ISSN 1392-74-50 Aurelija MYKOLAITYTË SOTER 2005.15(43)

Religinës savimonës atspindþiai XIX amþiaus lietuviø poezijoje

Ðiame straipsnyje nagrinëjama religinës minties raida There are analysed the evolution of religious poetø kunigø Antano Strazdo (1760–1933), Kiprijono thought in the poetry of Antanas Strazdas, Kipri- Zabièio-Nezabitauskio (1779–1937), Antano Baranausko jonas Nezabitauskas-Zabitis, Antanas Baranaus- (1835–1902), Antano Vienaþindþio (1841–1892), Ale- kas, Antanas Vienaþindys, Aleksandras Burba, ksandro Burbos (1854–1898), Jono Maèiulio-Mairo- Maironis. What is most important in their works? nio (1862–1932) kûryboje. Kà menininkai laikë svarbi- How they understood the human being in God’s ausia? Kaip kiekvienas jø suprato þmogø Aukðèiausio- presence? All these writers were priests of Cath- jo akivaizdoje? Nagrinëti vien kunigø kûrybà pasirinkta olic Church, and their literary heritage is the best neatsitiktinai – jø literatûrinis palikimas yra kuo puiki- witness of the religious self-awareness in nine- ausias to meto religinës savimonës liudytojas. teenth century.

Ávadas „Biblija lietuviø literatûroje“ (1999). Juose svarstoma Dievo ir tikëjimo problematika, XIX amþiuje pasirodë nemaþai tokiø kûri- analizuojamas lietuviø literatûros santykis niø, kuriuos apibendrintai bûtø galima pa- su Biblija. Ðio darbo tikslas ir uþdaviniai vadinti religine poezija, – juose akivaiz- kiek kitokie – ne tik interpretuoti kûriná, dþios pastangos religiðkai motyvuoti þmo- atrasti jo sàsajas su Biblijos tradicija, bet ir gaus gyvenimà, atskleisti jo santyká su Die- atpaþinti autoriaus intencijà, jà susieti su to vu. Kaip ir kiekvienas tekstas, taip ir ðie meto dvasiniais ieðkojimais, istorine situa- kûriniai, ið kuriø ne vienas virto giesme, cija. Tyrime hermeneutiðkai skverbiamasi á gali bûti mums to laiko þenklais, kuriuos platesná kultûriná paveldà, taip pat taiko- prasminga ið naujo perskaityti, pakomen- mas ir komparatyvistinis metodas, pade- tuoti. Tyrimo o b je k tu pasirinkti XIX am- dantis atskleisti paskiro menininko pasau- þiuje raðiusiø kunigø A. Strazdo, K. Neza- lëjautos savitumus. bitauskio-Zabièio, A. Baranausko, A. Bur- bos, Maironio kûriniai, raiðkiai padedantys atskleisti XIX a. religinæ savimonæ. Bendruomenës vardu Religinës poezijos tyrinëjimai tik prasi- deda. Ið jø galima bûtø paminëti Juozo Bra- A. Strazdo „Giesmë prieð Miðià“ giedama zaièio (Ambrazevièiaus) „Raðtø“ straipsnius Lietuvos baþnyèiose ligi ðiol. Literatûrolo- „Maironio religinë poezija“, „Maironio vieta gas J. Brazaitis teigia, kad ji sujaudino ne lietuviø religinëj literatûroj“ (1989), Vlado tik lietuviø dvasià, bet buvo kuklus indëlis Kulboko studijà „Lietuviø religinë poezija“ ir á svetimà religinæ literatûrà: ðià giesmæ (1982), Viktorijos Daujotytës knygos „Tau- iðsivertë lenkai1 . Toks giesmës populiaru- tos þodþio lemtys“ dalá „Religinës poezijos mas liudija jà buvus artima ir suprantama punktyras“ (1990), Dalios Èioèytës studijà tikintiesiems, palieèianèia jø religinius jaus- 204 Aurelija MYKOLAITYTË

