S o l v e ig a Da u g ir d a it ė

1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas Vilnius, 2015 UDK 821.133.1(092) D * 3 9 4

Projektą pagal „Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009- 2015 metų programą* finansavo Lietuvos mokslo taryba. Projekto finansavimo sutartis LIT-9-38

Recenzavo: Prof. dr. Nijolė Kašelionienė, LEU Doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė, VDA

Redaktorė Donata Linčiuvienė Korektorės: Dalia Pauliukevičiūtė, Akvilė Rėklaitytė Serijos dailininkas Tomas Mrazauskas Maketuotojas Rokas Gelažius

© Solveiga Daugirdaitė; 2015 © Tomas Mrazauskas, 2015 © Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015

ISBN 978-609-425-154-2 Turinys

Pratarmė 9 Sartre’as atvažiavo! 14 Beauvoir ir Sartre as lietuvių spaudoje 21 Sartre’as ir jo ne žmona 41 Prancūzų filosofas ir lietuvių dramaturgija 60 Kas atsiminimuosna nesudėta 78 Egzistencializmas, Freudas ir Hemingway’us 91 Kaune 110 Snobas Jeanas Paulis Sartreas 124 Susitikimai Lietuvoje ir literatūroje 156 1965-ieji - aukso amžius 180 Vaizdų kalba 192 Beauvoir milžino paunksmėje 208 Lietuva Beauvoir akimis 221 Baigiamosios pastabos 236

Padėka 246

It Flew Like A Shooting Star: Glimpses from the 1965 Visit of Jean Paul Sartre and Simone de Beauvoir. Summary 247

Iliustracijų sąrašas 260 Bibliografinės pastabos 263 Santrumpos 263 Asmenvardžių rodyklė 264 Pratarmė Lietuvą, užsieniečiams uždarą šalį, 1965 m. vasarą aplankė pasaulinio garso intelektualai - prancūzų filosofai ir rašytojai Simone de Beauvoir (1908-1986) ir Jeanas Paulis Sartre’as (1905-1980). Viešnagė, neturėjusi didesnės reikšmės Beauvoir ir Sartre’ui, buvo ir tebėra laikoma svarbia Lietuvos visuomenei. Remiantis to meto spaudos duomenimis ir vėliau pasirodžiusiais prisiminimais, šioje knygoje sie­ kiama rekonstruoti viešnagės detales, aptarti atsi­ minimuose fiksuojamus faktus ir jų interpretacijas, o pirmiausia stengiamasi ne „atkurti tiesą“, bet ana­ lizuoti, kodėl lietuvių intelektualai taip sureikšmino šį apsilankymą, kaip jis buvo prisimenamas, kas pabrėžiama kaip svarbiausia. Kitaip sakant, ieškoti atsakymų, ką ši viešnagė kalba apie mūsų mąstymą bei vertybes. Knygoje remiamasi lietuvių rašytojų (Mykolo Sluckio, Halinos Korsakienės, Marijos Macijauskienės, Alberto Laurinčiuko ir daugelio kitų), jų šeimų narių, mokslininkų, menininkų atsi­ minimais, fotografo Antano Sutkaus svarstymais. Rašant daugiausia buvo naudojamasi paskelbtais dokumentais, bet kalbinti ir rečiau prisimenami vieš­ nagės liudytojai, pateikę įdomių detalių (Algirdas Pocius, Marija Macijauskienė, Kazys Saja, Ingrida Korsakaitė, Birutė Liauškienė, Daina ir Aurimas Mieželaičiai). Aptariamas Beauvoir ir Sartreo vieš­ nagės atšvaitas grožinėje literatūroje ir vaizduojama­ jame mene. Stabtelima ir prie Beauvoir prisiminimų

9 knygoje Viską apsvarsčius (Tout comptefait, 1972) pasirodžiusio epizodo apie kelionę į Lietuvą. Pasidomėti vienu 1965 m. mūsų kultūros istori­ jos faktu paskatino 2008-ųjų balandį Latvijos uni­ versitete surengta mokslinė konferencija „Simone ai de Beauvoir 100: Šimtmečio moteris“. Sklaidydama spaudą ir atsiminimus, vis aiškiau mačiau, kad kal­ bėti apie Simone de Beauvoir ir Jeano Paulio Sartre’o viešnagę reikėtų ne todėl, kad juodu būtų neišski­ riami, o todėl, kad su svečiais bendravę ir vėliau atsiminimus rašę lietuviai Beauvoir tarsi nė nepa­ stebėjo. Toliau domėtis viešnagės aplinkybėmis ir įspūdžiais veikiausiai paskatino nuostaba: man jau kone tris dešimtmečius svarbi autorė, prie kurios nuolat grįžtu, yra Beauvoir. Noras suprasti sartrocen- trizmą pasakojimuose apie 1965-uosius tapo stimulu svarstyti apie mąstymo pokyčius: ir dabar Lietuvoje dėmesio centre veikiausiai atsidurtų Sartre as, nors daliai žmonių jau svarbesnė (bent ne mažiau įdomi, išmintinga, verta būti išgirsta) atrodytų Beauvoir. Viešnagės metu tokių, regis, nebūta. Tai, kad žvelgiu iš priešingos pusės, negu žiūrėta anuomet, atsiliepė ir knygos struktūrai: amžininkų citatos daugiau kal­ bės apie Sartre ą, autorės komentarai, ko gera, - apie Beauvoir. Galbūt taip pavyks rasti pusiausvyrą nesi- veliant į ginčus, kuris jų svarbesnis. Vos pradėjus skaityti 1965-ųjų šaltinius, aki­ vaizdi tapo sena tiesa: neįmanoma rašyti tik apie Lietuvos svečius, nes iš atsiminimų ir kitų doku­ mentų daugiausia sužinome ne apie juos, o apie

10 mūsų menininkų, šviesuomenės nuostatas, papro­ čius, įpročius ir apskritai apie to meto Lietuvą. Rašytojas Mykolas Sluckis atsiminimuose apie savaitę, kai Lietuvoje viešėjo Beauvoir ir Sartre as, rašė: „Ji švystelėjo kaip meteoras, apie kurį dar ilgai kalbėta vis paspėliojant, kas tai buvo.“1 Meteoras yra švytėjimas, sukeltas į Žemės ar kitos planetos atmosferą įskriejusio meteoroido. Kai mete- oroidas sudega toliau nuo Žemės paviršiaus, jis tik švysteli krintančia žvaigžde, bet jeigu priartėja prie Žemės nesudegęs - apšviečia kritimo vietą ryškiu blyksniu. Astronomijos terminai čia atsiduria neat­ sitiktinai: ryškios, žinomos asmenybės pavadina­ mos žvaigždėmis. Šiandien taip vadinama beveik bet kas, sovietmečio žvaigždės taip pradėtos vadinti ana- chronistiškai, atbuline data. Tačiau jeigu 1965-aisiais Lietuvoje žvaigždžių lankytasi, tai buvo Beauvoir ir Sartreas. Nežinia, ar Sluckis domėjosi atminties veikimu. Atminties tyrinėtojai vieną autobiografinės atmin­ ties formą vadina „fotoblykstės atmintimi“2: ryškūs,

1 Mykolas Sluckis, „Po 40 metų: Kalbantis su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir“ Šiaurės Atėnai, 1005, birželio 4. 1 Amerikiečių psichologai Rogeris Brownas ir Jamesas Kūlikas pavartojo blykstės atminties terminą straipsnyje („Flashbulb memories“, Cognition, t. 5, leid. 1,1977, p. 73-99), analizuojančiame, kaip žmonių atmintyje užsifiksavo prezidento Johno Kennedy’o nužudymas. Vėliau tyrinėti atsiminimai apie kitus sukrečiančius įvykius (Martino Lutherio Kingo, princesės Dianos žūtis, erdvė­ laivio sprogimas ir 1.1.). Ypač gausiai medžiagos tyrimams, kaip ir kodėl kinta atsiminimai, teikia rugsėjo 11-osios teroro išpuolis.

11 emocijas palietę įvykiai (ir teigiami, ir neigiami) užsi­ fiksuoja taip, kaip užklupus fotoaparato blyksniui. Manyta, kad įvykio, kuris sukelia didžiulę nuostabą ir tampa reikšmingas ateičiai arba jaudina emociškai, atsiminimai išlieka gyvi, išsamūs ir tikslūs kaip foto­ grafija. Tolesni atminties tyrimai parodė, kad žmonės vis tiek juos pamiršta. Tai, kas, regis, turėtų įstrigti atmintyje visam gyvenimui, ilgainiui pasimiršta kaip ir ne tokie ryškūs įvykiai - išnyksta tikslumas, net ir emocines savo reakcijas dažniau, negu galime numa­ nyti, pamirštame. Bet atminties netvarumas turi ir gerų pusių: nujausdami, kad pamirš, žmonės stengiasi kitais būdais įamžinti įvykius. Šiuo atveju svarbu yra tai, kad kultūros žmonės, laikydami šią intelektualų vieš­ nagę reikšminga, pasirūpino išsaugoti atsiminimus. Atsiminimų autoriams atrodė, kad svarbios yra sve­ čių kalbos. Kita vertus, buvimas šalia įžymybių ir lie­ tuviams tarsi suteikė orumo, pirmiausia savo pačių akyse. Nors tikėtina, jog atsiminimai, ypač užrašyti vėliau, jau nėra patikimi faktų požiūriu, bet patikimi kaip žmonių savivaizdžio, „dvasinės tikrovės“ ats­ pindys: atsiminimai, kaip ir autobiografija, leidžia sukurti, perrašyti pasakojimą ar istoriją taip, kaip žmogus ją matė, suprato, ir nebūtinai, kaip buvo iš tiesų. Todėl šiandien iš atsiminimų apie dviejų pran­ cūzų viešnagę galime semtis žinių apie X X a. 7-ojo dešimtmečio vidurio lietuvių menininkų, ypač rašy­ tojų, mentalitetą, tai šioje istorijoje reikšmingiau­ sia. O jeigu manome, kad, norime to ar ne, esame

12 tradicijos paveldėtojai (kartu ir jos transformuoto- jai, bet čia šio aspekto neaptarsime), - tai reikštų, jog skaitome ir apie save: „posovietinis“ laikotarpis su „sovietiniu“ susijęs ne tik bendra žodžio šaknimi, bet ir turiniu. Atsiminimai, kad ir subjektyvūs, nėra vien fan­ tazija. Ano laiko spaudos, kitų dokumentų lygini­ mas su atsiminimais padeda nustatyti subjektyvaus žvilgsnio ribas. Įdomiausia yra tai, kaip paliudyti faktai ir subjektyvus pasakojimas prasilenkia, bet ir papildo vienas kitą. Kaip viena kitą papildo dvi kul­ tūros - lietuviška ir prancūziška. Lietuviai išmano savo istoriją, ano meto aplinkybes, veikiančius asme­ nis ir jų vietą kultūroje. Nors apie Beauvoir ir Sartre ą dabar žinome daug, šioje studijoje kiek plačiau apta­ riami tie jų veiklos aspektai, apie kuriuos, atrodo, 1965-aisiais žinota mažiau, bet jie veikė viešnagės atmosferą ir vertinimus. 2009 m. paskelbtas straipsnis „1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u“3 pasitarnavo kitiems: juo rėmėsi filosofė Audronė Žukauskaitė4, kultūrologe Violeta Davoliūtė jo medžiagą pasisko­ lino savo knygos puslapiams apie lietuvių Sartre ąs.

3 Solveiga Daugirdaitė, „1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u“ Colloąuia, Nr. i i , 1009, p. 71-104. 4 Audronė Žukauskaitė, „Feminizmas ir filosofija: Permąstant Simone’ą de Beauvoir: Pratarmė“, Athena: Filosofijos studijos, Nr. 6,2010, p. 7-13. 5 Violeta Davoliūtė, The Making and Breaking of Soviet Lithuania: Memory and Modernity in the Wake of War, London and New York: Routledge, 1013, poskyris „Cosmopolitan fantasies'.

13 Suvokiau šį kolegių dėmesį kaip patvirtinimą, kad buvo prasminga tarybinės spaudos puslapiuose, kituose pirminiuose šaltiniuose ieškoti nors trumpų žinučių, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų faktų, užuominų. Viliuosi, kad empiriką padeda nenuklysti į nepagrįstas abstraktybes, kurių šiandien kalbant apie sovietmetį ypač gausu.

Sartre’as atvažiavo! _ , , Sartre as buvo garsiausias, „archetipinis“ X X a. filosofas. Jo grožinės literatūros kūriniai varžėsi su garsiausių rašytojų darbais, jam buvo paskirta Nobelio literatūros premija. Pirmąjį pokario dešimtmetį Sartre as, kaip centrinė egzis­ tencializmo figūra, davė toną intelektualų diskusi­ joms. Dar plačiau išgarsėjo antroje gyvenimo pusėje aktyviai įsitraukęs į politiką ir tapęs pavyzdžiu inte­ lektualo, dalyvaujančio sprendžiant svarbiausius savo laiko klausimus. Nors šis jo veiklos aspektas yra prieštaringiausias (ir įvairiai - nuo susižavėjimo iki smerkimo - vertinamas), bet ir plačiausiai jį išgar­ sinęs. Bute, kuriame jis gyveno su motina, 1961 ir 1962 m. buvo susprogdintos plastiko bombos: kaip Alžyro nepriklausomybės gynėjas, jis tapo dešiniųjų teroristų taikiniu.6 Sudėtingiausia (ypač žvelgiant iš pokomunistinės šalies ir laiko) šiandien vertinti

6 Sartre as komentavo: „Nuo tada aš visada gyvenau viešbutyje, dirbau kavinėje, valgiau restorane ir, kas man buvo itin svarbu, niekada neturėjau turto“. Cit. iš: David Drake, Sartre, London: Haus Publishing, 2005, p. 66.

M jo flirtą su komunistų partija ir Tarybų Sąjunga. Šis klausimas ypač poliarizuoja Sartreo vaidmens tyrėjų nuomones. Bendros Sartreo ir Beauvoir biografijos autorės Carole Seymour-Jones nuomone, pažiūrų išsiskyrimą su Koestleriu ir Camus paskatino ir į flirtą su TSRS Satre’ą pastūmėjo intensyvios varžy­ bos su jais ir kitais filosofais dėl pirmumo.78 Tačiau, kitaip negu Camus ir Koestleris, Sartre’as niekada nebuvo komunistų partijos narys. CIaude’as Lėvi- Straussas, Sartre’o ir Beauvoir filosofijos studijų Sorbonoje kolega buvo visiškai kitoks kaip asme­ nybė ir mąstytojas.® Juos pergyvenęs Lėvi-Straussas galėjo apžvelgti jų veiklos visumą. Sartre ą jis vadino genijumi, bet pridūrė:

Sartre’as buvo išskirtinė asmenybė, be galo talen­ tingas literatas, galintis pelnyti šlovę pačiuose įvai­ riausiuose žanruose. Jo atvejis akivaizdžiai parodo,

7 Carole Seymour-Jones, A Dangerous Liaison, New York: The Overlook Press, 2009, p. XV. Ši biografija išsiskiria itin kritiška pažiūra į Sartre’o simpatijas TSRS. Ne veltui klausimais, susijusiais su KGB veikla, knygos autorę konsultavo Olegas Gordijevskis - KGB pulkininkas, dirbęs ir britų žvalgybai, kuriam 1985 m. pavyko pabėgti į Vakarus. 8 Sartre’ui 1968-ųjų gegužė buvo dar viena galimybė entuzias­ tingai dalyvauti protestuose, jis buvo areštuotas dėl pilietinio nepaklusnumo ir de Gaulle’io iniciatyva paleistas („Negalima areštuoti Voltaire’o“), į gyvenimo pabaigų artėjo prie anarchizmo. Lėvi-Straussui atrodė, kad tai nuopuolio laikas: „1968-ųjų gegužė tebuvo dar vienas laiptelis tame degradacijos kelyje, kuriuo uni­ versitetas žengė jau seniai* (Claude Lévi-Strauss, Didier Ėribon, Iš arti ir iš toli: Interviu knyga, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 95.)

15 kad aukšto lygio intelektas, panorėjęs išpranašauti istoriją ir, dar blogiau, suvaidinti joje tam tikrą vaid­ menį, ima sapalioti kaip vaikas. [...] Kad darytum istoriją, reikia visiškai kitokių savybių.9

Anaiptol ne visiems Sartre as buvo autoritetas ir TSRS: Solženicynas 1966 m. atsisakė su juo susitikti tepaaiškinęs, kad Sartre as yra spausdinamas, o jis ne, todėl jam būtų pernelyg skaudu10, nors su kitais

9 Ibid, p. 96. Šiuos apibendrinimus jis suformulavo apžvelgęs Sartre’o diskusijas su kitu bendramoksliu ir bičiuliu, Raymond’u Aronu. Šis marksizmą pokarinėje Prancūzijoje vadino opiumu intelektualams (L'Opium dės intellectuels, 1955) ir jiems, tarp jų ir Sartre’ui, priekaištavo, kad, kritikuodami kapitalizmą ir demokratiją, jie nepastebi marksistinės priespaudos, žiaurumo, nepakantumo. Tačiau Sartre’o autoritetas buvo toks nepajudi­ namas, jog buvo sakoma, kad „geriau klysti su Sartre’u, negu būti teisiam su Aronu“. Dabar atsiranda tyrimų, teigiančių, kad šio susikirtimo šaknys yra dar senesnės - tai esminis nuomonių išsiskyrimas, kaip aiškinti Wilhelmo Dilthey’aus antipozityvis- tinę supratimo (Verstehen) teoriją (Iain Stewart, „Sartre, Aron and the contested legacy of the anti-positivist turn in French thought, 1938-1960“, Sartre Studies International, 1.17, leid. 1, tool, prieiga internetu: www.academia.edu/478979/_Sartre_Aron_ and_the_contested_legacy_of_the_anti-positivist_tum_in_ French_thought_i938-i96o_) 10 Beauvoir komentare „Jo [Solženicyno - S. D.] reakcija mus nuste­ bino" (Beauvoir, All said and done, vertė Patrick O’Brien, įvadas Toril Moi, New York: Paragon House, 1993, p. 3Zi) slypi ne tik nuostaba, bet ir nuoskauda. Tačiau Beauvoir toliau kalba ne apie nuoskaudą, bet apie Solženicyno padėtį: „Ką mes gana aiškiai supratome, tai faktą, kad rašytojui visų didžiausias prakeikimas buvo pasmerkimas tylai, tamsai“. (Ibid.)

16 rašytojais, kuriuos spausdino, bendrauti neatsisaky­ davo; atrodo, jis diplomatiškai pasakė Sartre ą siejąs su valdžios simpatikais, kurie negali ar nenori matyti jos blogybių, be to, pernelyg skirtingi yra jų požiūriai. Poliarizuotame šaltojo karo laikų pasau­ lyje Sartreas pasirinko TSRS, nors dar 1946 m. (Matérialisme et révolution) išreiškė prieštaravimus ortodoksiniam (stalininiam) dialektiniam materi­ alizmui ir suformulavo nedeterministinę revoliu­ cinę filosofiją, pagrįstą laisvės samprata.11 Tačiau iš dviejų blogių TSRS jam atrodė mažesnis: JAV užsienio politiką jis laikė didesne grėsme pasauli­ nei taikai. Nuo 1952 m. pradėjo aktyviai reikštis pro­ komunistiniame Tarptautiniame taikos judėjime, 1954 m. pirmąkart apsilankė Maskvoje.12 Jo pali­ kimo tyrėjai teigia, kad Sartre as ir čia neina koja kojon: dauguma intelektualų save 1945 m. siejo su komunizmu arba su marksizmu, bet ne Sartre as. Kai daugumas 1951-1952 m. nutraukė ryšius su komu­ nistų partija, Sartreas tapo jos pakeleiviu. Tada

11 David Drake, Sartre, op. cit., p. 67-68. 12 Grįžęs palankiai atsiliepė teigdamas, kad TSRS esama laisvės kritikuoti. Interviu 1975 m. prisipažino melavęs, juoba kad dalį straipsnio parašęs jo sekretorius (dar prieš metus jis Beauvoir buvo sakęs, kad jo sekretorius Jeanas Cau parašė visą tekstą), be to, jam atrodę nemandagu grįžus sviesti mėšlo gabalą. Ian H. Birchall, .Introduction: Claiming the corpse“, Sartre Against Stalinism, New York-Oxford, Berghah Books, 2004, p. 4. Sartreas pirmosios viešnagės metu atsidūrė ligoninėje dėl, kaip nurodoma, aukšto kraujospūdžio.

17 ėmė konflikuoti su kitais intelektualais.13 Atrodo, jis mėgavosi nebesutardamas su buvusiais politikos sąjungininkais dėl savo bendros nuostatos giriant ir palaikant TSRS.14 15 Kovotojas ir netgi provokato­ rius nepaliovė stebinti savo pasirinkimais.ls Nors jis pasmerkė TSRS vaidmenį slopinant Vengrijos 1956 m. įvykius, galutinai su šia šalimi susipyko tik 1968-aisiais, pasmerkęs Prahos pavasario nuslopi­ nimą. Intensyviausia Sartre’o draugystė su „darbo žmonių šalimi“ sutapo su jos destalinizacija, chruš­ čioviniu atlydžiu. Knygoje, analizuojančioje Sartre’o antistalinizmą, teigiama, kad nuo pat $-ojo XX a. dešimtmečio kritikai ir iš dešinės, ir iš kairės kal­ tino jį puoselėjus pavojingas iliuzijas apie TSRS ir kitų stalininių režimų prigimtį. Po Sartre’o mirties ir ypač griuvus komunizmui 1989-aisiais, debatų dar pagausėjo. Tiems, kas dėjo lygybės ženklą tarp marksizmo ir stalinizmo, TSRS pabaiga buvo viso socialistinio projekto pabaiga. „Svarbiausia Sartre’o idėja - kad pasaulį galima pakeisti; kad esame laisvi

13 Jean-Pierre Boulé, Sartre, Self-formation and Masculinities, New York-Oxford, Berghah Books, 2004, p. 177. 14 Annie Cohen-Solal, cit. iš: ibid, p. 177. 15 1974 m. Sartre’o, jau apakusio, sekretoriumi tapo Pierre’as Victoras, vienas 1968-ųjų gegužės maištų veikėjų. Buvęs maoistas atsigręžė į judaizmą (kilme buvo nereligingas Egipto žydas), pasivadino Benny Lévy. Studijavo Talmudą, mokėsi ješivoje, galiausiai 1997 m. emigravo į Izraelį. Paskutinės Sartre’o knygos parašytos drauge su juo. Beauvoir ir kiti seni jo bendražygiai kaltino Lévy manipu­ liuojant Sartre’u ir iškreipiant jo mintis, nukrypstant į Sartre’ui nebūdingą mesianistinį judaizmą.

18 jj pakeisti; ir jeigu mums nepavyks, turime prisi­ imti atsakomybę - dabar tegalėtų būti nepatogus anachronizmas, tinkamas jaunimui perteikti klai­ dingas idėjas.“16 Sartre’as tikrai kai kur smarkiai pra­ šovė, svarstydamas apie stalinizmo prigimtį, tačiau apibendrinta jo, kaip „atlaidaus stalinizmui“, repu­ tacija yra vienas iš daugybės su juo susijusių mitų, kartojama netikrinant šaltinių. George’as Steineris nekrologe teigė, kad Sartre as „pasiutusiai klydo - dėl tarybinių darbo stovyklų“; priešingai negu paplitęs įsitikinimas, Sartre as jas viešai pasmerkė:171950 m. sausio mėnesį Les temps modernes vedamajame, pasi­ rašytame Sartre’o ir Merleau-Ponty, skelbiama, kad negali būti socializmo šalyje, kur kas dvidešimtas pilietis atsidūręs lageryje.18 Sartreo pažiūros, jų tikras ar tariamas prieštaringumas liudija gyvą mąs­ tymą ir ieškojimus: nuo klaidų neapsaugoti ir genijai. Tačiau jeigu Sartre’as XX a. 6-7 dešimtmetyje nebūtų buvęs TSRS draugas, jis nebūtų užsukęs į Lietuvą, ir lietuvių rašytojai, intelektualai nebūtų patyrę vilties, kad Lietuva nėra užmiršta ir neįdomi imperijos dalis, akimirkų. Tokio masto garsenybės iki tol, jeigu ir lankyda­ vosi tarybų šalyje, Lietuvos nepasiekdavo. Mažiau negu prieš metus iki atvykstant į Lietuvą Sartre’ui buvo paskirta Nobelio literatūros premija, tad jis

16 Ian H. Birchall, „Introduction: daiming the corpse“, Sartre against StaUnism, op. cit., p. 2. 17 Ibid. 18 David Drake, Sartre, op. cit., p. 77.

19 buvo tikra intelektualinė įžymybė. Atsisakydamas premijos jis dar kartą atkreipė į save dėmesį.19 Prieš atvykdamas į Lietuvą Sartre’as dalyvavo Pasauliniame taikos kongrese Helsinkyje (1965 m. liepos 10-15 d.) ir perskaitė pareiškimą, kuriame rei­ kalaujama „nedelsiant atitraukti Jungtinių Valstijų ir sąjungininkų kariuomenę iš Pietų Vietnamo“.20 Kai 1959 m. interviu Sartre as sakė, kad „Istorija kuria žmogų ir žmogus kuria Istoriją“21, jis kalbėjo apie save.

19 Atsisakymą priimti premiją Sartre’as motyvavo tuo, kad visada atsisakydavo apdovanojimų, taip pat ir Garbės legiono ordino 1945 m., ir atsisakytų Lenino premijos, jeigu tokia būtų suteikta. Jis teigė neabejotinai simpatizuojantis socializmui ir Rytų blo­ kui, bet yra išaugęs buržuazinėje šeimoje ir kultūroje. Tai leidžia jam bendradarbiauti su visais, kas siekia šių kultūrų suartėjimo. „Tačiau aš tikiuosi, kad, žinoma, „laimi geriausias“. Tai yra socializ­ mas.“ Sartre’as taip pat apgailestavo, kad Nobelio premija skiriama vakariečiams arba Rytų disidentams, ir išreiškė apgailestavimą, „kad premija buvo skirta Pasternakui, o ne Šolochovui, ir kad vienintelis pagerbtas tarybinis veikalas buvo tas, kuris uždraus­ tas savo šalyje, bet publikuotas užsienyje“. Galiausiai jis teigė atsisakąs premijos, kad nebūtų institucionalizuotas ir Rytuose, ir Vakaruose. (Visas Sartre’o pareiškimo tekstas: www.nybooks. com/articles/archives/i964/dec/i7/sartre-on-the-nobel-prize/). 20 Michel Contat ir Michel Rybalka, vertė Richard C. McCIeary, The Writings of)ean-Paul Sartre, t. r: A Bibliographical Life, Evanston: Northwestern University Press, 1974, p. 476. 21 „The purposes of writing“, in: Jean-Paul Sartre, Between Exist­ entialism and Marxism, London-New York, Verso, 1974, p. 25.

20 Beauvoir ir Sartre’as lietuvių spaudoje W a s Beauv

Vilnių 1965 m. liepos 26 d. vakare22 ir išskrido rug­ pjūčio 3-iąją23. Kaip nurodoma to meto Lietuvos spaudoje, „viešnagės metu svečiai lankėsi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Nidoje, Pirčiupyje, Trakuose ir kitose respublikos vietose“.24 Kelionėje juos lydėjo maskviškė vertėja Lena Zonina, tuome­ tinis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas

22 Nustatant datas remiamasi spaudos pranešimais. „VILNIUS, lie­ pos i7 d. (ELTA). Vakar vėlai vakare Į Tarybų Lietuvos sostinę atvyko plačiai žinomi prancūzų rašytojai Žanas Polis Sartras ir rašytoja Simona de Bovuar“ (Komjaunimo tiesa, 1965, liepos 18). „Praėjusį pirmadienį į Vilnių atvyko žinomas prancūzų filoso­ fas, dramaturgas, romanistas ir novelistas Žanas Polis Sartras ir žinoma rašytoja Simona de Bovuar“ (Literatūra ir menas, 1965, liepos 31). Liepos 16 d. datuoti Sartre’o linkėjimai (faksimilė 1965 m. liepos 27 d. Vakarinėse naujienosej atvykimo data taip pat nurodoma: „Vakar vėlai vakare“). Liepos 17 d. nurodyta po Eriko Varno piešiniais Tiesoje, taip pat prie nuotraukos Augustino Savicko knygoje Žalia tyla (Vilnius: Tyto alba, 1002, p. 314 ), vadi­ nasi, tądien jau Vilniuje bendrauta su lietuviais. Sluckis klaidingai nurodo liepos 18 d.: „Dviejų įžymių prancūzų savaitė prasidėjo 196$ m. liepos 28 d. ir pasibaigė rugpjūčio 3 d.“ nors čia pat rašo, jog svečiai atskrido liepos 16 d. (Mykolas Sluckis, „Po 40 metų: Kalbantis su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir“, Šiaurės Atėnai, 2005, birželio 4). 23 Išvykimo data nurodoma ir pagal spaudos pranešimus: „Vilnius, VIII.3 (ELTA). Savaitę viešėję Tarybų Lietuvoje, šiandien į Maskvą išvyko plačiai žinomas prancūzų rašytojas, publicistas ir dramaturgas Žanas Polis Sartras ir rašytoja Simona de Bovuar.“ („Žanas Polis Sartras išvyko iš Lietuvos“, Tiesa, 1965, rugpjūčio 4; Komjaunimo tiesa, 1965, rugpjūčio 6). 24 „Žanas Polis Sartras išvyko iš Lietuvos“, Tiesa, 1965, rugpjūčio 4.

21 Eduardas Mieželaitis, už poemą „Žmogus“ apdo­ vanotas svarbiausia tarybine Lenino premija, jau išgarsėjęs romanistas Mykolas Sluckis. Jaunas (tada 26 metų) fotografas Antanas Sutkus kartu keliavo į pajūrį. Sluckis visos kelionės metu fiksavo pokal­ bius (užsirašinėjo), jų santrauką yra paskelbęs pra­ bėgus kone 40-čiai metų lietuviškai ir jais paremtus atsiminimus prancūziškai Lietuvoje leidžiamame žur­ nale Cahiers Lituaniens, o netrukus publikuotas abiem tekstais paremtas dar vienas atsiminimų variantas25. Rašytojų sąjungoje surengtas susitikimas, kuriame dalyvavo nedidelis rašytojų būrys, dar kitiems rašyto­ jams teko laimė kartu su prancūzais pietauti (Kaune, Palangoje). Bendravusiųjų su garbiais svečiais rašy­ tojų, dailininkų ir net jų šeimos narių prisiminimuose šis kvapą gniaužiantis įvykis iškyla iki šiol. Beauvoir ir Sartre as daug keliavo, lankėsi to meto vadinamuose karštuose taškuose, buvo susitikę su dau­ gybe spalvingų XX a. vidurio politikos asmenybių, tokių kaip Fidelis Castro, Che Guevara, juos priėmė Nikita Chruščiovas. Tuo tarpu lietuviams tai buvo

2$ Mykolas Sluckis, „Pašnekesiai su J. P. Sartre'u ir S. de Beauvoir“, in: Mykolas Sluckis, Laiko sūpuoklėse: Esė, bruoiaiportretams, pokal­ biai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004, p. 35-60. Kadangi skirtingose Sluckio atsiminimų publikacijose tekstai iš dalies skirtingi, čia bus naudojamasi abiem lietuviškais varian­ tais - publikacija Šiaurės Atėnų savaitraštyje (ji savo ruožtu yra parengta pagal publikaciją Varpų almanache) ir Laiko sūpuoklėse. Cahiers Lituaniens publikacijos vertimas į lietuvių kalbą cituoja­ mas iš knygos Laiko sūpuoklėse, nes tekstas lietuviškai pirmiausia ir buvo Sluckio parašytas, tik pirmiau paskelbtas vertimas.

22 neeilinis, jaudinantis įvykis, minimas daugelyje atsi­ minimų. Dalį priežasčių, kodėl įspūdis buvo toks dide­ lis, bus bandoma atskleisti, tačiau tai su emocijomis, išgyvenimais, „laiko dvasia“ susijęs klausimas, todėl tik iš dalies paaiškinamas racionaliais argumentais. i960 m. paskutiniuose Pergalės 12-ojo numerio puslapiuose, kur spausdinamos trumpos žinutės, pasirodė informacija, veikiausiai paimta iš rusiš­ kos žiniasklaidos, nors su nuoroda į France soir, jog Sartre’as drauge su „Simonu de Boviaru“ buvo poli­ cijos apklaustas kaip pasirašęs „121 manifestą“.26 Du kartus klaidingai ir su vyriškosios giminės galūne užrašyta pavardė liudija, kad Beauvoir dar nebuvo pažįstama svarbiausiojo lietuvių literatūrinio žurnalo leidėjams. Pergalėje nebuvo daugiau jokios infor­ macijos apie manifestą, o tai reiškia, kad jos skai­ tytojai turėjo žinoti, apie ką kalbama. Manifestu, išspausdintu i960 m. laikraštyje Vérité-Liberté, 121 Prancūzijos intelektualas kreipėsi į Prancūzijos vyriausybę ir visuomenę, ragindami pripažinti Alžyro karą teisėta kova dėl nepriklausomybės ir neperse­ kioti tų prancūzų, kurie atsisako eiti į kariuomenę.27

16 „.Teiskite manei' - Sako Sartras“, Pergalė, i960, Nr. 12, p. 181. 27 Šių reikalavimų kai kurie to meto intelektualai nepalaikė. Kaip vėliau aiškino Claude’as Lėvi-Straussas: „Nepasirašė Merlau- Ponty, nepasirašė kiti. Man atrodė šokiruojanti mintis, kad aš, jau nebetinkamas dėl amžiaus karinei tarnybai, kurstysiu šaukti­ nių nepaklusnumą.“ Lėvi-Straussas taip pat svarstė: „Ar nebūtų geriau, jei priklausomybė vienai ar kitai tautai nebūtų taip griež­ tai nubrėžta [...] ?“ Claude Lévi-Strauss, Didier Éribon, op. cit., p. 208-209.

23 Pergali, 1960, Nr. 12 Informacija tarybinėje visuomenėje buvo dozuo­ jama, skirstoma į skleistiną viešai, bet tik tam tikram ratui („tarnybiniam naudojimui“), viešai (liaudžiai), pusiau slapta, slapta. Net ir buitinio lygio „paslapčių“ žinojimas buvo viršininkų privilegija (ne veltui viena svarbiausių perestrojkos naujovių buvo glasnostj, vie­ šumas). Šios viešnagės eigą ir nušvietimą spaudoje (neaišku, ar būta informacijos radijuje, televizijoje) galėtume priskirti prie „tarnybiniam naudojimui“ skirtų reiškinių. Svečių atvykimas ir išvykimas buvo paminėtas trumpomis žinutėmis pagrindiniuose dienraščiuose (Tiesos28, Komjaunimo tiesos29 pra­ nešimai labai panašūs, nepasirašyti; visi tekstai dien­ raščiuose veikiausiai parašyti remiantis tuo pačiu interviu). Kiek spaudoje cituojamuose Sartre’o ir Beauvoir žodžiuose yra jų pačių, nebesužinosime. Dažniausiai tai mediniai tarybinės spaudos saki­ niai, banalūs klausimai ir paviršutiniški atsakymai nuasmeninta kalba. Tačiau laikraščių tekstų nega­ lima lyginti su tarybinio žmogaus gyvenimu, veikiau priešingai: informacijos pateikimo kodai atskleidžia, koks išlavintas turėjo būti skaitytojo gebėjimas kurti prasmes, suprasti iš užuominų. Vilniaus laikraštis Vakarinės naujienos išspausdino taip pat dvi žinutes - ir kad svečiai atvyko, ir kad išvyko. Abi parašytos Saliamono Vaintraubo, ir, nors informacija ir tekstas daug kur kartojasi, šiek kiek

28 „Vilniuje - svečiai iš Prancūzijos“, Tiesa, 1965, liepos 28. 29 „Svečiuose - prancūzų rašytojai“, Komjaunimą tiesa, 1965, liepos 28.

25 skiriasi iš bendro itin monotoniško spaudos kon­ teksto ekspresyvia stilistika. Tikėtina, kad skaitytojų mėgstamos Vakarinės naujienos - miesto, o ne visos, kaip tuomet sakyta, respublikos, laikraštis - galėjo sau leisti ne tokį oficialų toną, mažiau dėmesio skirti ideologijos skleidimui, apskritai daugiau rašyti apie kasdienybės problemas. Žinutė apie svečių atvykimą pradedama žurnalisto įvadu: Kai pasirodo naujas Sartro kūrinys, apie tai kalba pasaulis. Lygiai kaip ir tada, kai įžymusis prancūzų rašytojas ir filosofas atsisako Nobelio premijos ar kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas. Lygiai kaip ir tada, kai jis pasisako pasauliniame taikos kon­ grese arba tarptautiniame rašytojų forume.30

Toliau žurnalistas klausė: „Ar tai pirmoji jūsų pažintis su lietuvių literatūra?“ Čia veikiau minėta ne literatūra, o kultūra, nes literatūra pažįstama skai­ tant, o ne spaudžiant ranką pirmą kartą matomiems rašytojams. Sartre’as atsakė teigiamai:

Bet jūsų krašto kultūros tradicijos žinomos Prancūzijoje ir daugelis trokšta jas pažinti nuodug­ niau. Ta prasme man pavyko. Mane domina sena­ sis ir naujasis Vilnius, jo gražūs paminklai, apie kuriuos daug skaičiau, domina lietuvių kalba, sena

30 Saliamonas Vaintraubas, „Sartras: Tokios pažintys praturtina“, Vakarinės naujienas, 1965, liepos 27. Publikacija iliustruota ELTOS korespondento B. Bučelio nuotrauka: „Simona de Bovuar ir Žanas Polis Sartras (abu - centre) susitikimo su vilniečiais metu.“ Vilniečiai - svečius globoję rašytojai.

26 ir sudėtinga, susiformavusi per daugelį šimtmečių. Tikiuosi, kad pažintis su Lietuva papildys mano pažintį su tarybine ir Europos kultūra apskritai. Tokios pažintys praturtina.31

Nežinome, ką iš tikrųjų sakė svečiai, o kas čia žurnalisto kūryba ir kiek čia esama tikrovės, o kiek lietuvių norų, kad taip būtų („jūsų krašto kultūros tradicijos žinomos Prancūzijoje ir daugelis [kursy­ vas mano - S. D.] trokšta jas pažinti nuodugniau“). Tarybinė žurnalistika pasižymėjo gebėjimais prakal­ binti bet ką, t. y. parašyti atsakymus už pašnekovą; darbo žmonės nebuvo pratę protestuoti, kad taip nesakę. Juoba svečiai prancūzai nesirūpino, ką apie juos rašo vietos spauda. Veikiausiai jie buvo manda­ gūs ir įgudę bendrauti su įvairiausių šalių žurnalistais. Pateikiami tokie Beauvoir žodžiai:

Galėčiau pasakyti tą patį, ką ir Žanas, - pareiškė ji. - Mane taip pat domina moters padėtis jūsų krašte. Žinau jus daug nuveikus moters išsilais­ vinimui, norėčiau smulkiau sužinoti, kaip tai įgyvendinta.32

Paskutinis šiame interviu svečio sakinys toks: „Mes trokštame pažinti jūsų kraštą, neskubė­ dami pavaikščioti Vilniaus gatvėmis, pamąstyti, - pasakė Sartras.“ 33 Tai subtiliai išreikštas privatumo j i Jbid. 3 1 Ibid. 33 Ibid.

28 pageidavimas, kurio, kaip matysime toliau, šei­ mininkai neišgirdo. Pranešime teigiama, kad „ [s] večiai vakar susitiko su rašytojais E. Mieželaičiu, K. Korsaku, M. Sluckiu, A. Pociumi, žurnalistais A. Laurinčiuku, F. Strumilų“. Po publikacija išspaus­ dinta linkėjimų Vaintraubo bloknote faksimilė („Esu laimingas34, atvykęs į Lietuvą, siunčiu savo geriau­ sius linkėjimus lietuviams. (Parašas) 26.7.65“). Per viešnagę ir tuojau po jos pasirodė pora trumpų interviu su Sartre’u ir Beauvoir (kalbinti abu svečiai iš karto). Vienas jų, iškart po apsilan­ kymo pasirodęs Tiesoje, įdomus kaip požiūrio į „įžy­ mybės žmoną“ ir apskritai moterį Tarybų Lietuvoje pavyzdys. Jo pavadinimas skelbia, kad „Žanas Polis Sartras išvyko iš Lietuvos“, nors iš piešinių (abiejų svečių profiliai) akivaizdu, kad Lietuvoje lankėsi du žmonės ir, kaip žinome, abu iš jos išvyko.3S Piešinių autorius Erikas Varnas tada bendradarbiavo Tiesos laikraštyje.36 Jų originalų likimas nežinomas. Savaitraštis Literatūra ir menas publikavo pokal­ bio Rašytojų sąjungoje fragmentus su nuotrauka

34 Faksimilėje - „labai laimingas“ (tris heureux). iŠ „Žanas Polis Sartras išvyko iš Lietuvos“, Tiesa, 1965, rugpjūčio 4. Tradicija neįvardyti moterų, pvz., grupinėse fotografijose, tebėra itin gaji Lietuvoje ir šiandien, - pakanka pavartyti bet kurio kla­ siko raštų tomų įklijas. 36 Tuo laikotarpiu būta tradicijos spaudos redakcijoms, jeigu tik turėjo galimybių, be fotografo, į susitikimus su reikšmingomis asmenybėmis siųsti ir dailininką. Dailininko sūnaus Tito Varno liudijimu, Sartre'as ir Beauvoir nebuvo išskirtiniai - dailininkui Erikui Varnui teko piešti nemažai to meto Lietuvos svečių.

29 dabartinėje Aušros Vartų gatvėje, įdėta ir sve­ čių linkėjimų savaitraščio skaitytojams faksimilė. Linkėjimai įrašyti „į mūsų korespondento blok­ notą“ nenurodant jo pavardės (tekstas Literatūroje ir mene nepasirašytas) . 37 Tokių bloknotuose įra­ šytų linkėjimų, pasirašytų Sartre’o arba abiejų sve­ čių, Lietuvoje turėjo būti ne tiek mažai: be šios, dar publikuota faksimilė Vaintraubo bloknote (Vakarinėse naujienose), asmeniška dedikacija Marijai Macijauskienei38, Mykolui Sluckiui. Sartre as taip pat pasirašė autografą jaunuoliams, atpažinu- siems jį ant Palangos tilto.39 Žurnalistei Birutei Zavialovaitei (Liauškienei) Sartre’as pasirašė jos atsineštoje knygoje. Neabejotina, kad tai ne viskas. Pasirašyti dailininkų nupiešti portretai. Sartre as ir Beauvoir paliko įrašą M. K. Čiurlionio muziejaus svečių knygoje: „Amžinai liks atmintyje laikas, pra­ leistas prie M. K. Čiurlionio.“ 40

37 „Siunčiame širdingiausius linkėjimus“, Literatūra ir menas, 1965, liepos 31. 38 Paskelbta Macijauskienės prisiminimų knygoje Po aukštus kalnus vaikščiojau: Memuarai, Jonava: Jonava, 1001. 39 M. Sluckis užfiksavo tokį epizodą: „Vis dėlto šis pasaulinės šlo­ vės žmogus nėra abejingas įspūdžiui, kurį sukelia jo pasirody­ mas publikoje. [Sartre’as] Patenkintas pasakojo, kaip sutemus ant Palangos tilto jį sustabdė du jaunuoliai ir paprašė autografo. .Vėjas plėšė iš rankų popierių, kažką brėžtelėjau, pats nežinau ką. Jie, matyt, neketina padirbti mano parašo čekių knygutėje, tai bus gerai ir taip!’ “ (M. Sluckis, „Po 40 metų“, op. cit., 2005, birželio 4.) 40 Marija Macijauskienė, „Protas ir humanizmas vaikšto pilkais dra­ bužiais“, Po aukštus kalnus vaikščiojau, op. cit., p. 109.

3° Vilniuje jie buvo nuvesti į dailininko Augustino Savicko dirbtuvę, ir tuoj po viešnagės Literatūroje ir mene pasirodė Savicko piešti svečių portretai.41 Nuotrauka su trijų sakinių komentaru apie vieš­ nagę pasirodė Pergalėje. Čia nurodoma, kad Vilniuje viešėjo Sartreas ir Beauvoir ir Rašytojų sąjungoje susitiko su „sostinės rašytojais ir žurnalistais“, „[pjokalbio metu Žanas Polis Sartras papasakojo apie Prancūzijos literatūrą, tendencijas, inteligen­ tijos gyvenimą“42 (nors Beauvoir taip pat kalbėjo šiame susitikime, tai nepaminėta). Reportažų iš kitų svečių lankytų vietovių nebūta veikiausiai todėl, kad Rašytojų sąjungoje vykęs susitikimas43 laikytas viešu, visa kita kelionės dalis - privačia. Nepasirašytoje publikacijoje Literatūroje ir mene buvo pateiktas susitikimo Rašytojų sąjungoje liepos 27-ąją aprašymas. Ir šiame, ir kituose pokalbiuose krinta į akis tai, kad svečiai klausinėjami ne tiek apie jų pačių kūrybą bei veiklą, kiek apie prancūzų kul­ tūrą apskritai („Kokius autorius labiausiai mėgsta prancūzų skaitytojas?“, „Ar populiarus Prancūzijoje Moriakas?“, „Kaip vertinama Prancūzijoje Pikaso

41 Literatūra ir menas, 1965, rugpjūčio 14. 4 1 Pergali, 1965, Nr. 8, p. 164. 43 Viešo kvietimo į jį nebuvo. Jis įvyko 1965 m. liepos 17 d. („Šiandien LTSR.Tarybinių rašytojų sąjungoje įvyko svečių susitikimas su vilniečiais rašytojais ir žurnalistais“, Vakarinės naujienos, 1965, liepos 27). Literatūra ir menas nurodo, kad susitikime-pokal- byje dalyvavo rašytojai A. Baltrūnas, A. Churginas, I. Kaplanas, E. Mieželaitis, J. Mikelinskas, M. Sluckis, V. Reimeris, K. Saja „irkt.“

33 kūryba?“)44. Tarybiniams žmonėms, skaudžiai išgy­ venusiems izoliaciją, kiekvienas atvykėlis iš Vakarų atrodė esąs žinių, „kaip ten žmonės gyvena“, šalti­ nis, ir šie svečiai nebuvo išimtis. Klausiamas „apie šiuolaikinio prancūzų teatro naujoves“, Sartre’as paminėjo Brechto įtaką. Beckettą, Ionesco, vadina­ mąjį „absurdo teatrą“ pavadino labai pesimistiškais. Pabrėžė, kad bilietai į teatrą brangūs: „Prancūzų tea­ trą iš esmės lanko tik buržua.“ 45 Kaip populiariausią autorių svečias nurodė Zola. Toliau anoniminėje publikacijoje rašoma:

Sartras juokaudamas pastebi, kad j šį klausimą galima atsakyti paradoksiškai: geri autoriai beveik neskaitomi, o blogi turi didžiausią pasisekimą. [...] Čia, be abejo, veikia kapitalistinio pasaulio kon­ junktūros mašina... Didžiausią populiarumą iš naujųjų autorių turi Aragonas, Egziuperi, Kamiu. Poeziją prancūzų skaitytojas skaito mažiau negu prozą. Būdingas dabartinės prancūzų poezijos bruožas - jos žodinis „menas“, savotiškas konflik­ tiškumas tarp pačių žodžių, todėl deklamuoti tokią poeziją beveik neįmanoma.46

Kalbėdamas apie Helsinkio Pasaulinį taikos kongresą, iš kurio grįžta, Sartre’as pasidžiaugė, jog

44 „Siunčiame širdingiausius linkėjimus“, Literatūra ir menas, 1965, liepos 31. 45 Ibid. 4 6 lbid.

34 pavyko pasmerkti JA V agresiją Pietų Vietname, teigė, kad marksizmo įtaka Vakarų pasaulyje labai stipri. Į vienintelį pačiam Sartre’ui skirtą klausimą - kaip „Prancūzijos visuomenė“ reagavo, kai jis atsisakė Nobelio premijos?, - atsakyta trumpai:

- Draugai ir dabar laiko, kad aš pasielgiau teisingai, o priešai - kad ne.47

Sartreo atsakymai, net perėję per vertimo į dvi kalbas ir tarybinės žurnalistikos filtrą, neretai sąmo­ jingi; be to, jis nesistengia pateikti vieno požiū­ rio („Kaip nevienodi menininkai, taip nevienoda publika...“ - atsakymas apie Picasso vertinimus.) Šiame straipsnyje-interviu Beauvoir atsako tikį vieną klausimą - apie moterų padėtį prancūzų kultūroje:

Pagal tradiciją Prancūzija seniai garsi savo mote­ rimis rašytojomis. Paskutiniaisiais metais nemaža moterų atėjo į dailę, kiną, yra nemaža talentingų

47 ibid. Tiesa buvo sudėtingesnė. Premijos paskyrimas ir jos atsi­ sakymas beveik sutapo su Nikitos Chruščiovo išstūmimu iš val­ džios. Buvo aišku, kad atėjo reakcijos laikas. 1964-ųjų gruodį į Paryžių atvykusi Lena Zonina situaciją matė kitaip negu Sartre as: premija jam būtų padėjusi daugiau nuveikti intelektinės laisvės TSRS labui; kam reikėjo kalbėti, kad Šolochovas vertesnis pre­ mijos už Pasternaką? „Ar jis nesupratęs, kad Šolochovas buvo stalinistų liokajus? Rusijoje jos draugai disidentai juokėsi iš jo.“ (Hazel Rowley, Tltc-d-tlte: The Tumultuous Lives and Loves of Simone de Beauvoir if Jean-Paut Sartre, New York: Harper Collins, 200s, p. 283.)

35 moterų - kino režisierių. Apskritai moterys vaidina vis didesnį vaidmenį visuomeniniame, kultūriniame gyvenime. Tačiau yra dar daug neišspręstų klausimų, siekiant palengvinti moters padėtį ir darbą.48

Teisybės dėlei verta priminti, kad tai būdinga ir kitiems bendriems šių žmonių interviu. Svar­ biausiame tarybinius skaitytojus su užsienio lite­ ratūra supažindinančiame žurnale Иностранная литература pasirodžiusiame interviu Beauvoir „apsiriboja keliais žodžiais“49. Pristatant svečius matyti nelygiavertis jų trak­ tavimas: Literatūroje ir mene sakoma, kad „[p]raė- jusj sekmadienį į Vilnių atvyko žinomas prancūzų filosofas, dramaturgas, romanistas ir novelistas“ Sartre’as ir „žinoma rašytoja“ Beauvoir (4 epitetai ir 1)50. Tiesoje taip pat teigiama, kad „[s]avaitę viešėję Tarybų Lietuvoje, šiandien į Maskvą išvyko plačiai žinomas prancūzų rašytojas, publicistas ir dramatur­ gas Žanas Polis Sartras ir rašytoja Simona de Bovuar“

48 „Siunčiame širdingiausius linkėjimus“, Literatūra ir menas, 1965, liepos ji. 49 L. А., „Самое главное для меня - это действие“ (Man svarbiausia yra veiksmas), Иностранная литература, 1966, Nr. 9. Sartre о ir Beauvoir interviu parengtas lankantis Maskvoje. Sartre’as pabrė­ žia marksizmo ir Spalio revoliucijos svarbą, bet kalba daugiausiai apie netrukus pasirodysiantį Haubert 'ą ir pjesės Pagarbi kekiė (La Putain respectueuse) vertimą į rusų kalbą. Michel Contât ir Michel Rybalka, vertė Richard C. McCleary, The Writings of Jean-Paul Sartre, 1 . 1, op. cit., p. 485. 50 „Siunčiame širdingiausius linkėjimus* op. cit.

36 (3 epitetai ir i)sl. Beauvoir, Sartreo studijų kolegė, buvo ir filosofė, dirbo filosofijos mokytoja, o rašė, kaip ir Sartre’as, ir filosofijos veikalus, ir grožinę literatūrą. Tačiau epitetai tebuvo smulkmena lyčių lygybę deklaruojančioje šalyje, kur moterų nebuvo įsileidžiama į valdžios struktūras, priimančias spren­ dimus (komunistų partijos vadovybę)Si52. Moterų dis­ kriminacija geriausiai atsispindi statistikoje, tačiau kiekviena visuomenė turi ir diskriminacijos for­ mas, apie kurias, nepakliūvančias į statistikos aki­ ratį, neįtvirtintas įstatymais, tad dažniausiai raštu neužfiksuotais, sužinome iš asmeninių pasakojimų. Pasirodantys atsiminimai liudija, kad antai didžiuo­ siuose Rusijos miestuose moteris be lydinčio vyro vakare galėjo būti neįleidžiama į restoraną. „Vienu metu damoms vasarą buvo draudžiama ateiti be kojinių. Durininkas turėdavo malonumo pačiu­ pinėti kojas. Pats esu tai matęs“, - liudija Bronys Savukynas apie populiarią Vilniaus „Neringos“ kavi­ nę.53 Sprendžiant iš knygos, kurioje ši kavinė pri­ statoma kaip intelektualių pokalbių ir menininkų bendravimo vieta, vyrų intelektualų būta, moterų - ne (tik žmonos, meilužės, saugumo informatorės).

Si „Žanas Polis Sartras išvyko iš Lietuvos“, Tiesa, 1965, rugpjūčio 4. 51 Dalyvavimo vaidiloje įspūdį turėjo sudaryti per 30 proc. moterų deputačių Aukščiausiojoje Taryboje, kuri pritardavo viskam, ką komunistų partija nusprendė. 53 „Inteligentiškai demokratiška: Pokalbis su Broniu Savukynu“, in: Neringa Jonušaitė, Neringos kavini: Sugrįiimas į legendą, Vilnius: Mažoji leidykla, 1014, p. 81.

37 Jaunos merginos, kurios sėdėdavo kavinėje, arba pri­ klausė žinomoms elito šeimoms, todėl joms galiojo atskiros taisyklės54: arba, būdamos gražuolės, tap­ davo žinomų asmenų žmonomis, arba išnykdavo iš akiračio (perkeltine ir visai tiesiogine prasme). Dabar jau žinoma ir, matyt, nebuvo didelė paslaptis sovietmečiu, kad „Neringos“ kavinėje, kaip ir greta esančiame viešbutyje, buvo sudarytos geros galimy­ bės pasiklausyti lankytojų pokalbių. Nors Sartre as ir Beauvoir buvo nuvesti į „Neringą“, suprantama, su nuolatine šios kavinės publika jie nebendravo. Iš 1965 m. spaudos viešnagės maršrutą ir chronologiją galima sudėlioti tik apytiksliai. Kiek daugiau detalių pateikė Vakarinės naujienos:

Jie braidžiojo po Vilniaus gatveles ir Kuršių Neringos kopas, Kaune žavėjosi Čiurlioniu, saulei leidžiantis davinėjo jaunimui autografus ant Jūros tilto Palangoje, susikaupę stovėjo prie Pirčiupio „Motinos“ paminklo. Na, o visų pirma stebėjo žmo­ nes, gyvenimą.55

54 Aleksandrai Jacovskytei kavinės administratorius („taktiškasis Mažuika") padavė laikraštį prisidengti, jo vertinimu, atsisėdus per daug apsinuoginančias šlaunis. „Bet po metų trumpi sijonai jau buvo įprasti, nebesulaukdavo nei personalo, nei vyrų dėme­ sio“. „Bendros legendos dalyviai: Pokalbis su Levu Daumantu Todesu“, ibid., p. 189. 55 Saliamonas Vaintraubas, .„Lietuviškos žemės sauja' - Žanui Poliui Sartrui“, Vakarinės naujienos, 1965, rugpjūčio 4.

