LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS LIETUVOS ISTORIJOS KATEDRA

Ovidijus Jurkša Lietuvos lokaliosios istorijos studijų programos II kurso magistrantas

GARLIAVOS MIESTELIO ISTORIJA 1809-1940 M.

(magistro darbas)

Mag istro darbo autorius ______(parašas)

Le idžiama gint i: Darbo vadovas ______(parašas)

IF Dekanas ______doc. dr. Deimantas Karvelis (parašas)

prof. dr. Eugenijus Jova iša Darbo įteikimo data: ______

Registracijos numeris: ______

Vil nius, 2015 PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas baigiamasis magistro darbas „Garliavos miestelio istorija 1809-1940 m.“: Autoriaus atliktas savarankiškai, jame nėra pateikta kitų autorių medžiagos kaip savos, nenurodant tikrojo šaltinio. Nebuvo to paties autoriaus pristatytas ir gintas kitoje mokymo įstaigoje Lietuvoje ar užsienyje. Nepateikiama nuorodų į kitus darbus, jeigu jų medžiaga nėra naudota darbe. Pateikiamas visas naudotos literatūros sąrašas.

Ovidijus Jurkša ______(parašas)

2

Turinys

Įvadas ...... 4 Darbo objektas ...... 5 Geografinė erdvė ...... 5 Darbo chronologinės ribos ...... 5 Darbo naujumas ...... 6 Darbo tikslas ...... 6 Darbo istoriografija ...... 6 I. Garliavos miestelis 1809-1940 m...... 9 I.1. Garliavos miestelio proistorė ...... 9 I.2. Garliavos miestelio įkūrimas ...... 9 I.3. Garliavos miestelio įkūrėjas – Juozapas Godlevskis ...... 10 I.4. Garliava prancūzmečio laikotarpiu ...... 13 I.5. Garliavos visuomenė XX a pradžioje ...... 15 I.6. Garliavos visuomenė tarpukario laikotarpiu ...... 27 II. Garliavos konfesinės bendruomenės ...... 34 II.1. Romos katalikų bendruomenė ...... 34 II.1.1. Garliavos Švč. Trejybės bažnyčia...... 36 II.1.2. Garliavos dvasininkai 1861 m. manifestacijoje ...... 39 II.2. Žydų bendruomenė ...... 42 II.3. Evangelikų liuteronų bendruomenė...... 47 II.3.1. Evangelikų liuteronų bažnyčia ...... 47 II.3.2. Evangelikų liuteronų bendruomenės statistika ...... 50 III. Žymiausios Garliavos miestelio istorinės asmenybės ...... 52 III.1. Juozas Gabrys-Paršaitis ...... 52 III.2. Kazys Aglinskas ...... 55 Naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas ...... 66 1. Šaltiniai ...... 66 2. Literatūra ...... 70 Santrumpos ...... 72 Summary ...... 73 Paveikslų sąrašas ...... 75 Priedai ...... 76

3

Įvadas Nepaisant bendrų teorinių prielaidų lokalinei istorijos tyrimų krypčiai atsirasti arba tų prielaidų silpnumo, pastaraisiais metais daug kalbama apie lokalinę istoriją. Pagal „Versmės“ leidyklos išleistų monografijų skaičių Lietuva jau, atrodo, šiandien, kaip teigė A. Nikžentaitis, lenkia mikroistorinių tyrimų pradininkes Vakarų pasaulyje. 1 Italų istorikas Giovanni Levi pareiškė, kad mikroistorijos tyrinėtojas rašo ne apie kaimą, tačiau tiria kaime. Tikriausiai šis pasakymas geriausiai atspindi mikroistorijos esmę. Darbai, kuriuose aprašoma kaimo, miestelio ar vienos bei kitos šeimos istorija, vargu ar gali sudominti platesnį skaitytojų ratą. Kitas dalykas, jei tyrinėjant vieno kaimo istoriją, konkrečių žmonių gyvenimo istorijas siekiama platesnių problemų sprendimo. 2 Nagrinėjant istoriografiją plačiąją prasme galima teigti, kad lokalinė istorija rašoma ir tyrimai vykdomi jau gana ilgą laiką, išleistos knygos užima ne vieną lentyną. Tačiau reikia pabrėžti, kad būtina atidžiau panagrinėti pačios lokalinės istorijos sampratas, jas patikslinti, nes jų yra ne viena. Lokalinės visuomenės ir jos kultūros samprata yra priklausoma nuo to, kokius ataskaitos taškus pasirenka istoriografija ir ką ji laiko tyrimų objektu. Lokalinės istorijos samprata turbūt labiausiai priklauso nuo to, kaip yra suvokiamas regionas, kadangi lokalinės istorijos sampratų yra paremtos prielaida, kad lokalinė istorija yra tam tikrus bruožus, savybes turinti regiono dalis. 3 Istorikai, nagrinėję XX a. lokalinių tyrimų istoriografiją, kaip teigė I. Lukšaitė savo straipsnyje „Lokalinės istorijos sampratos“, konstatavo, kad pasirinkus lokalinę bendriją tyrimo objektu dažnai kyla pavojus, jog ją tiriantys ar aprašantys veikalai taps įvairių faktų rinkiniu. Galima teigti, kad jų sėkmę ir reikšmę visuomenei, kultūrai pažinti sudaro ne pats objektas, ne jo mastas, o gebėjimas jį konceptualiai tirti, matyti tiriamų reiškinių vietą, vaidmenį, funkcionavimą žymiai platesniuose tyrimo objektuose, t. y. įžvelgti vykstančius procesus apskritai ir tyrinėjamoje dalyje. 4 Į aukščiau pateiktas įžvalgas buvo atkreiptas dėmesys rašant magistrinį darbą tema „Garliavos miestelio istorija 1809-1940 m.“ Lokaliosios istorijos tyrinėjimo tradicija istoriografijoje nėra nauja, tačiau jos moksliškumas ilgą laiką kėlė nemažai abejonių akademinėje bendruomenėje. Kaip teigia D. A. Amato, pats siūlymas užsiimti provincinės bendruomenės tyrinėjimais profesionaliais istorikais dažnai buvo sutinkamas priešiškai. 5 Dar 2002 metais dėka D. A. Amato išsakytų teiginių,

1 Nikžentaitis, A. Lokalinės istorijos tyrimai Lietuvoje: naujas iššūkis Lietuvos istoriografijoje? Lietuvos lokalinių tyrimų padėtis . Vilnius, 2005, p. 13. 2 Lukšaitė, I. Lokalinės istorijos sampratos. Lietuvos lokalinių tyrimų padėtis . Vilnius, 2005, p. 5. 3 Ten pat , p. 5. 4 Ten pat , p. 9. 5 Amato, J. Rethinking Home: A Case for Writing Local History. Berkeley & Los Angeles: University of California, 2002, p. 4. 4 požiūris į lokaliąją istoriją pasikeitė ir dabar ši disciplina vis dažniau suvokiama kaip atskira istorijos mokslo šaka su tik jai būdinga metodologija ir šaltiniotyra. Lokaliosios istorijos tyrinėjimų yra ir Lietuvoje. Leidyklos „Versmė“ išleido nemažą skaičių „Lietuvos valsčių“ knygų, Lietuvos Edukologijos universitete yra lokaliosios istorijos studijų programa 6, yra istorikų mokslinių straipsnių ir monografijų. Neretai lokalioji istorija tapatinama su kraštotyra, lokaliniai tyrimai laikomi antraeiliais ir pan. Svarbi kraštotyros ypatybė yra ta, kad jos subjektai yra „lokalūs“ ir kraštotyrinė medžiaga kartais būna vieninteliu šaltiniu nagrinėjant vieną ar kitą vietovę. Magistro baigiamojo darbo temos pasirinkimą lėmė kelios priežastys. Pirmiausia, norėta lokaliai pažvelgti ir aprašyti istorinę Garliavos miestelio praeitį pasirinktame laikotarpyje. Nepaisant to, kad yra išleista „Versmės“ leidyklos „Lietuvos valsčiai“ serijos knygų apie paskirus valsčius, apie Garliavos miestelį nėra išleista jokios monografijos (yra tik renkama medžiaga) ar stambesnio mokslinio straipsnio. Antra, darbo autoriaus šešios giminės kartos (taip pat ir pats autorius) gyveno Garliavos apylinkių teritorijoje. Autorius, norėdamas pažinti savo giminės istoriją ir ieškodamas įvairių faktų, archyvinės medžiagos, publikuotų ir nepublikuotų šaltinių apie juos nutarė panagrinėti ir pačio Garliavos miestelio istoriją, ko pasėkoje išsirutuliojo magistrinio darbo tema. Darbo objektas : Garliavos miestelio istorija nuo pirmo Garliavos paminėjimo 1809 m. iki 1940 m. – miestelio įkūrimas, socialinis, ekonominis, kultūrinis, konfesinis miestelio ir jo apylinkių gyvenimas. Geografinė erdvė : Pasirinkus vieną lokalią vietovę, šio magistrinio darbo atveju – Garliavos miestelį – lengviau pateikti išsamesnę ir aiškesnę analizę, remiantis platesne publikuotų ir nepublikuotų šaltinių baze bei archyvine medžiaga. Darbo chronologinės ribos : Darbo ribos apima XIX – XX a. IV deš. laikotarpį. Laikotarpis apibrėžtas nuo Garliavos miestelio įkūrimo iki Lietuvos pirmos respublikos laikotarpio pabaigos (tarpukario). 1809-1815 m. Garliavos miestelis buvo Varšuvos kunigaikštystės Augustavo vaivadijos Marijampolės apygardos sudėtyje. 7 Žlugus Varšuvos kunigaikštystei Garliava 1816-1837 m. perėjo į Rusijos imperijos Lenkijos kongreso karalystės Augustavo vaivadijos Marijampolės apskrities sudėtį. 1837 m. pavertus Augustavo vaivadiją į Augustavo guberniją buvo gubernijos sudėtyje iki 1867 m. Perskirstant Augustavo ir Plocko gubernijas į tris naujas Lomžos, Plotsko ir Suvalkų, Garliava atsidūrė Rusijos imperijos Suvalkų gubernijos Marijampolės apskrities sudėtyje. Taip išbuvo iki 1915 m. Toliau miestelis

6 Autoriaus pastaba: LEU jau išleido keletą lokaliosios istorijos magistrų laidų. 7 Colberg, J. Mappa jeneralna Wojewodztwa Augustowskiego . 1826. 5 aprašomas, naudojantis vokiečių okupacijos laikotarpio (1915-1918 m. ) ir Lietuvos pirmos Respublikos laikotarpio (1918-1940 m.) turima informacija. Darbo naujumas : Tai pirmas sisteminis darbas apie Garliavos miestelį. Nagrinėjant įvairius esamus šaltinius, archyvinę medžiagą gauname žinių apie Garliavos miestelį, jo socialinę, ekonominę, kultūrinę raidą, taip pat galime pažinti konfesinę lokalinės visuomenės istoriją ir pan. Darbe naudojami nauji istoriniai šaltiniai, kurie nėra publikuoti moksliniuose darbuose. Darbo tikslas : nustačius chronologines ribas ištirti ir aprašyti Garliavos miestelio istoriją. Šiam tikslui pasiekti išsikelti uždaviniai :
Surinkti ir susisteminti esamą istoriografiją apie Garliavos miestelį pasirinktu istoriniu laikotarpiu ir remiantis įvairiais šaltiniais išnagrinėti miestelio socialinę, ekonominę, kultūrinę raidą;
Ištirti ir aprašyti konfesinę lokalinės visuomenės istoriją (Romos katalikų, žydų ir evangelikų liuteronų);
Išryškinti žymiausių Garliavos miestelio istorinių asmenybių gyvenimą ir veiklą. Darbo istoriografija : Apie Garliavos miestelio istoriją nėra išleista nei vieno akademinio leidinio ar stambesnio mokslinio straipsnio. Rasti tik paskiri nepublikuoti kraštotyriniai, rašto darbai, referatai, kaip antai, Garliavos kraštotyros muziejuje rasta „Garliavos mokyklos“, Kauno rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje (toliau KRSVB) – „Garliavos miestelio praeitis“, J. Kirlio „Garliavos krašto knygnešiai“, R. Pauliukaitienės ir V. Overlingo „Garliavos miestelio istorija 1797-1999“, M. Railienės „Garliavos parapijos istorija“, „Vokiečių bendruomenės ir buvusios evangelikų liuteronų bažnyčios Garliavoje istorinė architektūrinė raida“. Darbe daugiausiai naudoti publikuoti ir nepublikuoti šaltiniai. A. Eidinto knygoje „Slaptasis lietuvių diplomatas“ randama informacijos apie garsų visuomenės politikos veikėją, kilusį iš Garliavos, Juozą Gabrį-Paršaitį, jo gyvenimą, visuomeninę politinę veiklą. J. Totoraitis „Sūduvos Suvalkijos istorijoje“ rašė apie Garliavos miestelio istoriją, kulto pastatus. B. Dundulio knygoje „Lietuva Napoleono agresijos metais 1807-1812“ ir J. Pugačiausko knygoje „Napoleonas ir Lietuva“ epizodiškai ir trumpai užsimenama apie Garliavą prancūzmečio laikotarpiu. „Lietuvos sakralinėje dailėje“ pirmajame tome „Vilkaviškio vyskupija“ aprašoma Garliavos Švč. Trejybės Romos katalikų bažnyčios istorija, interjero, puošybos kaita metams bėgant. A. Prašmantaitė monografijoje „Lietuvos evangelikų bažnyčios istorijos bruožai XIX a. Lietuvos evangelikų bažnyčios istorija“ aprašė Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčios istoriją, vietos evangelikų liuteronų bendruomenę. A. Hermann savo knygoje „Lietuvos evangelikų keliai“ trumpai aprašė apie evangelikų liuteronų bendruomenę, jos kulto pastatą Garliavoje.

6

Trumpai apie Garliavos miestelio istoriją yra išleisti nedideli leidinukai „Garliava 1809-1999“, „Garliava 1809-2009“. K. Šapalo knygoje „Žiburio draugija ir jos mokyklos“ aprašoma „Žiburio“ draugijos Garliavos skyriaus veikla. B. Kondrato knygoje “Kūrėjų pėdsakais. Trečioji knyga. Užnemunė“ randami aprašymai apie Garliavos miestelio iškilias asmenybes. I. Stepukonienė „Lituanisticos“ straipsnyje rašė apie vieną žymiausių Garliavos miestelio visuomenės veikėjo Kazio Aglinsko draugystę su tautos patriarchu Jonu Basanavičiumi Apie minėtą J. Gabrį-Paršaitį, jo gyvenimą ir veiklą išsamiai rašė A. Lukštas straipsnyje „Pirmasis tautinis diplomatas“. Apie 1861 m. manifestaciją, maldininkų kelionę iš Kauno į Užnemunę, šalia Garliavos esančią Penktadienio (Pėdnyčios) koplyčią savo straipsnyje rašė I. Šenavičienė. Rašant apie Garliavos visuomeninę, kultūrinę, ekonominę raidą naudota XX a. pr. ir tarpukario lietuviška periodika, iš kurios žymesni leidiniai „Ūkininkas“, „Šaltinis“, „Lietuvos žinios“, „Dabartis“, “Lietuvos aidas“, „Trimitas“, „Vilniaus žinios“, „Lietuva“. Šių leidinių straipsniuose atsispindi Garliavos miestelio istorija, kasdieninis gyvenimas, visuomeninė, ekonominė, kultūrinė veikla, religinių bendruomenių gyvenimas, kulto pastatų istorinė, architektūrinė raida. Prie šaltinių priskirtini ir enciklopediniai leidiniai, tokie kaip B. Kviklio „Mūsų Lietuva“, „Lietuvos bažnyčios“, „Lietuvių enciklopedija“, išleista Bostone, „Lietuviškoji enciklopedija“. Prie enciklopedinių leidinių galima priskirti ir lenkų knygas „Polski słownik biograficzny“, „Słownik geograficzny Królestwa Polskiego“, rusų kalba išleistas knygas „Памятные книжки Сувалкской губернии“ – tai informaciniai statistiniai leidiniai, kuriose aptinkama informacija apie gyventojų skaičių, valsčiaus administracijos tarnautojų pavardes, konfesijų tarnautojų pavardes. Referate „Vokiečių bendruomenė Garliavoje“ randama medžiagos apie evangelikų liuteronų bendruomenę Garliavos miestelyje. Magistriniame darbe naudojama kraštotyrinė medžiaga, surinkta vietos mokyklų mokytojų, vietos kraštotyrininkų. Renkant ir sisteminant esamą istoriografiją apie Garliavos miestelį pasirinktu istoriniu laikotarpiu autorius analizavo bažnytines metrikas ir kitus Bažnyčios dokumentus (tiek katalikų, tiek evangelikų liuteronų), archyvinę Lietuvos centrinio valstybinio archyvo (toliau LCVA), LVIA, Kauno apskrities archyvo (toliau KAA), Kultūros paveldo centro archyve (toliau KPCA), KRSVB, Lietuvių literatūros instituto mokslinės bibliotekos rankraštyno (toliau LLIM BR), Lomžos diecezijos, Bialystoko ir Suvalkų valstybinių archyvų medžiagą. Vienos svarbiausių šaltinių konfesinės lokalinės visuomenės istorijos tyrinėjimui laikytinos Garliavos Švč. Trejybės katalikų bažnyčios ir Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčios Krikšto, Santuokos, Mirties metrikų knygos. Taip pat svarbi Lomžos diecezijos archyve, Suvalkų valstybiniame archyve, Kultūros paveldo centre, Jeruzalės Hebrajų universiteto bibliotekos, Yad-Vashim pasaulinio holokausto centro fonduose esanti archyvinė medžiaga,

7 lietuviška periodika, tokia kaip „Šaltinis“, „Literatūra ir menas“, „Lituanistica“. Paminėtina, jog išryškinant žymiausių Garliavos miestelio istorinių asmenybių gyvenimą ir veiklą taip pat naudotasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fondų (toliau LLTI), XX a. pr. periodikos, LVIA, Nacionalinės bibliotekos Varšuvoje Rankraščių skyriuje esančia medžiaga, e-paveldo skaitmeniniu fondo lobynu. Tyrimo metodai. Atliekant darbą ir siekiant užsibrėžto tikslo buvo naudojamas analitinis – naratyvinis metodas, kurio dėka sukaupta, išanalizuota ir susisteminta informacija apie Garliavos miestelio istoriją pasirinktu istoriniu laikotarpiu. Analizės metodu buvo išanalizuoti nepublikuoti šaltiniai, esantys darbe minimuose archyvuose ir išrinkta vertingiausia medžiaga, kuri panaudota rašant magistrinį darbą. Darbe naudotas dokumentų analizės metodas – pirminių duomenų rinkimas, kai dokumentai naudojami kaip pagrindiniai informacijos šaltiniai. Apibendrinimo metodas – informacijos jungimas, grupavimas pagal tam tikrus požymius, laikmetį. Darbo įvade pristatomas darbo aktualumas, naujumas, geografinė erdvė, tyrimo objektas, tikslas ir uždaviniai, naudoti metodai, chronologinės ribos, pateikiama publikuotų ir nepublikuotų šaltinių bei istoriografijos apžvalga. Tiriamojoje analitinėje magistrinio darbo dalyje nagrinėjamos trys dėstomosios dalys: 1) įvairių šaltinių pagalba nagrinėjama Garliavos miestelio proistorė, pateikiami faktai apie Garliavos miestelio įkūrėją ir žydų, Romos katalikų bei evangelikų liuteronų kulto pastatų fundatorių Juozapą Godlevskį, įvardinami įvykai Garliavos miestelyje prancūzmečio, 1863 metų sukilimo, Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario laikotarpiu, aprašoma Garliavoje veikusių draugijų veikla, miestelio socialinė, kultūrinė ekonominė raida. 2) pristatomos Garliavos konfesinės bendruomenės: a) pateikiama Romos katalikų parapijos metrikų 1826-1838 m. statistika, aprašoma Švč. Trejybės bažnyčia, jos statyba, architektūrinė raida, įvardinama dvasininkų bažnytinės ir visuomeninės veiklos įtaka miesteliui, b) aprašomas žydų bendruomenės gyvavimas, jos įtaka ekonominiam, kultūriniam, visuomeniniam Garliavos miestelio augimui ir vystymuisi, pateikiami įvairūs faktai iš rabinų gyvenimo, c) aprašoma evangelikų liuteronų bendruomenės įsikūrimo Garliavoje situacija, jos kultūrinis, ekonominis, visuomeninis gyvenimas, švietėjiška veikla. 3) aprašomos žymiausios Garliavos miestelio istorinės asmenybės J. Gabrys-Paršaitis ir K. Aglinskas. Pateikiama vieno iškiliausių Suvalkijos krašto bei Lietuvos XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios veikėjų – vaistininko provizoriaus K. Aglinsko – veikla ir gyvenimas, indėlis į tautinio atgimimo sąjūdį. Taip pat aprašomas vieno iš žinomiausių Lietuvos XX a. pradžios tautinio diplomato Juozo Gabrio-Paršaičio gyvenimas, jo veikla Lietuvos valstybės atkūrimo labui. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados.

8

I. Garliavos miestelis 1809-1940 m. Garliavos miestelio istorija prasidėjo 1809 metais, pastačius Romos katalikų bažnyčią. Miestelio istorija yra neatsiejama nuo jo įkūrėjo ir fundatoriaus Juozapo Godlevskio, kuris davė impulsą miestelio augimui, jo socialinei, kultūrinei ir ekonominei plėtrai.

I.1. Garliavos miestelio proistorė Iš pat pradžių miestelis nuo įkūrimo pradžios buvo vadintas Γoдлeвo (rusiškai), Godłewo (lenkiškai) pagal miestelio įkūrėjo Godlevskio Juozapo pavardę. Bet gana anksti minimas ir pavadinimas Garliava. XX a. pradžios lietuviškoje periodikoje jau rašoma Garleva, Garliava. 8 Godłewo ir Γoдлeвo pavadinimai dar kurį laiką vartojami, tai literatūroje randama iki pat nepriklausomybės atkūrimo. „Lietuvos apgyventoms vietoms“ paminėjus pavadinimą Garliava 1925 metais, jis vėliau visuotinai įsigalėjo. Ankstesnis Garliavos pavadinimas Godłewo yra panašios darybos kaip Lenkijos teritorijoje esamų keliolikos kaimų ir vienkiemių. 9 Tai lenkiškos kilmės vietų vardai – plg. lenk. Godło „emblema“, lenkiškos pavardės Godło, Godłewo, Godła. Pavadinimas Godłewo (lietuvių tartimi, matyt, Godleva) virto Garliava dėl fonetinių priežasčių – pastarasis pavadinimas lietuvių tiesiog lengviau ištariamas. 10

I.2. Garliavos miestelio įkūrimas Garliava yra 8 km nuo Kauno miesto, prie Kaunas – Marijampolė ir Kaunas –Alytus plentų. Garliavos miestelio priešistorė, galima teigti, prasideda, kai vyskupo I. J. Masalskio vizitacijos raštuose 1782 metais paminimas Jonučių kaimas (Jonučiai yra už 2 km į šiaurės vakarus nuo dabartinės Garliavos bažnyčios).11 Kad Jonučiai priklausė Kauno parapinei bažnyčiai minima Kauno dekanato parapijų aprašyme 1784 m. 12 1797 m. gegužės 14 d. data minima Augustavo diecezijos aktuose, kur rašoma, jog tuo metu skiriama fundacija koplyčių statybai, įvardinant Jonučių kaimą, ir įkuriant parapiją prie Jonučių koplyčios. 13 Augustavo diecezijos aktuose apie Garliavos parapiją taip pat yra paminėta, jog ji priklausė Jonučių filijai, išlaikant priklausomybę Kauno parapinei bažnyčiai. 14

8 Paršaitis-Siūlelis, P. Garliava. Ūkininkas . 1903, nr. 11, p. 322. 9 Bobiński, A., Bazcwicz, J. M. Prƶewodnik po Królestwie Polskiem. Warszawa, 1901, t. 2, s. 167; Słownik geograficzny Królestwa Polskiego. Warszawa, 1881, t. 2, s. 644. 10 Vanagas, A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 1996, p. 72-73. 11 Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. Sudarytojas Jogėla. Vilnius: „Katalikų akademija“, 2001, p. 106. 12 Ten pat, p. 655. 13 Akta Konsystorza Generalnego Dyecezyi Augustowskiej tyczące się Kosciola w Godlewie (1797-1836). Dokumenty parafii Godłewo. LDA, f. 112, l. 1. 9

Jonučių kaimas po trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo atsidūrė Užnemunėje, Prūsijos karalystės sudėtyje, ir su kitomis Lenkijos žemėmis sudarė Naująją Rytų Prūsiją, kurią padalino į Balstogės, Plocko departamentus. Balstogės departamentas buvo padalintas į tris šiaurines apskritis: Marijampolės, Vygrių ir Kalvarijos. 15 Nors 1802 m. inventoriuje 16 Jonučių maldos namai tebevadinami koplyčia, bet prieš tai paminėtų dokumentų teikiami faktai liudija, kad jau turėtos parapijos teisės. Nurodoma, kad medinė, malksnomis dengtu stogu, trejas duris, šešis langus, tris altorius turėjusi koplyčia buvusi maža, vėliau padidinta. 17 Iki 1802 m. buvo pristatyta zakristija, netoliese pastatyta nemaža klebonija. Lomžos diecezijos archyve esančiame dokumente rašoma, jog 1803-1804 m. Garliavos parapija atskiriama nuo Kauno parapinės bažnyčios ir formuojama kaip atskira parapija. 18 Parapijai persikėlus į Garliavą, Jonučių bažnyčia dar buvo naudojamasi iki 1865 metų, bet vėlesniuose šaltiniuose tai neminima. Po 1807 metų Tilžės sutarties Prūsija neteko lietuvių ir lenkų etninių žemių, gautų per antrąjį ir trečiąjį padalijimą. Napoleono I nurodymu įkurta Varšuvos kunigaikštystė, į kurią įėjo ir lietuvių Užnemunės žemės. Varšuvos kunigaikštystės susidėjo iš 6 departamentų. Lietuvos dalis pateko į Lomžos departamento šiaurinę dalį, kuriai priklausė Kalvarijos, Marijampolės, Seinų pavietai. Garliavos miestelis ir jos apylinkės pateko į Marijampolės pavieto sudėtį. 1808 metais Varšuvos kunigaikštystėje įsigalėjo nauja civilinė teisė – Napoleono I civilinis kodeksas, pagal kurį valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos. Didžioji Lietuvos dalis (kartu ir Kaunas) atiteko Rusijai, tad buvo įsteigta nuo Kauno atskirta nauja parapija. Garliavos miestelio įkūrimo istorija yra neatsiejama nuo Fredos ir kitų dvarų savininko Juozapo Godlevskio. Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos padalijimo Juozapas Godlevskis, buvęs atstovu Varšuvos kunigaikštystės ir lenkų kongresinės karalystės Seinuose šiapus Nemuno (kurią kauniečiai vadina Užnemune), supirko daug žemių, apylinkių dvarų ir palivarkų, tame tarpe Fredos bei Naugardiškių dvarus (iki pat dabartinės Garliavos miestelio pabaigos), apie 2000 valakų (dabartiniais žemės matavimo vienetais būtų apie 4000 ha). Norėdamas savo pavardę išgarsinti, 3 km nuo Jonučių į pietų pusę J. Godlevskis iškirtęs mišką pastatė bažnyčią.

I.3. Garliavos miestelio įkūrėjas – Juozapas Godlevskis Juozapas Godlevskis (1773-1867) gimė kovo 6 d. Griniškių km., Žemaitijoje, sūnus Pranciškaus – Upytės sargybinio, ir Kotrynos iš Milvydų, turtingų bajorų dukters. Mokėsi jėzuitų

14 Akta Konsystorza Generalnego Dyecezyi Augustowskiej tyczące się Kosciola w Godlewie (1797-1836). Dokumenty parafii Godłewo. LDA, f. 112, l. 153. 15 Dundulis, B. Lietuva Napoleono agresijos metais /1807-1812/. Vilnius: „Mokslas“, 1981, p. 15. 16 Wiadomość o Kościele Jonucie. Dokumenty parafii Godłewo. LDA, f. 112, l. 87. 17 Ten pat, l. 89. 18 Ten pat , l. 1. 10 kolegijoje Kražiuose, Žemaitijoje, o 1794 m. sukilimo metu tiesai iš mokyklinio suolo tapo brigadininko M. Sulistrovskio (sukilimo vado Šiauliuose) padėjėju. J. Godlevskis 1795 m. persikėlė į Marijampolės apskritį, kur galiojo Prūsijos teisė. Ten nusipirko, užstačius tėvo ir dėdės dvarus Žemaitijoje, apie 2000 valakų žemės. Dėka savo ekonominių sugebėjimų greitai praturtėjo ir sugebėjo atiduoti skolas. Garliavoje, Veiveriuose pastatė bažnyčias, Penktadienio (Pėdnyčios) koplyčią šalia Garliavos. Savo rezidencijoje Fredoje taip pat pastatė koplyčią. Žemės ūkio veiklą apleido tik po Varšuvos kunigaikštystės įkūrimo. 19 1808 m. Lomžos departamento prefekto patarimu 1809 m. J. Godlevskis vadovavo Marijampolės rajono seimui, kur buvo išrinktas seimo pasiuntiniu. Mažai kam žinomas Marijampolės pasiuntinys buvo išrinktas į Pajamų ir turtų komisiją, kurioje turėjo nemažą įtaką. Pradėjęs darbą komisijoje susisiekė su dominikonų opozicija (jai vadovavo Hugonas Kolentajus), kuriai atstovavo J. K. Šaniavskis ir A. Horodinskis. Dominikonai J. Godlevskiui pristatydavo dokumentus, susijusius su kunigaikštystės turtų valdymu. Pirmą kartą J. Godlevskis viešai prakalbo 1909 m. kovo mėn. 18 d. lenkų rūmų susirinkime, kur pristatė teisės projektą: „Įvadas į teises ir saugojimą...“. Didžiulį laimėjimą J. Godlevskiui lėmė pasisakymas 1809 m. kovo 22d., kai prieš priimant sprendimą stipriai sukritikavo kunigaikštystės vyriausybės ruoštą biudžeto projektą, išsakydamas savo nuomonę, apie būtinumą įvesti taupymą ir išbraukti avarinės išlaidas. Juozapas Godlevskis palietė piktnaudžiavimo iš kunigaikštystės valdžios pusės klausimą, o taip pat klausimą dėl prancūzų Davouto karinio korpuso dislokacijos kunigaikštystėje. Juozapas aštriai kritikavo ir Maisto komisiją. Jo pasisakymas iššaukė audringą diskusiją, į kurią įsitraukė rūmų vyresnysis su Godlevskio oponentu, valstybės tarybos nariu Aleksandru Linovskiu. Godlevskio pasisakymas seime pelnė jam pripažinimą visuomenėje ir pelnė „žmonių balsą“. 20 Neturėdamas iškalbos dovanos, J. Godlevskis skaitė savo pranešimus veriančiu balsu su lietuvišku akcentu, įtikindamas klausytojus savo argumentuotais įrodymais, drąsia kritika. Likusi seimo opozicija kiek atsitraukė, kai 1809 m. seimas karštai diskutavo dėl karo įsisiūbavimo Austrijoje ir naujų mokesčių priėmimo. 1809 metais J. Godlevskis pastatė Garliavos Švč. Trejybės Romos katalikų bažnyčią, taip pat fundavo evangelikų liuteronų bažnyčios ir žydų sinagogos statybą, nors B. Kviklys rašė: „Katalikams jis pastatė mūrinę bažnyčią, žydams sinagogą, tačiau protestantus apgavęs: jos statybai gavęs pinigų iš Vokietijos, tačiau vietoje mūrinės, pastatęs medinę“.21 Pradžioje evangelikų liuteronų bažnyčia tikrai buvo medinė, o vėliau, 1861 metais buvo pastatyta mūrinė.