mus. Poetas, kreipdamasis á Dievà, praðo suþinome apie XIX a. pradþios kaimo þmo- to, kas svarbu kiekvienam þmogui – gyvy- niø religinæ savimonæ: to meto þmogus save bës, maisto, sveikatos: suvokia kaip visos tikinèiøjø bendruome- nës atstovà, – bendruomenës, kuri Dievo Pabagaslovyk mûsø nameliams, artumà iðgyvena savo kasdieniame gyveni- Duok urodzajø gausø laukeliams. me. „Meilingas maldos bendruomenës san- tykis su buitimi átraukia buitá á religinæ sfe- Duok zgadà, meilæ, duok ir pakajø, rà“5 , – tokià kasdienybës metamorfozæ at- O dûðioms èyðèiaus dangiðkà rojø. randa Dalia Èioèytë A. Strazdo „Giesmë- Gyviems sveikatà, duok èësà gerà se“. Per tà ðvenèiausià Miðios afierà2 . Kitas ne maþiau svarbus bruoþas – „Gies- „Giesmë prieð Miðià“ miø“ þmogus yra labai arti gamtos, geba atpaþinti joje Dievo þenklus. A. Strazdo ei- Tuo jis labai artimas Kristijonui Done- lëse Dievo buvimu alsuoja visa gamta, visa laièiui. Giesmë siejasi su „Metø“ pabaiga, Dievo kûrinija ðlovina Já, klauso Jo valios: kurià taip pat bûtø galima pavadinti malda: Kur að tiktai nukanku, Bet be tavæs, tu dangiðkas mûsø Tëtuti, Reiðkiu Aukðèiausio rankà, Nieks negal mums tekt, kà miela vasara þada. Kurs lapeliais medþius aprëdë6 . Kà mums maèys priprovos, kà mûsø triûseliai „Strazdas“ Ar kad, sëtuves ir naujus noragus nusipirkæ, Art iðsitrauksim ir grûdelius, kaip reik, pasisë- Poetas atstovauja valstietiðkajai kultû- sim? rai: jam þmogus „egzistuoja gamtoje ir pri- Vislab bus niekai, kà veiksim argi pradësim, valo gyventi harmonijoje su jos jëgomis ir Kad þegnojanti rankelë tavo negelbës3 . apraiðkomis“7 . Toks yra ir K. Donelaièio „Þiemos rûpesèiai“ bûras, jauèiantis metø laikø kaità, gyvenan- tis gamtos ciklu. Taèiau tai anaiptol nëra Vienas ir kitas poetas praðo Dievo pir- panteistinës pasaulëjautos atspindys, kaip miausia þemiðkosios gerovës – to, ko reikia yra teigæs ne vienas tyrinëtojas. A. Strazdui paprastam valstieèiui. Vienas ir kitas sako gamta tik padeda atpaþinti Dievo veikimà, „mes“, kalba visos bendruomenës vardu. Ko- suprasti Ðventojo Raðto tiesas: lektyvinë atsakomybë Dievui, bendra mal- da atspindi archainæ kaimo þmogaus màsty- Að jums tokià duodu rodà: senà. Ne atskiras þmogus, bet visa krikðèio- Gyvenkit, kaip mes, paukðteliai; niðkoji bendruomenë suklumpa prieð Dievà nebus tarp jums þëdnø zdrodø, A. Strazdo „Giesmëje prieð Miðià“. Lietu- Dings visi neprieteliai8 . viø religinës poezijos tyrinëtojas V. Kulbo- „Geguþëlë“ kas raðo, kad tai tarsi „visos lietuviø liau- dies puolimas ant keliø prieð Jëzaus Kris- Panaðios mintys ir Evangelijoje pagal taus aukà Kalvarijoje“4 . ðv. Lukà: „Pasiþiûrëkite á varnus. Jie nesë- A. Strazdas savo „Giesmëse svietiðkose ja ir nepjauna, neturi nei sandëliø, nei kluonø, ir ðventose“ (pirmoji publikacija 1814 m.) betgi Dievas juos maitina. Jûs nepalyginti iðreiðkë paprastø Lietuvos þmoniø, valstie- vertesni uþ paukðèius! Kas ið jûsø galëtø èiø, pasaulëþiûrà. Jo poezija, iðaugusi ið savo rûpesèiu bent per sprindá pailginti sa- liaudies kûrybos gelmiø, vël sugráþo á liau- vo gyvenimà?! Jei tad jûs neástengiate pa- dá, pasklido po visà Lietuvà. Ið jos nemaþai daryti net maþmoþio, tai kam rûpinatës ki- RELIGINËS SAVIMONËS ATSPINDÞIAI XIX AMÞIAUS LIETUVIØ POEZIJOJE 205 tais dalykais?“ (Lk 12, 24–26)9 . Taigi A. mëzdiðkos eilutës tarsi ákûnija viso pasau- Strazdas, atsigræþæs á gamtà, liudijo Dievà lio netvarkà, destruktyvumà. K. Zabitis-Ne- në kiek nenutoldamas nuo Naujojo Teste- zabitauskis skundþiasi Dievui: mento tradicijos: toks aiðkinimas papras- tam kaimo þmogui, valstieèiui, buvo daug Ach! Dieve! Kam leidai? Velniui paðnekëti, suprantamesnis uþ bet kokius teologinius Jog þmogus ant þmogaus gal panèius uþdëti?11 iðvedþiojimus. „Apie stovᓠA. Strazdas á Dievà kreipiasi liaudiðkai ir ðiltai: „Ei Dieve Dievulaitis“. Toks krei- Savo plonà 18 eilëraðèiø rinkiná, „pir- pinys, kaip ir K. Donelaièio „Tëtuti“, liudi- muosius lietuviðkus, ne Lietuvoj paraðytus ja didþiulá pasitikëjimà Kûrëju. Ið valstie- eilëraðèius“12, K. Nezabitauskis-Zabitis pa- tiðkos religinës pasaulëjautos poeto kûry- skyrë Adomui Mickevièiui. Juos abu vieni- boje gimsta globianèio, sauganèio þmones jo tremtinio dalia, ðirdgëla dël tëvynës var- Kûrëjo paveikslas: gø. K. Zabitis-Nezabitauskis daþnai su il- gesiu prisimena tëviðkæ: Laikyk mus visus apiekoj savo, Turëk visados po sparnu tavo10. Radau medþius skleidþiant vaisiaus þiedus „Giesmë prieð Miðià“ Supratau galybæ ir dieviðkus rëdus, Duod Dievs vaisiø medþiuos dël raskaþio þmo- A. Strazdo kûryba, iðreikðdama papras- niø tø kaimo þmoniø religinius jausmus, rodo á Að klaidþioju sviete, iðvyts nuo tironø! XIX a. pradþios krikðèioniðkà maldos ben- Tie medþiai ne mano, neduod tokio kvapo, druomenæ, kur kreiptasi á Dievà visø vardu, Kaip tëviðkëj buvo, nieko man nesako!1 3 kur mokytasi evangeliniø tiesø ið gamtos ir „Giesmë – atsakymas broliø...“ visiðkai pasitikëta Dievo globa. Pirmomis eilutëmis poetas kalba apie die- viðkàjà tvarkà, bet jos negali jausti tremti- „Malda prieg Dievo kariø“ nys, bûdamas toli nuo pavergtos, svetimøjø niekinamos tëvynës. Skausmas suardo har- Kitaip pasaulio vargus supranta kunigas K. monijà ir þmogaus sieloje. Joje jau nelieka Zabitis-Nezabitauskis. Po 1831 m. sukili- ramybës, tik varginantis nuolatinis praðy- mo persekiojamas caro valdininkø poetas mas Dievo teisybës, kai jau nëra daugiau pasitraukë á Prancûzijà. Priverstinës trem- kur kreiptis: ties patirtis subrandino knygà „Eiliavimas lieþuvyje lietuviðkai-þemaitiðkame apie þi- Prieg tavæs dar, Dieve, ðaukiame ðirdingai nià arba istorijà buvimo senovës laikuose Pagràþink tëviðkæ ir daryk teisingai14... Lietuvos, Þemaièiø ir Lenkø vieðpatystës, „Malda prieg Dievo kariø“ taipogi ir apie kitus nekuriuos daiktus, at- siëjimus, toje draugystëje prisitropijusius Eilëraðèiai daug geriau uþ biografijà at- dël ûkininkø þemaièiø ir lietuvinininkø me- skleidþia tai, kuo ið tikrøjø gyveno tremti- tuose 1835 sudëtas Prancûzijoje“ (ðios kny- nys: jo neviltá ir nusivylimà pasauliu, netgi gos rankraðtis publikuotas tik 1931 metais). Dievu: Tëvynës priespauda, pasaulio neteisybë jau- dino raðytojà. Jo kûryboje jau nerasime gam- Sviete klaidþiodami, randam tokius þmones, tiðko vitaliðkumo kaip A. Strazdo dainose. Kur be Tavæs gyven ir netur koronës, Poeto pasaulis sustingæs, apmiræs, ilgos gre- 206 Aurelija MYKOLAITYTË

