1
LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS VANDENS ŪKIO IR ŽEMĖTVARKOS FAKULTETAS Žemėtvarkos katedra
Laura Krunkauskienė
VILKAVIŠKIO RAJONO SAVIVALDYBĖS KAIMO PLĖTROS PLANAVIMAS
Magistrantūros studijų baigiamasis darbas
Studijų sritis: Technologijos mokslai Studijų kryptis: Kraštotvarka Studijų programa: Žemėtvarka
Akademija, 2009 2
Magistrantūros studijų baigiamųjų darbų ir egzaminų vertinimo komisija (patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr.2009 04 08 Nr. 97 – Kb)
Pirmininkas: prof., habil. dr. Algimantas ZAKAREVIČIUS, VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS Nariai: 1. doc. dr. Vidmantas GURKLYS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 2. doc. dr. Pranas ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 3. doc. dr. Virginija GURSKIENĖ, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS 4. doc. dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS
Mokslinis vadovas:...... (parašas) (doc. dr. Pranas ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)
Recenzentė:...... (parašas) (doc. dr. Virginija GURSKIENĖ LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)
Katedros vedėjas:...... (parašas) (doc. dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS)
Oponentas: ...... (parašas) (doc. dr. Audrius ALEKNAVIČIUS, LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS) 3
VILKAVIŠKIO RAJONO SAVIVALDYBĖS KAIMO PLĖTROS PLANAVIMAS
Santrauka
Lietuvoje žemės ūkis užima ganėtinai didelę rinkos dalį ir tikėtina, kad ateityje jo reikšmė nemažės. Dėl daugiafunkcinio pobūdžio žemės ūkis laikomas viena iš svarbiausių ūkio šakų Lietuvos ekonomikoje. Ši ūkio šaka yra glaudžiai susijusi su kitais ekonomikos sektoriais: vidaus ir užsienio prekyba, perdirbimo ir materialinių techninių išteklių gamybos pramone, transportu, energetikos ir kitais sektoriais. Žemės ūkio ir su juo susijusių sektorių plėtra skatina šalies BVP augimą, gyventojų užimtumą ir jų socialinės būklės gerėjimą. Palanki žemės ūkio plėtrai vykdoma Lietuvos Respublikos (LR) valstybės Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) bei Europos Sąjungos (ES) skiriama struktūrinių fondų parama padeda šiam ūkio sektoriui išlikti gyvybingam ir konkurencingam. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. patvirtino Žemės ūkio ir kaimo plėtotės iki 2006 m. strategiją, kurios tikslas – sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei ir socialinei kaimo plėtotei, gerinti kaimo žmonių gyvenimo kokybę ir sėkmingai integruotis į Europos Sąjungą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Žemės ūkio ir kaimo plėtotės strategijos įgyvendinimo kryptis. Naujoji strategija – tai anksčiau minėtos strategijos tęsinys, apimantis ilgesnį laikotarpį – iki 2015 m. Neatsiejama strategijos sudedamoji dalis yra valstybės agrarinė politika, žemės tvarkymas, svarbiausi veiksmai ir priemonės strateginiams tikslams įgyvendinti. Kaimo plėtros planavimas Vilkaviškio rajone apima savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimą ir žemėtvarkos planavimo dokumentus. Rajone būtina rengti žemėtvarkos schemas ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektus. Planavimo dokumentuose numatomas teritorijos zonavimas pagal ekonomiškai efektyviausią žemės naudojimą.
Prasminiai žodžiai: bendrasis planas, kaimo plėtra, ūkininko ūkis, žemėnauda. 4
LITHUANIAN UNIVERSITY OF AGRICULTURE WATER AND LAND MANAGEMENT FACULTY Land Management Department
by Laura Krunkauskiene VILKAVIŠKIS MUNICIPAL DISTRICT RURAL DEVELOPMENT PLANNING
Summary
Lithuanian Agriculture makes a relatively large share of GDP and it is likely that it is not going to decrease in future. Due to its multifunctional nature agriculture is considered one of the most important industries in Lithuanian economy. This industry is closely linked to other sectors of the economy such as: domestic and foreign trade, processing and material resources to the manufacture industry, transportation, energy, and other sectors. Agriculture and related sectors add to the country's GDP growth, employment, and social improvement. The Common Agricultural Policy of the Republic of Lithuania and the Structural Funds of European Union benefit to agricultural development and support the agricultural sector development to keep it viable and competitive. In year 2000 Lithuanian Parliament approved the Agriculture and Rural Development Strategy up to year 2006, which aimed to create a favorable environment for the broad-based rural economic and social development, to improve the quality of life to rural people, and successfully integrate the agriculture into the European Union. The Government of the Republic of Lithuania approved the agricultural and rural development strategy for the implementation of policies. The new strategy is the continuation of the strategy above, covering a longer period - up to year 2015. The strategy consists of the agricultural policy, land management, the key actions and measures for strategic objectives. The planning of rural development in Vilkaviskis area includes such activities as the general planning of municipal territory, and preparing land use documents. Land-use schemes and rural development projects have to be prepared in this municipal district. The planning documentation provides for the district zoning according to the principle of cost-effective use of land.
Key words: the general plan, rural development, farmer's farm land. 5
TURINYS
ĮVADAS 6 1. LITERATŪROS APŽ VALGA 9 1.1. Žemės ūkio struktūrų raida atkūrus nepriklausomybę 9 1.2.Europos Sąjungos parama ūkinių struktūrų kūrimui Lietuvoje 15 1.3. Žemės ūkio struktūrų samprata 18 1.4. Žemės ūkio struktūrų klasifikacija 22 2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽ DAVINIAI 27 3. DARBO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS 28 4. ŽEMĖS ŪKIO STRUKTŪRŲ PLĖTROS TENDENCIJOS BEI PERSPEKTYVOS 29 4.1. Žemės ūkio struktūrų plėtros analizė 29 4.2. Strateginiai dokumentai, jų įgyvendinimas ir artimiausio laikotarpio prioritetinės kryptys 35 5.ŽEMĖTVARKOS PLANAVIMO DOKUMENTAI 38 6. VILKAVIŠKIO RAJONO SAVIVALDYBĖS APŽVALGA 45 6.1. Vilkaviškio rajono padėtis Lietuvoje 45 6.2. Gamtinė aplinka ir turizmas 48 6.3. Žemės fondas ir jo naudotojai 51 7. VILKAVIŠKIO SAVIVALDYBĖS KAIMO PLĖTROS PERSPEKTYVOS IKI 2013 M. 56 7.1. Vilkaviškio rajono kaimo plėtros planavimas bendrajame plane 56 7.2. Vilkaviškio rajono ūkininkų veiklos analizė 60 7.3 Atliktos anketinės apklausos analizė 65 IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 67
LITERATŪROS SĄRAŠAS 69
PRIEDAI 71
16
9
66 6
ĮVADAS
Lietuva nuo seno yra žemės ūkio šalis, kurioje vertinamos ir puoselėjamos ilgametės žemės ūkio tradicijos. Tačiau vis dėlto tai yra ir viena iš problematiškų ūkio šakų. Be socialinių problemų, tokių kaip nedarbas, migracija, išsilavinimo bei kvalifikacijos stoka, egzistuoja daug kitų reiškinių, kurie stabdo konkurencingo ir efektyvaus Lietuvos žemės ūkio formavimąsi. Visų pirma tai netinkama žemėvaldų struktūra, vyraujantys smulkūs, susiskaidę, netinkamai suformuoti ūkiai, žemės ūkiui nepritaikyta infrastruktūra. Žemės reforma Lietuvoje prasidėjo 1991 m. ir daugiau kaip penkiolika metų atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, mišką ir vandens telkinius. Tačiau įgyvendinant žemės reformą Lietuvoje prioritetas buvo teikiamas politiniams ir teisiniams tikslams, o ne ekonominiams aspektams. Atkuriant nuosavybės teises žemės savininkai, bent jau šio proceso pradžioje, daugeliu atvejų pageidavo žemę grąžintis kiek įmanoma buvusios valdos ribose. Neretai tą valdą paveldėtojų pageidavimu tekdavo padalinti į keletą sklypų. Pasikeitusi aplinka per keletą dešimtmečių (sureguliuoti upeliai, pastatyti nauji keliai ir t. t.) sklypus padalino į atskirus masyvus, dažnai sunkiai privažiuojamus. Šalia buvo projektuojami lygiaverčiai žemės sklypai ar parduodami valstybinės žemės sklypai. Įstatymai nereikalavo, kad čia būtų formuojami sklypai tik gretimų sklypų savininkams. Ženkliai žemėnaudą dar susmulkino ir žemės sklypų skaičių padidino pradėta asmeninio ūkio žemės privatizacija. Taip dirbti žemę nepatogu ir neekonomiška, nėra sąlygų kurti konkurencingą ūkį. Akivaizdu, jog norint, kad mūsų ūkininkai sėkmingai konkuruotų Europos Sąjungos rinkoje, būtina pertvarkyti smulkius žemės sklypus į racionalias, efektyviam ūkiui tinkančias žemėnaudas. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas daugelyje teritorijų iš esmės baigiamas. Jau dabar akivaizdu kokios šio proceso metu susiformavo žemėnaudos, kokie yra šios reformos padariniai. Temos aktualumas. Lietuvoje žemės ūkis vis dar užima ganėtinai didelę rinkos dalį ir tikėtina, kad ateityje jo reikšmė nemažės. Dėl daugiafunkcinio pobūdžio žemės ūkis laikomas viena iš svarbiausių ūkio šakų Lietuvos ekonomikoje. Ši ūkio šaka yra glaudžiai susijusi su kitais ekonomikos sektoriais: vidaus ir užsienio prekyba, perdirbimo ir materialinių techninių išteklių gamybos pramone, transportu, energetikos ir kitais sektoriais. Žemės ūkio ir su juo susijusių sektorių plėtra skatina šalies BVP augimą, gyventojų užimtumą ir jų socialinės būklės gerėjimą. Palanki žemės ūkio plėtrai vykdoma Lietuvos Respublikos (LR) valstybės Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) bei Europos Sąjungos (ES) skiriama struktūrinių fondų parama padeda šiam ūkio sektoriui išlikti gyvybingam ir konkurencingam. Pastaraisiais metais itin didelis dėmesys yra skiriamas pažangiam, konkurencingam ir moderniam ūkiui. Tokio ūkio plėtros skatinimui numatytos milijoninės ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos nacionalinio biudžeto lėšos. Todėl labai svarbu, kad žemės ūkio veiklos 7 subjektai gebėtų ne tik prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos, bet ir mokėtų pasinaudoti jiems teikiamomis galimybėmis ar iššūkiais. Lietuvos žemės ūkio struktūroms dėl bendrosios ES rinkos augantis konkurencinis spaudimas, ypatingai jaučiamas iš sparčiai besivystančių šalių, didina poreikį naujoms technologijoms ir inovacijų diegimui. Tam taip pat būtinos efektingos organizacinės formos, nauji vadybos metodai ir kvalifikuoti darbuotojai, siekiant tapti ir išlikti konkurencingais rinkos dalyviais. Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. patvirtino Žemės ūkio ir kaimo plėtotės iki 2006 m. strategiją, kurios tikslas – sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei ir socialinei kaimo plėtotei, gerinti kaimo žmonių gyvenimo kokybę ir sėkmingai integruotis į Europos Sąjungą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Žemės ūkio ir kaimo plėtotės strategijos įgyvendinimo kryptis. Naujoji strategija – tai anksčiau minėtos strategijos tęsinys, apimantis ilgesnį laikotarpį – iki 2015 m. Strategija turi tikslinę orientaciją, apibrėžia žemės ūkio ir kaimo plėtotės viziją, valstybės misiją ir strateginius tikslus (politinius, ekonominius ir socialinius). Neatsiejama strategijos sudedamoji dalis yra valstybės agrarinė politika, žemės tvarkymas, svarbiausi veiksmai ir priemonės vizijai, misijai ir strateginiams tikslams įgyvendinti. Šioje strategijoje akcentuojama, kad kaimo gyventojų pajamos labai priklauso nuo žemės ūkio veiklos, todėl reikia įvairinti ekonominę veiklą kaime, būtina kurti naujas darbo vietas. Tai ypač svarbu, kai žemės ūkis ir maisto pramonė pasieks aukštesnį efektyvumo lygį. Strategijos prioritetai yra pagrįsti bendrais nacionalinės plėtotės tikslais. Svarbiausi tikslai yra tokie: sudaryti sąlygas kaimo gyventojams ir ūkininkams papildomai užsidirbti ir šitaip gerinti savo gyvenimo ir darbo sąlygas; pagerinti pirminės žemės ūkio produkcijos konkurencingumą ir efektyvumą; pagerinti žemės ūkio produktų perdirbimo ir rinkodaros konkurencingumą bei efektyvumą; siekti ilgalaikės ir savarankiškos kaimo plėtotės skatinant aplinkosaugos reikalavimus atitinkantį ūkininkavimą; kurti naujas darbo vietas kaime. Nuo 1997 m. prioritetu tapo Europos integracijos reikalai. Šioje strategijoje kaip tik ir pateikiamos pagrindinės žemės ūkio ir kaimo plėtros nuostatos Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas bendroje ES politinėje ir ekonominėje erdvėje, o jo perspektyvas lems trys veiksnių grupės: sutartyje su ES suderėtos gamybos kvotos ir paramos lygis; ES BŽŪP stabilumas ir šios politikos pritaikymas naujoms narėms; gebėjimas tinkamai pasirengti darbui naujoje ekonominėje erdvėje ir racionaliai panaudoti valstybinių fondų paramą. 8
Darbą sudaro įvadas, 7 skyriai, 13 paveikslų, 14 lentelių, išvados, literatūros sąrašas, santraukos lietuvių ir anglų kalbomis. Darbe panaudoti 31 literatūros šaltinis. Darbo apimtis –74 puslapiai. Darbo pabaigoje pateikti 2 priedai. 9
1.LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Žemės ūkio struktūrų raida atkūrus nepriklausomybę
Žemės ūkio struktūrų pertvarka. Žemės ūkio struktūrų formavimąsi atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje lėmė tuo metu šalyje susiklostę politiniai, teisiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Kartu su besikeičiančia aplinka kito ir pačios ūkio struktūros, jų sandara, teisinė padėtis, veiklos organizavimo principai. Mokslinėje teorijoje plačiai nagrinėjami šių struktūrų raidos ypatumai, jos motyvai bei perspektyvos. Šioje darbo dalyje detaliau atskleidžiami pagrindiniai veiksniai turėję įtakos žemės ūkio struktūrų raidai, remiantis Lietuvos bei užsienio autorių nuomonėmis, teisės aktų analize. M. Treinio straipsnyje “Neformaliosios agrosocialinės minties raiška Lietuvoje priklausomybių laikotarpiu” (Treinys, 2007) nagrinėjami agrosocialiniai pokyčiai, Lietuvos žemdirbių sąjūdžio agrarinės pertvarkos nuostatos. Kaip teigiama šiame straipsnyje pirmasis organizacinis žingsnis reformos žemės ūkyje link buvo žengtas dar prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, t. y. 1988 m. spalio 15 d. surengtoje konferencijoje “Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio žemės ūkio rėmimo grupės steigiamajame susirinkime”. Jo metu iškelta nuostata dėl visiško ūkių savarankiškumo įtvirtinimo. Sąjūdžio iniciatyva atkurta Žemės ūkio ministerija, 1989 m. liepos 4 d. priimtas įstatymas “Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio”. Taip pastebima naujojo žemės ūkio struktūrų raidos etapo tendencija, kuri itin suaktyvėjo po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Šalyje įsivyravus naujai politinei, ekonominei situacijai, atsirado būtinybė sukurti teisinę bazę. Tuo pagrindu keitėsi visa žemės ūkio ūkinių santykių subjektų sistema bei jų teisinis statusas, į Lietuvos teisės sistemą sugrąžintas privatinės nuosavybės teisės institutas. Sudarius teisines sąlygas daugelis to meto valstybinių ir kolektyvinių ūkių buvo pertvarkomi į privatine nuosavybe grindžiamus ūkininkų ūkius, žemės ūkio bendroves ir kitų rūšių teisines organizacines ūkininkavimo formas. Taip norėta kuo greičiau atsikratyti socialistinės sistemos įtvirtintų valstybinių ir kolektyvinių žemės ūkio struktūrų modelio. Michael Tracy (Tracy, 1993) teigimu – kolūkiai ir valstybiniai ūkiai dažniausiai dirbo nenašiai, ypatingai dėl per didelio ploto ir neefektyvaus vadovavimo, todėl jų pertvarkymas buvo būtina sąlyga norint išvengti didesnių nuostolių. Šių kolūkių trūkumus pripažino daugelis, tačiau niekas nežinojo, kas turėtų atsirasti jų vietoje. Tuo pagrindu Vidurio ir rytų Europos šalys susidūrė su rimtais sunkumais nustatant ūkininkavimo sektoriaus veiklos politikos tikslus. 10
A. Poviliūnas knygoje “Lietuvos žemės ūkio grįžimas į rinkos santykius ir ūkininkijos ekonominė raida” (Poviliūnas, 2008) nuosekliai nagrinėja ūkininkijos raidą, jos motyvus ir realijas. Įvertinus ekonominį sovietinį paveldą, analizuojamas sudėtingas Lietuvos žemės ūkio grįžimas į rinkos santykius, dabartinė žemės ūkio būklė Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. Šiame darbe nagrinėjamo laikotarpio situaciją knygos autorius apibūdina kaip savarankiškos šalies ekonomikos formavimosi pradžią, atskiriant ją nuo sąjunginio ūkinio komplekso, ekonominės veiklos subjektus orientuojant į rinkos ekonomikos santykius, padedant ekonominius ir socialinius pagrindus žemės ūkiui vystytis, ūkininkijai atsigauti. Daugelio kitų knygų autorių ir kompetentingų žemės ūkio srities žinovų (P. Aleknavičiaus, K. Antanavičiaus, M. Treinio) teigimu tuo metu padaryta esminė klaida buvo ta, kad visas šis ūkių pertvarkymas buvo orientuotas į anksčiau pasitraukiusius iš žemės ūkio veiklos subjektus, kurie mažai jau ką bendro turėjo su ūkininkavimu. A. Poviliūnas pažymėjo, kad pirmieji žemės ūkio reformos žingsniai buvo nukreipti ne į ūkininkavusią, bet į ankstesnę žemdirbių kartą, į jų tėvų ir senelių kartą, kurią nuskriaudė socialistinio žemės ūkio statybos eksperimentas (Poviliūnas, 2007). Tokios žemės ūkio vykdytos politikos neigiama pasekmė pasireiškė tuo, kad į šalį buvo nustumta tuo metu ūkininkavusioji karta, kuri jau buvo spėjusi įsilieti į žemės ūkį, gebėjo iš šios veiklos pragyventi. Pažymėtina ir tai, kad tokia politika neskatino bendruomeniškumo, siekių bendrom pastangom kelti žemės ūkį, jo efektingumą, o priešingai didino ūkininkaujančiųjų nepasitenkinimą susiklosčiusia padėtimi bei nepasitikėjimą vienas kito atžvilgiu dėl valstybinių ir kolektyvinių ūkių turto paskirstymo. Tuo pagrindu buvo apsunkintas ir galima teigti pristabdytas žemės ūkio, kaip vienos iš perspektyviausios ūkio šakos, progresas bei konkurencingų ūkinių struktūrų plėtra. Kaip viena iš to meto blogybių taip pat išskiriama tai, kad visuomeninių ir kolektyvinių ūkių vadovai buvo įpareigoti padėti besikuriantiems ūkiams, tai yra pagal ūkininko turėtus pajus (vėliau ši kategorija pakeista į akcijas), išskirti jam priklausiusią gamybinių – techninių pajėgumų ar žemės dalį. Objektyviai vertinant tokį įpareigojimą, ryškėja asmeninių bei visuomeninių interesų konfliktas paskirstant ūkio sukauptą turtą. E. Monkevičiaus nuomone (Monkevičius, 2000), būsimasis ūkininkas praktiškai neturėjo galimybės įsigyti privatizuojamos žemės ūkio įmonės turto, nes dažniausiai dar iki privatizavimo jį pasisavindavo nesąžiningi žemės ūkio įmonių vadovai bei specialistai. Apibendrinant tuo metu susiklosčiusią situaciją daroma išvada, kad to meto žemės ūkio struktūrų pertvarkymo idėja buvo kiek idealizuota, netgi politizuota, kaip ir parodė vėlesni įvykiai: žemdirbių reiškiamas nepasitenkinimas vykdoma žemės ūkio reforma, šios ūkio šakos ekonominis nuosmukis, žemės ūkio politinės aplinkos nestabilumas ir kt., tik patvirtino, kad visuomenė tokiam 11 kardinaliam šuoliui ir permainom nebuvo pasirengusi. Kita vertus, tam nebuvo parengtos nei racionalios teisinės bazės, taip pat nebuvo atlikta jokia išsamesnė socialinė ar ekonominė pasiruošimo naujosios žemės ūkio reformos įgyvendinimo studija. Tik tam tikrose suinteresuotų žemės ūkio sektoriaus organizacijų: Žemdirbių sąjūdžio, Žemdirbių sąjungos, Ūkininkų sąjungos programų nuostatose, atstovų pareiškimuose išsakytos abstrakčios mintys, kurių įgyvendinamas buvo ganėtinai sudėtingas procesas, sukėlęs įvairių socialinių, ekonominių bei teisinių pasekmių. Anot A. Poviliūno (Poviliūnas, 2008) visos šios programos buvo ruoštos skubotai, nesubūrus reikalingų specialistų, neturint tam reikalingų žinių, nesant būtino reikalo. Programos buvo reikiamai nepagrįstos, formalios, kupinos emocijų. Nebuvo pateikti konkretūs šių programų realizavimo būdai ir nauda. Analizuojant praeito dešimtmečio žemės ūkio veiklą bei reformą reglamentuojančius teisės aktus, galima daryti išvadą, kad su kiekviena naujai suformuota vyriausybe keitėsi ir žemės ūkio politika. Tai rodo kompetencijos bei politinės valios trūkumą, kadangi neturint aiškios žemės ūkio vizijos, tam neparengus jokios strategijos, lieka neaiški ir šios ūkio šakos ateitis, kartu ir ūkinių struktūrų perspektyva. Kiekvienas žemės ūkio struktūrų raidos etapas siejamas su šių struktūrų teisinės padėties bei veiklos pokyčiais. Pagrindinių ūkinių subjektų restruktūrizacijos procesų etapai analizuojami pasiremiant moksline teisine literatūra bei pačiais teisės aktais, reglamentuojančiais žemės ūkio veiklos subjekto teisinį statusą, veiklos pagrindus, įregistravimo bei išregistravimo sąlygas ir tvarką. Ūkininkų ūkių kūrimas. E. Grakausko mokslinėje publikacijoje “Ūkininko ūkio teisinis statusas” (Grakauskas, 2004) išskiriami trys pagrindiniai ūkininko ūkio teisinės padėties raidos etapai. Pirmasis – valstiečių ūkio etapas. Jis prasidėjo 1989 metais liepos 4 d. Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus įstatymą “Dėl Lietuvos TSR valstiečio ūkio” (Lietuvos...,1989). Tai vienas pirmųjų teisės aktų, nustatęs ekonomines, organizacines bei socialines steigiamo valstiečio ūkio veiklos sąlygas ir teisinius pagrindus. Valstiečio ūkį įstatymas apibrėžė kaip žemės produktų ir žaliavų gamintoją. Svarbu tai, kad įstatymo antras straipsnis valstiečio ūkį, kaip ir kitas tuo metu egzistavusias ūkininkavimo formas, skelbė lygiateise Lietuvos Respublikos ūkio sistemos dalimi. Tuo remiantis buvo įteisintas privatus valstiečio (ūkininko) ūkis ir šeimos ūkis, atstovaujantis vidutiniosios žemės ūkio gamybos grandį. Pagal įstatymą žemė ūkininkui buvo skiriama nemokamai, tačiau ji negalėjo būti perkama, parduodama, išnuomojama ar įkeičiama. Žemė nuosavybės teise priklausė valstybei. Įstatymu buvo nustatytos žemės ūkio naudmenų ribos – nuo 10 ha iki 50 ha. Taip pat įtvirtintas valstiečio ūkio savarankiškumo principas, leidęs pačiam ūkininkui pasirinkti veiklos kryptis, gamybos struktūrą bei mastą. 12
Įstatymo 7 straipsnis “Žemės suteikimas valstiečio ūkiui” numatė LR piliečiams, norintiems steigti valstiečio ūkį, tam tikrą privilegiją kitų įmonių ir organizacijų atžvilgiu, kadangi žemė jiems buvo skiriama nemokamai iš žemės fondo, kurį sudarė ir iš pastarųjų paimta naudojama žemė. Tai apsunkino žemės ūkio įmonių, kaip techniškai ir ekonomiškai pranašesnių ekonominės veiklos organizacinių darinių vystymąsi. Sudarius palankias teisines sąlygas kūrėsi pirmieji valstiečių ūkiai ir šeimos ūkiai. Tai buvo smulkūs ūkiai, pasižymėję nedideliu dirbamos žemės plotu bei maža žemės ūkio produkcijos gamybos apimtimi. Šio tipo ūkius galima skirstyti į prekinę žemės ūkio gamybą vystančius ūkius ir ūkius, kurie tiesiogiai nedalyvauja prekinėje žemės ūkio produkcijos gamyboje ir jos realizacijoje, kitaip tariant, ūkiai skiriasi savo paskirtimi, vieni jų siekia pelno, kiti – pagamintą produkciją sunaudoja savo reikmėms. Žemės skyrimas pagal Valstiečio ūkio įstatymą tęsėsi iki pat 1991 m. liepos 25 d. priimto Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 1991 m. rusėjo 1 d. (Lietuvos...,1991). Nuo 1991 metų LR piliečiams sudarius palankias teisines sąlygas susigrąžinti turėtą žemę dar labiau suintensyvėjo šių smulkių, mažo investicinio pajėgumo, nekonkurencingų ūkininkų ūkių kūrimosi procesas. 1999 m. gegužės 19 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Seimo priimtam Ūkininko ūkio įstatymui kartu prasidėjo ir antrasis teisinis ūkininko ūkio plėtros etapas (Lietuvos...,1999). Šiuo įstatymu buvo patikslinta ūkininko ūkio sąvoka – tai žemės ūkio veiklos vienetas, neturintis juridinio asmens teisių, kurio metinės pajamos iš žemės ūkio veiklos turėjo sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų iš visų verslo pajamų (arba 25 proc., jeigu ūkis papildomai verčiasi agroturizmu ar amatais). Įstatymu taip pat buvo praplėstos nuosavybės teise ūkininkui ir ūkio nariams priklausančios žemės valdos ribos – iki 150 ha (su tam tikromis išlygomis), tuo tarpu Valstiečio ūkio įstatyme buvo numatyta tik 50 ha maksimali žemės valda. Kita vertus, analizuojant šios kategorijos ūkio vidutinio dydžio kitimą, pastebima jo mažėjimo tendencija: 1991 m. – 17,9 ha, 1993 m. – 9,5 ha, 1995 m. – 8,4 ha, 1997 m. – 7,6 ha, 1999 m. – 6,5 ha, tai rodo, kad daugelis šių ūkių neatitiko net minimalios žemės valdos ribos. Tam įtakos turėjo valstybės vykdoma politika, kuri skatino šių smulkių, nekonkurencingų ūkinių struktūrų steigimosi procesą (Aleknavičius, 2001). Ūkininkų ūkių kūrimąsi (1991– 2008 m.) geriausiai iliustruoja Statistikos departamento prie LR Vyriausybės statistiniai duomenys pateikiami 1.1 lentelėje. 13
1.1 lentelė. Ūkininkų ūkių kūrimasis 1991– 2008
Jų privačios Registruotų ūkininkų Metai (sausio 1 d.) žemės bendras ūkių skaičius tūkst. plotas tūkst. ha 1 2 3 1991 2,2 40,8 1992 5,1 86,4 1993 25,9 272,6 1994 26,1 288,4 1995 53,0 498,6 1996 56,4 569,6 1997 67,7 792,1 1998 57,8 680,1 1999 67,1 796,5 2000 66,9 816,4 2001 67,4 846,5 2002 29,6* 506,3 2003 39,2* 871,5 2004 59,7 1139,1 2005 67,4 1457,2 2006 86,0 1679,4 2007 94,2 1132,5 2008 101,0 1226,6 Pastabos: * - pasikeitus teisės aktams, vyko ūkių perregistravimas ir laikinai sumažėjo registruotų ūkių skaičius.