19 Mencel, T. Józef Godlewski. Polski słownik biograficzny. Wroclaw, 1959, t. VIII, s. 177-178. 20 Ten pat, s. 178-179. 21 Kviklys, B. Mūsų Lietuva. Bostonas: „Lietuvos enciklopedijos leidykla“, 1966, t. 3, p. 283. 11

Garliavos kunigai labai gerbdavo Juozapą, Mišių nepradėdavo aukoti, kol nepasirodydavo pats fundatorius. 22 Garliavos bažnyčią konsekravo Seinų vyskupas Ignotas Čiževskis 1823 m. 23 J. Godlevskis bažnyčiai dovanojo 46 margus žemės be jokių išlygų. 24 Tačiau carinė valdžia 1866 metais tą žemę atėmė, palikdama tik 6 margus. 25 Nuo 1809 m. J. Godlevskis, būdamas pirmininku Lomžos departamento pirmininku, aktyviai dalyvavo valdybos veikloje. 1810 m. kaip patarėjas dalyvavo rūmų finansų taryboje. Jam įsitraukus į darbą Lomžos taryba tapo viena iš svarbiausių opozicijos centrų kunigaikštystėje. Tarybos pasisakymuose nuo 1810 m. liepos iki rugsėjo mėn., po to 1810 m. vasarį, neabejotinai įkvėpus Godlevskiui, buvo iškelti pagrindiniai Konstitucijos plėtros trūkumai. 1807 m. liepos 22 d. sumanyta paruošti projektą apie administravimo ir mokesčių sistemos gerinimą bei paruošti viešą pranešimą prieš seimo 1811 m. vyriausybės biudžeto projekto svarstymą. Karalius atmetė tuos skundus, kaip neatitinkančius konstituciją, bet jie buvo valstybės tarybos diskusijos tema ir sukėlė vyriausybės susirūpinimą dėl seimo ir Lomžos opozicijos meistriškumo. J. Godlevskis į karalių kreipėsi kaip departamento valdybos pirmininkas, bet taip pat be atsako. 26 Godlevskio veiklos kulminacija tapo 1811 m. seimas, į kurį jis buvo iškart išrinktas ir tapo Pajamų ir turtų komisijos nariu. Juozapas kritikavo vyriausybės turtų projektus, stengdamasis visą biudžetą pristatyti turto ministrui T. Matuševičiui. Apie gautą iš rūmų Audito faktininę medžiagą Godlevskis 1811-12-17 sesijoje pateikė savo biudžeto projektą, mažesnį maždaug 20 mln. zlotų lyginant su valdžios projektu. Taip pat J. Godlevskis gynė valstiečių nacionalinį turtą, išnaudojamą nuomininkų. Juozapo iniciatyva parlamentarai ir seimo deputatai įteikė karaliui Frydrikui Augustui 1811 m. gruodžio 21 d. raštą, pasirašytą 136 seimo narių. Rašte pateikta kritika kunigaikštystės vyriausybės veiklai, reikalaujama, kad mokesčių sistemos ir Konstitucijos plėtros susitarimas pašalintų prieštaringai veikiančia valdžią. Karalius tai priėmė tik kaip atskirą privatų piliečių prašymą. Išstojimas seime 1811 m., pageidaujant seimo kolegoms, buvo išduotas pasirašytas Godlevskio. Po seimo, dėka įgyto populiarumo, Godlevskis stengėsi veikti kitose departamento tarybose, kad dalyvautų Lomžos tarybos valdyme. Po karo, 1812-1813 m. J. Godlevskis grįžo į visuomeninę veiklą. 1815 m. tapo Marijampolės rajono maršalka, o seime 1818 m. buvo išrinktas rajono pasiuntiniu. Per parlamento debatus prisijungė prie opozicijoje esančių brolių Niemojovskių ir buvo išrinktas į organizacinę komisiją. Jis turėjo savo liberalią nuomonę derybose apie santuokos teisės projektą.

22 Ten pat , p. 282. 23 Visitatio pastoralis Dioecesis Seinensis sive Augustoviensis . Dokumenty parafii Godłewo 1911-1921. LDA, f. 112, l. 1. 24 Totoraitis, J. Sūduvos Suvalkijos istorija. Marijampolė: Piko valanda, 2003, p. 409. 25 Aut. past.: Margas lygus 0,56 ha. 26 Mecel, T. Józef Godlewski. Polski słownik biograficzny. Wroclaw, 1959, t. VIII, zesp. 36, s. 177-179. 12

1820 m. tapo piliečių tarybos pirmininku Augustavo provincijoje. Seime tais pačiais metais Juozapas išstojo su kritika ministrų veiklai, taip pat nurodė finansinį gubernatoriaus Kiškelio piktnaudžiavimą ir reikalavo griežtai laikytis Konstitucijos. Karštais plojimais viešai priimamas Godlevskis vis tik neturėjo didelio politinio svorio, buvo opozicijoje ir, baigiantis seimo deputato kadencijai, buvo bandoma jį sukompromituoti prieš rinkėjus. 1823 m. Juozapas buvo įveltas į tyrimą prieš V. Lukasinskį, tačiau nebuvo įrodyta, kad jis dalyvavo slaptose grupuotėse. Prieš 1825 m. seimą Godlevskiui įgaliojimai buvo atnaujinti. 1826 m. Godlevskis tapo patarėju, o 1827 m. sausį – komiteto pasiuntiniu. Prieš 1830 m seimą J. Godlevskis neteko pasiuntinio mandato, tikriausiai dėl turto ministro Fr. K. Liubeckio intrigos. Dėl Godlevskio dalyvavimo sukilime žinių stokojama. Tik žinoma, kad jis pasitraukęs iš aktyvios sukilimo veiklos turėdamas brigados-generolo laipsnį. 1831 m. kovo 23 d. posėdyje pateikė savo kandidatūrą į Auditorių rūmų prezidentus, tačiau nebuvo palaikytas dėl A. Horodinskio intrigų. 27 Sukilimo metu labai pasižymėjo J. Godlevskio brolis Mykolas, kuris kaip įgaliotas Augustavo provincijos komisaras suorganizavo miško šaulių būrį ir kt., iš viso apie 1200 žmonių ir dalyvavo partizaninėje kovoje prieš rusų armiją nuo 1831 m. sausio iki gegužės mėn. Pats Juozapas po sukilimo pabaigos sunkiai susirgo. Po caro amnestijos sugrįžo į senas pareigas, o 1836 m. tapo Augustavo gubernijos Kredito draugijos prezidentu. Nuo tada gyveno kaip privatus žmogus. J. Godlevskis daugiausiai laiko praleisdavo savo dvaro rūmuose Aukštoje Fredoje. 28 Būdamas 64 metų vedė 18 metų turinčią M. Volmerytę ir manoma, kad turėjo 5 vaikus. J. Godlevskis mirė 1867 m. sausio 12 d. Fredoje (netoliese Kauno). Jo laidotuvės buvusios labai iškilmingos, dalyvavo net keli vyskupai. Karstas su Juozapo palaikais buvo užmūrytas dešiniajame bažnyčios bokšte, prie kurios pritvirtinta lenta skelbė, kad čia ilsisi Garliavos bažnyčios statytojas Juozas Garliauskas. 29 1973 metais Garliavos bokšte buvo aptikta ne vienas, o trys sukežę karstai. Šalia bažnyčios fundatoriaus gulėjo, manoma, jo žmona ir viena iš dukrų. 30

I.4. Garliava prancūzmečio laikotarpiu Prasidėjus 1812 metų Napoleono I žygiui į Rusiją Lietuvos teritoriją mindė didžiulė prancūzų armija. Birželio mėnesį Vilkaviškyje Napoleonas paskelbė kreipimąsi, skirtą daugiatūkstantinei armijai. Jis skelbė „antrojo Lenkijos karo“ pradžią, t. y. karą dėl paskutinės

27 Pachoński, J. Józef Godlewski. Polski słownik biograficzny. Wroclaw, 1959, t. VIII, s. 177-179. 28 Aut. past.: Dabartiniu metu šiuose rūmuose įsikūręs VDU botanikos sodas. 29 Aut. past.: pavardė Garliauskas atsirado tarpukaryje, tuo metu miestelis jau buvo pradėtas vadinti Garliava, dėl to kunigai, norėdami pateisinti lietuvišką miestelio pavadinimą, teigė, kad jis atsirado nuo Garliausko, o ne nuo lenkiškos Godlevskio pavardės. 30 Pauliukaitienė, R., Overlingas, V. Garliavos miestelio istorija. Kraštotyrinis darbas. KRSVB, l. 43. 13 buvusios Abiejų Tautų Respublikos valstybės sudėtinės dalies – LDK, ir teigė, kad Rusija „laužo“ duotus pažadus. 31 Link Kauno pro Garliavos apylinkes pajudėjo milžiniška 220 tūkstančių asmenų armija. Visi keliai, vedantys į Užnemunę, buvo užtvindyti žygiuojančių, jojančių karių kolonomis. Paskui juos sekė vežimai su amunicija. sviediniais, paraku, o paskui – gurguolės su maistu ir t. t. Birželio 23 dieną Napoleonas iš Marijampolės išvyko Kauno link. Keliaudamas sustojo Skriaudžiuose, apsilankė pas vietos kunigą. Kadangi kunigas nekalbėjo prancūziškai, jie bendravo lotyniškai. 32 Napoleonas ilgai neužsibuvo. Kartu su kunigu suvalgęs virtos vištos, toliau tęsė kelionę. Jį lydėjo generalinio štabo viršininkas maršalas Bertjė. Trumpam buvo sustojęs Garliavos miestelio viešbutyje, kur tarpukario laikais buvo įsikūręs valsčius. 33 Pagrindinė armijos stovykla įsikūrė vos pora kilometrų nuo Garliavos miestelio, Naugardiškių kaime. Vakarop stovykloje pasirodė imperatorius Napoleonas I su šešių arklių traukiama karieta. Dar tą patį vakarą, lydimas nedidelio žvalgybinio būrio, jis išvyko apžiūrėti būsimos kariuomenės persikėlimo vietos. Kelią jam rodė inžinerijos generolas Akso. 34 Napoleonas buvo užsimetęs lenkų karininko apsiaustą ir užsidėjęs uniforminę kepurę. 35 Ši maskuotė buvo reikalinga, kad nesukeltų įtarimų tarp vietinių gyventojų ir kad imperatorius išliktų inkognito. Armijos persikėlimui buvo pasirinkta Jiesios žiočių ir Nemuno kilpos vieta. Čia Rusijos armija negalėjo sukliudyti, nes Prancūzijos armija buvo įsikūrus kairiajame krante ir galėjo apšaudyti, mat priešais buvo lyguma 36 (priešais dabartinį Kauno miesto rajoną Šančius). Ten stūkso piliakalnis, kuris vėliau buvo pradėtas vadinti Napoleono kalnu. Visa prancūzų vidurio armija išsidėstė ruože Noreikiškiai – Kazliškiai – Tirkliškiai – Armaniškiai – Teleičiai – Karkazai. Garliavos apylinkių laukuose išsidėstė didžiulės prancūzų armijos dalys. 1812 metų birželio 24 dieną, Napoleonui I stebint nuo Jiesios piliakalnio kalno, per Nemuną įvyko vienas didžiausių armijos persikėlimų karybos istorijoje. Prancūzai iki pat Kauno miesto nesutiko praktiškai jokio Rusijos armijos pasipriešinimo, armija galėjo pasiekti pagrindinę upės forsavimo vietą be jokių kliūčių, prieš juos praktiškai nebuvo jokių gynybinių įtvirtinimų. Sumuštas imperatorius Napoleonas I irgi kėlėsi per Nemuną. Pavedęs Kauno gynybą maršalui, pats patraukė per Naugardiškes ir Garliavą bei atvyko į Marijampolę. Praėjus daugiau nei 50 m. ši geografiškai strategiška vieta paskatino Rusijos carinę valdžią statyti aplink Kauną gynybinį žiedą. Pagrindinėms prancūzų armijos pajėgoms persikėlus per Nemuną Garliavos miestelio ir apylinkių gyventojai dar ilgai matė žygiuojančius Prancūzų

31 Pugačiauskas, V. Lietuva ir Napoleonas. Vilnius: „LII“, 2012, p. 29. 32 Napoleonas Skriaudžiuose. Mūsų žinynas . Kaunas, 1921, t. 1, p. 134. 33 Bičiūnas, V. Kauno priemiesčiai ir apylinkės. Trimitas , 1932, nr. 8, p. 148. 34 Dundulis, B. Lietuva Napoleono agresijos metais /1807-1812/ . Vilnius: „Mokslas“, 1981, p. 54. 35 Pugačiauskas, V. Lietuva ir Napoleonas. Vilnius: „LII“, 2012, p. 29. 36 Dundulis, B. Lietuva Napoleono agresijos metais /1807-1812/ . Vilnius: „Mokslas“, 1981, p. 54. 14 kariuomenės dalinius, keliaujančius į rytų pusę. Tai buvo žygio batalionai, rezerviniai daliniai, skubantys papildyti praretėjusius dalinius. Paskui juos riedėjo gurguolių vežimai. 1812 metų žiemos pradžioje pasirodė pirmieji grįžtantys sumušti prancūzų daliniai, daugelis apsirengę su vasarinėmis uniformomis. 37 Tuo metu spaudė didelis šaltis, apie minus 20°C. Daugelis karių krisdavo nuo šalčio ir bado. Daugelis krito Garliavos apylinkėse, tačiau žinomų palaidojimų vietų beveik neišliko. Vietiniai gyventojai tarpukaryje dar žinojo, kad senkapiuose buvo palaidota prancūzų karių, tačiau pokaryje senkapių vieta virto laukais. 1999 m. kapitaliai rekonstruojant pagrindinę Garliavos miestelio gatvės sankryžą su Gėlių gatve, gatvių susikirtimo vietoje buvo aptikti 1812 metų karo 12 karių palaikai. 38 Pagal vieno kario rastas sagas buvo nustatyta, kad tai prancūzų armijos linijinio pėstininkų pulko karys.

I.5. Garliavos visuomenė XX a pradžioje Garliavos miestelyje XX a. pradžioje buvo tik kiek daugiau nei tūkstantis gyventojų. XIX a. pabaigoje Garliava jau buvo žymiai išaugusi, greta centrinės gatvės atsirado ir lygiagrečių, ir į ją įeinančių gatvių. Čia kryžiavosi keliai į Marijampolę ir į Alytų. 1890 metais Garliavos miestelyje buvo 94 sodybos, gyveno maždaug 1125 gyventojai, o visoje Garliavos parapijoje 1898 m. gyveno 11912 katalikų, 2218 žydų, 710 liuteronų. 39 XX a. pradžią pasitiko 1379 Garliavos miestelio gyventojai: 899 lietuvių, 450 žydų tautybės gyventojų. Lietuviškai kalbėjo 600, vokiškai kalbėjo 32, žydų kalbą vartojo 450, lietuviškai rašė 350, rusiškai – 150, lenkiškai – 50, kiti buvo beraščiai. 40 Pagal tuometinį administracinį pasiskirstymą Garliava priklausė Suvalkų gubernijai (sričiai), Marijampolės apskričiai, Fredos valsčiui. Martyno Jankaus redaguotame laikraštyje „Ūkininkas“ vietos gyventojas, pasivadinęs Paršaičiu-Siūleliu, aprašė Garliavos miestelį ir jos gyventojus. Jis, Pranas Paršaitis, buvo vienas iš keturių brolių, gimęs 1884 metais Garliavoje. Pranas buvo 1905 metų revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvis, kalintas Suvalkų miesto kalėjime. P. Paršaitis buvo spaudos platintojų „Artojų“ draugijos narys. 1908 metais emigravo į JAV. Bendradarbiavo „Ūkininke“, “Varpe“, „Naujienose“, „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Katalike“ ir kituose periodiniuose leidiniuose, kuriuose skelbė publicistinius darbus. Išvertė L. Andrejevo, V. Garšino, K. Barancevičiaus ir kitų rašytojų kūrybą. Pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais,

37 Pociūnas, A. Prancūzijos kariuomenės persikėlimas per Nemuną ties Kaunu. Voruta . 1998, nr. 5, p. 6. 38 Napoleono karių palaikai. Kauno žinios. 1999 m. birželio 4 d., p. 1. 39 Памятная книжка Сувалкской губернии . 1891, Сувалки, c. 16-17. 40 Списки населнных мъстъ Сувалкской губерний. Санкт-Петербургъ. 1901, c. 315. 15 daugiausiai Paršaičiu-Siūleliu. Vėliau šį slapyvardį pavertė pavarde. Mirė 1911 metais Ročesteryje, JAV. 41 . Apie Garliavos miestelį Pranas Siūlelis rašė: „Gana gražioje vietoje yra didelis kaimas Garliava.“ 42 Reikia atkreipti dėmesį, kad XX a. pradžioje jau vietiniai gyventojai savo mietelį (kaimą) vadino Garliava ir šis pavadinimas buvo įsivyravęs. Oficialiai miestelio pavadinimas Γодлево rusų kalba, lenkai vadino Godłewo, žydai Gudlewo. Miestelis buvo apsuptas miškais, kurie laikui einant buvo iškirsti ir jau nepriklausomos Lietuvos laikais Garliavą supo pliki laukai. Gyventojai turėjo savo bažnytėlę, savo mokyklą, vaistnyčią ir net kas dvi savaites turėjo jomarkus. 43 Viskas būtų tarsi gerai, netoli geležinkelis ir didelis miestas Kaunas, tačiau traukiniai prie miestelio nesustojo. Pabrėžiama nauda vietos gyventojams, kurie išaugintas savo gėrybes, įvairiausius produktus galėjo lengviau realizuoti dideliame mieste, nes buvo nemaža paklausa. Tačiau žmonės Garliavoje tamsūs, daug kas nekrutėjo, nedirbo, niekur nebuvo girdėti, kad žmonės skaitytų laikraščius. O ne kurie net nežinojo, kad lietuviška spauda buvo uždrausta ir mislino, kad knygas spausdino Vilniuje. Čia nesigirdėjo apie atsišaukimus ir apie kitas naujienas, kurios suvirpino kiekvieno lietuvio širdį. 44 Jaunimas mėgo pašėlti per atlaidus, pasimušti, pasitaikė mirties atvejų. Žmonės buvo dievobaimingi ir klausė vietinės bažnyčios kunigų, tačiau Dievo tarnai galėjo labiau rūpintis savo avelėmis.45 1904 metais, bręstančios revoliucijos išvakarėse, Caro valdžia buvo priversta padaryti kai kurias nuolaidas, pagaliau buvo leista lietuviška spauda. Dėl šio leidimo ilgai kovojo Lietuvos Tautos atkūrimo žadintojai ir gaivintojai. Visą XIX a. amžiaus antrąją pusę visos Lietuvos etninėse žemėse, ypatingai Suvalkijos krašte, buvo Tautinio atgimimo judėjimo pakilimas, nes čia ūkininkai buvo stiprūs, pasiturintys, kurie sugebėjo leisti savo vaikus į mokslus. Tame tarpe ir autoriaus prosenelis Jonas Jurkša Garliavos apylinkėse turėjo ūkį, savo kalvę ir galėjo visus savo 5 sūnus leisti į mokslus. Nors Garliava buvo nedidelis miestelis šalia gubernijos miesto tvirtovės Kauno, tautiniame atgimime dalyvavo nemažai šio miestelio ir jo apylinkių gyventojų, kurie buvo gana aktyvūs dalyviai. Aktyvūs tautinio atgimimo dalyviai buvo K. Aglinskas, kuris artimai bendravo su patriarchu Basanavičiumi J., broliai Paršaičiai ir kt. Neatsitiktinai Suvalkijos gubernijoje Garliavos valsčiuje (Senapilės paviete) buvo surašyta peticija carui. Pirmajame lietuvių

41 Knyga, spauda ir kultūra Kauno rajone . Kaunas: Adaksita, 2005, p. 34. 42 Paršaitis-Siūlelis, Pr. Tamsus užkampis. Ūkininkas . 1901, nr. 9, p. 81-82. 43 Памятнaя книжка Сувалкской губернии . Сувалки, 1901, c. 266. 44 Paršaitis-Siūlelis, P. Tamsus užkampis. Ūkininkas . 1901, nr. 9, p. 81-82. 45 Apie skundikus dėl skaitymo lietuviškų knygų. Ūkininkas . 1903, nr. 11, p. 327. 16 dienraštyje „Vilniaus Žinios“ 46 randame sekančio turinio šią peticiją, pasiųstą į ministrų kabinetą Carui (kalba netaisyta): „Maloningiausiasis Viešpatie Ciesoriau, Pasiremdami ant Viršiausiojo manifesto iš Manifesto iš Vasario 18 (kovo 3 d.) dieno smęs, Suvalkų gubernijos lietuviai – ūkininkai, mųsų būvio pagerinimo reikalaudami prašome Jūsų Ciesoriškos Didenybės: Sąžinės, žodžio, spaudos, susirinkimų, draugijų susivienijimo ir tikėjimo liuosybės. Visuotino priverstino vaikų mokinimo: išguldymo pradedamosios mokyklose visų mokslų, o vidurinėse ir aukštesnėse mokyklose – lietuviškos kalbos, raštijos ir Lietuvos istorijos – lietuviškai; į įsteigtą lietuvių vaikams Veiverių mokytojų Seminariją nepriimti svetimtaučių daugiau per dešimtį procentų; įsteigti Kauno apygardoje vaikams ir mergaitėms žemdirbių mokyklą su žemesniųjų ir vidurinių mokyklų kursais, o Vilniuje – universitetą su teologijos skyriumi ir pripažinti prie jo lietuviškąsias stipendijas prie Maskvos ir Peterburgo universitetų buvusias. 47 1. Įvesti žemiečių įstaigos neduodant ponams viršenybės, o Vilniuje sušaukti visos Lietuvos žemiečių atstovų susirinkimą, nes tarp žemiečių įstaigų didžiausią vertę turi pavietų ir gubernijų ūkininkų atstovų susirinkimai savo krašto reikalų apsvarstymui, panašius į valsčiaus susirinkimus. 2. Prisiekusiųjų teismo, t. y. kad didžiausius prasikaltėlius teistų patys žmonės 3. Praplatinti valsčiaus patvaldybę: a) pavedant valsčiaus susirinkimų žinia visa bendrąsias įstaigas; b) duodant valsčiaus susirinkimų tiesą įsteigti visokias vietas, užvadinimus, įstaigas, nepriešingas pamatiniams įstatymams, kaip antai: advokatus, daktarus, agronomus, pavizdiškas tobulinimo vietas ir rinkti patvaldybei ypatas, būtent: valsčiaus ir teismo raštininkus ir mokytojus ir t. t.) užlaikymui valsčiuje tvarkos suteikti valsčiaus susirinkimams tiesą leisti visiems valsčiaus gyventojams priverstinius nusprendimus. 4. Duoti lietuviškai kalbai Lietuvoje oficiališkas tiesas lygias rusiškai kalbai ir būtinai priversti visus valdininkus mokėti lietuviškai. 5. Leisti lietuviams užimti Lietuvoje visokias valdiškas tarnybes lygiai su rusais. 6. Vietoje: a) ilgų metų tarnavimą kariuomenėje, įvesti tarnavimą armijoje – 2 metų, o ant jūros 3 metus ir leisti visiems lietuviams kariuomenėje Lietuvoje; b) atmainyti dabartinį priverstinį triobų nuo ugnies apdraudimą ir pavesti tą dalyką valsčiaus patvaldybei; c) skirti kalėjimus prasikaltėliams viešus darbus, jų uždarbį ir visus kitus bausme-pinigais kaip: valsčiaus teismo teismo kasai.

46 Garliaviečių peticija carui. Vilniaus žinios . 1905 m. gegužės 11 d., nr. 105, p. 4. 47 Ten pat , p. 4. 17

7. Atmainyti: a) sukakus 40 metų nuo baudžiavos panaikinimo atmainyti žemepinigius; b) paprotį paliuosuoti Vyriausiojo Paliepimu nubaustu už apskritus prasikaltinimus, apsaugijimui nuo piktadarybių, gązdinančių kaimo gyventojus; uždraudimą turėti žemės ir nekilnojamo turto savininkams apsisaugojimui ir medžioklei revolverius ir šaudykles. 8. Dėlei blogos žydų ant krikščionių įtekmės, palikti senobinius, užginančius gyventi žydams bažnytkiemiuose ir kaimuose įstatymus. 9. Spaudą leidus, kankiniams už lietuvių reikalus panaikinti bausmę ir jiems leisti grįžti iš užusienio į tėvynę. 10. Dėl nusprendimo ir apgynimo valdžios ir mūsų reikalų, priimti į visos valstybės atstovų susirinkimą Peterburge mūsų mus pačių išrinktus, atstovus. Pasirašė tūkstantis ypatų. 48 Iš peticijos carui turinio matome, kad vietos gyventojai reikalavo pagrindinių demokratinių laisvių: spaudos, sąžinės, susirinkimų. Kalba apie privalomąjį pradinį mokslą, kad visur visose švietimo įstaigose būtų mokama lietuviškai. Lietuvos kraštas tuo metu buvęs agrarinis, pramonė nebuvo stipriai išvystyta, todėl svarbu ruošti žemės ūkio specialistus, steigti žemdirbių mokyklas. 49 Kalbama, kad reikia įvesti žemiečių įstaigas, neduodant ponams viršenybės. 50 Prisiekusiųjų teismas buvo pažangus dalykas tame laikmetyje. Istorijos eigoje matome, kad šis teismas Lietuvoje taip ir liko neįgyvendintas. Reikalauta išplėsti ir savivaldos teises, patiems rinkti savo žmones į savivaldą, lietuvių kalbos lygybės su rusų kalba visose valdžios oficialiuose įstaigose ir reikalauta priversti visus valdininkus mokėti lietuviškai. Labai pažangus buvo punktas dėl tarnavimo armijoje, kaip žinoma buvo įvestas 7 metų laikotarpis, siūlyta 2 metus sausumos kariuomenėje, 3 – jūros laivyne. Šis dalykas buvo įgyvendintas tik Sovietinėje armijoje 7 dešimtmetyje. 51 Nepamiršti ir šalia gyvenantys žydų tautybės gyventojai, jiems prašoma, kad galėtų gyventi bažnytkaimiuose. Šios peticijos parašymas puikiai iliustruoja ir parodo ne vien miesto, bet ir provincijos žmonių siekį siekti daugiau demokratinių laisvių. Žinoma, visa tai vyko ne be aktyvios tautinio atgimimo veikėjų aktyvios veiklos. 1905 metų revoliucijos aidai pasiekė ir Garliavą. Garliaviečiai pasirodė aktyvūs. Tai lėmė kad šalia buvo didelis miestas Kaunas. Informacija ir revoliucinės nuotaikos plūstelėjo ir į Garliavą. Garliaviečiai tuo metu ėmėsi ryžtingų veiksmų. Pavasarį susirinkęs vyrų būrys išdaužė caro monopolio degtinės parduotuvę, o liepos mėnesį miestelio valdyboje sunaikino visus valdiškus rusiškus raštus, skelbimus, iškabas.

48 Garliaviečių peticija carui. Vilniaus žinios. 1905 m. gegužės 11 d., nr. 105, p. 4. 49 Ten pat, p. 4. 50 Ten pat, p. 4. 51 Ten pat , p. 4. 18

Garliavoje dar 1904 metais buvo įkurta pirmoji lietuviška vartotojų bendrovė „Vyturys“. 1908 m. Garliavoje atidarytas kino teatras, kuris buvo pirmasis Lietuvos provincijoje. 1909 m. Amerikos lietuvis operatorius A. Račiūnas pirmą kartą kino juostoje užfiksavo Garliavos vaizdus. 52 Garliavoje gimė žymus tarpukario Lietuvos operatorius Alfonsas Žibas. Po draugijos „Vyturys“ buvo įkurtas žemės ūkio bendrovės „Žagrė“ skyrius. 1906 metais spalio 21 dieną Garliavoje buvo įkurtas „Žiburio“ draugijos skyrius, kuris iš karto energingai ėmėsi darbo. Dažnai šaukė narių susirinkimus, kuriuose netrūko gerų sumanymų. Jau pirmajame susirinkime buvo pasiūlyta kiekvienam nariui užsiprenumeruoti bent po vieną lietuvišką laikraštį. Ne visi nariai mokėjo skaityti ir nežinojo, ką su laikraščiu reikės daryti. Bet skyriaus valdyba, norėdama paremti sunkiai besiverčiančią lietuvišką spaudą vis vien ragino nutarimą vykdyti. 53 Laikraščio indėlis į miestelio kultūrinį gyvenimą buvo labai ryškus. 54 Jis buvo įkurtas kunigo J. Grajausko pastangomis, kurio indėlis bene didžiausias. Kunigas taip pat padėjo išsirūpinti leidimą knygynui steigti. 55 1907 m. buvo įsteigti neraštingųjų kursai, kuriuos lankė 60 asmenų. Juose buvo mokama skaityti ir rašyti. Mokė pradžios mokyklos mokytojas Kurauskas 56 . Garliavos valsčiuje buvo dvi valdžios mokyklos: viena katalikams, kita evangelikams. Visi vaikai jose negalėjo tilpti. Valdžia rengėsi steigti dar dvi mokyklas, bet prie mokyklų išlaikymo turėjo prisidėti ir valsčius. Dėl lėšų stokos valsčius sutiko remti tik vieną mokyklą, su sąlyga, kad valdžia paskirtų tinkamą mokytoją ir pirmus dvejus metus pamokos būtų tik lietuvių kalba, o kitus metus lietuvių kalbai skiriama po kelias pamokas per savaitę. Valstiečiai į valdžios mokyklas žiūrėjo su nepasitikėjimu. Garliavos mokyklos iškaba buvo lietuvių ir rusų kalbomis. Buvo įsakyta šią iškabą nuimti ir pagaminti vien rusų kalba. Žmonės ėmė įtarti, kad per mokyklas vėl prasidės rusinimas. 57 Garliavos kunigai daug prisidėjo, kad 1908 metais būtų „Žiburio“ draugija, įsisteigtų pirmoji mergaičių mokykla Garliavoje. Mokyklą pašventino kunigas J. Žaliauskas, kuris, kalbėdamas mokyklos atidarymo iškilmėse, susirinkusiesiems papasakojo, kad šia mokykla pradėjo rūpintis buvusieji „Žiburio“ valdybos nariai kunigai J. Grajauskas, J. Švedas. Mokyklą lankė apie 70 mergaičių. Mokykla daugiausiai išsilaikė iš draugijos „Žiburys“ narių mokesčio. Taip pat ir mokinės, lankančios šią mokyklą, kasmet mokėdavo 6 rublius.

52 Kviklys, B. Mūsų Lietuva. Bostonas: „Lietuvių enciklopedijos leidykla“. 1966, t. 3, p. 283. 53 Garliava . Šaltinis. 1906, nr. 33, p. 525. 54 Visitatio pastoralis Dioecesis Seinensis sive Augustoviensis . Dokumenty parafii Godłewo 1911-1921. LDA, f. 112, l. 1. 55 Grajauskas, J. (Baltrus). Garliava. Šaltinis . 1907, nr. 44, p. 700. 56 Šapalas, K. „Žiburio“ draugija ir jos mokyklos . Marijampolė: Piko valanda, 2009, p. 347. 57 Šapalas, K. „Žiburio“ draugija ir jos mokyklos . Marijampolė: Piko valanda, 2009, p. 347. 19

Garliavos dvasininkai aktyviai dalyvavo miestelio švietimo reikaluose, paremdavo mokyklas ir knygynus, padėdavo jas įsteigti. Nors knygynas oficialiai buvo registruotas draugijos „Žiburys“ vardu, nebuvo jos nuosavybė, knygos nebuvo pirktos už draugijos pinigus. Pradžią knygynui davė parapijos pinigai ir branduolys susidėjo iš parapijos knygyno. „Blaivybės“ draugija taip pat remdavo knygyną dešimtine, kita, bet tai vykdavo nereguliariai. Knygyne buvo apie 500 knygų, kuriomis naudodavosi apie 200 skaitytojų, tame tarpe buvo apie 25 jaunesnio amžiaus, pažymi laikraštis „Lietuvos žinios“. 58 Jaunesnieji laikraščių skaitydavo nedaug. Išvažiavus Garliavos kunigui Grajauskui jo vietoj buvo paskirtas kunigas V. Ambraziejus, kuris ir perėmė draugijos „Žiburys“ vadovavimą. 59 Tačiau atėjus naujam vadovui draugijos veikla akivaizdžiai sumenko, draugijos narių skaičius sumažėjo nuo 200 iki 50 narių ir tie ne visada sumokėdavo metinį nario mokestį. Pašlijusius draugijos reikalams, buvo bandyta pasikviesti pagalbos iš centrinės draugijos valdybos, tačiau keliems vietos skyriaus valdybos nariams boikotuojant, atstovas iš centro taip ir nepasirodė. Prie draugijos žlugimo prisidėjo ir pati valdyba, kuri net ne visus planuotus susirinkimus surengdavo. Reikalams visiškai pašlijus grėsė mergaičių mokyklos uždarymas. Pagaliau atvyko iš Marijampolės draugijos centro atstovas. Pakalbėjo apie draugijos naudingumą ir reikalingumą, bet nepateikė jokių pasiūlymų, kaip išbristi iš esamos padėties. 60 1910 metais gubernatoriaus leidimu leista įsteigti vartotojų draugiją vardu „Vyturys“. Tuo pačiu vardu, kaip minėta, buvo įsteigta ūkio draugija 1904 metais. Ši draugija turėjo savo sankrovą, kadangi minėta draugija pasikeitė į vartotojų draugiją. Sankrova su visomis prekėmis ir inventoriumi perėjo į vartotojų draugijos rankas. Pasikeitė vedėjas, kuriuo daugumas narių buvo nepatenkinti, nes jis buvo padaręs nuostolių. Šiuo sankrovos vedėju taip pat ne visi buvo patenkinti, kai kurie patys boikotavo draugiją ir pačią bendrovę. Vieniems netiko, kad yra valstiečių valdyboje, kitiems, kad negauna pigiau kaip kitur, tai negražiai atsiliepė apie sankrovos vedėją, rašo tuometinis laikraštis „Šaltinis“. 61 „Vyturio“ draugijai plečiant savo veiklą, reikėjo naujo priestato prie parduotuvės, kadangi draugijos pastatai buvo parapijos žemėje, tai buvo paprašyta sušaukti parapijos sueiga prašyti, kad išnuomotų sklypą. Ši sueiga leido išsinuomoti parapijos žemės sklypą sankrovos parduotuvės praplėtimui. Parapijos sueigai leidus buvo paprašyta valsčiaus sueigos leidimo. Bet atsirado nemažai priešininkų, kurie nenorėjo leisti, kad butų patvirtintas leidimas. Geriau tegu sklypas tuščias stovi, bus kur pasistatyti vežimus atvykus į bažnyčią, sakė priešininkai.

