LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS VANDENS ŪKIO IR ŽEMĖTVARKOS KATEDRA Žemėtvarkos katedra

Edita Girdenytė

NENAŠIŲ ŽEMIŲ APŽELDINIMAS MIŠKU ALYTAUS APSKRITYJE

Magistrantūros studijų baigiamasis darbas

Studijų sritis: Technologijos mokslai Studijų kryptis: Kraštotvarka Studijų programa: Žemėtvarka

Akademija, 2009

Magistrantūros studijų baigiamojo darbo valstybinė kvalifikacinė komisija) (patvirtinta Rektoriaus įsakymu 2009 04 08, Nr. 97-Kb)

Pirmininkas: prof., habil. dr. Algimantas ZAKAREVIČIUS, VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS Nariai: 1. doc. dr. Vidmantas GURKLYS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 2. doc. dr. Pranas ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 3. doc. dr. Virginija GURSKIENĖ, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 4. doc. dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

Mokslinis vadovas:...... (parašas) (doc. dr. Algirdas ANTANAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)

Recenzentas:...... (parašas) (doc. dr. Vilma SUDONIENĖ, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)

Katedros vedėjas:...... (parašas) (doc. dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)

Oponentas: ...... (parašas) (doc. dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)

SANTRAUKA

NENAŠIŲ ŽEMIŲ APŽELDINIMAS MIŠKU ALYTAUS APSKRITYJE

Šiame moksliniame darbe išanalizuota miškų ūkio paskirties žemės pasiskirstymas pagal nuosavybės formas ir naudotojų grupes bei miškų (miško žemės) plotų kaita 2004 – 2008 m. sausio 1 d. Alytaus apskrityje, o taip pat mažiau palankių teritorijų (nenašių žemės ūkio paskirties plotų) galimybes apsodinti mišku apskrityje ir aptarti planuojamus apželdinti mišku plotus Alytaus apskrityje pagal Lietuvos miškingumo didinimo programą. Pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės ūkio paskirties žemės sklypų kaimo vietovėje 2005 m. duomenis, Alytaus apskrities teritorijos vidutinis žemės ūkio naudmenų našumo balas – 37,2. Miško plotas Lietuvoje didėja nuo XX amžiaus vidurio. Mažiausias miškingumas – 19,7 % užfiksuotas 1948 metais, 2008 metais miškingumas siekia 32,5 %. Pagal Lietuvos miškingumo didinimo programą per 2004 – 2020 m. laikotarpį bendrą šalies miškingumą planuojama padidinti 3 %, o Alytaus apskrities per tą patį laikotarpį apželdinimo mišku plotas turėtų siekti 11971 ha, tai reiškia, kad kasmet apskrityje ne miško žemėje turėtų būti įveistas apie 704 ha miško žemės plotas. Nors Alytaus apskritis yra miškingiausia apskritis Lietuvoje (miškai sudaro 49,08 % apskrities teritorijos), miškų sodinimas šioje apskrityje yra aktualus klausimas kaip ir Lietuvoje. Didesnė Alytaus apskrities teritorijos dalis yra priskirta prie mažiau palankių ūkininkauti teritorijų (mažiau palankioms ūkininkauti teritorijoms savivaldybių lygmeniu priskirtos Lazdijų ir Varėnos rajonai, o seniūnijų lygmeniu išskirtos Alytaus rajono – Daugų ir Raitininkų seniūnijos, Druskininkų savivaldybės – Leipalingio ir Viečiūnų seniūnijos), todėl viena iš alternatyvių žemės panaudojimo krypčių yra miškų ūkis. Pagal parengtas Valstybės įmonės valstybinio žemėtvarkos instituto miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas, įveisus miškus Alytaus r. – 24326 ha, Druskininkų sav. – 2538 ha, Lazdijų r. – 14532 ha ir Varėnos r. – 9505 ha, atitinkamai miškingumas padidėtų 17,3 %, 5,6%, 11,2 % ir 3,6 %. Pagrindiniai žodžiai: miškai, mažiau palankios ūkininkauti žemės, apželdinimas mišku.

SUMMARY

FORESTATION OF UNPRODUCTIVE SOILS IN COUNTY

In this scientific work the questions on the change of forest areas (forest land) in during the period of 2004 – 2008 as well as the distribution (according to ownership forms and users’ groups) of the land used for forestry purposes were analysed. The areas of the planned to-be-forested areas in Alytus county during the period of 2004 – 2020 (according to the programme on the increase of Lithuanian woodedness) were discussed. According to the 2005 real estate register data of agricultural land in rural areas, Alytus district average agricultural productivity score – 37.2. The area of forests in has been increasing since the middle of the 20th century. The lowest woodedness, i.e. 19.7 % was fixed in 1948 and the largest one – 32.5 % was fixed in 2008. According to the programme on the increase of Lithuanian woodedness the total woodedness of the country is predicted to increase by 3 % during the period of 2004 – 2020 and the area of forestation in Alytus county during the same period should reach 11971 ha, i.e. the area of 704 ha of forest land should be planted every year in the non-forest land of the county. Though Alytus county is the most woody in Lithuanian (forests cover 49.08 % of the county’s territory), the planting of forests is a topical question in the county. The best part of the territory of Alytus county is attributed to the less favourable for farming territories (Less favored areas for agricultural works in the municipality level are and Varėna districts, and teritories at the level identified in Alytus district - More Raitininkų side, municipality - and Viečiūnų side), therefore, one of the alternative directions of land use is forestry. Prepared in accordance with the State Enterprise Institute for public land forest land- use layout schemes, lay forests in Alytus district. – 24.326 ha, Druskininkai mun. – 2538 ha, Lazdijai district. – 14.532 ha, and the Varena district. – 9505 ha, respectively, to increase forest land 17.3 %, 5.6 %, 11.2 % and 3.6 %. Keywords: forests, less favourable for farming lands, forestation.

TURINYS

ĮVADAS...... 6 1. LITERATŪROS APŽVALGA...... 8 1.1. Miškų ūkio reglamentavimas...... 8 1.2. Miškų įveisimas ne miško žemėje...... 16 2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI...... 33 3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS...... 34 4. TYRIMŲ REZULTATŲ ANALIZĖ IR APTARIMAS...... 35 4.1. Alytaus apskrities apžvalga...... 35 4.2. Žemės ūkio teritorijų zonavimas ir plėtros perspektyvos...... 36 4.3. Žemės ir žemės ūkio naudmenų naudojimas...... 38 4.4. Alytaus apskrities miškų ūkio paskirties žemės ir miško žemės plotų kaita 2004 – 2008 metais...... 41 4.5. Nenašių žemių apželdinimas mišku Alytaus apskrityje...... 46 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS...... 52 LITERATŪROS SĄRAŠAS...... 54 PRIEDAI...... 58 1 priedas. Miškingumo kaita pagal administracinius vienetus 1938 – 1998 m. 2 priedas. Lietuvos Respublikos žemės našumo vertinimas balais. 3 priedas. Dirvožemių agrocheminių rodiklių pataisos koeficientai žemės vertinimui.

ĮVADAS

Miško plotas Lietuvoje didėja nuo XX amžiaus vidurio. Mažiausias miškingumas užfiksuotas 1948 metais – 19,7 %, o didžiausias – 32,5 % – 2008 metais. Miškų plotų didinimo klausimas labai svarbus Lietuvai, Europai ir visam pasauliui, sprendžiant kaip sumažinti anglies dvideginio kiekį atmosferoje, sulėtinti klimato atšilimą. Miškų plotų didinimas vykdomas vadovaujantis reglamentuotais teisės aktais ir pagal juos parengiant miškų išdėstymo planavimo dokumentus. Lietuvai būdinga problema yra per paskutinį dešimtmetį didėjantys žemės naudmenų plotai, kurie nenaudojami žemės veiklai, yra apleisti ir nedirbami. Tokių žemės plotų šiuo metu Lietuvoje yra apie 500 – 600 tūkst. ha. Pagrindinės priežastys, dėl kurių padaugėjo nenaudojamų žemės plotų, yra vis dar nesibaigianti žemės reforma ir žemės ūkio sektoriaus pastangos prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Norint sumažinti šią bendrą Lietuvos problemą, pagerinti aplinkosauginę, socialinę ir ekonominę aplinką, būtina sumažinti nenaudojamų žemių plotus, o tai padaryti galima įsavinant šiuos plotus, juos apželdinant miškais ir padidinant miškingus plotus. Vienas svarbiausių miškingumo didinimą stabdančių veiksnių yra nebaigta žemės reforma. Lietuvos miškų ūkyje vyrauja valstybinė nuosavybė. 2007 m. buvo apie 220 tūkst. privačių miškų savininkų (jų valdos vidurkis 4,5 – 5 ha), pasibaigus restitucijos procesui, privačių miškų savininkų skaičius turėtų ženkliai padidėti (Gaižutis ir kt., 2007). J. Čaplikas ir V. Žoštautienė pasinaudoję žemės kokybės ribinėmis reikšmėmis pagal žemės ūkio naudmenų grupes, paskaičiavo vidutinę visoms naudmenoms aritmetinę, svertinę ribą tarp nenašios ir mažo našumo (28,1 našumo balų) bei tarp mažo ir vidutinio našumo (32,1 našumo balų) žemių. Žemės ūkio naudmenos, įvertintos 29,0 našumo balais ir mažiau yra beveik netinkamos tolimesnei tradicinei žemės ūkio gamybai ir jas tikslinga oficialiai vadinti mažiau palankiomis ūkininkauti žemėmis (Čaplikas ir kt., 1999). Pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės ūkio paskirties žemės sklypų kaimo vietovėje 2005 m. duomenis, Alytaus apskrities teritorijos vidutinis žemės ūkio naudmenų našumo balas – 37,2 (www.alytus.lt). Remiantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. sausio 1 d. duomenimis, Alytaus apskrities bendras plotas – 542483,70 ha, iš jo žemės ūkio naudmenos užima – 199991,70 ha arba 36,86 %. Miškai apskrityje sudaro pagrindinę žemės fondo dalį – 266224,40 ha arba 49,08 % visos apskrities teritorijos. Pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį didžiausią dalį sudaro miškų ūkio paskirties žemė (44,19 %) ir žemės ūkio paskirties žemė (44,22 %). 7 Nors Alytaus apskritis yra miškingiausia Lietuvos apskritis, tačiau pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. 3D-72 „Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių patvirtinimo“, mažiau palankioms ūkininkauti teritorijoms buvo priskirta didžioji dalis Alytaus apskrities (4.4.1 ir 4.4.2 lentelės). Todėl Alytaus apskrityje miškų sodinimas taip pat svarbus klausimas, kaip ir visoje Lietuvoje. Mažiau palankioms ūkininkauti teritorijoms savivaldybių lygmeniu priskirtos Alytaus apskrities Lazdijų ir Varėnos rajonai, o seniūnijų lygmeniu išskirtos Alytaus apskrities Alytaus rajono – Daugų ir Raitininkų seniūnijos, Druskininkų savivaldybės – Leipalingio ir Viečiūnų seniūnijos. Mažiau palankias teritorijas tikslinga apželdinti mišku. Tokių žemių apželdinimas mišku teikia naudą visuomenei ir aplinkai, atitinkančią kaimo plėtros tikslus: sukuriama svarbi rekreacinė infrastruktūra, atliekamas svarbus miškų vaidmuo absorbuojant anglies dvideginį, efektyviai saugomas požeminis ir paviršinis vanduo, mažinama vandens ir vėjo sukelta dirvožemio erozija. Didžiausius žemės plotus miškais apželdina miškų urėdijos, mažesnius – privačios žemės savininkai. Apželdinimui mišku, nuo 2005 metų (pradėjus įgyvendinti kaimo plėtros 2004 – 2006 m. planą), privačios žemės savininkai turi galimybę gauti paramą. Todėl paskutiniais metais atsiranda vis daugiau privačios žemės savininkų su prašymais gauti leidimą įveisti mišką ir pretenduoti į paramą. Pagal 2002 metų lapkričio mėnesį patvirtintą Lietuvos miškingumo didinimo programą 2004 – 2020 metams, yra numatyta įgyvendinti Lietuvos miškų ūkio politikoje ir jos įgyvendinimo strategijoje tikslą, šalies miškingumą per 20 metų padidinti trimis procentais. Magistrantūros baigiamojo darbo tikslas – išanalizuoti ir aptarti miškų ūkio paskirties žemės pasiskirstymą pagal nuosavybės formas ir naudotojų grupes bei miškų plotų kaitą 2004 – 2008 m. sausio 1 d. Alytaus apskrityje, išanalizuoti mažiau palankių teritorijų (nenašių žemės ūkio paskirties plotų) galimybes apsodinti mišku apskrityje ir aptarti planuojamus apželdinti mišku plotus Alytaus apskrityje pagal Lietuvos miškingumo didinimo programą. Baigiamojo darbo tyrimo objektas – mažiau palankios ūkininkauti teritorijos Alytaus apskrityje. Pagrindinė informacija apie tyrimo objektą buvo gauta panaudojus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymą Nr. 3D-72 „Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių patvirtinimo“ bei aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro įsakymą Nr. 616/471 „Dėl Lietuvos miškingumo didinimo programos patvirtinimo“. Magistrantūros baigiamąjį darbą sudaro įvadas, 4 skyriai, 7 poskyriai, išvados ir rekomendacijos, naudotos literatūros sąrašas. Darbo apimtis – 52 puslapiai, jame yra 10 lentelių ir 7 paveikslai. Bibliografinį sąrašą sudaro 49 literatūros šaltiniai. Darbo pabaigoje pateikta 3 priedai, papildantys tyrimo duomenis. 8 1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Miškų ūkio reglamentavimas