38 Svečių kelionės įspūdžiai buvo susumuoti taip:

Radau visa tai, ko ieškojau, - papasakojo Sartras vakar. - Lietuva tai kraštas su savita kultūra, kurioje giliai vienijasi istorija, tradicijos, peizažas, liau­ dies menas ir dabartinė lietuvių rašytojų, daili­ ninkų, architektų kūryba. Mane žavi tai, kad gyvos yra senos legendos, atgyjančios šiuolaikiniuose interjeruose, žavi šiuolaikinės skulptūros ryšys su su medine liaudies drožyba. Jūsų skulptūra mums artima ir suprantama, o kartu giliai originali. Visi lietuviai, su kuriais man teko susitikti, yra laisvų žmonių pavyzdys, ir aš linkiu lietuvių tautai toliau žengti šiuo keliu, linkiu plėtotis jūsų savitai kul­ tūrai Tarybų Sąjungos tautų kultūros ansamblyje. [...] Išvykstame kupini geriausių įspūdžių. Ketinu jais pasidalyti su prancūzų skaitytojais, - pareiškė Sartras.s

Tik Vakarinių naujienų žinutėje pasirodė ir žemiš­ kesnių temų: pokalbiui nuklydus į kulinariją, sve­ čiai ypač gyrė skilandį - „lietuviškos kulinarijos stebuklą“.56 57 Nuotraukose, darytose Vilniaus oro uoste, matyti ir tuo metu Lietuvos radijuje dirbęs žurnalistas Stasys Arnašius (1933-2011), imantis interviu iš svečių, tad veikiausiai būta pranešimo per Lietuvos radiją, nors

56 Ibid. 57 Ibid.

39 neatmestina tikimybė, kad įrašytas reportažas galėjo likti netransliuotas. Tose pačiose nuotraukose matyti užsirašinėjantis Saliamonas Vaintraubas, tad veikiau­ siai didžiuma ar net visi interviu spaudoje parašyti remiantis tuo pačiu pokalbiu atvykus ir išvykstant (ir susitikimo Rašytojų sąjungoje įrašu). Būdamas vyresnio amžiaus, Arnašius išleido prisiminimų kny­ gą.58 Apie šį interviu čia neužsimenama, nepubli­ kuojamos nuotraukos, vadinasi, žurnalistas nelaikė jo svarbiu įvykiu.59 Šis pavyzdys liudija, kad net iš tų, kuriems teko garbė svečius matyti iš arti, ne visi šį „meteoro švystelėjimą“ laikė ypatingu įvykiu.

Sartre’as ir Jo ne žmona §v_jurgį0 (;>žoržo“) viešbutį architek­ tas grafas Tadeuszas Maria Rostworowskis suprojek­ tavo ir pasistatė 1893-1895 m. savo sklype Šv. Jurgio prospekte.60 Per II pasaulinį karą nukentėjęs, 1950 m. viešbutis vėl veikė. Tik pavadinimai keitėsi. 1965 m. jis stovėjo Lenino prospekto ir Vinco Kapsuko gatvių kampe ir vadinosi „Vilnius“. Virš pastato nebebuvo šv.

58 Stasys Arnašius, Interviu su savimi ir su tais, kuriuos sutikau kelyje... Vilnius: Savivaldybių žinios, 1008; 2-as patais, ir papild. leid., 2010. 59 Tarp tų, kam skiriama daugiau eilučių, yra Valdas Adamkus, Bronislovas Lubys, Juozas Kazickas, iš artimesnių draugų - lenk­ tynininkas Jurgis Oleka, kaimynų Vanaginės sodų bendrijoje - Marcelijus Martinaitis. 60 Pardavęs viešbutį, architektas pasiliko jame apartamentą. 1918 m. staiga mirė susmukęs viešbučio hole. Tomas Venclova, Vilniaus vardai, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006, p. 205.

41 Jurgio skulptūros, vaizdavusios šį šventąjį ant žirgo, smeigiantį ietimi drakoną.61 Iš Lenino prospekto, į dešinę nuo durų į viešbutį, buvo įėjimas į „Vilnelės“ kavinę, mėgstamą jaunų poetų.62 Nežinia, kodėl Sartre’ui ir Beauvoir buvo parink­ tas šis viešbutis: nors buvo laikomas geru, būtų buvę protingiau puikuotis ne caro, o tarybinės imperi­ jos architektūra. Prozininkas Algirdas Pocius, tuo­ metinis Rašytojų sąjungos atsakingasis sekretorius, rūpinęsis svečių buitimi, teigė, jog buvo perspėtas neužsakyti Sartre’ui ir Beauvoir vieno kambario - turi būti atskiri kambariai. Jam tai atrodę keista.63 Tikėtina, kad keista atrodė ne jam vienam. Nors lietuviams, bendravusiems su svečiais, Beauvoir tada atrodė mažiau reikšminga ir įdomi, dabar jos liudijimai yra svarbūs. Viena vertus, mes turime lietuvių prisiminimus, kita vertus - Beauvoir knygas, šiuo atveju Viską apsvarsčius. Nežinome, ką

61 Nepriklausomybės pradžioje viešbutį įsigijo mafijos tėvu pravar­ džiuojamas Georgijus Dekanidzė. Kalbėta, kad tai buvęs verslo planas su polėkiu: Georgijus ketino valdyti savo vardo (Jurgio) viešbutį. Pastatas ilgai stovėjo apleistas. 1004-1005 m. rekons­ truotas (architektas Algimantas Nasvytis), išsaugant tik fasadą. 61 „Viena tokia vieta, kur kartais užbėgdavau ko nors išgerti, buvo gana .intelektuali' „Vilniaus“ viešbučio kavinukė, į kurią, atrodo, mėgdavo užeiti ir Tomas [Venclova - S. D.]. Kartą ten jį radau garsiai komentuojantį Prahos įvykius [...].“ Marcelijus Martinaitis, „...uždaro mąstymo sindromas stūmė Tomą iš Lietuvos“, in: Donata Mitaitė, Tomas Venclova: Biografijos ir kūrybos tenklai, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos ins­ titutas, 1001, p. 170. 63 Algirdo Pociaus pasakojimas autorei 1011, lapkričio 6.

42 manė apie kelionę į Lietuvą Sartre’as, bet jis skaitė visų jos knygų rankraščius (išskyrus Atsisveikinimo ceremoniją (La Cérémonie des Adieux, 1981), kur aprašoma jo senatvė ir mirtis), taigi iš dalies tai jų abiejų bendra nuomonė (dažnai ir išreikšta daugiskaita - „mes“). Tarybinė sistema moters lygiateisiškumą teigė tik deklaracijomis, tikrovėje moterų antratrūšis statusas buvo akivaizdus. Tikėtina, Beauvoir savo kuklia laikysena taip pat prisidėjo prie tokios trak­ tuotės.64 Lietuvoje Beauvoir vadinta tik Sartre’o palydove, žmona. Kaip Sartre’o žmona, ji įvar­ dijama ir Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje.6S Sluckis užrašuose pasižymėjo, kad Beauvoir „karš­ tai palaiko vyro pažiūras“.66 Tarybinė visuomenė, išskyrus pirmuosius porevoliucinius metus, buvo gana puritoniška seksualinės moralės atžvilgiu ir griežtai biurokratizuota, tad santuokos buvo regis­ truojamos. Taip daryta iš dalies ir dėl materialinių

64 Plačiau apie Sartre’o ir Beauvoir žmogiškuosius bei kūrybinius santykius rašoma turbūt kiekvienoje Beauvoir skirtoje biografi­ joje, monografijoje. Sartre'as laikomas pagrindiniu jos įkvėpėju (Antrąją lytį parašyti taip pat paskatinęs jis), minimi ir kiti jos gyvenimo vyrai. „Priešingo atvejo, žinoma, nepasitaiko: patri­ archaline kritine nuomone, joks intelektualas niekad nieko nėra išmokęs iš savo mylimosios“, - ironizavo literatūrologė Toril Moi (Toril Moi, Simone de Beauvoir: The Making of an Intellectual Woman, Oxford University Press, 2008, p. 146). 65 LietuviSkoji tarybinė enciklopedija, t. 2, Vilnius: Mintis, 1977, p. 234. 66 Mykolas Sluckis, „Po 40 metų: Kalbantis su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir", Šiaurės Atėnai, 2005, birželio u.

44 priežasčių. Be to, lietuvių elgesį ir mąstymą tebe­ veikė bažnytinės nuostatos. Žmonos statusas tary­ binėje visuomenėje skyrėsi nuo dabartinio: aukšti pareigūnai viešumoje nesirodydavo su žmonomis (šią tradiciją nutraukė Michailas Gorbačiovas), pri­ vatus gyvenimas buvo slepiamas. Tad neverta stebė­ tis, kad žmonų nemini nė Tarybų Lietuvos rašytojai autobiografijose, nors rašytojienės neretai tvarkė ne tik jų buitį, bet ir faktiškai dirbo jų sekretorė­ mis bei, šiuolaikiniais terminais tariant, vadybi­ ninkėmis. Kita vertus, partija kišosi į asmeninius santykius (aukšti ar siekiantys karjeros pareigūnai būdavo perspėjami nesiskirti, kad „nesusigadintų biografijos“). Tačiau viešnagę aprašiusi spauda 1965 m. buvo gerai informuota - svečių santykis nebuvo įvardytas.67 Bene vienintelė išimtis buvo Kauno tiesos informacija, skelbusi, kad „užvakar Kaune lankėsi žinomas prancūzų filosofas, drama­ turgas, romanistas ir novelistas Žanas Polis Sartras

67 Šių dviejų žmonių ryšys sunkiai apibūdinamas ir šiandien. Jų santykiai buvo unikalūs net ir to meto Vakarų kontekste: ne sutuoktiniai, nes nebuvo susituokę nei vienas kitam ištikimi,- ne sugyventiniai, nes niekad kartu negyveno; meilužiai tik pir­ mąjį bendravimo dešimtmetį. Bičiuliai, partneriai, viso gyve­ nimo bendražygiai, - šie apibūdinimai būtų arčiausiai tikrovės ir, atrodo, geriausiai atitiktų oficialiąją tarybinę lyčių politiką (moteris ir vyras - lygiateisiai partneriai, ryšio pagrindas - ben­ dri interesai). Beauvoir ir Sartre’as stengėsi gyventi netoli vie­ nas kito, kad galėtų pusę dienos dirbti tame pačiame kambaryje, prie skirtingų rašomųjų stalų.

45 su žmona rašytoja Simona de Bovuar.“68 Galimas dalykas, kad svečius lydėję Vilniaus rašytojai nepa­ sirūpino informuoti apie svečių tarpusavio ryšį. Ilgainiui mąstymo klišės (gal ir tekstų redakto­ riai) vis labiau darė savo: atsiminimuose, spaudoje Beauvoir neretai ir šiandien pavadinama Sartre’o žmona. Kadangi apie privatų svečių gyvenimą viešai nebuvo kalbama, švytuoklės principu jis tapo dėme­ sio centru posovietinėje epochoje. Būdingas pavadi­ nimas ir turinys straipsnio, kuriuo vienas dienraštis paminėjo Beauvoir jubiliejų: „Filosofės šimtmečio minėjimą Prancūzijoje gali užtemdyti jos laisvas seksualinis gyvenimas.“69 Daugelis kitų reikšmin-

68 Marija Macijauskienė, „Svečiai iš Prancūzijos“, Kauno tiesa, 1965, rugpjūčio 1. 69 Prieiga internete: www.lrytas.lt, 2008, sausio 7, prieiga inter­ netu: www.lrytas.lt/ ?data=20o8oi07&id=ii997i334Sii99i49n 5&view=4. Didžiausias diskusijas šiandien kelia ne seksualinis gyvenimas, kuris būtų privatus reikalas, o Beauvoir ir Sartre’o išnaudotojiškas požiūris j susijusius su jais žmones. Sartre’ui mirus Beauvoir publikavo jai rašytus Sartre'o laiškus; jai mirus paskelbti jos laiškai Sartre’ui, atskleidę manipuliavimą kitais, daž­ nai visai jaunais žmonėmis. Dėl šios priežasties vienos iš ben­ drų Sartre'o ir Beauvoir biografijų autorė savo knygą pavadino Pavojingu ryšiu, motyvuodama, kad abiejų ryšiai jų jaunoms aukoms buvo ne mažiau pavojingi negu vikonto Valmono ir mar­ kizės de Mertej Choderlos de Lados romane (Carole Seymour- Jones, op. cit, p. xiv.). Mokytojaudama Beauvoir suviliodavo savo jaunas mokines, paskui perleisdavo jas Sartre’ui. 1943 m. vienos mokinės tėvams ją apkaltinus nederamu elgesiu, Beauvoir neteko teisės dirbti mokykloje. Kai kurios jų nuo Sartre’o ir Beauvoir buvo vienaip ar kitaip (profesiškai, materialiai) priklausomos visą gyvenimą. Viena jų, Bianca Bienenfeld-Lamblin, išleido

46 gesnių žiniasklaidos priemonių šio jubiliejaus apskri­ tai nepaminėjo, paradoksaliai sugrąžindamos vieną sovietmečiu aktualų klausimą: ar geriau, kad faktas visai neminimas (pavyzdžiui, emigrantų literatūra ar pokario partizanų kovos), ar kad minimas iškreipiant, sutrivialinant ar kaip kitaip paniekinant? Viešnagei baigiantis bendrame interviu Tiesoje Beauvoir atsakė į porą klausimų:

[Klausimas.] Kas paliko Jums didžiausią įspūdį? Simona de Beauvoir. Aš sujaudinta Jūsų krašto pei­ zažu ir ypač nuostabiu Lietuvos kampeliu - Trakais, jų ežerais, architektūra, vidine vienybe ir harmonija viso to, ką sukūrė Jūsų talentingi žmonės ir gamta.70

Netaisyklingai pavartotas įnagininkas („sujaudinta peizažu“) išduoda vertimą iš rusų kalbos. Ir toliau:

Klausimas poniai Simonai de Bovuar: Ką jūs, kaip moteris, prieš atsisveikindama, norėtumėte palin­ kėti Lietuvos moterims?

demaskuojančius atsiminimus (Nepareigingos merginos atsimi­ nimai (Mémoires d'une Jeune Fille Dérangée, 1994); tai Beauvoir autobiografinės knygos pavadinimo Mémoires d'une Jeune Fille Rangée, 1958, parafrazė). Sutapimas, kad merginos buvo slavų kil­ mės ar bent jau kilusios iš Rytų Europos (Bienenfeld - Liubline gimusi žydė). Nors Sartre as ir Beauvoir skeptiškai žvelgė j san­ tuoką, jaunesni jų rato žmonės neretai sutuoktinį rinkdavosi iš šios aplinkos, taigi ratas buvo itin susijęs asmeniniais ir profesi­ niais ryšiais. Priklausymas Sartre’o ir Beauvoir aplinkai užtikrino priklausymą intelektualų elitui ir globą. 70 „Žanas Polis Sartras išvyko iš Lietuvos“, Tiesa, 1965, rugpjūčio 4.

47 Simona de Bovuar. Aš linkiu joms kuo geriau išsaugoti Jūsų santvarkos suteiktą lygiateisiškumą su vyrais, o taip pat didelės laimės gyvenime ir darbe.71

Tekstas beasmenis, kaip ir kiti to meto tarybinio oficiozo tekstai. 7-ojo dešimtmečio Lietuvos skai­ tytojai negalėjo įvertinti šių minčių adekvačiai, nes nežinojo apie Beauvoir indėlį atskleidžiant moterų padėtį patriarchalinėje kultūroje. Be Antrosios lyties konteksto šie Beauvoir pastebėjimai niekuo nesi­ skyrė iš bendrų deklaracijų apie moterų pasiekimus ir lygiateisiškumą, kurios įvairiomis progomis pasi­ rodydavo spaudoje. Beauvoir buvo klausiama „kaip moters“ ir apie moteris, vadovaujantis nuostata, kad vyrams rūpi viskas, o joms lieka „moterų rūpesčiai“. Bet kaip tik Beauvoir „viskas“ rūpėjo bene labiau. Kita vertus, lietuviai veikiausiai žinojo, kad ji parašė knygą apie moteris. Tai vieni iš spąstų, į kuriuos įstumiamos tos moterys, kurios gilinasi į savo giminės problemas: apie kitus dalykus jos neklausinėjamos. Sartreas išvykdamas mandagiai dėsto, kad

Lietuva yra kraštas su originalia kultūra, kurioje giliai vienijasi istorija, tradicijos, peizažas, liau­ dies menas ir tai, ką šiuo metu kuria dabarti­ niai lietuvių rašytojai, dailininkai, architektai, su

71 Ibid.

48 kurių kūriniais man teko susipažinti. [...] Man ypatingą įspūdį padarė ryšys tarp tradicijų ir to, ko ieško nūdienis Lietuvos menas, pradžiu­ gino tai, kad senos legendos, padavimai gyvena šiuolaikiniame mene, kad jis išsaugo liaudišką pobūdį.72

Iš esmės filosofas apčiuopė 7-ojo dešimtme­ čio lietuvių meno (vaizduojamojo, nes literatūros negalėjo suprasti) kryptį: per folkloro stilizacijos tradiciją, pakišamą po tarybiniam menui privaloma „liaudiškumo“ kepure, priešintis tarybinei ideologi­ jai. Kitoks avangardizmas buvo užribyje. Sartre’o apsilankymus valdžia stengėsi išnau­ doti savo propagandiniais tikslais, visų pirma paro­ dydama, kokia ši šalis yra draugiška ir palaikoma Vakarų intelektualų šaltojo karo atmosferoje. Tam buvo sukurtas iš Maskvos vadovaujamas taikos šali­ ninkų judėjimas. Dalyvauti jo renginiuose kviestas Sartre’as. Būdas, kaip korespondentas formuluoja klausimą, jau sugestijuoja numanomą atsakymą:

Vakarų šalyse reakcinė buržuazinė propaganda tvir­ tina, kad Tarybų Lietuvos liaudis neturi savarankiš­ kumo, kad ji yra prispausta ir netgi pavergta. Kokia Jūsų nuomonė apie tai [...]? 71

71 Ibid.

49 Sartre as atsako:

[V]isi lietuviai, su kuriais man teko susitikti, yra laisvų žmonių pavyzdys. Būdamas čia, aš taip pat susitikdavau su lietuviais iš JAV, kurie atvažiavo aplankyti tėvų žemės. Vargu ar jie atvyktų svečiuo­ tis į pavergtą kraštą.73

Sartre’as mokėjo flirtuoti su tarybiniu režimu, antraip nebūtų galėjęs kartkartėmis grįžti į TSRS. Užbėgant už akių, dera pasakyti, kad netrukus jis tapo persona non grata, nes pasirodė demonstra­ cijoje įsisegęs ženklelį su Mao atvaizdu.74 75 1968 m., pasmerkę Prahos pavasario sutriuškinimą, Sartre’as ir Beauvoir galutinai tapo TSRS priešais. Išvykus svečiams, tą patį rugpjūtį Švyturys išspausdino trumpą B. Zavialovaitės interviu su Sartre’u. Jis pradedamas prisipažinimu apie jaudulį prieš kalbantis su įžymybe:

Kuris žurnalistas nė truputėlio nesijaudintų prieš šį įvykį? Jaudinausi ir aš.73

73 „Žanas Polis Sartras išvyko iš Lietuvos“, Tiesa, 1965, rugpjūčio 4. Tekstas iš dalies kartojamas ir Vakarinių naujienų (1965, rugpjūčio 4) publikacijoje, šiais atsakymais remiamasi Zoninos ataskaitoje TSRS rašytojų sąjungai. 74 Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Antanu Sutkumi knygoje Sartre & Beauvoir: Cinų jours en Lituanie, prieiga inter­ netu: www.photography.lt/lt.php/Leidiniai?id=40. 75 Jaudulio motyvas kartojasi daugelyje atsiminimų, ir. toliau Justino Marcinkevičiaus Dienoraštį be datų, Augustino Savicko atsiminimus.

5° Iš tiesų buvo įdomu - koks gi šis žmogus [...]. Pasirodo, kad Žanas Polis Sartras - labai papras­ tas ir labai atidus pašnekovas. Kiek man buvo žinoma, sename Paryžiaus kvar­ tale, Šen Žermen bulvare, yra jauki kavinukė „Kafe de Flor“. Sakoma, kad joje dažnai lankydavosi Sartras [...]. Paklausiau jo, ar iš tiesų taip mėgsta būti jaunimo tarpe. Sartras šyptelėjo: - Taip [...]. Bet „Kafe de Flor“ jau nebėra nei jaunimo, nei manęs. Kavinukę užplūdo svetimšaliai turistai, kaip ir visą Paryžių.76

Toliau autorė klausia apie svarbiausias „nūdie­ nos jaunimo“ problemas Prancūzijoje ir Sartre’as jas išvardija:

-Jų daug ir sunkių, - palingavo jis galva. - Pavyzdžiui, aštriausia problema kiekvienam jaunuo­ liui Prancūzijoje - jo ateitis. Trūksta mokslo įstaigų. Daugeliui neužtenka lėšų mokytis. Be to, jiems dar kyla klausimas - kur dėtis baigus mokslą? Valstybės nesugebėjimas aprūpinti darbu jaunimą - labai opi problema. [...] Iš esmės problemų begalybė.77

Tikėtina, kad tarybinis skaitytojas tokius sam­ protavimus suvokė kaip ideologinės kovos su

76 Birutė Zavialovaitė [Zavelovaitė, Liauškienė], „Interviu su Žanu Poliu Sartru", Švyturys, 1965, Nr. 16, p. 11. 77 Ibid.

51 kapitalizmu išraišką: nedarbas, socialinė atskirtis buvo tradiciniai kritikos taikiniai. Panašiai to meto spaudoje apie kapitalizmą kalba visi: arba blogai, arba nieko, na o Sartre’as buvo visuomenės kritikas. Kiek kitaip tokį pokalbį skaitytume šiandien, įžvelgdami sąsajų su savo tikrove. Toliau Sartre’as pridūrė:

[L] abai sunkus klausimas yra tai, kad žymi jaunimo dalis pas mus vis labiau nusivilia politine ir visuo­ menine veikla, apolitiškėja, tampa abejinga ir pasi­ duoda įvairiausioms amoralioms įtakoms, eikvoja energiją veltui.78

Baigdama pokalbį žurnalistė priduria, jog Sartre ą Lietuva sužavėjo tuo, „kad čia labai ryškiai matyti originalios, savitos tautos tradicijos. Tai labai nuos­ tabu, ypatingai prisimenant ne taip seniai vykusį karą, okupaciją“.79 Okupacija čia reiškia vokie­ čių okupaciją, nors šiandien skaitant šis sakinys skamba dviprasmiškai (galima suprasti, kad karą pakeitė okupacija), ir tarybinis skaitytojas bei tekstą, neabejokime, akylai skaitę redaktoriai ir cenzoriai nepastebėjo nieko įtartina. Jau buvo praėjęs ketvir­ tis amžiaus okupacijos ir aneksijos, draudžiančios save taip vadinti. Autorė interviu teigia svečią kalbinusi antrąją viešnagės dieną (liepos 28 d. galėtų būti trečioji, jeigu

78 Ibid. 79 Ibid.

53 skaičiuotume ir atvykimo dieną), kai jis dar nebuvo susipažinęs su kitomis vietovėmis. Svečias išvardija lankysimus miestus (Kaunas, Trakai, Palanga, Nida). Sunku patikėti, kad prancūzas pats būtų vardijęs sun­ kiai ištariamus, nieko jam nesakančius vietovardžius, veikiausiai tai žurnalistės papildymai. Praėjus pusei amžiaus žurnalistė Birutė Liauškienė, prisiminusi šio pokalbio aplinkybes, pridūrė, kad tada viskas buvę kiek kitaip, negu pateikiama dabar:

Rašytojai tada per daug neapsidžiaugė, sulaukę skambučio iš Maskvos, kad reikės pasirūpinti aukštu svečiu. Jie nežinojo, apie ką su juo kalbėtis, bet žinojo, kad bus stebimi. Beveik niekas nebuvo skaitęs jų kūrybos, todėl susitikime Rašytojų sąjungoje klausinėjo kone apie orą Paryžiuj. Mano draugė žydaitė gaudavo siuntinius iš Paryžiaus - ne sijonų, bet knygų. Dalis pradingdavo Maskvos cen­ triniame skirstymo punkte, bet dalis ateidavo iki mūsų. Buvau skaičiusi gal dvi ar tris Sartreo knygas, vieną turėjau, tad pasiėmiau eidama kalbėtis.80

Jauną radijo žurnalistę pakvietė Tomas Sakalauskas, iš radijo neseniai perėjęs dirbti į Švyturio žurnalą ir žinodamas, kad ji moka prancūziškai:

Tada kalbėjau dar netobulai gramatiškai, skur­ doka kalba, bet, kaip sakė kiti, su gera artikuliacija.

80 Birutės Liauškienės pasakojimas autorei 2015, rugpjūčio 14.

54 Prancūzų kalba žurnalistikos specialybės studen­ tams buvo tik fakultatyvas, jeigu nenori, gali nesi­ mokyti. Mokiausi pati - skaičiau ilgiausius Prousto sakinius su žodynu, bandydama suprasti, labai norėjau išmokti.81

Tomas Sakalauskas jai sakęs, kad jų žurnalas išspausdintų neilgą interviu82 ir perspėjęs, kad bus ir vertėja, leisdamas suprasti, kad ši turės ir kitų, su saugumu susijusių pareigų. Žurnalistė neabejoja, kad interviu išrūpino redaktorius Alfonsas Bieliauskas, turėjęs ryšių aukščiausiuose sluoksniuose. Per likusias dvi tris dienas iki pokalbio žurnalistė jam rengėsi nuspėdama, kad atsakymai į tradicinius klausimus būtų nejdomūs:

Turėjau ne akademinę knygelę apie Paryžių, o su anekdotais, ten perskaičiau apie kavinę, kurioje lan­ kydavosi Sartre’as. Ir tikrai, kai išgirdo pirmą klau­ simą, jis nušvito.83

Porai savaičių prabėgus po viešnagės, Literatūra ir menas išspausdino Augustino Savicko pieštus sve­ čių portretus ir trumpą informaciją apie viešnagę.84

81 Ibid. 8a Liepos pabaigoje, kai atėjo žinia apie svarbių svečių viešnagę, antrasis rugpjūčio numeris (žurnalas buvo dvisavaitinis) jau turėjo būti beveik ar visai užpildytas. 83 Birutės Liauškienės pasakojimas autorei 1015, rugpjūčio 14. 84 Literatūra ir menas, 1965, rugpjūčio 14.

55 Ji neabejotinai paskatino šių rašytojų vertimus į lie­ tuvių kalbą. Dėsninga, kad Sartre’ui pasisekė labiau negu Beauvoir. 1965 m. Pergalės Nr. 10 (gana grei­ tai, turint galvoje tuometinės spaudos tempus) pasirodė Juozo Keliuočio versta Sartre o „Siena“. Ši novelė buvo pirmas Sartre’ o kūrinys lietuvių kalba: Keliuočio vertimas buvo spausdintas 1939 m. Naujojoje Romuvoje*5. Anuomet tai buvo opera­ tyvus ir sėkmingas pasirinkimas. Novelė „Siena“ iš to paties pavadinimo rinkinio, išleisto 1939 m., laikoma vienu geriausių egzistencialistinės pro­ zos pavyzdžių. Kita vertus, pasirinkta novelė itin tiko ir puritoniškai prieškario, ir tarybinei spau­ dai: joje nebuvo nieko obsceniška nei perversiška, kuo iš karto pagarsėjo visas rinkinys. Ji vaizduoja Ispanijos pilietinio karo kovotojus, kuriems prane­ šama apie mirties bausmę. Pablas Ibieta, anarchis­ tas, drauge su kitais dviem bendražygiais laukia ryto (jie bus sušaudyti), su jais pabūti atsiunčiamas gydytojas. Karas deheroizuojamas, mirties lauki­ mas kelia siaubą (vienas iš vyrų nevalingai apsi- šlapina), mirtis beprasmė. Rytą draugus išveda sušaudyti, o Pablui Ibietai pasiūlo gyvybę, jeigu išduos bendražygį Ramoną Gri. Ibieta nurodo pramanytą vietą - kapines ir netrukus sužino, kad Ramonas Gri tikrai tuo metu nuėjo į kapines ir buvo nušautas. Siena, prie kurios sušaudoma, sim­ bolizuoja artėjančią mirtį. Ideologiškai novelė tiko 85

85 Naujoji Romuva, 1939, Nr. 19-30, p. 561-568.

56 tarybiniam skaitytojui bent jau tuo, kad vaizdavo Ispanijos pilietinį karą, kurio vieną pusę - respubli­ konus - prieš karą palaikė visi kairieji. Tačiau kodėl reikėjo kartoti jau spausdintą kūrinį, ir dar išverstą valdžiai nelojalaus, du kartus ištremto Naujosios Romuvos, kuri įkūnijo atsinaujinusios modernios katalikybės kultūros akiratį, redaktoriaus? Viena vertus, šis pasirinkimas liudija, kad dar nebuvo išgaravusi liberali atlydžio atmosfera. Valdžia su Keliuočiu nuolat žaidė katės ir pelės žaidimą, hono­ raro jam reikėjo pragyvenimui.86 Tačiau kodėl žur­ nalas nepasirūpino nauju vertimu? Ar skuba buvo priežastis, ar pretekstas, jau neįmanoma atsakyti. Pats vertimo tekstas smarkiai tobulintas, tikriausiai ne vertėjo, o redaktoriaus.87 Jis galėtų būti pavyzdys,

86 Tomas Venclova yra minėjęs, kad „egzistavo nelabai pagrįsta legenda“, jog Keliuotis esąs „artimiausias Sartre’o ir Picasso drau­ gas“ (Tomo Venclovos komentaras konferencijoje „Antanui Venclovai -100“ Venclovų name-muziejuje 1006-04-03, prieiga internetu: www.vilniausmuziejai.lt/venclova/T_Venclovos_ komentaras.html). Tokios legendos būdingos uždarai, nostal­ giškai visuomenei: buvę Paryžiuje, juoba ten mokęsi, atrodė ypatingi eruditai. Vis dėlto Venclovos ironija galėtų būti taikoma ne tiek Keliuoėiui, kiek, pavyzdžiui, Juozui Miltiniui, sėkmingai išnaudojusiam prancūziškojo rafinuotumo puoselėtojo renomė. Prieškario Paryžiaus kavinėse diskutuodavę menininkai, tarp jų ir Picasso bei Sartre’as, buvo atviri pažintims ir prieinami. 87 Anot Pergalėje tada dirbusios Romanos Dambrauskaitės-Bro- gienės, prozos tekstus, taip pat ir verstinius, redaguodavo Feliksas Vaitiekūnas. Pats Vaitiekūnas šios istorijos neprisiminė (1015, rug­ pjūčio 10). Pergalės žurnalo archyve išlikęs ne tik redaguotas nepil­ nas apsakymo „Siena“ mašinraštis, bet ir kitas Keliuočio vertimo mašinraštis - pjesė „Nepalaidoti mirusieji“ (LLMA, f. 18, ap. 2, b.

57 atskleidžiantis, kaip ištobulėjo vertimas: toks, kaip 1939-aisiais, 1965 m. meninio vertimo kriterijų nebe­ atitiko. Kodėl nebuvo galima palaukti, kad profesio­ nalesnis vertėjas išverstų kitą kūrinį, ir išspausdinti jį vėliau? Matyt, žurnalo redakcija skubėjo: jeigu galima, reikia spausdinti tuojau pat, nes netrukus jau gali būti draudžiama. Nors sovietmečio politinis ir visuomeninis klimatas, žvelgiant iš perspektyvos, ypač jame negyvenusiems, gali atrodyti vienodas, jis nuolat kito, kartais ypač sparčiai - ne metais, bet mėnesiais, savaitėmis. 1965-ųjų Pergalės žurnalo numeriuose publikuojami ne tik ateistų egzisten­ cialistų Sartre’o, Albertb Camus apsakymai (vertė Aldona Merkytė), bet ir tokių dekadentiškų poetų kaip R. M. Rilke eilėraščiai (vertė Jonas Juškaitis). 1966-aisiais „Vaga“ išleido Aldonos Merkytės išverstus Žodžius su vandeningu ukrainiečių rašy­ tojo Mikolos Bažano pabaigos žodžiu. Rusiškajam Žodžių leidimui, pasirodžiusiam tais pačiais metais, kaip ir prancūziškas (1964), Sartre’as buvo para­ šęs pratarmę, kurią Bažanas cituoja.88 Kodėl leidy­ kla pasirinko ne autoriaus, bet ukrainiečių rašytojo

461). Tai’liudytų, kad Keliuotis pateikė daugiau vertimų, o redak­ cija pasirinko „Sieną“. 2003 m. „Baltų lankų“ leidykla, leisdama Sieną (rinkinį), Keiiuočio vertimu nesinaudojo. 88 „Jūsų revoliucija tapo didžiu įvykiu mūsų gyvenime. Mes pergyve­ nome ją iš tolo ir pavėluotai, šiek tiek provinciališkai. Ir vis dėlto tai buvo Vakarų žmogaus akistata su didingais įvykiais Tarybų Sąjungoje". (Sartre’as cituojamas iš: Mikola Bažanas, „Nelengvas kelias“, in: Žanas Polis Sartras, Žodiiai, Vilnius: Vaga, 1966, p. 243-244.)

58 lydraštį, nėra aišku. 1969-aisiais Valstybinis akade­ minis dramos teatras pastatė „Altanos atsiskyrėlius“ (rež. Henrikas Vancevičius). Pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Regimantas Adomaitis „sako nepa­ tingėjęs perskaityti kone visą Lietuvos valstybinėje bibliotekoje (dabar Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) rastąj. P. Sartre’o kūrybą originalo kalba, norėdamas susipažinti su jo vaizdinių pasauliu iš arti.“89 Jeigu tai tiesa, Adomaitis tuo metu buvo tur­ būt geriausias Sartre’o žinovas, pralenkęs rašytojus ir filosofijos dėstytojus. Lietuviškai Sartre’o straipsnis „Egzistencializmas yra humanizmas“901974 m. buvo išspausdintas Filosofijos istorijos chrestomatijos tome, skirtame X IX ir XX a. Vakarų Europos ir Amerikos filosofijai, pjesės spausdintos kolektyviniuose rinki­ niuose. Beauvoir knygos lietuviškai pasirodė tik po 1990-ųjų (be Antrosios lyties, 1996, romanai Gražūs paveikslėliai (kartu su apysaka Labai lengva mirtis, 1994) ir Visi žmonės mirtingi, 1999). Gražūs paveiks­ lėliai minimi tarp tarybinės cenzūros sulaikytų leidi­ nių 1971 m. - knygos spausdinimas buvo nutrauktas „ryšium su įvykiais Čekoslovakijoje“.91 Kitaip tariant,

89 Agnė Krišėiukaitytė, Jurgita Kviliūnaitė, „Didžioji gyvenimo meilė - teatras“, Verslo imtos, 2015, vasario 6, prieiga internetu: http://vz.lt/ archive/article/2015/2/6/didzioji-gyvenimo-meile-teatras 90 Nors šis Sartre’o tekstas iki šiol publikuojamas kaip egzistencia­ lizmo manifestas, dėl jo vienintelio išspausdinimo rašytojas viešai apgailestavo. Jo pagrindas yra vieša paskaita-atsakymas kritikams ir iš katalikų, ir iš komunistų stovyklos. 9t RaSytojas ir cenzūra, sudarė Arvydas Sabonis, Stasys Sabonis, Vilnius: Vaga, 1992, p, 574.

59 Sartreo (pirmiausia jo) ir Beauvoir pozicija TSRS invazijos j Čekoslovakiją atžvilgiu dviem dešimtme­ čiams nukėlė Beauvoir knygos pasirodymą Lietuvoje. Vertėja Aldona Merkytė, išvertusi ir Sartreo autobio­ grafinę apysaką Žodžiai (1966), ir Beauvoir kūrinius Gražūs paveikslėliai. Labai lengva mirtis (1994), prisi­ minė, kad originalus gauti buvę sunku, šie du kūriniai pasirinkti todėl, kad jai prieinamame prancūziškame leidinyje jie buvo išspausdinti kartu.92 Neretai iš pirmo žvilgsnio tokioje planingoje tarybinėje lei­ dyboje nemažai lemdvavo ir atsitiktinumai.

Prancūzų filosofas ir lietuvių dramaturgija _ , . Prabėgus porai metų nuo Beauvoir ir Sartre’o apsilankymo, 1967-aisiais, Paryžiuje lankėsi poetas Justinas Marcinkevičius. Susitikimą jis aprašė esė knygoje Dienoraštis be datų (1981). Knyga buvo labai populiari Tarybų Lietuvoje, kaip ir pats Marcinkevičius, gebėjęs valdžios leisti­ nose ribose palaikyti lietuvių tautines, patriotines ambicijas. Sartre ą Marcinkevičius jau buvo girdėjęs kalbant

1963 m. Leningrade per Europos rašytojų bendri­ jos simpoziumą, skirtą romano problemai: būti ar nebūti romanui? Jei būti - tai kokiam? [...]

91 Aldonos Merkytės pasakojimas autorei 1008, gegužės 10.

61 Diskusijoms baigiantis, žodį gavo Ž. P. Sartras. Dvi dienas stebėjau jį iš tolo [...] ateistinio, arba kaip aš vadinau - literatūrinio, prancūzų egzisten­ cializmo kūrėją ir vadą, intelektualinės Europos viršūnę. Ar reikia sakyti, kaip aš juo tada žavėjausi? [...] Imponavo Sartro laisvės filosofija, susiejusi laisvę su mąstymu: mąstyti - reiškia būti laisvam. 93

Dar po poros metų poetas Sartre’ą pamatė Ro­ moje:

Čia jis kalbėjo apie moralinę Europos skolą Afrikai, apie pareigą padėti besivaduojančioms iš dvasi­ nio kolonializmo tautoms kurti savo kultūrą, apie įvairias tos pagalbos formas. Ir vėl - negalėjau jam neploti.94

Marcinkevičius sakosi turėjęs idėją, kad prie UNESCO būtų įkurta leidykla, kuri leistų mažų tautų literatūrą, meno albumus „didžiosiomis“ kal­ bomis (anglų, prancūzų). Jam atrodę, kad Sartreas būtų tinkamas tokios idėjos advokatas. Tad sužino­ jęs, jog Sartreas kviečia pietų, poetas apsidžiaugęs: „Ar galima buvo rasti žmogų, labiau tinkantį .Tautų leidyklos' idėjai paskleisti?“95 Pasakodamas šią situ­ aciją Dienoraštyje be datų, Marcinkevičius į save jau

93 Justinas Marcinkevičius, Dienoraštis bt datų, Vilnius: Vaga, 1981, p. 110. 94 lbid., p. m. 95 lbid.

6 2 žvelgia su šiokia tokia ironija („štai dirva, kur pri­ gis, sužaliuos ir galiausiai atneš vaisių mano naivus, su niekuo nesuderintas sumanymas“)96, atsiradusia permąstant susitikimą:

Ar reikia sakyti, kaip aš jaudinausi?97 „Egzisten­ cializmo tvirtovė“, - rankos mostu apvedė restoraną Simona de Bovuar. Buvo jos žodžiuose ir ironijos, ir pasididžiavimo. Apsidžiaugiau, kad atėjo ir ji — ką tik buvau skaitęs jos romaną Gražūs paveikslė­ lia i - geras pretekstas pokalbiui pradėti. Tikrai, iš pradžių viskas neblogai sekėsi. Šeimininkai prisi­ minė viešnagę Lietuvoje 1965 m. Ypač Nidą. Bet čia aš (turbūt save padrąsindamas) šiek tiek suabejo­ jau Bovuar romano kažkurio veikėjo psichologine motyvacija. Autorė puolė ginti ir įrodinėti, Sartras įsikniaubė į meniu. Supratau, kad be reikalo paro­ džiau savo apsiskaitymą. Net ir prancūzai nemėgsta, kai jų kūryba nesižavima be išlygų.98

Lietuvių rašytojas, neperpratęs taisyklės, kad sve­ čiuose šeimininkų nedera kritikuoti, iš šeimininkų gauna mandagumo pamoką. Tuomet lietuvis bando priartėti prie savo sumanymo:

96 Ibid, 97 Jaudulys yra natūralus jausmas, tačiau kodėl jis minimas, kai kiti jausmai ignoruojami? Gali būti, jog tai savotiška mandagumo reiškimo formulė: pabrėžiant jaudinimąsi, parodomas pašnekovo statusas ir pagarba jam. Bet gal ir tarybiniam žmogui būdingas nepasitikėjimas savimi, ypač bendraujant su vakariečiais? 98 Ibid., p. m.

63 Na štai pagaliau atsirado proga užduoti „bandomąjį“ klausimą, kuris jau seniai kabėjo man ant liežuvio: kaip jūs žiūrite į mažų tautų kultūrų likimą ir kokia turėtų būti didžiųjų tautų misija mažųjų kultūrų atžvilgiu? Mačiau, kad jis iš karto suprato mane. Dar paklausė, ar man tai svarbu. Atsakiau, kad labai. Tikėjausi išgirsti kažką panašaus į jo kalbą Romoje 1965 m., kur jis reikalavo iš Europos dvasinės kom­ pensacijos Afrikai."

Tačiau Sartreas pradėjo pasakoti, kad renkąs medžiagą apie Joyce’ą ir ketinąs parašyti jo biografiją, nes dideli šio rašytojo nuopelnai Europos romanui. Marcinkevičius teigia net manęs, kad Sartre’as nesu­ pratęs jo klausimo. Ir staiga įvyko lūžis. Pasakpoeto:

Supratau, kad Džoisas čia - vaizdinė priemonė, kad Sartras iš tikrųjų pasakoja man istoriją, kaip mažos, dievo užmirštos tautos kultūra gali tapti mielėmis pasaulinei kultūrai... kad jis netiesioginiu būdu man tarsi pataria: „jaunas žmogau, štai jums atsakymas ir pavyzdys - rašykite anglų, prancūzų arba rusų kalba...“99 100

Suprantama, kad Marcinkevičius šios pamokos nepriėmė, ir epizodą užbaigia savo apsisprendimo pabrėžimu:

99 Ibid., p. 112. 100 Ibid., p. 112.

64 Aš renkuosi lietuvių kalbą. Aš jau seniai ją pasirinkau. Nesuprantamas man išėjimas iš tautos likimo.101

Minėdamas šį netiesioginį Sartre o patarimą, po 40 metų Marcinkevičius nurodo istorijos tęsinį:

Ir, grįžęs iš tos kelionės, tuoj pat išvažiavau į Druskininkus. Vežiausi ir apytikrę „Mindaugo“ viziją. Vėl grįždamas prie Prancūzijos patirčių, prisi­ menu, kad tąsyk ir pats pasijutau niekam nereika­ lingas, ir ta mūsų Lietuvėlė atrodė esanti niekam neįdomi. Galvojau, kuo ji galėtų įsijungti į Europos meninę mintį. Buvau apie „Mindaugą“ galvojęs ir anksčiau. Bet po tos kelionės supratau, kad pirmiausia reikia ieškoti pradžios. Ji ten, Mindaugo laike. Be abejo, kartu buvo noras kalbėti apie tautai reikšmingus dalykus. Stiprinti mus to meto sąlygomis. Teikti pasitikėjimo, jėgų.102

Taigi Sartre’o atsakymas bus jei ne įkvėpęs, tai bent paskatinęs lietuvių rašytoją imtis veikalo apie viduramžių valdovą, suvienijusį įvairių gen­ čių žemes ir sukūrusį Lietuvos valstybę, o tuo metu darbas iš Lietuvos istorijos buvo suvokiamas kaip

101 lbid., p. 113. 102 „Išsaugoti - žmones, kūrybą, Lietuvą: Poetąjustiną Marcinkevičių kalbina Valentinas Sventickas 2005, kovo 3“, Literatūra ir menas, 2005, kovo 11.

65 patriotinė pastanga aktualizuoti istoriją šalies, kuri formaliai neegzistavo. Marcinkevičius, mintyse numatęs Sartre’o atsakymą apie „misiją“ ir gavęs kitokį atsakymą negu tikėjosi, jį interpretavo labai siaurai: neva mažosios tautos iškelia („tampa mie­ lėmis“), pamaitina didžiųjų kultūras, paskatina jų fermentaciją. Tačiau atsakymą galima suprasti ir kitaip: Joyceas, kilęs iš mažos šalies, yra didelis rašytojas, ir mažos tautos neturėtų jaustis pažemin­ tos, nes jos taip užaugina didžius talentus. Paradoksalu tai, kad iki šio nusivylimo Sartre as Marcinkevičiui buvo autoritetas, skatinęs jį patį ana­ lizuoti žmogaus egzistencijos, santykio su istorija klausimus, ir 1965 m. atskira knyga išleista „miesto poema“ Siena buvo šio siekio patvirtinimas.103 Nors poema dedikuota poeto Motinos atminimui, joje žmogaus santykio su smurtinga istorija problema reiškiama abstrakčiais simboliais (siena, vėliava, Dinozauras), be ryškių tautinės priklausomybės atributų. Atrodo, kad susidūrimas su Sartre o pažiū­ romis, nusivylimas juo tarsi užkirto Marcinkevičiui

103 Violeta Davoliūtė poemos pavadinimą tiesiogiai sieja su Sartre'o apsakymu (V. Davoliūtė, op. cit., p. 115). Tačiau „Siena“ pasi­ rodė gerokai anksčiau negu Sartre’as atvyko, ir apsakymas buvo išspausdintas Pergalėje. Vytautas Kubilius dienoraštyje 1965 m. sausio u d. su nuovyliu pasižymėjo: „Tai kūrinys, išaugęs iš mūsų filosofinės poezijos esamo lygio, jos diletantiško filosofiškumo stadijos.“ (Vytautas Kubilius, DienoraSliai, 1 .1,1945-1977, parengė Janina Žėkaitė, Jūratė Sprindytė, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1006, p. 188)

66 šį ieškojimų kelią ir prisidėjo prie jo vėlesnės lai­ kysenos, dabar įsigalėjusio „tautinio poeto“ įvaiz­ džio susiformavimo. Iki šio posūkio Marcinkevičius buvo šiek tiek kitoks: įvairiapusiškesnis, kiek labiau provakarietiškas, truputį kosmopolitiškesnis, atvi­ resnis, jo laikysena buvo kiek mažiau gynybinė. Žinoma, galima teigti, kad šis kelias tebuvę nees­ mingi jaunystės ieškojimai, kurių atsisakyta atra­ dus „tikrąjį kelią“. Marcinkevičiaus kelionės į Prancūziją užrašų kny­ gelės (1967 m. lapkritis), išspausdintos jau poetui mirus, turinys susitikimo su Sartre’u istoriją grąžina kitu rakursu. Jis leidžia palyginti du tos pačios isto­ rijos pasakojimo variantus, ir matyti, kaip poetas savo nuovylį, abejones, užfiksuotas privačiuose užra­ šuose, viešumai perrašo pakeitęs akcentus ir pavers­ damas ryžtinga deklaracija. Tai ir vienas iš pavyzdžių, kaip rašytojas kūrė savo viešąją personą, užtikrinu­ sią jam tautos vedlio vaidmenį, kurio stigo vėlyvojo sovietmečio visuomenei, ieškančiai autoritetų.104 Ši publikacija atskleidė kiekkitokį siužetą, pasakojimo tonaciją ir, svarbiausia, paties poeto laikyseną, cha­ rakterio bruožus.

104 Rimanto Kmitos žodžiais, tuometinis „[ljiteratūros laukas siūlė tokias galimybes - tautiško-liaudiško, konservatyvaus poeto vai­ dmenį, gynybinė situacija suformavo tautinės, „savos“ istorijos, kultūros poreikį, ir Marcinkevičius kaip tik jį išpildė. Plačiau žr. Rimantas Kmita, „Justino Marcinkevičiaus herojus išpildė.“, Colloquia, Nr. 28,2012, p. 94, prieiga internetu: www.llti.lt/failai/ Nr_28C0lI0quia_Str_Kmita.pdf.

67 Jau pačioje užrašų pradžioje krinta j akis išanks­ tinis skeptiškas, pesimistiškas nusiteikimas prieš kelionę:

Nežinau, iš kur toks silpnas, toks prieštaringas cha­ rakteris: kelionė dar neprasidėjo, o aš jau aima­ nuoju. Reikia būtinai susiimti, reikia išplėšti iš šios kelionės maksimumą naudos savo pasaulio for­ mavimui, savo tautos kultūros propagandai. Kitos tokios galimybės turbūt jau niekada neturėsiu. Kad tik nesusirgčiau, kad tik išlaikyčiau šitą dvasinį įtempimą. Galvosiu apie namus - tai sustiprins ir paguos mane.105

Šiandien skaitant poeto užrašus akivaizdu, kad deklaruojama užduotis „propaguoti“ savo tautos kul­ tūrą Prancūzijoje, nuvykus ten mėnesiui, yra utopinė ir pasmerkta žlugti. Viena, Paryžius abejingas tokiai „propagandai“, kokią ketina skleisti Marcinkevičius. Antra, prieštaringa paties Marcinkevičiaus laiky­ sena (tai pastebi jis pats): važiuojama tarsi į tremtį, per prievartą, iš pasiaukojimo kažkokiai idėjai (tur­ būt tai minėtoji „tautos kultūros propaganda“), ir tik galvojimas apie namus galįs „sustiprinti ir paguosti“. Jokio užsidegimo - nei kitus pama­ tyti, nei pačiam pasirodyti. Iš konteksto („Laukiu

105 „Justino Marcinkevičiaus užrašų knygelė“, Santara, 1015 pavasaris, p. 61.1967, spalio 31 d. įrašas.

68 Genutės106 skambučio ir galvoju apie ją.“)107 spė­ tina, kad pradėta rašyti jau išvažiavus iš namų, tikriausiai Maskvoje. Kelionės metu - ta pati tremti­ nio laikysena: „Rašau, kad būtų lengviau skaičiuoti dienas, kada sugrįšiu namo.“ 108 „Prancūzijos rašytojų asociacijos pakviestas vie­ šėjau Prancūzijoje“109, - papasakojo poetas taip, tarsi tai būtų asmeninis kvietimas, o ne TSRS ir Prancūzijos rašytojų renginys. Poetui, kaip matyti, neteko prisidėti prie kelionės maršrutų pasirin­ kimo; nepasakojama, kas važiavo kartu. Tačiau iš intensyvios darbotvarkės ir masto spėtina, kad kelionė buvo organizuota aukščiausiu lygiu, daly­ vaujant TSRS pasiuntinybei, tad renginiai ir susi­ tikimai iš anksto nulemti, vargu ar buvo galima juos pasirinkti. Kita vertus, nekalbama apie pini­ gus, tarsi kelionė, teatrai, muziejai, pietūs restora­ nuose nieko nekainuotų.110 Asmenybės, su kuriomis susitinkama, be TSRS aukščiausių kultūros įstaigų pagalbos taip pat nebūtų pasiekiamos: Jacques as

106 Žmonos. 107 Ibid., p. 61. 108 Ibid., p. 68,1967, lapkričio 14. 109 „Išsaugoti - žmones, kūrybą, Lietuvą: Poetą Justiną Marcinkevičių kalbina Valentinas Sventickas 2005.III.3“, op. cit. 110 Vienintelė užuomina, kad egzistuoja piniginiai santykiai, yra „self- servis“ (turbūt savitarnos užkandinės) paieškos („ten pigiau"; „Justino Marcinkevičiaus užrašų knygelė“, p. 66). Tačiau mintis, jog atšalo ir „[m]atyt, reikės pirktis rudeninį paltą“ (Ibid., p. 70), nekomentuojama, kas veikiausiai liudytų, kad tokios išlaidos buvo pagal kišenę.

69 Prévert as, Maxas Polas Fouchet, rusų emigracijos atstovai (Vladimiras Pozneris vyresnysis, Bunino bičiuliai111, net ir Prancūzijos komunistų partijos leidyklos vadovas). Tai privalumas (patogumas), bet ir trūkumas: iš dalies dėl to, kad viskas paruošta, nereikia stengtis pačiam, kyla vidinis protestas. Todėl Marcinkevičiaus Paryžius - tarybiškai valdiškas, su privalomais apsilankymais oficialiose įstaigose ir ren­ giniuose (Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, priėmimas tarptautinių kritikų simpoziumo proga (vieta nenurodyta), tarybinės knygos parodos ir par­ davimo atidarymas). Atrodo, kad neužsimezga joks asmeninis kontaktas, prancūzų kultūros veikėjai ir jų kalbos fiksuojamos taip, kaip pamatyti nebylūs paveikslai muziejuose. Tačiau entuziastingai apra­ šomi įspūdžiai iš prancūziško spalio revoliucijos minėjimo, lyg šis tas sava būtų atpažinta toje sveti­ moje tikrovėje:

Vakare - iškilmingas R. 50-mečio minėjimas. Salė per­ pildyta, pilni koridoriai, gatvės. Niekada negiedojau internacionalo taip pakiliai (Mintinalitė salėje)112. Programa. Dainininkų ir salės kontaktas: kai kurias eilutes ir kupletus dainuoja salė. m Marcinkevičius dar mini susitikimą su dramaturgu Adamovu (užrašyta tik pavardė): „Senas, ligotas žmogus.,Niekada nema­ niau, kad alkoholis gali taip sugriauti organizmą', - sako jis (Ibid., p. 71.) Tai galėtų būti Arthuras Adamovas (1908-1970), viena svarbiausių absurdo teatro figūrų, m Tikriausiai Maison de la Mutualité (sutr. La Mutualité), kur vyksta įvairūs meno ir politikos renginiai, tradiciškai kairiojo sparno.

7° Kavinėje, kurią visi vadina „egzistencializmo tvirtove“ (bulvaras Sen-Žermen).113

Marcinkevičiui nepatrauklus pasirodė kitas spa­ lio revoliucijos jubiliejaus minėjimas, organizuotas tarybinėje pasiuntinybėje („Nieko nuobodesnio neįsivaizduoju.“)114, tačiau pačios minėjimo pro­ gos tarybiniai žmonės nebuvo linkę diskutuoti raštu. Užrašuose poetas atsiskleidžia kaip Paryžiuje sveti­ mas, suvokiantis kitokumą115, nesaugus. Prancūzijoje be atrankos žiūri filmus, kurie TSRS nebuvo rodomi, ji} spektras kuo plačiausias (nuo Antonioni b „Blow up“116 iki Džeimso Bondo filmo („You only live twice“), taip kartodamas tarybinių turistų kelius (iki „pilno tarybinio turisto paketo“ trūktų por­ nografijos ar striptizo, kuriuos atsidūrę Vakaruose žiūrėdavo bijodami, kad kas nepamatytų). Net ir leksika - būdingi sovietmečio slavizmai, never­ čiami rusiški žodžiai: sekmadienio „pusdienį pra­ leidom taip vadinamam Paryžiaus .blakių turguj“

*13 „Justino Marcinkevičiaus užrašų knygelė', p. 65,1967, lapkričio 6. Dienoraštyje be datų šie žodžiai įdėti į Simone’os de Beauvoir lūpas bendrų pietų metu. Paryžiaus kavinė „Café de Flore", kaip ir „Les deux Magots“ bei „La Coupole“ garsi dėl savo žymios, daugiausia menininkų, klientūros. 114 Ibid., p. 66,1967, lapkričio 7. 115 „Iš kur tas gyvenimo džiaugsmas, tas gyvas betarpiškumas, kuris gaubia kiekvieną namą, mašiną, žmogų? Kokie mes sukaustyti ir nevikrūs!“ Ibid., p. 6 1,1967, lapkričio 3. ■ 16 „Filmas „Blu up“ -1967 m. Kanų festivalio didysis prizas. Stiprus, sukrečiantis ir baisus filmas.“ (Ibid., p. 68,1967, lapkričio 13.)