58 Garliava. Lietuvos žinios. 1913 m. liepos 18 d., p. 2-3. 59 Suvalkų gubernijos valdybos susirašinėjimas su draugijomis . LVIA, f. 1076, ap. 1, b. 8, l. 274. 60 Grajauskas, J. (Baltrus). Garliava. Šaltinis . 1907, nr. 44, p. 700. 61 Garliava. Šaltinis . 1911, nr. 31, p. 368-369. 20

Daugumas protestuotojų buvo paėmę skolon prekių ir būdavo sunku skolą atsiimti. Draugija ėmėsi veiksmų draugijos veiklai pagyvinti, buvo surengta paskaita apie draugijų veiklą. Paskaita buvo išspausdinta atskiromis knygelėmis draugijos nariams, kad pažadintų kitus prisidėti prie draugijų. Sankrovos parduotuvė gyvavo visai neblogai, nuo 1910 metų birželio mėnesio iki 1911 metų vasario mėnesio buvo parduota prekių už 10682 rublių 51 kapeikų. Narių skaičius tuo metu siekė 57. Aktyvas: Pinigų kasoje ir sankrovoje 1410,00 rub. Inventorius 873,79 rub. Prekių išperk. kaina 1618,60 rub. Skolininkų 300 ypatų – 1697,13 rub. Išlaidos atsk. pusmet. 11,25 rub. Nustota ant skol. 254,54 rub. Viso 5865,42 rub. Pasyvas: Pajų 2805,00 rub. Atsargos kapitalo 375,29 rub. Skolingi kitiems pinigais 1886,58 rub. Prekėmis 325,30 rub. Kaucija sankrov. 194,00 rub. Grynasis pelnas 279,352 rub. Viso 5865,42 rub. 62 Garliavos miestelio gyventojai, buvo pakankamai aktyvūs „Vyturio“ draugijos nariai, noriai prisidėdavo prie draugijos plėtotės, prie veiklos viešinimo ir sklaidos. 1912 metais Garliavos miestelyje veikė pašto skyrius, viešnamis, arbatinė, valsčiaus teismas buvo įsikūręs, turėjo tris mokyklas, gyventojų apie 300, kurių daugiau kaip pusė buvo žydų tautybės. 63 Per miestelį ėjo magistralinis kelias į Marijampolę ir Alytų, per ilgai laiką nusidėvėjo, po lietaus, pavasarį ir rudenį būdavo baisus purvynas. 1913 metais buvo baigtas tiesti plentas. Kadangi Garliava buvo visai šalia Kauno, Garliavos apylinkėse buvo 3 fortas, baterijos, kiti gynybiniai įtvirtinimai, kurie buvo vientiso gynybinio žiedo aplink visą Kauną dalimi. Miestelis ir jo apylinkės buvo nedėkingoje padėtyje, per jį ėjo kelias vedantis į netoliese esančius 2 ir 3 fortus, apylinkės kaimams iškilo realus pavojus, nes per jų žemes galėjo eiti reguliarūs kariuomenės daliniai, vykti mūšiai. Kauno miestas buvo miestas – tvirtovė, buvo pastatyta daug gynybiniai statiniai kurių buvo apie 226 ir kurie buvo išsidėstę mieste, o dauguma aplink Kauną. Miestelis pateko į gynybinę Kauno miesto apsaugos zoną, ilgainiui perėjo Kauno komendanto žinion. 1913 metais, amžininko žodžiais, Garliava atrodė kaip ir dauguma mūsų krašto miestelių. Bažnyčios bokštus galima buvo pastebėti tik privažiavus arčiau. Gatvė atrodė kaip amžinai taisoma, tik niekaip nesutvarkoma. Žydai prie savo krautuvėlių ir užeigų stoviniavo, nužvelgdami praeivius nuo galvos iki kojų. Vaizdas kaip ir daugelyje miestelių, bet skirtumas tas, kad Garliavoje pasitikdavo lietuvių kalba rašytos iškabos: „Vyturys“ – vartotojų draugija, „Žiburio“ pradinė mergaičių mokykla, „Blaivybės“ draugijos arbatinė, dar toliau kitos arbatinės iškaba lietuviškai. Miestelyje buvo tik viena gatvė, kelios šalutinės. Žydų nedaug gyveno, todėl

62 Ten pat , p. 370. 63 Garliava. Šaltinis . 1912 m. balandžio 10 d., p. 221. 21 jų krautuvės per daug neišsiskyrė. Vos už pusantro varsto ėjo geležinkelis, bet pastotės nebuvo. Nors garliaviečiai daug rašė prašymus įrengti pastotę, tačiau jų prašymai buvo neišgirsti, nes pastotės norėjo ir Prienai, kuo arčiau savo miesto. Tačiau pastotė nei vieniems nei kitiems nebuvo pastatyta, nors tai būtų pagerinę susiekimą su miestu. 64 Skaitlingiausia narių skaičiumi buvo „Blaivybės“ draugija. 65 Turėjo virš 900 narių. 66 Garliavos „Blaivybės“ draugijos skyrius įsteigtas 1912 metais birželio 30 dieną. 67 Prisirašė 278 pilnamečiai, tame tarpe 128 vyrai ir 150 moterų, abstinentai – 14 vyrų ir 150 moterų. Viso pradžioje buvo 350 narių skyrius.68 Draugija įsigijusi patalpų savo nuosavybėn, įkurdama arbatinę, kepyklą. Arbatinė ir kepykla duodavo pelno. Nuo 1912 metų gruodžio 1 dienos iki 1914 metų sausio 1 dienos arbatinės ir kepyklos apyvarta buvo 1950 tuometinių rublių, išlaidų 1600 rublių grynojo pelno. Draugijos patalpose buvo nedidukė teatro scena, bet kiti miesteliai nė tokios neturėjo. Arbatinėje buvo užsakomi laikraščiai „Šaltinis“, „Spindulys“, „Vilties“, „Vienybė“, „Garnys“, „Pavasaris“, „Vienasėdis“. Naujoms knygoms įsigyti draugija „Blaivybė“ skyrė 50 rublių. Draugija taip pat aukodavo po 10 rublių į metus naujoms knygoms. Patys garliaviečiai užsisakydavo ir kitų laikraščių bei žurnalų. Garliavos pašto skyriaus duomenimis buvo užsakyti „Šaltinio“ 83 egzemplioriai, „Spindulio“ 15, „Pavasario“ 20, „Lietuvos žinių“ 6, „Lietuvos Ūkininko“ 16 ir kitų. Garliavoje buvo įkurta ir „skolinimai-taupomoji draugija“,69 kurių buvo mažame miestelyje net dvi. Vienoje buvo susispietę vietos žydai. Vietiniai ūkininkai pamatę, kad žydams sekasi, nutarė įkurti ir savo. Garliavos miestelyje tuo laikotarpiu pradėjo trūkti darbininkų. Kai kurie emigravo į JAV arba traukdavo į Kauno miestą ar šalia jo esančius dvarus. nes ten mokėdavo didesnį atlygį. 70 Garliava prieš Pirmąjį pasaulinį karą atsigavo, atgijo. 1913 metų pradžioje valsčiaus raštinė nusipirko dvejus mūrinius pastatus, už kuriuos sumokėjo 4 tūkstančius tuometinių rublių. Draugijos savo veiklai plėsti pirko pastatų už 3 tūstančius rublių. Garliavoje atsirado lietuviški užrašai greta rusiškų. Net žydų tautybės gyventojai greta savo ankstesnių užrašų pridėjo ir lietuviškus užrašus. Garliavoje vyko ir kultūrinis gyvenimas, draugijos stengėsi sudominti gyventojus lietuviška kultūra, buvo statomi spektakliai. 1913 metais gegužės 18 ir 25 dieną Garliavos

64 Garliava. Lietuvos žinios . 1913 m. liepos 18 d., p. 3. 65 Suvalkų gubernijos valdybos susirašinėjimas su draugijomis . LVIA, f. 1076, ap. 1, b. 8, l. 349. 66 Garliava. Lietuvos žinios . 1913 m. liepos 18 d., p. 3. 67 Garliava. Lietuvos žinios . 1914 m. birželio 22 d., nr. 136, p. 3. 68 Ten pat, p. 3. 69 Ten pat , p. 3. 70 Ten pat, p. 3. 22 miestelyje buvo suvaidinta L. Lansbergio – Žemkalnio pjesė „Genovaitė“, kuri turėjo nemažą pasisiekimą tarp vietos gyventojų. „Žiburio“ draugija nusprendė pastatyti daugiau spektaklių, vėliau buvo pastatyti ir suvaidinti „Velnias – ne boba“, „Neatmezgamas mazgas“. 71 Garliavos valsčius rūpinosi ne vien tik savo miestelio mokyklomis, bet ir apylinkėse išsidėsčiusiuose kaimuose. 1913 metų pabaigoje valsčiaus sueiga nusprendė prisidėti pinigais steigiamoms mokykloms Digriuose, Ražiškiuose ir Tvarkiškiuose. Taip pat pradėjo rūpintis nauja steigiama dviklase mokykla miestelyje. Buvo užsakyta mediena mokyklos statybai, dalis iki metų pabaigos buvo suvežta, kitą dar gamino. Deja miestelio bendruomenei nepavyko išlaikyti mergaičių gimnaziją, kuri dėl lėšų stygiaus buvo uždaryta. 72 Jaunimas Garliavoje buvo apytamsis, kaip rašė amžininkė „Pavasario“ laikraštyje. 73 Mažai skaitė laikraščių, šermenyse labai negražiai apsiėjo. Visas jaunimas buvo linkęs į blogas ydas, buvo įsivešėjusi girtuoklystė – sėdėdavo pas žydus smuklėse ir sriaubdavo degtinę bei alų. 74 Girtuoklystė buvo įsivešėjus daugelyje miestų miestelių, tad tai neaplenkė ir Garliavos. Nors ir merginos, kurios dalyvaudavo kartu su vaikinais, rūtų vainikėlį prarasdavo pigiai, už stiklelį degtinės, įsikūrusios draugijos stengėsi jaunimą pritraukti prie savišvietos, skaityti knygas. Tačiau tų pastangų neužteko. 1914 metais Garliavos „Žiburio“ draugijos susirinkime buvo paminėta 10 metų spaudos atgavimo metinės. Buvo kalbėta apie spaudos reikšmę lietuvių gyvenime. Vyko paskaita, kurioje buvo papasakota iš kur kilę lietuviški metų, mėnesių pavadinimai, taip pat apie pirkių puošimą šventųjų paveikslais. Skaitė ištraukas iš knygelės „Nebūk storžieviu“, deklamavo eiles. 75 Garliavos miestelis gerai mena spaudos uždraudimo metus, iš šių apylinkių buvo nemažai knygnešių, kaip antai, Mykolas Dževerakas – savo namuose pardavinėdavo draudžiamas lietuviškas knygas, Jurgis Jasaitis – už draudžiamos spaudos platinimą buvo uždrausta jam 7 metus važiuoti į Kauno miestą, nors gyveno šalia jo, Jonas Staniulis – platino uždraustas knygas Garliavos apylinkėse, Petras Varkala – buvo įkalintas už savo veiklą kalėjime, paleistas pagal 1905 manifestą. 76 1914 metais vasarą taip ir nebuvo baigta statyti nauja dviklasė mokykla.77 1914 metais gegužės dieną įvyko steigiamasis „Žagrės“ kuopelės susirinkimas, kunigas Draugelis supažindino su draugijos uždaviniais, nurodė steigiamosios kuopelės veiklos sritį. Agronomas Totoraitis pravedė paskaitą apie pienininkavimą.

71 Garliava. Šaltinis . 1913, nr. 24, p. 382. 72 Garliava. Šaltinis . 1913, nr. 43, p. 687. 73 Garliava. Pavasaris . 1913, nr.10, p. 315. 74 Ten pat, p. 315 . 75 Garliava. Vairas . 1914, nr. 9, p. 21. 76 Knyga, spauda ir kultūra Kauno rajone . Kaunas: Adaksita, 2005, p. 43. 77 Garleva. Lietuvos žinios . 1914 m. birželio 22 d., nr. 136, p. 3. 23

Užėjus karui, nauja dviklasė mokykla taip ir liko nebaigta įrengti, o senoji sugriauta, į karą buvo paimtas ir mokytojas Akelis. Amžininkas rašė: „Atėjo laikas vaikus mokyti, nėra nė mokyklos, nė mokytojaus. Sena sugriauta, nauja nepabaigta. Mat valstiečiai, įsigandę karo audros, metė taip sunkiai pradėtą darbą“. 78 Tačiau gruodžio mėnesio pradžioje Karo valdyba paleido iš karinės tarnybos mokytoją Akelį. Jam buvo leidžiama sugrįžti į Garliavos miestelį mokinių mokyti, vesti pamokas. Mokinių mokytis susirinko labai daug, kai kuriuos reikėjo paleisti namo, nes nebuvo kur susodinti. Pamokos vyko susirinkimų salėje. Tai sukėlė vietinių gyventojų pasipiktinimą: „Girdi, mokame pinigus mokykloms ir mokytojams, o mūsų vaikų nenori priimti“. 79 Užėjus karo audroms liko neįsteigtos penkios pradinės mokyklos Garliavos valsčiuje. Tuo metu veikė mokyklos tik Garliavoje, Pajiesio pradžios mokykla ir vokiečių mokykla. Prasidėjus karui visos draugijos sustabdė savo veiklą. Kai kurios draugijos neteko savo pirmininkų, valdybos narių, sekretorių, mat jie buvo pašaukti į kariuomenę. Tačiau po tam tikro laiko draugijos vėl pradėjo savo veiklą. Ypatingai reiškėsi draugija „Vyturys“, išrinko naują valdybą. Kad draugijos krautuvė efektyviau dirbtų, buvo paskatinti vedėjas ir pardavėjai didesnėmis algomis. Algos dydis priklausė nuo prekių apyvartos, pardavimų. Draugija dėl prasidėjusio karo patyrė nemažai nuostolių. Krautuvė buvo kelis kartus apvogta, daug nesugrąžinta už paimtas prekes, nes karas daugelį išblaškė po visą šalį. Tačiau dėl neblogos apyvartos ir pelno nuostolių tokiu laikmečiu draugijai pavyko išvengti. 80 Tuo metu į draugijos veiklą įsitraukė ir miestelio inteligentijos atstovai. Kunigas V. Ambraziejus buvo išrinktas kasininku, o dvarininkas A. Žilinskas ir advokatas A. Grybauskas buvo priimti į revizijos komisiją. Per Pirmąjį pasaulinį karą Garliavos miestelis nukentėjo smarkiai. Vokiečių armijai besiartinant, Rusų armija pradėjo statyti gynybines pozicijas. Garliavos apylinkėse buvo išdeginti kaimai, iškirsti sodai, giria prie plento. 81 Gyventojams buvo įsakyta išsikraustyti į kitą Nemuno pusę. Rusų kariuomenei priešais fortus reikėjo gero regėjimo lauko gynybai. Rugpjūčio mėnesio gale į Garliavą atvykę rusų armijos karo inžinieriai pranešė, kad po poros valandų bus susprogdinti bažnyčios bokštai. Susprogdinti kariškiams sekėsi sunkiai, pirmas bandymas susprogdinti bokštą nepavyko. Kitą dieną buvo prikrauta daugiau dinamito. Bokštai nuvirto į šonus, nugriuvo dalis lubų skliautų, nubiro asbestinis bažnyčios stogas, iškrito langai ir durys. Nuo mūrinių šventorių nukrito urnos, bet įstabiausia, jog liko visiškai nepažeista marmurinė

78 Garleva. Lietuvos žinios . 1914 m. spalio 29 d., nr. 13, p. 1-2. 79 Ten pat , p. 1-2. 80 Garleva. Lietuvos žinios . 1915 m. birželio 19 d., nr. 19, p. 2. 81 Totoraitis, J. Sūduvos Suvalkijos istorija. Marijampolė: Piko valanda, 2003, p. 409. 24

Kristaus stovyla. 82 Stebuklingas marmurinės Kristaus stovylos nenukentėjimas pasklido po visą miestą ir jos apylinkes. Net praeinantys rusų armijos kareiviai atsiklaupdavo, kepurę nusiimdavo. Karas suniokojo šalia buvusią Šv. Motinos Nesiliaujančios Pagalbos stovylą. Buvo paskaičiuoti padaryti bažnyčiai nuostoliai 83 , kurie siekė 100 tūkstančių tuometinių rublių. Nuostolių patyrė „Žiburio“ ir „Blaivybės“ draugijos, buvo sudeginti ir sugriauti jų nuosavi mūriniai namai. Tuose namuose vykdavo susirinkimai, vaidinimai, buvo sunaikinta scena su visomis dekoracijomis. Sudegė draugijų knygynas su skaitykla, daugiau kaip 600 knygų, skaitykla naudojosi daugiai 300 skaitytojų. Visų draugijų nuostoliai buvo dideli, nes beveik visi turėti pastatai nukentėjo, tame tarpe ir arbatinė su dviem dideliais kambariais. Sudegė ir kiti visuomeniniai pastatai – paštas, valsčiaus raštinės nauji mūriniai pastatai. Sudegė nemažai ir žydų turto. Vieno turtingiausių žydo Bekerio didelė sankrova ir arbatinė, aliejaus spaudykla. Evangelikų liuteronų bokštas buvo nugriautas, stogas apdraskytas, bet lengvai pataisomas. 84 Garsioji K. Aglinsko vaistinė buvo visiškai sunaikinta. Mažiausiai nukentėjo valsčiaus katalikiškos mokyklos pastatas ir žydų sinagoga. Garliavos miestelio nuostoliai siekė per 1 milijoną rublių. Miestelis po truputį atsigavo, po truputį atsidarė sankrovos, krautuvėlė, arbatinės, viena lietuvio, kita vokiečio, dar 6 žydų. Šventadieniais žmonės rinkdavosi į bažnyčią pamaldoms. 85 Nuo 1915 metų gruodžio mėnesio vokiečių okupacinė valdžia atidarė mokyklą, kurią gausiai pradėjo lankyti mergaitės ir berniukai, pirmas dvi valandas mokėsi miestelio vaikai, kitas dvi valandas vaikai iš aplinkinių kaimų. Mokykloje buvo mokama lietuvių kalbos, vokiečių kalbą dėstė vietinė vokietaitė Mileriukė. 86 Garliavos apylinkėse karo metu labiausiai buvo sugriauti ir sudeginti Kazimieravo, Marviliaus dvarai, Pavytės, vienas gražiausių Alšėnų dvaras. Fredos dvaras taip pat nemenkai nukentėjo. Visas miestelis ir jo apylinkės buvo nuniokotos, sugriauti, sudeginti pastatai, sodai. Karo metu labai nukentėjo Garliavos apylinkių kaimai, kai kurie iš jų buvo fortų apšaudymo zonose, tai Karkazų, Naugardiškių kaimai, taip pat ir Zagrados, Marviliaus dvarai, kurie buvo visiškai sunaikinti,87 nes čia vyko intensyvūs mūšiai – priešais ir pačiuose fortuose. Kauno 1, 2 ir 3 fortas, kuris buvo Garliavos apylinkėse, įnirtingai gynėsi nuo vokiečių armijos puolimo. Vokiečiai buvo sutelkę daug ginkluotės, buvo pastatytos patrankos „Berta“, kurios vienas sviedinys sverdavo net 900 kg, šūvio nuotolis iki 14 kilometrų 88 , tai buvo visa griaunanti jėga. Per mūšius visa Garliava ir jos apylinkės buvo ištuštėjusios. 1918 metus Garliava ir jos

82 Ten pat, p. 409. 83 Garliava. Dabartis . 1916 liepos 13 d., p. 2-3. 84 Totoraitis, J. Sūduvos Suvalkijos istorija. Marijampolė: Piko valanda, 2003, p. 409. 85 Garliava. Dabartis . 1916 m. gegužės 31 d., nr. 41, p. 3. 86 Ten pat, p. 3. 87 Garleva. Lietuvos aidas . 1918 m. vasario 12 d., p. 4. 88 Pociūnas, A. Kauno tvirtovės gynyba . Vilnius, 2008, p. 49. 25 apylinkės pasitiko suniokotos, sugriautais pastatais. Kai kuriomis vietomis žemė buvo labai sugadinta, išrausta giliais grioviais apkasais, išmuštomis milžiniškomis duobėmis. Atsirado didžiulė problema, kur apsigyventi. Žmonės glaudėsi žieminėse arba pas ūkininkus, kurie turėjo nors kokių sveikų trobesių. Žmonių susigrūsdavo labai daug, buvo ankšta, prastos antisanitarinės sąlygos, pradėjo plisti epidemijos ir ligos. Vaikai mirdavo po keletą į dieną, kai kurių šeimų išmirė visi vaikai, žmonės daugiausiai sirgo vadinamąja „ispaniška liga“. Būdrių kaime, netoli Garliavos, ištisas sodžius atrodė kaip ligoninėje, kiekvienoje troboje buvo po kelis sergančius. 89 Gydytojo pagalbos sulaukti buvo be galo sunku, nes tokiu laikmečiu labai trūko gydytojų, kurių miestelyje net nebuvo. K. Aglinskas grįžo į savo gimtąjį miestelį, vėl atidarė vaistinę ir visomis išgalėmis stengėsi padėti sergantiems. 90 Statytis būstui tiesiog trūko statybinės medžiagos, nebuvo medžių. Pačioje Garliavoje gyvenimas 1918 metų žiemą apmiręs, neveikė draugijos, nebuvo beveik inteligentų, kurie, kartu su ūkininkais, amatininkais, dauguma pasitraukę į Rusijos gilumą ar karo vėjo nublokšti po įvairias Lietuvos vietoves (virš 300 gyventojų). 91 Tuo metu Garliavoje buvo keletas žydų krautuvėlių, kuriose, daugiausiai buvo pardavinėjami svaigieji gėrimai, buvo įsteigta krautuvėlė, bet greitai žlugo. Amžininko žodžiais, „Pats miestelis darė liūdną įspūdį, niekas naujai nesistato, tiktai krūvos pelenų ir sudegusių plytų riogso. Toli tas laikas, kada Garliava sugrįš į buvusį stovį, ir pradės žydėti Lietuvos kultūros gyvenime“. 92 Okupacinė vokiečių valdžia reikalaudavo per valsčių įgaliotinius rekvizuoti dalį derliaus. 1918 metų derlius buvo prastas. Garliavos valsčiaus įgaliotinis prašė Marijampolės apskrities viršininko, kad sumažintų rekvizicijai skirtą dalį, kad valstiečiai galėtų pasilikti sėklai ir maistui. Buvo reikalaujama atlikti privalomuosius darbus, per savaitę 4 dienas po 8 valandas atidirbti. 93 Daugiausiai tvarkydavo kelius. Garliavos valsčiuje, palyginus su kitais valsčiais, buvo atidirbama bene daugiausiai. Per Garliavos valsčių ėjo svarbūs strateginiai magistraliniai keliai Peterburgas – Varšuva, plentai į Alytų ir Marijampolę, kuriuos pastoviai reikėdavo tvarkyti. Buvo sunku gauti druskos, cukraus, žibalo. Okupacinės valdžios atstovai tai išduodavo vaitams ir šaltyšiams. Dalis šių būtinų prekių gyventojus tiesiog nepasiekdavo, nes parduodavo žydams, o šie perpardavinėdavo. 94 Apskrities viršininkas siūlė steigti vartotojų draugijas, ūkio ratelius, per kurios vokiečių valdžia tiektų prekes, kurias būtų galima pardavinėti pigesnėmis kainomis.

89 Garliava. Dabartis . 1918 m. spalio 31 d., nr. 17, p. 3. 90 Ten pat, p. 3. 91 Garliava. Lietuvos aidas . 1918 m. vasario 12 d., p. 3. 92 Ten pat , p. 3. 93 Garliava. Lietuvos aidas . 1918 m. rugsėjo 26 d., p. 3. 94 Ten pat , p. 3. 26

I.6. Garliavos visuomenė tarpukario laikotarpiu Garliavos miestelis 1918 rudenį pradėjo atsigauti, žmonės vis dažniau grįžo į savo gimtus namus, nors rasdami daug kur sudegintus, sugriautus trobesius bandė įsikurti. Buvo bandoma organizuoti kultūrinius vakarus, bet jie nepasisekdavo arba išvis neįvykdavo, nes būdavo iškeltos aukštos kainos. 95 Garliavon grįžus vis daugiau inteligentų, atgijo visuomeninis kultūrinis gyvenimas. 1918 metais spalio 23 dieną Garliavoje įvyko jaunimo draugijos „Vilties“ susirinkimas, kuriame pirmininku buvo išrinktas A. Vaitkūnas, pavaduotojais S. Jakubauskas, J. Jankus. Susirinkime dalyvavo apie 60 žmonių, šiame susirinkime buvo priimti nutarimai: 1. Draugijos globėju buvo išrinktas Šv. Jurgis. 2. Draugijos organu „Pavasaris“. 3. Nutarta kuo greičiau įsteigti knygyną. Kadangi draugija neturėjo daug piniginių lėšų ir knygų ir vienai būtų sunku įsteigti, nutarta kooperuotis su „Žiburio“ knygynu. 4. Vakarinių mokymų kursai bei choro reikalai buvo atidėti tolimesniam laikui, iš dalies paskirta valdybai spręsti šiuos klausimus. 5. Nustatyta susirinkimų trukmė 1,5 valandos, pavasarį, vasarą ir rudenį, o žiemą rengti susirinkimus kas mėnesį. Garliaviečiai pavasarininkai turėjo tais laikais nemažą knygyną – virš 500 knygų. Pavasarininkai organizuodavo vakarones, kurios turėjo didelį pasisiekimą jaunimo tarpe. „Pavasarį“ garliaviečiai patys atpigino iki 1 lito, dvasios vado kunigo Leono rūpesčiu. Garliavos miesteliui atsigaunant po Pirmojo pasaulinio karo pasekmių, suaktyvėjo ir ekonominis gyvenimas, pradėjo kurtis vartotojų, jau nebe draugijos, o bendrovės .Viena iš jų „Kova“, kuri buvo įregistruota kovo mėnesį. 96 Tų pačių metų balandžio mėnesį buvo sušauktas visuotinis susirinkimas, buvo išrinkta valdyba. Vietos viršaitis buvo išrinktas pirmininku, kuriam teko eiti ir viršaičio ir pirmininko, sekretoriaus, knygvedžio pareigas. Tuo metu trūko specialistų vesti apskaitai ir kita, todėl dažnai to reikalo imdavosi nelabai išmanantys šio amato žmonės.97 Taip ir šioje bendrovėje, viršaičiui atsisakius eiti pirmininko pareigoms, nes nesuderino su tarnybinėmis pareigomis valsčiuje. Reikalai bendrovėje pašlijo, prastai buvo vedamos sąskaitų knygos, to pasėkoje buvo iškviestas revizorius iš Kauno, kuris rado netvarką, surašė protokolą, kad buvo rastas didelis trūkumas. Bendrovės valdyboje nuspręsta: prekes perduoti arbatinei, kuriai

95 Garliava. Dabartis . 1918 m. spalio 8 d., p. 3. 96 Garliava. Talka . 1921, nr. 14-15, p. 9-10. 97 Ten pat , p. 9-10. 27 vadovavo Gervytės. Tačiau arbatinės vedėjas pelningas prekes, tokias kaip maisto produktai, pardavinėjo kaip savo, o nepelningas – kaip bendrovės. Vėliau, atlikus reviziją, revizijos komisija konstatavo, kad būta daug netikslumų vedant sąskaitų knygas, prekių trūkumo ir t. t. Turėjo praeiti laiko, kad bendrovė vėl pradėtų pelningai dirbti, buvo sutvarkytos sąskaitų knygos. Miestelis po tuputį stojosi ant kojų, augo gyventojų skaičius. Garliavoje ir jo apylinkėse (valsčiuje) gyveno 3744 vyrai, 4038 moterys, viso 7782 gyventojai. 98 . Garliavos miestelyje buvo 116 sodybų ir 936 gyventojai, kurių 65 procentai sudarė žydų tautybės gyventojai, 30 procentų lietuviai, likusieji 5 procentai buvo kitų tautybių. 99 Garliava 1923 m. rugpjūčio mėnesį pagaliau sulaukė ir savo geležinkelio pastotės, nors geležinkelis į Karaliaučių nutiestas buvo jau 1863 metais. Miestelis buvo įsikūręs visai netoli geležinkelio trasos, už 1,5 varsto 100 ir tai pagerino susisiekimą su Kauno miestu, važiuoti į darbą, į miestą, vežti savo prekes į turgų. Tais pačiais metais buvo atidarytas miestelio paštas, ankščiau registruotus laiškus reikėdavo vykti pasiimti į Kauno miesto pašto skyrius. 101 Kauno apskrities valdžia nustatė kada, kuriomis dienomis Garliavoje gali vykti turgus. Buvo nustatytos šios datos: 1. Po naujų metų sausio 1 dieną; 2. Po Grabnyčių vasario 2 dieną; 3. Po Šv. Juozapo kovo 19 dieną; 4. Po Šv. Trejybės; 5. Po Šv. Mykolo rugsėjo 29 dieną. 1932 metais taip pat buvo patvirtintos turgų datos.102 Tokios, kokios buvo nustatytos 1923 metais. XX a. 3 dešimtmetyje Garliavos miestelis buvo gana tamsus kampelis, pastebėjo amžininkė. 103 Žmonės dar labai tamsūs, laikraščių negausu, skaityklų nėra, pažangių organizacijų nėra. Bet miestelį bandė gaivinti vietos moksleiviai ir inteligentijos atstovai. Įsikūrusiems valstiečiams liaudininkams 1926 metais nemažai kas pritarė. Partijų kuopos ir skyriai jau nuo pat nepriklausomybės pradžios kūrėsi miestelyje. Buvo, kas juos suburia į vieną vietą, įsteigia valstiečių kuopą, kuri gynė ūkininkų reikalus ir nedavė jų išnaudoti. Pirmaisiais metais tarp kairiųjų pažiūrų partijų tvirtas pozicijas turėjo Darbo federacija. Tačiau vėliau, jų pozicijoms susilpnėjus, pradėjo aktyviau reikštis socialdemokratai. Jie įkūrė Garliavoje socialdemokratų kuopą ir profsąjungos skyrių. Tai buvo atlikta susipratusių