Nepaþást nevalios, netur prispaudimo, Katalikø tikëjimo sargyboje Rëdydamos tiktai pagal prigimimà. Neiðmano grieko, neduod Tavyj garbës, Ne maþiau tëvynës likimas rûpi ir kitam Vienok gyven liuosai, ið savo uþdarbës15. XIX a. poetui A. Baranauskui. Laisvës pra- „Malda prieg Dievo kariø“ radimà jis laiko sunkiausia Dievo bausme „aþu girtuoklystæ, barnes, neteisybes ir pa- Maiðtas prieð esamà pasaulio tvarkà, prieð leistuvystæ“19. Taèiau, prieðingai nei K. Za- Dievà – galimas viskuo nusivylusio þmo- bitis-Nezabitauskis, A. Baranauskas nëra gaus gestas, taèiau retas lietuviø poezijoje. maiðtingas kovotojas: iðlikimo garantu jis Dauguma kûrëjø, apimti rezignacijos, dar laiko ne kovà su tironais, o katalikø tikëji- labiau ásigilindavo á save arba nutildavo. K. mo gynimà. Jo graþiausi patriotiniai pos- Zabitis-Nezabitauskis nenutilo. Jo eilërað- mai „Kelionëje Petarburkan“ (paraðyta 1858– èiams didelæ átakà turëjo A. Mickevièiaus 1859 metais, pirmoji publikacija 1912 me- romantinës kûrybos maiðtinga dvasia. Vie- tais) susijæ su katalikybës gynimu. Poetas á no ir kito poeto centrinë kûriniø aðis, pa- savo tëvynës prieðus þiûri kaip á svetimo grindinë tema – tëvynës laisvë, dël kurios tikëjimo atstovus, atskilëlius nuo tikrosios nieko negaila. A. Mickevièiaus „Vëliniø“ Romos Baþnyèios: III dalyje Konradas laisvës vardan gali iðsi- þadëti netgi Dievo: „Ðventas kerðtas mus, Mes esam baþnyèios uoloj, tu – kruðnoj skevel- Vieðpatie ves / Su Tavim – jeigu ne – be droj, – Mes eldija Petro plaukiam, tu – grekonø gel- Tavæs!“16. K. Nezabitauskiui-Zabièiui Die- doj20. vas iðlieka kaip visa ko tvarkytojas ir teisëjas. „Kelionë Petarburkan“ Tai tarsi Senojo Testamento „Kariuomeniø Vieðpats“, iðvedantis savo tautà ið vergijos Galbût skirtingas K. Zabièio-Nezabitaus- (pasak Antano Maceinos, toks epitetas daþnas kio ir A. Baranausko pozicijas – maiðtà ir psalmëse17). Poetas nori, kad Kariuomeniø Vieð- tikëjimo gynimà – lëmë tai, kad vienas ið jø pats iðgelbëtø ir jo tëviðkæ: gyveno tremtyje, toli nuo tëvynës, o kitas – pavergtame kraðte, kur buvo ámanoma prie- Nenorim tironies, nebus jis mums tëvu, ðintis vien katalikø tikëjimu, padedanèiu ið- Negut kad nustosi bûti kariø Dievu18. laikyti tikinèiøjø orumà ir savigarbà. Po ti- „Malda prieg Dievo kariø“ këjimo gynimo skraiste paslëpti gilûs pa- triotiniai jausmai: pavergtos tëvynës meilë, Carinës reakcijos siautëjimas Lietuvoje skausmas dël prispaustø broliø: po 1831 m. sukilimo, paties poeto priversti- në tremtis subrandino didþiulæ neapykantà Ne taip staugia platus plentas, gniauþtas dili- prieðams. Kaip ir A. Mickevièiaus „Vëlinë- þonais, se“ nuskamba raginimas kovoti, nesusitaiky- Kaip vaitoja mûsø þemë po svetimais ponais; ti su esama padëtimi. Dievas kvieèiamas á Ne taip puola drëgnas rûkas, kai dienelë ðvinta, pagalbà toje teisingoje kovoje, kai sunku të- Kaip gausingai mûsø broliø aðarëlës krinta21. viðkei, kai „verk ðirdys artojø“. Toks K. „Kelionë Petarburkan“ Nezabitauskio ðaukimasis „prieg Dievo ka- riø“ liudija apie XIX a. pirmosios pusës in- Skambiausi „Kelionës Peterburkan“ pos- teligentijos religinæ savimonæ, ano meto nuo- mai „Sudiev, Lietuva“, „Nu, Lietuva, nu, taikas. Á Dievà ðiuo atveju kreipiamasi jau ne Dauguva“ buvo ypaè populiarûs tarp þmo- dël bendruomenës, o dël tëvynës reikalø, pra- niø. Juos dainuodavo ypatingomis progo- ðant jà apginti. RELIGINËS SAVIMONËS ATSPINDÞIAI XIX AMÞIAUS LIETUVIØ POEZIJOJE 207 mis: iðlydint á svetimà kraðtà, svarbiuose Taigi kovai su lenkinimu taip pat pasi- susiëjimuose. Ðiomis eilëmis A. Baranaus- telkiamas tikëjimas. Lenko siekiai sukari- kas palaikë þmoniø vidiná pasiprieðinimà katûrinami kaip prieðtaraujantys dieviðka- pavergëjams: katalikybë imta suvokti kaip jai tvarkai. Poeto supratimu, kiekviena tau- Lietuvos savastis, iðskirtinumas tarp pra- ta turi garbinti Dievà savo kalba, kitaip tam- voslaviðkø kraðtø. Tokia katalikybës sam- pama panaðiais á pagonis: prata skatino poetà á Dievà kreiptis uþ visus tikinèiuosius, Dievo tarnus: Þmogus juk be dangaus duonos Yra tikras dar pagonas. Mielas Dieve! tarnams Tavo duok ðventà kan- Garbin Tave nesuprantant, trybæ, Kaipo alksná koká kramtant26. e po kanèiai ant ðio svieto duok dangaus links- „Vilniaus tauta“ mybæ22. „Kelionë Petarburkan“ A. Burbos eilëraðèiuose á pirmà vietà iðkeliama jau ne katalikybë, kaip A. Bara- A. Baranausko kûryboje atsispindi tikë- nausko kûryboje, o lietuviðkumas. Toká kû- jimà ginanèiø þmoniø religinë savimonë: rybos pobûdá nulëmë ir laiko idëjos – A. poetas prabyla Baþnyèios vardu, praðyda- Burba kûrë nacionalinio judëjimo pakilimo mas ðventos kantrybës ir Dievo palaimos. metais, jis buvo vienas ið daugelio Lietuvos Katalikybës iðlaikyme poetas áþvelgia ti- þadintojø, augæs drauge su „Auðra“. kinèiøjø stiprybæ, jos dëka tiki iðsaugoti XIX amþiaus idëjas iðtobulina ir vaini- Lietuvà nuo visiðko iðnykimo. kuoja Maironio poezija. Tautos pavedimas Dievui – tai viena ið svarbiausiø temø jo eilëraðèiuose. Poetas ne kartà prabyla visos Lietuvos vizija tautos vardu, iðreiðkia jos troðkimus, viltis, praðo Dievo malonës: Katalikø Baþnyèios gynimo idëja XIX a. pabaigoje virto lietuvybës puoselëjimo idë- Apsaugok, Aukðèiausis, tà mylimà ðalá, ja. Tai reiðkë konfrontacijà ne tik su rusifi- Kur mûsø sodybos, kur boèiø kapai! katoriais, siekianèiais „atversti“ þmones á Juk tëviðka tavo malonë daug gali! staèiatikybæ, bet ir su prolenkiðkai nusitei- Mes Tavo per amþius suvargæ vaikai. kusiais dvasininkais. Baþnyèia, to meto vei- Neapleisk, Aukðèiausis, mûsø ir brangios të- këjø ásivaizdavimu, turëjusi tapti ne tik ti- vynës, këjimo, bet ir lietuviðkumo prieglobsèiu. Maloningas ir galingas per visas gadynes!27 „Bûkit tikri lietuvininkai, kelkit namus „Kur bëga Ðeðupë“ Dievo“23, – kreipiasi á savo tautieèius auð- rininkas A. Burba. Jo eilëraðtis „Lietuvio Maironis regi visà Lietuvà – mirusiuo- sapnas“ raiðkiai perteikia to meto polemikà sius ir gyvuosius – laiminanèià, sauganèià su lenkais. Á tezæ „Nie umiesz po polsku, Dievo rankà, Jo tëviðkà rûpestá ir þmoniø nie wstàpisz w niebiosa“24 atsakoma tokiais menkumà. Paskutinis posmo akordas – Die- þodþiais: vo visagalybës iðaukðtinimas, Aukðèiausia- jam pavedant visus þmones ir tëvynæ. Into- Dangus mat atvertas þmogaus dël kiekvieno, nacija kyla ir nelûþta kaip A. Baranausko Kurs Dievà mylëdams ant þemës gyveno, „Anykèiø ðilelyje“. Maironio mintis siekia Nupuolæs priskëlë, piktam nepaseno25. Absoliuto, siekia amþinojo Gërio. „Lietuvio sapnas“ 208 Aurelija MYKOLAITYTË

