Lietuvos Edukologijos Universitetas Humanitarinio

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

HUMANITARINIO UGDYMO FAKULTETAS

LIETUVIŲ KALBOTYROS IR DIDAKTIKOS KATEDRA

Donata Mikailaitė

MITOLOGINIŲ REALIJŲ SKLAIDA LIETUVIŲ TAUTOSAKOJE (KOGNITYVINĖS LINGVISTIKOS ASPEKTAS)

Magistro darbas

Darbo vadovė doc. dr. Laimutė Bučienė

Vilnius, 2017 Darbo originalumo patvirtinimas

Aš, Donata Mikailaitė, patvirtinu, kad šis magistro darbas „Mitologinių realijų sklaida lietuvių tautosakoje (kognityvinės lingvistikos aspektas)“ yra originalus, mano parašytas. Patvirtinu, kad visi moksliniai šaltiniai, kitų studentų rašto darbai naudoti su nuorodomis. Žinau, kad plagijavimas – šiurkščiausias akademinės etikos pažeidimas – tai svetimo darbo arba jo dalies pasisavinimas ir paskelbimas savo vardu. Esu informuota, kad, paaiškėjus melui, baigiamojo magistro darbo įvertinimas bus anuliuotas. Sutinku, kad mano magistro darbo elektroninė versija būtų dedama į universiteto elektroninę bazę ir su slaptažodžiu būtų prieinama fakulteto dėstytojams.

Vardas, pavardė Parašas

Data

TURINYS

ĮVADAS 6

1. Moderniosios lingvistikos kryptys – naujas žvilgsnis į kalbą 9

1.1. Etnolingvistika. Tautos vaizdas kalboje 9

1.2. Kognityvinė lingvistika 12

1.2.1. Koncepto samprata 12

1.2.2. Konceptualioji metafora 15

1.3. Asociacijų eksperimentas – kognityvinės lingvistikos tyrimo metodas 18

2. „Lietuvių kalbos žodynas“ – ypatingas diskursas 20

3. Mitinių būtybių konceptų analizė 22

3.1. Konceptas giltinė 22

3.1.1. Žodžio giltinė leksikografinio straipsnio-diskurso analizė 22

3.1.2. Giltinės semantiniai aspektai tautosakoje 25

3.1.2.1. Kilmė ir išvaizda 25

3.1.2.2. Gyvenamoji vieta 29

3.1.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi 32

3.2. Konceptas aitvaras 36

3.2.1. Žodžio aitvaras leksikografinio straipsnio-diskurso analizė 36

3.2.2. Aitvaro sematiniai aspektai tautosakoje 38

3.2.2.1. Kilmė ir išvaizda 38

3.2.2.2. Gyvenamoji vieta 43

3.2.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi 44

3.3. Konceptas laumė 49

3.3.1. Žodžio laumė leksikografinio straipsnio-diskurso analizė 49

3.3.2. Laumės semantiniai aspektai tautosakoje 51

3.3.2.1. Kilmė ir išvaizda 51

3.3.2.2. Gyvenamoji vieta 55

3.3.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi 57

3.4. Konceptas žaltys 63

3.4.1. Žodžio žaltys leksikografinio straipsnio-diskurso analizė 63

3.4.2. Žalčio semantiniai aspektai tautosakoje 65

3.4.2.1. Kilmė iš išvaizda 65

3.4.2.2. Gyvenamoji vieta 68

3.4.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi 70

3.5. Konceptas perkūnas 74

3.5.1. Žodžio perkūnas leksikografinio straipsnio-diskurso analizė 74

3.5.2. Perkūno semantiniai aspektai tautosakoje 75

3.5.2.1. Kilmė iš išvaizda 75

3.5.2.2. Gyvenamoji vieta 80

3.5.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi 82

3.6. Konceptas ragana 87

3.6.1. Žodžio ragana leksikografinio straipsnio-diskurso analizė 87

3.6.2. Raganos semantiniai aspektai tautosakoje 89

3.6.2.1. Kilmė ir išvaizda 89

3.6.2.2. Gyvenamoji vieta 93

3.6.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi 95

3.7. Konceptas velnias 103

3.7.1. Žodžio velnias leksikografinio straipsnio-diskurso analizė 103

3.7.2. Velnio semantiniai aspektai tautosako 106

3.7.2.1. Kilmė ir išvaizda 106

3.7.2.2. Gyvenamoji vieta 113

3.7.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi 118

IŠVADOS 127

LITERATŪRA 130

ŠALTINIAI 136

ELEKTRONINĖ BAZĖ 137

SUTRUMPINIMAI 138

SANTRAUKA 139

SUMMARY 141

PRIEDAI 143

1. Mitinių būtybių aprašai 143

2. Žodžio velnias leksikografinis straipnis-diskursas 208

3. Asociacijų eksperimento anketos

ĮVADAS

Kalba kaip reiškinys yra unikalus fenomenas. Tai lemia kalbos daugiaplaniškumas ir atliekamos funkcijos. Ilgą laiką kalbotyroje vyravo požiūris, kad kalba yra uždara sistema, kurios pagrindinė funkcija yra komunikacinė, nes jos dėka galime bendrauti, gauti ir skleisti informaciją. Situacija pasikeitė XX amžiaus viduryje, kai kalbą imta suvokti kaip žmogiškosios būties išraišką dėl jai būdingos orientacijos į būtį (Mažeikis, 1994, 16). Kad kalba atlieka ne tik komunikacinę funkciją, rodo ir tai, kad kalba yra vienas svarbiausių tautos požymių šalia tokių sąvokų, kaip teritorija / gyvenamoji aplinka ir bendra istorija. Kalba yra gyvas organizmas, kuris nuolatos keičiasi priklausomai nuo ja kalbančių žmonių poreikių. Taip kalba atspindi ja kalbančių žmonių pasaulėžiūrą, vertybes, požiūrį į tam tikrus dalykus. A. Gudavičius teigia, kad kalba esanti kultūros plėtros sąlyga ir tokiu būdu – esminis, svarbiausias ir išsamiausias žinių apie ją šaltinis (Gudavičius, 2000, 7). Todėl galima teigti, kad kalboje yra užfiksuotas savitas tautos pasaulėvaizdis, kuris suteikia žinių apie ta kalba kalbančių žmonių mentalitetą, kultūrą, vertybių sistemą, kalboje užfiksuotą pasaulio sąrangą. Ši kalbos savybė lemia tai, kad dabartinėje kalboje galima rasti ir senovės lietuvių pasaulėvaizdžio atspindžių. Iš jų vienas svarbiausių yra mitinio pasaulio realijos, kurios buvo neatsiejamos nuo senovės lietuvių kasdienybės, nes, kaip teigia A. J. Greimas, mitologijoje pateikta dieviškoji pasaulio santvarka yra ne kas kita kaip žmogiškojo pasaulio tikrovės atspindys (Greimas, 2005, 31). Ilgą laiką mitinės būtybės, jų bruožai ir savybės buvo tyrinėtos tik tautosakos darbuose (N. Vėlius, J. Basanavičius, P. Dundulienė, A. J. Greimas, M. Gimbutienė, J. Balsys, G. Beresnevičius ir kt), tačiau kalbiniu, kognityviniu atžvilgiu tyrinėtos nedaug. Situacija pasikeitė, kai moderniosios lingvistikos kryptys (etnolingvistika, kognityvinė lingvistika) pateikė naują požiūrį kalbą. Tai paskatino įvairių konceptų analizės tyrimus ne tik viešajame diskurse, žodynuose, bet ir tautosakoje. Plačiau šiomis temomis savo darbuose rašė B. Jasiūnaitė, S. Papaurėlytė-Klovienė, J. Barauskaitė, J. Zabarskaitė, A. Gritėnienė ir kt. Kadangi dažniausiai mitinių būtybių konceptai yra tiriami tik tam tikruose tautosakos žanruose, todėl, siekiant atskleisti apibendrintą mitinių būtybių konceptų vaizdinį, šiame darbe bus tęsiamas autorės bakalauro darbo „Mitinio pasaulio realijos lietuvių tautosakoje: kognityvinis aspektas“ tyrimas, kurio gauti rezultatai bus papildyti nauja tautosakos darbų medžiaga, leksikografinių straipsnių-diskursų analize ir atlikto asociacijų eksperimento gautais duomenimis. Tyrimo hipotezė. Mitinių būtybių konceptuose yra užfiksuotas lietuvių tautos pasaulėvaizdis.

Tyrimo objektas – mitinių būtybių (giltinės, aitvaro, laumės, žalčio, perkūno, raganos ir velnio) konceptai, užfiksuoti lietuvių tautosakoje ir „Lietuvių kalbos žodyno“ definicijose.

Darbo tikslas – ištirti mitinių būtybių (giltinės, aitvaro, laumės, žalčio, perkūno, raganos ir velnio) konceptus lietuvių tautosakos tekstuose ir „Lietuvių kalbos žodyno“ definicijose bei jų leksikografiniuose straipsniuose-diskursuose. Šiam tikslui pasiekti buvo iškelti tokie uždaviniai:

1. Plėtoti bakalauro darbo „Mitinio pasaulio realijos lietuvių tautosakoje: kognityvinis aspektas“ tyrimą. 2. Išanalizuoti ir atskleisti pasirinktų mitinių būtybių konceptuose užfiksuotą lietuvių tautos pasaulėvaizdį. 3. Atlikti asociacijų eksperimentą, kurio rezultatai leis nustatyti mitinių būtybių asociacijų lauką. 4. Interpretuoti pasirinktų mitinių būtybių reikšmių leksikografinius straipsnius-diskursus remiantis T. A. van Dijko analize.

Darbo medžiaga. Empirinė medžiaga buvo rinkta iš šių tautosakos rinkinių: J. Basanavičiaus tautosakos bibliotekos 11 tomų (1993-2004); N. Vėliaus sudaryto rinkinio Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės (2012); L. Saukos, A. Seselskytės parengto Lietuvių tautosakos 3 tomo (1965); L. Saukos, A. Seselskytės, N. Vėliaus, K. Viščinio parengto Lietuvių tautosakos 4 tomo (1967); K. Aleksyno, K. Grigo, Amb. Jonyno, B. Kazlauskienės, L. Saukos parengto Lietuvių tautosakos 5 tomo (1968); K. Grigo, Amb. Jonyno parengto rinkinio Patarlės ir priežodžiai (1958). Mitinių būtybių leksikografiniai straipsniai-diskursai buvo atrinkti iš „Lietuvių kalbos žodyno“ elektroninio varianto.

Darbe taikomi šie metodai:

1. Aprašomasis analitinis. Šis metodas buvo taikomas aprašant ir analizuojant lietuvių tautosakos tekstuose užfiksuotus mitinių būtybių konceptus. 2. Konceptualioji analizė. Šio metodo esmė yra remiantis tekstais ištirti, su kokiais objektais ir / arba subjektais yra siejamas tam tikrus dalykus pavadinantis žodis, kaip jis išreiškiamas kalba, kokį kolektyvinėje pasąmonėje užfiksuotą pasaulėvaizdį jis atskleidžia (Papaurėlytė- Klovienė, 2007, 35). 3. Asociacijų eksperimentas. Žodinių asociacijų eksperimente dalyvavo 100 respondentų nuo 15 iki 24 metų. Tyrimo metu respondentams buvo pateikiama anketa, kurios pirmoji dalis buvo skirta nustatyti demografinius duomenis, t. y. lytį, amžių, išsilavinimą. Antroje anketos dalyje buvo pateikti mitinių būtybių vardai, kuriems respondentai turėjo parašyti savo pirmąją reakciją į jį, t. y. pirmą į galvą atėjusį žodį (asociatą) ar žodžių junginį. Žodinių asociacijų 7

eksperimentas buvo pasirinktas, nes gautas asociacijų laukas suteikia papildomos informacijos apie mitinių būtybių konceptus, o pasirinkta amžiaus grupė (jaunimas) leido nustatyti ir atskleisti šiuolaikinio jaunimo sąmonėje egzsistuojančius mitinių būtybių konceptus.

4. T. A. van Dijko diskurso analizė. Ji padėjo atskleisti LKŽe leksikografiniuose straipsniuose- diskursuose pateiktus mitinių būtybių konceptus ir egzistavusį lietuvių tautos pasaulėvaizdį. Ši analizė remiasi idėja, kad sakinys yra savarankiškas pasakojimas, kurio vidinė struktūra atskleidžia ir pasaulio interpretaciją. Pabrėžtina, kad analizuojant diskursą svarbi ne tik atskirų sakinių vidinė žodžių tvarka, jų semantiniai ryšiai, tačiau ir aplinka, kurioje jie realizuojami1 (T. A. van Dijk, 1981, 2–11). Kadangi leksikografinį straipsnį-diskursą sudaro ne rišlus tekstas, o atskiri sakiniai, todėl, siekiant atskleisti juose užfiksuotus mitinių būtybių konceptus, sakiniai buvo skaidomi į veikėjus, objektus, veiksmus, aplinkybes, o apibendrinti duomenys pateikiami lentelėje.

Darbo struktūra

Darbą sudaro įvadas, teorinė dalis, dėstomoji tyrimo dalis, išvados, naudotos literatūros, šaltinių sąrašas ir priedai.

1. Įvade iškeliamas tyrimo tikslas ir uždaviniai, nurodomi darbe naudoti metodai, struktūra, tyrimo medžiaga. 2. Teorinę dalį sudaro du skyriai. Pirmajame pristatomas etnolingvistikos, kognityvinės lingvistikos objektas, pagrindinės idėjos ir asociacijų eksperimentas kaip vienas iš kognityvinės lingvistikos tyrimo metodų. Antrajame skyriuje aptariamas „Lietuvių kalbos žodyno“ ypatingas diskursas ir jo reikšmė. 3. Dėstomoje dalyje aprašomi ir analizuojami mitinių būtybių konceptai pagal šiuos požymius: išvaizda ir kilmė, gyvenamoji vieta ir vidinės savybės, santykis su žmogumi. 4. Tiriamoji medžiaga apibendrinama, pateikiamos išvados. Po išvadų yra pateikiamas naudotos literatūros ir šaltinių sąrašas, priedai.

1 Iš anglų kalbos vertė darbo autorė. 8

1. Moderniosios lingvistikos kryptys – naujas požiūris į kalbą

Kaip buvo nurodyta darbo įvade, dėstomojoje dalyje, nagrinėjant mitinių būtybių konceptus ir jų kalbinę raišką, bus remiamasi etnolingvistikos ir kognityvinės lingvistikos metodologija, nes, kaip teigia A. Gudavičius (2000, 30): „Kognityvinė lingvistika nėra etnolingvistikos kryptis, tačiau jos poveikis šiuolaikinei kalbotyrai, kartu ir etnolingvistiniams tyrinėjimams, labai ryškus visų pirma dėl orientacijos į kalbos turinį ir jo ryšį su kalbančiųjų konceptualiuoju pasauliu. Tiesa, kognityvistams rūpi ne tiek konkreti kalbinė medžiaga, kiek universalių kalbos aprašymo principų paieška.“ Dėl šių priežasčių teorinėje dalyje būtų tikslinga apžvelgti ir trumpai pristatyti šias lingvistikos kryptis, jų pagrindinius aspektus, idėjas.

1.1. Etnolingvistika. Tautos vaizdas kalboje

Etnolingvistika, kuri dar yra vadinama antropologine lingvistika, – palyginti nauja ir perspektyvi tarpdisciplininio pobūdžio kalbotyros kryptis, kuri domisi įvairiomis kalbos ir kultūros santykių problemomis (Jasiūnaitė, 2010, 9). Pagrindinės etnolingvistikos idėjos gimė V. Humbolto (1767–1835) kalbos filosofijoje, o sistemiškumą ir pagrindimą įgavo amerikiečių kalbininkų F. Boaso (Boas), E. Sepiro (Sapir) ir B. Vorfo (Whorf) darbuose. Šiuo metu pastebimas tam tikras etnolingvistikos atgimimas ir bendros lingvistikos plėtros tendencijos atitikimas (Gudavičius, 2000, 7). Tai, kad etnolingvistika yra tarpdisciplininio pobūdžio kalbotyros kryptis, rodo jos sąsajos su kitais mokslais: psichologija, sociologija ir kultūrologija, taip pat ši lingvistikos kryptis siekia išskirti kalbos ir kultūros santykius, numatyti ryšius (Gudavičius, 2000, 7). Etnolingvistika siekia atsakyti į klausimą kaip tauta atrodo kalboje, t. y. koks tautos požiūris į pasaulį, to pasaulio supratimas ir vertinimas. Taip pat kalboje atsispindi ir tautos kultūra pačia plačiausia prasme (įskaitant visą sukurtą artefaktų pasaulį, tradicijas ir kasdieninės veiklos bei elgesio standartus). Taigi, kalboje atsispindi tai, kas vadinama tautos mentalitetu, tautine psichologija. Trumpai tariant, etnolingvistikos objektas – tauta kalboje, tautos mentalinio ir dvasinio gyvenimo atspindys kalboje, nes kalba yra vienas iš pagrindinių tautos požymių (Gudavičius, 2000, 10). Tai patvirtina ir A. Gaižučio (2004, 17) nuomonė: „Kalba nėra tik ženklų ir simbolių sistema <...>, joje telpa pasaulis ir jo interpretacija“. Taigi, galima teigti, kad kalba yra tiesiogiai susijusi su žmonėmis ir pasauliu. Kalba yra ne tik tautos gyvavimo pamatas, bet ir viena iš pagrindinių etninės kultūros sudedamųjų dalių, nes kalboje yra sukaupti esminiai kultūros požymiai, vertybių sistema, įtvirtintas visuomenės santykis su pasauliu (Rudaitienė, 2011, 41). V. Rudaitienė (2011, 41) teigia, kad kalba yra geriausia kultūros atsiskleidimo ir raiškos priemonė, nes „Kalboje, ypač leksikoje, atsispindi visuomenės gyvenimo,

9 jos kultūros pokyčiai. Joje matyti ir žmogaus minties raida, požiūris į vienus ar kitus dalykus.“ Taigi, kalba yra gyvas organizmas, kurioje susipina tiek senąją, tiek šiuolaikinę kultūrą žymintys artefaktai. Remiantis šiuo požymiu galima teigti, kad kalbinės raiškos analizė yra vienas iš senosios kultūros pažinimo būdų. Etnolingvistikoje pagrindinė sąvoka yra kalbos vaizdas, arba kalbos pasaulėvaizdis. Yra pateikiami įvairūs šios sąvokos aiškinimai. R. Toleikienė (2003, 33) teigia: „Kalbos pasaulėvaizdis yra subjektyvi realybės daiktų ir reiškinių samprata, t. y. pasaulio suvokimas.“ „Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne“ žodis pasaulėvaizdis turi dvi reikšmes: 1) bendras pasaulio vaizdas, įsivaizdavimas; 2) požiūris į pasaulį ir jo reiškinius. A. Gudavičius (2009, 13) šią sąvoką aiškina taip: „Kalbos pasaulėvaizdis – tai per šimtmečius susiklostęs pasaulio supratimas – daiktų ir reiškinių klasifikacija, ryšiai tarp pasaulio elementų, žmogaus santykis su visu kitu pasauliu.“ Yra teigiama, kad svarbiausia bendrojo pasaulėvaizdžio dalis yra pats žmogus, nes, kaip teigia R. Toleikienė (2003, 33): „Remiantis žmogaus kūno, sielos ir proto raiška kalboje galima rekonstruoti kalboje užfiksuotą pasaulėvaizdį ir nustatyti ta kalba kalbančios tautos ypatybes.“ Vis dėlto kalbos pasaulėvaizdis yra ne tik tikrovės atspindys kalboje, bet ir jos interpretacija. Tai yra dėl šių priežasčių: 1) kalba turi pavadinimus tokiems reiškiniams, kurie realiai neegzistuoja tikrovėje (pavyzdžiui, visas mitologijos ir fantastinių būtybių pasaulis); 2) kalbos pasaulėvaizdis yra kalbėtojų veiklos rezultatas, o ne pasyvus jos atspindys (Gudavičius, 2000, 11). P. Česnokovas (cit. pagal A. Gudavičius, 2000, 20) išskyrė pagrindinius teiginius apie kalbos pasaulį: „1) kalba lemia žmogaus mąstymą ir apskritai pažinimo procesą, o kartu – kultūrinį ir visuomeninį žmonių elgesį, pasaulėžiūrą ir visuminio pasaulio vaizdo susiformavimą sąmonėje; 2) žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, nevienodai pažįsta pasaulį, susikuria skirtingą pasaulio vaizdą ir todėl turi nesutampančias visuomeninio gyvenimo normas; 3) kalba ne tik lemia, bet ir riboja žmogaus pažintines galias; 4) nuo kalbų ypatybių priklauso ne tik skirtingas mąstymo turinys, bet ir skirtinga mąstymo logika.“ Taigi, žmones, kalbančius ta pačia kalba, jungia ir bendras pasaulio suvokimas, kuris dažnai įgyjamas nesąmoningai, t. y. vaikas išmoksta motinos kalbą, o tuo pačiu perima ir joje užfiksuotą pasaulio suvokimą. A. Gudavičius (2000, 19) teigia: „Išmokdami kitą kalbą įgyjame naują požiūrį į pasaulį, o nejaučiame šio proceso rezultato tik todėl, kad į tą svetimą kalbą perkeliame didesnę ar mažesnę dalį savo turimos sampratos ir savo kalbos pasaulėvaizdžio.“ Kalbant apie kalbos pasaulėvaizdį reikia išsiaiškinti jo santykį su bendruoju, arba konceptualiuoju, pasaulėvaizdžiu, kurio turinį sudaro visos mūsų žinios apie pasaulį, t. y. ne tik racionalus supratimas, bet visi vaizdiniai, veiklos patirtis, nuostatos ir vertinimas. Trumpai tariant, visa, kas nusėda mūsų atmintyje kaip pasaulio pažinimo ir veiklos rezultatas. Dėl šios priežasties yra manoma, kad konceptualusis

10 pasaulėvaizdis yra turtingesnis už kalbos pasaulėvaizdį, kad pastarasis yra bendrojo pasaulėvaizdžio dalis (Gudavičius, 2009, 17). Tačiau, A. Gudavičiaus (2009, 19) nuomone: „Konceptualusis pasaulio vaizdas ir kalbos pasaulėvaizdis – ne tas pats. Žmonės gali turėti panašų pasaulio supratimą ir kalbėdami skirtingomis kalbomis, o kalbantieji ta pačia kalba – skirtingą konceptualųjį pasaulio vaizdą.“ Analizuojant tautos kalbėseną sisteminiu požiūriu išskiriami šie sluoksniai: 1. Žemiausias sluoksnis, kurį sudaro tiesioginis kalbėjimas; 2. Vidurinysis sluoksnis (žodinis padavimas, tautosaka); 3. Aukščiausias sluoksnis, t. y. literatūra, raštija apskritai. Pirmieji du kalbiniai sluoksniai reiškiasi kaip stabilūs, fiksuoti tautos pasaulėmatos dydžiai, o trečiasis yra jautrus istorinės ir kultūrinės raidos prieštaringumams. Liaudies vaizdiniai apie pasaulį, daiktų tvarką, gyvenimo vertybių prasmę ir reikšmę apibrėžia tautos mąstymą, vaizduotės ir pasaulio matymo rėmus, o raštija, literatūra, menas realizuoja liaudies gyvenimo sluoksnių vienovę, užbaigia pasaulėžvalgos konstrukciją (Šerpetis, 1994, 25). Taigi, tautosaka ir mitologija yra tas šaltinis, kurį tyrinėjant galima atskleisti tautos pasaulėvaizdį. Ši medžiaga gali būti naudinga lyginant, kaip kito žmonių pasaulėžiūra, kas išnyko, o kas liko, nes, kaip teigia V. Daujotytė (2009, 13): „Kalba yra pirminė, pirmapradė kiekvienos kultūros struktūra.“ A. Gudavičius nurodo, kad norint aprašyti pasaulio vaizdo kalboje specifiką, svarbu išskirti šitos sąvokos struktūros sudedamąsias dalis, kurios ir sudaro bendrą pasaulio vaizdą. Skiriamos šios sritys: 1. Gramatinė sistema. 2. Žodynas. Žodžių leksinės reikšmės yra specifiškai sutrauktos, supaprastintos, schematizuotos kognityvinės sąvokos, tikrovės elementai. 3. Leksinė derivacija. Lietuvių kalba pasižymi didelėmis mažybinio maloninio tikrovės vertinimo darybinėmis galimybėmis. Taip pat darybinėje motyvacijoje atsispindi tautos požiūris į daiktus ir reiškinius, jų tarpusavio ryšius (rugiagėlė, nes ,,rugių gėlė“). 4. Metaforizacija. Metaforizacijos pagrindas yra bendražmogiškas (turi loginę prigimtį), tačiau perkeltinėse reikšmėse ir metaforizacijoje atsispindi tautos požiūris į tikrovę, į daiktus, reiškinius, jų ryšius. 5. Žodžių asociaciniai ryšiai. Prasmė yra ne tik gramatinių morfemų reikšmių suma, tačiau ir visas kalbinis ir situacinis kontekstas bei kalbančiųjų sąmonės turinys (Gudavičius, 1994, 12). Taigi, apibendrinus galima teigti, kad etnolingvistika yra ne tik kalbotyros kryptis, tačiau ir vienas iš tautos pažinimo būdų.

1.2. Kognityvinė lingvistika

Kognityvinė lingvistika nėra sena kalbotyros kryptis. Ji susiformavo XX amžiuje Jungtinėse Amerikos Valstijose, kai G. Lakofas ir R. Langakeris pradėjo kritikuoti iki tol vyravusį požiūrį į kalbą. Pagrindiniai kognityvinės lingvistikos atstovai (be jau minėtų): Ch.Fillmoras, R. Jackendoffas, H. Putnamas, E.Rosh, Z. Kövecsesas, G. Faukonnieris, M. Johnsonas, J. Talmis, D. Bolingeris, W. Labovas (Gudavičius, 2000, 30). Kognityvinė kryptis kalbotyroje atsirado kaip reakcija į iki tol vyravusį struktūralizmą, ypač amerikinį jo variantą – transformacinę-generatyvinę gramatiką, siekusią natūralią kalbą aprašyti kaip uždarą taisyklių ir reikšmių sistemą (Mikulskas, 2005, 39). Skirtingai nei struktūralizmas ir generatyvinė gramatika, kalbą ji laiko ne nepriklausoma savaime egzistuojančia (uždara) sistema, o neatsiejama žmogaus pažintinių gebėjimų, tokių, kaip jutiminė pagava, atmintis, dėmesys, emocijos, mąstymas ir kita, dalimi. Daugiausiai dėmesio kognityvinė lingvistika skiria formos ir raiškos sąsajai. Kalbinė reikšmė neįsitvirtina žmogaus galvoje kaip autonominė sistema, o sudaro sudėtinę ir neatsiejamą mūsų konceptualiojo pasaulio dalį (Dirvenas, 2005, 11–12). Kognityvistai teigia, kad kalbinės komunikacijos metu svarbu yra kalbančiųjų patirtis, situacijos suvokimas, intencijos ir visas enciklopedinis žinojimas, kuris ir yra sėkmingos komunikacijos pagrindas. Kalbinio ir enciklopedinio žinojimo, kalbos elementų reikšmių ir pažintinių sąvokų atskyrimo problema, kuriai spręsti buvo ir tebėra skirtos daugelio lingvistų pastangos, kognityvistams tiesiog neegzistuoja, nes kalbos turinys yra iš esmės sutapatinamas su visu sąmonės turiniu (Gudavičius, 2000, 30). Kognityvizmas reiškė naujos, poststruktūralistinės epochos pradžią kalbotyroje, kurios pagrindinis objektas tapo reikšmė, o ne struktūra (Gudavičius, 2000, 30). Apskritai laikoma, kad kognityvinė lingvistika yra kognityvinės psichologijos dalis (Gudavičius, 2000, 48). Kognityvinės lingvistikos atradimai leido suvokti, kad kalbos vartojimas ir jos supratimas yra neatsiejamas nuo pažinimo procesų, kurie iš esmės yra tikrovės kategorizavimas (Mikulskas, 2005, 53). Kognityvistinėje lingvistikoje pagrindinės sąvokos yra kategorizacija ir konceptas.

1.2.1. Koncepto samprata

Pažindami pasaulį ir veikdami jame, mes sutvarkome jį pagal mūsų protą. Daiktus ir reiškinius jungiame į grupes, nustatome tarp jų tam tikrus ryšius. Šį procesą galima vadinti pasaulio kategorizacija. Šis terminas atrodo tinkamesnis, negu anksčiau vartotas ,,klasifikacija“. Pastarasis labiau orientuotas į mokslinį pasaulio reiškinių grupavimą pagal tam tikrus, aiškiai apibrėžtus požymius. Klasifikacija

12 paprastai turi hierarchinį (taksonominį) pobūdį – objektai iš pradžių klasifikuojami į dideles grupes, šios – į mažesnes ir t. t., klasifikavimo pagrindas yra esminiai daiktų ir reiškinių požymiai (Gudavičius, 2000, 44). Daiktus, kurie priklauso vienai kategorijai, jungia tik apibendrinta funkcija, tačiau visi jie tarpusavyje skiriasi savo savybėmis (Gudavičius, 2000, 45). Kadangi kategorizacija yra pasaulio pažinimo būdas, todėl čia svarbų vaidmenį atlieka ne tik etniniai veiksniai, bet ir visi kiti kontekstai, kurie nėra universalūs ir priklauso nuo kultūros, kurioje žmonės gyvena (Maumevičienė, 2010, 16–17). Reikia paminėti, kad pasaulio kategorizacijos idėja vėliau tapo prototipų teorijos pagrindu. Kitas kognityvinėje lingvistikoje dažnai vartojamas terminas yra konceptas. Pasaulio pažinimo rezultatai tam tikru būdu fiksuojami mūsų sąmonėje. Šios pažinimo struktūros, kurių sudėtingumo laipsnis, matyt, svyruoja nuo paprasčiausių vaizdinių iki išplėtotų modelių, vadinamos konceptais (Gudavičius, 2000, 45). E. Jakaitienė konceptą apibūdina taip: konceptu laikomas bet koks diskretus sąmonės vienetas – tai gali būti ir konkretus, ir apibendrintas dalykų atvaizdas, o gali būti ir pačios sąmonės konstruktas (Jakaitienė, 2010, 46). Išsamų ir apibendrintą koncepto aiškinimą pateikė A. Gaidienė: Konceptas yra suvokiamas „kaip asmens ir visuomenės struktūruoto žinojimo vienetas, kaupiantis kompleksines žinias apie tam tikrą daiktą, reiškinį, veiksmą ir kt., susijęs su pasaulio kategorizavimu ir konceptualizavimu. Koncepto turinio ir struktūros kitimas priklauso nuo aplinkos“ (Gaidienė, 2016, 15). Ilgą laiką konceptas buvo tapatinamas su sąvoka. Todėl reikėtų išsiaiškinti terminų reikšmė – sąvoka – konceptas – prasmė turinį ir skirtumus. Žodžių reikšmės ir konceptai (paprastai – sąvokos) yra neatskiriamai susiję su žmogaus sąmonės reiškiniai. Reikšmė egzistuoja tik sąmonėje. Taigi, ji yra ne materialus, o idealus reiškinys. Reikšmė susidaro todėl, kad žmogaus sąmonėje atsispindi tai, kas egzistuoja pasaulyje ir ką galima ar reikia išreikšti kalbos priemonėmis (Jakaitienė, 2010, 47). Tačiau sąvoką ir reikšmę skiria trys požymiai: 1) sąvoka, kaip apibendrintas pasaulio dalykų atspindys žmogaus sąmonėje, susidaro natūraliai, tada, kai smegenys apdoroja įvairių receptorių duomenis. O žodžio reikšmė atsiranda ne natūraliai, o susitarimo keliu, kai žmonės pagal kokius nors suvoktus pavadinamų dalykų požymius sukuria žodžius ir paverčia juos turimų sąvokų ženklais; 2) sąvoka savo turiniu yra platesnė už reikšmę, nes joje atsispindi visi esminiai visuomenės suvokiami dalykų klasės požymiai, o jos turinio apimtis keičiasi priklausomai nuo atspindimo dalyko pažinimo laipsnio. Į reikšmę įeina tik tokie požymiai, kurie leidžia ,,atpažinti“ pavadinamą dalyką ir bendraujant kalba atskirti žodžius vieną nuo kito;

3) nors žodis yra būtina sąvoka perteikti sąvokai, yra žodžių, turinčių reikšmę, bet nereiškiančių sąvokos: tiesiogiai jos nereiškia tikriniai žodžiai, kuriais įvardijami individualūs objektai, nediferencijuojant ir neapibendrinant objektų klasės požymių (Jakaitienė, 2010, 47–48). Taigi, pasak A. Gudavičiaus, sąvoka įvardijame pasaulio elementų pažintinį aspektą, o reikšme – komunikacinį (Gudavičius, 2010, 112). Vadinasi, kognityvistai reiškmę suvokia kaip ontinį (būties) reiškinį (Vaičiulytė-Semenienė, 2017, 23). A. Gudavičiaus, tirdamas reikšmės, sąvokos, koncepto ir prasmės turinį, pateikia tokias išvadas: tiesioginis lingvistikos objektas yra reikšmė kaip kalbos vieneto turinys, atsirandantis iš žinojimo, kas pavadinama tuo kalbos vienetu (ženklu). Terminai sąvoka ir konceptas fiksuoja pažinimo rezultatus, pirmasis loginę, koncentruotą formą, antrasis – labiau individualizuotą holistinį pavidalą; šie terminai priklausytų logikos ir epistemologijos mokslams. Prasmė priklauso komunikacijos sferai, yra pasakymo (teksto) autoriaus kalbinės veiklos tikslas ir adresato veiklos rezultatas. Tačiau reikšmė neįmanoma be koncepto, o teksto prasmė be reikšmių – pagrindinių jos komponentų. Neįmanoma mokėti kalbos ir bendrauti nieko nežinant apie pasaulį. Todėl kalbotyroje taip dažnai vartojami šie visi terminai. Pripažįstant esminius reikšmės, sąvokos, koncepto ir prasmės ryšius, jų skyrimas yra būtinas siekiant geriau suprasti pasaulio, mąstymo ir kalbos vienovę ir atskirumą (Gudavičius, 2010, 117). Taigi, išsiaiškinus terminą konceptas, reikėtų platesnio jo apibūdinimo. Informacija, kuri sudaro koncepto turinį, reiškiama, pirmiausia, kalba, tačiau ją galima perduoti ir kitomis ženklų sistemomis (muzikos garsais, šokiais, dailės kūriniais ir kt.). Konceptas gali būti siejamas su įvairaus dydžio ir pobūdžio žmonių grupėmis (Papaurėlytė, 2012, 105). Papaurėlytė cituodama Černeiko ir Cho Son Ten teigia, kad koncepto struktūrą sudaro dvi dalys: loginė ir subloginė. Į loginę koncepto struktūros dalį įeina tai, ką galima laikyti moksliniu pasaulio vaizdu. Didesnė yra subloginė dalis, kurią sudaro naiviajam kalbos pasaulėvaizdžiui priklausančios žinios (cituojama pagal Černeiko, Cho Son Te, 2001, 50–58). Konceptai egzistuoja žmonių mentalitete, todėl būtina juos verbalizuoti komunikacijos procese, t. y. išreikšti kalbos priemonėmis. Kalboje konceptas gali būti verbalizuotas atskirais žodžiais, frazėmis, sakiniais ar visu tekstu, tai priklauso nuo paties koncepto (Nemickienė, 2011, 35). Koncepto aktualizacijos laipsnis, asociacijų gilumas ir gausumas priklauso nuo žmogaus intelekto, patyrimo, dvasinių ypatybių (Gudavičius, 2000, 160). Taigi, konceptualizacijoje, kuri yra ir tam tikras ankstesnio pažinimo ir patirties rezultatas, ir kartu nesibaigiantis procesas, galima skirti konkretesniąją, empirinę dalį, ir abstraktesniąją, sąvokinę sritį (Gudavičius, 2000, 49). Kiekvienos kalbos semantinė sistema yra specifinės pasaulio konceptualizacijos rezultatas. Tačiau konceptualizacijos variantiškumas nėra begalinis. A. Gudavičius cituodamas S. Levinsoną nurodo tris faktorius, ribojančius konceptualizacijos laisvę:

14 a) tikrovės sferos vidinė struktūra; b) percepcijos ir kognityviniai polinkiai; c) vidinė kalbos struktūra ir komunikacijos tikslai (cituojama pagal Levinson, 1996, 178). Kiti kognityvinėje lingvistikoje vartojami terminai yra: Scenarijus (arba skriptas) – stereotipiniai epizodai su judėjimo, rutuliojimo požymiais. Tai – freimai, išskleidžiami per laiką, pvz.: stadionas – freimas, bet žaidimas stadione – jau scenarijus; proceso aprašymas, atsižvelgus į jo svarbiausius etapus, žinios apie įvykio siužetinį plėtojimą, pvz.: vestuvės, ekskursija, muštynės, poliklinika ir t.t. (Činčikienė, 2010, 10). Geštaltai. Konceptualizacijos rezultatas yra geštaltai. Šis, iš psichologijos paimtas terminas, nusako tam tikrą visuminę patyrimo struktūrą sąmonėje (Gudavičius, 2000, 32). Geštaltai tuo pat metu yra ir vientisi, ir sudėtini dariniai. Tačiau jų struktūra nėra tik dalių suma, be to, dalinti į tam tikras dalis, požymius juos galima įvairiais būdais, pagal pasirinktą ,,matymo kampą“ (Gudavičius, 2000, 32). Geštaltas pabrėžia atmintyje saugomo vaizdo visumą, o ne jam neaktualių požymių atsispindėjimą visumoje: negalima sakyti, kad žuvis yra žvynai, pelekai, žiaunos, žuvienė, slidi, vandenyje (Činčikienė, 2010, 10). Prototipas. Prototipų teorija susiformavo aštuntojo dešimtmečio viduryje JAV kognityvinės psichologijos atstovų, pirmiausia Eleonoros Roš (Rosch), darbuose (Gudavičius, 2000, 59). Reikšmingiausias Roš įnašas į kognityvinę lingvistiką yra tas, kad jos tyrimai įtikinamai parodė, jog kategorijos, kaip proto suvokiniai (mentaliniai konceptai), tvirtai remiasi būdingiausiais savo nariais – prototipais (Mikulskas, 2005, 47). Tie tipiškieji atstovai ir vadinami prototipais. Pavyzdžiui, baldo prototipas gali būti stalas arba lova, bet ne televizorius ar etažerė...(Gudavičius, 2000, 59).

1.2.2. Konceptualioji metafora

Nuo antikos laikų metaforai buvo skiriama daug dėmesio. Racionalistai ir empirikai metaforą keikė, nes ji klaidinanti mintį, užtušuojanti akivaizdžią tiesą, sukelianti emocijas. Aristotelis metaforos privalumu laikė tai, kad ja geriausiai galima aprėpti tai, kas nauja, nežinoma. Bet labiausiai metaforą išgarbino romantikai (Gudavičius, 2000, 87). Dažnumų skaičiavimo metodu buvo nustatyta, kad žmonės pavartoja maždaug po šešias metaforas per vieną kalbėjimo minutę. Televizijos debatuose ir žinių programose kalbėtojai pasako kokią nors metaforą kas 25 –tas žodis. Vadinasi, metafora būdinga visų žmonių ir įvairiausio pobūdžio kalbai (Cibulskienė, 2005, 52).

Metaforos teorijos revoliucija laikomi 1980 metai, kai pasirodė G. Lakoffo ir M. Johnsono knyga „Metaphors We Live by2“, ir 1987 metai, kai išspausdinta G. Lakoffo knyga „Women, Fire, and Dangerous Things3“. Šioje knygoje metafora yra traktuojama ne kaip meninė / stilistinė priemonė, o kaip esminis mąstymo turinys, nes visa mūsų prigimtis yra metaforiška4 (Lakoff, Johnson, 1980, 28–29). Metaforizacija yra universalus reiškinys. Ji atspindi žmogaus gebėjimą matyti tikrovės daiktų panašumus. Metaforų kūrimo tikslas – pasakyti išradingiau, efektyviau, kad klausytojui būtų padarytas didesnis poveikis, kad jis ne tik protu, bet ir emociškai suvoktų perduodamą informaciją (Gudavičius, 2000, 90). Bendra metaforizacijos tendencija yra nuo konkretaus į abstraktų, t. y. konkrečių daiktų, reiškinių pavadinimai vartojami abstraktiems reiškiniams pavadinti. Tai lemia pati metaforos prigimtis, nes ji yra ne kas kita kaip paslėptas palyginimas, o visada lyginame abstraktesnius, sunkiau suvokiamus dalykus su akivaizdesniais, bet ne atvirkščiai (Gudavičius, 1994, 18). Dėl šios priežasties konceptualiosios metaforos yra įrankis, padedantis suvokti abstrakčias sąvokas ir abstrakčiai mąstyti (Vaivadaitė-Kaidi, 2014, 2). Lakofas ir Džonsonas metaforas skirsto į erdvines, ontologines ir struktūrines. Asmens metaforą (personifikaciją) jie priskiria ontologinių metaforų grupei. Minėtų mokslininkų siūloma konceptualiųjų metaforų klasifikacija nėra baigtinė ir labai griežta, nes, sprendžiant iš Lakofo ir Džonsono pateiktų išsamesnio metaforų skirstymo pavyzdžių, paliekama galimybė išskirti ir daugiau smulkesnių atšakų, kurios suteiktų papildomos informacijos apie kalbos pasaulėvaizdžio specifiką (Papaurėlytė, 2011, 39). Svarbu tai, kad konceptualiosios metaforos atskleidžia tikrovės objekto, su kuriuo siejamos, charakteristikas: stiprumą, silpnumą, teigiamą ar neigiamą jo vertinimą, galimybę kontroliuoti ir tai, ar šis abstraktus fenomenas yra pageidaujamas. Su tuo pačiu konceptu siejamos konceptualiosios metaforos yra tikrovės objekto suvokimo variantai, skirtingi to paties koncepto turinio aiškinimo būdai (Kvašytė, Papaurėlytė, 2013, 108). Santykis su kultūra. Konceptualiosios metaforos turi kultūrinį pagrindą: jos iškyla kultūroje, nes tai, ką jos išryškina, priklauso nuo kolektyvinės patirties, kuri yra neatsiejama nuo kultūros (Vaivadaitė-Kaidi, 2011, 2). Skirtingos kultūros dažnai plėtojamos specifinėje, skirtingoje fizinėje aplinkoje, nuo kurios iš dalies priklauso individų konceptualioji sistema, atsispindinti kalboje, pirmiausia, jos žodyne, taip pat ir metaforose (Vaivadaitė-Kaidi, 2011, 2). Vadinasi, konceptualiosios metaforos atskleidžia tam tikrai kalbinei bendruomenei būdingą pasaulio / realybės interpretaciją.

2 Metaforos, kuriomis gyvename. 3 Moterys, ugnis ir pavojingi dalykai. 4 Iš anglų kalbos vertė darbo autorė. 16

Etnolingvistika ir kognityvinė lingvistika padeda nustatyti kalboje užfiksuotą tautos mąstymą, pasaulėvaizdį. Remiantis šiomis kalbotyros sritimis, pastaruoju metu yra atliekama nemažai mokslinių tyrimų, analizuojančių skirtingus konceptus. Lietuvių kalbotyroje šia tema daugiausiai rašė A. Gudavičius, B. Jasiūnaitė, R. Mikulskas. Kiti autoriai (J. Barauskaitė, A. Gritėnienė, J. Cibulskienė, R. Marcinkevičienė, Ž. Nemickienė S. Papaurėlytė-Klovienė, E. Vaivadaitė-Kaidi, J. Zabarskaitė ir kt.) naudodamiesi šiomis kalbotyros sritimis atliko nemažai tyrimų. Ž. Nemickienė (2011) ištyrė C.S. Lewis romano ,,Narnijos kronikos“ koncepto geras komponentus. Paaiškėjo, kad konceptas geras žymi šiuos komponentus: šviesa, šviesus, skaidrus, žalia, balta, linksma, juoktis (Nemickienė, 2011, 35). R. Kvašytė, S. Papaurėlytė aptarė ir koncepto liga bruožus Lietuvos viešajame diskurse (2013). Paaiškėjo, kad liga lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje yra dažniausiai suasmeninama (jai būdinga asmens charakteristika) ir siejama su priešu, kova. A. Gritėnienė (2014) nagrinėjo žibuoklės vaizdinį šiuolaikinėje lietuvių prozoje. Tyrimas parodė, kad žibuoklės vaizdinys dažniausiai yra susijęs su tiesioginėmis, materialiosios tikrovės reikšmėmis, remiamasi regimaisiais įspūdžiais. Kita vertus, periodikoje randama straipsnių, kuriuose analizuojami ne tik atskiri konceptai, bet ir konceptualiosios metaforos. Pavyzdžiui, J. Cibulskienė (2005) nagrinėjo konceptualiąją kelio metaforą Lietuvos rinkimų diskurse. Paaiškėjo, kad skirtingos politinės partijos pabrėžia skirtingas metaforos kelias dalis. Konservatorių partijos rinkiminės kampanijos diskurse labiausiai išplėtota kelio krypties dalis, o socialdemokratų – labiausiai pabrėžiama dalis yra kliūtys kelyje (Cibulskienė, 2005, 63). Reikia paminėti, kad atlikta nemažai tyrimų, kuriuose konceptualiosios metaforos tiriamos ne tik lietuvių, bet ir kitų kalbų diskursuose, taip pat tyrimai, kuriuose konceptualiosios mataforos yra gretinamos originaliuose ir verstiniuose tekstuose. Vienas iš jų yra E. Vaivadaitės-Kaidi (2014) tyrimas „Konceptualiosios Kristijono Donelaičio „Metų“ LAIKO metaforos ir jų vertimai“, kuriame originali konceptualiųjų LAIKO metaforų raiška yra lyginama su vertimais į anglų, ispanų ir vokiečių kalbas. Autorė teigia, kad dažniausiai vertimuose konceptualioji metafora yra visiškai perteikiama (Vaivadaitė- Kaidi, 2014, 1–24). O R. Toleikienė (2008) nagrinėjo vilties sampratą lietuvių ir vokiečių kalbose. Paaiškėjo, kad abejose tautose dažniausias vilties konceptualizavimo būdas yra jos įasmeninimas (Toleikienė, 2008, 139–147). Paminėti tyrimai parodo, kad kognityvinė lingvistika yra plačiai taikoma. Remiantis šia kalbotyros kryptimi, yra analizuojami įvairūs konceptai, kognityvinės metaforos ne tik tautosakoje, tačiau ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, viešajame diskurse. Tai įrodo, kad nors kognityvinė lingvistika yra nauja, tačiau perspektyvi kalbotyros kryptis. Taigi, etnolingvistiką ir kognityvinę lingvistiką sieja ne tik naujas požiūris į kalbą, tačiau ir atveriamas tautos vaizdas.

1.3. Asociacijų eksperimentas – kognityvinės lingvistikos tyrimo metodas

S. Papaurėlytė cituodama Frūmkiną teigia, kad asociacija vadinamas ryšys tarp objektų ir reiškinių, pagrįstas subjektyvia žmogaus patirtimi. Ši patirtis gali sutapti su kultūros, kuriai subjektas priklauso, patirtimi, bet visada išlieka tai, kas būdinga tik konkrečiam individui (cituojama pagal Фрумкина, 2011, 189). Randamas ir platesnis termino asociacijos aiškinimas: Asociacijos – tai ryšiai tarp tikrovės objektų, reiškinių ir abstrakčių fenomenų. Kadangi asociacijos pagrįstos ne tik subjekto patirtimi, bet nulemtos ir kultūros, kuriai žmogus priklauso, galima teigti, kad išanalizavus su kuriuo nors tikrovės objektu siejamas asociacijas įmanoma iš dalies aprašyti kalbos pasaulėvaizdžio fragmentą, t. y. atskleisti, kokį pasaulį mato ta kalba kalbantys žmonės, gauti informacijos apie kultūrinei bendrijai būdingą vertybių sistemą (Papaurėlytė, 2012, 104). Žodinių asociacijų eksperimentai pradėti XX a. pabaigoje. Lietuvių kalbotyroje plačiausiai susipažinta su G. Kento ir A. Rozanovo atliktu asociacijų eksperimentu. Juo remiantis, XX a. pradžioje JAV buvo sudarytas pirmasis asociacijų žodynas. XX a. antroje pusėje pasirodė ne vienas analogiškas žodynas – remtasi ne tik anglų, bet ir prancūzų, vokiečių, lenkų, italų, olandų, slovakų ir kitų kalbų medžiaga (Steponavičienė, 1986, 3). Lietuvių kalbos žodines asociacijas pirmoji ėmė tirti Vilniaus pedagoginio universiteto (tada instituto) profesorė Simona Steponavičienė. 1977–1982 metais ji dirbo su 1000 respondentų, remdamasi užsienio šalių priimta žodinių eksperimentų metodika. S. Steponavičienė eksperimentui naudojo G. Kento ir A. Rozanovo žodžių-stimulų sąrašą, kitaip tariant, jį išvertė, tačiau dėl anglų kalbos ir lietuvių kalbos gramatinių kategorijų skirtybių ne visai sutapo eksperimentui teiktas žodžių-stimulų sąrašas (Akelaitienė, 2007, 66). Asociacijų eksperimentas – tai toks eksperimentas, kai respondentai perskaitę ar išgirdę žodį-stimulą, turi užfiksuoti savo pirmąją reakciją į jį, t. y. pirmą į galvą tuo momentu atėjusį žodį-asociatą arba jų grandinę (Steponavičienė, 1986, 3). Reakcijos į stimulus vadinamos asociatais, o visas žodžio asociacijų rinkinys – asociacijų lauku (Papaurėlytė, 2012, 105). Analizuojant asociacijų eksperimento duomenis, buvo remtasi A. Utovkos magistro darbe pateiktu asociacijų skirstymu. Pagal žodžio stimulo ir žodžio- asociato tarpusavio santykį yra skiriamas loginis ir gramatinis kriterijus. Pagal loginį kriterijų išskiriamos centrinės reakcijos, kurias jungia prasminis ryšys, ir periferinės reakcijos, kai tarp žodžių joks prasminis ryšys neegzistuoja. Remiantis gramatiniu kriterijumi, skiriamos paradigminės ir sintagminės reakcijos. Sintagminis ryšys tarp žodžio-stimulo ir reakcijos nurodo ryšį tarp skirtingų gramatinių kategorijų, pavyzdžiui, eglė – žalia, žalioji ir t.t. Paradigminis ryšys tarp žodžio-stimulo ir asociato išreiškiamas

18 priežasties ir pasekmės santykiais arba priklausymu tai pačiai gramatinei kategorijai kaip ir žodis- stimulas, pavyzdžiui, eglė – vardas, medis (Utovka, 2011, 7). Asociacijų eksperimentais domisi ne tik psichologai, tačiau ir kalbininkai. S. Papaurėlytė teigia, kad kalba yra tiksliausias ir lengviausias būdas koncepto turiniui atskleisti. Siekiant iš dalies aprašyti koncepto turinį, kaupiama įvairi kalbinė medžiaga: analizuojami su tuo konceptu siejamų atitinkamų žodžių junginiai (ir laisvieji, ir frazeologiniai), sakinių schemos. Analizės rezultatų patikimumas gali būti patikrinamas pasitelkiant žodines asociacijas (Papaurėlytė, 2012, 105). Toliau tame pat straipsnyje S. Papaurėlytė cituodama Černeiko ir Dolinskį teigia, kad nors negalima teigti, kad konceptas ir asociacijų laukas yra visiškai tas pats, tačiau vis dėlto manoma, kad konceptas reprezentuoja asociacijų lauką (cituojama pgal Чернейко, Долинский, 1996, 39). Taigi, asociacijų laukas suteikia daugiau žinių apie tiriamą konceptą, parodo subjektyvų respondentų požiūrį. Yra manoma, kad konceptualizacijos laipsnis, asociacijų gilumas ir gausumas priklauso nuo žmogaus intelekto, patyrimo, dvasinių ypatybių (Gudavičius, 2009, 231). Dėl šių priežasčių galima kalbėti ne tik apie skirtingų socialinių ar amžiaus grupių asociacijų platumą, tačiau ir skirtingų tautų požiūrį į vienodus žodžius-stimulus. Pavyzdžiui, lietuvių pagarbų požiūrį į duoną įrodo šie asociatai: skani, kasdieninė, šviežia, naminė, gardi, šilta, kvapas, kvapni, minkšta, namai, saldi, skalsi, darbas, druska, brangi, kaimiška, kvepia, šventa, būtinybė, gerbti, gyvenimas ir t.t. Tuo tarpu tarp anglų kalbos žodžio bread (duona) asociatų apskritai labai mažai vertinamųjų žodžių; tėra pateikti good (gera) tris kartus, soft (minkšta) tris kartus, fresh (šviežia) du kartus ir dar keli, bet jie visi atspindi ne požiūrį į duoną, o jos galimas savybes (Steponavičienė, 1986, 9). Vadinasi, lyginamasis asociacijų eksperimentas leidžia nustatyti ir skirtingus tautų požiūrius į tokius pat dalykus. Lietuvių kalbotyroje dažniausiai asociacijų eksperimentai atliekami, siekiant atskleisti tam tikrame koncepte užfiksuotą lietuvių kalbos pasaulėvaizdį. Kaip jau buvo minėta, tokių tyrimų pradžią Lietuvoje siejama su S. Steponavičienės išleistu „Lietuvių kalbos žodinių asociacijų žodynu“ (1986) vėliau asociacijų eksperimentą pradėjo taikyti ir G. Akelaitienė, S. Papaurėlytė, R. Toleikienė ir kt. Pavyzdžiui, G. Akelaitienė (2007) analizavo žodines asociacijas, kurias sukėlė gyvūnų (naminių, laukinių) pavadinimai. Pasak autorės, eksperimentas parodė, kad lietuviams gyvūnų pavadinimai dažniausiai pažadina vienažodes asociacijas; labiau linkstama reaguoti žodžiu, kuris susijęs su žodžiu-stimulu paradigminiu, o ne sintagminiu ryšiu (Akelaiteinė, 2007, 65). Taigi, asociacijų eksperimentai yra vienas iš kalbotyroje naudojamų metodų, kuris padeda atskleisti tautos pasaulėvaizdį.

2. „Lietuvių kalbos žodynas“ – ypatingas diskursas

Jau nuo seno žodynai yra suvokiami kaip svarbūs informacijos, komunikacijos ir kalbos norminimo šaltiniai (Zubaitienė, 2014, 4). Vadinasi, žodynų paskirtis yra ne tik mokslinė, tačiau kartu ir praktinė, nes jie yra pritaikyti plačiajai visuomenei ir atitinka jos poreikius (Jakaitienė, 2010, 308). Lietuvių leksikografijos5 pradžia laikomas K. Sirvydo apie 1620 m. išleistas pirmasis trikalbis – lietuvių, lenkų ir lotynų – žodynas, kuris padėjo tvirtus lietuvių leksikografijos pamatus (Zubaitienė, 2014, 38). Tačiau didžiausias lietuvių kalbos paminklas yra Didysis lietuvių kalbos žodynas, kurio rengimas nuėjo ilgą raidos etapą: nuo K. Būgos parengto 1-ojo žodyno sąsiuvinio, išleisto 1924 m., iki 2002 m. pasirodžiusio 20-ojo žodyno tomo (http://www.lkz.lt/dzl.php?1). V. Toporovas paskutinio tomo pasirodymą apibūdino taip: „didingas herojiško pasiaukojimo lietuviškam žodžiui, lietuvių kultūrai, lietuvių tautai ir Lietuvai aktas ir kaip įvykis, siekantis toliau pax lithuana“(Toporovas, 2004, 2). Tokio masto žodynu gali didžiuotis tik kelios tautos, o tai, kad Lietuva yra viena iš jų, rodo, kad net sunkiausiais istoriniais momentais nebuvo užmiršta lietuvybė, meilė kalbai ir tautai. Lietuvių kalbos žodyne (toliau LKŽ) pateikiami ne tik žodžiai iš gyvosios kalbos, tarmių ir kitų lietuviškų rašytinių šaltinių, tačiau ir siekama atskleisti jų istoriją, paplitimą. Dėl šios priežasties kiekvieno žodžio reikšmę iliustruoja pateiktas leksikografinis straipsnis, kurio tikslas yra atskleisti ne tik būtiniausius reikšmės aspektus, atspalvius, tačiau ir vartojimo atvejus (Zabarskaitė, 2012, 248). Taigi, žodyne galima rasti informacijos apie: 1. Žodžio geografiją, t. y. paplitimą tarmėje; 2. Žodžio kilmę; 3. Žodžio istoriją; 4. Žodžio semantiką; 5. Vartoseną, stiliaus ypatumus; 6. Lietuvių etnologiją ir etnografija (Zabarskaitė, 2012, 239). Vadinasi, LKŽ yra ne tik svarbus kalbos raidos dokumentas, tačiau ir kalbos kultūros / istorijos šaltinis. Galima teigti, kad tai lemia kelios priežastys. Viena iš jų – kolektyvinis žodyno autorius. Leksikografinius straipsnius sudarė ne vienas, o keli asmenys, kurie, naudodamiesi kartoteka žodžiui iliustruoti, kūrė pasaulėvaizdį, remdamiesi ne tik savo individualiomis žiniomis, nuostatomis, jausmais, tačiau ir siekdami atskleisti objektyvų vertinimą, lietuvišką pasaulėjautą (Zabarskaitė, 2012, 248). Taip pat leksikografinis straipsnis yra traktuojamas kaip ypatingas diskursas, nes yra sudaromas, remiantis kitais principais. J. Zabarskaitė teigia, kad to priežastis yra ne tik kolektyvinis straipsnių autorius, tačiau ir tai, kad leksikografinis straipsnis nėra rišlus tekstas, kuriame sakiniai tarpusavyje yra susiję semantiniais ryšiais (Zabarskaitė, 2010, 247–248). Taigi, kaip teigia A. Gritėnienė: „Žodynuose pateikiamos žodžių iliustracijos skaitomos kaip specialus diskursas, leidžiantis analizuoti tikrovės fragmentų atspindžius kalbos vartotojų sąmonėje“ (Gritėnienė, 2017, 48). Tai lemia ir kitokį

5 E. Jakaitienė terminą leksikografija apibrėžia taip: „Leksikografija – žodynų rengimo teorija ir praktika“ (Jakaitienė, 2010, 308). 20 leksikografinių straipsnių-diskursų analizės būdą. Čia sakinys yra suvokiamas kaip minimali situacija, kurioje yra užfiksuota informacija apie komunikacijos dalyvius, jų santykius, būsenas, objektus ir aplinkybes (Gritėnienė, 2017, 48). Lietuvių kalbos žodyno kaip tam tikro diskurso tyrimų iniciatorė buvo kalbininkė J. Zabarskaitė, kurios 2010 m. išleistas straipsnis: „ Politinis pasaulėvaizdis didžiajame lietuvių kalbos žodyne (valstybė, įstatymas, valdžia)“ parodė kitokį, t. y. vertikalųjų žodyno skaitymą. Reikia paminėti ir kitą mokslininkės 2012 m. išleistą straipsnį „Kitoks didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ skaitymas: Adalbertas Bezzenbergeris, marios, pamarys, pamariškis“. Remiantis šiuo diskurso analizės metodu, yra atlikta ir daugiau tyrimų. Reikia paminėti A. Gritėnienės straipsnį „Šermukšnio vaizdinys „Lietuvių kalbos žodyne“ (2016), taip pat autorės 2017 m. išleistą straipnį „Kūrybos subjektas ir objektas žodynuose“, kuriame, naudojant diskurso analizę, buvo nagrinėjama leksemos kurti ir jos sinominų iliustraciniai pavyzdžiai ne tik LKŽ, bet ir Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. LKŽ pateikti leksikografiniai straipsniai-diskursai yra nagrinėjami ir šiuose baigiamuosiuose darbuose: Viktorijos Bondar bakalauro darbe „Egzistencinės vertybės didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“. Lietuvio pasaulėvazdis“ (2014), Tatjanos Stepanovos magistro darbe „Gretinamoji semantinė konceptų analizė remiantis lietuvių ir rusų kalbų žodynais“ (2016). Taigi, apibendrinus galima teigti, kad naujas požiūris į kalbą lėmė naujų metodų, padedančių atskleisti kalboje užfiksuotą tautos pasaulėvaizdį, atsiradimą ir pritaikymą šiuolaikinės lingvistikos darbuose.

3. MITINIŲ BŪTYBIŲ KONCEPTŲ ANALIZĖ

3.1. Konceptas giltinė

3.1.1. Žodžio giltinė leksikografinio straipsnio-diskurso analizė

„Lietuvių kalbos žodyne“ žodis giltinė turi dvi reikšmes. Tyrimui buvo pasirinkta pirmoji reikšmė, nes antroji žymi zoologinį pavadinimą. Lentelėje fiksuojami ryškiausi diskurso situaciją atskleidžiantys veikėjai, objektai, veiksmai, būsenos.