71 (,talkučkoj‘). [...] Čia galima studijuoti Prancūzijos, jos buities, atskirų jos klasių istoriją.“117 118; „vaikščio­ jau po kvartalą, kur begalės antikvarinių parduotu­ vių. Yra daiktų преемственность, lygiai kaip kartų ir epochų преемственность “na Abiem atvejais aki­ vaizdu, kad rašytojas mąsto apie laiko tėkmę, istoriją, už žmogų ilgaamžiškesnius daiktus, ir todėl kūrybos posūkis j Lietuvos istoriją galbūt vyksta čia ar jau yra įvykęs, o Sartre o vaidmuo šioje vidinėje rašytojo dramoje jau nulemtas? Marcinkevičius nė iš tolo neprimena entuzias­ tingų tarpukario lietuvių, tokių kaip Liūne Janušytė, kurie, nors atvykę iš (tuo metu) gerokai mažiau urbanizuotos šalies, gebėjo džiaugtis didmiesčio ritmu. Užsisklendęs savo kiaute, pro išorinį spin­ desį, atrodytų, neįžvelgia egzistencinių tragedijų, skausmo, nevilčių, kurios lydi žmogų bet kurioje šalyje; pagaliau nepastebi čia pat egzistuojančio vargo, kuris paliko neišdildomą įspūdį Salomėjai Nėriai lygiai prieš tris dešimtmečius („.Štai gėlės! Gražios! Kvepia!/ Tik dvi dešimti sū! [...]“). Poetui tik Lietuva bei šeimos moterys gali suteikti saugumą:

117 lbid., p. 67-68,1967, lapkričio 11. 118 Perimamumas (rus.). Ibid., p. 63,1967, lapkričio 4. Rusų kalba gali būti nuotrupa ii pokalbio (kelionės draugai - rusiškai kal­ bantys rašytojai).

72 Su Karvelis119 kažkur Paryžiaus pakrašty priėmime, skirtame žymiam Kubos abstrakcionistui. Kažkoks barakas-dirbtuvė, žmonės, kurie man atrodo tar­ tum iš Marso nukritę. Viešpatie, kaip visa tai sve­ tima, kaip gerai, kad yra Lietuva su jos tyliu, ramiu ir turbūt žymiai tikresniu gyvenimu. Kaip gerai, kad yra Genutė, Ramunė ir Jurga!120

Ugnė Karvelis, atrodo, yra vienintelis žmogus, su kuriuo Marcinkevičius vis dėlto norėtų palaikyti ryšį, nors ir ją pirmiausia mato ne kaip žmogų ar lietuvę, o kaip naudingų ryšių galimybę: „Reikės ieškoti gali­ mybių pakviesti Galimarą121 ir ją [Karvelis - S. D.] j Lietuvą. Tai būtų labai naudinga.“ 122 Marcinkevičius, suvokiantis aplinką kaip svetimą, pats neatsiver- damas prancūziškai tikrovei, nemėgindamas jos suprasti, vargu ar galėjo būti priimtas išskėstomis rankomis. Ar poetas pats suprato, kad jo baikšti, gynybinė laikysena123 užkerta kelius sulaukti kitos šalies žmonių nuoširdumo, kuris atvertų bendra-

U9 Ugnė Karvelis (1935-1002), tuomet „Éditions Gallimard“ re­ daktorė. Uo Ibid., p. 70,1967, lapkričio 16. m Tikriausiai turimas galvoje Gastonas Gallimard as, leidyklos įkūrėjas. 112 Ibid., p. 70,1967, lapkričio 16. 113 Užrašų tonas įgyja entuziazmo tik tada, kai skambina žmona („Valio! Šįryt paskambino Genutėlė. Valio, Valio!", Ibid., p. 66) arba kelionė baigiasi („Valio! Gavom bilietus namo. Valio!“ Ibid., P-73).

73 vimą ir bendradarbiavimą? Poetas, matyt, pats sau susigalvojo užduotį ieškoti galimybių lietuvių kultūros sklaidai, nes jeigu būtų buvęs kieno nors deleguotas, tai būtų ne itin tinkamas kandidatas šiai užduočiai:

Dieną pamiegojau. Dabar vakaras, aš vienas ir netu­ riu ką veikti. Be galo pasiilgau namų. Kad tik gautų bilietus trečiadieniui.124

Susitikimas su Sartre’u ir Beauvoir užima nedi­ delį užrašų epizodą; Dienoraštyje be datų jis išskiria­ mas lyg visos mėnesį trukusios kelionės kulminacija:

Iki pietų - šiuolaikinio meno muziejus. Įdomu ir reikš­ minga, bet mane persekioja mintis - o kas toliau? Tą patį klausimą uždaviau Ž. P. Sartrui ir Simonai de Bovuar, kurie vaišino mus125 126 pietumis. Sartras atsakė, kad ir patys dailininkai nežino, nes abstrakcionizmo banga praeina.124 Į mano klau­ simą apie mažų kultūrų likimą jis ėmė kalbėti apie

124 Ibid., p. 72,1967, lapkričio 25. 125 Užrašuose nenurodoma, kas dar dalyvavo (ir per šiuos pietus, ir kitur). Kad draugija nebuvo labai maloni, liudija toks nusiskun­ dimas: „Vaikščioti su mano kolega - tikra kančia: jis sustoja prie kiekvienos vitrinos.“ (Ibid., p. 63,1967, lapkričio 4.) 126 Meno ateitis, ideologijų, krypčių vertinimas ir jų ateitis buvo XX a. 7-ojo dešimtmečio lietuvių menininkų rūpestis pokalbiuose su Sartre’u ir Beauvoir, paliudytas Sluckio užrašuose apie viešnagę Lietuvoje 1965 m.

74 Džoisą, tuo lyg pasakydamas: rašyk prancūziškai arba rusiškai. Abu prisiminė viešnagę Lietuvoje, džiaugėsi, kad verčiamos jų knygos.127 O apie mus nieko nežino (apie lietuvių literatūrą) ir nenori žinoti. Kažkaip sunku ir liūdna. Pasakojo apie teismo procesą (vadinamasis Raselo tribunolas).128 [...] Labai laukiau susitikimo su Sartru ir nusivyliau. O gal jis irgi bejėgis atsakyti į visus klausimus? Kas gali atsakyti? Turbūt reikia galvoti pačiam.129

Skaitant šiuos užrašus, stebina nepagrįsti lūkesčiai („apie mus nieko nežino (apie lietuvių literatūrą) ir nenori žinoti“), suaugusio žmogaus puoselėtos iliuzi­ jos, kad Sartre as galįs atsakyti „į visus klausimus“ („O gal jis irgi bejėgis atsakyti į visus klausimus?“) ir išva­ dos iliuzijoms žlugus („Turbūt reikia galvoti pačiam“). Tokius tekstus skaitant geriausiai ir galima pajusti epochų skirtumus: čia rašančiam Marcinkevičiui nepažįstamas postmodernistinis nebetikėjimas nau­ jumu, autoriteto ir autoriaus mirtis, originalumo, nau­ jumo, kaip vertybių, nuėjimas nuo menino gyvenimo

Tuo metu (ir dar ilgai po to) lietuviškai išleista buvo tik Sartre’o autobiografinė knyga Žodžiai. U8 1966-1967 m. vykęs tarptautinis karo nusikaltimų tribunolas, orga­ nizuotas britų filosofo Bertrandb Russello, dalyvaujant Sartre’ui, skirtas JA V nusikaltimams Vietname. Vėliau jo pavyzdžiu buvo organizuojami kitų karo nusikaltimų tribunolai. l l 9 Ibid., p. 69,1967, lapkričio is.

75 scenos.130 Marcinkevičiaus naivumas - jo laiko, dar kupino pažangos iliuzijų , naivumas, ir šiuo požiūriu jis buvo savojo laiko augintinis. Atrodo, kad klausimas „o kas toliau?“ Marcin­ kevičiui rūpėjo ne tiek dėl abstrakčiojo meno, kiek dėl jo paties kūrybos ateities. Kodėl poetas nusprendė, kad Sartre’as siūlęs rašyti „prancūziškai arba rusiškai“, o ne, pavyzdžiui, vokiškai ar angliškai, iš konteksto nėra aišku. Šią mintį Marcinkevičius susikonkretino pagal priklausomybę rusų kalbos „įtakos sferai“ (nežinome, kas vertėjavo, tačiau ver­ čiama buvo į rusų kalbą). Su panašiu nuovyliu kaip apie Sartre’ą, Marcin­ kevičius rašo apie Prevert ą („Visą laiką kalba apie save“) 131, pagaliau ir apie visą Paryžių:

Su kelione atgal liko dar apie dvi savaitės. Nemažai. Kad tik nesusirgčiau, kad tik namuose būtų viskas tvarkoje. Įvairūs žmonės kalba apie Paryžiaus provinci­ alizmą. Ir iš tikro, kažkas ne visai gero šiam mieste.

130 Panašiai savo viltis prisiminė Sluckis: „Bent kiek pasiganiusiam meno teorijų paraštėse vis dingojosi: štai pasigirs negirdėta ir sukrės tavo literatūrinį mąstymą. Jukne šiaip su autoritetais kalbėsies - vos ne su Olimpo pasiuntiniais. Ir tai bus nebe pašaliečių politizuoti komentarai, o gyvas žodis.“ (M. Sluckis, „Pašnekesiai su J. P. Sartre'u ir S. de Beauvoir“ Laiko sūpuoklėse, op. cit., p. 37). Sluckis kalba iš keturių dešimtmečių atstumo, tad atsiradęs ironiškas požiūris į puoselėtas iliuzijas. 131 „Justino Marcinkevičiaus užrašų knygelė“ op. cit., p. 69,1967, lap­ kričio 16.

76 Lyg prikimštas pilvas, jis pilnas abejingumo vis­ kam, kas už jo ribų. Dvasinio gyvenimo prasme Paryžius - ne besivystantis organizmas, kuris godžiai priimtų viską, o greičiau tam tikrą stadiją pasiekęs ir sočiai besiraivantis didelis kūnas.132

Dienoraštyje be datų poetas pateikė literatūrinį savo portretą - ten jis kategoriškas, drąsus, neabejo- jantis dėl apsisprendimo. Užrašų knygelėje jis kitoks: nestiprus dvasiškai ir net fiziškai (kelionėje serga, skundžiasi sveikata), besidžiaugiantis ne Paryžiumi, menais ir susitikimais, bet žmonos skambučiais. Tokio savęs viešumai Marcinkevičius pateikti negalėjo, nes pats puoselėjo kitokį savo įvaizdį, C. G. Jungo sąvokomis tariant, personą. Dienoraštyje be datų jis - lietuvių tautos dalis; užrašų knygelėje - dar ir tarybinis pilietis, pasižymintis: „Ilgas vizitas mūsų atstovybėje.“133 „Mūsų“ - tai TSRS. Neverta ginčytis, kuris Marcinkevičius, kalbant Sartre b filo­ sofijos sąvokomis, yra autentiškas; kuris - teigian­ tis ar aimanuojantis - dominavo įvairiabriaunėje poeto asmenybėje, sunku spręsti. Žmogus turi daug veidų, daug vaidmenų, kurie priklauso nuo aplinky­ bių. Skaitytojai buvo įpratę matyti, ir pats poetas buvo linkęs eksponuoti savo orųjį, nesvyruojantį „aš“. Dar kartą verta atkreipti dėmesį, kaip poetas kuria epizodą apie pokalbį su Sartre’u Dienoraštyje be datų.

*31 Ibi J., p. 70-71,1967, lapkričio 17. ■33 Ibid., p. 6 4,1967, lapkričio 5.

77 Pirmiausia autorius papasakoja savo viziją, kaip sva­ jojęs apie leidyklos, kuri populiarintų mažųjų tautų kultūrą, įkūrimą, ir kaip, nuvykęs į Paryžių, buvęs pakviestas pietų ir Sartre as jo nesupratęs. Skaitytojas susikuria iliuziją, kad lietuvių poetas Sartre’ui savo idėją išdėstęs. Užrašų knygelė atskleidžia, kad filoso­ fas nė nesužinojo, kokias viltis svečias puoselėjo, taigi negalėjo nujausti, kad jas sudaužė. Negalime spėlioti, kas būtų, jeigu būtų buvę. Aišku ir tai, kad Sartre as su Beauvoir pietų pasikvietė ne lietuvį Marcinkevičių, o tarybinius rašytojus, tarp kurių buvo ir lietuvis, kuris, nusivylęs savo garsiai neištartomis svajonė­ mis, Dienoraštyje be datų Sartre’ą pavertė mažoms tautoms abejingo pasaulio įsikūnijimu. Sartre’ui su Beauvoir, suprantama, ir toliau nerū­ pėjo nei lietuvių literatūra, nei Marcinkevičiaus savi- reprezentacijos variantai.

Kas atsiminimuosna nesudėta .... Sluckis užrašuose taip pat pasižymėjo Sartre’o mintį apie mažų tautų literatūras, bet iškart pateikė ir savo paaiškinimą:

Į nedidelių tautų literatūras, kuriamas nacionalinė­ mis kalbomis, Sartreo, beje, žiūrėta kiek skeptiškai. Tai sietina ir su Prancūzijos - pasaulinio menų cen­ tro - dominavimo tradicija.134 i j4 Mykolas Sluckis, »Po 40 metų“ op. cit., 1005, birželio u. Nematę

78 Panašiai susitikimą su Sartre’u Rašytojų sąjun­ gos antrame aukšte, baltojoje salėje, po penkiasde­ šimties metų prisiminė Algimantas Baltakis. Pasak jo, Sartre’as susitikime kalbėjo nedaug ir papiktino publiką sakydamas: „Kodėl nerašote rusų kalba, ar apsimoka rašyt tokia maža kalba?“135 Įmanoma, kad apie tai buvo Sartre’o klausta Lietuvoje ir jis išreiškė savo skepsį tačiau mintis galėjo būti pasakyta kitoje vietoje, ne Rašytojų sąjun­ goje (ji užfiksuota Sluckio, užsirašinėjusio pokal­ bius kelionėse po Lietuvą). Kazys Saja tokios temos skambėjus susitikime neįsiminė.136 Domintis šia viešnage, teko išgirsti su tikrove pra­ silenkiančių pasakojimų. Jų gyvavimas tik patvirtina, kad viešnagė buvo suprasta kaip ypač reikšmingas įvykis, apie ją kalbėta su draugais, kolegomis, šei­ mose pasakojimus girdėjo vaikai. Gandai, su faktais akivaizdžiai nesutampantys pasakojimai yra „tiesa“ ir „tikrovė“, tik kitokia, lygiai kaip „tiesa“ ir „tikrovė“ yra sapnai ar fantazijos. Jie atspindi pasakojančiųjų

pirminio Sluckio užrašų varianto, negalime būti tikri, kad ši mintis nebuvo pridurta remiantis vėlesniais Marcinkevičiaus įspūdžiais. Šiaip ar taip, kategoriškus Sartre’o sprendimus švel­ nino humoro jausmas, su kuriuo jis žvelgė į Prancūzijos pra­ eitį. Išgirdęs legendą, esą Napoelonas ketino Šv. Onos bažnyčią parsinešti ant delno į Paryžių, „Sartre as, gudriai prisimerkęs, paklausė: ,Kada Napoleonas taip kalbėjo, prieš Maskvą, arpo?'“ įdėm, „Pašnekesiai su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir“, op. cit., p. 40). 135 Algimanto Baltakio pasakojimas autorei 2015, liepos 11. 136 Kazio Sajos pasakojimas autorei 2013, rugpjūčio 2S.

80 nuotaikas, lūkesčius, kitaip tariant, jie kalba apie vidinį žmonių pasaulį. Vienas iš tokių sklandžiusių gandų (literatūrologė Aušra Jurgutienė jį girdėjo iš savo mamos, tuo metu dirbusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja), esą Sartre’o buvo klausiama, ką jis manąs apie mažų tautų apsisprendimo teisę ir Sartre’as atsiliepęs skeptiškai. Gandai buvo svarbus susižinojimo šaltinis tarybinėje tikrovėje, kurioje žiniasklaida buvo pagrįstai nepasitikima. Ši isto­ rija patvirtina, kad tarybiniai žmonės ne tikmokėjo „skaityti tarp eilučių“, bet ir mokėjo girdėti tai, ką norėjo girdėti. Lietuvių rašytojai nebuvo tokie nai­ vūs, kad drįstų viešai klausti apie Lietuvos nepri­ klausomybės (kitaip tariant, „tautų apsisprendimo teisės“) problemas. Kažkokio pagrindo gandams vei­ kiausiai būta, nes nesutampa net to paties žmogaus atsiminimai. Sutkaus interviu jo nuotraukų knygoje yra tokie žodžiai:

Vieną vakarą Sartras sakė kalbą rašytojų asociacijoje. Rašytojai, kurie po to vykusioje diskusijoje kalbėjo pernelyg atvirai, užsitraukė valstybės saugumo rūs­ tybę. Aš žinojau, kad tam tikrų temų geriau buvo neliesti - tą suvokiau dar būdamas mažas.137

2009-ųjų sausį Sutkus autorei teigė apie jokius nemalonumus nežinąs ir oficialiuose susitikimuose nedalyvavęs, nes jam tokia fotografija neįdomi;

>37 Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Sutkumi knygoje Sartre ù Beauvoir: Cinq jours en Lituanie, op. cit.

81 Algirdas Pocius 2008-ųjų gruodį patikino, jog nema­ lonumai su saugumu jam, Rašytojų sąjungos sekre­ toriui, būtų buvę žinomi. Kazys Saja taip pat buvo tikras, kad jeigu kas būtų pavojingesnio kalbėta, jis tikrai būtų atkreipęs dėmesį, nes susitikimas su sve­ čiais Rašytojų sąjungos prezidiumo salėje jam įsi­ minė kaip labai nuobodus:

Visi sėdėjo aplink ilgą stalą, aš sėdėjau netoli Sartre’o, bet pasienyje. Po Sartre’o įžangos, kai turėjo prasidėti klausimai, stojo nejauki tyla: niekas nieko įdomaus neišdrįso arba nesugebėjo paklausti. Aš sugalvojau klausimėlį, kaip ten Prancūzijoj jau­ nieji rašytojai, kurie įdomiausi ir kaip jie sutinkami? Tuo metu jau garsėjo Sagan su savo romanu S v eik a s, liū d esy . Sartreas kažką atsakė.138 Netrukus pama­ čiau, kaip ponia Beauvoir, pro pastalę prakišusi ranką, nutveria Sartre’ą už skverno ir ima tuskinti jį, ragindama greičiau čia viską užbaigti.139

Kad pokalbis klostėsi vangiai, liudija Sluckio prisiminta detalė, jog vienas pirmųjų klausimų sve­ čiams buvo: „Kas Prancūzijoje žinoma apie Lietuvos meną?“ Rašytojas čia pat pridūrė: „Narciziškais ar naiviais klausimais pokalbis, aišku, neapsiribojo.“140

138 Veikiausiai į šį klausimą svečias atsakė: „Didžiausią populiarumą iš naujųjų autorių turi Aragonas, Egziuperi, Kamiu.“ („Siunčiame širdingiausius linkėjimus“, Literatūra ir menas, 1965, liepos 31.) 139 Kazio Sajos pasakojimas autorei 2015, rugpjūčio 25. 140 Mykolas Sluckis, „Pašnekesiai su J. P. Sartre'u ir S. de Beauvoir“, op. cit., p. 39-40.

82 Net nesvarbu, ar kas nors tąkart „turėjo nema­ lonumų“: jeigu neturėjo tada, turėjo kita proga. Baimė yra natūralus jausmas žinant, jog bendra­ vimą su svetimšaliais nuolat seka informatoriai. Keista, kad apie ją visai nekalbama atsiminimuose, parašytuose ar publikuotuose tada, kai jau buvo galima minėti ir saugumiečių veiklą. Niekas iš ben­ dravusiųjų nepaminėjo pasirengimo eigos, rūpes­ čių, įtampos, neišvengiamos, kai norima gerai pasirodyti prieš garbų svečią. (Šį vakuumą vėliau meistriškai užpildys grožinis kūrinys - Jurgio Kunčino apsakymas „Kelneris, aptarnavęs Sartrą“ ) Suprantama, detalės išblėsta, juoba rašiusiems apie didįjį Sartre ą vyrams apie kasdienybę rašyti būtų buvę neoru. Tačiau iki visapusiško vaizdo daug ko trūksta, kai kalbama tik apie spontaniškumą, laisvės blyksnį. Tuo metu užsieniečiai iš sostinės negalėjo išvažiuoti be leidimo, visą sovietmetį ir patiems lietuviams reikėjo specialių leidimų, kad patektų į Kuršių neriją, pasienio zoną. Vėlai vakare ir naktį buvo draudžiama prieiti prie jūros - anksti rytą atėjus į paplūdimį, dar būdavo matyti pasieniečių suartas smėlis, kad jame liktų pėdsakai, jeigu kas mėgintų eiti prie jūros.141 Tik klausiamas Algirdas Pocius santūriai atsakė atviriau:

•4i 8-9-ajame XX a. dešimtmetyje jaunų žmonių atostogų pasakoji­ muose neretai būdavo ir siužetas, tikras ar išgalvotas, kaip įkliuvo pasieniečiams, nuėję per toli nuo pliažo ribų.

83 Ruošiantis Sartreo atvykimui, buvo atėjęs [žmo­ gus] iš saugumo ir klausė, kokiam viešbuty jis bus apgyvendintas. Reikėjo pasakyt - kokiam. Na, tuo laiku tokių dalykų dar buvo.142

Kitaip siužetą dėliojo žurnalistė Birutė Liauškienė: Tomas Sakalauskas jai buvo leidęs suprasti, kad bus nuolat stebima, tad jos pasakojimas atskleidžia ir įtampas, ir įtarumo atmosferą:

Kai nuėjau į viešbutį, vertėja perklausė: „Ar žinot, kiek turite laiko?“ Atsakiau, kad žinau ir suprantu. Neatsimenu, turėjau 5 ar 10 minučių. Prakalbėjom pusvalandį, mačiau, kad vertėja mane akimis žudo, apsimečiau, kad nepastebiu. Jis turėjo kažkur išvažiuoti ir pakvietė mane dar sugrįžti pasikalbėti už kelių dienų po kelionės.143

Jauna žurnalistė buvo atsinešusi ir Sartre b knygos egzempliorių. Tai buvo pjesė Purvinos rankos (Les Mains sales, 1948)144:

■4i Algirdo Pociaus pasakojimas autorei 2011, lapkričio 6. H3 Birutės Liauškienės pasakojimas autorei. *44 Sartre'o politinė drama, kurios veiksmas vyksta išgalvotoje centri­ nės Europos šalyje 1943-1945 m. Dešinieji ją sveikino kaip antiko­ munistinę, kairieji peikė ir net grasino kino teatrams, rodantiems jos ekranizaciją. TSRS ši pjesė buvo nepriimtina ir todėl, kad joje analizuojami komunizmo teorijų skirtumai.

85 - Žinojau, kad esu sekama, supratau, kad jeigu vertėja pamatys, manimi pradės domėtis saugu­ mas. (Jis ir taip manimi domėjosi.) Ir kai Sartre’as pamatė, ką turiu, viską suprato. Užstojo knygą nugara, pasirašė, vertėja nepamatė, kas per knyga, nepageidautina sovietiniam skaitytojui.145

Tačiau su Sartre’u jaunoji žurnalistė daugiau nesusitiko:

Kai reikiamą dieną paskambinau į viešbučio recepciją, pasakė, kad jo nėra ir nežino, kada grjš. Juk viešbučio recepcijoje sėdėjo KGB žmonės. Neatsimenu, ar daugiau bandžiau skambinti.146

Požiūrio skirtumą lėmė ne tik asmenybės skir­ tumai, bet ir socialinė padėtis bei karta. Jauna žur­ nalistė buvo vos pradėjusi dirbti, atkakliai mokėsi nepopuliarios prancūzų kalbos, kad galėtų skai­ tyti literatūrą. Sartre’ą lydėję rašytojai buvo garsūs Tarybų Sąjungoje, ėjo aukštesnes ar ne tokias aukštas pareigas, skaitė rusiškai ar geriausiu atveju - lenkiš­ kai, priėmė esamą santvarką kaip neišvengiamą. Jie mėgino modernizuoti meno kalbą, išlikdami lojalūs sistemai, laikydami save provakarietiškos orientaci­ jos žmonėmis. Nusivylimas Sartre’o požiūriu išduoda lietu­ vių rašytojus puoselėjus viltį, kad filosofas, kurio

145 Birutės LiauSkienės pasakojimas autorei. 146 Ibid.

86 pasisakymus už Alžyro nepriklausomybę perspaus­ dindavo spauda, palaikys ir kitų mažų tautų kultūri­ nės ar net politinės autonomijos idėją. Tačiau Alžyro klausimu Sartre’ą labiau jaudino Prancūzijos atsako­ mybė, jos laikysena, o ne patys alžyriečiai. Į TSRS jis žvelgė iš Rusijos perspektyvos. Su Rusijos isto­ rija, tuometine kultūra ir Sartre as, ir Beauvoir buvo puikiai susipažinę. Beauvoir atsiminimuose blai­ viai aptariamas kintantis politinis klimatas TSRS, intelektualų nuotaikos, rašytojų tarpusavio kovos, reaguojama j rašytojų (Josifo Brodskio, Julijaus Danielio ir Andrejaus Siniavskio) teismus, kalbama apie „padėtus ant lentynos“ Andrejaus Tarkovskio filmus ir t. t. Atsiminimai liudija Beauvoir nepri­ klausius tiems naiviems vakariečiams, kurie, pamatę fasadinę šalies pusę, patikėdavo, kad visi čia lygūs ir laimingi. Nors Sartre’as tada tikėjo, kad ateitis pri­ klauso socializmui, tai buvo labiau principo (nepa­ laikyti kapitalizmo, buržuazijos, imperializmo, JA V dominavimo) reikalas. Tačiau atskirų „pakraščių“, tokių kaip Lietuva, likimas svečiams vargu ar rūpėjo. Lietuviai žvelgė iš savo varpinės: jiems svarbiausia buvo lietuvių kultūros, taip pat (galbūt - pirmiau­ sia) ir jų pačių kūrybos, kaip dabar sakytume, eks­ porto j Vakarus galimybės, pastangos išsiveržti iš tarybinės kultūros panoramos. Kiek kitoniški, papil­ domi interesai lietuvius skyrė ir nuo rusų disidentų. Disidentas Viktoras Petkus, prisimindamas Lietuvos Helsinkio grupės kūrimą ir bendravimą su akade­ miku Andrejumi Sacharovu, situaciją apibūdino taip:

8 7 „Maskviečiams buvo viena mintis - žmogaus laisvė, o mums, be šito, dar rūpėjo Lietuvos reikalai.“147 Nuo požiūrio priklauso, ar šį papildomą klausimą laiky­ sime privalumu, ar trūkumu. Prancūzų viešnagė lietuviams suteikė šansą parodyti, kad moka svečių gimtąją kalbą. Poetas Algimantas Baltakis prisiminė, jog susitikimui su Sartre’u Rašytojų sąjungoje vadovavo Kostas Korsakas. Sartre’ą nustebino Aleksys Churginas, prabilęs sklandžia prancūzų kalba. Churginas paaiš­ kinęs, jog studijavęs prieš Antrąjį pasaulinį karą Prancūzijoje.148 O prozininkas Algirdas Pocius pri­ siminė priešingą atvejį:

Žinau, kad nutiko ir tokių komiškų dalykų. Sartre as kalbėjo per vertėją. Mikelinskas prancūziškai bandė kažko paklausti, pakalbėti. Bet, matyt, jis buvo pri­ miršęs tą kalbą, jam taip sunkiai sekėsi. Tada jam nelabai pavyko pasikalbėt.149

Kad ir koks būtų kalbos mokėjimo lygis, čia svar­ bus ne jis, bet noras svečiams parodyti, kad lietuviai moka ne tik rusiškai. Prancūzų kalba labiau negu

147 Milda Kniežaitė, „Premijos trisdešimtmečiui - apleista aikštė“, Respublika, 2005, gruodžio 9. 148 Algimanto Baltakio pasakojimas autorei 201S, liepos it. 149 Algirdo Pociaus pasakojimas autorei 2012, lapkričio 6. Jonas Mikelinskas, baigęs prancūzų kalbos ir literatūros studijas, kalbą mokėjo gerai, bet kalbėti sklandžiai jam tikriausiai trukdė jaudulys autoriteto akivaizdoje ir kasdienės kalbėjimo praktikos stygius.

88 kokia kita tuo metu lietuviams dar siejosi su neuž­ mirštu tarpukariu, Paryžiumi kaip pasaulio kultūros centru. Tai ir skiriamasis vyresniosios, tarpukarį dar menančios kartos bruožas. Jaunesnei kartai pasau­ lio kalba tapo anglų: Elvio Presley’o, „The Beatles“, džinsų tėvynės kalba. Tačiau Sartre’as jautriai reagavo į bandymus kalbė­ tis su juo prancūziškai. Tai liudija Birutė Liauškienė, Kazys Saja. Saja, matęs svečius susitikime Rašytojų sąjungoje, kaip jam atrodė, nuobodžiaujančius, netrukus išvydo visai kitokį Sartre'ą:

Tuo metu iš Maskvos, kur gyveno ir dirbo, buvo atvažiavęs mano bičiulis Aleksandras Štromas. Jis dar nebuvo matęs atstatytos Trakų pilies, nuvežiau. Čia mes sutikom iš pilies beiš­ einantį Sartre’ą ir ponią Beauvoir su palyda: Mieželaitis, Korsakas, Sluckis ir kt. (mes ten esam įamžinti Antano Sutkaus nuotraukoj). Štromas, mokėdamas prancūzų kalbą, užkal­ bino Sartre’ą, šis apsidžiaugė sutikęs prancūziš­ kai kalbantį intelektualą, ir jie linksmai, gyvai pasikalbėjo. Vertėja net nebespėjo kitiems visko išversti.150

]So Kazio Sajos pasakojimas autorei zoij, rugpjūčio 15.

90 Egzistencializmas, Freudas ir Hemingvvay’us * ^ , „Žmogus yra ne toks, kokį jis save suvokia, bet toks, kokiu jis norėtų būti, ir kaip jis suvokia save jau pradėjęs egzistuoti ir parodo valią po šio siekio egzistuoti; jis yra tik tuo, kuo jis pats save padaro. Toks yra pirmasis egzistencializmo principas“, - rašė Sartre’as 1946 m. Jis pridūrė, kad žodis „egzistencialistas“ „ šiandien taip plačiai papli­ tęs ir toks talpus, jog išvis jis jau nereiškia nieko.“ 151 Jo nuomone, „pirmasis egzistencializmo žygis yra priversti žmogų valdyti save ir atsakomybę už savo egzistenciją užsikrauti ant savo pečių.“152 Lietuvių rašytojai 1965 m. tikriausiai buvo bent kiek skaitę Sartre’o grožinės kūrybos (Sluckis nurodo, kad pjesė „Musės“ „Lietuvoje buvo jau žinoma iš vertimų į kitas kalbas“)153, bet ne filosofijos. Filosofijos veikalų galėjo būti skaitę filosofai, apie kurių dalyvavimą šioje istorijoje nieko nežinome, ir tai byloja apie filo­ sofijos būklę tuometinėje Lietuvoje: tik 9-ojo XX a. dešimtmečio pradžioje Vilniaus universitete filoso­ fija pradėjo atsigauti - lėtai, bet nuosekliai.1541965 m.

151 Jean-Paul Sartre, „Egzistencializmas yra humanizmas“, Alėtai, zoos, Nr. z, vertė Linas Rybelis, prieiga internetu: wvvw.tekstai. lt/zurnalas-metai/254-jean-paul-sartre-egzistencializmas-yra- humanizmas-i?catid=H7%jAzoos-m-nr-z-vasaris iSZ Ibid. >53 Mykolas Sluckis, „Po 40 metų“, op. cit., 2005, birželio 4. 1S4 Leonidas Donskis, Loyalty, Dissent, and Betrayal-Modem Lithua­ nia and East-Central European Moral Imagination, Amsterdam- New York, N.Y.: Editions Rodopi, 2005, p. 25.

91 su pagrindinėmis Sartre’o filosofijos idėjomis skai­ tytojai Lietuvoje galėjo būti susipažinę iš vertimų į kitas kalbas, o labiausiai - iš antrinių šaltinių, per­ pasakojimų. Optimistinio tarybinio marksizmo fone Sartre’o žodžiai turėjo skambėti kaip negailestingas supurtymas:

Mes vieniši, ir nėra mums pateisinimo. Kaip tik tai aš ir turiu galvoje sakydamas, kad žmogus yra pasmerktas būti laisvas. Pasmerktas, nes ne pats sukūrė save, o vis dėlto laisvas, nes jei jau įmestas į pasaulį, jis yra atsakingas už visa, ką daro.lss

Ką reiškė egzistencializmas 7-ajame dešimtme­ tyje lietuvių menininkams? Skulptorius Vladas Vildžiūnas prisimena, kad jo uošvė Stefanija Ladigienė, „pasiklausiusi mūsų karštų ginčų apie tada madingą egzistencializmą, absurdo teorijas ir panašius dalykus“, ,,[n]e kartą geraširdiškai saky­ davo: .Durnių kompanija'“155 156. „Ir nors mes žavė­ jomės Sartru - juk egzistencializmas buvo jaunųjų intelektualų filosofija, - greta jo mes nejautėm jokios

155 Jean-Paul Sartre, „Egzistencializmas yra humanizmas*', op. cit. 156 Vlado Vildžiūno atsiminimai apie Stefaniją Ladigienę, Esame: Stefanija Ladigienė: Dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos, parengė Ema Mikulėnaitė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1003, p. 74. Čia mums svarbu ne tiek šios „biblinės moters“ (Aušros Petrauskaitės apibūdinimas, ibid., p. 158) nuomonė, bet paliudytos intelektualus dominusios temos „brandžiu sovietmečiu“.

92 baimės“ - prisimins Sutkus.157 Sartre’as buvo ryški asmenybė, apie kurią žinojo nebūtinai skaitę jo dar­ bus. Marcinkevičius vėliau prisiminė, jog „egzis­ tencialistus Kamiu (Camus), Sartrą tada aš laikiau Europos intelekto viršūne“1S8. Vytautas Kubilius die­ noraštyje 1964 m. įsirašė įspūdžius iš „bohemos“:

Bet tas laisvumas, nepripažinimas etiketo ir suvar­ žymo - nuostabus. Pusė svečių sėdi ant grindų. [...] „Meilė - tai seksas“, - pareiškė Judita.159 Ir jos sesuo taip pat - kodėl mes mylim niekšus ir norim mylėti niekšus! [...] Bet tas pokalbis toks atviras, nuo­ gas, toks be grožio ir dvasinio gyvenimo, kad sunku klausyti. Tai šių dienų merginos, laisvos ir pasilei- dusios, bet su kažkokiu grožiu. Aušra160 sako: „Mes kažkokios dvynės. Mes turim savy kažką iš Sartro, Kamiu, Diurenmato. Kažkokių beviltiškumo ir froidiškumo grimasų ir kažkokį norą poetiškumo, žmogiškumo“.161

157 Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Sutkumi, op. cit. 158 „Išsaugoti - žmones, kūrybą, Lietuvą: Poetąjustiną Marcinkevičių kalbina Valentinas Sventickas 2005.III.3“, op. cit. •S9 Judita Vaičiūnaitė. 160 Aušra Sluckaitė, vėliau Jurašienė. *61 Vytautas Kubilius, Dienoraščiai, t. 1, 1945-1977, op. cit., p. 287, 1964, gruodžio 2 d. įrašas. Aušra - Sluckaitė, jos „dvynė“ - vei­ kiausiai Judita Vaičiūnaitė. Freudas tarybų valdžiai atrodė pri­ imtinas tik pirmaisiais jos metais (maždaug iki 1925-ųjų), tada verstas į rusų kalbą. Vėliau tapo nepriimtinas labiausiai dėl dėmesio žmogaus nesąmoningumui. Leonardos Jekentaitės straipsniuose, rašytuose sovietmečiu, Freudas cituojamas kaip

93 Kas turėta galvoje sakant: „turim savy kažką iš Sartro, Kamiu, Diurenmato“ kaip ši frazė susijusi su „beviltiškumu“? Bendra prislopinta, suvaldyta minorinė, depresyvi gaida ir stoiškumas, skepsis, o kartu žmogiškos šilumos ilgesys? Anot Sartre o, pagrindinis egzistencialistams „metamas kaltinimas yra neabejotinai tas, jog mes ypač sureikšminame blogąją žmogaus gyvenimo pusę“.162 Dar prisiminę, j°g »[Egzistencialistas noriai skelbia, kad žmogus - tai nerimas“163, ir tai, kad egzistencializmas laiky­ tas pesimistine filosofija, turėtume vieną iš galimų atsakymų. „Froidiškumas“ šiame kontekste kiek aiš­ kesnis: puritoniškoje, individo racionalumą ir socia­ lumą pabrėžiančioje visuomenėje Freudo žmogaus samprata buvo nepriimtina. Domėjimasis froidizmu turėjo disidentizmo atspalvį. Vaičiūnaitės „froidiš- kumo grimasos“ demonstravo seksualinį poreikį, tikriau, ne tiek poreikį, kiek to poreikio vaizdavimą, programinę laikyseną siekiant būti laisvu vakarie­ tišku žmogumi. Akivaizdu, kad kalbama apie laisvą seksą be „nereikalingų“ sentimentų, tie sentimentai suvokiami kaip saviapgaulė, kaip vengimas pažiū­ rėti tikrovei į akis. Tačiau išlieka ir ilgesys neple­ paus, kičiniais sentimentais nesuteršto jausminio ryšio. Seserys Vaičiūnaitės buvo principingos, tokios nuostatos laikėsi, vėliau abi augino nesantuokines

tik iš tų XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžios rusiškų leidimų, prieinamų spec. fonduose. 161 Jean-Paul Sartre, „Egzistencializmas yra humanizmas“, op. cit. 163 Ibid.

94 dukras. Kubiliui, nors neką vyresniam, bet užau­ gusiam tradiciškesnėje provincijos aplinkoje, tokių kalbų buvo „sunku klausytis“. Jos viliojo neišban­ dyta laisve ir drauge slėgė radikaliai kitokiu žmo­ gaus supratimu? Atrodo, kad tarybinėje visuomenėje Freudo idė­ jos buvo redukuotos iki perdėto dėmesio žmogaus seksualumui, kone pornografijos reklamos. Sartre’as rimtai domėjosi psichologija ir ypač psichoanalize, literatūrinė jo kūryba pasižymėjo gebėjimu pateikti tikslias psichologines charakteristikas. Kartu bandė derinti Freudo psichoanalizės įžvalgas su ontolo­ gine laisvės doktrina: Sartre’ui, aukštinančiam indi­ vidualią laisvę, Freudo universalaus pasąmoningumo determinizmas buvo nepriimtinas. Tačiau jo santy­ kis su froidizmu kilo iš gilaus pažinimo, tarybinių žmonių, priešingai, - veikiau iš nepažinimo. Sluckio užfiksuotas lietuvių (gaila, nepatikslinant pavar­ džių) pokalbis su Sartre’u atskleidžia šiuos nuomo­ nių skirtumus:

Pasiteiravome, ar yra ryšys tarp jo filosofijos ir froidizmo. Atsakė teigiamai, aukštai įvertindamas pastarojo įnašą į meno suvokimą, į žmogaus, jo psi­ chikos pažinimą. Kitą dieną „Neringos“ kavinėje prisiminęs prieštaravimus dėl froidizmo (kažku­ ris mūsų pasakė, kad froidizmas panaudojamas kaip sekso „ideologija“), Sartre’as teigė: „Freudas - moralistas, net savo žmonai draudęs čiuožykloje

95 vilkėti triko, buvęs jai visą gyvenimą ištikimas.“ Jūs, tarybiniai žmonės, ironizavo, esate dideli moralis­ tai. Juokais dar pasakė: „Gerai, kad dabar nepriimat Freudo, nes jei dar ir Freudą pasitelksit, tai pasi- darysit tokiais moralistais, jog vaikų nebegalėsite gimdyti.“164

Sartreo humoras ir kalbėjimas paradoksais turėjo sušvelninti pašnekovų nuostabą. Klausimo formuluotė (ar yra ryšys tarp jo filosofijos ir froi­ dizmo?) išduoda, kad klausėjai („pasiteiravome“) nesuvokė Freudo indėlio į XX a. mąstymą, laikė jį marginalia „sekso“ ideologija. Sartre’as situaciją apvertė aukštyn kojom: Freudas buvęs iki nuobo­ dumo padorus žmogus, moralistas, ne ištvirkėlis, ir asmeninis pavyzdys turėjo pagrįsti jo teorijos „pado­ rumą“. (Pats Sartre’as kartais apibūdinamas kaip moralistas, bet ne moralizuotojas, - kaip tik tokį jį rodo šis atsakymas.) Augustinas Savickas atsiminimų knygoje pasa­ koja, kad jo dirbtuvėje 1965-ųjų liepos 27-ąją lan­ kėsi „Sartre’as su savo žmona, rašytoja Simone de Beauvoir“.16S Savicko atsiminimai liudija, kaip žmo­ nės jaudinosi: kadangi dailininkas „visų“ Sartre’o minčių negirdėjo („Bet keli nugirsti komplimen­ tai privertė smarkiau suplakti širdį...“ 166), nes tempė

164 Mykolas Sluckis, „Po 40 metų“, op. cit, 2005, birželio 4. 165 Augustinas Savickas, Žalia tyla, op. cit., p. 112. 166 Ibid.

96 paveikslus ant molberto, savo atsiminimų knygoje cituoja rašytojo Sluckio konspektus apie save:

Pirmą kartą mačiau Augustiną tok} susijaudinusį. Jis rodė ir rodė paveikslus. Žiūrėjau į jo nugarą. Maža pasakyti, kad marškiniai prilipo prie kūno. Tiesiog čiurkšlės prasiveržė pro marškinius. Jis taip jaudinosi, kad kai kuriuos paveikslus nuimdavo, Sartre’ ui nespėjus nė įsižiūrėti. Svečiai įsidrąsinę paprašydavo vieną kitą ilgiau palaikyti.167

Sluckio nuomone,

Sartre’as ir Beauvoir yra gerai susipažinę su pasau­ liniu menu. Tuo netenka abejoti. Paklaustas, ką Savicko darbai jam primintų prancūzų mene, jis atsakė, kad čia savaimingas ir originalus meninin­ kas. Savicko koloritas gal kiek asocijuojasi su vieno garsėjančio prancūzų dailininko Massono kolo­ ritu, bet jam, Sartre’ui, Savicko koloritas labiau patinka.168

Neaišku, kiek lietuviai suprato, kad panašūs paly­ ginimai šeimininkų naudai yra mandagumo parody­ mas, būdingas Sartre’ui. Toliau jo klausiama:

- Ar Savicko žvilgsnis į tikrovę, jo santykis su laiku yra šiuolaikinis, ekspresyvus?169

■ 67 Ibid. 168 lbid. >69 Ibid., p. 213.

97 Nesunku nuspėti, jog Sartre’as atsako, kad Savickas „iš esmės yra nūdienos menininkas“ (koks dar galėtų būti?). Sluckis apibendrina:

Mes su Eduardu nuoširdžiai džiaugėmės, kad Augustinas išlaikė egzaminą.170

Pastebėtina, kad Savickas nemini kitų Sartre’o palydoje buvusių žmonių. Vienas iš jų, žurnalistas Albertas Laurinčiukas, apie šį susitikimą pasakoja taip:

Dailininkas Augustinas Savickas, sužinojęs, kad į Vilnių atvažiuos Jeanas Paulis Sartre’as su savo gyvenimo drauge rašytoja, feminisčių judėjimo žvaigžde Simone de Beauvoir, juos pakvietė aplan­ kyti savo dirbtuvę.171

Laiko dvasią iškreipiantis pasakojimas būdin­ gas „prie valdžios buvusiųjų“ (kai kurie net jaučiasi buvę „rezistentai“ ir „dirbę Lietuvai“) memuarams. Bravūriškas pasakojimo tonas taip pat klaidina. Iš tiesų Savickas nekvietė Sartre’o j svečius, nes nebuvo jo bičiulis, tačiau, kaip prisiminė Algirdas Pocius, Savickas „buvo asmeniškai suinteresuotas“,

‘70 Ibid. ‘71 Albertas Laurinčiukas, „Kelionė prie vaikystės upelio“ in: Eduar­ das Mieželaitis: Post scriptum: Prisiminimai apie Eduradą Mieže­ laitį, straipsniai, laiSkai, sudarė Vladas Braziūnas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008, p. 256.

99 kad jo paveikslus pamatytų, ir ėmėsi žygių, kad sve­ čiai būtų pakviesti būtent į jo dirbtuvę. Pocius prisi­ mena palydėjęs svečius pas Savicką.172 Dailininkas, tuo metu buvo Pergalės žurnalo redakcinės kolegi­ jos narys, su rašytojais buvo susijęs ir formaliais ryšiais, todėl jam nebuvo sudėtinga pasisiūlyti reprezentuoti Lietuvą. Atsiminimuose nerašoma, ar svečiams buvo paaiškinta, kad dailininko tėvas - Nepriklausomos Lietuvos diplomatas, palaido­ tas Pietų Prancūzijoje, ar apie tai buvo kalbama. Tikriausiai - ne. Svečių susitikimai buvo suplanuoti, bendrautojai kruopščiai parinkti. Nors TSRS rašy­ tojų sąjungos siunčiamų svečių viešnage rūpinosi Mieželaitis, kaip LTSR Rašytojų sąjungos pirminin­ kas173, kandidatūros turėjo pereiti Maskvos patik­ ros filtrus. Beauvoir nebuvo, kaip rašo Laurinčiukas, „femi­ nisčių judėjimo žvaigždė“, nes tokio judėjimo tada nebuvo, be to, ji pati save pradėjo identifikuoti kaip feministę tik apie 1972-uosius, kai šis sąjūdis radosi (tikriau būtų sakyti - atgimė). „Augustinas svaidėsi šiltomis humoro gniūžtėmis“, - teigia Laurinčiukas, nors pats Savickas pasakoja tik apie įtampą. Pasak Laurinčiuko, Savickui

171 Algirdo Pociaus pasakojimas autorei 1011, lapkričio 6. >73 Daina Mieželaitytė prisimena telefono skambučius ir tėvo pokal­ bius rusų kalba rengiantis šiai viešnagei: jau buvo pramokusi rusiškai, kad galėtų atsiliepti. Dainos Mieielaitytės pasakojimas autorei 1015, liepos 21.

101 nepavyko įvykdyti tik vieno J. P. Sartre o prašymo: atidaryti lango [bene tvankumas ir buvo priežas­ tis, kodėl „marškiniai prilipo prie kūno“? - S. D.]. Sutrukdė ant palangės lizdelį susisukęs paukštis. - Netrukdykite balandžiams, - pasakė Simone de Beauvoir.

Netrukus rašytoja pasuko kalbą kita kryptimi:

- Kaip jūsų šalyje įgyvendinama lyčių lygybė? - paklausė Simone. - Absoliučios nenorime, - atsakė E. Mieželaitis. - Kodėl? - nustebo rašytoja. - Kad nereikėtų sėsti ant kiaušinių [atsakė Mieželaitis? - S. D.]. Nusijuokėme visi, išskyrus lizdelyje ant kiauši­ nių tupinčią patelę...174

Lietuvių kultūrininkai šmaikštavo pagal savo tra­ dicijas, neįsivaizduodami, ką šis juokelis, jeigu jis nėra pramanytas, turėjo reikšti rašytojai, Laurinčiuko familiariai vadinamai Simone („paklausė Simone“). Vargu ar įmanoma geriau diskredituoti šalį, kurioje buvo skelbiamas lyčių lygiateisiškumas, o kultūros elitas teigia nenorįs lygybės ir rezervuojąs moteriai patelės funkcijas. Akivaizdžios buvo ir šeimininkų išsilavinimo spragos: nuo Antrosios lyties pasirodymo jau buvo praėję kone du dešimtmečiai, bet pagrin­ dinių šio veikalo idėjų apsišvietę lietuviai, parinkti

174 Albertas Laurinčiukas, in: Eduardas Mieželaitis: Post scriptum, op. cit. p. 257.

102 kaip pakankamai intelektualūs bendrauti su pran­ cūzais, nežinojo. (Viena jų, vėliau ginčyta feminis­ čių, - Beauvoir motinystę suvokė kaip svarbų moters antrarūšiškumo įtvirtinimo mechanizmą, moters įkalinimą biologinėje funkcijoje.)175 Sluckis savo publikuotuose užrašuose pirmiausia svarsto, ką reiškė Lietuvai ši viešnagės savaitė:

Ji švystelėjo kaip meteoras, apie kurį dar ilgai kal­ bėta vis paspėliojant, kas tai buvo. Atsitiktinumas? Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinių ryšių tąsa? O gal tik turistinis smalsumas, nukreipęs dviejų įžymių žmonių atidą į nepažįstamą, „pilkojoje“ Europos zonoje atsidūrusią šalį?176

Jeigu žvelgtume iš atvykusiųjų perspektyvos, atsakymas geriausiu atveju būtų trečiasis variantas: turistinis smalsumas. Tačiau tiksliausias atsakymas: atsitiktinumas. Nors niekur aiškiai nenurodyta, bet iš situacijos aiškėja, kad TSRS svečiai nesirinko Lietuvos, ji buvo jiems pasiūlyta, nes kitose įdomesnėse vietose jie jau buvo lankęsi. Tikėtina, kad pasirinkimą lėmė ir nedidelis atstumas: svečiai atskrido iš Helsinkio vei­ kiausiai per Maskvą (tiesioginių reisų nebuvo), po Vilniaus jie lankėsi Leningrade.177 Sluckis teigia, kad

>75 Plačiau ir. Solveiga Daugirdaitė, „Motinystė tarp feminizmo teori­ jos ir praktikos“, Feminizmas, visuomenė, kultūra, 1001(3), p. 30-37. *76 Mykolas Sluckis, „Po 40 metų“, op. cit., 1005, birželio 4. ‘77 Beauvoir autobiografijoje rašo, kad iš Leningrado jie norėjo nuva­ žiuoti j Pskovą, bet jiems buvo atsakyta, jog kelias uždarytas. Beauvoir svarsto priežastis: „Tai buvo kariuomenės judėjimas ar

103 [V]iskas vyko ekspromtu, ir tai beveik neįtikė­ tina, prisimenant anų laikų biurokratinius papro­ čius. Su garbiais svečiais gavo pabendrauti kone visas tuometinis lietuvių literatūros elitas. Tai - jau mirę Lietuvos rašytojai - Kostas Korsakas, Teofilis Tilvytis, Juozas Baltušis, Albinas Žukauskas, Aleksys Churginas, Eduardas Mieželaitis. Tai - dar jauni tada, šiandien patys elitui atstovaujantys autoriai Justinas Marcinkevičius, Jonas Mikelinskas, Algimantas Baltakis, Kazys Saja, Algirdas Pocius ir kt.178

Šie svarstymai pasižymi tokia pat „buvusiems“ būdinga optimistine gaida. Abejotina, ar kas viešna­ gės metu vyko ekspromtu. Bendravimą turėjo sekti budri akis, tegu iš kiek toliau: nors Zonina akylai stebėjo situaciją, tačiau ji pati taip pat buvo stebima. Akivaizdu, stengtasi, kad apie vizitą žinotų tik tie, kam reikia, vis dėlto informacija nutekėjo į plates­ nius sluoksnius. Sluckis apie svečių sutikimą rašo:

Radome tenai [oro uoste - S. D.] grupę jaunuolių su gėlytėmis. Norėjusių bent žvilgtelėti j vakarie­ tiškas įžymybes. Deja, svečius įsodino į kitą reisinį lėktuvą, sutinkantieji su jais prasilenkė.179

manevrai?“ Zonina ėmėsi diplomatijos: pareiškė, kad jeigu TSRS nori, jog į Helsinkį vėl vykstantis Sartre'as palaikytų TSRS antiki- nišką poziciją, smulkūs nemalonumai neturi temdyti jo draugys­ tės su TSRS. (Beauvoir, Ali said and dane, op. cit., p. 317.) 178 Mykolas Sluckis, „Po 40 metų“, op. cit., 2005, birželio 4. 179 Ibid.

104 Nežinome, ar atsitiktinai svečiai atskrido ne tuo reisu, kuriuo jų laukė sutinkančiųjų delegacija (ir minėti jaunuoliai, apie svečius tikriausiai sužinoję iš to paties elito ar jų šeimų narių). Būdingas tarybinio saugumo veiklos braižas - paankstinti įvykius, kad nepageidaujami žmonės nesusirinktų laiku. Kitaip apie sutikimą kalba Antanas Sutkus:

[J]ų sutikimas buvo gana paprastas ir intymus. Abiems buvo įteiktos baltos ramunės. Prieš lip­ damas į automobilį Sartras godžiai sutraukė cigaretę.180

Sutiktuvių nuotraukose (sprendžiu iš ramunių svečių rankose) matyti rašytojai Pocius, Tilvytis, Korsakas, Baltušis, Phillipas Bonosky, bet nėra Sluckio ir Mieželaičio, pagrindinių kelionės paly­ dovų. Bene tik jie ir bus nepastebėję atvykėlių? Spaudoje išvardyti išlydėjusieji (be minėtų rašytojų, dar žurnalistai Laurinčiukas ir Strumilas)181, bet ne sutikusieji (išvardijama, su kuo svečiai „susitiko“ - visi tie patys, tik be Baltušio ir Tilvyčio).182 Tarsi teisindamasis Sluckis aprašo pirmą įspūdį:

180 Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Sutkumi, op. cit. Šio interviu autorėms nekyla abejonių, kad „intelektualus, kurie lydėjo sutuoktinius jų savaitinės kelionės po Lietuvą metu, parinko tarybų valdžios organai“ (ibid.). >8i „Žanas Polis Sartras išvyko iš Lietuvos“, Komjaunimo tiesa, 1965, rugpjūčio 6. ■ 82 „Svečiuose - prancūzų rašytojai“, Tiesa, 1965, liepos 28.

