominuoja siantis visa savo didybe, kai visus tris mūrinius namus – vilas, kurie savo planais, architektūri- dirbo visuomeninį, politinį, kultūrinį darbą. Viena lygiakraščio trikampio plano aukštas, masyvus bokštus užbaigs aukšti, iš dviejų dalių sudaryti nėmis formomis yra gana modernūs, derinti prie iš jų skirta Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui, bokštas – varpinė. Presbiterija yra pietvakarių ažūriniai metaliniai bokštai. Pagrindinio bokšto Palangos, kaip savitos pajūrio miesto architektū- publicistui, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komite- pusėje (didysis altorius). Viduramžiais bažnyčios aukštis tikrai bus įspūdingas – 107 m. ros ir kartu įdomios šiuolaikinės architektūros to sekretoriui Jonui VANAGAIČIUI (1869–1946). orientavimas buvo griežtas – rytai, vakarai. Ryti- Bažnyčios visais laikais buvo statomos ir puo- statiniai. Kaip pats architektas sako, jis suprojek- Juodo granito atminimo lenta su tekstu ir bronzi- nėje pusėje – didysis altorius, vakarinėje pusėje – šiamos ilgai... Ne išimtis ir Šv. Kazimiero baž- tavęs du pastatus. niu portretu pritvirtinta prie namo sienos Karoso pagrindinis įėjimas – portalas. Naujais laikais tos nyčia Klaipėdoje. Beje, įdomu yra tai, kad prie gatvėje Nr. 13. Atidengta 2010 m. taisyklės bažnyčių statytojai nebesilaikė ir dabar naujo, kiek neįprasto statinio žmogaus akis pri- Ir pabaigai Atminimo lenta iš granito su bronziniu portre- nesilaiko. pranta, ir kažkada buvę ryškūs, stambūs maste- tu sukurta švietėjui, Vytauto Didžiojo gimnazijos Šv. Kazimiero bažnyčią dengia aukštas, status, liai tampa priimtini, nebestebinantys... A. Skiezgelas yra iš tų kūrėjų, kurie savo kū- statytojui ir direktoriui (1929–1939) dr. Kaziui dvišlaitis stogas, virš kurio kraigo yra nedidelis Lėbartų kapinėse, esančiose Klaipėdos rajo- rybingumą išbando ne tik reikšminguose pro- TRUKANUI (1892–1957). Atminimo ženklas – pakeltas stogas ir visu perimetru įrengti langai ne, Dovilų seniūnijoje, Toleikių kaime, netoli jektuose, statiniuose, paminkluose, bet jis neat- lenta pritvirtinta prie Vytauto Didžiojo gimna- viršutiniam bažnyčios apšvietimui (tai puikus pagrindinio įėjimo į kapines 2007–2008 m. pa- sisako ir nedidelės apimties projektų kūrybos. zijos sienos netoli paradinių laiptų; S. Daukanto sumąstymas, kaip apšviesti aukštą, didelę stati- statyta graži, nedidelė, stačiakampio plano, dar- Sukūrė visą eilę atminimo – memorialinių lentų gatvės fasadas (2012 m.). nio erdvę). Išorinėje presbiterijos dalyje (altorinė nių proporcijų Aušros Vartų Dievo Motinos sta- bažnyčios pusė) pagrindinį bokštą savo planais čiatikių koplyčia. Dėl tos paprastos priežasties, atkartoja du bokštai (koplyčios), įkomponuoti iš kad tos kapinės priglaudžia įvairių konfesijų, abiejų bažnyčios pusių, tik žymiai smulkesni ir įvairaus tikėjimo bei pažiūrų žmones į žemelę, žemesni. Presbiterija yra sudaryta iš dviejų gana Adomas Skiezgelas tą koplyčią projektavo šiam didelių lanko formos trikampio plano koplyčių, kraštui būdingu stiliumi: aukštu dvišlaičiu dvie- kurios uždaro visos bažnyčios statinio kompozi- jų dalių stogu, koks yra ir Šv. Kazimiero bažny- ciją. Pradedant stogais, sienomis ir baigiant kai čios suprojektuotas stogas. Žemutinis stogas yra kuriais langais, kur dominuoja trikampio formos didelis, žymiai išsikišęs už koplyčios sienų. Tai (šventos trejybės simbolis), tos trikampės plokš- ir savitas dekoras, ir sienos apsaugomos nuo lie- tumos visam statiniui suteikia savitai laiptuotos taus. Viršutinis nedidelis stogas virš kraigo yra monumentalios dinaminės įtampos. Bažnyčios kiek pakeltas nuo didžiojo stogo ir įrengti visu cokolinėje dalyje yra įrengtos puikios, patogios perimetru langai koplyčios švelniam mistiškam mirusiųjų šarvavimo patalpos. ,,dangaus“ apšvietimui. Vakarinėje (įėjimo) pu- Aš tą bažnyčią mačiau nuo jos statybų pra- sėje koplyčia turi keturkampį bokštą – varpinę. džios. Kai joje lankiausi pirmą kartą, ji didelio Pastato apdailai panaudotos tamsios, rudai pasigėrėjimo nekėlė. Pastato vidus savo dydžiu, raudonos klinkerinės plytos. Koplyčios bokštas – erdve priminė labiau pramoninį objektą nei bū- varpinė ir rytinis frontonas užbaigti metaliniais simą sakralinį pastatą. Tačiau po truputį buvo kryžiais – saulutėmis. Koplyčios ilgis – 9 metrai, įrenginėjamas bažnyčios vidus. Jis darėsi įvai- plotis – 6 metrai, bokšto – varpinės aukštis – 14 resnis, erdvė „minkštėjo“ ir įgavo bažnyčioms metrų. Koplyčia netinka mirusiojo šarvojimui, ji būdingo dvasingumo. Šaltas betonines grindis yra skirta tik atsisveikinimui su mirusiuoju. sušvelnino ąžuoliniai suolai, kuriuos suprojek- Koplyčios rytinį frontoną puošia tapytojos mo- tavo pats Adomas. Jis suprojektavo ir altoriaus numentalistės Angelės Banytės (g. 1949 m.) su- baldus, stalą, apeigų įrangą. Languose ,,apsigy- kurta puiki mozaika pagal Vilniaus Aušros vartų Memorialinė lenta J. Lėbartui. Tiltų g. 16. 2019 m. P. Šmito nuo- Memorialinė lenta Kaziui Trukanui. Vytauto Didžiojo gimnazijos veno“ vitražai, kurie saulei šviečiant bažnyčios Dievo Motinos paveikslą (mozaika įkomponuota trauka (2019 m.) S. Daukanto gatvės fasadas. 2012 m. P. Šmito nuotrauka (2021 m.) 32 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 33 Atminimo lentos sukurtos šiems Tilžės akto pedagogui Pauliui Dreviniui (2015 m.) ir rašytojui signatarams: spaustuvininkui ir visuomenės vei- Rimantui Černiauskui (2017 m.) ir architektūrinę kėjui Martynui JANKUI (1858–1946) (atminimo dalį, ir skulptūrinį reljefą kūrė pats A. Skiezgelas lenta pritvirtinta prie namo sienos Šaulių g. 5 Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus užsakymu. (2014 m.)); spaudos ir lietuvybės puoselėtojui Žmogus kūrėjas – toks yra puikus bičiulis, ar- Jurgiui ARNAŠIUI (1872–1934) (atminimo len- chitektas – menininkas Adomas Skiezgelas, per ta pritvirtinta prie buvusių Teismo rūmų ir ka- ilgus metus sukūręs daugybę įvairaus turinio, lėjimo sienos. Jūros g. Nr. 1. (2017 m.)); gydyto- formos, paskirties, apimties plastinių ir erdvi- jui, visuomenės veikėjui dr. Valteriui DIDŽIUI nių kūrinių. Tų kūrinių yra daug: ir didelių, ir (1896–1977) (atminimo lenta pritvirtinta prie visai mažų, įgyvendintų ir neįgyvendintų... Kai Mažlietuvių aprangos savitumai namo Turgaus g. Nr. 2 (2018 m.)); šauliui, vi- architektas turi ne mažesnį polinkį į dailę kaip ir suomenės ir politikos veikėjui Jurgiui LĖBAR- į architektūrą bei yra neramios sielos, nepailsta- TUI (1879–1944) (atminimo lenta pritvirtinta mai ieškantis savos kūrybinės raiškos, koks yra istoriniame kontekste prie namo sienos Tiltų g. Nr. 16 (2019 m.)). Adomas Skiezgelas, ir kai tie kūriniai ima ,,gul- Memorialines lentas iš granito projektavo ir jų ti“ į rašytinį tekstą, tai tas tekstas labai pailgėja... įteisinimo dokumentais rūpinosi A. Skiezgelas. Norint visus A. Skiezgelo sukurtus darbus tik Aukšto reljefo puikius portretus iš nuotraukų nu- surašyti jų neanalizuojant, reikėtų veršio odos, lipdė ir iš bronzos atliejo skulptorius R. Eidėjus. ne mažiau. Palinkėkime talentingam kūrėjui, Anatolijus Jakimovas Vienas memorialines lentas finansavo patys puikiam bičiuliui ilgų gyvenimo metų, sveika- Vilnius giminaičiai, kitas – geradariai rėmėjai. tos, neramios, neblėstančios kūrybinės energijos Atminimo lentas su skulptūriniu reljefu poetui, ir sėkmės... Senas pomėgis fotografuoti ir daugiau negu Keistokai skamba, bet mados istorija tokia šiltas jausmas Mažajai Lietuvai, pagarba jos pra- sena, kaip ir žmonija. Kai žmonės ėmė savo kūną eičiai kaskart mane gena klaidžioti interneto er- dengti kailiais, kad nesušaltų, tada žodis „sti- dvėse, ieškant įvairios informacijos apie šį kraštą. lius“ neturėjo tokios prasmės, kaip mes dabar tai Literatūra Nebesuskaičiuoju, kiek turiu rytprūsių, kitų Lie- suprantam. Ilgainiui vien drabužių praktišku- tuvos vietų suskaitmenintų senų fotografijų savo mo nepakako pabrėžti lyčių, hierarchijos skirtu- 1. Visuotinė lietuvių enciklopedija, XXV tomas. Vilnius, 2014, p. 4. lt.wikipedia.org/wiki/Lėbartų_Aušros_Vartų_DievoMotinos_ archyve. Tai visai patrauklus būdas pažinti savo mams, todėl atsirado pirmosios plaukų juostos, 773. koplyčia 2. krastas.klav.lt>stulpinas-liudvikas-1871–1934 krašto istoriją, žmonių buitį, atrasti netikėtų faktų. diržai, apavas, kiti aprangos papuošimai, kurie 3. Internetas. Jonas Karolis Chodkevičius – vaivada. Objektas – Daug tiriamųjų, apžvalginių straipsnių apie išplito ir tapo populiarūs įvairiose baltų gentyse. Krašto paveldo gidas. Mažosios Lietuvos raidą, žymius jos žmones skai- XX a. pradžia skalvių, jotvingių, kuršių pali- čiau ir Rambyno žurnale. Man kilo mintis parody- kuonims atnešė daug socialinių ir dvasinių su- ti šio krašto paprastų žmonių fotografijas, aptarti, krėtimų, krašte kūrėsi progresyvūs judėjimai kaip jie rengėsi, kaip atrodė buityje ar kitomis įvairiose srityse. Tie procesai darė įtaką žmonių progomis, nes nuotrauka fiksuoja ne tik akimir- veiklai, buičiai, be jokios abejonės, ir aprangos ką, joje yra daugiau informacijos, jei žinome kada, stiliui. Kasdieniai drabužiai buvo paprasti, gali- kokiomis aplinkybėmis ar kodėl ji padaryta. Foto ma sakyti, primityvūs – sukirpimas tiesus arba atradimai interneto erdvėje perša savotišką pata- kiek platėjantis, be įmantrybių. Tik šventiniams rimą nuotraukų turėtojams – niekada neišmeskite apdarams buvo skiriama daugiau fantazijos ir fotografijų, jos yra šeimos, giminės, genties ir tau- brangesnės medžiagos. tos istorija, reikia tai suprasti ir vertinti. Prisiminkime, amžių sandūroje moterys su- siverždavo liemenį ir krūtinę tampriais korse- Tai yra kuklus bandymas naudojantis genialiu tais, kurie taip spausdavo kūną, kad jos dažnai išradimu – fotografija – pažvelgti ir pafantazuoti, net nualpdavo. Nors 1913 m. buvo sugalvota ir kokius apdarus pirko, siuvo ir vilkėjo 1900–1945 užpatentuota liemenėlė, pripažinimo ji sulaukė metais gyvenę mūsų kraštiečiai. Pateiktose nuo- beveik po dešimtmečio. Tada buvo paplitę ran- traukose įamžinti žmonės iš Vilkyškių, Rukų, kų darbo mezginiai, nėriniai, žmonės naudojo Šilutės, Skirvytės, Šilgalių, Nidos, Akmeniškių namudininkų darbo audinius, nes fabrikinės ir dabar anapus sienos esančių Gastų, Tuniškių, medžiagos buvo brangios ir ne visiems prieina- Kryžionų, Štukų, Ragainės, Tilžės. Dauguma iš- mos. Dabar šypsomės, bet kai anuomet mote- likusių nuotraukų buitinės, nespalvotos, bet tai rys savo sukneles sukarpė ir pasisiuvo kelnes, nesumenkina galimybės aptarti krašto žmonių katalikų bažnyčią ištiko šokas, net su Vatika- gebėjimo dabintis šventei ir kasdienai, kartu no pagalba buvo bandyta tai uždrausti. Tačiau pateikiant įžvalgas, vertinant gan sudėtingas to drąsesnės moterys greit įvertino kelnių patogu- laikotarpio peripetijas ne tik „lietuviškuose ryt- mą, tik atokesnėse vietovėse ši naujovė atsira- prūsiuose“ – Mažojoje Lietuvoje, bet ir Europoje. do daug vėliau. Vyriški apdarai tuo laikotarpiu 34 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 35 liko beveik nepakitę – kostiumas arba kariško dekoltė, siuvo prie suknelių net kišenes, taikė skirtingų striuke, nes labiausiai trūko naujų audinių. stiliaus uniforma su variacijomis. medžiagų aplikacijas. Kasdienio gyvenimo nuotrauko- Kad persiūtas puspaltis nesuirtų, į vidų Netrukus prasidėjęs Pirmasis pasaulinis ka- se pastebime, jog moterų talijos buvo siauros, ne tik dėl dėdavo įvairius kietus įsiuvus (pakietini- ras atnešė ne tik daugybę netekčių, skurdo, bet bado, bet ir dėl to, kad vokiškieji stiliaus standartai vis mus). Tokie įsiuvai suteikdavo apdaro šei- ir nuosmukį Europos ūkiui, įskaitant tekstilės dar propagavo korseto naudojimą. Suknelės ir sijonai mininkui savotišką „šarvuoto supermeno“ pramonę. Viskas buvo skiriama kariuomenei – siekė čiurną, avimi laivelio formos bateliai arba auli- išvaizdą. Vyrų kelnės buvo laisvos, bet į ginklai, maistas, apranga ir t. t. Gabalą medžia- nukai – svarbu, kad tik būtų išlaikytas moralinis įvaiz- apačią siaurėjančios, jas liaudyje vadindavo gos drabužiams galėjai nusipirkti tik „juodojoje dis. Jeigu moteris turėjo daugiau medžiagos, galėjo sau kamštinėmis (dėl formos panašumo į kamš- rinkoje“. Yra žinoma, jog 1916 m. Vokietijos že- leisti papuošti suknelę papildoma bangele-antsiuvu tį). Gal tik vaikams pritaikyti seną drabužį mėse karo reikmėms iš privačių asmenų buvo (aplikacija) ties keliais, varijuoti su apdaro apykaklė- buvo lengviau, nes jų niekas neklausė, o ir rekvizuotas milžiniškas kiekis drabužių ir audi- mis, rankogaliais. nelabai jiems rūpėjo stilius. Gyvenimas pa- nių. Taigi, neturėdami ko valgyti ir kuo tinkamai Kai 1918 m. lapkritį baigėsi karas, žuvusiųjų mažu, bet gerėjo. Tada niekas nepranašavo, apsirengti, žmonės net negalvojo, kad tas ar kitas skaičius siekė 17 milijonų žmonių. Kartu žlugo niekas neturėjo nė mažiausio supratimo, apdaras netinkamas dėl kokių nors stiliaus trū- Austrijos-Vengrijos imperija ir Vilhelmo II imperi- kad po dvidešimties metų vėl kils karas. kumų, reikėjo tiesiog kažkuo apsirengti. jos taip pat nebeliko, o čia pat įvykusi lapkričio re- Visi tikėjo žmonijos gerove, saugia ir sočia Išradingumą bei meistriškumą turėjo parodyti voliucija atnešė vokiečiams respubliką, bet visose buitimi, nors žmonių veiduose vis dar ma- siuvėjai ir motinos, kad iš senų dėvėtų drabužių žemėse paliko sunkų pokarinį laikotarpį. tomi nerimo šešėliai, sykiu atsiranda ir ku- pasiūtų kažką naujo ir, pagal galimybę, patrau- Tačiau visi buvo laimingi, nes karas pagaliau bai- kli šypsena. klaus. Nors dailūs aksesuarai visada padėdavo gėsi ir su viltimi ėmėsi kurti naują gyvenimą. Poka- Nors ir lėtas, ekonominis atsigavimas pagerinti išorinį įvaizdį, tuo laikotarpiu ir jie rinio laikotarpio sunkumus atspindi ir žmonių ap- buvo juntamas visose srityse. Plėtėsi miestai, buvo seniai dingę beveik iš visų namų ūkių arba ranga. Matyti, jog veikiausiai vyrų karo uniformos kūrėsi nauji ūkiai, mokyklos, buvo darbo vi- karo reikmėms, arba iškeisti į maistą. buvo persiūtos ir virto civilių gyventojų puspalčiais, siems, žmonės galėjo daugiau dėmesio skirti Kariaujančių vyrų ir sūnų namų spintose likę striukėmis, drūtais švarkais. Įsivaizduokime, kad sau, savo šeimoms, namams. Iš nuotraukų drabužiai buvo persiuvami į moteriškus ar vaikiš- net pasiturintis asmuo turėjo tenkintis taip persiūta matome, jog apranga tapo spalvingesnė, kus, laikantis santūrumo ir tada krašte galiojusių etikos nuostatų. Sėkmė priklausė nuo siuvėjos įgūdžių ir suvokimo. Norėdamos suteikti šiek tiek Vyras nuo Tilžės, 1921–1929 m. įvairumo savo išvaizdai, jos eksperimentavo su