1. mirties simbolis (žmogaus griaučiai su dalgiu); mirtis: Giltinė žmogų pasmaugia K. Jam giltinė jau dalgę gelanda Mrk. Vyresnius tris brolius papjovė giltinė V. Kudir. Krūmus ir girias linksmas jau g ltinė suka K.Donel. Aplink jį giltinė jau sukas J.Jabl. Ant kalno giltinėlė NS27. Ižg kur būtų atėjus giltinė ..., ieškome DP198. Kame yra, o giltine, geluonis tava?! DP187. prk.: O tu, giltine, ko kišies ne į savo reikalus Upt. Tai tas giltinė tai padarė Alv. Senas giltinė – nedrūtas (siūlas) Vrn. ^ Sudžiūvusi, aure, kaip giltinė Žem. Baldos kaip giltinė J.Jabl. Susisukus kaip giltinė Šmk. Juodas kaip giltinė šunies Ggr.Ko vaipais kaip giltinė priš žaibus Sd. Dantys barška kai giltinės Ss. Įlėkė kaip giltinės nešami Mc. Kuri tave bala, ar giltinė smaugia M. Dar toli braška giltinė M. Rašant kalbėtąjį rašinį, autoriui giltinė jau į akis žiūrėjo (nebetoli mirties buvo) J.Jabl. Giltinė į dantis nežiūri (pjauna, nežiūrėdama amžiaus) Bsg. Neveizd giltinė dantų B. Giltinė ateis ir nešaukiama Kt. Giltinės miegtančios nežadink M.Valanč. Kad giltinė paėmė kirvį (prapuolė kirvis), teima ir kotą VP20. Ar giltinė čia mus nešė M.Valanč. Kad tave g ltinė papjautų J. Kad tave giltinė pagriebtų Alv. Kad tave giltinė patrauktų Sln. Eik sau po giltinių S.Dauk. Mergelė puiki, mergelė graži, kas tau giltinė (blogo) yra, kad negauni vyro JD1475. G ltinė dalgį prikišo (sakoma, šalčiui perėjus per kūną) Kv. Giltinė į akis dirstelė[jo], net šiurpuliai pakratė Ss. Dar tą kartą paspyriau giltinę (išlikau gyvas) Kos152. Toks giltinės parnešt siųst geras (apie neskubų žmogų) Sln. Giltinė ir po puodu atras Šmn. Nuo giltinės puodu nepasivoši Kt.

1 lentelė

Leksikografinio straipsnio–diskurso giltinė skaidymas

Veikėjai Objektai Atributai Veiksmai (būsenos) (aplinkybės)

Giltinė, giltinėlė, Žmogų, jam, dalgę, Ant kalno, tavo, tas, Pasmaugia, gelanda, geluonis, dantys, brolius, krūmus, senas, nedrūtas, papjovė, sukas, atėjus, šiurpuliai. girias, dantų, jį, sudžiūvusi, kame yra, kišies ne į kirvį, teima, kotą, susisukus, juodas, savo reikalus, padarė, mus, giltinę, puodu. prieš žaibus, į akis, į baldos, vaipais, dantis, nešaukiama, barška, įlėkė, smaugia, miegančios, į akis, po barška, žiūrėjo, puodu. nežiūri, neveizd, ateis, nežadink, paėmė, nešė, papjautų, prikišo, dirstelėjo, pakratė, paspyriau, atras.

Iš leksikografinio straipsnio-diskurso giltinė skaidymo pastebima, kad giltinė yra glaudžiai susijusi su žmonių gyvenimu, tai rodo detaliai išskirti šios mitinės būtybės atliekami veiksmai. Dažniausiai veiksmažodžiai (pasmaugia, papjovė, smaugė, padarė, pakratė) žymi veiksmo pobūdį, kaip giltinė atima gyvybę. Dauguma iš jų nenurodo ir nereikalauja objekto / priemonės, kuriuo naudojasi giltinė. Todėl galima daryti prielaidą, kad visa tai giltinė atlieka pati, rankomis. Tačiau veiksmažodžiai gelanda, papjovė jau žymi konkrečią nuorodą į vieną iš pagrindinių giltinės išvaizdos komponentų – dalgį. Pastebima, kad leksikografiniuose straipsniuose giltinei priskiriamas ne tik dalgis, tačiau ir kirvis. Kita veiksmažodžių grupė žymi giltinės ir žmogaus santykius. Pagrindinė giltinės funkcija yra nešti mirtį. Čia ji atlieka ir teisingos mitinės būtybės vaidmenį, nes nesirenka aukų, neskirsto jų į gerus ir blogus, vadinasi, giltinės akyse (t. y. mirties akivaizdoje) visi yra lygūs. Tai geriausiai patvirtina žodžių junginiai: į dantis nežiūri, neveizd dantų. Nors žmonės pripažįsta šios mitinės būtybės galią (atras ir po puodu, nežadink) ir dažnai jos bijo (šiurpuliai pakratė), tačiau pabrėžiama galimybė nugalėti giltinę. Tai rodo veiksmažodis paspyriau, kuris

žymi ne tik žmogaus pergalę prieš mirtį, tačiau ir pabrėžia nepagarbą, giltinės pažeminimą, kuris yra išreiškiamas ir veiksmažodžiu vaipais. Tai parodo vyravusią antropocentrinę pasaulėjautą. Nors žodyno definicijoje giltinės pagrindinis išvaizdos komponentas yra griaučiai, tačiau šis požymis nebuvo išskirtas, nagrinėjant leksikografinius straipsnius–diskursus. Vienintelis veiksmažodis barška gali būti siejamas su griaučių sukeliamu garsu. Įprastai giltinės kūno liesumas buvo nurodomas šiais atributais: sudžiuvusi, susisukus. Taip pat pabrėžiamas šios mitinės būtybės amžius – senas, nedrūtas. Tiesa, šie atributai eina sakiniuose, kuriuose giltinei būdingi bruožai yra priskiriami ir žmogui. Reikia pabrėžti, kad nors šios mitinės būtybės vardas yra tiesiogiai susijęs su moteriškuoju pradu, tačiau leksikografiniuose straipsniuose giltinė yra suvokiama ir moteriškosios, ir vyriškosios lyties. Tai rodo ne tik vyriškosios giminės būdvardžiai (senas, juodas), bet ir parodomasis įvardis tas. Taip pat, nagrinėjant šios mitinės būtybės kilmę, randamas neatitikimas tarp žodyno definicijoje nurodomos apibrėžties, kad tai žmogus ir leksikografiniuose straipsniuose pateikiamo zoomorfinio giltinės suvokimo, kuris susijęs su geluonies priklausymu giltinei.

3.1.2 Giltinės semantiniai aspektai tautosakoje

3.1.2.1. Kilmė ir išvaizda

Prie seniausių deivių, atsiradusių ankstyvosios giminės santvarkos laikais, priklauso mirties deivė Giltinė. Ji yra deivės Laimos sesuo. Jų abiejų veikla susieta su žmogumi taip pat su viso gyvojo pasaulio pradžia ir pabaiga. Svarbiausia Giltinės funkcija esanti stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti, o jam atėjus, numarimti (Dundulienė, 2007, 122). Vadinasi, lietuvių mitologijoje yra ryšys tarp Giltinės ir Laimos. Jos sudaro tam tikrą priešpriešą: gimimas (Laima) ir mirtis (Giltinė). Šiuo atveju Giltinė turėtų sąsajų su graikų mitologijoje minima Dzeuso ir Temidės dukra Atrope, kuri atliko tas pačias funkcijas kaip lietuvių Giltinė – nukirpdavo gyvenimo siūlą. M. Gimbutienė gyvybės ir mirties ciklą lietuvių mitologijoje siejo su trimis deivėmis: Laima, Ragana ir Žemyna, kurios, pasak M. Gimbutienės, siekia Europos proistorės priešindoeuropinius laikus ir atspindi matricentrinę, matrilinearinę kultūrą, kuri yra senesnė nei indoeuropietiška, patriarchalinė kultūra (Gimbutienė, 2002, 19). Taigi, šiuo požiūriu Giltinė yra ne pirminė dievybė, o viena iš deivės Laimos pusių. (Gimbutienė, 2002, 40). Vadinasi, jau Giltinės koncepte užfiksuotas ryšys su gyvybės ir mirties ciklu. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose žodis giltinė yra paminėtas XVII a. vidurio rankraštiniame vokiečių–lietuvių kalbų žodyne Lexicon Lituanicum, kuriame nurodoma ir žodžio giltinė reikšmė, t. y. mirtis (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai III tomas, 2003, 77). Vėliau žodis giltinė įgijo ir mirties deivės reikšmę. Tai patvirtina ir žodynuose pateikiamos žodžio giltinė definicijos. Lietuvių kalbos žodyne

(toliau LKŽe) giltinė yra apibrėžiama taip: giltinė – mirties simbolis (žmogaus griaučiai su dalgiu), mirtis.

Šiek tiek kitaip giltinė apibūdinama Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne (toliau DŽe): giltinė – mitinė būtybė, nešanti mirtį, įasmeninta mirtis, mirties simbolis (juodai ar baltai apsirengusi moteris; žmogaus griaučiai su dalgiu); mirtis. Taigi, žodynų definicijos ne tik patvirtina, kad Giltinė lietuvių tautos pasaulėvaizdyje yra suvokiama kaip personifikuota mirtis, tačiau ir nurodo pagrindinę šios mitinės būtybės funkciją, išvaizdos požymius. J. Basanavičiaus surinkti tautosakos rinkiniai rodo, kad net iki XX a. pradžios lietuvių tautos pasaulėvaizdyje Giltinė užėmė stiprias pozicijas. Visi tikriniai vardai yra skirstomi į dvi grupes: žmonių ir likusius (objektų, gyvūnų). Mitinių būtybių vardai taip pat yra priskiriami antroponimams. Pasak A. Gudavičiaus, tikrinio vardo vidinė forma yra visai aiški ir rodo, kodėl tas daiktas buvo taip pavadintas, t. y. nurodo tam tikrą paties daikto požymį (Gudavičius, 2000, 104). Giltinės vardo etimologija tautosakos rinkiniuose yra nurodoma taip: giltinė nuo žodžio gelti, gelyti (gilti), geluo (gylys) (IGVIV, 2, 125). Taigi, jau mitinės būtybės kilmė turi neigiamą konotaciją, nes žodžiai gelti, gėluo yra susiję su skausmu, neigiamu potyriu. Nors tautosakoje užfiksuota 25 liaudies etimologija dažnai skiriasi nuo mokslinės, tačiau šiuo atveju ši nuostata nepasitvirtina, nes A. Šleicheris Giltinės vardą taip pat sieja su lietuvių gel- / gil- „gelti“ (Lietuvių mitologija I, 1995, 205). Šiai nuomonei pritaria ir E. Frenkelis, kuris Giltinės vardą sieja su žodžiais galas, gelti, gesti (Lietuvių mitologija I, 1995, 151). Giltinės vardo kilmė yra susijusi ir su šios mitinės būtybės išorine savybe: su ilgu liežuviu, pilnu mirtinų nuodų (IGVIV, 2, 125). Tai rodo, kad Giltinė turi zoomorfinių požymių ir yra ne tik deivės Laimos, bet ir priešistorinės Deivės Gyvatės antroji pusė, būtent nuodingoji, fatališkoji (Gimbutienė, 2002, 40). Pasak A. J. Greimo, gyvatės pavidalas yra viena iš archajiškų Giltinės pasireiškimo formų, ne tik konceptualinio jos turinio panašumu, bet ir figūratyviniu įvaizdžiu (Greimas, 2005, 210). Taigi, Giltinė yra ne tik personifikuota (moteris), tačiau ir zoomorfinė. Taip pat reiktų pažymėti, kad Giltinė visada yra moteriškosios giminės, o tai rodo, kad lietuvių tautos pasaulėžiūroje ši mitinė būtybė buvo siejama su moteriškuoju pradu. Tai patvirtina ne tik rašytiniai šaltiniai, šios mitinės būtybės sąsaja su matricentrine kultūra, tačiau ir archeologiniai radiniai. Įdomu tai, kad, kaip jau buvo minėta, leksikografiniame straipsnyje-diskurse Giltinė yra suvokiama ir moteriškosios, ir vyriškosios lyties. Tautosakos darbuose nurodoma ir kita Giltinės išorės savybė: su ilga ir mėlyna nosia ir veidu (IGVIV, 2, 125). Pasikartojantis sujungiamasis jungtukas ir atlieka dvi funkcijas: 1) pabrėžia, kad nosis ne tik ilga, bet ir mėlyna; 2) akcentuoja, kad ne tik nosis, bet ir veidas yra mėlynos spalvos. Atributinis pažyminys mėlyna, reiškiantis spalvą, nurodo Giltinės ryšį su anuo pasauliu, taip pat asocijuojasi su šalčiu, mirtimi. Kituose tekstuose Giltinės mėlynumas aiškinamas taip: ta giltinė tuoj po tą skylutę šmakšt į tą kevalą!.. jis tuoj su smaigteliu ir užkišęs ir pakabinęs į dūmus, į kaminą, ten ji subuvis tris šimtus metų, susmilkus, sudžiuvus toki, kaip dabar matom ją pamaliavotą (IGVIV, 4, 129). Vadinasi, Giltinės mėlynumas nėra įgimta šios mitinės būtybės išorinė ypatybė. Galima teigti, kad Giltinės išvaizda yra kontrastiška, nes jos plaukai, antakiai, blakstėnai – balti (IGVIV, 2, 126). Tai galima paaiškinti tuo, kad balta spalva ilgą laiką buvo siejama su gedulu ir tik XX a. ją pakeitė juoda spalva, kuri pradėta sieti su mirtimi nuo baroko epochos (Racėnaitė, 2007, 77). Retai sutinkamas juodos spalvos įvaizdis rodo, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje įsitvirtinęs senesnis mirties vaizdinys. Kita svarbi Giltinės išvaizdos detalė yra balta paklodė: apsigobusi balta paklode (IGVIV, 2, 126). Šis įvaizdis išlikęs ir kalendorinėse apeigose. Pasak A. Vaicekausko, persirengėlių vaikštynėse personažas, nuo galvos iki kojų apsijuosęs balta paklode, įkūnydavo ir simbolizuodavo mirtį (Vaicekauskas, 2005, 127–128). Kitas tautosakos tekstuose minimas Giltinės išvaizdos požymis yra liežuvis. Būtent jis ne tik pabrėžia Giltinės mistinę kilmę, jos ryšį su anuo pasauliu, tačiau ir yra glaudžiai

26 susijęs su pagrindine Giltinės veikla / funkcija – galabyti žmones: giltinė nesierzindama liežtelėjo liežuviu: jos nuodai spaudžia man širdį (LT4, 439, 482). Gana įdomus yra ir kitas Giltinei priskiriamas požymis, t. y. dantys. Tautosakos tekstuose dantų įvaizdis dažniausiai yra vartojamas patarlėse ir žymi ne šios mitinės būtybės išvaizdos požymį, o rodo, kad Giltinė veikia visus, nepaisant jų amžiaus. Dantų ir mirties sąsaja sapnų aiškinimuose išliko ir iki mūsų dienų. Toks ryšys būdingas ne tik lietuvių, bet ir slavų tautoms (Racėnaitė, 2007, 80). Didelis dėmesys yra skiriamas Giltinės kūno liesumui paaiškinti. Tai rodo, kad pirminis Giltinės pavidalas buvo kitoks, tik vėliau ji įgijo tokią išvaizdą. Pateikiamos šios versijos: 1. nuog medžių graužima ana visiškai sukūda, vien kaulai belikę (IGVIV, 14, 133); 2. daktaras kaip griebs antvožą – ir uždarė, užrakino giltinę tam grabe ir, nuvežęs in girią, iškasė duobė ir pakavojo giltinę! Teip dabar ji ten gulėjo net septynis metus [...] jie iškasė grabą ir atsidarę rado labai sudžiūvusią gyvą moteriškę, kuri nog ano laiko ir šiandien bjauri yra pažiūrėtie (IGVIV, 3, 128); 3. ta giltinė tuoj po tą skylutę šmakšt į tą kevalą!.. jis tuoj su smaigteliu ir užkišęs ir pakabinęs į dūmus, į kaminą, ten ji subuvis tris šimtus metų, susmilkus, sudžiuvus toki, kaip dabar matom ją pamaliavotą (IGVIV, 4 , 129). 4. kaip tik jis atkišo bonką, giltinė išlindo sudžiūvus teip, jog nepanašėjo į žmogų (LP1, 1, 249). Šių versijų įvairovė ne tik įrodo, kad žmonės domėjosi Giltine, tačiau ir parodo, kad Giltinei būdinga gebėjimo keisti savo pavidalą ypatybė. Vadinasi, Giltinės kūnas tėra vieni griaučiai ir ji primena skeletą. Pasak A. J. Greimo, tokį Giltinės vaizdavimą lietuvių tautosakoje lėmė vėlesnė krikščionybės įtaka (Greimas, 1990, 195). Tokiam aiškinimui pritaria ir L. Balsys, kuris teigia, kad „giltinės – žmogaus griaučių su dalgiu – vaizdinys yra tarptautinis ir, greičiausiai, kiek vėlyvesnis. Nors Europos viduramžių dailėje mirtis šitaip vaizduojama jau XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje“ (Balsys, 2005, 46). Taigi, pagrindinis Giltinės akcentas – dalgis, kuris yra ne tik priemonė pranešti apie jos atėjimą, bet ir žmonių naikinimo įrankis: giltinę dalgę plakant (JK, 4, 140); užkabino dalgiu už kaklo ir papjovė (LP1, 3, 252). Įdomu tai, kad dalgis, kaip derliaus nuėmimo įrankis, yra palyginti nesenas, nes iki XVII– XVIII a. vietoj jo buvo naudojamas pjautuvas (Dundulienė, 1982, 50; cit. iš Jasiūnaitė, 2008, 248). Vadinasi, Giltinės su dalgiu vaizdinys nėra senas. Čia svarbu yra tai, kad dalgio (ūkio darbų atributo) priskyrimas Giltinės konceptui, atskleidžia idėją apie dievų darbavimąsi, kuri ypač būdinga mitiniam mąstymui (Jasiūnaitė, 2008, 247). Reikia pabrėžti, kad dalgis gali būti pagrindinis Giltinės atributas ir tais atvejais, kai pati Giltinės išvaizda nėra nurodoma. Tuomet mirtis nėra įgijusi personifikuoto Giltinės (deivės) pavidalo ir yra artimesnė dvasiai ar kitai akimis nematomai jėgai. Pati Giltinės išvaizda yra vertinama taip: o tai baisi bestija stovėjo už bliūdo, degančio kruopininko (IGVIV 2, 126). Daiktavardis bestija turi neigiamą konotaciją ir reiškia žvėrį, o šalia einantis pažyminys

27 baisi tik sustiprina šį vertinimą. Ale aidams patiko seną, bjaurią bobą [...] sako toji boba, – o tai buvo giltinė (LP1, 4, 252) Tai parodo, kad žmonės dažnai neatpažindavo Giltinės, nes ji atrodydavo kaip moteris. Taip pat remiantis šiuo sakiniu galima teigti, kad Giltinė yra susijusi ne tik su Laima, bet ir kita mitine būtybe – ragana, kuri tautosakos darbuose dažniausiai vaizduojama kaip sena ir bjauri boba. Daiktavardis boba čia pasirinktas ir vartojamas ne veltui, šis žodis, lyginant su neutraliu daiktavardžiu moteris, žymi ne tik neigiamą konotaciją, tačiau ir nurodo amžių. Kita vertus, yra tekstų, kuriuose Giltinė vaizduojama kaip graži moteriškė: kada sutiko jauną ir gražią moteriškę (IGVIV, 3, 126); giltinė atsigulė, išsitiesė gražiai kaip nendrė (IGVIV, 3, 128) Reiktų pažymėti, kad Giltinei apibūdinti niekuomet nevartojami žodžiai mergina, moteris, vadinasi, ši mitinė būtybė yra suvokiama vyresnio amžiaus. O sakinyje pateiktas Giltinės palyginimas su nendre dar kartą akcentuoja Giltinės liesumą. Galima teigti, kad Giltinės koncepte labiausiai išryškinama personifikuota Giltinės išvaizda. Tai patvirtina teiginį, kad personifikacija yra vienas iš universaliausių mąstymo modelių, kuris padeda konkretizuoti abstraktus (Vaivadaitė-Kaidi, 2014, 15). Taip pat Giltinės išvaizdos ir kilmės analizė patvirtino, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje šalia krikščioniško Giltinės, kaip žmogaus griaučių su dalgiu, vaizdinio drauge egzistuoja ir ikikrikščioniškas Giltinės, kaip liesos moters ar net būtybės, neturinčios aiškių išvaizdos požymių, vaizdinys. Toks skirtingas mirties vaizdinių suvokimas rodo įvykusias kultūros slinktis, pagonybės ir krikščionybės skirtumus ir pereinamumą.

2 lentelė

Žodžio-stimulo giltinė asociacijų laukas

Dalgis (17)6, kaulai (3), skeletas (2), gyvatė (2) pjautuvas (1), juoda (1), moteris (1), sena (1), Giltinė dvasia (1), žmogus (1), gobtuvas (1), kaukolė (1), anoreksikė (1).

Iš lentelės matyti, kad respondentams stimulas giltinė sukėlė 13 skirtingų žodinių asociacijų, susijusių su šios mitinės būtybės kilme ir išvaizda. Visas jas galima suskirstyti į šias grupes: 1. Asociacijos, nurodančios kilmę, pvz.: moteris, dvasia, žmogus, gyvatė. 2. Asociacijos, nurodančios giltinės išvaizdos požymius, komponentus, pvz.: dalgis, juoda spalva, gobtuvas, kaulai, skeletas, pjautuvas, sena. Pastebima, kad asociacijų eksperimente buvo užfiksuotas ir tautosakoje akcentuojamas giltinės ryšys su gyvate, kuris neatsispindėjo leksikografinio straipsnio-diskurso analizėje. Įdomi ir asociacija anoreksikė,

6 Skliaustuose nurodytas skaičius žymi asociacijų pavartojimo dažnį. 28 kuri šiuolaikiškai pateikia giltinės išvaizdos vertinimą, kuris šiuo atveju yra neigiamas. Pastebima, kad respondentams žodis-stimulas giltinė daugiausiai sukėlė centrines asociacijas, nes jas su žodžiu-stimulu jungia prasminis ryšys. Pagal gramatinį kriterijų, dominuoja paradigminės reakcijos, nes jos priklauso tai pačiai gramatinei kategorijai, kaip ir žodis-stimulas giltinė, pvz.: giltinė – dalgis, kaulai, skeletas ir t. t. Daiktavardžiu išreikštas žodis-stimulas daugiausiai sukėlė daiktavardines vienažodes asociacijas. Galima teigti, kad atliktas asociacijų eksperimentas patvirtino, kad žmonių sąmonėje įsitvirtinęs naujesnis giltinės vaizdinys, kurio svarbiausi požymiai yra dalgis, kaulai ir skeletas.

3.1.2.2. Gyvenamoji vieta

Tautosakos tekstuose nėra užfiksuota Giltinės nuolatinė gyvenamoji vieta. Tai galima paaiškinti tuo, kad Giltinė lietuvių mitologijoje yra mitinė būtybė, kurios žmonės nepažįsta ir nesusiduria buityje. Kadangi Giltinė yra susijusi su mirtimi, todėl ji dažniausiai žmonėms pasirodo gyvenimo pabaigoje, taip pranešdama apie mirtį: ,,Štai ji jau prie lovos ateina – pasitrauk į šalį, idant ji prieitų...“ Ligonis, porąkart atsidūsėjęs, buvo negyvas (IGVIV, 11, 132). Kaip matome iš pavyzdžio, Giltinę mato tik tas žmogus, pas kurį ji ateina, o kiti jos nemato. Tai rodo, kad Giltinė žmonių pasaulyje dažniausiai yra sutinkama kaip dvasia, o jos antropomorfinį pavidalą mato tik tas, pas kurį ji ateina. Tokia transformacija parodo, kad gyvenimo pabaigoje mirtis netenka savo paslaptingumo, išnyksta riba, skirianti žmonių ir mirusiųjų pasaulį. Galią matyti Giltinę taip pat turėjo dvasregiai: Kūlininkė, dvasregė būdama, turėdavo tankiai eit giltinę lydėt bei nešt (IGVIV, 12, 132). Taigi, galima teigti, kad dvasregiai yra tarpininkai tarp Giltinės ir žmonių, kurie jos nemato. Sakinyje nurodoma, kad dvasregiai ne tik mato Giltinę, bet ir ją lydi bei neša žmonėms. Toliau šiame tekste sakoma: vėl atgal nešdama, prie Skirvytėlės upės dėl persikeldinimo įstojo su savo našta į valtelę, į kurią dar keturi vyrai įsiskubindami giltinę labai apmaudijo (IGVIV, 12, 132). Šiame tekste taip pat randame nuorodą į graikų mitologiją, t. y. apie Charono vėlių perkėlimą per Acherono upę, kuri skiria gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Šiuo atveju Acherono upę atstoja Skirvytėlės upė, kuri yra Šilutės rajone, o perkeliamos ne vėlės, bet Giltinė. Šis naratyvas atskleidžia ir Giltinės santykį su vandeniu. Pagal M. Gimbutienės senųjų deivių ir dievų skirstymą į dvi grupes, kurių pagrindiniai skiriamieji bruožai yra atliekamos funkcijos ir pasireiškimo sfera, Giltinė yra priskiriama lunarinės ir vandens sferos deivėms. Šios grupės dievai ir deivės gyvybinę energiją ima iš vandens ir veikia pagal mėnulio fazių ritmą (Gimbutienė, 2002, 20). Apskritai galima teigti, kad vandens kaip skiriamosios ribos tarp dviejų pasaulių vaizdinys yra universalus ir būdingas daugumai tautų (Būgienė, 1999, 44). Kita vertus, tokios sąsajos su kitų tautų mitologija rodo, kad Giltinės (kaip personifikuotos mirties) vaizdinys yra universalus ir būdingas daugeliui tautų. Giltinę atpažįsta ir kai kurie naminiai gyvūnai: tik gaidys dar

29 pamato ir šuo, o gal tik nujaučia (JK, 5, 140); jei gaidys kurkia – giltinę mato (LP1, 6, 253). Šuo – gyvūnas, kuris saugo šeimininkus ir namus nuo įsibrovėlių. Taip pat jie geba matyti dvasias, kurių žmonės nepastebi. Pasak M. Gimbutienės, gyvūnai ne tik mato dvasias, tačiau ir gali išpranašauti mirtį. Tokią galią turi ne tik šuo, tačiau ir pelėda, višta, pilka žąsis, varna ar juodvarnis (Gimbutienė, 2002, 44). Tačiau ne tik gyvūnai galėjo matyti ar įspėti apie besiartinančią mirtį. Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje vyravo tikėjimas, kad jei tris dienas prieš mirtį ligonį aplanko mirę giminaičiai ir ligonis juos mato, tai greit mirs (Gimbutienė, 2002, 44). Nors Giltinės nuolatinė gyvenamoji vieta nežinoma, tačiau ji yra matoma įvairiose vietose. Jau giltinę nuo kapinių ateinant pamatęs (IGVIV, 11, 132). Giltinė ateina nuo kapinių, nes ji susijusi su mirtimi, anuo pasauliu. Tačiau būtų klaidinga ją laikyti mirties deive, nes, pasak žmonių, ji tėra Dievo tarnaitė: Giltinė nėra deivė ar dievaitė, bet tikt Dievo tarnaitė, arba angels. Lyg kai Aigipte myrio angels pr butus perėjo ir pirmgimusius nusmaugė, teip ir giltinė ne iš savęs, bet Dievui paliepiant žmones smaugia (IGVIV, 1, 124). Šis pasakymas paneigia įsitikinimą, kad Giltinė yra velnio pavaldinė. Kaip pastebima iš teksto, čia žmonės Giltinę ir jos veiklą vertina iš krikščionybės pusės, todėl galima teigti, kad tai yra naujesnis šios mitinės būtybės kilmės aiškinimas. Giltinę žmonės pamato ir jiems artimoje namų aplinkoje: išėjus iš už daržinės moteriškė, baltu nuometu apsisukus galvą (IGVIV, 5, 129); ant lovos atsigulęs ir pamatęs juodą pavidalą į stubą ateinantį (IGVIV, 8, 131). Įdomu, kad galvos apdangalas yra pavadinamas baltu nuometu, o jis gali būti ir nuotakos, ir ištekėjusios moters galvos dangalas. Tačiau čia svarbiausia yra baltos spalvos (kaip mirties ir gedulo) reikšmė. Daugelyje tekstų pažymima, kad žmonės su Giltine susiduria netikėtai, kai eina keliu: eidams keliu ir sutikęs vieną tokią seną žmonelę nepažįstamą (IGVI,V 4, 128), bevaikščiodamas sutiko vieną moteriškę, - o tai buvo giltinė (LP1 3, 250). Nors kelias yra universalus vaizdinys, tačiau šiuo atveju kelias skiria gyvųjų pasaulį ir mirusiųjų karalystę (Beresnevičius, 1990, 115). Su Giltine žmonės susiduria ne tik prieš gyvenimo pabaigą, tačiau ir tuomet, kai jiems reikia pagalbos. L. Balsys teigia, kad lietuviai tikėjo, jog sutikti Giltinę ypač pavojinga svarbiais gyvenimo momentais, t. y. krikštynose, vestuvėse, gimdant, nes tuomet žmogus yra labiausiai pažeidžiamas ir gali tapti Giltinės auka. Manoma, kad Giltinė savo aukos tyko už durų, todėl egzistavo paprotys prieš krikštynas kūmams kūdikį paduoti pro langą ir taip jį apsaugoti (Balsys, 2005, 48). Kitas paprotys, kai prieš vežant kūdikį krikštyti ant namo slenksčio nukertama gaidžio galva, L. Balsio yra traktuojamas kaip auka / aukojimas Giltinei, siekiant apsisaugoti nuo mirties (Balsys, 2005, 49).

Dažnai apie savo atėjimą Giltinė praneša siųsdama tam tikrus signalus: giltinė vaikščioja po trobą, trenkia durimis prieš myrį (JK, 1, 140), girdėjo duris varstomas, smarkiai uždaužiamas (JK, 3, 140). Sakinyje vartojami neveikiamosios rūšies dalyviai (varstomas, uždaužiamas) išreiškia garso ypatybę, kurią sukelia Giltinė. M. Gimbutienė teigia: „nejaukūs ir vos girdimi garsai rodo, kad čia Giltinė pasireiškia kaip nuodingoji gyvatė“ (Gimbutienė, 2002, 44). O durų įvaizdis, kaip teigia B. Jasiūnaitė, tradicinėje etninėje kaimo kultūroje simbolizuoja tam tikrą ribą, paslaptingą dviejų pasaulių susidūrimą (Jasiūnaitė, 2007, 102). Giltinė apie atėjimą praneša ir naudojant savo pagrindinį atributą – dalgį – giltinę dalgę plakant (JK, 4, 140) Padalyvis plakant sustiprina Giltinės keliamą garsą, kuris yra šaižus, aukštas. Taip pat labai svarbi yra Giltinės pozicija žmogaus atžvilgiu. Nuo to ar giltinė stovi kojūgalyje, ar prie galvos, priklauso žmogaus likimas: tai kai, atėjęs pas ligonį, mane rasi gale kojų stovint, tas tas pasitaisys, apsiimk jį išgydyt. O kai mane rasi gale galvų – neapsiimkie, nes tą aš pati pjausiu (IGVIV, 3, 127). Šiuose sakiniuose vartojami pasikartojantys jungtukai kai ir liepiamoji nuosaka (apsiimk) rodo Giltinės iškeltas sąlygas, kurios nulemia žmogaus likimą. O žodžio pjausiu vartojimas patvirtina, kad Giltinė ne tik suleidžia nuodus, bet ir pjauna žmones naudodamasi dalgiu, kurį nešiojasi su savimi. Įdomu tai, kad leksikografinio straipsnio–diskurso giltinė analizė rodo, kad Giltinės veikla dažniausiai yra žymima šiais veiksmažodžiais: pasmaugia, papjovė, smaugė, padarė, pakratė, iš kurių dauguma nenurodo ir nereikalauja objekto / priemonės, kuriuo naudojasi Giltinė. Todėl galima daryti prielaidą, kad visa tai Giltinė atlieka pati, rankomis. Tačiau veiksmažodžiai gelanda, papjovė jau žymi konkrečią nuorodą į vieną iš pagrindinių giltinės išvaizdos komponentų – dalgį. Giltinei yra priskiriamas ne tik dalgis, bet ir kirvis: parovė giltinė kirvį, tegul rauna ir kotą (LT5, 4166, 316). Apibendrinus galima teigti, kad Giltinės gyvenamoji vieta nėra aiškiai lokalizuota, nes Giltinė nėra naminė mitinė būtybė. Pastebima, kad dažniausiai prieš pasirodant Giltinė siunčia įvairius signalus, tačiau ne visi turi galią juos matyti.

3 lentelė

Žodžio-stimulo giltinė asociacijų laukas

Giltinė Tamsa (3), kapinės (2), požemio deivė (1).

Išskirti asociatai (3) yra tiesiogiai susiję su giltine prasminiu santykiu, t. y. jos veikla, atliekamomis funkcijomis: tamsa, kapinės, požemis. Tai rodo, kad pateiktos asociacijos yra ne tik centrinės, tačiau ir

31 paradigminės, nes priklauso tai pačiai gramatinei kategorijai. Kita vertus, asociacija tamsa žymi ir šios mitinės būtybės neigiamą vertinimą.

3.1.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi

Giltinės vidinės savybės nėra atskirai išskirtos, tačiau jos atsiskleidžia iš elgesio tam tikrose situacijose. Giltinės pagrindinė funkcija yra nešti mirtį. Tai patvirtina ir LKŽe pateikta žodžio giltinė definicija, kurioje nurodoma, kad Giltinė yra mirties simbolis. Vadinasi, lietuvių tautos pasaulėvaizdyje Giltinė yra suvokiama kaip personifikuota mirtis, todėl daugeliu atvejų šie terminai yra suprantami ir vartojami sinonimiškai. Tai patvirtina ir tautosakoje randamos patarlės Mirtis dantų neskaito (LT5, 301, 94), Giltinė į dantis nežiūri (PiP, 283), kuriose sąvokos mirtis ir giltinė turinio požiūriu yra vienodos. Įdomu tai, kad nors šios mitinės būtybės prigimtyje jau savaime yra užfiksuotos neigiamos ypatybės, tačiau tautosakos tekstuose rasta medžiaga patvirtina, kad Giltinės vertinimas nėra kategoriškas, vienalytis. Kaip jau buvo minėta, pagrindinė Giltinės veikla yra nešti mirtį, tačiau mirtis tautosakoje nėra vertinama vien neigiamai. Ji suvokiama kaip neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis, nes gyvenime gyvybė (Laima) ir mirtis (Giltinė) nuolatos eina drauge: smertis eina kartu su žmogumi (LT5, 308, 94); žmogus eina, ir smertis kartu eina (LT5, 309, 94). Tai leidžia daryti prielaidą, kad Giltinės konceptas lietuvių tautos pasaulėvaizdyje susijęs su gyvenimo konceptu. Kita vertus, Giltinė atlieka ir teigiamą funkciją, t. y. palengvina ir išvaduoja žmones iš kančių: tada atsiradę labai daug žmonių senų ir pasenusių. Ėmę labai daug dejuoti, kad giltinės nebėra, nebegalį numirti (IGVIV, 4, 129). Nors lietuvių tautosakoje yra patarlių, kurios rodo, kad žmonės laukia Giltinės, nes ji atneša amžiną gyvenimą: amžiną namą tik giltinė pastato (PiP, 163), tačiau dominuoja patarlės, kuriose patariama vengti, nekviesti Giltinės: giltinės miegančios nežadink (LT5, 4570, 338). Lietuvių smulkiojoje tautosakoje užfiksuotas dar vienas šios mitinės būtybės bruožas. Giltinė neskirsto žmonių, jų nevertina, todėl akistatoje su Giltine (mirtimi) visi yra lygūs: Giltinei visi lygūs (LT5, 299, 93); mirtis už kalnieriaus visiems (LT5, 310, 94). Vadinasi, Giltinė yra suvokiama kaip teisinga mitinė būtybė, kuri neskirsto žmonių į gerus ir blogus. Jos svarbą lietuvių mitologijoje rodo ir tai, kad Giltinės veikla yra visuotina, t. y. susijusi su visomis amžiaus grupėmis: neveizdi giltinė dantų (LT5, 300, 94). Tai patvirtina ir gausesnis patarlių, kuriose vartojami Giltinės sinonimai mirtis ir smertis, pluoštas: smertis metrikų nežiūri (LT5, 303, 94); mirtis dantų neskaito (LT5, 301, 964); smertis nežiūri, kad liks vyžos nesunešiotos (LT5, 323, 95).

Pasakojamoje tautosakoje vienas iš dažniausiai sutinkamų siužetų, kuriame veikia Giltinė, yra apie Giltinę ir gydytojus. Tokiose pasakose, vienaip ar kitaip, pateikiama ši įvykių eiga: gydytojo apgavystė ir Giltinės įkalinimas; Giltinės išlaisvinimas ir gydytojo nužudymas. Pasakose Giltinės veiklą ir jos savybes galima interpretuoti įvairiai. Pirmiausiai, tai rodo Giltinės paklusnumą, o gal net naivumą ar kvailumą: giltinė atsigulė, išsitiesė gražiai kaip nendrė, o daktaras kaip griebs antvožą – ir uždarė, užrakino giltinę tam grabe (IGVIV, 3, 128); ta giltinė tuoj pro tą skylutę šmakšt į tą kevalą!.. Jis tuoj su smaigteliu ir užkišęs ir pakabinę į dūmus, į kaminą (IGVIV, 4, 129), nes Giltinė klauso nurodymų, nesipriešina, neįžvelgia klastos. Šis Giltinės bruožas lietuvių tautosakoje yra gana ryškus, nes Giltinė paklūsta ir žmonėms, ir kitai mitinei būtybei, t. y. Dievui: giltinei gi Petras pranešė, kad Dievas jai liepįs graužtie senus medžius par trejelius metus. Kaip buvo giltinei sakyta, teip ana ir padarė (IGVIV, 14, 133). Būtų galima kalbėti apie šios mitinės būtybės santykį su kitais dievais, tačiau sakinyje minimas šv. Petras rodo, kad tai krikščioniškas Giltinės kaip Dievo tarnaitės suvokimas. Tačiau įdomesnis yra antros dalies, t. y. gydytojo nužudymo, vertinimas. Šį Giltinės poelgį galima vertinti kaip kerštą arba teisybės atstatymą, nes žmogaus ir Giltinės santykis buvo paremtas susitarimu, kurį daktaras sulaužė, todėl pats buvo nužudytas. Kita vertus, tokia pabaiga rodo ir mirties neišvengiamumą. Pasak M. Gimbutienės, Giltinės apgavimas žymi mirties atsitraukimą, tačiau jis visada yra trumpalaikis, nes negalima pakeisti to, ką nulėmė Giltinė (Gimbutienė, 2002, 44). Tokį Giltinės neišvengiamumą ir suvokimą, kad mirties negalima atitolinti ar nuo jos pabėgti, rodo ir rastos patarlės: nuo giltinės po puodu nepasivoši (LT5, 306, 94); nuo mirties neišbėgsi (LT5, 322, 95). Reikia paminėti, kad tautosakoje (skirtingai nei leksikografiniame straipsnyje-diskurse) vyrauja nuostata, kad žmogus negali pasipriešinti Giltinei: jei giltinė barščių neužkuls, ir tu žilo plauko sulauksi (LT5, 325, 95). Giltinės konceptui barščių įvaizdis yra priskiriamas neatsitiktinai. Tradiciškai Lietuvoje per gedulingus pietus buvo duodama barščių sriubos. Vadinasi, tai yra tradicinis laidotuvių maistas (Jasiūnaitė, 2007, 284). Glaudų žmogaus ir Giltinės ryšį rodo ir tai, kad Giltinė labai džiaugiasi, kai į ją kreipiasi ar prašo pagalbos: potam, kada visi išsiskirstė, toji kūma pasilikus dar dėkavojo labai, kad ją paprašė ing kūmas ir ing balių (IGVIV, 3, 127). Tai rodo, kad Giltinė siekia ne tik sukelti baimę, bet ir padėti žmogui. Tačiau reikia pabrėžti, kad Giltinė padeda tik našlaičiams arba vargšams, kurie daugiau iš nieko nesulaukia pagalbos.: ale kaip jis pavargėlis buvo, tai jis negalėjo gauti kūmų (LP1, 3, 250). Vadinasi, Giltinė gali būti gera: ji jam viską pasižadėjus padėti ir jo sūnų prie krikšto prinešt (IGVIV, 4, 128). Ji ne tik sutinka būti krikštamote, bet ir apdovanoja kūdikį: tas jos sūnus aplankyts sveiks, gražus augąs, o kai paaugęs, tai ji jam liepus užsiimti žmonis gydyti (IGVIV, 4, 128). Šis sakinys parodo, kad Giltinė turi gebėjimą apdovanoti žmones, suteikti jiems išskirtinių savybių. Toks Giltinės geraširdiškumas prieštarauja

33 krikščioniškam Giltinės vertinimui ir atskleidžia Giltinės – žmogaus santykį, kuris šiuo atveju yra teigiamas (Greimas, 2005, 208). Paradoksalu, tačiau ta pati mitinė būtybė, kuri neša mirtį, kartu suteikia žmonėms galių gydyti kitus. Vadinasi, ji tampa gydytojų globėja. Pasak A. J. Greimo, Giltinės veikla lietuvių mitologijoje yra susijusi ne tik su mirtimi, tačiau ir su gydymu, medicina (Greimas, 1990, 202). Kita labai svarbi Giltinės savybė, susijusi su jos pagrindine veikla, yra gebėjimas surinkti ir išnešioti nuodus: ji landžioje dienoje po numirėlių grabus, rinkdama liežuviu nuodus nuo lavonų. Naktyje ji išnešioja tuos nuodus, užnuodydama jais rykus ir pakrutindama miegančius (IGVIV, 2, 125). Sakinys patvirtina, kad Giltinė yra naktinė būtybė, kuri dieną renka nuodus, o naktimis lanko gyvuosius. Taip pat paaiškėja, kad Giltinė pati negamina nuodų, o tik juos surenka nuo lavonų. Vėliau ji juos išnešioja gyviesiems, taigi, vyksta tam tikras nuodų apytakos ciklas, o už jo judėjimą yra atsakinga Giltinė. Taip sakinyje užfiksuotas ir kitas Giltinės naikinimo / žudymo būdas, t. y. ne naudojant dalgį, o lyžtelint liežuviu. Kad toks gana archajiškas suvokimas buvo įsitvirtinęs rodo paprotys į karstą įdėti žirkles, nes buvo tikima, kad nupjovus Giltinės liežuvį, žmonės nustotų mirti. (Dundulienė, 2008, 74). Tai patvirtina ir archeologiniai radiniai: IV–V a. kapuose šalia mirusiųjų buvo rasta ir geležinių avikirpių žirklių (Gimbutienė, 2002, 42). Giltinė yra minima ir keiksmų formuluotėse: Kad tave giltinė! (LT5, 9123, 872); eik sau po giltinių (LT5, 9209, 876). Pasak R. Racėnaitės, daugiskaitinė forma yra vartojama tam, kad padidintų įtaigumą, sustiprintų keiksmo poveikį. Kita vertus, lietuvių mitologijoje yra mitinių būtybių (pvz., perkūnas), kurios galėjo rodytis po kelias, todėl gali būti, kad ir Giltinės daugiskaitinė forma atspindi kažkada egzistavusias baltiškąsias mitines realijas (Racėnaitė, 2007, 84). Apibendrinant galima teigti, kad Giltinės ir žmogaus santykis nėra kategoriškas, vienpusis. Tai galima paaiškinti tuo, kad šios mitinės būtybės paveikslas yra artimas žmogui, nes Giltinei priskiriamos tiek neigiamos, tiek teigiamos savybės. Toks antropocentrinis šios mitinės būtybės suvokimas rodo, kad Giltinė buvo viena iš pagrindinių lietuviško olimpo deivių.

4 lentelė

Žodžio-stimulo giltinė asociacijų laukas

Mirtis (62), šaltis (1), meilė (1), mirties pranašas (1), neša mirusiųjų sielas (1), pyktis (1), liga (1), Giltinė blogis (1), žudymas (1), skaudi tiesa (1).

Respondentai išskyrė 10 skirtingų asociatų, nurodančių giltinės vertinimą. Vienas jų su žodžiu- stimulu sieja tiesioginis prasminis ryšys, pvz.: mirtis, šaltis, blogis. Kitas lėmė asmeninis santykis su žodžiu-stimulu, pvz.: meilė, pyktis, skaudi tiesa. Taigi, pagal loginį santykį žodis-stimulas giltinė sukelia ne tik centrines, bet ir periferines asociacijas. Labiausiai giltinė yra siejama su mirtimi,o tai patvirtina, kad giltinė yra suvokiama kaip personifikuota mirtis. Išskirtos asociacijos šaltis, pyktis, liga ir kt. žymi neigiamą giltinės vertinimą, kuris dominavo atliktame asociacijų eksperimente, tik rasta pavienė asociacija meilė rodo teigiamą šios mitinės būtybės vertinimą. Reikia paminėti, kad atliktas tyrimas parodė, jog giltinė yra suvokiama kaip tarpininkė, bet ne mirties valdovė. Tai rodo išskirtos asociacijos mirties pranašas, neša mirusiųjų sielas.

Apibendrinus galima teigti, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje Giltinė yra suvokiama kaip personifikuota mirtis, tai rodo ne tik žodynų denifinicijos, tačiau ir giltinei priskiriami išvaizdos, veiklos požymiai, gyvenamoji vieta. Giltinės koncepte užfiksuota dvejopa (zoomorfinė ir antropomorfinė) šios mitinės būtybės kilmė, kuri atsiskleidė nagrinėjamuose tautosakos tekstuose, leksikografiniame straipsnyje-diskurse, tačiau nebuvo užfiksuota žodynuose pateiktose denificijose. Atlikta analizė parodė, kad Giltinės išvaizdai dažniausiai priskiriami šie požymiai: griaučiai / skeletas arba kūno liesumas, dalgis, juoda spalva, liežuvis. Tai rodo, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje išliko naujesnis šios mitinės būtybės vaizdinys. Įdomu tai, kad nors Giltinė yra siejama su mirtimi, tačiau ši mitinė būtybė nėra vertinama kategoriškai. Tai lėmė Giltinei priskiriamos tiek teigiamos, tiek neigiamos vidinės savybės. Nuo Giltinės atliekamos veiklos priklauso ir jos santykis su žmogumi. Reikia paminėti, kad nors žmonės Giltinės dažniausiai bijodavo ir ją gerbdavo, tačiau leksikografiniame straipsnyje-diskurse akcentuojama galimybė nugalėti Giltinę, o tai rodo vyravusią antropocentinę pasaulėjautą.

3.2. Konceptas aitvaras

3.2.1. Žodžio aitvaras leksikografinio straipsnio–diskurso analizė

Žodis aitvaras turi tris reikšmes, tačiau analizei buvo pasirinkta tik pirmoji reikšmė, kuri žymi aitvarą kaip mitinę būtybę.

1. SD129 žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė: itvaras jam visas gėrybes suneša N. itvaras driekiasi; kad su piningais, tai ugningas J. Kai tik vakaras, tai, žiūrėk, ant Bražio klėties ir nusileidžia aitvaras ir pradeda vemti į klėtį pinigų arba varškės Grk. Kai pamatysi lekiant oru raudoną pagaikštį, žinok, kad aitvaras pinigus te neša Rm. itvaras jo plaukus sužindo, suvėlė K; N. Aš pats savo akimis regėjau aitvarą belekiantį ir piningus degančiusM.Valanč. Aitvaras ir deivės to negal padaryti Mž10. Pameskigi, miela Lietuva, melstisi kaukus, aitvarą, žemėpačius alba kitas deives BPII101. ^ Tinginiui nė aitvaras neprineš PPr53. Turtingam ir itvaras neša Pnd. Lekia kai itvarą mušęs (labai greitai) Rs. Ar tave itvaras po visus laukus nešiojo(ko taip lakstei) Lp. Eina išsiskėtęs kai aitvaras Vl. Ko taip lakstai kaip aitvaras! Žem. Galabstykis it aitvaras Slnt. Užkišk aitvarui duris, tai jis įlįs pro aukštinį Šlč.

5 lentelė

Leksikografinio straipsnio–diskurso aitvaras skaidymas

Veikėjai Objektai Atributai Veiksmai (būsenos) (aplinkybės) Aitvaras, aš, deivės, Jam, gėrybes, varškės, Su piningais, Suneša, driekiasi, Lietuva. pinigus, plaukus, ugningas, kai tik nusileidžia, pradeda kaukus, žemėpačius, vakaras, ant klėties, vemti, neša, sužindo, kitas deives, tinginiui, oru, belekiantį, po suvėlė, negali turtingam, duris. laukus, išsiskėtęs, pro padaryti, melstisi, aukštinį. nesuneša, lekia, nešiojo, eina, užkišk, įlįs.

Nagrinėjant leksikografinį straipsnį-diskursą išryškėjo glaudus aitvaro santykis ne tik su žmogumi, tačiau ir kitomis mitinėmis būtybėmis: deivėmis, kaukais, žemėpačiais. Čia kaip vienas iš pagrindinių veikėjų yra ir Lietuva, kuriai būdingas tikėjimas šiomis mitinėmis būtybėmis. Vadinasi, leksikografiniame straipsnyje-diskurse atsiskleidžia ilgą laiką Lietuvoje vyravęs politeistinis tikėjimas, kuris nėra traktuojamas neigiamai. Tai rodo, kad senasis tikėjimas su jam būdingomis ypatybėmis yra vertinamas ir jo nėra atsisakoma. Žmogaus ir aitvaro santykis atsiskleidžia iš aitvaro atliekamų funkcijų. Iš jų pagrindinė – nešti žmonėms gėrybes. Vis dėlto ši aitvaro savybė nėra vertinama vienareikšmiškai. Tai rodo šie veiklą nurodantys veiksmažodžiai: suneša, pradeda vemti. Skirtingai nei giltinė, kuriai visi žmonės lygūs, aitvaras gėrybes neša tik turtingiems, o tinginiams – ne. Tai atskleidžia lietuvių tautos pasaulėvaizdžiui būdingą bruožą – darbštumo akcentavimą ir nuostatą, kad nieks nepadės, jei pats žmogus nesistengs. Todėl galima teigti, kad senovės lietuviams buvo būdingas realistinis pasaulio suvokimas, nes sėkmė ir turtai yra siejami su darbu, pastangomis. Vadinasi, senovės lietuvis nėra pasyvus ar inertiškas, nes savo gerovės nesieja su mitinėmis būtybėmis. Iš objektų, kuriuos neša aitvaras, atsiskleidžia, kad žmogui gėrybės buvo ne tik pinigai, tačiau ir varškė. Tai rodo, kad nuo senų laikų žemės ūkis buvo pagrindinis žmonių pragyvenimo šaltinis. Taigi, jau tautos praeityje užfiksuotas lietuvio priklausymas agrariniam pasauliui. Aitvaro ir žmogaus santykis ne visuomet yra teigiamas. Kartais aitvaras su žmonėmis elgiasi negražiai: sužindo, suvėlė plaukus. Vadinasi, aitvarui priskiriamos ne tik teigiamos, bet ir neigiamos savybės. Kita aitvarui būdinga savybė yra gebėjimas greitai skristi. Todėl dažniausiai aitvarui yra priskiriami šie atributai: belekiantis, išsiskėtęs. Čia atsiskleidžia aitvaro ir raudonos spalvos ryšys. Aitvaras yra ugningas tik tada, kai neša pinigus. Tai, kad aitvaro ir žmogaus santykis glaudus rodo ir šios mitinės būtybės patekimas į žmonių gyvenamąją aplinką, t. y. klėtį. O aitvaro mitologiškumą nurodo jo pasirodymas vakare ir gebėjimas patekti ten, kur nori: užkišk duris, tai įlįs pro aukštinį. Čia išryškėja aitvaro viršenybė prieš žmogų.

3.2.2. Aitvaro semantiniai aspektai tautosakoje

3.2.2.1. Kilmė ir išvaizda

Žodžio aitvaras etimologija buvo plačiai tyrinėta tautosakos darbuose. Pasak A. Gudavičiaus, vidinė žodžio forma aiškiai rodo, kodėl daiktas ar reiškinys buvo taip pavadintas. Nominacijos procese neįmanoma atsižvelgti į visus denotato požymius, todėl pasirenkamas, kuris nors vienas, kartais du (Gudavičius, 2000, 101). Vieną įdomiausių vardo etimologijų pateikė T. Narbutas, kuris teigė „Vyrų paleistuvystės dievaitis, arba viršgulis (incubus), kuris paprastai užgula miegančias moteris, tykoja jų tvorų, todėl vadinamas Aitvaru (Ajtweras)“ (Lietuvių mitologija I, 2013, 64). Tačiau mokslinės žodžio aitvaras etimologijos yra kitokios. Kazimieras Būga teigia, kad žodžiai ,,aitvaras“, ,,akivaras“, ,,aicivaras“, ,,aitas“ reiškia perėjūną, nenuoramą, padaužą. Todėl žodžio ,,aitvaras“ kilmė sietina ir su žodžiu ,,aitauti“. Tokiu atveju žodis aitvaras yra sudurtinis, sudarytas iš dviejų žodžių: ,,aiti“ ir ,,varas“. Žodis ,,varas“ reiškia dinamišką jėgą, o žodžio ,,aitauti“ reikšmės yra raminti, maldyti. (Dundulienė, 2007, 238). Panašios nuomonės buvo A. J. Greimas, kuris teigė, kad pirmasis sudurtinio žodžio dėmuo „aiti“ reiškia nenuoramą, padaužą ir taip atspindi Aitvaro būdą, o antrasis dėmuo „varas“ buvo bandomas sieti su žodžiais virti ir varyti (Greimas, 1990, 99–100). Tokia vardo aitvaras etimologija labiausiai įsigalėjo, nes joje atsispindi šios mitinės būtybės pagrindinis bruožas, t. y. greitumas. Tačiau egzistavo ir kitokių aiškinimų, iš kurių vienas priklauso N. Vėliui, kuris teigė, kad žodžio aitvaras pirmasis dėmuo aitas yra susijęs ne su žodžiais padauža ar nenuorama, o su žodžiu aitra, reiškiančiu karštį, užsidegimą. Tuomet žodis aitvaras reikštų degantį, švytintį varą (kartį) (Vėlius ,1977, 181). Svarbu pabrėžti, kad visos šios mitinės būtybės vardo etimologijos turi vieną panašumą, nes žymi, kad žodis aitvaras yra lietuviškos kilmės ir išryškina svarbiausias aitvaro savybes: greitį ir ryšį su ugnimi. Jeigu aitvaro vardo etimologija nėra aiški, tai šios mitinės būtybės kilmė vienareikšmiškai yra siejama su gamta, o tiksliau krintančių meteorų stebėjimu (Dundulienė, 2007, 237). Įdomu tai, kad pagrindinė žodžio aitvaras etimologija (aitvaro siejimas su nenuorama) yra užfiksuota ir žodynuose pateiktose definicijose.

Tiek LKŽe, tiek DŽe pateiktose apibrėžtyse trečioji žodžio aitvaras reikšmė yra nenuorama, padauža.

Pagrindinis skirtumas tarp žodynuose pateiktų žodžio aitvaras definicijų yra tas, kad LKŽe nurodoma, kad aitvaras yra žmonėms turtus nešanti pasakų būtybė , o DŽe, kad aitvaras – turtus nešanti mitinė būtybė.

Vadinasi, LKŽe pateikta definicija yra siauresnė, nes nurodoma, kad aitvaras yra tik pasakoje veikianti būtybė, taip pat ši apibrėžtis demitologizuoja aitvarą. Skirtingose Lietuvos vietose aitvaras vadinamas įvairiai: atvaru, aicvaru, aicivaru (Švenčionys), sviteliu (Žagarė), žaltvikšu (Gruzdžiai), žalvisku (Joniškis), spiruku (Ragainė), pūkiu (Šiaurės Lietuva) 38

(Dundulienė, 2007, 238). Ši mitinė būtybė būdinga ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų, pvz., latvių, suomių, rusų, švedų mitologijai. Kad aitvaras yra sena mitinė būtybė įrodo tai, kad jis minimas ne tik tautosakoje, bet ir senuosiuose raštuose. Pirmą kartą apie jį užsimenama M. Mažvydo ,,Katekizmo“ (1547 m.) prakalboje, o ir vėliau ši mitinė būtybė išlieka populiari ne tik raštuose, bet ir tautosakos tyrinėtojų akiratyje (Vėlius, 1977, 130). Reikia pabrėžti, kad katekizme aitvaras yra traktuojamas kaip demonas, o tai rodo jau krikščionišką požiūrį į šią mitinę būtybę. Tačiau jau vien aitvaro paminėjimas rodo, kad jo kultas buvo dar gana stiprus. Šios mitinės būtybės senumą rodo ir tai, kad aitvaro vardas buvo užfiksuotas ir vietovardžiuose, pvz., Užvenčio rajone yra griovys, kuris yra vadinamas Aitvaro grioviu (Vėlius, 1977, 147). Aitvaro archajiškumą, svarbą rodo ir tai, kad sakmės apie aitvarą yra vienos dažniausių. N. Vėlius, remdamasis 1980 m. Lietuvių pasakojamosios tautosakos kartotekos duomenimis, nustatė, kad Lietuvoje mitologinės sakmės apie aitvarą yra pačios dažniausios, jų buvo rasta net 791 (Vėlius, 2012, 74). Lietuvių mitologijoje aitvaras yra siejamas ir su kitomis mitinėmis būtybėmis. Viena iš jų – velnias: Aitvarai, sako, esą velniai, bet juos galima matyti tik paukščių paveiksle (LP2, 1, 230). Sakinyje yra užfiksuotas neigiamas aitvaro vertinimas, nes jis yra siejamas su velniu. Kaip teigia P. Dundulienė, pagoniškos dievybės, prie kurių priskiriami ir aitvarai, įvedus krikščionybę buvo paskelbtos demonais, piktosiomis jėgomis (Dundulienė, 1990, 135). Taigi, aitvaro siejimas su velniu yra krikščioniškas šios mitinės būtybės vertinimas, kuris pirmą kartą buvo paminėtas M. Mažvydo „Katekizme“, o ilgainiui įsitvirtino ir tautosakoje. Iš žodžių junginio tik paukščių pavidale galima kalbėti apie šios mitinės būtybės dvigubą kilmę. Šis reiškinys jau buvo tyrinėtas. Pasak A. J. Greimo, aitvaras vienu ir tuo pat metu gali būti įsivaizduojamas dviem skirtingais pavidalais: iš vienos pusės, kaip paukštis, iš kitos – kaip savotiškas orinis žaltys (Greimas, 2005, 94). Panašios nuomonės ir M. Gimbutienė, kuri teigia, kad aitvaras gali pasireikšti kaip paukštis (gaidys, juodvarnis ar kita stebuklinga paukštė) arba kaip skraidantis žaltys / ugninė gyvatė (Gimbutienė, 2002, 52). Tai patvirtina ir tautosakoje rasti sakiniai: ir tiktai vienu metu žiūri – atskrenda kažin koks padaras, nei katė, nei paukštis ir lesa jo grūdus (SV, 97), ogi naktij, vage, parlėkė du juodvarniu [...] tada supyko juodvarniai ir tarėsi atkeršytie, ir nusprendė namus uždegtie (LPĮ3, 199, 436). Reikia pabrėžti, kad tautosakoje nurodoma ir aitvaro sąsaja su kate. Katė viduramžiais buvo vienas iš mėgstamiausių velnio pavidalų (Lietuvių mitologija II tomas, 2014, 346). Toks aitvaro siejimas su velniu rodo jau naujesnį šios mitinės būtybės vertinimą. Įvairūs aitvaro apsireiškimo būdai, pasak M. Gimbutienės, rodo, kad „šios mitinės būtybės kilmė siekia priešistorinės Deivės Paukštės – Deivės Gyvatė laikus, o lietuvių mitologijoje aitvaras priklauso Laimos-Dalios (Giltinės-Mirties) veiklos sferai“ (Gimbutienė, 2002, 52). Taigi, kaip matome iš pavyzdžių, aitvaro konceptas yra siejamas su dangaus ir žemės sfera, todėl galima teigti, kad jis atlieka tam tikrą tarpininko vaidmenį.

Kalbant apie aitvaro ir kitų mitinių būtybių santykį, reikia paminėti, kad aitvaras tautosakoje dažnai yra siejamas ir su kauku, slogučiu. Tyrinėtojų (N. Vėliaus, A. J. Greimo, G. Beresnevičiaus) nuomone, lietuvių mitologijoje kaukas ir aitvaras sudaro tam tikrą opoziciją. G. Beresnevičius teigia: „Dvinariškumas gali pasireikšti ir dangaus bei požemių valdovų diadoje, ir pačiame žemiausiame mitologijos sluoksnyje, turiu omeny kauką ir aitvarą, prieštaringą ir drauge per opozicijas susijusią diadą [...] Akivaizdžiai kauką reikia priskirti kairiajam šios opozicijos poros poliui, tuo tarpu aitvaras yra visiškai prieštaringas kaukui, tipiškas dešiniojo poliaus atstovas – jis gyvena virš žemės, skrieja oru, panašus į ugninę gyvatę ar ugninį pagaikštį, aitvarai maitinasi virtu ar keptu (atitinkamai: karštį perėjusiu) maistu. Jei kairysis šios poros asmuo susijęs su žeme (požemiu), dešinysis su viršumi, dangumi, jei kairysis barzdotas (chtoniškumo požymis), dešinysis tikrai bebarzdis (ugninė galva ), jei kairysis siejamas su vandeniu, skysčiais, dešinysis – su ugnimi. Tokią pačią diadą matome velnio (kairysis polis) ir Dievo (dešinysis) atveju“ (Beresnevičius, 2003, 104–105). Tęsiant šią mintį, galima interpretuoti, kad aitvaras šiuo požymiu yra priskiriamas Dievo sferai, nes abu priklauso dešiniam poliui. Tačiau aitvaro ir kauko santykis įvairių tyrinėtojų yra vertinamas skirtingas, pvz., B. Kerbelytė teigia, kad kaukas ir aitvaras yra ta pati mitinė būtybė, atliekanti tas pačias funkcijas, tik vadinama skirtingais vardais, o vardo parinkimas priklauso nuo regiono, pvz., žemaitijoje dažnesnis yra kauko, o aukštaitijoje aitvaro mitonimas (Kerbelytė, 2011, 209). Tautosakos rinkiniuose daug dėmesio skiriama aitvaro atsiradimui, vadinasi, tai buvo aktualu žmonėms. Yra keletas aitvaro atsiradimo variantų: 1. Jei septynerių metų juodas gaidys padės raudoną kiaušinį ir žmogus, jį radęs, po pažaste nešiodams (kiek dienų?..), duos jam išperėti, tai bus aitvaras (LP1, 1, 255). 2. Būk dvylika metų gaidys kiaušinį padedąs, iš to kiaušinio išperi eitvarą (LP2, 2, 231). 3. Gaidys, išlaikytas par devynelius metus, sudeda kiaušinį, iš kuria, saka, mažna esą išperėtie aitivaras (LPĮ2, 109, 237). Visi variantai yra panašūs, nes pažymi, kad aitvarą išperi gaidys. Nors tai prieštarauja logikai, tačiau galbūt būtent dėl to iš kiaušinio išsirita mitinė būtybė. A. J. Greimas teigia, kad aitvaro atsiradimas ne iš patelės, o iš patino (gaidžio) padėto kiaušinio jau savaime rodo antgamtiškumą, aitvaro transcendentinę prigimtį (Greimas, 1990, 50). Kituose tekstuose aitvaro atsiradimo galimybė yra jo įsigijimas: aitvarus, sako, galėdavę nusipirkti Rygoje pas vokiečius (LP1, 12, 259), dar baudžiavos laikais žmogus važiavo Latvijon aitvaro pirkti (SV, 100). Šiuose sakiniuose pabrėžiama, kad aitvarai yra parduodami, tačiau tik svetimuose kraštuose, nes jie traktuojami kaip ne šio pasaulio dalis. Vadinasi, jau aitvaro koncepte užfiksuotas šios mitinės būtybės priklausymas antgamtiniam, svetimam pasauliui. Analizuojant aitvaro atsiradimo būdus, buvo pastebėta, kad aitvaras išsirita iš gaidžio padėto kiaušinio dažniausiai rytiniame Lietuvos areale, o perkamas vidurio Lietuvoje (Vėlius, 2012, 75).