105 Kaip niekas jų nepastebėjo, kad ir pasiankstinusių? Atsakymas paprastas: tai buvo savo išore ir laiky­ sena nuo kitų nesiskiriantys žmonės. Štai ką vėliau užsirašiau: „pagyvenęs, mažo ūgio, akiniuotas, pra­ plikęs. Simone de Beauvoir, garsioji romaniste, irgi nekrinta j akis“. Apie ją po 35 metų viena žurnalistė parašys: „panašesnė į namų šeimininkę“183. „Jeigu žmonės laukė .įžymybių“, tai šitų dviejų kuklių žmo­ nių pamatyti ir negalėjo.“184

Sluckis rašo: „suradome .bėglius““ „Vilniaus“ res­ torane, nepatikslindamas, kas buvo kartu su juo. Tai būdinga atsiminimams apie šią viešnagę, galėtume aiškinti ir nesąmoningu priešinimusi brukamam kolektyvizmui, ir noru atrodyti vieninteliu reikš­ mingų įvykių dalyviu. Sluckio, kaip ir kitų, užrašuose dominuoja Sartre’as, Beauvoir minima tik kalbant apie Hemingway’ų:

Nustebino mus jo ir Beauvoir nuomonė apie Hemingway’ų. Jie savo ruožtu nustebinti, kad pas mus Hemingway’us taip liaupsinamas. Pačioje Amerikoje ir kitur Vakaruose j j pasičiupusi deši­ nioji kritika. [...] Hemingway’us iškėlęs tokius personažus, tokį tipą, kuris nejučiom susisieja su „amerikanizmo“ dvasia, su jos patosu, esą

18J Tikėtina, jog turima galvoje Marija Macijauskienė. Jos atsimini­ muose tokių žodžių nėra. 184 Mykolas Sluckis, „Po 40 metų“, op. cit., 200$, birželio 4.

106 amerikietis - nebijąs mirties šaunuolis, besimėgau­ jąs meile ir medžiokle, iš aukšto žvelgiąs į moterį.185

Toks požiūris turėjo šokiruoti: Hemingway’us, kaip ir Sartre’as, Nobelio premijos laureatas. Apie tokius tituluotus rašytojus viešumoje buvo kal­ bama pagarbiai, ypač jeigu jie buvo kairiųjų pažiūrų ar bent nereiškė antitarybinių nuostatų. Iš atsimi­ nimų apie 7-ąjį X X a. dešimtmetį nesunku suprasti, kad jaunesnės kartos idealas buvo ne Sartre as, o Hemingway’us. Tai svarbus atšilimo ženklas TSRS, ir faktas, kad Lietuva čia nebuvo išimtis, rodytų, kas diktavo intelektualines madas. Kaip rašo iš TSRS emigravę kultūrologai Aleksandras Genis ir Piotras Vailis knygoje apie 7-ąjį dešimtmetį,

Svarbiausias amerikietis tarybiniame gyvenime buvo Ernestas Hemingway’us. Jo knygose tarybi­ niai skaitytojai rado idealus, formavusius ištisos kartos pasaulėžiūrą. Jo prozos stilius lėmė šestiadi- siatnikų186 stilių. Nuo 1959-ųjų, kai Maskvoje išėjo jo kūrinių dvi­ tomis, Amerika ir Hemingway’us tapo sinonimais. Tai, ką jame išskaitė, turėjo mažai ryšio su jo kūryba. Jam rašytojas - tam tikro gyvenimo būdo, o ne tam tikro kūrinio autorius.187 i8s Tbid., 2005, birželio 1:. 186 Pirmiausia rusų menininkai, iškilę 7-ajame XX a. dešimtmetyje, reiškę postalininio .atšilimo" idėjas ir laisvesnes menines formas. 187 Александр Генис, Петр Вайль, 6о-е: Мир советского человека, Москва: Новое литературное обозрение, 2001, р. 64.

107 Hemingway aus poveikis tarybinei kultūrai toks reikšmingas, kad šiandien galima pasiskaityti ir apie jo kūrybos svarbą keičiant požiūrį į girtavimą188, ir tarybinės vertimo mokyklos susiformavimui.189 Lietuvoje 7-ajame dešimtmetyje jo kūriniai jau intensyviai versti į lietuvių kalbą, jo renomė, kaip pabrėžė Sartre’as, įkūnijo mačistinį vyriškumą: karas, korida, medžioklė. Tekstuose - jausmai potekstėje, santūrumas ir tvirtumas. Kaip Sutkus teigė po ketu­ rių dešimtmečių,

[M] es dievinom Hemingvėjų. Jis padarė labai blogą įtaką visai mano kartai, nes propagavo gėrimą ir laisvą meilę.190

Suprantama, Hemingway us negalėjo būti kal­ tas dėl lietuvių visuomenės moralinių problemų. XX a. 7-8 dešimtmečio lietuvių jaunuoliai jo kūry­ boje matė tai, kas juos domino. Tarybinius žmones ne Hemingway’us išmokė gerti. Sutkus tikriausiai norėjo pasakyti, kad jis išmokė gėrimą tapatinti su intelektualia, bohemiška, maištinga laikysena. O tvir­ kino Hemingway us tarybinį pilietį ne pornografinė­ mis scenomis, bet tuo, kad nesantuokinį seksą rodė

188 „Girtavimas - ne yda, bet santykio su pasauliu, su visuomene, su draugais būdas. Alkoholis - būdas sustiprinti karnavalinį bendra­ vimą.“ (Ibid., p. 71.) 189 Alexander Burak, „The .Americanization' of Russian life and lite­ rature through translations of Hemingway’s works", Translation and Interpreting Studies, t. 8:1,1013, p. 50-71. 190 Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Sutkumi, op. cit. kaip priimtiną santykių formą. Apie tai kalbėjo ir kiti rašytojai, tik jie dėl įvairių priežasčių tuo metu Tarybų Lietuvos skaitytojų nepasiekė. Jau mirusiam Hemingway’ui ši garbė atiteko dėl jo „tinkamų“ poli­ tinių pažiūrų - dėl jų į moralės reikalus cenzoriai žiūrėdavo atlaidžiau, bet tik iš dalies: tai, kas atrodė pernelyg atvira ar dėl kitų priežasčių nepriimtina, buvo tiesiog kupiūruojama to nenurodant nei kny­ gose, nei kino filmuose. Tačiau nerimas, kaip žiūrėti j „laisvą meilę“, kankino ir literatūros mokslininkus. Kaip Sluckis prisiminė:

Prof. K. Korsakas paklausė, kaip Prancūzijoje žiū­ rima į tai, kad rašytojų knygos, net pažangiųjų, pil­ nos seksualinių scenų. Ar tai nieko nešokiruoja? Lietuvių literatūra šia prasme labai drovi („celo- mudrennaja“, buvo patikslinta rusiškai). Sartre as atsakė, kad jo tai absoliučiai nešokiruoja. „Jūs savo moralę paveldėjot iš krikščionybės, o mes, prancū­ zai, iš stabmeldžių romėnų ir graikų.“191

Koks „dorovingas“ turėjo būti literatūros kon­ tekstas, kad Hemingway us galėjo atrodyti „laisvos meilės“ šaukliu. Tai tik liudija, kad rimti nešvankė­ liai tarybinių skaitytojų nepasiekdavo, nors, kai kal­ bama apie cenzūrą, dažniausiai prisimenama, kad cenzūruojama buvo politiniu, ideologiniu aspektu, ir pamirštama, kad lygia greta bijota ir kūniškumo,

*9i Mykolas Sluckis, „Po 40 metų" op. (it., 1005, birželio 4.

109 sekso ar tiesiog nešvankybių vaizdavimo. Ir vis dėlto skaitant 7-ojo dešimtmečio užrašus (net tokio santū­ raus žmogaus kaip Vytautas Kubilius dienoraščius) ir prisiminimus apie tą laiką, justi seksualinės revo­ liucijos artėjimas. Tokios, kokia ji galėjo būti Tarybų Lietuvoje - be žmogaus teisių ir pamatinių laisvių, rigidiškoje ir normatyvinėje, be feministinio sąjū­ džio, be adekvačios kontracepcijos, dar tebeveikiant katalikiškai kultūrai, kuriai sentimentų jausta kaip nepriklausomos Lietuvos elementui. Išgyvenimas ir pragyvenimas nebebuvo pagrindiniai žmogaus rūpesčiai, ir už pilko visuomenės fasado po truputį prasidėjo tie patys procesai, kaip ir 7-ajame dešim­ tmetyje Vakaruose: artėjo hipių, roko, nonkomfor- mistinių laikysenų išpopuliarėjimo metas.

Kaune Įsauno Įjesa iiep0S 31-ąją išspausdino dviejų ilgų sakinių žinutę, jog

[vjakar [.,.] Kaune lankėsi įžymūs Prancūzijos rašy­ tojai ir visuomeniniai veikėjai Simona de Bovuar ir Žanas Polis Sartras. Svečiai susipažino su Skulptūros ir vitražo gale­ rijos bei M. K. Čiurlionio vardo dailės muziejaus ekspozicijomis, lankėsi pas dailininkę tekstilininkę A. Mironaitę, gėrėjosi mūsų miesto panorama nuo Aleksoto kalno, Kauno pilimi, padėjo gėles IX forte prie paminklinio akmens fašizmo aukoms atminti.192

191 „Kovotojų ui taiką viešnagė“, Kauno tiesa, 1965, liepos 31. Žinutės

110 Macijauskienė tada buvo Kauno tiesos laikraščio žurnalistė. Ji teigė, kad dažnai būdavo kviečiama bendrauti su užsieniečiais, nes mokėjusi apsieiti su jais.193 2000-aisias ji parašė atsiminimus, atsklei­ džiančius tos dienos detales. 1965 m. liepos 30-ąją iš Janinos Narkevičiūtės, Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojos kultūros reikalams, skambučio suži­ nojusi, kad „Sartras atvažiavo!“ jos atsiųstu tarny­ biniu automobiliu nuvažiavo į M. K. Čiurlionio dailės muziejų. Ten ji ir pamatė Sartre’ą („neišvaiz­ dus mažas žmogelis linksi galva, pritardamas vertė­ jai“) su Beauvoir:

Tokia pat neišvaizdi ir kiek aukštėlesnė iškleip­ tais žemakulniais batukais ir rašytoja Simona de Beauvoir. Jiedu savaitei užklydo Lietuvon, grįždami iš Helsinkio Taikos kongreso... Matyt, pastebėjęs mano klausiamą žvilgsnį, Mykolas Sluckis pasakė: -Jie maža dėmesio skiria išorei. Milijonieriai, o rengiasi kaip skurdžiai. Svarbu, kad būtų patogu.194

pavadinimas - užuomina į dalyvavimą Taikos šalininkų kon­ grese Helsinkyje. Dažniausiai Sartre’ą kviesdavo TSRS rašytojų sąjunga, taip buvo ir šį kartą, todėl viešnage rūpinosi Lietuvos rašytojų sąjunga. ■93 Marijos Macijauskienės pasakojimas autorei, 1015, liepos 16. *94 Marija Macijauskienė, „Protas ir humanizmas vaikšto pilkais dra­ bužiais“, op. cit., p. 109.

111 Lietuvių rašytojų ir partiniam elitui šių paryžie­ čių išvaizda pasirodė per prasta, matyt, prasimušė ir tarybinio žmogaus įsivaizdavimas, kad kone kiek­ vienas vakarietis turėtų būti turtuolis, ir tai turėtų būti akivaizdu iš pirmo žvilgsnio. Labai žmogiška, bet tolima nuo tikrovės, ir viltis, kad protingi žmo­ nės turėtų būti ir gražūs. Sartre’o veikalų tuo metu Macijauskienė, kaip ir dauguma rašytojų, nebuvo skaičiusi.195 Birutė Liauškienė, kuri jau buvo skai­ čiusi šiek tiek Sartre’o kūrybos prancūziškai, pasa­ kodama apie iš esmės tokį patį įspūdį196, pasuko kita kryptimi. Sartre’as merginai pasirodė labai negra­ žus („jau aš maža, o jis dar mažesnis“). Perskaičiusi Sienos rinkinio noveles, ji buvo sutrikusi, kad jose rašoma apie tuomet nežinotas seksualines perver­ sijas. Tačiau žurnalistė sako pagalvojusi, kad auto­ rius, ko gero, atkūrė jas iš savo patirties: „Jis buvo iš tų žmonių, kuriems buvo įdomu viską patiems išmėginti, pažinti.“197 Svečiams išvykus, Kauno tiesoje pasirodė ilges­ nis Macijauskienės straipsnis, iliustruotas Juozo

195 Marijos Macijauskienės pasakojimas autorei, 1015, liepos 16. 196 Sartre’o negražumas glumino pirmą kartą jį pamačiusius. 197d m. Beauvoir prisiminė savo pirmą įspūdį, kai jį išvydo 1919 m.: „Manau, jis buvo purviniausias, vargingiausiai apsivilkęs ir, taip pat manau, bjauriausiais' (cit. iš: Jean-Pierre Boulė, Sartre, Self- formation and Masculinities, op. cit., p. 128). 197 Sartre’o nuomone, literatūra turėjo būti negailestinga žmogui: „Žmogus gyvena tarp vaizdų. Literatūra jam pateikia jo paties kri­ tišką vaizdą." („The purposes o f writing", Between Existentialism and Marxism, op. cit., p. 25.)

112 Stanišausko nuotrauka (svečiai, Mieželaitis ir Janina Narkevičiūtė prie Kauno pilies).198 Pretekstas grįžti prie viešnagės buvo „literatūrai ir menui“ skirtas pus­ lapis. Jame skelbta Raimundo Samulevičiaus novelė „Padangėje skraido mažas lėktuvėlis“, V. Eidukaičio eilėraštis, mokytoja Ona Dabrilaitė recenzavo Juozo Baltušio novelių knygą Valiusei reikia Alekso. Šis straipsnis tampa ypač įdomus, kai galime jį paly­ ginti su vėlesniais Macijauskienės prisiminimais ir Beauvoir autobiografija. Straipsnyje sakoma:

M. K. Čiurlionio vardo dailės muziejuje jie ilgai stoviniavo prie senosios lietuvių liaudies gra­ fikos pavyzdžių, margučių, medžio drožinių ir E. Daugvilienės darbų.199 [...] Mieželaitis papasa­ kojo apie liaudies papročius ir su jais susijusius rei­ kmenis, supažindino su 1863 metų įvykiais. [...] jie nuvažiavo į neseniai atidarytą Skulptūros ir vitražo galeriją. Didinga nuotaika, stambūs skulptūriniai ir vitražo akcentai ilgiau sulaikė svečių dėmesį.200

Atsiminimuose, datuotuose 1965-2000 m., Maci­ jauskienė pažymi ir tai, kas svečiams akivaizdžiai

*98 Datuojama pagal Macijauskienės publikaciją „Svečiai iii Prancū­ zijos“, Kauno tiesa, 1965, rugpjūčio 1. ’99 Elžbieta Daugvilienė (1886—1959) - savamokslė dailininkė, po 1940 m. kūrusi skulptūras iš mirkytos ir ant drobės siūtos guobos žievės. z°o Marija Macijauskienė, „Svečiai iš Prancūzijos“, Kauno tiesa, 1965, rugpjūčio 1.

H3 nepatiko (šeimininkai tai jautriai stebėjo, jausda­ miesi reprezentuoją lietuvių kultūrą):

Svečius iš Prancūzijos itin sudomino margučių kolekcijos, liaudies skulptūra (smūtkeliai, šventieji). [...] Ne, E. Daugvilienės darbai jiems nesukėlė m il­ ž in išk a [išskirta cituojant - S. D.] įspūdžio.201

1965 m. Kauno dienoje teigiama, kad ir prie liau­ dies meno, ir Daugvilienės darbų svečiai ilgai sto­ viniavę; atsiminimuose reiškiamas nuovylis, kad, nors „E. Mieželaitis sureikšmin[o] 1863 metų suki­ limą ir jo pasekmes“, svečiai nesižavėjo. Įdomu, kad Mieželaičiui ir Macijauskienei Daugvilienės dar­ bai atrodė vertingi kaip lietuvių istorijos iliustracija. Formalizmas, „beidėjiškumas“ buvo vieni iš tary­ binės meno kritikos keiksmažodžių, ir atrodo, kad ši nuostata prigijo meno vertintojų sąmonėje, nors mene ieškota, atvirkščiai negu reikalavo oficiali ideo­ logija, ne revoliucinių, o tautinių idėjų. Tad lietuvių inteligentai, kaip liudija ir šis pavyzdys, meną vertino tiek, kiek jis pasakojo lietuvių istorijos naratyvus, saugojo atmintį ir žadino tautinę savimonę. Tokia buvo iš carinės Rusijos perimta tradicija, kur dėl cenzūros visuomenės problemas gvildeno ne laik­ raščiai, bet literatūra, dailė. Dar kita proga - prisimi­ nimuose apie Mieželaitį - Macijauskienė taip ir rašo: savamokslės tautodailininkės Elžbietos Daugvilienės

201 Įdėm, „Protas ir humanizmas vaikšto pilkais drabužiais", op. cit., p. 109.

114 darbai svečių nesužavėjo, nes jie neišmanė „XIX amžiaus lietuvių tragedijų, 1863-iųjų įvykių.“202 Šiandien atrodo, kad Daugvilienės darbai galėtų būti įdomūs ne dėl kūrinių tematikos, bet pirmiau­ sia dėl naudotos medžiagos ir sukūrimo aplinkybių. Dailėtyros vadovėlyje teigiama, kad tai būdingas moteriško meno pavyzdys, nes naudojamos

paprasčiausios buityje randamos medžiagos ir tradiciškai moteriška siuvimo technika. [...] Savamokslė dailininkė, orientuodamas! į tarp pro­ fesionalų skulptorių paplitusį vaizdavimą, kuria iš žievės, staliaus darbams netinkamų, tačiau lengvai drožiamų ir nekaitrių medienos atliekų. Daugvilienės horeljefai - tai meno užribyje rasta moters lyčiai atlikusi meninė raiška.203

Drauge tai buvo ir vargingo laikotarpio kūryba, kai stigo medžiagų ir tik priklausymas kūrybinėms sąjungoms leido įsigyti reikiamų darbo priemonių specializuotose parduotuvėse. Suprantama, kad 1965 m. Tarybų Lietuvoje niekas nebūtų gebėjęs feminizmo motinai Beauvoir vesti feministine dai­ lėtyra pagrįstos ekskursijos. zoz Marija Macijauskienė, „Kaip Nemunas praplaukia...“, in: Eduardas Mietelaitis: op. cit., p. 260. Giedrė Mickūnaitė, „Feminizmas ir lyčių studijos“, Dailėtyra: teo­ rijos, metodai,praktikos: Vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 170, prieiga internetu: http://issuu.com/mariusdirgela/docs/daiIetyra/170

" 5 Panašiai skiriasi ir apsilankymo Skulptūros ir vitražo galerijoje aprašymai. Pasak Macijauskienės 1965-aisiais, „stambūs skulptūriniai ir vitražo akcen­ tai ilgiau sulaikė svečių dėmesį“. Atsiminimuose Macijauskienė pasakoja jau kitaip:

[Ijlgėliau svečių žvilgsnis sustoja prie Algimanto Šeškaus vitražo „Žemė-motina“, Gedimino Jokūbonio „Pirčiupio motinos“ ir Juozo Mikėno „Rūpintojėlio“. Pro kitus darbus praėjo lyg pro pakelėj stovinčius stulpus.204

Įdomiausia Macijauskienės atsiminimų dalis - pasakojimas apie pietus „Tulpės“ kavinėje, kur atsi­ skleidžia tarybinių rašytojų nuostatos, kaip dera elgtis su kolegėmis. Antai pietaujant kavinėje, Sluckis taip pristato Macijauskienę svečiams:

- O čia ta mergaitė [...], kurią mylėjo trys garsiausi šiuolaikiniai poetai.205

Macijauskienė komentuoja: „Iš kur ta legenda?! Jaučiuosi nesmagiai, nes M. Sluckis paminėjo jų pavardes; bet, matyt, reikėjo mane kaip nors pristatyti.“206 O lietuvių rašytojui atrodė derama pirmą kartą sutiktiems žmonėms žurnalistę prista­ tyti kaip kažkieno meilės objektą. Šiandien glumintų ir tai, kad Macijauskienė reaguoja ne į situaciją, kai

104 Marija Macijauskienė, „Protas ir humanizmas vaikšto pilkais dra­ bužiais“ op. cit., p. 110. lo s I b t d . 106 lbid.

116 moteris pristatoma per tariamus ryšius su vyrais (jie »mylėjo“ bet ne ji), o tik į faktą, kad buvo paminėtos vyrų pavardės (svečiams vietinių įžymybių pavardės nieko nereiškė). Dar dviprasmiškesnė Mieželaičio kalba, perteikiama Macijauskienės:

B. Mieželaitis, susirūpinęs kaip džentelmenas, kad viešnia nebūtų užmiršta [sako]: - Čia neseniai lankėsi lietuvė iš Briuselio207 [...] ir išvažiuodama man paliko knygą X X a m ž ia u s prancūzų literatūra. Aš žiūrėjau į jūsų fotografiją, - sako jis poniai Simonai de Bovuar, - ir galvojau apie jus vėlai vakare.208

Kaip interpretuoti tokius žodžius? Kaip dvipras­ mišką komplimentą ar prisipažinimą, kad Mieželaitis nemokėjo prancūziškai, todėl galėjo tik žiūrėti į nuo­ trauką, bet ne skaityti tekstą? Macijauskienė sąži­ ningai, be refleksijos ar protesto tarp daugelio kitų kalbų užfiksavo ir šias, atspindinčias tuometinį lie­ tuvių elito požiūrį į moteris. Vertėjas Algimantas Antanavičius yra sakęs, kad Marija Macijauskienė, kaip jų kurso209 metraštininke, l07 Jurgita Smolskytė (Georgette Smolski) -1919 m. Rokiškio rajone nušauto revoliucionieriaus (socialdemokrato, vėliau bolševiko), rašytojo Jurgio Smolskio-Smalsčio ir jo žmonos Germaine'os Gleen duktė, žurnalistė. l °8 Ibid., p. na. ^09 1949-1954 m. Vilniaus universiteto kursas, kuriame mokėsi »trisdešimtųjų metų gimimo* poetai (Marcinkevičius, Baltakis, Maldonis), kalbininkas Jonas Kazlauskas, tekstologė Romana Dambrauskaitė-Brogienė ir kiti ryškūs kultūros veikėjai.

IV bus labiausiai prisidėjusi garsindama 1954-ųjų laidos lituanistus.210 Būdama švietėja ir muziejininkė pla­ čiausia prasme, savo straipsniais ji stengėsi priminti ne tik iškiliąsias, bet ir mažiau žinomas kultūros bites darbininkes. Itin žmogišku, netikėtu kampu ji pasakoja apie susitikimą su Sartre’u ir Beauvoir. Bet jos pasakojimas geriausiai atskleidžia ne sve­ čius, gal net priešingai: taip kalbėti būtų galėję bet kokie Lietuvos svečiai iš Prancūzijos. Vaizdžiausiai Macijauskienės pasakojime atsispindi kolegų lietu­ vių pažiūros, bendravimo papročiai.211 Pati autorė tarsi pasiteisino:

Gal ir per daug smulkmeniškai aprašiau tą vizitą, bijodama, kad nenubirtų kokia reikšminga dabarti­ niam skaitytojui to laikmečio detalė...212

Svečių autoritetas skatino stengtis įsiminti kiek­ vieną jų žodį kaip svarbų, jų komplimentus laikyti ne mandagumo formulėmis, bet lietuvių kultūros patrauklumo patvirtinimu. Macijauskienė cituoja tokius užstalės pokalbius kaip šis:

n o „Pažodiškumo virusas labai gajus: Vertėją, redaktorių Kazimierą Algimantą Antanavičių kalbina Solveiga Daugirdaitė“, Literatūra ir menas, 2009, sausio 23. 211 Šiuo požiūriu Macijauskienės rašymo maniera primena Simone de Beauvoir autobiografines knygas, kuriose rašytoja stengiasi fik­ suoti tai, ką mato ir patiria, tiesiogiai nereikšdama savo nuomonės. 212 Marija Macijauskienė, „Protas ir humanizmas vaikšto pilkais dra­ bužiais“, op. cit, p. 114.

118 Simona de Bovuar: - Trakų pilis nepanaši į jokią kitą: nedidelė, intymi, glausta ir kartu turinti tokią didelę įtaigos jėgą! Pastatyta ypatingai geroj vietoj.213 Žanas Polis Sartras: - Ir dabar, kai susitikom su M. K. Čiurlioniu, matėm Trakus ir Vilnių, susidarė įspūdis, kad pati lietuvių tauta, pati liaudis yra specifiškas, savi­ tas genijus, kuris žėri Europos kultūrų puokštėje brangakmeniu. Baigiant pietauti, Ž. P. Sartras priduria: - Kad lietuviška virtuvė būtų Paryžiuj !214

Ar svečiai kalbėjo tomis pompastiškomis fra­ zėmis, ar jos virto tokiomis verčiant iš prancūzų į rusų kalbą (vertėjavo Zonina, lietuvių kalba pokal­ byje turbūt nefunkcionavo)? Aišku, kad tai nebuvo lygiaverčių pašnekovų pokalbis: kas prancūzams buvo neįpareigojantis mandagus bendravimas, lie­ tuviams atrodė kaip jų tautos savitumo, o ambicin­ giems menininkams (Mieželaičiui, Sluckiui), tada pasiekusiems kūrybos viršūnę, - ir jų pačių talento pripažinimas.

Trakų pilis buvo vienas iš XIX-XX a. sąvartos tautinio sąjūdžio populiarių simbolių, įkūnijusių didingą lietuvių tautos praeitį, kurios didybę vėl reikėjo atkurti. 6-7-ajame XX a. dešimtmetyje ši pilis atstatyta, nuopelnai dėl to priskirti tuometiniam LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui. Tai buvo žingsnis, turė­ jęs parodyti, jog komunistinis režimas rūpinasi lietuvių tautos kultūros palikimu. U4 Ibid., p. 114.

119 - Man atrodo, kad Vilniaus nūdieniai kvartalai yra labai įdomūs, o senasis miestas įdomus tuo, kad jis ne muziejus, bet gyvas, alsuojantis miesto kampelis, nepanašus į jokį kitą.2ls

Macijauskienė dar pamini, jog Beauvoir prie stalo papasakojo dainos „Lili Marlen“ sukūrimo istoriją ir, nors Sartre as ir čia dominuoja, jos atsi­ minimuose Beauvoir figūruoja dažniau nei kituose. Macijauskienė užfiksuoja Sartre’o pasakojimą apie Édith Piaf. Beje, pasakojimas labai emocingas:

- Tarp kitko, ir Ivas Montanas, ir kiti, kol buvo pra­ dedantieji, prilipdavo prie Editos Piaf kaip šliužai. [...] Edita žinojo, kad serga beviltiškai [...]. Paskui nieką ir niekad tiek nesekė žurnalistų, turinčių paruoštus apie jos mirtį straipsnius segtuvuose ir portfeliuose.Kaip šakalai jie veržėsi pamatyti tą sceną.216 u s Ibid. u 6 Ibid., p. m . Mykolas Sluckis „Pašnekesiuose su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir“ pokalbius grupuoja ne pagal vietas, kur jie vyko, bet pagal temas. Todėl, pavyzdžiui, siužetą apie Edith Piaf, Ives'ą Montand ą, vykusį pietaujant Kauno „Tulpėje“ (tai sužinome iš čia aptariamų Macijauskienės atsiminimų) Sluckis įtraukia į poskyrį „Apie teatrą, dailę ir Edith Piaf“ drauge su temomis, kuriomis kal­ bėta kitomis progomis, taip pat ir susitikimo Rašytojų sąjungoje metu („Kaip vertinąs Comédie Française teatrą, gastroliavusį ir Tarybų Sąjungoje?“ Atsakė: „Tai ne teatras, o institutas.“ Bet jį lanko?“ - tikslinosi mūsų teatralai. „Publika, kuri ten lankosi, irgi institutas.“ (M. Sluckis, „Pašnekesiai su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir“ op. cit., p. $o.)

120 Atrodo, Kaune svečiai jau buvo galutinai susitaikę, kad kalbėtis reikia ne apie globalias problemas ar jų pačių kūrybą, bet pasakoti apie tai, kas vyksta pran­ cūzų kultūroje, ypač populiarioje. Vis dėlto svečiams Lietuva nebuvo nežinoma žemė. Pietaujant Sartre as prisiminė tokią istoriją:

Mes Afrikoje susipažinome su vienu lakūnu, kuris čia sakosi kariavęs. Jis labai gerai atsiliepė apie Lietuvą, sakė, turėjęs romaną...217

Macijauskienės nuomone,

Mieželaitis su miesto šeimininkėj. Narkevičiūte žinojo, kad, visų pirma, svarbu ne tik parodyti, kas būdinga ir reikšminga mūsų kultūrai, Kaunui, bet ir sukelti emocijas ir taip užfiksuoti svečių atmintyje tai, ką patyrė.218

Kauno tiesoje pasirodęs pranešimas nurodė vie­ tas, kur lankytasi: Svečiai gėrėjosi Kauno panorama nuo Mildos kalno, pabuvojo Kauno pilyje, svečiavosi pas tekstilininkę A. Mironaitę, kuri rašytojus apdovanojo savo rankų darbais, padėjo gėles ant IX forte žuvusiųjų kapo.219

117 Ibld., 112. Tikriausiai eskadrilės „Normandija-Nemunas“ pilotas. 1944 metų vasarą prancūzai, kaip sąjungininkai, bazavosi Alytaus aerodrome. 218 Marija Macijauskienė, .Kaip Nemunas praplaukia...", in: Eduardas Mieiclaitis, op. cit., p. 260. *>9 Apie jį pasakojo buvęs kalinys Motelis Kerbelis (M. Macijauskienė, »Protas ir humanizmas vaikšto pilkais drabužiais“, op. cit., p. 113).

121 Baigiamieji Sartre’o žodžiai pateikiami taip:

Labai malonu, kad jūsų krašte taip gražiai puoselė­ jamos liaudies meno tradicijos, revoliucinės tradici­ jos. Mus jaudina IX forto tragedija, liudijanti ir apie revoliucinį judėjimą Lietuvoje, ir apie hitlerinių okupantų žiaurumus.220

Drauge su svečiais, tėvais ir broliu keliavusi į pajūrį Daina Mieželaitytė prisimena, kad Sartre’ui Kaune patiko Vilijampolė, jis paprašė sustoti. Lietuviai buvo nustebę, bet, pasak poeto dukters, „galima suprasti: pilių ir senamiesčių jis buvo matęs begales, o medinis darbininkų priemiestis, matyt, pasirodė originalus.“221 Svečiai (galbūt į Aleksotą?) kėlėsi funikulieriumi - tai matyti vienoje Sutkaus nuotraukų.

niai pasirodę M. K. Čiurlionio darbų reprodukcijų aplankai su Salomėjos Nėries tekstais222 ir rožėmis.223 i2o Marija Macijauskienė, „Svečiai iš Prancūzijos“, Kauno tiesa, ig6s, rugpjūčio i. m Dainos Mieželaitytės pasakojimas autorei 2015, liepos 21. Sluckis panašiai prisimena, kad Trakuose „karaimų nameliai ir rytietiš­ kas tipažas baltiškoje aplinkoje, suprantama, irgi patiko. Į medinę architektūrą, kaip į Europoje išnykusią, atkreipė dėmesį svečiai ir Vilniuje - Žvėryne, taip pat Kalvarijų gatvės rajone.“ (M. Sluckis, „Pašnekesiai su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir“ op. cit., p. 40.) 222 Bičiulystė: Aituonios M. K. Čiurlionio kūrinių reprodukcijos su Salomėjos Nėries eilėraščiais, Vilnius: Vaga, 1965. 213 Marija Macijauskienė, „Protas ir humanizmas vaikšto pilkais dra­ bužiais“, op. cit., p. 110. Kiek galima įžvelgti nuotraukoje, tai buvo neaukštos rožių puokštės su gubojomis.

122 Čiurlionio darbus svečiai pageidavo apžiūrėti be palydos.224 Aplenkiant įvykius pasakytina, kad išvykstantys iš Lietuvos svečiai buvo apdovanoti Eriko Varno molio plokštele [plankete - S.D.], kurioje pavaizduota Pirčiupio „Motinos“ skulptūra, o briaunoje įspausti Marcinkevičiaus žodžiai: „Dek, širdie, kad nebūtų deginami žmonės.“ Dovaną, menininko pavadintą lietuviškos žemės sauja, jiems įteikė LTSR Taikos šalininkų komiteto pirmininkas Teofilis Tilvytis.225 Tą pačią dieną svečiai su palyda išvyko į pajūrį.

Snobas Jeanas Paulis Sartre’as . , „ , Sartre o ir Beauvoir kalbos buvo komentuojamos, diskutuojamos. Štai Marija Maci­ jauskienė laiške Mieželaičiui, rašytame dar svečiams neiškeliavus iš Lietuvos, apgailestauja dėl publika­ cijos Literatūroje ir mene: „Sartro ir jo žmonos šne­ kos taip išsunktos (kad tik, gink dieve, kas nebūtų pasakyta per daug!), jog nieko nebeliko.“226 Jeigu tikėsime dalyvavusių atsiminimais (Macijauskienė susitikime Rašytojų sąjungoje nedalyvavo), rengi­ nyje nieko ypatinga ir nebuvo kalbama. Būtų galima i*4 Marija Macijauskienė, „Kaip Nemunas praplaukia...“ in: Eduardas Mieželaitis, op. cit., p. 161. li s Saliamonas Vaintraubas, „.Lietuviškos žemės sauja - Žanui Poliui Sartrui“, Vakarinės naujienos, 1965, rugpjūčio 4. 216 Macijauskienės laiškas Mieželaičiui, 1965, rugpjūčio 1, LLMA, f. 27, ap. 2, b. 395, l.t.

124 apgailestauti, kad pačios Macijauskienės informa­ cijoje Kauno tiesoje į Sartreb lūpas sudėti sakiniai apie revoliucines Lietuvos tradicijas, kurių jis turbūt nesakė. Bet tarybinės spaudos skaitytojas prie pana­ šių konjunktūrinių pasažų buvo įpratęs, suprato jų atsiradimo kelius ir priežastis, laikė neišvengiamu blogiu, būtinu tam, kad apskritai informacija pasi­ rodytų. Taip pat žiūrėta į įvadinius straipsnius kny­ gose227, panašiais principais skaityta ir literatūra228. Sartre as, tikėtina, nei sužinojo, nei domėjosi, ką jis pats kalba egzotiškų šalių spaudoje. Lygiai taip pat kurį laiką po kelionės, pats nežino­ damas, jis buvo tapęs valiuta, kuria literatai Lietuvoje suvedinėjo tarpusavio sąskaitas. Antanas Venclova, turėj ęs Palangoje vasarnamį229 ir jame leidęs vasaras, 1965 m. rugpjūčio į-ąją dienoraštyje užrašė:

227 Bene žinomiausias tokio elgesio pavyzdys yra Vytauto Kubiliaus frazė „Man nesunku apsimesti durnium, jeigu Aistis galėtų išeiti.* Aisčio rinktinės įvade Kubilius rašė, kad „[b]eviltiškas ginčas su socialistiniu lietuvių tautos keliu išstūmė poetą į istorijos užribį [...]“. Vytautas Kubilius, „Elegiškoji Jono Aisčio lyrika“, in: Jonas Aistis, Katarsis: Eilėraščiai, Vilnius: Vaga, 1988, p. 26. 228 „Tada labai įdomiai, „atvirkščiai“ skaitydavome literatūrą, nes dažniausiai tiesą sakydavo „neigiami“ veikėjai" Marcelijus Martinaitis, in: Donata Mitaitė, Tomas Venclova, op. cit., p. 173. 229 XIX a.pab.-XX a.pr. statytas medžiotojų namas įtrauktas į kul­ tūros paveldo registrą (www.palanga.1t/palanga/m/m_files/ wfiles/file8933.pdf). Per namo istoriją būtų galima rašyti XX a. Lietuvos istoriją. Nuo 1938 m. namas priklausė Gabrieliui Milašiui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ryšininkui, 1945 m. nuteis­ tam mirties bausme (pakeista kalėjimu) konfiskuojant turtą. Venclovai vasarnamį įsigijo 1957 m., tais pačiais metais Milašius

126 Palangoje esąs Ž. P. Sartras. Nemačiau jo. [...] Sako, Palangoj E. Miežel[aitis], Dar nemačiau. Nesuprantu, kodėl jis pas mane neužeina. Dabar tarp rašytojų tiek intrigų, jog tiesiog nežinai, kas dar ką naujo sugalvojo. Plepalai sklinda, ir kai kas į juos kreipia daug dėmesio.230

Ketvertą dienų nerašęs dienoraščio, rugpjūčio 5-ąją Venclova vėl grįžta prie Sartre’o ir Mieželaičio, ir šįsyk situaciją apibūdina dar dramatiškiau:

Nuo susitikimo su Sartru buvau Eduardo sąmo­ ningai „nušalintas“ - nors jis Palangoje buvo kelias dienas231, aš su juo nesusitikau, nes Eduardas manęs demonstratyviai nekvietė. Ne iš karto supra­ tau, kad tai kerštas už kažin ką, bet už ką - ligi šiol nesuprantu. Vaikščioja jis po Palangą pasipūtęs ir kažkuo labai nepatenkintas, o kuo - taip ir neaišku. Matyti, kieno nors intrigos ar šmeižtai,

grįžo į Palangą, vargo, vienas augino vaikus (žmona, jį suėmus, nušauta). 1990 m. Milašius atgavo namą, savivaldybei sumo­ kėjus Elizai Venclovienei sumą, už kurią kadaise buvo pirktas. Algirdas Vaseris, „Dukart nuteistas sušaudyti“, Respublika, 1990, rugpjūčio 30, prieiga internetu: www.kolyma.lt/zmones/IDX. Gabrielius%2oMilašius,i4s8 *30 Antanas Venclova, Dienoraštis, IV knyga (1963 m. kovas-i96s m. spalis), p. 998.1965, rugpjūčio 1 d. Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos Venclovų namai-muziejus, G E K 10367. 231 Atvyko į Palangą liepos 30 d. vakare, o rugpjūčio 3 d. jau išskrido iš Vilniaus, taigi „kelios dienos“ buvo dvi trys, ir per jas dar lan­ kytasi Nidoje.

« 7 kurių Vilniuje paskutiniu laiku tiek daug. Nieko prieš Ed[uard]ą neturiu, bet dėl tokio savo elgesio jis nukrito mano akyse, ir tai skaudžiausia. Labai nesmagu, juo labiau kad nieko nesijaučiu kaltas.232

Formuluotė „aš su juo nesusitikau“ atskleidžia, jog rašytojas, dalyvavęs daugelyje tarptautinių renginių, jautėsi turįs asmeninį santykį su Sartre’u, gal net jau­ tėsi „pažįstąs“ jį. Tačiau ta „pažintis“ nebuvo tokia, kad leistų paminti ambicijas bei vietines intrigas, nepai­ syti „nušalinimo“ ir „demonstratyvaus nekvietimo“. Rasti svečius Palangoje nebūtų buvę sunku. Vis dėlto Venclova šią nuoskaudą įsirašo į platesnį intrigų kon­ tekstą, ir nors tvirtina prieš Mieželaitį nieko neturįs, iš tiesų jaučia nuoskaudą ir todėl jį pašiepia („Vaikščioja jis po Palangą pasipūtęs [...]“. Iš konteksto atrodo, kad Venclova Mieželaičio Palangoje vis dar nėra matęs, ir Mieželaičio „pasipūtimas“ reiškiasi tuo, kad, kaip rašė prieš kelias dienas, neužėjo jo aplankyti. Galbūt Venclovai atrodo, kad Mieželaičiui derėjo tai padaryti dėl etiketo: Venclova 1954-1959 m. vadovavo Lietuvos T SR rašytojų sąjungai. Mieželaitis tapo jo įpėdiniu (1959-1970). Mieželaičio laikysena liudijo pasikeitusį jėgų ir kartų santykį, ir šitai Venclovą skaudino. Gali būti, jog Venclova bus kam nors prasitaręs apie savo nuoskaudą, nes, praėjus metams, Vytautas Kubilius parašė dienoraštyje:

132 Ibid., 1965, rugpjūčio j.

128 Venclova kalba su ašaromis balse, kad pas jį Sartras neužėjo. O Korsakas kartu nusifotografavo ir švyti - dabar galima duoti į Panteoną.233

Kubilius galėjo matyti „švytintį“ Korsaką, nes buvo jo pavaldinys Lietuvių kalbos ir literatūros institute, tačiau apie Venclovos nuoskaudą, matyt, sužinojo iš kitų šaltinių: Kubilius ne tas žmogus, kuriam Venclova būtų pasakojęsis. Taigi jo nuos­ kauda buvo plačiau žinoma. Venclovos padėtį ir nepasitenkinimą būtų galima suprasti, net patikėti, kad Mieželaičio intencijos tikrai buvusios užgaulios. Tačiau jaunesnis už Mieželaitį poetas Algimantas Baltakis sakė maždaug tą patį, ką ir Venclova dieno­ raštyje: to meto jaunesni (jo kartos) poetai jautėsi nustumti nuošalėn, neprileisti prie Sartre’o.234 Išvada būtų paprasta: galimybė bendrauti su svečiais buvo suvokta kaip reikšmingumo literatūros hierarchijoje ženklas, ir tie, kas nepateko į išrinktųjų būrį, jautėsi užgauti. Kelione rūpinosi Rašytojų sąjunga, vado­ vaujama pirmininko Mieželaičio, tad pakvietimas ar nepakvietimas vakarieniauti su svečiais buvo supras­ tas kaip vadovo palankumo ar nepalankumo ženklas. Kosto Korsako dienoraštyje (paskelbtos ištrau­ kos) yra įrašas, esą Antanas V. „užvakar pletkavo, kad Eduardas23S skelbiąs mano, kaip instituto direkto-

233 Vytautas Kubilius, Dienoraščiai, 1945-1970, op. cit., p. 3z4i 1966, rugsėjo 9 d. įrašas. 234 Algimanto Baltakio pasakojimas autorei 1015, liepos 11. 235 Mieželaitis.

129 riaus, karjeros galą.“ Įrašas baigiamas atsakomuoju kirčiu:

Literatų tarpe įvairiopai komentuojamas Ed[uardo] išpuolis prieš Sartrą „Nemuno“ žurnale. Sakoma, jog Ed[uardas] įsižeidęs, kad Sartras nepastebėjęs jo „genialiosios“ kūrybos ir nesiėmęs jos populia- rizuoti Prancūzijoje. Sartras aną vasarą pas mus padarė man milžino išminčiaus įspūdį, - aštriu žvilgsniu viską pamatantį!236

Turimas galvoje Mieželaičio ciklas „Medžio gri­ masos“, kurio pirmasis eilėraštis „Medinis filosofas“ pradedamas taip:

Snobas Žanas Polis Sartras Buratino žingsniu priėjo Prie pikasiškai deformuoto lietuvių Rūpintojėlio.217

Mieželaičio „išpuolis“ net jeigu ir turi asme­ ninį pamatą, sutampa su TSRS politika - Sartre’as, pasmerkęs Varšuvos sutarties organizacijos šalių invaziją į Čekoslovakiją, 1970 m. jau buvo „priešas“, kurį pašiepti buvo saugu. Literatai jautriai reagavo į Mieželaičio, turėjusio išskirtinių privilegijų, eilė­ raštį, bet diskusija nebuvo vieša ir bent kol kas nėra

236 1970, balandžio i. Cit. iš: Halina Korsakienė, Namas, kuriame gyvenome, Vilnius: Vaga, 1991, p. 282. 237 Nemunas, 1970, Nr. 3, p. 10.

130 medžiagos, leidžiančios suvokti piktinimosi moty­ vus ir argumentus. Akivaizdu, eilėraštis buvo patogi proga įgelti Mieželaičiui, kurio vieta literatūros hie­ rarchijoje atrodė nepajudinama: jis, Lenino pre­ mijos laureatas, buvo suvokiamas kaip oficiozinis autorius. Už to meto ideologinių „auklėjimų“ dažnai slypi asmeninės ambicijos, kartų ir grupuočių kovos, revanšo siekis. Neilgai trukus Korsakas dienoraštyje vėl grįžo prie Mieželaičio ir Sartre’o:

In-to MT posėdis, skirtas Lenino 100-čiui. [...] V. Kubilius savo žodyje įgnybia Mieželaitį už Sartro apšaukimą snobu. Greičiausia dėl to bus atgarsių.238

„Bus atgarsių“ turbūt reiškia, kad Kubiliaus kritika pasieks Mieželaičio ausis ir šis imsis keršyti Kubiliui. Bet ar epitetas („snobas“), pavartotas eilėraštyje, vadintinas išpuoliu? Kaip skaitytume eilėraštį ir visą ciklą nežinodami užkulisinių intrigų? Eilėraštis iliustruotas dvejopai: viename puslapyje spausdina­ mas tekstas ir Sutkaus nuotrauka iš svečių lankymosi muziejuje Kaune, kurios pirmajame plane - Mikėno „Rūpintojėlis“, o antrajame - Mieželaitis ir sve­ čiai. Kitame puslapyje tekstą iliustruoja Antano Martinaičio pieštas rūpintojėlis. Mieželaičio ciklą ir Sartre’o įkomponavimo į eilė­ raštį prasmę vertėtų patyrinėti atidžiau, suprasti,

*38 Kosto Korsako dienoraštis. 1970, balandžio 16. Ingridos Korsakai­ tės asmeninis archyvas.

131 ką jame matė skaitytojai, nes šiandien, neturint medžiagos atkurti užkulisiniams įvykiams, neį­ manoma rekonstruoti prasmių, suteiktų šiam eilėraščiui. Beje, šiandien jau turėtume kelti meni­ ninko laisvės, kišimosi į menininko kūrybą tei­ sės klausimus. Kolegos, kritikai bei valdininkai ir tada galėjo turėti savo nuomonę ir ją reikšti, bet ar menininkas privalėjo reaguoti? Ar Mieželaitis galėjo nereaguoti? Šiandien eilėraštis atrodo drą­ sus ir giliaprasmis, apibūdinimai taiklūs. Sartre as vadinamas snobu, bet „snobas“ eilėraštyje reiškia veikiau opoziciją Rūpintojėliui - neišsilavinusio meistro kūriniui, čia įkūnijančiam lietuvių tautos kūrybingumą. Ar 1970 m. išsilavinę skaitytojai to nesuprato, o jeigu ir taip, ar nesuprato todėl, kad buvo suinteresuoti nesuprasti? Eilėraščio lyrinis „aš“ čia verčia Rūpintojėlio kalbą Sartre’ui:

- Ką čia, susirūpino Sartras, Rūpintojėlis sako? Kieno jis pavardę mini? Markizo de Sado?

- Ne Sado, sakau, o Sartro. Ir tarp kita ko sako: Sadūto, tūto, sadūto, tūto, sado.

Aliuzija į ištvirkavimą, ateinanti į eilėraštį su de Sado pavarde, supriešina prancūzišką (kraštutinį, perversinį) rafinuotumą su autentiška Rūpintojėlio gamtine išmintimi - tapęs skulptūra, jis tebeošia

Kalba, kuria suokia paukščiai medžio uokse, Briedžiai tankmėje, ratuotos bitės, j viršų

’ 33 Išsikeroję medžiai, - kalba, kurią jau žmonės pamiršo.239

Rūpintojėlis čia yra kančios ir išminties simbolis („Rūpintojėlio medinės akys geriau mato, / Negu mūsų - todėl jis apako ir nieko nesako.“); kita ver­ tus, buratinas („Sartras / Buratino žingsniu pri­ ėjo“) taip pat yra medinis, tad jie abu - Sartre as ir Rūpintojėlis - mediniai filosofai. Šokiruoti galėjo ne tik filosofo primygtinis vadinimas snobu (du kartus - „snobas Žanas Polis Sartras“, kartą - tik „snobas“), rimas „Latras“ ir „Sartras“, kreipinys „Ak, Paryžiaus tu akrobate!“ Studijos apimtis neleidžia gilintis j eilėraščio ir viso ciklo subtilybes, bet derėtų trum­ pai pasakyti, jog, viena vertus, jis neiškrinta iš to meto Mieželaičio poezijos konteksto. Cikle esama ir daugiau familiaraus tono240 („Ir smunkančias kel­ nes / Trukteli girių Rodenas“, - rašoma apie liaudies skulptorių Stanislovą Riaubą241), kalbinės žaismės,

239 Medžio, išsaugančio gyvybę net jį nukirtus, tema nėra nauja, plg., pavyzdžiui, Marinos Cvetajevos ciklo „Стол“ („Stalas“) 5-ąjį eilė­ raštį „Мой письменный верный стол!“ (Mano ištikimas rašo­ masis stale!), kur kreipiamasi į rašomąjį stalą ir dėkojama, kad jis, tapęs stalu (столом), išlieka kaip gyvas kamienas (стволом), siekiantis šaknimis žemės dugną, t. y. maitina kūrybą gyvybe. Марина Цветаева, Стихи и поэмы, Vilnius: Vaga, 198$, p. 240. 240 Literatūros atmintyje esama ir Donelaičio barimo: „Tu pran­ cūziškas žioply su šveisteriu storu.“ Šiandien Donelaičio eilu­ čių, reiškiančių pasipiktinimą kolonistais, dar nesmerkiame kaip nekorektiškų kitų tautų atžvilgiu. 241 Mieželaitis bendravo su Riauba: atostogaudamas Palangoje važiuodavo į svečius Godeliuose, turėjo jo skulptūrų.

Ц 4 susisiejančios su XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, futuristais, su Kazio Binkio „Augnelijų arija“ (ypač paskutiniame ciklo eilėraštyje „Olingorita“), su fol­ kloru (pvz., cikle „Aleliumas ir Aleliuma“). Cikle atsispindi ir poeto pomėgis eilėraščius puošti asme­ nybių vardais (Sartreas jokia išimtis), kultūros, meno kūrinių pavadinimais. Vis dėlto Mieželaitis iš kilusio triukšmo padarė išvadas: rinktinėje Mano lyra (1979) iš šio ciklo įdėti tik du eilėraščiai, tarp jų, „Medžio grimasos“, bet čia niekur nebėra „snobo“. Eilėraštis neteko dalies įtai­ gumo. Daugiau prie šio eilėraščio autorius negrįžo. Nors Sartre’o pokalbis su Rūpintojėliu yra poeto kūryba, jo susitikimas su Rūpintojėliu Kaune yra paliu­ dytas, užfiksuotas: Sartre’as žavėjęsis medine liaudies skulptūra. Pasak Macijauskienės, filosofas kalbėjęs:

Aš niekad ir niekur nemačiau panašios liaudies skulptūros. Yra primityvus Katalono [katalonų? - S. D.] menas, taip pat iš medžio. Visur Europoje sutiksi medžio skulptūrą, bet lietuvių skiriasi ir ypač jaudina savo realumu ir troškimu išlieti savo kančias. Tai iškalbingai paliudija valstiečio buitį. Dievdirbys vaizdavo ne Kristų, o atspindėjo savo viltis, savo skausmą. Žodžiu, tos skulptūros turi daugiau žmogišką nei religinį turinį. Ir dar - labai jaudinantis yra tęstinumas, nes iš kartos į kartą per­ duoda savo dvasinį gyvenimą, patirtį...241 242

242 Marija Macijauskienė, Po aukštus kabius vaikšiiojau, op. cit., p. 112.

136 Beauvoir autobiografijoje Rūpintojėlį paminėjo kaip gražiausia, ką matė Kaune:

Antrajame pagal dydį Lietuvos mieste Kaune gavome aplankyti šiuolaikinio, baisiai negražaus vitražo parodą, audimo dirbtuvę, įdomų senienų muziejų: aš gėrėjausi mediniu Rūpintojėliu, kurio be galo negražių reprodukcijų yra visoje Lietuvoje, tačiau kuris yra nuostabiai gražus; jis sėdi, parėmęs ranka galvą, kurią juosia erškėčių vainikas, - tikras vienužio simbolis.243

Atrodo, kad abu svečiai minėjo tą patį Rūpin­ tojėlį - ne tautodailės kūrinį, bet Mikėno skulpūrą »Rūpintojėlis“, nors esminio skirtumo tarp jų nėra - Šis yra išdidintas tautodailės kūrinio variantas.244 Mikėno „Rūpintojėlis“ buvo viena iš trijų skulp­ tūrų, prie kurių, kaip teigia Macijauskienė, svečiai stabtelėjo. Tačiau šis „Rūpintojėlis“ nėra vien skulp­ tūra. Ji turi ne tik istoriją, bet ir menotyrininkių iša­ nalizuotą ideologiją. Istorija tokia, kad jis, galima sakyti, ir buvo sukurtas paryžiečiams ir šio miesto svečiams - Lietuvos ekspozicijai 1937 m. Pasaulinėje

*43 Simone de Beauvoir, „Ištrauka iš prisiminimų knygos Viską apsvarsčius“, Literatūra ir menas, 1009, sausio 9. *44 Sluckis rašo: „Ir dar labai patikusi liaudies skulptūra .Rūpintojėlis', grynai lietuviška Kristaus interpretacija. Panašaus meno pavyz­ džių jis ir de Beauvoir matę Anglijoje" (M. Sluckis, „Pašnekesiai su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir“, op. cit., p. 52). Macijauskienės atsi­ minimuose lietuvių tautodailė lyginama su katalonų. Tikriausiai tai tas pats pokalbis, tik skirtingai užsirašytas.

137 parodoje Paryžiuje. Kaip nurodo dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė,

[Pjatalpoje dominavo Adomo Galdiko nutapy­ tas triptikas, pristatęs lietuviškos vasaros peizažo vaizdą su derliaus nuėmimo scenomis, bei iš „lietu­ viško medžio“ ąžuolo pagal Juozo Mikėno projektą išskobtas monumentalus „Rūpintojėlis“, turėjęs demonstruoti Lietuvos kultūros tradiciškumą ir priminti jai tekusius likimo išbandymus.245

Šiandien sakytume, kad tai buvo ypač sėkmingas liaudies kultūros suaktualinimo ir pateikimo publi­ kai variantas:

[Gjigantiškas246 Rūpintojėlis 1937-ųjų Paryžiaus parodos Lietuvos ekspozicijoje jau buvo ideolo­ ginio pobūdžio kūrinys, nuosekliai apaugintas įvairiomis legendomis, mistifikuojančiomis ir eks­ ponuotąją skulptūrą, ir tradicinę lietuvių kultūrą. Prancūzų kalba išleistuose parodos lankstukuose rašyta, jog pagal skulptoriaus Juozo Mikėno modelį „Rūpintojėlį“ išskobė senas valstiestis, dar nepamir­ šęs dievdirbystės tradicijų, nors iš tiesų jį gamino amatų mokyklos instruktoriai, o baigė tuometinis Meno mokyklos mokinys Vytautas Kašuba.247

145 Giedrė Jankevičiūtė, Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 191S-1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 1003, p. 72. 246 Z02 cm. 147 lbid.

138 Nors tokią archaizuotą Lietuvos reprezentaciją kritikavo Balys Raila, o jį palaikė kiti modemistiš- kiau nusiteikę kultūrininkai, diskusija neisšiplėtojo. Menotyrininkė Gabija Surdokaitė, išsamiausiai tyrusi „susimąsčiusio Kristaus“ skulptūrų tradiciją, remda­ masi Zigmo Toliušio liudijimu, nurodo Rūpintojėlio pirmavaizdį. Tikriausiai 1936 m. vasarą Mikėnas, su Toliušiu lankęsis Šiluvos bažnyčioje, už didžiojo alto­ riaus rado 20-30 cm dydžio rūpintojėlį. Anot Toliušio, pagal jį ir buvo sukurta skulptūra. Mikėno dirbtuvėje buvusio Šiluvos rūpintojėlio likimas nežinomas.248 Kad skulptūrėlė rasta svarbiausiame katalikybės cen­ tre - stebuklinga laikomoje vietoje, galbūt atsitiktinu­ mas (Mikėno skulptūrai galėjo pasitarnauti bet kuris kitas rūpintojėlis), bet sklandžiai įsikomponuoja į tolesnę jos sureikšminimo istoriją. Dingęs origina­ liu pavidalu, rūpintojėlis išliko profesionalo kūrinyje ir toliau veikia lietuvių mentalitetą. Apie šį eksportui kurtą darbą Surdokaitė rašo:

Paradoksalu, tačiau centriniu lietuvių tautos simbo­ liu Rūpintojėlis tapo patiems lietuviams [...]. Rūpintojėlio įvaizdį ir jo simboliką tarpukariu kūrė politikai, filosofai, literatai, dailininkai ir kiti inteligentai. Simbolika buvo susieta su ilgų pries­ paudos metų kančiomis, nacionaline kaimo kultūra,

H8 Mikėnas u i skulptūrėlę davęs zakristijonui s litus. Plačiau ir. Gabija Surdokaitė, „Šiluva ir 1937 m. Paryiiaus pasaulinė par­ oda“, Meno istorija ir kritika, t. s: Šiluva Lietuvos kultūroje, Kaunas, 1009, p. 123-119.