Tiek minëdamas Lietuvos praeitá ir da- Kaip A. Strazdo „Giesmë prieð Miðià“ bartá, tiek skelbdamas tautinio atgimimo idë- prasideda eilutëmis „pulkim ant keliø“, taip jas, poetas kaip didþiausiu autoritetu remia- ir èia – „suklaupæ“. Taigi nuostata Dievo si Dievu. Ðtai kaip þmonës kvieèiami dar- atþvilgiu në kiek nepasikeitusi. Per tuos ko- buotis tëvynës gerovei: ne ðimtà metø poþiûris á Dievà iðliko toks pat pagarbus, þmonës tokie pat dievobai- Á darbà, á darbà, kaip Dievas ásakë, mingi. Taèiau aiðkiai kito savo vaidmens Su tekanèia saule vilties! suvokimas ðimtmeèio istorijos vyksme: kal- O Tëvas aukðèiausis, kurs amþiais mus plakë, bëjimas bendruomenës vardu praðant þemið- Paguodþianèià rankà iðties. køjø gërybiø iðauga iki tautos ateities vizi- Su Dievo pagalba, ir mokslu ðarvuoti jos. Maironio eilëse jau atsispindi tautinio Tik stokim á darbà uþ laisvæ kovoti, atgimimo laikø religinë savimonë – pirmiau- Iðnyks palydovai nakties!28 sia rûpestis ne dël savo gyvenimo, o dël „Ðalin, dûsavimai“ visos tautos. Poeto akiratin patenka visi Lie- tuvos þmonës, jø praeitis, dabartis ir ateitis, Viename posme poetas sujungë, susin- kurià laimina Dievas – tëviðkas globëjas, tetino kelis kultûrinius sluoksnius. XIX a. palydintis á kelià, á naujà gyvenimà. pabaigos pozityvistinis ðûkis „Á darbà, á dar- bà!“ palenkiamas krikðèioniðkajai pasaulë- þiûrai, nuo amþiø besitæsianèiai tradicijai, Asmeninë malda kad þmogus savo darbu turi pelnytis duonà, kurti gyvenimà. Naujo gyvenimo idëja ið- XIX a. vidurio poeto A. Baranausko kûry- reiðkiama romantiniu tekanèios saulës ávaiz- boje rasime dar neþymias individualizmo dþiu. Taip daþnai auðrininkø vartotà ávaizdá apraiðkas. Poeto mintis labiau krypsta prie poetas perteikia ðiek tiek neáprastai – ne apibendrinimo; asmeniðkumas nejuèia pra- Lietuvos tekanti saulë, o vilties. Geresnius siverþia tuose eilëraðèiuose, kur kalbama ateities lûkesèius Maironis susieja su Aukð- apie gamtà, jos groþá: èiausiojo palaima, Jo globa. Taigi galima tik pritarti J. Brazaièiui, teigusiam, jog po- Atsiduksëjau, ðirdis sudrebëjo etas „patriotinæ ideologijà atbaigia ir nu- Jauèiau didybæ Dievo ir galybæ, – skaidrina religiniu pradu“29. Tà pat pastebi Dovanas dël mum, mûsø nevertybæ, – 32 ir V. Kulbokas30. Saldþios ið akiø aðaros byrëjo . Maironio kûryboje susilieja visa XIX am- „Saulëtekis“ þiaus religinës poezijos patirtis: nesunkiai A. Baranauskui gamta yra tarsi Dievo atrastume tai, kas buvo svarbu A. Strazdui, stebuklas, kurio akivaizdoje þmogus pasi- K. Zabièiui-Nezabitauskiui, A. Baranauskui, keièia, ima suvokti paèius esmingiausius A. Burbai... Kaip „Giesmës prieð Miðià“ to- dalykus. Tai savotiðkas katarsis, dvasios bû- limas tolimas aidas suskamba ðios eilës: sena, kai pajunti, jog esi kito labai myli- mas. Poetas mato gamtoje dieviðkosios har- Ir suklaupæ prieð tekantá rytà, monijos atspindá: Siuntëm maldà, tëvø iðmokytà; O nubudæ auðros spinduliai, Miðkan, bûdavo, eini – tai net aká veria, Lyg kad pirðtai nematomos rankos, Vat teip linksmina dûðià, aþu ðirdies tveria, Gal keleivio, kurs ðimtmeèiais lankos, Kad net, ðirdþiai apsalus, ne kartà dûmojai: Mus ið tolo þegnojo meiliai... 31 Ar miðke að èia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!33 „Raseiniø Magdë“ „Anykðèiø ðilelis“ RELIGINËS SAVIMONËS ATSPINDÞIAI XIX AMÞIAUS LIETUVIØ POEZIJOJE 209