Šaltinis: Statistikos departamentas. LR Žemės ūkis, Nacionalinė žemės tarnyba LR žemės fonas (2003-2008). Prieiga per internetą: < http://www.nzt.lt//index.cfm?fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_483.cfm&langparam=LT>
Trečiasis ūkininko ūkio raidos etapas siejamas su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso priėmimu ir Lietuvos integracija į Europos Sąjungą. 2002 metais gruodžio 10 d. buvo priimta nauja Ūkininko ūkio įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo 2003 m. balandžio 1 d. (Lietuvos..., 2002). Įstatymas nustatė ūkininko teisinį statusą, ūkininko ir jo partnerių veiklos pagrindus, ūkininko ūkio įregistravimo bei išregistravimo sąlygas ir tvarką, ūkininkui teikiamą paramą, registravimo Ūkininkų registre tvarką, taip pat įstatyme įtvirtintos nuostatos dėl Ūkininkų registro steigimo, ūkininkų iš žemės ūkio veiklos gaunamų pajamų deklaravimo, ūkininkų profesinio pasirengimo ūkininkauti reikalavimas. Įstatymas ūkininką apibrėžė kaip fizinį asmenį, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Šiuo įstatymu buvo supaprastinta ūkininkų ūkių įregistravimo Ūkininkų ūkių registre tvarka, kuri numatė, kad ūkininku gali registruotis asmuo, nuosavybės teise turintis arba nuomos ar panaudos pagrindais naudojantis žemės ūkio paskirties žemę. Pagal anksčiau galiojusį analogišką įstatymą ūkininko ūkis galėjo būti registruojamas tik tada, kai jo valdoje yra žemės ūkio naudmenų. Taip pat įstatyme nustatyta, kad ūkininku gali būti įregistruotas tik fizinis asmuo, turintis tam tikrą 14 profesinį pasirengimą ūkininkauti. Tuo pagrindu ūkininkavimas buvo pripažintas profesija, reikalaujančia specifinių žinių, kvalifikacinio pasirengimo. Ūkininkų ūkių registro duomenimis (1.2 lentelė) šalyje 2008 m. lapkričio 1 d. buvo įregistruota 6781 ūkininkų ūkiu daigiau nei metų pradžioje. Jų nuosavybės teise disponuojamas bendras žemės plotas padidėjo 53816 ha, o vidutinis ūkininko ūkio žemės dydis sumažėjo 0,22 ha.
1.2 lentelė. Ūkių, įregistruotų ūkininkų registre, skaičius, jų privati žemė hektarais 2008 m. lapkričio mėn. 1 d
Ūkių Bendras žemės Vidutinis Žemės Miškai Vandenys skaičius plotas ūkio dydis ūkio Iš viso Lietvoje 107826 1280454,27 11,88 915847,33 91749,77 5245,37 Šaltinis: VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras, Ūkininkų ūkių registro statistika. Prieiga per internetą:
Vis didėjantį registruotų ūkininkų ūkių skaičiaus augimą galima būtų susieti su valstybės ir ES teikiama parama, ypatingai tam turi įtakos Kaimo plėtros 2007-2013 programos priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ vienkartinė įsikūrimo išmoka, kuri siekia 40 tūkst. EUR (arba 138,112 Lt). Taip skatinama jaunų žmonių iniciatyva kurtis kaime ir vystyti žemės ūkio veiklą, kadangi jie yra imlesni naujovėms, sėkmingiau prisitaiko prie besikeičiančios konkurencingos aplinkos ir siekia naudotis mokslinėmis bei techninėmis žiniomis. Tokiu būdu, užtikrinamas žemės ūkio sektoriaus konkurencingumas. Apibendrinant ūkininko ūkio teisinės raidos etapų analizę, galima daryti išvadą, kad valstybė sudarė palankias teisines sąlygas šios kategorijos ūkio steigimosi procesams. Todėl dabartiniu metu ūkininkų ūkiai ir šeimos ūkiai yra pagrindiniai žemės ūkio produkcijos gamintojai, nors daugelio jų gamybinis potencialas yra labai ribotas ir tai iš esmės lemia žemės ūkio sektoriaus lėtą vystymąsi. Todėl svarbu ekonominėmis priemonėmis skatinti šių ūkių stambėjimo procesą, didinti jų konkurencingumą bei kooperacijos plėtrą. Kitų kategorijų žemės ūkio struktūrų formavimuisi turėjo įtakos šie teisės aktai: Įmonių įstatymas (Žin., 1990 m. gegužės 8 d., Nr. 14-395), Žemės ūkių bendrovių įstatymas (Žin., 1991 m. balandžio 16 d., Nr. 13-328), Žemės reformos įstatymas (Žin., 1991 m liepos 25 d., Nr. I-1607 ), Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas (Žin., 1991 m. liepos 30 d., Nr. 24-637), Kooperacijos įstatymas (Žin., 1993 m. birželio 1 d., Nr. I-164) ir kiti. Svarbu tai, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki pat 2003 metų juridiniai asmenys žemės rinkoje nedalyvavo, kadangi teisės aktais nebuvo įteisinta jų teisė leidžianti privatine nuosavybe įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Žemės ūkio bendrovės ir kiti prekinę 15
žemės ūkio produkciją gaminantys juridinių asmenų ūkiai buvo priversti nuomotis žemę iš privačių asmenų arba valstybės. Tokia situacija ne tik ribojo jų teises būti lygiaverčiais šios rinkos dalyviais, tačiau dėl didelės priklausomybės nuo žemės nuomotojų valios stabdė ir šių ūkių plėtrą. Minėto įstatymo pagrindu prasidėjo žemės ūkio įmonių plėtros etapas, kuris vyksta ir iki šiol.
1.2. Europos Sąjungos parama ūkinių struktūrų kūrimui Lietuvoje
Lietuvai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos nare prasidėjo naujas žemės ūkio struktūrų plėtros etapas, kadangi narystė Europos Sąjungoje Lietuvai, o kartu ir ūkinėms struktūroms, suteikė esminių pokyčių žemės ūkyje galimybių. Kartu su muitų ir kvotų ES šalims panaikinimu, prasidėjo laisvas kapitalo, darbo jėgos judėjimas, aplinkosauginių normų, produktų kokybės standartų taikymas. Tačiau, prieš tai dar reikėtų paminėti ES inicijuotą Specialiąją paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai programą (SAPARD) Lietuvoje, pagal kurią išmokos pradėtos mokėti 2002 metais. Tai buvo speciali pasirengimo stojimui į ES programa žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, kurios pagrindinis uždavinys buvo padėti asocijuotoms šalims modernizuoti savo žemės ūkio ir maisto sektorius bei sustiprinti jų konkurencingumą, paspartinti struktūrines reformas ir užtikrinti atitiktį ES kokybės reikalavimams. Įgyvendinama bendroji žemės ūkio politika – nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio Europos Sąjungos politika, kurios svarbiausia paskirtis – ES biudžeto lėšomis remti žemės ūkio sektorių (Vilčinskas ir kt., 2000). Tuo pagrindu Lietuvos žemės ūkio veiklos subjektams atsirado didesnės galimybės įeiti į Europos Sąjungos žemės ūkio produktų vidaus rinką, pasinaudojant ne tik nacionalinio biudžeto skiriamomis lėšomis žemės ūkiui, bet ir Europos Sąjungos rėmimo priemonėmis. Pažymėtina, kad atsivėrus žemės ūkio struktūroms didesnėms galimybės, kartu iškilo ir bendros rinkos grėsmė dėl augančio konkurencinio spaudimo, kuris ypatingai jaučiamas iš sparčiai besivystančių šalių. Tuo pagrindu Lietuvos ūkinėms struktūroms padidėjo poreikis naujų technologijų ir inovacijų diegimui. Taip pat iškilo būtinybė naudoti efektingesnes organizacines formas, naujus vadybos metodus bei taikyti darbuotojų kvalifikacijos kėlimo sistemą. Tik užtikrinus visų šių faktorių – darbo išteklių, gamybos valdymo ir technologinės pažangos naudojimą bei sąlygų jiems puoselėti sudarymą tikėtinas šių struktūrų konkurencinis pranašumas. Bendroji žemės ūkio politika ir jos rėmimo priemonės labiausiai yra nukreiptos į konkurencingas žemės ūkio veiklos subjektų kategorijas, kurių pagrindinis tikslas yra pelningas žemės ūkio verslas. Šiai kategorijai priskiriami: prekiniai ūkininkų ūkiai, žemės ūkio bendrovės ir kitos žemės ūkio įmonės, kurių metinės įplaukos iš prekinės žemės ūkio produkcijos realizavimo ir 16 gamybos paslaugų žemės ūkiui teikimo sudaro daugiau kaip 50 proc. visų gautų pajamų. Taip siekiama skatinti šių ūkių plėtrą, sudarant jiems palankias sąlygas atnaujinti gamybos technologijas, didinti žemės ir darbo išteklių naudojimo efektyvumą. Taigi Lietuvos žemės ūkio sistema turėjo kuo efektyviau įsisavinti europinį ūkininkavimo modelį, jo valdymo ir organizavimo principus, kuo labiau priartėti prie žemės ūkio gamybos valstybinio reguliavimo ir rėmimo sistemos. Tuo tarpu, žemės ūkio subjektų restruktūrizavimo procesą lėmė ir tebelemia šių subjektų dalyvavimas atskirose priemonėse, finansuojamose iš ES ir nacionalinio biudžeto lėšų. Šį plėtros etapą, remiantis ES veiksmų programomis, galima būtų suskirstyti į du pogrupius: 1) 2004 – 2006 m. ES struktūrinių fondų parama, kuri teikiama pagal Lietuvos 2004 – 2006 m. Bendrąjį programavimo dokumentą (BPD). Šiame dokumente išdėstyti Lietuvos ir ES struktūrinių fondų veiksmų tikslai, plėtros strategija, nurodyti ES struktūrinių fondų ir kitų finansavimo šaltinių įnašai. Visiems prioritetams įgyvendinti buvo numatyta skirti apie 3,09 mld. litų ES ir 1,07 mld. litų Lietuvos Respublikos lėšų (Lietuvos..., 2004). Ketvirtajam investicijų prioritetui – „Kaimo plėtra ir žuvininkystė“, buvo skirta 16 proc. visų paramos lėšų, kurių įsisavinimas įgyvendinamas per tam tikras priemones. Daugiausia dėmesio buvo skiriama ūkių restruktūrizavimui. Šiam uždaviniui įgyvendinti skirtos 3 tarpusavyje susijusios priemonės: „Investicijos į žemės ūkio valdas“, „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ ir „Žemės sklypų perskirstymo veikla“ priemonėje „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“. Kitomis priemonėmis buvo siekiama tiek restruktūrizuoti ūkius, tiek gerinti gyvenimą kaimo vietovėse. Svarbu ir tai, kad dalis paramos priemonių skirtos ūkiams atsisakiusiems prekinės gamybos, dėl jų neefektyvios žemės ūkio veiklos, taip skatinant juos užsiimti alternatyvia veikla kaime. Šios struktūrinės ir kompensacinės paramos priemonės sudarė prielaidas tolesniam žemės ūkio subjetų struktūriniams procesams, ūkių ir įmonių modernizavimui, jų ekonominio potencialo stiprinimui bei žmogiškųjų išteklių ugdymui. 2) Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 metų programa, kurios priemonių įgyvendinimas žymia dalimi finansuojamas iš ES lėšų. Programos bendras tikslas – užtikrinti šalies ūkio augimą, didinant žemės ir maisto bei miškų ūkio konkurencingumą, sukuriant galimybes ekonominės veiklos kaime įvairinimui ir gyvenimo kokybės kaime gerinimui, tuo pačiu puoselėjant esamas gamtines, žmogiškąsias ir kitas vertybes, mažinant skirtumus tarp miesto ir kaimo bei tarp atskirų regionų. Ši naujojo finansinio laikotarpio programa įgyvendinama keturiomis kryptimis: 1. Žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas, 2. Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas, 17
3. Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas, 4. Leader metodo įgyvendinimas. Bendrą investicinio ir kompensacinio pobūdžio priemonių skaičių sudaro 26 skirtingos priemonės. Programai įgyvendinti iš viso skirta 7,8 mlrd. Lt (ES lėšos sudaro 6,02 mlrd. Lt, nacionalinės – 1,78 mlrd. Lt). Pažymėtina, kad šios programos nuostatos atkreipia dėmesį į tai, kad tolimesnėje perspektyvoje siekiama mažinti žemės ūkio sektoriaus svarbą Lietuvos kaimo plėtros kontekste, sudarant sąlygas kaimo žmonėms užsiimti alternatyvia veikla žemės ūkiui (Lietuvos..., 2007). Apibendrinant Lietuvos žemės ūkių struktūrų formavimosi procesą, jame vykusius pokyčius nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų, ūkių restruktūrizaciją galima būtų suskirstyti į šiuos pagrindinius etapus: I. Ūkininkų ūkių ir šeimos ūkių steigimosi etapas – 1990–1993 metai. Šis etapas siejamas su kardinalių permainų žemės ūkyje metu, ypatingai didelės reikšmės jis turėjo tolimesnei žemės ūkių struktūrų formavimosi krypčiai. Visų pirma tai privatinės nuosavybės instituto grąžinimas į Lietuvos Respublikos teisės sistemą, kuris iš pagrindų pakeitė visą anuo metu egzistavusį socialistinį valstybinių ir kolektyvinių ūkių struktūros modelį. Antras momentas, tai socialistinės žemės ūkio santvarkos paveldas: nusistovėję ūkininkavimo principai ir metodai, gamybinis – techninis bei technologinis palikimas, ūkinių struktūrų valdymo bei administravimo būdai ir priemonės, ir, žinoma, pačių ūkininkavusiųjų sąmonėje išlikęs žemės ūkio veiklos modelis, jo kultūra bei tradicijos. Su visu šiuo paveldu ūkininkai turėjo adaptuotis prie besikeičiančių išorinių sąlygų, perimant naujas susiklosčiusių socialinių santykių formas, vertybes ir normas. Kitu aspektu galima būtų išskirti valstybės įgyvendinamos savarankiškos ūkio ekonomikos sistemos koncepciją, ko pasėkoje ūkinės struktūros turėjo išmokti veikti konkurencinėje aplinkoje, tai yra reaguoti į rinkos ekonomikos diktuojamas sąlygas. Taip pat svarbus momentas buvo organizacinių ūkinių struktūrų formų įvairovės įteisinimas, kuriuo ypač siekta atgaivinti vidutiniąją žemės ūkio gamybos grandį – ūkininkų ūkius. II. Intensyvaus visų kategorijų ūkinių struktūrų kūrimosi etapas – 1993–1999 metai. Dėl žemės ūkyje įgyvendinamos reformos ir palankios teisinės aplinkos ūkių steigimosi procesas buvo itin suaktyvėjęs. Šiuo laikotarpiu buvo priimta daug teisės aktų, jų pataisų, reguliavusių žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisinius santykius. Esminių permainų šiame etape žemės ūkio struktūroms turėjo 1997 m. liepos 1 d. priimtas naujas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas (Lietuvos..., 1997), pakeitęs iki tol galiojusį 1991 m. analogišką įstatymą. Kartu su 1997 m. liepos 2 d. priimtu Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymu buvo panaikinti tam tikri ribojimai atkurti piliečių žemės ir kito nekilnojamojo turto nuosavybės teises. 18
To pasėkoje, ūkininkai susigrąžinto nekilnojamojo turto pagrindu ėmė steigti smulkesnius organizacinius ūkinius darinius, tiesa, daugelis jų nesugebėjo išsilaikyti rinkoje dėl neefektingo ūkio valdymo bei lėšų stygiaus. III. Ūkininkų ūkių ir šeimos ūkių plėtros etapas – 1999–2002 metai. Šių kategorijų ūkių tolimesnei plėtrai didelės įtakos turėjo 1999 m. gegužės 4 d. LR Seimo priimtas Ūkininko ūkio įstatymas bei sėkmingai vykdoma žemės restitucija. IV. Žemės ūkio veiklą vykdančių juridinių asmenų plėtros etapas – nuo 2003 metų. 2003 m. sausio 28 d. priėmus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą buvo priimta nuostata, suteikianti juridiniams asmenims įsigyti žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise. Šiuo pagrindu dauguma žemės ūkio įmonių sėkmingai plečia nuosavybės teise valdomų žemėnaudų ribas. Tuo remiantis galima teigti, kad žemės pasiūla sudaro sąlygas ūkiams didinti turimas žemėnaudas, tuo būdu mažinant šių įmonių priklausomybę nuo žemės nuomotojų. Taip įgyvendinamas vienas svarbiausių žemės ūkio plėtros veiksnių – konkurencingų ūkių plėtra, nuo kurio priklauso daugelis kitų socialinių ekonominių pokyčių. Anot A. Čepaitės (Čepaitė, 2006) sėkmingi prekiniai ūkiai, ypatingai besiplečiantys, savo ruožtu kuria naujas darbo vietas, užtikrina sau ir samdomiems darbuotojams pajamų šaltinį, didina pajamas bei skatina investicijas. V. Visų kategorijų žemės ūkio struktūrų plėtros etapas – nuo 2004 metų. Šis etapas siejamas su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje (2004 m. gegužės 1 d.). Lietuvai įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką, finansuojamą iš ES struktūrinių fondų pagal 2004–2006 ir 2007–2013 metų veiksmų programas (taip pat ir SAPARD programa, pagal kurią projektai buvo finansuojami nuo 2002 metų), žemės ūkio struktūroms atsirado didesnės galimybės jų plėtrai. Finansavimas įgyvendinamas remiantis veiksmų programomis, kuriose pagal atitinkamas priemones numatyta ir investicijos į žemės ūkio sektorių.