98 Lietuvos gyventojų skaičius. Valsčiai. Savivaldybė . 1924, nr. 6-7, p. 29. 99 1923 m. gyventojų surašymo duomenys . Kaunas, 1925, p. 735. 100 Garliava. Tėvynes sargas. 1923, nr 33, p. 343. 101 Garliava. Tėvynės sargas . 1924, nr. 7, p. 62. 102 Savivaldybės žinios. Garliava. Savivaldybė . 1932, nr. 5, p. 32. 103 Tamsus kampelis. Lietuvos ūkininkas . 1926, nr. 15, p. 15. 28 darbininkų dėka. 104 Tai sukėlė nepasitenkinimą iš krikščioniškų partijų pusės. Garliavos policijos nuovados pagalba buvo areštuoti socialdemokratų partijos kuopos iždininkas Tumpa ir jos narys Ditrikas už viešosios tvarkos pažeidimus. Vėliau buvo paleisti, bet susilaukė grasinamų laiškų, kad išstotų iš socialdemokratų partijos arba ilgam bus uždaryti į kalėjimą. Socialdemokratai įtarė, kad tai jų politinių oponentų iš „krikščionių“ stovyklos. Socialdemokratams 1926 metais vykę rinkimai į seimą ir jo rezultatai Garliavoje atspindėjo bendrą tendenciją Lietuvoje. Už socialdemokratus balsavo nemažai rinkėjų. Garliavoje iš 5205 balsavusiųjų už socialdemokratus atidavė 1284 balsus, Darbo federacija gavo 824 balsus, t. y. Garliavos miestelyje už kairiąsias jėgas balsavo beveik pusė rinkėjų, atėjusių prie balsadėžių. 105 1924 metais Kauno apskrityje Garliavos valsčiuje vyko rinkimai į savivaldybę. Buvo sudaryti 7 kandidatų sąrašai, iš viso varžėsi 55 kandidatai. Ūkininkai buvo 2 sąrašuose, 1 sąrašas darbininkų ir naujakurių (Marviankos), 1 sąrašą iškėlė Jiesios kaimo gyventojai, po vieną iškėlė socialdemokratai ir žydai. Sulig gyventojų skaičiumi turėjo būti renkami 25 valsčiaus Tarybos nariai. Rinkėjų sąraše buvo įrašyti 5640 asmenys, balsuoti atėjo 64,5% arba 3637 asmenys. Į valsčiaus Tarybą pateko iš miestelio gyventojų ir darbininkų 5 atstovai, iš ūkininkų – 15 atstovų, socialdemokratai gavo 4 vietas, o žydai – 1. Iš senosios Tarybos į naująją pateko 10 narių. 1919 metais gegužės 29 dieną įvyko krikščionių demokratų partijos Garliavos skyriaus steigiamasis susirinkimas. K. Račiūnas atidarė susirinkimą, pabrėždamas reikalingumą burtis į organizacijas, nurodė Steigiamojo seimo reikalus ir svarbą. 106 Taip pat pabrėžė krikščionių demokratų nuopelnus atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Garliavos miestelyje aktyviai veikė Šaulių sąjungos Garliavos skyrius, kuris jau pačioje veiklos pradžioje po truputį atgaivino apmirusį kultūrinį miestelio gyvenimą. 1922 metais balandžio mėn. 30 d. antrą Velykų dieną surengė vakarėlį. Vakarėlio metu buvo suvaidintas spektaklis – vieno veiksmo komedija „Neprieštarauk“. 107 1923 m. Garliavos skyrius įsteigė jaunųjų Vyčių būrelį, kuris aktyviai įsijungė į šaulių sąjungos veiklą. Buvo susikūrę savo valdybą, išsirinko vadą, klausėsi vyresniųjų šaulių paskaitose, mokėsi rikiuotės, dainų ir tautinių žaidimų, platino laikraštį „Trimitą“, skaitė ir kūrė eiles. 108 Tais pačiais metais Garliavos skyrius šaulių sąjungos raštu kreipėsi į valsčiaus tarybą, prašydama paskirti sklypą šaulių namui statyti. Garliavos valsčius skyrę tris margus žemės. Gyventojai buvo paraginti aukoti namo statybai. 109 Garliavos gyventojai aktyviai dalyvavo šaulių

104 Garliava. Socialdemokratas . 1924 m. gegužės 1 d., nr. 18, p. 3. 105 Ten pat , p. 3. 106 Garliava. Lietuva . 1919 m. birželio 1 d., p. 3. 107 Garliava. Trimitas . 1922, nr. 16, p. 12. 108 Garliava. Trimitas . 1923, nr. 129, p. 27. 109 Garliava. Trimitas . 1923, nr. 136, p. 27. 29 sąjungos veikloje. Patys šauliečiai 1930 metais įkūrė būrio Garbės teismą. 110 Kviesdavo lektorius įvairioms paskaitoms, kviesdavo specialistus apmokymams, kaip sutekti pirmąją medicininę pagalbą, kaip elgtis gaisro atveju, kaip apsisaugoti nuo cheminių dujų. 1934 m. mokinės J. Šurnaitės iniciatyva balandžio 29 d. įvyko Garliavos šaulių būrio moterų skyriaus steigiamas susirinkimas. Dalyvavo Kauno rinktinės moterų skyriaus pirmininkė studentė Puzdešrytė, ji skaitė paskaitą, nusakė pagrindinius šaulių sąjungos siekius ir tikslus. Garliavietės pasivadino „Vytauto kalno“ vardu. Garliavos pradžios mokykloje rengė Motinos dienos minėjimus, kūrė vaidinimus. Moterų skyrius išaugo į būrį. Kartu su vyrų „Vytauto kalno“ būriu organizuodavo Nepriklausomybės dienos minėjimus, rengė sporto varžybas, kurios turėjo didelį pasisiekimą garliaviečių tarpe. 111 Paskutiniais tarpukario metais, esant įtemptai Pasaulio politinei situacijai, Šaulių sąjungos būriai stengėsi įsigyti ginklų, žmonės aukodavo pinigus jiems įsigyti. Garliavos valsčiuje ginklų vajaus metu Šaulių sąjungai stambesnes sumas padovanojo kunigai Jonas Dumčius (375 litus), kunigas Pr. Račiūnas (250 litų), o profesorius Tadas Ivanauskas – šautuvą. Iš viso Garliavoje buvo surinkta 2921,3 lito. 112 Už surinktas lėšas komitetas nutarė nupirkti šautuvų Garliavos kuopos šauliams 113 ir juos įteikti per kariuomenės ir visuomenės šventę Garliavoje. 114 Gegužės 22 dieną Garliavoje įvyko Kariuomenės ir Visuomenės šventė. Dalyvavo Garliavos, Tabariškių, Juragių ir Padainupio šaulių būriai. Vyko pamaldos, iškilmingai pakelta vėliava, kariuomenės atstovai dėkojo garliaviškiams už paramą, aukas šaulių būriui. Garliavos valsčiuje privalomas pradinis mokymas buvo įvestas 1928 metais gegužės mėnesio 1 dieną pagal pradžios mokyklų įstatymo 7, 16 paragrafą ir 57 Vyriausybės žinių Nr. 117 eilutė 914 ir Vyriausybės žinių Nr. 200 eilutė 1349. 115 Garliavos valsčiuje buvo 11 pradinių mokyklų. Pačiame Garliavos miestelyje buvo viena pradinė mokykla. Kadangi vaikų buvo nemažai, buvo sudarytos 3 klasės kiekviename skyriuje. Mokyklas lankė 535 mokiniai, iš kurių buvo 283 berniukai, 252 mergaitės. 116 Visose mokyklose dirbo 13 mokytojų, iš jų 7 vyrai, 4 moterys ir dvi merginos. 117 Mokytojams buvo skirti 3 tarnybiniai butai. Nepriklausomybės pradžioje vaikai lankė evangelikų liuteronų pradinę mokyklą. Mokykla buvo įsikūrusi priešas evangelikų liuteronų bažnyčią, dviejų galų mediniame

110 Garliava. Trimitas . 1930, nr. 147, p. 973. 111 Garliava. Trimitas . 1939, nr. 8, p. 188. 112 Garliava. Trimitas . 1939, nr. 15, p. 357. 113 Garliava. Trimitas . 1939, nr. 22, p. 538. 114 Ten pat, p. 538. 115 Apie įvedimą valsčiuje privalomą mokymą pradžios mokyklose. Švietimo darbas. 1928, nr. 4, p. 454. 116 Garliava. Trimitas . 1926, nr. 281, p. 31. 117 Ten pat, p.31. 30 pastate, kuris per Antrą pasaulinį karą buvo nugriautas. 118 Mokykloje mokėsi tiek vokiečių, tiek lietuvių tautybės mokiniai. 119 1935 metų Garliavos valsčiaus ataskaitoje matome, kad 1935 metais Garliavos valsčiuje buvo 20 pradinių mokyklų. 120 Per 1935 metus buvo atidarytos dar dvi pradžios mokyklos. 1936 metais buvo iš viso 22 pradinės mokyklos Garliavos valsčiuje, viena iš jų Senavos kaime, gatvelėje, kur gyvena šio darbo autorius. 121 1935 metais savivaldybės lėšomis buvo pastatyta Jurginiškių pradinė mokykla. 122 Garliavos valsčiuje gerai buvo įgyvendinamas privalomas pradinis mokymas. Garliaviečiai į gimnazijas mokytis važiuodavo į Veiverius ir į Kauną su kurio susiekimas buvo neblogas, važiavo maršrutiniai autobusai iš Kauno autobusų stoties. Nemažai garliaviečių tęsdavo mokslus Vytauto Didžiojo universitete, amatų mokyklose. Garliavos valsčiuje buvo Armoniškių, Grabavos, Jurginiškių, Padainupio, Poderiškių pradinių mokyklų bibliotekos ir Tabariškių pavasarininkų biblioteka. 123 Pačioje Garliavoje buvo pradinės mokyklos biblioteka, evangelikų liuteronų pradinės mokyklos biblioteka, pavasarininkų biblioteka, šaulių. „Blaivybės“ draugijų knygynai, skaityklos. Bibliotekos buvo labai populiarios. Iš autoriaus senelės 124 pasakojimų, kuri pati imdavo knygas iš bibliotekų esančių Garliavoje, galima susidaryti vaizdą, kad populiariausi buvo istoriniai romanai. Paimtos knygos keliaudavo iš rankų į rankas, iš trobos į trobą. Ypatingai populiarus buvo romanas A. Pietario „Algimantas“. Garliavoje ir jos apylinkėse kūrėsi ir kariai savanoriai, dalyvavę kovose už Lietuvos nepriklausomybę. 1918 metais vasario 16 dieną, paskelbus nepriklausomybę, 1918-1923 m. nemažai garliaviečių įstojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę, tuo metu gynusią valstybę nuo rusų, vokiečių (bolševikų ir bermontininkų), lenkų intervencijos. Garliavos valsčius buvo unikalus tuo, kad iš šio krašto išėjo 200 savanorių. Tarp jų nemažai moterų, o viena jų – medicinos sesuo Ona Čebulytė, apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu. Ona Čebulytė gimė 1894 metais gruodžio 31 dieną Garliavoje. 1915 metais Kaune baigė Nikolajaus gailestingųjų seserų bendruomenės kursus. Per I pasaulinį karą buvo Rusijos kariuomenės gailestingoji sesuo. Fronte ties Pskovu, aplankiusi Rusijos carienė Aleksandra, už pasiaukojimą slaugant karius, apdovanojo ją asmenine atminimo dovana – sidabriniu antpirščiu su brangakmeniais. 1918 metais ji grįžo į Lietuvą. 1918-1920 metais dirbo Kauno miesto, nuo 1920-1935 m. – Karo ligoninėje medicinos seserimi. Ji pirmoji apdovanota gailestingųjų seserų aukščiausiu apdovanojimu – Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Florence Nightingale medaliu, 1927 metais (iš viso tokiu apdovanojimu,

118 Garliavos mokyklos . Garliavos kraštotyros muziejaus fondas, f. 3, p. 17. 119 Evangelikų liuteronų pradinės mokyklos dienynas. KAA, f. 97, ap. 1, b. 1. 120 1935 m. Garliavos valsčiaus žinynas . KAA, f. 71, ap. 4, b. 4. 121 Aut. past.: Yra išlikę pastatai. 122 1935 m. Garliavos valsčiaus žinynas . KAA, f. 71, ap. 4, b. 4. 123 Bibliotekų surašymas. Bibliografijos žinios. 1933, nr. 5, p. 148. 124 Aut. past.: Jurkšienės Anelės 31 buvo apdovanotos 3 lietuvės). 1926 metais buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordinu. 125 Net 25 savanoriai buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinais.126 1930 metais Garliavoje įvyko Garliavos valsčiaus, taip pat Aukštosios Panemunės ir Veiverių valsčiaus Lietuvos kariuomenės savanorių suvažiavimas. Suvažiavimui pirmininkavo Jakštas, dalyvių susirinko virš 400. 127 Pirmininkas pirmiausiai nurodė savanorių organizacijos tikslus ir uždavinius, kokią reikšmę savanorių gyvenime turi Savanorių sąjunga, kad savanoriai turi gerbti savo ir visuomenėje būtų patriotizmo pavyzdžiai. Surinkime gausiai dalyvavo savanoriai. Garliavos kraštas išaugino daug patriotų savanorių, kurie ginklu gynė tuometinę jauną valstybę nuo grobikiškų kaimyninių kėslų. Nemažai savanorių, kilusių iš šio krašto, apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu. Garliava pati, metais bėgant, gražėjo. Atstatyti Pirmojo pasaulinio karo sugriovimai, pastatyta naujų pastatų, išdygo ne vieni nauji gyvenamieji ir valdiški namai. Buvo išgrįsta akmenimis centrinė gatvė. Vienas svarbesnių kultūrinių įvykių Garliavoje buvo 1930 metais Vytauto 500 metų mirties paminėjimo iškilmės, kada Vytauto Didžiojo vėliava buvo vežama per Lietuvą. Šioms iškilmėms atminti buvo pasodintas ąžuolas prie valsčiaus pastato (dabartiniu metu šiame pastate įsikūrus dantų poliklinika), kuris iš kiemo pusės žaliuoja iki šiol. Garliavos miestelis buvo paskutinė stotelė po ilgos ir iškilmingos Vytauto Didžiojo vėliavos kelionės po visą Lietuvą. Vėliava pabuvojo įvairiuose miestuose miesteliuose, tik lenkų užgrobtame Vilniaus krašte, Lietuvos širdyje – Vilniuje, vėliavai pasirodyti buvo nelemta. Iš Garliavos miestelio vėliava iškeliavo į Kauną, iškeliavo ne bet kaip, o lėktuvu. 128 Ji buvo atskraidinta į Nemuno ir Neries santaką, kur prie Kauno pilies laukė minios žmonių. Kauno pilyje ji buvo iškilmingai pakelta. Švietimo ministras pasakė kalbą, saliutuojant patrankoms iškilmingai buvo sugrotas ir sugiedotas Lietuvos himnas. Vėliau iškilminga procesija su vėliava keliavo į Karo muziejų. 1938 metais visoje Lietuvoje rugsėjo 28 dieną buvo švenčiama Tautos šventė – 20 Nepriklausomybės metų sukaktis. Garliavos vietos šaulių būrys taip pat paminėjo šią dieną. Buvo pakelta vėliava, žygiavo ne tik Garliavos, bet ir jos apylinkių šaulių būriai. Pagrindinė šventė vyko Kaune. Rugsėjo 7 dieną vyko savanorių kūrėjų suvažiavimas. Jame dalyvavo nemažas būrys savanorių iš Garliavos krašto. Prezidentas Antanas Smetona susirinkusiems Kaune savanoriams kalbėjo: „rugsėjo 8 diena yra didelė šventė ne tik bažnyčiai, bet ir mūsų atsikūrusiai valstybei – šventė mūsų garbingai praeičiai paminėti. Jos iškilmė be jūsų būtų blanki ir nepilna.“ 129

125 Garliavos krašto praeitis. KRSVB kraštotyros skyriaus fondas, f. 1, l. 17. 126 Kavaliauskas, V. Pakaunės krašto karžygiai. 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų Vyties Kryžiaus kavalieriai ir savanoriai . 2015, Kaunas: UAB „Arx reklama“, p. 32. 127 Iš savanorių gyvenimo. Trimitas . 1930, nr. 38, p. 795. 128 Tautos šventė Vytauto Didžiojo garbei. Trimitas. 1930, nr. 34, p. 764. 129 Garliavos savanoriai Tautos šventėje. Trimitas. 1938, nr. 37, p. 882. 32

Koks buvo Garliaviečių kasdieninis gyvenimas, kaip atrodė Garliava amžininko akimis, prieš pirmąją sovietinę okupaciją? Provincijoje nebuvo taip idealu, nors provincija pavadinti nelabai ir tiko. 10 minučių kelio skyrė Garliavą nuo Kauno miesto, nes buvo tais laikais nutiestas puikus plentas. Sekmadienį Garliavoje moterys ir vyrai ėjo į bažnyčią. Amžininkas pastebėjo, kad moterų aprangos detalėse vyravo skarelės ir skrybėlaitės. 130 Pagrindine gatve vyko intensyvus tais laikais judėjimas, net kas minutę pravažiuodavo automobilis. Garliavos miestelis turėjo keturis restoranus. Čia automobiliais atvykdavo išgerti nemažai lankytojų iš Kauno miesto. Jie jausdavosi laisvai. Atvykdavo jaunimas iš Kauno autobusu, neretai ir susimušdavo su vietos jaunimu. Šokių vakarai būdavo trankūs, su garsia muzika iš šokiais. Kauno mieste jiems nepatikdavo, nes būdavo griežta policija. 131 Garliavos nuo nepriklausomybės pradžios būdavo kovojama su girtavimu, veikė „Blaivybės“ draugijos Garliavos skyrius. Taip pat vietos gaisrininkų draugija ir jaunimo sąjungos kuopa miestelyje buvo įsteigę du klubus, kuriuose buvo galima gauti išgerti ir sekmadieniais. Garliavos visuomenės atstovai aktyviai propagavo blaivybę. Šio darbo autoriaus prosenelis, Feliksas Lesauskis, buvo Žemaitijos blaivybės sąjūdžio pirmininkas, turėjo savo draugiją. 1925 metais Garliavos miestelio blaivininkai susirinkime sprendė kaip kovoti su miestelyje įsiviešėjusiu girtavimu. Buvo įsteigtas blaivybės spaudai platinti komitetas. Susirinkime buvo aptarta kokias blaivias pramogas galėtų pasiūlyti draugijos nariai. Kitais, 1927 metais, vietos „Blaivybės“ draugijos skyrius surengė iškilmingą susirinkimą vasaros blaivybės savaitei paminėti. Pagrindinį pranešimą skaitė kunigas A. Račiūnas, kuriame kalbėjo apie girtuokliavimo žalą tėvynei Lietuvai. 132 Susirinkime buvo nuspręsta per talkas, tokias kaip rugiapjūtės, talkininkams neduoti degtinės, o vietoj jos padaryti giros. 1929 metais gegužės mėnesį Garliavos draugijos skyrių aplankė Centro Valdybos iždininkas Valašinas ir reikalų vedėjas B. Palekas Svečiai buvo patenkinti skyriaus veikla, turėjo savo arbatinę, gerą salę, energingų abstinentų jaunuolių. Minėtame susirinkime buvo nuspręsta visus esančius Garliavos apylinkėse išnaikinti bravorus. Vietos skyrius įsipareigojo šitą darbą atlikti. 133

130 Pakaunės miestelyje pavasaris. XX amžius. 1939 m. gegužės 23 d., nr. 115, p. 10. 131 Ten pat, p. 10. 132 Talkos be degtinės. Sargyba . 1927, nr. 32, p. 270. 133 Garliavos skyrius. Sargyba . 1929, nr. 4, p. 129. 33

II. Garliavos konfesinės bendruomenės Garliavos miestelyje ir jo apylinkėse, nuo pat jo įkūrimo 1809 metais iki pat Antrojo pasaulinio karo, gyvavo trijų religijų – katalikų, žydų, evangeliku liuteronų – bendruomenės. Kiekviena bendruomenė turėjo savo maldos namus, rūpinosi vaikų auklėjimu, švietimu. Visuotiniu vaikų auklėjimu rūpinosi dvasininkai, tad natūraliai prie maldos namų kūrėsi ir mokyklos. Deja, dokumentais patvirtintų duomenų, kokios mokyklos veikė XIX amžiuje Garliavoje nėra surasta. 134

II.1. Romos katalikų bendruomenė Garliavos miestelis buvo Romos katalikų parapijos centras. Pastačius Švč. Trejybės bažnyčią, vyko ne tik pamaldos, bet virė ir socialinis, kultūrinis bei ekonominis miestelio gyvenimas. Katalikų kunigai gaudavo atlyginimą iš valstybės – klebonui buvo mokama 300 rub., o vikarui – 150 rub. 135 XVIII a. pab. Vilniaus vyskupijos iniciatyva buvo pradėti daryti dalies parapijų seniausių turimų metrikų knygų nuorašai. Tiesa, dalis nuorašų labai netikslūs – netiksliai nurašomos gimimo ir krikšto datos, vardai, kiek tiksliau – pavardės ir gyvenamųjų vietų pavadinimai. Lietuvai įsijungus į Rusijos imperijos sudėtį, šis darbas buvo tęsiamas, XVIII a. pab. – XIX a. pr. knygos rašytos lenkų kalba su lotyniškais intarpais. Toks įrašymas vyrauja iki XIX a. penkto dešimtmečio. Vėliau rašyta rusiškai. Tai pastebėjo ir darbo autorius, kuriam teko susipažinti su Garliavos Švč. Trejybės Romos katalikų ir Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčių metrikomis ir jas nagrinėti. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, vyskupijų administracijos atkreipė dėmesį į senųjų įrašų saugojimą ir reglamentavo naujų knygų vedimo tvarką. 1940 m. pab. bažnytinės knygos buvo perimtos į valstybės Centrinių metrikų archyvų globą. Nemažą bendrą senųjų dokumentų netektį visos parapijos patyrė Antrojo pasaulinio karo metais. Po karo parapijų administratoriai, raginami bažnytinius archyvus perduoti į valstybės archyvus, elgėsi įvairiai. Kai kurie archyvai buvo net naikinami, nes, galima manyti, jog buvo noras apsaugoti parapijos gyventojus nuo sovietinių represijų. Didžioji perduotų valstybės žinion knygų dalis saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau LVIA). Kai kurios parapijos metrikų knygas saugo parapijų archyvuose. Taip pat, ko archyve nerasime, galime aptikti pačiose netikėčiausiose vietose –bet kurio senus raštų rinkinius kaupiančio valstybės archyvo rankraščių skyriuje. Nemaža dalis saugoma ir už

134 Pauliukaitienė, R., Overlingas, V. Garliavos miestelio istorija . Kraštotyrinis darbas. KRSB, l. 7. 135 Visitatio pastoralis Dioecesis Seinensis sive Augustoviensis. Dokumenty parafii Godłewo 1911-1921. LDA, f. 112, l. 11. 34

Lietuvos ribų (Vokietijos, Lenkijos, Baltarusijos archyvuose). Kai kas yra ir kolekcininkų rinkiniuose.

1 pav. Garliavos Švč. Trejybės Romos katalikų parapijos 1826-1838 m. metrikų statistika

Autoriui nagrinėjant Garliavos Švč. Trejybės Romos katalikų bažnyčios metrikas 136 ir sudarius 13 metų suvestinę, iš duomenų, pateiktų lentelėje, galima pamatyti, koks buvo gimstamumas Garliavos parapijoje bei Garliavos miestelyje, kiek vedybų ir mirčių atvejų. Šioje statistikoje pateikiama tik dalies Garliavos miestelio gyventojų duomenys, nes kitų konfesijų, t. y. žydų bei evangelikų liuteronų, gyventojų krikštų, santuokos bei mirties knygos buvo vedamos atskirai ir jos beveik neišlikusios. Autoriui pavyko rasti tik keletą įrašų, iš kurių neįmanoma surinkti panašių statistinių duomenų ir atlikti jų analizės, kaip tai buvo padaryta su Romos katalikų parapijos metrikomis. Paveiksle Nr. 1. pateikti visos Garliavos Romos katalikų parapijos gyventojų duomenys ir atskirai Garliavos miestelio gyventojų duomenys. Krikštų skaičius, lyginant su

136 Księga Unikat Urodzonych Parafii Rzymsko Katolickiej Godlewskiej z roku 1826 do 1830; z roku 1830 do 1834; z roku 1834-1838. Księga Unikat Zmarlych Parafii Gadlewa z roku 1826 do 1830; z roku 1830 do 1835; z roku 1835 do 1841. Księga Zawartych Małżeństw Parafii Gadlewa z roku 1826 do 1833; z roku 1833 do 1837; z roku 1837 do 1840. 35 visos Garliavos parapijos krikštų skaičiumi, 13 metų laikotarpiu Garliavoje išliko stabilus. Žvelgiant į parapijos krikštų skaičių, matome, jog jis kito nuo 269 1826 metais iki 449 1832 metais. Garliavos miestelyje santuokų skaičius minėtu laikotarpiu taip išliko stabilus lyginant su bendru parapijos santuokų skaičiumi, kuris parapijoje svyravo nuo 50 1828 metais iki 130 1833 metais. Mirčių atvejai Garliavoje neįtakojo gyventojų skaičiaus. Krikštų minėtu laikotarpiu vidutiniškai buvo 4, viso 50, o mirčių atvejų užfiksuota 13 vidutiniškai po 1 kasmet.

II.1.1. Garliavos Švč. Trejybės bažnyčia Juozapo Godlevskio funduota ir jo pastatyta Garliavoje bažnyčia. Pastatyta Jau 1808 m. buvo išmūryta 55x27 uolekčių dydžio bažnyčia, tik dar laikinai dengta šiaudais (vėliau – čerpes imituojančiomis kietmedžio malksnomis) 137 . Pamaldos į bažnyčią perkeltos 1809 m. Iki 1811 m. priešais bažnyčios fasadą buvo pastatyta mūrinė, uosio malksnų čerpėmis dengta varpinė, kuri nuo 1865 metų jau nebuvo minima. 1815 m. vizitacijos akte pažymima, kad šalia bažnyčios įsikūrus mokykla, špitolė (ligoninė), brolių vienuolių namai. Mokyklos pastatas dengtas čerpėmis, viduje buvo ir patalpa vaikų maitinimui, stovėjo krosnis su išvestu kaminu per stogą. Špitolė irgi buvo mediniame pastate, viduje buvo pastatyta krosnis su kaminu, langai su mediniai rėmais, medinės kaustytos durys su geležinėmis rankenomis. 138 1816 metų vizitacijos akte mokykla ir špitolė minima, tačiau be platesnių aprašymų. 139 Bažnyčia buvo konsekruota 1826 metais Seinų vyskupo Čiževskio 140 , kuris grįždamas į namus mirė. Bažnyčios viduje šventoriaus kampuose išmūrytos keturios Dievo Kūno procesijoms skirtos atviros, ligi šiol stovinčios, klasicistinės koplytėlės Stačiakampio plano bažnyčioje buvo dvi zakristijos, trys altoriai, virš stogo kilo bokštelis su malksnomis apklotu kupoliuku ir kryžiumi. Antras kryžius buvo virš fasado. 141 Bažnyčios planas pasikeitė, kai 1837-1860 m. buvo pristatytos dvi mūrinės koplyčios, kuriose įrengti dar du altoriai. 1875 m. fundatoriaus našlės Marijos Volmerytės – Godlevskienės lėšomis fasado šonuose pristatyti du mūriniai keturių tarpsnių bokštai, kuriuose buvo 16 įstiklintų, 6 žaliuzėmis dengti ir 8 aklini langai Šiauriniame bažnyčios bokšte pakabinti keturi varpai, pietiniame – palaidotas Juozapas Godlevskis. Iki 1881 metų prie fasado pristatytas portikas-prieangis, o virš frontono iškelta bronzinė Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra, kurios viršutinė dalis, išlikusi po XX a. bombardavimų, dabar yra virš portiko. 1881-1898 m.

137 Podanie kościoła parafialnego Godłewa . Dokumenty parafii Godłewo 1815, LDA, f. 112, l. 111-112. 138 Wizyt kościoła parafialnego Godlewskiego. Dokumenty parafii Godłewo 1795-1836, LDA, f. 112, l. 146-147. 139 Wizyt kościoła parafialnego Godlewskiego. Dokumenty parafii Godłewo 1816, LDA, f. 112, l. 157. 140 Visitatio pastoralis Dioecesis Seinensis sive Augustoviensis . Dokumenty parafii Godłewo 1911-1921 , LDA, f. 112, l. 1. 141 Wizyt kościoła parafialnego Godlewskiego. Dokumenty parafii Godłewo 1795-1836, LDA, f. 112, l. 134-135. 36 bažnyčios grindys pakeistos betoninėmis, išmūryti lig šiol tebestovintys šventoriaus vartai. 1898- 1903 m. prie šiaurinės zakristijos įrengta trečioji koplyčia. Bažnyčia labai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą: buvo susprogdinti originalūs bokštai, suardytos perdangos, suskeldėjo lubos, sudegė visi klebonijos pastatai. Pasakojama, kad buvo suvaryti žmonės ir buvo liepiama griauti, bet žmonės, kad ir jėga suvaryti su prastais to meto įrankiais, šito šventvagiško darbo neįvykdė. Tada numatyta bokštus susprogdinti. Pridėjo dinamito, gyventojus išvarė iš miestelio į kaimą ir sprogdino. Pirmasis sprogdinimas buvo nesėkmingas, tada pridėjo dar didesnį kiekį sprogmenų. Bokštai nuvirto, nugriuvo į plento pusę, nuolaužomis užversdami skersai kelią. Virš bažnyčios vartų stovinti Kristaus statula taip ir liko nenugriauta, nes bokštai virto šone vartų. Rusų kariuomenė praeidama stebėjosi, kad tarp betono nuolaužų išlikusi sveika Kristaus statula virš vartų. Jie kėlė kepures ir klaupėsi ant kelių prieš Kristaus statulą, stebuklingai išlikusią per sprogdinimą. Taip pat išlikę pasakojimų, kad prieš susprogdinant bokštą, tame pačiame, kuriame šiandien yra 2 varpai, vienas 160 kg, kitas 240 kg, abu lieti Kaune,142 ankščiau buvo penketas varpų. Visi varpai turėjo atskirą skambesį. Tais varpais vienu kartu skambindavo bažnyčios vargonininkas Butkus. Prisitaisęs vieną virvę vienoje rankoje, kitą antroje, trečią prie vienos kojos, ketvirtą prie kitos, o penktą – įsikandęs, traukydavo visas virves. Taip gaudavosi varpų melodija, atitinkanti žodžius: „Dangus brangus – pekla pigi“. Visiems būdavo įdomu pamatyti, kaip varpininkas, lankstydamasis tarp penkių virvių, dirbo rankomis, kojomis ir galva. 143 1916 m. malksnomis uždengtas bažnyčios bokštas, atstatyta klebonija, iki 1923 m. atlikti kiti būtiniausi remonto darbai. Atkūrus nepriklausomybę Garliavos bažnyčia tapo dekanato centru, o jos dekanas iki 1922 metų buvo Nepriklausomybės akto signataras Justinas Staugaitis. 1924 metais buvo įkurtas Lietuvos katalikių moterų draugijos skyrius. 144 1930 metais bažnyčioje buvo įrengti elektriniai vargonai. Tais pačiais metais liepos mėnesį jie buvo pašventinti. Vargonų statybą prižiūrėjo Lietuvos Muzikos centras įsikūręs Kauno mieste. Darbus atliko Karaliaučiuje įsikūrusi vargonų statymo firma „Bruno Goebel“. 145 Dalis medžio darbų buvo atlikta Lietuvoje. Vargonų ansamblį papildė prie vargonų estrados pavidalu pastatyti giesmininkams suolai, kurie buvo pritaikyti stovėti, sėdėti ir klūpėti. Vargonų pašventinimo dieną vyko ir bažnytinės muzikos koncertas, grojo profesorius Kačanauskas, ponia Eriminaitė ir kt. 146 Atvyko daug svečių iš Kauno miesto. Kauno miesto savivaldybė suorganizavo specialius autobusus iš Kauno autobusų stoties į Garliavą atvežti ir parvežti

142 Kauno raj. bažnyčių varpų žinios. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga. Lietuvos bažnyčių varpų žinios . 1916 10 16 – 1942 08 18. KPCA, f. 17, ap. 1, b. 10, p. 12. 143 Railienė, M. Garliavos parapijos istorija . Referatas. KRSVB, l. 3. 144 Ten pat, l. 3. 145 Elektriniai vargonai Garliavos bažnyčioje. Rytas . 1930 m. liepos 4 d., p. 4. 146 Elektriniai vargonai Garliavos bažnyčioje. Rytas . 1930 m. liepos 4 d., p. 4. 37 svečiams. Pajamos, gautos už koncertą, buvo skirtos atsiskaityti už naujai pastatytus vargonus. Tai buvo vieni pirmųjų elektrinių vargonų visoje Lietuvoje. Bažnyčios atstatymu ir gražinimu rūpinosi nenuilstantis parapijos kunigas P. Račiūnas. 147 1934 metais patvirtintas architekto Stasio Kudoko parengtas bažnyčios bokštų ir pagrindinio fasado atstatymo projektas, kuris darbo eigoje iš dalies buvo pakeistas. 1935 m., inžinieriui Edmundui Frikui prižiūrint, atstatyti bokštai ir dalis fasado. Švč. Trejybės bažnyčia dabar stovi prie svarbiausios Garliavos miesto gatvės, atgręžta į ją pagrindiniu fasadu. Bažnyčia dvibokštė, trijų navų, pseudobazilikinė. Planas graikiško kryžiaus formos su asimetriškais priestatais tarp kryžmos ir tiesia apside užbaigtos presbiterijos. Bokštai kiek išsikišę iš bendro kontūro. Pagrindiniame fasade vyrauja sumodernintos neobarokinės formos. Vidurinė dalis plati, kiek išsikišusi priekin, dvitarpsnė. Ją užbaigia laiptuotas stilizuotų formų frontonas, disonuojantis su bendra kompozicija fasado, padaryto nesilaikant S. Kudoko projekto. Ne pagal projektą padarytas ir portalo aprėminimas bei bokštų viršūnės. Šoniniuose fasaduose vyrauja koplyčių tūriai. Jų kampus paryškina suporinti piliastrai, viršų vainikuoja trikampiai frontonai. Bažnyčios interjere vyrauja bendra didžiosios navos ir presbiterijos erdvė, kurią juosia platus profiliuotas karnizas. Šoninės navos labai siauros, daugiau atliekančių perėjų funkciją. Jas nuo pagrindinės navos skiria penkios arkomis sujungtų piliorių poros. Kiek žemesnes už vidurinę šonines navas juosia paprastesnis karnizas. Vargonų tribūnoje įrengtas nesudėtingų formų prospektas užbaigtas plastiška viršūne. Garliavos kunigai aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilimo įvykiuose. 148 Klebonas K. Vaišnora buvo kalintas už sukilimo agitaciją. Už politinę neištikimybę carinei imperijai vikarai buvo ištremti į Sibirą. Vikaras M. Radziukynas bažnyčioje viešai perskaitė sukilimo manifestą savo parapijiečiams ir vėliau buvo įtariamas, kad dalyvavo sukilėlių daliniuose. 1865 m. sausio 30 dieną carinės Rusijos teismu buvo išsiųstas į Ištymo miestą Sibire, iš kur grįžo tik 1875 metais. Kunigą J. Bartusevičių carinės Rusijos teismo sprendimu taip pat buvo ištrėmę į Sibirą. Jis gyveno Tomske, vėliau apsistojo Sparkso mieste, kur ir mirė. XIX a. pabaigoje kunigu vikaru Garliavoje yra buvęs J. Skinskys, rašęs poeziją, rinkęs tautosaką, platinęs draudžiamą lietuvišką spaudą. 149 Ryškų pėdsaką Garliavos miestelio gyvenime paliko kunigas Petras Budzeika 1842- 1907 m. Amžininkai prisimena, kad buvo labai geras žmogus, turėjo stebėtiną atmintį, parapijiečius atpažindavo iš veido, kreipdavosi į juos vardu. Po kunigystės įšventinimo buvo paskirtas prokuratoriumi Seinuose, jo pareigos buvo gana plačios. Čia reikia pažymėti, kad kun.