Tautosakos tekstuose taip pat daug dėmesio skiriama aitvaro išvaizdai: jis buvo šviesbaltis, lyg mėnulis, galva boso didume užpakaliop link nusismailinus, su dar ilga obliuota uodega, tartum ugningos kulkos ant uodegos užvertos (LP2, 18, 235), tamsiai mėlyną, 20m ilgą, pryšakij kokią 0.20m storą, ant užpakalio link nuolaidžiai laibesnį (LP2, 19, 235); kokių 6m ilgą aitvarą, lyg kokią šienkartę medžių aukštume belekiantį (LP2, 15, 234); eitvaro pirmgalys drūts kai buožis, o uodega kai pagaištis paskui driekias pamačiau atvarą (aitvarą) kai kokią šienkartę <...> tas pavidals visas žerėjo tik vien galva juoda buvo (LP2, 4, 231); iš jo pryšakio tryško ugningi žarai. Jis buvo šienkartės storume ir kokių penkių metrų ilgs (LP2, 5, 231); visas šviesus, baltas teip kaip no pora sieksnių ilgio, o iš snukio teip kaip kibirkštys lėkė (OPIS, 155,230); tasai labai šviesus buvęs, su smailu snukiu, už kurio pailgs lyg nupampusi kulka jo pilvs buvo, prie to vėl plona ilga uodega (LP2, 10, 232); šviesų, lyg žvaidždė, koki 1½ metero ilga, pryšakij 7cm stora, užpakalinop visai į smailumą ištįsusi taipo, lyg koks storas botkotis (LP2, 11, 232); jis turėjo vyro storumą, buvo rundins, pryšgalis kokį sieksnį ilgs, labai tamsiai žils, antrą sieksnį užpakaliop link mažumą šviesus, o trečiasis sieksnis, arba uodega,– visai baltas ir plokščias (LP2, 17, 234); baltai šviesų daiktą plaštakos platume (LP2, 16, 234). Taigi, kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, aitvaro kūnas yra dalijamas į 3 dalis: priekinę (galvą), vidurinę (pilvą) ir užpakalinę (uodegą). Galva vaizduojama didelė, apvali, su smailu snukiu, jos apatinė dalis taip pat nusmailėjus. Kitas galvos sinonimas yra pirmgalys. Priekinė aitvaro kūno dalis aprašoma naudojant palyginimą: pirmgalys drūts kai buožis (JK, 23, 207). Palyginimas aprašymui suteikia vaizdingumo, padeda tiksliau apibūdinti aitvaro galvos išvaizdą, nes pasirenkamas gerai žmonėms žinomas buities daiktas – buožis, t. y. spragilo galva, senovinės svarstyklės. Aitvaro galva apibūdinama ir kitaip: galva boso didume (LP2, 18, 235). Taip yra pabrėžiama neįprasto dydžio galva. Kaip teigia B. Jasiūnaitė, mūsų kultūroje mitologiniai personažai atpažįstami iš kūno dalims būdingų požymių, iš kurių vienas yra neįprastas dydis (Jasiūnaitė, 2010, 174). Iš žodžių junginio su smailu snukiu (LP2, 10, 232) sužinome, kad, kitaip nei Giltinė, aitvaro išvaizda lietuvių tautos pasaulėvaizdyje neturi žmogui būdingų ypatybių, nes nėra minimos kitos veido dalys, o vietoje žodžio veidas vartojamas žodis snukis, kuris vartojamas priekinei gyvulio galvos daliai pavadinti. Žodžių junginys o iš snukio teip kaip kibirkštys lėkė (OPIS, 155, 230) nurodo aitvaro mistiškumą. Vidurinė aitvaro kūno dalis nėra dažnai minima, randamas tik vienas sakinys, kuriame ji aprašyta: pailgs lyg nupampusi kulka jo pilvs buvo (LP2, 10, 232). Pilvas yra palyginamas su nupampusia kulka. Jau pats žodis nupampusi turi savyje labiau neigiamą nei teigiamą vertinimą, o žodis ,,kulka“ ne tik nurodo pilvo formą, bet ir gali būti susijęs su aitvaro gebėjimu greitai skrieti. Gana išraiškingai yra apibūdinama aitvaro uodega su dar ilga obliuota uodega, tartum ugningos kulkos ant uodegos užvertos (LP2, 18, 235); plona ilga uodega (LP2, 10, 232); arba uodega,– visai baltas ir plokščias (LP2, 17, 234); o uodega kai pagaištis

(JK, 23, 207). Iš pateiktų pavyzdžių matoma, kad uodega yra ilga, plona arba plokščia ir obliuota (lygi). Šie derinamieji pažyminiai nurodo uodegos ilgį ir formą. Įdomu tai, kad dažnai aitvaro išvaizda yra apibūdinama vienu palyginimu kaip šienkartė. Toks palyginimas parodo, kad žmonėms aitvaras buvo panašus į buityje naudojamą daiktą – šienkartę. Taip pat jis glaustai ir aiškiai apibūdina aitvaro kūno formą ir nereikia jo išvaizdos detalizuoti. Aitvaro uodega taip pat lyginama su pagaikštimi7: eitvaro pirmgalys drūts kai buožis, o uodega kai pagaištis paskui driekias pamačiau atvarą (aitvarą) kai kokią šienkartę <...> tas pavidals visas žerėjo tik vien galva juoda buvo (LP2, 4, 231). Taip yra nurodomas šios mitinės būtybės santykis su ugnimi. Aitvaro ryšį su ugnimi rodo ir būdvardis ugningos, įvaizdis kibirkštys. Aitvaro kūno spalva taip pat nevienalytė. Dažniausiai jis baltas (įvairių atspalvių: lyg mėnulis, lyg žvaigždė, tamsiai žilas, šviesus), tačiau aitvaras sutinkamas ir tamsiai mėlynas. Pastebima, kad galvos ir kūno spalva skiriasi: galva dažnai juoda, o likęs kūnas šviesus. Apibendrinus galima teigti, kad tautosakos tekstuose aitvaro išvaizdai skiriama daug dėmesio, ji pateikiama konkrečiai, detaliai. Tai rodo, kad aitvaras buvo dažnai sutinkama ir žmonių gerai pažįstama mitinė būtybė. Reikia paminėti, kad aitvaro išvaizdos požymiai yra tiesiogiai susiję su pagrindinėmis aitvaro ypatybėmis, t. y. gebėjimu nešti turtus ir greitai skrieti. Taip pat šios mitinės būtybės išvaizdos požymiai rodo aitvaro ryšį ne tik su oro, bet ir ugnies stichija.

6 lentelė

Žodžio-stimulo aitvaras asociacijų laukas

Vėjas (17), rombas (3), kubas (1), siūlas (1), lengvas (1), lengvumas (1), vardas (1), dalykas Aitvaras (1), daiktas (1), drakonas (1).

Respondentams žodis-stimulas aitvaras sukėlė 10 skirtingų asociacijų, susijusių su jo kilme ir išvaizda. Pastebima, kad dauguma asociacijų, pvz., rombas, kubas, rodo, kad respondentams aitvaras pirmiausiai yra žaislas. Tai patvirtina ir išskirtos asociacijos dalykas, daiktas. Aitvaro kaip mitinės būtybės vaizdinys yra susijęs tik su asociacija drakonas, kuri akcentuoja aitvaro mistiškumą. Dažniausiai užfiksuota žodžio-stimulo aitvaras asociacija buvo vėjas, kurią galima interpretuoti dvejopai. Viena vertus, ji susijusi su aitvaru – žaislu, kuris pakyla ik tuomet, kai pučia vėjas. Kita vertus, ši asociacija gali rodyti aitvaro kaip mitinės būtybės sąsają su laisve. Panašiai yra vertinama ir pateikta asociacija

7 LKŽę nurodoma, kad pagaikštis yra pagalys ugniai maišyti, žarsteklis. 42 lengvumas, kuri gali žymėti ir aitvaro žaislo, ir aitvaro mitinės būtybės fizinę savybę. Išskirta asociacija vardas yra suvokiama kaip asmeninė. Taigi, atlikto tyrimo rezultatai leidžia interpretuoti, kad aitvaro, kaip mitinės būtybės vaizdinys, lietuvių tautos pasaulėvaizdyje ima nykti, tačiau norint tai patvirtinti reikia atlikti išsamesnį tyrimą.

3.2.2.2. Gyvenamoji vieta

Aitvaras yra mitinė būtybė, kuri gyvena ir yra aptinkama žmonių namuose: Anat žmanių pasakas, aitivaras paprastai gyvenųs klaimi arba un gryčias (LPĮ2, 109, 237). Taip pat aitvarai yra aptinkami kituose namų ūkio pastatuose. Klėtyje. Žmonės šneka, jog ant jo klėties atvars esąs (LP2, 21, 236). Klėtis – pastatas, kuris buvo skirtas grūdams ir kitiems įrankiais laikyti. Tačiau žodžių junginiai anat žmanių, žmonės šneka, kurie sakinyje eina įterpiniais, nurodo, kad žmonės tiksliai nežino aitvaro gyvenamosios vietos, nes ši mitinė būtybė nuolat klajoja. Jaujoje. Vieną kartą tas neturtingas ūkininkas nuėjo į jaują užkurti krosnį javams džiovinti. Ir tiktai veinu metu žiūri – atskrenda kažin koks padaras, nei katė, nei paukštis ir lesa jo grūdus (SV, 97). R. Balsys teigia, kad aitvaras sutinkamas jaujoje neatsitiktinai, tai susiję su XVI–XVII a. jaujoje vykusiomis apeigomis. Aitvaro kaip ugninės gyvatės įvaizdis yra siejamas su jaujos krosnimi, joje kūrenama ugnimi. Tai patvirtina ir sakmės, kuriose aitvaras kerštaudamas padega jaują (Balsys, 2015, 51). Tokia aitvaro sąsaja su jauja yra užfiksuota ne tik lietuvių, bet ir latvių tikėjimuose. Svirne. O virš mūsų galvų toks kaip rankšluostis šviesus, beveik gelsvas, padrykt, padrykt, padrykt ir nutūpė ant svirno [...] tas aičvartas grūdus neša (LT4, 520, 534 ). Tai, kad dažniausia aitvaro buvimo vieta yra svirnas, rodo egzistavęs paprotys svirnuose statyti statulėles (svirnų sargus), kurios neleistų aitvarui paimti svirne laikomų grūdų (Dundulienė, 1990, 135). Taigi, apibendrinus pateiktus pavyzdžius, galima teigti, kad aitvaras aptinkamas tokiose gyvenamosiose patalpose, kuriose žmonės laikydavo įvairias gėrybes. Aitvaras buvo aptinkamas ne tik namų aplinkoje, tačiau ir įstrigęs tabokinėje / skrynioje: po kiek laiko žiūri – tupi skrynioje juodas gaidys (SV, 100), tik nežiūrėk tabakinės vidun. Kai ją atidarysi, tai ir aitvaro neteksi (SV, 100). Reiktų pažymėti, kad aitvaras tabokinėje ar skrynioje yra aptinkamas tik tuomet, kai jis nusiperkamas, atvežamas iš svetur. Galima teigti, kad tai yra dar vienas aitvaro atsiradimo / įsigijimo būdas. Taip pat toks aitvaro įsigijimas žymi jo sąsajas su ugnimi, nes tabokinė siejama su pelenais, o šie su ugnimi.

Nors aitvaras dažnai aptinkamas namų aplinkoje, tai nėra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, nes ši mitinė būtybė nuolat klajoja, nėra sėsli. Dėl šios priežasties aitvarą žmonės dažnai matydavo ne tik namų aplinkoje, bet ir gamtoje: daugumas yra matę lekiant vakare po laukus kaipo balkį kokį (LP2, 2, 230), jis kartą matęs per kalnutį atvarą lekiant (LP2, 19, 235). Sakiniuose pasikartojantis esamojo laiko padalyvis lekiant akcentuoja aitvaro gebėjimą skristi. Aitvaras, kuris yra aptinkamas tik laukinėje gamtoje, yra vadinamas kitu vardu, t. y. lunkiniu aitvaru: pasipainiojo aitvaras, ir vis, kaip tik iš ryto atsikelia, rasdavę prinešta lunkinių virvių – mat buvęs ,,lunkinis“ (LPĮ3, 164, 369). Apibendrinant galima teigti, kad aitvaro koncepte užfiksuotos dvi sferos, kuriose ši mitinė būtybė veikia, t. y. namų ūkio pastatai, paprastai tie, kuriuose buvo laikomas nuimtas derlius, ir gamta.

7 lentelė

Žodžio- stimulo aitvaras asociacijų laukas

Aitvaras Dangus (18), namai (2), oras (2), namų globėjas (1), debesys (1), medžiai (1), vasara (1), pavasaris (1), mistinė atmosfera (1).

Respondentų išskirtos asociacijos rodo, kad aitvaras yra siejamas ne tik su gamta, tačiau ir namų aplinka. Išskirtos asociacijos dangus, oras, debesys rodo aitvaro sąsajas su oro stichija, o taip pat yra tiesogiai susijusios su šios mitinės būtybės gebėjimu skristi. Aitvaro ryšį su namų aplinka atskleidžia šios asociacijos: namai, namų globėjas, kuriose užfiksuotas ir teigiamas aitvaro vertinimas. Įdomu tai, kad nurodomas ir aitvaro pasirodymo laikas, t. y. vasara arba pavasaris. Taigi, galima teigti, kad visi respondentų išskirti asociatai rodo, kad juos su žodžiu-stimulu sieja prasminis ryšys, kuris pagrįstas aitvaro gebėjimu skristi.

3.2.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi

Pagrindinė aitvaro ypatybė yra pinigų nešimas žmonėms: sakoma, kad aitvars pinigus nešąs (LP2, 11, 233). Tačiau tai nerodo aitvaro dosnumo, nes pinigus jis neša siekdamas naudos ir sau: aitvaras neša žmogui pinigus, pakol žmogus gyvas, o jam numirus, ano dūšią nusineša į peklą (LP2, 1, 230). Sakinyje pavartotas įvaizdis pekla patvirtina, kad aitvaras yra siejamas su velniu, blogosiomis jėgomis. Taip pat šiame sakinyje atsiskleidžia ir aitvaro santykis su žmogumi, kuris pagrįstas sandėriu: aitvaras neša pinigus, o žmogui mirus pasiima sielą. Taigi, santykis abipusis, abiem teikiantis naudą. Tačiau 44 aitvaro atneštos gėrybės reikalauja ir tam tikros duoklės, t. y. jis tai daro ne veltui. Tai patvirtina ir rasta patarlė ir aitvaras veltui pinigų neneša (PiP, 294). Tautosakos tekstuose minimos šios pasekmės: 1. Tuose namuose, kuriuose būdavo prilaikomas tas ,,paukštis“, visados šeimininkė serganti būdavus, nesveika (SV, 98). 2. Kam aitvaras turtus neša, tas būna visada neramus, susirūpinęs, greitai pasensta, net iš proto išeina (LT4, 515, 532) 3. Turėdavo kiekvieną rytą iškept pautienės bliūduką ir aitvarą pašert (LT4, 509, 529). Vadinasi, žmonės dėl gautų gėrybių turėjo rūpintis aitvaru, jį gerbti, o atneštas turtas dažnai apžavėdavo, išvarydavo žmones iš proto. Galima daryti prielaidą, kad tokios pasekmės atsiranda, nes aitvaro atneštas turtas jiems nepriklauso, yra užkeiktas. Aitvaro gebėjimas susargdinti šeimininkę gali būti tas požymis, dėl kurio lietuvių tautosakoje aitvaras kartais siejamas su slogučiu. Čia taip pat labai svarbus aitvaro šėrimas pautienė, t. y. kiaušiniene, kuri yra laikoma apeiginiu patiekalu. Tai, kad kiaušinienė yra mėgstamiausias aitvaro maistas, rodo ir rasta patarlė: Aitvaras neneštų, kad pautienės nemėgtų (PiP, 281). Pasak A. J. Greimo, toks aitvaro maitinimas apeiginiu patiekalu rodo pagarbą šiai mitinei būtybei. Taip pat kiaušinienė yra paukštinės kilmės maistas, todėl taip yra akcentuojama orinė aitvaro prigimtis (Greimas, 1990, 73). Smulkiojoje tautosakoje aitvaras minta ne tik kiaušiniene, bet ir pakulomis surijo kaip aitvaras pakulas (LT5, 3928, 302). Tačiau tautosakoje tokių palyginimų, kuriuose aitvaras valgo pakulas, buvo rastas tik vienas, dažniausiai jos minimos, kai kalbama apie ne apie aitvarą, o apie smakus. Tai patvirtina ir identiški palyginimai, kuriuose vietoj aitvaro minimas smakas. Aitvaras neša ne tik pinigus, bet ir kitas gėrybes: o tie jiems viską nešdavę: grūdus, sviestą, pinigus ir kitką (LP1, 4, 256), mat vieni nešdavę tiktai pinigus, kiti – javus, kiti – sviestą ir teip toliaus (LPĮ1, 3, 368). Pastebima, kad pagal aitvaro išvaizdą galima spręsti, ką jis neša: jei lekiantis aitvaras išžiūri juodas, tai neša grūdus, o jei išžiūri raudonas, tai neša pinigus (LP2, 1, 230). Vadinasi, juoda spalva žymi grūdus, o raudona simbolizuoja pinigus. Galima daryti prielaidą, kad grūdai asocijuojasi su juoda spalva, nes jie auga dirvožemyje, yra žemės produktas. Pinigai asocijuojasi su raudona, nes, pasak A. Greimo, pinigai, apie kuriuos eina kalba, yra, žinoma, ,,auksiniai“ – reikia identifikuoti su degančiais pinigais (Greimas, 2005, 91). Yra ir kitas aitvaro išvaizdos ir nešamų gėrybių sąsajos aiškinimas: jeigu aitvaras raudonas, tai su pinigais; jei neša baltą daiktą, tai ir aitvaras baltas; o jei aitvaras tuščias, tai suglebęs kaip mazgotė (LT4, 519, 534). Taigi, aitvaro išvaizda yra tiesiogiai susijusi su nešamomis gėrybėmis, o tai leidžia daryti išvadą, kad aitvaras pasižymi gebėjimu keisti pavidalą, kūno spalvą. Apibendrinus galima teigti, kad aitvaro savybė nešti gėrybes žmonėms nėra vertinama vienareikšmiškai. Įdomu tai, kad skirtingai nei Giltinė, kuriai visi žmonės lygūs, aitvaras gėrybes neša tik darbštiems, o tinginiams – ne : aitvaras visiems darbštiesiems turtus neša (LT5, 4689, 346), aitvarą turėjau, kol prakaitą liejau (PiP ,27). Tai atskleidžia lietuvių tautos pasaulėvaizdžiui būdingą bruožą –

45 darbštumo akcentavimą ir nuostatą, kad niekas nepadės, jei pats žmogus nesistengs. Kita vertus, smulkiojoje tautosakoje užfiksuota, kad aitvaras pinigus neša turtingiesiems: turtingam ir aitvaras neša (LT5, 1889, 186), aitvaras neatneš, kad savo neturėsi (PiP, 161), ir aitvaras pinigų neatneš, jei kišenė skylėta (PiP 186). Galima teigti, kad tai žymi lietuvių tautos pesimizmą, tačiau kartu ir patvirtina anksčiau pateiktą prielaidą, kad viską žmogus turi užsidirbti pats. Tačiau jeigu aitvaras įsižeidžia, jis tampa kerštingas: paskui ir uždega tuos namus (LP1, 4, 256). Reiktų išsiaiškinti, kaip jis padega namus. Su šiuo reiškiniu yra susijęs aitvaro išvaizdos požymis, t. y. ugningos kibirkštys, lekiančios iš jo uodegos arba galvos. Vadinasi, aitvaras ir baudžia naudodamas ugnį. Sakinys taip pat suteikia informacijos apie jo santykį su žmogumi. Žmonės vengia artimo kontakto su aitvaru, nes bijo, kad šis sudegins jų namus. Tautosakoje esti įvairių patarimų, kaip apsisaugoti nuo aitvaro ir išvilioti iš jo nešamas gėrybes. Pvz.: kad kas, pamatęs eitvarą einantį, jam pliką subinę parodo, tai tuoj jis ir išmeta tą, ką jis neša (JK, 23, 207). Dalyvis einantį parodo, kad aitvaras yra personifikuotas, nes jis eina, o ne skrenda. Toks personifikuoto aitvaro vaizdinys nėra dažnas lietuvių tautosakoje. Taip pat sakinys žymi, kad žmonės aitvarą vertina neigiamai. Ir nors aitvaras būna kerštingas ir išskrisdamas padega namus, tačiau žmonės jo nebijodavo: Aitvaras! Aitvaras! Bijoti jo nebijodavom (SV, 97). Kaip jau buvo minėta, leksikografinio straipsnio–diskurso analizė parodė, kad aitvaras sužindo, suvelia žmonėms plaukus. Šią aitvaro veiklą reikia interpretuoti ne kaip tiesioginį veiksmą, o kaip ligos atnešimą. Tokią mintį patvirtina ir M. Gimbutienė, kuri teigia, kad aitvaras įsivelia į plaukus ir taip įvaro kaltūną, kuris išsišakoja kūne ir virta vėžiu arba nagų / odos liga (Gimbutienė, 2002, 54). Dėl šios priežasties M. Gimbutienė aitvarą siejo su Mirties Deivės veikla. Kaip jau anksčiau buvo minėta, aitvaras ir jo veikla dažnai yra siejama su velniu: matai, velnio negali užmušti. Kad ir rodos, jog jį užmuši, jis ir vėl atsigauna (LP1, 5, 257), kam čia man su velniais gyvent, dar kada ir mane apsės (SV, 101). Toks šios mitinės būtybės vertinimas yra siejamas su krikščionybės įsitvirtinimu. Tačiau tautosakos tekstai rodo, aitvaras buvo viena dažniausių namuose gyvenančių mitinių būtybių senovės žmonės sakydavo, kad seniau daug kas turėjo aitvarus (LT4, 510, 530). Sakinyje vartojamas būtasis kartinis laikas ir žodžių junginys senovės žmonės rodo, kad toks žmogaus ir aitvaro ryšys buvo seniau, prieš krikščionybės įvedimą. Žmonės, kurie laikė aitvarus, rūpinosi jais: tuos eitvarus šerdavę, mylėdavę (JK, 25, 207). Tai, kad egzistavo šiltas žmogaus ir aitvaro santykis, rodo ir rastas palyginimas: Apsidžiaugė, lyg su aitvaru susidraugavęs (PiP, 281). Tačiau nederėtų aitvaro vertinti tik iš neigiamos pusės. Yra tekstų, kurie liudija, kad aitvaras nekeršija žmonėms už įžeidimą ir jaučia žmogui būdingas emocijas – liūdesį, vienatvę: aitvaras didžiai nuliūsta, kaip randa savo darbą apdergtą. Mat jis neša iš didžiausios malonės, o kad teip jį paniekino, tai nė

46 atsiprašyt neduoda (LPĮ3, 164, 369). Šiuo atveju aitvarui priskiriamos antropomorfinės savybės, kurios, lyginant su kitomis, nėra dažnai priskiriamos aitvarui. Antropomorfinis aitvaro pavidalas užfiksuotas ir rastame palyginime eina kaip aitvaras medžių viršūnėmis (PiP, 283). Kita aitvarui būdinga savybė yra gebėjimas greitai skristi. Ji atsiskleidžia įvairiuose palyginimuose, kuriuose greitas žmogus lyginamas su aitvaru: greitas kaip aitvaras ( LT5, 953, 131), laksto kaip aitvaras (LT5, 942, 130); atbėgo kaip aitvarą pasižabojęs (PiP, 281). Vadinasi, aitvaras tapo sinonimu greitam, nenurimstančiam žmogui. Apibendrinus galima teigti, kad pagrindinės aitvaro savybės, kurios buvo užfiksuotos ir tautosakos tekstuose, ir leksikografiniame straipsnyje-diskurse buvo aitvaro savybė nešti turtus bei gebėjimas greitai skrieti. Vadinasi, būtent šios ypatybės buvo pagrindinės, norint identifikuoti aitvarą.

8 lentelė

Žodžio-stimulo aitvaras asociacijų laukas

Skrenda (16), laimė (14), laisvė (7), sėkmė (4), vaikas (3), pinigai (2), neša turtus (1), laimės Aitvaras simbolis (1), laimės nešėjas (1), greitas (1), nuotykis (1), gera nuotaika (1), linksmybės (1), vagis (1), kerštas (1), grožis (1), karinė organizacija (1), vėjavaikiškumas (1).

Žodis-stimulas aitvaras sukėlė 18 skirtingų asociacijų, susijusių su aitvaro vertinimu. Jas galima skirstyti į dvi grupes: 1. Centrinės reakcijos, kurios su žodžiu-stimulu susijusios prasminiu ryšiu. Taip pat jos yra tiesiogiai susijusios su tautosakos tekstuose išskiriamomis aitvaro vidinėmis savybėmis, požymiais, pvz.: pinigai, laimės nešėjas, sėkmė, turtai. 2. Periferinės reakcijos. Šios asociacijos yra susijusios su asmeniniu respondentų ryšiu su šia mitine būtybe, pvz.: laisvė, nuotykis. Šalia paradigminių reakcijų (pinigai, laisvė, turtai ir t. t.) pastebimos ir sintagminės (pvz., greitas). Žodis-stimulas aitvaras sukėlė asociacijas, kurios išreikštos daiktavardžiu ir būdvardžiu. Nepastebima asociacijų, išreikštų veiksmažodžiu ir kitomis kalbos dalimis. Dauguma asociacijų (sėkmė, laimės nešėjas, nuotykis ir pan.) turi teigiamą konotaciją, o tai rodo, kad aitvaras, respondentų nuomone, yra vertinamas teigiamai. Tačiau aitvaras yra vertinamas ir neigiamai. Tai rodo išskirtos asociacijos kerštas, vagis. Įdomi žodžio-stimulo aitvaras asociacija yra karinė organizacija, kuri yra ne tik periferinė, tačiau ir asmeninė.

Apibendrinus galima teigti, kad pasikeitusiam aitvaro konceptui didžiausios įtakos turėjo krikščionybės įvedimas, kuris lėmė neigiamą šios mitinės būtybės vertinimą, aitvaro siejimą su velniu. Įdomu tai, kad nors tautosakos tekstuose aitvaro išvaizdai yra skiriamas didelis dėmesys, tačiau žodynų definicijos, leksikografinis straipsnis-diskursas ir atlikto asociacijų eksperimento rezultatai parodė, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje aitvaras neturi griežtai nustatytų išvaizdos požymių, o visi išskirti atributai akcentuoja šios mitinės būtybės gebėjimą skristi. Kita svarbi aitvaro konceptui priskiriama savybė yra turtų nešimas. Reikia paminėti, kad šios dvi aitvaro savybės atsiskleidė visuose nagrinėjamuose šaltiniuose ir yra tiesiogiai susijusios su išskirtomis aitvaro gyvenamosiomis vietomis. Įdomu tai, kad aitvaro turtų nešimo aiškinimas atskleidė ir egzistavusias vertybines nuostatas: darbštumą, atkaklumą, realistinį pasaulio vertinimą.

3.3. Konceptas laumė

3.3.1 Žodžio laumė leksikografinio straipsnio–diskurso analizė

Žodis laumė turi net devynias skirtingas reikšmes, tačiau analizei buvo pasirinkta tik pirmoji žodžio laumė reikšmė, kurioje teigiama, kad ji yra mitinė būtybė.

1. mitologinė būtybė (tėvams sukeičianti vaikus, naktį slegianti miegantį, paslepianti siūlo galą ritėje, naktį velėjanti, audžianti, vaikus supanti ir pan.): Po gluosniu laumė sėdi, vaikelį supdama S.Nėr. Tėvulis kalba, kad laumę vyrai pramanė moterims gąsdinti V.Krėv. Čiučia liulia užuomaršos vaiką la mė ir aprėdė, o tyči s pasmaugė J. Laumė gul ant skilvio (slegia gulintį) N. Atsigulei su kepure kaip laumė J. Tu kaip la mės – naktį ravėjiGrž. ^ Kaip laumė naktimis baldos S.Dauk, Rz. Blaškos it laumė po jaują VP9. Giriasi kaip laumę vedęs KrvP(Mrc). Nuvargęs it laumės nujotas S.Dauk.Biesas laumei ne tarnas (abu ponai) Šts. Išsižiojęs kaip laumė LTR. Gražus kaip laumės vaikas PPr284.

9 lentelė

Leksikografinio straipsnio–diskurso laumė skaidymas

Veikėjai Objektai Atributai Veiksmai (būsenos) (aplinkybės) Laumė, vyrai, Vaikelį, vaiką. Moterims gąsdinti, Sėdi supdama, tu,vaikas, biesas. ant skilvio, naktimis, pramanė, aprėdė, po jaują, gražus, pasmaugė, gul(i), išsižiojęs, nujotas. baldos, blaškos, yra ne tarnas.

Nagrinėjant laumės leksikografinį straipsnį–diskursą pirmiausia dėmesį patraukia šios mitinės būtybės atsiradimo kilmės aiškinimas, kuriame yra teigiama, kad laumė buvo pramanyta vyrų. Veiksmažodis pramanė rodo, kad laumė buvo specialiai sukurta ir įtraukta į mitinio pasaulio olimpą. Vadinasi, laumė pateko ten ne natūraliai pažįstant ir bandant suvokti tam tikrus reiškinius, o jau turint konkrečią paskirtį – moterims gąsdinti. Galima teigti, kad tokia laumės kilmė inspiravo ir tai, laumei priskiriamos savybės ir veiklos sritys yra tiesiogiai susijusios su moterims priskiriamais darbais. Iš jų pagrindinis – vaikų priežiūra. Čia laumė gali būti ir gera (supa vaiką, aprėdė), ir žiauri (pasmaugė). Laumės elgesys priklauso nuo to, kaip laumė rado vaiką. Jei vaikas buvo netyčia paliktas – laumė juo pasirūpins, kaip tikra motina,

49 tačiau jei tyčia – laumė jį pasmaugs taip nubausdama motiną. Tai, kad laumės veikla yra siejama su moteriškais darbais, rodo ir šios mitinės būtybės siejimas su jauja. Vis dėlto analizuojant laumės leksikografinį straipsnį–diskursą dominuoja neigiamas laumės vertinimas. Tai išryškėja palyginimuose, kuriuose žmogui priskiriamos laumei būdingos savybės ir jis apibūdinamas kaip išsižiojęs, nujotas. Neigiamą laumės vertinimą sustiprina ir šios mitinės būtybės gretinimas su biesu (nenaudėliu, kipšu). Reikia paminėti, kad jie abu yra traktuojami kaip lygiaverčiai.

3.3.2. Laumės semantiniai aspektai tautosakoje

3.3.2.1. Kilmė ir išvaizda

Šalia pagrindinių lietuviško Olimpo dievų – Dievo, Velnio ir Perkūno – stovi ir laumė. Ši mitinė būtybė yra viena seniausių lietuvių dangaus ir žemės dievybių. Manoma, kad laumės vaizdinys susidarė ankstyvosios medžioklės ir rankiojimo ūkio sąlygomis. Laumės vardas žinomas ir sutinkamas ne tik visoje Lietuvoje, bet ir kitų šalių mitologijoje. Tautosakoje be įprasto, labiausiai paplitusio mitonimo laumė, yra vartojami ir kiti, pvz., deivė, morė, laimė ar dvigubas vardas laumė ragana. Reikia pabrėžti, kad dažnai šios mitinės būtybės yra vertinamos ne kaip laumės sinoniminiai vardai, o kaip atskiros, savarankiškos dievybės. Pasak B. Kerbelytės, taip yra todėl, kad palaipsniui terminas laumė buvo pradėtas vartoti kaip universalus moteriškos mitinės būtybės pavadinimas (Kerbelytė, 2011, 210). Tai patvirtina ir tai, kad ilgainiui Laimė / Laima, kuri lietuvių mitologijoje buvo suvokiama kaip likimo deivė, sutapo su laume. Tokia mitonimų gausa ir maišatis būdinga ne tik lietuvių, bet ir latvių mitologijoje plg. Latv. lauma, ragana, dieviete, dieve, laimes dieve, lauma ragana (Grybauskienė, 2004, 93). Vadinasi, ši mitinė būtybė yra baltiškos kilmės. Tai patvirtina ir tai, kad terminas laumė yra paveldėtas iš baltų prokalbės (Zinkevičius, 1987, 151). Vis dėlto žodžio laumė etimologija nėra aiškiai nustatyta. Įtikinamiausia versija priklauso V. Mažiuliui, kuris nurodė, kad balt. *lauma (laumė) yra baltiškas darinys iš subst. ide. dial. (balt.) *loudh-mā (tam tikra mitologinė būtybė), o šis greičiausiai yra kilęs iš sufikso *-mā, žyminčio augimą skatinančią jėgą, ir ide. veiksmažodžio *loudh- / leudh- (ludh-), kuris reiškia augti, kilti (Mažiulis, 1996, 51–52). Šios mitinės būtybės archajiškumą patvirtina ir gausus įvairių vietovardžių, susijusių su laume, buvimas. V. Grybauskienė teigia, kad Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vietovardžių kartotekoje vietovardžių su laum- šaknimi buvo rasta net 360, tiesa, tik 190 iš jų yra susiję su laume kaip mitine būtybe, o likusieji susiję su kitomis žodžio laumė reikšmėmis, iš kurių dažniausios yra susiję su gamtos objektais ir reiškiniais. Nepaisant to laumė yra viena iš dažniausių vietovardžiuose minimų mitinių būtybių (Grybauskienė, 2004, 93). Reikia paminėti, kad dauguma vietovardžių žymi įvairius vandens telkinius, pvz., Laumežeris, Laumiabalė, Laumių upelis, o tai patvirtina šios mitinės būtybės archajiškumą, nes hidronimai yra seniausias ir mažiausiai pakitęs kalbos paminklas. Kaip jau buvo minėta, neretai tautosakos tekstuose laumė yra tapatinama su ragana. Taip yra todėl, kad, kaip teigia, M. Gimbutienė, abi šios mitinės būtybės yra naktinės (Gimbutienė, 2002, 48). Dėl šios priežasties egzistavo patarimai, kaip jas atskirti: raganos buvo tai iš tų pačių žmonių, o laumės buvusios su ragais kaip ožkos, tiktai su papais kai moterys (JK, 4, 199). Vadinasi, raganos yra žmonės, turintys tam 51 tikrų galių, o laumė yra priskiriama prie kito (mistinio) pasaulio būtybių. Taip pat iš šio sakinio paaiškėja, kad laumė buvo suvokiama kaip zoomorfinė ir antropomorfinė būtybė. Zoomorfinė, nes turi ožkos ragus, o antropomorfinė, nes turi moters krūtis. Pasak G. Beresnevičiaus, antropomorfinis pavidalas būdingas svarbioms dievybėms, valdančioms tam tikras sferas, o leidžiantis nuo panteono žemyn zoomorfinių požymių vis daugėja (Beresnevičius, 2008, 83). Laumei būdingi ne tik ožkos ragai, bet ir kiti zoomorfiniai bruožai: pamatė, kad trobon įėjo dvi laumės. Viena buvo su vištos kojomis ir marška apsisupusi, o kita buvo gaidžio kojomis ir šiaudais apsikarsčiusi (SV, 89). Archeologiniai radiniai rodo, kad toks moteriškosios deivės vaizdavimas su vištos / gaidžio kojomis yra labai senas ir būdingas visai Europai. Skulptūrų, vazų su tokiais raižiniais buvo rasta Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse (Gimbutienė, 2002, 50). Įdomu tai, kad laumei priskiriami zoomorfiniai požymiai priklauso ir nuo geografinės padėties. N. Vėlius teigia, kad rytų areale laumė vaizduojama su paukščiams (vištai, gaidžiui), o vakarų – su gyvūnams (ožka, kumelė) būdingais atributais (Vėlius, 2012, 89). Laumės išvaizda tautosakos tekstuose pateikiama dualistiškai. Viena vertus, laumė apibūdinama taip: tokia graži, teip gražiai apsirėdžiusi (LPĮ3, 188, 417). Ypatybę rodantis įvardis tokia pabrėžia laumės grožį, kuris kitame tekste nurodomas kaip nesvietiškas (LPĮ3, 187, 416). Tai patvirtina ir randamas laumių išvaizdos vertinimas laumės buvusias gražios jaunos merginos (LPĮ2, 44, 100) jos buvo labai gražios (LT4, 552, 553). Reikia paminėti, kad gražiuoju savo pavidalu dažniausiai laumė pasirodo būtent vyrams. M. Gimbutienė teigia, kad net 25 % sakmių yra apie laumės ir vyro santykius, kuriuose laumė lieka nugalėtoja. Pasak mokslininkės tokia laumės ypatybė yra ryški matristinės kultūros liekana (Gimbutienė, 2002, 49). Tačiau yra tekstų, kuriuose laumės išvaizda vertinama kitaip: laumė baltai apsirengus, tarytum stulpas – baisi (LP1, 9, 35). Palyginimas su stulpu akcentuoja, kad ji ištįsusi, šalta.

Neigiamas laumės išvaizdos vertinimas yra užfiksuotas ir DŽe pateiktame termino laumė apibrėžime, kuriame nurodoma, kad antroji laumės reikšmė yra negraži, niekam tikusi moteris. Reikia pabrėžti, kad

LKŽe pateiktoje apibrėžtyje nėra akcentuojamas laumės tapatumas su moterimi. Apibendrinant galima teigti, kad laumės išvaizdos vertinimas nėra vienodas, o tai reiškia, kad laumė gali keisti savo pavidalą. Kitos ryškiausios laumės išvaizdos detalės yra nagai ir nosis. Kaip jau buvo minėta, mitinėms būtybėms dažnai būdingas neįprastas kūno dalių dydis. Tai patvirtina ir laumės išvaizda, kuriai būdinga ilga nosis, lūpos ir platus užpakalis. Ilga nosis aiškinama taip: tai iš to didelio verpimo. Kai jau vis verpi, o galva teip kreta, dėl to ir nosis teip ilgai ištįsusi (LPĮ1, 8, 35). Storos lūpos, nes: tai yr iš to didelio verpimo. Kai jau vis verpi ir vis šlapini, dėl to lūpos teip storos pasto (LPĮ1, 8, 35). Turi platų užpakalį, nes: tai yr iš to didelio verpimo. Kai jau vis verpi ir vis sėdi, dėl to tokią plačią subinę ga[u]ni (LPĮ1, 8, 35). Galima teigti, kad neįprastas kūno dalių dydis yra aiškinamas pagrindine laumės veikla –

52 verpimu. Reiktų paminėti, kad tautosakoje dažnai yra vartojama žodžio laumė daugiskaitinė forma laumės. Tai rodo, kad laumė dažnai vaikšto ne po vieną, o po kelias, dažniausiai po tris. Skaičius trys jau nuo seno yra suvokiamas kaip mistinis, turintis tam tikrą magišką galią. Visos trys laumės turi skirtingas ypatybes, kurių pagrindu ir yra sudaryti jų vardai: Retadantė, Didžpapę, Storšiknė (LP1, 23, 221). Taigi, laumių vardai yra tiesiogiai susiję su išvaizdos ypatybėmis (reti dantys, didelė krūtinė, platūs klubai). Kita svarbi laumės išvaizdos detalė yra nagai. Laumes turėdavusias geležinius nagus, su tais nagais užplakdavusias žmonis (LPĮ2, 44, 100). Derinamasis pažyminys geležinius, nurodantis medžiagą, iš kurios sudaryti nagai, rodo laumės mitinę prigimtį. Laumė žmonėms teikdavo ne tik pagalbą, bet ir bausdavo. Žodžių junginys ,,laumių nagai“ įgavo ir kitą prasmę: ir po šiai dienai alksnių krūmuose suaugusias kernas vadona ,,laumės rykštės“ (LPĮ2, 44, 100). Vadinasi, laumė nagus naudodavo kaip įrankį žmonėms bausti už nusižengimus. Kitas laumės išskirtinis išvaizdos požymis yra plaukai: darbuojas kažkokia plaukais apsileidusi moteris ( LT4, 548, 551) tos laumės atrodė labai jaunos ir turėjo ilgus plaukus (LT4, 552, 553). Įdomu tai, kad nors tyrinėtojų darbuose dažniausias laumės išvaizdos požymis yra plaukai, kurie dažniausiai būna ilgi, geltoni, tačiau nagrinėjamuose tautosakos tekstuose toks laumės įvaizdis nebuvo dažnas. Reikia paminėti, kad šis laumės išvaizdos požymis nebuvo akcentuojamas ir žodyno leksikografiniame straipsnyje-diskurse. Iš šių sakinių taip pat galima spręsti apie šios mitinės būtybės amžių. Laumė, kitaip nei Giltinė, vaizduojama kaip jauna moteris ar mergina. Tai rodo vartojami įvaizdžiai: moteris, jauna, mergina. Nors laumė visada vaizduojama kaip moteris, tačiau randama ir jos vaikų – laumiukių išvaizdos aprašymų. Laumės vaikai tai kūdikiai, kuriuos ji paimdavo iš kitų žmonių ir apmainydavo. Laumiukų išvaizda apibūdinama taip: apmainyti laumės kūdikiai nepanašūs į žmogystą. Rankos ir kojos tur ilgio po tris su viršum pėdas. Apmainyti laumių kūdikiai nieko nekalba ir patys negali valgyti nė vaikščioti (LPĮ3, 192, 421). Sakinyje pavartotas bendrosios giminės daiktavardis žmogysta. Ši gramatinė bendrosios giminės kategorija, pasak A. Gudavičiaus, laikytina neigiamo emocinio vertinimo raiškos priemone (Gudavičius, 2000, 140). Palyginime gražus kaip laumės vaikas (LT5, 1118, 140) vartojamas epitetas gražus šiuo atveju turi neigiamą emocinį atspalvį ir suteikia visam pasakymui ironišką prasmę. Tautosakoje taip pat užfiksuotas laumės atsiradimo būdas: kad būtų ilgiau nepažiūrėję, tai šiaudų ryšulys būtų pavirtęs į gyvą laumiuką. Senovėje laumės visados taip veisdavo (LT4 538, 546). Reikėtų atkreipti dėmesį į žodį veisdavosi, kuris nurodo, kokiu būdu laumė dauginasi. Šio žodžio vartojimas žymi, kad žmonės laumę vertino labiau kaip zoomorfinę, o ne antropomorfinę būtybę.

Keista, tačiau nors laumė yra viena dažniausių mitinių būtybių, tačiau keliuose tekstuose randama užuomina, kad ją matyti gali ne kiekvienas: laumės tikrai gyvena, tik ne visi žmonės gali jas savo akimis matyti (LT4, 552, 553), laumė pasidarė matoma ir negalinti pabėgti (LT4, 555, 555). Galima daryti prielaidą, kad taip pradėta galvoti buvo vėliau, kai laumė palaipsniui perėmė ir sutapo su kitomis mitinėmis būtybėmis. Apibendrinus galima teigti, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje egzistuoja dualistinis laumės vertinimas. Viena vertus, laumė suvokiama kaip graži ir jauna, tačiau, kita vertus, tai mitinė būtybė, turinti zoomorfinių požymių. Įdomu tai, kad nors tautosakos tekstuose laumės išvaizdai skiriama daug dėmesio, tačiau leksikografinio straipsnio-diskurso analizė ir žodynuose pateiktos žodžio laumė definicijos rodo, kad išvaizda nėra pagrindinis požymis, leidžiantis identifikuoti laumę kaip mitinę būtybę.

10 lentelė

Žodžio-stimulo laumė asociacijų laukas

Moteris (7), ilgi plaukai (5), ragana (4), deivė (3), mergina (3), mistinė būtybė (2), mergelė (1), Laumė plaukai (1), palaidni plaukai (1), fėja (1), dievaitė (1), gyvūnas (1), sena (1), jauna (1), baidyklė (1), šluota (1), mama (1).

Žodis-stimulas laumė sukėlė 17 skirtingų asociacijų. Pastebima, kad dominuoja paradigminės asociacijos, pvz., ragana, moteris, mistinė būtybė, plaukai ir kt. Taip pat dauguma šių asociacijų yra motyvuotos, nes susijusios prasminiu ryšiu su žodžiu-stimulu. Dažniausiai respondentams laumė asocijuojasi su moterimi (7). Laumės priskyrimą bendresnei kategorijai žymi ir asociatai: deivė, mergina, mistinė būtybė, fėja, dievaitė, mama. Taip pat asociacijų tyrimas patvirtino, kad laumė dažnai tapatinama su kita mitine būtybe, t. y. ragana. Tai patvirtina ir asociacija šluota, kuri įprastai yra siejama su raganos konceptu. Įdomi ir išskirta asociacija gyvūnas, kuri akcentuoja laumės zoomorfiškumą. Taigi, asociacijų eksperimento duomenys parodė, kad respondentai laumę sieja ne tik su žmonių, mitinių būtybių, bet ir gyvūnų pasauliu / kategorija. Kaip ir tautosakos tekstuose, laumės išvaizda nėra vertinama kategoriškai: ji gali būti jauna, tačiau ir sena, negraži (baidyklė). Pagrindinis laumės išvaizdos požymis yra plaukai, kurie dažniausiai apibūdinami kaip ilgi, palaidni. Šis laumės išvaizdos požymis buvo užfiksuotas ir tautosakos tekstuose, tačiau neatsispindėjo leksikografinio straipsnio-diskurso analizėje.

3.3.2.2. Gyvenamoji vieta

Laumė yra mitinė būtybė, kuri dažnai minima tautosakos tekstuose, tai rodo jos svarbą lietuvių mitologijoje. Dėl šios priežasties laumės gyvenamoji vieta yra aiškiai lokalizuota. Išskiriamos dvejopo pobūdžio vietos: gamta ir namų ūkio pastatai. Minimi gamtos objektai: Laumes, kaip pasakoja, gyvenusias miškuos, didžiuose tamkumynuose (LPĮ2, 44, 100). Šis sakinys patvirtina, kad laumė yra susijusi su gamta, mėgsta apleistas vietas, todėl renkasi atokesnes vietas. Dažnai laumė yra matoma paupiuose: sako, paupiais skalbsis, plukdysis (LP1, 8, 212). Arba kitose vietose, esančiose netoli vandens telkinių: išgirsta laumę skalbiant kur prie upės arba prie kokio ežero, arba kad ir Nemuno duburiuose (LPĮ3, 186, 416), sako, kad arė vienas artojas prie dikto upelio ir pamatė iš tolo ateinant laumę, labai gražiai apsirėdžiusią (LPĮ3, 187, 416). Šių vietų pasirinkimą galima paaiškinti pagrindine laumių veikla. Glaudų laumės ir vandens ryšį patvirtina ir tai, kad su laum- šaknimi sudaryti toponimai dažniausiai įvardija vandens telkinius arba pievas, kalnus. Panašius objektus įvardija ir latvių vietovardžiai su šia šaknimi (Grybauskienė, 2004, 100). M. Gimbutienė teigia, kad būtent iš vandens laumė įgija nepaprastą vaisingumo galią. Lietuvių mitologijoje ši galia atsiskleidžia laumei atliekant įvairius darbus ar padedant žmonėms, o štai latvių mitologijoje laumė yra traktuojama kaip mitinė būtybė, valdanti lietų ir krušą (Gimbutienė, 2002, 49). Tačiau labiausiai laumės pamėgtos vietos yra namų ūkio pastatai: Jauja. Jauja buvo vienas svarbiausių namų ūkio pastatų, kuriame buvo laikomas nuimtas derlius, džiovinami linai. Dėl šio objekto svarbos lietuvio valstiečio gyvenime jaujos įvaizdis ryškus ir tautosakoje, mitologijoje. Galima teigti, kad jauja siejama net su keliomis mitologinėmis būtybėmis: aitvaru, velniu ir laume. Pastebima, kad tautosakoje laumė dažniausiai sutinkama jaujoje: apsigyvens, būdavo, jaujoje ir verpia (LPĮ2, 45, 102), Kalnininkuos, Šilakarčiamos paviete, žiloje senovėje laumės, jaujoje vakarais skalbdavusios, didžiai pyškindavo su kultuvėmis (LT4, 557, 556). Tai galima paaiškinti laumės pagrindine veikla, t. y. linų verpimu. Laumės ryšys su jauja atsiskleidžia ir palyginime Blaškosi it laumė po jaują (LT5, 131, 964). Vadinasi, toks santykis buvo suvokiamas kaip vienas esminių laumę apibūdinančių požymių. Pirtis. Pirtis (kaip ir jauja) lietuvių pasaulėvaizdyje atlieka dvi funkcijas: 1. Praktinė nauda (higiena, organizmo grūdinimas); 2. Mitinė. Pasak R. Balsio, jau nuo XIV a. pirtis yra siejama ir su tam tikromis religinėmis apeigomis, o vėliau tapo viena mėgstamiausių vietų, kurias lanko mitiniai personažai (Balsys, 2015, 62). Vienas iš jų – laumė: paskui turbūt pasidabojo toj pirtis ir tas upelis laumėm. Tos laumės pradėjo ten skalbt drapanas ir pirty pertis (OPIS, 100, 169), tos laumės pačios prausdavosi šitoj 55 pirty (LT4, 543, 548). Vieta pasirinkta apgalvotai, nes pirtis yra šalia upelio, kuriame laumė gali skalbti savo drabužius, kuriems įvardyti vartojamas žodis drapanos, reiškiantis sudėvėtus drabužius ir turintis neigiamą konotaciją. Laumės (kaip ir žmonės) pirtyje maudydavosi, tačiau šiam reiškiniui yra pavartotas tikslesnis žodis pertis, nurodantis vanojimąsi vantomis. Beje, dažnai žmonės, norėdami įsiteikti laumėms, išeidami iš pirties palikdavo įvairių priemonių: kai kas joms palikdavęs šilto vandens, muilo, viską gerai, gražiai, tą apdovanodavusios su šilkiniais (LP1, 19, 218). Iš sakinio pastebima, kad žmonės su laumėmis elgiasi pagarbiai, o jos savo ruoštu jiems įteikia dovanų (šilko). Tai, kad pirtis yra mitinių būtybių gyvenamoji vieta, būdinga ne tik lietuvių, bet ir rusų mitologijai. Kaip teigia B. Kerbelytė, abiejų tautų mitologijai būdingas panašus sakmių siužetas, kuriame pateikiami laumės (rusų mitologijoje – pirties dvasios / šeimininkės) ir žmogaus santykiai. Tai lėmė ir susiformavusius tikėjimus, pvz., pirtyje maudytis negalima, kai saulė jau nusileidus (Kerbelytė, 2011, 239). Apleisti pastatai: laukuose buvo apleista, tuščia pirtelę, į kurią kasžin iš kur atvyko laumės (LP1, 21, 219), privažiavau artyn – sala, an tos salos – stubėlė, toj stubelėj – žiburėlis [...] nuvėjo in tą stubelę, joje atrado tris mergas verpiat (LPĮ4, 130, 260). Vadinasi, nors laumė yra sutinkama žmonių gyvenamojoje vietoje, tačiau ji priklauso kitam pasauliu, todėl mėgsta apsigyventi atokesnėse vietose. Svarbi laumės ypatybė yra gebėjimas atsidurti tam tikroje vietoje tuomet, kai to reikia žmonėms: viena gaspadinė, našlė būdama, piūties laike niekaip negalėjo savo lauką nuvalyti ir dėl to labai dėjavo. Tai atėjo viena laumė pas ją (LT4, 547, 550), ta mergaitė labai verkė, ir niekas negalėjo jos nuramdyt. Tai atėjo pas ją dvi laumės (LT4, 553, 553). Šie sakiniai įrodo, kad laumė yra migruojanti, t. y. gali atsidurti bet kokioje vietoje. Taip pat tai atskleidžia ir svarbią laumės vidinę ypatybę – padėti nuskriaustiems, tiems, kurie šaukiasi pagalbos. Tautosakoje akcentuojamas ir laumės pasirodymo laikas. Dažniausiai tai vidurnaktis: vidury naktų atėjo laumės (OPIS, 110, 178), vieno ūkininko moteris sulaukė kūdikį, ir kada atėjo pats glūdumas nakties, dvyliktą valandą, atėjo laumė (LPĮ3, 191, 420). Vidurnaktis nuo seno buvo suvokiamas kaip mistinis laikas, kai susijungia du pasauliai (žmonių ir mistinis), įvyksta stebuklai. Tai, kad laumė yra naktinė būtybė, įrodo ir rasti pavyzdžiai: Laumės veli savo audimus po nusileidimui saulės (LPĮ3, 193, 422), kaip laumė naktimis baldos (LT5, 131, 963). Atlikta analizė patvirtino, kad lietuvių mitologijoje laumė išsiskiria savo žemiškumu. Tai rodo, kad dažniausiai laumė yra sutinkama namų aplinkoje: pirtyje, jaujoje. Laumė taip pat gali būti sutinkama ir gamtoje, ypač šalia vandens telkinių. Vietos, kuriose laumė sutinkama, rodo ne tik artimą šios mitinės būtybės ir žmogaus santykį, tačiau yra ir tiesiogiai susiję su laumės atliekama veikla.

11 lentelė

Žodžio-stimulo laumė asociacijų laukas

Pelkė (10), miškas (4), vanduo (3), raistas (2), pirtis (2), pelkės deivė (1), miškų moteris (1), Laumė miškų mergina (1), gamta (1), troba (1), pasaka (1), aukšta žolė (1), Joninių šventė (1), pieva (1).

Respondentai išskyrė 14 skirtingų asociatų, susijusių su laumės gyvenamąja vieta. Pastebima, kad, skirtingai nei tautosakos tekstuose nurodomos gyvenamosios vietos, respondentai išskyrė tik tokias asociacijas, kurios nurodo gamtos erdvę, pvz., pelkė, miškas, vanduo ir kt. Tik išskirta asociacija pirtis rodo, kad laumė gali būti sutinkama ne tik gamtoje, tačiau ir namų aplinkoje. Taip pat pastebima, kad laumę respondentai sieja su vandens telkiniais. Tai rodo šios asociacijos: pelkė, vanduo, raistas. Tokias asociacijas galima vadinti centrinėmis, nes jos yra tiesiogiai susijusios su laumės atliekama veikla, tautosakos tekstuose pateikta laumės sutikimo vieta. Įdomi asociacija Joninių šventė, kuri atskleidžia laumės mitinį vertinimą, o taip pat jos ryšį su ragana.