Rengdama magistrantūros baigiamąjį darbą, vadovavausi pagrindiniais miškų ūkį reglamentuojančiais teisės aktais, įstatymais, norminiais dokumentais, moksliniais straipsniais, kita literatūra, susijusia su baigiamojo darbo tema. Žemė – ypatingas nekilnojamasis turtas (kitaip nei kitas turtas, žemė turi ypatingą savybę atsinaujinti ir atkurti savo naudingąsias savybes). Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse žemė laikoma nekilnojamuoju turtu, kaip ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jų paskirties ir nesumažinus vertės (Lietuvos, 2000). Pagrindinis miškų ūkį reglamentuojantis teisės aktas yra Miškų įstatymas priimtas 1994 m. lapkričio 22 d. (Nr. I-671). Miškų įstatymo paskirtis – reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas, kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą aprūpinant pramonę žaliava, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę, galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant žalos kitoms ekosistemoms (Lietuvos, 2001) Nauja Miškų įstatymo redakcija priimta 2008 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo 15 straipsnio pataisos. Be Miškų įstatymo, kiti svarbūs miškų ūkį reglamentuojantys teisės aktai yra Lietuvos miškų ūkio politika ir jos įgyvendinimo strategija, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai, Lietuvos miškingumo didinimo programa, Miško įveisimo ir atkūrimo nuostatai, kiti teisės aktai. Miškų ūkis yra priskirtas Aplinkos ministerijos reguliavimo sričiai. Prie Aplinkos ministerijos yra generalinė miškų urėdija, taip pat regionų Aplinkos apsaugos departamentai. Generalinė miškų urėdija vadovauja miškų urėdijoms, kurios yra valstybinės įmonės ir valstybinius miškus valdo patikėjimo teise, vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą, t.y. veiklą, kuri apima miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miško išteklių naudojimą ir prekybą mediena. Aplinkos ministerija vykdo šias miškų ūkio valstybines valdymo funkcijas: 1) rengia teisės aktų projektus miškų ūkio klausimais, 2) rengia miškų ūkio strategijas bei valstybines programas, 3) organizuoja visų šalies miškų inventorizaciją ir koordinuoja miškų monitoringą, 9 4) organizuoja miškų valstybės kadastro sudarymą. Kas 5 metus numatyta sudaryti miškų ūkio plėtros strategijos veiksmų ir priemonių planą. Valstybinė miškų apskaita atliekama kiekvienų metų sausio 1 d. būklei, o išplėstinė miškų apskaita kas 5 metus. Apskaita remiasi sklypine miško valdų inventorizacija, t.y., kai miškai skirstomi kvartalais ir miško sklypais, nustatant kiekvienam sklypui taksacinius rodiklius. Visas darbų ciklas, įskaitant aerofotografavimą trunka 2,5 metų. Remiantis inventorizacijos duomenimis sudaromas kadastras apimantis kadastro žemėlapį. Žemėlapyje žymima miško kvartalų ribos, miško sklypai, miškų grupės ir pogrupės, valstybinių miškų ribos. Miškingiausia yra pietrytinė Lietuvos dalis – Vilniaus ir Alytaus apskritys ypač Švenčionių rajonas – miškingumas 56 %, Varėnos – 69 %, Trakų – 48 %, Šalčininkų – 46 % rajonai. Ne mažai miškų yra kai kuriuose Žemaitijos rajonuose – Plungės rajono miškingumas – 33 %, Jurbarko rajono – 36 %, Tauragės rajono – 35 %. Mažiausia miškų yra vidurio lygumos pietinėje (Marijampolės apskritis) ir šiaurinėje (Šiaulių apskritis) dalyse, taip pat vakarinėje Lietuvos dalyje – Klaipėdos apskrityje (Skuodo, Klaipėdos, Šilutės rajonuose) (Ozolinčius, 2005). Miškų plotų didinimo klausimas labai svarbus Lietuvai, Europai ir visam pasauliui, sprendžiant kaip sumažinti anglies dvideginio kiekį atmosferoje, sulėtinti klimato atšilimą. Miškų plotų didinimas vykdomas vadovaujantis reglamentuotais teisės aktais ir pagal juos parengiant miškų išdėstymo planavimo dokumentus. Per pastaruosius 60 metų Lietuvos miškingumas didėjo su vidutiniu metiniu 0,2 % intensyvumu. 1998 – 2004 m. laikotarpyje pirmą kartą buvo inventorizuota 136 tūkst. ha naujų medynų. Pastaraisiais metais miškai kasmet išplinta 4 – 5 tūkst. ha plote. Toks miško plotų didėjimas Lietuvoje leidžia orientuotis į socialinių, gamtosauginių paslaugų plėtimą augantiems visuomenės poreikiams tenkinti, nemažinant plotų, skirtų gavybai (Kuliešis, 2006). Miško plotas Lietuvoje didėja nuo XX amžiaus vidurio. Mažiausias miškingumas užfiksuotas 1948 metais – 19,7 %, o didžiausias – 32,5 % – 2008 metais. Lietuvos miškingumo kaitos išraišką pagal atskirus administracinius rajonus sunkino daugkartinis administracinių rajonų plotų bei ribų kaitaliojimas (1 priedas. Priede pateikiami trijų laikotarpių Lietuvos miškingumo rodikliai pagal atitinkamu laiku buvusius administracinius rajonus ir oficialiose apskaitose parodytus miškų plotus bei anksčiau veikusias apskaičiavimo metodikas) (Kairiūkštis ir kt., 2003). 10 Per paskutinius 5 metus Lietuvos miškingumas sparčiai didėja (2004 m. sausio 1 d. Lietuvoje miškų buvo 2026 tūkst. ha, o 2008 m. sausio 1 d. – 2120 tūkst. ha) ir 2008 metais miškingumas siekia 32,5 % visos šalies teritorijos. 2007 m. lapkričio 6 – 7 d. Varšuvoje vyko Ministrų konferencija Europos miškams išsaugoti. Tai buvo penktas aukščiausio lygio Europos Sąjungos forumas (po Strasbūro 1990 m., Helsinkio 1993 m., Lisabonos 1998 m. ir Vienos 2003 m.). Konferencijoje buvo pristatytas leidinys „Europos miškų būklė 2007“. Europos miškų būklė įvertinta išanalizuojant 1990 – 2005 metų duomenis. Europos šalys buvo suskirstytos į šešis regionus (Lietuva su kitomis Baltijos šalimis priskirta Šiaurės Baltijos šalies regionui). Lietuvos miškų plotai atitinka vidutinį Europos šalių miškingumą, nors miškai sudaro tik 1 % visų Europos miškų. Pagal miškingumą mūsų šalis yra artima Lenkijai. Pagal medžių tūrį, tenkantį vienam gyventojui Lietuvos miškai dukart atsilieka nuo Latvijos ir tris kartus nuo Estijos, tačiau biologinei įvairovei išsaugoti skirtų miškų Europoje yra 8,2 %, o Lietuvoje – 9,1 % (Kuliešis, 2007). Pagal Miškų įstatymą, mišku vadinamas nemažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia nemažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Mišku nelaikomi laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai, miestuose ir kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai (Lietuvos, 2001). Visa Lietuvos Respublikoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro šalies žemės fondą, kuris pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį yra skirstomas į: 1) žemės ūkio paskirties žemę, 2) miškų ūkio paskirties žemę, 3) vandens ūkio paskirties žemę, 4) konservacinės paskirties žemę, 5) kitos paskirties žemę. Neperduota naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui. Miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriami šie plotai: 1) mišku apaugęs plotas (medynai), 11 2) neapaugęs mišku plotas: kirtavietės, žuvę medynai, miško aikštės, medelynai, daigynai, miško sėklinės plantacijos ir žaliaviniai krūmynai bei plantacijos, 3) žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės, 4) žemė, kurioje numatyta įveisti mišką, 5) miško valdose įsiterpusios kitos žemės naudmenos, tarp jų atskirais žemės sklypais nesuformuotos žemės ūkio naudmenos. Lietuvos miškai Vyriausybės nutarimu yra suskirstyti į 4 miško grupes. Pagal ūkininkavimo tikslus, ūkininkavimo režimą ir pagrindinę funkcinę paskirtį miškai skirstomi į grupes (Lietuvos, 2001): I grupė – rezervatiniai miškai. Tai valstybinių rezervatų, valstybinių parkų bei biosferos monitoringo teritorijose esančių rezervatų ir rezervatinių apyrubių miškai. Ūkininkavimo tikslas – palikti miškus natūraliai augti. II grupė – specialios paskirties miškai, kurioje skiriami: A grupė – ekosistemų apsaugos miškai. Kraštovaizdžio, telmologinių, pedologinių, botaninių, miško genetinių, zoologinių, botaninių-zoologinių draustinių ir šių rūšių draustinių, esančių valstybiniuose parkuose bei biosferos monitoringo teritorijose, miškai, saugomų gamtos išteklių sklypų, priešeroziniai ir kiti miškai. Ūkininkavimo tikslas – išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus. B grupė – rekreaciniai miškai. Tai miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai. Ūkininkavimo tikslas – formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. III grupė – apsauginiai miškai. Tai geologinių, geomorfologinių, hidrografinių, kultūrinių draustinių, šių rūšių draustinių, esančių valstybiniuose parkuose bei biosferos monitoringo teritorijose, miškai, apsaugos zonų ir kiti miškai. Ūkininkavimo tikslas – formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas. IV grupė – ūkiniai miškai. Tai visi kiti miškai, nepriskirti I – III miškų grupėms. Ūkininkavimo tikslas – laikantis aplinkosaugos reikalavimų, formuoti produktyvius medynus, nepertraukiamai tiekti medieną. Rezervatiniuose miškuose ūkinė veikla nevykdoma. Ekosistemų apsaugos ir rekreaciniuose miškuose galimi ugdomieji ir sanitariniai kirtimai, taip pat neplyni pagrindiniai kirtimai, skirti šiems miškams atkurti. Apsauginiai III grupės miškai užima 16 %. Miškų ploto ir be svarbių apsauginių funkcijų yra skirti ir medienos gavybai. IV grupės miškai užima 12 70,6 %. Jie taip pat atlieka labai svarbias anglies absorbavimo, kitas gamtosaugines, tačiau pagrindinė jų funkcija – medienos gavyba (Kuliešis, 2006). Autorių A. Gaižučio ir J. Kurtinaitienės (Gaižutis ir kt., 2007) straipsnio „Lietuvos miškų sektoriaus raidos galimybės: esami konkurenciniai pranašumai ir prioritetinės kryptys“ tikslas – įvertinti Lietuvos miškų sektoriaus dabartinę būklę, jo reikšmę šalies ekonomikai, aptarti pagrindinius turimus konkurencinius pranašumus taip nustatant galimas prioritetines plėtros kryptis artimiausiu dešimtmečiu. Straipsnyje autoriai teigia, kad tik nuo atskirų įmonių strateginio pasirinkimo ir bendros valstybės politikos priklausys ar Lietuvos piliečiai turės modernų, ekonomiškai stiprų ir konkurencingą miškų sektorių šalyje. „Kad šis klausimas svarbus Lietuvai, rodo tai, jog medienos pramonė ir miškų ūkis Lietuvos Respublikos Vyriausybės pripažinti prioritetinėmis ūkio šakomis“ (Gaižutis ir kt., 2007). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad žemė nuosavybės teise gali priklausyti Lietuvos Respublikos piliečiams, valstybei, ir Konstitucinio įstatymo nustatytiems nacionaliniams ir užsienio subjektams (Lietuvos, 1993). Miškas nuosavybės teise gali priklausyti valstybei, fiziniams ir juridiniams asmenims bei užsienio valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, tačiau turinčioms civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus. Lietuvos miškų ūkyje dominuoja valstybinė nuosavybė, tačiau ateityje privatūs miškų ūkiai turėtų patiekti ne mažiau kaip pusę visos Lietuvoje pagaminamos žaliavinės medienos. Lietuvoje vis dar nesibaigia žemės reforma. Vykstančios nuosavybės restitucijos poveikis yra įvairiapusis ir dar nėra iki galo įvertintas. A. Gaižutis ir J. Kurtinaitienė (Gaižutis ir kt., 2007) straipsnyje teigia, kad nesibaigianti žemės ir miškų reforma neša nuostolius savininkams ir valstybei. „Rezervatuose privatizuoti miškuose (apie 15,6 % visų miškų plote) ūkinė veikla beveik nevykdoma, ir dėl to kasmet Lietuvos pramonei nepateikiama 1,5 mln. m3 galimos naudoti medienos“ (Gaižutis ir kt., 2007). Lietuvoje yra apie 220 tūkst. privačių miško savininkų, kurių dauguma neturi ūkininkavimo patirties, o jų valdos yra labai mažos (vidurkis 4,5 – 5 ha). Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą mūsų šalyje reglamentuoja Žemės įstatymas priimtas 1994 m. balandžio 26 d. (Nr. 1 – 446), įstatymo pakeitimas – 2004 m. sausio 27 d. (Nr. IX – 1983). Šiame įstatyme nurodomos žemės nuosavybės formos, Lietuvos Respublikos išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės, žemės savininkų teisės ir pareigos, žemės sandoriai, privačios žemės perleidimas ir paveldėjimas (Lietuvos, 2004b). Pagal Miškų įstatymą Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai (Lietuvos, 2001). Valstybinės reikšmės miškai – tai: 13 1) miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybinių parkų rezervatuose ir rezervatinėse apyrubėse, Kuršių Nerijos nacionaliniame parke; 2) miestų miškai; 3) valstybiniai miško medelynai ir sėklinės plantacijos; 4) miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektų miškai, kurių plotus ir ribas tvirtina Vyriausybė; 5) valstybiniai miškai 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą; 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Patikėjimo teise valstybinę miško žemę valdo miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės ir organizacijos (Lietuvos, 2001). Valstybinės miškų ūkio paskirties žemės naudotojai naudoja valstybinių miškų išteklius ir įgyvendina valstybinių miškų atkūrimo, priežiūros ir apsaugos priemones (Lietuvos, 2004b). Valstybei priklausančius miškus tvarko 42 valstybės įmonės miškų urėdijos ir 1 nacionalinio parko direkcija. Nepriklausomai nuo nuosavybės formos, visuose Lietuvos miškuose taikoma integruota valstybinė priešgaisrinės apsaugos priemonių sistema. Maksimalų valstybinės miškų ūkio paskirties žemės plotą, kuris gali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn, taip pat maksimalų vienam asmeniui galimos įsigyti nuosavybėn miškų ūkio paskirties žemės plotą ir šios žemės įsigijimo sąlygas nustato Žemės reformos ir kiti įstatymai. Šiuo metu valstybė labai skatina ir remia privataus miškų ūkio plėtrą, privačių miškų savininkų savivaldos organizacijas, teikiančias miško savininkams konsultavimo ir ūkines paslaugas. Privačius miškus atkuria, tvarko ir naudoja privačių miškų savininkai, atsižvelgiant į privačių miškų savininkų organizacijų siūlymus tvirtinamų Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų ir kitų miškų ūkio veiklą reglamentuojančių teisės aktų. Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu, reglamentuoja privačių miškų tvarkymą, naudojimą, atkūrimą, apsaugą, miškotvarkos projektų rengimą, nustato privačių miškų savininkų teises ir pareigas tvarkant, prižiūrint ir naudojant privačius miškus (Lietuvos, 2004e). Įsigaliojus „Miško įstatymo“ 15 straipsnio pataisos pakeitimui, papildomai nustatyta, kad per penkerius metus neatkurtų privačių miškų atkūrimą miško savininko lėšomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja Aplinkos ministerija. Atkūrus mišką, 14 prižiūrėti ir saugoti miško želdinius ir žėlinius, kol susiformuos jaunuolynas. Miškų tvarkymui, veisimui ir atkūrimui numatyta parama ir Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 m. programoje. Taigi, miškų savininkai miško atkūrimui, įveisimui, tvarkymui gali gauti paramą (www.manoukis.lt). Viena iš miško savininko pareigų – tinkamai ir laiku savo lėšomis atkurti iškirstą mišką. Pagal Miškų įstatymo naują redakciją nuo 2008 m. sausio 1 d., 15 straipsnio „Miško atkūrimas ir įveisimas“ 4 punktą laiku atkurti iškirstą mišką reiškia: „Želdintinose ir atželiančiose kirtavietėse ir degavietėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo, žuvę želdiniai ir žėliniai – ne vėliau kaip per dvejus metus nuo jų žuvimo fakto nustatymo. Neteisėtai iškirstas miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per vienus metus nuo neteisėtų kirtimų fakto nustatymo“ (Lietuvos, 2001). Miško savininkui pigiausias miško atkūrimo būdas yra miško atkūrimas žėlimu, o tai reiškia, kai iškirstame plote savaime suželia tinkamų medžių, rūšių medeliai. Šis būdas ne visada leidžiamas pagal Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatus, o taip pat ne visada iš sužėlusių medelių susiformuos miško savininkui priimtinas medynas. Tokiais atvejais reikia mišką atkurti želdinant tas medžių rūšis, kurios numatytos miškotvarkos projekte (www.manoukis.lt). Europos miškų apsaugos konferencijoje (Helsinkis 1993 m.) buvo suformuota tvaraus ir subalansuoto (darnaus) miškų ūkio koncepcija. Darnus miškų ūkis – tai miškų ir miško žemės priežiūra, bei naudojimas tokiu būdu ir tokiu laipsniu, kurie palaiko jų biologinę įvairovę, produktyvumą, gebėjimą atsikurti, gyvybingumą, ir jų pajėgumą išpildyti dabar ir ateityje atitinkamas ekologines ekonomines ir socialines funkcijas, lokaliniu, nacionaliniu ir globaliniu lygiais, ir kurie nedaro žalos kitoms ekosistemoms. Tiek Helsinkio, tiek Lisabonos konferencijų rezoliucijose nurodoma, kad biologinės įvairovės išlaikymas visų tipų miškuose yra esminis tvaraus miškų ūkio elementas. Siekiant užtikrinti subalansuotą miškų ūkio plėtrą, užtikrinti miškų išsaugojimą ateities kartoms, Lietuvoje buvo suformuota ilgalaikė miškų ūkio politika – Lietuvos miškų ūkio politika ir jos įgyvendinimo strategija, suderinta su kitų šalies ūkio šakų politikomis, Europos Sąjungos teisinių normų, tarptautinių konvencijų, rezoliucijų, susitarimų, programų bei nacionalinių teisės aktų reikalavimais. Miškų ūkio politika ir jos įgyvendinimo strategija buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 484 (Lietuvos, 2002a).

15 Lietuvos miškų ūkio politika formuojama vadovaujantis pagrindiniais principais: 1. Atsakomybės už nepertraukiamą ir subalansuotą miško išteklių naudojimą principas. Šis principas taikomas tiek privačių miškų savininkams, tiek valstybinių miškų valdytojams. Juo remiantis valstybė vykdo visų miškų valstybinį reguliavimą. 2. Atitikimo nacionalinei teisinei sistemai ir tarptautiniams susitarimams principas. Miškų ūkio politika formuojama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1979 m. Berne pasirašyta Europos laukinės gamtos apsaugos konvencija, 1992 m. Rio de Žaneire pasirašyta biologinės įvairovės konvencija, bei priimtais pasaulio miškų išsaugojimo principais, taip pat Ministrų konferencijų Europos miškų išsaugojimui rezoliucijomis (1990 m. Strasbūras, 1993 m. Helsinkis, 1998 m. Lisabona) bei Europos Sąjungos direktyvomis, miškų ūkio ir gamtos apsaugos klausimais. 3. Visų suinteresuotų visuomenės grupių dalyvavimo ir bendradarbiavimo principas. Visi miškų ūkio politikos teiginiai turi būti derinami su miškų savininkais, medienos perdirbėjais, aplinkosauginėmis organizacijomis ir pateikiami visuomenei viešai svarstyti. 4. Miškų nuosavybės formų įvairovės ir jų lygiateisiškumo principas. Plėtojant miškų ūkį įtvirtinami rinkos ekonominiai santykiai ir laisvos konkurencijos principai. 5. Miškų ūkio kompleksiškumo principas. Miškų ūkis plėtojamas naudojant įvairiašakį miškų naudojimą, ūkio plėtrą atsižvelgiant į medienos perdirbimo pramonę ir miško produktų vartotojų interesus. 6. Miškų ūkio tradicijų tęstinumo principas. Miškų ūkio reformos ir pertvarkymai turi remtis specialistų patirtimi, atsižvelgti į visuomenės nuomonę bei valstybės interesus. Vadovaujantis Lietuvos miškų ūkio politikos formavimo principais ir miškų ūkio politikos kryptimis (pagrindinės kryptys: bendroji; ekonominė; ekologinė ir socialinė), įgyvendinama Lietuvos miškų ūkio plėtros strategija. Pagrindinis strategijos tikslas – nustatyti svarbiausius miškų ūkio politikos įgyvendinimo priemones iki 2015 metų. Atliekant tiriamąjį darbą Alytaus apskrities miškininkystės plėtra numatoma atsižvelgiant į pagrindinius Lietuvos miškų politikos tikslus numatytus Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane, kuris patvirtintas 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. IX – 1154 (Lietuvos, 2002b). Šiems tikslams priskiriami: 1. Daugiatikslės ir miško išteklius tausojančios miškų ūkio veiklos užtikrinimas subalansuojant ekonomines, socialines ir ekologines miškų funkcijas. 2. Apskrities teritorijos miškingumo didinimas. 3. Biologinės įvairovės miškuose išsaugojimas ir miškų rekreacinio potencialo didinimas. 16 4. Pramonės ir gyventojų aprūpinimas mediena. Siekiant subalansuotos miškininkystės plėtros turi būti sudarytos teisinės, ekonominės ir organizacinės prielaidos. Teisinės prielaidos apimtų atitinkamų miško ūkį reglamentuojančių teisės aktų pakeitimus. Ekonominės prielaidos pirmiausia turėtų apimti miškingumo didinimo skatinimą skiriant tam subsidijų iš valstybės biudžeto. Subsidijavimo mechanizmas pirmiausia turėtų remti miško želdinių sodinimą ekologiniu atžvilgiu jautriausiose teritorijose, kur ypač svarbios miškų apsauginės funkcijos. Kita dalis subsidijų turėtų būti nukreipta į žemės ūkiui netinkamų plotų apželdinimą mišku. Organizacinės prielaidos turėtų apimti miškų administravimo, tvarkymo ir konsultavimo efektyvių struktūrų sukūrimą, sudarantį galimybes subalansuoto miškų ūkio plėtrai visų nuosavybės formų miškuose. Svarbiausias miškų teritorijų naudojimo tikslas – miško išteklių išsaugojimas ir gausinimas vadovaujantis visuotinai pripažintinais tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principais; ūkininkavimo saugomų teritorijų miškuose reglamentavimas pagal šių teritorijų tikslus bei uždavinius, apaugusios miškų (medynų) žemės ploto didinimas, miškingumo plėtra, visuomenės bendrijų su miškais susijusių reikmių tenkinimas regiono ir šalies mastu (www.alytus.lt). Įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius, racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės valdymo ir naudojimo teises. Vadovaujantis Žemės įstatymu, mišką galima įveisti tiek miško tiek ne miško žemėje (Lietuvos, 2004b).