A. Baranauskas apraðo gamtos teikiamà das, dangiðkas rûmas. Danguje viskas di- palaimà: miðkas prilyginamas dangui ar ro- dinga ir graþu, prieðingai nei þemëje, kuri jui. Taèiau tuo paèiu ðiose eilëse galima niûri, neðvari: aðtrûs takai, suterliotas kû- pajusti ir liûdesio gaidelæ – þodis „bûdavo“ nas, vargai. Ðiuo kontrastu perteikiama þmo- iðduoda, jog kalbama ne apie dabartá, o apie gaus dvasios bûsena – dangaus ilgesys reið- praeitá. Sunykæs Anykðèiø ðilelis – galbût kia norà atkurti sugriautà tvarkà ir buvusià tai prarastos harmonijos alegorija, nusakanti darnà. pakitusià þmogaus dvasios bûsenà, paþeistà Anot J. Brazaièio, A. Vienaþindys yra ið ryðá su Dievu? tø poetø, kurie religinæ poezijà raðo ne ki- Ta pati nedermës, paþeisto þmogaus ry- tiems, bet sau, parodydami savo individua- ðio su Dievu tema varijuojama ir A. Viena- lius santykius su Dievybe37. Jo eilëraèius þindþio kûryboje. Poetas laimæ apdainuoja galima skaityti kaip þmogaus sielos istori- bûtuoju laiku: jà. Asmeniniai iðgyvenimai juose ágauna api- bendrinanèià prasmæ, yra visiems supranta- Ir að buvau valnus kaip miðko paukðtelis, mi ir artimi. Visados linksmus, kaip geguþës diena34. Maironio poezijoje individualizmo pro- „Kas suskaitys skausmus“ verþis gana akivaizdus. Ne vienas jo eilë- raðtis yra meditatyvus, paraðytas tarsi pa- Kaip ir A. Baranausko kûryboje, gamtos èiam sau, iðreiðkiantis lyrinio subjekto san- apraðymai padeda nusakyti vidinæ þmogaus tyká su savimi, pasauliu, Dievu: bûsenà. Poetas paprastais, suprantamais vaiz- dais perteikia þemiðkosios tremties paveikslà: Neuþmigdys naktis þvaigþdës, Nenuramins ðirdis troðkimø; Nelaimiø ðturmas didþiausis Dvasia ko ieðko, kas atspës, Sumaiðë dangø su þeme, Kai skæsta ji tarp atminimø!38 daleidë tada Aukðèiausis „Uþmigo þemë“ Iðtremti ið dangaus mane35. „Vaikðèiodams keliu þemybës“ Meditatyvi nuotaika gimsta þvelgiant á gamtà, jos groþá. Kaip ir A. Baranausko A. Vienaþindþio sielvarto poezijoje në- eilëraðtyje „Saulëtekis“, þmogus yra vei- ra ramybës – tik nuolatinis ieðkojimas keliø kiamas gamtos, sujudinanèios jo mintis, jaus- prie Dievo. Graudþiai kaip atodûsis nuskamba mus. Poetas kalba apie beribes þmogaus as- eilëraðtis „Oigi graþus graþus tolimasis dan- piracijas, stengiantis aprëpti tai, kas nepa- gus“. Ðvelnia, deminutyvine forma, atëju- rëpiama, pasiekti tai, kas nepasiekiama. Li- sia ið liaudies dainø, kreipiamasi á Dievà: teratûrologas Izidorius Tamoðaitis atkrei- pia dëmesá, kad Maironio þmogus „savo Oigi graþus graþus tolimasis dangus – augustiniðkai neramiàja dvasia ið ðio pa- Kada man’ nuvesi ten, Dievuliau brangus? ( ) saulio verþte verþiasi á idealø ir amþinø Ar priimsi tada, aukðèiausias Tëveli, vertybiø pasaulá“39. Taèiau visas ðis verþlu- 36 Biednà man’ vargdiená, nabagà þmogel? mas, minties polëkis eilëraðèio pabaigoje nu- „Oigi graþus graþus tolimasis dangus“ vainikuojamas iðtarme „neras tik atilsio ðir- dis: / Viltis neþvelgs á jos gilybes“40. Poetas Eilëraðtis tarsi prisipildo tolimo ir taip nepalieka þmogaus troðkimø virðûnëje, bet pa- laukiamo dangaus ðviesos. Vyrauja ðviesûs rodo jo galiø ribotumà, menkumà. tonai: þvaigþdës, amþina karûna, ðventas vei- Eilëraðtyje „Dievo meilë“ dar labiau ak- 210 Aurelija MYKOLAITYTË