3.3.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi

Lyginant su kitomis mitinėmis būtybėmis, laumė išsiskiria savo žemiškumu. Kadangi laumė yra moteriškojo prado mitinė būtybė, todėl jos pagrindinė veikla yra susijusi su tradiciniais moterų darbais: laumės, sako, moka kuo geriausius moteriškus darbus: verpti, siūti, megzti, austi dailias drobes ir kitokius audimus. Jos pačios savo audeklus ir skalbia, ir baltina (LP1, 14, 214). Galima teigti, jog šiame sakinyje užfiksuota ne tik laumės atliekama veikla, tačiau ir senovės lietuvių socialinė, visuomeninė santvarka, nes minimi darbai (verpimas, siuvimas ir pan.) jau nuo seno yra priskiriami moterims. Toks darbų skirstymas, atsižvelgiant į lytį, yra išlikęs iki šiandienos. Sakinys taip pat atskleidžia laumės universalumą, t. y. gebėjimą atlikti daug darbų ir darbštumą, kurį pabrėžia pasikartojantis sujungiamasis jungtukas ir. Apskritai galima teigti, kad būtent šiai laumės savybei yra skiriamas didžiausias dėmesys: vienos laumės kaip moterys lauke dirbdavo, atėjusios į namus, joms vaikus nuprausdavo, verpdavo, drobes ausdavo... (SV, 92); senovėj laumės labai darbščios buvo (LP2, 13, 346); senovėj ateidavo laumės į namus dienoje prie gaspadinių darbo prašyt, nes jos labai mėgdavo dirbt, ypačiai verpti, austi, ir joms darbai labai sekdavos (LP2, 14, 346). Pasikartojantis daiktavardis senovėj sukuria priešpriešą tarp praeities ir dabarties. Iš to sužinome, kad praeityje laumė garsėjo savo darbštumu, tačiau nėra aišku, ar šis bruožas jai būdingas 57 ir dabar. Taip pat sakinyje nurodomas ir laumės santykis su žmonėmis, kuris šiuo atveju yra teigiamas, nes laumė ateina pas žmones prašydama darbo. Toks laumės poelgis parodo ne tik šios mitinės būtybės žemiškumą, tačiau atskleidžia ir lygiavertį laumės – žmogaus santykį. Kaip žinoma, mitologinis pasaulis ir jame veikiančios mitinės būtybės yra tiesiogiai susijusios su žmonių gyvenimu. Remiantis tuo A. J. Greimas iškėlė mintį, kad laumė yra ne kas kita, o marti perkelta į mito plotmę (Greimas, 2005, 290). Jas abi sieja du panašumai, t. y. kraičio krovimas, taip pat jos abi myli ir ilgisi vaikų, tačiau pačios jų neturi (Greimas, 2005, 290). Toks laumės gretinimas su marčia nesumažina jos mitologiškumo, tik atskleidžia sąsają tarp mitinio ir žmonių pasaulio. Įdomu tai, kad, skirtingai nei kitų tautų mitologijoje, lietuvių mitologijoje nėra akcentuojami įvairių mitinių būtybių tarpusavio santykiai, jų giminystės ryšiai. Iš tautosakos tekstuose pateiktų laumės išvaizdos požymių galima teigti, kad laumė yra jauna, netekėjusi mergina / moteris. Tačiau mitologinės rekonstrukcijos rodo, kad laumė šeimyniniais ryšiais gali būti susieta ir su Perkūnu, ir su Velniu. Laumės ir Perkūno tarpusavio ryšį rodo tai, kad ketvirtadienis senovės lietuvių buvo traktuojamas ir kaip laumės, ir kaip Perkūno diena. Sąsaja tarp laumės – Perkūno ir laumės – velnio yra užfiksuota ir pagrindiniame indoeuropiečių mite, kuriame pasakojama apie griausmavaldžio sutuoktinės neištikimybę arba jos pagrobimą. Bet kuriuo atveju griausmavaldžio priešininkas visados yra tas pats, t. y. velnias, o sutuoktinė – laumė (Beresnesvičius, 2008, 156). Tekstuose atsiskleidžia ir kitos gerosios savybės, būdingos laumei, t. y. gerumas, užuojauta ir rūpestingumas. Kad tave teip sunkiai močeka vargina, tai mes atėjom tave išliuosuotie (OPIS, 102, 170). Šalutinis sąlygos sakinys parodo, kad laumė padeda nuskriaustiems, ypač našlaitėms, kurių nemyli pamotės. Todėl šiuo atveju laumės ir žmonių santykis yra geras. Kita laumės savybė yra gebėjimas numatyti ateitį: senovėje, sako, laumės užlemdavusios laimą gimusio kūdikio. Jos ateidavusios po langu, kur kūdikis gimęs, ir jei jis buvęs gražus ir laumei patinkąs, tai jos apmainydavusios jį ant kokio bjauraus, kad negalėjai žiūrėt, nes šis būdavęs didgalvis, su katės akimis ir apžėlęs. Užlemdavusios: kūdikis būsiąs toks ir toks, laimingas arba nelaimingas (LP1, 9, 212). Pirmasis sakinys nurodo, kad ilgainiui žmonės laumę ėmė tapatinti su kita mitine būtybe – Laima, kuri nulemdavo žmonių gyvenimą. Tačiau daiktavardis senovėj nurodo, kad ši ypatybė buvo būdinga praeityje. Antrasis sakinys akcentuoja, kad laumė apmainydavo kūdikius: sau pasiimdavo gražius, o palikdavo bjaurius. Jų išvaizda apibūdinama žodžiais: didgalvis, su katės akimis, apžėlęs. Šie atributiniai pažyminiai rodo, kad tokie vaikai pasižymi zoomorfinėmis savybėmis. Laumė ne tik geba numatyti ateitį, tačiau ir ją nulemti: tada laumės atidavė Braškakojai šaudyklę ir tarė: – Dabar tu būsi dar geresnė audėja ir nepavargsi ausdama [...] tos pačios laumės buvo aplankiusios

58 ir kitą mergaitę – tinginę. Laumės paprašė joms duoti šaudylę. Bet toji šaudyklės nedavė. Tada laumės tarė: – nuo šio karto būsi niekam tikusi audėja (LT4, 545, 549). Šiame tekste atsiskleidžia dar viena laumės ypatybė, t. y. teisingumo vykdymas. Laumė padeda ne tik vargšams, bet ir darbštiems, sąžiningiems, o nubaudžia tinginius ir tuos, kurie nesilaiko nustatytų taisyklių. Tai patvirtina rastas teiginys: laumės nieko blogo nedarydavo tam, kas prisilaikydavo papročių (LT4, 549, 551). Vienas svarbiausių laumės bruožų yra jos santykis vaikais ir motinomis. Tai patvirtina tai, kad žodynuose, apibrėžiant, nurodant žodžio laumė reikšmę, ne išvaizda yra pateikiama kaip išskiriamoji šios mitinės būtybės savybė, o jos santykis su vaikais. Laumės elgesys priklauso nuo to, kaip laumė randa vaiką. Jei vaikas buvo netyčia paliktas – laumė juo pasirūpina, tačiau jei tyčia – tada jį pasmaugia ir taip nubaudžia motiną. Toks laumės ambivalentiškas elgesys tik patvirtina šios mitinės būtybės kaip teisingumo vykdytojos atliekamą vaidmenį. Tai, kad laumės esminis požymis yra jos elgesys su vaikais, patvirtina ir žodyno definicijose nurodomi požymiai. Reikia paminėti, kad tiek LKŽe, tiek DŽe pateiktose apibrėžtyse nurodoma, kad laumė sukeičia vaikus, juos supa. Reikia paminėti, kad tautosakos tekstuose šiam laumės požymiui skiriamas didelis dėmesys. Daugelis tekstų liudija, kad laumė vogdavo arba apmainydavo kūdikius: laumės jaunus kūdikius paglemždavo ir juos apmainydavo (LPĮ3, 191, 420), senų senovėje apmainydavo laumės vaikus (LT4, 539, 546). Būtent dėl laumės ypatybės vogti ir apmainyti vaikus, žmonės, o ypač moterys, bijodavo jos: parėjusi vakare namo, nusiganda priminusi, kad vaiką palika lauke. ,,Jau dabar, – saka – laumės nusmaugs mano kūdikį...“(LP2, 50, 105). Siekiant to išvengti, buvo kuriami netgi tam tikri prietarai, patarimai: kitąsyk po gimimui per naktis žiburį žibydavo, kad laumės neapmainytų arba nepavogtų (LPĮ4, 131, 262). Šis sakinys tik patvirtina, kad laumė yra naktinė mitinė būtybė, todėl, siekiant apsaugoti vaikus, buvo deginami žibintai. Reikia paminėti, kad geras laumės elgesys su vaikais tautosakos tekstuose yra retai sutinkamas: atbėgo pas tą vaiką, žiūri – jos tas vaikas visas aprėdytas šilkuos ir net visas kvietkom apdėtas (LPĮ4, 128, 258), duok tu man ją, aš ją augysiu (LP1, 24, 223). Rasti pavyzdžiai ne tik atskleidžia gerą elgesį su vaikais, tačiau ir laumės dosnumą, paslaugumą. Apibendrinant galima teigti, kad laumės santykį su vaikais lemia vienas faktorius, t. y. ar vaikas buvo paliktas netyčia, ar tyčia, siekiant sau naudos. Kaip jau buvo minėta, lietuvių mitologijoje laumė suvokiama kaip dvilypė mitinė būtybė, nes jai priskiriamos ne tik teigiamos, bet ir neigiamos savybės. Kaip teigia M. Gimbutienė, laumės gerumas yra sąlyginis, greitai galintis pavirsti net mirties grėsme. Būtent dėl šios ypatybės laumė yra artima kitai mitologinei būtybei – raganai (Gimbutienė, 2002, 48). Tautosakos tekstuose laumė gali būti ir kerštinga, pikta. Tačiau ji skriaudžia tik tuos, kurie yra nusikaltę, elgiasi netinkamai: tuo sėdę suverpė visas tais jo pakulas ir, tą močeką uždusinę, pačios išėję savo keliais (OPIS, 102, 170). Veiksmažodis uždusinę nurodo,

59 kokiu būdu laumė keršija žmonėms. Laumė yra žiauri ir tada, kai žmonės nesilaiko papročių: atėjo pas tą vaiką – žiūri, kad jau vaiks negyvas, visas sudraskytas ir apklotas rugienom (LPĮ4, 128, 258), pasakoja, kad tai laumių pinigai buvę, tai laumės jam ir galvą nusuko (LPĮ4, 136, 268). Rasti pavyzdžiai dar kartą patvirtina, kad laumė lietuvių mitologijoje atlieka ir tvakos / teisingumo palaikytojos vaidmenį, nes žmonėms, kurie elgdavosi pagarbiai, laumė atsidėkodavo ir juos apdovanodavo: ta moteris pradėjo rast palikta pirty tai drobės stuomenį, tai rankoves, tai rankšluostį – ir vis tokio darbo, kad net miela žiūrėti! (SV, 94), te tau struką drobės už tai, ką tu mus teip pasveikinai (LPĮ4, 135, 268), Laumės ateidavusios į pirtį, tai kas joms palikdavęs šilto vandens, muilo, viską gerai, gražiai, tą apdovanodavusios su šilkiniais (LP1, 19, 218). Tai rodo šios mitinės būtybės dosnumą. Laumė dovanodavo ne tik drobės, šilko, tačiau ir įvairių rankdarbių, kurie parodo, kad laumė buvo ne tik dosni ir darbšti, tačiau ir labai naginga, talentinga audėja. Laumės dovanos buvo labai vertingos, todėl žmonės džiaugdavosi sutikę šią mitinę būtybę: katram žmogui atsitikdavo laumę išgirsti skalbiant, toksai žmogus artindavosi prie laumės su dideliu džiaugsmu, lyginai kaip mes šiandieną džiaugiamės pamatę degančius pinigus (LPĮ3, 186, 416). Jos sutikimas buvo laikomas laimės ženklu, nes dovanojamos dovanos turėjo didelę vertę: pavogtas stukas laumių drobės gražiausios niekados neišsibaigdavę: kaip prarėži – gali rėžti ir rėžti, o galo nedarėši (LP1, 14, 215), už tavo gražų pakalbinimą po anuo medžiu rasi ritinį audinio, pasiimk tą audinį sau. Ir jo niekuomet nesukirpsi, užteks tau ir tavo vaikams (LT4, 550, 552). Tautosakos tekstuose minimos ir kitos laumės ypatybės. Viena iš jų gebėjimas keisti pavidalą: Užmatė jiedvi gulinčią kumelę – o tai buvo laumė teip pasivertus (LP1, 15, 215). Arba sloginti gyvulius: jis – vėl in tvartą, toj karvė vėl tyka, tai jis supato, kat tai laumė slogino (LPĮ4, 137, 269). Įdomu tai, kad nors laumės savybė sloginti yra užfiksuota ir LKŽe pateiktoje termino laumė definicijoje, tačiau leksikografiniame straipsnyje-diskurse ši ypatybė nebuvo išskirta. Termino definicijoje laumė apibūdinama kaip paslepianti siūlo galą ritėje, o tai leidžia daryti prielaidą, jog tai yra naujesnės šios mitinės būtybės traktavimas, kai laumė perėmė daugelį likimo deivės Laimos savybių. Reikia paminėti, kad laumei priskiriama ir kita savybė, t. y. gudrumas, kuri atsiskleidžia palyginime gudri kaip laumės auginta (PiP, 285). Kadangi tiriamojoje medžiagoje nebuvo rastas opozicinis laumės vaizdinys, todėl galima teigti, kad lietuvių mitologijoje laumė, priešingai nei pvz., Giltinė, yra traktuojama tik kaip gudri. Laumės dvilypiškumas lemia ir skirtingą jos santykį su žmonėmis. Viena vertus, žmonės bijojo laumės: Lietuviai, mūsų probočiai, didžiai laumių bijodavę, nes jos mokėjusios užvarduoti, nulemti ir t.t. naktim teipgi lietuviai bijodavę laumių, jeigu vieną atrasdava, nugaluodavo, nukutydava, sugnaibydava. (LPĮ2, 44, 100). Neigiamą laumės traktavimą dar labiau sustiprina tai, kad jos vardas sutinkamas ir keiksmų formuluotėje: tu laume prakeikta! (LT5, 9076, 869). Kita vertus, žmonės laumės sutikimą suvokė

60 kaip laimės ženklą, su ja elgėsi pagarbiai. Tai, kad laumė užėmė svarbią vietą lietuvių mitologijoje rodo ne tik didelis dėmesys šiai mitinei būtybei, kuris atsiskleidžia išlikusiuose tautosakos tekstuose, tačiau ir su laume susijusių prietarų kūrimas: saulei nusileidus, sako, nereikią mėšlus iš buto laukan nešt, nes laumės iš jų vaikus dirbą. Teipogi saulei nusileidus pamazgas negali laukan lieti, nes laumės per subinę mušdavo (LP1, 12, 214), nereikią saulei nusileidus kultuves pas skalbynę palikti, nes laumės savo audeklus nesukulstytų. Saulei nusileidus nereikią laukuose skalbti, kad ant tos vietos neskalbtų laumės (LP1, 13, 214). Kaip matoma, tautosakos tekstuose laumės ir žmogaus santykis nėra vienalytis. Apibendrinus galima teigti, kal laumė lietuvių mitologijoje yra moteriškojo prado mitinė būtybė, nes jos veikla yra susijusi su tradiciniais moterų darbais. Tautosakos tekstuose akcentuojamas laumės darbštumas, jos santykis su žmonėmis, ypač vaikais. Atlikta analizė taip pat parodė, kad laumė atlieka ir teisingumo vykdytojos funkciją, o jos santykis su žmonėmis yra ambivalentiškas: viena vertus, ji padeda, apdovanoja žmones, tačiau, kita vertus, ji baudžia žmones už nedorumą, nepagarbą, taisyklių nepaisymą.

12 lentelė

Žodžio-stimulo laumė asociacijų laukas

Laumės juosta (6), laimė (5), grobėja (3), vaikų grobėja (2), vaikai (2), magija (2), burtai (2), juosta (2), mistika (2), užuojauta (1), antgamtiškumas (1), vaivorykštė (1), verpėja (1), Laumė gera (1), gėrio simbolis (1), pikta (1), šalta (1), apsauga (1), apgaulė (1), išsiblaškiusi (1), kanibalizmas (1), netvarka (1), dovanoja dovanas (1), klasta (1), mirtis (1), šviesa (1), augalai (1).

Respondentai pateikė net 28 skirtingas asociacijas, susijusias su laumės vertinimu. Jas galima suskirstyti į dvi grupes: 1. Asociacijos, žyminčios teigiamą vertinimą, pvz.: laimė, gera, užuojauta ir pan. 2. Asociacijos, žyminčios neigiamą vertinimą, kaip antai: vaikų grobimas, apgaulė, mirtis ir kt. Tai rodo, kad ši mitinė būtybė nėra vertinama kategoriškai, vienpusiškai. Atlikto asociacijų eksperimento duomenys parodė, kad laumės koncepte akcentuojamas šios mitinės būtybės santykis su vaikais (vaikų grobėja, vaikai), burtais (mistika, antgamtiškumas) ir gamtos reiškiniai (Laumės juosta, vaivorykštė). Pastebima, kad nors laumė yra siejama su laime (tai galėjo lemti du faktoriai: 1. Fonetinis žodžių panašumas; 2.

Sąsaja su kita mitine būtybe – Laima), tačiau dominuoja neigiamos laumės savybės, pvz., pikta, šalta, mirtis ir kt. Daugumą asociacijų su žodžiu-stimulu sieja tiesioginis ryšys (pvz., išsiblaškiusi, verpėja), tačiau esama ir periferinių asociacijų (pvz., mirtis, kanibalizmas), kurių priskyrimą laumės konceptui lėmė mitinių būtybių funkcijų mišimas.

Apibendrinus galima teigti, kad laumės konceptas išsiskiria savo žemiškumu. Tai rodo ne tik dominuojanti antropomorfinė laumės išvaizda, gyvenamoji vieta, tačiau ir sąsaja su tradiciniais moterų darbais: verpimu, vaikų priežiūra. Reikia paminėti, kad nors laumės išvaizdai tautosakos tekstuose buvo skiriama daug dėmesio, tačiau analizė parodė, kad tai nėra pagrindinis požymis, padedantis identifikuoti šią mitinę būtybę. Visuose nagrinėjamuose šaltiniuose akcentuojamos šios mitinės būtybės darbštumas, santykis su vaikais. Šios laumės veiklos sritys lėmė ne tik išskirtus laumės gyvenamosios vietos objektus, tačiau ir šios mitinės būtybės vertinimą. Pastebima, kad ilgainiui laumės konceptas perėmė kitoms mitinėms būtybėms būdingus požymius.

3.4. Konceptas žaltys

3.4.1. Žodžio žaltys leksikografinio straipsnio-diskurso analizė

„Lietuvių kalbos žodyne“ žodis žaltys turi penkias reikšmes, tačiau tyrimui buvo pasirinkta tik pirmoji ir trečioji reikšmės, kuriose atsiskleidžia gamtinio ir krikščionybės suformuoto žalčio vaizdinys. Lentelėje fiksuojami ryškiausi diskurso situaciją atskleidžiantys veikėjai, objektai, veiksmai, būsenos. 1. S.Mast zool. nenuodingas į gyvatę panašus roplys (Natrix): Žaltys yra gražios žalsvai pilkšvos spalvos, o pakaušyje iš abiejų pusių turi po didelę geltoną arba oranžinę dėmę T.Ivan. Žalt s, anas nekanda nieko Nmč. Žaltys panašus į gyvatę, bet nekanda Sd. Kiti ž lčius par gyvatę palaiko. Ž lčio ausikės geltonos, gražūs žalčia Jrb. Žalt s ant nugaros turia driūžę Plšk. Žalčių galvos kai ančių ir uodegos smailios LMD(Sln). Žalt s, jo galvaitė mažukutė Btrm. Žalčių garbintojas S.Dauk. Žalčių yra daiktais Grv. Bobutė sakydavo, kad jų gryčioj žalt s gyveno, pieną lakdavo Skp. Žalt s kiaušinius geria, kur vištos deda (iš gūžtų) Brb. O tas žalt s i varlėms minta Plng. Seniau žalčių i gurbe, i malkinė[je] būdavo, dabar vaikas užaugs žalč io nematęs Mžš. Atšlaimą šiandie apskapojau (apsišienavau), žalčia šliaužioja, kad neužmint Slk. Ten, kur laikomi žalčiai, namuose net užsimušdamas nerasi jokios pelės rš. Iš gyvių ypač buvo globojami žalčiai, kuriuos laikydavo namuose, maitindavo, juos skriausti buvo nevalia rš. Juodus žalčius ir driežus kaipo sargus savo numų laiko ir gerbai S.Dauk. Žaltys paprastasis priklauso prie tų mūsų krašto gyvulių, kurių likimas nepasigailėjo E. ^ Gerbdavo žaltį ir ant žmogaus sakydavo: gudrus kaip žalt s Slč. Šnypštai it žaltys be ožkos pieno S.Dauk. Šnypščia lyg žaltys pieno negavęs KlvK111. Guli išsitiesęs kaip žaltys ant saulės LTR(Gdr). Žiba (Blizga End, Lnkv, Švnč) kaip žaltys, ėda kaip arklys (dalgis) LTR(Jž, Vb). Dieną kap lankas, naktį kap žaltys (diržas) LTR(Smn). 3. gyvūnas, kuris, pasak Biblijos, sugundė Ievą; blogio įsikūnijimas: Ir žaltys buvo kytresnis, nei visi žvėrys ant lauko, kurius Dievas Ponas buvo padaręs BB1Moz3,1. Žalčiai, giminė gyvačių, kaipo galėsite išvengt papeikimo peklos Ch1Mt23,33. Kad galvą žalties (kursai rodijo žmogui neklaužadosp) sutrintų, grieką ir smertį nukeltų Ch1Moz(prakalba). Dievas seniai pasakė, kad žalčiop bylojo DP397. Ir rojuje velnias kalbėjo su Ieva personoje ž lčio DP196. Idant Ieva su anuo senuoju ž lčiu nekalbėjus, tad būtų ir savęs, ir mūsų nepražudžius DP473. Žaltys Ievą prigavo KlM211. O saldus tatai gėluo, o tikrai kaip žaltys šlapias po žoles tas baisus gundinimas tuose žadėjimuose jo MP111.

13 lentelė

Leksikografinio straipsnio-diskurso žaltys skaidymas

Veikėjai Objektai Atributai Veiksmai (būsenos) (aplinkybės) Žaltys, velnias. Gyvatę, pieną, Žaliai pilkšvos Nekanda, gyvena, kiaušinius, žaltį, spalvos, geltona arba laka, geria, šliaužioja, Ieva. oranžinė dėmė, laikomi, globojami, geltonos ausys, gerbdavo, šnypščia, gražūs, smaila prigavo, gundinimas. uodega, gryčioj, sargas, namuose, gudrus, kytresnis.

Pagrindinis šio pasakojimo veikėjas yra žaltys, tačiau šalia eina ir kitas veikėjas – velnias, kuris yra vartojamas kaip žalčio sinoniminis vardas tik tame leksikografiniame straipsnyje-diskurse, kuriame atsiskleidžia krikščionybės suformuotas žalčio vaizdinys. Reikia paminėti, kad šie vaizdiniai skiriasi ne tik sąsaja su velniu, tačiau ir priskiriamais atributais, objektais, veiksmais. Gamtinis žaltys. Taip apibendrintai galima įvardyti pirmosios reikšmės pateiktą žalčio vaizdinį. Čia didžiausias dėmesys yra skiriamas žalčio išvaizdai, kuri pateikiamai detalizuotai. Nurodoma ne tik spalva (žaliai pilkšvos spalvos), tačiau kiti išvaizdos požymiai (geltona arba oranžinė dėmė, geltonos ausys, smaila uodega). O patys žalčiai apibūdinami epitetu gražūs. Tokį žalčio išvaizdos detalizavimą galima paaiškinti tuo, kad žalčiai buvo gerai pažįstami žmonėms, nes gyveno namų aplinkoje. Tai patvirtina atributai gryčioj, namuose, o taip pat veiksmų pavadinimai (gyvena, laikomi). Artimą žmogaus ir žalčio santykį rodo ir tai, kad žmonės žinojo, kuo minta žaltys (pienu, kiaušiniais). Taip pat iš leksikografiniame straipsnyje-diskurse išskiriamų veiksmų globoja, laikomi, gerbdavo matoma, kad žaltys buvo gerbiamas ir laikomas namų sargu. Vis dėlto gamtinio žalčio leksikografiniame straipsnyje akcentuojamos žalčio kaip roplio fizinės savybės, pvz.: šliaužia, šnypščia. Kartu su krikščionybe susiformavo ir kitoks žalčio vaizdinys. Čia svarbiausias yra žalčio vertinimas, kuris yra neigiamas. Tai lėmė religinio žalčio atliekami veiksmai (prigavo, gundinimas), kurie suformavo žalčio gundytojo reikšmę. Religinio žalčio leksikografiniame straipsnyje-diskurse žalčiui yra priskiriamos šios savybės: gudrus, kytras ir sąsaja su Biblijoje mitinu personažu – Ieva.

3.4.2. Žalčio semantiniai aspektai tautosakoje

3.4.2.1. Kilmė ir išvaizda

Žodis žaltys lietuvių kalboje yra vartojamas keliomis skirtingomis reikšmėmis. LKŽe žodis žaltys aiškinamas taip: 1) žaltys – nenuodingas, į gyvatę panašus roplys. Tai pati neutraliausia reikšmė, zoologinis pavadinimas. 2) žaltys – bet koks gyvatėms priklausantis gyvūnas. Šiuo atveju žaltys yra vartojamas apibendrinta reikšme, jis žymi visus gyvūnus panašius į gyvatę. 3) žaltys – gyvūnas, kuris, pasak Biblijos, sugundė Ievą, blogio įsikūnijimas. Čia žaltys yra suvokiamas ir vertinamas iš krikščionybės pusės. 4) žaltys – nenaudėlis, bjaurybė. Tai jau šalutinė žodžio reikšmė, nes kalbama apie žaltį ne kaip apie roplį, o nurodomas žmogaus vertinimas. Todėl čia žodis žaltys yra vartojamas perkeltine reikšme.

Tuo tarpu Dže apibrėžiant žodį žaltys yra nurodomos tik dvi reikšmės, t. y. „1. Nenuodingas roplys, panašus į gyvatę; 2. Gudrus, suktas žmogus“. Vadinasi, DŽe pateikiamas siauresnis žalčio apibrėžimas, o

LKŽe nurodomas platesnis žalčio vaizdinys, akcentuojant reikšmių skirtumus. Vis dėlto nei viename žodyne nėra išskirtas mitologizuotas žalčio vaizdinys. Galima teigti, jog tai rodo, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje žaltys nėra suvokiamas kaip atskira mitologinė būtybė, turinti konkrečią veiklos sferą. Mitologizuotas žalčio vaizdinys tikriausiai yra atėjęs iš gyvūnų kulto laikotarpio, kuris susiklostė vėlyvojo paleolito laikais, kai žmonijos žinios apie gamtą ir gyvūnų pasaulį buvo labai menkos (Dundulienė, 2005, 7). Šios kultūros objektu buvo totemas – protėvių genties mitinis globėjas (žvėris, augalas ar gamtos reiškinys) (Klimka 2001, 56). Vadinasi, kiekviena tauta turėjo savo totemus, lietuvių tautoje vienas iš svarbiausių totemų buvo žaltys. M. Gimbutienė teigia, kad žalčio totemas į Europą atkeliavo iš Artimųjų Rytų, tiksliau, iš Mesopotamijos per Kaukazą ir kitus regionus III tūkst. pr. Kr.(Gimbutienė. 1994, 29–36). Tai, kad žalčio totemas buvo būdingas daugeliui tautų, rodo rasti archeologiniai radiniai. Žalčio motyvų rasta Dunojaus, Skandinavijos, Graikijos mene: keramikoje, dailėje. Atlikti tyrimai taip pat atskleidė, kad Lietuvoje žaltys buvo ypač dažnai vaizduojamas IX–XI a. segėse bei apyrankėse (Gimbutienė, 1994, 29– 36). Vadinasi, tai, kad Lietuvoje žalčiai buvo gerbiami ir jų kultas egzistavo abejonių nekelia, tačiau didžiausias klausimas, ar buvo tiesiog ypatingas žaltys, ar egzistavo ir dievas žaltys, žalčių dievas (Beresnevičius 2008, 164). Viena įdomiausių žalčio kulto interpretacijų priklauso J. Dlugošui, kuris, aprašinėdamas lietuvių dievus, bandė žaltį lyginti su Eskulapu ir Aušautu (gydytojų / gydymo dievais), tačiau jokie rašytiniai šaltiniai neįrodo šių mitologinių būtybių tarpusavio sąsajos. Dėl šios priežasties, būtų galima žaltį laikyti mitiniu personažu, t. y. gyvūnu, turinčiu antgamtinių savybių. Vis dėlto lietuvių 65 liaudies tikėjimai ir tautosaka rodo, kad žaltys buvo laikomas šventu gyvūnu, namų ir atskirų asmenų globėju, teisingumo vykdytoju, nemirtingu, nuolat atsinaujinančiu padaru, susijusi su derlingumu, vaisingumu, žmonių laime ir gerove (Vėlius, 2012, 438). Tai patvirtina ir rastas žmogaus kreipinys į žaltį: Karaliau liepsnotas, gyvačių viešpats, žvilgtelk akele pro savo karūnele. Žalčių karaliau, atimk žandelį nuo to vargdienėlio (LT5, 9258, 891). Šiame kreipinyje užfiksuota ne tik pagarba žalčiui, tačiau ir jo, kaip gyvačių dievo ar karaliaus, vaizdinys. Tai tik dar kartą patvirtina svarbų žalčio vaidmenį lietuvių mitologijoje. Galima teigti, kad didžiausios įtakos pakitusiam žalčio vaizdiniui turėjo krikščionybės įvedimas. Žalčiai, kaip ir anksčiau minėti aitvarai ar kaukai, buvo pradėti vertinti kaip blogosios jėgos ar net velnio pavaldiniai. Galima interpretuoti, kad tuo metu susiformavo ne tik žalčio kaip Ievos gundytojo reikšmė, tačiau ir perkeltinė žodžio žaltys reikšmė, kuri nurodo, kad šiuo vardu yra įvardijamas suktas, gudrus žmogus. Tokią žalčio vaizdinio transformaciją lėmė ne tik Biblijoje pateiktas siužetas (kaip Adomas ir Ieva buvo išvaryti iš rojaus, nes žaltys sugundo Ievą), bet ir tuo metu tarp žmonių dar egzistavęs politeistinis ir panteistinis tikėjimas. Kalbant apie žodžio žaltys etimologiją, reikia paminėti, kad šis žodis nėra grynai lietuviškas, jis buvo paveldėtas iš rytų baltų (Zinkevičius, 1987, 152). Dėl šios priežasties tiek lietuvių, tiek latvių kalboje šis žodis yra bendrašaknis: lie. žalt s, žalkt s, la. zal ktis, zaltis ‘žaltys’. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazėje nurodoma, kad įprastai rytų baltų šaknies e l-/ il- ‘želti’ vediniai yra spalvų būdvardžiai. Remiantis tuo, V. Mažiulis teigia, kad žodžio žaltys etimologijoje užfiksuotos tos spalvos, kuriomis pasižymi žaltys: turinti blizgančio žalsvumo (žalumo), gelsvumo (geltonumo), rusvumo (rudumo) (http://etimologija.baltnexus.lt/?w=%C5%BEaltys). Panašios nuomonės buvo ir kalbininkas E. Frenkelis, kuris teigė, kad žodis žaltys priklauso tai pačiai žodžių grupei, kaip ir žalias, želti (Fraenkel, 1962 cit. iš Vėlius, 2012, 440). Dažniausiai tautosakoje žalčio išvaizdai nėra skiriama daug dėmesio, ji nėra detalizuojama ir atitinka realioje tikrovėje esantį vaizdinį: šliuožia ir papečkio žaltys prie to pieno lakti (LP1, 1, 306); visas žalčių pulkas atšliuožė į jų kiemą (LP3, 194, 423); atšliaužęs Žaltys (LT4 590, 575). Tai įrodo veiksmažodis šliaužti, kuris vartojamas roplių judėjimui reikšti. Apie žalčio mistiškumą ir mitologiškumą galima spręsti tik iš atskirų žodžių vartojimo: Judėjimą reiškiantys veiksmažodžiai. Kadangi žaltys yra roplys, judėjimas turėtų būti pažymimas žodžiu šliaužti, tačiau tekstuose jį pakeičia kiti veiksmažodžiai: 1) senuose amžiuose vieną sykį atlėkė į kaimą žaltys (LP1, 4, 307); 2) o pats žaltys tas išėjo ir išėjo (LP1, 6, 315); 3) Atvažiavo žaltys su piršliais ir pabroliais (LPĮ2, 84, 185). Taigi, pastebima, kad vartojami neutralesni, bendresnės reikšmės

66 veiksmažodžiai, kurie labiau tinka žmogui (ar kitai būtybei, turinčiai kojas) nei ropliui. Kita vertus, tekstuose yra vartojami ir veiksmažodžiai, žymintys žalčio gebėjimą skristi: ir tuo pajėmė tą mergą, iškilo aukštyn ir nunešė (LPĮ4, 65, 149). Gebėjimas bendrauti: 1) Žaltys sako (LP1, 4, 308); 2) bet žaltys prašnekėjo į jauniausiąją žmogiška kalba (LPĮ3, 194, 423); 3) žaltys atėjęs klausia (LPĮ2, 84, 185). Šiuo požymiu žaltys yra antropomorfinė būtybė, nes kalba parodo jo žmogiškąjį pradą. Tačiau labiau stebina jo gebėjimas mąstyti: žaltys pasistebėdamas žiūri, mislija sau (LP1, 4, 308). Veikla, kurią norint atlikti reikia rankų: 1) paėmė žaltys girnų akmenį (LP1, 4, 308); 2) žaltys perpykęs pagriebė vieną jautį už vuodegos ant pečių, parnešė į tą pirtelę, tuojaus skūrą nulupo, metė (LP1, 4, 309); 3) žaltys pagriebęs išrovė medį, parnešė namon, susikūrė ugnį, užvirė tą jautį (LP1, 4, 309); Ir tuoj pajėmė tą mergą, iškilo aukštyn ir nusinešė (LPĮ4, 65, 149). Reikia paminėti, kad dažniausiai žalčio veikla pateikiama hiperbolizuotai, toks raiškos būdas pasirenkamas siekiant sustiprinti, pabrėžti žalčio antgamtiškumą. Taigi, nors tekstuose vyrauja realistinis žalčio vaizdinys ir tik tam tikri žodžiai atskleidžia jo mitinę kilmę, tačiau yra tekstų, kuriuose žaltys yra žmogaus pavidalo. Vienuose žaltys jau nuo pat pradžių vaizduojamas kaip žmogus ir tai nesikeičia. Žaltys – ponaitis: Anryt jau tas ponaitis ir ateina pas tą mergą (LPĮ4, 65, 149). O kituose tekstuose matoma žalčio metamorfozė. Vienoje dalyje jis gyvūno pavidalo: štai jauniausioji užtinka savo marškinių rankovėje įsirangiusį žaltį (LPĮ3, 194, 423). Kitoje dalyje – žmogaus: sutiko ten dailų jaunikaitį, jos belaukiantį. Tas pasisakė jai, jogei jis ir yra tas pats žaltys, ką tupėjo jos marškinių rankovėje (LPĮ3, 194, 423); staiga iš gelmės pasirodo ne baisusis žaltys, bet patogus jaunikaitis, vandens dievaitis (LPĮ3, 174, 394). Šie sakiniai parodo, kad žaltys iš tiesų yra gražus jaunikaitis, vandens dievaitis, kuris pasirenka žalčio pavidalą žemėje, kai bendrauja su svetimais žmonėmis. Apibendrinus galima teigti, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje egzistuoja platus koncepto žaltys suvokimas, kuriam įtakos turėjo ne tik ilgą laiką Lietuvoje vyravęs politeistinis-panteistinis tikėjimas, tačiau ir krikščionybės įvedimas, glaudus žmogaus ir gamtos ryšys, tradicijų tęstinumas.

14 lentelė

Žodžio-stimulo žaltys asociacijų laukas

Gyvatė (38), nuodinga gyvatė (2), gyvūnas (2), šaltas (1), žalia gyvatė (1), blogoji gyvatė (1), Žaltys šalto kraujo (1), drėgnas (1), gleivės (1), žalias (1), žmogus (1), slidus gyvūnas (1), užkeiktas jaunikaitis (1), ilgas (1), Žilvinas (1).

Respondentai išskyrė 15 skirtingų asociacijų, susijusių su žalčio išvaizda ir kilme. Jas galima suskirstyti į šias grupes: 1. Personifikuotos asociacijos: jaunikis, žmogus, Žilvinas. 2. Asociacijos, žyminčios bendresnį teminį žalčio priklausymą: gyvatė, gyvūnas. 3. Asociacijos, nurodančios žalčio išvaizdai būdingus požymius: slidus, šaltas, drėgnas, žalias, ilgas, gleivės. 4. Asociacijos, žyminčios respondentų santykį su žodžiu-stimulu: blogoji, nuodingas. Pastebima, kad periferinės asociacijos (Žilvinas, jaunikis) rodo respondentų tautosakos išmanymą. Dar kitaip jas galima vadinti kultūrinėmis. Pateiktos asociacijos patvirtina dvigubą žalčio (kaip mitinės būtybės, kaip roplio) suvokimą. Dauguma asociacijų yra išreikštos daiktavardžiu (gyvatė, žmogus ir t. t.), tačiau randamos ir būdvardinės (slidus, šaltas), dalyvinės (užkeiktas) asociacijos.

3.4.2.2. Gyvenamoji vieta

Nors žalčio natūrali gyvenamoji vieta yra laukinė gamta, tačiau jau nuo seno žaltys buvo laikomas namų dvasia ir gydytoju (Lietuvių mitologija I tomas, 1995, 76). Juos žmonės laikė naminiais gyvūnais: mūsų seneliai juos laikę namų gyvūnėliais, kaip šiandien triušius ar marių kiauleles (SV, 67). Išlikę rašytiniai šaltiniai rodo, kad būta atvejų, kai žalčiai buvo ne tik maitinami, tačiau ir jiems aukojama. Apie tokį elgesį savo raštuose užsimena net keletas autorių, pvz., J. Dlugošas, E. Stela, M. Mažvydas, M. Daukša ir kt. (Vėlius, 2012, 438). Žalčio paplitimą rodo ir vietovardžių, padarytų su šaknimi žal-, gausa. Atlikta analizė atskleidė, kad įvairiuose Lietuvos regionuose užfiksuota net 58 vietovardžiai ir 4 vandenvardžiai, kurie yra sudaryti iš žalčio pavadinimų. Šie duomenys patvirtino, kad žaltys yra dažniausias, populiariausias roplys (Vėlius, 2012, 159–160). Žalčio buvimo vieta tekstuose nurodoma tiksliai. Išskiriamos šios vietos: Pakrosnys. 1) tai žaltys iš pakrosnės išlindęs (SV, 67); 2) žiemą juos laikydavę pakrosnyse (SV, 67). Tvartas. 1) kartą radau tvarte po loviu žalčio kiaušinius (SV, 68); 2) tvarte, po loviu, žaltys buvo 68 sudėjęs kiaušinius (SV, 69). Pašiūrė. 1) jie pašiūrėj gulėdami pamatė, kad vaikštinėja žaltys (SV, 68). Pintinė. 1) Didesniuosius žalčius pintinaitėse laikydavę (LP1, 1, 306). Papečkys. 1) žalčių kitą kartą buvę daugybė: visose trobose pilni papečkiai (LP1, 1, 306). Toks detalus žalčio gyvenamosios vietos nurodymas rodo, kad žalčius su žmonėmis sieja glaudus ryšys, jie buvo laikomi naminiais gyvūnais, todėl jų gyvenamoji vieta aiškiai lokalizuota. Vis dėlto žalčio gyvenamoji vieta yra ne tik namų ūkio pastatai, tačiau ir kitos vietos, pvz.: Gamta. 1) vienoj vietoj prie pat kelio – guli apie kelmą apsiraizgęs žaltys (SV, 69); 2) mato – guli didelis margas žaltys (SV 70); 3) štai jauniausioji užtinka savo marškinių rankovėje įsirangiusį žaltį (LPĮ3 194, 423); 4) inlindo į tą urvą, perlindo per tas kirmelės, smarvę – dalindo pas žaltį (LP1 5, 312). Dvaras. 1) nusinešė jis ją in tokį dvarą (LPĮ4 65, 149); 2) žaltys tą vaiką nusivedė į kalnus, į dideles girias, į užkeiktą dvarą (LP1, 6, 315). Reikia paminėti, kad žaltys čia gyvena tuomet, kai jis keičia savo pavidalą, t. y. įvyksta žalčio išvaizdos transformacija: perėjimas iš svetimos aplinkos į savą, saugią aplinką, t. y. dvarą, kuriame žaltys įgija antropomorfinį pavidalą. Vadinasi, ši gyvenamoji vieta yra priskiriama tik mitologizuotam žalčio konceptui. Tekstuose išryškėja glaudus ryšys tarp žalčio ir vandens. Jis yra akcentuojamas, kai kalbama apie žaltį jaunikaitį, žaltį vandens dievaitį: 1) bet patogus jaunikaitis, vandens dievaitis (LPĮ3, 174, 394); 2) tuojaus persikėlė visi ant netolimos salos ir iš ten nusileido į pažemę po mariomis, kur buvo žalčio puikiai išpuošti ir išrėdyti rūmai (LPĮ3, 194, 423); 3) žaltys pamatęs tik nusitvėrė ir nužvingėjo į marių dugną (LPĮ2 84, 185); 4) tas žaltys išgirdo ir jau iškiša galvą iš vandens (LPĮ4, 65, 151). Taigi, pavyzdžiai rodo, kad tautosakoje žaltys siejamas su vandeniu tik tuomet, kai jis yra suvokiamas tarsi vandens dievaitis, o žalčio pavidalą turi tik sausumoje, t. y. svetimoje aplinkoje. Tuomet sąvoka žaltys yra sinonimiška tikriniam vardui Žilvinas. Tačiau įdomu tai, kad apskritai žaltys yra tas roplys, kuris ne tik gyvena sausumoje, tačiau ir gerai plaukia. Ir nors ši žalčio savybė nėra akcentuojama lietuviškame šio roplio pavadinime, tačiau yra aiškiai užfiksuota ir išreikšta anglų kalboje: grass-snake, water-snake. Apibendrinus galima teigti, kad išskirtos skirtingos žalčio gyvenamosios vietos tik patvirtina, koks platus žalčio konceptas yra susiformavęs mūsų tautos pasaulėvaizdyje. Reikia paminėti, kad grynai mitologizuoto žalčio konceptui yra priskiriamas dvaras. Taip pat įdomu tai, kad tautosakoje žaltys siejamas su vandeniu / mariomis yra tik tada, kai žaltys yra mitologizuotas, nors apskritai šis ryšys yra būdingas ir žalčiui ropliui.

15 lentelė

Žodžio-stimulo žaltys asociacijų laukas

Žaltys Miškas (2), jūra (2), namai (1), namų sargas (1), namų dievas (1), namų ramybė (1), vanduo (1), šienas (1), pelkė (1), pasaka (1).

Respondentų pateiktus asociatus (10) galima skirstyti į dvi grupes: 1. Žaltys – roplys. Tuomet išskiriamos šios gamtos erdvės: miškas, pelkė, šienas. 2. Žaltys – mitinė būtybė. Tuomet erdvė susijusi su pasakose minimais motyvais: jūra, vanduo, pasaka. Pastebima, kad dominuoja asociacijos, žyminčios žalčio sąsajas su namais, o taip pat jos atskleidžia ir žalčio vertinimą (namų sargas, namų dievas, namų ramybė), kuris yra teigiamas, nes žaltys suvokiamas kaip namų talismanas, saugotojas. Reikia paminėti, kad atliktas asociacijų tyrimas neatskleidė krikščioniško žalčio vertinimo, kuris užėmė gana svarbų vaidmenį analizuojant tautosakos tekstus.

3.4.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi

Žmones su gyvūnų, mitinių būtybių pasauliu siejo glaudus ryšys. Gyvūnai buvo traktuojami kaip žmonės, su kuriais jie kalbasi, tariasi, vieni kitiems padeda patekus į nelaimę (Dundulienė, 2005, 45). Požymį, kad gyvūnams buvo priskiriamos tam tikros galios, funkcijos, galima paaiškinti tuo, kad gyvūnai užėmė svarbią vietą žmogaus gyvenime, nuolatos juos lydėjo, tačiau, kita vertus, jie buvo suvokiami kaip svetimi, ne šio pasaulio dalis, todėl buvo mitologizuoti. Jau aiškiai išskiriama ir lokalizuota žalčio gyvenamoji vieta rodo, kad žmonės žalčius gerai pažinojo, laikė juos naminiai gyvūnais: Juos žmonės laikė naminiais gyvūnais: mūsų seneliai juos laikę namų gyvūnėliais, kaip šiandien triušius ar marių kiauleles (SV, 67). Sakinyje pavartotas žodis seneliai ir būtasis laikas rodo, kad toks artimas ryšys tarp žalčio ir žmogaus buvo būdingas senovėje. Kaip jau buvo minėta, vėliau, po krikščionybės įvedimo, požiūris į žaltį ir jo vertinimas pakito. Žaltys buvo pradėtas suvokti kaip blogoji jėga, velnio pavaldinys. P. Dundulienė teigia, kad žaltys buvo lyginamas su šėtonu gundytoju – tai tamsos ir pragaro dvasia, nes tuo metu ypač paplito bibliniai motyvai apie žalčio prakeikimą už pirmųjų Rojaus gyventojų sugundymą suvalgyti uždraustą obuolį nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio (Dundulienė, 2005, 123). Taigi, kalbant apie žalčio santykį su žmonėmis, reiktų brėžti proskyrą tarp laiką prieš krikščionybės įvedimą ir laiką po krikščionybės įvedimo. Vis dėlto tautosakos tekstuose vyrauja teigiamas požiūris į šią mitinę būtybę. Tai patvirtina rasti 70 teiginiai: bernas labai didžioj santaikoj gyvenęs su žalčiais (LT4, 592, 575); sako, kad mūsų krašte buvę daug žalčių (SV, 67); seniau didesnieji ūkininkai visuomet laikydavo žalčius (SV, 68). Žalčio teigiamą vertinimą lemia jam priskiriamos teigiamos savybės.Išskiriamos šios: Žaltys buvo suvokiamas kaip laimės nešėjas: katras žmogus turėjęs daugiau žalčių, tas turėjęs daugiau laimės, tam viskas geriau sekęsi: geriau sekdavęsi gyvuliai ir nelaimių mažiau teatsitikdavę (SV, 68). Sakinys rodo, kad žalčiai buvo laikomi sėkmės talismanais, saugodavę ne tik žmones, bet ir namus. Taip pat šiame sakinyje išskiriama ir kita žalčio savybė, t. y. jo globėjiškumas. Žaltys kaip gyvūnų globėjas: seniau kiekvienas gyvulys turėjo kaip ir globėją žaltį. Jam nudvėsus ar jį užmušus, turėjo dvėst ir gyvulys (SV, 68). Sakinyje pabrėžiamas gyvulio priklausomybės ryšys nuo žalčio. Gyvulio augimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo žmogaus santykio su žalčiu. Jei žalčiu rūpinamasi – gyvulys sveikas, jei žaltys užmušamas – su juo kartu miršta ir gyvulys. Galima daryti prielaidą, kad būtent dėl šios priežasties ūkininkai augindavo žalčius, saugojo juos ir rūpinosi. Žaltys suvokiamas kaip protingas: čia ne mano panelė, čia vyriausioji seselė (LPĮ2, 84, 185). Platesnis sakinio kontekstas yra toks: tėvai nenori leisti dukters už žalčio, todėl bando jį apgauti atvesdami jam vyriausią seserę, karvę, kiaulę. Taigi, žaltys yra protingas, gudrus, jis geba atskirti teisybę nuo melo. Žaltys rūpinasi žmonėmis: gyvatė tyko žmogų įkirst, nori kaip nors prieiti, o žaltys neleidžia, vis nuveja (SV, 69). Šis sakinys parodo, kad žalčiai saugo žmones nuo pavojų, nelaimių, o tai tik įtvirtina šios mitinės būtybės teigiamą santykį su žmonėmis. Žaltys – teisingas: žaltys, suradęs savo vaikus, nuėjęs arklidėn ir išlakęs iš lovio užnuodytą vandenį (LT4, 591, 575); žaltys, pamatęs, kad ne berniukas, bet ūkininkas eina gerti, greit prišliaužė prie ąsotėlio ir pavertė jį, išliedamas vandenį (SV, 69). Jaučia žmogui būdingas emocijas: užuširdęs žaltys grįžta atgal ir gana piktas (LT3, 124, 307). Žalčiui priskiriamos stebuklingos galios: paėmė žaltys girnų akmenį, kaip metė į žemę – į smulkiausius miltus subyrėjo [...] žaltys švilptelėjo teip, kad nuo visų medžių lapai nukrito [...] žaltys perpykęs pagriebė vieną jautį už vuodegos ant pečių, parnešė į pirtelę [...] žaltys pagriebęs išrovė medį (LP1, 4, 307). Taigi, žaltys yra laikomas mistine būtybe ne tik dėl savo išvaizdos detalių, metamorfozės, tačiau ir turimų stebuklingų galių: nežmoniškos jėgos. Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje konceptui žaltys priskiriamos ne tik teigiamos, bet ir neigiamos savybės. Tai atskleidžia žalčio dvilypiškumą, viena vertus, žaltys traktuojamas kaip laimės nešėjas, tačiau, kita vertus, jis yra kerštingas: žaltys apsivyniojęs jai apie kaklą ir pasmaugęs ją (SV, 68); žaltys jį gelbėjo, o berniuką būtų nunuodijęs už jo kiaušinių sudaužymą (SV, 69); žaltį įpykinę ir neperprašę. Tas žaltys užlipęs ant lentynos ir apsiriesdamas visas puodynes perspaudęs (LP1, 2, 306). Šie sakiniai nurodo kelis

71 dalykus: 1) žaltys keršija žmonėms užnuodydamas pieną, arba pasmaugdamas; 2) taip jis elgiasi tik tuomet, kai žmonės sudaužo padėtus kiaušinius. Vadinasi, nors žalčiui yra būdingos ir neigiamos savybės, tačiau jos pasireiškia tik tuomet, kai žmonės su žalčiais elgiasi nepagarbiai. Galima interpretuoti, kad tokį žalčio elgesį lemia jo, kaip teisingumo vykdytojo, atliekamas vaidmuo. Įdomu tai, kad palyginimuose, kitaip nei kituose žanruose, išryškėja tik neigiamas žalčio koncepto vertinimas. Žaltys pasirenkamas siekant pabrėžti žmogaus liesumą: sudžiuvęs kaip žaltys ant lukšto (LT5, 1141, 142), taip pat akcentuojant pyktį: Šnypščia kaip žaltys be ožkos pieno (LT5, 658, 114); Šnypščia kaip žaltys, pieno negavęs (LT5, 658, 114). Ypač neigiamą žalčio vertinimą atskleidžia gausus pluoštas keiksmų formuluočių: Tu žalčio išnara! (LT5, 9090, 870); O tu žalty prakeiktasis! (LT5, 9091, 870); Žalčio koja pastaroji! (LT5, 9092, 870); Kad tave žaltys pasmaugtų! (LT5, 9127, 872). N. Vėlius teigia, kad žalčio vardo naudojimas keiksmuose yra ypač būdingas žemaitijoje, čia žaltys savo populiarumu varžosi su rupūže (Vėlius, 2012, 79). Žinoma, keiksmų formuluotės su žalčio vardu yra vartojamos ir kituose Lietuvos regionuose, tačiau lyginant su žemaitija nėra tokios populiarios. Neigiamas žalčio vertinimas išryškėjo ir J. Lubienės straipsnyje „Žvėrių pavadinimai lietuvių kalbos mikonimų motyvacijos sistemos“, kuriame buvo nagrinėjami iš žvėrių vardų sudarytų mikonimų eksplicitinės ir implicitinės motyvacijos požymiai. Tyrimo rezultatai parodė, kad netinkamų maistui, nepažįstamų grybų – šungrybių – pavadinimai turi ypač ryškią neigiamą konotaciją. Dažniausiai šungrybių pavadinimai visame lietuvių kalbos plote sudaromi iš abstrakčios reikšmės mikonimo gr bas ir determinacinio dėmens šuo, tačiau tarmėse determinaciniais dėmenimis gali eiti ir žvėrių pavadinimai. Dzūkai tokių grybų pavadinimus sudaro ir su determinantu žalt-, pvz., ž lčiagrybis. Kaip teigia autorė, toks netinkamų grybų pavadinimas egzistuoja ir Rusijos Pskovo tarmėse, kuriose sakoma ужовы грибы „žalčio grybai“ (Lubienė, 2014, 111). Vadinasi, toks žalčio vardo vartojimas, sudarant netinkamų vartojimui grybų pavadimus, rodo neigiamą žalčio vertinimą. Taigi, apibendrinus galima teigti, kad žmones su žalčiu sieja glaudus ryšys. Tai įrodo ne tik teigiamas jų vertinimas, bet ir dažnas tautosakos motyvas – žmogaus ir žalčio vestuvės. (Dundulienė, 2005, 45). Tačiau atlikta analizė parodė, kad tautosakoje žalčio konceptui priskiriamos ne tik teigiamos, bet ir neigiamos savybės, kurios dominavo smulkiojoje tautosakoje.

16 lentelė

Žodžio-stimulo žaltys asociacijų laukas

„Eglė žalčių karalienė“ (15), suktas (9), pasitikėjimas (2), šeimos simbolis (2), gudrus Žaltys (2), Eglė (1), sukčiavimas (1), apsukrus žmogus (1), piktas (1), harmonija (1), šliaužti (1), saugo (1), globoja (1), blogybės (1), laimės nešėjas (1), šeima (1), šeimos sargas (1), sėkmė (1).

Žodis-stimulas žaltys sukėlė 19 skirtingų asociacijų, susijusių su žalčio vertinimu. Respondentams žaltys labiausiai asocijuojasi su Egle žalčių karaliene (15). Tai ne tik centrinė asociacija, kuri su žodžiu- stimulu susijusi prasminiu ryšiu, tačiau kartu ir kultūrinė asociacija. Kita vertus, ši daugiažodė asociacija remiasi tuo pačiu žodžiu-stimulu. Taip pat visas pateiktas asociacijas galima suskirstyti į dvi grupes: 1. Asociacijos, žyminčios teigiamą žalčio vertinimą, pvz., saugo, globoja, laimės nešėjas, sėkmė. Šiai grupei taip pat priskiriamos asociacijos, kuriose akcentuojamas žalčio ir šeimos / namų santykis: šeimos simbolis, harmonija, šeimos sargas. Taip pat jos rodo ne tik teigiamą žalčio vertinimą, tačiau ir toteminio kulto liekamas mūsų kultūroje. 2. Asociacijos, žyminčios neigiamą žalčio vertinimą, pvz., suktas, gudrus, piktas, blogybės. Reikia paminėti, kad tokio tipo pavyzdžių buvo pateikta mažiau. Taip pat galima teigti, kad jų priskyrimą lėmė naujesnis, krikščioniškas žalčio vertinimas. 3. Asociacijos, susijusios su gamtiniam žalčiui priskiriamomis ypatybėmis. Tiesa, šiai grupei buvo priskirta tik viena asociacija šliaužti. Taigi, respondentų pateiktos asociacijos rodo, kad žaltys nėra vertinamas kategoriškai, tai lėmė susiformavę skirtingi (gamtinio, mitinio, krikščioniško) žalčio vaizdiniai.

Apibendrinus galima teigti, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje žalčio konceptas išsiskiria savo daugiaplaniškumu, kuris atspindi įvykusias kultūrines permainas: perėjimą nuo toteminio iki krikščioniško tikėjimo. Tai lėmė, kad šalia gamtinio žalčio vaizdinio susiformavo ir mitinio žalčio vaizdinys. Toks žalčio koncepto dvilypiškumas akcentuojamas visuose nagrinėjamuose šaltiniuose. Reikia paminėti, kad įvedus krikščionybę žaltys buvo demonizuotas ir įgijo gundytojo / klastos reikšmę, todėl lietuvių tautos pasaulėvaizdyje dominuoja neigiamas žalčio vertinimas. Tačiau ne tik tautosakos tekstuose, bet ir atliktame asociacijų eksperimente žalčiui priskiriamos tokios funkcijos, kaip namų sargas, laimės nešėjas, globėjas rodo išlikusius senosios kultūros artefaktus.

3.5. Konceptas perkūnas

3.5.1. Žodžio perkūnas leksikografinio straipsnio–diskurso analizė

„Lietuvių kalbos žodyne“ žodis perkūnas turi dvi reikšmes: griaustinis, t. y. gamtos reiškinys ir griausmo, žaibo dievas. Tyrimui buvo pasirinkta antrosios perkūno reikšmės leksikografinio straipsnio– diskurso analizė.

2. mit. griausmo, žaibo dievas: Garbina ugnį, žemyną, gyvates, žalčius, perkūną, medžius DK77. Perkūns, didei supykęs, jį (mėnulį) kardu perdalijo RD27. ^ Išsiskleidę kai perkūno ūsai LTR(Jz). Didelis jis toks buvo – kai perkū nas Jrb.

17 lentelė Leksikografinio straipnio–diskurso perkūno skaidymas Veikėjai Objektai Atributai Veiksmai (būsenos) (aplinkybės) Perkūns, (žmonės), Ugnį, žemyną, Supykęs, išsiskleidę, Garbina, perdalijo, jis. gyvates, žalčius, didelis, ūsai. buvo. mėnulį, kardu, perkūno.

Nagrinėjant perkūno leksikografinį straipsnį–diskursą, pastebima, kad perkūnas yra siejamas su senuoju, ikikrikščionišku lietuviams būdingu politeistiniu tikėjimu, nes jis yra priskiriamas ir gretinimas su šiais reiškiniais: ugnis, gyvatės, medžiai ir mitinėmis būtybėmis: žemyna, žalčiu. Vadinasi, galima teigti, kad perkūnas yra viena iš seniausių lietuvių mitologinių būtybių. Jo didybę parodo ir galia perkirsti / perdalinti mėnulį. Tai perkūnas padaro naudodamasis kardu. Šio įrankio pasirinkimas rodo, kad perkūnas nėra paprasta, buityje sutinkama mitinė būtybė, nes kardas žymi ne tik karinę galią, bet ir priklausymą aukštesniam sluoksniui. Leksikografiniame straipsnyje-diskurse perkūnas apibūdinamas šiais atributais: didelis, supykęs. Tai rodo jo galią ir žmonių jaučiamą pagarbą, galbūt, net baimę. Vienintelis ryškus perkūno išvaizdos bruožas yra jo ūsai, kurie apibūdinami kaip išsiskleidę. Taip akcentuojant šios mitinės būtybės dydį, vyriškumą. Vadinasi, lietuviams vyriškumas yra siejamas su galia, pykčiu, dideliu ūgiu ir ūsais.

3.5.2. Perkūno semantiniai aspektai tautosakoje

3.5.2.1. Kilmė ir išvaizda

Bandant rekonstruoti lietuvišką dievų panteoną, didelis dėmesys yra skiriamas Perkūnui. Jau nuo XIII a. visuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose kalbama apie senąjį lietuvių tikėjimą, yra minimas Perkūno vardas (Gimbutienė, 2002, 117). Lietuvių mitologijoje Perkūnas užima svarbią vietą. Tai įrodo ne tik moksliniai tyrinėjimai, tačiau ir šios mitinės būtybės sąsajos su kitų šalių mitologija bei religija. T. Narbutas teigia, kad Perkūnas yra griausmavaldis Jupiteris, kuris senovės Europoje buvo plačiausiai garbintas dievas – dievų, dangaus ir žemės karalius, gamtos valdovas (Lietuvių mitologija I tomas, 2013, 57). Kad šis dievas buvo būdingas ir kitoms tautoms, rodo išlikę bendrašakniai žodžiai kitose baltų ir slavų kalbose: Latvijoje Perkons, Prūsijoje Percunis, Rusijoje Перун, Baltarusijoje Пярун, Ukrainoje Перун, Lenkijoje Piorum, Čekijoje Perun (Laurinkienė, 1996, 7)8. Reikia paminėti, kad kitose indoeuropiečių kalbose panašias funkcijas atliekančios mitinės būtybės taip pat yra vadinamos tos pačios arba panašios šaknies žodžiais, pvz., sen. Skandinavų Fjǫrgyn „griausmo dievo motina“, sen. indų Parjánya „audros debesio ir lietaus dievas“ (Vėlius, 2012, 265). Perkūno vardo etimologija yra aiškinama taip: manoma, kad šis vardas yra susijęs su žodžiu perti (šios nuomonės laikėsi E. Fraenkelis ir P. Skardžius), o pats žodis pertis lietuvių kalboje turi daugybę reikšmių. Vienos svarbiausių yra šios: mušti, blokšti, trenkti, pliekti, šauti, užmušti, užtvoti. Taigi, palyginus šio žodžio reikšmes su veiksmais, kuriuos atlieka Perkūnas, galima teigti, kad Perkūnas buvo suvokiamas kaip mitinė būtybė, kuri trenkia, kovoja su velniu, šaudo akmeninis ir kulkomis (Laurinkienė, 1996, 8). Kitokios nuomonės laikosi M. Gimbutienė, kuri teigia, kad Perkūno vardas indoeuropiečių kalbose yra susijęs su ąžuolo ar ąžuolyno vardu. Tokį ryšį atskleidžia sanskrito žodis Parjanayh, reiškiantis griausmą ir debesis, ir žodžių su šaknimis par- per-, susijusių su ąžuolo, ąžuolyno ar kalno viršūnės pavadinimais, giminystė (Gimbutienė, 2002, 119). Vis dėlto abi versijos rodo, kad Perkūnas yra viena pagrindinių mitologinių būtybių, turinčių atitikmenis beveik visose indoeuropiečių kalbose, o taip pat atskleidžia, mitonime užfiksuotus svarbiausius perkūno koncepto bruožus. Nors mitonimo paplitimas ir kilmė rodo, kad Perkūno kultas buvo būdingas daugeliui tautų, tačiau ne visur vienodas. Pasak H.Łowmiańskio, iš pietrytinių baltų- slavų į šiaurvakarinius rajonus keliavęs perkūno kultas nusilpo, todėl jo kultas nebūdingas vakariniams baltams (prūsams) ir vakariniams slavams (Vėlius, 2012, 57).

8 Čia ir toliau visame darbe vertimas iš anglų kalbos yra darbo autorės.