1.2. Miškų įveisimas ne miško žemėje

Žemės apželdinimas mišku laikomas svarbiausia ūkinės veiklos įvairumo priemone, siekiant sumažinti priklausomybę nuo žemės ūkio veiklos ir pagerinti aplinkos sąlygas kaimo vietovėse. Miškų įveisimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Miškų įveisimo ne miško žemėje taisyklės patvirtintos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 3D – 130/D1 – 144. Šios taisyklės yra pagrindas rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektus miškui įveisti ne miško žemėje (Aleknavičius, 2008). Siekiant suplanuoti žemės racionalaus naudojimo, apsaugos ir kitas žemės ūkio paskirties žemės tvarkymo priemones, rengiami kaimo plėtros žemėtvarkos projektai. Pagal teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančią instituciją kaimo plėtros žemėtvarkos projektas yra savivaldybės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. 17 Priklausomai nuo planavimo tikslų, kaimo plėtros žemėtvarkos projektai skirstomi į (Lietuvos, 2004f): 1. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektus miškui įveisti ne miško žemėje. 2. Kaimo plėtros (ūkio vidinės) žemėtvarkos projektus. 3. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektus ūkininko sodybos vietai parinkti. 4. Kompleksinius žemės ūkio ir kaimo plėtros projektus. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai miškui įveisti ne miško žemėje rengiami norint suformuoti žemės ūkio paskirties žemėje žemės ūkio naudmenų ir kitų žemės naudmenų plotus, kuriuose galima įveisti mišką. Projekto sprendinių brėžinyje pažymimi esamų miško sklypų kontūrai, suplanuoti žemės ūkio ir kitų žemės naudmenų plotai, kuriuose numatoma įveisti mišką, nusausintos ir drėkinamos žemės plotai, keliai, užstatytos teritorijos, vandens telkiniai. Miškų tvarkymas ir naudojimas planuojamas miškotvarkos projektuose. Miškotvarkos projektas – tai specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, pagal kurį organizuojamas miškų ūkis, atliekami visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai. Miškotvarkos projektai yra skiriami į šiuos tipus (Lietuvos, 2001): 1. Miškų tvarkymo schemos – tai specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, rengiami valstybinių miškų valdytojų bei regionų teritorijoms ir skiriami bendrajai miško žemių naudojimo politikai nustatyti, jų tvarkymo koncepcijai parengti; 2. Vidinės miškotvarkos projektai – tai miškų ūkio veiklos planai, rengiami visoms valstybinių miškų valdytojų bei privačioms miškų valdoms ir skiriami konkrečių tvarkymo priemonių sistemai jose nustatyti. Vidinės miškotvarkos projektus rengia juridiniai ir fiziniai asmenys Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Miškotvarkos projekto įgyvendinimo priežiūrą vykdo Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos teritoriniai miškų kontrolės padaliniai ir Aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentai. Alytaus apskrities miško žemės naudojimo perspektyvos atitinka miškotvarkos planavimo dokumentuose iškeltus uždavinius: miškų plotų padidinimas, daugiatikslio miškų naudojimo skatinimas, miškų stabilumo išsaugojimas, miško funkcijų, saugant vandenį ir dirvožemį, užtikrinimas, iškirstų miškų atkūrimas, miškų rūšinės įvairovės išlaikymas. Miškų teritorijų vystymo tendencijos numatomos teritoriškai diferencijuoti atsižvelgiant į: 9 gamtinį žemių bei miškų našumą; 9 esamą miškingumą ir jo didinimo potencialą; 9 vyraujančių medynus formuojančių medžių rūšių paplitimą; 18 9 miškų apsauginę ir rekreacinę svarbą. Rajonų žemėtvarkos specialistai stengiasi, kad tinkamai apželdinant teritorijas miškais būtų pasiekti šie rezultatai: 1. Ekologiškai pagerėtų kraštovaizdis. 2. Būtų daugiau įvairaus dydžio miškais apželdintų sklypų. 3. Kraštovaizdyje padidėtų miškų tipų įvairovė. 4. Būtų apsaugotos linkusios į eroziją teritorijos. 5. Būtų apsaugoti gruntiniai vandenys. 6. Išaugtų miško produktų, kurie dabar yra labiau eksportuojami nei žemės ūkio produktai. Žemės plotai planuojami apsodinti mišku, vadovaujantis Lietuvos miškingumo didinimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrų 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 616/471 ,,Dėl Lietuvos miškingumo didinimo programos patvirtinimo“ nuostatomis. Alytaus apskrities teritorijos generalinio plano sprendiniai atitinka rengiamos Nacionalinės kaimo plėtros 2007 – 2013 metų strategijos, kuri išreiškia Europos Sąjungos bendrąją žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką bei Europos Tarybos 2005 m. rugsėjo 20 d. reglamente EB Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai paramos išdėstytas pagrindines kaimo plėtros kryptis, pagrindines nuostatas (www.zum.lt1): 9 sustiprinti žemės ir miškų ūkio sektoriaus konkurencingumą, teikiant paramą pertvarkymo, plėtros ir naujovių diegimo procesams; 9 padidinti aplinkos ir kraštovaizdžio vertę, teikiant paramą ekologiškiems žemėtvarkos metodams; 9 pagerinti gyvenimo kokybę kaimo vietovėse ir skatinti įvairesnę ūkinę veiklą. Remiantis Žemės įstatymo 25 straipsniu, Vyriausybės nustatytais atvejais žemės savininkas ar valstybinės žemės naudotojas gali apsodinti žemės ūkio paskirties žemę mišku nekeisdamas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties. Norint įveisti mišką žemės ūkio paskirties žemėje rengiami miško želdinimo projektai. Projektas sudaromas visam kadastriniam sklypui arba jo daliai apželdinti. Vadovaujantis Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklėmis, žemės plotai miškui įveisti ne miško žemėje parenkami pagal šiuos kriterijus (Lietuvos, 2004d): 1. Mažiau palankių ūkininkauti vietovių žemės ūkio naudmenų plotuose. 2. Žemės naudmenų plotuose, kurių dirvožemio našumas ne didesnis kaip 32,0 balai. 3. Žemės ūkio naudmenų plotuose, kurių dirvožemio našumas didesnis kaip 32,0 balai, jeigu miškas įveisiamas: 19 3.1. Požeminio vandens, kraštovaizdžio rekreacinių išteklių, gamtinio karkaso požeminio vandens, kraštovaizdžio rekreacinių išteklių, gamtinio karkaso, karstinio regiono apsaugos zonose, teritorijose erozijai sustabdyti bei kitose teritorijose atsižvelgiant į gretimų teritorijų ekologinį stabilumą ir miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas. 3.2. Žemės ūkio naudmenų plotuose, įsiterpusiuose tarp miškų, vandens telkinių, prie kurių nėra privažiavimo. 3.3. Apleistuose, t.y. daugiau kaip penkerius metus neįdirbtuose, nešienaujamuose, nenuganomuose, taip pat besiribojančiuose su miškais, medžių ir krūmų želdiniais, pelkėmis ir pradėjusiuose savaime apaugti medžiais ir krūmais žemės ūkio naudmenų plotuose. 4. Žemės ūkiui netinkamose ir nenaudojamose žemėse, kurios yra ne žemės ūkio naudmenų plotuose, pagal gamtines sąlygas ir teritorinį išsidėstymą tinkamuose miškams įveisti (smėlynuose, žvyrynuose, eroduojamuose šlaituose, išgraužose ir baigtuose eksploatuoti karjeruose). 5. Žemės ūkio paskirties ar kitos paskirties žemės sklypuose, esančiuose urbanizuotose teritorijose, kuriose pagal parengtus detaliuosius planus numatomas miškų įveisimas. 6. Intensyvaus karsto teritorijos III ir IV grupių žemėje. Kitos paskirties žemėje mišką galima įveisti tik jei tai numato detalieji planai, o miškų ūkio paskirties žemėje pagal miškotvarkos projektus, konservacinės paskirties žemėje pagal specialiuosius planus (Aleknavičius, 2008). Mažiau palankių ūkininkauti vietovių žemės ūkio naudmenų plotuose tikslinga įveisti mišką. Mažiau palankios ūkininkauti vietovės – tai kaimo vietovės, kurios dėl demografinių, aplinkosaugos, dirvožemio kokybės ir kitų gamtinių kliūčių iš žemės ūkio veiklos gaunamos mažesnės pajamos, tačiau žemės ūkio veikla turi būti tęsiama, kad būtų išsaugota aplinka ir pati kaimo vietovė. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu „Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių“ mažiau palankios ūkininkauti vietovės atrenkamos remiantis 1999 m. gegužės 7 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento Nr. 1257/1999 dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (toliau – EŽŪOGF) paramos kaimo plėtrai pagal šiuos kriterijus (Lietuvos, 2004c): 1. Mažo našumo žemės ūkio naudmenų, įvertintų ne daugiau kaip 32,0 našumo balais, dalis žemės ūkio naudmenose yra 20 % didesnė negu vidutiniškai šalyje. 2. Grūdinių augalų derlingumas mažesnis nei 80 % šalies vidurkio. 3. Gyventojų tankumas mažesnis negu 50 % šalies vidurkio. 4. Vidutinis metinis gyventojų skaičiaus regresas yra 0,5 % ir daugiau. 20 5. Darbingo amžiaus gyventojų, užimtų žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje, dalis didesnė 15 %. Mažiau palankių ūkininkauti vietovių išskyrimo rodikliai pateikiami 1.2.1 lentelėje.

1.2.1 lentelė. Mažiau palankių ūkininkauti vietovių išskyrimo rodiklis (Lietuvos, 2004c)

E Kriterijai Šalies Rodiklis il. vidurkis Nr. 1 Mažo našumo žemės ūkio naudmenų dalis 19 % 23 % . žemės ūkio naudmenose 2 Grūdinių augalų derlingumas 2,7 t/ha 2,18 t/ha . 3 Kaimo gyventojų tankumas 30,7 15,4 . gyv./km2 gyv./km2 4 Vidutinis metinis gyventojų skaičiaus regresas -0,7 % >0,5 % . 5 Darbingo amžiaus gyventojų, užimtų žemės 12,3 % >15 % . ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje, dalis

Mažiau palankios ūkininkauti vietovės išskiriamos savivaldybių ir seniūnijų lygmeniu. Prie mažiau palankių ūkininkauti vietovių priskiriamos tos savivaldybės, kurios atitinka visus lentelėje išvardytus atrankos kriterijus. Mažiau palankios ūkininkauti vietovės, nepriskirtos savivaldybių lygmeniu, išskiriamos seniūnijų lygmeniu, atsižvelgiant į 1.2.1 lentelėje išvardytus kriterijus, išskyrus 2 punktą. L. H. Foged (Foged, 1999) išskyrė tris mažiau tinkamos ūkininkauti žemės tipus: 1. Kalnuotos teritorijos (priskyrimą tokioms teritorijoms (apie 20 % tokios žemės) nulemia dideli žemės dirbimo galimybių apribojimai ir atliekamų darbų sąnaudų padidėjimas). 2. Kitos mažiau tinkamos ūkininkavimui teritorijos (priskyrimą tokioms teritorijoms (apie 34 % tokios žemės) nulemia grėsmė išnykti žemdirbystei). 3. Specifinių nelaimių paveiktos teritorijos ((apie 2 % tokios žemės) sudaro tokios teritorijos, kuriose turi būti tęsiamas ūkininkavimas, išsaugota ir pagerinta aplinka, išsaugant kaimo vietoves). J. Čaplikas tyrė mažiau palankių ūkininkauti vietovių atranką Lietuvoje (Čaplikas ir kt., 1999). Mažiau palankių ūkininkauti vietovės buvo atrenkamos dviem etapais. Pirmiausia atlikta atranka seniūnijose. Atrenkant retai apgyvendintas mažo našumo žemės ūkio 21 naudmenų našumo vietoves atsižvelgiant į gamtinius, gamybos efektyvumo ir demografinius rodiklius. Savivaldybės atranką vykdė pagal šiuos rodiklius: 1. Žemės ūkio naudmenų našumo balais. 2. Mažo našumo (iki 32,0 našumo balų) žemės ūkio naudmenų dalis bendrame naudmenų plote procentais. 3. Augalininkystės produkcijos, gaunamos iš 1 ha žemės ūkio naudmenų, vertė litais. 4. Grūdinių kultūrų hektaro derlingumas. 5. Kaimo gyventojų gyvybingumo koeficientas (gimusių ir mirusių žmonių santykis). 6. Kaimo gyventojų tankumas (gyv./km2) . Buvo sudaryta palankumo ūkininkauti kompleksinio koeficiento skaičiavimo formulė:

Kpūi = 0,3 Bi/ Bv + 0,1 Ni/Nv + 0,2 Ai/Av + 0,1 Di/Dv +0,1 Ti/Tv + 0,2 Gi/Gv, kur:

Kpūi – konkrečios i – osios savivaldybės palankumo ūkininkauti koeficientas;

BiB – konkrečios i – osios savivaldybės žemės ūkio naudmenų kokybės vidutinis įvertinimas našumo balais;

BvB – šalies žemės ūkio naudmenų kokybės vidutinis įvertinimas našumo balais;

Ni – mažo našumo žemės ūkio naudmenų (įvertintų 32 našumo balais ir mažiau) dalis konkrečios i – osios savivaldybės bendrame žemės ūkio naudmenų plote procentais;

Nv – mažo našumo žemės ūkio naudmenų (įvertintų 32 našumo balais ir mažiau) dalis šalies bendrame žemės ūkio naudmenų plote procentais;

Ai – trijų paskutiniųjų metų vidutinė augalininkystės produkcijos vertė, tenkanti vienam hektarui žemės ūkio naudmenų konkrečioje i – ojoje savivaldybėje litais.

Av – trijų paskutiniųjų metų vidutinė augalininkystės produkcijos vertė, tenkanti vienam hektarui žemės ūkio naudmenų šalyje litais.

Di – trijų paskutiniųjų metų vidutinis grūdinių kultūrų derlingumas konkrečioje i – ojoje savivaldybėje tonomis iš vieno hektaro;

Dv – trijų paskutiniųjų metų vidutinis grūdinių kultūrų derlingumas šalyje tonomis iš vieno hektaro;

Ti – trijų paskutiniųjų metų vidutinis kaimo gyventojų tankumas konkrečioje i – ojoje savivaldybėje pagal žmonių skaičių viename kvadratiniame kilometre;

Tv – trijų paskutiniųjų metų vidutinis kaimo gyventojų tankumas šalyje pagal žmonių skaičių viename kvadratiniame kilometre;

Gv – trijų paskutiniųjų metų vidutinis kaimo gyventojų gyvybingumo šalyje;