centuojamas þmogaus menkumas Dievo aki- Tai liudija eilëraðèiai, iðreiðkiantys tikin- vaizdoje. Poetas ðiuo kûriniu tarsi prieðta- èiojo bûsenà akistatoje su Dievu, jo nuo- rauja aukðtinantiems þmogø, jo neiðnaudo- lankumà Dievui ir dangaus troðkulá. Kuo tas galias ir nustumiantiems Dievà á ne- arèiau XX amþiaus, tuo labiau eilëraðèiuo- reikðmingà vietà arba visai Jo atsisakan- se atsispindi ne bendruomenës, ne Baþny- tiems. èios ar tautos atstovo, bet asmens santykis su Dievu. Tu – Jahova, að – menkas! Að menkesnis uþ menkà. Tu ðvenèiausiø ðvenèiausias! Að vien nuodëmë Iðvados – griekas. Tu sutvërei pasaulá, nors Savæs Tau uþtenka, Apþvelgus A. Strazdo, K. Zabièio-Nezabi- 41 Að po þemës pakalnæ bevyniojantis sliekas . tauskio, A. Baranausko, A. Burbos, Mairo- „Dievo meilë“ nio kûrybà, galima daryti tokià iðvadà – XIX amþiaus religinë poezija, palyginti su Minèiai perteikti pasitelkiama intonaci- XVIII amþiaus, patyrë reikðmingø poky- ja. Kai kalbama apie Dievà, intonacija ky- èiø : nuo verstiniø giesmiø buvo pereita lanti; pauzë atskiria, padidina atstumà tarp prie autentiðkos kûrybos, paprastà tikëji- dviejø minties raiðkos daliø; antrojoje daly- mo tiesø apraðinëjimà pakeitë asmeniðki je po pauzës intonacija krinta, þemëja, taip religiniai iðgyvenimai, vis stipriau reiðkë- liudydama ir paties þmogaus maþumà, men- si individualizmas. Taèiau tai ávyko ne ið kumà. Ðiuo kontrastu Maironis parodo þmo- karto. XIX a. pradþioje þmogus buvo su- gaus ir Dievo ryðá – prieð Dievà þmogus prantamas kaip bendruomenës atstovas, kal- jauèiasi menkas ir nusiþeminæs. bama visø vardu, daþnai minima „mes“. Asmens atsigræþimas Dievop Maironio Stipriausiai tai galima jausti A. Strazdo lyrikoje taip pat yra paþenklintas dangaus „Giesmëse“. K. Zabièiui-Nezabitauskiui, A. ilgesio. Panaðiai kaip ir A. Vienaþindþio ei- Baranauskui „mes“ atstojo tëvynës vardà; lëraðèiuose, þmogus trokðta Dievo artumo: nepasitenkinimà esama tvarka ir maiðtà skel- bë K. Zabièio-Nezabitauskio kovingi eilë- Tu vienas esi nemeluota graþybë, raðèiai; A. Baranauskas nusiraminimà ra- Kurs amþiais be vakaro ðvies! do katalikø Baþnyèios prieglobstyje. XIX Ir Tau tik vienam, Amþinoji Teisybe, a. pabaigos poetai A. Burba, Maironis sa- Visi pajautimai ðirdies!42 vo religinëje poezijoje parodë þmogaus – „Jei þemë ðirdá viliojo“ tautos atstovo akistatà su Dievu. Jie ak- Poetas ðiomis eilëmis iðpaþásta þmogaus centavo lietuviðkumo svarbà (A. Burba), vienatvæ þemëje. Dievas yra vienintelis, ku- praðë Dievo palaimos tautai (Maironis). XIX riam skiriami „visi pajautimai ðirdies“. Uþ- a. pabaigoje sustiprëjo poetø individualiz- tat ir trokðtama dangaus, trokðtama neme- mas. Jo apraiðkø jau galima rasti A. Bara- luotos groþybës, ðviesos ir teisybës, ka- nausko kûryboje, ypaè stipriai individualiz- dangi viso to nëra èia, þemëje. Dangaus mas pasireiðkë A. Vienaþindþio dainose. Mai- ilgesys Maironio poezijoje reiðkia tobulo ronio individualusis „að“ daþnai nustelbia gyvenimo, kuris iðsipildo vien pas Dievà, patriotiná „mes“; daugumoje meditaciniø ei- troðkimà. lëraðèiø poetas iðreiðkë savo asmeniná san- Ið A. Baranausko, A. Vienaþindþio, Mai- tyká su Dievu. ronio kûrybos matyti, kad á XIX amþiaus Taigi religinës savimonës raidà XIX am- poezijà pamaþu smelkësi individualizmas. þiuje trumpiausiai galima bûtø nusakyti taip RELIGINËS SAVIMONËS ATSPINDÞIAI XIX AMÞIAUS LIETUVIØ POEZIJOJE 211