Tai, kad Perkūnas yra vienas iš pagrindinių lietuviško olimpo dievų, rodo ir šio vardo vartojimas: Kai Perkūnas nutrenkia medį, uždega trobesį arba užmuša žmogų, gyvulį, tada sakoma, kad ten buvo pasislėpęs velnias (SV, 108). Perkūno vardas, kitaip nei kitų mitinių būtybių, tautosakos tekstuose yra rašomas didžiąja raide. Tai rodo, kad šis vardas buvo suvokiamas kaip tikrinis, o ne bendrinis. Kita vertus, tautosakos tekstuose Perkūno vardas yra vartojamas ir bendrine reikšme: jei į trobą perkūnas įtrenkia, ugnį galima užgesinti tik ožkos pienu (LP1, 8, 63). Taip vartojama tuomet, kai žodis perkūnas žymi ne mitinę būtybę, o gamtos reiškinį. Tai, kad Perkūnas yra ne tik vienas seniausių, bet ir svarbiausių mitinių būtybių lietuvių mitologijoje įrodo ir randami sinonimiški vardai. Tautosakos tyrinėtojai išskiria šiuos: Braškutis, Brazdeikis, Burzgulis, Gramalis, Grumužis, Pakabildis, Poškulis, Tarškutis, Tratintojis, Dardaitis, Trinkutis (Laurinkienė, 1996, 10). Apskritai tautosakos ir mitologijos darbuose suskaičiuojami net 38 skirtingi Perkūno vardai. Įdomu tai, kad dauguma jų yra garsažodinės kilmės, pvz., Burzgutis, Braškutis, Dardaitis ir pan. Vadinasi, jau mitonimo daryboje yra užfiksuotas Perkūno atliekamo veiksmo garsas. Todėl, remiantis darybine motyvacija, galima teigti, kad perkūno koncepto šaknys yra gamtos reiškiniai, kuriuos žmonės vertino kaip mitinių būtybių atliekamą veiklą, o tik vėliau Perkūnui buvo priskirtos kitos funkcijos, savybės. Tos pačios mitinės būtybės vadinimas keliais vardais yra dažnas reiškinys, tačiau atlikta analizė rodo, kad dažniausiai yra vartojamas Perkūno vardas. Nagrinėjamuose tautosakos tekstuose buvo rastas tik vienas sinoniminis Perkūno vardas, t. y. Dundulis: Nebėr Bauko – Dundulis užmušė (SV, 116); O kad tave dundulis užmuštų! (LT5, 9100, 870) Šis mitonimas taip pat yra garsažodinės kilmės, nes jo šaknis yra susijusi su veiksmažodžiu dundėti. Taigi, galima teigti, kad visi sinoniminiai vardai, žymintys tą pačią mitinę būtybę, yra susiję su Perkūno veikla ir jos sukeliamu garsu. Perkūno kulto senumą ir svarbą įrodo ir išlikę vietovardžiai, kuriuose užfiksuotas šios mitinės būtybės vardas: upė Perkūnupis, kaimai Perkūnai, Perkūniškė, Perkūniškis, kalnas Perkūnkalnis taip pat kiti objektai Perkūno klonis, Perkūno akmuo, Perkūno ąžuolas ir kt. (Zinkevičius, 1987, 90). N. Vėliaus atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo nustatyti mitinių būtybių dažnumą vietovardžių geografijoje, atskleidė, kad vietovardžiai susiję su Perkūnu yra antri pagal dažnumą Lietuvoje, juos aplenkia tik vietovardžiai su leksema velnias (Vėlius, 2012, 158). Kitas požymis, rodantis jo svarbą, yra tas, kad žmonės jau nuo seno Perkūną gretino su dievu. Tai rodo tautosakos tekstuose randami gamtinių reiškinių aiškinimai: Griaujant tėvai mažiems vaikams sako: sūneli, Dievulis važinėja arba Dievulis barasi, arba Vešas tėvulis griaudžia (LP1, 4, 62), Šiuose sakiniuose atsiskleidžia Perkūno ir dievo santykis. Būtų galima kelti klausimą, ar gali būti, kad Perkūnas yra pagoniškas krikščioniško Dievo prototipas Tokia hipotezė gali būti keliama, nes Perkūnas, nors ir nebuvo vienintelis dievas, tačiau buvo iškeliamas į pirmą vietą, kaip dangaus valdovas. Perkūno kaip

76 vyriausio dievo konceptą sustiprina ir tai, kad suvienytoje Lietuvoje, Vilniuje, stovėjo ir Perkūnui skirta šventykla. Iš pirmo žvilgsnio tokią hipotezę sustiprintų ir tautosakos tekstuose randamas dvinaris perkūno dievaičio vardas: Perkūne dievaiti, nemuški ant mane, dievą melsiu, tavi paltį mesiu (LT5, 9385, 911); Kad tave dievaitis užmuštų! (LT5, 9099, 870). Tačiau jau pačiame sakinyje nurodoma, kad Perkūnas ir Dievas nėra tapatūs, jie traktuojami kaip skirtingos dievybės. Didžiausias diskusijas sukėlė žodžio dievaitis vartojimas. Vieni tyrėjai teigia, kad tokios formos vartojimas rodo, kad Perkūnas buvo suvokiamas kaip Dievo sūnus (pagal analogiją karalaitis – karaliaus sūnus), tačiau, kaip teigia P. Skardžius, šios prielaidos nepatvirtina nei dabartinė, nei senovės raštų kalba (Skardžius, 1963, 253– 257). Kiti mano, kad žodis dievaitis yra maloninis vardo Perkūnas priedėlis, nes priesaga -aitis lietuvių kalboje dažniausiai vartojamas nurodant mažybinę / maloninę reikšmę. Nors Perkūnas užima svarbią vietą, tačiau jo išvaizdos aprašymui nėra skiriama daug dėmesio. Ji pateikiama fragmentiškai, akcentuojant tik kelis komponentus. Galima daryti prielaidą, kad taip yra, nes Perkūnas yra susijęs su gamtos reiškiniais, kurių žmonės negalėjo paaiškinti, taip pat ši mitinė būtybė, kitaip nei aitvaras ir žaltys, nėra žmonėms gerai pažįstama ir sutinkama namų aplinkoje. Tai įrodo ir rasti teiginiai, kurie patvirtina, kad žmonės tiksliai nežinojo, kaip Perkūnas atrodo, todėl jį sutikę negali identifikuoti: Jis pritinka vieną žmogų [...] pakeliui tas žmogus dailydei išsipažįsta, kad jis perkūns ėsąs (LPĮ1, 34, 149). To priežastis gali būti ir perkūno gebėjimas keisti savo išvaizdą: Užeina toks senelis [...] tas senelis buvo perkūnas (LT4, 504, 525), tai pamatė ateinantį didelį ir labai tvirtą vyrą (SV 114), susitinka su kitu dailum augalotu vyru su ruda barzda, teipogi medinčium (LP1, 23, 67). Taigi, Perkūnas gali būti matomas ir kaip senelis, ir kaip jaunas, tvirtas, augalotas vyras. Tai gana įdomu, nes paprastai dievams yra būdingas nemirtingumas arba, kitaip tariant, statiškas pavidalas, todėl dažniausiai Perkūnas yra vidutinio amžiaus vyras, o žilo senelio įvaizdis yra būdingas dievo personažui (Beresnevičius, 2008, 78). Kita vertus, pažymimieji žodžiai: didelis, tvirtas, augalotas žymi ne tik išvaizdos detales, tačiau ir yra susiję su Perkūno galia, jo atliekamomis funkcijomis. Nors Perkūnas iš kitų mitologinių būtybių išsiskiria savo antropomorfiniu pavidalu, tačiau smulkiojoje tautosakoje, o tiksliau mįslėse, apibūdinant Perkūną jam priskiriami ir zoomorfiniai bruožai: Eina jautis baubdamas, dangų ragais rėždamas (LT5, 5526, 465); Eina ožys rėkdamas, ragu dangų rėždamas (LT5, 5527, 465); Už trijų kalnų bulius baubia (LT5, 5524, 465). Šiose mįslėse atsiskleidžia Perkūno sąsaja su ožiu ir jaučiu. Pasak M. Gimbutienės, ožys ir bulius yra Perkūno gyvuliai, kurių pasirinkimą lėmė Perkūno vaisingumas, gamtos prikėlimas (Gimbutienė, 2002, 116). Vis dėlto ši nuomonė nėra pagrįsta, nes tokią Perkūno funkciją / galią galima įžvelgti tik mįslėse. Kita vertus, pasirinkti gyvūnai išsiskiria tuo, kad turi ragus. Ir nors šio požymio priskyrimas perkūno konceptui nėra dažnas, tačiau tautosakos tyrinėtojų neatmetamas,

77 nes ragai nuo seno yra valdančio dievo atributika būdinga dar nuo šumerų ar babiloniečių laikų (Beresnevičius, 2008, 83). Taigi, tokio požymio pasirinkimas pabrėžia Perkūno galią ir valdžią. Kitas svarbus Perkūno išvaizdos komponentas yra ruda barzda: patiko tokį vyrą didelį su ruda barzda (LPĮ4, 86, 175), Perkūnas esąs baisaus veido vyras su ruda barzda (LP1, 2, 61), ne už ilgo žmogelis mato – ateina su muškieta ant peties rudbarzdis vyras medžiodamas (LP1, 22, 66). Tai bene dažniausias nurodomas išvaizdos požymis būdingas Perkūnui – jaunam vyrui. Perkūnas turi ne tik barzdą, bet ir ūsus. Ši Perkūno išvaizdos ypatybė atsiskleidė smulkiojoje tautosakoje: išsiskleidę lyg perkūno ūsai (LT5, 752, 120), išsisklaidę kaip perkūno ūsai (PiP, 285). Kaip teigia G. Beresnevičius, būtent šiomis išvaizdos ypatybėmis lietuviškas Perkūnas yra panašus į Torą (Beresnevičius, 2008, 83). Perkūno konceptui taip pat priskiriama muškieta: patiko tokį senuką su muškieta (LPĮ4, 87, 176), ne už ilgo žmogelis mato – ateina su muškieta ant peties rudbarzdis vyras medžiodamas (LP1, 22, 66). LKŽe pateikiamos šios žodžio muškieta reikšmės: 1) senoviškas dagtimi uždegamas šautuvas; 2) šautuvas (ppr. medžioklinis). Šautuvas susijęs ir kitu Perkūno kaip medžiotojo pavidalu: pamatęs ateinantį kitą medinčių, apsivilkusį su žalia mandiera, ant galvos raudona kepuraite (LP1, 24, 67), susitinka su kitu dailum augalotu vyru su ruda barzda, teipogi medinčium (LP1, 23, 67). LKŽe nurodoma viena iš žodžio medinčius reikšmių ir yra medžiotojas. M. Gimbutienė teigia, kad Perkūnui priskiriamas šautuvas ir kulkos yra vėlesnių laikų priedas, kuris pakeitė šaudymą iš lanko strėlėmis, nes dievo šaudančio strėlėmis įvaizdis siekia priešistorinius laikus (Gimbutienė, 2002, 121). Kurį laiką buvo iškelta hipotezė, kad Perkūnas yra kartu ir karo dievas, tačiau, pasak A. J. Greimo, Perkūnas, tiesa, kartais pasirodo apsirengęs medžiotojo drabužiais, bet jo karingumo sunku surasti (Greimas, 2005, 463). Tokį Perkūno vaizdinį galima paaiškinti tautosakoje dažnai sutinkamu siužetu, t. y. Perkūno ir velnio nesantaika, jo medžiokle. Tai patvirtina rastas teiginys: nuo to karto Perkūnas labai supyko ant velnio ir ėmė jį visur persekioti (SV, 108). Tekstuose yra minimas ir kitas su Perkūno veikla susijęs objektas – kūjis: Perkūnas, sako, esąs vešas senuks su kūju (LP1, 1, 61). Taigi, Perkūno konceptui yra būdinga ši karinė atributika: muškieta, kūjis, kuri akcentuoja jo galią ir didybę. Nors perkūno konceptas lietuvių mitologijoje yra siejamas su vyriškuoju pradu, tačiau yra randamas ir Perkūno kaip moters vaizdinys: Kiti sako, esą devyni Perkūnai: aštuoni vyrai, o devinta merga, kiekvienas jų turįs paskirtą sau metą, o tas metas, kurį valdo perkūniūtė, esąs baisiausias, su didžiausiais griausmais (LP1, 3, 61). Įdomu tai, kad būtent moteris yra traktuojama kaip stipresnė, turinti daugiau galių. Tai suteikia medžiagos apie egzistavusį požiūrį į moteris ir vyrus. Galima interpretuoti, kad supykusi, galinga moteris (šiuo atveju perkūniūtė) gali būti baisesnė ir grėsmingesnė nei vyras. Taip pat tai leidžia sužinoti, kad žmonės, įvertindami Perkūno galią, manė, kad jis turėtų būti ne vienas, o devyni. N. Laurinkienė

78 teigia, kad Perkūno sąsaja su skaitvardžiu devyni nėra organiška, būtina, manoma, kad toks skaičius pasirinktas siekiant akcentuoti galią, parodyti gausą (Laurinkienė, 1996, 171–172). Apibendrinus galima teigti, kad koncepto perkūnas šaknys siekia indoeuropiečių prokalbės laikus, tai rodo ne tik skirtingų tautų mitologijų panašumas, tačiau ir išlikę bendrašakniai Perkūno vardai kitose kalbose. Perkūnui, kitaip nei kitoms lietuvių mitinėms būtybėms, būdingas tik antropomorfinis pavidalas, dažniausiai jis vaizduojamas kaip jaunas vyras. Išskiriami šie pagrindiniai koncepto perkūnas išvaizdos požymiai: didelis ūgis, barzda, ūsai ir būdinga atributika: kūjis, muškieta. Tokių požymių priskyrimas rodo, kad Perkūnas yra grynai vyriškojo prado mitinė būtybė, o taip pat akcentuojama šios mitinės būtybės galia ir stiprumas.

18 lentelė Žodžio-stimulo perkūnas asociacijų laukas

Žaibas (23), dievas (8), griaustinis (7), griausmas (3), Dzeusas (2), didelis (2), ūsai (2), senovės Perkūnas dievas (1), barzda (1), barzdota dėdė (1), žmogus (1), diedas (1), mitinė būtybė (1).

Žodis-stimulas perkūnas sukėlė 13 skirtingų asociacijų, kurios susijusios su jo išvaizda ir kilme. Pastebima, kad dauguma asociacijų yra susijusių su šios mitinės būtybės kilme, atliekamu vaidmeniu. Taip pat jos rodo ne tik respondentų kultūrinio ir literatūrinio lauko išmanymą, tačiau ir atskleidžia šios mitinės būtybės sąsajas su kitų šalių mitologija, pvz., Dievas, Dzeusas, senovės dievas, mitinė būtybė. Beje, verta pažymėti, kad perkūnas asocijuojasi su kitais tikriniais vardais, kitų šalių mitologiniais veikėjais, kurie čia suvokiami ir pateikiami sinonimiškai. Respondentams Perkūnas dažniausiai asocijuojasi su žaibu (23), griaustiniu (7), o tai rodo, kad jis yra suvokiamas kaip gamtos reiškinys. Kita vertus, antroji pagal dažnumą asociacija yra Dievas (8), o tai rodo perkūno priskyrimą ne tik gamtos, bet ir dangaus sferai. Pastebima, kad dauguma asociacijų yra vienažodės, išreikštos daiktavardžiu. Tai rodo, kad dominuoja paradigminės asociacijos. Atliktas asociacijų eksperimentas patvirtino, kad Perkūnas yra suvokiamas kaip vyriškojo prado mitinė būtybė, tai rodo ne tik asociacijos dėdė, diedas, tačiau ir jam priskiriami vyriški išvaizdos požymiai: ūsai, barzda.

3.5.2.2. Gyvenamoji vieta

Tautosakos tekstuose Perkūno gyvenamoji vieta nėra aiškiai apibrėžta. Tai galima paaiškinti tuo, kad žmonėms ši mitinė būtybė nebuvo gerai pažįstama, nes, kitaip nei žaltys ar aitvaras, Perkūnas nebuvo laikomas namine būtybe. Lietuvių mitologijoje mitinės būtybės yra suskirstytos pagal veiklos sritis, todėl

Perkūnas yra siejamas su dangaus sfera, o tiksliau atmosfera, nes, kaip nurodyta LKŽe ir DŽe pateiktose apibrėžtyse, Perkūnas yra suvokiamas kaip griausmo ir žaibų dievas. Taigi, jau Perkūno atliekama funkcija lemia tai, kad jis siejamas su dangumi, o tiksliau atmosfera, nes, kaip teigia G. Beresnevičius, dangus yra Dangaus dievo buveinė (Beresnevičius, 2008, 136). Perkūno sąsaja su padangėmis užfiksuota ir tautosakos tekstuose: jis, padangėmis, ant debesių ugnies ratais važinėdamas, žiūri, ką žmonės ant žemės veikia (LP1, 1, 61). Sakinyje nurodoma ne tik Perkūno gyvenamoji vieta, tačiau ir akcentuojamas nuolatinis Perkūno judėjimas, kuris išreiškiamas pusdalyviu važinėdamas. Kita vertus, šis sakinys parodo, kad nors Perkūnas yra kito pasaulio dalis, tačiau jis domisi tuo, kas vyksta žemėje. Todėl galima teigti, kad Perkūnas užima tarpininko poziciją tarp dangaus ir žemės, kaip giltinė tarp žemės ir pomirtinio pasaulio. Tautosakos tyrinėtojų darbuose didelis dėmesys skiriamas analizuojant Perkūno ir kalno ryšį. N. Laurinkienė teigia, kad Perkūno ryšys su kalnu yra gana ryškus, nes senovėje apeigos ir ritualai, skirti dievui Perkūnui, buvo atliekami ant kalnų (Laurinkienė, 1996, 93). Senųjų raštų medžiaga atskleidžia ir Perkūno ryšį su ąžuolu. Pasak M. Gimbutienės, tai rodo ne tik indoeuropietiška vardo perkūnas kilmė, tačiau ir egzistavęs tikėjimas, kad ąžuolas yra Perkūno medis, nes jame slypi šventa jo ugnis (Gimbutienė, 2002, 119). Įdomu tai, kad toks Perkūno ir ąžuolo ryšys nebuvo užfiksuotas / rastas nagrinėjamuose tautosakos tekstuose, tačiau, kaip jau buvo minėta, analizuojant žodžio perkūnas leksikografinį straipsnį-diskursą Perkūnas buvo siejamas ne su konkrečiu ąžuolu, tačiau apskritai medžiais. Tai, kad Perkūnas priklauso ne tik dangaus, bet ir žemės sferai liudija ir rasti teiginiai: Jis pritinka vieną žmogų [...] pakeliui tas žmogus dailydei išsipažįsta, kad jis perkūns ėsąs (LP1, 34, 149); užeina toks senelis [...] tas senelis buvo perkūnas (LT4, 504, 525). Šie sakiniai įrodo, kad ši mitinė būtybė yra sutinkama ir žemėje, nevengia kontakto su žmonėmis. Reiktų pabrėžti, kad dažniausiai Perkūnas žemėje pasirodo pasiversdamas seneliu arba medžiotoju, todėl žmonės jo neatpažįsta. Kita vertus, gana aiški yra ir Perkūno apsilankymo žemėje priežastis. Dažniausiai tai būna, kai žmogus padeda Perkūnui pagauti velnią ir jis nori atsilyginti už pagalbą: tai dėkui, kad nušovei tą bjaurybę! Aš jį iš trečios karalystės atsivijau, o vis negalėjau prisitaisyti. Tai dabar še, aš tau duosiu tris kulkas (SV, 112). Šiame sakinyje pastebimas ir kitas Perkūno gebėjimas, t. y. galėjimas patekti į požemių karalystę, kuri šiame sakinyje įgijusi trečios 80 karalystės vardą. Vadinasi, Perkūnas yra ta mitinė būtybė, kuri gali patekti į visas tris, t. y. dangaus, žemės ir požemio sferas. Nors nagrinėjamoje medžiagoje Perkūnas nebuvo siejamas su pomirtiniu pasauliu, tačiau, kai kurių tyrėjų nuomone (Daukanto, Toporovo), Perkūnas galėjo būti pomirtinio gyvenimo globėju. Šiai hipotezei pagrįsti yra pateikiami tokie argumentai: 1. Išlikę maldų tekstai, kuriuose tikima, kad po mirties patenkama į Perkūno karalystę; 2. Vietovardis Perkūnkapis; 3. Egzistavę tikėjimai, kad Perkūno nutrenktas žmogus yra laimingas ir patenka į Perkūno dvarą (Beresnevičius, 1990, 176). Tačiau šiems argumentams pagrįsti turima per mažai medžiagos ir įrodymų, todėl jie nėra svarūs, vertingi. Kita vertus, tai rodo ne tik perkūno koncepte užfiksuotą šios mitinės būtybės sąsają su pomirtiniu pasauliu, tačiau atskleidžia ir Perkūnui priskiriamą erdvę, t. y. dvarą, kuris yra pomirtinio gyvenimo vaizdinys. Taigi, apibendrinus galima teigti, kad perkūno koncepte yra užfiksuotas šios mitinės būtybės nuolatinis judėjimas ir sąsaja su visomis (dangaus, žemės ir požemio) sferomis. Vis dėlto pagrindine Perkūno valdymo sritimi yra laikomos padangės arba, kitaip tariant, atmosfera, nes Perkūnas pirmiausiai yra griausmo ir žaibų dievas. Tautosakos tyrėjų darbuose perkūno konceptui yra priskiriamos ir šios vietos: kalnas, dvaras ir ąžuolas, tačiau nagrinėjamoje medžiagoje jos nebuvo užfiksuotos.

19 lentelė Žodžio-stimulo perkūnas asociacijų laukas

Audra (9), dangus (7), dangaus dievas (5), debesys (3), dangaus sutverėjas (1), audra jūroje Perkūnas (1), oras (1), oro stichija (1), bjaurus oras (1), vėjas (1), pragaras (1), vanduo (1), jūra (1), liūtis (1), vėjo gūsiai (1), smarkus vėjas (1).

Respondentai pateikė 16 asociacijų, kurios nurodo Perkūno gyvenamąją vietą. Dauguma jų yra tiesiogiai susijusios su Perkūnu kaip dangaus valdovu (pvz., dangus, dangaus dievas dangaus sutverėjas, debesys) arba agrariniu perkūno vaizdiniu (pvz., audra, audra jūroje, liūtis, vėjas ir kt.). Vadinasi, asociacijas galima laikyti centrinėmis, nes jas su žodžiu-stimulu sieja prasminis ryšys. Toks respondentų asociacijų išskyrimas taip pat patvirtino, kad dominuoja paradigminės, vienažodės reakcijos. Reikia paminėti, kad tyrimo rezultatai patvirtino ir Perkūno ryšį su oro (oras, oro stichija) ir vandens (vanduo, jūra) stichija. Įdomu tai, kad Perkūnas yra siejamas ne tik su dangaus sfera, gamta, tačiau ir požemio

81 pasauliu – pragaru. Taigi, išskirtos asociacijos patvirtino, kad respondentams Perkūnas pirmiausiai siejasi su gamtos reiškiniais: dangus, audra, debesys, o tik tuomet su mitiniu pasauliu.

3.5.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmogumi

Kadangi perkūno koncepto šaknys siekia priešistorinius laikus, todėl tautosakos tekstuose ir mitologijos darbuose Perkūnas yra ne tik viena svarbiausių mitologinių būtybių, glaudžiai susijusi su dievu ar velniu, tačiau ir ta dievybė, kurios veiklos sritys ilgainiui tik plėtėsi, o atliekamos funkcijos didėjo. Kadangi perkūno koncepto kaita yra susijusi su visuomenėje vykusiais pokyčiais, todėl dažniausiai išskiriami pagrindiniai vaidmenys, kuriuos sujungus gauname sudėtingą, tačiau įdomų ir įvairiapusį

Perkūno vaizdinį lietuvių mitologijoje. Visų pirma, Perkūnas, kaip nurodoma LKŽe ir DŽe apibrėžtyse, yra griausmo ir žaibų dievas. Tai rodo, kad Perkūno kaip dievo vaizdinys yra kilęs iš mitologizuoto perkūno ir griausmo, kaip gamtos jėgos, garbinimo. Tai patvirtina tautosakos tekstuose rasti prietarai / tikėjimai: pavasarij pirmutinis griausmas sujudina žemę, ir tuojaus paskui pradeda greičiau žolė želti (LP1, 5, 62); jei į trobą perkūnas įtrenkia, ugnį galima užgesinti tik ožkos pienu (LP1, 8, 63); varpo balsas perskiria debesius, todėlei debesiui su griausmu prisiartinant, pradeda į varpus tuzgenti (LP1, 10, 63); perkūnui griaujant šunis reik iš buto išvaryti, nes į šunį gal velnias įlįsti kavodamasis, o perkūnas, trenkdama į velnią, trobą uždegtų (LP1, 15, 64). Šie tikėjimai atskleidė agrarinį perkūno konceptą, nes jis suvokiamas kaip oro valdovas. Tai patvirtina ir rastas sakinys: ant ko supykę, pradeda šmarkščiai važiuoti ir dundinti – nuo to praeina dardėjimas ir griausmas, o nuo kibirkščių, mušant į akmenis kūju, - žaibai (LP1, 1, 61). Agrarinis Perkūno vaizdinys atskleidžia, kad Perkūnas valdo ne tik orą, tačiau ir ugnį. Dėl šios priežasties žmonės ne tik gerbė Perkūną, tačiau jo ir bijojo, nes ugnis buvo ne tik šventa, bet ir viską savo kelyje naikinanti. Perkūno galia valdyti orą lemė tai, kad ši mitinė būtybė lietuvių tautos pasaulėvaizdyje buvo laikoma ir atsakinga už žemės derlingumą ir vaisingumą. Lietuvių mitologijoje Perkūnas yra suvokiamas kaip žiaurus ir piktas dievas. Ši Perkūno vidinė savybė yra akcentuojama tautosakos tekstuose: bet ta neklausė ir šoko toliau. Perkūnas kad trenkė, nuplėšė tai piemenei, jau gerai pusmergei, plaukus ir įmušė juos giliai į žemę (SV, 117), kursai žmogus ažią peraria, jį už tai Perkūnas muša (LP1, 14, 64), visokiais būdais niekinęs patį Perkūną. Tik kad davęs Perkūnas į tą piemenį ir negyvai nutrenkęs (SV, 117). G. Beresnevičiaus nuomone, Perkūno rūstumas kilęs iš anktyvųjų viduramžių, kai prasidėję žiaurūs ir įtempti karai paveikė ir dievų paveikslus (Beresnevičius, 2008, 127). Ši Perkūno savybė dažnai yra siejama ir su Perkūno kaip karo ir karių valdovo funkcija. Nors nagrinėjamuose tautosakos tekstuose Perkūno karingumas atsiskleidžia tik iš jam priskiriamos karo atributikos (šautuvas, kulkos, kūjis ir kt.) ir santykiu su velniu, tačiau metraščiuose ir kronikose šiai

Perkūno savybei skiriamas didelis dėmesys. Įdomu tai, kad juose būtent kovotojas Perkūnas, o ne Dievas yra laikomas kunigaikščių dievu. Panaši situacija buvo ir slavų mitologijoje, kurioje kunigaikščių (Olego, Igorio, Sviatoslavo, Vladimino) dievu buvo karo dievas Perunas (Vėlius, 2012, 315). Taigi, nors Perkūnas nėra tipiškas karo dievas, tačiau karingumas viena ryškiausių koncepto perkūnas savybė. Tautosakos rinkiniuose atsiskleidžia ir kita perkūno koncepto funkcija, t. y. teisingumo / tvarkos priežiūra ir palaikytas. Šią savybę pagrindžia jau minėtų pavyzdžių (bet ta neklausė ir šoko toliau. Perkūnas kad trenkė, nuplėšė tai piemenei, jau gerai pusmergei, plaukus ir įmušė juos giliai į žemę (SV, 117), kursai žmogus ažią peraria, jį už tai Perkūnas muša (LP1, 14, 64), visokiais būdais niekinęs patį Perkūną. Tik kad davęs Perkūnas į tą piemenį ir negyvai nutrenkęs (SV, 117)) platesnis kontekstas. Rasti pavyzdžiai parodo, kad Perkūnas yra vertinamas, nes rūpinasi žmonėmis, juos prižiūri. Šiltas Perkūno ir žmonių santykis atsiskleidžia ir kitame sakinyje: Muzikantą gerą paprašiau, ketinu geras vestuves kelti, tai reikia ir geros muzikos – paprašiau Perkūną (SV, 117) Perkūnas sutinka dalyvauti žmogaus rengiamose vestuvėse, o tuo tarpu žmogus nebijo šios mitinės būtybės ir prašo jo pagalbos. Taigi, galima teigti, kad jeigu žmonės gerbė Perkūną ir laikėsi nurodytų taisyklių, tuomet ši mitinė būtybė taip pat padėdavo žmogui. Tekstuose akcentuojamas ir Perkūno dosnumas: Už tą geradėjystę aš tau duosiu šruotų ir parako, kad tau užteks, iki tu gyvas būsi, ir tau joks šūvis nenuveis tuščiom (LPĮ4, 86, 175). Tačiau Perkūnas apdovanoja tik tuos žmones, kurie jam padeda, t. y. pagauna velnią. Žmonės džiaugiasi Perkūno dovanomis, nes jos turi stebuklingų galių: už tai aš tau, vaikeli, duosiu šitą muškietą. Kad ką tu pamislysi, tai ir nušausi, o kad ir prieš tave stotų didžiausia galybė karališkų kareivių, tai ir vienu šūviu nukirsi visus (LPĮ4, 87, 176), tai dabar še, aš tau duosiu tris kulkas. Su tom tą gali padaryti: pasidėk vieną ant delno ir į kokį didžiausią daiktą papūsk – tuoj to ir nebeliks (SV, 112), ištiesk tik ar paukštis, ar žvėris, bus gatavas. Varna skris, ištiesk – lapt ir nukris (LT4, 504, 525). Pastebima, kad visos dovanos yra susijusios su medžiokle ir Perkūnui kaip medžiotojui būdingais požymiais: muškieta, kulkos. Perkūnas tik neduoda savo muškietos, nes žmonės nemoka valdyti tokios galios: nuo to laiko senelis Perkūnas nebeduoda daugiau niekada žmonėms tos muškietos (SV, 115). Reikia paminėti, kad Perkūno vardas yra dažnai vartojamas įvairiuose keiksmuose: Kad tave dievaitis užmuštų! (LT5, 9099, 870); O kad tave dundulis užmuštų! (LT5, 9100, 870), Kad tave superkūnyt! (LT5, 9101, 870); Kad tave pirmam pavasary perkūnas trenktų! (LT,5 9103, 870); Kad tave švens perkūns užtrenktų (LT5, 9104, 870); Kad tave Perkūnas be žaibo trenktų (LT5, 9107, 871); Kad tave perkūnas vidury dienos trenktų (LT5, 9106, 871). Nors keiksmai su Perkūno vardu yra vartojami visuose Lietuvos regionuose, tačiau, kaip N. Vėlius teigia, rytų Lietuvoje jie populiariausi, o keliaujant į vakarų Lietuvą jų

83 populiarumas mažėja kol žemaitijoje juos nurungia keiksmai su žalčiu ir rupūže (Vėlius, 2012, 78). Apskritai reikia paminėti, kad keiksmai su Perkūno vardu lyginant su keiksmais, kuriuose minimas žaltys, išsiskiria tuo, kad juose Perkūnas nėra ironizuojamas, neigiamai vertinamas, o akcentuojama jo galia. Tai įrodo ir keiksmuose rastas Perkūną apibūdinantis epitetas šventas. Labai svarbus ne tik Perkūno santykis su žmonėmis, tačiau ir kitomis mitinėmis būtybėmis: velniu ir aitvaru. Tautosakos siužetai apie Perkūno ir velnio nesantaiką, jo medžiojimą yra būdingi ne tik Lietuvos bet ir kitų tautų mitologijai: latvių, estų, rytų ir vakarų slavams (Laurinkienė, 1996, 26). Ir nors tai yra dažnai sutinkamas motyvas, tačiau nėra pateikiama vieninga konflikto priežastis. Išskiriamos šios: Perkūnas, sužinojęs, kad velnias vieną jo akmenį pavogė, užpyko ir dabr muša, kur tik pamato (LT4, 503, 525), Kai perkūnas pareikalavo grąžinti skolą, velnias nusijuokė ir pabėgo. Nuo to karto Perkūnas labai supyko ant velnio ir ėmė jį visur persekioti (SV, 108), Perkūnas sužinojęs, kad velnias pavogė vieną akmenį, užpyko ir dabar muša, kur tik pamato (SV ,108). Šį konfliktą galima suvokti kaip dviejų priešingų jėgų kovą: Perkūnas atstovauja dangaus sferą ir teisingumą, o velnias – požemio karalystę ir blogį. Kadangi ši kova vyksta žemėje, todėl ji yra aktuali ir paveikia žmones: kai Perkūnas nutrenkia medį, uždega trobesį arba užmuša žmogų, gyvulį, tada sakoma, kad ten buvo pasislėpęs velnias (SV, 108). Taigi, šia dviejų mitinių būtybių kova buvo aiškinami gamtos reiškiniai. Taip pat reikia paminėti, kad šis velnio medžiojimas yra nuolatinis, o konfliktas neišsprendžiamas, nes kovojančios pusės atstovauja skirtingus pasaulius: kaip Perkūnas į velniuką trenkia, jis jį neužmuša, tik nutrenkia į peklą ant septynių metų (LP1, 19, 65). Sakinyje randama neįprasta deminutyvinė žodžio velnias forma, kuri parodo, kad šiame kontekste ši mitinė būtybė buvo traktuojama kaip maža, nepavojinga. Perkūnas konfliktuoja ne tik su velniu, bet ir aitvaru: tai užėjo tokia vėtra, jog ji vandenį ir žemę drauge su savimi nešė. Tai, sako, Perkūnas aitvarą vijosi (SV, 116). Sakinys parodo, kad šiuo konfliktu (kaip ir Perkūno kova su velniu) yra aiškinami gamtos reiškiniai. Pasak A. J. Greimo, tai iš tiesų labai sena, kosmogoninio pobūdžio kova tarp dviejų galingų protagonistų – Aitvaro, gėrybių tiekėjo, figūra jau dabar yra tiek pasikeitusi, kad jame lengva įžiūrėti jei ne žmonijos priešą, tai bent turtingo temperamentingo kerštaujančio dievo asmenybę (Greimas, 2005, 94). O tuo tarpu Perkūnas šioje kovoje atlieka teisingo ir gero dievo vaidmenį. Perkūnas krikščioniškoje tradicijoje yra siejamas su šv. Jurgiu. Reikia paminėti, kad ši sąsaja nebuvo užfiksuota / neatsiskleidė nagrinėjamuose tautosakos tekstuose. A. J. Greimo nuomone, šių dievybių tarpusavio ryšį atskleidžia pirmiausiai tai, kad per Jurgines (balandžio 23 dieną) prasideda pirmojo griaustinio laikotarpis. Taip pat po Jurginių prasideda žemės darbai, o už žemės budinimą, žadinimą lietuvių mitologijoje, kaip jau buvo minėta, yra atsakingas Perkūnas (Greimas, 2005, 453–454). Tačiau

šv. Jurgis nėra vienintelis šventasis, su kuriuo yra lyginimas Perkūnas. Tautosakos tyrinėtojai (J. Balys, R. Balsys) nagrinėjo ir Perkūno sąsają su šv. Mykolu. Tyrėjai teigia, kad šv. Mykolo minėjimo diena (rugsėjo 29) sutampa su „Sūduvių knygelėje“ aprašytų apeigų, skirtų Perkūnui, laiku. Taip pat viduramžių mene šv. Mykolas yra vaizduojamas su tradiciškai perkūno konceptui būdingais atributais – skydu, kalaviju, ietimi. (Balsys, 2010, 37–38). Tokios Perkūno kulto pėdsakų paieškos tik patvirtina, kad Perkūno buvo viena svarbiausių dievybių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Apibendrinus galima teigti, kad perkūno konceptas lietuvių tautos pasaulėvaizdyje išsiskiria savo sudėtingumu ir daugiaplaniškumu. Tai galima paaiškinti tuo, kad Perkūnas buvo viena svarbiausių dievybių, kuriai buvo priskiriama ne viena, bet kelios veiklos sritys. Perkūno konceptui būdingos šios pagrindinės savybės: karingumas, teisingumas, galingumas, piktumas. Perkūno atliekamą svarbų vaidmenį rodo ir jo ryšys su pagrindinėmis (Dievu, Velniu) ir periferinėmis (Aitvaru, laume) mitinėmis būtybėmis, o taip pat išlikę perkūno koncepto vaizdiniai krikščioniškoje kultūroje.

20 lentelė Žodžio-stimulo perkūnas asociacijų laukas

Rūstus (4), piktas (2), pyktis (1), bausmė (2), baudėjas (2), baimė (1), Baltai (1), velnias (1), Perkūnas mirtis (1), didybė (1), galingas (1), gėris (1), blogis (1), greitis (1), Perkūno oželis (1).

Respondentai pateikė 15 skirtingų asociacijų, kuriose nurodomas Perkūno vertinimas. Reikia paminėti, kad išskirtos asociacijos rodo neigiamą Perkūno vertinimą. Dažniausiai Perkūnas yra suvokiamas kaip rūstus, piktas. Tokį susiformavusį Perkūno vaizdinį lemia ir tai, kad jis yra siejamas su bausme ir baime. Tai patvirtina tautosakos tekstuose užfiksuotas Perkūno – teisingumo vykdytojo, tvarkos palaikytojo – vaidmuo. Dėl šios priežasties šias asociacijas galima vadinti centrinėmis, nes jos yra tiesiogiai susijusios su tautosakos tekstuose Perkūnui priskiriamomis savybėmis, vertinimu. Išskirtos asociacijos didybė, galingas atskleidžia žmogaus pagarbą Perkūnui, o asociatai baltai ir velnias žymi Perkūno svarbą lietuvių mitologijoje ir sąsajas su kita mitine būtybe. Įdomi asociacija perkūno oželis, kuri rodo kultūrinį respondentų išsilavinimą. Taigi, respondentų pateiktos asociacijos rodo, kad Perkūnas yra suvokiamas kaip stipri, galinga mitinė būtybė, kuri palaiko drausmę ir tvarką. Pagal gramatinį kriterijų dominuoja paradigminės reakcijos, priklausančios tai pačiai gramatinei kategorijai, kaip ir žodis-stimulas. Jos yra reiškiamos daiktavardžiais, o sintagminėse reakcijose (perkūnas – žiaurus, rūstus) būdvardžiais. 85

Apibendrinus galima teigti, kad Perkūnas yra vienas svarbiausių lietuviško olimpo dievų. Tai rodo šios mitinės būtybės siejimas su Dievu, padangėmis, sąsajos su kitų tautų mitologinėmis būtybėmis. Perkūno konceptui priskiriami pagrindiniai išvaizdos komponentai ne tik rodo Perkūno vyriškąjį pradą, tačiau ir akcentuoja šios mitinės būtybės galią, stiprybę. Nagrinėjamuose šaltiniuose Perkūnas buvo suvokiamas ir kaip tvarkos palaikytojas, ir kaip dangaus dievaitis. Tai rodo, kad gamtinio Perkūno vaizdinys inspiravo mitologinio perkūno koncepto susiformavimą, kurio stiprų kultą patvirtina ir atliktas asociacijų eksperimentas.

3.6. Konceptas ragana

3.6.1. Žodžio ragana leksikografinio straipsnio-diskurso analizė

„Lietuvių kalbos žodyne“ žodis ragana turi keturias reikšmes, tačiau tyrimui buvo pasirinkta tik pirmoji ir antroji reikšmės. Lentelėje fiksuojami ryškiausi diskurso situaciją atskleidžiantys veikėjai, objektai, veiksmai, būsenos.

1. SD146,71, CII1032, R203, Kos170, N, K, Rod mit. pikta burtininkė, kerėtoja: Ragana indeda žiedų rugių po pažaste ir in linkimus, ant piestos lekia ir sako: aukštai nešk, lengvai nuleisk J. Mėnesieno[je] liuob žmonės eiti paparčio žiedo ieškoti, tikėdamys, jog radusysis gal akies mirksnė pažinti visas raganas M.Valanč. Piktos raganos, kaip kitados, Šatrijos nebelanko bent dieną Mair. Tos r ganos ant ližių į Šatrijos kalną liuob sulėks Všv. Tų raganų nesu matęs, nežinau Pj. R ganą sudegino, o tuos sūniukus užūklėjo Grv. Dvylekto[je] įeis pati r gana, i kas tik būs be kepurelių, ana papjaus LKT42(Pkl). Vilkalotų, r ganų pirma buvo Dglš. Paims, būdavo, moteriškę, įmes į vandenį ir žiūrėdavo: jei plaukia, tai ragana, o jei ne – tai ne ragana BsMtI78. Kad ragana neužraganuotų, laikyti špygą Pn. Bene nuo tų ragų ir yra tas raganų vardas LMD(Sln). Ir ano ko pirmiausia buvusi ant visų raganų ragana DS1 (Šmk). Velniai ir r ganos gerai sugyvendavo Žg. Kada būdavo viesulai, tai žmonės sakydavo: jau velnias raganą peklon neša LTR(Ant). Kitą kartą raganų buvę daugiausia moteriškų BsMtI72. Strazdas piršo sau panelę, iš po krūmo raganėlę LTR(Brsl). Turim saugotisi, idant švento Jono dieną ne taip švęstumbim, kaip jį raganos anos alba popiežnykai švenčia BPII234. Tik pabobiais laksto kaip r gana Krš. Arkliai kaip r ganos (labai sudžiūvę) Grš. Perkarus kai ragana LTR(Ds). Gajus kaip ragana skandinama KrvP(Al). Tai išdegė darbas kaip raganai alus LTR(Vrn). Gera kaip raganai pas velnią svečiuose KrvP(Al). Ko tokia susivėlus kaip Šatrijos ragana? LTR(Šmk). Minko ir kepa kaip ragana ragaišių (labai greit dirba) LTR(Ant). Suplojo kaip ragana ragaišį (labai greitai ir netikusiai ką padarė) Ds. ia tau ne raganos alus (sakoma dirbančiam sunkesnį darbą) Bgs. Ar r gana pristojo, kad nesiseka?! Snt. Laumė ragana pirtį kūrena – vanosis (sakoma, pamačius vaivorykštę) LTR(Kp). Ragana raganą pasižįst Sln. Ragana iš ratų – ratams lengviau V.Krėv. Boba ragana, jos kojos kaip šakės, visą svietą ji peni, o pati nuoga (arklas) Pn. 2. flk. moteriškos giminės neigiama pasakų veikėja: Lapė bėga toliau, pribėga ji didelius gražius r ganos palocius LKT1 6(Žvr). Viena r gana an suolo, kaltūnai po suolu, kita r gana an lovos, kaltūnai po lova (ps.) Ktv. Ragana pasikinkė kiaulę geldon ir važiuoja LTR.

21 lentelė

Leksikografinio straipsnio-diskurso ragana skaidymas

Veikėjai Objektai Atributai Veiksmai (būsenos) (aplinkybės)

Ragana, velnias, špyga, ragai , Ant piestos, piktos, Lekia, nelanko, arkliai, Laumė moteriškės, alus, Šatrija, diena, ant sudegino, papjaus, ragana, boba ragaišis, kiaulė. ližių, į Šatrijos kalną, plaukia, sugyveno, ragana. į vandenį, peklon, minko, kepa, peni, švento Jono dieną, pasikinkė. gajus, susivėlus, pirtį,nuoga, šakės, ant suolo, geldon.

Svarbiausias ir pagrindinis šio pasakojimo veikėjas yra ragana, tačiau minimi ir kiti: velnias, arkliai, laumė ragana, boba ragana. Šių veikėjų išskyrimas rodo, kad ragana buvo glaudžiai susijusi ne tik su velniu, tačiau ir laume. Raganos sąsają su velniu patvirtina ir peklos įvaizdžio vartojimas. Galima teigti, kad dvinario mitonimo laumė ragana vartojimas rodo šių dviejų mitinių būtybių panašumą. O veikėjas boba ragana rodo, kad raganos buvo suvokiamos kaip žmonės, o tiksliau moterys. Vis dėlto pasirinktas žodis boba nurodo ne tik neigiamą vertinimą, tačiau ir suteikia informacijos apie raganos amžių. Raganos sąsają su moterimis atskleidžia ir pasakojimo objektas moteriškių, veiksmažodis sugyveno. Raganai yra priskiriami atributai, kurie suteikia informacijos ne tik apie raganos išvaizdą (susivėlus, nuoga), pagrindinius įrankius (piesta, ližė), tačiau ir charakterio savybes (piktos, gajus). Reikia paminėti, kad naudojantis piesta, liže ragana gali skristi. Išskiriama ir vieta bei laikas, kada galima pamatyti raganas, t. y. švento Jono dieną ant Šatrijos kalno. Leksikografinio straipsnio-diskurso analizė taip pat atskleidžia raganos santykį su vandeniu, kurį iliustruoja palyginimas: Gajus kaip ragana skandinama KrvP(Al) ir raganos gebėjimas plaukti. Pasakojimo objektai ragaišis, alus ir veiksmažodžiai minko peni, kepa atskleidžia ne tik šios mitinės būtybės žemiškumą, tačiau ir darbštumą, sąsają su moterų darbais. O išskirtas objektas špyga ir veiksmas sudegino nurodo ir būdus, kaip atsikratyti ar įveikti raganą.

3.6.2. Raganos semantiniai aspektai tautosakoje

3.6.2.1. Kilmė ir išvaizda

Analizuojant ir rekonstruojant lietuvių mitines realijas, dažniausiai yra išskiriamos keturios pagrindinės kategorijos: 1) dievai; 2) dvasios ir demonai, arba „žemoji mitologija“; 3) gamtos garbinimas ir 4) mirusiųjų garbinimas (Vėlius, 1997, 398–401). Remiantis šiuo skaidymu, ragana patenka į antrąjį, t. y. žemosios mitologijos sluoksnį kartu su laumėmis, aitvarais, kaukais ir kt. Kitokios nuomonės yra M. Gimbutienė, kuri teigia, kad ragana yra lunarinė mirties ir atgimimo deivė, kuri indoeuropiečių ir krikščionybės laikais buvo sudemoninta ir pasitraukė į periferiją (Gimbutienė, 2002, 55). Reikšmingiausias raganos konceptui buvo XV–XVIII a., kai Europoje prasidėjo raganų teismai, būtent tada raganos įvaizdžiui buvo priskiriamos neigiamos savybės (Klimka, 2012, 92–93). Pasikeitęs raganos vaizdinys yra užfiksuotas ir žodynų (DŽe, LKŽe) apibrėžtyse. DŽe pateikiamos dvi žodžio ragana apibrėžtys: „1. pikta burtininkė, kerėtoja; 2. pikta, bjauri moteris“, o LKŽe užfiksuotos net devynios žodžio ragana apibrėžtys, iš kurių tiriamajam darbui svarbios šios: „1. mit. pikta burtininkė, kerėtoja; 2. flk. moteriškos giminės neigiama pasakų veikėja; 3. prk. pikta, nesugyvenama moteris; 4. prk. bjaurybė, nenaudėlė“. Žodynų apibrėžtys atskleidžia, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje raganos konceptas laikui bėgant buvo demitologizuotas ir įgavo neigiamą konotaciją. Lietuvių tautosakos ir mitologijos darbuose ragana yra vadinama ir kitais sinoniminiais pavadinimais: žiniuonė, žynė čerauninkė, viedma, burtininkė ir kerėtoja (Vėlius, 1977, 219). Reikia paminėti, kad sinoniminiai raganos vardai yra susiję ir su tam tikru Lietuvos regionu, pvz., vardas žynė dažniausiai vartojamas Klaipėdos krašte; čerauninkė – rytų ir vidurio Lietuvoje, o viedma – tik Lietuvos–Baltarusijos pasienyje (Vėlius, 2011, 206). Tačiau net 85 % visų sakmių apie raganas sudaro sakmės, kuriose aptariamoji mitinė būtybė yra įvardijama mitonimu ragana (Vėlius, 2011, 206). Tai rodo, kad šis vardas buvo ne tik žinomas visoje Lietuvoje, tačiau ir pats populiariausias. Mitonimų ragana, žiniuonė, žynė etimologija yra siejama su žodžiais regėti, stebėti (Vėlius, 1977, 220). B. Kerbelytė teigia, kad ši sąsaja atskleidžia, jog lietuvių tautos pasaulėvaizdyje žmonės, kurie žino ir išmano daugiau nei kiti, yra laikomi pavojingais (Kerbelytė, 2011, 252). Nors ši vardo ragana etimologija yra dažniausia, tautosakos tyrinėtojų varduose šis vardas yra siejamas ir su žodžiu ragas (augantis gyvulio ir transformuojamas mėnulio ragas, t. y. jaunatis ir delčia) (Gimbutienė, 2002, 55). M. Gimbutienė teigia, kad „ryšys su ragu rodo Raganos lunarinį pobūdį ir vaidmenį, būtent transformuojantį, susijusį su ciklišku mėnuliu ir visos gamtos atgimimu“(Gimbutienė, 2002, 55). Kita vertus, rago įvaizdis įvairiose archajinėse religijose buvo laikomas dievybės / galios simboliu (R. Račiūnaitė, D. Senvaitytė, A. Vaicekauskas, 2001, 63). Reikia

89 paminėti, kad ši raganos sąsaja su ragu yra išlikusi ir latvių kalboje (Laurinkienė, 2007, 37). Taigi, galima teigti, kad raganos vardas atspindi šios mitinės būtybės prigimtį, atliekamas funkcijas. Ragana yra viena iš dažniausių lietuvių pasakų ir sakmių veikėjų, todėl tautosakos tekstuose šiai mitinei būtybei yra skiriamas didelis dėmesys. Raganos (kaip ir laumės) lietuvių tautosakoje išsiskiria savo žemiškumu, dėl šios priežasties tautosakos tekstuose užfiksuoti požymiai, leidžiantys atpažinti šią mitinę būtybę: Raganos, matai, būdavusios iš tų pačių žmonių moterys, tiktai mokėdavusios į visa ką pasiversti: į kiaulę, į kumelę, į šarką (LP1, 1, 152); Raganos atsiranda iš tų pačių bobų. Kaip tik kas pastoja į raganas, tuojau jai išdygsta uodega (LP1, 2, 152); Raganos buvo tai iš tų pačių žmonių, o laumės buvusios su ragais kai ožkos, tiktai su papais kai moterys (JK, 4,199).Vadinasi, kaip teigia N. Vėlius, raganos lietuvių sakmėse ir tikėjimuose buvo suvokiamos kaip mirtingos moterys, gyvenančios tarp žmonių ir išsiskiriančios tik nepaprastomis galiomis, nes savo išvaizda dažnai jos nesiskirdavo nuo moterų (Vėlius, 1977, 220–221). Vis dėlto sakiniuose atsiskleidžia ir raganos konceptui būdingas zoomorfiškumas, kuris taip pat padeda atpažinti raganas. Kaip jau buvo minėta, ragana gali pasiversti net į kelis gyvūnus: kiaulę, kumelę ir šarką. Taip pat ragana siejama ir su kitais gyvūnais – kate ir pelėda: Ji, būdavo, pasiverčia in katę, in pelėdą, gaudydavo paukščius, imdavo ir ėsdavo (OPIS, 8, 28). Tai rodo, kad ragana gali dažnai keisti savo pavidalą ir nėra siejama su vienu konkrečiu gyvūnu. M. Gimbutienė teigia, kad, be jau minėtų gyvūnų, ragana gali pasiversti į rupūžę, ežį, pelę, ožką, kurapką, kregždę, lydeką, karosą ar kokią kitą žuvį. Iš visų minimų gyvūnų būtent žuvis, ežys ir rupūžė yra laikomi seniausiais raganos pavidalais, nes yra susiję su gyvybės pradžia. Šie simboliai yra būdingi visai Europai ir, pasak mokslininkės, siekia paleolito laikus (Gimbutienė, 2002, 56). Reikia paminėti, kad raganos konceptas dažniausiai yra siejamas su rūpužės ir kiaulės įvaizdžiu. Mitologijos darbuose rupūžė yra laikoma pagrindiniu raganos pavidalu, todėl, kaip teigia M. Gimbutienė, rupūžės vardas yra toks dažnas keiksmuose, nes įprasta, kad keikiamasi dievų vardais (Gimbutienė, 2002, 56). Tai patvirtina ir N. Vėliaus atlikta keiksmų analizė, kurios rezultatai parodė, kad keiksmažodžiai su rupūže, kuri susijusi su kairiuoju poliu (tamsa, požemiu, naktim), populiariausi rytų Lietuvoje (Vėlius, 2012, 79). Taip pat lietuvių tautos pasaulėvaizdyje rupūžė yra laikoma gyvybės, mirties ir atgimimo simboliu (Gimbutienė, 2002, 56). Taigi, apibendrinus galima teigti, kad ragana yra siejama su tais toteminiais gyvūnais, kurie lietuvių tautos pasaulėvaizdyje buvo laikomi gyvybės simboliais. Vis dėlto savo prigimtimi ragana yra antropomorfinė būtybė, o pats mitonimas rodo, kad ši mitinė būtybė lietuvių tautos pasaulėvaizdyje yra siejama su moteriškuoju pradu. Reikia paminėti, kad tradiciškai ragana yra traktuojama kaip sena moteris / boba: <...> o tos bobos tai buvo raganos <...> (LP1, 25, 165); Klaidžio iki vakaro, an galo patiko seną bobą. O toj buvo ragana (OPIS, 40, 92); O paskui išlipo boba

90 ragana iš medžio, užgau rykštaite jį patį – ir jis pavirto in medį (OPIS, 42, 103); Karaliūnas inėjęs į stubelę, mato – guli boba ragana su kauline koja. (OPIS, 84, 146); Toj boba buvo ragana, o duktė – raganiūkštė (OPIS, 188, 298); Sena ragana! (LT5, 9080, 869); Iš tos stubelės išėjo sena boba, kad no senumo net galva kreta (OPIS, 188, 298). Kaip matyti iš pavyzdžių, žodžių junginys boba ragana dažniausiai tautosakos tekstuose eina kaip neskaidomas semantinis vienetas. Sakiniuose atsiskleidžia iš kitas raganos išvaizdos požymis – kaulinė koja. Kaulinė koja žymi raganos konceptui priskiriamą kūno liesumą, kuris lietuvių mitologijoje būdingas ir giltinei. B. Jasiūnaitė teigia: „Menkas kūno sudėjimas, liesumas, kaulėtumas paprastai rodo mitinio personažo ryšį su požemio sfera, chtoniškuoju pasauliu“ (Jasiūnaitė, 2012, 56). Šis išvaizdos požymis taip pat rodo lietuviškos raganos sąsają su rusų pasakų personažu Baba Jaga, kuri taip pat vaizduojama su kaulo koja (Jasiūnaitė, 2012, 56). Vis dėlto tautosakos tekstai rodo, kad liesumas nėra pagrindinė / skiriamoji koncepto ragana išvaizdos savybė, nes ragana vaizduojama ne tik liesa, tačiau ir stora, riebi: O ragana buvo riebi, daug taukų iš jos išbėgo <...> (OPIS, 42, 104); Tokia riebi buvo, kad pasiliejo tiek daug taukų (OPIS, 116, 188). Įdomu tai, kad raganos taukais aiškinama meteorologinio reiškinio kilmė (kodėl žiba sniegas): Kaip dabar mėnasieną žiemą, an sniego žibo jos taukai (OPIS, 116, 188); <...> tai ir dabar da žiemą an sniego prieš saulę jos taukai žiba (OPIS, 42, 104); Tuojau tą raganą paguldė ant aukštininkų akėčių, kitom užklojo ir sudraskė po laukus,– ir dabar dar matyti jos taukai žiemą ant sniego žibant (LP1, 27, 171). B. Jasiūnaitė teigia, kad šis reiškinys lietuvių tautosakoje aiškinamas ne tik raganos taukais, tačiau ir kitomis raganos kūno dalimis: kaulais, smegenimis ar net pelenais (Jasiūnaitė, 2001, 137). Reikia paminėti, kad ragana siejama ne tik su sniegu, tačiau ir minima tuose tikėjimuose, kuriuose spėjami orai: Jei aidas atsiliepia dažnai ir įvairiose vietose, ženklas, kad ragana atsiliepia, – vadinasi, bus giedra (LT5, 9423, 919). Tautosakos tekstuose ragana įsivaizduojama ne tik sena, bet ir bjauri, baisi: Pamatė jis, kad ateina trys raganos ir visos trys viena už kitą baisesnės (OPIS, 115, 183); Ji bus baisi ragana, suvės tėvą ir motiną ir visus žmones aplinkinius (OPIS, 19, 52). M. Gimbutienė teigia, kad baisioji raganos išraiška simbolizuoja mirusią gamtą (Gimbutienė, 2002, 61). Vis dėlto tautosakos tekstuose be apibendrinto raganos išvaizdos vertinimo yra pateikiami ir atskiri išvaizdos požymiai būdingi raganai. Vienas iš jų – susivėlę plaukai: Kudlota kaip raganos šluota (PiP, 286); Palaidais plaukais tik ragana vaikšto (PiP, 288), aklumas: O toj ragana buvo akla (OPIS, 258, 432). Apibūdinant raganą dėmesys skiriamas ir jos akims: Raganų akys vis tokios raudonos, siauros ir lėlaičių nematyt (JK, 269, 245). Taip pat pabrėžiama, kad jeigu laumei (kaip anksčiau buvo minėta) būdinga krūtinė, tai ragana įsivaizduojama be jos: Ir raganos asančios be papų (JK, 269, 245). Vis dėlto šios raganos išvaizdos savybės nėra tipiškos.

Kaip jau buvo minėta, didžiausios įtakos pasikeitusiam raganos konceptui turėjo XV–XVIII a., kai Europoje buvo pradėti vykdyti raganų teismai. Šis istorinis-kultūrinis įvykis yra užfiksuotas ir tautosakos tekstuose: Lenkų vyresnybė pradėjo šias raganas naikinti (LP1, 23, 163); Ėmė jos sužavėjo nekaltas seseris ir apskundė vyresnybei jom raganomis esant (LP1, 23, 164). Lietuvų tautos pasaulėvaizdyje buvo tikima, kad tikrą raganą išduoda ir tam tikri jos išvaizdos požymiai, kurie atsiskleidžia per skiriamas bausmes / išbandymus, padedančius atpažadinti raganą: <...> ragana visa sudegdavus, bet jos širdis nesudegdavus, pasilikdavus visa ledu apšalus, apgargėjus (LP1, 24, 164); sako, tikra ragana sudegdavo visa ant ugnies, tiktai jos pilvas likdavo nesudegęs. Mat pilve jos pikta dvasia gyvena, tai užtai pilvas jos nedega (JK, 30, 335). Vadinasi, raganą išduoda jos šalta, ledinė širdis ir pilvas. Įdomu tai, kad tam tikros raganos kūno dalys ne tik leisdavo ją atpažinti, tačiau ir suteikdavo žmonėms stebuklingų galių: Tuom vandeniu patepk jiem akis, tai bus sveiki ir matys. O kad su tuom vandeniu nusipraustų, tai būt labai gražūs (OPIS, 115, 184). Tai galima paaiškinti tuo, kad ragana buvo stebuklingų galių turinti mitinė būtybė. Apibendrinus galima teigti, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje raganos konceptui būdingas ir zoomorfinis, ir antropomorfinis pavidalas. Tai atskleidžia ir parodo šios mitinės būtybės sąsajas su senąja kultūra, ryšį su gyvojo pasauliu pradžia ir pabaiga. Galima teigti, kad ryškiausi koncepto ragana išvaizdos požymiai yra raganos senumas, bjaurumas, liesumas / riebumas, susivėlę plaukai.

22 lentelė Žodžio-stimulo ragana asociacijų laukas

Šluota (17), moteris (10), sena (4), baisi (3), kerėtoja (3), burtininkė (2), būrėja (2), bjauri (2), Ragana juoda (2), raukšlėta (1), žiežula (1), čiūčela (1), senelė (1), žmogus (1), mama (1), pamotė (1), teta (1), aš (1), piktoji deivė (1), karpa ant nosies (1), karpa (1), spoguota nosis (1), ilganosė (1), katilas (1), susivėlusi (1).

Žodis-stimulas ragana sukėlė 25 skirtingas asociacijas, kurios yra susijusios su raganos kilme ir rodo raganai priskiriamus išvaizdos požymius. Tyrimo rezultatai rodo, kad savo kilme ragana yra artima kitai mitinei būtybei – laumei, nes abi jos, respondentų nuomone, buvo priskiriamos ir žmonių, ir mitiniam 92 pasauliui. Raganos sąsają su žmonėmis atskleidžia šios asociacijos: moteris, senelė, žmogus, senelė, mama, teta, kurios žymi raganos priskyrimą bendresnei kategorijai. Mitinę raganos kilmę atskleidžia šios asociacijos: kerėtoja, burtininkė, piktoji deivė. Taip buvo išskirti ir sinoniminiai raganos vardai – žiežula, čiūčela, kurie yra vertinami kaip kultūrinės asociacijos. Respondentai raganą suvokia kaip seną ir negražią. Tai rodo išskirti asociatai: sena, raukšlėta, baisi. Svarbiausias raganos išvaizdos požymis yra jos nosis, kuri nurodama arba ilga, arba su karpomis. Tyrimo rezultatai patvirtino, kad raganos pagrindiniai išvaizdos atributai yra šluota ir katilas, kurie buvo mitimi ir nagrinėjamuose tautosakos darbuose.

3.6.2.2. Gyvenamoji vieta

Raganos gyvenamoji vieta tautosakos tekstuose yra aiškiai lokalizuota. Tai galima paaiškinti tuo, kad ragana lietuvių mitologijoje išsiskiria savo socialumu, nes ji ne tik nuolatos bendrauja su žmonėmis, tačiau ir gyvenama jų aplinkoje: Teip pasakojama, šalia upės buvęs kaimas, kuriame gyvenus ragana (IGVIV, 198, 490). Vadinasi, tam tikra prasme ji gali būti traktuojama kaip tarpininkė tarp žmonių ir „dievų“ pasaulio. Kaip jau buvo minėta, raganos priklausymą žmonių pasauliui rodo šios mitinės būtybės žemiškumas, kilmė, išvaizdos požymiai, o priklausymą antgamtiniam mitinių būtybių pasauliui žymi raganos atliekamos funkcijos, išskirtinės stebuklingos galios ir bendravimas / sąsaja su kitomis mitinėmis būtybėmis. Dėl šios priežasties ragana yra sutinkama skirtingose vietose: Miško trobelėje. Kada jau pritemė, tas alnis jam iš akių prapuolė, tik jis pajuto, kad jis stovi pas raganos stubelę (OPIS, 16, 46); O toj girioj buvo stubelė, toj stubelėj gyveno ragana (OPIS, 17, 47); Karaliūnas, inėjęs in stubelę, mato – guli boba ragana su kauline koja (OPIS, 84, 146); Įėjo ragana in stubelę, ten radous besiuvančią Saulės dukterį, užriko (LPĮ3, 9, 36). Reikia paminėti, kad raganos trobelė dažnai išsiskiria ir neįprasta išvaizda: Stovi stubelė ant vištos kojos ir sukasi aplink (OPIS, 84, 146); Žiūri apė stubelę vietoj tvorų padirbta iš žmonių kaulų, an tvorų – žmonių galvos ir vieto vartų stulpų – žmonių kojos, in vietą vartų – žmonių rankos, in vietą spynos – žmogaus galva su išverstais dantimis (OPIS, 17, 47). Įvaizdžiai vištos koja, kaulai, skeletai pabrėžia raganos chtonišką kilmę. Įdomu tai, kad trobelė su vištos koja būdinga ir rusų pasakų būtybei Babai Jagai, kurios zoomorfinis pavidalas yra paukštis (Gimbutienė, 2002, 60). O kaulų įvaizdis, pasak B. Jasiūnaitės, rodo šios mitinės būtybės sąsają su numirėliais (Jasiūnaitė, 2012, 56). Girioje, miške. Kitą dien mergina ir vaikins, abu broliai, nuvėjo in girią toli no namų, ir pagau juos ragana (OPIS, 14, 42); ia toj girioj yra baisi ragana (OPIS, 38, 89); Aidams per girią, patiko raganą (OPIS, 118, 187). Kaip rodo tautosakos tekstai, viena pagrindinių raganos buveinių yra giria ar joje esanti nuošali trobelė. Dėl šios priežasties Jonas Lasickis, lietuvių mitologijos tyrinėtojas, raganą buvo priskyręs

93 prie miško deivių (Laurinkienė, 2007, 36). Šios vietos pasirinkimas taip pat atskleidžia, kad raganos renkasi žmonių neapgyvendintą, nesukultūrintą erdvę (Balsys, 2010, 356). Mitologijos ir tautosakos darbuose akcentuojama Joninių šventės reikšmė raganos koncepte. Jau nuo seno buvo manoma, kad būtent per Jonines raganos yra pavojingiausios. Taip yra todėl, kad, kaip teigia N. Vėlius, įvairiose tautose vyravo tikėjimas, kad būtent tą naktį suaktyvėja visų gerųjų ir blogųjų jėgų veikla (Vėlius, 2012, 368). Joninių naktį raganos ne tik pavojingiausios, tačiau ir aktyviausios, būtent tuo metu raganos skrenda į susirinkimus: Joninių naktij raganos <...> susirenka ant baliaus ant kokio aukšto kalno (LP1, 9, 155); Švento Jono naktij jodvi <...> išlėkusios ant Šatrijos kalno (LP1, 12, 156); Kitą kartą ant Šatrijos kalno švento Jono vilijas naktij susirinkdavę daugybe raganų (LP2, 3, 261); Ant Šatrijos kalno tai, sako, kitąkart raganos būdavai švento Jono naktij (JK, 13, 203). Susirinkimuose raganos priima naujokes, atsiskaito už savo darbus, tariasi dėl naujų žygių, o taip pat linksminasi (puotauja, šoka, dainuoja) (Dundulienė, 2008, 200; Vėlius, 1977, 232). Tai patvirtina ir nagrinėjami tautosakos tekstai: Tai ten Joninių naktij sulekia raganos iš viso svieto ir apkalba visų metų atliktus darbus (LP2, 1, 261); Ten būdavusios šviesų šviesas, ten jos šokdavusias, ten jos krykštaudavusias ir rėkaudavusias (LP2, 3, 261); Būdavai, sako, par naktį ugnys, šviesos degs, žibės, o jos šoks ten, krykštaus per naktį (JK, 13, 203). Kaip matyti iš pavyzdžių, nagrinėjamuose tautosakos tekstuose raganos renkasi ant Šatrijos kalno. N. Vėlius teigia, kad šis kalnas yra mėgstamiausia raganų susitikimo vieta žemaitijoje (Vėlius, 1977, 231). Vis dėlto mitologijos darbuose išskiriami ir kiti vietovardžiai: Medvėgalio, Ragainės kalnas (Dundulienė, 2008, 200), o tautosakos darbuose minimas ir Rambikalnis: Tarpe plačių laukų ir girių randasi didelė lygi lanka, o viduryje – aukštas pylimas, vadinamas Rambikalniu (LP2, 1, 260). Kalno įvaizdis pasirenkama ne veltui, nes jis simbolizuoja perėjimą į kitą būseną. Toks tikėjimas yra būdingas beveik visai Europai (Balys, 1993, 322). Kijeve. Ir, sako, tuomsyk, kada jis ten buvotai apė Kijevą, tik vieni raganiai ir raganos, o jei kas nieko nežinojo, tai tas gyvas ant balto svieto būt negalėjo (OPIS, 55, 117); Prisivirę pasitepa bambą, pavalgo ir paskui, paėmę piestą, lekia į Kijevą. Kijeva guli toli nuo Lietuvos (LP2, 1, 260). Galima teigti, kad kitos šalies miestas yra pasirinktas, siekiant pabrėžti raganos mitologiškumą, o taip pat šis įvaizdis parodo raganos tarpkultūriškumą. Tautosakos tekstuose ragana gyvena ir kitose vietoje: dvare, rūmuose, karčemoje: Kitąsyk buvo girioj toks užkeiktas dvaras, tame dvare gyveno boba ragana (LP1, 8, 28); Daugiaus gyveno rūmuose tik ponas su savo ragana <...> (LPĮ2, 52, 119); Prijojo vieną karčemą ir inėjo į tą karčemą. Rado bobą raganą (LPĮ1, 115, 279). Reikia paminėti, kad šios vietos tautosakos tekstuose nėra dažnos, o tai rodo, kad jos nėra tradicinės raganos gyvenamosios vietos. Vis dėlto įdomiausia iš jų yra karčema, kuri tradiciškai yra

94 priskiriamos velnio veiklos sričiai. Todėl, galima teigti, kad tai atskleidžia glaudų raganos ir velnio ryšį lietuvių mitologijoje. Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje raganos koncepte užfiksuotas glaudus šios mitinės būtybės ryšys su vandeniu. Pvz., Atvažiavo pas tokią upę – maudosi toj upėj ragana (LP1, 26, 169); Kaip tik inpuolė, tuo pavandeninė ragana pagriebus tuos vaikus nusinešė pas save (OPIS, 236, 399). Iš pateiktų pavyzdžių matoma, kad ragana yra siejama su vandens sfera. Apibendrinus galima teigti, kad raganos koncepte užfiksuota gyvenamoji vieta (miško trobelė, giria) patvirtina, kad ši mitinė būtybė nors ir gyveno šalia žmonių, tačiau rinkdavosi nuošalias vietas. Įdomu tai, kad raganos buveinę išduodavo neįprasta jos išvaizda, kuri atskleidžia raganos sąsaja su mirtimi, požemio sfera. Raganos koncepte užfiksuotas glaudus šios mitinės būtybės ryšys su vandens sfera taip pat akcentuojamas dažniausias jos pasirodymo laikas, t. y. Joninės.