Kuršmarių žvejai, Nida, 1920–1925 m. Hansas Borchardas su žmona ir dukrele, Šilutė, 1927 m.

Frydrichas Brosovskis su žmona Mėta, Štukai, 1917 m. Frydrichas Brosovskis, Štukai, 1915 m. Siuvinėjimo ir siuvimo kursai po atviru dangumi. Rukai, 1929 m. Šilgalių jaunuoliai. Vidury Rudolfas Stollis, 1929 m. 36 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 37

Hedvygos Kuklies ir Villio Sudmanno vestuvės, Kryžionai, 1935–1938 m.

Merginos iš Karaliaučiaus Tilžėje, 1941 m.

Liaudies mokyklos mokytojų kolegija, Gastos, 1930–1931 m. Brosovskių šeimos pasivaikščiojimas po Štukų apylinkes, 1934–1935 m. 38 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 39

Kelte į Juodgalius merginos iš Štukų (iš kairės – Hanna Brosovski, Elfrida Petereit, Lotė Villumeit ir Eva Maria Brosovski, 1938 m.

Franco ir Martos Griškat vestuvės, Akmeniškiai, 1940 m. birželis Elegantiškoji vilkyškietė kieme, Vilkyškiai, 1937 m.

Tuniškių kaimo jaunimas, Tuniškiai, 1938 m.