Gi – trijų paskutiniųjų metų vidutinis kaimo gyventojų gyvybingumo koeficientas konkrečioje i – oje savivaldybėje. 0,1; 0,2; 0,3 – rodiklių reikšmingumo koeficientai. 22 Retai apgyvendintoms mažo žemės ūkio naudmenų našumo vietovėms buvo priskirtos tos savivaldybės, kuriose palankumo ūkininkauti koeficientas (Kpūi) yra mažesnis už vienetą. Pagrįstam miškų išdėstymui buvo sukaupta, išanalizuota ir įvertinta daugybė duomenų nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygiais. V. Juodkienės (Juodkienė, 2006) manymu, mažo našumo žemės nesudaro vientisos teritorijos, o yra įsiterpusios ir į geresnės kokybės žemės ūkio naudmenas, todėl prie mažiau tinkamų ūkininkauti teritorijų turėtų būti priskirtos visos mažo žemės ūkio naudmenų našumo žemės, atsižvelgiant į gyventojų tankumą. D. Matonienė (Matonienė, 2002a) atliko išsamią Alytaus rajono keleto kadastro vietovių žemės naudojimo analizę. Autorė straipsnyje „Žemės naudojimo mažiau tinkamoje teritorijoje tyrimai“ akcentuoja, kad vidutinis žemės naudotojo ūkio dydis – 6,1 ha. Analizuotuose kadastro vietovėse yra 22,7 % nenaudojamų žemės ūkio naudmenų. Atlikus dvinarę koreliacinę analizę autorė nustatė ūkiuose gauto pelno (nuostolio) priklausomybę nuo žemės ūkio naudmenų našumo. Tyrimo rezultatas – pelnas ūkiuose iš prekinių žemės ūkio augalų yra gaunamas žemės ūkio naudmenų našumui esant iki 32,0 balų. Toks žemės ūkio naudmenų našumas straipsnyje traktuojamas kaip riba tarp nenašios ir mažo našumo žemės. Kai normatyvinis pelningumas yra iki 8 %, D. Matonienė traktuoja kaip ribą tarp mažo našumo ir vidutinio našumo žemės ūkio naudmenų. Atlikus koreliacinę – regresinę analizę tarp ūkininkų ūkiuose gaunamo pelno iš 1 ha žemės ūkio naudmenų ir žemės ūkio naudmenų našumo, autorė nustatė, kad riba tarp mažo našumo ir vidutinio našumo žemės ūkio naudmenų yra, kai žemės ūkio naudmenų našumas yra 35,0 balai (Matonienė, 2002b). Žemės ūkio naudmenos, įvertintos 32,0 ir mažiau našumo balų, turėtų būti priskiriamos prie nenašių žemės ūkio naudmenų. Ypač ariamoji žemė įvertinta 32,0 ir mažiau balų, beveik netinkama tradicinei žemės ūkio gamybai, todėl žemės ūkio paskirties žemė turėtų būti transformuota, pirmiausia įveisiant miško želdinius (Matonienė, 2002a). J. Čaplikas ir V. Žoštautienė (Čaplikas ir kt., 1999) naudojantis žemės kokybės ribinėmis reikšmėmis pagal žemės ūkio naudmenų grupes, apskaičiavo aritmetinę svertinę ribą tarp nenašios ir mažo našumo žemės, taip pat tarp mažo ir vidutinio našumo žemės vidutiniškai visoms žemės ūkio naudmenoms. Vidutinė riba tarp nenašios ir mažo našumo žemės buvo nustatyta 28,7 našumo balų. Riba tarp mažo ir vidutinio našumo žemės buvo nustatyta 32,1 našumo balų. Straipsnyje teigiama, kad žemės ūkio naudmenos, ypač ariamoji žemė, įvertinta 29,0 našumo balais ir mažiau beveik netinkama tolimesnei tradicinei žemės ūkio gamybai ir jas tikslinga oficialiai vadinti nenašiomis žemėmis. Ūkinės veiklos mažiau palankiose ūkininkauti teritorijos pertvarkymo strategijos pagrindiniai tikslai yra: 23 1. Užtikrinti ūkininkaujančių nepalankiose teritorijose ilgalaikį pajamų padidėjimą. 2. Pagerinti mažiau palankių ūkininkauti teritorijų demografinę situaciją, išsaugojant šioms teritorijoms būdingus kraštovaizdžius bei padidinant jų tvarumą. 3. Padidinti ūkinės veiklos mažiau palankiose teritorijose efektyvumą, išnaudojant šių teritorijų gamtinius, ekonominius ir socialinius privalumus. 4. Sumažinti kaimo gyventojų priklausomybę nuo gamtinių sąlygų nulemto mažiau pajamingo žemės ūkio. Kaimo plėtros požiūriu tikslinga išskirti šias mažiau palankių ūkininkauti žemių grupes: 9 Retai apgyvendintos nenašios ir mažo našumo žemės. 9 Kitos nenašios ir mažo našumo žemės. 9 Potvynių užliejamos žemės. 9 Tvenkinių, įrengtų užpelkėjusiuose dirvožemiuose arba išeksploatuotuose durpynuose. Dirvožemių savybėms daugiausiai įtakos turi klimato ypatumai, reljefo pobūdis, dirvodarinių uolienų savybės, hidrografinis tinklas ir ūkinė žmogaus veikla. Pagrindiniai žemdirbystės uždaviniai yra lengvų dirvožemių derlingumo didinimas, iš dalies panaikinant neigiamas jų savybes (Matonienė ir kt., 2003a). Lietuvos Respublikos žemės našumo vertinimas balais ir dirvožemių agrocheminių rodiklių pataisos koeficientai vertinimui pateikti prieduose (2 ir 3 priedai). Miško želdiniams įveisti tinkamus dirvožemius galima skirti į dvi grupes: 1) nusausinti ir nenusausinti dirvožemiai, kurių našumas 32,0 balai ir mažesnis; 2) nusausinti dirvožemiai, kurių našumas 32,1 – 35,0 balai ir kuriuose sausinimo sistemos neveikia. Pagal pateiktą dirvožemių susiskirstymą, dirvožemiai, kuriuose rekomenduojama įveisti miško želdinius (Matonienė ir kt., 2003b): −− ssz 1. Žvyro, birių ar rišlių smėlių ant žvyro, birių ar rišlių smėlių – 1 . −− ssz 1 2. Priesmėlių ant žvyro, rišlių smėlių bei rišlių smėlių ant žvyro, birių ar rišlių ps s smėlių, paklotų ant įvairaus sunkumo priemolių ir molių – ; 1 , − sz 1 − sz 1 − mp

v išskyrus, kai kuriuos nusausintus velėninius jaurinius glėjiškus (J P1), nusausintus jaurinius pelkinius iliuvinius humusinius (JPih) ir nusausintus j aliuvinius jaurinius pelkinius glėjiškus (A P1); nusausintų nerūgščios reakcijos dirvožemių grupę nuo velėninių jaurinių glėjiškų iki nusausintų velėninių 24 v glėjiškų (JP1 – VG1); velėninius karbonatinius (VK) ir velėninius

karbonatinius su glėjiškumo požymiais (VKg) dirvožemius. 3. Priesmėliai ant priesmėlių, priesmėliai ant žvyro, rišlių smėlių, paklotų ant įvairaus sunkumo priemolių ar molių, bei rišlūs smėliai ant įvairaus sunkumo ps ps s priemolių ar molių – ; ; 1 – granuliometrinės sudėties ps − sz 1 − mp − mp

v priesmėlių velėniniuose jauriniuose nuardytuose dirvožemiuose (J1 N); nerūgščios reakcijos dirvožemių grupę nuo nusausintų velėninių jaurinių v glėjiškų iki nusausintų velėninių glėjiškų (JP1 – VG1); nenusausintuose

aliuviniuose glėjiškuose sekliuose nekarbonatinguose (AG1), nenusausintuose

aliuviniuose glėjiškuose giliuose nekarbonatinguose (A1G1), nenusausintuose

deliuviniuose glėjiškuose (DG1) ir nenusausintuose aliuviniuose – deliuviniuose dirvožemiuose. 4. Priesmėliai ant priesmėlių, paklotų ant įvairaus sunkumo priemolių ar molių, priesmėliai ant įvairaus sunkumo priemolių ar molių, priesmėliai ant lengvų priemolių, paklojant priesmėlių, lengvi priemoliai ant žvyro, birių ar rišlių ps ps ps p smėlių bei priesmėlių – ; ; ; – granuliometrinės ps − mp p − psz − mp ps sudėties priesmėlio dirvožemių grupė nuo velėninių jaurinių glėjiškų iki v velėninių glėjiškų (JP1 – VG1), nenusausintuose aliuviniuose glėjiškuose

sekliuose nekarbonatinguose (AG1), nenusausintuose aliuviniuose glėjiškuose

giliuose nekarbonatinguose (A1G1), nenusausintuose deliuviniuose glėjiškuose

(DG1) ir nenusausintuose aliuviniuose – deliuviniuose dirvožemiuose. 5. Įvairūs vidutiniškai ar smarkiai eroduoti arba nukasti, nenusausinti velėniniai glėjiniai ar jauriniai pelkiniai, nenusausinti įvairūs aliuviniai pelkiniai, deliuviniai glėjiniai ar aliuviniai deliuviniai arba sutvirtintų šlaitų priesmėliai, įvairaus sunkumo priemoliai ir moliai – velėniniuose jauriniuose vidutiniškai ir v stipriai nujaurėjusiuose nuardytuose (J 2-3N), vidutiniškai ir stipriai u k nuardytuose (N2-3), užpiltuose (N ), nukastuose (N ), nenusausintuose

velėniniuose glėjiniuose (VG2), nenusausintuose velėniniuose jauriniuose v glėjiškuose (JP1 ), nenusausintuose jauriniuose pelkiniuose iliuviniuose humusiniuose (JPih), nenusausintuose velėniniuose jauriniuose glėjiniuose v j (JP2 ), nenusausintuose jauriniuose pelkiniuose glėjiškuose (A P1), j nenusausintuose aliuviniuose jauriniuose pelkiniuose glėjiniuose (A P2), 25

nenusausintuose aliuviniuose glėjiniuose sekliuose nekarbonatinguose (AG2),

nenusausintuose aliuviniuose glėjiškuose giliai nekarbonatinguose (A1G1),

nenusausintuose deliuviniuose glėjiniuose (DG2), nenusausintuose deliuviniuose glėjiniuose (AdG) ir sutvirtintų šlaitų priesmėliuose, lengvuose, vidutiniuose ir sunkiuose priemoliuose ir moliuose. Kituose mineraliniuose dirvožemiuose miško želdinius galima įveisti tik tuo atveju, kai teritorija vertinga ekologiniu požiūriu. Pelkiniuose dirvožemiuose įveisti miško želdinius pv pv rekomenduojama: velėniniuose glėjiniuose puveninguose ir nenusausintuose , − pss − mp − dpv − dpv puveninguose jauriniuose glėjiniuose ir nenusausintuose , nenusausintuose − pss − mp d d pelkiniuose žemutiniuose ir aliuviniuose pelkiniuose žemutiniuose ir , pelkiniuose − ms d d d tarpiniuose bei durpiškuose jauriniuose glėjiniuose ir – nenusausintuose įvairiose − ms d puveningose, sekliose ar giliose durpėse. Pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotų žemės ūkio paskirties žemės sklypų kaimo vietovėje 2005 m. duomenis, Alytaus apskrities teritorijos vidutinis žemės ūkio naudmenų našumo balas – 37,2 (www.alytus.lt). Apie žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku nepalankiose ūkininkauti vietovėse straipsnyje „Nepalankios ūkininkauti žemės naudojimas Lietuvoje“ I. Vitkienė teigia, kad Lietuvos miškai užima 2 milijonus hektarų, arba 30 % visos Lietuvos teritorijos. Toks miškingumas yra vienas mažiausių ne tik Baltijos, bet ir Centrinės bei Rytų Europos šalyse. Optimalus miškingumas turėtų siekti 33 – 35 %. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane numatoma, kad apželdinus žemės ūkiui netinkamas žemės, šalies miškingumas galėtų padidėti iki 38 %. Lietuvos miškų plotas didėja remiantis tvaraus ir subalansuoto apželdinimo metodais želdinant plotus, kurie ekonominiu, ekologiniu požiūriais netinka žemės ūkiui. Lietuvoje šiuo metu yra apie 400 – 500 tūkst. ha potencialiai galimų apželdinti žemių, o žemdirbystei nepalankių žemių yra net apie 610 tūkst. ha. Su Europos Sąjungos teikiama parama planuojama užsodinti apie 120 tūkst. ha žemdirbystei nepalankių žemių. Tam iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų numatoma apie 90 tūkst. litų parama (Vitkienė, 2004). Žemės ūkio paskirties žemėje miško įveisimas galimas turint savivaldybės teritorijos žemėtvarkos schemą. Schemose pažymėti plotai, kuriuose miškus įveisti draudžiama: 26 1. Teritorijos kur miško įveisimo nenumatoma pagal specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Tai išžvalgyti naudingųjų iškasenų telkiniai, draustiniuose, esančios natūralios pievos ir ganyklos. 2. Žemės plotuose, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi panaudoti visuomenės poreikiams arba užstatyti, ar panaudoti ne miškų ūkio veiklai. 3. Valstybinių parkų ir draustinių planavimo schemose ir tvarkymo planuose numatytose teritorijose nepriskirtose miškų žemei. 4. Žemės ūkio naudmenose, kurios priskirtos Natura 2000 teritorijoms. Rengiant schemas laikomasi reikalavimų projektuoti siūlomus apsodinti mišku plotus žemės ūkio naudmenose, kurių dirvožemio našumas iki 32,0 balų. Išimtys galimos tik šiais atvejais (Aleknavičius, 2008): 1. Kai žemės ūkio naudmenos yra apleistos t.y. nenaudojamos daugiau kaip 5 m., ribojasi su mišku ir pradėjus savaime augti medžiai ir krūmai. 2. Kai žemės ūkio naudmenos įsiterpę tarp miško ir vandens telkinių ir neturi privažiavimų. 3. Kai teritorijos yra ekologiškai nuskurdintos ir miškas gali padidinti ekologinį stabilumą. 4. Jeigu yra ne žemės ūkio naudmenos miškai turi būti įveisiami smėlynuose, žvyrynuose, eroduojamuose šlaituose ir baigtuose eksploatuoti karjeruose. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, miškų sektoriui atsivėrė platesnės galimybės pasinaudoti Europos Sąjungos fondų teikiama finansine parama. Žemės savininkai valstybės parama miško įveisimui žemės ūkio naudmenose gali pasinaudoti rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus ar kitus teritorijų planavimo dokumentus (Ungurinė, 2003). Siekdama įgyvendinti Europos Sąjungos Tarybos 1999 m. gegužės 17 d. reglamento Nr. 1257/1999 „Dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo paramos kaimo plėtrai“ nuostatas ir tinkamai naudoti būsimą Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo paramą, Žemės ūkio ministerija parengė kaimo plėtros 2004 – 2006 metų planą (toliau – KPP). KPP 2004 – 2006 metams parengė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Dokumentas buvo parengtas vadovaujantis 2003 m. gruodžio 17 d. patvirtintomis perėjimo nuo SAPARD prie kaimo plėtros programavimo dokumentų po įstojimo į Europos Sąjungą gairėmis (2004 – 2006 m.), siekiant užtikrinti su SAPARD įgytos patirties tęstinumą ir kuo tolygesnį perėjimą prie naujų kaimo plėtros priemonių. 27 Europos Sąjungos parama buvo skiriama iš EGŪGOF pagal Bendrąjį programavimo dokumentą 2004 – 2006 ir KPP 2004 – 2006 m. Šiuose dokumentuose numatytos pagrindinės paramos kryptys, priemonės ir pagrindiniai reikalavimai naujų miškų įveisimui paramai gauti. KPP 2004 – 2006 m. (Lietuvos, 2005) patvirtintos septynios kaimo plėtros priemonės (numatytos priemonės buvo finansuojamos iš Europos Sąjungos. Viena iš pagrindinių kaimo plėtros priemonių – žemės ūkio paskirties žemės apželdinamas mišku. Pagal Europos Tarybos Reglamento 125/1999 29 straipsnį parama pagal šią priemonę buvo skiriama privačios žemės savininkams arba jų grupėms, savivaldybėms arba jų asociacijoms. Pareiškėjas paramai gauti turi būti ūkininkas, žemės ūkio bendrovė, kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) ar kitas žemės ūkio veiklos subjektas, bet kuris kitas fizinis asmuo, nuosavybės teise valdantis žemės ūkio paskirties žemę, savivaldybė arba jų asociacija. Pareiškėjas, norintis gauti miško įveisimo išmoką turi atitikti šiuos reikalavimus (Lietuvos, 2005): 1. Yra įregistravęs žemės ūkio ir kaimo valdą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre. 2. Yra gavęs leidimą miškui įveisti ne miško žemės sklype iš teritorinio žemėtvarkos skyriaus ir turi parengtą miško želdinimo projektą, patvirtintą miškų urėdo pavaduotojo miškininkystei. Miško želdiniuose yra ne mažiau kaip 20 % lapuočių medžių ir krūmų rūšių. 3. Žemė, kurioje želdinamas miškas, paraiškos teikimo metu turi būti geros agrarinės būklės. Želdinamas plotas turi būti apmatuotas ir pažymėtas stulpeliais kampuose. 4. Turi būti pasirinktas patikimiausias miško želdinių apsaugos nuo laukinės gyvūnijos būdas priklausomai nuo sodinamų rūšių. 5. Parama neskiriama mažesniems kaip 1 ha plotams apželdinti. Jeigu naujai įveisiamas miškas tampa jau esančio miško dalimi, minimalaus dydžio apribojimas netaikomas. 6. Parama neskiriama įveisti laukų apsauginėms juostoms, sodinti kalėdiniams medeliams. Įveisiant trumpos apyvartos želdinius (drebules, gluosnius, karklus), parama skiriama tik miško įveisimo išlaidoms kompensuoti. Miško priežiūros ir apsaugos bei prarastųjų pajamų kompensavimo išmokos nemokamos. Parama teikiama, jei miškas įveisiamas žemės ūkio paskirties žemėje: 9 ariamojoje žemėje; 9 pievoje; 28 9 ganykloje; 9 kitose žemės ūkio naudmenose, Nekilnojamojo turto kadastre (registre) įregistruotose kaip žemės ūkio naudmenos. Ūkininkai ir asociacijos apibrėžiami kaip fiziniai ir juridiniai asmenys, atitinkantys šias sąlygas (Lietuvos, 2005): 1. Bent dvejus metus iki apželdinimo deklaravo nuosavą žemę – žemės ūkio naudmenas (žemė turi būti geros agrarinės būklės), kurios bus apželdintos, o valda yra užregistruota Žemės ūkio ir kaimo verslo registre. 2. Bent dvejus metus iki apželdinimo tvarkė buhalterinę apskaitą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus arba gali pateikti vietinės valdžios (seniūnijos) pažymą ar kitus dokumentus, tiesiogiai įrodančius, kad žemė, kurioje bus veisiamas miškas, buvo naudojama žemės ūkio produkcijos gamybai. Nuo 2007 metų paraiškos dėl paramos pagal 2004 – 2006 metų KPP jau nebepriimamos. Nuo 2007 metų numatyta, kad parama skiriama iš vieno naujai sukurto fondo – Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (toliau – EŽŪKPF) – vadovaujamasi vienu reglamentu, kuriame numatyta vieninga administravimo sistema. Kaimo plėtros planas ir Bendrasis programavimo dokumentas sujungti į vieną Kaimo plėtros programą. Taigi, parama teikiama pagal 2007 – 2013 metų kaimo plėtros programos priemones. Žemės ūkio ministerija, vadovaudamasi Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 m. strategijos pagrindinėmis nuostatomis parengė Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 m. kaimo plėtros strategiją ir įgyvendinimo programą, pagal kurią numatoma palaipsniui įgyvendinti Europos Sąjungos bendrąją žemės ūkio ir kaimo plėtros politiką (www.zum.lt1). Bendras 2007 – 2013 metų kaimo plėtros strategijos tikslas yra užtikrinti augimą, didinant žemės ir maisto bei miškų ūkio konkurencingumą. Siekiant padidinti aplinkos ir kraštovaizdžio vertę teikiant paramą ekologiškiems žemėtvarkos metodams, numatyta, kad: 1. Bus išsaugota bioįvairovė (kasmet bus paremta iki 54 000 ha NATURA 2000 teritorijų žemės ūkyje ir iki 91 500 ha – miškų ūkyje), natūralus kraštovaizdis, saugi aplinka, apleistos žemės bus apželdintos miškais (iki 2020 m. miškingumas išaugs 3 %), o tai prisidės prie klimato kaitos mažinimo. 2. Bus padidinta miškų ekologinė vertė, miškai geriau pritaikyti socialinės visuomenės reikmėms. Kaimo plėtros politika 2007 – 2013 vykdoma keturiomis pagrindinėmis kryptimis (www.zum.lt1): I. Žemės, maisto ir miškų ūkio sektorių konkurencingumo didinimas. Tikslas – plėtoti modernų, konkurencingą žemės ir maisto ūkius bei miškininkystę. Šiai krypčiai 29 įgyvendinti patvirtintos keturios priemonės (ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos, jaunų ūkininkų įsikūrimas, pusiau natūrinių ūkių restruktūrizavimas, kaimo infrastruktūros gerinimas. Įgyvendinant I krypties priemones, siekiama sustiprinti žemės ūkio produkcijos gamybą, jos perdirbimą ir miškų ūkio sektorių konkurencingumą, tuo pačiu padedant gerinti gyvenimo sąlygas kaimo vietovėse. II. Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas. Tikslas – gerinti aplinką, kraštovaizdį, racionaliai naudojant žemės išteklius bei remiant tausojančio žemės ūkio ir miškininkystės sektoriaus plėtrą. Siekiama išspręsti problemas, susijusias su rizika, gręsiančia aplinkai dėl intensyvios žemės ūkio veiklos, ekologiška produkcija, apleistų plotų įsisavinimu, dirvožemio rūgštingumu ir erozija, vandens ir klimato apsauga. III. Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimas ir ekonominės veiklos įvairinimas. Tikslas – gerinti kokybę ir gerinti gyventojų užimtumą kaimo vietovėse. IV. Leader metodo taikymas. Tikslas – skatinti kaimo plėtrą per vietos iniciatyvas ir partnerystę. 2004 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir aplinkos ministrų įsakymu „Dėl miško įveisimo ne miško žemėje“ miškai įveisiami pagal savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas, o kai jų nėra – pagal apskrities viršininko patvirtinus miškų ne miško žemėje įveisimo žemėtvarkos projektus arba pagal žemės sklypų planus su įveisiamo miško ribomis. Lietuvos Respublikos žemės įstatyme žemėtvarkos schema apibrėžiama kaip specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame valstybės, regionų ar rajonų lygmeniu nustatomi kaimiškųjų teritorijų žemės naudmenų naudojimo ir tvarkymo prioritetai (Lietuvos, 2004b). Rajono savivaldybės teritorijos žemėtvarkos schemos (Lietuvos, 2004g) rengiamos savivaldybių teritorijoms ir numato žemės panaudojimo pokyčius 10 – 15 metų laikotarpiui. Schemose apibendrinama projektavimo medžiaga (žemės kadastro, dirvožemių tyrimo ir vertinimo, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo, žemės reformos, miškotvarkos, bendrųjų planų dokumentai), teritorija suskirstoma į zonas pagal žemės naudojimo paskirtį ir reglamentus. Patvirtinus žemėtvarkos schemą savivaldybės tarybai, ji tampa rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sudėtine dalimi. Rajono žemėtvarkos schemos paskirtis – spręsti žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų žemėtvarkos projektų bendruosius klausimus ir užtikrinti rajono savivaldybės teritorijoje žemės naudojimo reguliavimą. 30 Žemėtvarkos schemų rengimo taisyklėmis turi vadovautis planavimo organizatoriai, žemėtvarkos schemų rengėjai, planavimo sprendinius derinančios, tvirtinančios ir teritorijų planavimo priežiūrą vykdančios institucijos, fiziniai ir juridiniai asmenys, dalyvaujantys žemėtvarkos schemos rengimo procese. Pagrindinis planavimo tikslas – parengti, suderinti ir patvirtinti miškų išdėstymo žemėtvarkos schemą M 1: 50 000, kurioje yra pažymėti sprendiniai: 1. Žemės ūkio paskirties žemės, kuriose tikslinga sodinti mišką. 2. Kitos paskirties teritorijos, kuriose tikslinga įveisti mišką. 3. Plotai, kuriuose draudžiama įveisti mišką. Alytaus rajono savivaldybės teritorijos miškų išdėstymo schema patvirtinta 2004 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 3098-ž. Varėnos ir Lazdijų rajonų bei Druskininkų savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo schemos yra parengtos, bet dar nepatvirtintos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir žemės ūkio ministro įsakymas „Dėl Lietuvos miškingumo didinimo programos patvirtinimo“ priimtas 2002 m. gruodžio 2 d. Lietuvos miškingumo didinimo programa parengta, vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 – 2004 metų programos įgyvendinimo priemones bei Lietuvos miškų ūkio politikos įgyvendinimo strategiją, kurioje per artimiausius 20 metų šalies miškingumą numatoma padidinti 3 %. Programos tikslas – parengti Lietuvos miškingumo didinimo strategiją 2004 – 2020 m. bei numatyti jos įgyvendinimo priemones. Programos paskirtis – didinti šalies miškingumą. Svarbiausi programos uždaviniai: 1. Nustatyti žemės ūkio paskirties žemės parinkimo miškui želdinti kriterijus. 2. Nustatyti Lietuvos miškingumo didinimo veiksnius ir galimybes. 3. Nustatyti miškų įveisimo apimtis. 4. Numatyti programos įgyvendinimo priemones, lėšų poreikį bei finansavimo šaltinius. Svarbiausi miškingumo didinimą stabdantys veiksniai: 1. Nebaigta žemės reforma. 2. Nepalankios kai kurių miško įveisimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. 3. Neparengtos savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo schemos. 4. Ribotos galimybės gauti finansinę paramą iš valstybės. 5. Apsirūpinimo reikiamo asortimento miško sodmenimis problemos. Pagal Lietuvos miškingumo didinimo programą žemės ūkio paskirties žemės parinkimo miškui įveisti kriterijai yra nustatomi siekiant ekologinio efekto, todėl pirmiausia reikia apželdinti žemes (Lietuvos, 2004a): 31 1. Nederlingus smėlio dirvožemius. 2. Rišlaus smėlio ir žvyro dirvožemius kalvotame ir banguotame reljefe (kai šlaito statumas didesnis nei 4o). 3. Priesmėlio, priemolio ir molio dirvožemius, statesniuose negu 15o kalvų šlaituose ir lėkštesnių bei ilgų šlaitų vietose įrengiant vandenį sulaikančias juostas. 4. Upių ir ežerų šlaitus, statesnius kaip 10o, o tais atvejais, kai šlaitas priartėja prie pat upės vagos ar ežero – statesnius kaip 6o. 5. Griovas ir priegriovines juostas. 6. Ežerų, upių ir upelių krantus, taip pat – prievagines salpų dalis, ypač su ardomais krantais. 7. Kitas nenaudojamas žemės ūkiui žemes. 8. Dalį žemės ūkio naudmenų, neatsparių defliacijos poveikiui, veisiant laukų apsaugines juostas. 9. Pažeistas pelkes. 10. Ekologinį stabilumą užtikrinančias (mažo miškingumo) teritorijas.