1.3. Žemės ūkio struktūrų samprata
Žemės ūkis, kaip ir šia veikla užsiimančios ūkinės struktūros, per ilgą laiką patyrusios ne vieną nuosmukį ir pakilimą, su įgyta skaudžia patirtimi ir praradimais, tačiau, sugebėjo (nors, deja, ne visos) prisitaikyti prie globalios rinkos sąlygų, išlikti konkurencingomis ir lygiavertėmis šios rinkos dalyvėmis. Kartu su valstybės ūkinės veiklos sistemoje vykusiomis permainomis kito ir šių struktūrų samprata, jų įvairovė bei klasifikacija. Šiame darbe nagrinėjamo laikotarpio pradžioje struktūrų apibūdinimą atskleisiu per tą laikmetį jas įtakojusius išorinius veiksnius: socialinį, ekonominį, teisinį, politinį ir ekologinį. 19
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo (1990 m. kovo 11 d.) socialinis veiksnys labiausiai pasireiškė per žemės ūkio struktūrų adaptaciją, kadangi tuo metu šios struktūros turėjo prisitaikyti prie besikeičiančių išorinių sąlygų, perimant naujas susiklosčiusių socialinių santykių formas, vertybes ir normas. Tai neabejotinai buvo sudėtingas ir prieštaringas, tačiau kartu ir neišvengiamas procesas. Tik tie ūkininkai, kurie sugebėjo operatyviai reaguoti ir netgi pasinaudoti to meto žemės ūkio pertvarkos iššūkiais, galėjo išlikti pilnaverčiais žemės ūkio rinkos dalyviais. Svarbi socialinio veiksnio apraiška buvo ir tai, kad visuomenė troško permainų, tačiau realiai tam ji nebuvo pasirengusi, neturėjo nei tam reikiamų žinių, nei teisinės bazės ar kitų priemonių, kurios būtų sušvelninusios, dėl kardinalios pertvarkos žemės ūkyje, patirtus nuostolius. Anot P. Aleknavičiaus kurti naujus ūkius, panaudojant perimtą iš buvusių ūkių gamybinę bazę, pritrūko supratimo, o ūkininkavimui tuščioje vietoje pristigome pinigų (Aleknavičius, 2005). Taigi, to meto žemės ūkio struktūras galima būtų apibūdinti, kaip vienas iš tam tikrų socialinių sistemų reorganizacinių formų, su joms būdingais agrarinio paveldo bruožais: žemės ūkio produktų gamybos ypatumais, technine – gamybine baze, valdymo bei administravimo principais, nusistovėjusiais struktūrų vidiniais ir išoriniais agrariniais santykiais. Ekonominis veiksnys žemės ūkio struktūrų formavimuisi turėjo itin didelę reikšmę, kadangi pati visos ūkinės veiklos sistemos persitvarkymo idėja buvo pagrįsta savarankiškos ekonomikos sistemos kūrimu, siekiant kuo greičiau atsiskirti nuo buvusio Tarybų Sąjungos komplekso, atkuriant privačios nuosavybės institutą. Taip žemės ūkis, jo veikla buvo nukreipta į prekinės žemės ūkio produkcijos gamybos apimties didinimą, atsižvelgiant į rinkos ekonomikos diktuojamas sąlygas. Ūkininkas jau tapatinamas su verslininku, siekiančiu padidinti savo pelną iš žemės ūkio veiklos. Tokiu pagrindu valstybė skatino žemės ūkio struktūrų plėtrą, jų įvairovę, savarankiškumą, kadangi žemės ūkio verslas pats savaime skatino ir su juo susijusių, žemės ūkį aptarnaujančių, ūkio veiklos subjektų verslumą. Tuo būdu buvo užtikrinamas ne tik gyventojų užimtumas bei pajamos, bet ir papildomos įplaukos į valstybės biudžetą. Taigi ekonominiu požiūriu žemės ūkio struktūros, o ypatingai vidutiniosios žemės ūkio grandies ūkiai, turėjo būti ta varomoji jėga, kurios dėka kiltų žemės ūkio konkurencingumas, o kartu ir bendras šalies ekonominis bei socialinis lygis. Tiesa, lauktas žemės ūkio sektoriaus progresas nepateisino savo lūkesčių, mat, pati valstybė buvo dar labai jauna, trūko kompetentingų žmonių, politinės valios, tačiau ne tik vidiniai šalies pokyčiai lėmė blogėjančią žemės ūkio sektoriaus situaciją, tam didelės įtakos turėjo ir išorės veiksniai: 1990-aisiais Lietuva patyrė nuolatinį spaudimą iš Rytų, kuris labiausiai pasireiškė per ekonominę blokadą, trukusią 74 dienas. Pasak A. Brazausko 1990-ųjų blokada ekonominiu aspektu Lietuvą nubloškė keletą metų atgal. „Tai 20 buvo pradžia ekonominio nestabilumo, kuris tęsėsi keletą metų ir buvo juntamas visose gyvenimo srityse“ (Bružas, 2008). Teisiniu aspektu žemės ūkio subjektų santykių reguliavimas teisės normomis buvo būtina sąlyga, norint šalyje atkurti teisinę pusiausvyrą tarp visų santykių dalyvių. Teisės normomis buvo siekiama sukurti tuos ekonominius ir socialinius pamatus, kuriais vadovaujantis, žemės ūkio subjektai veiktų konkurencinėje aplinkoje ir kiekvienas jų siektų užimti respektabilią vietą rinkoje. Tuo metu priimti įstatymai bei Vyriausybės nutarimai įtvirtino ūkio veiklos subjektų privatinę nuosavybę bei ją skatino. Tai reiškė, kad kiekvienas ūkinės veiklos subjektas turėjo tvarkytis savarankiškai, jam suteikta teisė pačiam spręsti dėl savo ūkio veiklos krypties, gamybos struktūros bei masto. Šiuo požiūriu, į Lietuvos teisės sistemą buvo grąžintas nuosavybės institutas, kuris kartu iš esmės pakeitė prieš tai vyravusį valstybinį ir kolektyvinį žemės ūkio struktūros modelį. Teisinis veiksnys neabejotinai buvo svarbus naujai besiformuojančioms žemės ūkio struktūroms, kadangi tai buvo pagrindas nustatęs teisines, ekonomines, organizacines bei socialines steigiamų ūkių veiklos sąlygas. Politinis veiksnys žemės ūkio struktūroms svarbus keliais požiūriais. Viena vertus, to meto bendras visuomenės politinis klimatas buvo gan įtemtas dėl objektyvių priežasčių. Todėl skubotai priimti politiniai sprendimai įnešė dar daugiau dviprasmybių ir nesutarimų tarp žemės ūkio subjektų, ypatingai tai pasireiškė per valstybinių ir kolektyvinių ūkių sukaupto turto paskirstymą naujai besikuriantiems ūkininkams pagal jų turėtus pajus. Kita vertus, tas pats politinis veiksnys lėmė žemės ūkio struktūrų gebėjimą vystyti ūkio plėtrą pagal valstybės vykdomą politiką, kadangi pati politika savaime gali būti tiek ribojantis, tiek skatinantis ūkio plėtrą veiksnys. Taigi, struktūroms to meto politinis veiksnys lėmė tolimesnę jų raidą, tačiau vis tik reikėtų pripažinti, kad vykdoma politika buvo daugiau ribojanti nei skatinanti ūkio plėtrą. Anot F. S. Butkaus (Butkus,1996), skubotas, neparuošus nei politinių partijų, nei ūkio pertvarkymo programų, valstybingumo atkūrimas, pasinaudojant susiklosčiusia ekonomine politine situacija pasaulyje ir Rusijos imperijos nusilpimu, dėl nepakeliamų ginklavimosi varžybų, buvo būtinas kaip paskutinė galimybė lietuvių tautai išvengti visiško sunaikinimo. Pažymėtina, kad patys to meto įvykiai diktavo sąlygas gan skubotiems politinių sprendimų priėmimams, tačiau taip bent iš dalies juos galima būtų pateisinti. Nepaisant visų šių politinių aplinkybių, kaip parodė vėlesni įvykiai, valstybės vykdomos politikos sistemiškumo ir suderinamumo trūkumas sukėlę begalę problemų šalies ūkio stabilumui. Ekologinis aspektas žemės ūkio versle taip pat labai aktualus, kadangi dėl intensyvios žemės ūkio veiklos yra padaroma žala jautriai ekologinei sistemai, todėl svarbu derinti gaunamą 21
ekonominę naudą su ekologiniais nuostoliais. Viename iš pirmųjų valstiečio ūkio veiklą reglamentavusių įstatymų (1989 m.) buvo apibrėžtas gamtos išteklų naudojimas, įtvirtinta nuostata dėl valstiečio ūkio teisinės atsakomybės už nustatytą gamtos apsaugos režimo pažeidimą. 1992 metais buvo priimtas Aplinkos apsaugos įstatymas, įsigaliojęs 1992 m. sausio 21 d. (Lietuvos..., 1992). Įstatymas nustatė pagrindines fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas, užtikrinančias Lietuvos Respublikos gyventojų teises į sveiką ir saugią aplinką, harmoningą visuomenės ir gamtos sąveikos raidą, organizmų įvairovės ir jiems būtinos gyvenamosios aplinkos išsaugojimą. Tai patvirtina, kad jau tuo metu buvo formuojamas visų asmenų atsakingas požiūris į gamtos išteklius bei aplinkos išsaugojimą. Svarbu ir tai, kad visame pasaulyje nuo praėjusio dešimtmečio pastebima ekologiškų produktų paklausos tendencija, tai rodo žmonių susirūpinimą savo sveikata, maisto produktų kokybe, tuo pagrindu, spartėjo ekologinių ūkių kūrimosi procesai. Lietuvoje ekologinis veiksnys ypatingai yra svarbus dabartiniu metu. Skatinama nuo intensyvios žemdirbystės pereiti prie ekologinio ūkininkavimo. Atsižvelgiant į mokslo ir technologijų pažangą ūkiai yra raginami diegti pažangias žemdirbystės sistemas, taikyti optimalias sėjomainas, melioruoti žemę, taip orientuojantis į ekonomiškai bei ekologiškai saugią aplinką. Šių veiksnių įtakos žemės ūkio veiklos subjektų pokyčiams apibendrinimui pateikiama lentelė (1.3 lentelė), kurioje šie veiksniai struktūrizuojami pagal jų įtakos sritis.
1.3 lentelė. Pagrindiniai veiksniai lėmę žemės ūkio struktūrų pokyčius po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo
Veiksniai Veiksnių įtakos sritys ūkių struktūriniams pokyčiams
1 2
socialinė žemės ūkio struktūrų adaptacija - reorganizacija, Socialinis žemės ūkio struktūrų agrarinis paveldas.
šalies savarankiškos ekonominės sistemos kūrimas, 1990 m. ekonominė blokada, žemės ūkio struktūrų orientacija į rinkos ekonomikos sąlygas, Ekonominis prekinių žemės ūkio struktūrų skatinimas, ūkininkų ūkių - vidutiniosios žemės ūkio grandies ūkių, steigimosi skatinimas, konkurencinės aplinkos kūrimas.
nacionalinės teisės sistemos atkūrimas, savarankiškos nacionalinės teisės sistemos šakos – žemės teisės kūrimas, ūkio veiklos subjektų privatinės nuosavybės atkūrimas – nuosavybės instituto Teisinis grąžinimas į Lietuvos teisės sistemą, ūkinių struktūrų savarankiškumo principo įtvirtinimas, ūkinių struktūrų formų įvairovės įteisinimas. 22
1 2
Lietuvos valstybingumo atkūrimas ir politinės santvarkos pasikeitimas, Politinis valstybės vykdoma agrarinė politika.
ekologijos reikalavimai ir valstybės aplinkosaugos politika, Ekologinis pasaulyje didėjanti ekologinių produktų paklausa.
Analizuojant žemės ūkio struktūrų kitimą sąlygojusius veiksnius daroma išvada, kad kiekvienas iš išvardintų veiksnių turėjo įtakos ūkinių struktūrų kitimo kryptims, veiklos perspektyvai, o su tuo kartu keitėsi ir šių struktūrų samprata. Nuo tuo metu susidariusių išorinės aplinkos sąlygų priklausė ir vidinė žemės ūkio struktūrų sistemos sandara, jos elementų tarpusavio ryšiai. Neabejotina, kad struktūriniams ūkių pokyčiams turėjo įtakos ir subjektyvios kiekvienam ūkiui būdingos individualios priežastys – ūkininkaujančiojo ekonominis suinteresuotumas, jo profesinis pasirengimas ir panašiai. Ypatingai didelės reikšmės žemės ūkio verslo plėtrai turėjo teisinė – politinė aplinka, kadangi nuo jos pokyčių priklausė ekonominis ūkininkų suinteresuotumas plėtoti savo verslą. Taip pat svarbu pažymėti, kad šie veiksniai lėmė ryškius Lietuvos regioninius skirtumus, kadangi nebuvo subalansuotos žemės ūkio paramos politikos, kuri atsižvelgtų į skirtingas šių struktūrų veiklos klimatines bei dirvožemines sąlygas, nuo kurių priklauso atskiruose rajonuose žemės produktų gamybos intensyvumas bei koncentracija. Remiantis išdėstytu, galima teigti, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų iš esmės pasikeitė žemės ūkio subjektų santykių sistema bei jų veiklos organizavimo principai. Šiuo metu šalyje įgyvendinant Bendrąją žemės ūkio politiką, subsidijuojamą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, bei vykstant globalios rinkos procesams, ūkinės struktūros įgavo visai kitą prasmę ir orientaciją.
1.4. Žemės ūkio struktūrų klasifikacija
Šių ūkinių struktūrų klasifikacija, kaip ir bet kurios kitos komercinės srities ūkinių veiklos vienetų klasifikacija remiasi tam tikroms struktūroms būdingų požymių ryšiais. Svarbu pažymėti, kad kiekvienam ūkinių struktūrų formavimosi etapui yra būdinga ir savita jų klasifikacija. Anot J. Ramanausko (Ramanauskas, 2006) po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalyje susiformavo šios žemės ūkio subjektų (kartu ir žemės naudotojai) organizacinės formos: 23
1. Visiško užimtumo ūkininkų ūkiai. Šiuose ūkiuose darbo ištekliai yra suderinti su žemės ir kitais gamybos ištekliais. Ūkininkavimo efektyvumas yra žemas, reikalingas ūkininkų pajamų palaikymas, taip pat investicinė parama. 2. Dalinio užimtumo ūkininkų ūkiai. Šiuose ūkiuose turimos žemės plotas yra mažesnis negu galėtų įdirbti ūkininkas ir jo šeima. Ūkininkavimas nėra efektyvus dėl neracionalaus darbo išteklių naudojimo, neretai ir dėl netinkamo kitų išteklių panaudojimo. 3. Nepakankamo žemės naudojimo ūkininkų ūkiai. Šiuose ūkiuose turimas žemės plotas yra didesnis negu gali įdirbti ūkininkas ir jo šeima. Tokie ūkiai susidarė tais atvejais, kai susigrąžino ar paveldėjo nemažus žemės plotus mažos riboto darbingumo šeimos, neturinčios reikiamos technikos įdirbti žemę. 4. Samdomuoju darbu grindžiami ūkininkų ūkiai. Tai stambūs, dažniausiai žemės nuomos ir pirkimo būdu suformuoti ūkiai, priklausantys vienam fiziniam asmeniui ir veiklą plėtojantys samdomojo darbo pagrindu. Dėl didelių gamybos mastų šie ūkiai yra efektyvesni už kitas ūkininkų ūkių formas. 5. Sodybiniai ūkiai. Tai kaimo gyventojų namų ūkio aprėpties žemės ūkio veiklai specialiai skirtuose 2–3 ha žemės sklypuose. Tokius ūkius įprastai turi dauguma kaimo gyventojų ir jų pagrindinis tikslas – papildomos natūrinės ir piniginės pajamos. 6. Bendrosios veiklos, ribotos atsakomybės žemės ūkio įmonės (žemės ūkio bendrovės, uždarosios akcinės bendrovės ir kt.). Šių įmonių veikla yra grindžiama bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu turimomis gamybos priemonėmis, samdomuoju darbu ir iš valstybės bei fizinių asmenų nuomojama žeme. Dauguma šių įmonių įsisteigė kolūkių ir valstybinių ūkių privatizavimo metu, jų skaičius kasmet sparčiai mažėja. Pagal A. Monkevičiaus (Monkevičius, 2004) klasifikaciją, kuri remiasi skirtinga žemės ūkio paskirties žemės naudotojų teisine padėtimi, išskiriamos šios dvi kategorijos: 1. Ž emės ūkio subjektai – tai fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie gamina prekinę žemės ūkio produkciją ir teikia paslaugas žemės ūkiui, jeigu jų metinės įplaukos iš šios veiklos sudaro daugiau kaip 50 proc. visų gautų pajamų. Jie savo ruožtu skirstomi į tokias rūšis: a) ūkininkų ūkiai, b) žemės ūkio įmonės, c) kooperatinės organizacijos. 2. Asmeniniai ūkiai ir kiti žemės ūkio paskirties žemės naudotojai. Jie nuo žemės ūkio subjektų skiriasi tuo, kad prekinės žemės ūkio produkcijos negamina. Dabartiniu metu susiformavusiai Lietuvos ūkininkavimo struktūrai apibūdinti išskiriami 4 tipų ūkiai: 24
1. Ūkininkų ūkiai. Tai įstatymo tvarka įregistruoti žemės ūkio veiklos vienetai, neturintys juridinio asmens teisių, kurių metinės pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro ne mažiau kaip 50 procentų iš visų verslo pajamų (arba 25 proc., jeigu ūkis papildomai verčiasi agroturizmu ar amatais). Šie ūkiai yra pagrindiniai žemės ūkio produkcijos gamintojai. Remiantis Statistikos departamento prie LRV duomenis šios kategorijos ūkių kasmet vis daugėja. 2. Šeimos ūkiai. Tai smulkūs ūkiai, kuriuose ūkininkauja šeimos nariai, o samdomi darbuotojai nudirba vos trečdalį visų ūkio darbų. Pastaruoju metu šių ūkių skaičius mažėja. Pastebėtina, kad daugelis jų persitvarkė į ūkininkų ūkius arba visai pasitraukė iš žemės ūkio produktų gamybos dėl savo ribotų tiek finansinių galimybių, tiek ir skurdžių materialinių išteklių. 3. Žemės ūkio bendrovės ir įmonės. Tai įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos LR juridinių asmenų registre tam tikrų teisinių formų įmonės, kurių metinės įplaukos iš prekinės žemės ūkio produkcijos realizavimo ir gamybos paslaugų žemės ūkiui teikimo sudaro daugiau kaip 50 proc. visų gautų pajamų. Daugumos šių įmonių veikla yra grindžiama bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu turimomis gamybos priemonėmis, samdomuoju darbu ir iš valstybės bei fizinių asmenų nuomojama žeme (tik nuo 2003 m. juridiniams asmenims buvo leista įsigyti žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise). 4. Namų ūkio valdos (socialiniai ūkiai). Tai ūkiai, kurie negamina prekinės žemės ūkio produkcijos, o žemdirbyste užsiima norėdami papildyti savo pajamas arba apsirūpinti pagrindiniais žemės ūkio produktais savo reikmėms. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pagal žemės ūkio struktūrų pateiktas nustatytų formų ataskaitas, ūkines struktūras grupuoja pagal daugelį kriterijų: . veiklos pobūdį, . ūkio dydį, . ūkio teisinę formą, . nuosavybės formą ir kt. Šiuo metu pagal ūkininkavimo kryptį žemės ūkio struktūros skirstomos į šias grupes: javų, aliejinių ir ankštinių augalų; augalininkystės; daržininkystės; sodininkystės; gyvulininkystės – žolėdžių gyvulių auginimo; gyvulininkystės – kiaulių ir paukščių auginimo; mišrūs augalininkystės; mišrūs gyvulininkystės; mišrūs augalininkystės ir gyvulininkystės ūkiai. Pagal ūkio dydį ūkiai skirstomi į smulkius, vidutinius ir stambius ūkius. Deja, šis skirstymas nėra kol kas įteisintas, tačiau pagal nusistovėjusią praktiką dažnai naudojamas ir ūkininkų, ir pačių valdininkų. V. Trofimišinas straipsnyje “Sunkios vidutinio ūkio paieškos” pateikia skirtingas žemės ūkio sektorių kuruojančių valdininkų nuomones. Vieni jų teigia, kad skirstyti ūkius į kategorijas ir jas apibrėžti reikėtų, nes tai padėtų išvengti įvairiausių manipuliacijų, kiti teigia, kad ūkių 25 skirstymas pagal dydį, jų klasifikavimas ir apibrėžimas nėra paprastas dalykas, tai gali sukelti ūkininkų grupių konfliktus. Pagal teisinę formą dabartiniu metu skiriamos šios žemės ūkio struktūrų kategorijos: ūkininkų ir šeimos ūkiai, žemės ūkio bendrovės, individualios įmonės, ūkinės bendrijos, akcinės, uždarosios akcinės, investicinės bendrovės, valstybės įmonės, savivaldybės įmonės, kooperatinės bendrovės ir kitų kategorijų įmonės. Kiekvienos rūšies ūkio, bendrovės ar įmonės steigimą, reorganizavimą, likvidavimą, valdymą ir veiklą reglamentuoja atitinkami įstatymai ir kiti teisės aktai: 1. 2002 m. gruodžio 10 d. Ūkininko ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-1250 (Ž in., 2002, Nr. 123-5537). Įstatymas nustato ūkininko teisinį statusą, ūkininko ir jo partnerių veiklos pagrindus, ūkininko ūkio įregistravimo bei išregistravimo sąlygas ir tvarką, ūkininkui teikiamą paramą. 2. 2004 m. lapkričio 4 d. Žemės ūkio bendrovių įstatymas Nr. I-1222 reglamentuoja žemės ūkio bendrovių steigimą, valdymą ir veiklą, bendrovių narių teises ir pareigas, pelno bei kapitalo kaupimą ir jų paskirstymą, bendrovių reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą. 3. 2003 m. lapkričio 6 d. Individualių įmonių įstatymas Nr. IX-1805 (Ž in., 2003, Nr. 112- 4991). Šis Įstatymas reglamentuoja įmonių, kurių teisinė forma yra individuali įmonė, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, likvidavimą, šių įmonių savininkų teises ir pareigas. 4. 2003 m. lapkričio 6 d. Ūkinių bendrijų įstatymas Nr. IX-1804 (Ž in., 2003, Nr. 112-4990) reglamentuoja įmonių, kurių teisinė forma yra tikroji ūkinė bendrija, ir įmonių, kurių teisinė forma yra komanditinė ūkinė bendrija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, pabaigą, šių įmonių dalyvių teises ir pareigas. 5. 2003 m. gruodžio 11 d. Akcinių bendrovių įstatymas Nr. IX-1889 (Ž in., 2003, Nr. 123- 5574). Įstatymas reglamentuoja įmonių, kurių teisinės formos yra akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą, atskyrimą ir likvidavimą, akcininkų teises ir pareigas, taip pat užsienio bendrovių filialų steigimą bei jų veiklos nutraukimą. 6. 2007 m. spalio 25 d. Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-1303 (Ž in., 2007, Nr. 117-4772). Šis įstatymas nustato kolektyvinio investavimo subjektų veiklą ir šios veiklos valstybinę priežiūrą. Įsigaliojus šiam įstatymui, neteko galios Investicinių bendrovių įstatymas su visais pataisymais ir papildymais (Žin., 1995, Nr.63 -1581). 7. 2003 m. gruodžio 16 d. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas Nr. IX-1895 (Ž in., 2004, Nr. 4-24). Šis Įstatymas reglamentuoja valstybės įmonių ir savivaldybės įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą. 26