Vaikinų iš Lenkasukių žygis panemuniais, 1936–1940 m. Jaunimo pramogos Šilutėje 1937–1939 m. Nidos merginos filmo „Kelionė į Tilžę“ (Die Reise nach Tilsit) filmavimo metu, Nida, 1942 m. 40 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 41 margesnė, juntamas tam tikras stiliaus laisvumas pramaišiui su įprasta klasika. Kaip ir visais laikais, krašto jaunimas sie- kė atrodyti ne tik tvarkingai, bet ir patrau- kliai tiek svečiuose, tiek poilsiaudamas. Keitėsi moterų šukuosenos, jos tapo įvairesnės, įmantresnės, net provincijos atstovės stengėsi neatsilikti nuo mies- to ponių. Garbanės merginos mėgdavo šukuoti plaukus į viršų ir sukabinti juos šukomis-lankeliu. Taip pat pasidarė ma- dinga ilgesniems plaukams suteikti ban- guojančių plaukų formą, susukti juos į savotišką kuodą. Suprantama, kad visos mados naujovės moterims nuo Tilžės iki Klaipėdos sklido iš Karaliaučiaus, Ber- lyno. Vyrų šukuosena įprastai liko lygi (glotni), plaukai kiek patepti kremu ar Sutuoktiniai Gerda ir Villis Purvins, Šilutė, 1943 m. tiesiog riebalu, kaip visi tai darydavo jau daug metų. (foto 1941, 1930-1931) Sukneles ar palaidines papuošdavo vis naujos apykaklės („kalnieriukai“), iš- kirpčių formos, visokiausios aplikacijos, raišteliai, nėriniai. Paprasti marškinėliai, įvairiausios palaidinės, varpelio formos su- knelės ir sijonai tapo populiariausiu apran- gos elementu. Pastebime akcentuotus pe- čius, kelius dengiančias sukneles ir sijonus, uždaras ir aukštas palaidinukių apykakles. Tačiau vyrams kostiumas išliko kaip visa- Skirtingų socialinių sluoksnių sandoris Tilžės turguje, 1930–1939 m. da populiarus. Atsargiai, bet galime daryti prielaidą, jog daugeliui rytprūsių moterų, kaip ir vyrų, tuomet buvo madinga rengtis ir atrodyti tvarkingai bei kukliai. Prabangesni apdarai buvo ne kiekvie- no kišenei, dažniausiai tik turtingoms miesto poniutėms arba stiprių ūkininkų šeimoms. Tačiau vis gausėjanti medžia- gų įvairovė leido pakankamai išradingai rengtis įvairioms amžiaus ir socialinėms grupėms, nors vis dar juntamas savotiš- kas uniformos stilius. Dauguma rytprū- sių moterų prisitaikė prie šio stiliaus, bet matome, kad jos vis tiek nebijojo fanta- zuoti ir eksperimentuoti gerėjant buičiai, laisvėjant mąstymui. Trisdešimtųjų perspektyvos nebuvo džiuginančios ir brandino įtampą pasauly- je, kartu ir mūsų kraštiečiams. Veimaro res- publikos egzistavimas artėjo pabaigon, o dešiniųjų politinė doktrina ėmė viršenybę. Vis daugiau ir daugiau Hitlerio rudmarški- nių reiškėsi ir Mažosios Lietuvos visuome- nėje. Nacionalsocialistai rinkimuose pagal balsų skaičių užėmė antrą poziciją Reich- Gertrūda Folgmann nuo Karaliaučiaus, 1943 m. stage, o Austrijos dešinieji pareiškė taip Lietuvininkė Šilutės turguje, 1937 m. Marta Annuzies, Skirvytė, 1931–1935 m. 42 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 43 pat palaikantys nacistines idėjas. Geopolitinius stilių buvo nusispjaut, esmė – laimėsi ar pralaimėsi, procesus veikė ir politiniai pokyčiai kolonijinėse o svarbiau – ar išgyvensi. Artimųjų ilgesys ir pa- šalyse: Etiopijoje panaikintos nusenusios tradici- sikartojančios netektys tapo ne tik kareivių kas- jos, Indijoje Mahatma Gandis britaniškajam ko- dienybe, visi ilgėjosi artumo, meilės ir jausmų, lonializmui surengė legendinį „druskos maršą“. namų židinio. Kai Gebelsas uždraudė transliuoti Vokiečiai pagal Henriko Mano romaną „Profeso- ir klausytis visų mėgiamą Lale Andersen dainą rius Unratas“ pastatytė filmą „Žydrasis angelas“, „Lilli Marleen“, tai dar labiau psichologiškai pa- sukėlusį netikėtą ažiotažą Europoje, o Marlenai veikė karius ir jų artimuosius. Beje, ši daina tapo Ditrich tai buvo pasaulinės karjeros pradžia. sąjungininkų kareivių himnu ir pavadinta „Dy- Kaip sakoma, kas gali paneigti, kad visa tai kumos kario himnu“. sykiu su kitais europiečiais jautė, matė, vertino Antrojo pasaulinio karo pabaigoje žmonės ir mažlietuviai? Paneigti neįmanoma, kadangi buvo išvargę ir apie kažkokius aprangos tobu- jie gyveno tuometėje vokiškosios Europos dalyje linimus negalėjo būti nė minties, rengėsi tuo, ir negalėjo nematyti šių įvykių, nes 1934-36 m. kas buvo likę. Įvykių tėkmė vis varė neviltin, kai vyko ne tik ekonominis pakilimas, virsmas vyko Hitleris su Gebelsu Vokietijos teritorijoje paskel- visose žmonių veiklos srityse ir protuose. bė visuotinę mobilizaciją „Volkssturm“ ir visus Žvelgiant į laikotarpio fotografijas, galima 16–60 metų vyrus pašaukė ginti Trečiojo Reicho sakyti, jog 1937 m. aprangos stiliuje esminių po- žemių. Amerikiečiai išsilaipino Normandijoje, kyčių nebuvo. Ir kostiumai, ir moterų suknelės, sąjungininkai Jaltoje aptarinėjo Vokietijos pada- paltai ar džentelmenų eilutės išlaikė prigludusio lijimo protokolus, o grafas fon Štauffenbergas silueto formą. Kai kurios nuotraukos leidžia ma- nesėkmingai bandė susprogdinti Hitlerį. nyti, kad rytprūsių siuvėjai neišvengiamai buvo Raudonoji armija judėjo pirmyn ir pasiekė veikiami Europoje dominavusio Paryžiaus sti- Rytų Prūsiją 1944 m. spalį. Kai 1945 metais są- liaus. Buvo populiaru išryškinti taliją, papustyti jungininkų armijos įžengė Vokietijon, Hitleris petukus ar sukurpti sluoksniuotas rankoves. Tuo balandžio 30 d. nusišovė, vokiečių kariuomenė metu labai didelis dėmesys buvo skiriamas mo- pasidavė, o gegužės 8 d. karas baigėsi. teriškoms skrybėlaitėms. Modeliuotojai stengėsi Rytų Prūsijoje vyravo griuvėsiai. Beveik 7 mi- Šteinų šeimyna iš Vilkyškių, apie 1940 m. aplenkti vienas kitą savo fantazija ir ekstravagan- lijonai vokiečių padėjo savo galvas kare, iš kurių tiškumu, siūdami paaukštintas siauras arba pla- pusė buvo civiliai. Britanija neteko 430 tūkst., čiabryles skrybėlaites. Tačiau vyrų stiliuje ir vėl Prancūzija 520 tūkst., JAV 300 tūkst. karių, o So- beveik nėra naujovių – kaklaraištis lieka privalo- vietų Sąjunga per 13 mln. karių ir civilių. Vokie- mu aprangos aksesuaru, eilutė pagal kiekvieno tija ir Austrija buvo padalintos į okupacines zo- kišenę ir auliniai arba pusbačiai. nas, kurias kontroliavo laimėtojai – JAV, Didžioji Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ap- Britanija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga. rangos stilius nesikeitė, pokyčių ir negalėjo rastis Tais metais dar buvo nerealu pamiršti karo ne- dėl suprantamų priežasčių – karas. Bet ne visur. gandas, žiaurumus, nes labai daug šeimų neteko Kaip ten bebūtų, radijas jau egzistavo, ir visa Eu- savo namų, artimųjų arba laukė grįžtant iš nelais- ropa, įskaitant ir vokiečių žemių žmones, galėjo vės. Tad ką bekalbėti apie nesuspėjusius pabėgti klausytis populiarių Glenno Millerio džiazo or- iš Mažosios Lietuvos ir kentėjusius sovietų terorą. kestro dainų apie meilę, žmonijos santaiką. O tuo Rytprūsiuose vyko visuotinis perstatymas metu daugelis žydų kilmės piliečių buvo šalinami politikoje ir ūkyje tiesiogine žodžio prasme. Va- arba vaikščiojo su geltonų žvaigždžių antsiuvais. karuose šalys tikėjosi naujos pažangios demo- Kiek makabriška, kad žydų vaikams siūtos gelto- kratijos, o rytuose karaliavo sovietų generolai ir nos žvaigždės buvo dvigubai mažesnės, nors tai sužvėrėję kareiviai. Niurnberge buvo nuteisti 23 neturėjo jokio ryšio su vaikiškos aprangos stiliaus nepagrindiniai nacių karininkai, sąjungininkai elementu... Taip gimė antisemitizmas. Berlyną padalijo į keturias zonas, toliau vykdo- Karo metais moterims reikėjo tausoti savo ir ma denacifikacijos programa. Kūrėsi Varšuvos kitų šeimos narių aprangą, nes tai buvo siejama sutarties blokas, o britų premjeras V. Čerčilis su tarnyste Tėvynės labui. Reikėjo saugoti viską. išpranašavo Sovietų Sąjungos „geležinės uždan- Prisiminimuose minima, kad tuo metu buvo šil- gos“ pradžią. Mažosios Lietuvos žmonės ilgam kinių kojinių trūkumas ir moterys įvairiausiais turėjo pamiršti apie galimybę laisvai dabintis, o būdais stengėsi jas išsaugoti. Todėl patarimas, dar blogiau – laisvai gyventi... kad „bėgančias“ kojinių akis galima sustabdyti Rengiant tekstą ir fotografijas naudoti šalti- (restauruoti) panaudojus parafiną, to nežinoju- niai: www.was-war-wann.de, bildarchiv-ost- sioms buvo aukso vertės. preussen.de, www.nac.gov.pl, genwiki.genealo- Mažieji Verneris ir Gizelė Vygratsai, Skirvytė, 1941 m. Fronto linijose vargstantiems kariams į drabužių gy.net, ebay.de. 44 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 45 Netrukus su juo susipažinau ir asmeniškai. Ta kultūros paveldu, dėmesys bažnytiniam menui, pažintis peraugo į bendradarbiavimą, bičiulys- Antano spektakliai labai jau dvelkė tautiškumu, tę, draugystę ir taip susipynė, kad buvo momen- buvo maištingi ir visoje jų veikloje jautėsi stipri tų, kai aš buvau jo viršininku ir buvo momentų, antitarybinė dvasia. Kiek vėliau, laisvėjant sovie- kai jis buvo mano. Dėl tokios padėties kildavo tiniam režimui, Edmundas ir Antanas aktyviai labai gerų progų pajuokavimams, paironizavi- įsijungė į Sąjūdžio veiklą, Edmundas organizavo mui, pasierzinimui. paminklų atstatymus (V. Putvinskio, V. Kudir- kos ir kt.), Antanas redagavo Sąjūdžio leidinius. Padėdavo vesti pamokas Apie Bičiulį, kuriam talentų Diskotekų vedėjas Po mūsų pažinties Edmundą pradėjau kvies- ti į savo lietuvių literatūros pamokas vyresniųjų Be visų minėtų veiklų Edmundas vienas iš Dievulis davė ir drėbtelėjo klasių mokiniams. Tai labai padėdavo sudominti pirmųjų Tauragėje, o gal ir pats pirmasis, pra- mokinus, ypač kalbant apie tarpukario Lietuvos dėjo vesti diskotekas kultūros įstaigose. Jis la- literatūrą, kultūrą. Edmundas pasakodavo apie bai domėjosi (ir taip visą gyvenimą) šiuolaikine dailę, jos istoriją, aš pridurdavau apie muziką muzika. Klasika gal kiek mažiau jam rūpėjo, bet ir literatūrą (buvau lietuvių kalbos, literatūros nebuvo šiuolaikinės muzikinės grupės, apie ku- Eugenijus ŠALTIS ir muzikos mokytojas). Visai gera sintezė išei- rią jis nežinotų, neturėtų plokštelių, įrašų. Vini- Tauragė davo, mokiniai laukdavo tokių nestandartinių linių, kompaktinių plokštelių kolekciją Edmun- pamokų, o ypač išvykų į parodas, kur gidu bū- das nuolat plėtė, važinėdavo į Rietavo turgų, į davo bičiulis. Šitoks bendradarbiavimas tęsėsi Klaipėdą, Vilnių, Rygą, Maskvą, Kaliningradą, Buvome vienas kitam viršininkai visą gyvenimą. Dirbant Tauragės tuometinės ten turėdavo draugų, pažįstamų, su kuriais 5-osios vidurinės mokyklos direktoriumi nuo keisdavosi, pirkdavo ir plėsdavo savo plokšte- Su Edmundu Mažrimu susipažinau porai ar 1998 metų, su Edmundu sugalvojome, kad vie- lių kolekciją. Muzikos jis nuolat klausydavo net kiek daugiau metų praėjus nuo mano atvyki- toj dar tuo metu reikalaujamų partinių susirin- dirbdamas, rašydamas straipsnius, tapydamas, mo dirbti į Tauragę, tuometinę Tauragės 2-ąją kimų ir kitų visokių kompartijos nurodytų ne- raižydamas linoleumą. Vis mėgdavo prisimin- vidurinę mokyklą. Buvo 1974-ieji metai. Baigę sąmonių mes vyktume tvarkyti Tauragės krašto ti, kaip mes kartu dalyvavome respublikiniame Klaipėdos muzikos fakultetą, į beveik nepažįs- piliakalnių. Tai buvo naujas dalykas tuometinėje diskotekininkų konkurse Palangoje ir ten laimė- tamą Tauragę su žmona ir vyresnėliu sūnumi šiek tiek sustabarėjusioje mokykloje, o mokyto- jome antrąją vietą. Iki pat gyvenimo pabaigos atvykome šiek tiek matę gyvo kultūros gyve- jai jį priėmė labai noriai ir smagiai. Edmundas muzika jam buvo labai svarbi. nimo Klaipėdoje, pakeliavę po dainų šventes ne tik suplanuodavo, ką reiktų padaryti, kokius Vilniuje, Taline, Rygoje, pamilę Klaipėdos tea- krūmus iškirsti, šiukšles surinkti, bet įdomiai Filumenistas. Gaisrininkų asociacijos trą, kur studentai lankydavosi nemokamai pa- pasakodavo mokytojams legendas, nuotykius, viceprezidentas. Florijonų statytojas rodę studento pažymėjimą, nemažai koncertavę istorijas, susijusias su tvarkomu piliakalniu, pa- su choro studijos mišriu choru, lankę daugybę teikdavo vertingų žinių apie bendrąją istoriją, Tenka dabar stebėtis tikrai plačiu Edmundo koncertų Klaipėdos tuometinėje filharmonijoje, kuri sovietų buvo taip supainiota, kad net istori- veiklos mastu. Nežinau kito tokio žymaus Tau- todėl ir Tauragėje greit įsijungėme į kultūros jos mokytojai pasimesdavo. Edmundas daug ką ragėje, o gal ir visoje apskrityje, filumenisto kaip gyvenimą. Tuo metu čia aktyviai veikė Antano išaiškindavo. Gali kilti klausimas, iš kur tokios Edmundas. Jam geriausia dovana, grįžus iš už- Tauragės Garbės pilietis E. Mažrimas. A. Vydmanto nuotrauka Naraškevičiaus vadovaujamas liaudies teatras žinios? Jis daug skaitydavo tarpukario literatū- sienio, būdavo degtukų dėžutė. Jis buvo aistrin- (Antanas suvaidino nemažą vaidmenį Edmun- ros, jos sistemingai ieškodavo ir rasdavo, čia ir gas degtukų dėžučių etikečių kolekcionierius. Kai Tauragėje netekome paminklosaugininko do gyvenime), statė įdomius ir tam laikmečiui Antanas Naraškevičius padėdavo, nes buvo bu- Visą gyvenimą rinktąją ir puoselėtąją kolekciją Edmundo Mažrimo (1954–2019), pajutome, kad drąsius spektaklius iš lietuviškų tarpukario va- kinistas, turėjo retų ir tuo laiku gal net pavojingų dabar galima pamatyti Tauragės gaisrininkų atsivėrė ne tik tuštuma netekus bičiulio, bet atsira- karų repertuaro, gražiai skambėjo dainų ir šokių laikyti leidinių, pats turėjo labai daug žinių iš is- asociacijos steigėjo Vlado Liekio muziejuje Kęs- do intelektualinis vakuumas. Daug kartų per tuos ansamblis „Jūra“, nusipelnęs ir Lietuvoje gerai torijos, lietuvių, pasaulio literatūros. čių kaime, Tauragės rajone. Beje, šios asociaci- pusantrų metų, kai jo nebėra, norėjosi Edmundui žinomas, aktyviai dirbo liaudies meistrų klubas Prisimenu dar vieną istoriją, manyčiau, labai jos prezidento Vlado Liekio pavaduotoju buvo skambinti ir pasiteirauti tai vieno, tai kito dalyko, „Versmė“. Klubas turėjo savo patalpas ant taura- įdomią ir pamokančią, kaip reikia vadovautis Edmundas Mažrimas. Jis kaip dailininkas ir kaip pasinaudoti žiniomis, kurių pilna buvo jo galva, giškiams gerai žinomo Vymerio kalno (Augustas sveiku protu. Kai sovietiniais metais dirbau ra- kultūros paveldo specialistas labai daug prisidė- ypač apie Tauragę, jos praeitį, apie dailę, apie kul- Vymeris nuo 1911 m. iki mirties 1942 m. buvo jono kultūros skyriaus vedėju, buvau gavęs „raj- jo, kad šis muziejus būtų įkurtas. Be jo konkre- tūros paminklus, bendrąją istoriją, net muziką... evengelikų liuteronų kunigas, garsus švietėjas, komo“ užduotį pabandyti prišnekinti Edmundą čios pagalbos kuriant ekspoziciją vargu bau ar Bet skambinti jau nebėra kam, tuomet imi į ran- kultūrininkas, visuomenininkas; minėtos pa- ir Antaną Naraškevičių, kad šie stotų į „šlovingą- šitas muziejus būtų atsiradęs. Dėl to po Edmun- kas Edmundo parašytas knygas ir ieškai. Ne vis- talpos grąžintos Tauragės evangelikų liuteronų sias komunistų partijos gretas“. Pasakiau jiems do mirties vidaus tarnybos atsargos pulkininkas ką, ką norėjo ir ką galbūt buvo suplanavęs, spėjo parapijai). Čia pirmą kartą ir pamačiau Edmun- šitą naujieną iš anksto žinodamas jų reakciją. Visi leitenantas Vladas Liekis savo muziejuje paskyrė parašyti, bet parašė tikrai daug. Drąsiai teigiu, dą Mažrimą (turėjo būti apie 1976 metus) kaip smagiai ir ilgai juokėmės iš tokio sumanymo, bet nemažai vietos Edmundui, savo bičiuliui ir ben- kad tokio savo krašto praeities žinovo, kultūros tapytoją – avangardinį, modernų, maištingą, net minties draugams nekilo stoti. Suprato, kad draminčiui. paveldo puoselėtojo ir sergėtojo Tauragėje dau- įdomų, jaunatvišką. Jaunas ir buvo tuomet, irgi juos valdžia taip norėtų pažaboti, nes Edmun- Kartu su Vl. Liekiu Edmundas suplanavo giau nebuvo ir kol kas nėra. Gal atsiras. neseniai parvykęs su žmona Ala iš Klaipėdos. do tapyba, dekoracijos, domėjimasis praeitimi, ir pastatė Tauragės krašte daug Šv. Florijono 46 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 47 skulptūrų. Jų pastangų dėka Šv. Florijonas da- atsimenamos ir labai vertinamos. Vykdant bet bar stovi, puošia aplinką ir saugo nuo gaisrų kokius Tauragės kultūros centro projektus, labai Milgaudžių, Prišmantų kaime, Lauksargiuose, dažnai, priimant kolektyvus, svečius, viena iš Pagėgiuose ir kitur. Iš viso V. Liekis ir E. Maž- projekto dalių – ekskursija po miestą ar rajoną. rimas Tauragės krašte pastatė 10 koplytstulpių Visi svečiai likdavo labai sužavėti Edmundo ži- ir stogastulpių su Šv. Florijono statulėlėmis. Čia niomis, istorijomis, mokėjimu pasakoti įdomiai daug prisidėjo tautodailininkai, medžio drožė- ir įtaigiai. Įsimintinos ekskursijos Vilniaus uni- jai: a. a Antanas Kazlauskas, seniausias ir gar- versiteto istorikams dėstytojams, vyrų chorų bingiausias dievdirbys a. a. Pranas Šaulys, jo festivalių dalyviams, respublikos literatams ir sūnus Tomas Šaulys ir kiti. daugybė kitų. Labai įdomių renginių Edmun- das suorganizuodavo minint Europos paveldo Norėjo išbandyti viską savo kailiu dienas, miesto šventes ir pan. Jis nepamainomas vasaros atostogų organi- Edmundas norėdavo viską žinoti ar bent su- zatorius. Nežinau tiksliai, kiek metų, bet turbūt prasti. Gerai išmanė buto remonto darbus, da- susidarys kokios trys dešimtys, kai kiekvieną žytojo amatą (kaip neišmanys, nes viską žinojo vasarą jis organizuodavo plaukimus Lietuvos apie dažus), mokėdavo mikliai baldus surinkti, upėmis. Nuo pat mažų dienų plaukimuose gu- žvejyba buvo mėgstamas užsiėmimas. Šapalus minėmis valtimis dalyvaudavo Edmundo sūnus gaudė klasiškai. Esame Vaiguvoje, Knitūjoje bei Polis ir duktė Rūta, vėliau ir anūkės, draugai – Nemakščiuose Balčioje ir vėžius sėkmingai gau- dailininkas ir paminklosaugininkas Algridas Re- dę. Po to jis nutapė gražų paveikslą su vėžiais. meikis, paminklosaugininkas Vidas Narbutas, Tiesa, nežinau, kur tas paveikslas yra dabar, gal chorvedys Zenonas Komskis, Edmundo brolis kam nors padovanojo. Atsimenu, kaip mokiau jį Eugenijus su vaikais ir dar daug kitų bičiulių, arti arklį pasikinkius, šienauti dalgiu. Jam, mies- šeimos narių; žygiuose kai kada dalyvaudavo te augusiam, buvo įdomu tai daryti – viską no- ir žmonos. Čia Edmundas viską suplanuodavo, rėjo pažinti. numatydavo maršrutą, lankytinas vietas, sudė- Sovietiniais laikais, man dirbant kultūros sky- liodavo visokius tvarkaraščius ir pan. Taip ir E Mažrimas Birštone. E. Mažrimo šeimos archyvo nuotraukos riaus vedėju, o Edmundui – metodininku kul- vaikai užaugo, ir vaikaičiai ūgtelėjo, pamatę ir tūros paveldui (atrodo, taip tuo laiku vadinosi pakeliavę po keletą kartų Jūra, Minija, Duby- pareigybė), jis labai prašė, kad būtų nupirktas sa, Šventąja, Venta... O kiek visokių nuotykių benzininis pjūklas. Po to ir motociklas. Tie daik- ir įspūdžių būdavo, nuotraukų, vėliau prisimi- tai buvo reikalingi kultūros paveldo objektų nimų ir kaip vaikai laukdavo ateinančios vasa- lankymui, tvarkymui. Labai sunku buvo įrodyti ros, nors tuose plaukimuose labai nuvargdavo, rajono valdžiai, kam reikalingas pjūklas ir moto- bet viskas kaipmat užsimiršdavo ir likdavo tik ciklas su priekaba. Buvo nelengva šnekėtis su ra- šviesūs prisiminimai. Dar ir dabar jie išlikę visų jono valdžia, reikėjo paskyrų šioms deficitinėms atminty – šviesūs ir viliojantys. prekėms. Šiandien sunku įsivaizduoti tokius da- lykus. Pavyko ir pjūklą „pramušti“, ir motociklą. Reikėjo duoną uždirbti Edmundas buvo labai patenkintas, važinėdavo po piliakalnius, kapinaites, pjaudavo menkaver- Žinoma, ne viskas čia taip romantiška buvo, čius medžius, krūmus. O motociklas ir pjūklas kaip bandau pavaizduoti. Reikėjo dirbti, duoną tapo tiesiog legendomis apipintais daiktais. uždirbti, vaikus auginti, butą, gautą po ilgų dar- bo metų ir gyvenimo kartu su uošviais, apsta- Gidas. Plaukimo valtimis iniciatorius tyti. Atlyginimai prie sovietų kultūros baruose ir organizatorius dirbantiems buvo mažiausi iš visų tarnautojų. Niekas šiuo klausimu nepasikeitė ir Lietuvai ne- Buvo toks metas, kai Tauragėje nebuvo jokio priklausomybę atsikovojus. Kaip buvo mažiau- turizmo informacijos centro, jokių profesionalių si, taip ir liko. Ir gyveno Edmundas su žmona gidų, o ekskursijų atsirasdavo, norinčių pamaty- Ala, beje, režisūros mokslus baigusia, tik ne pa- ti Tauragės kraštą būdavo. Reikėdavo ir valdžiai gal specialybę dirbusia, iš valdiškų algelių. Iš kartais aprodyti rajoną, jo įžymesnes vietas. Daž- tapybos Edmundas nemokėjo užsidirbti, gal ir nai ekskursijas pravesdavo žurnalistas Bronislo- nenorėjo. Ir nebuvo jis sutvertas komercijai. Jam vas Jagminas, o paskui nebepakeičiamas ekskur- vis kildavo idėjos, kurios reikalavo daug darbo, sijų vadovas buvo Edmundas. Tai dar viena jo buvo labai reikalingos ir dar ilgai bus, bet pelno veiklos sritis. Kultūros darbuotojams suorgani- jokio nenešė. Nebuvo tie darbai tinkamai ir ver- zuotos ekskursijos būdavo ilgai aptarinėjamos, tinami. Padėkos raštas, diplomas koks, ir gana. E. Mažrimas iškylauja. E. Mažrimo šeimos archyvo nuotraukos 48 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 49