– bendruomenë, tëvynë, Baþnyèia, tauta, in- tyrinëjant, kaip kito þmoniø gyvenimas, for- dividualybë. Poezija në kiek ne prasèiau uþ mavosi naujas savo vaidmens suvokimas is- istorinius ar sociologinius duomenis gelbsti torijos vyksme ir ateities vizijose.

NUORODOS

1 Brazaitis J. Maironio vieta lietuviø religinëj li- 18 Zabièio raðtai // Janulaitis A. Ten pat. P. 113. teratûroj // Brazaitis J. Raðtai. Chicago. 1981. 19 Baranauskas A. Rinktinë. Vilnius. 1994. P. 83. T. 2. P. 79. 20 Ten pat. P. 51. 2 Strazdas A. Giesmë apie siratas. Vilnius. 1974. 21 Ten pat. P. 52. P. 50. 22 Ten pat. P. 52. 3 Donelaitis K. Metai. Vilnius. 1994. P. 134. 23 Burba A. Lietuviðkos dainos ið visur surinktos. 4 Kulbokas V. Lietuviø religinë poezija. Putnamas. Plimutas. 1893. P. 236. 1982. P. 34. 24 Ten pat. P. 86. 5 Èioèytë D. Biblija lietuviø literatûroje. Vilnius. 25 Ten pat. P. 86. 1999. P. 71. 26 Ten pat. P. 232. 6 Strazdas A. Ten pat. P. 33. 27 Maironis. Raðtai. T. 1. Vilnius. 1987. P. 111. 7 Kavolis V. Sàmoningumo trajektorijos. Chicago. 28 Ten pat. P. 103. 1986. P. 16. 29 Brazaitis J. Maironio religinë poezija // Brazai- 8 Strazdas A. Ten pat. P. 27. tis J. Raðtai. T. 2. Chicago. 1981. P. 62. 9 Naujasis Testamentas. Antrasis papildytas spe- 30 cialus 1988 m. leidimas. Ið graikø kalbos vertë Kulbokas V. Ten pat. P. 60. ir ávadus paraðë È. Kavaliauskas. 2-àjá lei- 31 Maironis. Raðtai. T. 2. Vilnius. 1988. P. 149. dimà parengë V. Aliulis. Zalcburgas. 1989. 32 Baranauskas A. Ten pat. P. 110. P. 182–183. 33 Ten pat. P. 27–28. 10 Strazdas A. Ten pat. P. 50. 34 Vienaþindys A. Kaipgi graþus graþus. Vilnius. 11 Zabièio raðtai // Janulaitis A. Kiprijonas Juozas 1978. P. 74. Zabitis-Nezabitauskas. Kaunas. 1931. P. 84. 35 Ten pat. P. 27. 12 Daujotytë V. Tautos þodþio lemtys. Vilnius. 1990. 36 Ten pat. P. 78. P. 159. 37 Brazaitis J. Maironio vieta lietuviø religinëj 13 Zabièio raðtai // Janulaitis A. Ten pat. P. 101. literatûroj. Ten pat. P. 82. 14 Zabièio raðtai // Janulaitis A. Ten pat. P. 112. 38 Maironis. Raðtai. T. 1. Ten pat. P. 70. 15 Zabièio raðtai // Janulaitis A. Ten pat. P. 112. 39 Tamoðaitis I. Maironio visatovaizdos metmenys 16 Mickevièius A. Vëlinës. Ið lenkø kalbos vertë J. // Vairas. 1932. Nr. 9. P. 455. Marcinkevièius. Vilnius. 1976. P. 179. 40 Maironis. Raðtai. T. 1. Ten pat. P. 70. 17 Maceina A. Religijos filosofija. Vilnius. 1990. 41 Ten pat. P. 188. P. 163. 42 Maironis. Raðtai. T. 1. P. 77.

LITERATÛRA IR ÐALTINIAI

1. Baranauskas A. Rinktinë. Vilnius. 1994. 4. Burba A. Lietuviðkos dainos ið visur surinktos. 2. Brazaitis (Ambrazevièius) J. Maironio religinë Plimutas. 1893. poezija // Brazaitis J. Raðtai. T. 2. Chicago. 5. Èioèytë D. Biblija lietuviø literatûroje. Vilnius. 1991. 1999. 3. Brazaitis J. Maironis religinës poezijos raidoje 6. Daujotytë V. Tautos þodþio lemtys. Vilnius. // Brazaitis J. Raðtai. T. 2. Chicago. 1981. 1990. 212 Aurelija MYKOLAITYTË