8. 2002 m. gegužės 28 d. Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-903 (Ž in., 2002, Nr. 57-2296). Šis įstatymas reglamentuoja kooperatinių bendrovių ir jų sąjungų steigimą, veiklą, narių teises ir pareigas, kooperatinių bendrovių valdymą ir kontrolę, kapitalo sudarymą, pelno paskirstymą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą. Pažymėtina, kad daugelis iš išvardintų ekonominės veiklos subjektų priskiriamos prie žemės ūkio struktūrų nuo to momento, kai savo įstatuose ar nuostatuose (priklausomai nuo juridinio asmens teisinės formos), kuriuos registruoja VĮ Registrų centre, pagrindinę veiklą nurodo žemės ūkio produkcijos gamybą, perdirbimą, realizavimą ir paslaugų žemės ūkiui teikimą. 27
2. TYRIMO TIKSLAS IR UŽ DAVINIAI
Šiame darbe analizuojamas Vilkaviškio rajono kaimo plėtros planavimas. Tyrimo objektas – Vilkaviškio rajonas. Darbo tikslas – numatyti kaimo plėtros galimybes Vilkaviškio rajone. Tyrimo uždaviniai. Siekiant įgyvendinti minėtą magistrantūros studijų tikslą, keliami šie tyrimo uždaviniai: . išanalizuoti žemės ūkio struktūrų plėtrą sąlygojančius veiksnius, . nustatyti ūkio struktūrų plėtros tendencijas bei perspektyvas, . nustatyti praktines bei teorines problemas ūkinių struktūrų plėtrai, . išanalizuoti pagrindinius ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktus, strateginius dokumentus, reglamentuojančius žemės ūkio subjektų veiklą, . atlikti Vilkaviškio rajono savivaldybės apžvalgą, . numatyti kaimo plėtros perspektyvą iki 2013 m., . atlikti ūkininkų apklausos analizę, . atliktos analizės pagrindu suformuluoti išvadas. Tyrimo šaltiniai. Remiantis Lietuvos bei užsienio autorių moksliniais darbais, kuriuose nagrinėjamos žemės ūkio struktūros, jų raida, kitimo priežastys bei perspektyvos, atlikta teorinė darbo dalis. Praktinėje darbo dalyje naudojami antriniai Lietuvos statistiniai bei įmonės analizės duomenys, kuriuos grupuojant, analizuojant ir interpretuojant, gauti rezultatai pateikiami grafinio modeliavimo metodu. Darbe naudojami sutrumpinimai:
ES – Europos Sąjunga; BŽŪP – Bendroji žemės ūkio politika; LR – Lietuvos Respublika; ŽŪM – Žemės ūkio ministerija; SAPARD – Specialioji paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai programa; BPD – Bendrasis programavimo dokumentas; KPP – Kaimo plėtros 2007-2013 metų programa; LRV – Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 28
3. DARBO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS
Tyrimo metodai. Iškeltiems darbo uždaviniams įgyvendinti tyrimo metu kompleksiškai panaudoti įvairūs teoriniai ir empiriniai tyrimo metodai. Darbe naudojami palyginimo ir interpretavimo metodai, suteikiantys galimybę išanalizuoti Lietuvos ir ES teisės aktus bei mokslinę literatūrą, publikacijas, strateginius šalies dokumentus. Taip pat, naudojant šiuos metodus, galima palyginti tarpusavyje esamus Lietuvos ir ES teisinio reguliavimo ypatumus, pateikti jų interpretaciją. Palyginus bei išanalizavus norminius teisės aktus, mokslininkų straipsnius, atskiras nuomones galima įvertinti nagrinėjamos temos aktualumą teorijoje, o ypač praktikoje. Apibendrinimo metodas tyrime pasitelktas išanalizuotai medžiagai apibendrinti, išvadoms ir pasiūlymams formuluoti. Šio tyrimo pagrindinis empirinis tyrimo metodas – teisinių, strateginių šalies dokumentų bei įmonės duomenų analizė. Naudojant šį metodą, darbe tiriami Lietuvos Respublikos, ES teisės aktai, strateginiai šalies dokumentai bei ūkininkų anketinės apklausos duomenys. Darbe taip pat panaudota Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kiekybinė ir kokybinė įvairaus laikotarpio žemės ūkio struktūros tyrimo rezultatų analizė, kurios tikslas – įvertinti įvykusius Lietuvos žemės ūkio subjektų struktūrinius ir veiklos pokyčius, jų tendencijas bei perspektyvas. Darbe analizuojami Vilkaviškio rajono duomenys apie ūkininkų ūkius, žemės sklypų savininkus, jų valdomą žemės sklypų skaičių, dydį bei konfigūraciją. Išanalizuota Vilkaviškio rajono savivaldybės žemės fondas, ūkininkų ūkių registre įregistruotų ūkių skaičius, jų žemės ūkio naudmenų žemėvaldų dydis bei kt. duomenys. Taip pat atlikta anketinė apklausa. Anketa (1 priedas) išplatinta 33 ūkininkams. Anketinės apklausos metu sužinoti duomenys apie ūkininkų ūkius ir ūkio specializacijas, žemės sklypų išsidėstymą, ūkio naudojamos žemės valdymo pagrindą, deklaruotus pasėlius, taip pat ūkininkų ūkių konfliktines situacijas bei lūkesčiai artimiausiems 2 – 3 metams. 29
4. ŽEMĖS ŪKIO STRUKTŪRŲ PLĖTROS TENDENCIJOS BEI PERSPEKTYVOS
4.1. Žemės ūkio struktūrų plėtros analizė
Lietuvai tapus ES nare žemės ūkio struktūrų plėtrą, kaip ir visą žemės ūkio sektoriaus augimą, pradėjo sąlygoti ES teisinė bei ekonominė politika. Šalyje įgyvendinant Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP), kuri yra subsidijuojama iš ES lėšų, ūkinėms struktūroms susidarė palankios sąlygos sustiprinti savo pozicijas tiek Lietuvos, tiek ir ES rinkoje. BŽŪP priemonėmis siekiama didinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą, remiant ūkių restruktūrizaciją, bei stiprinti aplinkosaugą, teikiant paramą žemėtvarkos darbams. Tokiu būdu nuosekliai įgyvendinant užsibrėžtus tikslus yra sudaromos prielaidos stabiliai ūkinei, socialinei ir gamtosaugos plėtrai. Pažymėtina, kad šio žemės ūkio sektoriaus plėtra tiesiogiai priklauso nuo jame veikiančių žemės ūkio veiklos subjektų konkurencingumo lygio. Todėl svarbiausias uždavinys – ekonominėmis, politinėmis bei teisinėmis priemonėmis skatinti šių ūkių konkurencingumą, siekiant sukurti efektyvų ir ilgalaikį žemės ūkio sektorių. Šiame darbo skyriuje yra analizuojama minėtų veiksnių įtaka žemės ūkio struktūrų plėtrai. Politinė–teisinė aplinka. Lietuvai tapus ES nare žemės ūkio sektoriaus politinę ir teisinę aplinką pradėjo sąlygoti ne tik nacionalinės, bet ir Europos Sąjungos politikos prioritetai bei strateginės nuostatos. Šios aplinkos analizės metu nagrinėjami pagrindiniai ES bei LR teisės aktai, strateginiai šalies dokumentai, jų sistemiškumas ir adekvatumas žemės ūkio struktūrų plėtros pokyčiams (4.1 lentelė).
4.1 lentelė. Teisės aktų ir kitų dokumentų analizė
Teisinio akto pavadinimas, Komentaras priėmimo data 1 2 Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Konstitucija yra pagrindinis šalies įstatymas, kurio normos Konstitucija, yra aukščiausios teisinės galios. Šios normos įtvirtina visos teisės sistemos 1992 m. kūrimo principus, kartu nustato ir žemės ūkio sektoriaus teisinio reguliavimo pradą.
Žemės ūkio ir kaimo Įstatymas nustato bendruosius žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimo ir plėtros įstatymas, įgyvendinimo principus. Žemės ūkio plėtrą ekonominiu, ekologiniu, socialiniu ir 2002 m. etninės kultūros požiūriu įstatymas priskiria valstybės politikos prioritetinei sričiai. Nuo 2008 m. gruodžio 31 d. įsigaliojo nauja šio įstatymo redakcija kitu pavadinimu “Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas”. Šis įstatymas, jo nuostatos labiau atitiks dabartinius žemės ūkio plėtros politikos tikslus. 30
1 2 Lietuvos stojimo į Sutartyje ir ją lydinčiuose dokumentuose įtvirtintos visos šalių kandidačių Europos Sąjunga narystės sąlygos, prisiimti įsipareigojimai, išsiderėti pereinamieji laikotarpiai, ES sutartis, sutarčių pataisos ir t.t. 2003 m. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai tapus ES nare, šalyje pradėta įgyvendinti ES Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP). Ši politika yra orientuota į tris žemės ūkio sektoriaus pagrindines plėtros kryptis: ekonominės veiklos konkurencingumo didinimą, aplinkosaugos ir gyvenimo kokybės gerinimą kaimo gyvenamosiose vietovėse.
Nacionalinė darnaus Analizuojamame dokumente išskirtini šie Lietuvos darnaus vystymosi prioritetai, vystymosi strategija, kurie tiesiogiai susiję su žemės ūkiu: 2003 m. . nuosaikus ir darnus ūkio šakų (tarp jų ir žemės ūkio) vystymasis; . pagrindinių ūkio šakų (transporto, pramonės, energetikos, žemės ūkio, būsto, turizmo) poveikio aplinkai mažinimas; Lietuvos darnaus vystymosi strategijos žemės ūkio SSGG (stiprybės, silpnybės, grėsmės, galimybės) analizėje kaip šios ūkio šakos stiprybės išskiriamos: naudojamų pesticidų kokybės pagerėjimas, mineralinių trąšų naudojimo sumažėjimas, žemės ūkio produkcijos kokybės pagerėjimas, ekologinių ūkių gausėjimas. Kaip silpnybės minimos šios sritys: silpna žemės ūkio produktų kokybės kontrolė, nepakankamas dėmesio skyrimas mažesnį poveikį aplinkai darančiam smulkiam augalininkystės ir gyvulininkystės verslui, melioracijos padariniai Lietuvos kraštovaizdžiui ir biologinei įvairovei. Išskiriamos šios žemės ūkio galimybės: didėjanti ekologinių produktų paklausa, jų rinkos plėtra ir realizavimo galimybės, mažėjantis aplinkos teršimas ir sveikesnių maisto produktų auginimas dėl mažėjančio mineralinių trąšų ir pesticidų naudojimo tradiciniuose Lietuvos ūkiuose. Mažesnių ūkių konkurencingumo didėjimas dėl ne tik tradicinių, bet ir rentabilesnių ūkių plėtros. Intensyvėjantis ekologinis ūkininkavimas, diegiami moderniausi ūkininkavimo metodai, įsisavinant ES paramos žemės ūkiui fondų lėšas. Grėsmėmis įvardijamos šios sritys: dėl Europos Komisijos keliamų augalininkystės, gyvulių ir paukščių laikymo, nuotekų šalinimo reikalavimų nesilaikymo gali kilti didesnio žemės ūkio poveikio aplinkai grėsmė. Nesukūrus reikiamų ekonominių ir teisinių ekologinių ūkių plėtros mechanizmų ir ekologinių produktų realizavimo infrastruktūros, sulėtės šių ūkių plėtra. Padidėjusi grūdinių ir kitų žemės ūkio kultūrų gamyba lems žymiai didesnį pesticidų ir mineralinių trąšų naudojimą, tai turės neigiamą poveikį aplinkai. Atsikuriančiųjų energijos išteklių gamybos ir jų panaudojimo efektyvaus mechanizmo nebuvimas, lems prastą šios srities potencialo išnaudojimą.
Valstybės ilgalaikės Ši strategija nustato šalies ekonominės, socialinės ir aplinkos apsaugos bei kitų raidos strategija, sričių politikos gaires iki 2015 m. 2002 m. Skyriuje “Kaimo ir žemės ūkio plėtra” numatomas žemės ūkio pertvarkymas ir modernizavimas, kurio metu yra siekiama skatinti investicijas į pirminę žemės ūkio gamybą ir perdirbimo pramonės pertvarkymą bei modernizavimą, skatinama ūkių specializacija, taip pat ekologinis ūkininkavimas, šio ūkio plėtra, jaunųjų ūkininkų įsikūrimas, kooperacija, skatinama ugdyti žemės ūkio subjektų verslumą ir gebėjimą adaptuotis prie rinkos pokyčių. Be paminėtų sričių taip pat numatytas žemės ūkio konkurencingumo didinimas ir rinkų plėtra, gamybinės, finansų infrastruktūros tobulinimas, mokslo, mokymo, konsultavimo ir informacijos paslaugų plėtra, racionalus žemės naudojimas ir žemės rinkos formavimas, aplinkos apsauga, maisto kokybės ir saugos užtikrinimas. 31
1 2 Lietuvos ūkio Strategija yra sudėtinė Valstybės ilgalaikės raidos strategijos dalis. Parengta (ekonomikos) apibendrinant ir susisteminant Strateginės analizės ir bendrosios strategijos bei plėtros iki 2015 metų specifinių (sektorinių), tarp jų – Kaimo ir žemės ūkio sektoriaus, strategijų ilgalaikė strategija, projektus. 2002 m. Valstybinė kaimo Programoje numatytas žemės ūkio konkurencingumo, žemės išteklių ir aplinkos plėtros 2006–2008 vertingumo bei saugos didinimas. Iškeltiems tikslams pasiekti programoje metų programa numatyti šie pagrindiniai uždaviniai: . žemdirbių pajamų palaikymas; . žemės ūkio žmogiškojo potencialo stiprinimas; . palankių inovacijų plėtrai žemės ūkyje sąlygų sudarymas; . žemės ūkio fizinio potencialo stiprinimas, ūkių struktūrų gerinimas, kooperacijos plėtra; . žemės ūkio gamybos standartų laikymosi užtikrinimas ir produktų kokybės gerinimas; . pardavimo vidaus ir užsienio rinkose plėtros sąlygų sudarymas; . ūkių žemėvaldų racionalaus formavimo sąlygų sudarymas; . žemės naudojimo pagerinimas ir žemės ūkio naudmenų dirvožemio našumo padidinimas; . gamtos išteklių, biologinės ir kraštovaizdžio įvairovės išsaugojimas, plėtojant aplinką tausojančią gamybą; . mažo našumo žemės apželdinimas mišku, miškų tvarkymo pagerinimas ir energetinių augalų plantacijų įveisimas.
Žemės ūkio Veiklos plane įtvirtintos esminės ŽUM veiklos nuostatos, iš kurių išskirtinos šios, ministerijos (Ž UM) tiesiogiai susijusios su ūkinių struktūrų plėtra: 2007–2009 m. . užtikrinti struktūrine ir technologine prasme modernaus, kooperuoto ir sutrumpintas konkurencingo žemės ūkio plėtrą; strateginis veiklos . tausoti aplinkos išteklius, plėtoti ekologinį ūkininkavimą; planas Ypatingai svarbūs šio laikotarpio uždaviniai – plėtoti kooperaciją, stiprinti smulkaus ūkio modernizavimą ir gyvybingumą.
Nacionalinė 2007- Ši Strategija yra vienas iš pagrindinių dokumentų, apibūdinančių valstybės 2013 metų kaimo politiką, strategiškai įgyvendinant 2007-2013 metų kaimo plėtros programą. plėtros strategija Joje kaip vienas iš prioritetų numatytas žemės ūkio konkurencingumo didinimas, remiant šio sektoriaus pertvarkymą, plėtrą ir inovacijų diegimą.
Kiti dokumentai Žemės ūkio ir ūkinių struktūrų plėtrai įtakos turi ir šie dokumentai: . Valstybinė aplinkosaugos strategija; . Nacionalinė žemės konsolidacijos strategija; . Specialioji kaimo rėmimo programa; . Žemės ūkio ir maisto produkcijos kokybės, saugos, konkurencingumo ir ES reikalavimų įgyvendinimo programa; . Specialioji tiesioginių išmokų ir rinkos reguliavimo priemonių finansavimo programa; . Specialioji Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai programa; . Specialioji paramos teikimo žemės ūkio veiklos subjektams, patyrusiems nuostolių dėl hidrometeorologinių reiškinių, programa ir kt.
Ministerija ir prie jos veikiančios institucijos siekia užtikrinti ES paramos panaudojimą pagal Kaimo plėtros plano ir Bendrojo programavimo dokumento priemones, įgyvendina naujojo 32
2007 – 2013 metų finansinio laikotarpio Kaimo plėtros strategiją ir programą, siekia tobulinti ir supaprastinti paramos teikimo žemės ūkio veiklos subjektams taisykles. Dabartiniu metu žemės ūkio valdymo funkcijas šalyje atlieka Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Žemės ūkio ministerija (ŽUM), ministerijai pavaldžios institucijos: Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽUM, Žuvininkystės departamentas prie ŽUM, Valstybinė gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyba prie ŽUM ir Valstybinė sėklų ir grūdų tarnyba prie ŽUM. Ministerijos reguliavimo sričiai priklauso: Valstybinė augalų apsaugos tarnyba, Lietuvos valstybinis augalų veislių tyrimo centras, Darbo ekonomikos ir mokymo metodikos tarnyba, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas ir kt. Analizuojant politinę-teisinę aplinką daroma išvada, kad ši aplinka Lietuvoje yra gana palanki žemės ūkio, kartu ir žemės ūkio struktūrų plėtrai. Ši išvada remiasi tuo, kad žemės ūkio plėtra, kaip prioritetas, yra numatytas įvairaus lygmens teisės aktuose bei strateginiuose šalies dokumentuose. Šiuose dokumentuose išskirti prioritetai bei prisiimti įvairaus lygmens institucijų įsipareigojimai žemės ūkio plėtrai sudaro palankias sąlygas žemės ūkio struktūroms, įgyvendinant investicinio ar kompensacinio pobūdžio priemonių projektus, įsisavinti Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei nacionalinio biudžeto paramą ir taip sustiprinti savo pozicijas bendroje ES rinkoje. Ekonominė aplinka. Remiantis strateginiais bei norminiais teisės aktais galima teigti, kad Lietuvoje ekonominės aplinkos gerinimo priemonės yra sukurtos ir nukreiptos į žemės ūkio produkcijos gamintojų konkurencingumo didinimą, ūkinių struktūrų investicinio pajėgumo stiprinimą bei darbuotojų profesinės ir vadybinės kompetencijos ugdymo skatinimą. Ekonominėmis priemonėmis siekiama sudaryti sąlygas konkurencingos rinkos funkcionavimui, užtikrinti sveiką gamtinę aplinką ir racionalų išteklių panaudojimą. Valstybei užtikrinus šiuos būtiniausius rinkos sistemos efektyvaus veikimo pagrindus, tikėtinas ekonomiškai stiprių specializuotų ūkių formavimosi procesas. Restruktūrizavus ir modernizavus ūkius bei įdiegus pažangias technologijas versliniuose ūkiuose, numatomas žemės ūkio produkcijos gamybos augimas, produkcijos kokybės pagerėjimas. Konkurencingumas žemės ūkyje taip pat skatinamas žemės ūkio veiklos subjektams teikiant investicinę paramą bei taikant pajamų palaikymo ir rinkos reguliavimo priemones. Lietuvoje nemažai žemės ūkio veiklos subjektų verčiasi žemės ūkio veikla nepalankiose ūkininkauti vietovėse. Šiuose šalies regionuose ūkių ekonomika auga lėčiausiai dėl neracionalios gamybos ir ūkių struktūros, investicinio kapitalo trūkumo, blogos demografinės situacijos. Dėl to valstybės politika šiose vietovėse labiau orientuota į ūkininkaujančiųjų pajamų palaikymą. Pažymėtina, kad šiose vietovėse sparčiai daugėja ekologinės gamybos ūkių. Žemės ūkio 33 ministerijos duomenimis, ekologinės gamybos plėtra mūsų šalyje gana sparti: nuo 1997 m. ekologinės gamybos ūkių ir sertifikuotų plotų skaičius didėjo vidutiniškai apie 35 % kasmet. 2001 m. jų buvo 290 (sertifikuotos žemės plotas 6,47 tūkst. ha), 2002 m. – 393 (8,78 tūkst. ha), 2003 m. – 700 (23,29 tūkst. ha), 2004 m. – 1178 (42,96 tūkst. ha), 2005 m. – 1811 (69,4 tūkst. ha), 2006 m. – 2348 (96,69 tūkst. ha), 2007 m. – 2855 (125,25 tūkst. ha). Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika vis labiau orientuojama į ekologinį ūkininkavimą, kuris duoda tiek aplinkosauginę, tiek socialinę ir ekonominę naudą. Sparčią šių ūkių plėtrą sąlygojo ne tik vartotojų domėjimasis maisto produktų saugumu, bet ir žmonių susirūpinimas aplinkos kokybe, stabilia ir subalansuota tolesne ūkio plėtra. Aktyviai žemės ūkio verslą plėtoja jaunieji ūkininkai: jie yra imlesni naujovėms, sėkmingiau prisitaiko prie besikeičiančios konkurencingos aplinkos, aktyviau skolinasi lėšų ūkio plėtrai nei vyresnio amžiaus ūkininkai, taip pat jie siekia naudotis mokslinėmis bei techninėmis žiniomis. Tokią jaunųjų ūkininkų iniciatyvą palankiai vertina ir valstybės vykdoma ES BŽŪP, numačiusi galimybę Kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje susieti Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimo priemonę su Jaunųjų ūkininkų įsikūrimu, kurios metu programoje iš karto dalyvauja dvi ar net trys kartos. Analizuojant bendrąją žemės ūkio produkciją, pastebima jos gamybos didėjimo tendencija (išskyrus 2006 metus, kadangi tais metais buvo labai nepalankios klimato sąlygos žemės ūkiui), tai matyti iš Statistikos departamento pateiktų duomenų ( 4.1 pav.).