Kai projektuojamoje teritorijoje žemės ūkio naudmenos yra įvertintos daugiau kaip 39,0 našumo balais, joje įveisti mišką galima projektuoti tik tada, jeigu tai ekologiškai nuskurdinta gamtinio karkaso teritorija. Ekologiškai nuskurdintų teritorijų teisinio apibūdinimo nėra. Žemėtvarkos projektavimo praktikoje jomis laikomi žemės plotai, kurių gamtinės įvairovės rodiklis (kontaktinio perimetro tarp žemės ūkio naudmenų bei užstatytų teritorijų ir natūralių arba sąlyginai natūralių žemės ūkio naudmenų santykis su žemės ūkio naudmenų bei užstatytų teritorijų plotu), skaičiuojant 100 ha – ploto ar didesnei teritorijai, į kurią įeina vertinamas žemės sklypas, yra mažesnis nei rekomenduojamas minimalus rodiklis. Šio rodiklio skaičiavimo duomenys pateikiami 1.2.2 lentelėje.

32 1.2.2 lentelė. Rekomenduojami gamtinės įvairovės rodikliai

Reljefo ir Rekomenduojamas Reljefo ir Rekomenduojamas vyraujančių minimalus gamtinės vyraujančių minimalus gamtinės dirvožemių įvairovės rodiklis dirvožemių įvairovės rodiklis charakteristika m/ha charakteristika m/ha Lygumos: Kalvotos smėliai 80-60 teritorijos (>3-5°): priesmėliai 60-40 smėliai 140-120 lengvi ir priesmėliai 120-100 vidutiniai 40-30 priemoliai 100-80 priemoliai Upių slėniai: sunkūs 35-25 smėliai 180-150 priemoliai ir moliai priesmėliai 140-120 durpės ir 140-100 priemoliai 120-100 puveninga velėna

Nagrinėjant Lietuvos „Kaimo plėtros 2007 – 2013 metų plano priemonės“ programą apželdinimo mišku tikslas – padidinti šalies miškingumą (www.zum.lt2). Veiklos tikslai: 1. Skatinti žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku. 2. Skatinti ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku. 3. Skatinti apleistos žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku. 4. Skatinti trumpos apyvartos (plantacinių) želdinių veisimą. Galimas ne tik miškų įveisimas, bet ir miškų pavertimas kitomis naudmenomis. Miškų (miško žemės) įsavinimas žemės ūkio ir kitai veiklai vykdomas, vadovaujantis Miškų įstatymu, saugančiu miškų išteklius, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ (Lietuvos, 2007). Tačiau miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtinais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Literatūros šaltinių analizė padėjo suvokti įvykusių žemės pertvarkymo procesų svarbą žemės naudojimui ir bendrai žemės ūkiui, taip pat surinkti statistinius duomenis naudojamus magistriniame darbe.

33

2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – išanalizuoti ir aptarti miškų ūkio paskirties žemės pasiskirstymą pagal nuosavybės formas ir naudotojų grupes bei miškų (miško žemės) plotų kaitą 2004 – 2008 m. sausio 1 d. Alytaus apskrityje, išanalizuoti mažiau palankių teritorijų (nenašių žemės ūkio paskirties plotų) galimybes apsodinti mišku apskrityje ir aptarti planuojamus apželdinti mišku plotus Alytaus apskrityje pagal Lietuvos miškingumo didinimo programą. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizuoti pagrindinius teisės aktus, reglamentuojančius miškų ūkį. 2. Aptarti žemės fondo sudėtį Alytaus apskrityje ir išanalizuoti miškų ūkio paskirties žemės ir miškų žemės kaitą 2004 – 2008 metais Alytaus apskrityje. 3. Aptarti miškų naudotojų ir valdytojų nuosavybės teises ir pareigas. 4. Išanalizuoti mažiau palankių ūkininkauti teritorijų galimybę apsodinti mišku Alytaus apskrityje. 5. Aptarti žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku pagal Lietuvos miškingumo didinimo programą.

34

3. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Šiame moksliniame darbe išanalizuoti miškų ūkio paskirties žemės pasiskirstymas pagal nuosavybės formas ir naudotojų grupes bei miškų plotų kaita 2004 – 2008 m. sausio 1 d. Alytaus apskrityje, išanalizuoti mažiau palankių teritorijų (nenašių žemės ūkio paskirties plotų) galimybes apsodinti mišku apskrityje ir aptarti planuojamus apželdinti mišku plotus Alytaus apskrityje pagal Lietuvos miškingumo didinimo programą. Atliekant tiriamąjį darbą panaudota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos statistiniai duomenys, metinės ataskaitos, Lietuvos miškingumo didinimo programa, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 3D- 72 „Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių patvirtinimo“. Analizės metu buvo ieškoma informacijos apie Alytaus apskrities žemės fondą, jo sudedamąsias dalis, žemės naudotojus bei kitos su miško žemės naudojimu susijusios medžiagos periodiniuose Žemės ūkio ministerijos leidiniuose (jie leidžiami kaip pagrindinės žemės fondo apskaitos ataskaitos). Informacija apie nenašių žemių apsodinimą mišku panaudota remiantis Lietuvos miškingumo didinimo programa ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-72 „Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių patvirtinimo“ bei studijuojant papildomą mokslinę literatūrą. Analizės metu sukaupta informacija ir duomenys buvo nagrinėjami ir klasifikuojami atsižvelgiant į atskirus tyrimo uždavinius. Atliekant tyrimą buvo naudojami šie metodai: 9 literatūros šaltinių analizė 9 statistinio grupavimo 9 lyginimo 9 grafinio modeliavimo 9 detalizavimo 9 apibendrinimo Norint vaizdžiau pateikti tyrimo rezultatus, sukaupti ir apdoroti duomenys tekste pavaizduoti lentelių ir stulpelių bei sektorinių diagramų pagalba.

35

4. TYRIMŲ REZULTATŲ ANALIZĖ IR APTARIMAS

4.1. Alytaus apskrities apžvalga

Alytaus apskritis, apimanti Dzūkijos etnografinį regioną, yra piečiausia Lietuvos apskritis, kurią sudaro Alytaus ir Druskininkų miestų bei Alytaus, Lazdijų, Varėnos rajonų savivaldybių teritorijos. Apskrityje yra 7 miestai, iš kurių didžiausi: Alytus, Druskininkai, Varėna, Lazdijai, Simnas. Taip pat yra 12 miestelių ir 1129 kaimai. Tai pats miškingiausias regionas Lietuvoje, garsėjantis grybingais miškais, savita ir unikalia architektūra, autentiškomis liaudies meno tradicijomis. Iš kitų šalies regionų išsiskiria valstybės saugomų teritorijų gausa (teritorijoje yra Dzūkijos nacionalinis parkas, Žuvinto, Čepkelių gamtos rezervatai, Metelių, Nemuno kilpų bei Veisiejų regioniniai parkai.), gamtos savitumu, kultūros tradicijomis, ekologine pusiausvyra, tradicinių verslų plėtojimu, geromis sąlygomis pažintiniam pėsčiųjų, vandens ir dviračių turizmui. Čia plyti didžiausi ežerai: Dusia (2334 ha), Metelys (1290 ha), Žuvintas (991,8 ha), Didžiulis (912,7 ha), Obelija (572,5 ha), Simno ežeras (245 ha), Giluitis (235 ha). Teka didžiausia Lietuvos upė – Nemunas ir viena įspūdingiausių Lietuvos upių – Merkys (www.alytus.lt). Alytaus apskrities geografinė padėtis Lietuvos atžvilgiu pateikta 4.1 paveiksle.

4.1 pav. Alytaus apskrities padėtis Lietuvos administraciniame žemėlapyje

Apskritis ribojasi su Baltarusijos ir Lenkijos valstybėmis, Lietuvoje – Marijampolės, Kauno bei Vilniaus apskritimis. 36 Alytaus apskrities geografinė padėtis palanki susisiekimui su kitais Lietuvos regionais ir didžiausiais miestais, taip pat su Lenkija ir Baltarusija. Alytaus rajono teritoriją kerta 7 krašto keliai: Nr. 128 (Valkininkų g.st. – – Alytus); Nr. 129 (Antakalnis – Jieznas – Alytus – Merkinė); Nr. 130 (Kaunas – Prienai – Alytus); Nr. 131 (Alytus – Simnas – Kalvarija); Nr. 132 (Alytus – – Lazdijai); Nr. 181 (Seirijai – Simnas – Igliauka); Nr. 220 (Trakai – Rūdiškės – Pivašiūnai – Alytus). Itin svarbus yra Šeštokų europinio geležinkelio mazgas ir tarptautinė krovinių perkėlimo stotis. Šeštokų geležinkelio mazgas Lietuvą jungia su Europos standarto geležinkeliu. Geležinkelio linija jungia Druskininkus, Marcinkonis ir Varėną – su Vilniumi, Baltarusijos šiaurės vakarų dalimi. Apskrityje gerai išvystytas automobilių kelių tinklas. Apskrities kelių kokybė yra gera palyginus su bendra Lietuvos atskirų regionų kelių būkle. Rekonstruoti pagrindiniai keliai, jungiantys apskrities centrą su rajonais, šalies sostine Vilniumi ir didžiausiais Lietuvos miestais.