139 lietuviškomis vertybėmis. [...] Visose meno srityse kurtas Lietuvos kaip rūpintojėlių šalies paveikslas.249

Beauvoir autobiografijos epizodas leistų papil­ dyti menotyrininkių išvadas. Atrodo, kad 1937-ųjų sumanymas buvo ideologiškai teisingas ir meistriš­ kai atliktas, nes po trijų dešimtmečių, nors ir ekspo­ nuojamas nebe pirminėje aplinkoje, „Rūpintojėlis“ darė įspūdį Lietuvos svečiams kaip mūsų mentali­ teto atspindys. Beauvoir išvykdama teigė „susižavėjusi Lietuvos gamta“:

- Man patiko net ir jūsų lietingas oras, tos besikei­ čiančios spalvos, debesiukai. O Trakai - nuostabus derinys to, ką sukūrė gamta ir žmogus.2S0 251

Jau nepriklausomybės metais išleistas vadovė­ lis filologijos studentams pakartoja, kad „19691S1 m. Sartras su žmona Simona de Bovuar (Beauvoir) lan­ kėsi Lietuvoje, didžiulį įspūdį jam paliko Nida.“252 „Žmona“ čia, suprantama, yra kartojamas stereoti­ pas, kaip ir klaidingai nurodyti metai (galime juos laikyti korektūros klaida). Kiek įdomesnis yra Nidos

249 Ibid., p. 125-126. 250 Saliamonas Vaintraubas, „ .Lietuviškos žemės sauja' - Žanui Poliui Sartrui“, Vakarinis naujienos, 1965, rugpjūčio 4. 251 Taip nurodoma vadovėlio tekste. 252 Galina Baužytė, „Žanas Polis Sartras", in: XX a. Vakarų literatūra: Vadovėlis, d. II, 194S-1985, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1995, P- 24.

140 paminėjimas. Nidą, kaip palikusią svečiams įspūdį, pažymėjo Dienoraštyje be datų Marcinkevičius, ją kanonizavo Sutkaus nuotraukos. Tačiau, remdamiesi Beauvoir pastraipa Viską apsvarsčius, Macijauskienės atsiminimais, atkuriančiais Sartre’o pasisakymus pie­ taujant Kaune,2S3 interviu išvykstant („žavi šiuolaiki­ nės skulptūros ryšys su su medine liaudies drožyba. Jūsų skulptūra mums artima ir suprantama, o kartu ir giliai originali.“), galime teigti, kad svečiams gilų įspūdį paliko liaudies medžio skulptūra - rūpinto­ jėlis, ir galbūt Mikėno „Rūpintojėlis“, kaip jos pakar­ tojimas. „Jūsų skulptūra“ reiškia ne šiuolaikinę, bet liaudies skulptūrą. Sovietmečiu mediniai šventieji nebuvo iš mėgstamųjų, nes vaizdavo Kristų. Tai, kad rūpintojėliai buvo liaudies menas, darė jį šiek tiek priimtinesnį, tačiau vis dėlto akcentuoti gam­ tos grožį atrodė mažiau ideologiškai įtartina. Nors ginčytis, kas padarė didesnį įspūdį svečiams, būtų beprasmiška (ir viena, ir kita tebuvo kelionės aki­ mirkos), išspręsti šią dilemą ar bent nelaikyti vien natūros svarbiausia Lietuvos vertybe būtų svarbu patiems lietuviams. Ar lietuviai save regi kaip gamtos vaikus, nes tokie yra, ar todėl, kad toks jų stereotipas paklausus

*53 Macijauskienė Sartre’o susidomėjimą liaudies menu paliudijo bent pora kartų: nupasakodama pietus Kaune ir abstrakčiau: „Lankantis M. K. Čiurlionio dailės muziejujej. P. Sartre’o dėmesį patraukė koplytstulpiai, meninės šventųjų skulptūrėlės ir ypač margučiai." (M. Macijauskienė, „Kaip Nemunas praplaukia...“ in: Eduardas Mieželaitis, op. cit., p. 6o.)

141 Vakaruose? Reprezentacijos akcentai yra pasiren­ kami. Neverta stebėtis, kad prancūzų literatūroje Lietuva suvokiama kaip gamtos, paslapčių, ne-civili- zacijos kraštas. Nijolė Kašelionienė, tyrusi Lietuvos įvaizdį prancūzų literatūroje, šmaikščiai apibendrino: vienos barbarybės istorija.254 Tačiau, skaitant kelio­ nės per Lietuvą atsiminimus (Beauvoir ir lietuvių), ir netgi tarybinę spaudą, matyti, kad Rūpintojėlis galėtų, šalia Nidos, būti laikomas svarbiausiu sve­ čiams įsiminusiu akcentu. Nėra aišku, ar Vytautas Kubilius buvo susiti­ kęs su svečiais, bet žinia, kad prancūzų filosofui įsi­ minė Nida ir Čiurlionio paveikslai, jį buvo pasiekusi. Dienoraštyje kritikas pasižymėjo:

Sartras atvažiavęs sakė: menininkas su amžiumi bręsta, o rašytojas sendamas kartojasi. Jam patiko Lietuva. Patiko Čiurlionis, kuriam jis prikišo literatūriškumą. Gera, kur simboliai užšif­ ruoti. Vilnius - Rytų ir Vakarų pasaulio susidūri­ mas. Už Nidą nėra gražesnio pajūrio pasaulyje.255

Pagrindinės pokalbių su svečiais mintys, pakar­ totos Kubiliaus dienoraštyje, sutampa su Sluckio užrašais:

254 Nijolė Kašelionienė, Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje (iki XX amžiaus): Vienos barbarybės istorija, Vilnius: Vilniaus pedagogi­ nio universiteto leidykla, 2011. 255 Vytautas Kubilius, Dienoraščiai, 1945-1970, op. cit., p. 324,1966, rugsėjo 9 d. įrašas.

142 Visas menas - realizmas, išskyrus tą, kur žodis yra beprasmiškas. Visa literatūra atspindi pasaulį. Jis aukština Folknerį ir niekina Hemingvėjų. Tarybinė literatūra turi garsėti ne politiniais skandalais, bet savo meniniu lygiu.256

Prie Čiurlionio, kaip lietuviams itin svarbaus vardo, verta stabtelėti. Susitikimo Rašytojų sąjungoje metu Sartre’as apie Čiurlionį tikriausiai nekalbėjo, nes dar nebuvo matęs Kaune jo originalų. Išvydęs originalus, aptarė juos kelionėje į pajūrį. Sluckis taip sukonspektavo pokalbius:

Svečius ypač sudomino ciklai „Vasara“ ir „Pasaulio sutvėrimas“. Užsirašiau, gal kiek grioz­ diškai, Sartre’o prancūziškai tikriausiai pasakyta grakščiau: „Kai kurie šių ciklų dalykai - stulbi­ nantys. Čiurlionis silpnesnis ten, kur sąmonin­ gai simboliną, išreiškia simbolius literatūriškai... Tačiau tenai, kur nepateikiama iš anksto per­ mąstytų [turbūt užprogramuotų? - M. S.] simbolių, o betarpiškai išplaukia slėpiningojo pasaulio vizijos ir siekiama dailės bei muzikos sintezės, jis - didis, įspūdingas.“ E. Mieželaitis pastebėjo, kad literatūriškas ir Michailas Vrubelis, tačiau nėra geresnio meno kūrinio už „Demoną“. Sartre'as atsakė:

*56 Ibid.

M 3 - Čiurlionis man labiau patinka negu Vrubelis.157 [...] Toje nuo įspūdžių ir kalbų ūžiančioje kelionėje ir vėliau Nidoje Sartre’as ir de Beauvoir dar ne kartą prisiminė M. K. Čiurlionį. Virš kopų slinko debesys, atrodė, jog šliaužte šliaužia smėlio gūbriais; stebuklingai baltomis smiltimis nuolat bėgiojo debesų šešėliai, ir visa tai sudarydavo kaž­ kokį nerealiai mirgantį, plaukiantį vaizdą, supamą galingo vandenų gausmo. - Čia kaip Čiurlionio paveiksluose, - pasakė Sartre’as ir pridūrė: - tokio peizažo niekur pasau­ lyje nemačiau.258

Sluckio atsiminimai buvo paskelbti prabėgus 40-čiai metų, o Kubilius šio pokalbio turinį žinojo iš karto po viešnagės. Tai liudija, kad informacija per pokalbius, galbūt ir netiesiogiai, o per kelių tar­ pininkų pasakojimus, tačiau sklido. Šiaip ar taip, žinios gana tikslios. Vis dėlto, nors Čiurlionio gale­ rijos lankymas minimas spaudoje ir Sartre o interviu (jie neautorizuoti ir kai kur žurnalistų neabejoti­ nai pagražinti), ir lietuviai (Sluckis, Kubilius) taip džiaugiasi, kad Čiurlionis svečiams patikęs, galerijos

157 Mykolas Sluckis, „Po 40 metų", op. cit., 2005, birželio 4. Iškeldamas Čiurlionį, Sartre as čia palygina šeimininkų naudai taip pat, kaip lygindamas Savicką su Massonu, kuris vadinamas vienu iš filo­ sofo mėgstamų dailininkų. 258 lbid.

144 lankymo Beauvoir autobiografijoje nepamini. Ir čia, tikėtina, nėra atsitiktinumas: ar gali būti, kad svečiai, matydami šeimininkų pagarbą savo genijui, iš tiesų buvo tik mandagūs? Tuo tarpu Mieželaičio pasaky­ mas, kad „nėra geresnio kūrinio už .Demoną'“ liu­ dija: nors su poema „Žmogus“ Mieželaitis įsitvirtino labiau kaip epiškos, vitmeniškos poezijos autorius, lyrinis ir romantinis jo pradas, už kurį buvo kriti­ kuotas pokariu, niekur nedingo. Macijauskienė taip pat mini Sartre ą kalbėjus apie Čiurlionį pietaujant „Tulpės“ kavinėje:

Kol neša į stalą užsakytuosius valgius, ima megz­ tis kalba. Svečiai sakosi, kad juos sudominę M. K. Čiurlionio darbai: „Zodiako ženklai“, „Pasaulio sutvėrimas“ ir ankstyvesnieji. - Kai jis nukrypsta į simbolizmą, - dėsto Ž. P. Sartras, - jis puikus. M. K. Čiurlionis suku­ ria naujas formas. Ypatingai geri darbai, kur nepil­ nai konkrečios formos. Kiekvienoje iš jų juntamos muzikinės formos.259

„Nuokrypį į simbolizmą“ čia gal reikėtų suvokti kaip tikrovės nekopijavimą, abstrahavimą, nesiu- žetiškumą, nes simbolizmas, kaip dailės srovė, yra esmingas Čiurlioniui. Rūpintojėlio ir Čiurlionio kūrybos reikšmė lie­ tuvių savivokai kiek panaši. Čiurlionis, iš skurdo ir l S9 Marija Macijauskienė, Po aukštus kalnus vaikščiojau, op. cit., p. tu.

145 nepriteklių iškilęs X X a. pradžioje, kai bręstanti tau­ tinė savimonė įgavo profesionalaus meno formas, buvo svarbus paliudijimas, kad ir lietuviai, kaip ir kitos tautos, turi savo genijų. Išmintingos lietuvy­ bės skleidėjos Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės vaidmuo formuojant pomirtinį savo vyro, kaip lietu­ vių menininko, įvaizdį nepaprastai svarbus. Praėjus šimtmečiui akivaizdu, kad, pabrėžiant Čiurlionio lie­ tuviškumą, jo ryšį su liaudies menu, mažiau ekspo­ nuotas jo tarptautiškumas - simbolizmo, art nouveau įtaka, domėjimasis mistika, Orientu, ateinantis išfin- de-si&cle pasaulėjautos. Čiurlionį teko susigrąžinti į kultūros apyvartą pasibaigus stalininiams „reakcingo meno“ niekinimams ir draudimams. Šis susigrąžini­ mas buvo laimėta kova už teisę puoselėti tautinės kultūros tradicijas. Neturėtume abejoti, kad Čiurlionis svečiams patikęs. Tačiau „patikęs“ lietuviams ir svečiams reiškė ne tą patį: lietuviams Čiurlionis yra geriau­ sia, ką turime; svečiams jis buvo vienas iš daugy­ bės dailininkų. Sartre’as labiausiai mėgo Tintoretto, Venecijoje atrastą vėlyvojo renesanso atstovą. Jis net ketino remdamasis savo straipsniais parašyti knygą apie Tintoretto, paskui suprato jo nebe- mėgstąs, tačiau kartais grįždavo prie šio dailininko kūrybos. Kiti Sartre’o mėgstami dailininkai buvo XX a. modernistai - Wolsas, Alberto Giacometti, Andrė Massonas (su juo palygino Savicką pasta­ rojo naudai), Davidas Hare, Alexanderas Calderas,

146 Robertas Lapoujade’as, Paulis Rebeyrolle’is.260 Daugelis šių dailininkų, kaip Giacometti, Massonas ar Wolsas, buvo Sartre’o ir Beauvoir bičiuliai. Juos siejo ir traukė dekoratyvumas, siurrealumas, abs­ traktumas. Pagaliau jie buvo naujausias, esamasis, šiandien kuriamos dailės laikas. Todėl supran­ tama, kodėl Čiurlionis svečiams patiko abstrak­ tumu ir nepatiko „literatūriškumu". Tačiau, nors lietuviai ir lengviau atsikvėpė, kad „jam [Sartre’ui] patiko Čiurlionis“, lietuvių genijus iš kitos epo­ chos neturėjo jokių vilčių įsisprausti tarp Sartre’o mėgstamiausių. Sartre’o ir Beauvoir viešnagė įvairiais pavida­ lais lietuvių kultūroje buvo ilgai reflektuojama. Svečiai buvo pakviesti į Korsakų vasarnamį Tur­ niškėse. Halina Korsakienė atsiminimų knygoje Namas, kuriame gyvenome atskiru epizodu aprašo „pasaulinio masto įžymybių“ Sartre’o su Beauvoir ir vertėjos iš Maskvos apsilankymą. (Tik prista­ tant Beauvoir ir yra vienintelį kartą paminėta.) Rašytoja teigia, jog susitikimo iniciatorius buvęs Mieželaitis, „pakvietęs į draugę kelis rašytojus bei žurnalistus“.261 Nežinomo autoriaus nuotraukose, be Korsako, Mieželaičio ir svečių, matyti Laurinčiukas, atokiau nuo visų - piešiantis Erikas Varnas, kai 160

160 Plačiau apie kintantį Sartre’o požiūrį į mėgstamiausią dailininką ir. Ursula Fabiįancic, „Jean-Paul Sartre and Tintoretto: T ie odd couple”, Neophilologus, 1014, sausis, t. 98, leid. 1, p. 41-59. *

147 kuriose nuotraukose - šviesią vasarinę suknelę vil­ kinti Ingrida Korsakaitė. Ji patikslino, kad kuklios improvizuotos vaišės (fermentinis sūris, medžio­ klinės dešrelės, vyno taurės) buvo patiektos ant improvizuoto stalo - dviejų staliukų (trikampio ir apvalaus) bei taburetės.262Algirdas Pocius pasakojo svečius tik atlydėjęs į vasarvietę, į vidų nėjęs („Aš Sartre’ą nuvežiau pas Korsakus ir palikau laisvai kal­ bėtis su Korsakais, su Korsakų šeima. Paskui aš jį par­ vežiau į viešbutį. Aš daugiausia atlikau tokias tarno pareigas.)263 Viešnagės metu Korsakienė su anūke teigia atostogavusi Palangoje, todėl knygoje ji per- pasakojanti savo vyro ir dukros įspūdžius:

Anot maniškių pasakojimų, Ž. P. Sartras, viešėda­ mas mūsų sodybėlėje, buvo gerai nusiteikęs, jam patiko ją supantis gamtovaizdis. Su dideliu apetitu valgė pačirškintas medžioklines dešreles264 ir mūsų

„Rašau visa tai, nes nuotraukos priminė man neformalią vizito atmosferą, o tai ir kitiems gali būti įdomu. Mums apie šį suma­ nymą buvo pranešta paskutiniu momentu, net didesnio stalo nespėjome padengti." Ingridos Korsakaitės elektroninis laiškas autorei, 1014, spalio 21. 16i Algirdo Pociaus pasakojimas autorei. Teiraujantis, ar jis pats vairavęs, Pocius atsakė, jog vairavo „šoferis“. Vienas iš Rašytojų sąjungos vairuotojų, Mykolas Šimelionis, buvo ir fotografas, fik­ suodavęs rašytojų gyvenimą. Todėl įmanoma, kad jis galėtų būti ir kai kurių šios viešnagės nuotraukų autorius. 164 Medžioklinės dešrelės - sovietmečiu išpopuliarėjęs tarybinės „aukštuomenės“ patiekalas.

149 darže prisirpusias braškes. Neatsisakė ir nuo taure­ lės rusiškos „vodkos“.265

Tačiau netrukus ir jai tekę pabendrauti su Sartre’u, kai iš Vilniaus svečiai nuvyko į Palangą ir Mieželaitis pakvietė „kelis vasarojančius rašytojus j neseniai pastatytą puošnią .Vasaros' kavinę“266:

Matyt, kelionės išvargintas, čia jis [Sartre’as - S. D.] man padarė kiek kitokį267 įspūdį. Pirmiausia nuvylė neimponuojanti jo išvaizda - nedidelis, kiek sukumpęs, kažkoks pernelyg ir kasdieniškas, neišsi­ skiriantis iš eilinių žmonių minios.268

265 Halina Korsakienė, Namas, kuriame gyvename, op. cit., p. 260. Lietuviai „vodkos“ neatsisakymą palaikė paprastumo požy­ miu. Panašiai rašo Sluckis apie vakarienę „Vasaros* restorane: „Lietuviški valgiai, lietuviški gėrimai, Sartre’as atsisako ne be vargo parūpinto prancūziško konjako ir geria ,Kristalinę“, .Sostinės“. Juokauja.“ (M. Sluckis, „Po 40 metų“, op. cit., 2005, birželio 4.) Nežinia, ar jie pastebėjo kitą pusę: Sartre’as turėjo priklausomy­ bių - buvo užkietėjęs rūkalius (vieną cigaretę prisidegdavo nuo kitos), vartojo daug alkoholio, psichiką stimuliuojančių vaistų. Visa tai paveikė jo sveikatą, paskutinius maždaug septynerius gyvenimo metus buvo apakęs. 266 „Vasaros“ restorano cilindrinis pastatas buvo permatomo stiklo sienomis, vakarais sklindanti iš vidaus šviesa tarsi panaikindavo ribą tarp vidaus ir išorės. 2005 m. rekonstruojant pastatą ši archi­ tektūrinė ypatybė nebuvo išsaugota. 267 Korsakienė lygina gyvą autorių su įspūdžiu, susidarytu iš jo kūry­ bos, su kuria jau buvo „šiek tiek susipažinusi“. 268 Halina Korsakienė, op. cit., p. 261.

150 Toliau, kaip atsimena Korsakienė, jį „labai suer­ zino“ bendravimas kavinėje, kur buvę sunku susi­ šnekėti dėl garsiai grojančio orkestro:

Vis prašė, kad jį pritildytų. Pabandęs pakalbinti vieną kitą jauną rašytoją, vertėjai verčiant jų atsaky­ mus, piktai rodė pirštu sau į ausis, sakydamas, kad ničnieko negirdįs. Orkestro šėlimo taip ir nepa­ vyko bent kiek apraminti... Paryžiaus kavinėse, sakė nepatenkintas Ž. P. Sartre’as, visada privaloma ramybė ir tyla!269

Kadangi, apibūdindama nusivylimą Sartre’o išvaizda, Korsakienė rašo „pirmiausia nuvylė“, nuo­ sekliai turėtų išaiškėti ir antrasis nusivylimas. Tikė­ tina, kad tai ir bus negalimybė susikalbėti - juk rašytojai tikėjosi pasiklausyti Sartre o. Ar buvo kartu ir Beauvoir - nežinome. Dar vienas „nusivylimas“ buvo jau sukeltas svečio:

Paskui visu būriu išdidžiai lydėjome į viešbutį gar­ siąją įžymybę - retai pasitaikanti proga pabendrauti su ja „sovietinėje respublikoje“, kuri Europoje tada dar nebuvo pagarsėjusi... Atsisveikindamas su mumis Ž. P. Sartras staiga užsirūstinęs užvedė kalbą apie Maskvos poetą J. Ginzburgą270 (šiandien

269 Ibid. 270 Nors areštuotųjų u i antitarybines pažiūras TSRS būta daugy­ bės, nuoroda j Nobelio premiją leidiia manyti, kad kalbama apie leningradietį Josifą Brodskį, kuris 1964 m. buvo nuteistas dėl

152 jau Nobelio premijos laureatą), tada areštuotą Maskvoje už „antitarybines“ pažiūras. Kažkuris iš rašytojų pabandė paaiškinti situ­ aciją, tačiau garsusis rašytojas susinervinęs ėmė tvirtinti, kad tai yra skandalas! Arešuoti poetą už galvojimą, už jo atvirą žvilgsnį į pasaulį! Kiek sumišę nuo tokio nemalonaus pokalbio atsisveikinome su svečiu, žymiuoju mąstytoju...271

Korsakienės pasakojimas atskleidžia keblią dalyvavusių lietuvių rašytojų situaciją. Natūralu, kad lydėjusieji išsigando „garsiosios įžymybės“ kalbų - nežiūrint atsiminimuose pabrėžiamo lais­ vumo ir spontaniškumo, jie žinojo esą stebimi, ir, tikėtina, numanė, kad tai daro kas nors iš jų pačių tarpo. Galima tik spėti, kaip buvo mėginama „paaiš­ kinti“ (užglaistyti?) situaciją. Kiek svarbiau tai, kad pokalbis vadinamas nemaloniu, sukėlusiu šeimi­ ninkų sąmyšį, tarytum svečias būtų pažeidęs man­ dagaus elgesio kodus. Galima prisiminti, jog, tarkim,

veltėdžiavimo ir ištremtas j Norenskajos kaimą (Archangelsko sritis). 1965 m. pabaigoje dėl Sartre'o ir kitų intelektualų, taip pat ir tarybinių, protestų bausmė (5 metai tremties) buvo sušvel­ ninta ir jis grįžo į Leningradą. Pogrindinės spaudos leidėjas, disi­ dentas Aleksandras Ginzburgas tuo metu buvo laisvėje. 1960 m. Ginzburgas buvo lankęsis Lietuvoje, nes norėjo išleisti lietu­ višką pogrindinio žurnalo Sintaksis numerį (plačiau žr. Мария Чепайтите, „Литовский номер Синтаксиса", Иностранная литература, 1015, Nr. 3, prieiga internetu: http://magazines. russ.ru/inostran/zois/3/iich.html). г71 Halina Korsakienė, op. cit, p. z6i-z6z.

’53 „Amerikos balso“ tarybiniam žmogui klausytis būdavo malonu dar ir todėl, kad garsiai buvo pasa­ koma tai, ko jis pats viešai nedrįso kalbėti. Vargiai tikėtina, kad lietuvių rašytojai būtų tapatinęs! su poetą nuteisusia tarybine sistema. Josifo Brodskio supainiojimas su Aleksandru Ginzburgu liudija ne tik neišvengiamus žmogaus atminties riktus, bet ir tam tikrą atsainumą, lietuvių nesitapatinimą su įvy­ kiais Rusijoje: neatrodo, kad dėl kolegų disidentų būtų skaudėję širdį. Ją skaudėjo tiems, kas buvo susijęs ar asmeniškai pažįstamas su Brodskiu ir/ar Ginzburgu (Aleksandras Štromas, Tomas Venclova, Juozas Tumelis, Pranas Jackevičius-Morkus, Katilių šeima), bet jie, būdami dar jauni ir skeptiškai žiū­ rintys į tarybų valdžią, reprezentacijai nebuvo parinkti. Šiuo atveju cituotą Viktoro Petkaus mintį („Maskviečiams buvo viena mintis - žmogaus laisvė, o mums, be šito, dar rūpėjo Lietuvos reikalai“ ) rei­ kėtų skaityti taip: maskviečiai tegu rūpinasi žmogaus laisvėmis, o mes - Lietuvos reikalais. Šeimos atsiminimuose incidentai išbluko. Korsakų anūkė Jurga Ivanauskaitė, su močiute atostogavusi Palangoje, į „Vasaros“ kavinę tuokart, suprantama, nebuvo nepakviesta. Kai tapo rašytoja, ji pasakojusi šeimos legendą: 1965 m. viešint Sartre’ui, Turniškėse, deja, nebuvau, nes galėčiau sakyti, kad jau tuomet į mane plūste­ lėjo ir visiems laikams užsiliko egzistencializmas. Beauvoir viešėjo drauge su juo. Tačiau to išskirtinio vizito metu mudvi su bobute buvome Palangoje

154 (todėl ir netapome feministėmis). Apie Sartre b viešnagę man, kaip vaikui, iš pasakojimų įstrigo tik viena detalė: Jeanas Paulis labai nustebo, darže pamatęs augančias braškes.272

Nors Ivanauskaitė savęs nelaikė feministe, Beauvoir Antrąją lytį skaito garsiausio jos romano Ragana ir lie­ tus (1993) pagrindinė veikėja273, o pati Ivanauskaitė ją cituoja viename savo vėlyvųjų interviu.274 Korsakienės atsiminimuose minimas Brodskis už metų, 1966 m. rugpjūčio 27 d., atvyko vieš- nagėn į Vilnių, apsistojo pas Ramūną Katilių (Liejyklos g. i).27S Netrukus nuvažiavo atostogauti j Palangą. Paskui Brodskis Vilniuje 1966-1971 m. lan­ kėsi mažiausiai dešimt (bent tiek pavyko nustatyti) kartų, dažniausiai apsistodavo Katilių bute. 2001 m. spalio 2 d. ant šio namo atidengta paminklinė lenta, atidengiant ją dalyvavo trys Nobelio literatūros

*71 Jurga Ivanauskaitė, „Dalis manęs yra kiekviename personaže“, Metai, 1004, Nr. 7, p.112. *73 Žavitės feminizmu? - Nepasakyčiau. Bet tą naktį de Beauvoir man buvo kaip tikra sesuo. Guodėja. Didžioji Motina. Pikt­ džiugiškai kvaitau nuo jos ironijos! Juoko priepuoliai taip žaibiš­ kai virsdavo verksmu, kad net pati savim stebėjaus [...]“ - pasakoja psichoanalitikei mylimojo palikta herojė Vika savo jauseną (įdėm, Ragana ir lietus, Vilnius: Vaga, 1993, p. 22.) Teksto interpretacija - labai individualus dalykas, bet ironija, juoba kelianti juoką, nėra būdinga Antrajai tyliai nei Beauvoir kūrybai apskritai. *74 įdėm, „Du krantai - kūnas ir siela“, Nemunas, 2005, spalio 6. l 7S Ramūno Katiliaus pasakojimas žurnalistei Reginai Ger- manavičiūtei Lietuvos radijo „Klasikos“ programos laidoje „Atodangos“, 2008, lapkričio 21.

155 premijos laureatai: Wislawa Szymborska, Gūnteris Grassas, Czeslawas Miloszas. Kur Palangoje buvo apsistoję Beauvoir ir Sartre’as ? Korsakienė rašo apie Sartre o (Beauvoir neminima) palydas į viešbutj. Jeigu viešbučiu nevadinami poil­ sio namai ar kitos panašios vietos, rinktis nėra iš ko. Tai - „Pajūris“ Jono Basanavičiaus ir Simono Daukanto gatvių sankirtoje, įamžintas 1967 m. para­ šytame Brodskio eilėraštyje „Konjakas grafine - lyg gintaras tamsus“ („akis primerkęs visiškai blaiviai galiu/savižudžiams rekomenduoti/„Pajūrio“ vieš­ butį Palangoje“ (eil. „Palangoje“ )276?

Susitikimai Lietuvoje ir literatūroje , Tikroji amerikiečių rašytojo Phillipo Bonosky o pavardė buvo Baranauskas.277 XX a. 6-7-ajame dešimtmetyje lietuvių skaitytojai176

176 Cit. iš: Ramūnas Katilius, „Josifas Brodskis“, in: Josifo Brodskio ryšiai su Lietuva, sudarė Ramūnas Katilius, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2013, p. 66. 277 Phillipas Bonosky (1916 Duquesne, Pensilvanija-2013 Bruklinas, Niujorkas), pirmosios emigrantų kartos vaikas, kaip ir daugelis senųjų išeivių, buvo kairiųjų pažiūrų. Nuo 1938 m. priklausė JAV komunistų partijai. Nors buvo mielai sutinkamas socialistinėse šalyse, komunisto gyvenimas pokarinėse Jungtinėse Valstijose, ypač makartizmo laikotarpiu 6-ajame dešimtmetyje, veikiausiai buvo komplikuotas. Bonosky - pripažintas politikos žurnalis­ tas ir prozininkas. Buvo laikraščio The Daily World (buv. Daily Worker) kultūros redaktorius, vėliau korespondentas Maskvoje. Išleido politikos, grožinės literatūros (romanų, apsakymų rinki­ nių) knygų.

156 Bonosky’į žinojo - buvo leidžiami jo knygų vertimai, Lietuvoje lankydavosi jis pats. Tačiau vėlyvuoju soviet­ mečiu, modemėjant literatūrai, jau buvo primirštas, kaip ir visa XIX a.pab.- XX a. pr. emigrantų literatūra, juoba kad ir nelaikytas lietuvių rašytoju. Na o kam gali būti įdomus marginalus amerikiečių rašytojas? X X amžiuje, dominuojant nacionalinės literatū­ ros sampratai, dvigubos tapatybės klausimai nebuvo svarbūs. Rašymas angliškai buvo lemiamas kriterijus apibrėžiant j o vietą literatūroje. Šiandien Bonosky s pamirštas dėl meninio lygio, bet gal dar labiau - dėl ideologinio angažuotumo, nors jo grožinė kūryba, panašiai kaip Uptono Sinclairo romanas Džiunglės (1906), galėtų būti įdomi kaip naujų imigrantų (lie­ tuvių) tikrovės įprasminimas literatūroje. Kitaip negu Džiunglės, Bonosky’o kūryba niekada nebuvo reikšminga nei literatūrai, nei socialiniams santy­ kiams. Daug kuklesnė negu Džiunglės jo proza įsi­ komponuoja į korpusą kūrinių, aktualizuojančių vargingiausių visuomenės sluoksnių pastangas išgyventi ir ginti savo teises.278 Tačiau kaip tik tokio

278 Aušra Paulauskienė knygoje, skirtoje lietuviams ir Lietuvai ameri­ kiečių literatūroje, Bonosky’o nemini. Lietuvius ir Lietuvą minin­ čius rašytojus ji skiria j tuos, kuriems rūpi lietuviai, ir tuos, kurie, naudodamiesi Lietuva ir lietuviais, išsako savo nuomonę apie Ameriką. Prie pastarųjų Paulauskienė priskiria ir bestselerius - Sinclairo Džiungles ir beveik po šimto metų išleistą Jonathano Franzeno romaną Pataisos (zooi). (Aušra Paulauskienė, Lost and Found: The Discovery ojLithuania in American Fiction, Amsterdam and New York: Rodopi, 1007, p. 86.) Prie pastarųjų šlietųsi ir Bonosky'o Liepsnojantis slėnis.

157 pobūdžio - kairiosios ideologijos kūrinių - neno­ rėtume skaityti ir tikriausiai neįstengtume jų ade­ kvačiai įvertinti: vis dar veikia atmetimo reakcija, būdinga pokomunistiniam pasauliui. Tai liudija ir faktas, kad klasikinio šio pobūdžio amerikiečių lite­ ratūros kūrinio - Johno Steinbecko romano Rūstybės kekės (1939) - lietuviškai teturime gerokai senste­ lėjusį Karolio Vairo-Račkausko 1947 metų vertimą. Amerikiečių komunistinės praeities šmėklos nekan­ kina: Bonosky’o bildungsromanas Liepsnojantis slė­ nis (Burning Valley, 1953, liet. 1957) JA V 1998 m. iš naujo išleistas serijoje „Persvarstant radikalųjį romaną“279. Ketvirtajame šio leidimo viršelio pus- lapyj e pasisakymai apie romaną pradedami Simone de Beauvoir žodžiais: „Man labai patinka šis roma­ nas. Retai sutiksi gerą knygą apie darbininkų klasę, parašytą vieno iš jų.“ Neabejotina, kad tai vieninte­ lis lietuvis, kuris nusipelnė tokio Beauvoir dėme­ sio. Ir šis dėmesys nebuvo formalus: Beauvoir ne tik gerai, nors kalbėjo su ryškiu akcentu, mokėjo l 79 PKillip Bonosky, Burning Valley, Urbana: University of Illinois Press, 1998, įvadas Alano Waldo, serija „The Radical Novel Reconsidered“. Romanas iš dalies autobiograliškas, jo veiksmas vyksta Pensilvanijoje XX a. j-iajame dešimtmetyje, pagrindinis veikė­ jas - Benediktas Bulmanis, lietuvio plieno gamyklos darbininko sūnus. Berniukas itin dievobaimingas, jaučia pašaukimą kunigys­ tei, tačiau vis labiau nusivilia, kad bažnyčia remiasi j turtingesnius sluoksnius, ir įsitraukia į darbininkų kovą. Nors romanas buvo išleistas lietuviškai, katalikybės ir marksizmo junginys tarybų valdžiai turėjo atrodyti nepriimtinas (siužetas leidžia numanyti Benedikto nutolimą nuo bažnyčios, bet vargiai - ateizmą).

159 angliškai, bet ir išmanė nefasadinę Amerikos litera­ tūrinio gyvenimo pusę.280 6-7-ajame dešimtmetyje Bonosky s buvo šil­ tai sutinkamas ir Tarybų Lietuvoje, su jo šeima lie­ tuvių menininkai bendravo gana artimai.281 Kaip asmenybė, Bonosky s buvo patrauklus valdžiai, nes komunistas; daugumai žmonių jis buvo amerikietis - atvykėlis iš nepasiekiamo ir idealizuojamo pasau­ lio. 1965-ųjų pradžioje Bonosky s kreipėsi į Rašytojų sąjungos pirmininką Mieželaitį, kad norėtų atvykti į Lietuvą. Mieželaitis Bonosky’o laišką persiuntė rei­ kiamoms įstaigoms, ir Bonosky’s su žmona Faith ir dukra Nora atvyko „respublikos 20 metų282 sukakties

280 Šiam pasauliui priklausė Čikagos rašytojas Nelsonas Algrenas, Beauvoir mylimasis ir vienas jos romano Mandarinai (1954) protagonistų (už kitų Beauvoir romano personažų nesunkiai atpažįstami Sartre’as, Camus, Koestleris, ji pati). Romanas dedi­ kuotas Nelsonui Algrenui; jis visą likusį gyvenimą jautėsi įžeis­ tas tokio asmeninių santykių išviešinimo. Tačiau Beauvoir, kaip rašytojai, autobiografiškumas yra būdingas. Algrenas tik jaunys­ tėje bandė rašyti atsiremdamas j marksizmą, bet jo herojai visada buvo užribio žmonės - nelegalūs prekeiviai, lošėjai, prostitutės, girtuokliai. 281 Daina Mieželaitytė prisimena ir rašytojo žmoną, ir dukrą Norą, žaidimų draugę. Bendravimas su Mieželaičių šeima minimas Bonosky o knygoje Nuo Vilniaus iki Hanojaus. Užaugusi Nora Bonosky buvo atvažiavusi Vilniaus universitete pasimokyti lie­ tuvių kalbos. Atrodo, Bonosky s gebėjo išnaudoti jam rodomą palankumą: ilsėjosi Druskininkuose, Eriko Varno sūnus Titas prisimena sutikęs Bonosky'us atostogaudamas su tėvais Kryme. Bonosky s kalbėjęs lietuviškai, bet sunkokai. 282 Turėtų būti: 25 metų.

160 proga j respubliką“.283 Po viešnagės Bonosky ai iš Lietuvos išskrido tą pačią dieną, kaip ir Sartre’as su Beauvoir: jų atsisveikinimo interviu išspausdinti Vakarinių naujienų rubrikoje „Mūsų svečiai“:

Tarybų Lietuvoje lankausi jau trečią kartą. O žmo­ nai ir dukrelei - tai pirmoji viešnagė. Abi jos liko sužavėtos. Šios savo kelionės metu rinkau medžiagą knygai apie Lietuvą. Netrukus vėl grįšiu ir tęsiu pradėtą darbą.284

Bonosky’s už poros metų išleido žadėtąją knygą28S, kuri netrukus buvo išversta į lietuvių kalbą. Knyga Nuo Vilniaus iki Hanojaus buvo skirta atminimui tėvo Jono Baranausko, mamos Barboros Mačiulytės ir brolio Vlado Baranausko („plačiau žinomam kaip Valteriui Bonoskiui, gimusiam neturtingų, sunkiai triūsiančių tėvų šeimoje Diukeine, Pensilvanijoje, 1912 m, ir po vargingo gyvenimo mirusiam Diukeine 1965 m.“).286 Nežiūrint šios jautrios asmeniškos dedi-

2&3 Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos pirmininko Eduardo Mieželaičio raštas L. Kapočiui, 1965, sausio 13. LLMA, £ 34, ap. i, b. 491, p. 91. Laurynas Kapočius - Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsie­ nio šalimis draugijos pirmininkas. *84 ..F. Bonoskio linkėjimai“, Vakarinės naujienos, r963, rugpjūčio 4. *8$ Phillip Bonosky, Beyond the Borders of Myth: From Vilnius to Hanoi, New York: Praxis Press, r967. Kita jo knyga, skirta Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, pasirodė 1991 m. (Devils in Amber: The Baltics)) marksistinės perspektyvos Bonosky s neišsižadėjo. *86 F. Bonoskis, Nuo Vilniaus iki Hanojaus, vertė Juozas Subatavičius, Vilnius: Mintis, t97t, p. [3]. Pratarmę lietuviškajam leidimui parašė Genrikas Zimanas.

161 kacijos ir itin poetiško Vilniaus aprašymo, neseniai panaudoto leidinyje šalia gražiausių tekstų apie šį miestą287, publicistikos knygą apie Tarybų Lietuvos klestėjimą ir šviesias socialistinio Vietnamo perspėk- tyvas tarybinis skaitytojas turėjo iškart atpažinti kaip propagandinę lektūrą, juoba kad išleido ją „Mintis“ leidusi visų pirma Vladimiro Lenino raštus. Mums šiuokart svarbi tik šios knygos pratarmė:

Tą dieną aš sėdėjau kavinėje Vilniuje, Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje. Mane ką tik kažko buvo paklausęs prancūzų rašytojas Žanas Polis Sartras per savo bičiulę Simonę de Bovuar.288 Už Amerikos ribų dabar žmonės smalsiai sužiūra j tave, kada pasakai, kas esi. - Ak, jūs esate amerikietis! Ką jie įžvelgia jumyse - dolerinį jankį ar Hirosimos grėsmę? Ar dar ką kita? - Pasakykite, - paklausė Sartras, - kaip jūs žiū­ rite į mano nutarimą nevykti į jūsų šalį skaityti paskaitų? Pasaulį neseniai buvo apskriejusi žinia, kad Amerikos karo laivai ir lėktuvai subombardavo

287 Vilnius: Miesto portretas: Nuotraukų ir tekstų rinktinė, sudarytojas ir dailininkas Izaokas Zibucas; sudarytojas Raimondas Paknys; tekstus parinko ir parengė Audra Kairienė, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2010. 288 „Žanas Polis Sartras ir Simone de Bovuar - žinomi šiandieniai prancūzų rašytojai, 1965 m. lankęsi Lietuvoje“. (Pastaba Bonoskio knygoje)

162 Šiaurės Vietnamą. Jungtinėse Valstijose buvo lau­ kiama atvykstant Sartro paskaityti paskaitų, bet jis atsisakė, protestuodamas prieš šiuos veiksmus. Ir vis vien buvo keista sėdėti čia, šioje kavinėje, šalia Lenino premijos laureato Eduardo Mieželaičio (kuriam, tarp kitko, JAV valstybės departamentas neleidžia aplankyti mūsų šalies).289

Vietnamo karas yra ne tik skaudus JAV istori­ jos puslapis, bet ir vienas reikšmingiausių įvykių XX a. amerikiečių sąmonėje, drauge su protestais prieš savo užsienio šalies politiką išjudinęs ir vidaus gyvenimo normas, paskatinęs JAV .tikrovę pakei­ tusius sąjūdžius - pilietinių teisių, rasinės lygybės, feministinį. Hipiai į šį karą reagavo šūkiu „Mylėtis, o ne kariauti.“ JA V protestai prieš Vietnamo karą kilo savaime; po Šiaurės Vietnamo bombardavimo 1965-aisiais, prieš kurį protestavo ir Sartreas, atsisa­ kydamas kelionės į JAV, universitetuose prasidėję kairiųjų ir pacifistų protestai peraugo į nacionalinį sąjūdį. Socialistinėse šalyse tokie protesto renginiai buvo organizuojami valdžios ir naudojami antiame- rikietiškai, antikapitalistinei kampanijai. 1965-ųjų Lietuvos spaudoje mirga pranešimai apie „solida­ rumo su kovojančia Vietnamo liaudimi“ mitingus (nuo Vilniaus grąžtų gamyklos darbininkų iki visuo­ menės atstovų Politinio švietimo namuose). Vargu ar tarybiniai žmonės, suvaryti į mitingus, galėjo suvokti,

189 F. Bonoskis, Nuo Vilniaus iki Hanojaus, op. cit., p. 15-16. kad amerikiečiai tuo pačiu klausimu diskutuoja ir protestuoja nuoširdžiai, rimtai, atvirai. Beauvoir autobiografijoje savo ruožtu mini tėvynės aplankyti atvažiavusius išeivius, apsistoju­ sius tame pačiame viešbutyje. Pokarinė emigracija Lietuvoje dar beveik nesilankė, minimi išeiviai - Bonosky’o knygų herojai, plieno gamyklų ir anglies šachtų darbininkai bei jų palikuonys:

Vieną rytą, nusileidę į gan elegantišką viešbučio ves­ tibiulį, nustebome pamatę, kad jis pilnas valstie­ čių moterį}, ryšinčių skareles. Tuo tarpu valgomasis buvo pilnas amerikiečių. Lietuvoje, kaip ir Estijoje, dėl panašių priežasčių „užsienio lietuviai“ išsyk pastebimi; jie gali į čia atvykti ir išvykti gana laisvai. Traukinys ką tik atvyko į Vilnių, ir emigrantų šeimos sugužėjo į viešbutį su jais susitikti. Tarp vietinių lie­ tuvių, iš kurių daugelis buvo kolūkiečiai, ir paprastais drabužiais vilkinčių emigrantų buvo įdomus kontras­ tas; mes pasišnekėjome su kai kuriais iš pastarųjų: didžioji dalis jų priklausė vargingiausiems amerikie­ čių visuomenės sluoksniams ir jos neapkentė.290

Nežinome, ar susitikimas su Bonosky’u nebus padėjęs susidaryti nuomonei, kad senosios išeivi­ jos dauguma „neapkentė Amerikos“: net būdami kairiųjų pažiūrų, j tėvynę jie grįždavo tik kaip turis­ tai. Tą vasarą jų buvo itin gausu - paprastų Škotijos, Anglijos, „Amerikos lietuvių pažangaus judėjimo

*90 Simone de Beauvoir, „Ištrauka iš prisiminimų knygos Viską apsvarslius", op. cit.

165 dalyvių“ ir kultūros veikėjų.291 Sartre'ui ir Beauvoir viešint Lietuvoje, Rojui Mizarai Rašytojų sąjungoje jos pirmininkas Mieželaitis įteikė LTSRliaudies rašy­ tojo diplomą. Tarp sveikinusiųjų - ir tie, kuriems teko laimė „nusifototografuoti šalia Sartre’o“: Baltušis, Korsakas, Bonosky s; knygą apie šiuolai­ kinę prancūzų literatūrą Mieželaičiui padovanojusi Jurgita Smolsky tė.292 Šalia jų - Gudaitis-Guzevičius, Zimanas, ryšius su užsieniu kuravę pareigūnai, „pažangiosios išeivijos“ atstovai. Nežinia, ar lietuvių rašytojai anuomet suvokė, kad Sartre’o apsilankymas Lietuvoje buvo supla­ nuotas kaip propagandinis? Biografams tai akivaizdu: Sartre’as ir Beauvoir nuvyko „švęsti dvidešimt penk­ tųjų sovietinio režimo įkūrimo Lietuvoje metinių“.293 Keista, bet nė vienuose lietuvio atsiminimuose šie du įvykiai nesiejami, ir tai greičiausiai reiškia, kad žmo­ nės suprato, bet būtų buvę pernelyg skaudu pripažinti, kad ir jie, ir „laisvės filosofas“ yra tampomi už virvutės. Iš lietuvių autorių Mykolo Sluckio atsiminimai yra išsamiausi - jis su Mieželaičiu bendravo dau­ giau negu kiti, prisijungdavę trumpesnėse viešna­ gės atkarpose. Atskirai Sluckio atsiminimus aptarti būtų pernelyg platus darbas, tačiau jais patogu remtis

291XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje pokarinė išeivija dar vengė kelionių į Lietuvą. Škotija, kaip lietuvių emigracijos vieta, pri­ miršta; poetas Kleopas Jurgelionis 1907-1908 m. redagavo Škotijos lietuvių laikraštį Rankpelnys. 292 „R. Mizara: Ačiū visiems, visiems“, Vakarinės naujienos, 1965, lie­ pos 30. 293 Carole Seymour-Jones, op. cit., p. 441.

166 kaip „pamatiniu“ tekstu, lyginant su kitų memuarais. Sluckis leidžia suprasti, kad svečių palydoje jis atsi­ dūrė todė, kad domėjosi „Vakarų prozos patirtimi, ypač .Naujuoju romanu'“294 Tikriausiai niekada nesužinosime motyvų, kodėl bendrauti su svečiais buvo parinkti tie, o ne kiti žmonės. Tačiau Sluckis bent iš dalies galėjo atsidurti šioje draugijoje dar ir dėl savo biografijos: jaunystėje beatodairiškai tikėjęs komunizmo idealais, jis neturėjo jokių dėmių bio­ grafijoje. Išlikęs žydų vaikas, tapęs gerbiamu rašy­ toju, turėjo būti gyvas pavyzdys svečiams, kad TSRS nėra antisemitizmo. Sartre’as ir Beauvoir buvo pro- semitiškų pažiūrų, žydai buvo jų bičiuliai intelektua­ lai. Vienintelis vyras, su kuriuo Beauvoir gyveno kartu (6-ajame dešimtmetyje), buvo Claudeas Lanzmannas, vėliau išgarsėjęs dokumentiniu filmu apie holokaustą „Shoah“ (1985); 1964-aisiais Sartre as įsivaikino Arlettę Elka'im, Alžyro žydę - jai atiteko literatūrinis palikimas ir autoriaus teisės.29S Sartre as buvo jautrus žydų tragedijai, žydiškumas, kaip reiš­ kinys, jam buvo įdomus; neturėtume abejoti, kad KGB žinojo, kaip pasinaudojant žmogaus silpnybė­ mis kurti teigiamą šalies įvaizdį.

-94 Mykolas Sluckis, „Pašnekesiai su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir“ Laiko sūpuoklėse, op. cit., p. 36. *95 8-ajame XX a. dešimtmetyje, kai Sartre’o sekretorius Benny Lévy ir Arlette Elkaïm-Sartre pradėjo mokytis hebrajiškai, Beauvoir buvo išsigandusi, kad Sartre'.-) užvaldo žydai fanatikai. (Stuart Žane Charmé, Vulgarity and Authenticity: Dimensions of Otherness in the World of Jean Paul Sartre, University of Massachusetts Press, 1993, P-119.)

167 Pats Sluckis, savo žydiškumui tuo metu netei­ kęs didelės reikšmės, turbūt buvo linkęs mąstyti „aukštesnėmis kategorijomis“. Rašydamas apie Sartre’ą ir Beauvoir, jis paliudijo ir tai, kad „ [g] andai apie jųdviejų atvykimą sklido daug anksčiau, bet nesitikėjo.“296 Organizuoti Sartre’o keliones buvo kebloka: jis nebuvo lengvai išmušamas iš vėžių (dar ankstesnių apsilankymų TSRS metu protestavo, kad jam neleidžia susitikti su paprastais žmonėmis, o verčia bendrauti su „aparatčikais“). Sluckio liudiji­ mas svarbus, nes paneigia nuomonę, kad viešnagė buvo neplanuota. Priešingai, ji buvo planuota taip ilgai, kad „nesitikėjo“ jog kada nors įvyks. Po ketu­ rių dešimtmečių Sluckis aiškino savo anuometines viltis:

Būsimas Sartre’o ir Beauvoir vizitas kurstė vaiz­ duotę. Supratau, jog tai reta proga, kitos tokios gal nepasitaikys. Jaunas kur kas karščiau tikėjau autori­ tetais negu dabar, senatvės sulaukęs.297

Atsiminimuose nekalbama, kad tarybiniams žmo­ nėms užsieniečiai atrodė ypatingi, juoba tokie išskir­ tinės intelektualų reputacijos svečiai kaip Sartre as. Autoritarizmas formavo palankias sąlygas egzis­ tuoti autoritetams, nebūtinai valdžiai priimtiniems. Dėsninga, kad galiausiai tarybinę Lietuvą sužlugdė

296 Mykolas Sluckis, „Pašnekesiai su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir', op. cit., p. 37. 297 Ibid., p. 37.

170 autoritetų decentralizacija - nepriklausomų grupių susikūrimas ir jų konsolidacija bendram tikslui pra­ bėgus dar dviem dešimtmečiams.298 Tai, ko nebuvo atsiminimuose, sukūrė rašytojo vaizduotė. Pirmasis ryškus Sartre b ir Beauvoir sve- čiavimosi atspindys lietuvių prozoje yra Jurgio Kun­ čino (1949-2004) apsakymas „Kelneris, aptarnavęs Sartrą: Jokūbo Švarco pasakojimas“299. Kunčinas prozoje meistriškai suplakė realius faktus, persona­ žus su pramanu, kamavališkai sukeitė „viršų“ su „apa­ čia“. Šiame apsakyme Kunčinas j žymiojo filosofo ir jo žmonos (taip ji vadinama apsakyme) apsilankymą pažvelgia iš „mažojo žmogaus“ pozicijų. Kelneris, kuriam pavesta aptarnauti garsenybes, saugumo pareigūno yra paprašomas atidžiai sekti ne tik sve­ čių, bet ir su jais bendraujančių lietuvių elgesį:

Vis dėlto tos dienos rytą mane mandagiai pakvietė užeiti pas administratorių - jo kabinete sėdėjo man niekad nematytas vyriškis. Nei apie menus, nei apie m eniu jis irgi nekalbėjo, apie etiketą irgi. Jis paprašė - jeigu užgirsčiau kurį mūsiškių netinka­ mai elgiantis ar kalbant, arba pernelyg jau lendant „tam garsenybei į užpakalį" (jo žodžiai!), tai paskui užeičiau pas jį ir viską nuoširdžiai papasakočiau.

*98 Išsamiausiai šis vaizdas pateiktas knygoje Sąjūdžio ištakų beieš­ kant: Nepaklusniųjų tinklaveikos galia, mokslinės redaktorės Jūratė Kavaliauskaitė ir Ainė Ramonaitė, Vilnius: Baltos lankos, zou. *99 Jurgis Kunčinas, Vaizdas j Mėnulį: Apsakymai, Vilnius: Vaga, 1989.

VI [...] Apsimečiau naivuoliu ir paklausiau, ką reiškia „netinkamai elgtis“. Vyriškis iškart suraukė anta­ kius ir pasakė, kad jeigu taip, tai vėliau viską teksią iškloti raštu! 300

Kelneris pastebi įtampą viešbučio restorane, tvyrančią belaukiant svečių, bet pats papasakoja komišką epizodą: jo bendravimas su Sartre’u pasi­ reiškė tuo, kad filosofas tarptautiniais gestais jo paklausęs, kur yra tualetas, o grįždamas paplekšno­ jęs per petį. Apie Sartre’o žmoną (apsakyme ji nesyk nepavadinama savo pavarde) užsimenama kaip apie epizodinę veikėją:

Jo žmona irgi linktelėjo man išeidama. Tik daug vėliau sužinojau, kad ir ji rašytoja...301

Kelneriui Kunčino apsakyme susitikimas su įžy­ mybėmis baigiasi liūdnai, nes nieko neįskundė:

Tą kelnerį mes kažkodėl vadindavom Jokymu, jis buvo šaunus vyrukas. [...] Į barmenus jį pervedė todėl, kad nemokėjęs tinkamai aprašyti anų garsių pietų, bent taip jis sakė. Galimas daiktas, rašytojo gyslelės Jokymas tikrai neturėjo - jis buvo gyvo žodžio meistras. Buvo pradėjęs smarkiai pilti į ger­ klę, bet paskui susiėmė [,..].3M

300 Ibid., p. 236-237. 301 Ibid., p. 245. 301 Ibid., p. 246.

’73 Netekęs darbo prestižiniame viešbutyje, dirb­ damas prastesnėje užeigoje, Jokūbas-Jokymas įkau­ šęs pasakodavo apie susitikimą su Sartre’u. Kunčino apsakyme įžymybių poros viešnagė atskleidžia to meto Lietuvos atmosferą, kiti kūrinio veikėjai pra­ manyti. Pramanytas ir faktas, jog kelneris turėjęs Sartre’o knygelę lietuviškai, kurią filosofas, išeidamas iš restorano, pasirašė („Gerajam žmogui, padėjusiam man papietauti Lietuvoje!“). Kunčino apsakymo pavadinimas yra aiški nuo­ roda į čekų XX a. klasiko Bohumilo Hrabalo romaną Aš aptarnavau Anglijos karalių (Obsluhoval jsem anglickėho krale, 1971). Hrabalo knygos po Prahos pavasario buvo nespausdinamos, tad šis romanas buvo išleistas ir rotaprintu, ir emigracijoje (1980), vertimai į užsienio kalbas pasipylė griūvant geležinei uždangai. Hrabalo herojus Ditė dirba Prahoje XX a. viduryje (nacių opkupadja, ankstyvasis pokaris), užkopia į karjeros viršūnę ir nuo jos nusirita, galiau­ siai apsigyvenęs vienas kalnuose patiria ramybę. Anglijos karalių aptarnavo ne jis, o kitas asmuo, metrdotelis (ir tai jam, kaip Kunčino Jokūbui Švarcui, neatnešė laimės, liko tik gerų dienų prisi­ minimas); Ditei teko garbė aptarnauti Abisinijos imperatorių ir gauti jo ordiną. Kunčinas vietoj kara­ liškųjų asmenų savo kelneriui atsiunčia intelektua­ lus. Ir vienas, ir kitas rašytojas parodo, kaip režimai nušluoja mažo žmogaus laimę. Abu rašytojus sieja ir pasakojimo tonas, šnekamosios kalbos intonaci­ jos (Hrabalas kiekvieną skyrių pradeda „Paklausykit,

174 ką jums papasakosiu“ ir baigia: „Na, užteks jums? Tuo ir baigsiu šiandien“). Abu pramanytus herojus įkurdina su realiais žmonėmis. Po karo Ditė trumpai praturtėja iš pašto ženklų, kuriuos jo žmona, aktyvi nacė, surenka iš žydų; įkūręs viešbutį akmens lau­ žykloje, Ditė sulaukia svečio - rašytojo Steinbeko („tam rašytojui labiausiai patiko visokios ten gra­ nito trupinimo mašinos, tokie dulkėti malūnai su atviromis pastolių struktūromis, viskas buvo matyti lyg kokioj malūnų parodoj“)303. Steinbekas siūlosi viešbutį pirkti, nes „tas peizažas jam pasirodęs toks gražus, o mašinos tokios meniškos [...], kad šitai gali turėti Amerikoj tiktai koks garsus artistas, koks Haris Kuperis arba Spenceris Treisis304, o iš rašy­ tojų tokį įstengtų nusipirkti vien Hemingvėjus“.305 Kitas garsus viešbučio svečias - moterų numylėtinis Morisas Ševaljė306. Ditė savo svajonės negali par­ duoti, tačiau netrukus ji nacionalizuojama, ir pra­ sideda vargo keliai.