Kartais už kokią sukurtą emblemą, logotipą, už paskaitą vaikams surengęs tema „Kaip gimsta scenografiją teatrui nubirdavo viena kita mize- ekslibrisas“. riška kapeikėlė ar centas. Scenografas Tobulėjo dienomis 1976 m., sugrįžęs į Tauragę, paskatintas re- Edmundas buvo labai imlus žmogus. Kai su žisieriaus Antano Naraškevičiaus ir dailininko juo susipažinau ir artimiau pradėjau bendrauti, Aleksandro Fadino, Edmundas įsijungė į mė- mačiau jį žinant, kad jo lietuvių kalbos rašybos gėjiško teatro veiklą. Nuo 1979 metų sukūrė ir skyrybos žinios yra silpnos. Labai įdėmiai pa- daugiau kaip dvidešimt scenografijų, dalyvavo klausydavo patarimų, pats klausdavo, išdrįsda- mėgėjiško teatro regioniniuose festivaliuose: vo, nesikuklindavo. O kai jis pradėjo aktyviai „Kauno rampa–78“, „Vilniaus rampa–81“, „Že- reikštis rajono spaudoje, rašyti knygas, klaidų da- maitijos rampa–83“, „Kauno rampa–84“, „Že- rydavo vis mažiau. Labai greitai išmoko ir užpil- maitijos rampa–84“, 1984–1985 metų liaudies dė gramatikos spragas. Jei darė kokių klaidelių, teatrų festivaliuose Palangoje ir kitur. Pirmosios tai kaip ir visi, kaip žurnalistai ir net lituanistai vietos laimėtos 1981 m. respublikiniame liaudies padaro. Tas dalykas labai mane stebino – pasa- teatrų konkurse už Tauragės liaudies teatrui su- kai kokį kalbinį ar rašybos niuansą, ar stiliaus kurtą scenografiją Aleksandro Fromo-Gužučio klaidą pataisai, ar svetimybę kokią - jis daugiau kūriniui „Kaip išsirinkti žmoną iš panų milijo- ir nebedarydavo. Tas pats buvo ir su jo dailės no“ (iš lietuviškų vakarų repertuaro), 1984 m. darbais. Jei iš pradžių jį pažinojau kaip įdomų Pabaltijo šalių liaudies teatrų festivalyje „Drau- ir perspektyvų tapytoją, tai ilgainiui jis labiau gystės rampa“ Rygoje už Tauragės liaudies te- linko prie grafikos. Raižė linoleumą ir šitą grafi- atrui sukurtą scenografiją Juozo Erlicko pjesei kos būdą – linoraižinį – jis kuo puikiausiai įval- „Blinkuva“. 1985 m. suteiktas Meno saviveiklos dė. Jam ypač sekėsi susikoncentruoti į smulkius žymūno vardas. E. Mažrimas iki pat gyvenimo darbus – emblemas, ekslibrisus, ženklelius. Dar pabaigos buvo ir Tauragės asociacijos „Mažoji ir dabar Tauragės autobusų parko automobiliai scena“ aktorius ir scenografas, sukūręs ne vieną važinėja pažymėti Edmundo sukurta emblema, vaidmenį ir apipavidalinęs keletą spektaklių. Tauragės literatų klubui „Žingsniai“ sukūrė eks- librisą, ekslibrisų yra sukūręs daugybei Tauragės Faktai apie Edmundą Mažrimą (ir ne tik) žmonių, įmonių, įstaigų, organizacijų. Net aš, piršliaudamas savo giminaičių vestuvė- Tauragės garbės pilietis (2018), Gabrielės se, dovanodavau Edmundo sukurtus ekslibrisus E. Mažrimo grafikos darbai. E. Mažrimo šeimos archyvo nuotraukos Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnaukite Lietu- jaunajai, jaunajam ir bendrą abiem kartu. Tai vai“ laureatas už visuomeniškai aktualią pu- buvo labai originalu ir netikėta. Ir gera, ilgaamžė blicistiką (2014), įvairių ekslibrisų konkursų dovana, galinti džiuginti kelias palikuonių kar- Lietuvoje ir užsienyje (daugiausia Lenkijoje) tas. Įsiminė Edmundo organizuotas ekslibrisų laureatas ir diplomantas, Tauragės liaudies konkursas, skirtas Tauragės 500 metų jubiliejui. teatro ir asociacijos „Mažoji scena“ aktorius Padedant žinomam ekslibrisų meistrui, garsiam ir nepamainomas dailininkas, scenografas, il- dailininkui, Tauragės garbės piliečiui Alfonsui giausiai Lietuvoje paminklų apsaugos sistemo- Čepauskui, šiame konkurse dalyvavo dailinin- je dirbęs, visoje Lietuvoje žinomas, vertinamas kai iš 17 pasaulio šalių. Pats Edmundas dalyva- ir gerbiamas paminklosaugininkas Edmundas vo ne viename konkurse. Yra pelnęs tarptautinių Mažrimas gimė 1954 m. lapkričio 18 d. Tau- apdovanojimų Lenkijoje, Lietuvoje organizuoto- ragėje. Nuo pat vaikystės jį traukė piešimas se ekslibrisų konkursuose. Gerai pamenu, kaip ir tapyba. Lankė dailininko V. Rimkaus dailės jis išraižė ir atspaudė gana didelį Šventojo Ka- studiją Klaipėdoje, tapybos pradų mokėsi pas zimiero atspaudą (tai buvo gal prieš kokį 15–18 dailininką D. Neverdauską. Pirmieji darbai metų), ir tuos atspaudus padovanojo buvusiam buvo eksponuojami personalinėse parodose Tauragės kultūros namų direktoriui Kazimierui Klaipėdoje, Šiauliuose. Tauragėje pirmąją per- Grigalavičiui, muzikos mokytojui Kazimierui Jo- sonalinę tapybos parodą parengė 1978 m. Vė- gaudui ir mano tėveliui Kazimierui ir man, kaip liau – Gargžduose, Plungėje, Pakruojyje, Kau- Kazimiero sūnui. Tas darbas ir dabar puošia ne... Jo sukurti originalūs darbai „iškeliavo“ po mano kambarį. Beje, dažnai ekslibrisų gamyba visą Lietuvą ir užsienin. E Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalio „Tarnauki- Edmundo Mažrimo parengti ir išleisti leidiniai. E. Mažrimo šeimos archyvo vykdavo kartu su dailininku Algirdu Remeikiu. Nors arčiau širdies tapyba, tačiau Edmundas te Lietuvai“ laureatas E. Mažrimas apdovanojimo nuotrauka Yra tekę stebėti šį įdomų ekslibrisų gimimo pro- kuria ir mažosios grafikos darbus. Nuo 1978 m. metu. E. Mažrimo šeimos archyvo nuotrauka cesą. Mano pakviestas, Edmundas yra ne vieną dalyvauja mažosios grafikos darbų parodose 50 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 51 Lietuvoje ir užsienyje, galiausiai galutinai pasi- nekilnojamąjį kultūros paveldą. Taip pat sėkmin- neria į grafiką. gai įgyvendintas projektas (ir tai yra vienas svar- Edmundas Mažrimas Tauragės rajono, Lietu- biausių ir reikšmingiausių E. Mažrimo, kaip pa- vos spaudoje paskelbė per 300 įdomių straips- veldosaugininko, atliktų darbų) identifikuojant nių, daugiausia kraštotyrinėmis temomis. Jo ra- buvusią valstybinę sieną, veikusią nuo 1422 m. šiniai „Tauragiškių balse“, „Tauragės kurjeryje“ Melno taikos susitarimu. (ypač priede „Taurragis“), leidinyje „Rambynas“ 2012 m. V. Liekis įkūrė ugniagesių asociaciją, „Pakraščio soduose“ brandintos buvo ir tebėra itin mėgiami skaitytojų. tapo jos vadovu, o E. Mažrimas – pavaduotoju. Ryškiausi jo leidiniai: E. Mažrimas. TAU- Edmundas Mažrimas buvo kolekcionierius, jo RAGĖS KONVENCIJAI 180 METŲ (Tauragė, asmeniniame archyve sukaupta daug vertingos kultūrinės vertybės: kraštotyros 1992), E. Mažrimas, J. Liorančas. ŽVILGSNIS informacijos. Edmundo šeimos žinioje yra ir PRAEITIN (Tauragė, 1996), E. Mažrimas. TAU- daugiau Edmundo kruopščiai rinktų vertingų RAGĖ. Istorija ir urbanistinė rai- archyvinių dokumentų, literatūros, straipsnių judėjimas Mažojoje Lietuvoje da (Tauragė, 2002), E. Mažrimas, J. Liorančas. ir kt. Dalį jų šeima perleido Vl. Liekio muziejui, PO LEMTIES ŽENKLU (Tauragė, 2007), TAU- Tauragės krašto muziejui. RAGĖ–500. Tarptautinio ekslibrisų konkurso Norisi tikėti, kad jo pradėti gražūs darbai bus (I dalis) katalogas (Tauragė, 2007), E. Mažrimas, J. Lio- tęsiami, ir nėra abejonės, kad jo parašytos kny- rančas. GYVENIMAS GRETA (Tauragė, 2009), gos, straipsniai, sukurti ekslibrisai ir paveikslai, Egidijus Bacevičius E. Mažrimas, A. Batavičius. AKCINĖ BEN- kiti neįkainojami darbai labai ilgai tarnaus Tau- Klaipėda DROVĖ TAURAGĖS MAISTAS 1932–2012 (Vil- ragės krašto žmonėms, ves juos pažinimo keliu, nius, 2012), E. Mažrimas, V. Narbutas, E. Šaltis. o Edmundas Mažrimas bus savo krašto meilės, TAURAGĖS KRAŠTO KULTŪROS PAVELDAS darbštumo, išmanumo pavyzdys, jo vardas visa- Kraštotyros vyksmo apibrėžtys (Šiauliai, 2013), B. Lukoševičienė, E. Mažrimas, da bus tariamas su pagarba ir meile. Krašto gamtos ir kultūrinės aplinkos pažinimas I. Mockienė. MAŽOSIOS LIETUVOS KULTŪ- Edmundas Mažrimas paliko savo Tauragės liudija vietos ar šalies tradicijų išsiugdytą išskirti- ROS ATSPINDŽIAI TAURAGĖS KRAŠTE. JO- pilį, kuri daug metų buvo jo darbo vieta, kur kūrė, nio tapatumo pajautą. Brangintinas emocinis ry- NAS BICKA (Šiauliai, 2013) ir kt. planavo, ir Anapilin išėjo gruodžio 16-osios rytą, šys su krašto praeitimi įprasminamas atmintinų Sėkmingai vykdyti projektai kartu su fotografų 2019 metais, tik tik sulaukęs 65-erių. Jis palaidotas įvykių gausa, svarbių vietų pažinimu ir puoselėji- klubu „Kadras“, įtraukiant jaunimą fotografuoti Tauragės miesto senosiose kapinėse. mu. Iškilios asmenybės prisimenamos ir jų veikla apmąstoma kasmetiniuose ar sukakčių renginiuo- se. Praeities daiktiniai paliudijimai ir kasdienio gyvenimo vyksmo tradicija puoselėjama asmeni- nėse ir viešose erdvėse, atminties turinio atran- ka bendruomenės ir švietimo įstaigose – visa tai laiduoja krašto tradicijos ir kultūrinio gyvenimo gyvybingumą bei turiningą perdavimą ateities kartoms. Papildomos pagrindinės tyrėjo profesijos ne- varžomos krašto pažintinės veiklos siekis yra pažinti, šviesti ir saugoti savo bendruomenės gyvensenos atmintį. Paprastai tai krašto istori- nės praeities, gamtinės aplinkos ar tautosakos Pagėgių miestelio herbas priimtas 1994 m. rugsėjo 8 d., aut. pažinimas. Ženkli nacionalinio tapatumo ženklų Laima Ramonienė paieška ir jų išryškinimas sąlygotas skirtingų vi- suomenės raidos laikotarpių. Šios ikimokslinės (profesinės) ar žemesnės mokslinės pakopos vei- klos vieta šiandienos mokslų gardelėse pasklidusi Persidengiantys bendruomenių kultūros klodai ir, pasak tyrėjos M. Matulytės, „stelbiama specia- lizuoto, institucionalizuoto universitetinio moks- Šiame straipsnyje, kaip pavyzdį apžvelgdami lo, kuriančio bendrą įdirbį, teikiančio visuome- krašto pažinimo eigą (kraštotyrą) Pagėgiuose ir nei vyraujančius mokslo patikrintus požiūrius“ jų apylinkėse, išskirsime vyksmo vietas pagal vy- (Matulytė, 2017). Tačiau krašto pažintinė veikla raujančius tyrimų centrus ir paskatas, kraštotyrą (kraštotyra) praeityje, o ir šiais laikais remiasi as- apibūdinsime istoriniame Klaipėdos krašte (Me- menybių veikla ir pasiekimais, kuria pagrindą, melgebiet), kur susilydė trijų–penkių etninių ben- ant kurio plėtojama šiandienos krašto kultūra ir druomenių kultūrinis palikimas: lietuvių, vokie- mokslas. čių (naujausių laikų ir rusų); kiek mažiau pažintas 52 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 53 žydų bendruomenės paveldas, lenkiškasis ir pran- 1930 m.). Kraštotyrinius darbus tęsė Otto Glagau cūziškasis dėmenys. Pagrindinį dėmesį skirsime (1834–1892), Karlas Kapeleris (Carl Kapeller, 1840– vyravusioms etninėms vokiečių ir lietuvių ben- 1925) ir daugelis kitų. druomenėms, gyvenusioms toje pačioje erdvėje, Būtina paminėti nuo 1875 m. Klaipėdoje (Me- tačiau veikiamoms skirtingų vyraujančių kultūrų, mel) gyvenusio sorbų kalbininko, vertėjo ir plataus dalinės kalbinės ir politinio–ekonominio gyvenimo akiračio kultūrininko Jurgio Zauerveino (Georg atskirties, dėl ko krašto pažinimas įgavo savitumų, Sauerwein, Girenas arba Pacificus, 1831–1904) kul- tik toms bendruomenėms būdingų krašto pažini- tūrinę pažintinę veiklą. Lietuvių spaudoje jis ben- mo, puoselėjamos gimtinės vaizdinio atspalvių. dravo su Didžiosios ir Mažosios Lietuvos tautinio Permaininga Pagėgių (vok. k. Pogegen) krašto sąjūdžio veikėjais, parašė daugiau kaip 300 eiliuotų praeitis sąlygoja kraštotyros darbų daugiakalbiš- kūrinių. Bendradarbiavo su profesoriumi Fridrichu kumą. Vokiškoji – lietuviškoji kultūrinio vyksmo Kuršaičiu (Friedrich Kurschadt, 1806–1884), padėjo ir švietimo tradicija siejama su istoriniu Mažosios jam rengti „Lietuvių kalbos žodyną“. Dr. Jono Ba- Lietuvos departamentu (Litauisches Kammerdepar- sanavičiaus (1851–1927) paskelbtoms dainoms pa- tement (1722–1808), vėliau Gumbynės apygardos rašė vokiškus komentarus. Pats parengė ir išleido (Regierungsbezirk Gumbinnen) (1815–1945) Gumby- „Lietuvių kalbos chrestomatiją“ (1888 m.), kurioje nės (Gumbinnen (po 1946 m. Gussew/ Гусев), Klai- nemažai Kristijono Donelaičio kūrybos pavyzdžių. pėdos (Memel), Šilutės (Heydekrug 1818–1871) ir 1882 m. Klaipėdoje, Martyno Šerniaus (1849–1908) šiandien Kaliningrado sričiai (istorinis Tilžės (Til- redaguojamame laikraštyje „Lietuviška ceitunga“, sit)/ Ragainės (Ragnit) Land Kreis) po 1946 m. Zauerveinas iškėlė mintį, jog, saugant tautiškumą Apie Mažosios Lietuvos krašto paveldą byloja žemėlapiai lietuvių kalba. Lietuviški vietovardžiai. Die Lage des Amtsbezirks Pagėgiai Sovetsk/ Советск) priklausančiomis apskritimis. ir kovojant prieš Lietuvos rusifikavimą bei germa- im Zentrum der Gemeinde Pagėgiai (Vikipedia) Administracinės priklausomybės pokyčiai sąlygo- nizavimą, lietuvių šviesuoliai turėtų burtis į kul- jo skirtingas krašto pažinimo darbų ruošimo vietas tūrines draugijas, leisti tautinius laikraščius. Šios ir platinimą. Įvairi jų paskirtis ir išliekamoji vertė, idėjos paskatintas dr. J. Basanavičius tais pačiais vertinant šiandienos požiūriu, panauda šiandienos metais Adomo Einaro (1842–1906) Tilžėje leistame krašto mokslui ir kultūrai. laikraštyje „Naujasis keleivis“ išspausdino publika- ciją „Lietuvių mokslo draugystė“, kurioje prita- Lietuvininkų kultūros pažinimas rė J. Zauerveino-Girėno minčiai. Didžiajai Lietuvai skirtas pasaulietinio turinio laikraštis „Auszra“ Kraštotyros sąjūdžio pradžia, neskaitant pa- (1883–1886 m.). Pagal K. Donelaičio poemą „Me- vienių pirmtakų, buvusi XIX a. viduryje, kai Til- tai“ hegzametru sukūrė poemą „Nemunyčios“. žėje ir Ragainėje steigėsi Lietuvių tautinio atgimi- Per dvejus metus vien „Lietuviškoje ceitungoje“ mo sąjūdžio branduolys. Mokytojų seminarijos ir pasirodė apie 100 eiliuotų J. Zauerveino kūrinių, gimnazijų mokytojai, dvasininkai, vaistininkai ir skelbtų laikraščiuose „Auszra“, „Nemuno sargas“. valstybės atstovai dalyvavo Karaliaučiaus ir Gum- 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietu- bynės mokslo draugijų veikloje. Tilžės gimnazijos viška ceitunga“ paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mokytojas Eduardas Gizevijus (Eduard Karol Sa- mes esam gimę“, tapęs Mažosios Lietuvos himnu muel Gisevius) (1798–1880), slapyvardis „Keliau- (Kuzmickas, Šešelgis 1972; Masalskis 2003). ninkas“, rinko ir sudarė 246 lietuvių liaudies dainų rinkinį, 150-yje piešinių vaizdavo Tilžės, Ragainės, Turininga Lietuvių literatūros draugijos veikla Pagėgių, Klaipėdos ir Priekulės apylinkių kraš- tovaizdžius, kaimo gyventojus šventine apranga. 1879 m. vasario 23 d. įsteigta Lietuvių literatūros Leidinyje „Prūsijos lapeliai“ (Preußische Provinzi- draugija (Litauische Literarische Gesellschaft) Draugijos al-Blätter) 1837–1866 m. paskelbė savųjų išvykų po pirmininkas buvo kunigas Carlas Rudolphas Jacoby Prūsijos Lietuvos kraštą etnografinių stebėjimų ap- (1879–1881) iš Klaipėdos (Memel). Spalio 14 d. pa- rašus, tautosakos kūrinių vertimus į vokiečių kal- skelbti draugijos veiklos nuostatai ir tikslas: surinkti bą, užrašė lietuvių dainų, aprašė vestuvių papro- „nykstančios tautos“ paveldą. Draugiją rėmė ir jos čius, gimdymo ir krikštynų apeigas, alaus darymą, nariais buvo žinomi Europos mokslininkai: Kristia- linamynį. Visus pasišventusius pažinti ir saugoti iš- nas Barčas (Christian Barsch 1832–1890), Adalbertas nykstančios lietuvių tautos materialines ir dvasines Becenbergeris (Adalbert Bezzenberger 1851–1922), vertybes nuo 1873 m. Tilžėje į inteligentų sambūrį Filipas Fortunatovas, Janas Karlovičius, Janas Bo- vienijo veikęs „Lietuvių ratelis“ (Litauischen Kräntz- duenas de Kurtenė (Jan Baudouin de Courtenay, chen), ilgainiui peraugęs į tarptautinę Lietuvių lite- 1845– 1929), Georgas Heinrichas Ferdinandas Ne- ratūros draugiją. Jos nariai papildė ir išplėtė savo selmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann Mažasis Pagėgių–Smalininkų geležinkelis (Kleinbahn Pogegen, 1902) pagal 1938 m. duomenis paruoštas 2008 m. kraštotyrininko pirmtakų pradėtus darbus, paruošė raštų rinkinį ir 1811–1881), Luisas Pasargė (Ludwig Louis Passar- Bernhard Waldmann (1943–2016) autobiografiją „Eduard Gisevius“ (1881 m., 2 leid. ge 1825–1912); Eduardas Volteris (1856–1941). Per 54 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 55 veiklos metus Draugijos bibliotekoje surinkta 1000 radiniai, ūkio ir namų apyvokos reikmenys, ap- senienos ir gamtos pavyzdžiai rodyti Karaliaučiaus Lietuvos lietuvių jaunimo draugijų susivienijo į tomų lituanistikos leidinių (vėliau pervežti į Kara- ranga, liaudies vaizduojamosios dailės pavyzdžiai. universiteto Prūsijos draugijos (Altertumsgesellschaft didžiausią krašto draugiją „Sántara“ (Tilžė–Klai- liaučiaus/Königsberg‘o universiteto biblioteką). Na- Berlyne, Freiburge ir Karaliaučiaus mieste buvo Prussia 1844–1945) muziejuje. Kraštui pažinti svarbi pėda). 1912–1919 m. ji aprėpė visą Mažają Lietuvą. rių susirinkimai vyko įvairiuose miestuose: Tilžėje, įsteigti tautotyros tyrimų centrai su muziejais. Gamtos ir visuomenės mokslų draugijos (Physika- Iki Pirmojo pasaulinio karo veikė daugiau kaip 30 Klaipėdoje ir Karaliaučiuje. Jie leido periodinį lei- lisch ökonomischen Gesellschaft (1862) veikla ir šios lietuvininkų draugijų (vien Klaipėdos krašte – 20 dinį, skelbė narių tyrimus ir aptarimus. Šios drau- Tėvynės puoselėjimo ir kraštovaizdžio draugijos muziejaus rinkiniai. Parengti pamatiniai skyrių) ir buvo vadovaujamos iš Tilžės, 1919–1939 gijos veiklos derlius labai didelis: sudaryti išsamūs saugojimo judėjimas krašto istorijos ir gamtinės aplinkos tyrėjų darbai: metais veikė tik Klaipėdos krašte (atstovauta vokiečių–lietuvių kalbų žodynai, atlikti lietuvių J. K. Zembrickio (Johann Karl Sembritzki 1856 –1919) iš Klaipėdos). Per kultūrinę ir progines veiklas kalbos išplitimo pietinio pakraščio Rytprūsiuose Atminties vietų puoselėjimas po Pirmojo pasau- „Klaipėdos apskrities istorija“ (Geschichte des skleista lietuvybė. Draugijos pirmasis pirmininkas tyrimai ir žemėlapiai, lietuvių folkloro ir tautosa- linio karo siejamas su Rytprūsių kultūriniu sąjūdžiu Kreises Memel 1918) ir A. Bitenso (Artur Bittens buvo Vydūnas (Wilhelmas Storosta (1868–1953). kos rinkiniai tapo šiandienos Mažosios Lietuvos ir krašto gražinimo (puoselėjimo) tradicija bei su 1874–1920) baigta ruošti „Šilokarčemos apskrities Jis kovojo už lietuvybės išsaugojimą Mažojoje Lie- kultūrinės savasties ir mokslinės bei švietimo vei- gimtosios Klaipėdos gamtos paminklų išsaugojimu. istorija“ (Geschichte des Kreises Heydekrug, 1920). tuvoje, ruošė chorų pasirodymus, skaitė paskaitas klos, asmenybės ugdymo pagrindu (Milius, 1980; Kultūrinis Rytprūsių vyksmas pradėtas rašytojo Krašto geologinius darinius ištyrė ir aprašė geologas jaunimui ir visuomenei. Skelbė pažintinius ir savo Gineitis 1990; Kaunas 1996). Šios draugijos narys Heinrich Sohnrey (1859–1948) 1896 m. paruoštu „Vy- Georg Schumann (1865), geografas Gottlieb Berendt kūrybos leidinius. Dalyvavo rengiant 1927-06-06 d. Leipcigo universiteto profesorius Francas Osvaldas riausybės nutarimu“ (Ausschuss für Wohlfahrtspflege (1836–1920) paruošė Rytprūsių ir aplinkinių žemių Klaipėdoje įvykusią Mažosios Lietuvos lietuvių dai- Tecneris (1863–1919) žurnaluose Illustrierte Deutsche auf dem Lande«). 1903 m. jis įsteigė Vokietijos krašto geologinį žemėlapį (Geologische Karte von Preus- nų šventę. Tuo laikotarpiu senųjų baltų šventvietės Monatsschrift, Globus išspausdino straipsnių apie gerbūvio kūrimo ir puošimo draugiją („Deutscher sen und benachbarten deutschen Ländern (1869)) ir auros gaubiama Nemuno dešiniojo kranto kalva lietuvių sodybas, papročius, dainas, patarles ir dra- Verein für Wohlfahrts-und Heimatpflege“). Nuo 1908 knygą „Kuršių marių ir aplinkinių vietovių geologi- Rambynas tampa lietuvininkų iškilmių vieta, kur bužius. Surado K. Donelaičio įrašų krikšto metrikų metų ji veikė kaip Vereins für ländliche Wohlfahrts- ja“ (Geologie des Kurischen Haffes und seiner Um- vyko gausios tautinio sąjūdžio iškilmės. Kraštoty- knygose, autobiografines pastabas įpėdiniui ir kt. und Heimatpflege. Šioje gamtos paminklų ir gimtinės gebung,1872). Augalijos dangą tyrė 1862–1944 me- riniame sąjūdyje daug nuveikęs Martynas Jankus Daugumą jų 1896–1914 m. išspausdino žurnale Alt- pažinimo veikloje dalyvavo Hugo Wilhelm Conwentz tais veikusi Prūsijos Botanikų draugija (Preußischer (1858–1946), „Aušros“ leidėjas, Bitėnų spaustuvi- preussische Monatsschrift ir leidinyje Unsere Dichter (1855–1922) ir Johannes Abromeit (1857–1946). Po Botanischer Verein e.V.), jos atstovai buvo Tilžės, ninkas, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo in Wort und Bild. Surado rašytojo tėviškę Lazdy- 1906 m. ši šviečiamoji-kultūrinė veikla išaugo į kraš- Klaipėdos ir Šilutės krašto vaistininkai, mokytojai, komiteto pirmininkas, vėliau pramintas Mažosios nėlius (Lasdinehlen/ rus. Вишневка), dvaro sode tovaizdžio apsaugos judėjimą „Tėvynės apsaugą valstybės pareigūnai ir dvarininkai. Karaliaučiaus Lietuvos patriarchu. Daugelis pažintinių lietuvi- 1896 metais su M. Jankumi ir J. Zauerveinu pastatė Prūsijoje“ (Heimatschutz bewegung in Preußen). Įsteig- universiteto botanikas J. Abromaitis apibendrino ninkams svarbių leidinių atspausdinti nuo 1889 paminklinį akmenį K. Donelaičiui. 1923 m. ilgame- ti draustiniai bei Tėviškės muziejai (Heimatmuseum). daugelio narių surinktus ir į Karaliaučiaus pagrin- iki 1923 metų jam priklausiusiose spaustuvėse. Di- tis pirmininkas H. A. Kurschadt draugiją uždarė. Geologas-geografas Karl Alfred Jentzsch (1850–1925) dinę būstinę atsiųstus augalų pavyzdžius („Rytprū- džiosios ir Mažosios Lietuvos kultūrininkų veikla Tilžės miesto Jokūbynės parke (Jacobsruhe) minėta sudarė ir išleido Rytų Prūsijos provincijos gyvųjų sių herbariumas“), paruošė „Rytų ir Vakarų Prūsi- ir kūryba atsiskleista suradus ir ištyrus XIX am- Lietuvių literatūros draugija įsteigė muziejų Lie- ir negyvų gamtos paminklų sąvadą (1900). Susirū- jos Florą“ (Flora von West-und Ostpreußen, 1898). žiaus pabaigos tautinio atgimimo sąjūdžio pirmo- tuviškas (Lietuvių) namelis (Litauer-Heimathäuschen pinta gamtos paminklų (pelkių, atodangų, riedulių, Hans Steffensas šį darbą papildė ir atnaujino atskira jo periodinio leidinio – mėnraščio „Auszra“ (1883– (1902–1905), kuriame rodyti krašto archeologiniai medžių-senolių ir kt.) pažinimu ir apsauga. Krašto knyga – „Rytų Prūsijos Flora“ (Flora von Ostpreus- 1886) leidėjo Martyno Jankaus asmeninį darbinio sen, 1941). Paukščių įvairovę ir gyvenimo būdą tyrė susirašinėjimo rinkinį. Jis išsamiai apžvelgtas ats- Fridrichas Tišleris (Friedrich Tischler 1881–1945). kiroje knygoje (Kaunas, Matijošienė, 2011). Pagė- Išleido išsamią knygą „Rytų Prūsijos paukščiai“ gių apskrityje 1912–1939 metais, su pertrauka per (Die Vögel der Provinz Ostpreußen (1914/ Die Vögel Pirmąjį pasaulinį karą, veikė „Santaros“ draugijos Ostpreußens und seiner Nachbargebiete (1941)). Rukų „Ąžuolo“ skyrius. Rukų santariečių veiklą 1923–1938 metais ir kultūrinį darbą apžvelgė Bro- Lietuvininkų kultūros puoselėtojai nius Bagdonas (2009, 2020). (XIX a. vid.–XX a. IV dešimt.) Mažosios Lieuvos kraštotyrai ir muziejininkystei svarbi „Sándora“ – „Santaros“ draugijos (Klaipė- Krašto pažinimo ir gražinimo tradicijos stiprino doje), Mažosios Lietuvos lietuvininkų evangelikų tautinio taptumo pažinimą, ryškėjo margas bun- liuteronų labdaros, kultūros ir švietimo visuome- dančių Vidurio Rytų Europos nacionalinių valsty- ninė veikla 1904–1940 m. (nuo 1923 m. daugiausia bių žemėlapis. Lietuviai būrėsi į tautines draugijas. Klaipėdos krašte). Kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio 1885 02 15 Tilžėje įkurta Mažosios Lietuvos lietu- (1870–1945) vadovaujamos draugijos „Sandora“ vių draugija „Birutės“ (veikė iki 1914 m.) ir „Tilžės 1906 m. narių visuotiniame susirinkime pritarta lietuvių giedotojų draugija“ (1895–1935). Draugija steigti biblioteką-muziejų. Draugijos namuose nuo rinko kultūriniam darbui svarbias knygas (dalis 1912 m. veikusi biblioteka, saugotas istorijos-etno- jos rinkinių vėliau perduota Lietuvių mokslo drau- grafijos rinkinys. Leidinyje „Pagalba“ kreiptasi į gijai (įkurta 1907-04-07 (kovo 25 d.) (LMD)). Ap- skaitytoją: „mums daugiau tokių senovės liekanų linkinių gyvenviečių lietuvių jaunimas vienijosi į atgabenti. Jos namuose tikt išsimėto ir išprapuola, bendraminčių ratelius (draugijas): Kintuose lietu- o „Sandoroje“ jos bus pakavojamos gražiai ir rū- vių jaunimo draugija „Rūta“ (1919–1939), Rusnėje pestingai ateisiantiems čėsams“. Primintina, kad „Tiltas“ (1921), Paskalviuose (Tilžės-Ragainės aps.) draugijos kraštotyrinė veikla siejama su švietimu veikė „Aušra“ (1912 m. gegužės 28 d.), Katyčiuose ir muziejininkystės plėtra Didžiojoje Lietuvoje: Pagėgių apskrities (Amtsbezirk Pagegen) žemėlapis (vokiški vietovardžiai). Žemėlapis iš straipsnio Pogegen Gemeinde (Wikipedia) „Vainikas“ (1911). 1912-10-06 d. trylika Mažosios minėta Lietuvių mokslo draugija Vilniuje, 1922 m. 56 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 57 Kaune įkurtame Lietuvos universitete ir Kauno penkis mėnesius iš eilės, tačiau gruodžio mėnesį krašto kultūros veikėjus (Wohl dem, der seiner Väter norvegų, ir olandų giminių (Anker, Simpson, Ma- Karo muziejuje. 1923 m. įsteigtas Šiaulių miesto išleisti net trys priedai su skirtingais sekos nume- gern gedenkt!, 1933–1934 metai). Publikuoti raši- son, MacClean, Beerbohm, Ogilvie) ir jų palikuonių muziejus „Aušra“; 1924 m. birželio 20 d. Klaipėdos riais. 1938 metais iki lapkričio mėn. išleisti paskuti- niai apie pirmąsias lietuviškas Biblijas ir jų leidy- pėdsakai Klaipėdos krašto miestuose ir dvaruose. krašto muziejaus draugija „Memeler Landesmuseum niai 6 numeriai. Leidėjai priedo medžiagą vertino bą (1928), senąsias bažnyčias (Vilkiškių, Rusnės, Jūros ir Kranto (Cranz) apylinkių archeologinių e.V.“ 1925 m. liepos 4 d. įvyko Lietuvos kraštotyros ir siekė ją padaryti kuo pasiekiamesnę. Mokyto- Priekulės, Viešvilės (09-11-1937 d.), Klaipėdos Šv. kasinėjimus, paleolito laikotarpio kultūrų bei Vi- draugijų suvažiavimas, apibrėžti tikslai ir veiklos jas Karl-Otto Schwarzien parengė ir skelbė 1932 ir Jono (1936–1938) ir kt.). Atskiri straipsniai skirti kingų senkapių radinius skaitytojams pristatė K. kryptys (Matulytė, 2017). Šiuo laikotarpiu išleista 1935 m. penkių Grg leidybos metų straipsnių ro- daugiau nei 200-ų metų amžiaus Klaipėdos kraš- O. Švarcenas, Karlas Engelis (1931) ir O. Tišleris vertingų praeičiai pažinti leidinių. 1938 m., minint dyklę. 1936–1938 m. dėl susiklosčiusių aplinkybių to mokykloms (Rusnės, Skirvytėlės, Priekulės, (Oscar Tischler 1843–1891). Skyrelyje „Iš mano se- Klaipėdos sukilimo 15-ąją sukaktį, Mažosios Lie- priedo turinių sąvado nespėta paruošti. Šią spragą Budelkiemio ir kt.) (1936). Skelbti krašto lietuvių nelio jaunystės“ (Aus meiners Großvaters Jungenzei- tuvos kultūros ir politikos veikėjas Jonas Vanagai- bandė užpildyti Vasilijus Safronovas ir šio straips- kilmės vietovardžių, asmenvardžių ir tautosakos ten) pakartotinai perspausdintos XIX a. II pusės lai- tis (1869–1946) paruošė gausiai vaizdine medžiaga nio autorius (2006–2010 m.). (patarlių vok. k.) rinkiniai, žinutės apie lietuvių kraščio Memeler Dampfboot žinutės. Sukurtas krašto papildytą straipsnių rinkinį „Kovos keliais“ (1937), kaimo buitį (1928), aprašyti vestuviniai papročiai istorinis pasakojimas vėliau atnaujintas ir skelbtas skirtą įamžinti 1923 metų sausio viduryje vykusius Turiningas pasakojimas kėlė pasididžiavimą Pagėgiuose 1850 m. (1929-11), kaimiečių aprėdai, atskirose knygelėse (pvz., C. Engel, O. Schwazien, lietuvininkų kovų įvykius ir valstybės kūrimosi savuoju kraštu tautodailė, gobelenai, nėriniai (1928, 1935), Tilžės H. Fuchs ir kt.). Vertingesni straipsniai be nuorodos eigą. Mokytojas Martynas Gelžinis paruošė krašto baldžių puošyba (1937-10-23 d.), pirmosios vėjinės į pirminius šaltinius skelbti 1948–2021 metais atnau- pažinimo vadovėlį „Mano Gimtinė Klaipėdos kraš- Pagrindiniai Pakraščio sodų (der Grenzgarten) ra- lentpjūvės ir kt. Paminėtinas išsamus rašinys apie iš jintame Memeler Dampfboot laikraštyje. Sukurtas tas“ (Klaipėda, 1935). Lietuvos tyrėjų darbai apie šinių autoriai, taigi ir skaitytojai, buvo Klaipėdos Šilutės kilusį rašytoją Hermanną Sudermanną ir jo tvirtas pagrindas pasakoti apie Klaipėdos krašto krašto gamtą ir ūkio raidą bei praeitį skelbti atskirų ir Tilžės mokytojų seminarijas baigę mokytojai. mokslo metus Tilžėje (1937). Sudarytos Tilžės, Ni- praeitį, o vėliau atlikti mokslinius praeities ir pavel- mokslo šakų leidiniuose. Iš žymesnių vardų paminėsime Nidos pradžios dos, Preilos ir kt. gyvenviečių išskirtinių praeities do tyrimus. Daugelis straipsnių duomenų tapo šian- mokyklos mokytoją, Neringos muziejaus (1928) įvykių ir asmenų lentelės. Pristatytos anglų, škotų, dienos krašto istorijos mokslo pagrindu. Klaipėdos krašto praeities ir kultūros pažinimo įkūrėją Henry Fuchsą (1898–1980), Kertuvėnų pa- vokiškoji tradicija: Pakraščio sodai grindinės mokyklos mokytoją Karl-Otto Schwar- zien, Jūros apylinkių tautosakos bei senienų rin- Literatūra Ne mažiau turiningas krašto pažinimo ir kul- kėją, pilkapių kasinėtoją. Vertingus straipsnius tūrinio gyvenimo ir kraštotyros veiklos vaizdas skelbė Rygos Herderio instituto istorikas Percy 1. Aleknavičius B. Mažosios Lietuvos poringės, Klaipėda, 2008. 12. Kirrinnis Herbert. Tilsit, die Grenzstadt im deutschen Osten, atsiveria apžvelgus Klaipėdos miesto vokiečių Meyer (Ryga) bei Karlas Engelis (Carl Engel, 1895– 2. Auszros“ archyvas: Martyno Jankaus rinkinys. Sud. Domas 1935. Kaunas, Audronė Matijošienė, Vilnius: Vilniaus universitetas, 13. Kšanienė D. Muzika Mažojoje Lietuvoje: lietuvių ir vokiečių bendruomenės spaudą ir kultūrinius renginius. 1947) – nuo 1929 metų Karaliaučiaus „Prussia“ 2011, Standartų spaustuvė, 490. kultūrų sąveika (XVI a.– XX a. 4 dešimtmetis). Klaipėda : Klai- Klaipėdos (istorinis Memel) miesto dienraštis muziejaus darbuotojas, po 1934 m. Herderio ins- 3. Fritz Brix. Tilsit-Ragnit. Stadt und Landkreis. Ein pėdos universiteto leidykla, 2003, 518. „Klaipėdos Garlaivis“ (Memeler Dampfboot) leis- tituto docentas (nuo 1937 metų Karaliaučiaus uni- ostpreußisches Heimatbuch. (= Ostdeutsche Beiträge. Aus 14. Matulytė M. Kraštotyrinė etnografija: sąvokos performatyvu- dem Göttinger Arbeitskreis. 50). Würzburg 1971, DNB mas. Lituanistica. 2017. T. 63. Nr. 3(109), p. 168–182. tas uostamiestyje nuo 1849-07-03 d., jame skelbtos versiteto profesorius). Dalis straipsnių skelbti be 458346888. 15. Kurschat Heinrich Albert. 1968. Das Buch vom Memelland: miesto, krašto (Memelland), valstybės ir pasaulio tikslių autorystės nuorodų, yra tik pirmosios var- 4. Gelžinis M. Mano Gimtinė Klaipėdos kraštas, 1935/ Mažoji Heimatkunde eines deutschen Grenzlandes. Verlag F. W. Sie- Lietuva–1996. bert, Oldenburg (Oldb) 1968, DNB 457326395/ 287 S. (II leidi- įvykių naujienos, spausdintos vario litografijos, do ir pavardės raidės. Kaip prisiminimuose rašė 5. Leonas Gineitis. Tilžės literatūrinė draugija ir lietuvių tautinis mas – 1990 m.). pirmosios nuotraukos, uosto ir žmonių atvaiz- redaktorius M. Kakies, Valstybinė spaudos prie- atgimimas. [Die Tilsiter Literarische Gesellschaft und litauis- 16. Nausėdas Vl. Rambynas. Mokslas ir gyvenimas. 1973, Nr. 6, p. che nationale Wiedergeburt.]. Lituanistika, 1990, 2, S. 77–86. 26–27; Rambynas. 2015, Nr. 8, p. 77–78. dai, vėliau pristatyta krašto dailininkų kūryba. žiūra [Lietuvos vyriausybės atstovas Klaipėdoje] 6. Grentz Georgas. Ostdeutsche Heimat nördlich der Memel: 17. Masalskis H. Das Sprachgenie. Georg Sauerwein. Eine Bio- Nuo 1927 m. spalio 26 d. (trečiadienio) krašto laikraščio turinį visuomet nuodugniai tikrinda- Der Kreis Pogegen 1909–1939. Die Geschichte eines memel- graphie. Igel-Verlag, Oldenburg 2003. ländischen Kreises im ostpreußischen Grenzgebiet. Archiv 18. Pėteraitis V. Mažosios Lietuvos ir Tvanksto vietovardžiai: jų kultūrininkai leido mėnesinį priedą Pakraščio so- vusi. Priedo straipsnius išsamiau aptarsime kita- Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise, e. V. Heddes- kilmė ir reikšmė. 1997. dai ((der Grenzgarten): Heimatkundliche Beiträge aus me rašinyje, o šį kartą paminėsime su Pagėgiais heim, 1993, Nr. 19, 53. https://docplayer.org/64392113-Der- 19. Pocytė S. Die Litauische Literarische Gesellschaft - die Fest- dem Memelgebiet und den Grenzgebieten). Pagrindi- ir Klaipėda susijusius rašinius, atskirais atvejais kreis-pogegen.html halterin des Erbes einer „Sterbenden Nation“ 1879–1923. La- 7. Hermann Arthur, Skowera Helga-Martina. Die Grenze als Ort tvijas vēstures institūta žurnāls [The Journal of the Institute of niai tikslai: per žinias skatinti domėjimąsi Tėvy- gretinamus su mokslo tyrimais, didelės išlieka- der Annäherung : 750 Jahre deutsch-litauische Beziehungen. Latvian History]. 2016, Nr. 1, p. 28–65. nės praeitimi ir puoselėti meilę gimtinei. Priedas mosios-pažintinės vertės darbais. Pakraščio so- Köln : Mare Balticum, 1992. 218. 20. Sliužinskas R. Eduardo Gizevijaus ir Gustavo Gizevijaus gy- 8. Juška Alb. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI–XX a. Mažosios venimas ir veikla. Gimtasai kraštas: mokslo darbai. 2011, t. 4, leistas vidutiniškai kartą per mėnesį, trečiadienį, duose įvairiais metais aprašytos Klaipėdos krašto Lietuvos fondas, Chicago, 1997. p. 21–28. Kaunas: Žiemgalos leidykla, ISSN 2029-0101 ketvirtadienį ar penktadienį. Tai vertinga Mažo- žymesnės asmenybės-kultūrininkai: E. Gisevius 9. Juška Alb. Mažosios Lietuvos mokykla. Mažosios Lietuvos 21. Tetzner Oswald und Tetzner Helena. Dainos: litauische Volks- fondas, Chicago, 2003. gesänge, Leipzig, 1897. sios Lietuvos vokiškosios kultūros paveldo dalis. (1929), Jonnas Pippirs (1933-01-27), pirmojo Vokie- 10. Jentzsch Alfred. Nachweis der beachtenswertesten und zu 22. Tetzner Oswald. Die Slawen in Deutschland. Leipzig, 1902. Laikraštis spausdintas gotiškuoju (Kurrent) šriftu, čių-Lietuvių kalbų žodyno leidėjas kultūrininkas schützenden Bäume, Sträucher und erratischen Blöcke in der 23. Vanagaitis J. Kovos keliais. 1938, p. 315. (Antras leidimas 2012 Provinz Ostpreußen auf Grund der vom Landeshauptmann m.). nors jau buvo įsigalėję lotyniško raidyno pagrin- K. G. Mielke (1931-11-11), kunigai J. Reimersas der Provinz Ostpreußen versandten Fragenbogen. Königs- 24. Zenkevičius Vl. Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923. Vilnius, du Suterlino (Sütterlinschrift, 1915–1920 m.) rašme- (1931-12-11) ir Johann Ambrosius (1929 liepa). berg i. Pr. 1900. 204 S. Briedis, 2016. nys. Ilgametis leidinio redaktorius buvo Robert`as Brandžiausi pamario kraštotyros darbai skelbti 11. Kaunas D. Mažosios Lietuvos knyga. Vilnius, 1996 (disertaci- 25. Zembrickis J. (Johan Sembritzki). Šilokarčiamos krašto istori- ja: „Mažosios Lietuvos lietuvių knygos raida 1808–1919 me- ja. [1920, 217/- liet. k.– 2005, 188]. Leubner`is, vėliau jį pakeitė Martinas Kakis (Matin 1931–1935 m. Kraštotyrininkas, mokytojas, vėliau tais“, Vilnius, 1990). Kakies, 1894–1987). Leidinys leistas iki 1944 metų garsus „gimtinės rašytojas“ Rudolfas Naujokas (R. vasaros. Manoma, kad per dešimt su puse metų Naujok 1903–1969) 75-ųjų gimimo metų sukakties buvo išleista 120 Pakraščio sodų (der Grenzgarten, proga paskelbė išsamų straipsnį apie vaistininko, sutr. Grg) priedų, nuo 6 iki 12 numerių per me- žymiausio Klaipėdos krašto istoriko-kraštotyri- tus. Priedai žymėti numeriais atitinkamai pagal ninko Johano Kazimiero Zembrickio (J. K. Sem- mėnesius. Kartais per mėnesį viename priede su- britzki) gyvenimą ir veiklą bei svarbą krašto pra- jungti du numeriai, išskirtiniais metais mėnesinis eičiai pažinti (1930 m. gruodžio 19 d.). Atskiras priedas neleistas, pvz., 1932 metais tai įvyko net darbas apie Karaliaučiaus universitetą baigusius 58 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 59 Netrukus kitoje sienos pusėje, Lietuvoje, pradė- sienom. Kelyje visur stovėjo rusų kareiviai, mūsų jo sklisti kalbos apie tuščius vokiečių namus, dva- naujo namo kieme drybsojo gal penkios papjautos rus, apleistus tvartus, karčiamas ir muitinės valdas, karvės išvirtusiais pilvais, buvo tokia smarvė, kad didelius dirbamos žemės ir miškingus plotus. Ke- tėvas čia pat jas kieme iškasęs duobę suvertė“. liauti skatino ne tik atsivėrusi siena ar nepriteklius, Elenos Bajorinienės tėveliai Juozas ir Uršulė bet ir valdžios raginimas ten kurtis ir apgyvendinti Globiai taip pat buvo vieni pirmųjų atsikėlusių į teritoriją. Aušgirius. „Mes gyvenome Puikių kaime, už miš- Tarp pirmųjų naujakurių buvo ir šiandieniniai ko, nuo čia valanda kelio arkliais. Buvo keturi na- mūsų istorijos herojai – Bronius Ambložiejus (85) mai, viename gyveno Sungailai, o kituose trijuo- Gyvenimas po karo. Aukštgiriai ir Elena Bajorinienė-Globytė (83), atvykę į Aušgi- se – vien Globiai, pusbroliai. Turėjom 18 hektarų rius 1945-ųjų vasarą ir pradėję čia naują gyvenimą. žemės, laikėm karves ir bado tikrai nejautėm, bet Prieš Naujuosius Metus susitikome su tų įvykių bėgom ne dėl to. Tuo metu miške prie mūsų buvo amžininkais ir nusikėlėm į praeitį beveik aštuoniais aktyvūs partizanai. Mes juos vadinom miškiniais dešimtmečiais. ir labai bijojom. Mėsą beveik visą reikėdavo atiduo- ti. Būna užeina į trobą kokie 15 vyrų, pavalgo, bet Vienus atginė nepriteklius, kitus – baimė paskui išeina. Buvo baisu, kad kas neįduotų, tada būtų visus sušaudę. Bėgom iš baimės“, – prisimena Dainius KINDERIS 3 hektarai žemės, didelė šeima ir staiga atsivėru- Elena. Kaip tėveliai pasakojo, „apsistojo ties Aušgi- Žukai si galimybė į geresnį gyvenimą. Broniaus Amblo- riais iš atsargumo, nes buvo neaiškus laikmetis, ap- žiejaus tėvai Juozas ir Petrė net negalvojo, ar verta sigyventi ties rubežium buvo mažiau rizikos, jeigu keliauti į už miško esančią buvusią rytprūsių teri- koks pavojus, kad kuo greičiau pabėgti. Vyresnis 1945-ieji. Trečiasis Reichas – nacistinė Vokieti- rūkęs siaurukas sustabdytas, bėgiai išrinkti, tiltai toriją. Su trim praaugusiais vaikais ir ką tik gimu- brolis buvo siunčiamas daboti nužiūrėtos sodybos, ja kapituliuoja užleisdama pozicijas Raudonajai nugriauti. Po kelis šimtus ir daugiau gyventojų sia mergaite Bronike ant rankų pasikinkę vienintelį kad niekas neužimtų. Mūsų užsiimtoj sodyboj tur- armijai ir prarasdama Rytprūsius – Kionigsber- turėję panemunio kaimai – Sokaičiai, Baltupėnai, arklį išvažiavo iš Gaurės valsčiaus į pasienyje esan- būt laikė arklius metus po vokiečių pabėgimo, nes go kraštą (dabartinė Kaliningrado sritis). Šimtai Vėžininkai – ištuštėja, kaip ir kiek tolėliau nuo čius kaimus. grindų nesimatė per mėšlą. Ir čia atvykus su miški- tūkstančių vokiečių traukiasi į vakarus už savęs Nemuno, pačiame pasienyje masyvios Karšuvos „Mažažemiai ir biedniukai kaip mes pirmieji niais teko susidurti. Tetis įduodavo kanikę pieno ir palikdami ištisus miestus ir kaimus. Didžioji da- girios pakraštyje esantis Aukštgirių kaimas (Augs- pajudėjo, dar ir apylinkė rekomendavo, kad galima pasakydavo, kur nueiti. Ten laukdavo vyras, paim- lis klestėjusių vietovių tampa ištuštėjusiomis dy- girren), sovietmečiu imtas vadinti nebe Aukštgi- keltis ir apgyvendinti tuščias žemes, kad ten būtų davo pieną ir net nekalbėjęs nueidavo“. kromis, ypač Tilžės ir Ragainės kraštas, gausiai riais, o Aušgiriais. žmonių, – pasakojimą pradeda Bronius. – Mano tė- „Kaime buvo mada tokia, – pasakoja Bronius, – apgyvendintas šišioniškių lietuvių ir vokiečių. Il- Kiekviename kaime liko po vieną kitą senųjų vas gal nebuvo didelis keliautojas, nes apsistojom eiti vakarais pas kaimynus pasišnekėti. Vieną vaka- gus metus puoselėtas miškingas ir derlingas kraš- gyventojų šeimą, kuriems nepavyko pabėgti iškart, pačiam pirmam kaime už rubežiaus, nors buvo rą jau sutemos tėvą grįžtant miškiniai ir pasičiupo, tas su savita kultūra, verslais ir pramone tampa o paskui jau geležinė uždanga per stora buvo net galima ir į Kriokiškius (Krakischken), ir į Sokaičius klausia – ar kaustytas (reikėjo suprasti, ar su ba- švilpaujančių vėjų namais. Iš Smalininkų į Tilžę bandyti. Visi kiti, apie 30 gyvenamųjų pastatų, tapo (Sokaiten) ir į Baltupėnus (Baltuponen). tais), tai jei būtų su batais buvęs, būt nuavę, o kai pusšimtį metų ąžuolų miškais ir javų palaukėmis tuščiais. Atvažiavus radom namus be langų, plikom su klumpėm išėjo, tai paleido kaip sutiko. Dar po to