4.1 pav. Bendroji žemės ūkio produkcija, faktinėmis kainomis, mln. litų Šaltinis:Statistikos departamentas.IšLietuvos žemės ūkis 2007, Vilnius. 2008. ISSN 1648-0368. p. 15 34
2007 m. bendrosios žemės ūkio produkcijos vertė buvo didžiausia, tai labiausiai sąlygojo ūkininkų ir šeimos ūkiai, kuriuose didžioji šios produkcijos dalis ir buvo pagaminta. Tačiau žemės ūkio bendrovių ir įmonių gaminamos produkcijos vertė kiekvienais metais nuosekliai didėja, tai rodo, kad žemės ūkio įmonės vis efektyviau išnaudoja savo gamybinį potencialą ir tuo būdu stiprina savo pozicijas žemės ūkio produkcijos rinkoje. Nepaisant bendrosios žemės ūkio produkcijos gamybos vertės didėjimo, Statistikos departamento duomenimis, žemės ūkiui tenkanti pridėtinės vertės (BVP) dalis šalies BVP struktūroje pastaraisiais metais nuosekliai mažėja: 2000 m. sudarė 7,2 %, 2001 m. – 6,4 %, 2002 m. – 6,4 %, 2003 m. – 5,8 %, 2004 m. – 5,2 %, 2005 m. – 5,1 %, 2006 m. – 4,2 %. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslinių darbuotojų nuomone, tokie pokyčiai rodo pažangias šalies ekonomikos raidos tendencijas, kai Lietuvos ūkio struktūra artėja prie proporcijų, būdingų išsivysčiusioms šalims, nepaisant to, žemės ūkis išlieka viena svarbiausių Lietuvos ūkio sričių. Kitos prielaidos, sudarančios palankias sąlygas žemės ūkio verslui Lietuvoje plėtotis: . Ūkių specializacija, . Palanki geografinė padėtis, . Gamtinės sąlygos – Lietuvoje gamtinės sąlygos, palyginti su šiauriau esančiomis kaimyninėmis šalimis, yra geresnės žemės ūkio plėtrai. Taip pat santykinai mažas dirvožemio, vandens ir oro užterštumas, . Intensyvėjanti žemės rinka ir kt. Apibendrinant Lietuvos žemės ūkio sektoriaus ekonominės aplinkos įtaką ūkinių struktūrų plėtrai, galima teigti, kad Lietuvoje ekonominės aplinkos gerinimo priemonės yra sukurtos ir nukreiptos į žemės ūkio produkcijos gamintojų konkurencingumo didinimą, ūkinių struktūrų investicinio pajėgumo stiprinimą bei darbuotojų profesinės ir vadybinės kompetencijos ugdymo skatinimą. Tačiau šių ūkių plėtrą labai riboja nepalanki ūkių struktūra ir prasta šio sektoriaus infrastruktūra. Taip pat tam neigiamos įtakos turi labai smulkios žemėnaudos, žemas ūkių mechanizacijos lygis, kooperacijos stoka, kaimo gyventojų senėjimas ir kiti veiksniai. Todėl Valstybės ir ES teikiama ekonominė parama, kurią sudaro struktūrinė parama ir pajamų palaikymas (kompensacinė parama), yra būtina sąlyga, norint paspartinti ūkinių veiklos subjektų restruktūrizacijos procesus, taip skatinant formuotis konkurencingus ūkius, gaminančius aukštos kokybės ES reikalavimus atitinkančią prekinę žemės ūkio produkciją, galinčią konkuruoti bendroje ES rinkoje. 35
4.2. Strateginiai dokumentai, jų įgyvendinimas ir artimiausio laikotarpio prioritetinės kryptys
Siekiant pasirengti paramos iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai 2007–2013 metais įsisavinimui, Žemės ūkio ministerija pradėjo rengti strateginius dokumentus dar 2005 metais, nors tuo metu paramos teikimą reglamentuojančių dokumentų projektai Europos Sąjungos mastu dar tik buvo svarstomi. Rengiant Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų strategiją ir programą, konsultaciniame procese dalyvavo 5 darbo grupės, kurias sudarė Žemės ūkio ministerijos, jai pavaldžių institucijų, Aplinkos ministerijos, kitų ministerijų, institucijų, ekonominių socialinių partnerių, nevyriausybinių organizacijų atstovai. Darbo grupės analizavo programos kiekvienos krypties objektą, prioritetus ir priemones ir parengė pasiūlymus, kaip būtų galima persvarstyti ir patobulinti programą. Pirmasis viešas strategijos ir programos aptarimas su socialiniais-ekonominiais partneriais buvo surengtas 2005 m. lapkričio 18 d., o jau 2005 m. gruodį dėl strategijos pradėtos neoficialios derybos su Europos Komisija. Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas strategijos gairių pagrindinėms nuostatoms pritarė 2006 m. birželio 1 d. Europos Komisija strategijai pritarė 2006 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa Europos Komisijai pateikta 2006 m. gruodžio 29 d. Pagal paskutines Europos Komisijos pastabas pakoreguotą galutinį programos variantą Žemės ūkio ministerija pateikė 2007 m. liepos 10 d. Europos Komisija, gavusi Kaimo plėtros komiteto pritarimą 2007 m. rugsėjo 19 d., programą patvirtino spalio 19 d. ir suteikė jai numerį, o tai reiškė, kad programa oficialiai įsigaliojo. Rengiant strategiją ir programą, nuolat rengti dvišaliai susitikimai su socialiniais ir ekonominiais partneriais, nevyriausybinėmis organizacijomis, savivaldybių žemės ūkio skyriais, kuriuose buvo aptariamos konkrečių sektorių problemos ir poreikiai. Pastabos ir pasiūlymai buvo apsvarstyti Ministerijos vadovybės posėdžiuose ir pateikti Ministerijos interneto svetainėje. Ten taip pat buvo galima talpinti komentarus ir pasiūlymus dėl rengiamos programos. Su Europos Komisija buvo derinami principiniai, strateginiai dalykai, tačiau, rengiant kiekvienos priemonės įgyvendinimo taisykles, buvo palikta erdvės savarankiškumui bei konkrečios šalies gamtinių sąlygų bei sektoriaus tradicijų savitumui. Visi teisės aktų projektai, susiję su Lietuvos kaimo plėtros 2007 – 2013 m. programos įgyvendinimu, skelbiami Žemės ūkio ministerijos svetainėje. Rengiant Lietuvos 2007 – 2013 metų kaimo plėtros programą ši nuostata numatyta. Įgyvendinant KPP 2007 – 2013 4 kryptį “LEADER metodo įgyvendinimas" siekiama skatinti kaimo plėtrą ir ugdyti bendruomeniškumą vietos iniciatyvos ir partnerystės pagrindu. Pagal šios krypties 36 priemonę "Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas" įgyvendinamomis vietos plėtros strategijomis bus siekiama kaimo žmonių gyvenimo kokybės kaimo vietovėse. Vietos plėtros strategijas rengia ir pagal jas finansuotinas sritis bei priemones nustato partnerystės principu suburtos vietos veiklos grupės, atstovaujančios kaimo bendruomenes, vietos valdžią ir verslo sektorių. Sprendimus skirti paramą vietos projektams įgyvendinti priims ne valstybės institucijos, o pačios vietos veiklos grupės. Pagal vietos plėtros strategijas galės būti remiami projektai, susiję su KPP 3 krypties "Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas" priemonėmis (pvz., projektai, susiję su užimtumo kaimo vietovėse didinimu, alternatyviomis žemės ūkiui veiklos rūšimis, smulkiu verslu, amatais, kaimo turizmu, kitų paslaugų sektoriaus plėtojimu), taip pat projektai, susiję su kultūros, švietimo objektų plėtra ir atnaujinimu. Kvietimas teikti vietos plėtros strategijas atrankai pagal KPP 4 krypties "LEADER metodo įgyvendinimas" priemonę "Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas" paskelbtas 2007 m. gruodžio 12 – 17 d. Vietos plėtros strategijų atranka vyko taikant tęstinę paraiškų rinkimo procedūrą. Žemės ūkio ministerija, atsižvelgdama į vietos veiklos grupių atstovaujamų teritorijų gyventojų skaičių, 2007 m. gruodžio mėn. savivaldybių lygiu nustatė paramos dydį vietos plėtros strategijoms įgyvendinti (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. 3D- 549 "Dėl Vietos plėtros strategijų, įgyvendinamų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos krypties "Leader metodo įgyvendinimas" priemonę "Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas", atrankos taisyklių patvirtinimo" (Lietuvos..., 2007). Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai programos rezultato kriterijai nebuvo pilnai įvykdyti dėl nebaigto arba užsitęsusio gautų paraiškų vertinimo. Pasiekta mažesnė paramos sklaida, mažiau, nei planuota, buvo pasirašyta sutarčių (11 % ), paramą gavo 150 jaunųjų ūkininkų mažiau, negu planuota. Artimiausio laikotarpio veiklos prioritetinės kryptys : Tobulinti kaimo raidos planavimą, administravimą ir tyrimus. Šiam prioritetui įgyvendinti dar šiais metais numatoma peržiūrėti ir atnaujinti Nacionalinę kaimo plėtros 2007–2013 metų strategiją numatant prioritetus šeimos ūkiui, smulkiam ir vidutiniam verslui, vidutiniam socialiniam sluoksniui; peržiūrėti verslą kaime ir visą maisto grandinę kontroliuojančių įstaigų funkcijas ir parengti reikiamus teisės aktų projektus dėl šių įstaigų funkcijų dubliavimosi panaikinimo; atlikti Žemės ūkio ministerijos ir jos reguliavimo srities įstaigų veiklos auditą.
Gerinti teisinę ir institucinę aplinką, pertvarkyti žemės išteklių valdymo institucijas. Šiam prioritetui įgyvendinti 2009 metais bus suformuotos ūkininko ūkio bankroto teisinės nuostatos, parengti Valstybės žemės fondo įsteigimui reikiami įstatymų projektai. 37
Didinti kaimo veiklos konkurencingumą. Pagrindinis instrumentas šiam prioritetui įgyvendinti – Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programa. Šiais metais Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa bus patikslinta, atsižvelgiant į kintančią ekonominę situaciją ir iškilusias problemas bei siekiant efektyvesnio programos priemonių įgyvendinimo ir ES paramos lėšų panaudojimo bei atitinkamai pakeistos šios programos įgyvendinimo taisyklės, patobulinti ir patvirtinti Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos įgyvendinimą reglamentuojantys teisės aktai ir paramos priemonių administravimo procedūros Nacionalinėje mokėjimo agentūroje prie Žemės ūkio ministerijos, siekiant supaprastinti paramos gavimo ir administravimo tvarką. Sieksime, kad po 2013 m. visose ES šalyse būtų suvienodintos tiesioginės išmokos už deklaruojamą žemės ūkio naudmenų hektarą, įtraukiant į šį procesą ir Užsienio reikalų ministerijos, Europos Parlamento atstovus. Gerinti gyvenimo kokybę kaimo vietovėse ir diegti inovacijas. Šiam prioritetui įgyvendinti numatome supaprastinti paramos teikimo reikalavimus ir išplėsti paramos gavimo galimybes pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos III krypties "Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas" priemones "Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos", "Parama verslo kūrimui ir plėtrai", "Kaimo turizmo veiklos skatinimas", "Kaimo atnaujinimas ir plėtra" ir įgyvendinti šias priemones, užtikrinant kuo didesnę paramos sklaidą, pateikti Europos Komisijai pasiūlymą dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių rėmimo intensyvumo padidinimo. Taip pat bus parengta Žalioji kaimo knyga, jos nuostatoms pritarus Vyriausybėje, inicijuotas aptarimas su visuomene, siekiant suformuoti naują kaimo vaidmens sampratą. Tobulinti aplinkosaugos ir žemės, miškų bei vidaus vandenų išteklių vadybą. Tam numatoma atlikti įvykdytų ir likusių žemės grąžinimo darbų inventorizaciją, nustatant reikalingą lėšų poreikį ir žemės grąžinimo darbų užbaigimo terminus; parengti žemės ūkio ministro įsakymu tvirtinamą Specialųjį žemės grąžinimo piliečiams Vilniaus ir Kauno miestuose veiksmų planą; parengti Žemės įstatymo pakeitimo įstatymo, Žemės reformos įstatymo pakeitimo, Apskrities valdymo įstatymo pakeitimo, Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymų projektus dėl žemės tvarkymo ir administravimo funkcijų tarp apskričių viršininkų administracijų, savivaldybių ir Valstybės žemės fondo perskirstymo; parengti teisės aktų projektus, optimizuojant asmenų prašymų ir skundų žemės tvarkymo klausimais nagrinėjimo viešojo administravimo institucijose tvarką; parengti teisės aktų, reglamentuojančių melioracijos darbus vykdančių subjektų ir melioracijos statinių bei melioruotų žemių naudotojų santykius, projektus (Lietuvos...,2008). 38
5. ŽEMĖTVARKOS PLANAVIMO DOKUMENTAI
Ž emėtvarkos planavimo dokumentai (5.1 pav.) – tai žemėtvarkos schemos, žemėtvarkos projektai ir žemėvaldų planai (projektai). Žemėtvarkos schema – tai specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame valstybės, regionų ar rajonų lygmeniu nustatomi kaimiškųjų teritorijų žemės naudmenų naudojimo ir tvarkymo prioritetai. Žemėtvarkos projektas – tai specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatoma kaimo vietovių žemės naudojimo ir apsaugos koncepcija bei konkrečios tvarkymo priemonės. Žemėtvarkos schemos ir projektai yra specialieji teritorijų planavimo dokumentai, kurių rengimo procedūros artimos kitų kraštovaizdžiui tvarkyti skirtų specialiųjų planų rengimo procedūroms, o jų turinys apima žemės naudojimo planavimą ir reglamentavimą. Žemėvaldų planai (projektai) yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, nustatantys žemės sklypų formavimą, pertvarkymą, paėmimą, konsolidavimą, taip pat naudojimo sąlygas (tikslinę paskirtį, apribojimus, servitutus ir pan.). Pagal savo turinį jie yra artimi detaliesiems planams ir dažnai rengiami tikslams, susijusiems su žemės sklypų ribų planavimu, išskyrus atvejus, kai planavimo metu reikalinga planuoti kitos paskirties žemės sklypus naujoms statyboms ir nustatyti šių sklypų naudojimo ir tvarkymo režimą. Atsižvelgiant į planavimo tikslus ir uždavinius, žemėvaldų planai (projektai) skirstomi į: 1) žemės reformos žemėtvarkos projektus; 2) žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus; 3) žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektus; 4) žemės konsolidacijos projektus. Rengiant žemėvaldų planus (projektus), būtina parengti projekto brėžiniui naudojamą kartografinę medžiagą taip, kad pagal ją būtų galima nustatyti žemės naudmenų plotus, reikalingus žemės kadastro duomenims apskaičiuoti. Šiam tikslui turimi žemėlapiai patikslinami vietovėje koreguojant pakitusią situaciją. Žemės naudmenos nustatomos ir pažymimos vadovaujantis norminiais aktais, reglamentuojančiais topografinės nuotraukos darbus ir žemės apskaitą. 39
Apskrities Savivaldybės viršininkas administracijos 1 direktorius Žemėtvarkos schemos 5 5 5 1
Kaimo plėtros 1 žemėtvarkos projektai 3 4
Žemės reformos 1 žemėtvarkos projektai 3 3 1
1 Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai 3
1 Žemės sklypų formavimo 2 ir pertvarkymo projektai 3
1 2 3 Žemės paėmimo 2 2 visuomenės poreikiams projektai 4
1 Žemės konsolidacijos 2 2 projektai 3 3 4
1 Planų tvirtinimas 2 Kadastriniai matavimai 3 Žemės naudojimo sąlygų nustatymas Žemės Suinteresuotieji arba pakeitimas savininkai asmenys 4 Kompensacija žemės savininkams už paimamą žemę arba nustatytus apribojimus 5 Žemės tvarkymo darbų reglamentavimas
5.1 pav. Žemėtvarkos planavimo dokumentai 40
Žemėtvarkos schemos. Žemėtvarkos schemų rengimą organizuoja apskričių viršininkai. Kai žemėtvarkos schemai įgyvendinti būtina keisti savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, schemos rengimui turi pritarti savivaldybės taryba. Žemėtvarkos schemose gali būti planuojama: 1) administracinių vienetų ribų ir miestų, kaip gyvenamųjų vietovių, ribų pakeitimai; 2) kaimo gyvenamųjų vietovių ribų nustatymas; 3) teritorijos zonavimas pagal vietovės gamtines ir ūkines sąlygas geriausiai atitinkančias ūkinės veiklos kryptis, numatant žemės ūkio veiklai naudotinas teritorijas, nepalankias ūkininkauti teritorijas ir teritorijas, kuriose žemę tikslinga apsodinti mišku; 4) gamtinio karkaso lokalizavimas ir ūkinės veiklos apribojimai, susiję su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymu ir bendrųjų planų sprendinių įgyvendinimu; 5) melioracijos sistemų statybos ir rekonstrukcijos poreikis; 6) vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymas ir papildymas; 7) ūkių žemėvaldų perspektyvinės ribos. Priklausomai nuo planavimo organizatoriaus užduotyje išdėstytų tikslų, žemėtvarkos schemos gali būti rengiamos tik administracinių vienetų arba gyvenamųjų vietovių riboms nustatyti ar pakeisti, plotų, kuriuose tikslinga įveisti mišką, išdėstymo, vietinės reikšmės kelių tinklui papildyti arba visiems įstatyme išvardintiems klausimams spręsti. Parengtos žemėtvarkos schemos nustatyta tvarka svarstomos su visuomene, derinamos su planavimo sąlygas išdavusiomis institucijomis ir planavimo organizatoriaus nurodytomis įstaigomis. Ž emėtvarkos schemos sprendiniai bei reglamentai turi būti suderinti su įregistruotais Teritorijų planavimo dokumentų registre dokumentais, neprieštarauti Žemės įstatymui, Teritorijų planavimo įstatymui ir kitiems teisės aktams. Gavęs teigiamą patikrinimo išvadą, planavimo organizatorius žemėtvarkos schemą pateikia tvirtinti. Žemėtvarkos schemos sprendinius tvirtina: 1) regiono lygmens (apskričių teritorijų žemėtvarkos schemas) – Žemės ūkio ministerija; 2) rajono lygmens žemėtvarkos schemas – savivaldybės taryba. Patvirtinta žemėtvarkos schema registruojama Teritorijų planavimo dokumentų registre. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektai. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimą organizuoja savivaldybės vykdomoji institucija, o kai kaimo plėtros žemėtvarkos projektas rengiamas vieno ūkio žemėvaldai žemės tvarkymo darbams planuoti – žemės savininkas arba patikėtinis. Kaimo plėtros žemėtvarkos projekte numatoma: 41
1) kraštovaizdžio formavimo priemonės; 2) žemės ūkio naudmenų dirvožemių apsaugos ir gerinimo priemonės; 3) žemės ūkio veiklai reikalingų ir numatomų statinių bei įrenginių išdėstymas; 4) ūkių žemėvaldų ribos; 5) pagrindinių vidaus kelių, kurių reikia žemės ūkio veiklai, išdėstymas; 6) melioracijos statinių statyba, rekonstrukcija ir remontas; 7) žemės plotai, kuriuos tikslinga apsodinti mišku; 8) panašias savybes turinčių žemės ūkio naudmenų sklypų (agroūkinių sklypų) formavimas ir rekomenduojamojo jų naudojimo nustatymas, kai projektas rengiamas ūkio žemėvaldos teritorijai tvarkyti. Priklausomai nuo planavimo tikslų, kaimo plėtros žemėtvarkos projektai skirstomi į: 1) miškų įveisimo žemėtvarkos projektus; 2) ūkių vidinės žemėtvarkos projektus; 3) kompleksinius žemės ūkio ir kaimo plėtros projektus. Miškų įveisimo žemėtvarkos projektai (kaimo plėtros žemėtvarkos projektai miškui įveisti ne miško žemėje) rengiami atskiriems žemės ūkio paskirties žemės sklypams arba šių sklypų grupėms. Rengimo tikslai: suformuoti žemės ūkio paskirties žemėje žemės ūkio naudmenų ir kitų žemės naudmenų plotus, kuriuose nepažeidžiant Žemės įstatymo reikalavimų galima įveisti mišką. Projektas rengiamas vadovaujantis Žemės ūkio ir Aplinkos ministro įsakymu patvirtintų Miško įveisimo ne miško žemėje taisyklių nustatytais atvejais. Jame numatomi apsodinti mišku plotai projektuojami vadovaujantis teisės aktais ir mokslinių įstaigų rekomendacijomis. Kai projektuojamoje teritorijoje yra nusausintos žemės, miškas projektuojamas įveisti tik pagal savivaldybės administracijos direktoriaus išduotas sąlygas. Mišką šioje žemėje galima įveisti tik tuo atveju, kai žemės ūkio naudmenų dirvožemių nusausintoje žemėje našumo balas yra iki 39, arba didesnis, tačiau šis žemės sklypas priskiriamas ekologiškai nuskurdintai teritorijai. Be to, vadovaujantis Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 35 punktu, miškas turi būti suprojektuotas paliekant neapsodintus ruožus: 15 m nuo griovio briaunos ir po 15 m į abi puses nuo drenažo rinktuvų. Rekomendacijos projektuojamų miško sklypų išdėstymui pateiktos Aplinkos ministro ir Žemės ūkio ministro įsakymu (1999 07 29, Nr. 240/324) patvirtintose Lietuvos miškingumo didinimo pagrindinėse nuostatose. Ūkių vidinės žemėtvarkos projektai rengiami atskiroms žemės ūkio paskirties žemės naudotojų (ūkių) žemėvaldoms. Į projektuojamą teritoriją be ūkio savininko privačios žemės gali įeiti ir išsinuomoti ne trumpesniam kaip 5 metų laikotarpiui žemės ūkio paskirties žemės sklypai, 42 su ūkio žemėvalda sudarantys kompaktišką masyvą, gavus žemės nuomotojo sutikimą. Rengimo tikslai – suplanuoti ūkio veiklai funkcionuoti reikalingas žemės tvarkymo priemones: kelių pagerinimą, žemės naudmenų rūšių ir jų plotų keitimą, melioracijos sistemos rekonstrukciją ir naują statybą, suplanuoti agroūkinius sklypus ir numatyti jų racionalų naudojimą (planuojamų žemės ūkio augalų sudėtį ir kaitaliojimą sėjomainose), atsižvelgiant į ūkio veiklos kryptis ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Ūkio vidinės žemėtvarkos projektu numatoma racionaliai planuoti ariamosios žemės ir kitų žemės plotų naudojimą konkrečiame ūkyje, suderinant tai su ūkio gamybinės veiklos plėtra. Žemės ūkio naudojimo pakeitimo, dirvožemių gerinimo, sėjomainų, biologinės įvairovės ir kraštovaizdžio apsaugos priemonių klausimai projekte sprendžiami vadovaujantis mokslo įstaigų ir Ž emės ūkio ministerijos rekomendacijomis. Numatomos teritorijos tvarkymo priemonės – melioracijos sistemų įrengimas ir rekonstravimas, tvenkinių įrengimas ir rekonstravimas, kelių tiesimas ir rekonstravimas, žemės ūkio veiklai reikalingų pastatų statybai vietos parinkimas (ūkininko ūkiui), elektros linijų tiesimas ir kitos planuojamos suderinus su ūkio savininku (valdytoju) ir savivaldybės administracijos direktoriumi. Kompleksiniai žemės ūkio ir kaimo plėtros projektai rengiami visos seniūnijos, kelių kaimų ar vieno kaimo teritorijai. Rengimo tikslai – suplanuoti ūkinės veiklos ir žemės naudojimo pokyčius, kuriuos gali įgyvendinti žemės savininkai arba žemės ūkio ir kaimo plėtrą reguliuojančios institucijos. Projekte sprendžiami bendrieji teritorijų tvarkymo ir žemės naudojimo klausimai, detalizuojant žemėtvarkos schemų projektinius sprendimus mažesnės apimties teritorijoje. Numatomos teritorijos tvarkymo priemonės – melioracijos įrenginių statyba ir rekonstravimas, kelių tiesimas ir rekonstravimas, ūkinių centrų plėtra, komunikacijų ir infrastruktūros objektų išdėstymas – planuojamas tai suderinus su šias priemones planuojančiomis institucijomis bei savivaldybės administracija. Tinkamumo žemės ūkio veiklai zonos ir rekomenduojama šiose zonose vystyti žemės ūkio veikla nustatoma vadovaujantis bendrųjų planų ir žemėtvarkos schemų sprendiniais. Ūkio žemėvaldos centru laikoma užstatyta teritorija, kurioje yra pagrindiniai gyvulininkystės pastatai arba laikoma technika ir sandėliuojama žemės ūkio produkcija. Ūkių žemėvaldų perspektyvinės ribos nustatomos vadovaujantis Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatytais bei Vyriausybės nutarimuose patvirtintais reikalavimais kompaktiškai ūkio žemėnaudai suformuoti (tai – ne daugiau kaip iki 2 km nuo ūkio centro nutolę žemės sklypai). Be to, į perspektyvines ribas gali įeiti kompaktiška teritorija su ūkio 43 savininkui (valdytojui) nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, taip pat kitiems asmenims priklausančiais žemės sklypais, kuriuos reikėtų įsigyti arba išsinuomoti ūkio veiklai, jeigu su tuo sutinka šių žemės sklypų savininkai. Numatomas aplinkos apsaugos priemones sudaro sanitarinės apsaugos zonos, arealai, kuriuose reikia taikyti priemones dirvožemių apsaugai nuo erozijos, natūralių biocenozių apsaugos ir priežiūros priemonės. Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimą organizuoja savivaldybės administratorius, o kai kaimo plėtros žemėtvarkos projektas rengiamas vieno ūkio žemėvaldos žemės tvarkymo darbams planuoti – privačios žemės savininkas arba valstybinės ar savivaldybės žemės patikėtinis. Žemės savininkai ir valstybinės žemės patikėtiniai, įgyvendindami ūkio vidinės žemėtvarkos projektą, teisės aktų nustatyta tvarka gali gauti planavimo sąlygas arba leidimus su teritorijos tvarkymu susijusiems darbams. Savivaldybės administracija, įgyvendindama kompleksinį žemės ūkio ir kaimo plėtros projektą, gali teisės aktų nustatyta tvarka organizuoti projekte numatytus teritorijos tvarkymo darbus ir paramos teikimą žemės ūkio veiklos subjektams bei kaimo infrastruktūrai. Atlikus kaimo plėtros žemėtvarkos projektuose numatytus miško įveisimo darbus ar kitus žemėtvarkos darbus, pakeitusius žemės naudmenų sudėtį, žemės savininkas teisės aktų nustatyta tvarka teikia duomenis Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui patikslinti žemės sklypų kadastro duomenis. Pagrindinės kaimo plėtros žemėtvarkos projektų įgyvendinimo priemonės yra susijusios su dirvožemio savybių gerinimu. Žemės ūkio paskirties žemės naudotojai skatinami tinkamai naudoti žemę ir teikiant valstybės bei ES fondų paramą. Pagrindinės rėmimo priemonės yra numatomos ūkiams, kurie laikosi geros ūkininkavimo praktikos reikalavimų. Žemės ūkio ministerijos patvirtinti Geros ūkininkavimo praktikos reikalavimai apima privalomas sąlygas, daugiausiai reikalingas įgyvendinti Nitratų direktyvą. Žemės konsolidacijos projektai rengiami kaimo vietovėse, kuriose yra įgyvendinti žemės reformos žemėtvarkos projektai ir visi arba dauguma žemės sklypų (įskaitant valstybinę žemę) įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pagrindinis šių projektų rengimo tikslas – pertvarkyti žemės reformos metu neracionaliai suformuotus žemės sklypus (visu pirma žemės ūkio paskirties žemėje), atsižvelgiant į poreikį pagerinti žemės naudojimo sąlygas bei suformuoti konkurencingų ūkių žemėvaldas, konsoliduojant jų naudojamus žemės sklypus į kompaktiškus masyvus. Žemės konsolidacijos projekto uždaviniai: 1) sustambinti ūkių žemėvaldas ir pagerinti jų kompaktiškumą; 2) sumažinti žemę naudojančių asmenų transporto išlaidas; 44
3) patikslinti vietinės reikšmės kelių ir kitų statinių bei įrenginių išdėstymą, atsižvelgiant į visuomenės, žemės savininkų ir naudotojų poreikius; 4) nustatyti teisės aktų reglamentuojamus žemės naudojimo apribojimus; 5) rezervuoti žemės sklypus visuomenės poreikiams. Projektų rengimo organizatorius yra apskrities viršininkas. Projekto rengimą inicijuoja žemės savininkai ir valstybinės žemės patikėtiniai. Visi aukščiau išvardinti žemėtvarkos planavimo dokumentai yra reikalingi tvarkant rajono žemės fondą, ypač žemės ūkio paskirties žemę. Baigus rengti žemės reformos žemėtvarkos projektus, vis didesnę reikšmę turės žemės konsolidacijos projektai ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektai. Šiuo metu (per 2007-2008 metus) Vilkaviškio rajono kaimo vietovėse buvo parengta: 24 žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai. Pagrindinis jų rengimo tikslas – žemės sklypų padalijimas tarp bendraturčių ar kitais sumetimais (pardavimui, užstatymui ir kt.). Šie projektai rengiami daugiausia žemės savininkų iniciatyva; 9 kaimo plėtros žemėtvarkos projektai. Visų pagrindinė jų rengimo priežastis – ūkininko sodybai vietos parinkimas. 2 žemės konsolidacijos projektai, kurie apėmė 805,52 ha žemės plotą su 65 žemės sklypais, priklausančiais 28 žemės savininkams. 45
6. VILKAVIŠKIO RAJONO SAVIVALDYBĖS APŽVALGA
6.1. Vilkaviškio rajono padėtis Lietuvoje
Vilkaviškio rajonas (6.1 pav.), užimantis pietvakarinį Lietuvos Respublikos pakraštį, pietuose 18 km siena ribojasi su Lenkija, vakaruose – apie 60 km siena ribojasi su Kaliningrado sritimi, šiaurėje – su Šakių, rytuose – Kazlų rūdos, Marijampolės, Kalvarijos savivaldybėmis. Vilkaviškio rajono savivaldybės plotas – 125898 ha, iš jų miškai užima 10,6 % tai sudaro 13289 ha, vandens telkiniai –2418 ha ploto arba 1,9 %.