7. Donelaitis K. Metai. Vilnius. 1994. 14. Naujasis Testamentas. Antrasis papildytas spe- 8. Kavolis V. Sàmoningumo trajektorijos. Èikaga. cialus 1988 m. leidimas. Ið graikø kalbos vertë 1986. ir ávadus paraðë È. Kavaliauskas. 2-àjá leidimà parengë V. Aliulis. Zalcburgas. 1989. 9. Kulbokas V. Lietuviø religinë poezija. Putnam- as. 1982. 15. Strazdas A. Giesmë apie siratas. Vilnius. 1974. 10. Maceina A. Religijos filosofija. Vilnius. 1990. 16. Tamoðaitis I. Maironio visatovaizdos metmenys // Vairas. 1932. Nr. 9. 11. Maironis. Raðtai. T. 1.Vilnius. 1987. 17. Vienaþindys A. Kaipgi graþus graþus. Vilnius. 12. Maironis. Raðtai. T. 2. Vilnius. 1988. 1978. 13. Mickevièius A. Vëlinës. Ið lenkø kalbos vertë J. 18. Zabièio raðtai // Janulaitis A. Kiprijonas Juo- Marcinkevièius. Vilnius. 1976. zas Zabitis-Nezabitauskas. Kaunas. 1931.

Spausdinti rekomendavo: Gauta: 2005 04 04 Kan. doc. dr. A. Kajackas, Parengta spaudai: 2005 06 17 Doc. dr. I. Þakevièienë

Aurelija MYKOLAITYTË REFLECTIONS OF RELIGIOUS SELF-AWARENESS IN NINETEENTH-CENTURY LITHUANIAN POETRY

Summary

This article analysed the evolution of religious thought tion. This time was very important also to develop- in the poetry of Antanas Strazdas, Kiprijonas Nezab- ment of individual religious poetry. The manifesta- itauskas-Zabitis, Antanas Baranauskas, Antanas tion of individualism could be found in the poetry of Vienaþindys, Aleksandras Burba, Maironis. What is Baranauskas, Vienaþindys and Maironis. Many times most important in their works? How they understood Maironis’ meditative poems express only the private the human being in God’s presence? All these writers attitude toward transcendence. were priests of Catholic Church, and their literary From this analysis, our discussion can adumbrate heritage is the best witness of the religious self-aware- some conclusions about what identifies a poem as ness in nineteenth century. religious. In other words, what is characteristic about In the beginning of the nineteenth century in nineteenth-century Lithuanian religious poetry? How many texts are reflected the religious self-awareness well does the religious poem link, mesh or fuse the of community in God’s presence. The poetry of Strazdas human and the Divine? What is its aim? speaks about human being who is the representative In review then, the Lithuanian religious poetry of community. In many works he tried to express the offers innovative insight and surprising point of view. religious feelings of all common Lithuanian people. Whereas religion strives for personal and social trans- The first Lithuanian exile writer Zabitis-Nezabi- formation, and theology reflects upon its implication, tauskis found another way to witness his religious religious poetry engenders enhanced insights and deeper thought. The main material of his works is the fate of sincerity and affectivity. Its religiousness achieves homeland and the experience of exile. Many poems more immanence than transcendence. In nineteenth- of Zabitis-Nezabitauskis could be entitled „Prayers century, Lithuanian religious poetry’s characteristic for homeland“. spirit was sensitiveness to time and sincerity. Baranauskas was also very anxious about Lithua- This investigation has espaliered the key charac- nian destiny, but he didn’t speak about the fight against teristic of the Lithuanian religious poetry, chiefly the the aggressors. The salvation was found in the Roman time spirit and how it is expressed in the artefact- Catholicism. His texts very often invite to preserve the poems typical of nineteenth-century. Analysis and firm faith in God and the traditions of ancestors. comparison of the content and style of these poems In the end of nineteenth-century many works illustrated time spirit in some different forms. The express the religious self-awareness of nation in God’s discussion established that in nineteenth-century, presence. Burba accentuated the importance of Lithua- Lithuanian religious poets practised their art in some nianism, Maironis prayed for benediction of his na- modes: massaging the data of the senses by salvaging RELIGINËS SAVIMONËS ATSPINDÞIAI XIX AMÞIAUS LIETUVIØ POEZIJOJE 213 theological references, repairing tensions by meshing reconciliation of social tensions, and offered insight, constructions of the mind with theological affectivi- sincerity and refreshment. Its religiousness in our ties, and sharing creatively appropriated experience, literature effectively demanded authenticity. the truths of the heart, as an holistic reconciliation of The analysis of Strazdas’, Nezabitauskis-Zabi- tensions. We noted that artefacts of greater worth tis’, Baranauskas’, Burba’, Maironis’ works shows were recognised by inhabitants of Lithuania. Such that religious poetry of nineteenth-century was af- poetry of heightened sensitiveness to time do incul- fected by historical and cultural movement. So the turate universal, salvational themes. evolution of religious thought could be define by this In conclusion, Lithuanian religious poetry at nine- words – community, homeland, Catholic Church, nation teenth-century met standards of worth, attempted public and individuality.

PAGRINDINIAI ÞODÞIAI: religinë savimonë, ben- KEY WORDS: religious self-awareness, community, druomenë, tëvynë, katalikø tikëjimas, lietuvybë, asmuo. homeland, Catholic faith, Lithunianism, person.

Aurelija MYKOLAITYTË – humanitariniø mokslø daktarë (filologija), Vytauto Didþiojo universiteto Lietu- viø literatûros katedros lektorë. Moksliniø interesø sritis – lietuviø literatûra, kultûra. Adresas: K. Donelaièio g. 52, LT–44244 Kaunas. Tel. 8 37 327833. El. paðtas: [email protected]. Aurelija MYKOLAITYTË – doctor of Arts (philology), lecturer of the Departament of Lithuanian literature, Kaunas Vytautas Magnus university. Field in science interests: Lithuanian literature, culture. Address: K. Donelaièio g. 52, LT–44244 Kaunas. Phone: 8 37 327833. E-mail: [email protected].