4.2. Žemės ūkio teritorijų zonavimas ir plėtros perspektyvos

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendiniuose yra numatytos bioprodukcinio ūkio kryptys Alytaus apskrityje – žemės ūkis, miškų ūkis ir vandens ūkis. Norint įgyvendinti Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano sprendinius, Alytaus apskrities teritorija priskirta trims agrarinio potencialo zonoms – 1) pietryčių Lietuvos, 2) Baltijos kalvyno, 3) Aukštaitijos ir Dzūkijos plynaukščių zonos. Į pirmąją zoną įeina didesnioji Varėnos rajono ir Druskininkų savivaldybės dalis. Šiai zonai būdingas mažo našumo žemės ir mažas teritorijos įsavinimo žemės ūkiui laipsnis, todėl joje yra rekomenduojamas didesnių plotų apsodinimas mišku. Į antrąją zoną įeina didesnioji Alytaus ir Lazdijų rajonų dalis. Zonai būdingas vidutinis teritorijos įsavinimas žemės ūkiui, potencialiai palankūs (jautrūs) vandens erozijai dirvožemiai ir vidutinio našumo žemė. Baltijos kalvyno zonoje, taip pat kaip ir pietryčių Lietuvos zonoje, galimas didesnių plotų apsodinimas mišku. Į Aukštaitijos ir Dzūkijos plynaukščių zoną įeina šiaurės vakarinė Alytaus rajono dalis ir šiaurinė Lazdijų rajono dalis. Zona pasižymi dideliu teritorijos įsavinimu žemės ūkio veiklai ir vidutinio našumo žemėmis. Šioje zonoje esančią ariamąją žemę bei nusausintas pievas ir ganyklas rekomenduojama išsaugoti ir pagerinti. Alytaus apskrities teritorijoje suformuotos trys žemės ūkio specializacijos zonos, kurios taip pat atitinka Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane nustatytas zonas. Tai: 37 I Smėlingųjų lygumų zona. Į zoną patenka: Varėnos rajono – Jakėnų (žemės sklypų vidutinis dirvožemio našumo balas – 34,2), Valkininkų (31,3), Kaniavos (35,5), Marcinkonių (24,5), Merkinės (34,1), Varėnos (36,5) ir Matuizų (32,7) seniūnijos; Druskininkų savivaldybės – Viečiūnų (28,1) ir Leipalingio (33,3) seniūnijos; Alytaus rajono – Daugų (35,5) ir Raitininkų (33,7) seniūnijos; Lazdijų rajone – Kapčiamiesčio (31,1) ir Veisiejų (35,1) seniūnijos. Šiai zonai būdingas lyguminis reljefas, vietomis banguotas. Zonoje vyrauja dideli miškų masyvai. Dirvožemiai – smėlžemiai, vyraujanti granuliometrinė sudėtis – smėliai ir molingi priesmėliai. Zona priskirtina mažai palankioms ūkininkauti vietovėms. Numatyta, kad nenašūs, nutolę nuo sodybų ir įsiterpę į miškus žemės ūkio naudmenų sklypai, kurie ir šiuo metu jau yra apleisti, dirvonuojantys, turi būti panaudoti miškui įveisti, suformavus reljefo formas atitinkančias ribas tarp žemės ūkio naudmenų ir miško kontūrų. II (Smulkiai kalvotųjų aukštumų) zona. Į zoną patenka: Alytaus rajono – Butrimonių (38,5), Pivašiūnų (34,7), Alovės (37,4), Nemunaičio (33,6) ir Miroslavo (37,1) seniūnijos; Lazdijų rajono – Būdviečio (38,3), Lazdijų (37,1), Teizų (38,7), Šventežerio (34,9), Kučiūnų (35,1), Šlavantų (35,8), Seirijų (35,3) ir Noragėlių (34,4) seniūnijos; Varėnos rajono – Vydenių (36,6) seniūnija. Zonai būdingas reljefas – smulkiai kalvotasis ir kauburiuotasis, vietomis banguotas. Vyraujantys dirvožemiai – balkšvažemiai, granuliometrinė sudėtis – priesmėliai ir lengvi smėlingi priemoliai. Žemės naudmenų sudėtis gana įvairi: gausu nedidelių miškų, natūralių ganyklų ir pievų. Zona priskirtina mažai palankioms ūkininkauti (mažo nepalankumo) vietovėms. III (Priemolingųjų lygumų) zona. Į zoną įeina: Alytaus rajono – Punios (36,8), Alytaus (40,4), Krokialaukio (44,1) ir Simno (44,8) seniūnijos ar didesnės jų dalys; Lazdijų rajono – Krosnos (46,2), Šeštokų (40,6) ir Teizų (38,7) seniūnijos ar jų dalys. Zonai būdingas reljefas – nusausintų priemolių lygumos su pažemėjimais, kuriuose įrengtos kultūrinės pievos. Vyraujantys dirvožemiai – glėjiškieji išplautžemiai. Dėl palyginti našių žemių teritorijoje vyrauja žemės ūkio naudmenos, mažai įsiterpusių miškų ir kitų natūralių žemės naudmenų. Teritorinės sąlygos palankios stambių ūkių formavimui. Alytaus apskrities teritorija, pagal numatytas Lietuvos Respublikos Bendrajame plane strategines miškininkystės plėtros zonas bei pozones, patenka į tris miškų plėtros zonas: 1. Alytaus apskrityje išskirtas Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos pušynų zonos, Pietų Dzūkijos žemo ir vidutinio našumo grynų pušynų pozonis, apima dalį Valkininkų, Varėnos, Druskininkų, Veisiejų miškų urėdijas ir Dzūkijos nacionalinį parką. Čepkelių rezervate miškai ūkinei veiklai nenaudojami. 38 Šiame pozonyje miškų naudojimo intensyvumas yra žemas (< 4,51 m3/ha). Į teritoriją patenkančių savivaldybių miškingumas didelis: Druskininkų savivaldybės – 61,9 %, Varėnos rajono savivaldybės – 64,6 %, pietinė Lazdijų rajono savivaldybės dalis, kurios miškingumas didesnis, kaip šiaurinės savivaldybės dalies. Todėl šios zonos miškingumą tikslinga didinti 5,6 – 3,6 % pagal Valstybės įmonės valstybinio žemėtvarkos instituto parengtas Varėnos ir Lazdijų rajonų savivaldybių ir Druskininkų savivaldybės miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas. (4.4.3 lentelė). 2. Miškų naudojimo intensyvumas Vidurio Aukštaitijos – Šiaurės vakarų Dzūkijos našių mišrių spygliuočių lapuočių miškų zonoje, Šiaurės vakarų Dzūkijos našių pušies eglės miškų pozonyje yra nevienodas. Alytaus miškų urėdijos miškų naudojimo intensyvumas yra vidutinis (4,51 – 5,25 m3/ha), o Veisiejų miškų urėdijoje – mažas (<4,51 m3/ha). Šios teritorijos miškingumas Alytaus apskrityje žemiausias. Alytaus rajono savivaldybės – 23,4 %, Lazdijų rajono savivaldybės – 34,3 %. Pagal Valstybės įmonės valstybinio žemėtvarkos instituto parengtas Alytaus ir Lazdijų rajonų savivaldybių miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas, Alytaus rajono savivaldybėje miškingumą tikslinga didinti – 17,3 %, Lazdijų rajono savivaldybės – 11,2 % (4.4.3 lentelė). 3. Į Vidurio Lietuvos vidutinio bei mažesnio našumo mišrių lapuočių – spygliuočių miškų zonos, Suvalkijos našių ir labai našių spygliuočių – lapuočių miškų pozonį patenka tik Žuvinto rezervato teritorija. Čia, kaip ir Čepkelių rezervate miškai nenaudojami ūkinei veiklai ir perspektyvoje išlieka rezervatiniai. Įgyvendinus numatomus žemės naudojimo pokyčius (apleistų žemių su derlingais dirvožemiais įsavinamus žemės ūkio veiklai, mažiau palankių ūkininkauti žemių apsodinimą mišku, žemių perdavimą pagal poreikį urbanistinei plėtrai ir naudingųjų iškasenų eksploatavimui bei nustačius tikslesnius žemės apskaitos duomenis, prognozuojama, kad iki 2017 metų žemės ūkio naudmenų plotas Alytaus apskrityje sumažės apie 21 % ir sudarys 150 tūkst. ha. Atitinkamai sumažės ir žemės sklypams miškų ūkio paskirties žemės plotas, nustačius pertvarkytiems žemės sklypams miškų ūkio ar kitą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį

4.3. Žemės ir žemės ūkio naudmenų naudojimas 39 Alytaus apskrities ir Lietuvos žemės fondo struktūra pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos naujausius 2008 m. sausio 1 d. duomenis, pateikta 4.3 lentelėje.

4.3 lentelė. Žemės fondo struktūra 2008 m. sausio 1 d., (ha)

Rodikliai Bendras Miškai Žemės ūkio Iš jų žemės (miško naudmenos Ariama žemė plotas žemė) Respublikoje 6530023,32 2120463,15 3464479,02 2928225,61 Alytaus apskritis 542483,70 266224,40 199991,70 148261,01

Alytaus apskrities bendras plotas – 542483,70 ha, iš jo žemės ūkio naudmenos užima – 199991,70 ha arba 36,86 %, miškai – 266224,40 ha arba 49,08 % visos apskrities teritorijos. Respublikos mastu žemės fondo didžiąją dalį 2008 m. užima žemės ūkio naudmenos 3464479,02 ha arba 53,05 % ir miškai 2120463,15 ha arba 32,47 %. Alytaus apskrities fondo pasiskirstymas pagal žemės naudmenų plotą procentais pateikta 4.3.1 paveiksle.

49,08

Žemės ūkio naudmenos Miškai Keliai Užstatyta teritorija 36,86 2,35 Vandenys 5,19 4,47 2,05 Kita žemė

4.3.1 pav. Žemės fondo pasiskirstymas pagal žemės naudmenų plotą procentais, 2008 m. sausio 1 d.

Alytaus apskrityje pagrindinę žemės fondo dalį pagal žemės naudmenų plotą procentais sudaro miškai (miško žemė) – 49,08 % ir žemės ūkio naudmenos – 36,86 %, o mažiausią – užstatyta teritorija (2,05 %) ir keliai (2,35 %). Žemės fondo pasiskirstymas pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį Alytaus apskrityje pateiktas 4.3.2 paveiksle. 40

3,20 3,62 4,75 0,02

44,22

44,19

Žemės ūkio paskirties žemė Miškų ūkio paskirties žemė Vandens ūkio paskirties žemė Koncervacinės paskirties žemė Kitos paskirties žemė Laisvos valstybinės žemės fondas

4.3.2 pav. Žemės fondo pasiskirstymas pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį procentais, 2008 m. sausio 1 d.

Didžiausią dalį pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį sudaro miškų ūkio paskirties žemė (44,19 %) ir žemės ūkio paskirties žemė (44,22 %), o mažiausią – laisvos valstybinės žemės fondas (0,02 %). Detaliau išanalizavus naujausius žemės fondo 2008 m. sausio 1 d. duomenis, žemės fondo pasiskirstymas pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį: Druskininkų savivaldybėje ir Varėnos rajone vyrauja miškų ūkio paskirties žemė (atitinkamai 28808,62 ha arba 63,46 % ir 143778,60 ha arba 64,82 %), taip pat nemažą fondo dalį sudaro žemės ūkio paskirties žemė (atitinkamai 15409,08 ha arba 33,95 %, ir 55241,05 ha arba 24,90 %), Lazdijų rajone ir Alytaus rajone vyrauja žemės ūkio paskirties žemė (atitinkamai 74696,65 ha arba 57,05 %, ir 94420,27 ha arba 67,25 %), taip pat didelę dalį fondo sudaro miškų ūkio paskirties žemė (atitinkamai 39511,17 ha arba 30,18 %, ir 26387,45 ha arba18,79 %). Laisvos valstybinės žemės fondas yra tik Alytaus mieste – 30,00 ha. Žemės fondo pasiskirstymas pagal žemės naudmenas: Druskininkų savivaldybėje ir Varėnos rajone vyrauja miškai (atitinkamai 31400,00 ha arba 69,17 %, ir 153269,20 ha arba 69,10 %), Lazdijų ir Alytaus rajonuose vyrauja žemės ūkio naudmenos (atitinkamai 59163,49 ha arba 45,18 %, ir 81892,56 ha arba 58,33 %). Taigi, Alytaus apskritis yra pati miškingiausia Lietuvos apskritis. Miškai sudaro 49,08 % apskrities teritorijos. Daugiausia apskrities miškingumą pakelia Varėnos rajonas – 69,17 % ir Druskininkų savivaldybė (miškingiausia teritorija) – 69,10 %, o taip pat Lazdijų rajonas – 34,88 % ir Alytaus rajonas – 24,66 %.

41 4.4. Alytaus apskrities miškų ūkio paskirties žemės ir miško žemės plotų kaita

2004 – 2008 metais

Remiantis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2004 – 2008 m. sausio 1 d. duomenimis, buvo išanalizuotas miškų ūkio paskirties žemės pasiskirstymas pagal nuosavybės formas ir naudotojų grupes. Išanalizavus duomenis matyti, kad privačių miškų ūkio paskirties žemės naudotojų vis daugėja ir atsižvelgiant į galimybes žemės ūkiui netinkamas naudoti žemes apželdinti mišku iki žemės reformos pabaigos išliks privačių miškų didėjimo tendencijos (4.4.1 pav.).

180000 159397,10 152492,79 149695,54 144679,93 144683,87 150000 142859,79 139411,33 137041,88 133953,58 123503,00 120000 102678,33 98207,04 96434,80 94571,49 92758,36 90132,16 87279,25 86141,17 ha 90000 80039,93

60000

30000 28821,02 7808,92 7073,08 6243,53 5015,61 3448,46 3635,55 3088,30 2626,20 1138,08 0,00 0,00 0,00 0,00 0 0,00 0,00 Privati miškų Privati fizinių Privati juridinių Valstybinė Miškų urėdijų Nacionalinių Kitų juridinių ir ūkio paskirties asmenų miškų asmenų miškų miškų ūkio valdoma miškų parkų valdoma fizinių asmenų žemė ūkio paskirties ūkio paskirties paskirties žemė ūkio paskirties miškų ūkio naudojama žemė žemė žemė paskirties žemė miškų ūkio paskirties žemė

Privati žemė Valstybinė žemė

2004 2005 2006 2007 2008

4.4.1 pav. Miškų ūkio paskirties žemės pasiskirstymas pagal nuosavybės formas ir grupes 2004 – 2008 m. sausio 1 d.

2004 m. sausio 1 d. privačios miškų ūkio paskirties žemės buvo 80039,93 ha, o 2008 m. sausio 1 d. – 102678,33 ha, t. y. per 2004 – 2008 m. laikotarpį privačios miškų ūkio paskirties žemės padaugėjo 22638,40 ha, o valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sumažėjo 22355,22 ha (nuo 2004 m. – 159397,10 ha iki 2008 m. – 137041,88 ha). Pastaba. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos duomenimis 2004 m. pateiktas tik bendras privačios miškų ūkio paskirties žemės plotas, todėl 2004 m. atskirai neišskirta privati fizinių asmenų ir privati juridinių asmenų miškų ūkio paskirties žemė. Lietuvos miškų ūkyje vyrauja valstybinė nuosavybė. 2008 m. sausio 1 d. miškų ūkio paskirties žemę Alytaus apskrityje valdė: 40,23 % privatūs fiziniai miškų savininkai, 2,60 % privatūs juridiniai miškų savininkai, Nacionalinių parkų valdomos žemės nėra (nors 2004 m. 42 nacionalinių parkų valdomos žemės buvo 28821,02 ha, tačiau nuo 2005 m. šią žemė perleista valdyti miškų urėdijoms), 55,88 % visų apskrities miškų valdo miškų urėdijos, 1,29 % valstybinės žemės valdo kiti fiziniai ir juridiniai naudotojai. Žemės reformos metu dalis žemės ūkio veiklai grąžinamoje žemėje įsiterpusių miškų priskiriami žemės ūkio paskirties žemei. Atsižvelgiant į žemės reformos įstatymu sudarytas sąlygas miškų privatizavimui, taip pat į galimybes žemės ūkiui netinkamas naudoti žemes apsodinti mišku iki žemės reformos pabaigos išliks privačių miškų didėjimo tendencijos (www.almu.lt). Šiuo metu pagal žemės naudmenų plotą Alytaus apskrityje vyrauja miškų žemė. Nuo 2004 iki 2008 metų miškų žemės daugėja (4.4.2 pav.).

95,66 95,69 95,06 96,00

95,00 2004 93,15 94,00 2005 92,33 % 93,00 2006 2007 92,00 2008 91,00

90,00 Miškai (miško žemė)

4.4.2 pav. Miškų žemės plotų kaita 2004 – 2008 m. sausio 1 d. nuo miškų ūkio paskirties žemės procentais

2004 m. Alytaus apskrityje miško žemė sudarė 92,33 %, skaičiuojant nuo miškų ūkio paskirties žemės, o 2008 m., šis procentas išaugo iki 95,69 %, t.y. per analizuojamą laikotarpį padidėjo 3,36 %. Nors Alytaus apskritis yra miškingiausia apskritis Lietuvoje, miškų sodinimas taip pat yra aktualus klausimas. Didesnė Alytaus apskrities teritorijos dalis yra priskirta prie mažiau palankių ūkininkauti teritorijų. Tokiose teritorijose tradicinė žemdirbystė vystoma sunkiai, todėl kaip viena iš alternatyvių žemės panaudojimo krypčių yra miškų ūkis. Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku laikomas svarbia priemone, siekiant sumažinti kaimo žmonių priklausomybę nuo žemės ūkio veiklos bei pagerinti aplinkos sąlygas kaimo vietovėse. Miškų tvarkymas ir naudojimas planuojamas miškotvarkos projektuose. Vidinės miškotvarkos projektus turi parengusios Veisiejų ir Alytaus miškų urėdijos 2004 – 2013 metams ir Varėnos miškų urėdija 2002 – 2011 metams. 43 Veisiejų miškų urėdijos teritorijos miškingumas – 37,7 %. Urėdija turi 9 girininkijas: Seirijų, Veisiejų, Leipalingio, Ančios, Kapčiamiesčio, Paliepio, Baltašiškės, Stalų, Krosnos. Veisiejų miškų urėdijoje yra 29 eiguvos, kurios vidutinis (valstybinės reikšmės ir nuosavybės teisių atkūrimui skirtų miškų) - 1235 ha (valstybinės reikšmės miškuose - 700 ha). Miškai saugomose teritorijose užima 23782 ha arba 40 % visų miškų urėdijos teritorijoje esančių miškų ploto, iš jų valstybinių rezervatų, parkų ir draustinių miškai - 13604 ha arba 57,2 % visų saugomų teritorijų ploto. Miško ūkinės veiklos projektu 2004 – 2013 metams Veisiejų miškų urėdijoje yra numatytas miškų atkūrimas. Pagal Veisiejų miškų urėdijos miškotvarkos projektą suprojektuota metinė želdinimo apimtis pirmam penkmečiui yra 125 ha, žėlimui pirmame penkmetyje palikta 142 ha. Želdinti numatoma apie 85 %, miškui želti paliekama per 15 % visų miško atkūrimui skirtų pirmame penkmetyje plotų (www.lvmi.lt). Alytaus miškų urėdijos projektavimas atliktas naudojant 2003 m. valstybinės miškų inventorizacijos duomenimis (teritorijoje inventorizuotas 32107 ha miško plotas. Valstybinės reikšmės miškai užima 16749 ha (52 %), privatūs ir skirti nuosavybės teisių atstatymui – 15118 ha (47 %) ir kiti miškai (savivaldybių ir kt.) – 240 ha (1 %). Alytaus miškų urėdijos miškotvarkos projektu numatyta metinė miško atkūrimo apimtis pirmam penkmečiui yra 158 ha. Želdinti numatoma apie 75 %, paliekama miškui želti – apie 25 % visų penkmečio želdaviečių ir želviečių Varėnos miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projektu numatytas iki 2011 m. miško atkūrimas. Metinė miško atkūrimo apimtis pirmam penkmečiui – 155 ha. Pirmame penkmetyje želdinti numatoma apie 67 %, paliekama miškui želti – per 33 % visų želdaviečių (www.lvmi.lt). Miško sklypams, kuriuose reikia atkuri mišką, nustatytas atkūrimo būdas (želdinimas, žėlimas), parinktos tikslinės medžių rūšys, atsižvelgiant į miškų paskirtį ir augavietes. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-72 „Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių patvirtinimo“, mažiau palankioms ūkininkauti teritorijoms buvo priskirta didžioji dalis Alytaus apskrities (4.4.1 ir 4.4.2 lentelės).