6.1 pav. Lietuvos Respublikos administracinis suskirstymas Savivaldybės teritorija pasižymi reljefo įvairove. Šiaurinė dalis yra Šešupės žemumoje, pietinė – Sūduvos aukštumoje. Šiaurės vakariniame kampe yra žemiausia savivaldybės vieta – 24 46 m virš jūros lygio, aukščiausia vieta yra Dunojaus kalnas (285 m), Janauka (282,9 m) bei Pavištyčio kalnas (282,4 m) Vištyčio regioniniame parke. Paviršinius vandenis sudaro upės, ežerai, tvenkiniai. Šiame rajone, kur vyrauja lygus reljefas, būdingi maži upių nuolydžiai (0,04 – 0,1%). Upių vagos negiliai įsirėžusios, baseiną sudaro daugiausia sunkios granuliometrinės sudėties gruntai, jų infiltracinės savybės blogos, todėl požeminis vanduo silpnai papildo upių, ypač mažųjų nuotėkį ir jos neretai visiškai išdžiūva arba įšąla iki dugno. Per metus Vilkaviškio rajone vidutiniškai iškrenta 650 mm kritulių, kadangi suminis garavimas Šešupės baseine siekia iki 600 mm. Šešupė – svarbiausia Vilkaviškio rajono upė. Tai trečiasis pagal ilgį (298 km) Nemuno intakas. Šešupės baseino plotas 6105 km². Didelis skaičius smulkių, iki 3 km ilgio, upelių, kurių dauguma yra sureguliuoti, ir melioraciniai grioviai sudaro apie 60% viso upių. Be Šešupės Vilkaviškio rajone dar 12 upių yra valstybinės reikšmės. Vilkaviškio rajone yra 62 ežerai ir tvenkiniai, kurie užima 0,5 % savivaldybės teritorijos. Vyrauja maži iki 10 ha dydžio ežerai. Nuo 10 iki 500 ha ploto ežerų rajone yra 8. Vienintelis Vištyčio ežeras yra didesnis nei 1000 ha, bet iš jų tik 39,8 ha yra Lietuvos Respublikoje Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje. Valstybinės reikšmės ežerų Vilkaviškio rajone yra 12, o tvenkinių – 5, kurių bendras plotas sudaro 602,4 ha. Labai geras automobilių kelių tinklas (6.2 pav.), geležinkelis, jungiantis rajoną su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi ir Kaunu, vaizdingas kraštovaizdis, miškų masyvai, tradiciniai verslai, kultūros, gamtos ir istorijos paminklų gausa skatina plėtoti pažintinį bei kaimo turizmą.
6.2 pav. Vilkaviškio savivaldybės schema Vilkaviškio rajono savivaldybės teritoriją kerta europinė automagistralė A7 Marijampolė- Kybartai– Kaliningradas, 7 krašto, 55 rajoniniai keliai bei vietiniai keliai kurių bendras ilgis sudarytų 1574 km.. Rajono keliai būtų tos jungtys, kurios tiesiogiai jungia tarpusavyje gretimų 47 rajonų centrus. Atstumas automobilių keliais nuo Vilkaviškio miesto iki Kauno miesto – 77 km, iki Marijampolės miesto – 23 km. Ilgą laiką Vilkaviškio rajone svarbiausiomis ūkio šakomis buvo pramoninė ir žemės ūkio gamyba. Daugiausia pramonės įmonių įsikūrę Vilkaviškyje. Svarbiausios rajono pramonės įmonės – „Ž emkalnija“, siuvanti drabužius, UAB "Vilkasta", atliekanti statybos darbus, prekiaujanti statybinėmis medžiagomis, UAB „Cipel Baltikal“, užsiimanti brangiakailių žvėrelių kailių išdirbimu, UAB „Vėtrungės“, gaminanti jachtas ir valtis. Sparčiai plėtojamas žemės ūkis. Kalvotoje ir nederlingoje rajono dalyje gyventojai skatinami užsiimti turizmo paslaugų verslu. Vilkaviškio rajono savivaldybės naudingosios iškasenos daugiausia siejasi su kvartero nuogulomis. Pagrinde randamos statybinės medžiagos – smėlio, žvyro arba smėlio su žvyru, molio, kreidos mergelio telkiniai. Energetinių išteklių grupę sudaro durpių ir nedideli naftos telkiniai, yra sapropelio telkinių. 2005 m. Vilkaviškio rajono savivaldybėje buvo 476,65 ha iškasenų telkiniai bei perspektyvūs plotai. Tarp jų 313,29 ha detaliai išvalgyti, 63,36 ha parengtiniai išžvalgytų plotų. Vilkaviškio savivaldybėje yra 12 seniūnijų (6.3 pav.): Vilkaviškio; Kybartų; Virbalio; Pilviškių; Šeimenos; Bartninkų; Gižų; Gražiškių; Keturvalakių; Klausučių; Pajevonio; Vištyčio.
6.3 pav. Seniūnijų išsidėstymas Vilkaviškio rajone Vilkaviškio savivaldybėje yra trys miestai: Vilkaviškis, turintis 13152 (26,6 % visų Vilkaviškio savivaldybės gyventojų) gyventojus, Kybartai – 6323 (12,9 %) gyventojai, Virbalis – 1284 (2,6 %) gyventojai, o taip pat Pilviškių, Vištyčio, Gražiškių, Bartninkų, Keturvalakių miesteliai. Iš viso savivaldybėje gyvena 50242 gyventojai (2008 m.), iš jų: miestuose – 21190 gyventojai, kaimiškose vietovėje – 29052. 48
Tautine sudėtimi Marijampolės apskritis – labai lietuviškas regionas: 98,5 % visų gyventojų yra lietuviai. Lietuviškiausia (98,8 %) – Vilkaviškio rajono savivaldybė. Vilkaviškio rajono savivaldybės gyventojų pragyvenimo šaltiniai (6.1 lentelė), palyginus su visos Lietuvos gyventojų pragyvenimo šaltinių pasiskirstymu, turi esminių skirtumų. Daug mažesnis gyventoju procentas gaunamos pajamos iš darbo užmokesčio, ir žymiai daugiau pajamų gauna iš žemės ūkio, pensijos, pašalpos ar yra išlaikomi kitų šeimos nariu. Miesto ir kaimo gyventojų pragyvenimo šaltiniai iš esmės skiriasi tik pajamų iš žemės ūkio, darbo užmokesčio ir pajamų iš nuosavo verslo dalimis visų šaltinių struktūroje. 6.1 lentelė. Vilkaviškio rajono savivaldybės gyventojų pagrindiniai pragyvenimo šaltiniai 2005 m.
Gyventojų Pragyvenimo šaltinis skaičius Darbo užmokestis 9530 Pajamos iš nuosavo verslo 645 Pajamos iš žemės ūkio veiklos 3771 Pajamos iš nuosavybės ar investicijų 32 Pensija 1195 Pašalpa 2697 Stipendija 395 Valstybės išlaikomas 721 Šeimos ar kitų asmenų išlaikomas 18679 Kiti šaltiniai 1407
Vilkaviškio rajono savivaldybės gyventojų demografinė struktūra pagal amžiaus stambias grupes: jaunų iki 15 metų gyventojų dalis sudaro 20,9 % bendroje struktūroje, darbingo amžiaus – 58,2 % ir pensinio amžiaus 20,9 % visų gyventojų. Pagal statistikos departamento duomenis, valstybinio socialinio draudimo senatvės pensininkų skaičius savivaldybėje 2007 metais 1000–ui darbingo amžiaus gyventojų buvo 316 pensininkų. Šis rodiklis yra aukštesnis už šalies vidurkį – 281 pensininkų.
6.2. Gamtinė aplinka ir turizmas
Vilkaviškio rajono savivaldybė dėl savo gamtinių ir kultūrinių išteklių bei geografinės padėties yra viena patraukliausių turizmui Marijampolės apskrityje. Gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių gausa ir įvairovė leidžia kurti ir vystyti aktyvaus poilsio, kultūrinio ir pažintinio, etninio, kaimo, rekreacinio turizmo produktus. Turistiniu požiūriu Vilkaviškio rajoną galima suskirstyti į dvi dalis: pirmą dalį sudaro lygumos, antra dalis – tai kalvotoji Suvalkija su puikiu kalvotu ir miškingu kraštovaizdžiu. 49
Vilkaviškio rajono savivaldybėje tinkamiausia ir daugiausiai galimybių turinti rekreacinio turizmo zona yra Vištyčio regioninis parkas. Vištyčio regioniniame parke yra aukščiausia Lietuvoje Suvalkų aukštumos dalis. Reljefo raiškumu ir vaizdingumu išsiskiria kalvotas ir gūbriuotas Kylininkų kalvynas, kurio pietuose susitelkusios aukščiausios kalvos: Dunojaus (285 m), Janauka (282,9 m), Pavištyčio (282,4 m), Statkūnų (285,5 m). Labai vertingi brandūs plačialapiai miškai, ypač ąžuolynai su skroblais ir liepomis. Miškuose yra 300 metų ąžuolų, 200 metų amžiaus pušų ir eglių. Iš visų pusių supamas kalvų tyvuliuoja Vištytis. Jo pakrantėje Šilelio miško takelis veda prie Šventojo šaltinėlio, netoli Vištyčio stovi parko puošmena – vėjo malūnas. Parko pakraštyje dunkso Didysis pėduotasis Vištyčio akmuo. Vištyčio XIX a. bažnyčia – architektūros paminklas (yra dailės paminklų). Vilkaviškio rajone gausu lankytinų vietų, didelė jų dalis yra susijusi su šalies istorija ir literatūros paveldu. Paežeriuose įkurtas Vilkaviškio krašto muziejus ir Suvalkijos dailės galerija, Ožkabaliuose dr. Jono Basanavičiaus sodybos gyvenamajame name įrengta memorialinė ekspozicija. Vilkaviškio rajone gimė ir daug Lietuvai nusipelniusių žmonių: poetai S. Nėris, J. Tysliava, K.Bradūnas, skulptorius P. Rimša, rašytojai V. Pietaris ir A.Kriščiukaitis– Aišbė. Vilkaviškis – rajono ir vyskupijos centras. Marijampolės apskritis turtinga kultūriniu paveldu. Svarbūs kultūrinio turizmo objektai – dvarai. Vilkaviškio rajono savivaldybėje yra išlikusios 4 dvarų sodybos su pastatais (Rasių, Kataučiznos, Didvyžių, Paežerių). Viena iš svarbiausių turizmo infrastruktūros dalių – apgyvendinimo įmonių tinklas. Vilkaviškio rajono savivaldybėje ši infrastruktūra nėra pakankama, didžioji dalis apgyvendinimo paslaugas teikiančių įstaigų įsikūrusios prie Vištyčio ežero, kur veikia viešbutis, du kempingai, dvi agrosodybos. Vienas viešbutis veikia Vilkaviškio mieste. Jame per metus suteikiama apie 2000 nakvynių, apgyvendinama apie 600– 700 svečių. Ž iemos turizmui ir sportui skirtas centras formuojasi prie Vištyčio ežero. Šiuo metu ten veikia kalnų slidininkams skirtos trys trasos, kurias aptarnauja du keltuvai. Vilkaviškio rajono savivaldybėje įrengtas dviračių turizmo maršrutas. Dviračiu siūloma važiuoti 80 km ilgio vietiniu maršrutu, aplankant gamtos, architektūros ir etnografinius objektus: Vilkaviškis – Paežerių dvaras ir ežeras – Podvarko poilsiavietė – Kunigiškių– Pajevonio piliakalnis – Kylininkų kraštovaizdžio draustinis – Dabravolės piliakalnis – Vištyčio piliakalnis – Vištyčio poilsiavietė – Pavištyčio piliakalnis – Regykla „Svirkalnis“ netoli Gražiškių – Tautos atgimimo ąžuolynas Ožkabaliuose – Piliakalnių piliakalnis – Bartninkai – Vilkaviškis. Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorija yra vidurio Lietuvos žemumos zonoje. Joje išskiriami 2 dirvožemių rajonai: 50
1. Nemuno žemupio lygumos dulkiškų priemolių karbonatingųjų glėjiškųjų rudžemių rajonui (II-2) tenka šiaurinė ir centrinė Vilkaviškio savivaldybės dalis. Čia vyrauja lygus reljefas, išraižytas upių bei upelių slėniais. 2. Pietų Lietuvos Baltijos aukštumų priesmėlių ir smėlingų priemolių pasotintųjų jauražemių rajone (II-8) yra pietinė Vilkaviškio rajono savivaldybės dalis. Šis dirvožemių rajonas pasižymi geresnėmis nei kitų Lietuvos vietų klimato sąlygomis, ilgesniu ir šiltesniu vegetacijos periodu. Vyrauja priesmėlių ir smėlėtų priemolių pasotintieji jauražemiai, dažniausiai kombinacijose su karbonatingaisiais išplautžemiais. Yra nemažai išplautžemių durpžemių. Dauguma dirvožemių yra veikiami erozijos, o jų humusingumas yra mažesnis nei kituose Lietuvos rajonuose (Lietuvos...,2003). Vidutinis Vilkaviškio rajono žemės našumo – 43,8 balo. Sausio vidutinė temperatūra – 4,3 ºC, liepos +17,5 ºC. Šalnos prasideda vidutiniškai spalio 3 dieną, baigiasi gegužės 18 dieną, be šalnų per metus būna maždaug 139 dienos. Kritulių per metus vidutiniškai iškrenta 600 mm. Pastovi sniego danga susidaro vidutiniškai gruodžio 27 dieną, ištirpsta kovo 10 d. Vidutinis sniego dangos storis 13 – 25 cm. Didžiajai rajono ploto daliai būdingi derlingi dirvožemiai, labai tinkami žemdirbystei plėtoti. Miškingumas Vilkaviškio rajono savivaldybėje mažiausias Lietuvoje (10,6%). Per artimiausius 20 metų numatoma apželdinti 1950 ha nenašių ir žemės ūkiui nenaudojamų žemių. Vilkaviškio rajono savivaldybės gamtinis kraštovaizdis labiausiai nukentėjo dėl natūraliai susiformavusių palankių ūkininkavimo sąlygų, kurias lemia lygus reljefas ir derlingi dirvožemiai. Plečiant žemės ūkio naudmenas buvo sausinamos pievos ir pelkės (nusausinta 60,6% rajono ploto) tiesinami ir kanalizuojami upeliai, kertami miškai. To pasėkoje buvo suformuotas gana monotoniškas kraštovaizdis su nedideliais natūralios gamtos lopiniais. Vilkaviškio rajone gamtinis karkasas jungia gana įvairios paskirties teritorijas – Vištyčio regioninį parką su jame esančiu rezervatu, gamtiniais bei kompleksiniais draustiniais, apsaugos zonomis, gamtos paveldo vertybėmis, valstybinius Širvintos ir Vilbagirio draustinius, kelių, vandens telkinių ir kitas apsaugos zonas bei juostas, miškų ūkio bei ribojamos agrarinės veiklos zonas. Saugomos teritorijos Vilkaviškio savivaldybėje užima 10741,7 ha arba 8,5 % rajono teritorijos. Didžiausia saugoma teritorija – Vištyčio regioninis parkas, užimantis 10085 ha plotą. Vertingiausi kraštovaizdžiai yra Vištyčio regioniniame parke. Vertingi gamtiniai kompleksai saugomi ir valstybiniuose Širvintos hidrografiniame bei Virbalgirio botaniniame – zoologiniame draustiniuose. Vištyčio regioninio parko Kylininkų kraštovaizdžio draustinis yra apie 4 km į šiaurę nuo Vištyčio gyvenvietės ir užima 1149 ha plotą. Šio draustinio tikslas – išsaugoti raiškų Kylininkų 51 tarpliežuvinio moreninio masyvo kraštovaizdį, kuris pasižymi reljefo sąskaida, gausiais bet nedidelio ploto pelkiniais kompleksais, botaninėmis ir zoologinėmis vertybėmis. Draustinį sudaro nedidelių pelkių, šlapių, krūmuotų pievų ir miškų kompleksas. Vietovė yra kalvota ir pasižymi didele buveinių įvairove. Kalvos apaugusios brandžiais ąžuolynais, tarpukalvėse yra natūralių pievų lopinėliai bei žemapelkės. Daug kur auga ąžuolynai, dažnai su skroblo ir liepos priemaiša. Žemapelkėse vyrauja viksvų ir karklų bendrijos. Nedidelė Akibalės aukštapelkė apaugusi pušynais. Joje auga pietų Lietuvoje labai reta avietės giminaitė – tekšė. Pavištyčio geomorfologinio draustinio tikslas – išsaugoti aukščiausią Lietuvoje Suvalkų moreninės aukštumos dalį su Dunojaus, Pavištyčio, Stankūnų viršukalvėmis, Vyžainios senkloniu. Paširvinčio telmologinio draustinio tikslas – išsaugoti savitą Paširvinčio pelkinį kompleksą. Sūrinio telmologinio draustinio tikslas – išsaugoti savitą nedidelio ploto aukštapelkę su Sūrinio ežerėliu. Stirniškių geomorfologinio draustinio tikslas – išsaugoti raiškų moreninį šlaitą ir keimines kalvas. Rajone įsteigti tik du valstybiniai draustiniai. Virbalgirio botaninis-zoologinis draustinis užima 364 ha. Įsteigtas 1960 m. Virbalgirio miške saugo unikalų liepyną su įvairių rūšių augalais, grybais ir gyvūnais. Miške yra nemažai žemapelkių ir užmirkusių vandens užsemtų įdubų. Derlinguose priemuoliuose veši ąžuolų, liepų, skroblų, drebulių buveinės ir bendrijos. Ypač vertingi liepynai, įdomios tarpumiškių pievos. Draustinyje rasta retų augalų – blakstienuotųjų viksvų, miškinių begalių, paprastųjų kardelių, raudonųjų, dėmėtųjų, siauralapių gegūnių, vyriškųjų gegužraibių, Skroblynai ir pelkėti lapuočių miškai yra vertingiausios europinės svarbos buveinės šiame draustinyje. Širvintos hidrografinis draustinis užima 184 ha. Jame saugomos salpinio slėnio smarkiai vingiuota Širvintos upės atkarpa vidurupyje. Vešliose paupio pievose peri griežlės, joms labai svarbios į šiaurę nuo draustinio esančios atviros plačios upės slėnio pievos. Upės šlaituose yra gyvybingų šaltinių, retų augalų rūšių. Prie vingiuotos, sraunios upės gyvena visoje Europoje retos ūdros.