147 Kviklys, B. Mūsų Lietuva. Bostonas: „Lietuvių enciklopedijos leidykla“, 1965, t. 2, p. 285. 148 Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios abiejų tautų respublikos žemėse. Vilnius: „LII“, 2009, p. 69. 149 Pauliukaitienė, R. Garliava 1809-2009. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2009, p. 11. 38

Petras pirmutinis Seinuose pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai ir nemažai parapijiečių tarpe išplatino lietuviško elementoriaus. 150 Ir visa tai vyko po lenkmečio, kaip rašė amžininkas. 1881 metais kunigas buvo perkeltas į Garliavą klebono ir dekano pareigoms. Ir ištisus 26 metus nepaliaujamai darbavosi ir rūpinosi Garliavos bažnyčia bei savo parapijiečiais. Bažnyčią rado apdriskusią, langai buvo išpuvę, grindys duobėtos, klebonija visa apleista. Klebono pastangomis bažnyčia buvo aptvarkyta ir pakeisti langai – medinius rėmus pakeitė geležiniais. Klebonijoje įstatė dvejas grindis, drėgnumui patalpoje pašalinti. Pastoracinėje veikloje irgi buvo aktyvus, kaip amžininkas mini: „Ištvirkusią parapiją suvaldė, išmokino poterių“. 151 P. Budzeika labai mėgo vargonus, pats meistraudavo. Pats perdirbo didžiuosius vargonus Garliavoje, pastatė dvejus naujus, iš kurių vieni buvo skirti Pėdnyčių koplyčiai, kiti – Būdviečio koplyčiai. P. Budzeika nebuvo lojalus carinei valdžiai. Pats kunigas buvo „Žiburio“ draugijos Garliavos skyriaus narys. Jo įpėdinis taip pat pasiprašė priimamas į draugiją. Garliavoje aktyviai buvo kovojama už blaivų miestelį. 1906 metais klebonas du kartus reikalavo, kad šventadieniais būtų uždarytos aludės ir smuklės. Valdžia po metų išklausė klebono ir žmonių, žydai buvo priversti uždarinėti smukles. 152 Garliavos kunigai, tikintieji parapijiečiai dalyvavo plačiai nuskambėjusioje 1861 metų manifestacijoje iš Kauno į Užnemunę.

II.1.2. Garliavos dvasininkai 1861 m. manifestacijoje Viena didžiausių Lietuvos katalikų dvasininkijos 1861-1862 m. politinių bylų yra susijusi su 1861 m. Kauno ir Užnemunės manifestacija Liublino unijai paminėti. Rusijos valdžios administracijos įsitikinimu. Po šios demonstracijos labai sustiprėjusios patriotinės ir priešiškos valdžiai nuotaikos. 153 Liublino unijos šventė buvusiose Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žemėse turėjo pademonstruoti istorinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės gyvybingumą, tad sukilimo šalininkai Varšuvoje jai rengėsi iš anksto. Dalyvauti minėjime buvo raginami ir katalikų dvasininkai, buvo apeliuojama į jų tautinius, religinius jausmus, keliama aukos dėl tėvynės prasmė. Efektingiausios iškilmės, simbolizuojančios Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, turėjo įvykti ant tilto per Nemuną tarp Kauno ir Aleksoto, tuomet jungusio Lenkijos Karalystei priklausiusią Užnemunę ir Lietuvą.

150 Grajauskas, B. Garliava. Šaltinis . 1907, p. 700. 151 Ten pat , p. 700. 152 Ten pat, p. 701. 153 Kauno gubernatoriaus raštai Nr. 703, 888 vidaus reikalų ministrui. 1861 08 07. 1861 08 23 . 1861, LVIA, f. 378, b. 43a, l. 2–3, 5–10. 39

Minėjimo data buvo pasirinkta 1861 m. liepos 31 d. (pagal Grigaliaus kalendorių rugpjūčio 12 d.). Varšuvai ir buvusios ATR žemėms numatytas vienodas scenarijus: pamaldos visose bažnyčiose, procesija, uždarytos parduotuvės, nusiimtas gedulas, vakare – iliuminacijos ant langų, ramybė, rimtis, visokių provokacijų vengimas. Skelbimai su nurodymais dėl procesijos pasirodė Kaune jau prieš savaitę. Vienas iš organizatorių kai kuriais nepatvirtintais šaltiniais buvo J. Godlevskis. 154 Gandai apie planuojamą renginį pasiekė Rusijos valdžios administraciją. Pabūgęs atsakomybės, Kauno gubernatorius Stanislovas Chominskis paprašė dviejų savaičių atostogų ir išvyko į Peterburgą, o vicegubernatoriui Piotrui Koreckiui paliko instrukciją neleisti, kad mieste kiltų kokių neramumų, tačiau „daryti tai švelniai“. Liepos 19 d. (pagal Grigaliaus kalendorių liepos 31 d.). P. Koreckis kreipėsi į Augustavo gubernatorių, prašydamas imtis priemonių. Aleksoto karinis viršininkas įsakė žandarų karininkui ir apskrities viršininkui policinėmis ir karinėmis priemonėmis sulaikyti nuo procesijos Marijampolės apskrities gyventojus. 155 P. Koreckis taip pat davė nurodymą išardyti pontoninį tiltą per Nemuną. Ispravnikui nurodė neleisti keltis manifestuotojams per Nemuną valtimis, tvarkai palaikyti mobilizavo įgulos komandos kuopą bei kelis raitus žandarus. Kauno policmeisteriui liepė perspėti Augustinų vienuolyno viršininką, kad dvasininkai nesugalvotų dalyvauti procesijoje. 156 Liepos 31 d. (pagal Grigaliaus kalendorių rugpjūčio 12 d.) pagal Bažnyčios kanonus procesijos neturėjo būti, tačiau Rusijos valdžia toleruodavo liaudies eisenas į bažnytines šventes, tad procesija buvo organizuojama naujos Pėdnyčių (Piątek) koplyčios, priklausiusios Fredos dvarininkui J. Godlevskiui, ir jos 14 Kryžiaus kelio stočių, statytų pagal Vilniaus Kalvarijų pavyzdį, šventinimo pretekstu. Šventinimas buvo leistas Augustavo (Seinų) vyskupijos valdžios. Tą dieną (buvo pirmadienis) 8 val. ryto Kauno gyventojai (moterys, pasipuošusios šviesiomis suknelėmis) rinkosi Augustinų vienuolyno bažnyčioje. Į Kauną atvyko daug žmonių iš apylinkių. Vienuolyno viršininkas A. Sčedzinskis, du kartus perspėtas policijos, griežtai atsisakė dalyvauti procesijoje, tai uždraudė ir vienuoliams. 157 Amžininkas J. Stella-Savickis rašė, kad dvasininkijos atsargumas atrodė dirbtinis, palyginti su narsiu dievobaimingos ir religingos lietuvių liaudies nusiteikimu. Tačiau vis dėlto atsirado keletas vienuolių, kurie prisiminė, kad Dieviškasis Mokytojas mylėjo savo tėvynę ir verkė dėl jos nedalios, tad nenusisuko nuo

154 Biografie Suwalskie . Suwalki. 1993, p. 37. 155 Vilniaus politinių bylų tardymo komisijos medžiaga. 1861 10 02. 1861. LVIA, f. 378, b. 102г, l. 178–200. 156 Kauno vicegubernatoriaus raštas Nr. 667 Vilniaus generalgubernatoriui. 1861 07 24. 1861, LVIA, f. 378, b. 11, l. 7–8. 157 Augustino Sčedzinskio pasiaiškinimas ypatingajai tardymo komisijai. 1861 08 03. 1861, LVIA, f. 378, b. 102, l. 33–35. 40 susirinkusių žmonių, kartu su jais meldėsi ir verkė drauge su nelaimingu kraštu. 158 Tokie buvo jauni vienuoliai M. Svolkenis, G. Mangėla ir M. Stanskis. Apie 10 val. iš Kauno parapinės bažnyčios kelių tūkstančių (M. Stanskis per apklausą sakęs, kad per 20 tūkst.) žmonių procesija, lydima dvasininkų, su bažnytinėmis vėliavomis, pajudėjo link Nemuno. Tuo pat metu panaši procesija ėjo iš Užnemunės Lenkijos Karalystėje. Tiltas buvo išardytas, o gatvę į jį užstojo būrys raitų kazokų. 1-osios kavalerijos divizijos vadas generolas leitenantas Nikolajus Burgardas įsakė ulonų eskadronui su apnuogintais kardais šuoliuoti link tilto, o iš kitos pusės įgulos batalionui įsakė apsupti žmones. Padarinius buvo sunku prognozuoti. 159 Tačiau sustabdyti kelių tūkstančių žmonių minios, beje, nuolat augančios, pasirodė nebeįmanoma. Į Kauno vicegubernatoriaus ir policmeisterio Michailo Vasiljevo prašymus skirstytis atsakyta, kad tai malda Dievui ir niekas neprivers jos nutraukti. Kauno vicegubernatoriui teko spręsti, ką pasirinkti: ar aukas, nukaunant ir skandinant, ir vis dėlto politines ir religines apeigas po to, ar vien tik apeigas, pridengtas visais šventais atributais, be aukų, nes išoriškai procesija atitiko religinę, jai vadovavo kunigai. 160 Pasirinko variantą be kraujo praliejimo. Policmeisteriui liepta išrikiuoti būrį abiejose gatvės pusėse ir praleisti žmones. Trims kazokams iš minios smogta pagaliais, tačiau jie minios nepuolė. 161 Priekyje su kryžiais ir vėliavomis ėję dvasininkai sustojo prieš tiltą. Ėmė garsiai melstis, kitoje tilto pusėje tą patį darė Užnemunės kunigai. 162 Daugel žmonių ėmėsi atstatinėti tiltą: iš abiejų upės krantų tempė prie tilto išardytąsias dalis. Kunigai M. Stanskis ir G. Mangėla perkelti valtimi per Nemuną. Štai kaip aprašo šiuos įvykius Boleslovas Limanovskis: „Procesijos priekyje ėjo baltai vilkinčios merginos, su vainikais ant galvų; jos nešė altorėlius. Paskui jas žengė vyrai su vėliavomis, už jų – žmonių apsupti dvasininkai. Išvydusi ant kelio kazokus, procesija stabtelėjo, tačiau netrukus pajudėjo toliau. Prieš pat tiltą kazokai pastojo kelią. Stumdomi, mušami rimbais, žmonės ėmė klauptis ir giedoti patriotinį himną. Tai paveikė: kazokai nusitraukė kepures, pradėjo žegnotis ir atsitraukė. Merginos žengė ant tilto ir suklaupė prie išardytų lentų. Iš Aleksoto ėjusi procesija, simbolizavusi Lenkiją, skambant Kauno bažnyčių varpams, žengė ant tilto ir užtraukė himną, jai atliepė Kauno (simbolinės Lietuvos) procesija. Nuo jungtinės giesmės sudrebėjo oras ir žemė, jai antrino širdžių plakimas, ašaros laistė abu Nemuno krantus,

158 Stella-Sawicki, J. Wspomnienia z Kowna w roku 1862 . 1862, NBVRS, l. 5–11. 159 Революционный подъем в Литве и Белоруссии в 1861–1862 г. Москва, 1964, c. 357–358. 160 Kauno vicegubernatoriaus raštas Nr. 684 Vilniaus generalgubernatoriui . 1861 07 31. 1861, LVIA, f. 378, b. 11, l. 7–8. 161 Dono kazokų pulko Nr. 42 2-osios šimtinės vado esaulo Maliuchino raportas Nr. 15 Kauno gubernatoriui. 1861 08 01. 1861, LVIA, f. 378, b. 102г, l. 33–35. 162 Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios abiejų tautų respublikos žemėse . 2009, Vilnius: „LII“, p. 62. 41 susimaišydamos jo vandenyse, iš abiejų pusių viena kitos link lenkėsi vėliavos, o kunigai laimino kryžiais ir smilkyklėmis. Žmonės puolė ant kelių, abiejų procesijų merginos lenkėsi vienos kitoms, Lietuva puokštes ir vainikus metė į Lenkiją, o Lenkija – į Lietuvą, ir Nemunas plukdydamas jas sumaišė ir sujungė, kaip jau seniai yra susijungusios Lenkijos ir Lietuvos širdys“. 163 Taip besisveikinant buvo pataisytas tiltas, procesijos susiliejo, iš debesų pasirodžiusi saulė nuauksino džiugesio nušviestus veidus. Tiltas buvo atstatytas apie 12 val. Procesijos iš Kauno ir iš Užnemunės susijungė ir nuėjo į Garliavos parapiją, į Pėdnyčių koplyčią. Netoli koplyčios procesiją pasitiko parapijos klebonas ir pasakė trumpą lietuvišką kalbą. Koplyčioje vyko Mišios, Kryžiaus kelio stočių šventinimas. Po apeigų Kauno ir Užnemunės procesijos patraukė atgal, jas kurį laiką lydėjo Garliavos tikintieji. Atsisveikinant kažkoks kunigas vėl pasakė kalbelę lietuviškai. Aleksote Užnemunės procesija atsiskyrė, o Kauno procesija patraukė namo. 164

II.2. Žydų bendruomenė Daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių didžiąją gyventojų dalį sudarė žydų tautybės gyventojai, tad ir Garliavos miestelis buvo ne išimtis. Atsiradus žydų bendruomenei Garliavoje (kaip ir kitose vietovėse), buvo pastatyta sinagoga, kurią fundavo J. Godlevskis.165 Žydų bendruomenės nariai tradiciškai užsiminėjo amatais, prekyba, kelių tiesimu. Beveik kiekviena šeima turėjo pagalbinį ūkį. Netoli gyvenvietės buvo keletas turtingesnių valdų, kurios priklausė Shwartz ir Segalovsky. Yitzhak Segalovsky gavo dvarelį iš J. Godlevskio kaip padėką už pastangas, atliekant vertėjo darbą dvarininkui bendraujant su Moske Montefiore, įžymiu Didžiosios Britanijos finansininku ir bankininku, kai šis per gyvenvietę keliavo į Rusiją. Ten sutiko su carinės Rusijos imperatoriumi Nikolajumi I, su kuriuo aptarė žydų padėtį Rusijoje, svarstė, kaip ją pagerinti. Nikolajus I pažadėjo atkreipti dėmesį į žydų padėtį Rusijoje, tačiau istorijos tėkmėje žinoma, kad jis pažadų netesėjo. Montefiore suvaidino svarbų vaidmenį gerinant žydų naujakurių ekonominę situaciją Palestinoje. Montefiore aplankė šalį septynis kartus (1827, 1839, 1849, 1855, 1857, 1866, 1875 metais). Po pirmojo vizito jis pradėjo griežtai laikytis žydų tradicijų. Antrojo vizito metu, keliaudamas kartu su pinigine parama ten gyvenantiems žydams, tuo siekdamas sukurti jiems nuolatinį pajamų šaltinį bei sumažinti priklausomybę nuo paramos iš užsienio. 1839 m. Montefiore iniciatyva pradėtas vykdyti žydų šalies gyventojų surašymas. Pradėti tiesti žydų produktyvios ekonominės veiklos pamatai: buvo išnuomota žemė žydų

163 Limanowski, B. Historja ruchu narodowego od 1861 do 1864 r. 1882, Lwów, t. 1, s. 107–108. 164 Šenavičienė, I. Lietuvos katalikų dvasininkija patriotiniame sąjūdyje 1861-1862 m. Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis. Vilnius, 2009, t. 32, p. 242. 165 Kviklys, B. Mūsų Lietuva. Bostonas: „Lietuvių enciklopedijos leidykla“. 1966, t. 3, p. 282. 42 gyvenvietėms, atlikti mokymai žydų žemės ūkio darbams, įsigytos citrusų plantacijos prie Jaffos. 166 Ypatingą dėmesį Montefiore skyrė pagerinant ekonominę padėtį ir sanitarijos sąlygas žydų gyvenimui Jeruzalėje. Jo iniciatyva ir su jo pagalba mieste buvo atidarytos vaistinė ir klinika. Įkūrė spaustuvę, fabriką su įranga, pastatė vėjo malūną („Montefiore Windmill“), atidarė pirmąją šalies profesinę mokyklą mergaitėms ir dar daugiau. Montefiore parodė didelį susidomėjimą šventomis vietomis Palestinoje. Jo dėka buvo sutvarkytas Rachelės kapas ir sustiprinta Vakarų siena Jeruzalėje. Jam taip pat pavyko pasiekti tai, kad išsireikalavo iš sultono Firman apsaugoti žydų teises šalyje, visų pirma, pagal jų nacionalinę ir religinę autonomiją. Sekretorius E. Lowe Montefiore (1809-1888) dažnai lydėjo jį kelionėse į Palestiną. Judita Montefiore (1784-1862) – jo žmona bei seras Moses Montefiore, jo pažiūrų ir ištikimas padėjėjas, jį lydėjo daugelyje kelionių. Dienoraštyje randamas aprašymas apie jų pirmąją kelionę į Palestiną ir tai aprašyta skyriuje „Pastabos iš privataus dienoraščio“ (1844). Judith Montefiore atminimui išsaugoti seras Mozė įkūrė Ramsgate „Lady Judita Montefiore kolegiją“. Žydai didelį dėmesį skyrė vaikų švietimui ir auklėjimui. 167 Prie pastatytos sinagogos buvo įkurtas chederis. Mokyklą lankydavo tik berniukai. Pirmiausiai jie būdavo mokami Šventojo Rašto (Toros), rašyti, skaityti, muzikos. Matematikos ir kitų tiksliųjų mokslų buvo pradedama mokyti vėliau. Kiekvienas vaikas privalėjo išmokti plaukti. 168 Lietuvos nepriklausomybės metais žydų vaikai pagrindinį išsilavinimą gaudavo „Javnės“ hebrajų mokykloje ir privačioje mokykloje, kurioje buvo dėstoma jidiš kalba. Jidiš kalba, atsiradusi maždaug prieš 1000 metų tarp Vokietijos žydų, laikui bėgant plėtėsi ir tarp Aškenazo žydų. Jidiš susiformavo kaip sudėtingas lydinys, kurį sudaro įvairių viduramžių vokiečių dialektų, hebrajų ir aramėjų (20%) bei kai kurių slavų kalbų elementai. Tad jidiš priklauso germanų grupės kalboms, bet rašmenų grafika paimta iš hebrajų. Iš visų žydų kalbų jidiš geografiškai buvo plačiausiai paplitusi. Tiksliai nežinoma, kada jidiš atėjo į Lietuvą. Tačiau šios kalbos literatūriniu variantu, sunormintu XX a. pr., pripažintas „lietuviškasis jidiš“, t. y. tas jidiš dialektas, kuriuo šnekėjo litvakai. XX a. pradžioje 99,3% Lietuvos žydų jidiš laikė savo gimtąja kalba. 169 Kiekvienoje iš mokyklų mokėsi vidutiniškai 45 mokiniai. Kadangi Garliavos miestelis buvo arti Kauno miesto, geriausi absolventai galėjo tęsti mokslus didžiajame mieste. Vytauto Didžiojo universitete žydai sėkmingai tęsdavo mokslus. Privati žydų mokykla veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo, kol miestelyje gyvavo žydų bendruomenė, kurios nariai buvo

166 Vashem, Y. The holocaust martyrs‘ and heroes‘ remembrance authority. 1996, Jerusalem, p. 59. 167 Ten pat, p. 59; Vashem, Y. Jewish Cities, Towns and Villages in Lithuania by Berl Kagan. New York, 1991. 168 Pauliukaitienė, R., Overlingas, V. Garliavos miestelio istorija . Kraštotyrinis darbas. KRSVB, l. 8. 169 www.litvakai.mch.mii.lt/kalba/jidis_kalba.htm 43 sušaudyti 1941 metais rugpjūčio 28 dieną. Pagal gyventojų surašymą, vykdytą 1898 metais visoje carines Rusijos imperijos dalyje, Garliavos valsčiuje buvo 41 kaimas ir 33 dvarai. Buvo surašyta 14861 gyventojas, tarp jų buvo 2218 žydų. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Garliavos miestelyje gyveno virš 400 žydų, gyvenančių apie 100 šeimų. 1921 metais buvo 206 žydai apie 50 žydų tautybės gyventojų šeimų.170 Pirmojo pasaulinio karo metais Garliavos miestelis smarkiai nukentėjo, sudegė daugelis pastatų, tarp jų žydų krautuvės ir gyvenamieji namai. Nepriklausomybės metais Garliavoje žydų skaičius smarkiai sumažėjo. Dėl įvairiausių priežasčių, daugiausiai ekonominės situacijos, lėmė žydų tautybės gyventojų emigravimą į Jungtines Valstijas, Kanadą, Pietų Afrikos Respubliką ir į Izraelį. Prieš getą Garliavoje išliko apie 70 šeimų. Pagal įstatymą žydų autonomija Nepriklausomoje Lietuvoje nustatyta 1921 metais. Šis įstatymas sukonkretino žydų bendruomenių principus ir funkcijas: labdaros organizavimo ir paskirstymo, socialinės pagalbos, švietimo, religinio kulto ir t. t. Jis kartu juridiniu požiūriu įteisino žydų reikalų ministro santykį su žydų autonomija. Įstatymo numatytomis nuostatomis grindžiami ir ministro administraciniai aktai – įsakymai, instrukcijos, aplinkraščiai. Pagal nepriklausomos Lietuvos Žydų autonomijos įstatymą visoje šalyje nuo 1921 metų buvo renkamos Žydų bendrijos tarybos. 171 Per savo gyvavimo metus svarbiausia tarybų veikla buvo gimimų, santuokų ir mirčių registracija, kas, pasak pačių, dar dabar gyvenančių tų laikų tėvynainių, iki šių dienų nėra išlikę. Nuo XIX a. antros pusės Garliavoje stovėjo plytų fabrikas, kurio dalis produkcijos keliavo Kauno Tvirtovės gynybiniams statiniams. Garliavos apylinkėse buvo statomas III-čiasis fortas. Fortų statybai reikėjo nemažai plytų, tad paklausa buvusi didelė, buvo sudarinėjamos sutartys su vietos pirkliais, kurie dažniausiai būdavo žydų tautybės. Taip žydai laikė tris lentpjūves, kurios priklausė Segalovsky šeimai. Garliavos miestelyje buvo keletas turtingų žydų, vienas iš jų Schwartz turėjo didžiulį dvarą 5 kilometrai nuo miestelio. Julijanavos kaime šalia Veiverių plento. Dvaras Giljon priklausė Itzchak‘o Segalovsky šeimai, kurį, kaip minėta, gavo iš J. Godlevskio. Itzchak‘o Segalovsky palikuoniams dvaras priklausė iki pat antrojo Pasaulinio karo. Rabino Segalovsky sūnus David Segalovsky šiame dvare priiminėjo svarbius svečius, rabinus, bendruomenės atstovus. Pagal 1931 metais apyskaitą, atliktą pagal Lietuvos vyriausybės, Garliavoje buvo 16 verslo įmonių, iš kurių 14 priklausė žydams: buvo 3 kavinės, restoranas, dvi parduotuvės, užsiimančios įvairių medžiagų prekyba, 3 parduotuvės, užsiimančios mašinomis ir įvairiausiomis transporto priemonėmis, viena mėsininko parduotuvė, batų prekiautojo parduotuvė ir viena galanterijos, 3 įmonės užsiminėjo prekyba javais. Garliavos

170 Kagan, B. Jewish Cities, Towns and Villages in Lithuania until 1918 . Historical-Biographical Sketches. New York, 1991, p. 60. Aut. past.: knygos iš Hebrajų universiteto bibliotekos Jeruzalėje. 171 Ten pat, p. 60. 44 gyventojų pasakojimais 172 miestelyje ir šalia esančio Veiverių plento buvo 12 smuklių karčemų, taip pat buvo ir nelegalių užeigų. Pagal tos pačios apyskaitos duomenis Garliavos miestelyje buvo 17 fabrikų, iš kurių 10 priklausė žydams. Žydų tautybės gyventojai turėjo 2 plytų gamyklas, 2 miltų malimo fabrikus (malūnus), 2 raguočių žarnų valymo įmones, po vieną antkapių, odos apdirbimo įmones bei vieną kirpyklą. Dauguma Garliavos žydų priklausė vadinamajai sionistų stovyklai. 1918 m. gruodžio 5-8 d. visos Lietuvos teritorijoje veikusios sionistų organizacijos sujungtos į vieną sionistų sąjungą. Pastaroji tapo pasaulinės sionistų organizacijos padaliniu Lietuvoje, kuriam ilgus metus pasikeisdami vadovavo gydytojas Benjaminas Bergeris (1920-1927, 1930-1931), fabrikantas Sulimas Volfas (1927-1930, 1932- 1935) ir „Di Jidiše Štime“ (jid. „Žydų balsas“) redaktorius Ruvinas Rubinšteinas (1931-1932, 1935-1940). 173 Sionistų organizacijos tarpukario Lietuvoje ideologinis spektras buvo nuo nuosaikiųjų kairiųjų iki ultra dešiniųjų. Religinio sionizmo krypties organizacijos su „Mizrachi“ priešakyje tebepuoselėjo hebrajistinio kalbos sąjūdžio idėjas ir bandė pristabdyti vis labiau įsigalinčią sekuliarizaciją visose žydų bendruomenės gyvenimo sferose. Bendrieji sionistai kėlė visiškos demokratijos ir visų piliečių laisvės ir lygybės idealus, esminės veiklos kryptys – rūpintis žydų gyvenimu diasporoje, ekonominės – socialinės padėties gerinimu ir legalia, nuosaikia emigracija į Palestiną. Sionistų socialistų ideologiniai šūkiai, reiškę susirūpinimą darbo žmonių gerove, visų piliečių ekonomine ir socialine lygybe ir garantijomis, buvo patrauklūs ne tik žydų proletariatui, bet ir tarnautojų, smulkiųjų prekybininkų, laisvųjų profesijų viduriniam sluoksniui. Socialistinis sionizmas jungė tris kertinius principus: socializmą – aspiracijas pertvarkyti kapitalistinę visuomenę per klasių kovą; sionizmą – aspiracijas panaikinti nenormalią žydų tautos padėtį, sukuriant jai savo valstybę; emancipaciją – siekį pilietinių, politinių, tautinių teisių žydams diasporoje. Jauniausia sionistinio sąjūdžio kryptis buvo revizionistinis sionizmas, skatinęs fizinį – karinį narių pasirengimą, masinę emigraciją (beje ir nelegalią), užimant teritorijas abipus Jordano. Prie Lietuvos sionistų draugijos veikę skyriai ilgainiui tapo savarankiškomis ideologinėmis – kultūrinėmis tautinius idealus puoselėjančiomis organizacijomis: švietimo skyrius „Tarbut“ (hebr. „kultūra, švietimas“), sporto skyrius „Makabi“ (vardas nuo legendinio žydų herojaus Makabėjo), pionierių kolonistų ruošimo skyrius „Hechaluc“ (hebr. „pionierius“). Buvo leidžiama periodinė spauda. Lietuvos sionistų organizacijos oficiozas „Di jidiše štime“ buvo ilgiausiai tarpukaryje ėjęs žydų dienraštis, turėjęs plačiausią skaitytojų ratą.

172 Aut. past.: Garliavos apylinkių gyventojų Jurgio ir Rimvydo Jurkšų pasakojimas. 173 Bendikaitė, E. Sionistinio judėjimo tendencijos Lietuvos Respublikoje (1948-1940). www.ku.lt/wp- content/uplods/2013/03/2001_nr_3-4-68-77.pdf 45

Ilgainiui sionistų organizacijos prioritetais tapo praktinis tautinės autonomijos idėjos realizavimas, politinių ir pilietinių žydų tautinės mažumos teisių užtikrinimas. Tarpukariu iš Lietuvos į Palestiną vienokiu ar kitokiu keliu emigravo apie 9-12 tūkst. Lietuvos žydų. XX a. IV- ajame dešimtmetyje išaugęs Lietuvos žydų emigracijos bumas buvo pagrįstas svajonėmis apie geresnį gyvenimą ir vieną iš likusių „garantuotų“ galimybių tai pasiekti. Jie buvo aktyvūs sionistiniame judėjime, noriai dalyvaudavo rinkimuose sionistiniuose kongresuose. 174 Žydų religinė veikla koncentravosi Beth Midrasz (studijų namuose). Rabinas Sclomo-Reuvenas sūnus rabino Dovydo Reuveno /Rabinovičiaus/, apie 1850 m. ir iki 1860-ųjų m. /rabinas Garliavoje/. Jam priklausė kūriniai: „Bikurei rosh“ („Moralė“, Vilnius, 1869). Anksčiau jis buvo mentoriumi – Toros mokytoju – Kaune. Rabinas Shlomo Lampert tarp 1860 ir 1870 m. buvo Garliavos rabinu. Jis pridėjo naują paaiškinimą pagal „Amudei-Esh“ („Ugniniai Stulpai“) prie „halachic įsakymų Vilniaus Gaono rabino Eliyahu“ (Vilnius, 1875). Pratarmėje jis rašė: „Rabinas Shlomo Zvi Hirsch iš Garliavos miestelio jau 10 metų, kaip manoma, vadovauja padedant Dievui...“ Rabinas Chaimas Katzas Galevy, kuris gimė 1854 m. Žąsliuose, Garliavos rabinu buvo nuo 1881 m. Vėliau jis buvo Vievyje ir nuo 1889 m. Pumpėnuose, kur ir mirė 1932 m. Jis buvo autoriumi knygų: „Oneg Hayim, Mesilot Hayim, Netivot Hayim“ (gyvenimo palaima, gyvenimo keliai, gyvenimo būdai) ir „Yeshuot Hayim, Ahavat Hayim“ (gyvenimo išgelbėjimas, meilė gyvenimui). Rabinas Yehuda Moshe Buršteinas gimė 1872 metais. Garliavos rabinu buvo nuo 1902 m., o vėliau rabinu Amerikoje. Tai buvo žentas rabino Mordechajo Veicelio, Slonimo rabinų teismo vadovo. Rabinas Karšanskis Garliavos rabinu buvo nuo 1922 m. Rabinas Meir Leib Mecas gimė 1893 m. Plungėje, buvo Grinkiškio rabinas. Autorius knygos „Nativ Meyir“ („Šviesos kelias“, Kėdainiai, 1930-1931). Jis žuvo Krakėse, ir kaip žydai rašė, „tegul Visagalis atkeršija už teisiojo kraują“. 175 1871 m. ir 1911 m. Garliavoje buvo 40 rabinų knygų prenumeratorių. „Cha-Melitz“ prenumeratoriumi buvo ir jaunuolis iš Garliavos Filmažec šeimos. Senose Jeruzalės kapinėse yra du paminklai ant kapų, kur palaidoti rabinai ių Garliavos: Chaim Mendel Galevy (1865 m.) ir Chaim Zvi Galevy (1866 m.). 176 Tarp rabinų, kurie ėjo pareigas Garliavoje, buvo rabinai Halevi Katz Haim, Yehuda Barshtein (nuo 1900 metų), rabinas Kharakshansky (nuo 1922 m.), rabinas Kalman Levin (nuo 1926 m.), kuris buvo nužudytas Šoa.Rabinas Yozef-Reuven Katz gimė Garliavoje, jis tarnavo Vishente (Vištytyje) ir

174 Bendikaitė, E. Sionistinio judėjimo tendencijos Lietuvos Respublikoje (1948-1940). www.ku.lt/wp- content/uplods/2013/03/2001_nr_3-4-68-77.pdf 175 Aut. past.: Tekstas nėra labai rišlus, nes verstas Levi Miko (gyvenančio Jeruzalėje) iš hebrajų į rusų kalbą. Lunski, H. Toldot ha Gaono r`Mordekhai Veitsel. Vilne, 1916, p. 18; Eshel al kivro Shel ha Kadosh Abraomas Iseris Halevi Kac. 1938, p. 70. 176 Kamzon, Y. D. Yehadut Lita. Sefer ha-prenumerantn, 1934; Ben Ezra, A. Rav Mordekai. MI-Dramblys , 1958, p. 23. 46 buvo Vilniaus Mizrachi, 1902 m. įkurtos pirmosios Rusijos imperijoje sionistinės partijos aktyvistas. 177 Po Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą daugelis žydų įmonių ir parduotuvių buvo nacionalizuotos. Viduriniajai klasei, daugiausia žydams, buvo skaudžiai smogta ir jų gyvenimo kokybė ženkliai pablogėjo. Sionistinių organizacijų veikla nutraukta, mokyklos, kuriose dėstoma hebrajų kalba, uždarytos.