44 4.4.1 lentelė. Mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms priskirtos seniūnijos Alytaus apskrityje (Lietuvos, 2004c)

Savivaldybių lygmeniu Savivaldy- Mažo Grūdinių Kaimo Darbingo Vidutinis Žemės bės našumo augalų gyventojų amžiaus metinis ūkio žemių derlingumas tankumas gyventojų, gyventojų naudmenų dalis t/ha gyv./km2 užimtų žemės skaičiaus plotas ha žemės ūkyje, regresas ūkio medžioklėje ir % naudme- miškininkystė nose % je, dalis %

Lazdijų r. 36,8 2,18 15,3 24,9 -1,2 57392 Varėnos r. 37,1 1,77 9,1 21,7 -1,2 46841 Iš viso 976359

Mažiau palankioms ūkininkauti teritorijoms savivaldybių lygmeniu priskirtos Alytaus apskrities Lazdijų ir Varėnos rajonai.

4.4.2 lentelė. Mažiau palankioms ūkininkauti vietovėms priskirtos seniūnijos Alytaus apskrityje (Lietuvos, 2004c)

Seniūnijų lygmeniu Seniūnijos Mažo našumo Kaimo Darbingo amžiaus Vidutinis Žemės žemių dalis gyventojų gyventojų, užimtų metinis ūkio žemės ūkio tankumas žemės ūkyje, gyventojų naudmenų naudmenose gyv./km2 medžioklėje ir skaičiaus plotas ha % miškininkystėje, regresas dalis % % Alytaus r. Daugų 25,9 14,2 19,5 -3,9 8101 Raitininkų 37,5 12,4 53,4 -2,6 4196 Druskininkų Leipalingio 39,7 10,5 33 -0,8 7239 Viečiūnų 72,2 7,9 15,6 -0,5 1350 Iš viso 254054

45 Mažiau palankioms ūkininkauti teritorijoms seniūnijų lygmeniu išskirtos Alytaus apskrities išskirtos Alytaus rajono – Daugų ir Raitininkų seniūnijos, Druskininkų savivaldybės – Leipalingio ir Viečiūnų seniūnijos. Miškai įveisiami pagal savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas, o kai jų nėra – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus kaimo plėtros žemėtvarkos projektus miškui įveisti ne miško žemėje arba pagal žemės sklypų planus su įveisiamo miško ribomis. Pagal Valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtas Druskininkų sav. ir Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonų savivaldybių miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas, parengta lentelė, kurioje parodyti galimi plotai įveisti mišką ne miško žemėje (4.4.3 lentelė).

4.4.3 lentelė. Alytaus apskrityje projektuojami plotai miškui įveisti

Savivaldybė Seniūnija Miškų Projektuojamas įveisiamas teritorijos miškingumo plotas (ha) padidėjimas (%) 1 2 3 4 Alytaus r. Simno 1704 8,7 Kriokialaukio 1057 10,4 Miroslavo 3284 19,7 Alytaus 1842 11,5 Nemunaičio 1114 15,5 Raitininkų 2939 25,7 Alovės 1537 11,8 Punios 1834 18,8 Butrimonių 1774 30,0 Pivašiūnų 4158 34,5 Kančėnų 15964 25,2 Iš viso 24326 17,3 Druskininkų Leipalingio 2284 9,9 Viečiūnų 254 1,3 Iš viso 2538 5,6 Lazdijų r. Būdviečių 1819 22,9 Krosnos 323 7,5 Šeštokų 2103 21,0 Teizių 518 5,0 46 1 2 3 4 Lazdijų kaimiškoji 1864 15,2 Šventežerio 644 13,1 Šlavantų 569 6,7 Seirijų 1147 9,5 Noragėlių 995 15,8 Kučiūnų 966 14,1 Veisiejų kaimiškoji 2362 10,7 Kapčiamiesčio 1224 5,0 Iš viso 14532 11,2 Varėnos r. Varėnos 1657 6,5 Merkinės 1534 4,0 Jakėnų 1802 8,3 Valkininkų 1158 7,6 Matuizų 1168 5,8 Marcinkonių 336 0,6 Vydenių 629 1,1 Kaniavos 692 2,7 Iš viso 9505 3,6

Pagal lentelėje pateiktus duomenis matyti, kad Alytaus rajono Kančėnų seniūnijoje projektuojamas plotas naujai įveisti miškus yra didžiausias – 15964 ha, o mažiausias – Druskininkų savivaldybės Viečiūnų seniūnijoje – 254 ha. Įveisus miškus projektuojamuose plotuose, t. y. Alytaus r. – 24326 ha, Druskininkų sav. – 2538 ha, Lazdijų r. – 14532 ha, ir Varėnos r. – 9505 ha, atitinkamai miškingumas padidėtų 17,3 %, 5,6 %, 11,2 % ir 3,6 %.

4.5. Nenašių žemių apželdinimas mišku Alytaus apskrityje

Žemės apželdinimas mišku laikomas svarbiausia ūkinės veiklos įvairumo priemone, siekiant sumažinti priklausomybę nuo žemės ūkio veiklos ir pagerinti aplinkos sąlygas kaimo vietovėse. Pagal Žemės įstatymo 25 straipsnį, žemės savininkas ar valstybinės žemės naudotojas gali apsodinti žemės ūkio paskirties žemę mišku nekeisdamas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties. Miškai įveisiami pagal savivaldybių teritorijų miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas, o kai jų nėra – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus kaimo plėtros 47 žemėtvarkos projektus miškui įveisti ne miško žemėje arba pagal žemės sklypų planus su įveisiamo miško ribomis. Žemės ūkio naudmenų, įvertintų 32,0 ir mažiau žemės našumo balų, bei pažeistų žemių Alytaus apskrityje, kuriose galėtų augti miškas, plotai atrinkti iš Lietuvos miškingumo didinimo programos, pagal 2002 m. duomenis ir pateikti lentelėje (4.5.1 lentelė).

4.5.1 lentelė. Žemės ūkio naudmenų, įvertintų 32,0 ir mažiau žemės našumo balų, bei pažeistų žemių, kuriose galėtų augti miškas, plotai (ha), 2002 m.

Bendras Tarp jų – žemės ūkio naudmenų, įvertintų 32 ir žemės ūkio mažiau našumo balų, plotas ha Apskritys naudmenų Daugiamečiai ariama pievos ganyklos plotas ha sodai Alytaus r. 80557 17526 - 3996 3035 Lazdijų r. 63875 11661 18 3015 5950 Varėnos r. 49047 14957 - 2793 4639 Alytaus apskrityje: 193479 44144 18 9804 13624 Iš viso šalyje: 3357141 301605 436 188568 160566 Pastaba. 4.5.1 lentelė – įvadas į 4.5.2 lentelę.

4.5.2 lentelė. Žemės ūkio naudmenų, įvertintų 32 ir mažiau žemės našumo balų, bei pažeistų žemių, kuriose galėtų augti miškas, plotai (ha), 2002 m.

Potencialus % nuo bendro žemės Dabartinis Apskritys miškingumo ūkio naudmenų ploto miškingumas % padidėjimas % Alytaus r. 30,5 30,3 18 Lazdijų r. 32,3 35,7 17,2 Varėnos r. 45,6 66,3 10,4 Alytaus apskrityje: 34,9 45,9 12,6 Iš viso šalyje: 19,4 30,9 10,1

Šaltinis: Lietuvos miškingumo didinimo programa (Lietuvos, 2004a)

2002 m. bendras žemės ūkio naudmenų plotas Alytaus apskrityje buvo 193479 ha, iš jų 70290 ha žemės ūkio naudmenų, kurių našumo balas 32,0 ir mažiau, o tai sudaro 34,9 % nuo bendro žemės ūkio naudmenų ploto. Pagal Lietuvos miškingumo didinimo programą planuojama, kad šalies miškingumas padidės 3 %. Mišku reikia apželdinti apie 196 tūkst. ha žemių, t.y. kasmet miškas turi būti 48 įveisiamas arba savaime apželti vidutiniškai apie 10 tūkst. ha. Alytaus apskrityje miško želdinimo ne miško žemėje apimtys 2004 – 2020 m. ha parodyti stulpelių diagramoje (4.5.1 pav.)

13000

12000 11971 11000 10417 10000 9000 8000 7000

6000 5000 4348 3966 3784

4000 3657 3450 3183 3000

2000 1554 744 1000 704 564 516 518 474 270 256 227 247 233 188 215 172 158 0 Iš viso Kasmet vidutiniškai Iš viso Kasmet vidutiniškai Iš viso Kasmet vidutiniškai I. Paruošiamasis etapas (2004–2006 m.) II. Miškingumo didinimo subalansavimo etapas (2007–2020 m.) Apželdinamas plotas pagal etapus Apželdinamas plotas per visą 2004–2020 m. laikotarpį 1. Alytaus r. 2. Lazdijų r. 3. Varėnos r. Alytaus apskr.: 4.5.1 pav. Miško želdinimo ne miško žemėje apimtys 2004 – 2020 m. ha

Pagal Lietuvos miškingumo didinimo programą, Alytaus apskrityje per visą 2004 – 2020 m. laikotarpį apželdinimo mišku plotas iš viso turėtų siekti 11971 ha, o tai reiškia, kad kasmet Alytaus apskrityje ne miško žemėje turėtų būti įveistas apie 704 ha miško žemės plotas. Jei žemės savininkas nori įveisti mišką ne miško žemėje, jis turi pateikti prašymą apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento teritoriniam žemėtvarkos skyriui (toliau – žemėtvarkos skyrius). Prie prašymo pridedamos žemės sklypo plano M1: 10 000 su pažymėtomis ribomis, kurios parodo norimo įveisti miško ribas bei pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį kopijas. Jeigu mišką pageidaujama įveisti žemės ūkio paskirties ar kitos paskirties žemės sklypuose, esančiuose urbanizuotose teritorijose, kuriuose pagal parengtus detaliuosius planus numatomas miškų įveisimas, su prašymu pridedamas detalaus plano kopija. Alytaus rajono gyventojas, Petras Grėbliauskas 2007 metais pateikė prašymą Alytaus rajono žemėtvarkos skyriui, norėdamas gauti leidimą įveisti mišką ne miško žemėje (jam priklausančio žemės sklypo dirvožemio našumo balas 25,2). Kartu su prašymu savininkas pateikė žemės sklypo plano M1: 10 000 su pažymėtomis ribomis pagal kurias pageidaujama įveisti mišką, ir pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą bei teises į jį kopijas. P. Grėbliausko žemės sklypas, kuriame norima įveisti mišką, pateikiamas 4.5.2 paveiksle. 49

4.5.2 pav. P. Grėbliausko žemės sklypas

Žemės sklypas, esantis Alytaus apskrityje, Alytaus rajone, Krokialaukio seniūnijoje, Dapkiškių kaime, nuosavybės teise priklauso Petrui Grėbliauskui. Privačios žemėvaldos žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemėje savininkas nekeisdamas tikslinės žemės naudojimo paskirties gali įveisti miškus: ¾ Ne žemės ūkio naudmenų sklypuose, kuriuose pagal gamtines sąlygas ir teritorinį išsidėstymą tinkami miškams įveisti (smėlynai, žvyrynai, eroduojami šlaitai ir pan.). ¾ Neriboto dydžio žemės ūkio naudmenų sklypuose, kurių dirvožemio našumas ne didesnis kaip 27,0 balai, o iki 1 ha žemės valdose – ir našesniame dirvožemyje. ¾ Žemės ūkio naudmenose, įsiterpusiose tarp miškų, vandens telkinių ir kitose vietose, kai formuojama racionali žemėnauda. Analizuojamo žemės sklypo paskirtis – žemės ūkio, dirvožemis – priesmėlis (tinkamas miškui įveisti). Bendras plotas – 3,08 ha, planuojamas įveisti miško plotas – 2,60 ha (4.5.3 lentelė).

4.5.3 lentelė. Žemės ūkio naudmenos, sudarančios žemės sklypą

Žemės ūkio naudmenos ha Miško Kitos žemės plotas ha Bendras Iš viso Iš jų žemės Iš viso Iš jo žemės sklypo ariamosios pievų ir plotas ha pelkių plotas ha žemės natūralių plotas ganyklų 2,74 2,54 0,20 0,16 0,18 0,18 3,08

Jeigu P. Grėbliausko žemės sklypas būtų įtrauktas į melioruotos žemės apskaitą, žemėtvarkos skyrius žemės sklypo savininko prašymą su kt. dokumentais butų perdavęs 50 savivaldybės vykdomajai institucijai, kuri nagrinėja ir įvertina miško įveisimo galimybes žemės sklype, nepažeidžiant gretimų žemės sklypų naudotojų interesų. Esant galimybei melioruotą plotą apsodinti mišku, savivaldybės vykdomoji institucija išduoda drenažu arba grioviais nusausinto ploto plano M 1: 2000 ištrauką ir technines sąlygas dėl šio ploto apsodinimo mišku. Analizuojamo P. Grėbliausko žemės sklypas nebuvo įtrauktas į melioruotos žemės apskaitą, todėl žemės sklypo savininkui nereikėjo papildomai gauti leidimo iš savivaldybės vykdomosios institucijos. Kadangi Alytaus rajono savivaldybės teritorijos miškų išdėstymo schemoje (priedas 1) numatytas miškų įveisimas teritorijoje, kurioje žemės savininkas nori įveisti mišką, tai Alytaus rajono žemėtvarkos skyrius išdavė P. Grėbliauskui leidimą 2007–05–21 įveisti mišką ne miško žemėje (leidimas išduodamas per 15 darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos). Leidimu žemės savininkui suteikta teisė įveisti mišką 3,08 ha ploto ne miško žemės sklype Nr. 1 žemės sklypo plane pažymėtomis ribomis. Mišką leidžiama sodinti paliekant neapsodintus ruožus 15 m. nuo griovio briaunos ir po 15 m. į abi puses nuo valstybinei nuosavybės teise priklausančių arba į jos įsijungiančių kito naudotojo drenažo rinktuvų (Antanavičius, 2005). Kai žemėtvarkos skyrius žemės savininkui išduoda leidimą įveisti mišką ne miško žemėje, turi būti parengtas ir valstybinio miškų pareigūno patvirtintas Miško želdinimo projektas. Projekte turi būti nurodytos želdinimo sklypo ribos, plotas, želdinių rūšinė sudėtis ir tankumas, atstumai tarp sodinamų medelių, jų išdėstymas ir kiekis pagal medžių ir krūmų rūšis, miško želdinimo ir dirvos ruošimo būdai bei želdinių apsaugos priemonės (Antanavičius, 2005). Iškart po leidimo išdavimo buvo pradėtas rengti projektas „žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku 2008 metams“. Po mėnesio miško želdinimo projektas buvo parengtas ir suderintas su Alytaus miškų urėdija 2007-06-21. Projekte nurodytos ribos, kuriame numatoma įveisti mišką, plotas – 2,60 ha. Dirvos paruošimo būdas – vagomis, o miško įveisimo būdas – želdinimas. Želdinių funkcinė paskirtis – ūkinė. Želdinių rūšinė sudėtis, tankumas, želdinių apsaugos priemonės ir kt. rodikliai pateikiami 4.5.4 lentelėje.

51 4.5.4 lentelė. Projektuojamos želdinimo priemonės

Plotas Rūšinė Želdinių Želdinių Sodmenų tipas ir Želdinių apsaugos ha sudėtis arba arba žėlinių poreikis sklype iš priemonės žėlinių išdėstymas viso, pagal tankumas sklype ir medžių ir krūmų sklype išdėstymo rūšis tūkst. vnt. tūkst. atstumai, m vnt./ha pagal medžių ir krūmų rūšis 2,60 5P3B2J 4680 Grupėmis, P sodinukai-7,15 Pirmaisiais metais P 1,80×1,00 B sodinukai-3,20 mechaniškai nuravėti B 1,80×1,35 J sodinukai-1,82 piktžoles 3 kartus, J 1,80×1,60 vėlesniais nušienauti arba apmindyti, apsaugai nuo žvėrių naudoti repelentus

Iš viso sklype suprojektuota pasodinti 7,15 tūkst. vnt. paprastųjų pušų, 3,20 tūkst. vnt. karpotųjų beržų ir 1,82 tūkst. vnt. juodalksnių. Projekte numatyta pasodinti 50 % lapuočių ir 50 % spygliuočių medžių. Taip pat nurodyti provenencijų (kilmių) rajonai, kurių miško dauginamąją medžiagą galima naudoti: B – Vidurio Lietuvos žemumos P – Sūduvos ir Nemuno vidurupio J – Vidurio Lietuvos Žemumos – Sūduvos ir Dzūkų aukštumų. Jei žemės savininkas nori naudoti miško dauginamąją medžiagą iš kitų provenencijų (kilmių) rajonų, nei nurodyta projekte, jis turi turėti miško sėklų ir sodmenų inspekcijos leidimą. Įveisęs mišką ne miško žemėje, žemės savininkas ne anksčiau kaip po metų apie tai turi informuoti žemėtvarkos skyrių, kuris kartu su regiono aplinkos apsaugos departamento specialistu turi surašyti įveisto miško patikrinimo pažymą, žemės sklype pažymėti naujai įveisto miško ribas ir parengti žemės sklypo kadastro duomenų formą. Po to, žemės savininkas šiuos dokumentus pateikia Valstybės įmonės Registrų centrui, kuris patikslina žemės sklypo kadastro duomenis. 52 Tuo atveju, jei miškas buvo įveistas melioruotoje žemėje, žemėtvarkos skyrius pateikia įveisto miško patikrinimo pažymos ir įveisto miško ribų plano kopijas savivaldybės vykdomajai institucijai dėl žemės ploto išbraukimo iš melioruotų žemių ir melioracijos statinių apskaitos.