Aušgirių kaimo peizažas šiandien. D. Kinderio nuotrauka Aušgiriai 1939 m. (rytinė pusė) 60 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 61 kelis kartus stribai šukavo mišką, ieškojo partiza- kalnai arklių ir žmonių lavonų. Ištaškė lėktuvais ir nų. Namuose badė šakėmis ir į grindis, ir daržinėj į tankais. Kas bandė išplaukti iš Klaipėdos, tuos irgi bertainius, visas kaimas kulkosvaidžiais apstatytas bombardavo. Pabėgti pasisekė mažai kam. Sunkūs buvo, jei kokie partizanai iš miško būtų išbėgę – vis- ir čia buvo pirmieji metai – stribai, miškiniai, o pas- kas, būtų pribaigę“. kui ir tas gaisras“. Bronius prisimena tą pavasarį. „Buvo labai vešli Aušgirius pasiglemžia amžiaus gaisras žolė, dideli plotai ir nešienauta ilgai. Atsikėlė toks Simonaitis. Norėjo aplink savo sodybą apsidegin- Naujakuriams atsikėlus į Aušgirius, čia buvo ti žolę. Kai užkūrė, tai pusė Aušgirių ir supleškėjo. daugiau kaip 30 sodybų ir kitų vokiečių paliktų Visokie tvartukai, daržinės, kalvė, žandarmerija, pastatų – daržinės, karčiama, muitinė. Kiekvie- muitinės pastatai, dalis karčiamos. Vyrai subė- nam kaime liko po vieną, kitą vokiečių šeimą, tai gę teturėjo tik kelis viedrus vandens ir kastuvus, Aušgiriuose tokie buvo Neumanai, vietiniai juos kur čia užgesinsi taip. Mokyklos pastatą dar visi vadino Neimantais. Bronius Ambložiejus prisi- subėgę išgelbėjo. Pleškėjo kaimas ir nupleškėjo, mena, kad grįžtant su tėvu iš Tauragės ir išlindus padegėjas baisiai pergyveno, o mes visi tylėjom ir iš miško negalėdavo pasakyti, kuris namas jų. pamiršom. Paskui vienas namas sudegė trenkus Visur raudonavo stogai ir plytėjo, kiek gali už- žaibui, vėliau stribai kitus medinukus ardė ir degi- matyti, gražiausi masyvūs pastatai. Daugumoje no malkoms. Sausa, lengvai ardos, negi eisi į miš- iš jų kartais gyvendavo kareiviai, pradžioj rusai ką malkų. Tada statė apylinkėj naujus valstybinius dar bijojo giliai lįsti į Kaliningradą, pro Aušgirius pastatus, kaimuose ardė plytas ir vežė į Pagėgius, į pietus vežė gurguoles sviedinių. taip ir nyko Aušgiriai, o kokių gražių sodybų buvę, „Greit išsiaiškino, kas turi arklius su vežimais, net neklauskit. Vienintelė neapgyvendinta sodyba tai tiems buvo prisakyta vežti patrankų sviedinius, buvo vadinama smaline, nes ten po karo matomai taip tėvas išvažiavo ir mes jo nematėm dvi savai- tvarkė variklius, grindys smalinos buvo, nieks ne- tes, galvojom viskas, bus žuvęs. Paskui grįžęs pa- norėjo keltis, taip tie gražiausi naujausi pastatai ir Trečia iš kairės Elena Bajorinienė. Šeimos archyvo nuotrauka sakojo, kad praėjo tikrą pragarą, grioviuose gulėjo nugriuvo“.