3°3 Bohumilas Hrabalas, Aš aptarnavau Anglijos karalių, iš čekų kal­ bos vertė Vytautas Visockas, Kaunas: Spindulys, 1993, p. 143. 3°4 Gary Cooper (1901-1961), Spencer Tracy (1900-1967) - garsūs amerikiečių kino aktoriai. 305 Ibid., 144. Aliuzija į rašytojų turtingumą susijusi su Nobelio premija (ir Steinbeckas, ir Hemingvvay’us buvo jos laureatai); Steinbecko žavėjimasis laužykla gali būti ironiška užuomina į rašytojo simpatijas vargingiesiems, šiuo atveju - darbininkams. 306 Maurice Chevalier (1888-1971) - prancūzų aktorius ir daininin­ kas, vaidinęs ir Holivudo filmuose. Hrabalo romane Ševaljė pri­ ima lankytojas vilkėdamas pižama, ir tai veikiausiai sąmoningas įvaizdžio apvertimas: populiariausias Chevalier įvaizdis - su smo­ kingu ir skrybėle.

175 Kunčino apsakyme beveik visi faktai yra prama­ nyti. Čia į Nidą veržiasi pats Sartras, nors palyda jį atkalbinėja, esą ten nebūsią nei komforto, nei tua­ leto: „O jis, kipšas, laikėsi savo... [...] Vis pasigirs­ davo ,Nidden‘, ,Humboldt‘, .Mann'...“307. Apsakyme vertėja Marina Jako vleva jaudinasi prieš susitikimą („pernakt bluosto nesudėjusi“, „knaisiojusis po filo­ sofijos žodyną“)308. Prie pietų stalo sėdi ir du vyru­ kai, kurie beveik nieko nevalgo, ir senukas, kalbantis prancūziškai, kurį, prašnekusį, tiedu vis „mandagiai nugesindavo“. Kelnerio pastaba, kad „dažnai jį maty­ davau .Kregždutėje'“, leistų spėti, jog čia prie stalo rašytojas pasodino Juozą Keliuotį: namo Antakalnio gatvėje, kur po tremčių gyveno Keliuotis, pirma­ jame aukšte veikė tokio pavadinimo kavinė. Šioje pramanytoje tragikomiškoje istorijoje pasakoma daug tiesos apie tarybinės visuomenės sanklodą, išryškėjančią dviejų pasaulių - vietinio ir atvykėlių - buitiniuose susidūrimuose. Kai kelneris apie svečią sako: „Tokio kuklaus žmogaus šitoj salėj dar nebu­ vau matęs“309, reikia suprasti, kad vietiniai ponai būna kaprizingesni. Kunčinas apsakymą baigia liūdna šypsena:

Galbūt jie [filosofas ir kelneris - S.D.] susitiko geresniame pasaulyje ir, turėdami begales laiko, pri­ siminė anuos pietus?

307 Ibid., p. 244. 308 Ibid., p. 238. 309 Ibid., p. 242.

176 Vargu... Kelneris ir lieka kelneriu, o Sartras Sartru. Netgi po mirties.310

Kunčinas buvo istorijų perkūrėjas, jo kūryba - tikra aukso kasykla intertekstų ieškotojams. Pakartodamas Hrabalo X X a. literatūroje „užpaten­ tuotą“ situaciją, Kunčinas atskleidė, jog patyrėme bendrą Centrinės ir Rytų Europos likimą, ir parašė lietuvišką variantą. Hrabalas sukūrė kelis dešimtme­ čius apimantį pasakojimą, Kunčinui pakako trumpos istorijos. Kunčino apsakymą „Kelneris, aptarnavęs Sartrą: Jokūbo Švarco pasakojimas“, kaip ir visą jo prozą, baigiantis sovietmečiui buvo galima suprasti tarsi aiškią nuorodą į kelią, kurį rinksis literatūra: pikareskinis pasakojimas, humoras, karnavališku- mas. Ir nebeslepiamas žvilgsnis į Vakarus; jų kultū­ ros figūros taps lietuvių kultūros dalimi. Kiti ryškesni literatūros kūriniai, susiję su Beauvoir ir Sartreo apsilankymu, pasirodys daugiau negu po dvidešimties metų, kai jau bus publikuota nemažai atsiminimų, straipsnių, vaizdų. Čia trumpai stabtelsime prie dviejų draminių kūrinių. Herkaus Kunčiaus radijo pjesės „Rojaus prieangyje“311 (1012)

310 Ibid.j 246. 3u Paskata pavadinimui tapo fotografo Antano Sutkaus pasako­ jimas: „Vieną dieną Sartras staiga sustojo, apsidairė ir pasakė: Jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje', nors vėjas pustė smėlį jam į akis. Mes stovėjome ant kopos. Po mumis, viri marių, riti- nėjosi debesys, kurie atrodė kaip vatos gumulai. Sartras nusišyp­ sojo ir pasakė: .Pirmą kartą debesys man po kojomis'.* (Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Sutkumi, op. cit.) „Vieną dieną"

177 veiksmas vyksta trimis planais: pokario partizanų kova (pasinaudojant Liongino Baliutavičiaus-Dzūko dienoraščiu) priešinama su saugiomis Paryžiaus kairiųjų intelektualų Žano Polio ir Simonos kalbo­ mis kavinėje. Šiuolaikinėje Lietuvos kavinėje Jonas, susitikęs Redaktorę, vis žada jai pateikti sensaciją ir galiausiai leidžia suprasti esąs Lietuvoje apsilankiu­ sio Žano Polio ir lietuvės padavėjos sūnus. Kai alko­ holio padauginusi Redaktorė užsnūsta, Jonas dingsta, palikęs neapmokėtą sąskaitą. Vietoj pokalbio įrašo savo diktofone ji išgirsta pranešimą apie Jurijaus Gagarino skrydį į kosmosą („kosmoso užkariavi­ mas“ X X a. 6-7 dešimtmetyje laikytas ideologinio ir technologijų karo tarp socializmo ir kapitalizmo svarbia dalimi). Naujausias projektas, jau inicijuotas „iš viršaus“. Tai kultūros įstaigų Goethes instituto Vilniuje, Prancūzų instituto Lietuvoje ir Vilniaus dailės aka­ demijos Nidos meno kolonijos organizuota gali­ mybė trijų šalių literatams šešias savaites dirbti Nidos meno kolonijoje ir parašyti kūrinį, skirtą tariamam Thomaso Manno ir Sartre’o susitikimui. Kūriniai pri­ statyti Thomaso Manno festivalyje312 ir išleisti trimis

nėra tikslu: Nidoje Sartre’as buvo kelias valandas) šis ir panašūs menki, bet vis dėlto netikslumai interviu atsiradę dėl vertimo (ypač - dvigubo ir turbūt neautorizuoto). 312 Asta Andrikonytė, „Nidoje lankęsi J. P. Sartre’as ir Th. Mannas susitiks knygoje“ www.lrytas.lt, 2014, liepos 22, prieiga internetu: http://kultura.Irytas.lt/literatura/nidoje-lankesi-j-p-sartre-as-ir- th-mannas-susitiks-knygoje.htm?p=i

178 leidiniais (lietuviškai, prancūziškai, vokiškai).313 Lietuviškoji dalis - Paulinos Pukytės dviejų veiksmų farsas „Žuvies akys“ (kitų dviejų autorių kūriniai yra proza), jo veikėjai - Manas, Sartras, Simona (visi apibūdinami kaip „garsūs rašytojai“), garsus žmogus žuvies akimis, o per videoryšį dar kalba garsus aktorius Alecas Guinnessas, garsus džedajų mokytojas Jodą („Žvaigždžių karų“ personažas) ir Josephas Beuysas, garsus menininkas ir šamanas. Pukytė užduotą temą „susitikimas, kurio nebuvo“ pavertė jos kūryboje dažnai gvildenama nesusikalbė­ jimo drama: jeigu „garsūs rašytojai“ ir būtų susitikę, jie nebūtų susikalbėję, nes kiekvienas gyveno savo pasaulyje, su savo vertybėmis ir sielvartais. Ši situacija primena Sartre’o ir Beauvoir susi­ tikimą prie pietų stalo „Café de Flore“ su tarybi­ niais rašytojais, iš kurių vienas, lietuvis Justinas Marcinkevičius, klausė šeimininkų nuomonės apie mažų tautų literatūrų likimą. Susikalbėjimo, kito žmogaus supratimo negalimybė ar tik labai menka, reta galimybė, kaip žmogaus lemtis, nepriklausanti nuo intencijų, lydėjo ir 1965-ųjų viešnagę, ir dabar­ tinį mūsų mąstymą apie ją.

313 Corinne Roche, Nils Mohl, Eglė Paulina Pukytė, Susitikimas, kurio nebuvo; idem, Utie improbable rencontre; idem, Das Trejfen, das es nichtgab, Vilnius: Kitos knygos, 1014.

179 1965-ieji - aukso amžius Sluckis prisimena, kad pokalbyje apie prancūzų klasikus svečiai išsako tokią nuomonę apie Maupassant ą:

Čia Sartre’as ir de Beauvoir (ji karštai palaiko vyro pažiūras) mus nustebino. Abu pareiškė, jog Maupassant’o niekas nebeskaito (Prancūzijoje?). Kūręs buržuazijai, kutenęs jai nervus nepa­ doriais anekdotiniais siužetais. Rašęs prastai, paviršutiniškai.314

Lietuviai, šokiruoti drąsaus vertinimo (apie klasikus, bent viešai, kalbėta itin nekritiškai), Maupasantb vertingumą grindžia ir tuo, kad... jį mėgę kai kurie lietuvių autoriai:

Mes nesutikome, įrodinėjome, kuo esąs geras, aiš­ kinome, kad jis ir Čechovas turėję nemažą įtaką lietuvių novelės formai, pvz., Cvirkai ir kitiems jau­ nesnės kartos novelistams.315

Skaitant atsiminimus, į akis krinta provinciališ­ kas lietuvių elito ekscentrizmas, o sklaidant 1965-ųjų spaudą matyti Lietuvos uždarumas: užsieniečių atva­ žiuodavo mažai, dažniausiai tik „pažangieji lietuviai“ ir turistai iš socialistinių šalių. 1965-aisiais Lietuva

314 Mykolas Sluckis, „Po 40 metų“, op. cit., 1005, birželio u. 31s Ibid.

180 su kitomis Baltijos šalimis pompastiškai minėjo inkorporacijos j TSRS 25-metj. Svečių ta proga būta nemažai: Čilės kompartijos ir Somalio respublikos parlamentarų, Maskvos Lumumbos universiteto stu­ dentų grupė, Belgijos komunistų viešnagė, svečiai iš V D R ir broliškųjų TSRS respublikų. Visą vasarą laikraščiai pirmuose puslapiuose minėjo 1940-ųjų datas: birželio 15-oji, liepos 21-oji, rugpjūčio 3-ioji.316 Antraštės skelbė: „Su švente, su aukštu apdovano­ jimu, draugai! Tarybų Lietuva apdovanota Lenino ordinu“317; „Visuotinis džiaugsmas“318. Rudenį Draugystės su užsienio šalimis namuose surengtas vakaras užsienio diplomatams, skirtas šiai progai. Kultūros renginiai taip pat sieti su jubiliejumi: pri­ statant respublikinę dailės parodą didžiuotasi, kad didžiausioje ikikarinėje dailės parodoje dalyvavo per 80 dailininkų, o štai 1965-aisiais - net 400: „Šalia turbūt nuo jauniausio tapytojo L. Tuleikio, ekspo­ nuojančio darbą .Aktyvisto laidotuvės“, pamėgtos A. Gudaičio, A. Savicko, J. Švažo, V. Gečo kompozici­ jos, V. Karatajaus portretai ir daug kitų mūsų tapytojų kūrinių.“319 Vilnių užplūdo Dainų šventės dalyviai. Liepos 5-ąją duris atvėrė pagal architektų A. Zavišos

316 Lietuvos okupacijos ir aneksijos (j Lietuvą įiengė Raudonosios armijos daliniai; Liaudies Seimas paskelbė Lietuvą tarybine res­ publika; Lietuva buvo priimta j TSRS). 317 Vakarinės naujienos, 1965, liepos 17. 318 Ibid., liepos 19. 3>9 „400 dailininkų kviečia Respublikinėje dailės parodoje“, Vakarinės naujienos, 1965, liepos 4.

181 ir R. Žilinsko projektą rekonstruotas (per 6 mėnesius, kaip nurodė spauda, nors reikėtų mažiausiai metų) „Palangos“ restoranas su įstiklintu žiemos sodu- kavine, kuris dabar galėjo priimti dvigubai daugiau svečių.320 Liepos 21-ąją atidarytas Lietuvoje moder­ niausias „Lietuvos“ kino teatras (pirmas rodytas fil­ mas - spalvotas meninis, plačiaekranis filmas pagal Aleksandro Puškino apysaką „Pūga“, 6 seansai nuo 11 iki 21 vai.). Sklaidant 1965-ųjų laikraščius nekyla abejonių, kad ir „savas amerikonas“ Bonosky’s, ir Sartre’as su Beauvoir yra šių iškilmių dalis (pavyz­ džiui, šalia išeivijos aktyvistės Ksaveros Karosienės ir susigiminiavusio Erfurto miesto delegacijos). Šio akivaizdaus fakto apmąstymų neteko aptikti nė vie­ nuose atsiminimuose. Sunku būtų patikėti, kad lietuvių kultūrininkai 1965 m. neįžvelgė ryšio tarp jubiliejinių renginių ir Sartre’o apsilankymo. Galima tik svarstyti, ar šių įvykių sugretinimas nebūtų pri­ vertęs skausmingai įsitikinti, kad net ryškiausi jų meto intelektualai buvo išnaudojami sistemos taip pat, kaip ir jie patys? 1965-aisiais pasirodė režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“ iki šiol keliantis diskusijas (ar geriau nekalbėti iš viso, jeigu negalima kalbėti atvirai?), kuriame vaidino bent po vieną kitų Baltijos šalių aktorių (latvė Vija Artmane, estas Bruno Oja). Pradėtas rengti poezijos festiva­ lis Poezijos pavasaris ir Jaunųjų literatų konkursas,

310 Vakarinės naujienos, 1965, liepos 4.

182 pramoginių šokių konkursas „Gintarinė pora“. Donatas Sauka Fausto amžiaus epiloge 1965-uosius išskiria kaip kultūros masiniam vartojimui atsira­ dimą Vakaruose. „Nuo koliažo, nuo 1965 metais kartu su popartu išsirutuliojusių idėjų radosi porei­ kis patikti publikai [,..]“321, su šiais metais jis sieja net TheBeatles („Jie taip pat - iš anų 1965 metų“)322, nors tais metais jie išleido eilinį šeštąjį albumą „Rubber Soul“. Šiuos konkrečius metus jis laiko ir savotiška riba Lietuvoje, nors turėtume kalbėti apie ilgesnį „klestėjimo“ laikotarpį - dešimtmetį (iki 1968-ųjų Čekoslovakijoje). Saukos nuomone, tuo metu

[...] j gyvenimo sceną išėjo nepaprastai, lyginant su Nepriklausomąja Lietuva, pagausėjęs sluoksnis įvairių profesijų inteligentijos [...]. O geografinė padėtis ir socialinis kultūrinis paveldas žadėjo šitam sluoksniui tegu ir miglotą, bet viliojančią tarpinin­ kavimo su Vakarais perspektyvą. [...] J. P. Sartre’o apsilankymas 1965 m. Lietuvoje šitame ideologi­ niame kontekste - beveik epochinis įvykis, įamži­ nantis socializmo „žmogiškąjį veidą“.323

Tiesa, kad „į gyvenimą išėjo“ gausus būrys inte­ ligentijos - karo pabaigos emigracija inteligentiją pažeidė stipriausiai. Kadangi vyresniųjų tiesiog

311 Donatas Sauka, Fausto amžiaus epilogas, Vilnius: Tyto alba, 1998, P-381. 3« I bid. 3-3 Ibid., p. 387.

183 beveik nebuvo (žuvo per karą ar po karo, emigravo), priaugusiai pirmajai tarybinei kartai nereikėjo eikvoti jėgų siekiant iš užimamų pareigų išstumti vyresniuosius. Saukai savaime suprantamas, pagrin­ dimo nereikalaujantis atrodo teiginys, esą „1965-ieji - slenksčio metai lietuvių tapyboje, kino ir fotomene, lyrikoje ir novelistikoje“. 324 Panašu, kad Lietuva su kitomis Baltijos šalimis jau buvo prisitaikiusi gyventi okupacijos sąlygomis ir mėgavosi sąlygine ramybe ir gerovės kilimu, bet tai pasakytina apie visą 7-ojo dešimtmečio vidurį. Atsiminimuose justi, jog, pasak Saukos, „[a]dy­ džio karta turėjo teisę ir iš tiesų gebėjo džiaugtis gyvenimo pilnatvės jausmu.“32s Bet kiek čia noro ar mokėjimo džiaugtis, o kiek realaus pamato tai daryti? Sluckio žodžiais,

Daug kam Sartre’o vizitas tebėra sensacija ir mįslė. Lietuva nebe tokia provincija, kokia buvusi, jeigu atvažiuoja vienas didžiausių intelektualų?326

Sluckis didžiuojasi, jog žurnalistai jo ir Mieželaičio klausinėjo: „Kodėl būtent Lietuva, o ne, tarkim, Ukraina ar Kirgizija?“327 Ir pats atsako, kad

314 Ibid., p. 389. 3is Ibid., p. 288. 326 Mykolas Sluckis, „Pašnekesiai su J. P. Sartre’u ir S. de Beauvoir“, op. cit., p. 37-38. 327 Ibid., p. 38.

184 [t]ada Lietuvą garsino ne tik jos grafika, poezija, kinas, muzika, architektūra ir fotografija. Jaunieji, jau Vakaruose garsėję rusų bardai Voznesenskis, Roždestvenskis, Aksionovas ir kt., traukė j Vilnių kaip į atlaidus. Nors priklausėme tai pačiai drau­ dimų ir ribojimų erdvei, vis dėlto buvome išside­ rėję (užsitikrinę, išsikovoję, net nežinau, kaip tai pavadinti) nemažai meninių laisvių, nelygintinų su minimaliausiomis kitose respublikose.328

Pirmasis sakinys beveik sutampa su Saukos tei­ giniu apie menų suklestėjimą 1965-aisiais. Ir Sluckio, ir Saukos samprotavimuose atsispindi tuometinis lietuvių požiūris į save: tikėjimas, kad kartu su kito­ mis Baltijos šalimis esame TSRS Vakarai ir tuo ski­ riamės nuo kitų TSRS respublikų. Didžiuotis, kad Sartre’as atvyko ne „į Ukrainą ar Kirgiziją“, nevertėjo: Sartre’as buvo lankęsis Kryme, po metų - Kišiniove, Lvove. Vidurinės Azijos respublikų nepasiekė: vasarą ten vykti per karšta, ketino 1966 m. gegužę pasiekti

Atlaidai čia veikiausiai suprantami kaip galimybė .vakarietiš­ kai“ kaip jie suprato, atsipalaiduoti. To pavyzdys galėtų būti poeto Jevgenijaus Jevtušenkos fantazijomis pagražintas pasa­ kojimas apie miglotą ir tragišką manekenės ir, poeto tikinimu, saugumo šnipės Nijolės Urlakytės meilės istoriją: J i buvo pir­ moji moteris, kuri atnešė man pusryčius į lovą, ir neslėpsiu, tada jaučiau palaimą. Galbūt ji buvo vienintelė europietiška tikrąja to žodžio prasme moteris mano gyvenime.“ („Rusų poe­ tas ir lietuvė modelis“, in: Neringa Jonušaitė, Neringos kavinėj op. cit., p. 105.) Taip tarybinis literatūros elitas įsivaizdavo, kas yra Europa ir jos moterys.

185 Samarkandą, bet planus sugriovė balandžio pabai­ goje įvykęs žemės drebėjimas, tad Sartre as ir Beauvoir pasuko į Jaltą, kur jau buvo viešėję 1963 metais.329 Beauvoir sužavėjo Lvovo elegancija:

Šis miestas yra arčiau centrinės Europos negu Rusijos. Jo puikiausi pastatai buvo austriškojo baroko stiliaus, su šlaitiniais žaliais stogais. Įėjome j katalikų bažnyčią; ji buvo pilna žmonių, giedančių gražias giesmes, daugelis jų jauni.330

Beauvoir toliau pažymėjo, kad studentai Lvovo universitete klausinėjo Sartre’o tų pačių dalykų kaip rašytojai Vilniuje prieš metus ir tais pačiais metais Kišiniove: „[J]uos domino italų kinas, visų pirma Antonioni, ir prancūzų literatūra, ypač Sagan ir nouveau romatt.“331 Šia pastaba Beauvoir Lietuvą, Moldovą, Ukrainą įvertino kaip priklausančias vienai šaliai, kur intelektualinės mados tokios pačios ir kur svečių prašoma ne diskutuoti apie pačių kūrybą, bet užpildyti betarpiškai perteikiamų žinių iš užsienio

319 Simone de Beauvoir, Ali said and done, op. cit., p. 311-323. 330 Ibid., p. 313. Šiltus Beauvoir įspūdžius galbūt lėmė tai, kad ji turėjo Lvovui sentimentų - apie jį, Lenkijai tuomet priklausiusį gim­ tąjį miestą, jaunystėje rašytojai pasakodavo jos bičiulė Stėpha Avvdykovvicz-Gerassi. {Ibid.) 331 Ibid., p. 323-314. Naujasis romanas - XX a. 6 deš. vidurio-7 deš. pradžios literatūrinis sąjūdis, kvestionavęs tradicinį realizmą. Su juo siejami autoriai - Marguerite Duras, Alainas Robbe-Grillet, Michelis Butoras, Claude’as Simonas, Philippe’as Sollersas, Nathalie Sarraute.

18 / trūkumą. Čia galima įžvelgti ir auditorijos norą pasi­ rodyti, kad išmano, kuo domisi Europa, ir pasitikrinti, ar iš antrinių šaltinių susilasiotas Vakarų kultūros vaizdas yra adekvatus. Šiandien atrodo, kad dailė ar kiti menai, kuriais didžiavosi lietuviai, modernūs tebuvo izoliuotame TSRS kontekste, bet vargu ar būtų pajėgūs varžytis bendroje Europos, juoba pasaulio, erdvėje. Kitaip sakant, dviejų įžymybių apsilankymas lietuvių inte­ lektualams buvo kaip veidrodėlis, patvirtinantis: „Tu pasaulyje gražiausia“. Didžiuotis, kad Lietuva šiuo apsilankymu buvo išskirta iš TSRS respublikų, taip pat nebuvo rimto pagrindo. Vertindami viešnagę kaip išskirtinį pagerbimą, lietuviai ignoravo tai, kad Sartre’as TSRS lankėsi daugelį kartų: prieš - Estijoje (Tartu), 1963 m. - Kryme, Gruzijoje ir Armėnijoje, nekalbant apie Maskvą ir Leningradą.331 332 Lietuviai negalėjo to nežinoti: Vakarinės naujienos, pranešda­ mos apie Sartre’o atvykimą, rašė: „Jis ne kartą vie­ šėjo Tarybų šalyje. Yra aplankęs Gruziją, Armėniją, Estiją.“333 Nors lietuviai didžiavosi prancūzų viešnage kaip Lietuvos vertingumo pripažinimu, jų viešnagė turėjo ir visai priešingą reikšmę. Istorikė Suzanne Champonnois nurodė:

331 Nuo 1962 m. birželio iki 1966 m. rugpjūčio Sartrc'as lankėsi Tarybų Sąjungoje bene devynis kartus, viena iš priežasčių - galimybė bendrauti su Zonina. 333 Saliamonas Vaintraubas, „Sartras: .Tokios pažintys praturtina'“, Vakarinės naujienos, 1965, liepos 27.

188 Prancūzų diplomatams, dirbusiems Maskvoje ar netgi Leningrade, [Prancūzijos - S . D .] vyriausybė neleido oficialiai lankytis aneksuotose Baltijos res­ publikose. Jų buvimas ten būtų reiškęs aneksijos pripažinimą, kai tuo tarpu Prancūzija niekada jos nepripažino.« v • 334

Taigi filosofų poros lankymasis Baltijos šalyse reiškė okupacijos pripažinimą defacto. Minėtos istorikės nuomone, lankymasis TSRS šiems inte­ lektualams „buvo tarsi dvasinės nepriklausomybės nuo oficialiosios Prancūzijos pozicijos išraiška“335. Ji pažymi, kad pirmiausia Prancūzijos turistams tapo prieinama Ryga (apie 1960), vėliau kitos sostinės336, bet Kaunas ir kitos vietovės, kur lankėsi garsioji pora, eiliniams užsienio turistams buvo uždaros. Jiems atvertos galimybės turėjo kurti iliuziją, jog tarybų šalis - laisva ir atvira:

Jean-Paul Sartre’ui ir Simone ai de Beauvoir buvo suteikta privilegija aplankyti Tartu 1964 metais ir atvykti j Lietuvą 1965-aisiais, tačiau nepamirškime, kad jiems, kaip ir daugeliui kitų Prancūzijos inte­ lektualų, tuomet buvo gana artima ar netgi labai artima sovietinė ideologija. S. de Beauvoir, niekuo

334 Dr. Suzannc Champonnois, „Prancūzų požiūris j Baltijos valsty­ bes devintajame dešimtmetyje", XXI amžius, 1003, vasario 5. 335 Ibid. 336 Ibid.

189 nesistebėdama, savo dienoraštyje rašo: mes netu­ rėjome teisės įvažiuoti į Estiją per Tartu; tačiau nebuvo laikoma neteisėta, kad iš Talino ten mus nuvežtų estų rašytojai. Ji pajuto ano meto politinę ir socialinę padėtį, tačiau apie šią viešnagę Estijoje rašė labai atsargiai.337

Verta pridurti, kad Beauvoir nekomentuoja dau­ gelio situacijų, o tik jas fiksuoja, ir tai principinė jos, kaip rašytojos, nuostata. Beauvoir rašė atsargiai, stengdamasi nusakyti padėtį, bet neprišaukti nema­ lonumų vietos žmonėms ir galutinai neužsitrenkti durų į TSRS. Tačiau trečiojoje savo autobiografijos knygoje Viską apsvarsčius apie absurdiškus draudimus TSRS Beauvoir rašo atviriau: užsieniečiams priekar- patėje neleidžiama išlipti iš automobilio net paval­ gyti, jie neįleidžiami į Sevastopolį, Baltijos šalyse užsieniečiai įleidžiami tikį sostines, o iš Leningrado į Taliną ir atgal galima važiuoti tik traukiniu ir 1. 1.338 Tik Čekoslovakijos įvykiai (Sartre’as, 1968 m. rudenį lankydamasis Prahoje, pavadino juos karo nusikaltimu)339 privertė Beauvoir pasakyti tiesiai:

Rašau šias eilutes 1971-ųjų gegužę. Visi čekų ir slo­ vakų intelektualai, kuriuos pažinojome, buvo paša­ linti iš komunistų partijos. Jie neteko darbų, ir jiems

337 Ibi d. 338 Simone de Beauvoir, Ali said and done, op. cit., p. 324. 339 Ibid., p. 331.

190 labai sunku išgyventi. Arba jie emigravo. [...] Rusai galutinai mus nuvylė. Niekada intelektualų padėtis nebuvo tokia sunki. Niekas iš mūsų draugų nebegali gauti leidimo atvykti ir pasimatyti su mumis, ir mes žinom, kad jie jaučiasi visai bejėgiai. Amalrikas už tai, kad pasakė tiesą apie savo šalį, dar kartą ištremtas į Sibirą ir ten miršta.340 Leningrado teismas341 aiškiai parodė antisemitizmą, kuris taip įsišaknijęs TSRS vyriausybės lygmenyje. Ne be apgailestavimo manau, kad Maskvos daugiau nepamatysiu.342

1965 m. jau buvo pasibaigęs chruščiovinis atly­ dys, Leonidas Brežnevas jau buvo atėjęs į valdžią, bet dar tęsėsi gana liberalus laikotarpis. Lietuvoje atlydžio dvasia galutinai išnyko prasidėjus represi­ jomis po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais. 1965-aisiais dar buvo tikėjimo, kad „socializmas su žmogišku veidu“ įmanomas, kad dialogas su Vakarais gali egzistuoti, Sartre’o ir Beauvoir viešnagė švie­ suomenės akyse vainikavo šį sąlyginės ramybės laikotarpį.

340 Andrejus Amalrikas (1938-1980) - rusų disidentas. 1976 m. buvo priverstas emigruoti iš TSRS. Vakaruose geriausiai buvo žinoma jo esė „Ar TSRS išgyvens iki 1984-ųjų?" 34 1 1970 m. šešiolikos asmenų grupė ketino užgrobti lėktuvą ir pabėgti į Vakarus, bet buvo sulaikyta. Nors visi buvo įkalinti, byla sulaukė tarptautinio dėmesio ir žydams pradėta leisti emigruoti iš TSRS. 34a Ibid., p. 337- 338.

191 Vaizdų kalba , , , Sklaidant 1965-ųjų vasaros spaudą labiausiai nustebino, kad nepavyko aptikti nė vieno Antano Sutkaus nufototografuoto kadro (nebent jie buvo skelbti be autoriaus pavardės - tokių nuo­ traukų būta). Šiandien Sutkaus fotografijos - reikš­ mingiausios Beauvoir ir Sartre’o viešnagės Lietuvoje liudytojos bei reprezentantės ir lietuviams, ir užsie­ niečiams. Jos yra ne tik pripažinta mūsų fotografijos klasika (Sartre’o, kovojančio su vėju, nuotrauka eks­ ponuojama Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje), bet svarbi Beauvoir ir ypač Sartre’o ikonografijos dalis. Jos skelbiamos daugelyje knygų, aptariančių šių asmenybių kūrybą ir veiklą. Filosofo, žengiančio Nidos kopomis nuotrauka, kaip simboliška, emble­ minė, buvo ir tikriausiai dar ilgai bus naudojama knygų (Sartre’o ir apie Sartre’ą), tarp jų ir cituojamų šiame darbe, viršelių iliustracijai343, pagal ją sukurta Roseline’os Granet skulptūra, stovinti Nacionalinės bibliotekos kiemelyje Paryžiuje. 1965-ųjų vasaros spaudoje nėra nei Nidos, nei jos kopomis žengiančio palinkusio Sartre’o. Yra kitų foto­ grafų darytų kadrų - ELTOS fotografo Balio Bučelio (oro uoste, „Vilniaus“ viešbutyje), Alekso Garunkščio, Judelio Kacenbergo (fotografuota Rašytojų sąjun­ goje), Juozo Stanišausko (Kaune). Yra jų išlikę archyvuose, su autorių pavardėmis ir be jų. Ne visus nuotraukose užfiksuotus žmones pavyko identifi­ kuoti. Nuotraukų turinys nevienodas - yra kadrų,

343 Jean-Pierre Boulé, Sartre, Self-formation and Masculinities, op. cit.

192 užfiksavusių emocijas (Bučelio nuotrauka, įamžinusi atsisveikinimo akimirką oro uoste - Tilvytis spaudžia ranką Beauvoir), yra surežisuotų mizanscenų, kaip antai Garunkščio kadras Rašytojų sąjungoje. Po pusės šimtmečio matyti, kad hierarchija vieš­ nagės ikonografijoje apsivertusi aukštyn kojom. Anos fotografijos liko archyvuose, o dviejų pran­ cūzų viešnagės vaizdą daugelis susidaro pagal tada neskelbtas (ar beveik neskelbtas) jauno ambicingo fotografo Antano Sutkaus nuotraukas. Tam būta dviejų priežasčių: pirma, Sutkaus nuotraukos ryš­ kiai išsiskiria kaip meninės; antra, jos, darytos daugiausia neformaliai bendraujant, įtvirtina tą viešnagės dalį ar planą, kuris dominuoja atsimini­ muose - laisvės, intelektualaus bendravimo dvasią. Kitų fotografų nuotraukos, fiksavusios oficialesnę, valdiškąją viešnagės dalį, nefunkcionuoja taip pat dėl daugelio priežasčių (nuotraukos nesurinktos; jų negausu, po kelis skirtingų fotografų kadrus; foto­ grafuoti atskiri epizodai; autoriai mirę; yra neišsi­ skiriančių tarybinės spaudos nuotraukų; visuomenė neįstengia rasti nešališko ir racionalaus santykio su sovietmečio paveldu ir 1.1.). Bet svarbiausia jų nepa- trauldumo priežastis, tikėtina, yra ta, kad jos gero­ kai prieštarauja atsiminimuose dominuojančiam viešnagės, kaip jaudulį keliančios šventės, siuže­ tui ir primena daugelį aplinkybių, kurias prisimi­ nimų autoriai palieka paraštėse. Teisingiausia būtų matyti abi (jeigu ne dar daugiau) viešnagės puses, ir tai atspindėtų laiko dvasią: už fasadų ir paradų

i93 žmonės bendravo; lietuviai, rusai, prancūzai vaikš­ čiojo kopomis, mylėjo, valgė, juokėsi. Savo valandos Sutkaus nuotraukos turėjo išlaukti. Fotografijas, nenurodęs savo pavardės (saugiau gabe­ nant į užsienį - jei kam užkliūtų, autorius nenu­ kentėtų), jis per Zoniną perdavė Sartre’ui. Šiam nuotraukos patiko, todėl plačiai pasklido be auto­ riaus, gyvenusio už geležinės uždangos, vardo. Prieš vėją einančio Sartre’o atvaizdas buvo priskirtas Henri Cartier-Bressonui - nors tai neteisybė autoriaus atžvilgiu, tačiau ir savotiška garbė: ne bet kam darbas priskirtas, klasikui. Juoba kad tarp dviejų fotografų esama giminystės. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė, lygindama Cartier-Bressono ir Sutkaus darbo principus, nurodo:

„Lemiamo momento“ taktikos autorius [Cartier- Bressonas - S. D.] paklusdavo medžiotojo intuicijai ir kone be paklaidos pataikydavo j branduolį - tobulai išrikiuotą realybės sceną, kuri, išryškinus negatyvą, būdavo ne tik informatyvi, bet ir este­ tiška. [...] [Tjačiau abu menininkus skiria santykis su medžiaga: prancūzas abejingas turiniui, o lietu­ vių fotografas jį išgyvena.344

Fotografijos istorikė pabrėžia dar vieną Sutkaus darbų ypatybę:

344 Margarita Matulytė, Niki! obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011, p. 335.

194 Jis užgriebia kvintesenciją situacijos, kuri supo­ nuoja ne tik tuoj įvyksiančią, kartais nuspėjamą atomazgą; jo atvertos perspektyvos nusidriekia gerokai toliau.345

Šią mintį - apie nusidriekiančias perspekty­ vas - galėtume pritaikyti kalbėdami ne apie foto­ grafijų turinį, bet jų likimą. Viešnagės nuotraukoms teko iškęsti pusiau pogrindinį gyvenimą: kol neat- sivėrė sienos ir neprasidėjo laisvas bendravimas su Vakarais, autorius negalėjo įsikišti į savo darbų likimą ten. Sutkus ne kartą yra pasakojęs, kaip jam teko įro­ dyti autorystę:

Budapešte buvau susitikęs su didžiausios Paryžiaus fotoagentūros direktoriumi, ir jis nepatikėjo, kad tą nuotrauką padariau aš. Jis išvadino mane suk­ čiumi, nes ir jis manė, kad nuotraukos autorius yra Henri Cartier-Bressonas. Aš jam pasakiau, kad mano pavardė yra Šiuolaikinės fotografijos žodyne , bet jam tai buvo ne įrodymas. Grįžęs į Vilnių aš drauge su savo laborantu aukštyn kojom apverčiau

345 Ibid., 340. Su Cartier-Bressonu, kuris stengėsi, kad fotoaparatas nekristų į akis, Sutkų sieja ir fotografavimo būdas: „Sartras ilgai nepastebėjo, kad aš fotografavau. Buvau labai jaunas ir visą laiką kalbėjau apie literatūrą. Pasibaigus kelionei jis paklausė manęs, ką aš rašau: poeziją ar prozą. Atsakiau, kad nerašau net meilės laiškų, nes esu fotografas. Sartras kilstelėjo antakius ir pasakė, kad jis neprisileidžia jokio fotografo, išskyrus Henri Cartier-Bressoną“. (Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Sutkumi, op. cit)

195 visą studiją ieškodamas to negatyvo. Pagaliau jį radau, padariau kontaktinį atspaudą ir nusiunčiau į Paryžių. Paskui buvau reabilituotas.346

Atkreipkime dėmesį, kad (šiuo metu) garsios fotografijos negatyvų autoriui teko paieškoti. Tai nėra smulkmena: Sartre’as netrukus tapo nebe TSRS draugu, jo nuotraukų čia niekam nereikėjo, pagaliau gyvenimas nestovėjo vietoje, archyvas kau­ pėsi, jam tvarkyti reikėjo laiko. Kas žino, gal kuriam laikui primirštos nuotraukos Sutkų apsaugojo nuo įtarimų pernelyg artimai bendravus su nepageidau­ jamais užsieniečiais? Šiaip ar taip, jam teko laimė sulaukti tų fotografijų grįžimo ne tik į meno, bet kone į kasdienybės apyvartą, kai 1965-ųjų vasaros savaitė ėmė grįžti į kultūros atmintį, kai su Sartre’u ir Beauvoir bendravę žmonės paseno, ėmė rašyti ir skelbti atsiminimus. Jiems patiems Sutkaus nuo­ traukos tapo priminimu, net dokumentiniu liudi­ jimu, patvirtinančiu tai, ką saugo atmintis. Ilgainiui, nykstant gyvajai šio įvykio atminčiai, fotografijų vertė didėja. Įdomūs yra Sutkaus, literatūros pasauliui tie­ siogiai nepriklausančio žmogaus, prisiminimai ir komentarai. Daug bendravęs su rašytojais, galė­ damas lyginti skirtingų sričių menininkų padėtį ir visuomenės požiūrį į juos, fotografas apibendrino:

346 Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Sutkumi, op. cit. Tais laikais rašytojus fotografuoti nebuvo lengva. Nes rašytojai buvo pakylėti. Religija iš esmės buvo uždrausta, ir rašytojai atlikdavo dvasininkų vaidmenį.347

Sutkus pabrėžė, kad, nors buvęs jauniausias ir ne rašytojas, apsiskaitymu jiems nenusileido. Jo jau­ nystė šiuo požiūriu buvo privalumas, nes vyresni rašytojai savo jaunystę praleido murdydamiesi poka­ rinėse ideologinėse kovose, buvo priversti bent minimaliai skaityti bendralaikių autorių socialisti­ nio realizmo opusus. Mieželaitis, Salomėjos Nėries mokinys vidurinėje mokykloje prieš Antrąjį pasau­ linį karą, iš prieškario atsinešęs (ir, kaip matyti iš žavėjimosi Vrubelio daile, išlaikęs) neoromantinės literatūros pagrindus, pokariu buvo gerokai grumdo­ mas, kol pirmiausia rusiškai išleista poema „Žmogus“ pelnė Lenino premiją ir užtikrino jam sąlygiškai sta­ bilią padėtį literatūroje ir visuomenėje. Sutkaus jau­ nystė sutapo su atlydžiu, jo pasakojime atsiskleidžia pranašumo pojūtis:

Mane gelbėjo mano literatūrinis išsilavinimas. Mano pirmoji žmona dirbo vertėja. Ji mane supa­ žindino su anglų literatūra. Kiti žmonės netu­ rėjo šios privilegijos. Mudu net išmokome lenkų kalbą, kad galėtume susipažinti su Vakarų

347 Antanas Sutkus, „Mano brangus sentimentas literatūrai ir lietu­ vių rašytojams“, Literatūra ir menus, 1007, gegužės 15.

197 literatūra. Buvau skaitęs Sartrą, Kamiu ir Kafką. [...] Kalbėjausi su Sartru apie Virdžiniją Vulf ir Tomą Wolfe. Kiti grupės nariai nė nebuvo girdėję šių pavardžių - jie buvo rašytojai, o ne skaityto­ jai.348 Sartras paklausė manęs, kurį rašytoją mėgau labiausiai.349

Sutkus rado būdą, kaip Sartre ą, negražų žvairą žmogų, nufotografuoti taip, kad jis ir išliktų savimi, ir nekristų į akis jo išvaizdos trūkumai. Kita vertus, pats fotografas suprato, kad nuotraukoje yra kažko daugiau ir svarbiau:

Nuotrauka, apie kurią kalbat, yra lakoniška, joje juntama egzistencialistinė nuotaika. Aš ją padariau nemąstydamas. Manau, kad jos egzistencinė min­ tis būtų ryški net tuo atveju, jei joje būtų ne Sartras. Žmogus horizonte, einantis iš niekur į niekur. Būtis ir nebūtis. Visiška žmogaus laisvė. Nuotrauka tapo tarsi Sartro asmens liudijimu.350

Pasaulinį garsą atnešusios nuotraukos, jos kom­ pozicijos ypatybių autokomentaras atskleidžia, kad fotografas rėmėsi savo kūrybine filosofija ir estetika, sąmoningai vengdamas „kasdieniškumo“:

348 Užuomina į anekdotą, pašiepiantį rašytojo neapsiskaitymą. 349 Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Sutkumi, op. cit. 3S° Ibid.

198 Nuotraukoje, kuri vėliau išgarsėjo, aš ją [Beauvoir figūrą - S. D.] nukirpau. Man nepatiko kompozi­ cija - kai fotografijoje matyt dvi figūros, ji tampa labai kasdieniška. Visiškai pasikeičia jos nuotaika. Vienišas Sartras yra jo filosofijos metafora.351

Taigi liko tik Beauvoir šešėlis. Aptardami garsąją Sartre’o nuotrauką galėtume pridurti, kad simbo­ liška, jog vienišu jis padaromas dirbtinai, mechaniš­ kai atskiriant jį nuo Beauvoir figūros:

Antrąją nuotrauką, kurioje aiškiai matyti Simone de Beauvoir, atspausdinau tik norėdamas įrodyti, kad nuotraukos autorius tikrai esu aš. Kai kurie žmonės manė, kad šešėlį nuotraukoje meta koks nors KGB agentas, bet aš visuomet tvirtindavau, kad ten Simone de Beauvoir.352

Simboliški yra abu šios nuotraukos variantai: ir vienišas Sartre as, žengiantis kosminiame peizaže, ir Sartre’ą sekanti Beauvoir: nuo tada, kai tapo antra po Sartre b pagal filosofijos egzamino (aggrčgatioti) rezultatus353, ji visada buvo antra. Klausinėjamas

3$i m . 351 Ibid. 353 2i-erių Beauvoir buvo jauniausia iš šį egzaminą kada nors išlai­ kiusių ir, kaip paaiškėjo vėliau, komisijos sprendimą lėmė gai­ lestis ir tradicija: Sartre as laikė egzaminą jau antrą kartą, buvo baigęs prestižinę Ėcolc normale, filosofiją studijavo 7-erius metus (Beauvoir-3-ejus).

199 fotografas atskleidžia ir subtilesnius įspūdžius apie svečių tarpusavio santykius, į kuriuos kitų atsimi­ nimų autoriai arba per trumpą bendravimo laiką neatkreipė dėmesio, arba laikė viešai neaptariama tema. Jis taikliai charakterizuoja Sartre’o ir Beauvoir santykius, tačiau kalba jau iš laiko perspektyvos, būdamas gerai informuotas:

Labai delikati tema. Iš nuotraukų matyt, kad jiedu buvo drauge, bet kiekvienas ėjo savo keliu. Po šitiek metų meilė jų jau nebesiejo. Jo santykiai su Zonina, vertėja iš Rusijos, buvo kur kas šiltesni nei su Simone. Zonina visuomet buvo arčiau jo nei de Beauvoir. Kita vertus, ji buvo vertėja. [...] Tik vėliau aš suvokiau, kad Zonina stengėsi nepakliūti į objektyvą.3S4

Ten, kur Zoninai nepavyko išsisukti, matome gražią ryškių bruožų moterį.35S Sutkus neabejoja dvigubu Zoninos vaidmeniu ir faktą, kad ji savo aprangos stiliumi kopijavo Beauvoir, laiko gerai apgalvotu žingsniu:

Šiandien jau niekam ne paslaptis, kad Sartras ir Zonina labai patiko vienas kitam. Madame de Beauvoir gerai sutarė su Zonina, jų santykiai buvo

3S4 Ibid. 3 SS Kadangi Sutkaus nuotraukos gerai žinomos Sartre’o ir Beauvoir bio­ grafams, jie naudoja lietuvio nuotraukas ir tada, kai reikia Zoninos nuotraukų. (Pavyzdys - Hazel Rowley, Tėte-dttte: The Tumultuous Lives and Lova of Simone de Beauvoir & Jcan-Paul Sartre, Harper Collins Publishers, 2005.)

201 draugiški. Jų panašumas vertė žmones šypsotis. Dar vienas įrodymas, kaip puikiai Sartro kelionę buvo suplanavę Sovietų valdžios organai.

Apibendrinant sakytina, kad Sutkaus nuotrau­ kos ne tik papildo, bet ir savotiškai iškreipia vieš­ nagės recepciją daugelio tuometinių lietuvių akyse. Atsiminimuose Beauvoir vaidina aiškiai šalutinį vaidmenį, ji neatrodė svarbi nei įdomi, palyginti su Sartre’u, nors nuotraukose abu svečiai beveik visad greta, Beauvoir vaidmuo neatrodo antraeilis, kaip tąsyk atrodė liudytojams. Kelionės organizatoriai svečių galbūt neperspėjo, kad jų laukia pasivaikščiojimai po laukinę gamtą - smėlio pustomas kopas Kuršių nerijos kopas. Kaip pasakoja fotografas,

Sartras ir de Beauvoir buvo miestiečiai356. Jie atrodė truputį sutrikę, kai su savo elegantiškais bateliais ir miestietiškais drabužiais atsidūrė smėlio ir vėjo

356 Būdami miestiečiai, jie mėgo keliones, slidinėdavo; Beauvoir jaunystėje leisdavosi į pėsčiųjų žygius. Sartre as yra išsakęs savo abejingumą gamtai, pasaulį sutapatindamas su knygomis, bet Beauvoir ja domėjosi nuo vaikystės. Beauvoir autobiografijoje rašė: „Vasaras leisdavome senovinėje Limuzino provincijoje, su Tėtės šeima. [...] Pas tetas, kaip ir pas senelį, man buvo lei­ džiama laisvai bėgioti po pievelę ir viską liesti. Šliauždama per žemę, žaisdama su molio luitais, glostydama lapus ir žiedus, šveis­ dama kaštonus, spragsėdama sėklų ankštimis, aš mokiausi dalykų, kurių nemokė knygos ir oficialūs tvarkaraščiai. Išmokau atpa­ žinti vėdryną ir dobilą, flioksą, fluoresccntinį sukučio mėlynumą,

202 stichijoje tarp Nidos kopų. Kartą Sartras prisėdo kopos vidury ir nusiavė batus norėdamas išsikratyti smėlį iš batų. Simone de Beauvoir ėjo basa, ji ran­ kinę nešėsi vienoje rankoje, o batelius - kitoje.357

Nida pribloškė ne tik svečius: septynerių Dainai Mieželaitytei, tuo metu pirmąkart gyvenime pama­ čiusiai smėlynus, jie, o ne prancūzai padarė didžiau­ sią įspūdį.358 Sutkaus nuotraukos iš šios kelionės sudaro gana vienpusišką jos įspūdį: gamtos laisvė, kopos, vėjas, nesukaustyti žmonės. Nors fotografija fiksuoja įvy­ kius, fotografo talentas juos tarsi išplėšia iš soviet­ mečio kasdienybės ir perkelia į savotišką belaikę, amžiną erdvę; jo autokomentaras, kad nuotraukos „egzistencinė mintis būtų ryški net tuo atveju, jei joje būtų ne Sartras“, tinka kone visam ciklui, tikkai kuriuose kadruose matyti aiškūs tikrovės atributai (kaip atviroje priekaboje vežami žmonės, sutikti kur

drugelį, boružę, jonvabalį, rasą, voratinklius ir gijas; išmokau, kad bugienio raudonis yra raudonesnis už lauravyšnės ar šermukšnio, kad ruduo pražydina persiką ir nubronzina lapus, kad saulė dan­ guje kyla ir leidžiasi, nors nematyti jos judant. Turtingos spalvos ir kvapai mane jaudino." Simone de Beauvoir, Memoirs of a Dutiful Daughter, Penguin Books, 1976, p. 23-24. 357 Angclikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Sutkumi Gerai įsižiū­ rėjus matyti, jog Beauvoir eina ne basa, bet su kojinėmis (matyti tamsesnis užkulnio kvadratas) - damos, išauklėtos pagal XX a. pradžios papročius, nevaikščiojo plikomis blauzdomis. (Vilniaus „Neringos" kavinės administracija geras, bet jau atgyvenusias madas bandė diegti prievarta.) 358 Dainos Mieželaitytės pasakojimas autorei 2015, liepos 21.

203 nors pakeliui). Tai meno universalizacijos galia, iš dalies - ir gamtos didybės. Tačiau, pakėlę akis nuo šių fotografijų, suprantame, kad „laisvės gurkšnis“ neišvengiamai turėjo ir kitą prieskonį: baimės būti įskųstiems, įtampos, netikrumo (kažkas turi užduotį sekti, bet kas?), slaptų ataskaitų rašymo, pagaliau noro pasirodyt vertais svečių pašnekovais. A r žmo­ gus galėjo būti nepriklausomas nuo savo aplinkos? Kokia ribota laisvė (gal tik laisvelė) 1965-aisiais galėjo būti tarybų šalyje? Pats fotografas apie aplin­ kybes, dėl kurių atsidūrė garbioje draugijoje, yra kal­ bėjęs gana optimistiškai:

Su mūsų įžymiaisiais svečiais turėjo keliauti du garsūs literatai: Lenino premijos laureatas bei Lietuvos rašytojų asociacijos pirmininkas Eduardas Mieželaitis su žmona bei sūnumi3S9 ir Mykolas Sluckis. Aš tuomet buvau Mykolo draugas. Prieš pat prancūzų atvykimą jis man pasakė, kad auto­ mobilyje yra laisva vieta ir paklausė, ar nenorėčiau važiuoti drauge. Nedelsiau nė akimirkos.360

Nežinojimas kartais apsaugo žmogų nuo nerei­ kalingų išgyvenimų. Liongino Šepečio, tuometinio LKP C K Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjo, dieno­ raštinių užrašų publikacija atskleidžia, ko fotogra­ fas nežinojo:

359 Važiavo ir Mieželaičio dukra Daina. 360 Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Antanu Sutkumi, op. cit.

204 Gera žinia: j Lietuvą atvažiuoja prancūzų filosofas, rašytojas, Nobelio premijos laureatas J. P. Sartras su žmona. Pageidaujančių juos lydėti, susitikti su jais - lyg musių prie medaus. Esu įpareigotas suformuoti jų palydą: M. Sluckis, E. Mieželaitis, A. Sutkus. Patikima palyda? Kaip čia pasakius. Du trečda­ liai jos - tvarkoje. Dėl trečiojo trečdalio, fotografo A. Sutkaus kai kam kyla abejonių. Girdi, bohemis- tas, ne visada prognozuojamas. Aiškinau, kad tai prancūziško stiliaus vyras, svečiams patiks. Be to, kai reikia, turintis nuovokią galvą... Viskas tvarkoj. Su malonumu įrašyčiau save - nevalia, parti­ nis darbuotojas, reikštų politikavimą, kuriuo, beje, prancūzų neišgąsdinsi.361

Šepetys kalba puse lūpų: nekomentuoja, kas konkrečiai jį įpareigojo suformuoti palydą (galbūt neįsivaizduodamas, kad jaunesni skaitytojai nežino sistemos veikimo grandžių ir principų, kurie jam buvo savaime suprantami). Sluckio įsitikinimui, jog į palydą pakliuvo dėl literatūrinių pasiekimų ir domėjimosi modernia proza, esama pagrindo, bet akivaizdu, kad LKP C K turėjo savus kriterijus. Aiškėja ir kelias, kuriuo, kaip prisimena Laurinčiukas, Augustinas Savickas pasikvietė Sartre’ą ir Beauvoir į svečius. Žvelgdamas į užrašus iš laiko perspektyvos, Šepetys pagrįstai komentuoja, kad

3<5i Lionginas Šepetys, Negeri uiralai: 1955-1990 m., Vilnius: Žuvėdra, 1014, P- 4 4 - 45-

205 A. Sutkaus „įjungimas“ įj. P. Sartro ir jo žmonos S. de Bovuar palydos gretas, sakau stačiai - likimo pirštas. Jam, Lietuvos fotografijai, šiek tiek ir man.362 Antanas sukūrė nepakartojamą filosofo nuo­ traukų ciklą, kuris įleido gilias šaknis mūsų foto­ mene, garsindamas Lietuvą apkeliavo bene visą pasaulį. Neperdėsiu pasakydamas, jog per Nidos kopų smėlį klampiai žengianti, priekin pasidavusi, o už nugaros sudėtų rankų ir jose nešamos ne tai skrybėlės, ne tai kito nešulio atgal traukiamo filo­ sofo povyza - daug kam egzistencializmo ženklas, fotomenininko A. Sutkaus veidas, mūsų Neringos iškaba.363

Panašiai kaip Sutkaus nuotraukos, ilgus metus į atokesnius dirbtuvių užkampius dėl viso pikto buvo patraukti ir kiti su Sartre’u susiję kūriniai. Dailininko Eriko Varno piešti svečių profiliai buvo publikuoti, bet darbų buvo daugiau. Dailininko šeima saugo dar vieną Sartre’o portretą - piešinį tušu, taip pat datuotą 1967-ųjų liepos 2,7 d. Tais pačiais metais Varnas iš molio nulipdė Sartre’o atvaizdą. Šis dailinin­ kas įprastai metalą naudojo tik medaliams, o skulp­ tūrų iš metalo neliedavo, todėl veikiausiai ir Sartre’o galvos neketino išlieti. Skulptūra 2014 m. buvo eks­ ponuota dailininko 90-mečiui skirtoje parodoje

36* Šepetys savo nuopelnus sieja su Fotomenininkų draugijos įsteigimu. 363 Ibid., p. 45.