23 lentelė Žodžio-stimulo ragana asociacijų laukas

Ragana Pasaka (2), Šatrijos kalnas (1), namelis ant vištos kojelės (1).

Atliktas asociacijų eksperimentas parodė, kad raganos koncepte gyvenamoji vieta nėra svarbi, nes buvo išskirtos tik 3 asociacijos, kurios yra susijusios su raganos pasirodymo vieta. Dažniausiai pasikartojusi asociacija pasaka rodo, kad ši mitinė būtybė yra siejama su konkrečiu tautosakos žanru. Šią sąsają patvirtina ir asociacija namelis ant vištos kojos, kuris suvokiamas kaip raganos buveinė būtent pasakose. Kultūrinį pagrindą turi ir išskirta asociacija Šatrijos kalnas, nes jau nuo seno buvo tikima, kad šioje vietoje buvo rengiami raganų susitikimai. Reikia paminėti, kad visos šios asociacijos yra centrinės, nes su žodžiu-stimulu yra susijusios tiesioginiu prasmės ryšiu.

3.6.2.3. Vidinės savybės, santykis su žmonėmis

Tradiciškai ragana mitologijoje yra priskiriama „nepaprastų“ žmonių kategorijai, nes pasižymi antgamtinėmis savybėmis. Šiai kategorijai taip pat priskiriami burtininkai, užkalbėtojai, dvasregiai, vilktakiai (Vėlius, 2011, 189). Reikia paminėti, kad iš jų populiariausia lietuvių mitologijoje yra būtent ragana. Jos populiarumą įrodo gausus pasakų, sakmių, burtų ir tikėjimų, kuriuose minima ši mitinė būtybė, pluoštas. Jau vien tik sakmių apie raganas yra priskaičiuojama arti tūkstančio (Vėlius, 2011, 205).

Šios mitinės būtybės senumą ir paplitimą įrodo ir išlikę įvairūs leksiniai ir sintaksiniai dariniai su šaknimi rag-. Jais yra įvardijami vietovardžiai: Ragainė, Raganinė, Raganiškių (Alytus, Lazdijai), Raganių kaimas (Kuršėnai), vandenvardžiai: Paganė (Radviliškis), Raganupis (Kražiai), Raganupė (Vievis), Raganytė (Kupiškis), Raganų bala (Simnas), Raganraistis (Giedraičiai, Semeliškės), Raganų raistas (Musninkai), kalnai: Raganos kalnas (Seda, Varniai, Vegeriai, Viekšniai, Kamajai) ir kt. (Balsys, 2010, 356; Vėlius, 2011, 206). Toks vietovardžių paplitimas rodo, kad ragana buvo gerai žinoma ir populiari visuose Lietuvos regionuose. Viena svarbiausių raganos skiriamųjų savybių yra jos gebėjimas kerėti. Ši savybė akcentuojama ne tik mitologijos tyrinėtojų darbuose (Jasiūnaitė, 2007, 278), DŽe ir LKŽe pateiktose žodžio ragana apibrėžtyse, tačiau ir tautosakos tekstuose. Reikia paminėti, kad ši raganos savybė atsiskleidžia per jos galią užkerėti žmogų: <...> arba į šunį ką apvers, į vilką, arba sutrauks į kamuolį <...> (LP1, 2, 152); Kaip apsiženijo, pradėjo jį nekęsti, o paskui davė jam mazgote per snukį ir pavertė į šunį, – o tos bobos tai buvo raganos (LP1, 25, 165); Kaip tik į upę įšoko, toji ragana pavertė tą Alenėlę į utelę, o pati pasivertus į blusą <...> (LP1, 26, 169); Jeigu, būdavo, patenka ten kokia mergina grybaudama ar riešutaudama, tai ji, būdavo, tuo paverčia į lakštingalą, nusinešdavo in savo dvarą ir indėdavo in klėtką (OPIS, 8, 28); Tuoj toj ragana pavertė jį in akmenį (OPIS, 16, 46); Ji jau daugybę žmonių pavertė in akmenis (OPIS, 38, 89); O paskui išlipo boba ragana iš medžio, užgau rykštaite jį patį – ir jis pavirto in akmenį (OPIS, 42, 103); Ji pavydėdama, kad tuos vaikinus taip žmonės giria, ji, juos sykį pasivadinus, davė jiem abiem degtinės po mierelę. Tie kaip tik išgėrė, teip ir išbėgo vilkais (LPĮ4, 102, 203). Rasti pavyzdžiai rodo, kad ragana kerėti gali pati, jai nereikia papildomų priemonių (lazdelės, burtažodžių), tik paskutinis pavyzdys rodo, kad ragana žmogų apkeri įduodama užburtą gėrimą. Įdomu tai, kad ragana paverčia žmones ne tik gyvūnais – šunimi, vilku, utele, lakštingala, bet ir negyvu objektu – akmenimi. Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje buvo tikima, kad ne tik raganos gali paversti žmones vilkais, tačiau ir burtininkai, o taip pat, kad esti tokia žmonių grupė, kuri turi savybę tam tikru laiku pasiversti vilku (Vėlius, 2011, 212). Įdomu tai, kad tautosakoje pabrėžiama, jog raganos skyrėsi savo galiomis: Raganos turėjo nelygią galią kenkti žmonėms: vienos galėjo užkerėti žmogų įduodant valgį arba gėrimą, atros gi užkerėdavo leisdamos vėjų (LP2, 1, 260). Apie tai, kad raganos buvo įvairių rangų, o jų bendruomenei buvo būdinga tam tikra hierarchija liudija ir rasti sakiniai: Kad tiktai ko užpyksta ant žmonių ta ponia, tuojau sušaukia visas raganas <...> (LP1, 3, 152); Visos raganos nedoros <...>, nes jom teip liepia daryti jų ponia (LP1, 2, 152). Sakiniuose pavartotas įvaizdis ponia rodo, kad raganoms vadovauja kita ragana viršininkė. Jau aptartuose pavyzdžiuose atsiskleidė ir kita vidinė raganos savybė – piktumas. Būtent ši raganos vidinė savybė yra ryškiausia raganos koncepte. Ji atsiskleidžia ne tik žodynų apibrėžtyse, tačiau ir

96 tautosakos bei mitologijos darbuose. Ši raganos savybė gali būti išreikšta tiesiogiai: Jūs, piktos raganos, oru į jūras sau galą pasidarykit (LT5, 9350, 906); Piktas girtas kaip raganos pirštas (PiP, 288), tačiau dažniausiai ji atsiskleidžia iš tam tikro raganos elgesio. Tautosakos tekstuose užfiksuotas ypatingas raganos elgesys su vaikais. Dažniausiai tokiose sakmėse ragana yra vaizduojama kaip pamotė, kuri nekenčia svetimų vaikų ir bando jais atsikratyti: O toj buvo ragana. Toj močeka pradėjo pradėjo tos mergaitės nekęstie (OPIS, 51, 111); Toj ragana pradėjo tų vaikų nekęstie, maitino juos tik teip, kaip žmonės savo šunis (OPIS, 163, 246); Po veseilei toji ragana pradėjo tų vaikučių labai nekęsti (LP2, 30, 291); Ta močeka nemylėjo savo vyro dukters (LPĮ1, 128, 321); Močeka labai neapkentė savo podukros, norėdama jai ko blogo padaryti <...> (IGVIV, 46, 412). Tai rodo, kad ilgainiui žodis ragana įgavo ir piktos pamotės reikšmę. Šiuo požymiu ragana yra panaši į kitą mitinę būtybę – laumę. Rastas sakinys Kaip tik gimė, tuojaus ragana tą vaiką per langą nešė, kuriame teigiama, kad ragana vagia vaikus yra įprastas laumės konceptui. Taip pat toks raganos elgesys nagrinėjamuose tautosakos tekstuose nėra tipiškas, dažnas, todėl galima teigti, kad įvaizdis ragana čia žymi ne atskirą mitinę būtybę, o yra vartojamas kaip sinoniminis laumės vardas. Tipiškas raganos konceptui yra vaikų viliojimas, pagrobimas ir išnaudojimas: Toj ragana šaukė ją maudytis: –Alena Alenėle, eik šen maudytis: šita upė vynu teka, pakraštėliuos – žali šilkai (LP1, 26, 169); Tai mergaitei liepė ragana nešt vandenį in bedugnę statinę, o tam vaikinui padavė atmuštą kirvį, liepė medžius kirst. O valgyt jiem davė tokių blynų, teip drūtų kaip akmuo (OPIS, 14, 42); Nusivedė in stubelę – tuoj tą vaiką ragana uždarė, o toj mergaitė turėjo jai tarnautie (OPIS, 167, 256); Kaip tik inpuolė, tuo pavandeninė ragana pagriebus tuos vaikus nusinešė pas save. Tai mergaitei davė darbą nešt vandenį in bosą be dugno, o tam vaikui padavė buką kirvį malkų kirst (OPIS, 236, 399); Jį ragana tik capt, in maiša insidėjo ir nešasi (LP2, 23, 272). Tačiau vaikus ragana grobia ne tik tam, kad jie už ją atliktų darbus, tačiau ir todėl, kad ragana juos valgo. Toks raganos kanibalizmas užfiksuotas ne tik lietuvių, bet ir daugelio Europos tautų mitologijoje, nes, kaip teigia B. Jasiūnaitė, viduramžiais visoje Europoje buvo tikima, kad raganos žudo mažus vaikus ir valgo jų mėsą (Jasiūnaitė, 2007, 284). Šią raganos ypatybę liudija ir rasti pavyzdžiai: Ėdė ji žmonis teip kaip vištukus (OPIS, 17, 47); O sesuo ragana, atėjus su išgalaistais dantimi brolio ėst, žiūri – jau tuščia, tik pelė in volą inlindo (OPIS, 19, 54); Prasidengė puodą, žiūri – žmogaus kaulai iškyla ir vėl nuskęsta, turbūt košelyną verda! Ineina į stubą pas tą bobą raganą, žiūri – ta boba ragana pjausto mažą vaiką ir ėda (LP2, 20, 269); Intėjus in gryčią, žiūri, kad jos teta vaiką gyvą ėda (LPĮ1, 123, 308). Reikia paminėti, kad ragana ne tik ėda žmones, tačiau ir turi gebėjimą juos užuosti: O jau raganos pajuto, kad yr girioj žmogus – jos jau aina pas jį, kad jį suvėst (OPIS, 115, 183); Kas čia yra, žmogiena smirdi! (LPĮ3, 9, 36). M. Gimbutienė

97 teigia, kad ragana geria kraują tam, kad atsinaujintų ar atsijaunintų ir kurtų gyvybę iš naujo, o jai būdingą kanibalizmą vertina kaip auką (Gimbutienė, 2002, 59). N. Vėlius teigia, kad lietuvių liaudies sakmėse veikiančios raganos turi mažai nacionalinių bruožų (Vėlius, 1977, 218). Neigiamas raganos vaizdinys „buvo suformuotas viduramžiais bažnyčios teologų ir sudėliotas iš tokių elementų kaip sutartis su velniu, žmonėms kenkiantys burtai, skraidymas oru ir pasivertimas gyvūnais“ (Erich, Beitl, 1974, 328, cit. iš Masiulionytė, 2007, 72). Reikia paminėti, kad nagrinėjamuose tautosakos tekstuose nėra užfiksuotas glaudus raganos ir velnio ryšys. Apie šių mitinių būtybių tarpusavio santykius galima spręsti tik iš rastų pavienių pavyzdžių: Apkalbėjo ragana velnią, kad jis vaikšto be kelnių (PiP, 307); Raganos vedė visokius reikalus su velniais ir daugel atnešdavo nelaimių žmonėms <...> (LP2, 1, 260); Raganos turėdavo išduoti rokundą velniams iš visų metų savo darbų (LP2, 1, 260); Nenuveikusi ragana nieko blogo per ištisus metus apturėdavo bausmę pas savo valdytojų – velnių (LP2, 1, 161). N. Vėlius teigia, kad raganos buvo laikomos blogomis būtybėmis, o jų blogio šaltinis yra velnias, su kuriuo jos bendradarbiauja (Vėlius, 2011, 209). Mitologijos darbuose teigiama, kad yra duomenų, jog raganos ir velnio ryšys grindžiamas ne tik viršininko ir pavaldinės santykiu, jų „ryšiai kartais esą dar glaudesni – raganos su velniais gyvenančios kaip su vyrais“ (Vėlius, 1977, 223). Tačiau toks šių mitinių būtybių ryšys neatsiskleidė nagrinėjamuose tautosakos tekstuose. Taip pat reikia pabrėžti, kad, kaip buvo buvo minėta, raganos gali būti pavaldžios ne tik velniui, tačiau ir savo poniai, t. y. kitai raganai viršininkei. Įdomu tai, kad raganos ryšį su velniu atskleidžia ir tam tikros sakmėse / pasakose minimos detalės – lošimas kortomis: Yra tįnai viena vieta, kur ta ragana, atsisėdusi kortomis luošti, viską atima, led tikt kurs išsprunka su vienais marškiniais (LP2, 34, 306), sidabrinės kulkos, kuriomis įveikiama ragana: Iki šio laiku tiki prasti žmonės, kad su sidarbrine kulka galima nušaut velnią ir raganas (IGVIV, 198, 490) ir degutas9: Prisidirbo giros kaip ragana deguto (PiP, 408). Kitas svarbus raganos bruožas yra gebėjimas skraidyti. Kaip jau buvo minėta anksčiau, ragana skrenda į susirinkimus, kurie dažniausiai vyksta Joninių naktį ant kalno. Būtent ši raganos savybė lėmė tai, kad raganos konceptui ya priskiriami įvairūs atributai. Reikia pabrėžti, kad minimi raganos įrankiai yra pakeitę savo funkcijas ir iš taikių darbo įnagių virtę juodosios magijos įrankiais. Labai populiarus raganos atributas – šluota (Jasiūnaitė, 2010, 113; Vėlius, 1977, 232): Vienas bernas matęs, kaip viena gaspadinė ragana išsivirus tokį šiupinį, patepė šluotą, kačergą – ir tos išlėkė (LP1, 10, 156); Kudlota kaip raganos šluota (PiP 286). Tačiau minimi ir kiti įrankiai: kačerga10 (Vienas bernas matęs, kaip viena gaspadinė ragana išsivirus tokį šiupinį, patepė šluotą, kačergą – ir tos išlėkė (LP1, 10, 156)); kočėlas (Paskui pati

9 LKŽe pateikiamos dvi žodžio degutas apibrėžtys: „1. iš beržų žievių ir smalingų kelmų degamas ratų tepalas; 2. namie gaminta degtinė“. 10 LKŽe žodis kačerga paaiškinamas kaip „žarsteklis, maišiklis“. 98 sau pasitepė pažastes, atsisėdo ant kočėlo ir apsižergus išlėkė per aukštinį (LP1, 10, 156)); piesta11 (Pasėmė iš kampo buto piestą, ant tos piesto apsižergė ir pasileido paskui Saulės dukterį vytis, pėdas uostydama (LPĮ3 9, 37)), kurie yra raganos „transporto priemonės“, padedančios skraidyti oru (Jasiūnaitė, 2010, 114). Vis dėlto reikia paminėti, kad ragana skrenda ne tik naudodamasi buities įrankiais, tačiau ir pasiversdama gyvūnu arba jį pasikinkiusi: <...> pasivers į kokį nors paukštį ar žvėrį ir lekia, kur gyven ta jų ponia ant Šatrijos kalno (LP1, 3, 152); Atjojo vienas ant kiaulės, kitas – ant kumelės, trečias – ant ožkos ir t. t. (LP1, 15, 158); Atvažiavo raganu, geldo kiaulę įsikinkus, su žarnom įsivadelėjis (LP2, 27, 286). Skristi raganos gali ir atlikusios neįprastą ritualą – pasitepusios pažastis ar bambą: Vieną kartą, sako, bernas slūžinę pas tokias raganas ir pamatęs, kad jo gaspadinė ir jos duktė susivirinusios puodelį tokių žolių ir švento Jono vakare su tom žolėm pasitepusios pažastis ir per kaminą abidvi išlėkusios (JK, 14, 203); Kada pradeda žydėti rugiai, tai vakarais, po nusileidimui saulės, raganos brauko rugių žiedus ir paskui, sulaukę Joninių naktį, verda košę. Prisivirę pasitepa bambą, pavalgo ir paskui, paėmę piestą, lekia į Kijevą (LP2, 1, 260). Šiuose sakiniuose minimos stebuklingos žolelės, kurių išsivirusi ragana išskrenda. Reikia paminėti, kad dažniausiai tokio tipo pasakojimuose minimas ir konkretus laikas – Joninių naktis, kuri jau nuo seno yra siejama su stebuklais. Manoma, kad ši raganos iš žolelių viriama košė gali turėti realų pagrindą, nes rugių žiedų košės komponentas buvo seniai žmonių žinomas psichotropinis augalas, galintis sukelti traukulius, haliucinacijas, galbūt ir skrydžio iliuziją (Senvaitytė, 2006, 24; cit. iš Jasiūnaitė, 2007, 281). Tai patvirtina, kad tautosakos tekstai apie mitologines būtybes, turi gilesnį folklorinį kontekstą. Ragana kenkia ne tik žmonėms, tačiau ir gyvūnams, augalams. Tiesa, apie kenkimą augalams nagrinėjamuose tautosakos tekstuose buvo užsiminta tik vieną kartą: Pasakoja seni žmonys, kad raganos dideliai pykdavo an tų žmonių, katrie rugius anksti sėdavo. Tai, sako, jos užleisdavo kirmėles ant to žmogaus rugių – kirmėlės išėsdavo visus grūdus (JK, 33, 335). Plačiau ši raganos veikla buvo išskirta tik mitologijos tyrinėtojų darbuose. N. Vėlius teigia, kad ši raganų veikla yra labai reta, tokių pavyzdžių yra vos keli, o pati veikla apibūdinama taip: „pagadinti javai neduoda derliaus, juos išmuša kruša, žolės netenka gydomosios galios (Vėlius, 2011, 216). Žymiai daugiau duomenų apie raganos neigiamą poveikį gyvūnams, ypač karvėms: Su raganomis, kurios iš karvių atima pieną, kovojama taip (LT5, 9349, 906) ar avims: Kad tiktai ko užpyksta ant žmonių ta ponia, tuojaus sušaukia visas raganas ir liepia iškirpti iš paausių avinų kožno gaspadoriaus po pluošta vilnų ir atnešti pas ją į Šatriją (LP1, 3, 152). N. Vėliaus atlikta lietuviškų sakmių analizė parodė, kad sakmės, kuriose kalbama apie neigiamą raganos elgesį su žmonėmis, sudaro 40 % visų sakmių, o sakmės, kuriose ji kenkia gyvūnams, 35 % visų sakmių apie

11 LKŽe piesta apibrėžiama kaip „iš stuobrio išskobtas aukštas indas kruopoms, sėmenims, kanapėms, o kartais lašiniams ar bulvėms grūsti, grūstuvė“. 99 raganas (Vėlius, 2011, 211). Šie rezultatai patvirtina, kad viena esminių raganos koncepte užfiksuotų jos veiklų yra jos neigiamas poveikis žmonėms ir gyvūnams. Dėl raganos kenkėjiškos veiklos ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams, lietuvių tautos pasaulėvaizdyje egzistavo daugybė patarimų, kaip apsisaugoti nuo šios mitinės būtybės: Reikia šv. Jono vakarą karves parūkyti uždegto dagio dūmais, kalbant šiuos žodžius: Raganai druska akysa, akmuo dantysa! (LT5, 9349, 906); Mūsų laike (1 75 m.) piemenys, Joninių naktij naktigonėn jodami (į Trempus), užsikiša už kepurių šakeles šermukšnių, ypačiai su vuogom, jei būna jau užmezgę, kad jiems ant galvos raganos neprimyžtų (LP1, 14, 158); Idant ragana negalėtų apraganauti, reikia su jaj kalbėti rūsčiai ir laikyti špygą kišeniuje (LP2, 10, 263); Saka, kad raganos nepagadintų, reiki išverstus marškinius devėti ar rūgčios duonos šmotų turėti pri sau, tė ir negali pagadinti (LP2, 28, 288); Špygos labai nemėgstančios raganos (JK, 18, 204); Kad nori, kad raganos ir raganiai neįeitų į tavo kiemą, tai reik šepečiui galvą nukirsti, o tą kotą į vartų šulą įdėti – ir nebegalės įeiti (JK, 261, 243); Joninių vakare einant gulti, reikia savo marškinius išsiversti, kad raganos neapraganautų (JK, 36, 355); Norint, kad raganos neatimtų karvėms pieno, reikia aprūkinti velnio mešlu („diveldrekiu“). Taipgi geras vaistas nupjauti karvei kairįjį ragą, išgręžti skylę ir užkelti vageliu atbulo šermukšnio (JK, 8, 383); Kad junti raganą ar raganių kur netoli asantį, tai reik taisytis, kad prigriebt valgomą jo sūdyną ar viedrą prišikti (JK, 267, 244). Visus pateiktus prietarus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmajai grupei priklauso tie pavyzdžiai, kurie rodo, kad ragana nemėgsta / neliečia tų, kurie jos nebijo, rodo nepagarbą. Tai rodo išskirti įvaizdžiai špyga, rūstus kalbėjimas, mėšlas. Kitą grupę sudaro tikėjimai, kuriuose minimi konkretūs atributai (galima sakyti amuletai), padedantys apsisaugoti nuo šios mitinės būtybės. Išskiriami šie: druska, išversti marškiniai, rūgšti duona ir šermukšnio šakelė. B. Jasiūnaitės nuomone, druskos įvaizdis jau nuo seno yra populiarus burtuose bei liaudies medicinoje kaip apsaugos nuo piktųjų jėgų priemonė, nes druska pasižymi baktericidinėmis savybėmis (Jasiūnaitė, 2007, 286). Panašiai aiškinamas ir pasirinktas duonos įvaizdis, nes duona lietuvių tautosakoje yra sakrali. Tą įrodo tai, kad senovėje lietuviams duona buvo kaip Švenčiausiasis – labai gerbiama (Marcinkevičienė, 1998, 46; cit. iš Jasiūnaitė, 2007, 275), o taip pat su duona buvo siejami įvairūs maginiai veiksmai, tokie kaip burtai, gydymai ir užkalbėjimai (Dundulienė, 1982, 176; cit. iš Jasiūnaitė, 2007, 275). A. Gritėnienė, išanalizavusi „Lietuvių kalbos žodyne“ pateiktus iliustracinius pavyzdžius su leksema šermukšnis, nustatė, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje šermukšnis yra vienas svarbiausių augalų, kurį žmonės laikė šventu dėl jo ypatingos magiškos galios, nes jis apsaugodavo žmones ir jų namus ne tik nuo raganų, tačiau ir kitų mitinių būtybių: velnio, aitvaro, laumės ir kitų piktųjų dvasių (Gritėnienė, 2016, 94–99). Taigi, apibendrinus galima teigti, kad apsisaugoti nuo raganos padeda tie atributai, kurie jau nuo seno lietuvių buvo suvokiami kaip šventi.

100

Nagrinėjamuose tautosakos tekstuose didelę dalį pasakojimų apie raganas sudarė ir įvairūs patarimai, kurie padeda pažinti arba įsitikinti, kad moteris buvo ragana. Galima teigti, kad šie patarimai siekia inkvizicijos12 laikus. Tautosakos tekstuose nurodomas ne vienas raganos atpažinimo būdas. Vienas iš jų – skandinimas vandenyje: Gajus kaip ragana skandinama (LT5, 701, 117); Norintiems pažinti raganas, reikia jas skandyta: jeigu paskamdyta grimzta į dugną, tai reiškia, kad yra teisinga moteriškė, o jei plaukia, tai yra ragana (LP2, 8, 263). N. Vėlius teigia, kad raganų skandinimas buvo visoje viduramžių Europoje paplitęs jų pažinimo būdas, nes ragana nuo seno siejama su vandens stichija (Vėlius, 2012, 210). Kitas išskiriamas pažinimo būdas – raganos deginimas: Sako, tikrą raganą negalėdavo niekuo nužudyti, kaip tiktai ugnyje (JK, 29, 335); Sako tikra ragana sudegdavo visa ant ugnies, tiktai jos pilvas likdavo nesudegęs (JK, 30, 335). Galima teigti, kad šie du raganos atpažinimo būdai buvo patys populiariausi visoje krikščioniškoje Europoje. Nors raganos koncepte užfiksuotas neigiamas raganos vertinimas, tačiau ir ši mitinė būtybė nėra vertinama kategoriškai. Tai rodo rastas tautosakos pavyzdys: Susimilo boba ragana an jo – tuoj jį apvalgydino, pagirdė, o paskui klausia jo: – Kur aini ir ko ieškai? (OPIS, 84, 146), kuris parodo, kad ragana ne tik kenkia žmonėms, tačiau ir jiems padeda. Kita netipiška raganos koncepto vidinė savybė yra jos kvailumas: Toj ragana ėmė kišt galvą in pečių. Toj mergaitė kaip griebė raganą už kojų, instūmė in pečių, uždarė pečių, paspirdė gerai – toj ragana sudegė (OPIS, 167, 257). Arba drugių perėjimas: O dabar kaip raganos prapuolė, nėr kam išperėt, tai ir drugių pas mus negirdėti (OPIS, 213, 355). Kaip jau minėta, šios raganai priskiriamos savybės yra netipiškos, retos. Apibendrinus galima teigti, kad raganos koncepte užfiksuotos šios pagrindinės savybės: 1. Kenkimas žmonėms, gyvuliams ir augalams; 2. Gebėjimas skraidyti. Tekstuose atsiskleidžia ir kitos svarbios raganos savybės, t. y. piktumas, elgesys su vaikais. Reikia pabrėžti, kad susiformavusiam raganos konceptui daugiausiai įtakos turėjo viduramžiais Europoje prasidėjusi raganų medžioklė, kuri lėmė, ne tik neigiamą šios mitinės būtybės vertinimą, tačiau ir jos globalumą, nes ragana, kitaip nei kitos lietuvių mitologinės būtybės, neturi daug nacionalinių bruožų.

12 „Tarptautinių žodžių žodyne“ inkvizicija aiškinama kaip „teisminė katalikų bažnyčios institucija jos opozicijai slopinti, įsteigta IV Laterano susirinkimo nutarimu 1215 kaip kovos su erezijomis (albigiečiais, katarais ir kt.) įrankis; <...> plintant eretiniams sąjūdžiams, popiežius Liucijus III (Lucius; popiežius 1181–1185) 1184 patvirtino Veronos bažnyčios susirinkimo dekretą, liepiantį vyskupams ieškoti savo valdose eretikų, teisti juos ir atiduoti pasaulietinei valdžiai nubausti; popiežius Grigalius IX (Gregorius IX; 1180–1241) visuose katalikiškuose kraštuose įsteigė specialius inkvizicijos tribunolus, tiesiogiai pavaldžius Romos kurijai; stropiausi inkvizitoriai buvo dominikonai ir kiek vėliau pranciškonai; inkvizicijos teismų bausmės buvo labai sunkios – viešas nuplakimas, įkalinimas (dažnai iki gyvos galvos), gyvo užmūrijimas arba sudeginimas ant laužo, konfiskuojant turtą (jį pasidalydavo bažnyčia ir skundikas); inkvizicija pirmiausia panaikinta protestantizmą priėmusiuose kraštuose, vėliau Portugalijoje – 1820, Ispanijoje – 1835, Italijoje – 1859“. 101

24 lentelė Žodžio-stimulo ragana asociacijų laukas

Burtai (16), pikta (8), kerai (5), piktumas (3), bloga (4), magija (4), juodoji magija (1), Ragana negailestinga (1), keista (1), pavojinga (1), mistika (1).

Žodis-stimulas ragana sukėlė 11 skirtingų asociacijų, kurios nurodo šios mitinės būtybės vertinimą. Įdomu tai, kad visas išskirtas asociacijas galima suskirtyti į dvi grupes. Pirmajai grupei priklauso asociatai burtai, kerai, magija, mistika, kurie žymi raganos sąsaja su mitiniu pasauliu, tačiau turi neutralų emocinį vertinimą. Antrajai grupei priskiriami asociatai pikta, piktumas, bloga, keista, negailestinga, pavojinga, žymintys neigiamą raganos vertinimą. Vadinasi, skirtingai nei kitos mitinės būtybės, raganos vertinimas išskiria savo kategoriškumu, nes raganai nebuvo priskiriam nei viena teigiama savybė.

Apibendrinus galima teigti, kad raganos konceptas, lyginant su kitų nagrinėjamų mitinių būtybių paveikslais, išsiskiria savo kategoriškumu, kuris įprastai nėra būdingas lietuvių tautos pasaulėvaizdžiui. Manoma, kad tam didžiausios įtakos turėjo viduramžiais prasidėjusi raganų inkvizicija, kuri lėmė, šios mitinės būtybės tarpkultūriškumą ir susiformavusį neigiamą vertinimą. Raganos koncepte užfiksuoti tik keli aspektai, kurie gali būti laikomi tautiniais, t. y. Šatrijos kalnas, Joninės.

102

3.7. Konceptas velnias

3.7.1. Žodžio velnias leksikografinio straipsnio-diskurso analizė

„Lietuvių kalbos žodyne“ žodis velnias turi šešias reikšmes, tačiau tyrimui buvo pasirinkta tik pirmoji ir antroji reikšmės. Lentelėje fiksuojami ryškiausi diskurso situaciją atskleidžiantys veikėjai, objektai, veiksmai, būsenos. Patys žodžio velnias leksikografiniai straipsniai dėl apimties bus peteikiami prieduose (žr. )

25 lentelė

Leksikografinio straipsnio-diskurso velnias skaidymas

Veikėjai Objektai Atributai Veiksmai (būsenos) (aplinkybės) Velnias, Pikulas, Perkūnas, arklio, Jaujoj, būdavo Jodinėja, bijo, neša, ožiukas, dūšią, šermukšnio, seniau, vakarais, meluoja, lekia, velniukas, bobutė, raganom, žaltį, ragai, didelis, barzda, trankosi, šaipos,bijo, velnaičiai, ragana, boba, savo motiną, į juodas, ant tilto, rūko, sumaino, mušės, eitvaras, žydai, rupūžę, į gegutę, negražūs, iki gaidys, pasirodo, bijo, kunigas, vaikus, pinigai, pro kaminą, prieš pabūgo, giria, ponpalaikis, sidabrinė kulka, debesį, pirtin, ant pasiverčia, gundžia šėtonas, anyta. kryžiaus, davatkos, kelmo, piktas, apmaus, apsėda. ražančiaus, švęstas blogas, bjaurus, vanduo, velnio, baisus, raiste, Dievo. paikas, purvinas, juodas, gauruoti, kanopom, pekla, baikštus, ant altoriaus, į bažnyčią.

Leksikografinio straipsnio-diskurso velnias skaidymas rodo, kad velnias yra glaudžiai susijęs su kitomis mitinėmis būtybėmis: Pikulu, ragana ir aitvaru. Šių veikėjų išskyrimas rodo jų priklausymą velnio veiklos sferai. Šiai sferai priskiriami ir tam tikri žmonės: boba, žydai, kunigas, anyta. Toks

103 priskyrimas rodo neigiamą požiūrį į šias asmenų grupes, nes velnias yra siejamas su blogiu. Pastebima, kad velnias gali būti įvardijamas ir vartojant deminutyvines formas: velniukas, velnaičiai. Reikia paminėti, kad tokie mitonimai yra priskiriami tik velniui kaip požemio dievaičiui, tačiau ne piktajai dvasiai, kurią apibūdinant vartojamas kitas sinoniminis vardas – šėtonas.

Kaip jau buvo minėta, LKŽe pateikiami leksikografiniai straipsniai rodo dvejopą velnio vaizdinį: mitologinio velnio vaizdinį, kuriame velnias yra požemio dievaitis, ir religijose įsitvirtinusį velnio, kaip blogosios dvasios, vaizdinį. Pabrėžtina, kad skirtingiems velnio vaizdiniams priskiriami skirtingi išvaizdos ir veiklos atributai. Velnias – požemio dievaitis. Šiame leksikografiniame straipsnyje-diskurse didelis dėmesys yra skiriamas apibūdinant velnio išvaizdą. Išskiriami šie vyraujantys išvaizdos požymiai: ragai, bazda, kanopos, didelis, gauruotas ir juodumas. O pati velnio išvaizda vertinama taip: bjaurus, negražus. Tokie velniui priskiriami atributai žymi šios mitinės būtybės zoomorfiškumą. Velnio sąsajas su gyvūnų pasauliu rodo ir nurodomas jo ryšys su tam tikrais gyvūnais: arkliais, gegute, rupuže. Ypatingas velnio santykis yra su ožiu. Tai patvirtina ne tik ožio išvaizdos atributų priskyrimas velniui, tačiau ir įvaizdžio ožys priskyrimas veikėjų grupei. Nors čia velnias yra suvokiamas kaip požemio dievaitis, tačiau akcentuojamas jo ryšys, veikla žmonėms artimoje aplinkoje. Išskiriami šie namų ūkio pastatai: jauja, pirtis ir gamtos objektai: kelmas, raistas. Leksikografiniame straipsnyje-diskurse nurodomas ir laikas, kada pasirodo velnias, t. y. vakarais iki gaidžių (giedojimo). Galima teigti, kad toks laikas pasirinktas neatsitiktinai, nes velnias čia susijęs su požemiu, vadinasi, tamsa. Daug informacijos apie mitinį velnią galima sužinoti iš su juo siejamų objektų. Čia išryškėjo velnio sąsaja su perkūnu, kurią patvirtina ir velnio jaučiama baimė, žodžių junginys vaiposi prieš debesį. Taip pat, kaip jau buvo minėta, išskiriamas žalčio, raganos, bobos priklausymas velnio veiklos sferai. Kadangi velnias apibūdinamas kaip piktas, blogas, todėl leksikografiniame straipsnyje-diskurse nurodomi ir objektai, kurie padeda apsiginti nuo velnio – požemio dievaičio. Išskiriami šie: šermukšnis, sidabrinė kulka. Reikia paminėti, kad mitinis velnias yra ne tik blogas, tačiau paikas, baikštus. Tai, kad mitologinis velnias nėra vertinamas kategoriškai, patvirtina ir su velnio veiklą apibūdinantys veiksmai, pvz., meluoja, šaipos, bijo, lekia ir kt. Velnias – piktoji dvasia. Šio velnio leksikografinis straipsnis-diskursas yra ne tik naujesnis, tačiau ir siauresnis, nes religijų suformuotas velnio vaizdinys, lyginant su mitologiniu velnio paveikslu, yra statiškas ir vienpusis. Čia didelis dėmesys yra skiriamas priemonėms, kurios padeda apsiginti nuo velnio. Išskiriamos šios: kryžius, ražančius, švęstas vanduo. Galima teigti, kad šios priemonės pasirinktos neatsitiktinai, nes yra susiję su krikščionybe. Didelis dėmesys apsaugai nuo velnio yra skiriamas ir dėl religiniam velniui priskiriamų veiksmų: gundžia, pasiverčia, apsėda. Pastebima, kad religinio velnio

104 leksikografiniame straipsnyje nėra detalizuojama jo išvaizda, kuri buvo ypač svarbi mitinio velnio leksikografiniame straipsnyje-diskurse. Taip pat čia velnias yra siejamas tik su įvaizdžiu pekla ir bažnyčia. Reikia paminėti, kad bažnyčia nėra traktuojama kaip velnio buveinė, o tik pabrėžia sąsają su krikščionybe, Dievu.

105

3.7.2. Velnio semantiniai aspektai tautosakoje

3.7.2.1. Kilmė ir išvaizda

Baltų mitologijoje vienas ryškiausių indoeuropietiškos kilmės dievų yra velnias, kuris, kitaip nei dauguma indoeuropietiškų dievų, yra siejamas ne su padangėmis, šviesa, o su chtoniškuoju, požemio pasauliu. Būtent velnias, Dievas ir Perkūnas yra svarbiausi vyriškojo prado dievai, kurių atitikmenų galima rasti beveik visose indoeuropiečių mitologijose (Gimbutienė, 2002, 79–80). Įdomu tai, kad nors velnias yra vienas populiariausių ir spalvingiausių mitologinių personažų lietuvių tautosakoje ir mitologijoje, tačiau terminas velnias nėra dažnai sutinkamas istoriniuose lietuvių religijos ir mitologijos šaltiniuose (Vėlius, 2012, 273). Tokį retą šio termino vartojimą galima paaiškinti tuo, kad įvedus krikščionybę, folklorinio velnio vardu buvo pavadinta piktoji dvasia. Vadinasi, visuose lietuvių kalba rašytuose religinio turinio tekstuose jau nuo M. Mažvydo „Katekizmo“ žodis velnias visų pirma turi piktosios dvasios reikšmę (Vėlius, 2012, 213). Taigi, galima teigti, kad pasikeitusiam velnio konceptui didžiausios įtakos turėjo būtent krikščionybės įvedimas, kuris lėmė šios mitinės būtybės sudemonintą vaizdinį. Dėl šios priežasties velnias nebuvo minimas tarp kitų pagoniškų dievų pirmuose lietuvių mitologijos ir religijos darbuose (D. Poškos, T. Narbuto, S. Stanevičiaus, A. Šleicherio ir kt.), o ir pirmuosiuose žodynuose (K. Sirvydo, P. Ruigio, G, Neselmano, F. Kuršaičio) velnias buvo apibūdinamas pagal krikščionišką sampratą (Vėlius, 2012, 274–275). Tačiau jau nuo XIX a. pabaigos velniui buvo pradėta skirti daugiau dėmesio. Tai lėmė ne tik surinkta gausi folklorinė ir etnografinė medžiaga, tačiau ir pradėta aktyvi mokslinė veikla, skirta išanalizuoti senąją lietuvių pasaulėjautą. Čia didžiausi nuopelniai skiriami šiems mokslininkams / tyrėjams: J. Basanavičiui, J. Baliui, J. Šliūpui, A. J. Greimui, M. Gimbutienei, N. Vėliui ir kt. (Vėlius, 2012, 279–291). Būtent jų dėka šiandien velnias yra suvokiamas ne tik kaip piktoji dvasia, tačiau ir viena svarbiausių pagoniškų dievybių, atstovaujanti chtoniškąjį pasaulį.

Toks velnio koncepto dvilypiškumas atsispindi ir LKŽe , ir DŽe pateiktose žodžio velnias apibrėžtyse. LKŽe išskiriamos net 6 žodžio velnias reikšmės, iš kurių svarbiausios šios: „1. Mit. Žemės ir požemio dievaitis, kipšas pinčiukas; 2. Religijose – piktoji dvasia, nelabasis; 3. Scom. prk. Blogas, nedoras žmogus, bjaurybė, nenaudėlis “. Panaši velnio samprata atsiskleidžia ir DŽe pateiktose žodžio velnias apibrėžtyse: „1. Perkūnui priešingas dievas – mirusiųjų ir gyvulių globėjas, vėliau mitinė būtybė – žmogaus priešininkas; 2. Piktoji dvasia, nelabasis; 3. Labai blogas žmogus “. Taigi, kaip matoma žodynuose žymima aiški riba tarp mitinio / folklorinio velnio ir krikščioniško velnio vaizdinio, kuris inspiravo žodynuose pateiktą trečią, perkeltinę žodžio velnias reikšmę. Vis dėlto tautosakos tekstuose (pasakose, sakmėse, tikėjimuose ir kt.) ši velnio koncepto atskirtis nėra aiškiai išskiriama.

106

Kaip jau žinoma, nagrinėjama mitinė būtybė tautosakoje ir šnekamojoje kalboje dažniausiai yra įvardijama vardu velnias. Skirtinguose Lietuvos regionuose fiksuojama skirtinga šio vardo forma: žemaitjoje vartojama sutrumpinta forma – velns arba vels (šiaurinėje dalyje), vidurio Lietuvoje – velnis, o apie Dieveniškes užfiksuota ir senesnė šio vardo forma – velinas (Vėlius, 2012, 295). Įdomi yra ir mitonimo velnias etimologija. V. Toporovas teigia, kad iš ide. šaknies u el-/ u ol- atsirado su mirtimi ir laidotuvėmis susijusios terminų grupės, pvz., mirtis – velionis: toch. A l – „mirti“, walu „miręs“, wlalune „mirtis“, luv. ulant „miręs“ , s. isl. valar, la. v ļi, velanieši „mirusių jų vėlės“; mirties dievybė: bl. Vels, Vielona (plg. Velnias : vélnias) (http://etimologija.baltnexus.lt/?w=vel nias). O tolesni semantiniai ryšiai rodo, kad ši šaknis yra susijusi su regėjimu, numatymu, magija, muzika ir ganykla. Slavų dievas Volas yra galvijų dievas, sen. germanų lytis vollr (iš woltu) reiškia ganyklą, o hetitų wellu (iš welsu, welnu) – irgi ganyklą, pievą (Gimbutienė, 2002, 124). Taigi, lyginamoji indoeuropiečių mitologija rodo lietuviško Velnio / Velino atitikmenis su latvių Velns, indų dievybe Varunai, persų Ahuramazdai, skandinavų Odinu, airių Cu Chulainu (Gimbutienė, 2002, 124). Tautosakos tekstuose užfiksuota ir mažybinė mitonimo velnias forma: velniukas, velniūkštis: Viesulai sukantės, velniukai svodbą kelia (LP1, 4, 70); Jei žmogui į kelią viesula pareina, tai prie jo gali velniukas pristoti (LP1, 7, 71); Ale kur buvęs nebuvęs atbėgo velniukas ir pavogė tą duonos bandutę (LP1, 17, 81); Nešiojasi jis tą velniūkštį (LP1, 28, 102). Velnio vardo populiarumą rodo ir įvairūs vietovardžiai, susiję su šiuo mitonimu. N. Vėliaus teigimu, Lietuvoje yra žinoma apie 400 vietovardžių susijusių su šia mitinė būtybe. Dažniausiai tai balų, raistų (apie 40 %), taip pat daubų, pievų, ganyklų, upelių, ežerų, kalnų ir kitokių vietų pavadinimai (Vėlius, 2012, 295). Įdomu tai, kad tautosakos tekstuose ir šnekamojoje kalboje yra užfiksuoti net 28 skirtingi sinoniminiai velnio vardai. Iš jų populiariausi šie: piktasis, kipšas, šėtonas, biesas, nelabasis, ledokas, negerasis, pinčiukas, vokietukas, o visi kiti, pvz., juodišius, nelabošius ir kt., yra pavieniai, reti. Reikia paminėti, kad iš sinoniminių velnio vardų vietovardžiai yra sudaromi tik su vardais piktasis ir kipšas. Tiesa, ne visi vietovardžiai su šaknimi pikt- gali būti siejami su mitine būtybe (Vėlius, 2012, 297). Nagrinėjamuose tautosakos tekstuose be populiariausio mitonimo velnias buvo užfiksuoti šie: šėtonas: Vienas velnias, kitas šėtonas, ir abu lygiu (LT5, 3524, 279); Mato šėtonas, kad jau jis tik laiko pragaišau, o jau nieko nepadarė, – spjovė perpykęs ir aina šalin keikdams (OPIS, 139, 211); Tu matai, ką šėtons daro: su savo botagu visus galvijus prikel, man nenor nei atsisėdusiam pavalgyt duot (IGVIV, 104, 453). Kipšas: Vieną dieną kipšas (velnias) skundęsis Dievui (LP1, 7, 28); Panaitė eina į bažnyčią, o kipšas eina pilti kelią (LP1, 16, 80); Kuršėnų parakvijoj (Žemaitijoj) nuo senovės yra dvarelis, Kipšai vadinamas

107

(LP1, 16, 79). Rastas pavyzdys patvirtina, kad mitonimas kipšas yra labiausiai paplitęs žemaitijoje (Vėlius, 2012, 297). Vokietukas: Jis dabar lįs po tuom luotu, ale tik strakt iš po luoto iššoko vokietukas (LP1, 21, 66); Vienąsyk žmogus, medžiodamas laukuose, pamatė, kad iš po akmens išlenda vokietukas ir linkčiodamas subinę rodo prieš debesį, kurs baisiai griovė ir žaibavo (LP1, 24, 67); O kada tie vokietukai pasirodė, jis kaip šovė in juo, tai tik smala pasiliejo (OPIS, 54, 116); Kaip tik tas vokietuks išlindo, tai jis pamierau gerai ir paleido (OPIS, 152, 226); Jam bežiūrint, iš kur ne iš kur ant akmens atsirado vokietuks ir šoka kazoką (LP2, 9, 106); Pamiškyje patiko jisai vokietuką (LP2, 50, 209); Tarpučuose, Pilkaln[io[ pav., nekuri moteriškė bei jos duktė, su šienvežimiu parvažiuodamos, pasijuto vokietį (velnią) šalia ant vežimo turinčios (IGVIV, 91, 448); Ji buvus savo kūdikį nužudžus, ir nuo to laiko jai tankiai vokietuks veik per dešinį, veik per kairiąjį petį į akis žiūrėdavęs , todėl ji, lovoj neišmiegodama, ir dienoj snausdavo (IGVIV, 98, 451). Įdomu tai, kad vokietuko vardas yra vartojamas tose pasakose ar sakmėse, kuriose kalbama apie perkūno ir velnio nesantaiką. B. Kerbelytė kelia hipotezę, kad velnias įvardijamas kaimynų etniniu pavadinimu, t. y. vokietuku, tam, kad būtų pabrėžiami etniniai ir konfesiniai lietuvių ir vokiečių skirtumai (Kerbelytė, 2011, 224). Galima teigti, kad taip yra pabrėžiamas velnio priklausymas svetimam pasauliui. Reikia paminėti, kad velnio mitiškumą, priklausymą kitam pasauliui atskleidžia ne tik pasirinktas vokietuko vaizdinys, tačiau ir užfiksuotas kalbėjimas svetima lenkų kalba: Bet kaip ne poniška, kad ir velniai su mūžikais šnekėję lenkiškai (IGVIV, 12, 382). Ponas / ponaitis: Ir išvažiavo su tuo ponu, – o tas ponas buvo velnias (LP1, 29, 103); O kada atėjo in karčemą, žiūri, kad tie trys ponaičiai ir jau ten (OPIS, 48, 109); Tas panaitis buva velnias (LPĮ2, 134, 276); Tas ponaitis – o tai buvo velnias – kaip tik tas pasikorė, jau jis šaukia tą žmogų (IGVIV, 53, 422); Važiavo vienas ponas. Jis buvo velnias (IGVIV, 55, 423). Velnias ponaičio pavidalu yra vaizduojamas ne tik lietuvių, bet ir vokiečių mitologijoje, o štai rusų mitologijai toks velnio vaizdinys nėra būdingas (Kerbelytė, 2011, 220). Taigi, kaip matome, nagrinėjamuose tekstuose be velnio vardo kiti pagal dažnumą velnio sinoniminiai vardai buvo vokietukas ir ponas, kurie atliktoje N. Vėliaus analizėje nebuvo priskiriami prie dažniausiai vartojamų. O štai mitonimai biesas, bukis, nelabasis ir ledokas buvo pavieniai: Girios, arba šilo, velnius vadina „šilo vokietėliais“, arba „šiliniais“ ir „bukiais“. Vienas medinčius, eidamas paupeliu, pamatęs bukį, vandenyje besimaudantį (LP1, 23, 67); Tiek velnias, tiek biesas –abudu juodu (LT5, 3523, 279); Apie metą 1 40 viename nedėlės vakare visiems susiėjus, patim jų pasilinksminojimo įnirtime nelabasis tarp jų pasirodė <...> (IGVIV, 92, 449); Paskutinę naktį jau susirinko daugybės ledokų ir nor jau nuo jo tą mergą atimt (LP1, 39, 127). N. Vėlius teigia, kad šnekamojoje kalboje skirtingų velnio vardų

108 priskaičiuojama dar daugiau. Įdomu tai, kad prie jų priskiriami ir tie mitonimai, kurie pagal įprastą tradiciją yra laikomi / traktuojami savarankiškomis mitologinėmis būtybėmis, kaip antai: aitvaras, kaukas, žaltys (Vėlius, 2012, 298–301). Tokį reiškinį galima paaiškinti tuo, kad žodis velnias gali žymėti ne tik konkretų personažą, tačiau ir įspėti, kad žmogus susiduria su pavojinga, svetimo pasaulio būtybe. Toks reiškinys yra būdingas ne tik lietuvių, bet ir kaimyninių šalių, pvz., rusų, mitologijai (Kerbelytė, 2011, 216–217). Nagrinėjamuose tautosakos tekstuose velnias turi ir tikrinius vardus, iš kurių dažniausias yra Liucipierius arba Liucius: Kad tave tūkstantis velnių ir liciperių po lauką išnešiotų! (LT5, 9118, 871); Liucius – tuoj į dugną vandenų (LP1, 3, 26); Liucius, kol nebuvęs Dievui nusidėjęs, buvęs vadinamas Liucijušas (LP1, 4, 27); Siunčia dabar Liucipierius vieną velnią vadyti žmogų imtis (LP1, 12, 76). Kitas minimas tikrinis vardas – Velsibubas: Paskui Dievas Velsibubą su visais jo šalinykais išmetė iš dangaus skaitliuje trijų korų (LP2, 1, 17). Galima teigti, kad šiais tikriniais vardais velnias pradėtas vadinti nuo krikščionybės įvedimo laikų. Kaip jau matyti iš velnio vardų, dažniausiai velnias yra vaizduojamas / suvokiamas antropomorfinio pavidalo. Žmogiškas jo pavidalas dažniausiai detalizuojamas tada, kai velnias pasirodo kaip ponaitis arba vokietukas. Tačiau ir tuomet velnio išvaizda nėra pateikiama kategoriškai. Velnias gali būti suvokiamas kaip jaunas ir gražus: Žmogelis, prisirinkęs pundelį malkų, norėjęs jau namon grįžti, ale dirsters į užpakalį, žiūrįs – dailus, švariai apsirėdęs vokietukas po kelmus slankiojąs ir dairąsis, kur būtų jam smagiau pasikavoti (LP1, 22, 66); Vienas velnias, arba kipšas, pasivertęs į gražų jaunikaitį, atjojęs pas panaitę piršliautis ir pasisakęs, kad jis Geitis vadinąsis (LP1, 16, 80); Tas ponaitis dailiai apsirėdęs, girgždanti čebatai, jai vis atneša visokių gėrimų, užkandžio (LP1, 26, 98); Jie būdavę labai gražūs jaunikaičiai ir mergoms labai patikdavę (IGVIV, 7, 380). Tai rodo išskiriami epitetai: dailus, gražus. Kita vertus, velnias gali būti ir senas, negražus: Išeja vienas velnias kraivas ir kupratas ir, atkišįs sava kuprų, muzikantui liepe sėstes un jas: jis nenušiųs (LPĮ2, 140, 283); O daugiausia vargo mato vienas biškį da šlubas velnelis (LP2, 2, 19); O viens toks kuprotas, šlubas, kreivas, jau tikras velnias, parvirto (LP2, 2, 23); Prasidarė durys – kad pradėjo velniai griūt kaip bulvės iš maišo, o visi baisūs, šlykštūs, viens už kitą šlykštesni: viens storas pilvotas, kits šlubas kuprotas, kits raguotas, naguotas, o vis vuodeguotas, kumpnosis, vienšnervis; vienas už kitą juodesnis, kad baimė pamislyt, ne tikt ką žiūrėt (LP2, 39, 63). Tai patvirtina sakiniuose rasti epitetai baisus, šlykštus. Taip pat reikia paminėti, kad tautosakoje akcentuojamas velnio luošumas, t. y. nukrypimas nuo normos. Jis atsiskleidžia suvokiant velnią kaip kreivą, šlubą ir kuprotą. Kaip teigia B. Jasiūnaitė, mitinių būtybių nevisavertiškumas yra universalus reiškinys būdingas daugeliui tautų (Jasiūnaitė, 2012, 50). Šios velnio fizinės savybės yra ir sinoniminių velnio vardų darybinės motyvacijos pagrindas. Velnio luošumas, kuprotumas atsispindi šiaurės Lietuvoje

109 vartojamame velniavardyje kupris (: kupra), raišumas – velniavardžiuose raišis, raišas, šlubis, kildišas (Jasiūnaitė, 2012, 53). Neigiamas velnio išvaizdos vertinimas atsispindi ir smulkiojoje tautosakoje – palyginimuose, pvz., Greitas kaip raišas velnias (PiP, 344); Graži kaip pupų velnias (LT5, 1122, 141). Visa tai rodo, kad luošumas yra vienas svarbiausių folklorinio velnio koncepto požymių. Velnio koncepte užfiksuotas ne tik šios mitinės būtybės luošumas, tačiau ir kitos anomalijos tokios, kaip tam tikrų kūno dalių trūkumas, pvz., velnias turi vieną šnervę ar kumpą nosį: <...> viens storas pilvotas, kits šlubas kuprotas, kits raguotas, naguotas, o vis vuodeguotas, kumpnosis, vienšnervis <...> (LP2, 39, 63). B. Jasiūnaitė teigia, kad tam tikrų kūno dalių trūkumas tik pabrėžia velnio demonišką prigimtį. Šis požymis būdingas ne tik lietuviškajam velniui, tačiau ir rusų, ukrainiečių ir kitų tautų mitinėms būtybėms (Jasiūnaitė, 2012, 56–58). Kalbant apie velnio išvaizdą, svarbu akcentuoti, kad velnias yra suvokiamas juodos spalvos: Visi velniai juodi (LT5, 3519, 279); Visi velniai, visi juodi – nei vieno nėra balto (LT5, 3520, 279); Visi velniai vienu juodžiu (LT5, 3521, 279). Galima interpretuoti, kad velnias vaizduojamas juodos spalvos dėl jo sąsajos su smala: o kad tie vokietukai pasirodė, jis kaip šovė in juos, tai tik smala pasiliejo (OPIS, 54, 116). Vis dėlto jau rasti posakiai: Ne toks velnias baisus, kaip nušnekamas (PiP, 213) ir Ne toks velnias juodas, kaip jį moliavoja (PiP, 213) rodo, kad dažnai velnio išvaizda buvo pateikiama hiperbolizuotai. Antropomorfiniam velniui yra priskiriami ir kiti išvaizdos atributai, kurie nėra pastovūs. Tai gali būti kepurė: Iš nagų, kuriuos žmonės nusipjaustę ant žemės mėto, velniai siuva sau naginę kepurę (LP1, 6, 71); Velnio kepurę kad turėsi, tai kad ją užsidėsi, tai nieks nematys: eik ar pra jomarkus, kur ką paimsi, – nieks nematys (JK, 245, 241); Po kelių dienų ir aš minėtam laike tą svetimąjį pamačau: buvo juodais apsirėdęs rūbais ir aukštą kepurę užsistatęs (IGVIV, 105, 453). Kaip matoma iš pavyzdžių, velnio kepurė yra pagaminta iš neįprastos medžiagos – žmonių nagų ir pasižymi stebuklingomis galiomis, t. y. paverčia ją užsidėjusį asmenį nematomu. B. Jasiūnaitės nuomone, kepurės atributas pasirenkamas neatsitiktinai: 1. Tai grynai vyriškojo prado atributas; 2. Pasirenkamas galvos apdangalas (kepurė / skrybelė) žymi socialinę padėtį; 3. Manoma, kad velniui šis atributas buvo priskirtas XIX ir XX a. sandūroje, sekant tuometines mados tendencijas (Jasiūnaitė, 2007, 448). Kitas velniui priskiriamas atributas yra čebatai: Iš to pulkelio išėjęs vienas žmogus laukan ant savo reikalo, žiūri – ateina tiesiog per laukus toks didelis juodas vyras susilenkęs, čebatai ilgais aulais, su skrybele ant akių užsitraukęs (IGVIV, 18, 384); Tas ponaitis dailiai apsirėdęs, girgždanti čebatai, jai vis atneša visokių gėrimų, užkandžių (LP1, 26, 98). Tai, kad velnio koncepte užfiksuotas ne tik antropomorfinis pavidalas, rodo rastas sakinys: <...> irgi pat velnio pagalbos šaukė, o velns ir atėjo žmogaus pavidale pas jį <...> (LP2, 8, 105). Viena vertus, velnias traktuojamas kaip nematoma dvasia: Velnias yra dvasė ir todėl mūsų kūniškoms akims neregims,

110 ale mūsų dvasė gal jį pajusti ar regėti (IGVIV, 4, 379); – Kas tu per viens čia esi an tos vietos, kad aš tavęs nematau, tik girdžiu balsą? Atsiliepė: – Aš esiu velnias (OPIS, 45, 106). Kaip jau buvo anksčiau minėta, tai galima paaiškinti tuo, kad įvedus krikščionybę mitonimas velnias buvo pasirinktas įvardijant ir piktąją dvasią. Vis dėlto tautosakos tekstuose pabrėžiama folklorinio velnio išvaizda. Čia velnias yra zoomorfinio pavidalo. Reikia paminėti, kad velnio antropomorfiškumas ir zoomorfiškumas yra glaudžiai susiję, t. y. dažnai velnias vienu metu yra ir toks, ir toks. Pvz., O kada bešokdamos insižiūrėjo, kad jų nosy vis po vieną šnirpšlį, ir pamatė, kad jų viena koja arkliška, su kanopa (OPIS, 48, 109); Ale sykį toj merga apčiuopė, kad to jaunikio viena koja arklio, kita – gaidžio (LPĮ4, 43, 115); Velnią, in jaunikaitį pasivertusį, an to pažint galima, kad jis vieną koja turėdavęs žmogaus, o antrą – arklio (IGVIV, 7, 380). Pastebima, kad dažniausiai taip yra tuomet, kai velnias yra ponaitis. Velnio zoomorfiškumą rodo ir kiti jam priskiriami atributai, iš kurių populiariausias – ragai: Visi velniai, visi raguoti (LT5, 3517, 279); Visi velniai su ragais, velniukai su ragučiais (LT5, 3518, 279); Antrą naktį vėl pribuvo daugybė velnių, bet jis tuom pačiu būdu keliems ragus nudaužė, ir velniai per visą valandą mušėsi tarpe savęs, o panų nejudino (LP2, 31, 144); Buvęs langelio viens šybs išdužęs – išvilkęs pro tą skylę su visais ragais, su visais nagais (IGVIV, 70, 435); Apie metą 1 40 viename nedėlės vakare visiems susiėjus, patim jų pasilinksminojimo įnirtime nelabasis tarp jų pasirodė juods kaip anglis, kudlots ir raguots, viena žmogaus, kita arklio koja, tik į pakaušį užriesta uodega ir pradėjo su šokikais aplink stragaliuot (IGVIV, 92, 449). Antras pagal dažnumą velniui priskiriamas zoomorfinis požymis – uodega: Žmanes saka, kad velnias su ilgu uodegu, e visai su trumpu esama (LPĮ2, 183, 369); Kaip perpyko už tai Velzebubas, už tai, kad ilgai liūderiuoja, – pagriebė velniuką už uodegos ir trenkė iš peklos per duris laukan, prisakydamas, kad eitų ant žemės <...> (LP2, 2, 19); Gal jis miegojo valandą kitą, o gal ir ne, tiktai išbudęs žiūr – velnias išsišiepęs priešais su žvake stovia, nu parilsio lekuoja, vuodegą kaip šuo vinguliuoja ir sako (LP2, 37, 62). Velniui priskiriami ir nasrai: Aukso nagai, velnio nasrai (PiP, 88). N. Vėlius teigia, kad gyvuliška velnio išvaizda pabrėžia šios mitinės būtybės chtoniškumą. Reikia paminėti, kad toks dievų vaizdavimas yra siejamas ne tik su indoeuropietiška velnio kilme, tačiau ir krikščionišku piktosios dvasios vaizdiniu, kuris susiformavo viduramžiais (Vėlius, 2012, 315). Atlikta koncepto velnias išvaizdos analizė atskleidė iš šios mitinės būtybės glaudų ryšį su tam tikrais gyvūnais. Vienas iš jų – kumelė / arklys. Velnio sąsaja su šiuo gyvūnu atsiskleidė ne tik pasakojimuose, kuriuose nurodoma, kad velnias turi arklio kanopą, tačiau ir kituose pavyzdžiuose, kuriuose velnias pasiverčia šiuo gyvūnu, pvz., Vienam dvarelyje velnias buvo parverstas kaipo dailus arklys iš kviečių ant akamono, kurs jį užtiko (IGVIV, 15, 383). Lietuvių tautosakoje velnias siejamas ir su gegutė: Nei velnias, nei gegutė (LT5, 806, 122); Nei velnias, nei gegutė, nei bulbių vagutė (LT5, 807, 123); Velnias, ne gegutė,

111 kad žiemą kukuoja (LT5, 3785, 294). Taip pat su rupūže (seniausiu raganos pavidalu): Veizi apsisprendęs kaip velnias į rupūžę (LT5, 932, 130); Ponas Dievas metęs grumtelį – nulėkęs paukštis, velnias metęs akmenėlį – nukritus rupūžė (LP1, 5, 27); Užmušus rupūžę, nereikia spjauti, nes velnias seilėmis žmogaus ją patepa, ir ji vel atgyja (LP1, 5a, 27). Tačiau, tautosakos tyrinėtojų (A. J. Greimo, N. Vėliaus) nuomone, seniausias ryšys yra tarp velnio ir ožio. Taip yra todėl, kad lietuvių mitologijoje, velnias dažnai yra traktuojamas ir kaip gyvūnų globėjas arba, kitaip tariant, jų kūrėjas. Ši velnio funkcija netiesiogiai atsiskleidžia iš tautosakos tekstų, kuriuose nurodoma, kad velnias sukūrė gyvūnus, o tik vėliau juos „perėmė“ Dievas. Pvz., Velnias pasidirbęs ožkelę juodą ir pasistatęs ant tvoros. Ponas Dievas eidamas jai su lazdele bakštelėjęs per kaktą – ta ir nušokus į daržą su balta žymele ant kaktos (LP1, 9, 29); Velnias prisilipinęs, prisistatęs gyvulių daugybę ir užmigęs. Tuom tarpu Ponas Dievas sutvėręs muses ir užleidęs ant tų gyvulių – tie nebesitverdami ir parbėgę į Pono Dievo kūtes (LP1, 8, 29). Dėl šios velnio savybės jis yra siejamas su graikų Panu (veliau romėnų Faunu) ir senųjų indų Pūšanu, nes jie yra pastoraliniai senųjų indoeuropiečių dievai, gyvūnų globėjai (Vėlius, 2012, 359). Vis dėlto reikia paminėti, kad ši velnio funkcija kelia daug abejonių, nes lietuvių tautos pasaulėvaizdyje ši funkcija priskiriama tai velniui, tai Dievui. Apibendrinus galima teigti, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje velnio konceptas nėra vienalytis, nes jo susiformavimą lėmė folklorinio / mitologinio velnio ir krikščioniškojo velnio, kaip blogosios dvasios, sąveika. Šios mitinės būtybės svarbą rodo gausus velniavardžių paplitimas ir įvairių vietovardžių, susijusių su šia mitine būtybe, egzistavimas. Velnio koncepte užfiksuotas dvejopas velnio vaizdinys: viena vertus, velnias yra antropomorfinio, kita vertus, – zoomorfinio pavidalo. Antropomorfiniam velniui būdingas nevienodas išvaizdos vertinimas, amžius, taip pat akcentuojamas šios mitinės būtybės luošumas, nukrypimas nuo normos. Zoomorfinis velnio vaizdinys atskleidžia šios mitinės būtybės sąsajas su gyvūnais, chtoniškuoju pasauliu.