:Bronius Ambložiejus su šeima. Šeimos archyvo nuotrauka Bronius Ambložiejus savo sodyboje Aušgiriuose. D. Kinderio nuotrauka 62 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 63 Neisi į kolūkį – uždarys į „sklepą“ skriausdavo. Eidavom kartu iš mokyklos su fanie- rinėm kuprinėm, tai visas vieškelis arkliašūdžiais Graži ateities vizija subliuško suvarius visą kai- nusėtas būdavo, Bronius tais arkliašūdžiais mus, mą į kolūkį 1947 metais. „Grūdus liepė atiduoti, mergaites, ir apdovanodavo“. Elena prisimena ir gyvulius, sėklas, nieko savo nebegalėjai turėti. Šne- savo mokyklą, kur įsikūrus nieko nebuvo, kas savo kėjo gražiai – o tai pasiesma, užaugs, bendrai dirbs- kėdę atsinešę, kas staliuką ar suoliuką, viską susi- ma, pasidalysma ir linksmiai gyvensim. Kai užau- kūrė patys, jokio turto nebuvo palikta. go, reikėjo pyliavą valstybei atiduoti, dalį sėklai, o kolūkiečiui nieko neliko. Gudresni kavodavo tarp Žmona ar vyras – iš kaimynų Zusammenfassung malkų, tai dar metams miltų turėdavo, kas man- dresnis į miškų ūkį Jūravoj išėjo dirbti, tai tiems Nugrimzdusi į praeities prisiminimus, Elena pasisekė. Į kolūkį per gvaltą ėmė, mano tėvas neno- džiaugiasi, koks vieningas buvo jų kaimas. „Visos rėjo, priešinos, tai suėmę laikė sklepe Vilkyškiuose, šventės būdavo kartu, visi Nauji Metai, išlydėtu- dvi paras nedavė nei gert, nei ėst. Nėr kur dingti!“ vės į kariuomenę, viską švęsdavom kartu, o dabar, Po tų metų tėvas gavo 60 arų žemės, užrašė kelis daug nykiau, žmonės kas sau. Nors buvom alkani, darbadienius ir numetė maišą grūdų, kur vien išva- basi, bet smagiai gyvenom, daug vargo vargom, gal los buvo. Grįžęs jis tą maišą kieme papylė vištoms. dėl to ir Dievulis tiek ilgai laiko“. Moterys kaime buvo namų šeimininkės, o Elenai Abiejų mūsų herojų antrosios pusės jau išėję teko dirbti ir vietinėje parduotuvėje. „Dirbau par- anapilin, o patys gyvena su savo vaikais, kurie liko duotuvėj, kur gyveno Neumanai. Pradžioj visko Aušgiriuose. „Savo žmoną sutikau čia pat, namuo- buvo mūsų parduotuvėj, ir duona ir dešra ir sviesc, se, – pažintį su pačia Teodora prisimena Bronius, – į ir vyniuks, degtinė. Vėliau pradėjo kai kurias pre- kriaučkas buvo atėjusi tokia moteriškė ir paskui ją In der Stadt Neman (lit. Ragainė) an der Memel der Uhren auf dem ethnographischen Territorium kes normuoti, bet kas su pardavėja blatą turėjo, atėjo padėjėja, gyveno mūsų name, tai ji man po ko- (lit. Nemunas), derer Ufer hier dem heutzutage Kleinlitauens und weist darauf hin, dass die Uhren tiems gerai būdavo. Duonos kepaliuks kainuoda- jom ir pasimaišė. Apsivedėm, turėjom keturis vai- Russland zugeteilten Ostpreußen angehört, gibt im Alltag der Preußisch-Litauer ein gewöhnlicher vo 21 kapeiką, o bonką pridavęs 12 kapeikų gauni, kus, anūkų ir proanūkių jau nesuskaičiuoju“. es einige erhalten gebliebene wertvolle Zeugen Bestandteil waren. In den Städten und Dörfern tai dvi bonkos ir turi kepaliuką. Vėliau dirbau ir Elenai vyras taip pat maišėsi po kojom nuo vai- der Geschichte. Darüber berichtet der Historiker waren verschiedene Uhren verbreitet: Sand- buhaltere kolūkyje, bet atsibodo klaidas taisyti, tai kystės, kaimynas iš gretimo namo. Gražus vyras, Norbertas Stankevičius im Aufsatz„ Auf der Su- uhren, mechanische Taschenuhren, Stehuhren prieš pensiją išėjau į vaikų darželį auklyte dirbti. garbanotas buvo, kur netekėsi. Bajorinai susilaukė che nach den Spuren von Mažvydas. Merkmale oder Wanduhren gestalteten zusammen mit Dabar jau 23 metai kaip pensijoj“. dviejų sūnų, su vienu iš jų Elena gyvena toje pat der Geschichte und Kultur der Stadt Ragainė“. dem Möbel ein eigenartiges Interieur der preu- Pažvelgus į šalia sėdintį Bronių, Elena nusikelia sodyboje Aušgirių kaime, šalia istorinio rubežiaus Einer von den wertvollsten Zeugen der Geschich- ßisch-litauischen Haushalte und erleichterten 75 metus atgal. „Negaliu aš į jį žiūrėti! Kaip jis mani ir toliau. te, den der Autor hier beschreibt, ist die auf dem alltägliche Haushaltsarbeiten. Die Hausar- Territorium Russlands größte gotische Burg des chitektur mit verschiedenen Verzierungsele- Mittelalters: Das ist ein seltenes architektonisches menten, darunter Sonnenuhren, Kirchentürme Denkmal, welches Kriege, verschiedene Schwer- mit Turmuhren schmückten und schufen eine zeiten und Naturkatastrophen während Jahr- reichere kulturelle Umgebung des Landes. hunderte durchgestanden hat. Die Burg wurde aber nicht renoviert, seit 1945 hat sie kein Dach Im Aufsatz„ Adomas Skiezgelas – Architekt – und wird ständig zerstört. Für uns ist und bleibt Künstler“ stellt der Autor Petras Šmitas den von die Stadt Ragainė wichtig als die Stadt des ehe- Skuodas stammenden Niederlitauer, Architekten maligen Preußisch-Litauens und die Stadt von und Künstler Adomas Skiezgelas, der seit einigen Martinus Mosvidius (lit. Martynas Mažvydas). Jahrzehnten in Klaipėda lebt und dort schafft. Der Autor des ersten litauischen Buches (1547 in Für sein Schaffen ist die Gegenwartsbezogen- Königsberg) war im 16. Jh. als Pfarrer von Ne- heit und die betonte Funktionalität des Werkes man tätig. Diese Kirche ist zum Teil erhalten ge- typisch. Er kann als wahrer Schöpfer bezeich- blieben. Sie steht auf ihrem historischen Ort, wie net werden: In vielen Jahren hat er mehrere pla- auch zu Zeiten von Mosvidius, auch wenn sie im stische und räumliche Kunstwerke von verschie- Innern schon anders gestaltet ist. Litauische Or- denem Inhalt, Form, Bestimmung und Umfang ganisationen hegen immer noch die Hoffnung, geschaffen. Der Autor schildert in seinem Aufsatz die leiblichen Überreste von einigen hier bestat- ein wahrheitsgetreues und herzhaftes Bild von teten bekannten litauischen Pfarrern zu finden, diesem talentierten Künstler und Freund und und in der Kirche ein gemeinsames litauisch- präsentiert dem Leser die wichtigsten Werke von russisch-deutsches Kulturzentrum einzurichten. A. Skiezgelas.