207 „Štrichas ir forma: in posterum“ Šv. Jono gatvės gale­ rijoje. Nežinoma, ar ji buvo eksponuota sovietmečiu. 1965-aisias spaudoje publikuoti Augustino Savicko atlikti svečių poros piešiniai. Šis Sartre’o (bet ne Beauvoir) portretas spausdintas dailininko kūrybos albume364 365. Žinomas kitas Savicko sangvinu sukurtas Sartre’o portretas. Visi trys Savicko dar­ bai yra privačiose kolekcijose. Kol menotyrininkai netarė savo žodžio, apie kitų dailininkų darbus kal­ bėti būtų anksti.

Beauvoir milžino paunksmėje . _ . , „Nuo dabar rengiuosi tave paimti po savo sparnu“ - ištarė Sartre as, atnešęs Beauvoir žinią, kad ji išlaikė egzaminą.36s Šie žodžiai dažnai cituojami ir klaidingai interpretuojami neįžvelgiant Beauvoir ironijos: globotinės santykio ji nebūtų pakentusi. Iš 76 egzaminą laikiusių teigiamai įvertinti 13.366 Studijų metais Sartre as įgijo viso gyvenimo bičiulę, pirmąją kritikę, kurios nuomone pasikliovė.

364 „Žanas Polis Sartras. II. Pop., sangvinas“ in: Augustinas Savickas: Reprodukcijų albumas, Vilnius: Vaga, 19, p. 61. 365 Simone de Beauvoir, Memoirs of a Dutiful Daughter, op. cit., p. 339. 366 Tarp tų, kas tuokart neišlaikė (išlaikė už metų), buvo Renė Maheu, su kuriuo tada Beauvoir siejo artimesni santykiai. Maheu sugal­ vojo visą gyvenimą Beauvoir lydėjusią pravardę, Castor, pagrįstą sąskambio panašumu: Beauvoir ir beaver (angį. bebras; lot. castor). Sartre’o laiškuose Beauvoir vartojama vyriškos giminės forma (k castor, bebras). Maheu vėliau dvi kadencijas (1961-1974) dirbo UNESCO Generaliniu sekretoriumi.

208 Teigė ją esant „iš prigimties autentiškesnę“ negu jis pats. Beauvoir laikė Sartre ą filosofu, save - rašytoja, bet čia vėl lengva suprasti klaidingai: jai filosofas buvo tik tas, kas sukuria savo mąstymo sistemą, kaip Nietzsche ar Kierkegaard as.367 Vakarietės prisimena Antrąją lytį (1949) kaip kone vienintelę knygą, tapusią atsvara pokariniam moters, kaip žmonos ir namų šeimininkės, kultui: 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio tamsoje tai buvo lyg slaptasis kodas, kurį siųsdavome vienos kitai, - apibūdino žymiausia vokiečių feministė.368 Vos išėjusi Antroji lytis laikyta skandalinga. François Mauriacas prily­ gino ją pornografijai, Albert’as Camus tvirtino, kad filosofė pasityčiojo iš prancūzų vyrų, ji buvo įtraukta į Vatikano draudžiamų knygų sąrašą.369 Kanados televizija 1959 m. uždraudė transliuoti interviu su Beauvoir dėl neigiamo jos požiūrio į Dievą ir san­ tuoką. Vienas giminaitis jos motinai pasakė, ką manė turbūt daugelis: „Simona - visos šeimos gėda.“370 Lietuviškai Antroji lytis pasirodė 1996 m., kai jau buvo laikoma klasika ir nieko nepadoraus joje

367 Christine Daigle, Jacob Golomb, „Introduction“, in: Beauvoir and Sartre: The Riddle of Influence, sud. Christine Daigle ir Jacob Golomb, Bloomington ir Indianapolis, Indiana University Press, 2009, P- 3. 3

209 nebūtų pavykę įžvelgti nė su žiburiu. Leidžiant nepasirūpinta įžangos žodžiu ir komentarais, būti­ nais prieš pusę šimtmečio parašytai knygai (įvai­ rių mokslo sričių naujovės, kuriomis ji grindžiama, jau senstelėjusios). Mes Antrosios lyties reikšmės beveik negalime suvokti, nes neskaitėme tada, kai buvo parašyta, nepažinome tikrovės, kurioje gyveno Beauvoir. 1949 m. lietuviams rūpėjo, kaip išgyventi bent iki rytojaus, tad jų nedomino joks feminizmas - nei egzistencialistinis (neprieinamas), nei tarybinis (svarbiausias jo tikslas buvo išstumti moteris į socia­ listinę darbo rinką, o Vakarų Europoje ir JAV, prie­ šingai, pokariu siekta grąžinti jas į namus). Lietuviai, visų pirma lietuvės, su Beauvoir taip ir nesusitiko. Kai ji lankėsi Lietuvoje, net rašytojų elitas neįsivaizdavo, kokia asmenybė slypi už gera­ širdiškos šypsenos; kai pagaliau lietuviškai pasirodė svarbiausia Beauvoir knyga, ji tedomino feminizmo istorikus. Beauvoir rašymą 1972 m. pavadino svarbiausiu savo meilės nuotykiu. „Įdomu ir verta pastebėti“, kad taip ji nesakė apie savo santykius su Sartre’u, - atkreipė dėmesį vienos iš daugelio knygų apie ją autorė.371 Tačiau santykius su Sartre’u ji vadino svarbiausiu gyvenimo pasiekimu, o tai nėra tas pats. Iš moters tikimasi, kad svarbiausiu įvykiu ji laikys asmeninio gyvenimo faktus, ypač meilę ir santuoką

371 Renee Wmegarten, Simone de Beauvoir: A Critical View, Oxford, New York, Hamburg: Berg, 1988, p. 1.

210 ar šiaip romantiškus santykius. Beauvoir nuo paaug­ lystės norėjo būti didele rašytoja. Ji tvirtino, kad diena, kai nerašo, palieka pelenų skonį. Jos bendra­ amžė kita prancūzų rašytoja Marguerite Yourcenar (1903-1987) sakė priešingai: „Knygos yra ne gyve­ nimas, o tik jo pelenai.“371 372 Abi turėjo savo nuo­ monę. Nei viena, nei kita nebuvo tradicinės moterys. Beauvoir iš principo netekėjo ir neturėjo vaikų, namų šeimininkės darbą laikė beprasmišku, vaikų gimdymą ir auginimą - gryna biologine funkcija. Tai neatrodo taip keista, jeigu prisimename šeimą, kurioje Beauvoir užaugo. Motina buvo nelaiminga, gyvendama su neištikimybės neslepiančiu tėvu; kai, šeimai nuskurdus, buvo priversta dirbti buities dar­ bus, laikė juos auka. Liguistai kontroliavo dukras. Beauvoir ieškojo būdų, kaip išvengti beveik vienin­ telio tada įmanomo gyvenimo scenarijaus - žmonos ir motinos likimo, ir rado - gal patį geriausią variantą tuo metu. Jį įkūnijo Sartre as. Jis buvo viso gyvenimo draugas (nuo 1929 iki jo mirties 1980), Beauvoir dėjo daug pastangų, kad jų ryšys būtų nušviečiamas taip, kaip ji norėjo, kruopščiai slėpė dalį savo jausmų ir tar­ pusavio trintį, ypač išryškėjusią senatvėje. Bendras kapas tėra tik simbolinis amžino ryšio patvirtini­ mas, tyrinėtojai vis dažniau kalba, kad fasadinė pusė

371 Marguerite Yourcenar interviu, duotas Shusha Guppy, The Paris Review, Nr. 103, 1988, pavasaris, prieiga internetu: www.theparisreview.org/interviews/2538/the-art-of-fiction- no-io3- marguerite-yourcenar

211 dengė prieštaras, įtampą, pažeminimą. Sartre’as ir Beauvoir buvo viešos figūros, jų gyvenimą nuolat lydėjo žurnalistai ir politiniai skandalai. Beauvoir suvokė savo vaidmenį, todėl publikavo ne tik grožinę bei filosofinę literatūrą, publicistiką, bet ir keturis autobiografijos tomus, laiškus, atsiminimus. Ne tik motinos mirtis, Sartre’o senatvė ir mirtis buvo jos dokumentikos medžiaga, bet ir grožinėje literatūroje ryškus asmeninės patirties sluoksnis. Romanuose Viešnia (1943), Mandarinai (1954, Goncourt’ų pre­ mija) už pagrindinių herojų nesunkiai atpažįstamos jos pačios situacijos, tikriau, jos, Sartre’o ir „trečiųjų asmenų“, kuriuos vadino „šeima“, santykiai. Beauvoir Sartre’o pranašumą pripažino be išlygų, todėl vėliau buvo kritikuojama. Po Beauvoir mir­ ties ir ligi šiol feministės stebisi daug kuo: kodėl ji taip gynė ryšį su Sartre’u kaip svarbiausią? Kodėl toleravo savim patenkinto donžuano elgesį ir daž­ nai mačistines pažiūras? Sartre as buvo jos bilietas į Paryžiaus intelektualųjį gyvenimą, be to, ryšys su juo atstojo kitus santykių modelius (buvo jam ir globojanti „mamytė“, ir bendražygė). Bendrų namų neturėjimą Beauvoir laikė jų santykių ori­ ginalumo ženklu. Kitoms protingoms moterims Beauvoir nejautė sentimentų, net jeigu tai buvo jai savo statusu pri­ lygstančios. Claude’as Lėvi-Strausas prisiminė:

Sartre’as ir ji greitai išgarsėjo, intelektualiniame gyvenime jie užėmė daug aukštesnę padėtį negu

212 aš. Aš jų varžiausi, o jiems manęs nereikėjo. Kai Margaret Mead373, rodos, 1949 metais atvyko į Paryžių, aš surizikavau suvesti Amerikos intelektua­ liojo gyvenimo First Lady su Prancūzijos intelek­ tualiojo gyvenimo First Lady. Jų garbei surengiau nedidelį priėmimą. Jos nepratarė viena kitai nė vieno žodžio! [...] Kiekviena liko savame kambario kampe, apsupta savo svitos.374

Po Antrojo pasaulinio karo Lėvi-Straussas trum­ pai dirbo kultūros patarėju ambasadoje JAV. Kai ten atvyko Beauvoir, prisimena antropologas,

[...] mes atnaujinome pažintį. Pakviečiau ją pas save pusryčių. Puikiai prisimenu - man ką tik buvo gimęs sūnus - su kokiu pasišlykštėjimu ji žvelgė į lopšį: kūdikiai tikrai nekėlė jai susižavėjimo!375

Ar keista, kad moteris, kuri, be kita ko, nekentė savo moteriško kūno, tapo feminizmo klasike? Ne. Ji pažinojo buvimo moterimi sunkumus panašiai kaip neurotikė Karen Horney, kurios garsiausia knyga yra Neurotiška mūsų dienų asmenybė. Beauvoir Vakaruose yra tapusi ne tik femi­ nistės simboliu, bet apskritai XX a. intelektualės

373 Margaret Mead (1901-1978) - kultūros antropologė, savo darbais ir jų viešinimu iiniasklaidoje turėjo poveikio XX a. 7-ojo dešimt­ mečio seksualinei revoliucijai. 374 Claude Lévi-Strauss, Didier Éribon, op. cit., p. 21. 375 Ibid., p. 61.

213 emblema.376 Šią figūrą Beauvoir suformavo ir įtvir­ tino savo veikla ir autobiografijomis, kuriose ji ir fik­ savo savo gyvenimo įvykius, ir kūrė pasakojimą apie juos taip, kaip autorė-herojė-pasakotoja norėjo būti matoma. Kita vertus, šiandien Beauvoir yra laikoma ne tik feminizmo pirmtake, bet ir kintančios seksizmo tak­ tikos auka. Ji yra kalbėjusi, kad, kai ji pradėjo savo karjerą, vyrai draugiškai pripažino ją lygiaverte, nes ji buvo išimtis tarp moterų.377 1973 m. interviu Beauvoir teigė, kad per jos gyvenimą vyrai pasikeitė:

[...] moterų emancipacija iš tiesų padarė juos prie- šiškesnius moterų atžvilgiu negu buvo; jie tapo agresyvesni, įžūlesni, sarkastiškesni ir užgaulesni, negu buvo mano laikais.378

Edwardas Fullbrookas, mokslininkas ekonomistas ir veikalų apie Sartre’ą ir Beauvoir autorius, pastebi, kad iki Antrosios lyties pasirodymo ji buvo šiapus ir anapus Atlanto pripažinta originali filosofė. Po mir­ ties 1986 m. ji „plačiai ir agresyviai“ apibūdinama kaip moteris, niekada neturėjusi originalių minčių. Išleidusi knygą Antroji lytis, o ypač po jos įkvėpto

376 Toril Moi, op. eit, p. 23. 377 Beauvoir interviu Alice Schwarzer 1972 m., cit. iS: Edward Fullbrook, „Beauvoir, Sartre and patriarchy’s history of ideas', in: Beauvoir and Sartre: The Riddle ojInfluence, op. cit., p. 116. 378 Beauvoir interviu Alice Schwarzer 1973 m., in: Beauvoir and Sartre: The Riddle of Influence, op. cit.

214 feministinio sąjūdžio, Beauvoir tapo „ryškiu antife- ministinio ir antimoteriško požiūrio taikiniu.“179 1944 m. pasirodžiusi jos filosofijos esė Pyras ir Kinėjas (Pyrrhus et Cinéas), oponavusi Sartre’o lais­ vės sampratai, buvo sutikta ne mažiau entuziastin­ gai negu jo Būtis ir niekas (1943) ir prisidėjo prie egzistencializmo įsitvirtinimo Prancūzijos intelek­ tualiniame gyvenime. 1947 m. ji per tris mėnesius JA V skaitė paskaitas 23 svarbiausiose mokslo įstai­ gose (Harvarde, Vesare, Jeilyje, Prinstone, Berklyje ir kt.). Tais metais pasirodžiusi knyga Pour une morale de l'ambiguïté iškart buvo išversta į anglų kalbą (The Ethics of Ambiquity), sulaukė kelių laidų; Sartre’o Būtis ir niekas angliškai pasirodė dar po aštuonerių metų.379380 Tačiau po 1970-ųjų Beauvoir vardas yra beveik išnykęs iš prancūzų egzistencializmo isto­ rijos, nors ankstesnėse istorijose jos vieta buvo greta Sartre’o ir Merleau-Ponty. Pastarasis Beauvoir romaną Viešnia (1943), analizuojantį laisvę, nerimą ir kitas egzistencialistams svarbias sampratas, anali­ zavo kaip filosofinį tekstą. 1993 m. Margaret Simons Nacionalinės bibliotekos rūsyje rasti Beauvoir jau­ nystės dienoraščiai liudija, kad iki susitikimo su Sartre’u ji jau domėjosi esminiais klausimais to, kas dabar vadinama „sartriškuoju egzistencializmu“. Nors Sartre’o Būties ir nieko vertėja į anglų kalbą ir

379 Edward Fullbrook, „Beauvoir, Sartre and patriarchy’s history of ideas", in: Beauvoir and Sartre: The Riddte of Influence, op. cit., p. 117. 380 Ibid.

215 egzistencializmo tyrinėtoja Hazel Barnes dar 1957 m. pastebėjo, kad tarp Viešnios ir Būties ir nieko suta­ pimai tokie ryškūs, kad negali būti atsitiktiniai, ji nusprendė, kad tai Beauvoir pasinaudojo Sartre’o idėjomis. Tačiau kasdieninis filosofų susirašinėjimas atskleidžia, kad Beauvoir romaną parašė anksčiau negu Sartre as Būtį ir nieką ir anksčiau už jį atskleidė tai, kas vėliau pavadinta „sartriškąja intersubjekty- vumo samprata“. 1940-ųjų pradžioje Sartre’as grįžo į Paryžių atostogų iš kariuomenės, perskaitė Beauvoir rankraštį, ir tada įvyko tas „1940-ųjų lūžis“, kai Sartre as tampa „sartrišku“. Kaip teigia Fullbrookas,

[sjtulbinamo ir staigaus Sartre’o virsmo iš buvimo tik kitų filosofų idėjų kopijuotoju į didelio ir kryp­ tingo originalumo filosofus paaiškinimas yra paprastas ir nenuginčijamas. Bet jis taip pat prieš­ tarauja maskulinistinei intelektualinei istorijai. Tai paaiškinimas, kad „Sartre’o bendražygė“ Beauvoir buvo originali mąstytoja, kurios idėjos suteikė jam reikalingą filosofinį pagrindą.381

Grįžęs į kareivines, Sartre as iš atminties apmetė Viešnios filosofinį turinį. Daugelis idėjų sutampa su tomis, kurias Beauvoir romane išskyrė Merleau- Ponty ir Barnes. Taip Sartre’as pradėjo rašyti vei­ kalą Būtis ir niekas. Karas, kariuomenė, vokiečių nelaisvė, buvimas vien tarp vyrų Sartre’ą sukrėtė;

381 Ibid., p. 122.

216 jis keitėsi, ir Beauvoir buvo ta mąstytoja, į kurios idėjas buvo galima atsispirti. Suprantama, tai kitoks įkvėpimo šaltinis ir idėjų apykaita negu istorijoje, kurioje Justiną Marcinkevičių nusivylimas Sartre’u paskatino sukurti dramą. Vis dėlto Marcinkevičius (niekuo dėtą) Sartre’ą vėliau paminėjo kaip (netie­ siogiai) susijusį, Sartre as Beauvoir - ne. Sartre as Marcinkevičiaus hierarchijoje, bent tuo metu, užėmė aukščiausius laiptelius; Castoras Sartre’ui buvo kolegė, lojali lyg antroji mama.382 Svarbu yra nebūtinai vien „kas pirmas?“ ar „kas geresnis?“ ar, perfrazuojant panašias problemas lie­ tuvių literatūroje (rašytojų poros kūrinių genezę) analizuojančio straipsnio pavadinimą, kas ką ir iš ko pavogė.383 Svarbu yra aiškintis, kokia galinga mąstymo inercija veikia, kad net Beauvoir, verti­ nusi savo privileginę padėtį tarp moterų, galiausiai sulaukė tokios pat lemties kaip jos - vyrų idėjų sekė­ jos, populiarintojos, interpretatorės, ir kaip tą iner­ ciją pakeisti. Feministinis sąjūdis, vienas ryškiausių

382 Ne Beauvoir, bet mama buvo svarbiausia Sartre o gyvenimo moteris, vienintelė, su kuria jis yra gyvenęs - vaikystėje ir nuo patėvio mirties (kai Sartre'ui buvo 40 metų) iki bombų sprog­ dinimų (1946-1962) jos bute, rue Bonaparte 42; rytais drauge skambindavo pianinu (jean-Pierre Boulė, Sartre, Self-formation and Masculinities, op. cit., p. 165). 383 Loreta Mačianskaitė, „Ką Birutė pavogė iš Antano, arba dar kartą apie Pūkelevičiūtės romaną Aštuoni lapai“, Colloąuia, Nr. 25,2001, p. 78-96. Straipsnis analizuoja Škėmos romano Balta drobulė ir Pūkelevičiūtės romano Aštuoni lapai sąsajų kilmę.

217 X X a. pilietinių sąjūdžių, sukūręs lyčių studijas, men­ kai tepakeitė seksistinį mąstymą - pakito tik jo raiš­ kos pavidalai. Nors Beauvoir ankstyvąjį palikimą ir jos bei Sartre o filosofijos ryšius tiriantys mokslinin­ kai kryptingai dirba, atskleisdami jos, kaip mąsty­ tojos, originalumą, akademiniame pasaulyje galioja tie patys moterų indėlio nevertinimo dėsniai, kaip ir, pavyzdžiui, ekonomikoje. Kol kas galime santūriai nusišypsoti drauge su Kunčino pasakotoju: „Kelneris ir lieka kelneriu, o Sartras Sartru.“ Kaip moterys išstumiamos į paraštes ir kaip trivia- lizuojami intelektiniai jų pasiekimai, rodo faktas, kad minėdamas Beauvoir 100-ąsias gimimo metines Le Nouvel Observateur, populiariausias Prancūzijos žur­ nalas, viršelyje išspausdino jos nuotrauką iš nugaros. Filosofė nuoga taisosi plaukus, avėdama aukštakul­ nius.384 Viršelyje anonsuojamas straipsnio pavadini­ mas buvo „Simone de Beauvoir: La Scandaleuse“ (jo turinys - romantiniai ryšiai, visų pirma su Sartre’u). Toks mąstytojos jubiliejaus paminėjimas sukėlė dis­ kusijas apie seksizmą, moterų tapatinimą su kūnu ir jų pavertimą sekso objektais, išstūmimą iš filosofijos

384 Amerikiečių fotografas Artas Shay nufotografavo Beauvoir Čikagoje 1950 m. pro praviras vonios duris. Algrenas gyveno bute be vonios ir atsivedė ją pas fotografą, ilgametį savo bičiulį, išsimaudyti. Fotografas šių nuotraukų nepardavė ir neeksponavo, kol Beauvoir buvo gyva.

218 ir tebesitęsiantį feminizmo pasiekimų menkinimą.385 Pasipiktinimą kėlė ir faktas, jog Beauvoir nuotrauka, publikuota viršelyje, buvo redaguota,386 dokumen­ tinę fotografiją priartinant prie pin up. Atskira tema būtų lietuvių požiūris į Beauvoir darbus. Pradėti reikėtų nuo išeivijos, kuri turėjo gali­ mybių anksčiau susipažinti ir su jos veikalais, ir su jos įkvėptu sąjūdžiu. Kokia plati galėtų būti ši tema, atskleidžia vos pora sąsajų. Nors Beauvoir amži­ ninkams atrodė radikali feministė, lietuvių arche­ ologei Marijai Gimbutienei ji, priešingai, pasirodė pernelyg nuosaiki. Gimbutienė, rašydama apie senosios Europos deives, užginčijo Simone de Beauvoir teiginį, kad „vyrai visada buvo reikšmingi, o moterys - nereikšmingos“:

385 Le Nouvel Observateur, 2008, sausio 3-9. Garsi prancūzų femi­ nisčių grupė „Les Chiennes de Gard“ protestavo priešais redak­ ciją, dėvėdama šunų kaukes, reikalaudama pamatyti nuogų vyrų užpakalius (Lėvino, Sartre’o, Lt Nouvel Observateur redakto­ riaus). Leidėjai, susitikę su protestuotojomis, tikino, kad nuo­ trauka tik atspindi Beauvoir nekonvencinį gyvenimo stilių. „Les Chiennes de Gard“ pabrėžė, kad joks vyras filosofas nebuvo taip reprezentuotas, nors Sartre’as taip pat garsėjo nekonvenci- niu gyvenimo būdu. (https://feministphilosophers.wordpress. com/2008/01/14/simone-de-beauvoirs-bottom/) 386 Redaguojant nuotrauką ji buvo pašviesinta, taip panaikinant nelygius odos tonus ir šešėlius, ypač apatinėje dalyje; sėdme­ nys, šlaunys, keliai paploninti ir sušvelninti. Meredith Jonės, „Media-Bodies and Photoshop“, in: Controversial Images: Media Representations on the Edge, sud. Feona Attvvood, Vincent Campbell, I.Q. Hunter, Sharon Lockyer, Palgrave Macmillan, 2012, p. 23.

219 Jos [Beauvoir - S. D.] teiginys pagrįstas paskutinių 5000 metų istorija, kai dominavo vyrai, ir neatsi­ žvelgiama į ankstesnius tūkstantmečius. Iki patriar­ chato įsigalėjimo priešistorinės visuomenės buvo subalansuotos, sveikos ir tvirtos.387

Feminizmo išeivijoje istorija netyrinėta, tačiau atskiri faktai byloja, kad lietuvės nebuvo pasyvios ste­ bėtojos, kaip atrodytų iš atsiminimų apie îçés-uosius tarybų Lietuvoje. Viena iš garsiausių Beauvoir ini­ cijuotų akcijų buvo vadinamasis „343 manifestas“, išspausdintas Le Nouvel Observateur 1971 m. balan­ džio 5 d. Užrašas žurnalo viršelyje skelbė: „Aš dariausi abortą“. Trumpą tekstą, raginantį legali­ zuoti abortus, pasirašė garsiausios to meto moterys: Simone ir jos sesuo Hélène de Beauvoir, rašyto­ jos Françoise Sagan ir Marguerite Duras, aktorės Catherine Deneuve ir Marina Vlady, režisierės Agnès Varda ir Nadine Trintignant, filosofė Monique Wittig. Abėcėliniame sąraše yra ir lietuviška pavardė: Ugnė Karvelis.388 Prancūzijos visuomenė buvo šokiruota: tokie terminai viešojoje erdvėje nevartoti. Moterys,

387 Marija Gimbutienė, Senoji Europa, Vilnius: Mintis, 1997, p. 134. 388 Lietuvoje beveik po pusės šimtmečio žurnalistės klausiamos kelios moterys teigė, jog pasirašytų tokį manifestą, bet „nesu­ tiktų meluoti“ kad yra patyrusios abortą (Dalia Gudavičiūtė, „Teisė nutraukti nėštumą - vėl ant svarstyklių“, Lietuvos rytas, 1008, sausio 8). Toks pareiškimas atskleidžia ir solidarumo stoką, ir pasmerkimo baimę. Apklaustos moterys buvo daugiausia ren­ kamos politikės, besirūpinančios savo viešuoju įvaizdžiu.

220 prisipažinusios, kad tuomet darėsi nelegalų abortą, rizikavo karjera, joms grėsė baudžiamasis persekio­ jimas. Už savaitės humoristinis savaitraštis Charlie Hebdo išspausdino karikatūrą, vaizduojančią kos­ tiumuotą vyrą, ryšintį kaklaraištį, ir šitaip peradre­ savo klausimą vyrams politikams: „Kas 343 abortų manifesto kales padarė nėščias?“ (“Qui a engrossé les 343 salopes du manifeste sur l’avortement?“) Manifestas buvo pramintas „kekšių manifestu“. Po poros metų panašų manifestą pasirašė medikai, palai­ kantys abortų legalizaciją. Kilusios diskusijos 1975 m. baigėsi abortų legalizavimu. Charite Hebdo karikatūrą tąkart nupiešė Jeanas Cabut, 2015 m. sausio 7 d. žuvęs teroristinio išpuo­ lio redakcijoje metu.

Lietuva Beauvoir akimis 2007 m Beauvoir biografiją išleidusios Huguette Bouchardeau teigimu, „Nors pora patyrė tikrai mielų akimirkų Lietuvoje, nėra nieko užfiksavę apie tai savo užrašuose.“389 Tai nėra tikslu. Beauvoir knygoje Viską apsvarsčius (1972) yra epizodas apie kelionę į Lietuvą, 2009 metų pradžioje jis paskelb­ tas lietuviškai.390 Dėsninga, kad lietuvis prancūzų literatūros tyrinėtojas Beauvoir užrašus peržiūrėjo

389 Daiva Trečiokaitė, Huguette Bouchardeau, „Drąsa ir baimė rašyti“, Krantai, 1008, Nr. 2, p. 55. 390 Simone de Beauvoir, „Ištrauka iš prisiminimų knygos Viską apsvar${ius“op. cit.

221 atidžiau, nes mažai tautai jos paminėjimas pasau­ lyje žinomos rašytojos užrašuose yra jos (tautos) reikšmingumo patvirtinimas. Nežinome, kaip vieš­ nagė atrodė Sartre’ui, bet jis skaitė Beauvoir knygų rankraščius, o Beauvoir, kaip minėta, dažnai rašo už abu - „mes“. Aprašymas įdomus kaip Beauvoir požiūris j jai menkai pažįstamą tikrovę ir kaip alternatyva čia jau aptartiems lietuvių prisiminimams. Ji pamini, kad Lietuva, kaip ir Estija (kur ji lankėsi anksčiau), nepriklausoma buvo tik tarpukariu, o „prijungimas prie SSSR neapsiėjo be sunkumų“.391 Beauvoir rašo, esą pokariu ,,[v]alstiečių būriai, palaikomi vokiečių armijos likučių, atkakliai tam priešinosi“. 392 Ji tei­ gia mačiusi „gana įdomų lietuvių filmą“ apie tuos būrius - Maskvoje jiems privačiai buvo parody­ tas tais metais režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus sukurtas „Niekas nenorėjo mirti“, iki šiol Lietuvoje keliantis diskusijas dėl partizaninės kovos vaizda­ vimo. Filmas buvo parodytas drauge su kitais nau­

391 Ibid. 391 Netikslumų, atspindinčių tarybinę įvykių versiją, Beauvoir auto­ biografijose nedaug. Pavyzdžiui, aplankiusi Krymą, ji rašo, kad čia anksčiau gyvenusius totorius Stalinas ištrėmė iš tėvynės „už kolaboravimą su vokiečiais“ (tokia buvo pateikiama oficiali ver­ sija) į centrinę Aziją. Tolesni faktai neprasilenkia su tiesa: daugybė perkeltųjų totorių žuvę; jie buvę geri vynuogių augintojai, (S. de Beauvoir, Ali said and done, op. cit., p. 294), Beauvoir pastebėjo kontrastą tarp sausakimšo viešojo pliažo ir tuščio, skirto „intu- ristams“; eiles kavinėje („žmonės varžėsi dėl vietų prie stalo“), prastą maistą, ir 1.1.

222 jausiais tarybiniais filmais. Veikiausiai iš savo bičiulių Maskvoje ji ir išgirdo versiją apie vokiečių armijos likučius, kovojusius kartu su partizanais. Tikėtina, tokios versijos viešumoje tada ir buvo laikomasi, kad lietuvių pasipriešinimas rusų okupacijai neatrodytų autentiškas lietuvių veiksmas. Vis dėlto Beauvoir pažymi:

Neatrodo, kad šiandien rusai būtų labai mėgstami Lietuvoje. Ji ką tik minėjo įstojimo į SSSR dvide­ šimtąsias metines su tokiu nedideliu entuziazmu, kad „Inturistas“ abejojo, ar mums leisti į ją vykti.393

Verta pažymėti Beauvoir požiūrį į vietos veikėjų (dalis jų atsiminimų panaudota šiame straipsnyje) palydą. Nė vienos pavardės Beauvoir nepaminėjo. Svečiai būtų norėję didesnio privatumo, užtat paprašė leisti pasivaikščioti be palydos.394 Sartre as, kaip įžymybė, jau nebesijautė laisvas Paryžiuje, tad tikrai norėjo išvengti dėmesio bent jau tokiose vie­ tose kaip TSRS pakraščiai. Žinoma, lietuviai apie save taip nemanė ir stengėsi kuo geriau pasirodyti. Beauvoir teigia:

Maskvoje, Leningrade gyvenome savo galva, o kai tik atvykdavome į kokią nors respubliką, mūsų laukdavo rašytojų delegacija, kuri mumis

393 Simone de Beauvoir, »Iš prisiminimų knygos Viską apsvarslius“. op. cit. Turėtų būti: „dvidešimt penktąsias metines“. 394 Ibid.

223 rūpindavosi. Vis dėlto Vilniaus oro uoste mūsų nie­ kas nelaukė, ir mes apsidžiaugėme tokia ramybe. Jau rengėmės ramiai vakarieniauti, kai priėjo metr- dotelis: „Ponas Sartre’as? Jums paruoštas stalas.“ Jis atidarė atskiros svetainės duris, už kurių stovėjo sta­ las, padengtas daugiau kaip dvidešimčiai asmenų: mūsų šeimininkai apsiriko dėl mūsų atvykimo laiko ir pasirodė kiek pavėlavę.395

„Vilniaus“ viešbučio restoranas garsėjo šefo Gavrilkevičiaus, kviečiamo ruošti vaišių aukščiau- siems pareigūnams, vadovaujama virtuve, tačiau atsi­ minimuose apie maistą nekalbama. Iš Sluckio užrašų kiek daugiau sužinome apie pokalbius per vakarienę:

Svarbiausia, kaip pasižymėta mano užrašuose, nesi­ jautė „jokios, net menkiausios pozos“. Tai išryš­ kėjo jau per pirmąją vakarienę „Vilniaus“ restorane (tuo metu geriausiame), kur suradome „bėglius“. Kalbėjomės apie orą, valgius, gėrimus ir pan. Kostas Korsakas gana išsamiai išdėstė lietuvių kal­ bos (ir nacijos) genezę. Nėra ko tikėtis, kad prancū­ zai žinotų apie mus tiek, kiek mes apie juos.396

Sluckio pavartotas žodis „bėgliai“ tikrovėje būtų derėjęs ir be kabučių: svečiai būtų mielai nedaly­ vavę susitikimuose. Nors Sluckis, sprendžiant iš

395 lbid. 396 Mykolas Sluckis, „Po 40 metų“, op. cit, 1005, birželio 4.

224 komentaro („Nėra ko tikėtis, kad prancūzai žinotų apie mus tiek, kiek mes apie juos“), palaikė švietė­ jiškas Korsako intencijas, tolesnė šeimininkų globa svečiams pasirodė pernelyg uoli. Jeigu Sartre as oro uoste tikrai sakė, kad, kaip rašė Vakarinės naujienos, jie norį „neskubėdami pavaikščioti Vilniaus gatvėmis, pamąstyti“, tai šeimininkai užuominos nesuprato. Beauvoir prisiminė:

Nuo rytdienos jie nuo mūsų nesitraukė nė per žingsnj. Sykį mes droviai pastebėjome, kad mums leistų kokią popietę pavaikščioti po miestą vie­ niems. Vakare jie šaltokai mūsų pasiteiravo: „Ar jums buvo geriau be mūsų?“ Jautėme jiems simpa­ tiją, bet mums nepatiko klajoti gatvėmis su penkių ar šešių asmenų palyda.397

Beauvoir nekomentuoja padėties - nežinia, ar ji (jie) manė, kad lietuviai įkyriai neatstoja, nes yra gavę nurodymą prižiūrėti svečius? A r suprato, kad perdėta globa yra lietuviškai suprastas svetingumas? Ar palaikė provincialiu keliaklupsčiavimu? Beauvoir sąmoningai apėjo šiuos klausimus, nes konkretaus atsakymo gal nė nereikėjo. Vakariečiams tas neaišku­ mas patiko, nes nieko aiškaus toje mįslingoje tarybų šalyje ir negalėjo būti. Vaizdingas Beauvoir nepa­ sitenkinimas taip įstrigo į atmintį danų-amerikie- čių rašytojui Axeliui Madsenui, daugelio biografinių

397 Simone de Beauvoir, »Ištrauka iš prisiminimų knygos Visfcų apsvarsčius" op. cit

225 knygų autoriui, kad dviguboje Sartreo ir Beauvoir biografijoje Lietuvą jis pamini tik tokiame kon­ tekste: „Sartre’as ir Bebras aplankė Lietuvą, kur vie­ tiniai Rašytojų sąjungos atstovai niekad nepaliko jų vienų, ir Puškino muziejų Pskove.“398 Tai viena iš situacijų, kai svečių ir šeimininkų norai, interesai, poreikiai akivaizdžiai išsiskyrė. Viešnagės Lietuvoje organizatoriai turbūt tikėjosi pelnysią svečių dėkin­ gumą. Tačiau lietuviai pamiršo, kad svečiai yra tik žmonės, kuriems reikia privatumo irpoilsio. Panašiai Beauvoir atsiliepė apie Palangą:

Kelionė automobiliu iš Vilniaus į Palangą, prie jūros, buvo gana varginanti. [...] Atvažiavome į

398 Puškino Michailovskojės sodyba yra už »s km nuo Pskovo. Axel Madsen, Hearts and Minds: The Common Journey o f Simone de Beauvoir and Jean-Paul Sartre, William Morrow & Co, 1977, p. 241. Dar labiau Lietuvos, kaip perdėtos priežiūros krašto, vaizdinį sustiprina tolesnis sakinys: „Grįžus į Maskvą, Erenburgas jiems pasakė, kad dabar svarbiausia leidybos forma - savilaida“ (ibid.). Savilaida (rus. самиздат, samizdatas) - neoficiali (necenzūruota), nelegali ar pusiau nelegali leidyba; jos paplitimas rodo pastangas išsiveržti iš valdžios kontrolės. Beauvoir ir apie Lietuvą, ir apie kelionę į Pskovą rašo plačiau ir ne taip vienprasmiškai. Tai, kad, kaip džiaugėsi Sluckis, kad Lietuva, palyginti su kitomis respubli­ komis, turėjo daugiau „meninių laisvių“ reiškė, kad lietuvius (ar Baltijos šalis) pavyko tomis „laisvėmis“ suvilioti; lietuviška savi­ laida neprilygo rusiškajai nei mastais, nei turiniu. Apie lietuvių savilaidą ir disidentizmą TSRS kontekste žr. Egidijus Jaseliūnas, „Periodinės savilaidos formavimasis: sovietinio disidentizmo reiš­ kinys ir Lietuvos katalikiškasis judėjimas“, Genocidas ir rezistencija, 1002, Nr. 1 (n), prieiga internetu: www.genocid.lt/Leidyba/ri/ egidijus.htm.

226 Palangą labai vėlai, visiškai be jėgų. Pirmoji pate­ kusi į viešbutį, Lena išėjo apstulbusi: meras norėjo mus pakviesti vakarienės. Mums pavyko išsisukti.399

Akivaizdu, šeimininkams pritrūko empatijos, supratimo, kad svečiai jau kuris laikas kelionėje, be to, ir vyresni už palydovus. Pakeliui j Palangą jie buvo praleidę visą dieną Kaune. Nežinome, ar kas nors iš uoliųjų organiza­ torių perskaitė Beauvoir įvertinimą. Beauvoir ir Sartre’as būtų norėję keliauti kaip privatūs asme­ nys, tačiau turėjo taikstytis su įžymybių statusu, juoba su ribotomis užsieniečių galimybėmis laisvai judėti. Neabejotina, kad privatumas, neva įmano­ mas didžiuosiuose Rusijos miestuose, tebuvo iliu­ zija; nors juos lydėjo draugiška vertėja, be abejonės, būta ir netoliese besisukiojančių seklių. Beauvoir nesuvokė arba sąmoningai nepaminėjo, kad paleisti svečius tik su Zonina, nemokančia vietos kalbų, tary­ biniam saugumui atrodė nesaugu. Nors ir pasibo- dėjusi įkyria palyda, Beauvoir šiltai atsiliepia apie Vilnių:

Vilnius buvo ganėtinai įdomus miestas: kelios gra­ žios gatvės, vaizdingi kiemai, sena, sudėtingos, bet harmoningos architektūros bažnyčia iš plytų; toliau nuo centro stovėjo baroko stiliaus bažnyčia, papuošta begale skulptūrų viduje: tai buvo augalai,

399 Simone de Beauvoir, »Ištrauka iš prisiminimų knygos Viską apsvarsčius“, op. cit.

227 gyvūnai, žmonės, kuriuose buvo galima atpažinti tipiškus lietuvių valstiečių bruožus.400

Ji mini Trakų salos pilį („vėl regiu elegantišką pilį iš plytų, stovinčią saloje vidury ežero, kurį iki pat horizonto pratęsė didelių melancholiškų ežerų roži­ nis“), Klaipėdos architektūra jai pasirodo „slegiamai vokiška“. Beauvoir autobiografijoje pasakojo:

Papietavę žavingoje Vienos stiliaus kavinėje, aplan­ kėme fortą, kur vokiečiai laikė Pasipriešinimo daly­ vius. Forto prižiūrėtojas, buvęs jo kalinys, mus gana ilgai po jį vedžiojo. Prancūzai buvo išraižę savo pavardes ant karcerių sienų. Daugelis kalinių buvo sušaudyti, o jų kaulai palaidoti laukuose, keliolika kilometrų aplinkui. J. P. Sartre’as401 privalėjo padėti gėlių vainiką prie paminklo žuvusiesiems.402

„Sartre’as privalėjo“ tikriausiai reiškia, kad veiks­ mas buvo numatytas organizatorių sudarytoje pro­ gramoje, nupirktas vainikas. Svečiams, kaip „taikos gynėjams“, teko ištverti ne tik lietuvių vaišingumą, bet ir suplanuotas ceremonijas. Antifašistiniai kelio­ nės akcentai buvo ryškiai sudėlioti; Sutkus mini, jog „Sartre as žinojo, kad Antrojo pasaulinio karo metais kopose buvo laikomi karo belaisviai, tarp jų

400 Ibid. 401 Originale čia ir toliau Sartre’o pavardė parašyta be inicialų. 401 Ibid.

229 ir prancūzai“.403 Beauvoir smalsiai stebi ir aiškina žmonių elgesį, socialinius santykius. Viena iš sma­ gesnių detalių apie Sartre’o susidūrimą su Lietuvos moterimis yra iš moterų pliažo:

Palanga nė kiek neįdomi, bet jūra graži: milžiniš­ kos, balintos kavos spalvos ar tamsiai pilkos bangos šniokšdamos užplūsdavo smėlėtą paplūdimį, kuris driekėsi kiek tik akys užmato. Nepaisydami žemos temperatūros - tarp dvylikos ir keturiolikos laipsnių - žmonės maudėsi. Kai kurie netgi vaikščioj o nuogi. Kai J. P. Sartre as ėjo palei jūrą, suklego ir jį užsipuolė apkūnios moterys: buvome beįeiną į moterų pliažą. Neretai SSSR vyrai ir moterys kaitinasi nuogi atski­ ruose pliažuose. Suprantama, bendruose pliažuose maudymosi kostiumėlis yra būtinas.404

Tai, kaip Beauvoir aprašo gintaro žveją, dar kartą atskleidžia elgesio tradicijos svarbą: tai, kas lietu­ viams pajūryje yra įprastas vaizdas, jai atrodė iš pirmo žvilgsnio nesuprantama:

Vieną rytą išvydome keistą reginį: vyriškis, apsi­ vilkęs geltoną klijuotę, buvo įbridęs į vandenį iki pusės šlaunų ir vaikščiojo, stumdamas priešais kažką su lazda. Tai buvo tinklas, kurį jis ištuštino ant smėlio; susižavėję vaikai naršė tas liekanas.405

403 Angelikos Lizius ir Melanie Ring interviu su Sutkumi, op. cit. 404 Simone de Beauvoir, „Ištrauka iš prisiminimų knygos Viską apsvarsčius", op. cit. 40J Ibid.

230 Nors ji pagiria gintaro karolius, bet įspūdingiau­ sias jai atrodė Kuršių nerijos peizažas, kuriuo ir bai­ giamas kelionės į Lietuvą epizodas:

Kraštovaizdis buvo nepaprastai gražus, bet už kelių kilometrų driekėsi dar gražesnės aukštos balkšvos kopos; kai kopėme j jas, pūtė stiprus vėjas, kuris mus vertė iš kojų; mes susėdome jų viršūnėje ir ste­ bėjome ryškiai mėlyną jūrą, kuri mirgėdama it snie­ gas skalavo stačias smėlio kalvas.406

Jeigu Beauvoir autobiografijos būtų iliustruotos nuotraukomis, šiuos epizodus papildytų Sutkaus darbai. Kai kuriose fotografijose užfiksuota daugiau žmonių, negu telpa į pasakojimus. Beauvoir nepamini nė vieno lietuvio vardo; 1965- ųjų spaudos pranešimuose nerašoma, jog svečiai lankėsi drauge su vertėja, tačiau ji matyti daugelyje grupinių fotografijų. Vertėja, kaip asmuo su vardu ir pavarde, minima tik Sutkaus ir Sluckio atsiminimuose. Tačiau tuo metu, kai pirmasis pasakojo, o antrasis rašė, vertėja Leniną (toks buvo pilnas jos vardas) Zonina jau buvo mirusi. Sutkus per ją perdavė į Paryžių savo nuotraukas. Neaišku, ką Sluckis žinojo 1965-aisias, o ką papildė vėliau. Atsiminimuose jis rašo taip:

Juos lydėjo vertėja L. Zonina, iš visų trijų ji atrodė „impozantiškiausiai“.

406 lbid. Sėdėdami kopose iškylautojai turejo matyti Kuršių marias.

231 Pora žodžių apie šią vertėją. Pastarąją atsivijo gandas, esą ji ne tik puiki prancūzų literatūros žinovė, ką tik išvertusi Sartre’o romaną Ž o d ž ia i ir pjesę M u sės. Anot liežuvių, ją su Sartre’u siejo inty­ mesnis ryšys. Galiu tik paliudyti, kad ji nepails- dama vertė mūsų klausimų krušą, svečių išsamius atsakymus, o kartais net lingvistines šaradas.407

Skaitant justi Sluckio dvejonės: rašydamas jis jau­ čiasi tarsi liežuvaujantis - viešai apie tokius santykius lyg nepadoru kalbėti. Svarbiausia, kad iš teksto neaišku, kada tas gandas „atsivijo“: tikėtina, jau po viešnagės. O jeigu ir anksčiau, situaciją lietuviai priskyrė prancūzų papročių keistenybėms: Sartre’as keliauja su žmona ir meiluže. Ši nuomonė iki šiol pasirodo Lietuvos spau­ doje. „Ž. P. Sartro, jo meilužės L. Zoninos ir žmonos S. de Beauvoir fotosesija Lietuvoje atnešė sėkmę ir pri­ pažinimą fotomenininkui A. Sutkui“, - skelbia para­ šas po Antano Sutkaus tuomet padaryta nuotrauka, puošiančia interviu su fotografu.408 Zonina Sartre’o Žodžius ne tik išvertė; jie yra jai dedikuoti („Poniai Z.“). Lietuvių atsiminimuose atsi­ spindėjo dvejopi autorių jausmai šiai moteriai. Galbūt ir pavydėta jai privilegijuotos padėties? Kitaip negu lietuviai, ji bičiuliavosi su svečiais ir gerai išmanė jų

407 Mykolas Sluckis# »Pašnekesiai su J. P. Sartre'u ir S. de Beauvoir-# op. cit, p. 39. 408 Jurga Petronytė, „A. Sutkus: Norint fotografuoti - reikia mylėti žmones“ Vakartį ekspresas, 2008, liepos 18, prieiga internetu: www. ve.lt/?data=20o8-07-i8&rub=io659248i 6&id=i2i63i6492,

232 kūrybą. Nors vertėjo darbas laikytas ne tokiu presti­ žiniu kaip rašytojo, Zonina dalyvavo didesnio masto - sąjunginio - literatūros gyvenime ir užkulisiniuose jo žaidimuose, kuriuos rašytojai iš „nacionalinių pakraš­ čių“ galėjo nebent nujausti. Kita vertus, lietuviai jos privengė, įtardami dirbant saugumui. Zoninai skiriama nemažai vietos ir Beauvoir autobiografinėje knygoje Viską apsvarsčius, ir dau­ gelyje Sartre’o bei Beauvoir biografijų. Beauvoir ją vadina „artimiausia mūsų drauge“, „ypač rafinuota ir protinga“409:

Pamėgom viena kitą vos susitikusios ir kuo labiau ją pažinau, tuo labiau vertinau. Žavėjausi jos būdo stiprybe. [...] [J]i niekada savęs nesigailėjo.410

Beauvoir j TSRS važinėjo drauge su Sartre’u iš dalies todėl, kad viešumoje taip nekristų į akis Sartre’o ir vertėjos ryšys, trukęs maždaug 1962-1966 m.411

409 Simone de Beauvoir, All said and done,, op. cit., p. 284. Sartre’as laikėsi nuomonės, kad šalį geriausiai galima pažinti per jos mote­ ris, tad užmegzdavo santykius ten, kur ilgiau užtrukdavo. 410 Ibid., p. 185-486. Zonina buvo du kartus išsiskyrusi, gyveno su motina, augino dukrą: „Ji norėjo būti nepriklausoma, ir, kaip daugelis kitų tarybinių moterų, gyvai jautė vyrų pranašumą.“ (Ibid., p. 285) 411 Kol Zoninos ir Sartre'o laiškus turėjo jos duktė Maša Zonina, jie buvo prieinami biografams. Pardavus susirašinėjimą Nacionalinei bibliotekai Paryžiuje, jie Sartre’o įdukros reikalavimu tapo neprieinami 40 m. (Hazel Rowley, „French censorship: Copyright laws, .private life’, and biography“, The American Scholar, 2009, žiema, prieiga internetu: www.hazeIrowley.com/censorship.html)

233 Zonina buvo rašytojo Iljos Erenburgo sekretorė, dirbo TSRS Rašytojų sąjungoje vertėja. Erenburgas turėjo daug veidų: karo metais išgarsėjo propagandiniais straipsniais, raginusiais žudyti vokiečius. Postalininis laikotarpis vadinamas atlydžiu pagal jo apysakos pava­ dinimą. Ir jis, ir Zonina buvo žydai; dėl TSRS anti­ semitizmo jie, KGB bendradarbiai, bet kada galėjo atsidurti oficialaus literatūrinio gyvenimo užribyje.412 Neabejojama, kad vertėjai, bendravę su užsienie­ čiais iš kapitalistinių šalių, turėjo ir kitų užduočių. Biografų cituojamos šešios išlikusios Zoninos atas­ kaitos TSRS rašytojų sąjungai. Vienoje jų minima kelionė į Lietuvą:

Nuo liepos 26-osios iki rugpjūčio 3-osios Sartre as ir Simone viešėjo Lietuvoje. Vilniuje draugai lietu­ viai surengė spaudos konferenciją. TASS-o kores­ pondentas [Sartre’o] paklausė: „Ką manote apie Amerikos propagandą, teigiančią, kad Tarybų Sąjunga yra pavergusi Baltijos tautas?“ Sartre’as atsakė, kad Lietuvoje praleido daugiau negu savaitę, bendravo su daugybe lietuvių, bet niekur nesusi­ dūrė su jokiais vergais. Priešingai, žmonės, kuriuos

412 Carole Seymour-Jones, op. cit, p. 436. Erenburgas reiškė simpa­ tijas disidentams, inicijavo peticiją, kuria reikalaujama išlaisvinti Danielj ir Siniavskj (ją pasirašė ir Zonina). Ilgai gyvenęs Paryžiuje, tuo metu buvo provakarietiškų nuostatų skleidėjas. Savo pantas- lcvės „dačioje“ kaip rašo Beauvoir, auginęs Rusijoje nematytą augalą - prancūzų skanėstą artišoką (S. de Beauvoir, Ali said and done, op. cit., p. 283).

234 jis matė Vilniuje, Kaime ir kituose miestuose, buvo laimingi ir linksmi, ir gali laikyti juos kuo tik nori, tik ne vergais.413

Vieni autoriai Zoniną laiko vien masalu: „Mani­ puliuojamas KGB, Sartreas buvo lėlė, tampoma už virvutės“, - neabejoja Carole Seymour-Jones ir cituoja Olego Gordijevskio nuomonę, kad, žvelgiant iš TSRS pozicijų, abu prancūzai buvo „[njaudingi idiotai“.414415 Kiti biografai įžvelgia žmogiškąją dramą, treti atskleidžia ir teigiamų Sartre’o simpatijų Tarybų Sąjungai ir Zoninai aspektų. Akademikas Viačeslavas Ivanovas prisimena, jog, mėgindamas gelbėti Brodskį iš tremties, paprašė Zoninos pasi­ kalbėti su Sartre’u: „Atrodo, kad būtent jo kreipima­ sis suvaidino lemiamą vaidmenį.“4ls Sartre as laišku kreipėsi į TSRS Aukščiausiosios tarybos pirmininką Anastasą Mikojaną:

Aš dažnai lankausi Jūsų šalyje, susitinku su dauge­ liu rašytojų ir puikiai žinau, jog Vakarų priešai iš taikaus sambūvio šalių „Brodskio bylą“ jau patei­ kia kaip apgailėtiną išimtį. Vis dėlto norėčiau Jus informuoti, kad antisovietinė spauda išvystė plačią

413 Užsienio literatūros komisijos prie TSRS rašytojų sąjungos kon­ sultantės Lenos Zoninos ataskaita, 196s, rugpjūčio 5. Cit. iš: Ewa Zarzycka-Bėrard, „Sartre et Beauvoir en URSS“, Commentaire, 1 . 14, Nr. 53,1991, p. 167. 414 Carole Seymour-Jones, op. cit., p. 414. 415 Вячеслав Вс. Иванов, Потом и опытом, Москва: Центр книги ВГБИЛ им. М. И. Рудомино, 2009, р. 33.

235 kampaniją ir šią išimtį pateikia kaip sovietinio tei­ singumo tipišką pavyzdį. Ši kampanija jau net kal­ tina valdžią, kad ji yra priešiška inteligentijai ir antisemitiška.41^

Už nerūpestingo ir malonaus bendravimo viešna­ gės metu, kurį matome fotografijose, slypėjo didžiu­ lės asmenininės ir politinės dramos. Visi - ir svečiai, ir šeimininkai - buvo priversti laviruoti.

Baigiamosios

pastabos - p ie n a s į| nedaugelio dokumentų, liudi­ jančių, kad svečiams priimti reikėjo ir organizacinio darbo, ir išlaidų, yra Lietuvos T SR rašytojų sąjun­ gos valdybos sekretoriaus Algirdo Pociaus prašy­ mas LTSR Ministrų tarybos pirmajam pavaduotojui Klemensui Kairiui:

Šių metų liepos mėnesį, ryšium su Jubiliejinėmis iškilmėmis, o taip pat po jų, mūsų respublikoje svečiavosi pažangus Amerikos rašytojas Filipas Bonoskis su šeima, plačiai žinomi prancūzų rašy­ tojai ir visuomenės veikėjai Žanas Polis Sartras bei Simona de Bovuar. Jų supažindinimui su Lietuva šalia išnuomo­ tos automašinos buvo panaudota ir mūsų įstaigai 416

416 Sartreo laiškas TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmi- nimui A. 1. Mikojanui. 1965, rugpjūčio 17. Cit. iš: Ewa Zarzycka- Bčrard, p. 168.