6.3. Žemės fondas ir naudotojai
Pagal Lietuvos Respublikos žemės fondo 2008 metų sausio 1 d. duomenis Vilkaviškio rajono savivaldybės bendras plotas yra 125 897,97 ha. Ji užima 28,2 % apskrities ploto ir 1,93 % šalies teritorijos ploto. 52
Vilkaviškio rajone yra 24 kadastro vietovės ir 3 miestai. Kadastro vietovių plotai labai nevienodi, mažiausias plotas Alksnėnų kadastro vietovės – 2918 ha didžiausias plotas Vištyčio kadastro vietovės – 9405,28 ha (6.4 pav.). Miestų plotai taip pat labai skiriasi: Vilkaviškio miesto plotas – 753 ,1 ha, Kybartų – 459,7 ha, o Virbalio tik – 198 ha.
753 9405 198 8480 2918 4244 3564 4079 4902 3469 4899 5636 5084 4681
3895 4596 5959 7215 7131 8370 4500 3618 5660 2996 4766 4420 460
A lvitas A lk s nėnai Bartininkai Dailuč iai Darž ininkai G irėnai G iž ai G raž iškiai G udk aim is K araliai Karalkrėslis Kybartų mst Keturvalakiai K laus uč iai Lak š tuč iai M atlauk is P aež eriai P ajevonis P atilč iai Piliakalniai P ilviškiai S erdok ai S ūduva Šiaudiniškiai Vilkaviškio mst V išty tis Virbalio mst
6 .4 pav. Vilkaviškio rajono savivaldybės žemės ploto pasiskirstymas 2008 m. sausio 1 d. kadastro vietovėms ir miestams ha (Lietuvos ..., 2008).
Vilkaviškio rajono savivaldybėje žemės fondo pasiskirstymas pagal žemės ūkio naudmenas yra toks. 6.2 lentelė. Vilkaviškio rajono savivaldybės žemės fondo pasiskirstymas pagal žemės naudmenas (Lietuvos ..., 2008).
Plotas Žemės naudmenos ha % Žemės ūkio naudmenos 97303 77,29 Užstatyta teritorija 3106 2,47 Miškai 13290 10,55 Vandenys 2418 1,92 Keliai 2437 1,94 Kita žemė 7344 5,83 Viso: 125898 100 53
6% 2% 2% 11%
77% 2%
Žemės ūkio naudmenos Užstatyta teritorija Miškai Vandenys Keliai Kita žemė
6.5 pav. Žemės fondo pasiskirstymas Vilkaviškio rajono savivaldybėje pagal žemės naudmenų plotą 2008 m. sausio 1 d. procentais (Lietuvos ..., 2008).
Užstatyta Miškai , 1271 teritorija 1117 Kita žemė Sodai 827 6151 Vandenys 930 Keliai 595
Pievos ir natūralios ganyklos 11903 Ariamoji žemė 81943
6.6 pav. Vilkaviškio rajono savivaldybės žemės naudmenų pasiskirstymas 2008 m. sausio 1 d. ha (Lietuvos ..., 2008). Esamas miškų plotas – 1271,26 ha, rajono savivaldybės teritorijos miškingumas (miško žemės ir visos teritorijos plotų santykis) – 10,56 %. Lyginant su bendru šalies miškingumu, kuris yra 32,16 % rajono savivaldybės teritorijos miškingumas yra 21,60 % mažesnis. Nusausintos žemės plotas – 75177,94 ha. Vilkaviškio rajone privati žemė sudaro 63,95 % (80505,62 ha) rajono teritorijos. Didžiausias privačios žemės plotas – žemės ūkio paskirties žemė (6.3 lentelė). 54
6.3 lentelė. Savivaldybės žemės fondo pasiskirstimas pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį 2008 m. sausio 1 d. (Lietuvos ..., 2008).
Žemės fondo kategorijos vnt. % Žemės ūkio paskirties ( be sodininkų bendrijos narių) 19673 66,16 Sodininkų bendrijos nariai 3389 11,4 Miškų ūkio paskirties 612 2,06 Kitos paskirties - namų valdos 5967 20,07 Kitos paskirties - kitokiai veiklai 93 0,31 Viso : 29734 100
Lyginant su kitomis apskrities savivaldybėmis, dėl mažo miškingumo, žemės ūkio naudmenos užima didžiausią dalį – 77,29 % bendro rajono savivaldybės ploto. Nuo 2004 iki 2006 metų žemės ūkio naudmenų plotas mažai kito. Mažai kito plotai ir žemės ūkio naudmenų struktūroje. Tai leidžia daryti išvadą, kad rajono savivaldybėje žemė pastoviai naudojama žemės ūkio veiklai. Bendras laisvos valstybinės žemės plotas – 12 248 ha. Atkurti nuosavybės teises dar likę į 287 ha plotą. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemei pirkti iki 2009 m. sausio 1 d. pateikta prašymų 1078 vnt. į 10 490 ha ploto. Tai leidžia daryti išvadą, kad rajono savivaldybėje esančio laisvos valstybinės žemės ploto pakanka patenkinti visų pateikusių asmenų prašymus. Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimas rodo naujų ūkių stambėjimą ir veiklos aktyvėjimą. Privatizuota žemė arba sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys į naudojamo asmeninio ūkio žemės plotą sudaro 2008 sausio 1 d. 83,8 % . Per metus laiko šis procentas padidėjo 10,62 % ir sudarė 2009 sausio 1 d. 94,42 %.
1800000 1600000 1400000 1200000 1000000 800000 600000 400000 200000 0 3 4 0 5 0 6 0 0 7 0 0 8 2 0 0 2 0 0 2 0 2 0 2 2
2003 2004 2005 2006 2007 2008 Vilkaviškio rajone 20419 24072 27590 30339 32711 36564 Marijampolės apskrityje 75972 88392 99896 112507 120661 128373 Lietuvoje 1073215 1210654 1384774 1493350 1609719 1701492
Vilkaviškio rajone Marijampolės apskrityje Lietuvoje
6.7 pav. Įregistruotų žemės sklypų dinamika 2003-2008 m. pagal Lietuvos Respublikos žemės fondo duomenis (Lietuvos ..., 2003 – 2008). 55
Žemės ūkio paskirties žemė įgyjama privačion nuosavybėn daugiausia žemės reformos metu, atkuriant nuosavybės teises į žemę. Lyginant Vilkaviškio rajoną su vidutiniais Marijampolės apskrities ir respublikos rodikliais nustatyta, kad per 2003–2007 m. laikotarpį (imtinai) įregistruotų žemės sklypų skaičius Lietuvoje padidėjo 58,5 % , Marijampolės apskrityje – 69,0% , o Vilkaviškio rajone – 79,1%. (6.7 paveikslas). Tai rodo, jog Vilkaviškio rajone žemės reformos darbai vyksta intensyviai. 56
7. VILKAVIŠKIO SAVIVALDYBĖS KAIMO PLĖTROS PERSPEKTYVOS IKI 2013 M.
7.1. Vilkaviškio rajono kaimo plėtros planavimas bendrajame plane
Vilkaviškio rajono savivaldybės bendrasis planas patvirtintas (atlikus derinimo ir viešo svarstymo procedūras bei gavus Marijampolės apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo priežiūros skyriaus teigiamas patikrinimo išvadas) Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos 2008-12-19 sprendimu Nr. B-TS-659. Bendrojo plano sprendiniai, numatantys žemės ūkio vystymą ir agrarinių teritorijų plėtrą. Žemės ūkio teritorijų vystymo ir naudojimo tikslai: žemės ūkio ir kitų ūkio šakų specializavimasis pagal vietos potencialo ir rinkos poreikio ypatumus, išsaugant tradicines bioprodukcinio ūkio kryptis ir didinant bendrąją veiklos įvairovę; skatinti melioracijos sistemų rekonstrukciją; derlingų dirvožemių našumo išsaugojimo bei pagerinimo skatinimas; žemės ūkio funkcionavimui būtinų infrastruktūros objektų vystymo skatinimas; užtikrinti aplinkos apsaugą ir išsaugoti biologinę įvairovę; žemdirbystei netinkamų ir eroduojamų žemių apsodinimo mišku skatinimas; alternatyvios veiklos (kaimo turizmo, miškų sodinimo, žuvininkystės, amatų ir kitų ne žemės ūkio verslų) skatinimas nepalankių ūkininkavimo sąlygų teritorijose. Pagal Lietuvos Respublikos bendrojo plano sprendinius, Vilkaviškio rajonas priskiriamas II ir IV potencialo Baltijos kalvyno ir Vidurio Lietuvos agrarinėms zonoms. Didžioji dalis rajono pasižymi dideliu agrarinės teritorijos panaudojimu žemės ūkiui. Dirvožemis nelabai jautrus intensyviam žemė dirbimui, žemės ūkio naudmenų žemė naši, yra galimybė suformuoti stambius ūkininkų ir žemės ūkio įmonių ūkius. Įvertinus esamą planuojamos teritorijos ekonominę situaciją, esamus išteklius ir plėtros potencialą, numatoma esamos svarbiausios ūkio veiklos – žemės ūkio – palaikymas (stiprinimas). Svarbiausios kryptys, didinančios Vilkaviškio rajono žemės ūkio konkurencingumą, yra įstaigų, teiksiančių paslaugas (konsultacines, finansines, socialines ir kt.) ūkininkams ir kaimo gyventojams tinklo plėtra bei ūkių modernizavimas. Ūkininkavimas leistinas visame Vilkaviškio rajono žemės ūkio naudmenų plote, kuris sudaro 83,19 % bendro Vilkaviškio rajono teritorijos ploto: gamtinio karkaso zonose – tausojantis ūkininkavimas, kitose teritorijose – intensyvus žemės ūkis. Labiausiai žemės ūkio plėtra rekomenduojama teritorijose Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos bendroje erdvinės plėtros 57 koncepcijoje įvardintose kaip žemės ūkio plėtros teritorijos. Jos apima 85 380 ha ploto teritorijas ir sudaro 67,82 % bendro Vilkaviškio rajono ploto. Rekomenduojamos žemės ūkio gamybos specializacijos: pagrindinės augalininkystės šakos – kviečių, cukrinių runkelių, linų, rapsų auginimas, o pagalbinė augalininkystės šaka – kitų javų auginimas; pagrindinės gyvulininkystės šakos – pienininkystė ir kiaulių auginimas. Nekilnojamojo turto registre Vilkaviškio rajone įregistruotų žemės sklypų vidutinis dirvožemių našumo balas yra 45,6, t.y. didelis. Nors Suvalkija – lygumų kraštas, tačiau Vilkaviškio rajonui būdinga reljefo įvairovė. Šiaurinėje dalyje – lygumos, pietvakarinėje – aukštumos. Rajono teritorijoje geografinių aukščių skirtumai iki 250 m. Dėl vertingų rajono dirvožemių, galimybės panaudoti ariamajai žemei (vienmečiams augalams) ir artimos neutraliai reakcijos ši teritorija tinkamiausia naudoti pagal tradiciškai plėtojamą ūkių specializaciją. Ši specializacija – tai yra dirvai reiklių žemės ūkio augalų auginimas pardavimui (kviečiai, cukriniai runkeliai, linai, rapsai, miežiai) ir javų auginimas pašariniams grūdams (daugiausia kiaulininkystės poreikiams tenkinti). Kaip minėta anksčiau, gamtinio karkaso teritorijoje rekomenduojamas tausojamasis ūkininkavimas, laikantis teisės aktais nustatytų žemės naudojimo ir teritorijos tvarkymo reikalavimų. Siekiant išvengti aplinkosauginių problemų ateityje siūloma nekoncentruoti gyvulininkystės (mėsinės galvijininkystės, kiaulininkystės ir pieno ūkio objektų) vienoje kurioje rajono vietoje. Numatoma gyvulininkystę plėtoti visoje rajono teritorijoje, išskyrus ekologiškai jautrias teritorijas, naudojant buvusius kolūkių ūkinius statinius ir įrenginius. Gyvulininkystės kompleksai ir stambios pavienės fermos, patenkančios į gamtinio karkaso zonas, taip pat saugomas teritorijas, kitas teritorijas, kurioms teikiamas prioritetas gamtai, rekreacijai, turizmui, privalo įsirengti valymo įrenginius gamybos atliekoms nukenksminti. Kitas gyvulininkystės gamybos atliekas siūloma nukenksminti valymo įrenginiais arba traktuoti kaip atsinaujinantį energijos šaltinį ir ieškoti galimybių jį panaudoti. Įvertinant našių dirvožemių apsaugos reikalavimus, rajono žemės ūkio naudmenų plotuose rekomenduojama planuoti subalansuotą tręšimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, pirmaeilį apleistų žemių grąžinimą žemės ūkio veiklai ir reikiamą sausinimo sistemų rekonstrukciją. Planuojant žemės naudmenų sudėties pakeitimą, gamtinės įvairovės padidinimas spręstinas būdais, kurie tik minimaliai mažintų patogių mechanizuotam dirbimui nusausintų žemės ūkio naudmenų plotus. Naujų teritorijų iš miško ūkio paskirties žemės ir kitos paskirties žemės įsavinti žemės ūkio veiklai nenumatoma. Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorija dėl palankių gamtinių sąlygų didesnėje dalyje įsavinta žemės ūkio veiklai ir turi geras plėtros perspektyvas. Pagal fizinį geografinį rajonavimą rajono šiaurinė dalis patenka į Šešupės žemupį, o pietinė – Sūduvos aukštumą. Didžiajai rajono 58 ploto daliai būdingi derlingi dirvožemiai, labai tinkami plėtoti žemdirbystei. Vilkaviškio rajone dirvožemiai yra vieni derlingiausių Lietuvoje. Bendras žemės ūkio naudmenų našumo balas rajone – 44,1 (Lietuvos vidurkis – 39,1 balo). Prioritetine žemės naudotojų veikla rajono teritorijoje išlieka žemės ūkis. Kitai veiklai žemės plotus numatoma panaudoti didinant miškingumą, plėsti užstatymui reikalingus plotus, eksploatuoti naudingąsias iškasenas, saugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus bei objektus. Šioms veiklos sritims reikalingų žemės plotų tarpusavio proporcijų dinamika pateikiama 7.1 lentelėje.
7.1 lentelė Žemes fondo pokyčiai %.
Pokyčiai Pagrindinė tikslinė žemės Metai Prognozė Pokyčiai vid. per naudojimo paskirtis 2027 m. per 20 metų 2005 2008 metus Žemės ūkio paskirties žemė 83,51 83,20 0,31 67,82 -15,38 Miškų ūkio paskirties žemė 9,52 9,91 -0,39 20,02 10,11 Kitos paskirties žemė 5,60 5,52 0,08 10,82 5,30 Konservacinės paskirties žemė 0,52 0,52 0,52 X Laisvos valstybinės žemės fondas 0,03 0,03 0 Valstybinio vandenų fondo žemė 0,82 0,82 0,82 X Šaltinis: Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas
Esama ir 2027 m. numatoma žemės fondo sudėtys pateikiamos 7.1 ir 7.2 paveiksluose.
7.1 pav. Vilkaviškio rajono savivaldybės žemės fondo sudėtis 2008-01-01 (Lietuvos...,2008). 59
1 1
11 20 68
Žemės ūkio paskirties žemė Miškų ūkio paskirties žemė Kitos paskirties žemė Konservacinės paskirties žemė Valstybinio vandenų fondo žemė
7.2 pav. Vilkaviškio rajono savivaldybės numatoma žemės fondo sudėtis 2027 m. (Vilkaviškio...,2008). Bendrojo plano sprendinių įgyvendinimo laikotarpiu 2007–2027 metais Vilkaviškio rajono teritorijoje numatomi žemės plotai: žemės ūkio paskirties žemės – 85,38 tūkst. ha; miškų ūkio paskirties žemės –25,2 tūkst. ha; vandens ūkio paskirties žemės – 1,03 tūkst. ha; konservacinės paskirties žemės – apie 656 ha; kitos paskirties žemės –13,6 tūkst. ha. Esamo žemės naudojimo transformacija (iš vienos paskirties į kitą) sprendžiama teisės aktų nustatyta tvarka išduodant leidimus miško įveisimui ar rengiant detaliuosius planus ir jų pagrindu pakeičiant pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį. Žemės ūkio veiklos prioritetai svarbesni seniūnijose (Klausučių ir Pilviškių seniūnijos), kuriose yra našiausios žemės ir intensyvesnė žemės ūkio gamyba. Miškų ūkio paskirties žemės didėjimas siejamas su miško įveisimu, gavus leidimą, arba apleistų žemės ūkio naudmenų ir kitų naudmenų savaiminio apaugimo mišku. Kitos paskirties žemės plotų didėjimas siejamas su Vilkaviškio, Kybartų, Virbalio miestų ir perspektyvių vietinės reikšmės centrų plėtra, ūkinės-komercinės, rekreacinės, paslaugų veiklos plėtra, naudingųjų iškasenų telkinių eksploatavimu, vietinės reikšmės kelių tinklo sutvarkymu, išjungiant juos iš žemės ūkio ar miškų ūkio paskirties žemės. Rajono žemės naudmenų išsidėstymas pavaizduotas 7.3 paveiksle. 60
7.3 pav. Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos žemės naudojimas
7.2. Vilkaviškio rajono ūkininkų veiklos analizė
Statistikos departamento žemės ūkio struktūros tyrimo duomenimis, 2007 m. birželio 1 d. Lietuvoje buvo 230,3 tūkst. ūkių, gaminančių žemės ūkio produktus arba nenaudojamą žemės ūkio produktų gamybai žemę iš1aikančių geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės bei žemės valdoje turinčių vieną ir daugiau hektarų žemės ūkio naudmenų. Vidutinis ūkio dydis – 12,6 ha. Marijampolės apskrityje - 19,7 tūkst. ūkių, vidutinis ūkio dydis – 13,4 ha. 61
7.2 lentelė. Ūkių skaičius, vidutinis ūkio dydis 33
Ūkininkų ir šeimos Žemės ūkio bendrovės Visi ūkiai Rodiklio pavadinimas ūkiai ir įmonės 2005 m. 2007 m. 2005 m. 2007 m. 2005 m. 2007 m. Iš viso šalyje Ūkių skaičius tūkst. 252,9 230,3 252,4 229,7 0,54 0,56 Vidutinis ūkio dydis ha 12,3 12,6 11,0 11,0 631,7 665,6 Marijampolės apskritis Ūkių skaičius 21711 19734 21662 19689 49 45 Vidutinis ūkio dydis ha 12,7 13,4 11,0 11,3 773,1 920,6 Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2005-2007
7.3 lentelė. Ūkių skaičius, vidutinis ūkio dydis pagal savivaldybes
Ūkių skaičius Vidutinis ūkio dydis ha Savivaldybė 2005 m. 2007 m. 2005 m. 2007m. Kalvarijos sav. 2087 1 718 10,6 13,5 Kazlų Rūdos sav. 1584 1432 9,0 9,2 Marijampolės sav. 4796 4250 11,7 12,1 Šakių r. sav. 6384 6046 15,5 16,0 Vilkaviškio r. sav. 6860 6288 12,2 12,7 Šaltinis: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2005-2007
7.4 lentelė. Ūkių, įregistruotų Ūkininkų ūkių registre, skaičius, jų žemė
2008.01.01 2009.01.01 Bendras Bendras 2008-2009 metų Vidutinis Vidutinis Ūkių žemės Ūkių žemės pradžioje ūkio dydis ūkio dydis skaičius plotas skaičius plotas ha ha ha ha Iš viso Lietuvoje 101045 1226638 12,1 107974 1279556 11,8 Marijampolės 11168 158310 14,18 11532 152812 13,25 apskr. Kalvarijos sav. 1 147 10995 9,57 1 170 11 190 9,56 Kazlų Rūdos sav. 822 6602 8,03 860 6760 7,86 Marijampolės sav. 2 166 25077 11,58 2266 25874 11,42 Šakių r. sav. 3509 35590 10,14 3594 36273 10,09 Vilkaviškio r. sav. 3524 69782 19,80 3642 72 716 19,97 Šaltinis: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras
62
7.5 lentelė. Deklaruoti žemės ūkio naudmenų plotai Lietuvoje 2007-2008 m.