26 lentelė Žodžio-stimulo velnias asociacijų laukas

Ragai (18), raudoni ragai (2), raudona spalva (5), šakės (3), uodega (3), kanopos (2), juoda spalva Velnias (2), šėtonas (2), žmogus (2), pasakų veikėjas (2), tėvas (1), kipšas (1), žudikas (1), demonas (1), mistinė būtybė (1), senas (1), panašus į ožį (1).

112

Visas žodžio-stimulo velnias sukeltas asociacijas galima suskirstyti į dvi stambias grupes. Pirmajai priklauso asociacijos, kurios susijusios su velnio kilme. Šiai grupei taip pat priskiriamos ir kultūrinės asociacijos šėtonas, kipšas, demonas, kurios kartu yra suvokiamos ir kaip sinoniminiai velnio vardai. Reikia paminėti, kad išskirtos asociacijos rodo egzistuojantį įvairų velnio kilmės suvokimą. Asociatai mistinė būtybė, pasakų veikėjas pabrėžia velnio mistinę prigimtį, asociatai žmogus, tėvas – velnio sąsają su žmonėmis. O velniui priskiriami išvaizdos požymiai, pvz., ragai, kanopos, uodega atskleidžia ir velnio zoomorfiškumą. Manoma, kad tokį įvairiapusį velnio vaizdinį lėmė įvykę kultūriniai reiškiniai. Tyrimo rezultatai rodo, kad velnias yra vaizduojamas ir kaip senas žmogus. Taip pat respondentams velnias dažniausiai buvo susijęs raudona ir juoda spalvomis, o pagrindinis velnio atributas yra šakės. Tokį dominuojantį velnio vaizdinį parodė ne tik atliktas tyrimas, tačiau ir nagrinėjami tautosakos darbai.

3.7.2.2. Gyvenamoji vieta

Svarbiausi dievai turi aiškiai nubrėžtas savo veiklos sferas. Lietuvių mitologijoje Perkūnui pavaldi atmosfera, debesys ir žaibai, Dievo veiklos sfera – dangus, o Velnias siejamas su požemio pasauliu (Beresnevičius, 2008, 136). Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje transcendentinė kosmologijos ašis yra kalnas, todėl, remiantis šia vertikale, ant kalno yra dausos, kurių valdovas Dievas, o po kalnu ar jo viduje – pragaras (Beresnevičius, 2008, 126). Tokiu atveju, Dievas ir velnias, dangus ir pragaras sudaro dvinarę, opozicinę struktūrą. 13 14 Velnias lietuvių mitologijoje yra chtoniškojo pasaulio valdovas, tai įrodo ir žodynų (LKŽe , DŽe ) apibrėžtys, kuriose velnias yra suvokiamas kaip požemio dievas, mirusiųjų globėjas, tačiau įdomu tai, kad skirtingai nei kitos chtoniškosios būtybės velnio kilmė rodo jo sąsajas su Dievu, padangėmis: Kaip kitąsyk Dievas metė iš dangaus prasikaltusius aniolus, kurie paskui velniais pastojo ir dabar velniais yra, tada, šventam Mykolui bekemšant juos pro dangaus duris, ėmė viens ir užlindo už dangaus durų (LP2, 2, 18); Kitąsyk, kaip Dievas sutvėrė dangų ir žemę, tai tuojaus jis sutvėręs ir Liucių (Liucijušą, Liucipierį) (IGVIV, 1, 378); Pasaulį tveriant, Dievas Liucių su jo aniuoliais patalpinęs danguje (IGVIV, 2, 378). Pastebima, kad tekstuose, kuriuose aiškinama velnio kilmė, yra vartojami krikščionybei būdingi įvaizdžiai, pvz., šv. Mykolas, o pats velnias įvardijamas tikriniu vardu Liucius, Liucipierius. Vadinasi, tokį velnio kilmės aiškinimą inspiravo krikščionybė. Kita vertus, velnio ir Dievo priskyrimas skirtingiems poliams ir jų sudaroma opozicija gali būti kilusi iš indoeuropiečių laikų. Kaip teigia M. Gimbutienė, indoeuropiečių pasaulėjautai buvo būdinga dviejų polių sistema: šviesa / tamsa, gyvenimas / mirtis, kuri

13 LKŽe žodžio velnias pirmoji reikšmė yra „žemės ir požemio dievaitis, kipšas pinčiukas“. 14 DŽe velnias apibrėžiamas taip: „perkūnui priešingas dievas – mirusiųjų ir gyvulių globėjas, vėliau mitinė būtybė – žmogaus priešininkas“. 113 atsispindi ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų mitologijoje. Lietuvių mitologijoje ją atstovauja Dievas ir velnias, germanų Tivaz ir Odinas, indų Mitra ir Varuna (Gimbutienė, 2002, 130). Tai patvirtina ir tai, kad, nurodant velnio buvimo vietą, tautosakos tekstuose retai vartojamas įvaizdis pragaras: Teip ir tam žmogui atsitiko: kad jis mirė, tai jo dūšią velniai nunešė in pragarą (OPIS, 151, 225); Kada nutrėmė visus į pragarą, jau norėjo šventas Mykolas uždaryt, ale sumislyjo perskaityt, ar visi (LP2, 2, 18). Vietoj jo dažniau vartojamas neutralesnis peklos įvaizdis, kuris neturi tokios stiprios krikščioniškos konotacijos, tačiau reiškia tą patį. Pvz., Kurs iš velnio gimęs, tas į peklą žiūr (LT5, 40, 79); – Virvę veju ir eisiu į peklą, visus velnius iškarsiu (LP1, 12, 76); Nusivežė tą siuvėją į peklą, padavė jam stuką milo (LP1, 29, 103); Velnias, išradęs pradžią arielkos, nuvė in peklą (OPIS, 238, 401); Ale kaip tikt pamatė, kad tai tas velnias žavintojas, džinkt duris uždarė ir cypdams nupleškėjo ing gilumą peklos (LP2, 37, 65); Tai kaip pajudino, tai tas velnias su tuom akmenu in peklą nulėkė ir netilpo per duris in peklą (LPĮ1, 119, 291); Pasikinkė meškas ir tuo atsidūrė pekloj (LPĮ4, 69, 158). Pastebima, kad pekla suvokiama tarsi patalpa, tai rodo sakiniuose vartojamas durų įvaizdis: Atėjo pas peklos duris, pasibaldė (LP2, 37, 65); Ir pasiliko ant durų peklos (LPĮ1, 119, 291). Taigi, nors pekla nėra materialaus pasaulio objektas, tačiau jai būdinga tam tikra struktūra, matmenys (Jasiūnaitė, 2007, 99–100). Tautosakos tekstuose peklos vieta yra gana aiškiai detalizuota: Pekla yra po žemių giliai (JK, 39, 156); Ilgai ten, trumpai po veseiliai žiūri, kad vienam daikte iš tokio aukšto kalno dūmai rūksta. Klausia: – Kas ten per dūmai? Sako: – Pekla, velniai ugnį kūrena (IGVIV, 38, 398). Taip pat vienas svarbiausių peklos atributų yra ugnis ir smala: O tie velniai, ką čia ant žemės žmonis gandin, naktims po balas vedžioj, į šiokius, į tokius paveikslus pasiversdami, ir tie, sako, kenč peklos ugnį (JK, 19, 153); – Broleli, nekurk: mums ir teip gana karšta (LP1, 29, 103); Daugiaus Liucius kai spjovęs su dūmais ir ugnim iš savo dantų – ir ten atsiradus pekla su degančia smala ir siera (JK, 649, 292). Manoma, kad ir pats žodis pragaras yra išvestinis ir žymi amžinos kančios vietą, kur pasmerktos sielos kenčia amžinas ugnis – plg. prūs. gorme „karštis“, liet. garmaliuoti „virti“ (Toporovas, 1979, 276–280 cit. iš Beresnevičius, 1990, 108). Vadinasi, pragaro / peklos įvaizdis buvo paveiktas krikščioniškosios pasaulėjautos. Nors velnias yra traktuojamas kaip pragaro / peklos valdovas, tačiau dažniausiai jis pasirodo kituose pastatuose: dvare: Velnias dvare gimė, klebonijoje užaugo (PiP, 86); Kaip tik perplaukė per tą upę, tuo jis rado tą velnio dvarą (OPIS, 177, 275); Ponas apsakė jam, kaip tas dvaras buvo apsėstas velniais, kiek jau jame žmonių pražuvo ir kaip ir dabar nieks negal nakties pernakvotė jame (LP2, 37, 64); Vienam dvarelyje velnias buvo parvestas kaipo dailus arklys iš kviečių nuo akamono, kurs jį užtiko (IGVIV, 15, 383); – Ale, susimildamas, aiva, čia mūs dvaras suvisai netoli, ir pas mus visai neilgai žaisi, o mes tau užmokėsim,

114 kiek tu norėsi (LPĮ4, 47, 121). Įdomu tai, kad velnias gyvena ne įprastoje troboje, tačiau dvare, kuris semantiškai susijęs su aukštesniuoju socialiniu sluoksniu, pinigais. Galima teigti, kad dėl šios priežasties dvare dažniausiai gyvena velnias ponaitis. Karčemoje: O kada atėjo in karčemą, žiūri, kad tie trys ponaičiai jau tenai (OPIS, 48, 109); Inėjęs in karčemą, rado kelis vyrus pešantės. Jis terp jų pamatė, kad velnias stovi, vienam kukžda in ausį, kitam mina ant kojos – ir teip mušasi kruvini, kad net čerpės skamba (OPIS, 57, 120 ). Tyrimai rodo, kad nuo XVIII–XIX a. karčema įgavo ypač neigiamą konotaciją, nes joje buvo girtuokliaujama, aktyviai veikė kriminalinis pasaulis (Jasiūnaitė, 2007, 93). Karčemą velnias pasirenka ir dėl šios mitinės būtybės sąsajos su degtine: Tai jis tik tada dasižinojo, kad jis no velnio arielką gėrė ir tas pats velnias už arielką jį in balą suniurkė (LPĮ4, 46, 121); Karčemninkas neteko degtinės. Velniai tarė: – Lukterkite kiek, mes atvažiuosim su ketverta arklių, nuvažiuosim į Buktą ir parsivešim degtinės (IGVIV, 16, 383); Jau jos persigando, jau jom nemiela nė alus, nė degtinė, ką jom anie pirko (OPIS, 48, 109); Ale vieną naktį atėjo pas ją toks ponaitis, atnešė jai degtinės, užkandį (LP1, 26, 98). Degtinės (arielkos) siejimas su velniu nestebina, nes lietuvių tautos pasaulėjautoje velnias nuo seno yra laikomas degtinės išradėju, o šis gėrimas laikomas pragarišku. Taip yra todėl, kad degtinė sukelia tam tikrą psichinę būseną, o tai yra mitologiškai svarbu, nes buvo tikima, kad tai padeda bendrauti su dvasių pasauliu (Vėlius, 1987, 40 cit. iš Jasiūnaitė, 2007, 287). Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje velnias siejamas ne tik su degtine, tačiau ir kita psichotropine medžiaga – tabaku. Pirtyje: Įsileisk velnią į pirtį – tuoj užlips ir ant plautų (LT5, 3427, 273); O ten buvo pirtis, tai toj – labjausia. Pirtininkui linus džiovinant, būdavo, vienas velnias kas vakars neduoda ramybės (OPIS, 36, 84). Rasti pavyzdžiai rodo, kad pirtis yra mėgstama ne tik laumių, bet ir velnių. Mitines būtybes pirtis traukė dėl savo tamsumo ir nuošalumo, nes joje retai lankydavosi žmonės (Jasiūnaitė ,2007, 96). Taip pat manoma, kad velnio siejimas su pirtimi rodo šios mitinės būtybės sąsają su ugnies stichija (Vėlius, 2012, 335). Kiaulinyčioje15: Brazda kaip biesas po kaulinyčia (LT5, 967, 132). Velnias siejamas ne tik su konkrečiais pastatais, tačiau ir kitu objektu – tiltu: Dėl to tai tenykščiai žmonės aną akmenyną ir vadina Velnio tiltu ir persižegnoję tokį pavadimą pasakoja (IGVIV, 197, 489); Po tuo tiltu buvo velnias, jis tai suėdė tas tris bandžiukes (LP2, 43, 191); Kuningas, grįždamas namo par aną tiltą, susitiko velnią ant tilto (LP2, 24, 122). Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje tiltas (kaip ir durys ar slenkstis) yra simbolis, žymintis perėjimą iš vieno pasaulio į kitą (Jasiūnaitė, 2007, 98).

15 LKŽe žodis kiaulinyčia aiškinamas taip: kiaulių tvartas, kiaulidė. 115

Velnias buvo sutinkamas ne tik pastatuose, pragare, tačiau ir gamtoje. Velnio koncepte užfiksuotas glaudus šios mitinės būtybės ryšys su vandeniu. Tai patvirtina ne tik tautosakos tekstai, tačiau ir išlikę vietovardžiai, susiję su šia mitine būtybe, iš kurių dažniausi yra būtent vandenvardžiai. Pvz., ežerėlis Velnio akis, bala Velnio nasrai, versmė Velnio ausis, taip pat velnio vardu vadinami ir gyvūnai ar augalai, susiję vandeniu: velnio arkliukas – virš vandens skraidantis vabzdys, velnioplaukis – vandenyje gyvenanti kirmelė ir pan. (Vėlius, 2012, 331–332). Tautosakos tekstuose taip pat akcentuojamas velnio ryšys su skirtingais vandens objektais. Vienas iš jų – bala: Balai esant, bus ir velnias (PiP, 281); Balai esant, kipšo netruks (PiP, 281); Baloj velnias krikštynas kelia (PiP, 282); Balose, klampynėse gyveną velniai (IGVIV, 167, 473). Kitas – ežeras: Netoli viena dvara buva ežerus ir visados tam ežeri būdava pilnu velnių (LP2, 15, 115); Tame ažere buvo gyvenimas velnių (LPĮ4, 60, 142); Uždūmė kaip velnias ežerą (PiP, 290). Taip pat raistas: Gyvena kaip velnias raiste (PiP, 284); Šūkalioja kaip velnias raiste (PiP,290). Ir pelkė: Kitąsyk netoli vieno dvaro buvo tokia pelkė, o toj pelkėj buvo pilna velnių (OPIS, 36, 84). Apskritai vanduo yra susijęs su daugeliu chtoninių būtybių (laume, ragana, velniu). Taip yra todėl, kad, kaip teigia V. Masiulionytė, vanduo yra viena svarbiausių šiapusybę ir anapusybę skiriančių ribų (Masiulionytė, 2008, 79). Velnio ir vandens ryšį patvirtina ir tai, kad jis (kaip ir Dievas) gali vaikščioti vandens paviršiumi: Velns, viršum vandenio eidams, neklimsta, o par akminą eidams, tai klimsta (JK, 455, 269); Kad kitą kartą pons Dievs su Liucium ant vandenų vaikščiojęs, tai ponas Dievs Liuciui sakęs (JK, 469, 291). Manoma, kad šis vaizdinys velnio koncepte gana naujas, susijęs su krikščionybe. Taigi, galima teigti, kad velnio konceptas lietuvių mitologijoje yra siejamas ne tik su ugnies, tačiau ir vandens sfera. Velnio pasirodymo vieta gali priklausyti ir nuo jo pavidalo. Pvz., kaip jau buvo minėta, velnias ponaitis dažniausiai sutinkamas dvare, o štai velnias vokietukas išlenda netikėtai gamtoje: Kaip griausmas pereina, tai iš tos šakos skylės išlenda vokietuks su raudona kepuraite ir mėčijasi prieš debesį, o kaip sugriauja, tai tas vokietuks – in tą skylę (OPIS, 152, 226); Pamiškyje patiko jisai vokietuką (LP2, 50, 209). Reikia paminėti, kad velnias yra sutinkamas ne tik pastatuose, gamtoje, tačiau yra siejamas ir su kitomis šalimis. Kaip jau žinoma, lietuvių mitologijoje tai būdinga raganai, aitvarui. Tuo tarpu velnias yra siejamas su konkrečiu miestu – Kaunu: Jau labai labai seniai tai viens velnias keliavo į Maskoliją, į miestą Kauną, į svodbą ir ėmė labai didelį žaką, pilną akmenų, ir norėjo su tais ties Kaunu Nemuną užpilti, bemislydams tokiu darbu visiems svodbos svečams didelę garbę išrodysiąs (IGVIV, 196, 488). Velnio koncepte užfiksuotas ne tik šios mitinės būtybės buveinės, tačiau ir pasirodymo laikas. Dažniausiai jis nėra tiksliai nurodomas, nes velnias pasirodo netikėtai, tada, kai žmogus šaukiasi jo pagalbos: Matydamas, kad jokios pagelbos nesulausk, pamislija šauktis pri velnia – toj ir velnis atsirada

116

(LP2, 16, 116). Tačiau tekstuose, kuriuose jis nurodomas, akcentuojama, kad velnias mėgsta pasirodyti vakare, saulei nusileidus, arba naktį: Velniai mėgdavo eiti į gužynes: nusileidus saulei, atjodavo gražūs ponaičiai ant širmų arklių ir šokdavo iki dvyliktai valandai (LP2, 1, 110); Saulei nusileidus nereik sakyt „padėk Dieve“, nes naktyje, sako, Dievo neesą, tik velniai, kurie, girdėdami, kad juos dievais vadina, imą labai didžiuotis (LP1, 1, 70). Vadinasi, velnias yra suvokiamas kaip naktinė mitinė būtybė. Šią mintį patvirtina ir tekstai, kuriuose nurodomas velnio dingimo laikas. Dažniausiai tai yra tada, kai užgieda gaidžiai: Pirmi gaidžiai velnią baido (LT5, 2213, 204); Kaip velnias gaidžio nekenčia (PiP, 286); Šoko jau ir liežuvius iškišę iki gaidžių. Po gaidžių prapuolė (OPIS, 204, 335). Apibendrinus galima teigti, kad velnio koncepte pragaras / pekla nėra vienintelė vieta, kurioje yra sutinkamas velnias. Ši mitinė būtybė gali pasirodyti ne tik konkrečiuose pastatuose (pirtyje, karčemoje, kiaulinyčioje, dvare), bet ir gamtoje. Pastebima, kad dažnai pasirodymo vieta priklauso nuo to, kokiu pavidalu pasirodo ši mitinė būtybė. Reikia paminėti, kad velnio koncepte skiriamas ir didelis dėmesys velnio pasirodymo laikui. Dažniausiai tai naktis, o tiksliau – laikas iki aušros, kai pradeda giedoti gaidžiai. Toks laiko pasirinkimas ne tik patvirtina, kad ši mitinė būtybė yra naktinė, tačiau ir pabrėžia jo mistiškumą, sąsają su tamsa / požemiu.

27 lentelė Žodžio-stimulo velnias asociacijų laukas

Velnias Pragaras (14), pragaro valdovas (1), pragaro dievas (1), ugnis (7), ugnies Dievas (1), žemės Dievas (1), smala (1), tamsa (1).

Visos žodžio-stimulo velnias sukeltos asociacijos žymi velnio ryšį su požemio sfera. Tai rodo ne tik dažniausiai respondentų išskirta asociacija pragaras (14), tačiau ir susiformavęs velnio kaip pragaro valdovo / dievo vaizdinys. Velnio ryšį su požemio sfera atskleidžia ir asociacijos ugnis, smala, tamsa, nes būtent šie atributai yra pasirenkami, aprašant velnio gyvenamąją vietą. Tik asociacija žemės dievas atskleidžia, kad velnias yra neatsiejamas nuo žemės, t. y. žmonių gyvenimo. Taip pat reikia paminėti, kad visos išskirtos asociacijos yra centrinės, paradigminės.

117

3.7.2.3. Vidinės savybės ir santykis su žmogumi

Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje koncepte velnias didelis dėmesys yra skiriamas velnio ir kitų mitologinių būtybių tarpusavio santykiams. Iš jų svarbiausi yra santykiai tarp velnio ir Dievo, velnio ir Perkūno. Tai patvirtina anksčiau darytą prielaidą, kad lietuvių mitologijoje būtent šios mitologinės būtybės išsiskiria savo centriškumu. Galima teigti, kad šių trijų dievybių jungtis yra centrinė todėl, kad, kitaip nei kitos mitinės būtybės, jos įvedus krikščionybę nebuvo paneigtos, o tik įgavo kitą semantinę reikšmę. Velnias ir Dievas. Analizuojant šių mitinių būtybių santykius, reikia skirti ribą iki krikščionybės įvedimo ir laiką po krikščionybės įvedimo. Vis dėlto išlikusiuose tautosakos tekstuose šią ribą sunku įžvelgti, nes velnio konceptas buvo ypač paveiktas krikščionybės, t. y. krikščioniškas velnio vaizdinys susiformavo folklorinio velnio pagrindu. Dievo ir velnio santykių aiškinimas tautosakos tekstuose taip pat nėra vienalytis. Yra tekstų, kurie liudija, kad velnias ir Dievas yra broliai: Kad kitą kartą ponas Dievs vaikščiojęs su Liucium. Jiedu buvę tikri broliai (JK, 650, 293). Reikia paminėti, kad tokio tipo aiškinimuose velnias yra įvardijamas tikriniu vardu Liucius, tačiau šio aiškinimo laikyti krikščionišku negalima, nes Biblijoje velnias ir Dievas nėra traktuojami kaip lygūs. G. Beresnevičius teigia, kad nors toks Dievo ir velnio santykių aiškinimas lietuvių mitologijoje nėra dažnas, tačiau toks dievybių dualizmas yra pirmapradis ir būdingas daugeliui tautų (Beresnevičius, 2008, 150). Kiti tekstai liudija, kad Dievas – kaip viso pasaulio kūrėjas – sukūrė ir velnią, kurio vėliau atsisakė: Kitąsyk, kai Dievas sutvėrė dangų ir žemę, tai tuojaus jis sutvėręs ir Liucių (Liucijušą, Liucipierių) (IGVIV, 1, 378); Pasaulę tveriant, Dievas Liucių su jo aniuolais patalpinęs danguje (IGVIV, 2, 378). Šis velnio kilmės traktavimas jau yra paveiktas krikščionybės, nes susijęs su Naujajame Testamente pateikta velnio kilmės teorija. Įsivyravusi krikščioniška pasaulėjauta lėmė ir kitą susiformavusį Dievo ir velnio vaizdinį, kuriame velnias yra Dievo pagalbininkas / klauso jo nurodymų: Dievas liepė jam pasinert in vandenį ir išnešt burnoje ar rankoje žemės. Ale jis, godulystės apimtas, prisikimšo sau ausis, nosį, akis ir t. t. Dievas nubarė jį už tai, pradėjo jį per niekšą laikyt ir priskyrė jį prie ledakųjų (IGVIV, 3, 379). Reikia paminėti, kad tokio tipo aiškinimuose yra pateikiama savita, Biblijoje pateikto siužeto apie piktąją dvasią interpretacija. Prie seniausių Dievo ir velnio santykių aiškinimo priskiriami tekstai, kuriuose šios mitinės būtybės yra traktuojamos kaip priešybės. Kaip jau buvo minėta, pasaulio vertinimas ir suvokimas, remiantis dviejų opozicijų priešprieša, būdingas daugeliui tautų ir yra vienas universaliausių mąstymo modelių. Ši Dievo ir velnio priešprieša atsiskleidžia per Dievo ir velnio kovą, varžybas: Velnias pridirbęs uodų ir apleidęs su jais Poną Dievą. Dievas susikūręs ugnelę, ir niekur nė vienas uodas prie jo neinąs (LP1, 11, 30); Vieną kartą Velnias susiginčijo su Dievu, kad jis nulipinsiąs gražiausią paukštį, kokį tikt Dievas tegalėjo sutverti (LP2, 8, 26); 118

Kad kitąsyk Dievas lipino vyturiuką, o velnias, nenorėdamas apsileist, lipino ir ką tokį ant paukščio pavidalo (LP2, 9, 26); Dievas yra didžiausias velnių neprietelius, kur galėdams anas juos persekiaja (IGVIV, 8, 380). Reikia paminėti, kad Dievas su velniu lenktyniauja ne tik kuriant gyvūnus, tačiau ir žmones: Kaip kitą kartą Ponas Dievas nulipinęs iš molio gražų žmogų, dvasią jam įpūtė ir gyvu padarė, velnias pamatęs – ir jis gniaužtavęs tokį pat iš molio, bet tas jo nulipintasis buvęs negražus (LP1, 12, 31). Vadinasi, velnio ir Dievo kova yra kosmogoninio pobūdžio, nes ja yra aiškinamas viso gyvojo pasaulio sukūrimas. Velnias ir Perkūnas. Įdomu tai, kad jeigu velnio ir Dievo konfliktas tautosakos tekstuose atsiskleidžia per varžybas, kuriose kiekvienas siekia įrodyti savo meistrystę, tai velnio ir Perkūno konfliktas yra intensyvesnis ir pasireiškia tiesiogine šių mitinių būtybių kova. Toks Perkūno ir velnio santykis yra būdingas ne tik lietuvių, tačiau ir kitų tautų mitologijai. Panašūs siužetai egzistuoja ne tik baltų (lietuvių, latvių), tačiau ir kaimynų germanų, slavų, finougrų tautosakoje, o tam tikrų paralelių galima rasti ir Indijos, Egipto ar Mesopotamijos kultūrose (Balys, 1939, 14 cit. iš Vėlius, 2012, 413). Pastebima, kad lietuvių mitologijoje nėra išskiriama viena esminė šio konflikto priežastis, taip pat dažniausiai tokio tipo tekstuose velnias pasirodo kaip vokietukas, o Perkūnas kaip medinčius (medžiotojas). Reikia paminėti, kad priešingai nei su Dievu, velnio ir Perkūno nesantaika yra amžina / neišsprendžiama, taip pat šia kova yra aiškinama gamtinio reiškinio (griaustinio) kilmė: Kad Perkūnas padangėse griauja, tai Dievas barasi ant žmonių. Jeigu kur trenkia, tai ten velnias tupėjo. Jeigu į žmogų trenkė, tai pas tą žmogų velnias buvo (LP2, 1, 102). Tai patvirtina ir gausus pluoštas patarimų, tikėjimų, kaip apsisaugoti nuo perkūnijos: Perkūnui griaujant nereik drapanas pasikosojus („atsiplėšus“) eiti, nes velniui po drapanoms pasilėpus, Perkūnas žmogų drauge su velniu užtrenktų (LP1, 16, 65); Griaujant reik skūnias, kluonus ir t. t. uždaryti, kad negalėtų troboje velnias pasislėpti (LP1, 17, 65); Perkūnui griaujant žmonės suklaupia ant žemės, uždega vaško (tuno) žvakę ir meldžiasi, idant Dievas atitolintų rūstybę savo (LP1, 18, 65). Neišsprendžiamą Perkūno ir velnio kovą rodo ir tai, kad Perkūnas velnio neužmuša, o tik kuriam laikui pradangina: Kaip Perkūnas į velniuką trenkia, jis jį neužmuša, tik nutrenkia į peklą ant septynių metų (LP1, 19, 65); Į velnią trenkiant, kulka einanti gilyn į septynis stuomenis ir kas mets iš žemės aukštyn vieną stuomenį kyla. Septyniems metams praėjus, ją randi ant žemės (LP1, 20, 65). Vis dėlto tautosakos tekstuose išskiriami net keli būdais, kuriais galima įveikti velnią. Vienas iš jų – sidabrinės kulkos: Kaip tik tas velniapalaikis išlindo iš volos, pradėjo tyčiotis, ale tas vartas, gerai numieravęs iš savo muškietos, su taj sidabrine timpa kaip rėžė in tą velniuką – tik smala pasiliejo (OPIS, 1, 19); Jis užsitaisė muškietą, įdėjo sidabrinį guziką išsipjovęs ir šovė į tą ponaitį. Pataikė – tik smala pasiliejo (LP1, 31, 108); Iki šio laiku tiki prasti žmonės, kad su sidabrine kulka galima nušaut velnią ir raganas (IGVIV, 198, 490). Arba

119

šermukšnis: Užtai ir dabar velnias, su šermukšniu suduotas, bėg į šalį (LP1, 13, 31). Reikia paminėti, kad šie du būdai padeda nugalėti ne tik velnią, bet ir kitą chtoninę būtybę – raganą. Taip pat lietuvių tautos pasaulėvaizdyje egzistavo tam tikri ritualai, kurie padėdavo apsisaugoti nuo velnio: Su minėta rykšte reik tokį velno jojamą gyvuolį, nuo galvos uodegos link per nugarą braukiant, mušnot, o tai dvylikto adyno arba ir četvergo vakare: velnias tos rykštės pabūgęs, pabėg nuo gyvuolio nebsugrįžtinai (LP2, 6, 112); Saka, kad velnė nejodinėtų gyvulių, reiki šarkų nušaut ir už kojų pakart tvarti (kūtė) , tė velnė išbėgu iš ta tvarta (LP2, 7, 112). Rasti sakiniai rodo, kad velnias kenkia ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Šiuo požymiu velnias panašus į anksčiau jau aptartas mitines būtybes – raganą ir laumę. Kita grupė priemonių, kurios padeda apsiginti nuo velnio, yra tiesiogiai susiję su krikščioniška pasaulėjauta, vadinasi, velnias čia atlieka piktosios dvasios vaidmenį. Tokiu atveju velnias bijo svarbiausių krikščionybės atributų – kryžiaus ir švęsto vandens: Bijo kaip velnias kryžiaus (LT5, 885, 127); Bijo kaip kipšas švęsto vandens (LT5, 886, 127); Ale pastovėjo, pastovėjo – kaip tas vargamistras sako „šventas“, ir tas velnias – sykiu! Kaip sykį ištarė „šventas“ – jau jam pasidarė karšta. Kaip kitąsyk ištarė – da jam karščiau (IGVIV, 34, 391). Taip pat velnią atbaido maldos ir persižegnojimas16: Ne tik šitas, bet kad atsirastų katalikas žmagus, sava kairi runku pajimtų tava dešinį runkų ir peržegnotų mani, tai aš nebegalėčia su tavim gyvint (LPĮ2, 112, 249); Ant kelionės pasitaisęs, pirm į vežimą lipdams, su botkoču po kryžių pirm arklių ar nors po galu rodyklės (dyselio) pabrėžęs, „Dieve peržegnok“ ištark ar nors pamislyk, tai velnias negal priešytis (IGVIV, 162, 472). Kaip tik užsiekė su ranka, aprėžė su peiliu aplink savo rėžą ir pasiėmė žvakę ir knygas ir meldžiasi visą naktį (LPĮ1, 131, 329); Nuo velnio gali atsižegnoti, o nuo pikto žmogaus neatsižegnosi (LT5, 2842, 240); O kaip nueisi, ant pirmutinių durų dėk kryžutį, ant kitų dėk po vieną poteriuką. Ir duok visiem velniam po biskį blyno, o Leciperiui duok cielą blyną (LPĮ1, 129, 324); Žodžiu sakant, žmonės tvirtina, kad Perkūnas trenkia velnią, dėl to gi perkūnijos laike reikia žegnotuis ir poteriaut, kad nusivyt nog savęs velnią (IGVIV, 58, 426). Šios dvi grupės prietarų patvirtina, kad velnio konceptui būdingas tam tikras dvilypiškumas, o taip pat rodo neigiamą šios mitinės būtybės vertinimą. Neigiamą velnio vertinimą atskleidžia ne ik vyravę tikėjimai, tačiau ir keiksmų ir prakeiksmų formuluotės su šia mitine būtybe: Tu velnio pavidale! (LT5, 9077 869); Tu velne prakeiktas! (LT5, 9078, 869); Kad tave vels nuneštų į padanges! (LT5, 9113, 871); Kad jį nelabasis pagriebt! (LT5, 9114, 871); Imk tave devyni velniai! (LT5, 9115, 871); Kad tave šimts velnių! (LT5, 9117, 871); Kad tave tūkstantis velnių ir liciperių po lauką išnešiotų! (LT5, 9118, 871); Kad tave keturi tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt keturi pūrai velnių po stryku! (LT5, 9119, 871); Kad tave visi velniai ir viens! (LT5, 9120, 871). Pastebima, kad keiksmų

16 LKŽe žodžio žegnoti viena iš reiškmių yra „daryti ranka kryžiaus ženklą, norint ką nubaidyti, nuginti (ppr. piktąją dvasią)“. 120 formuluotėse minimas ne vienas, bet daug velnių (tūkstantis, devyni ir kt.), tokia forma pasirenkama stilistiniais sumetimais, siekiant suteikti keiksmui ekspresyvumo. Reikia paminėti, kad mitologijos tyrinėtojų darbuose akcentuojamas ir velnio ryšys su moteriškojo prado mitinėmis būtybėmis, t. y. laume ir ragana, tačiau ši mitinių būtybių sąsaja neatsiskleidė nagrinėjamuose tautosakos tekstuose. G. Beresnevičius teigia, kad nors nėra tikslių duomenų apie velnio ir laumės santykius, tačiau tam tikros detalės rodo, kad laumė galėjo būti ne tik Perkūno, tačiau ir velnio sutuoktinė. Laumė siejama su velniu dėl jų veiklos panašumo: abi šios mitinės būtybės dirba panašius darbus (Beresnevičius, 2008, 157). Tuo tarpu velnio ir raganos santykiai dažniausiai yra apibūdinami kaip viršininko ir pavaldinės, o apie jų meilės ryšius duomenų nagrinėjamuose tautosakos tekstuose nebuvo rasta. N. Vėlius teigia: „Tikėjimas apie raganų ryšį su velniais liaudžiai buvo brukamas per krikščioniško turinio knygas, pamokslus, raganų teismų procesus ir kitaip“ (Vėlius, 2012, 444). Vadinasi, ši mitinių būtybių sąsaja buvo akcentuojama tik nuo viduramžių ir būdinga ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų mitologijai. Velnias romantiškus santykius tautosakos tekstuose užmezga ne tik su kitomis mitologinėmis būtybėmis, tačiau ir žmonėmis: Pribuvę velniai į gūžynę šokdavo su merginom, girdydavo jas degtine ir alum, ir t. t. (LP2, 1, 110); Jeigu mergina velnią pamylėdavo, tai jos meilės vaisiai – kūdikiai buvo lankuoti: turėjo kaulus, suaugusius apė visą kūną, pradedant nuo strėnų, o baigiantis ant pilvo (LP2, 1, 110); Kitąkart senovėje, būdavo, velniai aidavę į visokius susirinkimus (gužynes ir t. t.) ir su mergomis šokdavę ir visokius žaidimus podraug su jaunaikaisiais varydavo. Jie būdavę labai gražūs jaunikaičiai ir merginoms labai patikdavę (IGVIV, 7, 380). Velnias ne tik apžavi moteris, tačiau ir susilaukia su jomis vaikų. Buvo tikima, kad velnio vaikai yra milžinai, turintys žmogaus pavidalą, tačiau apdovanoti mitine galia – didele jėga: Toki kūdikiai būdavę labai drūti vyrai, ir jie ant pilvo turėdavę lankus: iš kurių dideli galinčiai (milžinai) pasilikdavę (IGVIV, 7, 380); Toks lankuotas kūdikis užaugęs turėjo neapsakomą vieką, galėdavo pakelti didžiausią trobą arba išrauti storą medį iš šaknų (LP2, 1, 100). Taigi, koncepte velnias užfiksuotas ne tik velnio ir kitų mitologinių būtybių santykis, tačiau ir glaudus ryšys su žmogumi. Velnias ne tik aktyviai veikia žmonių gyvenime, tačiau tautosakoje jis dažnai yra siejamas su konkrečios profesijos / luomo atstovais ar kitais asmenimis. Išskiriami šie: kunigas / klebonas: Už pinigus kunigas ir velnią dangun nuvaro (LT5, 1705, 175); Nei pats velnias nelaimės, kai klebonas bylinės (LT5, 1691, 175); Ką nuo kunigo gausi – su velniu pasidalysi (LT5, 1740, 177); Kunigo naudą visi velniai gaudo (LT5, 1741, 177); Ale kada jau baigiasi dvylikti metai, mislija kunigas, kad jau nebus per gerai su velniais per amžius gyventi, – važiuoja jis pas vyskupą ant rodos (LP1, 24, 95); Ko tam kunigui reikėjo, tas velnias jam vis pristato, atneša (LP1, 23, 94); – Ar atsižadi

121

Dievo, Motinos švenčiausios? O jei neatsižadi, tai dursiu! Tas kunigas bailus buvo – sako: – Atsižadu (IGVIV, 33, 390). Pateikti pavyzdžiai atskleidžia, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje dvasininkų luomas buvo vertinamas ypač neigiamai. Kunigai ne tik prilyginami velniui, tačiau ir laikomi dar blogesniais. Rastuose sakiniuose atsiskleidžia ir to priežastis, t. y. kunigų gobšumas, savanaudiškumas, tvirtų vertybių neturėjimas. Davatka: Prisikabino kaip velnias prie davatkos (LT5, 3287, 265). Nors K. Vosylytės (1977) atlikto tyrimo „Lyginamieji frazeologizmai su religiniais vaizdiniais ir realijomis“ rezultatai atskleidė, kad tautosakoje užfiksuotas glaudus ryšys tarp velnio ir davatkos, tačiau nagrinėjamuose tautosakos tekstuose tokie tekstai buvo pavieniai. Ponas: Ponai – velnio monai (LT5, 1555, 168); Ponas ir velnias vienos mados (PiP, 82). Įdomu tai, kad tautosakoje velnias ir ponas yra siejami dvejopai. Viena vertus, velnio siejimas su ponu gali būti neutralus. Taip yra tuomet, kai velnias yra įvardijamas vardu ponas / ponaitis. Kita vertus, velnio sąsaja su ponu gali turėti neigiamą konotaciją ir atskleisti ponų (kaip socialinio sluoksnio) vertinimą. Anyta: Anyta – velnio pramanyta (LT5, 1494, 163); Anyta – velnio pramanyta, marti – gerklej karti (PiP, 146). Reikia paminėti, kad ne tik anyta, tačiau ir boba yra prilyginama velniui: Kur velnias nepajėgia – ten bobą siunčia (LT5, 89, 82); Boba ir velnią apgauna (LT5, 90, 82); Boba perša – velnias šliūbą duoda (LT5, 91, 82); Bijo kaip velnias bobos (PiP, 318). Sakiniuose atsiskleidžia ne tik kritiškas ir neigiamas požiūris į bobą, tačiau ir kvailo, silpno velnio vaizdinys. Muzikantas. Įdomu tai, kad velnias ne tik bendrauja / kviečia muzikantus į savo dvarą, pvz., Sako tas pons: – No čia netoli yra mano dvaras, pas mane šį vakarą bus didelis dvaras, o neturu muzikanto. Ar tu negalėtum šį vakarą mum pagrajyt? (OPIS, 57, 119); Vakara ataja velnias un muzikantą persiprašyti (LPĮ2, 131, 271), tačiau ir pats yra suvokiamas kaip muzikantas: Visi velniai, visi muzikantai (LT5, 3522, 279). Manoma, kad velnio pomėgis muzikai yra ne tik archajiškas, tačiau ir siekia indoeuropiečių laikus, nes muzika, dainavimas ir poezija jau nuo seno yra siejami su burtais, magija (Vėlius, 2012, 496). Apibendrinus galima teigti, kad velnio siejimas su kunigu, davatka, ponu, anyta, boba atskleidžia net tik egzistavusį ironišką ir kritišką šių asmenų vertinimą lietuvių tautos pasaulėvaizdyje, tačiau ir silpno, kvailo velnio paveikslą. Galima teigti, kad velnias yra viena aktyviausiai žmonių gyvenime veikianti mitinė būtybė. Iš velnio elgesio su žmogumi atsiskleidžia ir jo vidinės savybės, atliekamos funkcijos. Įdomu tai, kad velnias pasirodo žmogui tada, kai: 1) žmogui nepadeda Dievas: Vienas karalius neturėjo vaikų. Prašė pas Dievą, kad jam duotų vaikų, – neišprašė, prašė pas velnią – tas jam davė: gimė mergaitė (LP1, 31, 42); Dabar jis pradėja šauktis pri pona Dieva bet audru vsi labyn kyla. Matydamas, kad jokios pagelbos nesulauks,

122 pamislija šauktis pri velnia – toj ir velnis atsirada (LP2, 16, 116); Šaukėsi visų šventųjų – nieks negelbsti. Ant galo šaukės jau velnią (LPĮ3, 134, 301). 2) žmogui nesiseka / prašo pagalbos: Eina vienąsyk tas žmogus mislydams, kad jis nors nuo velnio gautų pinigų, ir tuojaus patiko velnią (LP1, 27, 101); Buvo toks žmogus neturtingas, kad jis neturėjo nė kuom apsirengtie, nė ką pavalgyt: jam jau tokia bėda, kad jis netur kur pasidėtie. Aina nerimodams per laukus, ale patinka velnią, pasivertusį in žmogų (LPĮ4, 59, 141). Tai, kad velnias padeda žmogui, nerodo jo gerumo, nes jis tai daro neveltui: – Nu, – sak, – atėdouk mon dūšią, aš tou dousiu laimę (LPĮ2, 7, 26). Velnias mainais į pagalbą nori žmogaus sielos, kurią jis atiduoda, kai pasirašo sutartį su velniu: Jei nori velniui pasirašyti, reik įsipjaut mažiuką dešinės rankos pirštą, ir tuomi krauju velnias užsirašo žmogaus vardą ir pavardę (LP1, 3, 70); Tas žmogus biskį įpjovė, patepė ant popierėlės, padavė velniui, ir velnias prapuolė (LP1, 22, 89); Pasirašyk savo krauju, kad už metų tu man teksi, tai rasi kalvej aukso maišą (OPIS, 128, 196). Nors toks velnio ir žmogaus sutarties sudarymo būdas yra dažniausias, tačiau minimi ir kiti. Pvz., Abudu prapjovė pirštus ir pasirašė su kraujais (LP2, 33, 51) ir ne toks oficialus susitarimo būdas: Žmagus prižadėja ir runkas abudu sumušė (LPĮ2, 124, 276). Galima teigti, kad sutartis yra pasirašoma krauju, nes ji yra amžina, nesulaužoma, o taip pat tai lemia ir pats sutarties objektas – žmogaus dvasia. Tautosakos tyrėjai teigia, kad velnias už žmogaus sielą siūlo jam visus žemiškojo pasaulio malonumus ir turtus. Manoma, kad šis tautosakoje užfiksuotas motyvas ypač sustiprėjo veikiant krikščonybei (Vėlius, 2012, 391). Kita vertus, velnias padeda žmogui ir dėl kitų priežasčių. Viena jų – noras vesti: – Ale, – sako, – tu man turi pasirašyt, kad mudu ženysimės (LP1, 26, 99); O šits sako: – Paskolysu, jei pažadėsi leist už manęs vieną dukterį (OPIS, 105, 175). Tekstuose, kuriuose kalbama apie žmogaus ir velnio sudaromą sutartį, atsiskleidžia ir velnio savybės. Viena iš jų kvailumas / paklusnumas: Viens žmogus, nuo velnio pasiskolindamas pinigus, susiderėjęs atiduoti tada, kaip nuo visų medžių lapai nubirėsią. Po lapkričio velnias atėjęs pas tą žmogų skolos prašyti. Žmogus jam rodąs, kad ant aglių, ant pušų ir kadugių lapai tebėsą. Na, dabar tas velnias laukt, tai laukt (LP1, 15, 79); Pamatė kalvis, kad jau dikčiai susirinko, – jis tą krepšį išskėtė, sakydams: – Visi į krepšį! Tuo tie velniai visi in krepšį sulindo, o kalvis tuo krepšį užrišęs padėjo ant priekalo – ir mušt kūju! (OPIS, 128, 197); Velnias ant visko sutiko ir tą darė, ką tik jam žmogus paliepė daryti (JK, 3, 331). Kita – fizinė jėga: Velnias paėmė kumelę, ant pečių užsidėjo ir velka (LP2, 30, 139); Velniai, esą labai stiprūs, ir juos įveikti sunku, ale jie labai kvaili, teip kad juos lengvu esą apgauti (LP2, 2, 111). Tai, kad velnio konceptas lietuvių tautos pasaulėvaizdyje nėra vertinamas kategoriškai, rodo įvairių (neigiamų ir teigiamų) savybių priskyrimas šiai mitinei būtybei. Priskiriamos savybės yra susijusios ir su egzistavusiu velnio vaizdiniu. Pastebima, kad krikščioniškam velnio konceptui priskiriamos tik neigiamos velnio savybės. Viena iš jų – žmogaus apsėdimas: Kitą kartą gyveno labai graži pana. Ji buvo velnio apsėsta

123

(LP2, 39, 172); Matydams klebonas, kad tai šetonas paveiksle kunigo, kunigas ėmė maldas skaityt, o velnias ėmė krutėt už stalo, ale da vis sedėjo (OPIS, 44, 105). Kitas – skatinimas nusidėti: Vienakart velnias suderėja su kitais velniais, kad anas šitų senelį atvesiųs un griekų (LPĮ2, 129, 266), o taip pat stebėti ir žymėtis žmonių padarytas nuodėmes: Vienąsyk du velniuku , atsitūpę bažnyčioj ant lango, rašę žmonių griekus (LP1, 18, 83); Pakėle akis aukštyn ir pamatę, kad pakreklėj bažnyčias atsisėdi du velniukai, pastiesį jaučia skūrų ir raša visų griekus, kas tik kų bažnyčiaj sugriešija (LPĮ2, 130, 269). Sakiniuose pavartotas žodžių junginys jaučio skūra rodo, kad joje velnias žymi nuodėmes, tačiau velniui reikalinga ne tik jaučio, bet ir žmogaus skūra: – Dabar, – sako velnias, – pinigai ir mėsa su kaulais tau, o skūra – ma (OPIS, 134, 205); Velnias norėjo, jo skūrą apsitempęs,ait žmonių gąsdyt, o kaip tą skūrą nog jų pavogė, tai jau jie ant kūno jo valios neturėjo (LPĮ4, 63, 147); Atnešė tėva in pirtį, vakare atėjo velnias, iškrėtė kaulus, o in skūrą pats inlindo ir dabar guli pašarvotas (LPĮ4, 62, 146). Iš pateiktų pavyzdžių galima teigti, kad velnias čia yra suvokiamas kaip dvasia, kuri antropomorfinį pavidalą įgija apsivilkdamas žmogaus skūrą. Yra tekstų, kurie liudija, kad velnias gali būti ir žiaurus, atsakingas už savižudybes ir žmogžudystes: Pasikorimas tai no velnio paeinąs (LP2, 12, 114); Tam tarpe velnias pripuolęs sprandą nusuko, dūšią išsėmęs su kanabėku įkirto ir nubrazdino į peklą (LP2, 38, 172). Jeigu krikščioniškas velnio vertinimas yra tik neigiamas, tai folklorinio velnio paveiklas yra kur kas spalvingesnis. Čia velnias suvokiamas kaip provokatorius, kuris erzina / kiršija žmones: Inėjęs in karčemą, rado kelis vyrus pešantės. Jis terp jų pamatė, kad velnias stovi, vienam kukžda in ausį, kitam mina ant kojos – ir teip mušasi kruvini, kad net čerpės skamba (OPIS, 57, 120). Velnias taip pat gąsdina žmones: Ir pasakoja, kad ten velnias esąs ir naktimis žmones gąsdinąs ir klaidinąs (LP2, 17, 118); O tie velniai, ką čia ant žemės žmonis gandin, naktim po balas vedžioj, į šiokiu, į tokius paveikslus pasiversdami, ir tie, sako, kenč peklos ugnis (JK, 19, 153). Tačiau, skirtingai nei krikščioniškam velniui, folkloriniam velniui yra priskiriamos ir teigiamos savybės. Yra tekstų, kurie liudija, kad velnias padeda žmogui ir nesitikėdamas už tai atlygio: Panas padekavaja až paradymų velnia ir nuvažiava sau (LPĮ2, 183, 369); Parvažiavęs rado jau daug velniukų. Vieni jam plaukus kerpa, kiti nagus pjaupa, kiti jį prausia, kiti galvą šukuoja, kiti siuva drapanas, kiti siuva čebatus – kaip bematant tuojaus į aprengė, padarė tokiu gražum jaunikaičiu, kad kitą tokį ant šios žemės nebuvo (LP1, 30, 107) arba siūlosi padėti: Velnias atėjęs pas ją, sakąs: – Tik tu viena kuli. Ar nenorėtum, kad aš tau padėčia? (IGVIV, 24, 386). Fokloriniam velniui yra priskiriami ir tekstai, kuriuose velnias eina tarnauti žmogui, taip ši mitinė būtybė nusižemina ir tampa žmogaus tarnu (vadinasi, praranda savo paslaptingumą, dieviškumą). Kita vertus, velnias turi eiti tarnauti žmogui tada, kai jis jį veltui nuskriaudžia: – Tu jį nepribundei, tik iš tavo priežasties jis turėjo keiktie. Dabar, kad tu taip papiktinai tą žmogų, turi ait jam tarnaut, kol anas norės

124

(OPIS, 238, 400); – Kad tu pavogei no tokio biedno žmogaus duoną, tai tu turi ait anam atslūžyt (OPIS, 242, 405). Mitiniam velniui yra priskiriamos ir stebuklingos galios, iš kurių svarbiausia yra gebėjimas pasiverti ir paversti kitus gyvūnais: Atėjo ir tas ponas-velnias, kurs jį išmokė pasiversti į gyvulius, – deria ir jis, nori nupirkt tą arklį, tik prašo, kad duotų arklį su kamanomis, duoda daug pinigų (IGVIV, 55, 424); O tas velnias kaip tik išsivedė laukan, tuoj tą mergą pavertė in kumelę ir joja raits (OPIS, 76, 137). Velnio koncepte užfiksuotas ir šios mitinės būtybės ryšys su turtais / pinigais: Velnias sako: – Aš tau duosiu, kiek tu nori pinigų, tik tu mane paleisk (LPĮ4, 49, 124); Ale kaip tik susėdo lošt, tas vaikins išlošė iš tų velnių kelis maišus pinigų (OPIS, 204, 336). Tiesa, dažniausiai šie pinigai yra užkerėti, nes pradingus velniui jie pavirsta į arkliašūdžius: Tai tuoj ir pinigus ant jų mėtyt pradėjęs, bet tieji į arklaišūdžius pavirtę (IGVIV, 14, 152). Manoma, kad velnio turtingumas yra susijęs jo chtoniška prigimtimi – jis valdo visas iš žemės gaunamas gėrybės ir turtus (Vėlius, 2012, 391). Apibendrinus galima teigti, kad velnio koncepte svarbų vaidmenį atlieka ne tik velnio santykis su kitomis mitinėmis būtybėmis, tačiau ir užfiksuotas glaudus ryšys su žmonėmis. Tautosakoje išryškėja ir šios mitinės būtybės sąsaja su tam tikro luomo ar profesijos atstovais. Pastebima, kad velnio vidinės savybės yra tiesiogiai susijusios su pasirinktu velnio vaizdiniu. Krikščioniškas velnio paveikslas išsiskiria savo statiškumu ir ypač neigiamu šios mitinės būtybės vertinimu. Tuo tarpu, folklorinis velnio vaizdinys yra įvairiapusis. Išskiriamos šios pagrindinės folkloriniam velniui priskiriamos savybės: stebuklingų galių turėjimas, kvailumas, naivumas, fizinė jėga. Pastebima, kad dėl stiprios folklorinio ir krikščioniško velnio sąsajas, analizuojant velnio konceptą tampa sunku atskirti kokia savybė, kuriam konceptui yra priskiriama. Bet tai tik patvirtina velnio koncepto dvilypiškumą ir sudėtingumą lietuvių tautos pasaulėvaizdyje.

28 lentelė Žodžio-stimulo velnias asociacijų laukas

Blogis (18), mirtis (2), nuodėmės (2), nelaimės (2), blogas (1), blogas dievas (1), blogio nešėjas Velnias (1), blogio įsikūnijimas (1), piktas (1), prakeiksmas (1), apgavikas (1), apsimetėlis (1), apsėstumas (1), piktybė (1), baimė (1), gudrus

125

(1), išdaigos (1), viską naikina (1), velnio lašai (1).

Nors žodis-stimulas velnias sukėlė net 18 skirtingų asociacijų, kurios nurodo velnio vertinimą, tačiau įdomus buvo asociacijų pasiskirstymas. Pastebima, kad dominavo vienažodės asociacijos blogis ir blogas arba tą pačią semantinę reikšmę turintys žodžių junginiai blogas dievas, blogio nešėjas, blogio įsikūnijimas. Tai rodo, kad, respondentų nuomone, velnias yra sinonimiškas sąvokai blogis. Kitos išskirtos asociacijos jau nurodo konkrečias velnio neigiamas savybes: piktas, apgavikas, apsimetėlis ir kt. Galima teigti, kad respondentų išskirtos asociacijos dažniausiai yra susijusios krikščionišku velnio vertinimu. Tai rodo šios asociacijos: nuodėmės, nelaimės, apsėstumas. O mitiniam velniui galima priskirti šiuos asociatus: gudrus, velnio lašai, išdaigos.

Apibendrinus galima teigti, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje egzistuoja dvejopas – mitinio ir krikščioniško – velnio vaizdinys. Šis velnio koncepto dvilypiškumas aiškiai užfiksuotas žodyno definicijose, tačiau tautosakos tekstuose šie konceptai yra glaudžiai susiję, nes krikščioniško velnio paveikslas susiformavo mitinio velnio pagrindu. Reikia paminėti, kad krikščioniškas velnio konceptas išsiskiria savo statiškumu, neigiamu vertinimu, velnio kaip piktosios dvasios traktavimu, o štai mitinio velnio paveikslas yra kur kas spalvingesnis ir įdomesnis. Mitinio velnio koncepte užfiksuoti ne tik skirtingi šios mitinės būtybės pavidalai, sąsaja su požemiu ir kitomis mitinėmis būtybėmis, tačiau ir ambivalentiškų savybių priskyrimas. Tokia folklorinio ir krikščioniško velnio konceptų tarpusavio sąveika užfiksuota ne tik tautosakos tekstuose, tačiau ir atliktame asociacijų eksperimente.

126

IŠVADOS

Išanalizavus lietuvių mitinių būtybių (giltinės, aitvaro, laumės, žalčio, perkūno, raganos ir velnio) konceptus, galima daryti šias išvadas:

1.Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje giltinė yra suvokiama kaip personifikuota mirtis.

1.1. Giltinės koncepte užfiksuota dvejopa (zoomorfinė ir antropomorfinė) šios mitinės būtybės kilmė. Giltinės konceptui priskiriami šie pagrindiniai išvaizdos požymiai: dalgis, juoda spalva, kūno liesumas, liežuvis.

1.2. Giltinės gyvenamąją vietą lėmė šio koncepto sąsaja su mirtimi, požemio pasauliu. Dažniausiai giltinė siejama su kapinėmis, tamsa taip pat įvaizdžiais (durys, slenkstis), kurie žymi ribą tarp žmonių ir mitinio pasaulio.

1.3. Giltinės konceptas nėra vertinamas kategoriškai. Tai rodo šiai mitinei būtybei priskiriamos ambivalentiškos savybės: neša mirtį, bet gydo, padeda žmonėms.

2. Aitvaras yra mitinė būtybė, kurios konceptas buvo ypač paveiktas krikščionybės, o atliktas asociacijų tyrimas rodo, kad šiuolaikinio jaunimo sąmonėje mitinio aitvaro konceptas nyksta.

2.1. Aitvaro kilmė rodo šios mitinės būtybės sąsajas su ugnies ir oro stichijomis. Pastebima, kad tautosakos tekstuose aitvaro išvaizdai skiriamas ypač didelis dėmesys, tačiau kituose šaltiniuose ji nėra akcentuojama.

2.2. Aitvaro koncepte užfiksuotos dvejopo pobūdžio aitvaro gyvenamosios vietos: gamta ir namų ūkio pastatai (klėtis, jauja). Šios vietos yra tiesiogiai susiję su aitvaro atliekamomis funkcijomis.

2.3. Nors aitvaras nėra vertinamas kategoriškai, tačiau dominuoja neigiamas šios mitinės būtybės vertinimas, kurį lėmė krikščionybės įvedimas. Aitvaro konceptui priskiriamos šios dvi funkcijos: gebėjimas skraidyti ir turtų nešimas.

3. Laumės konceptas išsiskiria savo žemiškumu, sąsaja su kitomis moteriškojo prado mitinėmis būtybėmis.

3.1. Atliktas tyrimas rodo, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje dominuoja naujesnis, antropomorfinis laumės vaizdinys. Nors laumė yra moteriškojo prado būtybė, tačiau jos išvaizda nėra pastovi. Tai rodo dualistinis laumės išvaizdos vertinimas.

3.2. Laumės koncepte išskiriamos šios gyvenamosios vietos: gamta ir namų ūkio pastatai (pirtis, jauja). Namų aplinka susijusi su laumės atliekama veikla, o gamtos objektai žymi laumės sąsają su vandens sfera.

3.3. Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje laumė yra siejama su tradiciniais moterų darbais. Laumės koncepte didžiausias dėmesys yra skiriamas šios mitinės būtybės darbštumui, elgesiui su vaikais, nuo kurio ir priklauso laumės santykis su žmonėmis.

127

4. Atlikta analizė rodo, kad žaltys buvo vienas svarbiausių lietuvių toteminių gyvūnų, kurio vaizdinys buvo demonizuotas įvedus krikščionybę.

4.1. Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje šalia gamtinio žalčio vaizdinio, egzistuoja ir mitologinio žalčio paveikslas. Tokiu atveju žalčiui yra priskiriamos antropomorfinės savybės, o jis pats įvardijamas tikriniu vardu – Žilvinas.

4.2. Mitologinio žalčio koncepte ši mitinė būtybė yra siejama su šiais objektais: jūra, dvaru, mariomis.

4.3. Teigiamą žalčio vertinimą lemia šios žalčio funkcijos: gyvūnų globa, namų saugojimas, o neigiamą žalčio koncepto vertinimą lėmė krikščionybės inspiruotas žalčio siejimas su velniu, gundytoju.

5. Perkūnas yra vienas svarbiausių lietuviško olimpo dievų.

5.1. Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje egzistuoja dvejopas – gamtinio (agrarinio) ir mitinio – perkūno vaizdinys. Mitologinis perkūno konceptas yra grynai vyriškojo prado. Tai rodo jam priskiriami atributai: barzda, ūsai, didelis ūgis, kūjis, muškieta.

5.2. Nors perkūnas yra siejamas su padangėmis, nes valdo atmosferą, tačiau perkūno koncepte užfiksuota šios mitinės būtybės sąsaja su visomis – dangaus, žemės, požemio – sferomis.