II.3. Evangelikų liuteronų bendruomenė Evangelikų liuteronų bendruomenė Garliavos miestelyje ir jos apylinkėse pradėjo kurtis nuo pat miestelio įkūrimo, Juozapui Godlevskiui supirkus didžiulius žemės plotus tose apylinkėse. Jos teritorijoje intensyviai vyko statybos. Būdamas įtakingu Lenkijos karalystės seimo atstovu J. Godlevskis, galėjo kviestis meistrus ne tik iš apylinkių, bet ir iš Prūsijos. Apylinkėse gyveno dar nuo 1795 m. persikėlę iš Prūsijos į Užnemunę vokiečiai ūkininkai ir amatininkai, išpažinę Liuterio mokymą. Archyvinių dokumentų stoka neleidžia nustatyti tikslios evangelikų liuteronų įsikūrimo miestelyje datos. Ankstyviausios iš Suvalkų gubernijos evangelikų liuteronų parapijų išlikę Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčios metrikų aktų knygos yra 1820 m. Santuokos ir mirties bei 1826 m. Gimimo metrikų aktų knygos. 178 Galima teigti, kad evangelikų liuteronų parapija įsteigta apie 1820 metus. Pačiame seniausiame bažnyčios anspaude pavaizduota pirmoji medinė bažnytėlė su skaičiais 1820 ir lotynišku užrašu „Sigillum Paraphia Evangelicae Confessions Godlewensis“ (Anspaudas parapijos evangeliškos konfesijos Garliavoje). 179

II.3.1. Evangelikų liuteronų bažnyčia Kaip atrodė pirmoji medinė evangelikų liuteronų bažnytėlė galima tik numanyti. Evangelikų liuteronų bažnyčios statytos miesto ar miestelio centre prie aikštės (Kretingoje) ar pagrindinės gatvės (Marijampolėje, Šilutėje). Bažnytkaimiuose, kur šios bažnyčios buvo vienintelis sakralinis pastatas, jos statytos prie kelio. Šios bažnyčios dažnai buvo su aukštu bokštu, dominuojančiu gyvenvietės siluete. To laikotarpio evangelikų liuteronų bažnyčios mažesnės negu katalikų, jų išvaizda, dažniausiai, griežtesnė, paprastesnė. Planas, beveik visada, stačiakampis, su maža stačiakampe, rečiau penkiasiene, žemesne už navą presbiterija, vadinama altoriaus niša. Bažnyčios viduje, abiejuose arba viename šone buvo galerija, o navos gale – vargonų choras. Dalis bažnyčių buvo bebokštės, bet dauguma jų – su vienu bokštu. Evangelikų-

177 Vashem, Y. Jewish Cities, Towns and Villages in Lithuania by Berl Kagan. New York, 1991. 178 Garliavos evangelikų liuteronų parapijos krikšto knygos. LVIA, f. 1218, ap. 1, b. 611, 537. 179 Bilder aus der Geschichte des evangelischen Deutsctums in Litaunen. Hilfskomitee der Evangelischen Deutschen aus Litauen, 1964, p. 17. 47 liuteronų bažnyčių išorės architektūra laikui bėgant kito. XIX a. antroje pusėje buvo statomos neoromaninės vientiso tūrio, plokščiasienės bažnyčios, kurių pagrindiniame vakariniame fasade trikampio skydo viršūnėje nedidelis monolitinio mūro bokštelis su anga varpui pakabinti, o kampuose dažniausiai buvo liekni bokšteliai – fialos. Garliavos evangelikų liuteronų parapija buvo įsteigta, kada dvarininkas J. Godlevskis dovanojo vietos evangelikams ir pavedė valdyti tuometiniam kunigui A. Borkenhagenui tris valakus žemės ir įrankius, skirtus ūkio reikalams. Juridiškai prapijos įsteigimą galima laikyti 1829 metus, kada Suvalkuose buvo pasirašytas dovanojimo aktas ir patvirtintas pas notarą. 180 Dabartinė Garliavos evangelikų liuteronų parapinė bažnyčia pastatyta 1860-1865 metais šiaurinėje miestelio dalyje, kaip rašoma 1939 metų „Lietuvos evangelikų kelio“ straipsnyje.181 Kitame šaltinyje nurodyta, kad maždaug 1860-1870 metais antroje plento pusėje prieš senąją medinę bažnyčią atsistojo aukšta, su aukštu bokštu mūrinė bažnyčia. Naujoji bažnyčia buvo didelė, šviesi ir erdvi. Aukštame bokšte kabėjo du žmogaus didumo varpai, kurių gramzdus gaudimas kviesdavo sekmadieniais ir per šventes tolimiausių apylinkių gyventojus. Viduje bažnyčios buvo daug gražių suolų ir dideli skambūs vargonai. 182 Nauja Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčia pradžioje neturėjo bokšto, bet turėjo nemažai neoromantinės architektūros bruožų. Kaip ir kitose Lietuvos vietose XIX a. viduryje – XX a. pradžioje evangelikų liuteronų bažnyčios buvo statomos prie pagrindinio kelio, kad bokštas būtų matomas iš toli. Atvažiuojant nuo Kauno pusės Kauno – Marijampolės plentu, miestelio pradžioje pasitikdavo evangelikų-liuteronų bažnyčios bokšto smailė. Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčia, kaip ir visas Garliavos miestelis, smarkiai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu, nes čia praėjo pagrindinės vokiečių armijos dalys, puolusios II – ojo ir III – ojo fortų kryptimis. Rusų armija, gindama Kauno karinės tvirtovės prieigas, statė gynybinius įrengimus, degino kaimus, iškeldinėjo gyventojus. 183 Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčia per Pirmąjį pasaulinį karą buvo apgadinta: rusai susprogdino bažnyčios bokštą, sudraskė ir sunaikino vargonus, sudaužė liustrą. Buvo išdaužyti langai, išimtos durys, nuplėštas stogas. 184 Vokiečiai išvežė svetur vario varpus, suolus, altoriaus grotus ir kita. Taip pat didysis karas sunaikino apie 100 įvairių bylų, kurių jau vien brangūs įrišimai kaštavo didelius pinigus. Metrikų knygas, sidabrą, brangius indus ir kitus daiktus garliaviškiai spėjo paslėpti Kauno bažnyčios rūsiuose. 185

180 Bilder aus der Geschite des evangelischen Deutsctums in Litaunen . Hilfskomitee der Evangelischen Deutschen aus Litauen, 1964, p. 20. 181 Garliava. Lietuvos evangelikų kelias . 1939 06 08, nr. 15, p. 60. 182 Prašmantaitė, A. Lietuvos evangelikų bažnyčių istorijos bruožai XIX a. Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 178. 183 Vaičius, A. Prieš 80 metų Garliavos apylinkėse. Kauno kraštas . 1995 m. birželio 27 d., nr. 82, p. 4. 184 Garliava. Lietuvos evangelikų kelias . 1939 m. birželio 8 d., nr. 14-15, p. 60. 185 Garliava. Srovė . 1934 m. kovo 29 d., nr. 5, p. 2. 48

Tokia apgriuvusi bažnyčia stovėjusi neilgai. Sugrįžę parapijiečiai iš Rusijos (dauguma vokiečių buvo deportuoti) rūpinosi ne tik bažnyčios atstatymu, bet ir klebonijos, kluono, tvartų. Sumetė kiek kas kuris išgalėjo, pirko čerpių ir uždengė vieną bažnyčios pusę, po metų uždengė ir antrą. Taip pamažu atremontavo ir kitas būtino remonto reikalingas trobas. Bet dar reikėjo daug skatikų, kad Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčia įgautų prieškarinę išvaizdą. Dar ir dabar ji neatrodo taip, kaip atrodė, nes bažnyčia dabar dar be bokšto ir sekmadieniais dar neskamba taip galingai vario varpai, kaip kadaise skambėjo. 186 Evangelikų- liuteronų bažnyčia uždengtu čerpėmis stogu, sumūrytu prieangiu, sutvarkytais langais ir durimis, tačiau neatstatytu bokštu stovėjo tarpukariu iki pat 1937 metų. 1937 metais diplomuotas tech. inžinierius Antanas Gruodis parengė Garliavos evangelikų liuteronų bažnyčios bokšto atstatymo projektą.187 Projekte nurodytas bažnyčios planas, fasadai, 2 pjūviai ir situacijos planelis, kuriame be bažnyčios pažymėta klebonija ir ūkiniai pastatai. 188 Pastatas buvo stačiakampio plano: plotis 10,10 m, ilgis 20,75 m. Bažnyčia vienanavė, viename gale – keturkampis bokštas (4,25x3,45), kitame gale – žemesnė penkiasienė presbiterija – altoriaus niša (5,10x4,50). Bažnyčioje įrengti du įėjimai į bažnyčią ir presbiteriją. Pagrindinio fasado ašyje smaile užbaigtas keturkampis bokštas, kurio aukštis apie 25 m. Jo centre – arkinės durys su pusapskritime arka ir apvadais, aukščiau sudvejinti langai su pusapskritinėmis arkomis, apjungti į vieną bloką. Abipus bokšto pagrindiniame fasade dominuoja arkinės nišos su masyviais sudvejintais apvadais. Pagrindinis fasadas suskaidytas ryškiomis karnizų juostomis, kurios eina virš arkinių nišų. Šoniniuose fasaduose yra po penkis aukštus arkinius langus, fasadai tinkuoti, stogas dengtas skarda, pastato perdengimai ir stogo konstrukcijos mediniai. Kol nebuvo sugriautas bažnyčios bokštas, jame kabėjo du žmogaus didumo varpai. Viduje buvo įrengti patogūs suolai, išsidėstę dviem eilėmis. Suolai glaudėsi prie sienų, o viduryje buvo paliktas platus praėjimas. Bažnyčioje buvo dideli vargonai. Šio pastato architektūroje persipynė įvairūs stiliai: sudvejinti arkiniai langai – būdingas renesansinių pastatų elementas, pagrindinio fasado kompozicija artima klasicizmui, bokšto proporcijos gotikai, šoniniai fasadai priskirtini neoromaninei krypčiai. Bendras pastato siluetas ir proporcijos tarp bokšto ir likusios pastato dalies būdingos gotikinėms bažnyčioms (neogotikiniui stiliui). Bažnyčios pastate yra įvairių stilių, labiausiai artima istorizmo stiliaus krypčiai. Pirmojo pasaulinio karo metu, kai buvo susprogdintas bažnyčios bokštas, buvo pastatytas mažas bokštelis – varpinė. Tokia kompozicija buvo būdinga neoromaninėms bažnyčioms. Bokšto smailė buvo atstatyta. Per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo apgriauta liko

186 Garliava. Srovė . 1934 m. kovo 29 d., nr. 5, p. 2. 187 Garliava. Lietuvos evangelikų kelias . 1939 m. birželio 8 d., nr. 14-15, p. 61. 188 Vokiečių bendruomenės ir buvusios evangelikų liuteronų bažnyčios Garliavoje istorinė architektūrinė raida . Rašto darbas. KRVBKS, p. 12. 49 lėkštas bokštelis. Netrukus bokšto smailės, bažnyčios proporcijos pasikeitė: bokštas tapo masyvus, primenantis renesansinės bažnyčias. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčią tapo sandėliu. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nuo 1990 ji stovi apleista, buvo bandoma parduoti šį pastatą.

II.3.2. Evangelikų liuteronų bendruomenės statistika Nagrinėjant išlikusias 1826-1843 m. evangelikų liuteronų parapijos gimimo metrikas, jų įrašus, galima susidaryti vaizdą, kaip augo šios bendruomenės narių skaičius nuo 1826 metų

2 pav. Gimimų skaičius 1826-1843 m. Evangelikų liuteronų parapijoje

1826 metais gimimo skaičius pasiekė 15, 1827 m. – 24, 1828 m. – 19, 1829 m. – 18, 1830 m. – 18, 1831 m. – 20, 1832 m. – 15, 1833 m. – 15, 1834 m. – 22, 1835 m. – 18, 1836 m. – 20, 1837 m. – 24, 1838 m. – 23, 1839 m. – 25, 1840 m. – 25, 1841 m. – 28, 1842 m. – 29, 1843 m. – 35. Pagal šiuos duomenis 189 matoma tendencija, kad vietos evangelikų liuteronų bendruomenė metai po metų tolydžiu augo, didėjo gimstamumas. Kalbant apie evangelikų liuteronų bendruomenę ją daugiau galima tapatinti su vokiečių bendruomene. Evangelikų liuteronų bendruomenės nariai buvo daugiausiai vokiečių tautybės žmonės, tai galima teigti pagal šios bažnyčios parapijos išlikusias minėtas metrikas. Metrikų knygose randame ne tik vokiškos kilmės vardus ir pavardes. Kadangi tautiniu požiūriu Užnemunės evangelikų liuteronų parapijos buvo mišrios, iš jose dirbančių dvasininkų reikalauta aptarnauti ir jų gimtąja kalba.

189 Garliavos evangelikų liuteronų parapijos krikšto knygos. LVIA, f 1218, b. 611, 537. 50

Daugelyje parapijų mišrios pamaldos būdavo aukojamos pakaitomis lietuvių ar lenkų ir vokiečių kalbomis. Reikalavimas kunigui mokėti lietuvių kalbą buvo ten, kur didelę bendruomenės dalį sudarė lietuviai, lėmė, jog pirmaisiais amžiaus dešimtmečiais besikuriančios Užnemunės parapijos tikinčiuosius aptarnauti būdavo kviečiami kunigai iš Prūsijos lietuviškųjų parapijų. Antai Marijampolės tikintieji 1825 m. kreipėsi į Marijampolės apskričiai paskirtą vaivadijos komisarą, prašydami padėti gauti leidimą Širvintų parapijos, esančios Prūsijoje, kunigą aptarnauti Marijampolės evangelikų liuteronų bendruomenės narius. Rašoma, jog į Marijampolę neatvyksta kunigas, nes kol kas visoje vaivadijoje buvo tik du evangelikų liuteronų kunigai ir vienas iš jų, kunigas Grabovskis, gyvenantis kaime už Suvalkų, jau garbaus amžiaus ir jam per sunku važinėti Marijampolę. Tuo tarpu antrasis evangelikų liuteronų dvasininkas, Garliavos prapijos kunigas P. Burgenhagenas, nemokėjo lietuvių kalbos ir todėl negalėjo aptarnauti Marijampolės bendruomenės tikinčiųjų, kur dauguma jokios kitos kalbos išskyrus lietuvių, nemokėjo.190 Nuo 1818 metų iki 1844 metų Garliavoje kunigu buvo minėtas Augustas Borkenhagenas. Antras Garliavos evangelikų liuteronų kunigas buvo Leopoldas Erdmanas, jis kunigavo nuo 1844 metų iki 1897 metų . Jis kartu buvo ir Augustavo diecezės sperintendentu. Nuo 1897 m. iki 1911 m. parapijos kunigu buvo Augustas Vymeris. Nuo 1911 metų iki 1921 metų parapija nuolatinio kunigo neturėjo. Ją administravo kunigai K. Mačiulskis, H. D. Sroka, o karo metu kapelionai Šteinvigas ir Nikutauskas. Nuo 1921 metų iki 1926 metų Karolis Ekartas, po jo iki 1930 metų prof. dr. V. Gaigalaitis Nuo 1930 metų iki 1935 m. kunigas J. Gavėnis. Nuo 1935 metų iki pat bažnyčios uždarymo 1940 metais parapiją administravo kunigas R. Vymeris. Augusto Vymerio sūnus, pastarasis tuo metu buvo Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas. R. Vymeris 1930 metais buvo baigęs Vytauto Didžiojo universiteto Evangelikų teologijos fakultetą. 191 XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais protestantų pradžios mokyklų padėtis, palyginti su tokiomis mokyklomis prie katalikų bažnyčių, buvo kitokia. Prie katalikų bažnyčių veikiančiose mokyklose buvo įvedama rusų kalba jų skaičius tolydžio mažėjo. Tuo tarpu protestantų mokyklos nebuvo naikinamos. Sudėtinė Užnemunės evangelikų liuteronų parapijos dalis buvo kantoratas – parapinė mokykla, kurioje kantorius mokė vaikus religinių tiesų (katekizmo, maldų). Vaikai tokiose mokyklose pramokdavo skaityti ir rašyti gimtąją ir rusų nuo XIX a. antros pusės kalba, gaudavo aritmetikos, išmokdavo bažnytinių giesmių ir liaudies dainų. Nepriklausomybės laikais buvo pradinė mokykla kurioje mokėsi ir katalikų vaikai. Mokykla veikė iki 1940 metų.

190 Svetimšaliai pastoriai Lietuvoje. Lietuva. 1926-04-06, p. 4. 191 Garliava. Lietuvos evangelikų kelias. 1939 06 08, nr. 14-15, p. 60. 51

III. Žymiausios Garliavos miestelio istorinės asmenybės Garliavoje gimė ir užaugo ne vienas garsus visuomenės veikėjas. Kai kurie buvo žymūs ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jie prisidėjo prie lietuvybės išsaugojimo ir puoselėjimo.

III.1. Juozas Gabrys-Paršaitis Istorikai ir autorius sutaria vieningai, kad Juozas Gabrys-Paršaitis yra vienas spalvingiausias XX a. pr. lietuvių politikų. Juozo kelias prasidėjo 1880 metų vasario 22 dieną Garliavoje. 192 Pradžios mokyklą jis lankė Garliavoje, tik, deja, visi mokslai čia buvo dėstomi rusų kalba, nes tuo metu Lietuva įėjo į carinės Rusijos sudėtį. Jau keliolika metų buvo uždrausta lietuviška spauda ir lietuviai savo vaikus gimtąja kalba mokė skaityti ir rašyti arba patys, arba daraktorinėse mokyklose. Juozas Gabrys-Paršaitis gimė gana pasiturinčioje, lietuvybę puoselėjusioje šeimoje. Jo giminaitė, buvusi Garliavos vidurinės mokyklos mokytoja Paršaitienė, pasakojo 193 , kad Juozo motina jaunystėje buvusi giminaičio kunigo šeimininkė ir tas kunigas padėjęs išeiti į mokslus Juozui ir jo broliams. Motinos pavardė buvusi Gabrytė, ir, ko gero, politikas, gerbdamas savo motiną ir norėdamas atsidėkoti jos giminaičiams, pasirinko slapyvardį Gabrys. Vėliau Juozas mokėsi Marijampolės gimnazijoje, nes Garliava pagal tuometinį administracinį suskirstymą priklausė Marijampolės apskričiai. Be to, šioje gimnazijoje buvo pasirenkamas dalykas – lietuvių kalba, nes caro valdininkai norėjo į savo pusę patraukti lietuvius, kad jie, baigę vidurines mokyklas, studijuotų ne Lenkijos, o Rusijos universitetuose. Būsimasis politikas nuo jaunų dienų brangino ir vertino lietuvių kalbą. Jau mokydamasis gimnazijoje aktyviai dalyvavo „Lietuvos tarnų draugijos” organizacijoje. Taip prasidėjo politiko karjera. Žodis „politika“ reiškia valstybės valdymo meną. Tai yra valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika. Juozo Gabrio-Paršaičio veikla daugiausia buvo praktinė. Jis matė, ko reikia Lietuvai, ir stengėsi tai padaryti. Kaip tai jam sekėsi atlikti istorikai vertina įvairiai, nes Juozo veikla labai plati ir kartais tiesiog prieštaringa. Tą pabrėžia visi, tyrinėję jo gyvenimą. Už draudžiamos spaudos platinimą 1901 metais Juozas Gabrys-Paršaitis buvo žandarų persekiojamas ir vėliau ištremtas į Odesą. 194 Ten kibo į mokslus ir baigė universitetą, teisės studijas. Po to savo noru išvyko į Prancūziją, kur studijavo istoriją ir socialinius mokslus. Studijuodamas Odesoje jis nepamiršo nei Lietuvos valstybinių reikalų, nei kultūrinės veiklos. Lankydamasis tėvynėje Juozas dalyvavo 1905 metų Rusijos revoliucijos įvykiuose. Su kitais Garliavos miestelio ir apylinkės žmonėmis rašė peticiją Kauno gubernatoriui, kad valstybinėse

192 Girininkienė, V. Nuo Vinco Kudirkos namelio iki „Tautos „ namų. Literatūra ir Menas. 2015 03 06, nr. 3511, p. 7-8. 193 Pauliukaitienė, R., Overlingas, V. Garliavos miestelio istorija. Kraštotyrinis darbas. KRSVB, l. 72. 194 Lukšas, A. Pirmasis tautinis diplomatas. Lietuvos žinios . 2013 07 26, p. 1. 52

įstaigose bei teismuose Lietuvoje būtų vartojama lietuvių kalba. Juozas Gabrys-Paršaitis buvo pirmojo lietuvių seimo, kuris susirinko Vilniuje 1906 metais, sekretorius. 195 Revoliucijai nuslopus J. Gabrys-Paršaitis ėmėsi kultūrinės veiklos. Lietuviškoms mokykloms trūko vadovėlių – ėmė juos rašyti. Taip atsirado leidiniai: „Trumpas Lietuvos aprašymas“, „Trumpas Lietuvių kalbos vadovėlis“, skaitymo knyga „Mažiems ir dideliems“, geografijos vadovėlis (beje, tai pirmasis lietuviškas šio dalyko vadovėlis). Be to Juozas 1909 metais išleido V. Kudirkos „Raštus“, 1914 metais –A. Strazdo „Raštus“. Tuo metu jis pradėjo remti ir bendradarbiauti su žymiu Mažosios Lietuvos dailininku M. Braku, kuris ir iliustravo Vinco Kudirkos „Raštus“. Garliavoje yra palaidota viena šio žymaus rašytojų seserų, Juozas Gabrys-Paršaitis ją turėjo pažinoti. Juozui leisti knygas padėjo jo brolis, Amerikoje turėjęs knygų spausdinimo verslą. Siekdamas Lietuvos kaip valstybės atgimimo lankėsi JAV, kur ieškojo lėšų politinei veiklai. Romoje jis siekė susitikti su aukščiausiais katalikų bažnyčios vadovais, kad galėtų priminti apie Lietuvą kaip apie katalikišką valstybę. 1911 metais Paryžiuje Juozas įkūrė Lietuvių informacijos biurą. 196 Tai buvo pirma oficiali įstaiga Vakarų Europoje, kurioje po Lietuvos – Lenkijos valstybės panaikinimo lietuviai atstovavo savo valstybei. Juozas Gabrys-Paršaitis buvo įžvalgus diplomatas ir suprato, kad jo lietuviška pavardė užsieniečiams yra šiek tiek paslaptinga, bet to neužtenka, kad padarytų pakankamą įspūdį aukštuomenei. Tada ir atsiranda grafas de Garliava. Kai šis sumanymas pasiteisino, grafas de Garliava vienam aukštam Švedijos pareigūnui parašo rekomendaciją Juozui Gabriui- Paršaičiui. Kai viskas išaiškėja, laimei, Švedijos diplomatas atlaidžiai pasižiūri į mūsų politiko gudrybę. Juozui iš tiesų sekėsi, nes jam, neegzistuojančios valstybės atstovui, buvo leista kalbėti 1911 metų vykusiame Tautų kongrese Londone, kur jis iškėlė Lietuvos valstybingumo klausimą. 197 1915 metais J. Gabrys-Paršaitis persikėlė gyventi į Šveicariją, kad galėtų lengviau gauti žinių apie tėvynę ir siekti savo tikslo. Pirmojo pasaulinio karo metais šioje šalyje Berno ir Lozanos miestuose buvo suorganizuotos net dvi konferencijos Lietuvos valstybingumo atgavimo klausimais. 198 Jau tada atsirado nesutarimų tarp A. Smetonos ir A. Valdemaro dėl politinių sprendimų, nes 1918 metais vasario 16 dieną Juozo Gabrio-Paršaičio tarp Lietuvos nepriklausomybės aktą pasirašiusių žmonių nebuvo. Jam nebuvo pasiūlytas joks aukštas postas. Dabar jau niekas negali pasakyti, ką tiksliai išgyveno grafas de Garliava tuo metu. Karo metais Juozu buvo susidomėjusi vokiečių žvalgyba ir jį patraukė į savo pusę. Be to, jis dirbo ir

195 Eidintas, A. Slaptasis lietuvių diplomatas . Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 106. 196 Skirius, J. Gabrys-Paršaitis. Visuotinė Lietuvių enciklopedija . Vilnius, 2004, p. 313. 197 Gabrys-Paršaitis, J. Tautos sargyboj . Sudarytojas Saldukas L. Vilnius: Versus Aureus, 2007, p. 74. 198 Ten pat , p. 242. 53

Prancūzijai bei Anglijai, o paskui ir Tarybų Rusijai. Neaišku, kodėl J. Gabrys-Paršaitis ,,perbėga” į rusų pusę. Daugelis spėlioja, kokios priežastys privertė jį tai padaryti. Gal žinia, kad jo kažkada buvęs geras draugas V. Mickevičius-Kapsukas Maskvoje pateko į Tautybių komisariatą ir ten tvarkė visus Lietuvos reikalus, sukėlė J. Gabriui-Paršaičiui pavydą. 199 Juk jie tarpusavy konkuravo. Ypač negalėjo pasidalinti Mortos Zauniūtes draugyste. Taip pat A. Voldemaras kaltino Gabrį dėl išdavystės vokiečiams, bet Juozas laiške apsigynė nuo tokių kalinimų. Kaip ten bebuvo, karo metais šis žmogus organizavo pavergtų tautų konferencijas, bendradarbiaudamas tai su prancūzais, tai su vokiečiais, tačiau neišduodamas lietuvių tautos ir Lietuvos. Informacijos ir politinės propagandos srityje Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvos naudai jis padarė tiek, kad iki šiol vargu ar kas nors jam gali prilygti. Jo atlikti darbai, nepaprasta energija pynėsi su ambicija politikoje groti pirmuoju smuiku. Mokytoja Paršaitienė pasakojo, kad J. Gabrys-Paršaitis, jos vyro dėdė, po Pirmojo pasaulinio karo buvęs labai turtingas žmogus ir Klaipėdoje buvo nusipirkęs net visą gatvę. Tiesa, ji buvusi neilga ir vadinosi įdomiai – Malkų. Vyro dėdė savo vaikų neturėjo, todėl labai mylėjęs brolių vaikus ir jiems padėjęs. 200 Juozas, nors ir konfliktavo ir su Smetona Antanu bei kitais Lietuvos politikais, vis dėlto jis 1925-1926 m. buvo Lietuvos generaliniu konsulu Karaliaučiuje. Deja, daugiau aukštų politinių postų Lietuvos vyriausybė jam nepatikėjo. J. Gabrys-Paršaitis su savo žmona prancūze iki mirties 1951 m. gyveno Šveicarijoje, yra palaidotas Šveicarijoje (Monts de Consier sur Vevey). Net, kai 1940 metais A. Smetona su savo palyda pabėgęs nuo sovietų atvyko į Šveicariją svarstyti Lietuvos reikalų, su Juozu nesusitiko. „Vakarai ją aukos ir rytoj, ir poryt, ir po daugelio metų, – manė Gabrys, – ir jokia politika neišgelbės Lietuvos, nes Lietuva per maža”. 201 Ši mintis jį pražudė 1949 metais. Jis visiškai metė savo politinę veiklą. Juozas Gabrys-Paršaitis savo darbais prisidėjo prie tokių žmonių kaip J. Basanavičius, V. Kudirka. Parašė daug veikalų, straipsnių, redagavo leidinius, išleido dvi biografines knygas, geografijos vadovėlį, aprašė Vytauto kovą Žalgirio mūšyje, o svarbiausia – saugojo lietuvišką žodį. Vienas pirmųjų istorikų, pradėjusių plačiau tyrinėti Juozo Gabrio-Paršaičio veiklą yra A. E. Senas, JAV mokslininkas. Jo mama lietuvė, tėvas – kilęs iš Šveicarijos, kalbininkas, prieš Antrąjį pasaulinį karą atvykęs į Lietuvą ir dirbęs Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Vėliau jauna šeima turėjusi pasitraukti į Vakarus, paskui persikėlė gyventi į JAV. A. E. Senas pasirinko savo mokslinę tyrinėjimo sritį, susijusią su abiejų tėvų gimtaisiais kraštais. Jis ėmė tyrinėti rusų bei lietuvių emigrantų gyvenimą Šveicarijoje. Mokslininkui teko nemažai bendrauti

199 Eidintas, A. Slaptasis lietuvių diplomatas . Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 79. 200 Pauliukaitienė, R., Overlingas, V. Garliavos miestelio istorija. Kraštotyrinis darbas. KRSVB, l. 43. 201 Eidintas, A. Slaptasis lietuvių diplomatas . Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 106. 54 su gyvais istorijos liudytojais. Jam net tekę susitikti ir pabendrauti su madam Gabrys. 202 Deja, moteris nenorėjusi atskleisti vyro paslapčių. Juozo Gabrio-Paršaičio archyvas vos nebuvo sunaikintas, o ten būta įspūdingų dokumentų, laiškų. Galima daryti išvadą , jog Juozo Gabrio-Paršaičio veikla yra labai plati ir spalvinga. Kaip ir daugelis XX a. pr. politikų jis neapsiribojo siaura veikla. Jis matė, kad Lietuvos valstybė bus stipri, jei bus išsilavinę jos piliečiai. Jo parengti leidiniai lietuviškai mokyklai yra nemažiau svarbūs negu politiniai veikalai. Žinoma, dėl savo ūmaus būdo jis pridarė klaidų, bet J. Gabrys- Paršaitis viską darė iš meilės tėvynei, papročiams, stengėsi išsaugoti lietuvių tautą. Turbūt dar ne kartą bus tyrinėjamas Juozo tiek politinis, tiek kultūrinis palikimas.