53 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Išvados:

1. Alytaus apskrities miškingumas 49,08 %, o jos miškingumą labiausiai pakelia Varėnos rajonas – 69,17 % ir Druskininkų savivaldybė – 69,10 %, mažiau Lazdijų rajonas – 34,88 % ir Alytaus rajonas – 24,66 %. 2. Alytaus apskrityje pagrindinę žemės fondo dalį pagal žemės naudmenų plotą procentais sudaro miškai (miško žemė) – 49,08 % ir žemės ūkio naudmenos – 36,86%, o mažiausią – užstatyta teritorija (2,05 %) ir keliai (2,35 %). 3. Per analizuojamą laikotarpį, t. y. per 2004 – 2008 metus Alytaus apskrityje miško žemė sudarė padidėjo 3,36 % (nuo 92,33 % – 2004 m. iki 95,69 % – 2008 m.), skaičiuojant nuo miškų paskirties žemės. 4. Išanalizavus duomenis matyti, kad privačių miškų ūkio paskirties žemės naudotojų vis daugėja ir atsižvelgiant į galimybes žemės ūkiui netinkamas naudoti žemes apželdinti mišku iki žemės reformos pabaigos išliks privačių miškų plotų didėjimo tendencijos. 5. 2004 m. sausio 1 d. privačios miškų ūkio paskirties žemės buvo 80039,93 ha, o 2008 m. sausio 1 d. – 102678,33 ha, t. y. per 2004 – 2008 m. laikotarpį privačios miškų ūkio paskirties žemės padaugėjo 22638,40 ha, o valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sumažėjo 22355,22 ha (nuo 159397,10 ha – 2004 m. iki 137041,88 ha – 2008 m.). 6. Pagal Valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtas Druskininkų sav. ir Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonų savivaldybių miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas, Alytaus rajono Kančėnų seniūnijoje projektuojamas plotas naujai įveisti miškus yra didžiausias – 15964 ha, o mažiausias – Druskininkų savivaldybės Viečiūnų seniūnijoje – 254 ha. 7. Pagal miškų išdėstymo žemėtvarkos schemas, įveisus miškus Alytaus r. – 24326 ha, Druskininkų sav. – 2538 ha, Lazdijų r. – 14532 ha, ir Varėnos r. – 9505 ha, atitinkamai miškingumas atitinkamuose rajonuose padidėtų 17,3 %, 5,6 %, 11,2 % ir 3,6 %. 8. Žemės ūkio paskirties žemės plotų, kurių dirvožemio našumo balas ne didesnis kaip 32 balai, Alytaus apskrityje yra 70290 ha (34,9 % nuo bendro žemės ūkio naudmenų ploto). 9. Mažiau palankioms ūkininkauti teritorijoms savivaldybių lygmeniu priskirtos Lazdijų ir Varėnos rajonai, o seniūnijų lygmeniu išskirtos Alytaus rajono – Daugų ir Raitininkų seniūnijos, Druskininkų savivaldybės – Leipalingio ir Viečiūnų seniūnijos. 54 10. Norint įgyvendinti Lietuvos miškingumo didinimo programą, Alytaus apskrityje per 2004 – 2020 m. laikotarpį miško plotas turėtų padidėti 11971 ha, t. y. kiekvienais metais vidutiniškai įveisiant mišką po 704 ha. 11. 2002 m., kai buvo patvirtinta Lietuvos miškingumo programa Alytaus apskrities teritorijos miškingumas siekė 45,9 %, įveisus naujai suprojektuotus miškus, miškingumas padidėtų 12,6 %, ir būtų 58,5 %.

Rekomendacijos:

1. Alytaus apskrities teritorijas, priskirtas mažiau palankioms ūkininkauti teritorijoms, rekomenduojama apželdinti mišku, ne tik todėl, kad sunkiai vykdoma tradicinė žemdirbystė tokiose teritorijose, bet taip pat siekiant sumažinti kaimo žmonių priklausomybę nuo žemės ūkio veiklos bei pagerinti aplinkos sąlygas šiose teritorijose. 2. Kadangi Veisiejų miškų urėdijoje miškų naudojimo intensyvumas – mažas (<4,51 m3/ha), t.y. šios teritorijos miškingumas Alytaus apskrityje žemiausias (Alytaus rajono savivaldybės – 23,4 %, Lazdijų rajono savivaldybės – 34,3 %), todėl šiose teritorijose rekomenduojama miškingumą didinti pirmiausia. 3. Alytaus apskrities teritorijoms, kurioms būdingas mažo našumo žemės ir mažas teritorijos įsavinimo žemės ūkiui laipsnis, rekomenduojamas didesnių plotų apsodinimas mišku.

55 LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. ALEKNAVIČIUS, P. Žemės teisė. Paskaitų konspektas žemėtvarkos specialybės studentams. Vilnius: Jandrija, 2005. 2. ALEKNAVIČIUS P. Žemės tvarkymo reglamentavimas. Mokomoji knyga. Kaunas: Ardiva, 2008. 3. Bendroji informacija apie Alytaus apskritį. [žiūrėta 2008-11-11]. Prieiga per internetą: . 4. Bendroji informacija apie miškus, Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-11-11]. Prieiga per internetą: . 5. ČAPLIKAS, J., ŽOŠTAUTIENĖ, V. Mažiau palankių ūkininkauti žemių atranka kaimo plėtros kontekste. Lietuvos kaimo plėtros politika ir mokslo uždaviniai: mokslinės konferencijos pranešimai. Vilnius, 1999, p.131-139. 6. ČAPLIKAS, J. Mažiau palankių ūkininkauti vietovių atrankos kriterijų parinkimas. [žiūrėta 2008-01-15]. Prieiga per internetą: . 7. Europos Sąjungos Tarybos 1999 m. gegužės 17 d. reglamento (EB) Nr. 1257/1999 „Dėl Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo paramos kaimo plėtrai“ nuostatai. 8. FOGEND, L. H. The Danish Agriculturec Advisory Centre Experience in Using Favoured Areas and Developing the Types of Production Suitable for These Areas. Gamtinio potencialo panaudojimo galimybės Rytų Lietuvoje: mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Vilnius, 1999. 9. GAIŽUTIS, A., KURTINAITIENĖ, J. Lietuvos miškų sektoriaus raidos galimybės: esami konkurenciniai pranašumai ir prioritetinės plėtros kryptys. Iš: Ekonomika: mokslo darbai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007 (79), p.50-60. 10. GŪŽIENĖ, J. Alternatyvios žemės ūkio veiklos plėtojimo galimybės Alytaus rajone. Iš: Vandens ūkio inžinerija. 2004, T.25(45)2, p.117-120. 11. JUODKIENĖ, V. Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku Kaišiadorių rajone. Iš: Vandens ūkio inžinerija. 2005, T.28(48), p.126-129. 12. Kaimo plėtros 2004 – 2006 metų planas. Lietuvos Respublikos Nacionalinė mokėjimo agentūra [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-11-11]. Prieiga per internetą: . 13. KAIRIŪKŠTIS, L., VERBYLA, V., BRUKAS, A. Lietuvos miškų metraštis XX amžius. Vilnius, 2003. 56 14. KULIEŠIS, A. Miško kirtimų apimtį lemiantys veiksniai ir jų analizė. Iš: Miškininkystė. Lietuvos miškų instituto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslo žurnalas, 2006 Nr. 1 (59). 15. KULIEŠIS, A. Žvilgsnis į Lietuvos miškus. Gerėjant Europos miškų būklei, kai kurios mūsų šalies miškininkystės sritys lenkia Europos Sąjungos vidurkius. Iš: Baltijos miškai ir mediena. Vilnius, 2007. 16. Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų strategijos pagrindinės nuostatos. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-11-11]. Prieiga per internetą: . 17. Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programos priemonių projektas. Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-10-19]. Prieiga per internetą: . 18. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas 1997 m. liepos 2 d. Nr. VIII-370. Iš: Valstybės žinios, Nr. 1997, Nr.69-1735. 19. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo pakeitimo įstatymas 2001 m. balandžio 10 d. Nr. IX-240. Iš: Valstybės žinios, 2001, Nr.35-1161. 20. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. 484 „Dėl Lietuvos miškų ūkio politikos ir jos įgyvendinimo strategijos patvirtinimo“. Iš: Valstybės žinios, 2002a, Nr.93-4029. 21. Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimas Nr. IX-1154 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano“. Iš: Valstybės žinios, 2002b, Nr.110- 4852. 22. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymas Nr. 616/471 „Dėl Lietuvos miškingumo didinimo programos patvirtinimo“. Iš: Valstybės žinios, 2003, Nr.1-10; 2004a, Nr.188-7039. 23. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymas 2004 sausio 27 d. Nr. IX- 1983. Iš: Valstybės žinios, 2004b, Nr.28-868. 24. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 3D-72 „Dėl mažiau palankių ūkininkauti vietovių“. Iš: Valstybės žinios, 2004c, Nr.34-1111; Nr.78-2735. 25. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. kovo 29 d. įsakymas Nr. 3D-130/D1-140 „Dėl miško įveisimo ne miško žemėje taisyklių“. Iš: Valstybės žinios, 2004d, Nr.55-1918; Nr.142-5215. 57 26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr. 632 „Dėl privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo. Iš: Valstybės žinios, 2004e, Nr.86-3117. 27. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr. 3D-476/D1-429 “Dėl kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“. Iš: Valstybės žinios, 2004f, Nr. 127-4581. 28. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 15 d. įsakymas „Dėl žemėtvarkos schemų rengimo taisyklių patvirtinimo“. Iš: Valstybės žinios, 2004g, Nr.140-5148. 29. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2005 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. 3D-178 “Dėl kaimo plėtros 2004 – 2006 metų plano priemonės “Žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku” administravimo taisyklių” pakeitimo. Iš: Valstybės žinios, 2005, Nr. 42-1339. 30. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 238 „Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo. Iš: Valstybės žinios, 2007, Nr.30-1099. 31. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. D1-199 „Dėl miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų“. Iš: Valstybės žinios, 2008, Nr.45-1702. 32. Lietuvos Respublikos Konstitucija: Priimta Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendume. Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1993, p.120. 33. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas 2000 liepos 18, Nr. VIII-1864. Iš: Valstybės žinios, 2000, Nr.74-2262; Nr.77; Nr.80; 82. 34. Lietuvos Respublikos žemės fondas 2004-01-01. Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė registrų centras. Vilnius. 35. Lietuvos Respublikos žemės fondas 2005-01-01. Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė registrų centras. Vilnius. 36. Lietuvos Respublikos žemės fondas 2006-01-01. Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė registrų centras. Vilnius. 37. Lietuvos Respublikos žemės fondas 2007-01-01. Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė registrų centras. Vilnius. 38. Lietuvos Respublikos žemės fondas 2008-01-01. Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė registrų centras. Vilnius. 39. MATONIENĖ, D. Alytaus rajono ūkininkų ūkių pelno priklausomybė nuo dirvožemio našumo. Iš: Vandens ūkio inžinerija. 2001, T.15(37), p.62-65. 58 40. MATONIENĖ, D. Žemės naudojimo mažiau tinkamoje teritorijoje tyrimai. Iš: Žemėtvarka ir hidrotechnika: mokslo darbai. LŽŪU, 2002(3)a, p.58-63. 41. MATONIENĖ, D., SUDONIENĖ, V. Economical Grounding of Stand Planting in Areas less Favourable for Farming. Miško želdinių įveisimo mažiau tinkamoje ūkininkauti žemėje ekonominis pagrindimas. Iš: Vandens ūkio inžinerija. 2002, T.18(40), p.71-74. 42. MATONIENĖ, D., SUDONIENĖ, V. Žemės ūkio naudmenų našumo įtaka žemės ūkio augalų derlingumui. Iš: Vandens ūkio inžinerija. 2003a, T.22(44), p.73-76. 43. MATONIENĖ, D., SUDONIENĖ, V. Miško želdinių įveisimo žemės ūkio paskirties žemėje pagrindimas. Iš: Vandens ūkio inžinerija. 2003b, T.23(44), p.43-47. 44. OZOLINIUS, R. Lietuvos miškai. Vilnius: AB Spauda, 2005. 45. UNGURIENĖ, V. Miško želdinių išdėstymo planavimas kaimo vietovėje. Iš: Vandens ūkio inžinerija. 2003, T.22(44)2, p.245-237. 46. Valstybinė miškų apskaita, Lietuvos valstybinis miškotvarkos institutas [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-12-10]. Prieiga per internetą: . 47. VITKIENĖ, I. Nepalankios ūkininkauti žemės naudojimas Lietuvoje. Iš: Žemėtvarka ir hidrotechnika: mokslo darbai. LŽŪU, 2004, T.25(45)2, p.195-200. 48. Žemės apskaita, Nacionalinė Žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos [interaktyvus]. [žiūrėta 2008-12-10]. Prieiga per internetą: . 49. Mišką atkurti privalo savininkas: santrauka [interakyvus]. Iš: Mano ūkis, 2008. [žiūrėta 2008-05-15]. Prieiga per internetą: .

59

PRIEDAI

60 1 priedas MIŠKINGUMO KAITA PAGAL ADMINISTRACINIUS VIENETUS 1938 – 1998 M. 1938 m. 1978 m. 1998 m. Apskričių miškingumas Rajonų miškingumas Rajonų miškingumas 1. Alytaus – 16,8 % 1. Akmenės – 27,8 % 1. Akmenės – 30,1 % 2. Biržų – 14,5 % 2. Alytaus – 20,6 % 2. Alytaus – 22,5 % 3. Kauno – 20,5 % 3. Anykščių – 26,9 % 3. Anykščių – 30,1 % 4. Kėdainių – 16,0 % 4. Biržų – 21,0 % 4. Biržų – 26,0 % 5. Kretingos – 17,3 % 5. Ignalinos – 32,2 % 5. Ignalinos – 33,4 % 6. Marijampolės – 22,7 % 6. Jonavos – 34,6 % 6. Jonavos – 38,9 % 7. Mažeikių – 13,3 % 7. Joniškio – 16,2 % 7. Joniškio – 18,1 % 8. Panevėžio – 16,2 % 8. Jurbarko – 32,8 % 8. Jurbarko – 36,0 % 9. Raseinių – 15,3 % 9. Kaišiadorių – 37,0 % 9. Kaišiadorių – 30,0 % 10. Rokiškio – 13,1 % 10. Kauno – 27,9 % 10. Kauno – 29,7 % 11. Seinų – 18,9 % 11. Kelmės – 22,2 % 11. Kelmės – 25,6 % 12. Šakių – 21,3 % 12. Kėdainių – 22,3 % 12. Kėdainių – 24,2 % 13. Šiaulių – 17,4 % 13. Klaipėdos – 23,0 % 13. Klaipėdos – 22,5 % 14. Tauragės – 17,9 % 14. Kretingos – 30,5 % 14. Kretingos – 33,1 % 15. Telšių – 15,3 % 15. Kupiškio – 22,8 % 15. Kupiškio – 25,6 % 16. Trakų – 22,5 % 16. Lazdijų – 31,1 % 16. Lazdijų – 35,7 % 17. Ukmergės – 16,1 % 17. Marijampolės – 19,8 % 17. Marijampolės – 23,7 % 18. Utenos – 15,1 % 18. Mažeikių – 23,7 % 18. Mažeikių – 26,2 % 19. Vilkaviškio – 5,3 % 19. Molėtų – 23,0 % 19. Molėtų – 25,1 % 20. Zarasų – 21,7 % 20. Pakruojo – 16,6 % 20. Pakruojo – 17,8 % 21. Klaipėdos – 12,7 % 21. Panevėžio – 30,3 % 21. Panevėžio – 33,4 % 22. Pagėgių – 20,0 % 22. Pasvalio – 14,7 % 22. Pasvalio – 16,4 % 23. Šilutės – 6,8 % 23. Plungės – 35,1 % 23. Plungės – 38,0 % Vidutinis miškingumas – 24. Prienų – 25,1 % 24. Prienų – 27,1 % 16,7 % 25. Radviliškio – 21,0 % 25. Radviliškio – 23,4 % 26. Raseinių – 18,7 % 26. Raseinių – 21,2 % 27. Rokiškio – 25,0 % 27. Rokiškio – 27,7 % 28. Skuodo – 14,6 % 28. Skuodo – 14,9 % 29. Šakių – 21,8 % 29. Šakių – 24,6 % 30. Šalčininkų – 39,4 % 30. Šalčininkų – 43,5 % 31. Šiaulių – 28,1 % 31. Šiaulių – 32,4 % 32. Šilalės – 21,7 % 32. Šilalės – 23,1 % 33. Šilutės – 16,6 % 33. Šilutės – 17,7 % 34. Širvintų – 25,9 % 34. Širvintų – 30,1 % 35. Švenčionių - 47,1 % 35. Švenčionių – 53,7 % 36. Tauragės – 31,7 % 36. Tauragės – 35,2 % 37. Telšių – 29,2 % 37. Telšių – 28,8 % 38. Trakų – 38,9 % 38. Trakų – 41,7 % 39. Ukmergės – 27,7 % 39. Ukmergės – 31,0 % 40. Utenos – 28,0 % 40. Utenos – 29,3 % 41. Varėnos – 61,1 % 41. Varėnos – 66,3 % 42. Vilkaviškio – 7,0 % 42. Vilkaviškio – 9,1 % 43. Vilniaus – 33,7 % 43. Vilniaus 36,2 % 44. Zarasų – 33,4 % 44. Zarasų 32,5 % Vidutinis miškingumas – Vidutinis miškingumas – 27,6 % 30,3 % Šaltinis: Lietuvos miškų metraštis XX amžius (Kairiūkštis, 2003). 61

62

63

Darbo aprobacija

Tyrimų rezultatai paskelbti mokslinėje konferencijoje:

GIRDENYTĖ E. Nenašių žemių apželdinimas mišku Alytaus apskrityje. Iš: Studentų mokslinė konferencija. – LŽŪU. Kaunas, Akademija, 2009.