Im Aufsatz„Die Uhren im Alltagsleben und in „Das ist ein bescheidener Versuch, dank der der Kultur der Preußisch-Litauer“ gibt die Roza genialen Erfindung Fotografie, darüber nachzu- Šikšnienė einen Überblick über die Verbreitung denken und sich vorzustellen, welche Kleider 64 Rambynas Nr. 1 (19) Rambynas Nr. 1 (19) 65 unsere Landsleute in den Jahren 1900–1945 die Herde zur Pflege, Erforschung der Natur kauften, schneidern ließen und trugen. In den und Kultur Kleinleitauens sowie zur Verbrei- angeführten Fotos sieht man Menschen aus tung von lokalen Traditionen. Die Ziele dieser Vilkyškiai, Rukai, Šilutė, Skirvytė, Šilgaliai, aufklärerischen Tätigkeit, ihre Vertreter und Nida, Akmeniškiai und aus heutzutage hinter von ihnen durchgeführte Arbeiten entsprachen der Staatsgrenze liegenden Gastai, Tuniškiai, den Bedürfnissen nach der Erkundung des Kryžionai, Štukai, Ragainė und Tilžė. Die mei- geistlichen und gegenständlichen Erbes und sten schwarz-weiße Fotos stellen das Alltags- nach der Pflege der nationalen Identität un- leben dar, aber sie bieten trotzdem die Mög- ter den Mitgliedern litauischer und deutscher Abstract lichkeit darzustellen, welche Fähigkeiten und Gemeinden am Rande Ostpreußens (in Klein- die Lust die lokalen Menschen hatten, sich für litauen). Die lokalen Umgebungen, besondere den Alltag und Festlichkeiten schön zu kleiden. Persönlichkeiten und historische Ereignisse so- „Gleichzeitig lassen sich Schlüsse über kompli- wie ihre Wertungen (die historische Narrative) zierte Situation jener Zeit nicht nur „im litau- in beiden Gemeinden unterscheiden sich. Die ischen Ostpreußen“, in Kleinlitauen, sondern Erkennung nationaler Identität und derer Aus- auch in Europa ziehen“, so fasst seinen Aufsatz druck zu der Jahrhundertwende erweckte die „Besonderheiten der Kleidung von Preußisch- nationale Wahrnehmung der Litauer, somit ent- Litauern im historischen Kontext“ der Autor stand auch die Notwendigkeit, die eigene kul- Anatolijus Jakimovas aus Vilnius zusammen. turelle Eigenart zu pflegen, was mit der Zeit Be- dingungen geschaffen hat, den litauischen Staat Der Pädagoge, Kulturforscher und Journa- zu gründen und ihn zu festigen. So präsentiert list Eugenius Šaltis bietet einen Aufsatz „Über das Thema von dem Aufsatz„Landeskundliche Several valuable traces of history have households of Lithuania Minor. Sand timers, den Kameraden, der vom Gott mit Talenten Bewegung in Kleinlitauen (Teil I)“ der Autor remained in Ragnit (Neman) Town on the mechanical pocket watches, freestanding beschenkt wurde“ zahlreiche Erinnerungen an Egidijus Bacevičius aus Klaipėda selbst. bank of the Neman River belonging to the East and wall clocks were arranged to suit the den im Jahr 2019 verstorbenen, berühmten litau- Prussians under the rule of Russia. Norbertas furniture and to create a unique home interior ischen Landeskundler, der im Denkmalschutz „Das Leben nach dem Krieg. Aukštgiriai“ Stankevičius described them in his article in the villages and cities of Lithuania Minor. tätig war und Autor von mehreren Büchern, heißt der sich auf den Erinnerungen gründende titled On the Trail of Mažvydas. History and These devices eased the household chores of von den über 300 Aufsätzen, darunter auch in landeskundliche Aufsatz vonDainius Kinderis. Culture of Ragnit Town. the people. Meanwhile, house architecture der Zeitschrift „Rambynas“, ist, den Ehrenbür- „Zu den ersten Ansiedlern gehörten auch die Pro- One of the most valuable witnesses of encompassing a variety of decorative elements, ger der Stadt Tauragė Edmundas Mažrimas. tagonisten des Aufsatzes – Bronius Ambložiejus history depicted by the author is the largest including sun clocks, and churches with clock Der Autor des Aufsatzes arbeitete mehrere Jah- (85 Jahre alt) und Elena Bajorinienė–Globytė (83 Gothic castle in the territory of Russia. It is a towers created a richer and much more ornate re mit Herrn Mažrimas zusammen und erinnert Jahre alt), die in Aukštgiriai (dt. Augstgirren) im rare architectural monument that has survived cultural environment. sich an den Kameraden als an einen besonders Sommer 1945 angekommen sind und hier ihr wars and hundreds of years of misfortune and fleißigen und guten Fachmann auf dem Gebiet neues Leben begonnen haben.“ Zusammen mit natural disasters. In 1945, the castle lost its roof In his article titled Adomas Skiezgelas: des Denkmalschutzes, aber er deckt auch andere den zeitgenössischen Zeugen jener Ereignisse and ever since then it has been slowly crumbling Architect and Artist, Petras Šmitas presents interessante Tätigkeitsbereiche von Edmundas geraten wir in die Zeit vor fast acht Jahrzehnten. to dust. Ragnit Town holds great value to us Samogitian architect and artist Adomas Mažrimas auf. Die Erfahrungen und Erlebnisse der Menschen as a town of Prussian Lithuania and Martynas Skiezgelas of Skuodas, who has been delving zeugen den Lesern von der Realität des Dorfes Mažvydas, who wrote the first Lithuanian into creative activities in Klaipėda for several In der 1. Hälfte des 19.-20. Jh. waren die Städ- Aukštgiriai und somit des ganzen Landes in der book (in Kaliningrad in 1547) and worked as decades now. His pieces of art are known for te Tilžė (Tilsit / Sovietsk) und Klaipėda (Memel) Nachkriegszeit. the parish priest in Ragnit in the 16th century. their contemporary style and highlighted The church, were Martynas Mažvydas served, functionality. This man is an artist who has has remained partially standing in a historical been for many years creating plastic and place. It has changed a lot both in the inside spatial works of art of various content, shape, Į vokiečių kalbą vertė Justina Daunorienė and the outside. Lithuanian organizations purpose and scope. The article paints a realistic are holding onto a sliver of hope to find the and true portrait of a talented artist and a great remains of several famous Lithuanian priests friend of the author, presenting the key pieces who were buried here and to establish a joint of art created by Adomas Skiezgelas. Lithuanian, Russian and German Culture Center in the church building. “This is a modest attempt to use the ingenious invention of photography to take a look at the In her article titled Clocks in the Household clothing that our ancestors purchased, sewed and Culture of the People of Lithuania Minor, and wore from 1900 to 1945 and thus let our Roza Šikšnienė reviews the prevalence of imagination run wild. Residents of Vilkyškiai, clocks and watches in the ethnographic region Rukai, Šilutė, Skirvytė, Šilgaliai, Nida, of Lithuania Minor. According to the author, Akmeniškiai and those from beyond the border time-keeping devices were a usual item in the in Gastai, Tuniškiai, Kryžionai, Štukai, Ragnit 66 Rambynas Nr. 1 (19) and Tilsit are depicted in the photographs. traditions of Lithuania Minor were in Tilsit Most of the remaining photos are done by the (Sovietsk) and Klaipėda (Memel). The goals people and are black and white but this does of these educational activities, their main not demean their value in discussing the ability representatives and achievements suited of the local people to dress up for festivals or the needs of the Lithuanian and German every day activities. These photos help us to communities in the Lithuania Minor (Prussian gain insights into complex matters of that time Lithuania) to gain spiritual and heritage period not only in the Lithuania Minor also knowledge, and to nurture their national known as the Prussian Lithuania but also in identities. The assessments (historical retelling) Europe,” says Anatolijus Jakimovas of Vinius, of the natural environment, renowned people presenting his article titled Peculiarities of and past events of both communities differed. Clothing of the People of Lithuania Minor in The cognition and manifestation of national Historical Context. identity as the centuries changed woke the national self-awareness of the Lithuanians and In his article titled About my Pal whom they felt the need to preserve their cultural God Gifted with Many Talents and Then uniqueness. In the long run, this created Added Some More, Eugenius Šaltis, teacher, the necessary conditions to establish and advocate of culture and reporter, presents an strengthen the Republic of Lithuania. These assortment of memoirs about his late friend ideas are depicted in the article titled Local Edmundas Mažrimas, famous Lithuanian History Movement in Lithuania Minor: Part I local historian, monument conservator, author by Egidijus Bacevičius of Klaipėda. of several books, about 300 articles, including those published in Rambynas, and honorary Life after War. Aukštgiriai is the title of the citizen of Tauragė, who died in 2019. For many article by local author Dainius Kinderis who years, Eugenius Šaltis has worked alongside created his work on the basis of local history Edmundas Mažrimas, and remembers his lore and memoirs. “The characters of the late friend as a hard-working and prominent article, Bronius Ambložiejus (85 years of age) specialist of his field and monument and Elena Bajorinienė-Globytė (83 years of age) conservator. In his article, the author reveals were among the first new settlers. They came many interesting tidbits about the activities of to Aušgiriai in the summer of 1945 and started Edmundas Mažrimas. their new lives here.” The author travels back almost eighty years and reveals the reality of In the 19th century and the first half of the the post-war life in Aukštgiriai Village and 20th century, the main centers for researching its region through the prism of memoirs and and promoting the nature, culture and experiences of the local people.