2007 m. 2008 m. Pokytis, % Vidut. Deklaruo- Vidut. Vietovė Deklaruo- Dekla- Paraiškų ūkio Paraiškų tas ūkio Paraiškų tas plotas ruotas skaičius dydis skaičius plotas dydis skaičius ha plotas ha ha ha Iš viso 197616 2643016 13,4 182420 2629231 14,4 -7,7 -0,5 Lietuvoje Marijampolės 15295 253874 16,6 14391 254830 17,7 -5,9 0,4 apskr. Kalvarijos sav. 1 603 24395 15,2 1508 25200 16,7 -5,9 3,3 Kazlų Rūdos 1 116 13 132 11,8 1055 12848 12,2 -5,5 -2,2 sav. Marijampolės 2983 44 719 15,0 2858 44 899 15,7 -4,2 0,4 sav. Šakių r. sav. 4430 88079 19,9 4060 88184 21,7 -8,4 0,1 Vilkaviškio r. 5 163 83549 16,2 4910 83699 17,0 -4,9 0,2 sav. Šaltinis: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras
Vilkaviškio rajono savivaldybėje įregistruota 3630 ūkininkų ūkių. Ūkiuose registruoti 852 partneriai. Šie rodikliai jau keletą metų yra iš didžiausiu Lietuvoje. Jei palygintume kelių pastarųjų metų rezultatus, akivaizdu, jog keičiasi ūkininkų amžius – jais tampa vis jaunesni žmonės. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo registre yra įregistruotos 9544 valdos, pašarų subjektų – 3517. Praėjusiais metais buvo deklaruota 80 733,56 ha žemės ūkio naudmenų. Deklaruojant pasėlius buvo priimtos 4923 paraiškos tiesioginėms išmokoms gauti. Palyginant su 2007 m., paraiškų sumažėjo 244, o deklaruotas plotas padidėjo maždaug 100 ha. Stambiausi augalininkystės ūkiai yra Gižų, Kybartų, Pilviškių ir Šeimenos seniūnijose. Vilkaviškio savivaldybei pernai melioracijos darbams buvo skirta 1887 tūkst. Lt. Už šias lėšas buvo atlikta išties nemažai darbų. Suremontuota ir rekonstruota 32 kilometrai griovių, 27 pralaidos, 5 užtvankos, 20,8 kilometrai drenažo linijų, 179 ha drenuoto ploto. Be to, parengtos dar- bo, techninių projektų užduotys ir projektavimo sąlygų sąvadai, organizuota melioracijos darbų techninė priežiūra, atliktų darbų kiekių ir kokybės tikrinimas. Iš valstybės rezervo lėšų už 240 tūkst. Lt įrengtas drenažas Suvalkų kaime. 84 ūkininkų prašymu atlikti valstybei priklausančių melioracijos statinių remonto darbai ir daugelis kt. Žinoma, norėtųsi, kad drenažui remontuoti būtų skiriama daugiau lėšų, nes drenažo linijos yra jau senos ir susidėvėjusios. 63
Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 30 d. Nr. 3D-137 įsakymą „Dėl tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2008 m. taisyklių patvirtinimo“ bei vėlesnius pakeitimus ir 2008 m. vasario 20 d. Nr. 3D- 73 įsakymą "Dėl žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotų deklaravimo bei tiesioginių išmokų žemės ūkio veiklos subjektams teikimo 2008 metais paruošiamųjų darbų, žemės ūkio veiklos subjektai, deklaruodami žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, turi žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus įbraižyti žemėlapiuose bei užpildyti paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti. Paraiškos teikiamos pagal valdos centro registravimo vietą, nepriklausomai nuo to, keliose seniūnijose ar savivaldybėse ūkininkaujantis asmuo dirbama žemę. Informacija apie deklaruotus žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus Lietuvoje parengta naudojant paraiškų, tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2008 m. gauti, duomenis. Duomenys pateikti pagal 2008 m. rugsėjo 18 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos supaprastintų tiesioginių išmokų informacinės sistemos (STIS) duomenų bazę ( 7.6 lentelė). 7.6 lentelė. Deklaruoti žemės ūkio naudmenų plotai
Sodai ir Pievos ir Kiti Apskritys, Deklaruotas Ariamoji Pūdymai, Apaugę uogynai ganyklos plotai, savivaldybės plotas ha žemė ha ha plotai, ha ha ha ha Iš viso Lietuvoje 2629231 1488929 12851,3 1087054,8 111889 9377,3 1018,9 Marijampolės sav. 44899,2 30976,2 348,9 13330,1 1796,9 244,0 0 Šakių r. sav. 88183,9 68524,9 80,6 19469,4 1487,8 94,4 14,6 Vilkaviškio r. 83699 57428,7 516,6 25356,2 3492,0 397,5 0 sav. Iš lentelėje pateiktų duomenų matome, kad didžiausią procentą Lietuvoje, Marijampolės apskrityje Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonų savivaldybėse, deklaruotų žemės ūkio naudmenų plotų sudaro ariamoji žemė. Visoje Lietuvoje ji užima 56,6%, Marijampolės savivaldybėje – 69,0 %,Vilkaviškio rajone –. 68,6 %, Šakių rajone – 77,7 %. Į šį procentą įeina ir pūdymų plotai. Pūdymai visoje Lietuvoje 4,3 %, Vilkaviškio rajone – 4,2 %, Marijampolės savivaldybėje – 4,0% ir Šakių rajone – 1,7 %. Sodų ir uogynų daugiausia Marijampolės savivaldybėje (0,8 %) bei Vilkaviškio rajone (0,6%), mažiausias jų procentas – Šakių rajone (0,1 %). Bendras visos Lietuvos sodų ir uogynų procentas – 0,5%. Deklaruotos 2008 m. pievos ir ganyklos Lietuvoje sudarė 41,3 %. Tuo tarpu Šakių rajone jų yra 19,1% mažiau (22,1 %), Marijampolės savivaldybėje – 11,6 % mažiau (29,7 %). Galime daryti išvadą, kad intensyviai naudojamos žemės procentas Lietuvoje yra 57,12 %, Marijampolės 64 savivaldybėje – 69,77 % Šakių rajone –77,80 % ir Vilkaviškio rajone – 69,23 %. Tai priklauso nuo apskrityje ir rajone esančių žemių geresnės ūkinės vertės. Skaičiuojant nuo statistinių žemės ūkio naudmenų, vidutiniškai Lietuvoje yra deklaruota 78,1% žemės ūkio naudmenų, Vilkaviškio rajone – 88,4 %. Tai rodo, jog rajone žemė naudojama intensyviau. Statistikos departamento žemės ūkio struktūros tyrimo duomenimis, 2007 m. birželio 1 d. Lietuvoje buvo 230,3 tūkst. ūkių, gaminančių žemės ūkio produktus arba nenaudojamą žemės ūkio produktų gamybai žemę iš1aikančių geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės bei žemės valdoje turinčių vieną ir daugiau hektarų žemės ūkio naudmenų. Vidutinis ūkio dydis – 12,6 ha. Šie rodikliai yra geresni Marijampolės apskrityje Iš viso Marijampolės apskrityje yra 19,7 tūkst. ūkių, o vidutinis ūkio dydis (be išsinuomotos žemės) – 13,4 ha. Pagal savivaldybes šie duomenys pasiskirstė taip: Marijampolės savivaldybė – 4250 ūkininkų, vidutinis ūkio dydis – 12,1 ha, Šakių rajonas – 6046 ūkininkai, vidutinis ūkio dydis – 16,0 ha. Vilkaviškio rajonas – 6288 ūkininkai, vidutinis ūkio dydis – 12,7 ha. Ūkininkų ūkių registre įregistruotų ūkių duomenys pateikti 7.7 lentelėje. 7.7 lentelė. Ūkių, įregistruotų Ūkininkų ūkių registre, skaičius ir žemės ploto rodikliai 2008–2009m.1
2008.01.01 2009.01.01 Bendras Bendras Vidutinis Vidutinis Rodikliai Ūkių žemės Ūkių žemės ūkio dydis ūkio dydis skaičius plotas skaičius plotas ha ha ha ha Iš viso Lietuvoje 101045 1226638 12,1 107974 1279556 11,8 Marijampolės 11168 158310 14,18 11532 152812 13,25 apskr. Marijampolės sav. 2 166 25077 11,58 2266 25874 11,42 Šakių raj. 3509 35590 10,14 3594 36273 10,09 Vilkaviškio raj. 3524 69782 19,80 3642 72 716 19,97 Šaltinis: Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Atlikus ūkininkų ūkių grupavimą pagal deklaruotų žemės ūkio naudmenų plotą nustatyta, jog vidutiniškai Marijampolės apskrityje smulkieji ūkiai (iki 3 ha žemės ūkio naudmenų) sudaro 22,3 %, vidutiniai ūkiai (3–10 ha) – 37,5% ir stambesni už vidutinius ūkiai (daugiau kaip 10 ha) – 40,2 %. Šių ūkių grupių pasiskirstymas pateiktas 7.6 paveiksle.
65
73 daugiau nei 10 ha 48 40
18 nuo 3 iki 10 ha 34 38
9 iki 3 ha 18 22
Marijampolės apskrityje Vilkaviškio rajone Atliktoje anketinėje apklausoje
7.8 pav. Ūkininkų ūkių sugrupavimas pagal naudojamų (deklaruotų) žemės ūkio naudmenų plotą Marijampolės apskrityje % (Lietuvos..., 2008). Iš 7.8 paveikslo matyti, jog stambiųjų ūkių daugiausia yra Vilkaviškio rajone. 2008 metais vidutiniškai vienam ūkiui (su nuomojama žeme) Lietuvoje teko 18,86 ha žemės ūkio naudmenų, Marijampolės apskrityje – 19,00 ha, o Vilkaviškio rajone – 21,95 ha. Ūkininkų ūkiai skiriasi ir pagal specializaciją. Gyvulininkystės specializaciją daugiausia parodo laikomų galvijų skaičius. Darant prielaidą, kad melžiamas karves laiko tik ūkininkai, nustatyta, kad iš 6288 ūkių Vilkaviškio rajone pienininkystėje specializuojasi 3235 ūkiai (51,4 %), o kiti ūkiai specializuojasi daugiausia augalininkystėje. Iš viso rajone yra 3235 melžiamų karvių laikytojų, kurie turi 11771 karvę. Daugiau nei pusę jų laiko 1-2 karves. Stambių pieno gamintojų rajone nėra. Nuo 50 iki 100 karvių laiko tik 10 ūkininkų. Tačiau net 480 ūkininkų laiko nuo 10 iki 35 karvių.
7.3. Atliktos anketinės apklausos analizė
Apžvelgiant atliktos ūkininkų anketinės apklausos rezultatus matome, kad visi (33) dalyvavę apkausoje yra ūkininkai, visi deklaruoja pasėlius. Iš jų 54,55% (18) – vyrų, 45,45 % (15) – moterų. Respondentų amžius metais: nuo 18 iki 29 – 18,18 %, nuo 30 iki 39 – 3,03 %, nuo 40 iki 49 – 36,36 %, nuo 50 iki 59 – 30,30 %. Daugumos išsilavinimas – aukštesnysis 42,42 %. Pagal priklausomybę nustatyta, kad ūkininkai, kurių nuosavos žemės plotas iki 3 ha, sudaro 9,09 %, nuo 3 iki 10 ha –18,18 %, daugiau kaip 10 ha. – 72,73 %. Ūkio naudojamos žemės valdymo pagrindas – nuosava žemė sudaro tik 35,81%. Ūkių nuomojama iš valstybės žemė sudaro 9,51 %, o didžiausia dalis – 54,68 % – nuomojama iš privačių asmenų. 66
Ūkių naudojama žemė išsidėsto per kelis sklypus. Deklaruojamų žemės sklypų skaičius nuo 2 iki 5 yra 39,39 % ūkių, nuo 6 iki 10 sklypų – 30,30 % ūkių, daugiau kaip 10 sklypų yra 27,27 % ūkių, o 1 sklype yra tik vieno ūkio (3,03 %) žemėnauda. 27 apklaustieji (81,82 %) nebuvo patekę ir nesprendė konfliktinių situacijų dėl sklypų ribų su kaimynais, ir tik 6-iems (18,18 %) teko būti šioje situacijoje. Didesnė pusė apklaustųjų 60,61 % planuoja pasinaudoti žemėtvarkos paslaugomis rengiant projektus ribų pakeitimui, sklypų stambinimui, padalinimui ir kt. Daugumos ūkių augalininkystės produktų gamybos tikslas – auginti savo reikmėms, o likutį parduoti 54,55 % (18 vnt.), parduoti -33,33 % (11 vnt.), ir augina tik savo reikmėms – 12,12% tai yra 4 apklaustieji. Grūdinius javus augina visi anketinėje apklausoje dalyvavę apklaustieji. Daugumos apklaustųjų grūdiniai javai užima nuo 50 iki 100% jų – 15, o tai 45,46 %. Po 27,27 % grūdiniai javai užima 30 % ir 30–50 % pasėlių ploto. Galvijų iš viso nelaiko 36,36 % (12) ūkių, augina kiaules – 9,09 % (3 ūkiai), augina kiaules ir galvijus – 42,42 % (14 ūkių) ir augina tik galvijus – 12,12 % (4 ūkiai) apklausoje dalyvavusių ūkininkų. Beveik visi – 90,91 % apklaustųjų turi nuosavos žemės ūkio technikos. Artimiausius 2–3 metus daugiausia 66,59 % planuojama auginti grūdinių augalų, po to 19,47 % – rapsų, 10,15 % – cukrinių runkelių ir 3,78 % – bulvių. 385 ha plote reikia atlikti melioracijos darbus o tai yra 20,01 % nuo ūkių naudojamos žemės. Apie 30 ūkių norėtų padidinti naudojamos žemės plotus, – ją pirkti ar išsinuomoti. 67
IŠVADOS IR PASIŪLYMAI
Lietuvoje vykdytos agrarinės politikos neigiamas pasekmės: suformuotos smulkios žemėnaudos, nepalanki ūkių struktūra, keturis kartus didesnis žemės ūkio sektoriaus užimtumas lyginant su ES, žemas darbo našumas, nepalanki dirbančiųjų šiame sektoriuje amžiaus struktūra, didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo gyventojų pragyvenimo lygio, žmogiškieji ištekliai kokybės požiūriu yra taip pat probleminiai dėl žemo jų išsilavinimo, kooperacijos stoka. Tačiau Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos nuostatos atkreipia dėmesį į tai, kad tolimesnėje perspektyvoje siekiama sudaryti sąlygas kaimo žmonėms užsiimti ne tik intensyvia žemės ūkio veikla, bet ir alternatyvia veikla žemės ūkiui. Pastaraisiais metais vis aktyviau žemės ūkio verslą plėtoja jaunieji ūkininkai: jie yra imlesni naujovėms, sėkmingiau prisitaiko prie besikeičiančios konkurencingos aplinkos. Tokią jaunųjų ūkininkų iniciatyvą palankiai vertina ir valstybės vykdoma ES BŽŪP, numačiusi galimybę Kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje susieti Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimo priemonę su Jaunųjų ūkininkų įsikūrimu. Vilkaviškio rajone žemės ūkio paskirties žemės plotas yra 77,29 %, arba žymiai didesnis nei vidutiniškai Lietuvoje (53,05 %). Tačiau bendras šalies miškingumas 2008 m. buvo 32,16 %, o Vilkaviškio rajone 21,60 % mažesnis. Vidutinis žemės našumo balas Vilkaviškio rajono savivaldybėje yra didesnis už Lietuvos vidurkį, todėl savivaldybėje yra daug stambių ūkininkų ūkių, o jų savininkai suinteresuoti turėti racionalią žemėvaldą. Našesni dirvožemiai ir didesnis teritorijos įsavinimo žemės ūkiui laipsnis Marijampolės apskrityje ir Vilkaviškio rajone sudaro geresnes sąlygas žemės ūkio gamybai. Deklaruotų žemės ūkio naudmenų plote ariamoji žemė sudaro: vidutiniškai Lietuvoje – 56,6%, Marijampolės savivaldybėje – 69,0 %,Vilkaviškio rajone – 68,6 %, Šakių rajone – 77,7 % Intensyviai naudojamos žemės procentas Lietuvoje – 57,12 %, Marijampolės savivaldybėje 69,77 % Šakių rajone – 77,80 % ir Vilkaviškio rajone – 69,23 %. Pagal naudojamų (deklaruotų) žemės ūkio naudmenų plotą vyraujantys ūkiai – nuo 10 ha ir didesni – Vilkaviškio rajone sudaro 47,83%, Marijampolės apskrityje – 40,83 %, apklaustų ūkininkų– 72,73 % Kaimo plėtros planavimas Vilkaviškio rajone apima savivaldybės teritorijos bendrojo plano rengimą ir žemėtvarkos planavimo dokumentus. Rajone būtina rengti žemėtvarkos schemas ir kaimo plėtros žemėtvarkos projektus. Planavimo dokumentuose turi būti numatomas teritorijos zonavimas pagal ekonomiškai efektyviausią žemės naudojimą, ir kitos priemonės, numatančios žemės savybių gerinimą bei efektyvesnį ūkininkavimą. 68
Pagal 33 ūkių anketinės apklausos duomenis nustatyta, kad rajono ūkininkai daugiausia specializuojasi auginti javus, net 36,4 proc. nelaiko galvijų. Ūkininkai numato plėsti savo gamybą, pirkdami ar išsinuomodami žemę. Tai būtina atlikti pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tolesnis ūkių žemės naudojimo tvarkymas reikalingas siekiant pagerinti ūkių žemėnaudas sudarančių žemės sklypų išsidėstymą. Tam numatoma pradėti naują žemėtvarkos etapą – žemės konsolidacijos projektų rengimą. 69
NAUDOTOS LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
1. ALEKNAVIČIUS, P. Pirmasis žemės reformos dešimtmetis // Vilnius: Jandrija, 2001. p. 307- 308. 2. ALEKNAVIČIUS, P. Žemės grąžinimo ir pardavimo byla // Straipsnių rinkinys žemės reformos klausimais. Vilnius: Jandria, 2005. p. 3. 3. Autorių kolektyvas: vadovė – Melnikienė R., Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2006 // Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Vilnius. 2007. p. 7. 4. BRUŽ AS, R. “Nubausti už nepriklausomybę” 2008-05-11. Prieiga per internetą http://www.lrt.lt/news. php?strid= 2838146&id=4541661. 5. BUTKUS, F. S. Organizacijos ir vadyba // Vilnius: Alma littera, 1996. p. 27. 6. ČEPAITĖ,A. Žemės rinkos socialinė ekonominė įtaka kaimo plėtrai // Žemės ūkio mokslai / Lietuvos mokslų akademija. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2006. P. 62-71 7. GRAKAUSKAS, E. Ūkininko ūkio teisinis statusas // Teisė.-Vilnius: Vilniaus Universitetas, 2004. 8. KRIKŠČIUKAITIENĖ, I., TAMOŠAITIENĖ, A., ANDRIKIENĖ, S. Racionalaus dydžio ūkio modeliavimas // Žemės ūkio mokslai. Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. 2007. p. 79 9. Lietuvos 2004-2006 metų bendrasis programavimo dokumentas // patvirtinta LR Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 935 (Žin, 2004, Nr. 123-4486; 2005, Nr.126-4480; 2006, Nr.86-3357; 2007, Nr.40-1484 ). p.208 -218. 10. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 25 d. Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos”. 11. Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos įstatymas I-2223 // Valstybės žinios. 1992, Nr. 5-75. 12. Lietuvos Respublikos Įstatymas “Dėl TSR valstiečio ūkio” // Valstybės žinios. 1989, Nr. 20- 242. 13.. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas // Valstybės žinios. 1997, Nr. 65-1558. 14. Lietuvos Respublikos Ūkininko ūkio įstatymas Nr. VIII-1159 // Valstybės žinios. 1999. 15. Lietuvos Respublikos Ūkininko ūkio įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-1250 // Valstybės žinios. 2002, Nr. 123-5537 16. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. VIII-370 // Valstybės žinios. 1997 70
17. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė Registrų centras Lietuvos Respublikos žemės fondas, Vilnius, pieiga per internetą: http://www.nzt.lt//index.cfm?f useaction=display HTML &attributes .file= File_ 483.cfm&langparam=LT. 18. POVILIŪNAS, A. Lietuvos žemės ūkio grįžimas į rinkos santykius ir ūkininkijos ekonominė raida // Monografija. - Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2008. 19. POVILIŪNAS, A. Žemės reformos ir ūkininkijos raidos ekonominės peripetijos // Žemės ūkio mokslai / Lietuvos mokslų akademija. - Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2008. P. 420 20. RAMANAUSKAS, J. Kooperacijos pagrindai // Lietuvos žemės ūkio universitetas. Mokomoji knyga. - Vilnius: 2006. p. 44. 21. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos žemės ūkis 2007 // Vilnius, 2008. p. 15 22.TRACY, T. M. II Žemės ūkio politika ES // LR Žemės ūkio ministerija Vilnius: 1993. P. 346 – 351. 23. TREINYS, M. Neformaliosios agrosocialinės minties raiška Lietuvoje priklausomybių laikotarpiu // Žemės ūkio mokslai. Vilnius: Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2007. T. 14. Nr. 1. P. 69-70. 24. TROFIMIŠINAS, V. Sunkios vidutinio ūkio paieškos // “Mano ūkis”, žurnalas / Agroverslas. 2007/07. 25. Ūkininkų ūkių registras, prieiga per internetą: http://www.vic.lt/failai/19.2008-11- 01_Ukiu_skaicius_ju_zeme.doc 26. Ūkininkų ūkių veiklos rodikliai // Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. Vilnius. 1991- 2008 27. VILČINSKAS, M., PAULIKAS, V. Lietuvos žemės ūkio integracija į Europos Sąjungą // Europos komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilnius. 2000. p. 5 28. Vilkaviškio rajono savivaldybė, prieiga per internetą: http://www.vilkaviskis.lt/ 29.Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, prieiga per internetą: http://www.vilkaviskis.lt/ 30. Žemės ūkio ministerija. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa. Prieiga per internetą: 31. Ž UIKVC, prieiga per internetą: http://www.vic.lt/centras/rodyk:2587 71
PRIEDAI 72
1 priedas Apklausos anketa
Gerbiamieji respondentai,
Anketa yra anoniminė. Jums labiausiai priimtinus atsakymus prašytume pažymėti apibraukiant atitinkamus punktus, arba įrašant savo variantą. Tyrimo rezultatai bus apibendrinti magistrantūros studijų baigiamajame darbe.
Iš anksto dėkojame už Jūsų sugaištą laiką ir atsakymus! 1. Lytis 2. Amžius metais 3. Išsilavinimas o vyras o nuo 18 iki 29 o pradinis o moteris o nuo 30 iki 39 o vidurinis
o nuo 40 iki 49 o aukštesnysis
o nuo 50 iki 59 o aukštasis
o nuo 60 ir daugiau
4. Jūsų turimas nuosavos 5. Jūsų ūkio naudojamos žemės 6. Kiek naudojate žemės plotas valdymo pagrindas ? (deklaruojate) žemės sklypų o iki 3 ha o nuosava žemė ...... ha. o1 o nuo 3 iki 10 ha o nuomoju iš valstybės ...... ha. o 2-5 o 10 ha ir daugiau o nuomoju iš privačių o 6-10 asmenų ...... ha. o daugiau kaip 10
7. Ar teko spręsti konfliktines 8 . Ar reikia atlikti žemės sklypų 9. Ar planuojate pasinaudoti situacijas dėl sklypų ribų su išdėstymo pertvarkymą žemėtvarkos paslaugomis, kaimynais ? (sukeitimą su kitų savininkų rengiant projektus ribų o taip žemės sklypais? pakeitimui, sklypų o ne o ne sustambinimui, padalinimui ir o reikia 1 – 5 kt.? o reikia didesniam skaičiui sklypų o taip (nurodyti) o ne 73
10. Ar deklaruojate pasėlius ? 11. Kelintus metus deklaruojate 12. Jūsų ūkio augalininkystės o taip pasėlius ? produktų gamybos tikslas ? o ne o 1-2 o auginu tik savo reikmėms o 3-4 o parduoti o 5 ir daugiau o auginu savo reikmėms, o likutį parduoti 13. Ar auginate grūdinius 14. Ar auginate gyvulius ? 15. Ar turite nuosavos žemės ūkio javus? o neauginu technikos? o neauginu o auginu kiaules o taip o grūdiniai javai užima iki 30% o auginu kiaules ir galvijus o ne pasėlių ploto o auginu galvijus o grūdiniai javai užima nuo 30 iki 50% pasėlių ploto o grūdiniai javai užima nuo 50 iki 100% pasėlių ploto
16.Kiek per artimiausius 2-3 17. Kiek po 2-3 m. laikysite: 18. Kokį žemės plotą po 2-3 metus auginsite (apytikriai) ha: o karvių metų turėsite, įvertinus o grūdinių augalų o kiaulių pirkimo bei nuomos iš o cukrinių runkelių o galvijų prieauglio valstybės ir kitų asmenų o rapsų o avių galimybes, ha: o bulvių o arklių o nuosavybės teise o nuomos teise 19. Kokį žemės plotą (ha) 20. Kokį žemės plotą (ha) 21. Kokiame žemės plote (ha) galėtumėte parduoti ar dovanoti galėtumėte išnuomoti kitiems reikia atlikti melioracijos kitiems asmenims? asmenims? darbus (sausinimo sistemų rekonstrukciją, kultūrinių žolynų atnaujinimą, dirvonų įsavinimą)?
Dėkojame už atsakymus ir linkime sėkmės. Anketą sudarė LŽŪU Žemėtvarkos katedros magistrantė Laura Krunkauskienė . 74
2 priedas
Darbo aprobacija
Tyrimų rezultatai, paskelbti leidiniuose:
KRUNKAUSKIENĖ L.Vilkaviškio rajono savivaldybės kaimo plėtros planavimas. Iš: Kompaktinės plokštelės 2009: studentų mokslo darbai. – LŽŪU, Akademija, 2009