III.2. Kazys Aglinskas Kazys Aglinskas gimė 1851 m. netoli Garliavos įsikūrusiame Girininkų kaime, tuometiniame Pakuonio valsčiuje. Tėvai leido sūnų mokytis, nes tikėjosi, kad iš jo išeis geras kunigas. Tačiau veržlus jaunuolis nejautė tam pašaukimo ir atsisakė stoti į kunigų seminariją, sukeldamas didžiulį konfliktą šeimoje, po kurio tėvas atsisakė remti sūnų materialiai. Vis dėlto šis nepalūžo ir tvirtai laikėsi savo nusistatymo. Baigęs penkias Marijampolės gimnazijos klases kaip vienas geriausių mokinių, buvo priverstas mesti mokyklą ir išvažiavo į Maskvą. Čia jam pavyko įsidarbinti tuo metu garsioje „Fereino“ vaistinėje, kurioje išdirbo trejus metus. Tuomet, išlaikęs egzaminus ir įgijęs provizoriaus padėjėjo pareigybę, išvyko dirbti į Petrapilį. 203 Po poros metų vėl grįžo į Maskvą ir įstojo į Universiteto Farmacijos skyrių. Besimokydamas Maskvoje K. Aglinskas susipažino su Jonu Basanavičiumi. Jų draugystė tęsėsi iki pat K. Aglinsko mirties. 204 Tuo metu Maskvoje studijuojantys lietuviai ėmė burtis į pirmąjį lietuvių studentų būrelį, kuriame Kazys Aglinskas aktyviai dalyvavo, telkdamas ir organizuodamas tautiečius. 205 Maskvoje tuo laiku mokėsi filologai Andrius Botyrius, Jurgis Miklaševičius, Petras Markūza, Vincas Staniškis, matematikai Blaškevičius, Vincas Pietaris, Vincas Pašukanis, medikai Vincas Gilius, Stanislovas Čirvinskis, Matas Puišys, Jonas Kudirka, Andriukaitis, Mykolas Oleka, Kriščiūnas, Stasys Matulaitis, Krakauskas, Antanas Buivydas, Adomas Sketeris, vaistininkystę studijavo M. Kasakaitis, Jonas Račiūnas, Vincas Linka, Jonas Petrauskas, Vincas Mičiulis, Bujenauskas. 206 Susirinkę jie svarstė lietuvių nacionalinės padėties, tautinės tapatybės, savimonės žadinimo klausimus, kalbėjo aktualiomis spaudos temomis. Būtent šiame būrelyje

202 Pauliukaitienė, R., Overlingas, V. Garliavos miestelio istorija. Kraštotyrinis darbas. KRSVB, l. 73. 203 Kondratas B. Kūrėjų pėdsakais. Užnemunė. Trečioji knyga. Vilnius, 2006, p. 25. 204 Ten pat , p. 25. 205 Stepukonienė, I. Garliavos provizoriaus Kazio Aglinsko ir Jono Basanavičiaus bičiulystė. Lituanistica . 2013, t. 59, nr. 3, p. 205 . 206 Basanavičius, J. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligų istorija. 1851-1922. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 87. 55 gimė idėja steigti lietuvišką laikraštį „Aušra“. Pasak L. Būdvydžio, šie jaunuoliai buvo ,,pirmieji naujos atgimstančios Lietuvos spinduliai“. 207 Baigęs universitetą ir įgijęs farmacininko specialybę K. Aglinskas sugrįžo į Lietuvą. 1885 m. apsigyveno Garliavoje – čia įsigytame name įsteigė miestelio vaistinę. Jis ne tik pardavinėjo vaistus, bet ir gydė ligonius, dirbo kaip gydytojas – tą lėmė nemenkos jo medicinos žinios, įgytos skaitant medicininę literatūrą, plačiai domintis viskuo, kas susiję su ligomis ir jų gydymo būdais. ,,Žmonių atmintyje jis atmenamas kaip malonus, mandagus, nuoširdus specialistas, inteligentas. Buvo aukšto ūgio, liesas, žilais plaukais, lazdele pasiramsčiuodamas vaikščiojo lėtai“. 208 Pasak K. Čebelio (1899–1990), gimusio ir augusio Garliavoje, ,,nebuvo lupikas. Duodavo biedniems žmonėms vaistų“. 209 Garliavos vaistinė tapo ne tik pagalbos vieta susirgusiems, bet ir lietuvybės žadinimo židiniu. K. Aglinskas, dar nuo studijų laikų turėdamas daug ryšių su tautiškai susipratusiais lietuviais, visokeriopai rėmė ir globojo knygnešius, name slėpė uždraustą lietuvišką spaudą, organizavo platų laikraščių ir knygų platinimo tinklą. Jo namai tapo ,,stambiu lietuviškų knygų persiuntimo (iš kairiosios Nemuno pusės) punktu“. 210 Šiame darbe jam itin daug talkino žmona Ona Aglinskienė. Ji ne tik priiminėdavo atgabentas laikraščių ir knygų siuntas, jas slėpdavo, bet ir organizuodavo leidinių išgabenimą tolimesniais keliais, šelpė ir maitino užėjusius knygnešius. Namus ne kartą krėtė caro žandarai, ieškantys draudžiamos spaudos. Vienos kratos metu labai išgąsdino K. Aglinsko žmoną. Ona Aglinskienė mirė praėjus keletui dienų po kratos – nuo baisių sumušimų ir nervinio sukrėtimo, tačiau net ir smarkiai daužoma, spardoma lietuviškų laikraščių slaptavietės neišdavė. 211 Ji mirė visai jauna, su vyru taip ir nespėjusi susilaukti vaikų. K. Aglinskas, likęs našliu, gyvenime daugiau nevedė, kaip ir jo artimiausias draugas daktaras Jonas Basanavičius, mirus jo žmonai Elei. Po minėtų dramatiškų įvykių K. Aglinskas ir toliau buvo persekiojamas, todėl jis ,,knygų, skiriamų platinti, nebepriimdavęs, bet surasdavęs vietų, kuriose ne tik knygos, bet ir knygnešiai galėdavo be pavojaus prisiglausti“. 212 K. Aglinsko, kaip vieno iš „Aušros“ steigėjų, draudžiamos literatūros platintojo ir karšto tėvynės mylėtojo, pavardė buvo plačiai žinoma tuometinei Lietuvos visuomenei. Jo namuose, net ir rizikuodami, nuolat lankydavosi krašto visuomenininkai, kuriuos jis visuomet maloniai priimdavo ir kuo galėdamas remdavo Knygnešio

207 Budvydis, L. Karštai mylintis tėvynę. Ave vita . Kauno medicinos akademija, 1992, nr. 5, p. 2. 208 Kirlys, J. Garliavos krašto knygnešiai . KRSVB, 1997, p. 19. 209 Overlingas, V. Kazys Aglinskas. Tautinio atgimimo veikėjas. Tėviškės žinios . 1996 m. gegužės 7-13 d., p. 3; Krušinskaitė, E. Aušrininkas. Tėviškės žinios . 1991 m. rugsėjo 26 d., p. 3. 210 Budvydis, L. Karštai mylintis tėvynę. Ave vita . Kauno medicinos akademija, 1992, nr. 5. 211 Stepukonienė, I. Garliavos provizoriaus Kazio Aglinsko ir Jono Basanavičiaus bičiulystė. Lituanistica . 2013, t. 59, nr. 3, p. 202. 212 Kirlys, J. Garliavos krašto knygnešiai . KRSVB, 1997, p. 170. 56

Petro Varkalos dukra Antanina prisiminė, jog 1903 m. P. Varkala buvo suimtas ir įkalintas Kauno kalėjime, tačiau K. Aglinsko pastangomis išlaisvintas. Per Pirmąjį pasaulinį karą Varkalų šeima buvo pasitraukusi į Rusiją. 1918 m. grįžę su keturiais vaikais rado degančius namus. Šioje bėdoje vėl padėjo K. Aglinskas, nors pats gyveno labai kukliai ir jo namas taip pat buvo po gaisro. 213 K. Aglinskas bendravo su iškiliausiais to meto lietuviais inteligentais: Tomu Ferdinandu Žilinsku, Jonu ir Petru Vileišiais, Petru Kriaučiūnu, Kaziu Griniumi, Stasiu Matulaičiu, M. Davainiu-Silvestravičiumi, Jurgiu Miklaševičiumi, Jonu Šliūpu, Juozu Gabriu – Paršaičiu bei jo šeima, pas jį lankydavosi garsiausi Sūduvos knygnešiai: jų karaliumi vadinamas Kancleris Juozas, Antanas Baltrušaitis-Antanėlis ir kiti. Vienas ištikimiausių viso jo gyvenimo draugų buvo daktaras, lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Po Didžiojo Vilniaus Seimo (Lietuvių suvažiavimo Vilniuje) 1905 12 04–5 J. Basanavičius ištisas savaites buvo priverstas slapstytis nuo žandarų. K. Aglinsko namai jam ir tapo priglaudžiančia ir slepiančia pastoge. Į Garliavą pas K. Aglinską J. Basanavičius atvykdavo itin dažnai – dalytis svarbiomis lietuviškos visuomeninės veiklos žiniomis, pailsėti po sunkaus darbo, rašyti ramioje aplinkoje, gydyti žmonių. Garliavoje pas K. Aglinską buvodavo garsus Marijampolės mokytojas Petras Kriaučiūnas, kuris, pasak J. Basanavičiaus, „ne vienam jaunadvasiui įkvėpė karštą meilę į savo pavargusią tautą ir josios kalbą. Daugiausia jo dėka lietuvystė atgaivinta Suvalkų gubernijoj“. 214 Daugelis minėtų lietuvių patriotų buvo susibūrę į „Sietyno“ draugiją, kurią sunaikinti buvo didžiausias caro žandarų viršininko Vonsiackio rūpestis. Tai iš esmės jam pavyko itin suaktyvinus knygnešių persekiojimą 1897–1899 metais. Šiuo laiku Suvalkijoje buvo suimti ir nuteisti, daugiausia tremtimi, 34 žmonės (Jonas Kriaučiūnas, kunigas Bulvičius, Oleka, Petras Matulaitis, Pranas Matulaitis, Juozas Kačergius, Juozas Armastauskas ir kt.). 1899 m. rugsėjo 3 d. atliekama krata pas mokytoją Juozą Jasaitį, kilusį iš Stanaičių kaimo ir čia gyvenusį, K. Aglinsko bendramintį. Po keleto savaičių krečiami ir K. Aglinsko namai, bet tuo metu, neradus nelegalios spaudos ir neturint objektyvių įrodymų, bylos jam sukurpti nepavyko. Garliavoje K. Aglinskas subūrė literatūros mylėtojų kuopelę, kuriai priklausė J. Andziulaitis-Kalnėnas, J. Mačys-Kėkštas, K. Sakalauskas-Vanagėlis ir kiti. Šioje kuopelėje buvo dalijamasi Vakarų Europos ir lietuvių literatūros naujienomis, svarstomi aktualūs lietuvių spaudos, knygų leidybos, švietimo ir kiti visuomenės gyvenimo klausimai. 215 1905-ieji metai buvo neramūs visoje Lietuvoje. Istoriniai įvykiai sukėlė didžiulį chaosą. Kaip teigė K. Grinius, 1905 m. Sūduvoje žmonės pradėję aktyviai priešintis caro

213 Krušinskaitė, E. Aušrininkas. Tėviškės žinios . 1991 m. rugsėjo 26 d., p. 3. 214 Kirlys, J. Garliavos krašto knygnešiai . KRSVB, 1997, p. 170. 215 Konradas, B. Kūrėjų pėdsakais. Užnemunė. Trečioji knyga. Vilnius, 2006, p. 26. 57 valdžiai: visose lietuviškose apskrityse jaunimas arba nuginklavo policininkus, arba privertė juos pabėgti iš kaimų į apskrities miestus. Degtinės monopolio krautuvės provincijoje buvo arba išdaužytos, arba užsidarė. Pradžios mokyklos buvo apvalytos nuo carų portretų K. Griniaus teigimu, socialdemokratų partijos „reikalams nepritekdavo pinigų. Dėl to jie iškraustydavo valstybinių degtinės parduotuvių, tuomet monopoliu vadinamo, kasas, pačius monopolius išdaužydavo, degtinę upeliais paleisdavo. Partijos reikalams eksproprijuodavo ir girininkų kasas. Taip pat sustabdydavo pašto vežimus ir atimdavo pinigus“. 216 Į tokias nemalonias istorijos girnas tuo laiku pateko ir K. Aglinskas, spėjama, kad neatsitiktinai. Kaip prisiminė K. Girnius, Sūduvoje tuo laiku atsiranda ir „nedora plėšikų kuopa, revoliucijos padugnės, revoliucionieriai išsiveržėliai“, „giltiniečiai“, pasivadinę „Lietuvių Komunistų Giltinės Kuopa“ ir plėšę nekaltus žmones. Jie „apiplėšė Garliavos dekaną kun. Budzeiką, Skriaudžių kleboną kun. Bliūdzinską, Gudelių (Ivoniškių) dvarininką žydą Blankšteiną, užmušdami iš Varšuvos atvažiavusį svečią, Garliavos vaistininką provizorių Kazį Aglinską ir dar vieną kitą“ (apiplėšė – aut. past.). 217 1907 m. K. Aglinskas tapo Lietuvos mokslo draugijos nariu. Įstodamas jis įnešė 200 rublių ir draugijos buvo pakeltas į narius labdarius. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui K. Aglinskas pasitraukė į Rusiją – apsistojo Voroneže, vėliau persikėlė į Gluškovą (Kursko gub.). 1918 m., sužinojęs, kad kuriasi Nepriklausoma Lietuva, grįžo į Lietuvą. Kaip prisiminė Kazys Čebelis, jis grįžo labai neturtingas, vienišas, bet J. Basanavičiaus padedamas atkūrė vaistinę. 218 Mirė sunkiai susirgęs 1924 m. rugpjūčio 23 d., sulaukęs 73 metų. Vaistininkas ilgai sirgo, nors dirbo iki pat mirties. M. Poderytė-Gervienė prisiminė, kaip rytą nuėjusi rado jį mirusį. Suėję žmonės aprengė, padarė karstą iš nedažytų lentų (tokia jo buvo valia), įdėjo karstą į vežimą, o vežime buvo prikrauta šiaudų. Ir išvežė – neprisimena kur, Prienų ar Marijampolės link. Palydėjo ji su mama ligi Garliavos galo ir sugrįžo namo. Ta viena padvada (vežimu) jį ir išvežė (lyg į Veiveriukus – ar netoli Prienų, ar Skriaudžių)“. 219 Kapas, deja, nerastas. K. Aglinsko asmenybę plačiai atskleidžia išlikusi gana gausi jo korespondencija Jonui Basanavičiui. Jų susirašinėjimas prasidėjo dar abiem studijuojant Maskvoje ir tęsėsi iki pat gyvenimo pabaigos. LLTI fonde saugomi išlikę 92 K. Aglinsko laiškai J. Basanavičiui.220 1884-ųjų vasaros pabaigoje rašytame laiške K. Aglinskas bičiuliui pranešė, kad gavo leidimą įsteigti Garliavoje vaistinę ir labai nori ten vykti, bet dvejoja, ar tai prasminga daryti

216 Stepukonienė, I. Garliavos provizoriaus Kazio Aglinsko ir Jono Basanavičiaus bičiulystė. Lituanistica . 2013, t. 59, nr. 3, p. 203. 217 Ten pat, p. 203. 218 Strukčinskas, M. Gyvenę lietuviai. Tėviškės žinios . 1994 m. rugsėjo 24 d., p. 3. 219 Ten pat , p. 3. 220 Kazio Aglinsko korespondencija Jonui Basanavičiui . LLTI MB rankraštynas, f. 2, b. 681. 58 prieš rudenį ir žiemą, žinant, koks atšiaurus tuo metų laiku ten klimatas. Vis dėlto po kurio laiko išvyksta – K. Aglinsko vaistinė Garliavoje pradėjo veikti nuo 1885 m. ir iškart tapo susipratusių lietuvių būrimosi vieta, veiklos centru. 1887 m. rašytame laiške bičiuliui, mąstančiam apie gyvenamąją vietą, K. Aglinskas išsakė savo ir Maskvos studijų laikų draugo Jurgio Miklaševičiaus idėją J. Basanavičiui visam laikui apsistoti Garliavoje, jo namuose: „Pajautos mano, mielas Jonai, Tavo atžvilgiu nė kiek nepasikeitė ir pasiryžęs viską padaryti, ką tik galiu. Man rodos, kad ir be šito prašymo Tu turėtum sustoti pas mane, jei tik būtum Lietuvoj, o tada plačiau pasišnekėtume apie viską, kaip ir apie tai, ar verta būtų Tau apsigyventi Garliavoje, ar ne. Aš viską, rodos, prigalėčiau, kad Tu pasiliktum pas mane. Dėl to, mielas Jonai, jeigu ketini parkeliauti namo – Lietuvon, tai būk toks geras, parašyk man nors trumpai, kada parkeliausi ir kokiomis sąlygomis apsigyventum Garliavoj“ rašė K. Aglinskas (1887 09 06). 221 Tuokart J. Basanavičius Garliavoje dėl įvairių priežasčių, visų pirma politinių, neapsistojo, bet šis klausimas tarp dviejų bičiulių gyvenime svarstytas dar ne kartą – J. Basanavičius ketino įsigyti Garliavoje nuosavybę. K. Aglinsko laiškai J. Basanavičiui atspindi didžiulę ir nuoširdžią šių iškilių asmenybių draugystę. K. Aglinskas nuolat kviesdavo bičiulį atvykti paviešėti į savo namus, pasitikdavo stotyse su savo vežimu – tą liudija gausybė jam siųstų atvirlaiškių iš Garliavos (Godlevo) pašto, kuriuose trumpai teiraujamasi apie atvykimo datą ir net valandą, pranešama, kada galės laukti, pvz.: „Apie 5 valandą pasistengsime būti Kauno stotyje su savo vežimu, kad pasitiktume mūsų laukiamą svetelį. Laukdamas siunčiu labas dienas. Tavo Kazis.“ 222 (1905 08 06). Remdamasis sena studijų laikų pažintimi ir giliu dvasiniu bendrumu bei brolišku artumu, K. Aglinskas kviesdavo J. Basanavičių jo namuose sutikti pačias gražiausias pavasario šventes – Šv. Velykas. 1910 m. kovo 20 d. laiške jis rašo: „Br. J., tvirtai tikėdamas, kad operacija Tavo nusisekė, turiu vilties matyti Tave pas save Garliavoje sveiką ir linksmą Velykų švenčių, todėl ir neapsunkinu savo smulkiom žiniom, nes nieko svarbaus per tą laiką pas mane ir neatsitiko – vien tik labai Tavęs išsiilgau ir parvažiuojantį Velykų labai laukiu. Tavo Kazis.“ 223 Įvertinant laiškų-kvietimų gausą, akivaizdu, kad jo labai laukdavo visuomet, kaip paties mieliausio bičiulio ir svečio. „Mielas J., Brangus brolau, Godotinas Tamista“ – tokiais kreipiniais nuolat prasidėjo laiškai, kuriuose matyti rūpinimasis kitu, išpasakojami svarbiausi reikalai ir rūpesčiai, dalijamasi džiaugsmu ir nerimu. „Maskvos mokslo laikai surišo mano dvasią su Tavąja iki grabo“, – rašė K. Aglinskas J. Basanavičiui 1907 metais. Garliavos apylinkėse atvirukai su trumpomis žinutėmis ir pranešimais iš Garliavos nuolat skriedavo į Vilniaus viešbučius, į Prahą, Austriją, Bulgariją – sekdavo J. Basanavičių visais tolimais jo keliais. Daugelis jų – lakoniško informacinio pobūdžio: prašymas pranešti apie parvykimą,

221 Kazio Aglinsko korespondencija Jonui Basanavičiui . LLTI MB rankraštynas, f. 2, b. 681. 222 Ten pat, b. 681. 223 Ten pat, b. 681. 59 fragmentiški brūkštelėjimai apie sveikatos būklę, miestelio buitinius ir visuomeninius įvykius, trumpos naujienos iš bendrų pažįstamų gyvenimo. Itin gausūs – apie orą, už lango regimą gamtą kviečiant pailsėti po sunkių darbų ir atsigauti pavasarėjančioje apylinkių miškų, pievų ir laukų gaivoje. Iš šių atvirlaiškių matyti, jog abu buvo didžiuliai gamtos mylėtojai, kurie, vos saulei pakilus aukščiau, mėgdavo paklaidžioti po miestelį supančias girias, pasigėrėti Sūduvos laukų horizontu, stebėdavo visą gamtos atbudimą – nuo besiskleidžiančios gėlės iki sučiulbusio paukščio. „Pas mus truputį šilčiau, gruodo nėr, diduma laukų jau žaliuoja, gegutė kukuoja, visi paukšteliai čiulba, ypač juodykis ir vieversys. Turėdamas laiko daugiau parašysiu, tuom tarpu siunčiu tau daug labų dienų, ir tariu: mano namas – tavo namas (jeigu Tu nori). Tavo Kazis.“224 (1909 05 04). Ši ištarmė – bene ryškiausias jų didžios dvasinės bendrystės ir stipraus tarpusavio ryšio paliudijimas. Kiekvienas J. Basanavičiaus atvykimas į Garliavą K. Aglinsko laiškuose įvardijamas kaip „grįžimas“ namo, parvykimas į „tikrąją“ gyvenamąją vietą. Kad Garliava Basanavičiui J. išties buvo tapusi miela buvimo erdve, liudija tai, jog būdamas Lietuvoje Garliavoje pas K. Aglinską jis buvodavo kur kas dažniau nei savo gimtinėje Ožkabaliuose. K. Aglinskas pats dažnai su reikalais vykdavo į Vilnių ir šiame mieste aplankydavo J. Basanavičių Nuo kelionių jį sulaikydavo tik bjaurus oras, grasinantis sukelti kosulį, ir prasidėjusios įvairios epidemijos, nuo to jis stengdavosi atkalbėti ir savo draugą. Tokios laiškų eilutės išties dvelkė nuoširdžiu rūpinimusi savo artimu, jo sveikata. Garliava savo ruožtu suvokiama kaip „gryno oro“, dvasinės atgaivos teritorija, į kurią verta skubėti iš Vilniaus: „Br. J., turiu tvirtą viltį, kad praėjus Mokslo Draugijos susirinkimui, pamesi Vilnių su jo užterštu oru, o pasinaudodamas tyru rudens oru, aplankysi Garliavą. Raktą ir kai kuriuos paveikslėlius išsiunčiau – turi būti gerai“. 225 Atvykus J. Basanavičiui, abu aktyviai bendraudavo su apylinkės žmonėmis, dažnai viešėdavo Zagrados dvare pas Gustaičius, žvalgydavosi aplinkinėse vietovėse rinkdami tautosaką, lankė istorines ir legendomis apipintas įžymesnes vietas. Jiems labai rūpėjo visa, kas tik bent kiek ryškiau siejosi su lietuvių tautos praeitimi, jos etnografija, papročiais ir mitologija. Garliavoje ir apylinkėse K. Aglinskas rinko senovinius daiktus, kuriuos vėliau atiduodavo J. Basanavičiui, itin besirūpinusiam sukaupti kuo turtingesnę Lietuvos dvasinio ir kultūrinio paveldo kolekciją, kuri tapo ypač svarbi steigiant Lietuvių mokslo draugiją. 1908 m. kvietė draugą aplankyti seną Jiesios malūną, kurio liekanos dar išlikę ir apie kurį išgirdęs iš Dūmos atstovo Griniaus; kitame laiške rašė apie senąjį šventą ir padavimais apipintą uosį, 226 augusį tarp Padainupio ir Digrių kaimų. „Senobinį barsuką turiu“, – praneša K. Aglinskas

224 Kazio Aglinsko korespondencija Jonui Basanavičiui . LLTI MB rankraštynas, f. 2, b. 681. 225 Ten pat , b. 681. 226 XXVII knygos metraštis. Kaunas, 1937, t. 2 . p. 25-26. 60 svarbią naujieną savo draugui atvirlaiškyje 1909 m. lapkričio 2 dieną. 227 Viename laiške daktarą mokė, kaip klijais suklijuoti suskilusias senovines vazas. 1909 07 10 laiškutyje pranešė, jog sužinojęs, kad Zagrados laukuose yra senas kapinynas, apie 150 metų, kuriame jau nustota laidoti. Dar paaiškino, jog čia laidota kelis šimtus metų ir kad bus galima naudotis, manė, Gustaitis kliūčių nedarys. Šiandien tai ariama sėjama dirva. Prižadėjo artimiausiu metu apsilankyti pas dvaro savininką Kazimierą Gustaitį ir pasikalbėti tuo klausimu. Iš J. Basanavičiaus užrašų žinoma, kad šį kapinyną jie išties kasinėjo. J. Basanavičius aprašė čia užfiksuotus duomenis apie vargingus Suvalkijos baudžiauninkų palaidojimus be jokių įkapių. Tuo pat metu Garliavoje ir jos apylinkėse iš vietinių gyventojų J. Basanavičius užrašinėjo istorinius duomenis apie Garliavą įkūrusį ir čia bažnyčią pastačiusį grafą Juozapą Godlevskį, Napoleono kariuomenės žygį per Garliavą. Čia jis rinko ir pasakas, dainas – jų Zagrados dvare jam padainavo šeimininkė Ieva Gustaitienė su dukra Kazimiera. K. Aglinskas gyveno tais pačiais tautiniais rūpesčiais kaip ir J. Basanavičius Jis aktyviai sekė visus Lietuvos ir pasaulio politinius bei visuomeninius įvykius, kiekvieną ryškesnį lietuvybės proveržio krustelėjimą vertino labai palankiai ir tuo džiaugėsi, rėmė, kiek išgalėjo. Didžiausią džiaugsmą jam sukėlė žinia, kad caras Nikolajus II leido lietuviams spaudą lotyniškais rašmenimis. Atvirlaiškyje J. Basanavičiaus klausė: „ar neketini grįžti Lietuvon, nes čia galima dabar atnešti naudingiausia pagalba Lietuviškai dvasiai“ 228 (1904 05 26). Net keliuose laiškuose dėkojo už jo didelius darbus gimtajam kraštui ir ragino kuo greičiau parvykti iš Bulgarijos, nes atsiradusi nauja galimybė duoti impulsą Lietuvai. 229 Perskaitęs „Viltyje“ apie policijos priežiūros Basanavičiui J. nutraukimą, iškart siuntė jam emocingą pasveikinimą ir kvietė atvykti į Garliavą, pasidžiaugti pasiektu didžiu laimėjimu (1904). 230 1904 m. dažnėjo K. Aglinsko išvykos į Vilnių – aktyviai bendravo su Petru ir Jonu Vileišiais, kunigu Ambrozevičiumi, Miklaševičiumi; rūpinosi lietuviškų draugijų kūrimu. Nuolat J. Basanavičiui priminė, kad Petrapilio ir Vilniaus lietuviams svarbu savo draugijose: 1) sustatyti programą lietuvystės ir paskelbti rusų bei lenkų laikraščiuose, 2) būtinai reikalinga aukcionieriška lietuviška draugystė – pinigai lietuviškai spaudai. Jam buvo pikta, kad daugelis tautiečių atsisakė aukoti, kol tos spaudos nebuvo, kad žadėjo tai daryti, kai tie lietuviški laikraščiai jau bus leidžiami. Piktinosi, kad kunigai davė pinigų tik klerikalų leidiniui ir manė, jog Lietuvai to užteks. Todėl jis prašė J. Basanavičių viešai kalbėti, išsakyti savo nuomonę šiais klausimais, nes daugiau tokia situacija tęstis nebegalėjo.

227 Kazio Aglinsko korespondencija Jonui Basanavičiui . LLTI MB rankraštynas, f. 2, b. 681. 228 Ten pat (kalba netaisyta), b. 681. 229 Ten pat, b. 681. 230 Ten pat , b. 681. 61

Petro Vileišio namuose susibūrę lietuviai inteligentai svarstė idėją steigti Lietuvių mokslo draugiją. K. Aglinskas džiaugėsi, kad jos programa parengta pagal jo „dvasią“, žadėjo aktyviai prisidėti prie šios veiklos. Ją įsteigus, tapo tikruoju nariu ir, be įneštų 200 rublių, dovanojo dar 34 tomus savo privačios namuose sukauptos bibliotekos knygų. Tuo pat metu aktyviai bendravo su Kauno lietuviais, telkė ir žadino juos lietuviškai veiklai. Į jį, kaip pripažintą lietuvybės tarną, kreipėsi tie miestiečiai, kuriems svarbu Kaune buvo pradėta leisti lietuviškas knygas. K. Aglinskas rašė: „Aš tikrai norėčiau pradėti Kaune naudingų lietuviškų knygelių leidyklą, bet negalėdamas padaryt to darbo savo jėgomis, ieškau vienodai mąstančių ne tik dėl pinigų, bet ir valios bei bendradarbiavimo. Ir dėl to man labai malonu susipažinti“. 231 1905 m. iš Garliavos vyksta į Tilžę pasitikti iš Bulgarijos sugrįžtančio didžiausio savo gyvenimo draugo, nematyto 25 metus, lankyto tik laiškais, mintimis – prieš tai pranešė atvirlaiškiu: „kokiu nors būdu peršokęs sieną, skubėsiu su Lietuvos pasveikinimais“. Pasitiko, abu kartu sugrįžo į Garliavą – išsiilgtos kalbos, atokvėpio, bičiulystės. J. Basanavičius ir neketino grįžęs apsistoti kur kitur – Garliava, Kazio namai, po užsienio jam atrodo pati mieliausia ir šilčiausia priebėga. 1907 m. K. Aglinskas kvietė J. Basanavičių aplankyti Garliavą, nes čia pradėjęs dirbti geras diakonas – lietuvis kunigas Zalanckas, ir pabrėžė, jog tai jo giminaitis. 1908 12 08 laiške dalijosi savo jauduliu, kad Vilniaus bažnyčiose įvedus lietuvių kalbą, kilo tokia stipri lenkų reakcija. Įsteigus vartotojų bendrovę „Vilija“, rūpinosi jos veiklos sklandumu, metinėmis ataskaitomis. 232 Dažnas svečias, be J. Basanavičiaus, jo namuose būdavo garsusis pedagogas Tomas Žilinskas, Petras Kriaučiūnas „su savo moteria“ – visi taip pat kalbėdavo svarbiomis tautos gyvenimo temomis. Pats nuolat lankydavosi Zagrados dvare pas Kazimierą ir Ievą Gustaičius, važiuodavo į Linksmakalnį – tuometinį Lustbergio palivarką, plačiai bendravo su tautiškai susipratusiais ir lietuvybę propaguojančiais kunigais, apskritai – daugeliu šviesių Suvalkijos regiono žmonių. Garliava, aplinkinių kaimelių vietovės, lietuviški patriotų dvareliai ir paties namai, virtę tikru lietuviškumo židiniu, K. Aglinskui buvo tapę jo gyvenimo alfa ir omega. Grįžęs iš Paryžiaus, aplankęs gražiąją Vieną, draugui daktarui nuoširdžiai prisipažino: „vienok mieliausia buvo grįžti Lietuvon!“ 233 Turėdamas problemų su sveikata 1891 m. Kazys Aglinskas buvo išvykęs gydytis į Vieną, kurioje praleido apie pora mėnesių. Grįždamas dar kurį laiką apsistojo Zakopanėje

231 Kazio Aglinsko korespondencija Jonui Basanavičiui . LLTI MB rankraštynas, f. 2, b. 681.b. 232 Stepukonienė, I. Garliavos provizoriaus Kazio Aglinsko ir Jono Basanavičiaus bičiulystė. Lituanistica . 2013, t. 59, nr. 3, p. 205. 233 Kazio Aglinsko korespondencija Jonui Basanavičiui . LLTI MB rankraštynas, f. 2, b. 681. 62 pasikonsultuoti su medikais, pailsėti kurorte, atgauti prarastas fizines ir dvasines jėgas. Šių kelionių metu labai daug skaitė Vakarų Europos literatūros, domėjosi senovės graikų ir romėnų kultūriniu paveldu, lankėsi Austrijos ir Lenkijos muziejuose, parodose. Lenkijoje pabuvojo prie savo mylimo rašytojo Jozefo Ignaco Kraszewskio kapo. Nuolat mąstė, kiek daug per civilizacijos istoriją pasiekė žmonijos išmintis, jau seniausiais laikais sukūrusi hieroglifus, akmeninius ir medinius sarkofagus, mumijas, iškilius literatūros šedevrus. Įsigijo nemažai medicinos krypties knygų, skaitė naujus straipsnius medicinos tema, domėjosi neurastenijos gydymu – apie visa tai plačiai referavo laiškuose J. Basanavičiui. Apmąstė savo likimą kaip gana skaudų: prisiminė tragišką praeities įvykį, kai gilios žiemos metu arkliu kinkytomis rogėmis vykstant į Aleksotą, šis pasibaidęs, rogės apvirtusios, ir taip arklys jį tempęs po jomis gana ilgą atkarpą; tada gavęs paralisis spinatis, ir daug kas tikėjęsis, kad mirs, bet išgyvenęs. 234 Tačiau blogu oru vis tebevargino pasikartojantys dideli dešinės rankos ir kojų skausmai. Abu bičiuliai, būdami medicinos krypties specialistai, turėjo daug bendros kalbos apie šios srities reikalus. 1908 m. K. Aglinskas darė didžiulę savo vaistinės rekonstrukciją, tikėdamasis, kad dabar bus galima liuosiau kvėpuoti. Apie tai jis rašė atvirlaiškyje J. Basanavičiui, kartu paminėdamas, kokius vaistus ir kam skyrė, išsamiai aprašydamas kiekvienos ligos pobūdį, lotyniškus pavadinimus. Kai kuriuose laiškuose prašė J. Basanavičiaus iš užsienio parvežti tam tikrų vaistų, kurių esą negalima gauti čia ir kurių būtina turėti vaistinėje. 1909 m. lapkričio 2 d. rašytame atvirlaiškyje J. Basanavičiui K. Aglinskas skundėsi, jog jam vienam dirbti Garliavoje sunku, ir prašė, jei pasitaikytų galimybė kur sutikti gerą vaistininką ar daktarą, turėti tai omenyje. Pats nuolat ieškojo pagalbininkės, galinčios darbuotis vaistinėje, tik ją sunku buvo rasti, mat kandidačių atvykdavo daug, bet jos nemokėdavusios lietuvių kalbos. Lietuvių kalba K. Aglinskui buvo vienas svarbiausių kriterijų, priimant žmogų į šį darbą. Kartą pavyko tokią rasti, bet po kurio laiko ji išvyko steigti aptieką į kitą miestelį. 1907 m., ketindamas kažkur išvažiuoti, teiravosi J. Basanavičiaus, gal jam galėtų pagelbėti aušrininko Davainio Silvestravičiaus dukra Liucė, kurią pakviestų padirbėti už jį kokiam mėnesiui ar ilgėliau, nes nenorįs patikėti savo aptiekėlės kokiam žydui ar gudui, tačiau šis atrašė, kad ji negalinti. Be to, vyro jis ir šiaip nenorįs priimti, nes vaistinėje nuo seno – personalas moteriškas. Abu svarstė ir nuolat Garliavoje dirbančio daktaro būtinumo klausimą, tuo rūpinosi. Deja daktaras atsirado negreitai Garliavoje tik po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Su patriarchu vaistininkas susirašinėjo iki pat gyvenimo pabaigos.235

234 Stepukonienė, I. Garliavos provizoriaus Kazio Aglinsko ir Jono Basanavičiaus bičiulystė. Lituanistica . 2013, t. 59, nr. 3, p. 202. 235 Ilgametė Jono Basanavičiaus ir Garliavos vaistininko Kazimiero Aglinsko draugystė. Farmacija . 2001, nr. 2, p. 4-5. 63

Išvados 1. Išnagrinėjus esamą istoriografiją galima teigti, kad Garliavos miestelio istorija prasidėjo 1809 m. pastačius Romos katalikų bažnyčią. Miestelio istorija yra neatsiejama nuo Fredos ir kitų dvarų savininko Juozapo Godlevskio (1773-1867). Jis fundavo keletą bažnyčių, tame tarpe ir Garliavos. Istorijos eigoje Garliavos miestelio socialinei, kultūrinei ir ekonominei raidai įtakos turėjo prancūzmetis, 1831 ir 1863 m. sukilimai, Tautinio atgimimo sąjūdis, Pirmasis pasaulinis karas, kovos už Lietuvos nepriklausomybę ir jos atkūrimas. Garliavos miestelio žmonės buvo aktyvūs visuomeninėje politinėje veikloje, kultūriniame ir ekonominiame gyvenime, lietuvybės išsaugojime, spaudos draudimo metais Garliavos miestelyje ir jos apylinkėse buvo nemažai knygnešių, kurie įnešė nemažą indėlį į lietuviško žodžio sklaidą, garliaviečiai telkėsi į „Žiburio“, „Blaivybės“, „Vyturio“ draugijas, kurios rūpinosi lietuviškų mokyklų steigimu, lietuviškos kultūros skleidimu, gyventojų blaivinimu. Tarpukaryje buvo aktyvios ir labai svarbios kultūros bei švietimo srityse karių savanorių, šaulių visuomeninės organizacijos.