Į anglų kalbą vertė UAB „Mažas pasaulis“

In memoriam. 2020 lapkričio 29-ąją, eidamas 91-uosius metus, į Amžinybę išėjo Bernardas Aleknavičius, puikus dokumentinės fotografijos meistras, publicistas, dėmesingas istorikas ir kraštotyrininkas. Mažosios Lietuvos kultūra neteko krašto patrioto, savo kūryboje daug dėmesio skyrusio etnografiniams Vakarų Lietuvos gyvenimo motyvams. B. Aleknavičius 1989 m. inicijavo lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigimą, aktyviai prisidėjo prie Martyno Jankaus muziejaus įkūrimo Bitėnuose. B. Aleknavičius gimė 1930 m. rugpjūčio 21 d., Šakių rajone, Lekėčių kaime. Ten dirbo pašte draudimo inspektoriumi. 1956 m. baigęs Kauno pedagoginę mokyklą, mokytojavo Kačerginėje, paskui ketverius metus darbavosi korespondentu Kauno rajono laikraštyje. 1963 metais buvo pakviestas į Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA) , ėjo fotokorespondento Klaipėdos kraštui ir Žemaitijai pareigas. Apie meilę Mažajai Lietuvai kalba jo parengti ir išleisti leidiniai: „Adomas Brakas – Vydūno dvasios pakylėtasis“ (2007), „Lietuv- ninkais mes esam gimę“,„Mažosios Lietuvos poringės“ (abi 2008), „Kristijono Donelaičio portretas“ (2010); „Aisčių pasaka: Nuo Rambyno žvelgiant“(2015). E. Skipičio nuotrauka 68 Rambynas Nr. 1 (19)

Paveldas. Šereiklaukio dvaro svirno durys. E. Skipičio nuotrauka

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 2 tūkst. eurų suma remia „Rambyno“ parengimo spaudai ir spaudos darbus, taip pat p. 2–60 esančių straipsnių parengimą. © Rambynas, 2021. ISSN 2029-0756 Rengėjas (leidėjas): Pagėgių krašto draugija „Sandūra“, įm. k. 178054566, a. s. LT327300010097269819 Swedbank, AB, kodas 73000. Adresas: Mokyklos g. 13, Rukų k., LT-99302, Pagėgių savivaldybė, tel./faks. 8 441 41834. Apimtis 8 sp. l. Tiražas 500 egz. Leidžiamas du ka­tus per ­metus. Vyr. redaktorė Diana Milašauskienė, el. p. [email protected], dizainerė-maketuotoja Kristina Kazlauskienė, kalbos redaktorė Jolanta Kasiliauskienė. Spausdino spaustuvė AB „Spauda“, Laisvės pr. 60, Vilnius. Visa medžiaga (rašiniai), pateikta žurnale „Rambynas“, yra Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ nuosavybė. Žurnalo straipsnius kopijuojant ir platinant būtina nuoroda. Redakcijos nuomonė gali nesutapti su autorių nuomone.