236 priskirta budinti automašina, kurios mėnesinis limitas yra 2000 km. Šių kelionių metu budinti automašina limitą viršijo 2120 km.417

Raštu buvo prašoma padidinti degalų limitą 2000 km, antraip Rašytojų sąjunga kitą mėnesį nega­ lėsianti dirbti. Limitas negalėjo būti viršijamas be LTSRMinistrų tarybos sutikimo. Netrukus atsirado ir rezoliucija: „Patenkinti Rašytojų sąjungos valdy­ bos prašymą.“ Dabar tai vadintume reprezentacijos išlaidomis. Apie praktinę šios savaitės pusę žinių mažai; tai atspindi ir požiūrį į viešnagę kaip į kultūros, gal net „dvasinio gyvenimo“ įvykį. Visai kitaip į pran­ cūzų egzistencialistus žiūrėjo išeivijos intelektualai, turėję galimybę rinktis, ką skaityti, laisvę vertinti. Tarybiniam žmogui bent kiek prieinamas buvo tik egzistencializmo ateistinis variantas, ištrauktas iš konteksto, tarsi neturėjęs raidos - nebuvo pirmtakų, tokių kaip Nietzsche ar Kierkegaard as, nei rusų emi­ grantų Nikolajaus Berdiajevo bei Levo Šestovo, nei Heideggerio, iš kurio Juozas Girnius parašė diplo­ minį darbą Kaune („Martino Heideggerio egzisten­ cialistinė filosofija“) 1936-aisiais.418

4171965, rugpjūčio 6. LLMA, f. 34, ap. 1, b. 477,1.38. Rašytojų sąjun­ gos buhalteriniuose dokumentuose išlaidos atsiduria bendrose metinio balanso eilutėse, tad svečių viešbučio ir pietų kainas težino nebent kelneris iš Kunčino apsakymą 418 1941-1944 m. Girnius VDU Filosofijos fakultete dėstė filosofiją, skaitė egzistencializmo kursą, tarp jo klausytojų buvo Henrikas

237 Žemininkų kartos intelektualinis brendimas atsidūrus emigracijoje sutapo su egzistencializmo iškilimu į Europos filosofijos centrą. Šiapus geleži­ nės uždangos egzistencialistai Sartre as ir Beauvoir toleruoti tiek, kiek jų visuomeninė ir politinė veikla buvo palanki TSRS (jie patys puoselėjo viltį, jog įmanomas trečiasis kelias - nei su JA\^ nei su TSRS). Lyginti padėtį Lietuvoje ir išeivijoje šiuo, kaip ir daugeliu kitų aspektų, būtų nekorektiška (ką reiš­ kia „žavėtis egzistencializmu“, kai jo tekstai nepriei­ nami?); daugiau paralelių atsiranda svarstant, ką jis, egzistencializmas, reiškė vieniems ir kitiems. Skaitant visą gyvenimą rašyto Alfonso Nykos- Niliūno dienoraščio fragmentus, matyti, kad poetas, studijavęs romanistiką ir filosofiją, vis grįždavo prie egzistencialistų, taip pat ir Sartre’o bei Beauvoir, su jų mintimis ginčijosi, komentavo. Dar Vokietijoje, tarp kitų knygų, įsigijo Sartreb L'Être et le Néant419, skaitė Réflexions sur la question juive ir Baudelaire420, vėliau svarstė, kad ir Hannahbs Arendt, ir Koestlerio ar net Sartreb „idėjose (problemose) bei jų trakta­ vime yra kažkas fatališkai .aktualu', susieta su .vieša

Nagys: „[T]en buvo kalbama (vairiais klausimais, ir apie egzis­ tencinę filosofiją [...] M. Heideggeris, K. Jaspersas, taip pat S. Kierkegaardas, Nietzsche.“ Girnius 19S1 m. Kanadoje apgynė disertaciją „Karlo Jasperso egzistencinė metafizika“). www.aidai. eu/index.php?view=article&catid=83%3Aredaktoriai&id=io5% 3Ajuozas-gimius-&option=com_content&Itemid=<5i 419 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 1938-1975, Vilnius: Baltos lankos, zooz, p. 197.1948, balandžio 17. 4Zo Ibid., p. zoi. 1948, lapkričio 5.

238 opinija'“421. Pagaliau nusprendė, jog ,,[g]arsiosios Sartre’o tezės [...] dabar man atrodo daugiau etinės- estetinės (ir tam tikra prasme poetinės) negu filoso­ finės propozicijos [ . . . ] “.422 Nors poetas „gryniausia nesąmone“ laikė pagrindinį Beauvoir Antrosios lyties teiginį, kad moterimi ne gimstama, o tampama423, bet, atrodo, vertino jos dokumentiką. Skaitė jos laiš­ kus Sartre’ui:

Prisnigo [...]. Jau penkta diena be pašto ir be laik­ raščių. Todėl be didesnio dėmesio (tik laikui užmušti) skaitau jau kažkada skaitytus Simonos de Beauvoir Lettres d Sartre, pilnus visur viską sekan­ čios tuštumos ir šalčio.424

„Tuštuma ir šaltis“ čia yra ne tiek Beauvoir, kiek Niliūno, išgyvenančio skausmingą vienatvę, dabar­ ties apibūdinimas. Sendamas Niliūnas į Sartre’ą žvel­ gia vis kritiškiau, kaip į tolimą, nepriimtiną pasaulį, kuriam vienintelė atsvara buvo poeto susikurta jauki, maža asmeninių santykių ir begalinės literatūros šalis.

4111bid., p. 446.1967, balandžio 30. 4 11 Ibid., p. 513.1971, kovo 10. 413 Ibid., p. 44J. 1967, balandžio 19. „Socialinės lyties“ samprata ker­ tasi su poeto esencialistiška, kiek mistifikuota moteriškumo sam­ prata. Egzistencializmas žemininkams buvo jų kartos gyvenimo dalis; feminizmas užgriuvo jau kaip kitos kartos, nesuprantamos, „gagenimas“ („feminisčių gagenimas“ - Niliūno bičiulio Vytauto Jonyno žodžiai). 414 Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 1009-2011, Vilnius: Baltos lankos, 1014, p. 357.1010, vasario 10.

239 Bene labiausiai Sartre’o, kaip svetimo, figūrą atspindi du kartus poeto dienoraštyje pakomentuotas tas pats epizodas iš Beauvoir autobiografijos:

François Mauriaco Didžiojo ketvirtadienio B lo c - notes randu šią Simone de Beauvoir citatą: Le to m ­ beau de Chateaubriand nous sembla si ridiculement

pompeux dans sa fausse simplicité que pour marquer son mépris Sartre pissa dessus. Ciniškai pagalvojau: kodėl ne abu? (Bet tai turbūt būtų buvę „techniškai neįmanoma“.)425

Po penkiasdešimties metų Niliūnas dar kartą grįžo prie šio epizodo kaip simbolinio:

Ką tik iškilmingai palaidoto XX amžiaus intelek­ tualinio elito blogo elgesio (mokykline prasme, už kurį mokytojas nusukdavo ausį arba pastatydavo kampe) embleminis momentas: Jean-Paul Sartre,

425 Alfonsas Nyka-Niliünas, Dienoraïlio fragmentai 193S-197S, op. cit., p. 357.1961, balandžio 20. „Chateaubriando kapas mums pasirodė toks juokingai pompastiškas tariamu paprastumu, kad Sartre as, pažymėdamas savo panieką, jį apšlapino“ (pranc.) - citata iš Beauvoir autobiografijos antrosios knygos, pasirodžiu­ sios prieš metus (i960). Daugiau jokio šio poelgio komentaro nei konteksto Beauvoir nepateikia. Tame pačiame sakinyje, kuriame kalba apie Chateaubriand’o kapą, jūrą, kaip vėliau Palangoje, ji vadina „balintos kavos spalvos“ (Simone de Beauvoir, The Prime ofLįfe, Penguin Books, 1962, p. 108. Knyga dedikuota Sartre’ui). François-René de Chateaubriand (1768-1848) - rašytojas, vienas prancūzų romantizmo pradininkų, palaidotas saloje, keli šimtai metrų nuo gimtojo Saint-Malo miesto. Sala pėsčiomis pasiekiama per atoslūgius.

240 Simonos de Beauvoir akivaizdoje besišlapinantis ant Chateaubriand’o kapo.4“

Ne kapo „juokinga pompastika“ bet Chateaub- riand’o pasaulėžiūra (krikščionybė, konservatizmas) ir literatūros samprata (romantizmas) paskatino Sartre ą suniekinti ne tiek palaidotą asmenį, kiek jo pažiūras. Beauvoir buvo vienintelė šio drastiško ir neskoningo poelgio liudytoja kelionės į Bretanę per Velykų atostogas 4-ajame X X a. dešimtmetyje, ir tai, kad jį lietuvių poetas (ne jis vienas) laiko viso šim­ tmečio atspindžiu, patvirtina jos vaidmenį formuo­ jant viešąjį Sartre’o įvaizdį. Sis žvilgsnis iš savo apkasų - priešingybė paky­ lėtam tonui 1965-ųjų Lietuvoje. Niliūno argumen­ tas svarbus, norint suprasti, kokia skirtinga buvo lietuvių rašytojų lektūra, galimybės X X a. 7-ajame dešimtmetyje. Vienas ryškiausių pokyčių, palyginti su soviet­ mečiu, šiandien yra galimybė laisvai keliauti. Ne tik išvykti iš Lietuvos, bet ir lankytis joje. 1997 m. Vilniuje lankėsi Stephenas Greenblattas, bet dau­ gelis humanitarų apie tai sužinojo tik perskaitę jo straipsnį. Greenblattas pasigedo dėmesio žydiškajam Vilniaus, savo senelių gimtojo miesto427, paveldui ir

426 Alfonsas Nyka-Niliūnas, DienoraSiiofraįmentai 2001-2009 ir papil­ dymai 1940-2000, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 9.2001, sausio 2. 427 „It is true that my grandparents were bom in Lithuania: my fat­ her's parents in Kovna, my mother’s in Vilna.“ „The Inevitable Pit“, London Review of Books, 2000, rugsėjo 29 www.lrb.co.uk/ V22/m8/greeo2_.html

242 stebėjosi, kiek daug lietuviai pastatė paminklų savo herojams. Vilnius Greenblattui padarė įspūdį vidur­ amžių ir baroko bažnyčiomis, apie kurias jam seneliai nei jų draugai nieko nepasakojo. „Norėčiau žinoti, ar jie bent tas bažnyčias matė?“ - ironiškai klausė jis.428 Suprantama, kad XIX a. Vilniaus žydai kasdien matė tas bažnyčias, bet jų nepastebėjo. Žmogus pastebi tai, ką pažįsta, atpažįsta. Dviejų garsių XX a. filosofų apsilankymas 1965 m. paliko ryškų įspūdį lietuvių kultūrininkams. Kitas klausimas: kiek šie įstengė atpažinti ir pastebėti sve­ čių savitumą, kiek matavo juos savo pačių maste­ liais, kiek - savo klišėmis ? Nedrįstume spėlioti, ar šių asmenybių reikšmė suvokiama. Tik akivaizdu, kad Sartre’as ir Beauvoir savo rėmėjų Lietuvoje neturi - regis, kol kas dar niekas nesiėmė iniciatyvos įam­ žinti šią viešnagę atminimo lenta kad ir ant buvusio „Vilniaus“ viešbučio sienos. Jeigu pasakojimų, dokumentų visumą laikytume vienu siužetu, matytume jo raidą. 1965 m. pasirodė pranešimų spaudoje, keletas interviu, nuotraukų, dai­ lės kūrinių reprodukcijų. Paskui Sartre’o ir Beauvoir viešnagė buvo gerokai primiršta arba prisimenama su nuovyliu, panaudojant šią porą asmeninei mito­ logijai kurti (Justino Marcinkevičiaus Dienoraštyje be datų, 1981). Toks požiūris sutapo su oficialiuoju: Sartre as ir Beauvoir, buvę TSRS draugai, netrukus

418 Stephen Greenblatt, „Racial Memory and Literary History“, in: Rethinking Literary History, sud. Linda Hutcheon, Marioj. Valdčs, Oxford University Press, 1001, p. 56.

243 po šio apsilankymo tapo priešais - apie tokius kal­ bėta arba blogai, arba nieko. Tad pasakojimai apie prancūzų rašytojų viešnagę dešimtmečiams išnyko iš viešumos ir rado saugų prieglobstį naminiuose menininkų pasakojimuose. Istorija pradėjo sugrįžti, kai su svečiais bendravę žmonės paseno ir ėmė rašyti atsiminimus, žvelgdami jau iš pokomunistinio laiko perspektyvos, norėdami, tegu ir nesąmoningai, paro­ dyti, kad jų gyvenimas sovietmečiu nebuvo visai pilkas, uždaras. Nors lietuviai Sartre’ui ir Beauvoir rodė gražiau­ sius šalies kampelius, jie tikėjosi atkreipti svečių dėmesį į savo kultūros laimėjimus. Lietuvos, oku­ puotos mažos šalies, intelektualams ši viešnagė teikė pasididžiavimo savimi ir vilties, kad mūsų kultūra gali būti įdomi kitiems. Žvelgiant iš pusės šimt­ mečio perspektyvos atrodo, kad tai ir yra didžiausia šio prancūzų intelektualų apsilankymo Lietuvoje 1965-ųjų vasarą prasmė.

245 Padėka Pavardės daugelio tų, kurie skyrė laiko pokalbiams ir susirašinėjimui, paminėtos bent išnašose, bet toli gražu ne visų. Norėčiau padė­ koti nors daliai jų: Aušrai Stanaitytei-Karsokienei, Elonai Lubytei, Giedrei Jankevičiūtei, mokslinėms recenzentėms Nijolei Kašelionienei, Ramutei Rachlevičiūtei. Ačiū Lietuvių literatūros ir tau­ tosakos instituto kolegoms, kurie skaitė dar neiš­ spausdintą knygą ir kurie kelerius metus, užtikę žinią apie Beauvoir ir Sartre’o viešnagę, parody­ davo ją man net tada, kai neketinau prie šios temos grįžti. Visų geradarių neišvardysiu; turbūt pirmoji tarp jų buvo Imelda Vedrickaitė, nurodžiusi žinutę 1960-ųjų Pergalėje su „Simonu de Boviaru“, o galiau­ siai Virgis Gasiliūnas atkreipė mano dėmesį {Justino Marcinkevičiaus 1967-ųjų Paryžiaus užrašų knygelę, kai jaučiausi jau knygą baigusi rašyti. Dėkoju iliustracijų autoriams, jų vaikams, besi­ rūpinantiems tėvų kūrybos palikimu; kolekcinin­ kams, padėjusiems susekti piešinių kelius. Taip pat visiems, kurie kartu dirbo leisdami šią knygą; ir visiems, kurie netrukdė (šeimai galioja abu varian­ tai) . Vilmai Kurapkaitei lieku skolinga už vertimus ir knygų siuntas, bet labiausiai - už draugystės ir palai­ kymo dešimtmečius.

246 It Flew Like A Shooting Star: Glimpses from the 1965 Visit of Jean Paul Sartre and Simone de Beauvoir Summary study is an attempt to understand what Jean Paul Sartre and Simone de Beauvoirs visit to Lithuania in the summer of 1965 meant to the Lithuanian intellectuals. Relying on the media coverage of the event as well as the memoirs that came out later, the study aims to recreate the details of that visit. The author of the study also discusses how this visit was reflected in literature and art. Since this material is available only in Lithuanian, longer quotes from Sartre and Beauvoir’ interviews, pub­ lished in local press and reflected Lithuanian memoirs, are provided in the summary. A passage about the trip to Lithuania in the Beauvoir s book Tout comptefait (1972, English translation: All Said and Done, 1974) to some extent reveals what the guests thought of their trip to Lithuania. This visit, being of no major relevance (if at all) to Beauvoir and Sartre, was significant to the Lithuanian society: the country, occupied by the USSR in 1940 and closed to foreigners, was visited by the worldwide famous intellectuals. Lithuanian artists, mainly writers, who took part in hosting the two guests, interpreted this visit as a sign that the Lithuanian culture is unique and interest­ ing and that despite the isolation from the West they are capable to take part in the European level intellectual dis­ course. Almost half a century later, the author of the study interviewed still living witnesses of this visit who were able to add scarce but significant details to their previously

247 published recollections. Although the study author has tried to collect as many testimonies of the visit as possi­ ble, the main goal is not to “restore the truth” (“truthful story”) but rather to discover reflections of the visit in the press, photography, memoirs. Sartre and Beauvoir arrived in Vilnius in the evening of July 16th and left on August 3 rd, 1965. The arrival date is indicated based on the information taken from the media coverage. According to the Lithuanian newspapers of that time, “the guests visited Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Palanga, Nida, Pirčiupiai, Trakai and other places in the Republic.” At the airport they were greeted with a bouquet of white marguerites. During their visit they were accom­ panied by their interpreter from Moscow Lena Zonina, the chairman of the Lithuanian Writers' Union poet Eduardas Mieželaitis, who had been awarded the Lenin’s Prize in 1962, most prestigious award in the Soviet Union, for his poem Žmogus {M an), the prose writer Mykolas Sluckis and the young (merely 1 6 year-old) photographer Antanas Sutkus. Mykolas Sluckis kept notes of the con­ versation during the visit, and forty years later published its summary in Lithuanian as well as in French {C a h ie r s Lituaniens). His recollections most comprehensively reflect the content of the conversations with the guests, especially the ones with Sartre. The study’s title is derived from the phrase taken from Sluckis s memoirs about the week-long visit of Sartre and Beauvoir: “It flew by like a shooting star that was talked about longtime afterwards, wondering what it could have been.” However, it was the photographer Sutkus who achieved the greatest recognition during that visit: with time, his pictures increased in value; they were published numerous times and collected into a separate book in France ( S a rtre

248 & Beauvoir: Cinq jours en Lituanie, 2005). During the trip, there was a meeting organized at the Writers’ Union prem­ ises where the guests met with a small group of writers and then some other writers had good fortune to have dinner with the guests in Kaunas and Palanga. The author states that the newspapers and memoirs show that it was Sartre who impressed the contemporar­ ies the most, not Beauvoir who was not interviewed to the same extent as Sartre and therefore did not speak much. Consequently, she came and left without really being dis­ covered. Sartre, who less than a year before had declined the Nobel Prize, was a celebrity of the moment. The Soviet system proclaimed women as equal only on paper, but in reality womens second-class status was very obvious and that also affected Beauvoir. It is plausible that Beauvoir’s reserved behavior contributed to that perception. In his notes, the writer Mykolas Sluckis mentioned a couple of times that, “she passionately supports her husbands [Sartres - S.D.] beliefs”. The press reports gave an impression that Beauvoir was viewed primarily as Sartre’s companion, his wife. The press that described the visit in 1965 was well-informed - the relationship between the two visitors was not named (except for one publication). However, the stereotypical thinking affected the memoirs wherein very often she was referred to as Sartre’s wife. Since information in the Soviet society was rationed, the visit was covered in brief snippets, among them a brief piece along with a photo in the official newspapers Tiesa, Komjaunimo tiesa, Vilnius newspaper Vakarines naujienos, Kaunas City newspaper Kauno tiesa. A few short interviews with Sartre and Beauvoir (with both present) were published during the visit and immedi­ ately after. The August 4,1965 issue of the daily T iesa that

249 came out right in the wake of the visit contained one such interview which was illustrated by the drawings of the art­ ist Erikas Vamas. In the same year, the artist made a terra­ cotta head of Sartre and his portrait in ink, both of which are kept by the artist’s family. During their stay in Vilnius, the couple was taken to the artist Augustinas Savickas’ studio, and right after this visit the weekly Literatura ir m en a s published Savickas’s portraits of the two visitors. These drawings as well the portrait drawn on the same day (July 27,1965) are currently kept in private collections. Although Sartre’s first publication in Lithuanian appeared back in 1939 ( L e mur), he was not translated after­ wards. Consequently, in 1965 Sartre was known mostly from a few publications in the Russian or Polish language. Obviously, Beauvoir was not translated either. Since their works were quite unfamiliar to the Lithuanian public, the conversations focused more on the French culture rather than on their works (“What are the favorite authors of the French reader?”, “Is Mauriac popular in France?”). The author of the study draws a conclusion that Soviet peo­ ple, who were painfully aware of their isolation, used every visiting Westerner to find out more about “the everyday life of people there”, and thus Sartre and Beauvoir were no exception. To the daily T iesa's question what impressed her the most, Beauvoir stated that, she “was touched by your country’s landscape and especially by its wonderful town of Trakai, its lakes and architecture, as well as by inner unity and harmony of everything your gifted people and nature created together.” To the daily’s question what she, as a woman, would like to say to Lithuanian women as her farewell, Beauvoir said, that she, “hoped they will be able to preserve the equality with men provided by the state system, and of course I wish them happiness in

250 their lives and work.” The cultural weekly Literatūra in m e n a s in its July 31 issue published an interview entitled “With Warmest Wishes” and the picture taken on one of the main streets of Vilnius downtown. The way the visi­ tors were introduced demonstrates an uneven treatment of the two: the weekly said that, “Last Sunday, the famous French philosopher, playright, novelist and short story writer” Sartre and “the renowned writer” Beauvoir arrived in Vilnius (4 and 1 epithets, respectively). Beauvoir had a chance to respond to only one question in this interview, and it refers to women’s status in French culture. Beauvoir claimed that, “France has a long-established tradition of women writers. Recently many women joined the ranks of artists, cinematographers as well as film directors. In gen­ eral, women continue enjoying an increasingly growing influence in social as well as cultural life. However, there are still many issues that need to be resolved in attempt to alleviate women’s situation and work.” The author of the study stresses that the Lithuanian readers of the seventies could not really assess these ideas adequately because they were unaware of the input that Beauvoir made in reveal­ ing the status of women in a patriarchal society. Without the background of Le Deuxième Sexe, such observations of Beauvoir did not differ at all from general declarations about women achievements and equality that were pub­ lished in the press on various occasions. The Soviet government tried to use Sartre’s visits to the Soviet Union for their own propaganda purposes, in particular by demonstrating that this country is friendly and supported by intellectuals in the Cold War atmos­ phere. It was for this purpose that the Moscow based peace movement was established in the events of which Sartre took part. The way a daily reporter poses his question to

251 Sartre already suggests an answer (“In Western countries reactionary bourgeois states that the Soviet Lithuanian nation has no independence, that Lithuania’s people are oppressed and even enslaved. What do you think about that [...]?”) Sartre diplomatically responded by saying that, “All Lithuanians I have met are free peo­ ple.” He also added that, “During my visit I also encoun­ tered some Lithuanians from the USA who came to visit their ancestors’ land. It is doubtful whether they would come to an enslaved country.” Such responses prove that Sartre knew how to flirt with the Soviet regime other­ wise he would not have been able to keep coming back to the USSR. It is worth noting, however, that soon he became persona non grata because he was spotted in a demonstration wearing a Mao badge. In 1968 after they condemned the Soviet defeat of the Prague Spring, Sartre and Beauvoir finally became Soviet enemies. Although at that time the press described the visit in short reports and interviews, later responses to the visit were more numerous. The study author examines some of these responses, exposing the expectations ofLithuanians and partly their disappointment at not seeing them come true. The best-known impressions of the visit are those by the poet and playwright Justinas Marcinkevičius which were published in his book of essays D ien o ra štis be d a tų ( D ia r y without Dates ) in 1981. When Marcinkevičius met with Sartre and Beauvoir in Paris in 1967, he had hoped for their support in publishing translated literary works of small nations. In response to a question about the future of the literature of such nations, Sartre started talking about Joyce. For a while Marcinkevičius was under impres­ sion that Sartre did not understand his question. Yet, he finally grasped that Sartre was using Joyce as a visual aid:

252 he wanted to say, “Young man, start writing in English, French or Russian...” Marcinkevičius refused the sugges­ tion finishing this episode by reiterating his determination: “I choose the Lithuanian language. I have chosen it a long time ago. I cannot comprehend how one can choose to exit his peoples destiny.” 40 years later, in the interview (Literatūra ir m enas, March 11,2005) Marcinkevičius brings up Sartres indirect advice again, and gives the rest of the story: upon his return to Lithuania, Marcinkevičius wrote the play M in d a u g a s. It was about the ruler in the Middle Ages who joined the lands of various tribes together and established a Lithuanian state. This example shows how Sartre was used in the creation of one’s own personal myth. Sluckis expressed a similar observation in his memoirs that, “Sartre, by the way, regarded literatures of small nations written in national languages with slight skep­ ticism. This reflects the dominating tradition of France being the worlds art center.” It is plausible that Sartre was asked this question during his visit in Lithuania as well and that he expressed his skepticism, which caused major disappointment within Lithuanians. The disap­ pointment reveals the hope of Lithuanians that Sartre, whose speeches for Algerian independence were reprinted in the Soviet press, would support the idea of cultural and even political autonomy of smaller nations of the USSR. A much more vivid image of the visit emerges from memoirs, especially from the ones that surfaced in recent years. These memoirs show Lithuanians’ surprise at the simplicity of their guests’ attire and their unpretentious behavior (“If the gathered people were expecting to see "celebrities”, these two modest people were not “it”. It was the accompanying translator L. Zonina who was the most impressive of the three”, as Sluckis noted).

253 Because the guests were important, every remark they made was seen as special, worthy of remembering, and their compliments were taken not as a formal politeness but more like a validation of the significance of Lithuania. Journalist from Kaunas Marija Macijauskienė in her mém­ oires (Po aukštus kalnus vaikščiojau: Memuarai, 2002 ) quotes conversations that occurred during meals:

[Simone de Beauvoir:] Trakai Castle is like no other: small, intimate, narrow and yet of such tremendous sug­ gestive power! Its location was chosen especially well. [Jean Paul Sartre:] And now, after we met M. K. Čiurlionis, saw Trakai and Vilnius, we are under an impression that the Lithuanian nation and its people are very special; Lithuania’s unique genius shines in the bouquet o f European cultures as a precious stone.

At the end of dinner, J. P. Sartre added:

It would be nice to have Lithuanian cuisine in Paris! It is not clear whether the guests really used such pompous phrases, or if they acquired such a tone through the translation from French into Russian (Zonina was the one who did the interpreting, Lithuanian was not used at all during the conversations). In the opinion of the study author, the two sides did not converse as equals, and what the French saw as a polite and non-obligating conversa­ tion, the Lithuanians took it as the acknowledgement of their unique culture; ambitious artists (such as Mieželaitis, Shields) who were at the peak of their career took it even further and saw it as the validation of their own impor­ tance. The author of this study poses a question as to why Lithuanians considered this visit so important. The answer to this question is that Lithuania was visited by

254 very few foreigners, mostly emigrants and tourists from the Socialist countries. That summer of 1965 Lithuania, among other Baltic countries, was pompously celebrating the 25th anni­ versary of its incorporation into the USSR. Lithuania together with other Baltic countries had adapted to the occupation by then and started enjoying the relative peace and improving welfare. This visit increased the pride of Lithuanians. As Sluckis puts it, “Lithuania is not a provin­ cial country, as it may seem, if intellectual people of such caliber come for a visit.” Sluckis proudly continued to say that journalists kept asking him and Mieželaitis as to why Sartre and Beauvoir came to Lithuania rather than, say, to the Ukraine or Kirghizstan. And he provided the answer himself that partly it was due to the fact that Lithuania was famous at that time for its black-and white drawings, poetry, cinema, architecture and photography. According to Sluckis, Lithuania had preserved its artis­ tic freedom which was different from that of the other Soviet republics. This comment of Sluckis reflects the way Lithuanians used to see themselves: the belief that, along with other Baltic nations, Lithuania was the West of the USSR and therefore different from Russia and other Asian republics. However, the author of the study argues that from today s perspective it is obvious that art or other forms of culture that Lithuanians used to take such pride in was modem only in the isolated context of the USSR, but that it could have hardly competed in the open European community. In other words, Lithuanian intellectuals took Sartre and Beauvoir s visit as a mirror that confirmed the fact that “you are the fairest of them all". Lithuanians, by taking the visit as a sign of exceptional respect, ignored the fact that Sartre and Beauvoir had visited the USSR many times before and a year prior to visiting Lithuania

255 they went to Estonia, Crimea in 1963, as well as Georgia and Armenia, not to mention Moscow and Leningrad. The book, based on documentary texts, discusses how the Lithuanian writers perceived their hierarchies according to whether (or to what extent) they got to interact with Sartre. The author of this study discusses the memoirs of the photographer Antanas Sutkus and his subsequent inter­ views focusing attention onto the history of his famous photo of Sartre in the Nida dunes: the still had both, Sartre and Beauvoir in it, but the photographer cut Beauvoir out, saying that he did not like compositions with two visible figures since, “it makes the picture very mundane. The mood changes completely. A lonely Sartre is a metaphor for philosophy.” The author contemplates that this mechanical separation of Beauvoir from Sartre can be interpreted as a metaphor of the way their work was perceived. Although Sartre in his Les Mots wrote that he had been indifferent to nature since his childhood, Sutkus mentioned the philosopher’s unexpected reaction to the magnificence of the Curonian Spit dunes, “I feel as if I am standing at the entry way to heaven”, despite the wind blowing sand directly into his eyes.” Through his account of the event as well as through his photographs, Sutkus reveals Sartre in unusual circumstances. However, if we go back to the different ways the guests were treated, then Sutkus’ pictures not only complement but also distort the perception of the visit in the eyes of many Lithuanians. In the memoirs, Beauvoir always plays a secondary role, she does not seem as important or interesting as Sartre, but in the pictures both visitors almost always stay together and their unequal treatment is not apparent. Sartre’s phrase about standing at the entryway to heaven that Sutkus overheard gave the title to Herkus

256 Kunčius’s radio play (At the Entryway to Heaven, 2009). Lithuanian American writer and Communist Party mem­ ber Philippe Bonosky also met with Sartre and Beauvoir during his visit to Vilnius. He described his encounter in his book Beyond the Borders of Myth: From Vilnius to Hanoi (1967) and used it as proof that Lithuania was thriv­ ing in the Soviet Union. However, the most interesting reflection of the Sartre and Beauvoir’s visit in Lithuanian literature is found in Jurgis Kunčinas’ (1949-2004) story “Waiter who Waited on Sartre: Jokūbas Švarcas Tells his Story” (1989). In his prose, Kunčinas skilfully mixes up real facts, fictional and real characters, turns everything upside down in a carnival fashion. In this particular story, Kunčinas looks at the visit of the famous philosopher and his wife through the eyes of “an insignificant person”. The waiter who took care of the famous guests was also asked by the secret service to observe the behavior not only of the guests but also that of the accompanying Lithuanians. The waiter describes his side of the story with humor: his encounter with Sartre occurred when the philosopher asked him, using international gestures, where the bath­ room was, and on his way back from the bathroom he pat­ ted the waiter on his shoulder. Sartre’s wife (her surname is not mentioned at all in the story) is mentioned only as an episodic character. The waiter’s encounter with the celeb­ rities in the Kunčinas’ story had a sorrowful ending: since he did not report on anybody to the secret service, he lost his job at that prestigious hotel; later on when working in a cheap pub he, after a drink or two, used to brag about his encounter with Sartre. Kunčinas in his story uses the visit of the famous couple to reveal the atmosphere that prevailed in Soviet Lithuania; the other characters in the story are fictional. The fact that the waiter had Sartre’s

257 book in Lithuanian and that Sartre actually signed it (“to the kind gentleman who helped me with my dinner in Lithuania!”) also belongs to fiction. In reality, Sartre’s first book in Lithuanian was pub­ lished a year later after Sartre’s visit (Les mots, 1966), his Les Séquestrés d'Altona was staged at the State Drama Theatre in 1969-, and his plays were included into various collec­ tions. And although the visit definitely prompted transla­ tions of Sartre and Beauvoir’s works into Lithuanian, her works reached Lithuania considerably later. It was only after 1990 that the more prominent works of Beauvoir such as Le Deuxième Sexe (1996), novels Les belles images (together with Une mort très douce, 1994) and Tous les hommes sont mortels (1999) were translated. It is also known that Beauvior’s Les belles images was supposed to come out in 1971, but its publication was stopped due to “the events in Czechoslovakia”. In other words, Sartre and Beauvoir’s position against the USSR’s invasion to Czechoslovakia prevented the publication of Beauvoir shook in Lithuanian. Beauvoir in her All Said and Done provides an alterna­ tive description of the trip. She complains that she was sur­ rounded by an excessive care of the hosts (“They never left us alone for a minute: once we timidly suggested that we should be allowed to stroll about the city by ourselves.”). In a museum in Kaunas, she was impressed by the “fine wooden figure of Christ”: “It is a sitting figure, crowned with thorns, and it leans upon its cheeks with its hand: it is the very picture of isolation.” It is worth adding that Lithuanians have a specific word for this wooden Christ - Rūpintojėlis (The Worrier); these sculptures were built in the cemeteries, and along the roadsides, they were kept at home to provide protection. In 1970, Mieželaitis, who accompanied the guests to the museum, published a series

258 ofpoems, Medžio grimasos (Grimaces ofWood). Ihe first poem is a conversation of Sartre with Rūpintojėlis wherein the poet juxtaposes the French sophistication against the authentic natural wisdom of Rūpintojėlis. However, it was Nida that made the biggest impression on Beauvoir even though she never mentions it by name: “Some way from Palanka1 we saw a house where Thomas Mann stayed. (...) The position is very beautiful; but even more beautiful are the tall white dunes a few miles away”) Beauvoir comments on her surroundings (the collective farmer workers who came to meet their American relatives; the customs of the Palanga beach; the amber fishing) in a sensitive way and is quite well informed about the situation (“At present it does not appear that the Russians are much loved in Lithuania (...) ” despite a few historical and lin­ guistic inconsistencies. Beauvoir finishes the travel episode by admiring the nature, thus further developing in French literature Lithuania’s image of being a country where wild nature still prevails (the best known work of this genre is Prosper Mėrimėe's gothic short story “Lokis” (1869). Although Lithuanians showed Sartre and Beauvoir the most beautiful parts of their country, what they really hoped for was to draw the guests’ attention to its cultural achievements. This visit provided a sense of pride for the intellectuals of Lithuania, a small country under the Soviet occupation; it gave them hope that they can be interesting to other cultures. Through the perspective of the past fifty years, this hope seems to be the most significant conse­ quence of the French intellectuals’ visit to Lithuania in 1965.

Translated by Vilma Kurpakaitė-Berg

1 In both, French and English, versions of Tout comptefait Palanga is spelled this way, and Vilnius is called Vilno.

259 Iliustracijų sąrašas

Pergalė, i960, Nr. 11 (p. 24)

„Vilniaus“ viešbučio pastatas 1973-iųjų liepą. M. Kuraičio nuotr., LCVA (p. 27)

Erikas Varnas. Beauvoir ir Sartre’o portretai. Tiesa, 1965, rug­ pjūčio 4. Originalų vieta nežinoma (p. 31)

Augustinas Savickas, Sartre’o ir Beauvoir portretai (Literatūra ir menas, 1965, rugpjūčio 14). Pop., sangvinas. Sartre’o por­ tretas publikuotas: Augustinas Savickas: Reprodukcijų albumas, Vilnius, Vaga, 1987. Originalai privačioje von Knobelsdorffo kolekcijoje (p. 32)

Oro uoste. Iš kairės: Kostas Korsakas, Lena Zonina, Sartre’as, Feliksas Strumilas, Stasys Amašius, Algirdas Pocius. Priekyje Saliamonas Vaintraubas. Fotografas nežinomas. L L T IB F (P- 40 )

„Vilniaus“ viešbučio kambarys, 1930. Fotografas nežinomas, LCVA (p. 43)

„Café de Flore" 1015-aisiais. Valdo Papievio nuotr. (p. 51)

Erikas Varnas. Sartre’o portretas,1965, piešinys tušu. Dailininko šeimos nuosavybė (p. 60)

Susitikimas LTSR Rašytojų sąjungoje liepos 18-ąją. Iš kai­ rės: Eduardas Mieželaitis, Lena Zonina (nugara), Sartre’as, Beauvoirj kitapus stalo iš kairės - Algirdas Pocius, Vacys Reimeris, Mykolas Sluckis. Judelio Kacenbergo nuotr., LCVA. Publikuota: Tiesa, 1965, liepos 28. (p. 79)

Sartre’o įrašas savo knygoje Les Mains sales (Gallimard, 1948): „Panelei Birutei - labai pagarbiai, J.P. Sartre, 65, liepos 28“. Birutės Liauškienės nuosavybė (p. 84)

260 Trakuose. Iš kairės: Aleksandras Štromas, Kazys Saja, Eduardas Mieželaitis, Sartre as, Mykolas Sluckis. Antano Sutkaus nuotr. Antano Sutkaus fotografijų archyvas (p. 89)

Augustinas Savickas. Jeano Paulio Sartre’o portretas. 1965, pop., sangvinas, 64 x 50. Meno rinkos agentūros nuotr. (p. 98)

Augustino Savicko dirbtuvėje liepos 27-ąją. Fotografas neži­ nomas. Publikuota: Augustinas Savickas, Žalia tyla: Memuarai (Vilnius: Tyto alba, 2002) (p. 100)

Kaune liepos 30 d. Eduardas Mieželaitis, Sartre'as, Beauvoir, Daina Mieželaitytė. Antano Sutkaus nuotr. Antano Sutkaus fotografijų archyvas (p. 123)

Teofilis Tilvytis atsisveikina su svečiais oro uoste rugpjūčio 3 d. Balio Bučelio nuotr., LCVA (p. 125)

Juozo Mikėno „Rūpintojėlis", Sartre’as, Eduardas Mieželaitis, Beauvoir. Antano Sutkaus nuotr. Antano Sutkaus fotografijų archyvas. Publikuota: Nemunas, 1970, Nr. 3 (p. 132)

Antano Martinaičio iliustracija Mieželaičio eilėraščių ciklui „Medžio grimasos“. Nemunas, 1970, Nr. 3 (p. 135)

Korsakų vasarvietėje Turniškėse. Iš kairės: Albertas Laurinčiukas, Kostas Korsakas, Sartre’as. Antroje eilėje pie­ šiantis Erikas Varnas. Fotografas nežinomas. L L T IB F (p. 148)

„Vasaros“ restoranas Palangoje (archit. Aleksandras Eigirdas, 1964) 1965-aisiais. Balio Bučelio nuotr., LCVA (p. 151)

Amerikos rašytojas Phillipas Bonosky, trečią kartą atvykęs j Lietuvą, su dukrele Nora. Vilnius, 1965-ųjų gegužė. Balio Bučelio nuotr., LCVA (p. 158)

261 „Vilniaus“ viešbučio laiptai, 1950. Fotografas nežinomas, LCVA (p. 164)

Nidoje. Sartre’as ir Mykolas Sluckis. Antano Sutkaus nuotr. Antano Sutkaus fotografijų archyvas (p. 168-169)

„Vilniaus“ viešbučio restorano interjeras, 1950. Fotografas nežinomas, LCVA (p. 172)

Erikas Varnas. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: „Autorius tarpe F. Bonoskio ir Ž. P. Sartro. Vilnius, 1965 m. vasara.“ Fotografas nežinomas. L L T IB F (p. 186)

Sartre’as ir Beauvoir Nidoje. Antano Sutkaus nuotr. Antano Sutkaus fotografijų archyvas (p. 200)

Erikas Varnas. Sartre’o portretas, 1965, degtas molis. Dailininko šeimos nuosavybė (p. 206)

Maksimo Gorkio (dab. Aušros Vartų ) gatvėje: Lena Zonina, Eduardas Mieželaitis, Sartre’as, Beauvoir. Fotografas nežino­ mas. Literatūra ir menas, 1965, liepos 31 (p. 228)

Chateaubriand o kapas Grand Bė saloje. Rimvydo Antanavičiaus nuotr. (p. 241)

2000 m. Paryžiaus miesto taryba aikštę Saint-Germain- des-Prės rajone pavadino Sartre’o ir Beauvoir vardu. Valdo Papievio nuotr. (p. 244)

262 Santrumpos LCVA - Lietuvos centrinis valstybės archyvas LLMA - Lietuvos literatūros ir meno archyvas LLTIBF - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos fototeka

Bibliografinės pastabos ^ k ste sn i j;os knygos fragmentų variantai publikuoti straipsniais: »Simone de Beauvoir - Tarybų Lietuvos viešnia“ Krantai, 1008, Nr. 2, p. 48-53. „1965-ųjų akimirkos su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre u“ Colloąuia, 2009, Nr. 22, p. 71-104. Asmenvardžių rodyklė

Adamkus, Valdas 41 Bames, Hazel 216 Adamov, Arthur 70 Baužytė-Čepinskienė, Galina Adomaitis, Regimantas 59 140 Aistis, Jonas 126 Bažan, Mikola $8 Aksionov, Vasilij 185 Beauvoir, Hélène de 220 Algren, Nelson 160,218 Beauvoir, Simone de 9-11, Amalrik, Andrėj 191 13, is-18 ,21-33,35-38,41» Andrikonytė, Asta 178 44-48,50,56,59,61,63, Antanavičius, Kazimieras 71,74# 76,78-82,87,90,9 h Algimantas 117,118 93, 9 97, 99,101,102-104, Antanavičius, Rimvydas 106,110-113,115,117-120, 241, 262 122,123,132,137,140-142, Antonioni, Michelangelo 144, HS, 147,150, iS*, 71,187 154-156,159,160,161,162, Aragon, Louis 34, 82 165-167,170,171,177,179, Arendt, Hannah 238 180,182,184,187,189-193, Amalius, Stasys 39-41,260 196,199-203, 205, 207-236, Aron, Raymond 16 240, 242-2SI, 2S3-263 Artmane, Vija 182 Beckett, Samuel 34 Attwood, Feona 219 Berdiajev, Nikolaj 237 Awdykowicz-Gerassi, Stėpha Beuys, Joseph 179 187 Bieliauskas, Alfonsas 5s Bienenfeld-Lamblin, Bianca Baliutavičius-Dzūkas, 46 Lionginas 178 Bikulčius, Vytautas 221 Baltakis, Algimantas 80,88, Binkis, Kazys 136 117,129,104 Birchall, Ian H. 17,19 Baltrūnas, Aleksas 33 Bonoskis F. žr. Bonosky, Baltušis, Juozas 104,105, Phillip 113,166 Bonosky, Faith 160 Baranauskas, Jonas 161 Bonosky, Nora 158,160,261 Baranauskas, Vladas (Walter Bonosky, Phillip 105,156-163, Bonosky) 161 165,166,182,186,236,256, Baranauskas, žr. Bonosky, 261,262 Phillip Bouchardeau, Huguette 221

264 Boulé, Jean-Pierre 18,112, Cvirka, Petras 180 192, 217 Braziūnas, Vladas 99, lis Čechov, Anton 180 Brecht, Bertold 34 Čepaitytė, Marija 153 Brežnevas, Leonidas 191 Čiurlionienė-Kymantaitė, Brodskiįjosif 87,152,154- Sofija 146 156, 235 Čiurlionis, Mikalojus Brown, Roger 11 Konstantinas 30,38,119, Bučelis, Alfonsas Balys 2d, 122,124,141-147,253 125,151,158,192,261 Bunin, Ivan 69 Dabrilaitė, Ona 113 Burak, Alexander 108 Daigle, Christine 209 Butor, Michel 187 Dambrauskaitė-Brogienė, Romana S7, 117 Cabut, Jean 221 Daniel, Julij 87,234 Calder, Alexander 147 Daugirdaitė, Solveiga 13, Campbell, Vincent 219 103,118 Camus, Albert is, 34,58,82, Daugvilienė, Elžbieta 113-115 93,94,160,198,209 Davoliūtė, Violeta 13,66 Cartier-Bresson, Henri 194, Dekanidzė, Georgijus 42 195 Deneuve, Catherine 220 Castro, Fidel 22 Diana, Velso princesė 11 Cau, Jean 17 Dilthey, Wilhelm 16 Champonnois, Suzanne Donelaitis, Kristijonas 134 188,189 Donskis, Leonidas 91 Charmé, Stuart Zane 167 Drake, David 14,17,19 Chateaubriand, François- Duras, Marguerite 187, 220 René de 240-242, 262 Dürrenmatt, Friedrich 93, 94 Che Guevara, Ernesto 22 Chevalier, Maurice 17s Eidukaitis, Vytautas 113 Chružčiov, Nikita 22, 3s Eigirdas, Aleksandras 151,161 Churginas, Aleksys 33, 88, Elkai'm-Sartre, Arlette 167 104 Erenburg, Ilja 226,234 Cohen-Solal, Annie 18 Éribon, Didier 15, įd, 23, 213 Contât, Michel 20, 3d Fabijancic, Ursula 147 Cooper, Gary 17s Faulkner, William 143 Cvetajeva, Marina 134 Fouchet, Max-Paul d9

265 Franzen, Jonathan 157 Hunter, I. Q. 219 Freud, Sigmund 91,93-96 Hutcheon, Linda 243 Fullbrook, Edward 114-216 Ionesco, Eugène 34 Ivanauskaitė, Jurga 154,155 Gagarin, Jurij 178 Ivanov, Viačeslav Ivanovič Galdikas, Adomas 138 235 Gallimard, Gaston 73 Yourcenar, Marguerite 211 Garankštis, Aleksas 191,193 Gaulle, Charles de is Jacovskytė, Aleksandra 38 Gavrilkevičius 224 Jankevičiūtė, Giedrė 138 Gečas, Vincentas 181 Janušytė, Liūne 71 Genis, Aleksandras 107 Jaseliūnas, Egidijus 226 Germanavičiūtė, Regina iss Jaspers, Kari 238 Giacometti, Alberto 146,147 Jekentaitė-Kuzmickienė, Gimbutienė, Marija 219, 220 Leonarda 94 Ginzburg, Aleksandr 152-154 Jevtušenko, Jevgenij 185 Girnius, Juozas 237, 238 Jėzus Kristus 136,139,141 Gleen, Germaine 117 Joyce, James 64,66,75,251 Golomb, Jacob 209 Jokūbonis, Gediminas 116 Gorbačiov, Michail 4s Jones, Meredith 219 Gordijevskij, Oleg 15,235 Jonynas, Vytautas 239 Granet, Roseline 192 Jonušaitė, Neringa 37,185 Grass, Günter 156 Jung, Carl Gustav 77 Greenblatt, Stephen 242,243 Jurgelionis, Kleopas 166 Gudaitis-Guzevičius, Jurgutienė, Aušra 81 Aleksandras 166 Juškaitis, Jonas 58 Gudaitis, Antanas 181 Gudavičiūtė, Dalia 220 Kacenbergas, Judelis 79, Guinness, Alec 179 192,260 Guppy, Shusha 211 Kafka, Franz 198 Kairienė, Audra 161 Hare, David 146,147 Kairys, Klemensas 236 Heidegger, Martin 237,238 Kalanta, Romas 191 Hemingway, Ernest 91,106, Kaplanas, įsakas 33 107,108,109,143,175 Kapočius, Laurynas 161 Horney, Karen 213 Karatajus, Vladas 181 Hrabal, Bohumil 174 ,175/ *77 Karosienė, Ksavera 182

266 Karvelis, Ugnė 73,220 Lapoujade, Robert 147 Kašelionienė, Nijolė 14a Laurinčiukas, Albertas 9, 29, Kašuba, Vytautas 138 99,101,102,105,147,148, Katilių šeima 154,155 205, 261 Katilius, Ramūnas 155, i$6 Lenin, Vladimir, 131,162 Kavaliauskaitė, Jūratė 171 Lévi-Strauss, Claude 15,16, Kazickas, Juozas 41 23,113 Kazlauskas, Jonas 117 Lévy; Benny (Pierre Victor) Keliuotis, Juozas 57,58,176 18,167 Kennedy, John F. 11 Liauškienė (Zavialovaitė, Kerbelis, Motelis 121 Zavelovaitė), Birutė 9,30, Kierkegaard, Soren 209, 5°, Si, 54, 55,84,85,86,90, 137,238 112,260 King, Martin Luther 11 Lizius, Angelika so, 81,93, Kmita, Rimantas 67 105,108,177,195,196,198, Kniežaitė, Milda 88 201,203,204,230 Koestler, Arthur 15,260,238 Lockyer, Sharon 219 Korsakaitė, Ingrida 9,131,149 Lubys, Bronislovas 41 Korsakas, Kostas 29,40,88, 90, 104, 105, 109, 129) 131) Macijauskienė, Marija 242,147,148,166, 224,260 9,30,46,106,111-122, Korsakienė, Halina 9,130, 124,126,136,137,141, 147, 149, ISO, 152, 153) 155) 145, 253 156 Mačianskaitė, Loreta 217 Korsakų šeima 149,154 Mačiulytė, Barbora 161 Kriščiukaitytė, Agnė 59 Madsen, Axel 215, 226 Kubilius, Vytautas 66, 93, 95, Maheu, Renė 208 110,126,128,129,131,142, Maldonis, Alfonsas 117 Mann, Thomas 176,178, 2S8 143,144 Marcinkevičienė, Genovaitė Kulik, James 11 Kunčinas, Jurgis 83,171,173, 68,73 Marcinkevičius, Justinas 174,176,177,218,237,256 50,61, 62-78, 80,93,104, Kunčius, Herkus 177,256 Kviliūnaitė, Jurgita 59 117,124,141,179,117, 243, 151, 252 Marcinkevičiūtė, Jurga 73 Ladigienė, Stefanija 92 Marcinkevičiūtė, Ramunė 73 Lanzmann, Claude 167

267 Martinaitis, Antanas 131, Milašius, Gabrielius 126,127 135.261 Milosz, Czeslaw 156 Martinaitis, Marcelijus 41, Miltinis, Juozas 57 42,12 6 Mironaitė, Anelė uo, 121 Masson, André 97,144, Mitaitė, Donata 42 146,147 Mizara, Rojus 166 Matulytė, Margarita 194 Mohl, Nils 179 Maupassant, Guy de 180 Moi, Toril 16, 44, 214 Mauriac, François 209, 240, Montand, Yves 120 249 Morkus-Jackevičius, Pranas Mažuika, Jonas 38 154 McCleary, Richard C. 20,36 Nagys, Henrikas 137,138 Mead, Margaret 213 Napoleonas 1 80 Mérimée, Prosper 258 Narkevičiūtė, Janina 111, Merkytė, Aldona 58, 61 113,121 Merkytė, Aleksandra 209 Nasvytis, Algimantas 42 Merleau-Ponty, Maurice 19, Nėris, Salomėja 72,122,197 23, 21s, 216 Nietzsche, Friedrich 209, Mickūnaitė, Giedrė 11s 237, 238 Nyka-Niliūnas, Alfonsas 238, Mieželaičių šeima 160 239,240,242 Mieželaitis, Aurimas 9 Mieželaitis, Eduardas 22,33, O’Brien, Patrick 16 79,8 9 ,9°, 99,101,102,104, Oja, Bruno 182 112-115,117,121-123,114, Okely, Judith 109 128,129,131-134,136,141, Oleka, Jurgis 41 143, 145, 147,150, «So, 166, Paknys, Raimondas 162 197,203-205,228,247,153, Papievis, Valdas 52,244, 254, 257, 260-262 260,262 Mieželaitytė, Daina 9,101, Pasternak, Boris 20,35 122.123.160.203.204.261 Paulauskienė, Aušra 157 Mikelinskas, Jonas 33,88,104 Petkus, Viktoras 87,154 Mikėnas, Juozas 116,131,132, Petrauskaitė, Aušra 92 137- 139,14 1, 261 Petronytė, Jurga 232 Mikojan, Anastas 235, 236 Piaf, Ėdith 120 Mikulėnaitė, Ema 92 Picasso, Pablo 33,35,57

268 Pocius, Algirdas 9, 29,40,42, François, markizas de 133 79,82, 83, 85,88, 99,101, Sagan, Françoise 85,187, 220 104,105,149,236, 260 Saint-Exupéry, Antoine de Pozner, Vladimir (tėvas) 69 34,82 Presley, Elvis 90 Saja, Kazys 9,33,80,82,89, Prévert, Jacques 69,76 90,104,2di Proust, Marcel 55 Sakalauskas, Tomas 54,85 Pūkelevičiūtė, Birutė 217 Samulevičius, Raimundas 113 Pukytė, Eglė Paulina 179 Sarraute, Nathalie 187 Puškin, Aleksandr 226 Sartre, Jean-Paul 9-11,13-26, 28-42, 44- 51/ S3-d7, Raikauskas-Vairas, Karolis 7Z, 74-99/102,104-107, •59 109-112,118-124,126-134, Raila, Balys 139 13d, 137,14 0 -15 0 ,151- 15«, Ramonaitė, Ainė 171 160-163,166-171,173,174, Rebeyrolle, Paul 147 176-180,182-192,194-196, Reimeris, Vacys 33,79, 2(So I98-203, 205-212, 214- 119, Riauba, Stanislovas 134 222-230, 232-236, 238-240, Rilke, Rainer Maria 58 242-263 Ring, Melanie 50, 81, 93,105, Sauka, Donatas 183-185 108,177/ 195; 19«, 198, aoi/ 203,204,230 Savickis, Augustinas 21,32, Rybalka, Michel 20,36 50,55,96-100,144,14«, Rybelis, Linas 91 181,205,208,249,260,261 Robbe-Grillet, Alain 187 Savukynas, Bronys 37 Roche, Corinne 179 Schwarzer, Alice 209,214 Rodin, Auguste 134 Seymour-Jones, Carole 15, Rostworowski, Tadeusz 46,166,234,23s Maria 41 Shay, Art 218 Rowley, Hazel 35, 201, 233 Simon, Claude 187 Roždestvenskij, Robert 185 Simons, Margaret 215 Russell, Bertrand 75 Sinclair, Upton 157 Siniavskij, Andrėj 87,234 Sabonis, Arvydas S9 Sluckaitė-Jurašienė, Aušra Sabonis, Stasys 59 Marija 93 Sacharov, Andrėj 87 Sluckis, Mykolas 9,11, 21, 22, Sade, Donatien Alphonse 19, 30, 33, 44, 74, 7«, 78,

269 8o, 82, 89-91,9S-97, 99, Šilinskas, Romualdas 182 103-106,109, ill, 116,119, Šimelionis, Mykolas 149 120,122,137,143- 145, 150, Škėma, Antanas 217 166-168,170,180,184,183, Šolochov, Michail 20,35 204, 205, 224, 226, 13 1,232, Štromas, Aleksandras 89,90, 247, 248, 252-254, 260, 262 J54,261 Smolskis (Smalstys), Jurgis Švažas, Jonas 181 116 Smolskytė, Jurgita Tarkovskij, Andre) 87 (Georgette Smolski) 117, Tilvytis, Teofilis 104,105, 166 124,125,193,261 Sniečkus, Antanas 119 Tintoretto (Jacopo Comin) Sollers, Philippe 187 146,147 Solženicyn, Aleksandr 16 Todesas, Levas Daumantas Sprindytė, Jūratė 66 38 Stalin, Josif 222 Toliušis, Zigmas 139 Stanišauskas, Juozas 112,192 Tracy, Spencer 175 Steinbeck, John 159,175 Trečiokaitė, Daiva 221 Steiner, George 19 Trintignant, Nadine 220 Stewart, Iain 16 Tuleikis, Leonas 181 Strumilas, Peliksas 29,40, Tumelis, Juozas 154 105,260 Urlakytė, Nijolė 185 Subatavičius, Juozas 161 Surdokaitė, Gabija 139 Vaičiūnaitė, Judita 93,94,95 Sutkus, Antanas 9,12, so, Vail, Piotr 107 81,89,90,93,105,108,122, Vaintraubas, Saliamonas 25, 123,131,132,141,168,177, 26,29,3°, 38,40,41,124, 192-198,200,201-205, 2° 7, 140,188,260 229-232,247,255,261,262 Vaitiekūnas, Feliksas 57 Sventickas, Valentinas 65, Valdės, M arioj. 243 69,93 Vancevičius, Henrikas 59 Szymborska, Wislawa 156 Varda, Agnės 220 Varnas, Erikas 29,31,60,147, Šepetys, Lionginas 204, 148,186, 206,207,249, 205, 207 260, 261, 262 Šestov, Lev 237 Varnas, Titas 29,160 Šeškus, Algimantas 116 Vaseris, Algirdas 127

270 Venclova, Antanas 57, Woolf, Virginia 198 126-129 Zarzycka-Bérard, Ewa 235, Venclova, Tomas 41,42, 13 6 57,154 Zaviša, Jurgis Algimantas 182 Venclovienė, Eliza 127 Zibucas, Izaokas 162 Venclovų šeima 126 Zimanas, Genrikas 161,166 Vildžiūnas, Vladas 92 Zola, Émile 34 Vlady, Marina 220 Zonina, Lena (Leniną) 21, Voltaire 15 35, 41,5 0 ,79,104,119,188, Voznesenskij, Andrej 185 194, 201,227, 228, 231-235, Vrubel, Michail 144,197 247,232,260,262 Zonina, Maša 233 Wald, Alan 159 Žalakeviėius, Vytautas 182, Winegarten, Renee 210 222 Wittig, Monique 220 Žėkaitė, Janina 66 Wolfe, Tom 198 Žukauskaitė, Audronė 13 Wols (Alfred Otto Wolfgang Žukauskas, Albinas 104 Schulze) 146,147