2. Ištyrus konfesinę Garliavos miestelio lokalinės visuomenės istoriją, galima teigti, jog nuo pat miestelio įkūrimo kūrėsi trys konfesinės bendruomenės – Romos katalikų, žydų ir evangelikų liuteronų, kurios darniai sugyveno viena su kita. Kiekviena bendruomenė plėtojo savo konfesinę, kultūrinę, socialinę, ekonominę veiklą, kas sąlygojo, bendrą Garliavos miestelio augimą ir vystymąsi. Konfesijų dvasininkai buvo aktyvūs įvairių Garliavos miestelio visuomeninių ir politinių įvykių dalyviai. Romos katalikų kunigai aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime, aktyviai reiškėsi tautinio atgimimo judėjime, lietuvybės puoselėjime, aktyviai dalyvavo įsteigiant ir remiant Žiburio draugiją Prie kiekvienos konfesijos maldos namų buvo įkurtos mokyklos, bibliotekos kas prisidėjo prie žmonių prusinimo, įtakojo draugijų atsiradimą ir gyvavimą. Romos katalikų bendruomenė nebuvo pati skaitlingiausia Garliavos miestelyje, tačiau vaidino didžiulį vaidmenį formuojant miestelio kultūrinį, ekonominį, politinį veidą. Bendruomenės nariai buvo aktyvūs tautinio sąjūdžio nariai, knygnešiai, lietuviško žodžio skleidėjai, kariai savanoriai, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviai. Žydų bendruomenė nagrinėjamu istoriniu laikotarpiu gyventojų skaičiumi buvo skaitlingiausia ir turėjo nemažą įtaką įvairiapusiam Garliavos miestelio augimui bei vystymuisi. Šios bendruomenės rankose buvo miestelio amatai ir prekyba. Jiems priklausė užeigos, nemaža verslo įmonių, fabrikų, parduotuvių. Žydai valsčiaus taryboje turėjo savo atstovų. Bendruomenė puoselėjo savo kultūrą ir švietimą, šalia sinagogos turėjo chederį, o jų absolventai sėkmingai

64 tęsdavo mokslus aukštojoje mokykloje. Žydų bendruomenės nariai, rabinai buvo žinomi ne vien tik miestelyje, bet ir už jo ribų. Tarpukaryje nemažai žydų emigravo iš Garliavos. Evangelikų liuteronų bendruomenė iš visų trijų konfesijų skaičiumi buvo pati mažiausia, tačiau taip pat, kaip ir kitos konfesijos, turėjo nemažą įtaką Garliavos miestelio kultūriniame, ekonominiame gyvenime, Garliavos gyventojų švietime. XX a. pr. protestantų pradžios mokyklų padėtis, palyginti su tokiomis mokyklomis prie katalikų bažnyčių, buvo kitokia, nes jos nebuvo naikinamos ir buvo leidžiama mokytis gimtąja kalba. Nepriklausomybės laikais jų mokyklose mokėsi ir katalikų vaikai. Evangelikai liuteronai puoselėjo savo kultūrą, tradicijas, tikėjimą. Pastoriai labai rūpinosi bažnyčia, savo parapijiečių švietimu ir gerove.

3. Išnagrinėjus įvairius šaltinius rasta, kad Garliava išaugino nemažai knygnešių ir savanorių, visuomenės veikėjų, narsių kovotojų už lietuvybės skleidimą ir puoselėjimą. Jie paliko gilius politinius ir kultūrinius pėdsakus Garliavos ir visos Lietuvos gyvenime. Garliavos miestelis išaugino vieną žymiausių tautinių diplomatų Juozą Gabrį-Paršaitį ir vieną žymiausių Lietuvos vaistininkų Kazį Aglinską, kurio vaistinė tapo ne tik pagalbos vieta susirgusiems, bet ir lietuvybės žadinimo židiniu. J. Gabrys-Paršaitis (1880-1951) buvo vienu spalvingiausių XX a. pr. lietuvių politikų. Jis plačiai skleidė žinią Europoje apie lietuvius kaip tautą. Teigė, kad yra visos sąlygos ir galimybės paskelbti Lietuvos nepriklausomybę. Juozas rūpinosi Lietuvos gyventojų švietimu, parengė nemažai leidinių, tame tarpe ir vadovėlių lietuviškoms mokykloms. Nors dėl savo ūmaus būdo J. Gabrys-Paršaitis pridarė klaidų, bet viską darė iš meilės tėvynei, stengėsi išsaugoti lietuvių tautiškumą. Kazys Aglinskas (1851-1924) buvo iškilus lietuvybės puoselėtojas ir skleidėjas. Jo visuomeninė veikla turėjo didelę įtaką ne vien Suvalkijos regiono bet ir visos Lietuvos tautiniam atgimimui. K. Aglinskas, kaip vienas iš „Aušros“ steigėjų, draudžiamos literatūros platintojas ir karštas tėvynės mylėtojas, buvo plačiai žinomas tuometinėje Lietuvos visuomenėje. Jo namuose nuolat lankydavosi krašto visuomenininkai. Kazys labai artimai bendravo su J. Basanavičiumi – tai randame išlikusioje K. Aglinsko korespondencijoje.

65

Naudotų šaltinių ir literatūros sąrašas

1. Šaltiniai

Lietuvos valstybės istorijos archyvas F. 378. B. 11. Kauno vicegubernatoriaus raštas Nr. 667, 684 Vilniaus generalgubernatoriui. 1861 07 24. 1861 07 31. F. 378. B. 43a. Kauno gubernatoriaus raštai Nr. 703, 888 vidaus reikalų ministrui. 1861 08 07. 1861 08 23. F. 378. B. 102. Augustino Sčedzinskio pasiaiškinimas ypatingajai tardymo komisijai. 1861 08 03. F. 378. B. 102г. Dono kazokų pulko Nr. 42 2-osios šimtinės vado esaulo Maliuchino raportas Nr. 15 Kauno gubernatoriui. 1861 08 01. F. 378. B. 102г. Vilniaus politinių bylų tardymo komisijos medžiaga. 1861 10 02. F. 1076. Ap. 1. B. 8. Suvalkų gubernijos valdybos susirašinėjimas su draugijomis. F. 1218. B. 611. Garliavos evangelikų liuteronų parapijos krikšto knygos.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės bibliotekos rankraštynas F. 2. B. 681. Kazio Aglinsko korespondencija Jonui Basanavičiui.

Kauno apskrities archyvas F. 71. Ap. 4. B. 4. Garliavos valsčiaus žinynas. 1935 m. F. 97. Ap. 1. B. 1. Evangelikų-liuteronų pradinės mokyklos dienynas.

Kultūros paveldo centro archyvas F. 17. Ap. 1. B. 10. Kauno raj. bažnyčių varpų žinios. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga. Lietuvos bažnyčių varpų žinios. 1916 10 16 – 1942 08 18.

Lomžos diecezijos archyvas F. 112. Akta Konsystorza Generalnego Dyecezji Augustowskiej tyczące się Kosciola w Godlewie (1797-1836). F. 112. Podanie kościoła parafialnego Godłewa . 1815. F. 112. Visitatio pastoralis Diocesis Sejnensis sive Augustoviensis. 1911. F. 112. Wiadomość o Kościele Jonucie. F. 112. Wizyt kościoła parafialnego Godlewskiego. 1795-1836.

66

Garliavos Švč. Trejybės Romos katalikų bažnyčios archyvas Księga Unikat Urodzonych Parafii Rzymsko Katolickiej Godlewskiej z roku 1826 do 1830; z roku 1830 do 1834; z roku 1834-1838. Księga Unikat Zmarlych Parafii Gadlewa z roku 1826 do 1830; z roku 1830 do 1835; z roku 1835 do 1841. Księga Zawartych Małżeństw Parafii Gadlewa z roku 1826 do 1833; z roku 1833 do 1837; z roku 1837 do 1840.

Garliavos kraštotyros muziejus F. 3. Garliavos mokyklos.

Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka F. 1. Garliavos krašto praeitis. Pauliukaitienė, R., Overlingas, V. Garliavos miestelio istorija 1797-1999. Kraštotyrinis darbas. Railienė, M. Garliavos parapijos istorija . Referatas. Vokiečių bendruomenės ir buvusios evangelikų-liuteronų bažnyčios Garliavoje istorinė architektūrinė raida . Rašto darbas.

Publikuoti dokumentai ir statistiniai leidiniai 1923 m. gyventojų surašymo duomenys. Kaunas, 1925. Bibliotekų surašymas. Bibliografijos žinios. 1933, nr. 5, p. 148. Biografie Suwalskie . Suwalki, 1993, s. 37. Colberg, J. Mappa jeneralna Wojewodztwa Augustowskiego . 1826. Knyga, spauda ir kultūra Kauno rajone . Enciklopedinis žinynas. Kaunas: UAB „Adksita“, 2005. Pachoński, J. Józef Godlewski. Polski słownik biograficzny. Wroclaw, 1959, t. VIII, s. 177-179. Skirius, J. Juozas Gabrys-Paršaitis. Visuotinė Lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2004, t. VI: Fau- Gori, p. 313. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego . Warszawa, 1881, t. 2, s. 644. Šenavičienė, I. Lietuvos katalikų dvasininkija patriotiniame sąjūdyje 1861-1862 m. Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis. Vilnius, 2009, t. 32, p. 242. XXVII knygos metraštis. Kaunas, 1937, t. 2, p. 25-26. Памятнaя книжка Сувалкской губернии на 1901 год. Сувалки: Типография Губернского Правления, 1901, c. 266. Памятная книжка Сувалкской губернии на 1891 год. Сувалки: Типография Губернского Правления, 1891, c. 16-17.

67

Atsiminimai Basanavičius, J. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligų istorija. 1851-1922. Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 87. Gabrys-Paršaitis, J. Tautos sargyboj. Sudarytojas Saldukas L. Vilnius: Versus Aureus, 2007, p. 74, 242. Stella-Sawicki, J. Moje wspomnienia (1831-1910): (Rosja-Polska-Francja). Lwów, 1921, s. 5- 11. Periodinė spauda Apie įvedimą valsčiuje privalomą mokymą pradžios mokyklose . Švietimo darbas . 1928, nr. 4, p. 454. Apie skundikus dėl skaitymo lietuviškų knygų. Ūkininkas , 1903, nr. 11, p. 327. Bičiūnas, V. Kauno priemiesčiai ir apylinkės. Trimitas , 1932, nr. 8, p. 148. Budvydis, L. Karštai mylintis tėvynę. Ave vita . Kauno medicinos akademija, 1992, nr. 5, p. 2. Elektriniai vargonai Garliavos bažnyčioje. Rytas . 1930 m. liepos 4 d., p. 4. Garleva. Lietuvos aidas , 1918 m. vasario 12 d., p. 4. Garleva. Lietuvos žinios, 1914 m. spalio 29 d., nr. 13, p. 1-2. Garleva. Lietuvos žinios , 1915 m. birželio 19 d., nr. 19, p. 2. Garliava. Dabartis, 1916 m. gegužės 31 d., nr. 41, p. 3-4. Garliava. Dabartis , 1916 m. liepos 13 d., p. 2-3. Garliava. Dabartis , 1918 m. spalio 31 d., nr. 17, p. 3. Garliava. Dabartis , 1918 m. spalio 8 d., p. 3. Garliava. Lietuva , 1919 m. birželio 1 d., p. 3. Garliava. Lietuvos aidas, 1918 m. rugsėjo 36 d., p. 3. Garliava. Lietuvos aidas , 1918 m. vasario 12 d., p. 3. Garliava. Lietuvos evangelikų kelias, 1939 06 08, nr. 15, p. 60. Garliava. Lietuvos evangelikų kelias, 1939 m. birželio 8 d., nr. 14-15, p. 61. Garliava. Lietuvos žinios, 1913 m. liepos 18 d., p. 3. Garliava. Lietuvos žinios, 1914 m. birželio 22 d. nr. 136, p. 3. Garliava. Pavasaris, 1913, nr.10, p. 315. Garliava. Socialdemokratas, 1924 m. gegužės 1 d., nr. 18, p. 3. Garliava. Srovė, 1934 m. kovo 29 d., nr. 5, p. 2. Garliava. Šaltinis, 1911, nr. 31, p. 368, 370. Garliava. Šaltinis, 1912 m. balandžio 10 d., p. 221. Garliava. Šaltinis , 1913, nr. 24, p. 382.

68

Garliava. Šaltinis , 1913, nr. 43, p. 687. Garliava. Talka , 1921, nr. 14-15, p. 9-10. Garliava. Tėvynes sargas, 1923, nr. 33, p. 343. Garliava. Tėvynės sargas , 1924, nr. 7, p. 62. Garliava. Trimitas, 1922, nr. 16, p. 12. Garliava. Trimitas, 1923, nr. 129, p. 27. Garliava. Trimitas, 1923, nr. 136, p. 27. Garliava. Trimitas, 1926, nr. 281, p. 31. Garliava. Trimitas , 1930, nr. 147, p. 973. Garliava. Trimitas, 1939, nr. 15, p. 357. Garliava. Trimitas, 1939, nr. 22, p. 538. Garliava. Trimitas, 1939, nr. 8, p. 188. Garliava. Vairas , 1914, nr. 9, p. 21. Garliaviečių peticija carui. Vilniaus žinios, 1905 m. gegužės 11 d., nr. 105, p. 4. Garliavos savanoriai Tautos šventėje. Trimitas, 1938, nr. 37, p. 882. Garliavos skyrius. Sargyba, 1929, nr. 4, p. 129. Girininkienė, V. Nuo Vinco Kudirkos namelio iki „Tautos „ namų. Literatūra ir Menas. 2015 03 06, nr. 3511, p. 7-8. Grajauskas, B. Garliava. Šaltinis , 1907, p. 700. Grajauskas, J. (Baltrus). Garliava. Šaltinis , 1907, nr. 44, p. 700. Ilgametė Jono Basanavičiaus ir Garliavos vaistininko Kazimiero Aglinsko draugystė. Farmacija , 2001, nr. 2, p. 4-5. Iš savanorių gyvenimo. Trimitas, 1930, nr. 38, p. 795. Krušinskaitė, E. Aušrininkas. Tėviškės žinios , 1991 m. rugsėjo 26 d., p. 3. Lietuvos gyventojų skaičius. Valsčiai. Savivaldybė . 1924, nr. 6-7, p. 29. Napoleonas Skriaudžiuose. Mūsų žinynas, Kaunas, 1921, t. 1, p. 134. Napoleono karių palaikai. Kauno žinios, 1999 m. birželio 4 d., p. 1. Overlingas, V. Kazys Aglinskas. Tautinio atgimimo veikėjas. Tėviškės žinios, 1996 m. gegužės 7-13 d., p. 3. Pakaunės miestelyje pavasaris . XX amžius , 1939 m. gegužės 23 d., nr. 115, p. 10. Paršaitis-Siūlelis, P. Garliava. Ūkininkas , 1903, nr. 11, p. 322. Paršaitis-Siūlelis, P. Tamsus užkampis. Ūkininkas, 1901, nr. 9, p. 81-82. Pociūnas, A. Prancūzijos kariuomenės persikėlimas per Nemuną ties Kaunu. Voruta, 1998, nr. 5, p. 6. Savivaldybės žinios. Garliava. Savivaldybė , 1932, nr. 5, p. 32.

69

Stepukonienė, I. Garliavos provizoriaus Kazio Aglinsko ir Jono Basanavičiaus bičiulystė. Lituanica, 2013, t. 59, nr. 3, p. 205. Strukčinskas, M. Gyvenę lietuviai. Tėviškės žinios, 1994 m. rugsėjo 24 d., p. 3. Svetimšaliai pastoriai Lietuvoje. Lietuva , 1926-04-06, p. 4. Talkos be degtinės. Sargyba, 1927, nr. 32, p. 270. Tamsus kampelis. Lietuvos ūkininkas, 1926, nr. 15, p. 15. Tautos šventė Vytauto Didžiojo garbei. Trimitas, 1930, nr. 34, p. 764. Vaičius, A. Prieš 80 metų Garliavos apylinkėse. Kauno kraštas . 1995 m. birželio 27 d., nr. 82, p. 4.

2. Literatūra

Amato, J. Rethinking Home: A Case for Writing Local History. Berkeley & Los Angeles: University of California Pr., 2002, p. 4. Ben Ezra, A. Rav Mordekai. MI-Dramblys , 1958, p. 23; Bendikaitė, E. Sionistinio judėjimo tendencijos Lietuvos Respublikoje (1948-1940); www.ku.lt/wp-content/uplods/2013/03/2001_nr_3-4-68-77.pdf Bilder aus der Gesichte des evangelischen Deutschtums in Litaunen . Hilfskomitee der Evangelischen Deutschen aus Litaues, 1964, t. 1, s. 17. Bobiński, A., Bazcwicz, J. M. Prƶewodnik po Królestwie Polskiem. Warszawa, 1827, t. 2, s. 167. Buczek, K. Zagadnienie regionalizmu w nauczaniu historii w szkole średniej. Pamiętnik VI Powszechnego Zjazdu Historyków Polskich w Wilnie . Lwów, 1935, t. 1, s. 542. Dundulis, B. Lietuva Napoleono agresijos metais /1807-1812/. Vilnius: „Mokslas“, 1981, p. 15. Dvasininkija ir 1863 m. sukilimas buvusios abiejų tautų respublikos žemėse. Vilnius: „LII“, 2009, p. 69. Eidintas A. Slaptasis lietuvių diplomatas. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1992, p. 106 Eshel al kivro Shel ha Kadosh Abraomas Iseris Halevi Kac. 1938, p. 70. Kagan, B. Jewish Cities, Towns and Villages in Lithuania until 1918 . Historical-Biographical Sketches. New York, 1991, p. 60. Kamzon, Y. D. Yehadut Lita. Sefer ha-prenumerantn, 1934. Kavaliauskas, V. Pakaunės krašto karžygiai. 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų Vyties Kryžiaus kavalieriai ir savanoriai . Kaunas: UAB „Arx reklama“, 2015. Kirlys, J. Garliavos krašto knygnešiai . KRSV, 1997, p. 170. Kviklys, B. Mūsų Lietuva. Bostonas: „Lietuvių enciklopedijos leidykla“, 1965, t. 2, p. 285. Limanowski, B. Historja ruchu narodowego od 1861 do 1864 r. Lwów, 1882, t. 1, s. 107–108.

70

Lukšaitė, I. Lokalinės istorijos sampratos. Lietuvos lokalinių tyrimų padėtis . 2005, p. 9. Lunski, H. Toldot ha Gaono r`Mordekhai Veitsel. Vilne, 1916, p. 18. Pauliukaitienė, R. Garliava 1809-2009. Kaunas: UAB „Arx Baltica“, 2009, p. 11. Pociūnas, A. Kauno tvirtovės gynyba . Vilnius, 2008, p. 49. Prašmantaitė, A. Lietuvos evangelikų bažnyčių istorijos bruožai XIX a. Vilnius: Baltos lankos, 2003, p. 178. Pugačiauskas, V. Lietuva ir Napoleonas. Vilnius: „LII“, 2012, p. 29. Totoraitis, J. Sūduvos Suvalkijos istorija . Marijampolė: Piko valanda, 2003, p. 409. Vanagas, A. Lietuvos miestų vardai. Vilnius, 1996, p. 72-73. Vashem, Y. Jewish Cities, Towns and Villages in Lithuania by Berl Kagan. New York, 1991. Vashem, Y. The holocaust martyrs‘ and heroes‘ remembrance authority. 1996, Jerusalem, p. 59. Vyskupo Ignoto Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 metais . Sudarytojas Jogėla. 2001, Vilnius: „Katalikų akademija“, p. 106. www.litvakai.mch.mii.lt/kalba/jidis_kalba.htm Революционный подъем в Литве и Белоруссии в 1861–1862 г. Москва, 1964, c. 357–358.

71

Santrumpos

KAA – Kauno apskrities archyvas KPCA – Kultūros paveldo centro archyvas KRSVB – Kauno rajono savivaldybės viešoji biblioteka LCVA – Lietuvos centrinis valstybinis archyvas LDA – Lomžos diezezijos archyvas LLTI MB – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinė biblioteka LVIA – Lietuvos valstybinis istorijos archyvas

72

Summary Jurkša Ovidijus. Garliava town history 1809-1940 m. The study programme of local history master thesis / master associate professor dr. D. Karvelis. – Vilnius: Lithuanian University of Educology, Faculty of History, Lithuanian history department, 2015. – 89 p. The final choice of the theme for master’s thesis was influenced by several causes. First of all, locally to describe the historic town of Garliava for the selected period. Secondly, the author's six relatives generations (including the author himself) lived within the territory of the districts of Garliava. The author wanted to find out about his family history, and was looking for a variety of facts, the archival materials, published and unpublished sources he decided to analyze the history of town Garliava as a result the subject of the master‘s work subject. The object: The history of town Garliava first mentioned in 1809 to 1940 – the town foundation and social, economic, cultural, confessionnal life in the town and its surrounding areas. The work ranges from the XIXth up to the IVth decade of the XXth century. The period since the establishment of the town Garliava until the end of the first republic (inter-war). This is the first systematic work on town Garliava. The analysis of the various existing sources, archival material it is gathered the knowledge of town Garliava, its social, economic, cultural development, we can also know confessionnal local history of the society, etc. New historical sources used at work, which are not published in any scientific works. The purpose of the work: to analyze and describe the history of the town Garliava once the chronological limits are unravelled. To achieve this goal the tasks areas follows:
To collect and systematise the existing historiography of Garliava town of a chosen historical period and on a variety of sources to examine the social, economic and cultural development of the town;
To investigate and describe the confessionnal local history of the society (the Roman Catholic, Jewish and Evangelical Lutherans);
To highlight the life of the famous historical figures and their activities. After analyzing and synthesising different published and unpublished sources of Garliava town in a selected chronological period the following conclusions are provided: 1. After the examination of the existing historiography, the history of the town Garliava began in 1809, after the Roman Catholic Church was built. There is inseparable from the history of the town the owner of Freda and other estates Juozapas Godlevskis (1773-1867). He funded several churches, including Garliava church. J. Godlevskis as found in various sources, paved the way for the development of crafts and other economic activities. During the

73 course of history, for Garliava social, cultural and economic development had an influence the uprisings in 1863 and 1831, the French period, the resurgence of the nations movement, the First World War, the struggle for Lithuania's independence and its recovery. 2. After the examination of the confessionnal local society of Garliava town history, it can be told that since the town was founded there were three saga confessionnal communities – Jews, Roman Catholic and Evangelical Lutheran, who lived in harmony with each other. Each community developed their confessionnal, cultural, social, and economic activities, which led to the town of Garliava the global growth and development. Confessions of the clergy were active participants in various civil and political events in the town of Garliava. Every confession house of worship have been set up in schools, which contributed to people’s education, influenced societies in the emergence and existence. 3. Having analysed the various sources it was found that Garliava raised considerable part of volunteers, community activists, brave fighters for keeping Lithuanian language alive. They left a deep political and cultural footsteps and traces in life of Lithuania and Garliava. Garliava town had brought up one of the greatest national diplomats Juozas Gabrys- Paršaitis and one of the most famous Lithuanian Pharmacist Kazys Aglinskas whose pharmacy became not only the place for sick, but also a place for keeping Lithuanian culture alive.

74

Paveikslų sąrašas

1 pav. Garliavos Švč. Trejybės Romos katalikų parapijos 1826-1838 m. metrikų statistika 2 pav. Gimimų skaičius 1826-1843 m. Evangelikų liuteronų parapijoje

75

Priedai 1 pav. Garliavos bažnyčios vizitacijos aktas(1797-1836). Lomžos diecezijos archyvas. 2 pav. Garliavos bažnyčios vizitacijos aktas 1911 m. Lomžos diecezijos archyvas. 3 pav. Vienas iš anksčiausių Garliavos parapijos paminėjimų. Lomžos diecezijos archyvas. 4 pav. Garliavos miestelio paminėjimas oficialiame Lenkijos Karalystės leidinyje 5 pav. Suvalkų gubernijos žemėlapis, kuriame pavaizduotas Garliavos miestelis. 6 pav. Lenkijos Karalystės geografinis vadovas, kuriame minima Garliava. Suvalkų valstybinis archyvas. 7 pav. Augustavo vaivadijos žemėlapis. Bialystoko valstybinis archyvas. 8 pav. Krikštų knyga nuo 1826 m. Garliavos Švč. Trejybės Romos katalikų bažnyčios archyvas 9 pav. Santuokų knyga 1826-1832. Garliavos Švč. Trejybės Romos katalikų bažnyčios archyvas 10 pav. Mirčių metrikos 1826-1835. Garliavos Švč.Trejybės Romos katalikų bažnyčios archyvas 11 pav. Šioje ir kt. leidimo metų knygelėse rasta statistika apie Garliavą. Suvalkų valstybinis archyvas. 12 pav. Šiame dokumente minimas parapijos įkūrimas. Lomžos diecezijos archyvas. 13 pav. Garliavos bažnyčia prieš 1919 m. restauraciją. Kultūros paveldo centro archyvas. 14 pav. Garliavos bažnyčios fasadas 1897 m. Lietuva senose fotografijose. 15 pav. Garliavos bažnyčios remontas apie 1935 m. Lietuva senose fotografijose. 16 pav. Garliava XX a. pradžioje. Lietuva senose fotografijose. 17 pav. Sugriauta Garliavos bažnyčia apie 1915 m. Lietuva senose fotografijose. 18 pav. Garliavos bažnyčia 1923-1935 m. Lietuva senose fotografijose. www.miestai.net 19 pav. Juozapo Godlevskio atminimo lenta ir žalvarinio karsto likučiai; Palaikai perlaidojimo dieną; Kapas po perlaidojimo bažnyčios bokšte. KRVB kraštotyros skyrius. 20 pav. Pagrindinė miestelio gatvė apie 1916m. Lietuva senose fotografijose. 21 pav. Garliava XX a. 3 deš. Balio Buračo nuotrauka. www.mruni.eu 22pav. Garliava I pasaulinio karo metais. Lietuva senose fotografijose. 23 pav. Garliava XX a. 1 pusė. www.delcampe.net 24 pav. Evangelikų liuteronų bažnyčia tarpukaryje ir dabar. Lietuva senose fotografijose ir asmeninis archyvas. 25 pav. Apie Garliavos miestelį hebrajiškai. Hebrajų universiteto biblioteka Jeruzalėje. 26 pav. Garliavos apylinkių gyventojų Jurkšų šeima. Iš asmeninio archyvo. 27 pav. K. Aglinsko laiškas J. Basanavičiui 1912 07 13. LLTI. 28 pav. K. Aglinsko laiškas J. Basanavičiui. LLTI. 28 pav. K. Aglinsko laiškas J. Basanavičiui 1884 02 18. LLTI. 29 pav. J. Basanavičius rašo apie Garliavą. LLTI.

76

1 pav. Garliavos bažnyčios vizitacijos aktas 2 pav. Garliavos bažnyčios vizitacijos (1797-1836). Lomžos diecezijos archyvas. aktas 1911 m. Lomžos diecezijos archyvas.

4 pav. Garliavos miestelio paminėjimas oficialiame Lenkijos Karalystės leidinyje

3 pav. Vienas iš anksčiausių Garliavos parapijos paminėjimų. Lomžos diecezijos archyvas.

77

5 pav. Suvalkų gubernijos žemėlapis, kuriame pavaizduotas Garliavos miestelis.

6 pav. Lenkijos Karalystės geografinis vadovas, kuriame minima Garliava. Suvalkų valstybinis archyvas. 78

7 pav. Augustavo vaivadijos žemėlapis. Bialystoko valstybinis archyvas.

79

8 pav. Krikštų knyga nuo 1826 m. Garliavos Švč. 9 pav. Santuokų knyga 1826-1832. Trejybės Romos katalikų bažnyčios archyvas Garliavos Švč. Trejybės Romos katalikų bažnyčios archyvas

10 pav. Mirčių metrikos 1826-1835. Garliavos 11 pav. Šioje ir kt. leidimo metų knygelėse Švč.Trejybės Romos katalikų bažnyčios archyvas rasta statistika apie Garliavą. Suvalkų valstybinis archyvas.

12 pav. Šiame dokumente minimas 13 pav. Garliavos bažnyčia prieš 1919 m. parapijos įkūrimas. Lomžos restauraciją. Kultūros paveldo centro archyvas. diecezijos archyvas. 80

14 pav. Garliavos bažnyčios fasadas 15 pav. Garliavos bažnyčios remontas 1897 m. Lietuva senose fotografijose. apie 1935 m. Lietuva senose fotografijose.

a 16 pav. Garliava XX a. pradžioje. Lietuva senose fotografijose.

81

17 pav. Sugriauta Garliavos bažnyčia apie 1915 m. Lietuva senose fotografijose.

18 pav. Garliavos bažnyčia 1923-1935 m. Lietuva senose fotografijose. www.miestai.net

82

19 pav. Juozapo Godlevskio atminimo lenta ir žalvarinio Karsto likučiai; Palaikai perlaidojimo dieną; Kapas po perlaidojimo bažnyčios bokšte. KRVB kraštotyros skyrius.

20 pav . Pagrindinė miestelio gatvė apie 1916m. Lietuva senose fotografijose.

21 pav . Garliava XX a. 3 deš. Balio Buračo nuotrauka. www.mruni.eu 83

22 pav. Garliava I pasaulinio karo metais. Lietuva senose fotografijose.

23 pav. Garliava XX a. 1 pusė. www.delcampe.net 84

24 pav. Evangelikų liuteronų bažnyčia tarpukaryje ir dabar. Lietuva senose fotografijose ir asmeninis archyvas.

85

25 pav. Apie Garliavos miestelį hebrajiškai. Hebrajų universiteto biblioteka Jeruzalėje.

86

26 pav. Garliavos apylinkių gyventojų Jurkšų šeima. Iš asmeninio archyvo.

27 pav. K. Aglinsko laiškas J. Basanavičiui 1912 07 13. LLTI. 87

28 pav. K. Aglinsko laiškas J. Basanavičiui. LLTI.

88

28 pav. K. Aglinsko laiškas J. Basanavičiui 1884 02 18. LLTI.

29 pav. J. Basanavičius rašo apie Garliavą. LLTI. 89