5.3. Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje perkūno kultas buvo labai gerbiama. Tai lėmė šios mitinės būtybės sąsaja su dievu, gamtos reiškinių valdymu, jam priskiriamos savybės (galia, rūstumas, piktumas, teisingumas).

6. Raganos konceptas išsiskiria kategorišku šios mitinės būtybės vertinimu, kuris yra neigiamas. Taip pat ši mitinė būtybė išsiskiria savo tarpkultūriškumu.

6.1. Raganos koncepte užfiksuota ne tik jos sąsaja su moterimis, tačiau ir kitomis mitinėmis būtybėmis – laume, velniu. Raganos konceptui priskiriami šie pagrindiniai atributai: šluota, senas amžius, plaukai.

6.2. Raganos koncepte užfiksuota ne tik jos gyvenamoji vieta (troba, giria), tačiau ir sąsaja su Joninėmis, Šatrijos kalnu, vandens objektais.

6.3. Raganos koncepte užfiksuotos šios pagrindinės savybės: 1) kenkimas žmonėms, gyvuliams ir augalams; 2) gebėjimas skraidyti; 3) sąsaja su magija.

7. Velnias yra ne tik viena svarbiausių, tačiau ir spalvingiausių lietuviško olimpių dievybių.

7.1. Velnio konceptui priskiriami šie pagrindiniai išvaizdos požymiai: luošumas, bjaurumas, ragai, kanopos, juodumas. Šie atributai rodo egzistuojantį zoomorfinį ir antropomorfinį mitinio velnio vaizdinį.

7.2. Atliktas tyrimas rodo, kad velnias yra siejamas ne tik su pekla / pragaru, tačiau ir konkrečiais pastatais (dvaru, pirtimi, karčema, kaulinyčia), gamtos objektais.

128

7.3. Velniui priskiriamos savybės ir vertinimas tiesiogiai priklauso nuo pasirinkto velnio paveikslo. Krikščioniškas velnio konceptas išsiskiria savo pastovumu ir neigiamu vertinimu. Mitinis velnio konceptas yra įvairesnis. Išskiriamos šios pagrindinės folklorinio velnio savybės: kvailumas, naivumas, fizinė jėga, mitinių galių turėjimas.

8. Mitinių būtybių konceptų analizė atskleidė ne tik vyravusį tikėjimą, tačiau ir parodė, kaip žmonės aiškino nepažįstamus gamtos reiškinius, kokias savybės laikė geromis, kokį pasaulio modelį buvo susikūrę.

129

LITERATŪRA

1. Akelaitienė, G. (2007). Gyvūnų pavadinimai ir kalbinės asociacijos. Žmogus ir žodis 9 (1), 65–69. 2. Balys, J. (1993). Lietuvių kalendorinės šventės. Vilnius: Mintis. 3. Balsys, R. (2005). Prūsų ir lietuvių mirties (požemio, mirusiųjų) dievybės: nuo patulo iki kaulinyčios. Etninė kultūra IV (29), 27–58. Prieiga per internetą: http://tautosmenta.lt/wp- content/uploads/2013/12/Balsys_Rimantas/Balsys_LL_4_2005.pdf (žiūrėta 2017 03 10). 4. Balsys, R. (2010). Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 5. Balsys, R. (2015). Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. 6. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai III tomas (2003). Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. 7. Beresnevičius, G. (1990). Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. Klaipėda: Gimtinė. 8. Beresnevičius, G. (2003). Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas. 9. Beresnevičius, G. (2008). Lietuvių religija ir mitologija: Sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba. 10. Būgienė, L. (1999). Mitinis vandens įprasminimas lietuvių sakmėse, padavimuose ir tikėjimuose. Tautosakos darbai XI (XVIII), 13–85. 11. Cibulskienė, J. (2005). Konceptualioji kelio metafora lietuvių rinkimų diskurse. Kalbotyra LIV (1), 51–64. 12. Daujotytė, V. (2009). Kalba ir jos menas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 13. Dijk van, A., T. (1981). Discourse studies and education. Linguistics 2, 1–26. Prieiga per internetą: http://www.discourses.org/OldArticles/Discourse%20studies%20and%20education.pdf (žiūrėta 2017 04 10). 14. Dirvenas, R. (2005). Kognityvinė lingvistika. Kalba ir žmonės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 11–38. 15. Dundulienė, P. (2008). Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 16. Dundulienė, P. (2007). Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 17. Dundulienė, P. (1990). Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius: Mokslas. 130

18. Dundulienė, P. (2005). Žaltys ir jo simboliai lietuvių liaudies mene ir žodinėje kūryboje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 19. Gaidienė, A. (2016). Lietuvių kalbos gėrimo ir valgymo veiksmažodžių semantinių ryšių ypatybės. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 20. Gaižutis, A. (2004). Kalba – kultūros šerdis. Lietuvių tautos – lietuvių kalbos likimas. II dalis. Vilnius: VĮ Mokslotyros institutas, 11–19. 21. Gimbutienė, M. (1994). Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Vilnius: Mintis. 22. Gimbutienė, M. (2002). Senovės lietuvių deivės ir dievai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 23. Greimas, A. J. (2005). Lietuvių mitologijos studijos. Vilnius: Baltos lankos. 24. Greimas, A. J. (1990). Tautos atminties beieškant: Apie dievus ir žmones. Vilnius: Mokslas. 25. Gritėnienė, A. (2014) Žibuoklės vaizdinys šiuolaikinėje lietuvių prozoje. Lietuvių kalba 8, 1–11. Prieiga per internetą: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/95/75 (žiūrėta 2017 02 15). 26. Gritėnienė, A. (2016). Šermukšnio vaizdinys „Lietuvių kalbos žodyne“. Tautosakos darbai 52, 85–104. Prieiga per internetą: http://www.llti.lt/failai/TD52_visas_internetui-85-104.pdf (žiūrėta 2017 03 20). 27. Gritėnienė, A. (2017). Kūrybos subjektas ir objektas žodynuose. Kūrybiškumo slinktys ir lūžiai. Kalbinė kurti analizė. Kolektyvinė monografija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 28. Grybauskienė, V. (2004). Lietuvių mitologiniai vietovardžiai: iš leksemos laumė kilę vietų vardai. Tautosakos darbai XXI (XXVIII), 92–102. 29. Gudavičius, A. (1994). Leksinė semantika: vienetai, ryšiai, struktūros. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas. 30. Gudavičius, A. (1994). Pasaulio vaizdas kalboje: eksplikacijos sferos. – Tautos vaizdas kalboje. Mokslinės konferencijos medžiaga. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 1994 m. kovo 3–4 d. 31. Gudavičius, A. (2000). Etnolingvistika. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įmonė. 32. Gudavičius, A. (2009). Etnolingvistika: (tauta kalboje). Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 33. Gudavičius, A. (2011). Reikšmė – sąvoka – konceptas ir prasmė. Res Humanitariae X, 108–119. 34. Jakaitienė, E. (2010). Leksikologija: studentų knyga. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 35. Jasiūnaitė, B. (2001). Dėl vienos keiksmo formulės kilmės. Tautosakos darbai XV (XXII), 136– 140. Prieiga per internetą: http://tautosmenta.lt/wp- content/uploads/2013/12/Jasiunaite_Birute/Jasiunaite_TD_22_2001.pdf (žiūrėta 2017 04 05).

131

36. Jasiūnaitė, B. (2007). „Dievo pyragas“ (Mitologinių personažų daiktai frazeologijoje: valgis ir gėrimas). Baltistica 42 (2), 271–296. Prieiga per internetą: http://tautosmenta.lt/wp- content/uploads/2013/12/Jasiunaite_Birute/Jasiunaite_Blt_42_2_2007.pdf (žiūrėta 2017 04 04). 37. Jasiūnaitė, B. (2007). „Velnio kėdė“ (Mitologinių personažų aplinka frazeologijoje: namai, sodyba, bažnyčia). Baltistica 42 (1), 89–112. Prieiga per internetą: http://tautosmenta.lt/wp- content/uploads/2013/12/Jasiunaite_Birute/Jasiunaite_Blt_42_1_2007.pdf (žiūrėta 2017 04 02). 38. Jasiūnaite, B. (2008). „Raganos šluota“ (mitologinių personažų įrankiai frazeologijoje). Baltistica 43 (2), 245–261. Prieiga per internetą: http://tautosmenta.lt/wp- content/uploads/2013/12/Jasiunaite_Birute/Jasiunaite_Blt_43_2_2008.pdf (žiūrėta 2017 03 28). 39. Jasiūnaitė, B. (2010). Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 40. Jasiūnaitė, B. (2012). Kūno trūkumai kaip velniavardžių motyvuojantis požymis. Tautosakos darbai 44, 49–63. Prieiga per internetą: http://tautosmenta.lt/wp- content/uploads/2013/12/Jasiunaite_Birute/Jasiunaite_TD_44_2012.pdf (žiūrėta 2017 04 05). 41. Kerbelytė, B. (2011). Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 42. Klimka, L. (2001). Baltų religijos ir mitologijos struktūriniai bruožai. Istorija XLXI (L), 56–65. Prieiga per internetą: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2001~1367156206753/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content (žiūrėta 2017 03 25). 43. Klimka, L. (2012). Senosios baltų mitologijos ir religijos likimas. Lituanistica 58, 89–95. 44. Kvašytė, R., Papaurėlytė-Klovienė, S. (2013). Kai kurie koncepto liga bruožai Lietuvos viešajame diskurse. Filologija (18), 107–117. 45. Kunas, N. (2003). Senovės Graikijos legendos ir mitai, vertė B. Saulis. Vilnius: Alma littera. 46. Lakoff, G., Johnson, M. (1980). Metaphors We Live By. Chicago: University of Chicago Press. 47. Laurinkienė, N. (1996). God Perkūnas of ancient Lithuanians. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 48. Laurinkienė, N. (2007). Motina Žemyna baltų deivių kontekste. Liaudies kultūra 3 (114), 31–39. Prieiga per internetą: http://tautosmenta.lt/wp- content/uploads/2013/12/Laurinkiene_Nijole/Laurinkiene_LK_2007_3.pdf (žiūrėta 2017 03 14). 49. Lietuvių mitologija I tomas (1995). Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Mintis.

132

50. Lietuvių mitologija I tomas (2013). Iš Norberto Vėliaus palikimo. Sudarė R. Vėliuvienė. Vilnius: Mintis. 51. Lietuvių mitologija II tomas (2014). Iš Norberto Vėliaus palikimo. Sudarė R. Vėliuvienė. Vilnius: Mintis. 52. Lubienė, J. (2014). Žvėrių pavadinimai Lietuvių kalbos mikonimų motyvacijos sistemoje. Res Humanitariae XII, 99–121. Prieiga per internetą: http://journals.ku.lt/index.php/RH/article/viewFile/721/552 (žiūrėta 2017 02 10). 53. Maumevičienė, D. (2010). Prototipų teorija ir semantika. Kalbų studijos 17, 11–18. 54. Masiulionytė, V. (2007). Apie vieną pasaulio modelio fragmentą: orus valdančios būtybės lietuvių ir vokiečių frazeologijoje. Filologija 12, 66–84. 55. Mažeikis, G. (1994). Būtiškoji kalbos prigimtis. – Tautos vaizdas kalboje. Mokslinės konferencijos medžiaga. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 1994 m. kovo 3–4 d. 56. Mažiulis, V. (1996). Prūsų kalbos etimologinis žodynas 3 tomas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 57. Mikulskas, R. (2005). Kognityvinė lingvistika ir leksikografijos problemos. Kalba ir žmonės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 39–67. 58. Nemickienė, Ž. (2011) Concept in modern linguistics: the components of the concept good. Filologija (16), 26–36. 59. Papaurėlytė-Klovienė, S. (2005). Sielvarto metaforos lietuvių ir rusų kalbose. Filologija (10), 25– 31. 60. Papaurėlytė-Klovienė, S. (2007). Lingvistinės kultūrologijos bruožai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. 61. Papaurėlytė-Klovienė, S. (2011). Konceptualioji metafora emocinė būsena yra partneris lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje. Filologija (16), 37–46. 62. Papaurėlytė-Klovienė, S. (2012). Žodžio žodis asociacijų laukas lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje. Žmogus ir žodis 14 (1), 103–109. 63. Papaurėlytė-Klovienė, S. (2015). Žodžio kaimas asociacijų laukas lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje. Acta humanitarica universitatis Saulensis 19. Prieiga per internetą: http://su.lt/bylos/fakultetai/humanitarinis/ml/acta/acta-h-19/papaurelyte.pdf (žiūrėta 2015 03 19). 64. Racėnaitė, R. (2007). Regimieji mirties pavidalai skirtinguose tautosakos žanruose. Tautosakos darbai XXXIII, 72–90. Prieiga per internetą: http://www.llti.lt/failai/09%20Racenaites.pdf (žiūrėta 2017 01 10).

133

65. Račiūnaitė, R., Senvaitytė, D., Vaicekauskas, A. (2001). Senovės lietuvių pasaulėžiūra. Metodinė mokymo priemonė. Kaunas: Kauno universiteto leidykla. 66. Rudaitienė, V. (2011) Lietuvių kalba ir sociokultūriniai veiksniai. Žmogus ir žodis 13 (3), 40–50. 67. Skardžius, P. (1963). Dievas ir perkūnas. Aidai 6 (161), 253–257. Prieiga per internetą: http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=242%3A196307&id=3605%3Afi&option=co m_content&Itemid=278 (žiūrėta 2017 03 12). 68. Steponavičienė, S. (1986). Lietuvių kalbos žodinių asociacijų žodynas. Vilnius: Mokslas. 69. Šerpetis, K. (1994). Tauta kalboje: nuo nacionalinio kosmoso iki Būties namų. – Tautos vaizdas kalboje. Mokslinės konferencijos medžiaga. Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 1994 m. kovo 3–4 d. 70. Tarptautinių žodžių žodynas (2007). Ketvirtasis pataisytas ir papildytas leidimas. Sudarė V. Vaitkevičiūtė. Vilnius: Žodynas. 71. Toleikienė, R. (2003). Asociacijų raiška kalboje (metaforiniai junginiai su žodžiais protas ir Verstand). Filologija 8, 33–39. 72. Toleikienė, R. (2008). Vilties samprata lietuvių ir vokiečių kalbų pasaulėvaizdžiuose:konceptualiųjų metaforų analizė. Filologija 13, 139–147. 73. Tolstojus, N. (2005). Kalba ir kultūra. Kalba ir žmonės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 81–100. 74. Toporovas, V. (2004). Didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui išėjus“. Mokslo Lietuva rugs. 23– spal.6, 2–7. 75. Utovka, A. (2011). Augalų pavadinimų sukeliamos žodinės asociacijos. Magistro darbas. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Prieiga per internetą: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa- 0001:E.02~2011~D_20110627_112954-18855/DS.005.0.01.ETD (žiūrėta 2015 03 20). 76. Vaicekauskas, A. (2005). Lietuvių žiemos šventės: Bendruomenės kalendorinio ciklo apeigos XIX a. pab.–XX a. pr.: Monografija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. 77. Vaičiulytė-Semėnienė, L. (2017). Du kūrybos būdai: daryti ir mąstyti. Kūrybiškumo slinktys ir lūžiai. Kalbinė kurti analizė. Kolektyvinė monografija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 78. Vaivadaitė-Kaidi, E. (2011) Rojaus konceptualiosios metaforos Sigito Gedos Korano vertime. Lietuvių kalba 5, 1–11. 79. Vaivadaitė-Kaidi, E. (2014). Konceptualiosios LAIKO metaforos vertime: Kristijono Donelaičio „Metai“. Taikomoji kalbotyra (4), 1–24. Prieiga per internetą:

134

https://taikomojikalbotyra.lt/ojs/index.php/taikomoji-kalbotyra/article/view/36/31 (žiūrėta 2016 11 15). 80. Vėlius, N. (1977). Mitinės lietuvių sakmių būtybės. Vilnius: Vaga. 81. Vėlius, N. (2011). Chtoniškoji lietuvių mitologija. Parengė P. Vildžiūnas. Vilnius: Aidai. 82. Vėlius, N. (2012). Baltų mitologija iš sakalo skydžio. Sudarė P. Vildžiūnas. Vilnius: Aidai. 83. Vosylytė, K. (1977). Lyginamieji frazeologizmai su religiniais vaizdiniais ir realijomis. Žmonės ir religija: straipsnių rinkinys. Vilnius: Vaga, 201–229. 84. Zabarskaitė, J. (2012). Kitoks Lietuvių kalbos žodyno skaitymas: Adalbertas Bezzenbergeris, marios, pamarys, pamariškis. Mažoji Lietuva: paribio Lietuvos tyrimai. Vilnius: lietuvių kalbos institutas, 239–253. 85. Zabarskaitė, J. (2010). Politinis pasaulėvaizdis didžiajame Lietuvių kalbos žodyne (valstybė, įstatymas, valdžia). Parlamento studijos 9, 126–143. 86. Zinkevičius, Z. (1987). Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslas. 87. Zubaitienė, V. (2014), Lietuvių leksikografija: istorija ir dabartis. Vilnius: Vilniaus universitetas. Prieiga per internetą: file:///C:/Users/Donatele/Downloads/Zubaitiene-Lietuviu- leksikografija%20(1).pdf (žiūrėta 2017 05 10).

135

ŠALTINIAI

1. DŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. S. Keinys, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. (2011). Prieiga per internetą: http://lkiis.lki.lt/dabartinis

2. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.

3. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004.

4. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. G. Naktinienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. (2005). Prieiga per internetą: http://www.lkz.lt/startas.htm

5. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993.

6. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995.

7. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997.

8. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998.

9. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001.

10. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003.

11. Lietuvių tautosaka 3 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė. Vilnius: Mintis, 1965.

12. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967.

13. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968.

14. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.

15. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958.

16. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Surinko N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012.

136

ELEKTRONINĖ BAZĖ

Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Vilnius: Vilniaus universiteto Baltistikos katedra (2008). Prieiga per internetą: http://etimologija.baltnexus.lt/

137

SUTRUMPINIMAI

IGVIV – Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas.

JK – Juodoji knyga 12 tomas.

LP1 – Lietuviškos pasakos 5 tomas.

LP2 – Lietuviškos pasakos 6 tomas.

LPĮ1 – Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas.

LPĮ2 – Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas.

LPĮ3 – Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas.

LPĮ4 – Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas.

OPIS – Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas.

SV – Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės.

LT4 – Lietuvių tautosaka 4 tomas.

LT3 – Lietuvių tautosaka 3 tomas.

LT5 – Lietuvių tautosaka 5 tomas

PiP – Patarlės ir priežodžiai

138

SANTRAUKA

Kiekviena tauta pasižymi savita kultūra, vertybėmis, požiūriu į žmogų ir išorinį pasaulį. Pažinti tautą galima įvairiai, tačiau būtent kalba yra tas klodas, kuriame užfiksuotas ta kalba kalbančių žmonių pasaulėvaizdis. Šiuo požiūriu mitologija ir folkloras yra tie šaltiniai, kuriuose atsiskleidžia tautos archajiškumas, šaknys, vertybių kaita. Siekiant atskleisti apibendrintą mitinių būtybių konceptų vaizdinį, magistro darbo „Mitologinių realijų sklaida lietuvių tautosakoje (kognityvinės lingvistikos aspektas)“ tikslas buvo ištirti mitinių būtybių (giltinės, aitvaro, laumės, žalčio, perkūno, raganos ir velnio) konceptus lietuvių tautosakos tekstuose, „Lietuvių kalbos žodyno“ definicijose bei jų leksikografiniuose straipsniuose-diskursuose. Empirinė medžiaga buvo rinkta iš J. Basanavičiaus tautosakos bibliotekos 11 tomų (1993–2004), N. Vėliaus sudaryto rinkinio Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės (2012), Lietuvių tautosakos III–V tomo (1965–1968), K. Grigo, Amb. Jonyno parengto rinkinio Patarlės ir priežodžiai (1958). Mitinių būtybių leksikografiniai straipsniai-diskursai buvo atrinkti iš „Lietuvių kalbos žodyno“ elektroninio varianto. Pagrindinis tyrimo metodas – konceptualioji analizė, kurios esmė yra išsiaiškinti, kas egzistuoja žmonių pasąmonėje ir išreiškiama kalba. Tačiau darbe buvo taikomi ir kiti metodai: aprašomasis analitinis, asociacijų eksperimentas, T. A. van Dijko diskurso analizės metodas. Mitinių būtybių konceptai buvo analizuojami pagal šiuos požymius: išvaizda ir kilmė, gyvenamoji vieta ir vidinės savybės, santykis su žmogumi. Atlikus tyrimą galima daryti tokias išvadas: 1. Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje giltinė yra suvokiama kaip personifikuota mirtis. Tai rodo ne tik dvejopa (zoomorfinė ir antropomorfinė) šios mitinės būtybės kilmė, tačiau ir sąsaja su tamsa, kapinėmis. 2. Aitvaras yra mitinė būtybė, kurios konceptas buvo ypač paveiktas krikščionybės, kuri lėmė dominuojantį neigiamą aitvaro vertinimą. 3. Laumės konceptas išsiskiria savo žemiškumu, sąsaja su kitomis moteriškojo prado mitinėmis būtybėmis. Tai atskleidžia ne tik antropomorfinis laumės pavidalas, gyvenamoji vieta, tačiau ir sąsaja su tradiciniais moterų darbais.

4. Atlikta analizė rodo, kad žaltys buvo vienas svarbiausių lietuvių toteminių gyvūnų, kurio vaizdinys buvo demonizuotas įvedus krikščionybę. Reikia paminėti, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje šalia gamtinio žalčio vaizdinio, egzistuoja ir mitologinio žalčio paveikslas.

5. Lietuvių tautos pasaulėvaizdyje perkūnas traktuojamas kaip vienas svarbiausių lietuviško olimpo dievų. Galima teigti, kad didžiausios įtakos turėjo gamtinių reiškinių aiškinimas šia mitine būtybe.

6. Raganos konceptas išsiskiria kategorišku šios mitinės būtybės vertinimu, kuris yra neigiamas. Taip pat ši mitinė būtybė išsiskiria savo tarpkultūriškumu. 139

7. Velnias yra ne tik viena svarbiausių, tačiau ir spalvingiausių lietuviško olimpių dievybių. Analizė parodė, kad lietuvių tautos pasaulėvaizdyje mitinio ir krikščioniško velnio vaizdiniai yra glaudžiai susiję.

140

SUMMARY

Every nation has its own distinctive culture, values, approach to an individual and the outside world. There are various ways to explore the nation; however, language is a segment that represents the worldview of the people speaking that language. In this view, mythology and folklore are the sources of the roots, archaic qualities and changing values of the nation. The Master's thesis Mythological Realia in Lithuanian Folklore in Terms of Cognitive Linguistics aims to identify the general image beneath the concepts of mythical creatures by analysing the concepts of mythological creatures (skeleton, brownie, pixie, snake, Thunderer, witch, and devil) in the texts of Lithuanian folklore as well as in the definitions, lexicographic articles and discourses of the Dictionary of the Lithuanian Language (Lith. Lietuvių kalbos žodynas). The empirical material was selected from 11 volumes of J. Basanavičius Folklore Library (1993– 2004), compilation of volumes by N. Vėlius Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės (2012), volumes III–V of Lietuvių tautosaka (1965–1968), compilation of proverbs and sayings Patarlės ir priežodžiai (1958) prepared by K. Grigas, Amb. Jonynas. Lexicographic articles and discourses on mythical creatures were selected from the electronic version of Lietuvių kalbos žodynas. The main method of this research is conceptual analysis aiming to identify the phenomena existing within the human subconscious and expressed by language. In addition, the following methods were used: analytic description, association experiment, discourse analysis according to T. A. van Dijk. The concepts of mythical creatures were analysed taking into account the following attributes: outward appearance and origin, habitats and inward qualities, relation to humans. The research carried out has lead to the following conclusions: 1. In the Lithuanian worldview, the skeleton is perceived as personification of death. This is seen not only in its dual origin (zoomorphic and anthropomorphic) but also in its association with darkness and cemetery. 2. The concept of the brownie was markedly affected by Christianity, which resulted in the predominance of negative judgement of this mythical creature. 3. The concept of the pixie is distinguished by its earthly nature, association with other female mythical creatures. This is evident not only in its anthropomorphic shape and habitat but also in its association with traditional women's work. 4. The analysis carried out shows that the snake was one of the most important Lithuanian totemic animals whose image was demonised after the adoption of Christianity. One should take notice that in the

141

Lithuanian worldview there was a distinction between the naturalistic and mythological concepts of the snake. 5. The Thunderer is regarded as one of the main gods in the Lithuanian Olympus. One might state that this mythical creature had the greatest impact on explanation of natural phenomena. 6. The concept of a witch is marked by radically negative judgment. Also, this creature is distinct in its multicultural nature. 7. The devil is one of the most important as well as diverse creatures within the Lithuanian Olympus of gods. The current analysis has shown that in the Lithuanian worldview the mythical and Christian representations of the devil are closely related. 8. The analysis of the concepts of mythical creatures has shown the prevalent faith and interpretations of natural phenomena, positively regarded qualities, and the model of the world constructed by the contemporary people.

142

PRIEDAI

1. Mitinių būtybių aprašai

1. 1.Giltinė

1.1.1. Giltinės išvaizda ir kilmė

1. Giltinė nuo žodžio gelti, gelyti (gilti), geluo (gylys) pirmapradė mirties, yra išreiškiama žmogiškame paveiksle, kaip moteriškė su ilga ir mėlyna nosia ir veidu, su ilgu liežuviu pilnu mirtinų nuodų. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 125.

2. Ta giltinė tuoj pro tą skylutę šmakšt į tą kevalą!.. Jis tuoj su smaigteliu ir užkišęs ir pakabinęs į dūmus, į kaminą. Ten ji subuvus tris šimtus metų, susmilkus, sudžiuvus toki, kaip dabar matom ją pamaliavotą. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 129.

3. Kupiškiuose ant česnies pas poną rėdytoją, bet jau buvai tai žmogystė, aprėdyta giltinės paveiksle. O tai baisi bestija stovėjo už bliūdo, degančio kruopininko: nosis, veidas, kūnas buvo mėlyni kaip popierius nuo cukraus. Plaukai, antakiai, blakstėnai – balti. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 126.

4. Apsigobusi baltą paklodę, ji landžioje dienoje po numirėlių grabus, rinkdama liežuviu nuodus nuo lavonų. Naktyje jinai išnešioja tuos nuodus, užnuodydama jais rykus ir pakrutindama miegančiuosius ir, taip pravartojusi nuodus, renka juos vėl numirėlių grabuose. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 125.

5. Numanau pagal sopulius, jog giltinė nesierzindama liežtelėjo liežuviu: jos nuodai spaudžia man širdį. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 482.

6. Kaip buvo giltinei sakyta, teip ana ir padare. Nuog medžių graužima ana viškai sukūda, vien kaulai belikę. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 133.

143

7. Giltinė atsigulė, išsitiesė gražiai kaip nendrė, o daktaras kaip griebs antvožą – ir uždarė, užrakino giltinę tam grabe ir, nuvežęs in girią, iškasė duobė ir pakavojo giltinę Teip dabar ji ten gulėjo net septynis metus: niekas jos nerado per tokį ilgą laiką, o jis pasiliko potom labai garsus daktaras, nes niekas nemirė tam laike. Jie iškasė grabą ir atsidarę rado labai sudžiūvusią gyvą moteriškę, kuri nog ano laiko ir šiandien bjauri yra pažiūrėtie. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 128.

8. Ta giltinė tuoj pro tą skylutę šmakšt į tą kevalą!.. Jis tuoj su smaigteliu ir užkišęs ir pakabinęs į dūmus, į kaminą. Ten ji subuvus tris šimtus metų, susmilkus, sudžiuvus toki, kaip dabar matom ją pamaliavotą. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 129.

9. Kaip tik jis atkišo bonką, giltinė išlindo sudžiūvus teip, jog nepanašėjo į žmogų. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 249.

10. Meškalaukio sodžiaus (Joniškėlio par.) Juzė Mikaliūnas išgirdo žiemoje po Kalėdų giltinę dalgę plakant šaly vieškelio. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 140.

11. Užkabino dalgiu už kaklo ir papjovė. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 252.

12. Kupiškiuose ant česnies pas poną rėdytoją, bet jau buvai tai žmogystė, aprėdyta giltinės paveiksle. O tai baisi bestija stovėjo už bliūdo, degančio kruopininko: nosis, veidas, kūnas buvo mėlyni kaip popierius nuo cukraus. Plaukai, antakiai, blakstėnai – balti. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 126.

13. Ale aidams patiko seną, bjaurią bobą. Sako toji boba, – o tai buvo giltinė. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 252.

14. Kada sutiko jauną ir gražią moteriškę, davė labą rytą ir paprašė ing kūmas. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998,126.

15. Giltinė atsigulė, išsitiesė gražiai kaip nendrė, o daktaras kaip griebs antvožą – ir uždarė, užrakino giltinę tam grabe ir, nuvežęs in girią, iškasė duobė ir pakavojo giltinę Teip dabar ji ten gulėjo net septynis metus: niekas jos nerado per tokį ilgą laiką, o jis pasiliko potom labai garsus daktaras, nes niekas nemirė

144 tam laike. Jie iškasė grabą ir atsidarę rado labai sudžiūvusią gyvą moteriškę, kuri nog ano laiko ir šiandien bjauri yra pažiūrėtie. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 128.

1.1.2. Giltinės gyvenamoji vieta

16. Ji prišokus atidarė, bet, nieką čion nematydama, jį dėl svaigčiojimo subart norėjo, ale jis ją sutrukdė, tardams: ,,Štai ji jau prie lovos ateina – pasitrauk į šalį, idant ji prieitų...“ Ligonis, porąkart atsidūsėjęs, buvo negyvas. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 132.

17. Skirvytėlės (Šilokarč[emos] pav.) Kūlinikė, dvasregė būdama, turėdavo tankiai eit giltinę lydėt bei nešt. Kartą ji ją nuo kapinių pas sergantį kaimyną atnešus. Vėl atgal nešdama, prie Skirvytėlės upės dėl persikeldinimo įstojo su savo našta į valtelę, į kurią dar keturi vyrai įsiskubindami giltinę labai apmaudino, kad ji juosm į upę išmetus, prigarmaluodino, kačeig ji, ant nešėjos kupros rogsodama, su pervažininku gražiai kraštą atseko.Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 132.

18. Tik gaidys dar pamato ir šuo, o gal tik nujaučia. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 140.

19. Jei gaidys kurkia – giltinę mato. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 253.

20. Piklapienės vyrs sirgdams, jau giltinę nuo kapinių ateinant pamatęs, pasakęs savo pačiai: ,,Antai jau giltinė ateit mane išsivest...“ Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 132.

21. Giltinė nėra deivė ar dievaitė, bet tikt Dievo tarnaitė, arba angels. Lyg kai Aigipte myrio angels pr butus perėjo ir pirmgimusius nusmaugė, teip ir giltinė ne iš savęs, bet Dievui paliepiant žmones smaugia. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 124.

145

22. Šit, jam dairuntis ant kiema, išėjus iš už daržinės moteriškė, baltu nometu apsisukus galvą, ir einant priešais jį. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 129.

23. Žemuosiuos Eisuliuos (Ragainės pav.) kitsai žmogus buvęs, nekurį vakarą, pypkį berūkydams, ant lovos atsigulęs ir pamatęs juodą pavidalą į stubą ateinantį. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 131.

24. Eidams keliu ir sutikęs vieną tokią seną žmonelę nepažįstamą. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 128.

25. Bevaikščiodamas sutiko vieną moteriškę, – o tai buvo giltinė. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 250.

26. Giltinė vaikščioja po trobą, trenkia durimis prieš myrį kokio žmogaus. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 140.

27. Prieš myrį mano bobutės ir teip pat prieš tėtušio visi namiškiai girdėjo duris varstomas, smarkiai uždaužiamas turbūt giltinės, nes daugiau niekas tuomet nevaikščiojo. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 140.

28. Meškalaukio sodžiaus (Joniškėlio par.) Juzė Mikaliūnas išgirdo žiemoje po Kalėdų giltinę dalgę plakant šaly vieškelio. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 140.

29. Tai kai, atėjęs pas ligonį, mane rasi gale kojų stovint, tas tas pasitaisys, apsiimk jį išgydyt. O kai mane rasi gale galvų – neapsiimkie, nes tą aš pati pjausiu. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 127.

30. Parovė giltinė kirvį, tegul rauna ir kotą. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 316.

1.1.3. Giltinės vidinės savybės, santykis su žmogumi

31. Mirtis dantų neskaito. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 94.

146

32. Giltinė į dantis nežiūri. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 283.

33. Smertis eina kartu su žmogumi. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 94.

34. Žmogus eina, ir smertis kartu eina. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 94.

35. Tada atsiradę labai daug žmonių senų ir pasenusių. Ėmę labai daug dejuoti, kad giltinės nebėra, nebegalį numirti. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 129.

36. Amžiną namą tik giltinė pastato. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 163.

37. Giltinės miegančios nežadink. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 338.

38. Giltinei visi lygūs. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 93.

39. Mirtis už kalnieriaus visiems. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 94.

40. Neveizdi giltinė dantų. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 94.

41. Smertis metrikų nežiūri. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 94.

42. Mirtis dantų neskaito. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 964.

43. Smertis nežiūri, kad liks vyžos nesunešiotos. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 95.

44. Giltinė atsigulė, išsitiesė gražiai kaip nendrė, o daktaras kaip griebs antvožą – ir uždarė, užrakino giltinę tam grabe ir, nuvežęs in girią, iškasė duobė ir pakavojo giltinę Teip dabar ji ten gulėjo net septynis 147 metus: niekas jos nerado per tokį ilgą laiką, o jis pasiliko potom labai garsus daktaras, nes niekas nemirė tam laike. Jie iškasė grabą ir atsidarę rado labai sudžiūvusią gyvą moteriškę, kuri nog ano laiko ir šiandien bjauri yra pažiūrėtie. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 128.

45. Ta giltinė tuoj pro tą skylutę šmakšt į tą kevalą!.. Jis tuoj su smaigteliu ir užkišęs ir pakabinęs į dūmus, į kaminą. Ten ji subuvus tris šimtus metų, susmilkus, sudžiuvus toki, kaip dabar matom ją pamaliavotą. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 129.

46. Giltinei gi Petras pranešė, kad Dievas jai liepįs graužtie senus medžius par trejelius metus. Kaip buvo giltinei sakyta, teip ana ir padarė. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 133.

47. Nuo giltinės po puodu nepasivoši. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 94.

48. Nuo mirties neišbėgsi. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 95.

49. Jei giltinė barščių neužkuls, ir tu žilo plauko sulauksi. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 95.

50. Potam, kada visi išsiskirstė, toji kūma pasilikus dar dėkavojo labai, kad ją paprašė ing kūmas ir ing balių, sakydama: – Kuom aš tau užmokėsiu už tai, kad mane niekas neprašo, o jūs paprašėt. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 127.

51. Ale kaip jis pavargėlis buvo, tai jis negalėjo gauti kūmų. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 250.

52. Ji jam viską pasižadėjus padėti ir jo sūnų prie krikšto prinešt. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 128.

53. Tas jos sūnus aplankyts sveiks, gražus augąs, o kai paaugęs, tai ji jam liepus užsiimti žmonis gydyti ir pasakius: – Kad tu, mano vaiks, nueisi pas kokį ligonį, tai tu žiūrėk, kur aš stovėsiu: kad aš stovėsiu kojūgalyj, tai tu gydyk – sugydysi, kad ir kokių samanų iš sienos papešęs, suvirinęs užduosi gert, o katram

148 stovėsiu galvūgalyj, tai to nebegydyk, tą aš pjausiu... Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 128.

54. Apsigobusi baltą paklodę, ji landžioje dienoje po numirėlių grabus, rinkdama liežuviu nuodus nuo lavonų. Naktyje jinai išnešioja tuos nuodus, užnuodydama jais rykus ir pakrutindama miegančiuosius ir, taip pravartojusi nuodus, renka juos vėl numirėlių grabuose. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 125.

55. Kad tave giltinė Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 872.

56. Eik sau po giltinių. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 876.

1.2. Aitvaras

1.2.1. Aitvaro išvaizda ir kilmė

1. Aitvarai, sako, esą velniai, bet juos galima matyti tik paukščių paveiksle. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 230.

2. Ir tiktai vienu metu žiūri – atskrenda kažin koks padaras, nei katė, nei paukštis ir lesa jo grūdus. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 97.

3. Ogi naktij, vage, parlėkė du juodvarniu. Viens paragavo, sako: – Tprukės šūdas. Antras paragavo, sako: – Kuzės šūdas. Tada supyko juodvarniai ir tarėsi atkeršytie. Ir nusprendė namus uždegtie. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 436.

4. Jei septynerių metų juodas gaidys padės raudoną kiaušinį ir žmogus, jį radęs, po pažaste nešiodams (kiek dienų ..), duos jam išperėti, tai bus aitvaras. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 255.

149

5. Būk dvylika metų gaidys kiaušinį padedąs, iš to kiaušinio išperi eitvarą, kuris per visą gyvenimą tam žmogui tarnauja, o po smerties dūšią nusinešąs į peklą. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 231.

6. Gaidys, išlaikytas par devynelius metus, sudeda kiaušinį, iš kuria, saka, mažna esą išperėtie aitivaras. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 237.

7. Aitvarus, sako, galėdavę nusipirkti Rygoje pas vokiečius. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 259.

8. Dar baudžiavos laikais žmogus važiavo Latvijon aitvaro pirkti. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 100.

9. Jis buvo šviesbaltis, lyg mėnulis, galva boso didume užpakaliop link nusismailinus, su dar ilga obliuota uodega, tartum ugningos kulkos ant uodegos užvertos. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 235.

10. Kirpšatis iš Krokiškių (Vilkaviškių par., Tilž[ė]s pav.) pats pasakojo, jis kartą matęs per kalnutį atvarą lekiant kokių 6 met[rų] aukštume tamsiai mėlyną, 20m ilgą, pryšakij kokią 0.20m storą, ant užpakalio link nuolaidžiai laibesnį. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 235.

11. Klausmylių (Klaipėd[os] pav.) Šuišils, dar jauns būdams, prieš saulėtekį pamatęs kokių 6m ilgą aitvarą, lyg kokią šienkartę medžių aukštume belekiantį. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 234.

12. Eitvaro pirmgalys drūts kai buožis, o uodega kai pagaištis paskui driekias. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 207.

13. Susyk pamačiau atvarą (aitvarą) kai kokią šienkartę per šalia buto stovinčią liepą persidriekiant. Tas pavidals visas žerėjo tik vien galva juoda buvo. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 231.

14. Iš jo pryšakio tryško ugningi žarai. Jis buvo šienkartės storume ir kokių penkių metrų ilgs. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 231.

15. Visas šviesus, baltas teip kaip no pora sieksnių ilgio, o iš snukio teip kaip kibirkštys lėkė. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 230. 150

16. Tasai labai šviesus buvęs, su smailu snukiu, už kurio pailgs lyg nupampusi kulka jo pilvs buvo, prie to vėl plona ilga uodega. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 232.

17. Aš daug kartų aitvarą mačiau, ale vis vienokį šviesų, lyg žvaidždė, koki 1½ metero ilga, pryšakij 7cm stora, užpakalinop visai į smailumą ištįsusi taipo, lyg koks storas botkotis, ištisa galą lenkiųs, prapuolanti. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 232.

18. Jis turėjo turėjo vyro storumą, buvo rundins, pryšgalis kokį sieksnį ilgs, labai tamsiai žils, antrą sieksnį užpakaliop link mažumą šviesus, o trečiasis sieksnis, arba uodega,– visai baltas ir plokščias, lyg koks abrūzas vinguravos, aža pryšakis visai tiesiai tolyn trauks, – ir, į nekurį eglyną nusileidęs, prapuolė. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 234.

19. Suišils iš Uranačų (Kretingos par., Klaipėdos pav.) matęs vasaroj pavakare baltai šviesų daiktą plaštakos platume, api 1m ilgia susitraukiant (susiriečiant) ir vėl išsitiesiant per medžių viršūnes teipo tolyn besidriekiantį. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 234.

20. Eitvaro pirmgalys drūts kai buožis, o uodega kai pagaištis paskui driekias. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 207.

21. Jis buvo šviesbaltis, lyg mėnulis, galva boso didume užpakaliop link nusismailinus, su dar ilga obliuota uodega, tartum ugningos kulkos ant uodegos užvertos. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 235.

22. Tasai labai šviesus buvęs, su smailu snukiu, už kurio pailgs lyg nupampusi kulka jo pilvs buvo, prie to vėl plona ilga uodega. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 232.

23. Visas šviesus, baltas teip kaip no pora sieksnių ilgio, o iš snukio teip kaip kibirkštys lėkė. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 230.

24. Tasai labai šviesus buvęs, su smailu snukiu, už kurio pailgs lyg nupampusi kulka jo pilvs buvo, prie to vėl plona ilga uodega. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 232.

25. Jis buvo šviesbaltis, lyg mėnulis, galva boso didume užpakaliop link nusismailinus, su dar ilga obliuota uodega, tartum ugningos kulkos ant uodegos užvertos. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 235.

151

26. Tasai labai šviesus buvęs, su smailu snukiu, už kurio pailgs lyg nupampusi kulka jo pilvs buvo, prie to vėl plona ilga uodega. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 232.

27. Jis turėjo turėjo vyro storumą, buvo rundins, pryšgalis kokį sieksnį ilgs, labai tamsiai žils, antrą sieksnį užpakaliop link mažumą šviesus, o trečiasis sieksnis, arba uodega,– visai baltas ir plokščias, lyg koks abrūzas vinguravos, aža pryšakis visai tiesiai tolyn trauks, – ir, į nekurį eglyną nusileidęs, prapuolė. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 234.

28. Eitvaro pirmgalys drūts kai buožis, o uodega kai pagaištis paskui driekias. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 207.

1.2.2. Aitvaro gyvenamoji vieta

29. Anat žmonių pasakas, aitvaras paprastai gevenųs klaimi arba un gryčias. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 237.

30. Žmonės šneka, jog ant jo klėties atvars esąs. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 236.

31. Vieną kartą tas neturtingas ūkininkas nuėjo į jaują užkurti krosnį javams džiovinti. Ir tiktai veinu metu žiūri – atskrenda kažin koks padaras, nei katė, nei paukštis ir lesa jo grūdūs. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 97.

32. Nušvito net žemė, o virš mūsų galvų toks kaip rankšluostis šviesus, beveik gelsvas, padrykt, padrykt, padrykt ir nutūpė ant svirno. Bernas sako: – Tas aičvartas grūdus neša, nes mat koks šviesus. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 534.

33. Po kiek laiko žiūri – tupi skrynioje juodas gaidys. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 100.

34. Parvažiavęs padavė kaimynui tabakinę, sakydamas: – Nupirkau tau, ko prašei. Tik nežiūrėk tabakinės vidun. Kai ją atidarysi, tai ir aitvaro neteksi. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 100.

35. Daugumas yra matę lekiant vakare po laukus kaipo balkį kokį. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 230.

152

36. Kirpšatis iš Krokiškių (Vilkaviškių par., Tilž[ė]s pav.) pats pasakojo, jis kartą matęs per kalnutį atvarą lekiant kokių 6 met[rų] aukštume tamsiai mėlyną, 20m ilgą, pryšakij kokią 0.20 m storą, ant užpakalio link nuolaidžiai laibesnį. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 235.

37. Pas vieną žmogų nežinia iš kur prisipainiojo aitvaras, ir vis, kaip tik iš ryto atsikelia, rasdavę prinešta lunkinių virvių – mat buvęs ,,lunkinis“. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 369.

1.2.3. Aitvaro vidinės savybės, santykis su žmogumi

38. Sakoma, kad aitvars pinigus nešąs. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 232.

39. Aitvaras neša žmogui pinigus, pakol žmogus gyvas, o jam numirus, ano dūšią nusineša į peklą. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 230.

40. Ir aitvaras veltui pinigų neneša. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 294.

41. Bet tuose namuose, kuriuose būdavo prilaikomas tas ,,paukštis“, visados šeimininkė serganti būdavus, nesveika. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 98.

42. Kam aitvaras turtus neša, tas būna visada neramus, susirūpinęs, greitai pasensta, net iš proto išeina. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 532.

43. Ir turėdavo kiekvieną rytą iškept pautienės bliūduką ir aitvarą pašert. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 529.

44. Aitvaras neneštų, kad pautienės nemėgtų. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 281.

45. Surijo kaip aitvaras pakulas. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K.Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 302.

46. Mat kitą kart ūkininkai, kas turėdavę aitvarus, tai juos maitindavę, o tie jiems visą ką nešdavę: grūdus, sviestą, pinigus ir kitką. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 256. 153

47. Mat vieni nešdavę tiktai pinigus, kiti – javus, kiti – sviestą ir teip toliaus. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 368.

48. Jei lekiantis aitvaras išžiūri juodas, tai neša grūdus, o jei išžiūri raudonas, tai neša pinigus. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 230.

49. Jeigu aitvaras raudonas, tai su pinigais; jei neša baltą daiktą, tai ir aitvaras baltas; o jei aitvaras tuščias, tai suglebęs kaip mazgotė. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 534.

50. Aitvaras visiems darbštiesiems turtus neša. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 346.

51. Aitvarą turėjau, kol prakaitą liejau. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 27.

52. Turtingam ir aitvaras neša. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 186.

53. Aitvaras neatneš, kad savo neturėsi. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 161.

54. Ir aitvaras pinigų neatneš, jei kišenė skylėta. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 186.

55. Paskui ir uždegė tuos namus. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 256.

56. Kad kas, pamatęs eitvarą einantį, jam pliką subinę parodo, tai tuoj jis ir išmeta tą, ką tik neša. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 207.

57. Aitvaras! Aitvaras! Bijoti jo nebijodavom. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 97.

58. Matai, velnio negali užmušti. Kad ir rodos, jog jį užmuši, jis ir vėl atsigauna. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 257.

154

59. Kam čia man su velniais gyvent, dar kada ir mane apsės. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 101.

60. Senovės žmonės sakydavo, kad seniau daug kas turėjo aitvarus. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 530.

61. Tuos eitvarus šerdavę, mylėdavę. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 207.

62. Apsidžiaugė, lyg su aitvaru susidraugavęs. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 281.

63. Aitvaras didžiai nuliūsta, kaip randa savo darbą apdergtą. Mat jis neša iš didžiausios malonės, o kad teip jį paniekino, tai nė atsiprašyt neduoda. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 369.

64. Eina kaip aitvaras medžių viršūnėmis. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 283.

65. Greitas kaip aitvaras. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 131.

66. Laksto kaip aitvaras. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 130.

67. Atbėgo kaip aitvarą pasižabojęs. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 281.

1.3. Laumė

1.3.1. Laumės išvaizda ir kilmė

1. Raganos buvo tai iš tų pačių žmonių, o laumės buvusios su ragais kaip ožkos, tiktai su papais kai moterys. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 199.

155

2. Pamatė, kad trobon įėjo dvi laumės. Viena buvo su vištos kojomis ir marška apsisupusi, o kita buvo gaidžio kojomis ir šiaudais apsikarsčiusi. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 89.

3. Priėjo prie jo – tokia graži, teip gražiai pasirėdžius. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 417.

4. Ir teip labai graži ji jam išrodė, kad nesvietiškai. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 416.

5. Laumes buvusias gražios jaunos merginos. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 100.

6. Laumė baltai apsirengus, tarytum stulpas – baisi. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 35.

7. – Ponuži, tai iš to didelio verpimo. Kai jau vis verpi, o galva teip kreta, dėl to ir nosis teip ilgai ištįsusi. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 35.

8. – Ponuži, tai yr iš to didelio verpimo. Kai jau vis verpi ir vis šlapini, dėl to lūpos teip storos pasto. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 35.

9. – Ponuži, tai yr iš to didelio verpimo. Kai jau vis verpi ir vis sėdi, dėl to tokią plačią subinę ga[u]ni. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 35.

10. – Ateik į sodą, sakyk: ,,Retadante, Didžpape, Storšikne, – ant svodbos ” Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 221.

11. Laumes turėdavusias geležinius nagus, su tais nagais užplakdavusias žmonis. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 100.

12. Ir po šiai dienai alksnių krūmuose suaugusias kernas vadina ,,laumės rykštės“. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 100.

13. Darbuojas kažkokia plaukais apsileidusi moteris, ir gana, – nei niekas jos prašė, nei samdė, ir niekas nežino, kas ji tokia yra. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 551.

156

14. Tos laumės atrodė labai jaunos ir turėjo ilgus plaukus. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 553.

15. Apmainyti laumės kūdikiai nepanašūs į žmogystą. Rankos ir kojos tur ilgio po tris su viršum pėdas. Apmainyti laumių kūdikiai nieko nekalba ir patys negali valgyti nė vaikščioti, todėl kuriuose namuose būdavo apmainyta laumės kūdikis, tai neapsakomą vargą turėjo kęsti tėvai ir visa šeimyna. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 421.

16. Gražus kaip laumės vaikas. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 140.

17. Kad būtų ilgiau nepažiūrėję, tai šiaudų ryšulys būtų pavirtęs į gyvą laumiuką. Senovėje laumės visados taip veisdavo. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 546.

18. Laumės tikrai gyvena, tik ne visi žmonės gali jas savo akimis matyti. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 553.

19. Laumė pasidarė matoma ir negalinti pabėgti. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 555.

1.3.2. Laumės gyvenamoji vieta

20. Laumes, kaip pasakoja, gyvenusias miškuos, didžiuose tamkumynuose. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 100.

21. Ogi, sako, paupiais skalbsis, plukdysis, pirtyse persis, ir gana. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 212.

22. Kad žmogus eidavęs vėlame vakaro laike arba ir tik ką saulei nusileidus, jei kam atsitikdavo toki laimė, tai, būdavo, išgirsta laumę skalbiant kur prie upės arba prie kokio ežero, arba kad ir Nemuno duburiuose. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 416.

23. Sako, kad arė vienas artojas prie dikto upelio ir pamatė iš tolo ateinant laumę, labai gražiai apsirėdžiusią. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 416.

157

24. Apsigyvens, būdavo, jaujoje ir verpia. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 102.

25. Kalnininkuos, Šilakarčiamos paviete, žiloje senovėje laumės, jaujoje vakarais skalbdavusios, didžiai pyškindavo su kultuvėmis. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 556.

26. Blaškosi it laumė po jaują. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 964.

27. Paskui turbūt pasidabojo toj pirtis ir tas upelis laumėm. Tos laumės pradėjo ten skalbt drapanas ir pirty pertis. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 169.

28. Tos laumės pačios prausdavosi šitoj pirty. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 548.

29. Laumės ateidavusios į pirtį, kai kas joms palikdavęs šilto vandens, muilo, viską gerai, gražiai, tą apdovanodavusios su šilkiniais – rytan nuėję atrasdavę. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 218.

30. Laukuose buvo apleista, tuščia pirtelę, į kurią kasžin iš kur atvyko laumės. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 219.

31. Privažiau artyn – sala, an tos salos – stubelė, toj stubelėj – žiburėlis. Laivas sustojo. Tas momkinukas nuvėjo in tą stubelę, joje atrado tris mergas verpiant. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 260.

32. Viena gaspadinė, našlė būdama, piūties laike niekaip negalėjo savo lauką nuvalyti ir dėl to labai dėjavo. Tai atėjo viena laumė pas ją ir sako: – Jei tu man duosi sykį lašinių privalgyt, tai aš tau visą tavo vasarojų su diena nuvalysiu. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 550.

33. Ta mergaitė labai verkė, ir niekas negalėjo jos nuramdyt. Tai atėjo pas ją dvi laumės ir sakė jai: – Ak mielas kūdiki, neverk taip labai dėl savo tėtelio bei mamelės. Mudvi tave viskuo aprūpinsiva – tu niekad nieko nepristoksi, tau nereiks nei verpt, nei aust. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 553.

158

34. Vidury naktų atėjo laumės ir pavogė no motinos tą kūdikėlį, pasidėjo an stalo, o pajėmė iš kampo apšluotą ražą, suvystė vystykluose ir paguldė miegančiai motinai. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 178.

35. Vieno ūkininko moteris sulaukė kūdikį, ir kada atėjo pats glūdumas nakties, dvyliktą valandą, atėjo laumė, paėmė miegantį kūdikį nuo motinos, aprėdė in šilkinius rūbus ir apsidirbusi, padėjusi kūdikį ant skuomės, nuėjo pas pečių, paėmė seną šluotą ir, aprėdžiusi į kūdikio drabužius, paguldė pas miegančią motiną. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 420.

36. Laumės veli savo audimus po nusileidimui saulės. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 422.

37. Kaip laumė naktimis baldos. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 963.

1.3.3. Laumės vidinės savybės, santykis su žmonėmis

38. Laumės, sako, moka kuo geriausius moteriškus darbus: vepti, siūti, megzti, austi dailias drobes ir kitokius audimus. Jos pačios savo audeklus ir skalbia, ir baltina. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 214.

39. Vienos laumės kaip moterys lauke dirbdavo, atėjusios į namus, joms vaikus nuprausdavo, verpdavo, drobes ausdavo... Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 92.

40. Senovėj laumės labai darbščios buvo: jei mergos, gult eidamos, ant vindo šnūrus palikdavo, tai ik rytmečio laumės pilną špūlę priverpdavo. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 346.

41. Senovėj ateidavo laumės į namus dienoje prie gaspadinių darbo prašyt, nes jos labai mėgdavo dirbt, ypačiai verpti, austi, ir joms darbai labai sekdavos. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 346.

42. Kad tave teip sunkiai močeka vargina, tai mes atėjom tave išliuosuotie. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 170.

159

43. Senovėje, sako, laumės užlemdavusios laimą gimusio kūdikio. Jos ateidavusios po langu, kur kūdikis gimęs, ir jei jis buvęs gražus ir laumei patinkąs, tai jos apmainydavusios jį ant kokio bjauraus, kad negalėjai žiūrėt, nes šis būdavęs didgalvis, su katės akimis ir apžėlęs. Užlemdavusios: kūdikis būsiąs toks ir toks, laimingas arba nelaimingas. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 212.

44. Tada laumės atidavė Braškakojai šaudyklę ir tarė: – Dabar tu būsi dar geresnė audėja ir nepavargsi ausdama. Viešnios išėjo. Nuo to laiko Braškakoja tikrai daug geriau ausdavo ir niekuomet audžiant nepavargdavo. Geresnės audėjos už ją visoje apylinkėje nebuvo. Tos pačios laumės buvo aplankiusios ir kitą mergaitę – tinginę. Laumės paprašė joms duoti šaudylę. Bet toji šaudyklės nedavė. Tada laumės tarė: – Nuo šio karto būsi niekam tikusi audėja. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 549.

45. Laumės nieko blogo nedarydavo tam, kas prisilaikydavo papročių. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 551.

46. Laumės jaunus kūdikius paglemždavo ir juos apmainydavo. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 420.

47. Parėjusi vakare namo, nusiganda priminusi, kad vaiką palika lauke. ,,Jau dabar, – saka – laumės nusmaugs mano kūdikį...“ Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 105.

48. Kitąsyk po gimimui per naktis žiburį žibydavo, kad laumės neapmainytų arba nepavogtų. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 262.

49. Atbėgo pas tą vaiką, žiūri – jos tas vaikas visas aprėdytas šilkuos ir net visas kvietkom apdėtas. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 258.

50. Toj bobutė sako: – Duok tu man ją, aš ją augysiu. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 223.

51. Tuo sėdę suverpė visas tais jo pakulas ir, tą močeką uždusinę, pačios išėję savo keliais, sakydamos: – Jau ji daugiau tavęs nemūčys. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 170.

160

52. Atėjo pas tą vaiką – žiūri, kad jau vaiks negyvas, visas sudraskytas ir apklotas rugienom. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 258.

53. Pasakoja, kad tai laumių pinigai buvę, tai laumės jam ir galvą nusuko. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 268.

54. Ta moteris pradėjo rast palikta pirty tai drobės stuomenį, tai rankoves, tai rankšluostį – ir vis tokio darbo, kad net miela žiūrėti Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 94.

55. O tos laumės jai sako: – Te tau struką drobės už tai, ką tu mus teip pasveikinai. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 268.

56. Laumės ateidavusios į pirtį, tai kas joms palikdavęs šilto vandens, muilo, viską gerai, gražiai, tą apdovanodavusios su šilkiniais – rytan nuėję atrasdavę. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 218.

57. Katram žmogui atsitikdavo laumę išgirsti skalbiant, toksai žmogus artindavosi prie laumės su dideliu džiaugsmu, lyginai kaip mes šiandieną džiaugiamės pamatę degančius pinigus. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 416.

58. Pavogtas stukas laumių drobės gražiausios niekados neišsibaigdavę: kaip prarėži – gali rėžti ir rėžti, o galo nedarėši. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 215.

59. Ir dar moteriškei tarė: – Už tavo gražų pakalbinimą po anuo medžiu rasi ritinį audinio, pasiimk tą audinį sau. Ir jo niekuomet nesukirpsi, užteks tau ir tavo vaikams. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 552.

60. Per pievą beeinant, užmatė jiedvi gulinčią kumelę – o tai buvo laumė teip pasivertus. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 215.

61. Jis – vėl in tvartą, toj karvė vėl tyka, tai jis supato, kat tai laumė slogino. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 269.

62. Gudri kaip laumės auginta. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 285.

161

63. Lietuviai, mūsų probočiai, didžiai laumių bijodavę, nes jos mokėjusios užvarduoti, nulemti ir t. t. Jei gu pirtis rūkydava lietuviai, kada visi išeidavę, ateidavusias laumes ir perdavosias. Naktim teipgi lietuviai bijodavę laumių, jeigu vieną atrasdava, nugaluodavo, nukutydava, sugnaibydava. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 100.

64. Tu laume prakeikta! Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 869.

65. Saulei nusileidus, sako, nereikią mėšlus iš buto laukan nešt, nes laumės iš jų vaikus dirbą. Teipogi saulei nusileidus pamazgas negali laukan lieti, nes laumės per subinę mušdavo. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 214.

66. Nereikią saulei nusileidus kultuves pas skalbynę palikti, nes laumės savo audeklus nesukulstytų. Saulei nusileidus nereikią laukuose skalbti, kad ant tos vietos neskalbtų laumės. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 214.

1.4. Žaltys

1.4.1. Žalčio išvaizda ir kilmė

1. Karaliau liepsnotas, gyvačių viešpats, žvilgtelk akele pro savo karūnele. Žalčių karaliau, atimk žandelį nuo to vargdienėlio. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 891.

2. Būdavo, sako, įpils vaikams į bliūdelį pieno, ant stalo padės – ir kaip bežiūrint šliuožia ir papečkio žaltys prie to pieno lakti. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 306.

3. Po trijų dienų žiūri, kas visas žalčių pulkas atšliuožė į jų kiemą. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 423.

4. Atšliaužęs žaltys, radęs savo kiaušinius vietoje ir nuėjęs prie puodynės; įsikabinęs galvą į girnų sieną, apsivyniojęs puodynės kaklą ir išvertęs pieną. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 575.

162

5. Senuose amžiuose vieną sykį atlėkė į kaimą žaltys, išėdė visus žmones antsyk, o galisodėj pirtelėje pasiliko vieną žmogų antryt ant priešpriečių. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 307.

6. Paliko tą vaiką vieną tam dvare, o pats žaltys tas išėjo ir išėjo .. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 315.

7. Atvažiavo žaltys su piršliais ir pabroliais – visokios bjaurybės. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 185.

8. Ir tuo pajėmė tą mergą, iškilo aukštyn ir nunešė. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 149.

9. Žaltys sako: – Jau bus gana. Jau nuo sykio ką tik akys neiššoko. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 308.

10. Bet žaltys prašnekėjo į jauniausiąją žmogiška kalba ir tuomi pergandino visas. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 423.

11. Žaltys atėjęs klausia: – Ko tu verki? Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 185.

12. Žaltys pasistebėdamas žiūri, mislija sau: ,,Jau čion nebus gerai...“ Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 308.

13. Paėmė žaltys girnų akmenį, kaip metė į žemę – į smulkius miltus subyrėjo. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 308.

14. Žaltys perpykęs pagriebė vieną jautį už vuodegos ant pečių, parnešė į tą pirtelę, tuojaus skūrą nulupo, metė cigonui, sako: – Aik su skūra parnešk vandens. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 309.

15. Žaltys pagriebęs išrovė medį, parnešė namon, susikūrė ugnį, užvirė tą jautį ir vadina tą cigoną pietų. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 309.

16. Ir tuoj pajėmė tą mergą, iškilo aukštyn ir nusinešė. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 149.

163

17. Anryt jau tas ponaitis ir ateina pas tą mergą. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 149.

18. Štai jauniausioji užtinka savo marškinių rankovėje įsirangiusį žaltį. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 423.

19. Tuomi tarpu Eglė atkako sykiu su visa gauja į pamares ir sutiko ten dailų jaunikaitį, jos belaukiantį. Tas pasisakė jai, jogei jis ir yra tas pats žaltys, ką tupėjo jos marškinių rankovėje. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 423.

20. Staiga iš gelmės pasirodo ne baisusis žaltys, bet patogus jaunikaitis, vandens dievaitis. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 394.

1.4.2. Žalčio gyvenamoji vieta

21. Mūsų seneliai juos laikę namų gyvūnėliais, kaip šiandien triušius ar marių kiauleles. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 67.

22. Sako, kas vaikai valgydavę asloje, tai žaltys iš pakrosnės išlindęs, prišliaušdavęs ir lakdavęs iš jų dubenėlio. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 67.

23. Žiemą juos laikydavę pakrosnyse, vasarą leisdavę į daržus: kopūstus ir kitas daržoves. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 67.

24. Kartą radau tvarte po loviu žalčio kiaušinius ir įsinešiau paėmęs pirkion. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 68.

25. Tvarte, po loviu, žaltys buvo sudėjęs kiaušinius. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 69.

26. Jie pašiūrėj gulėdami pamatė, kad vaikštinėja žaltys. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 68.

27. Didesniuosius žalčius pintinaitėse laikydavę. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 306. 164

28. Žalčių kitą kartą buvę daugybė: visose trobose pilni papečkiai Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 306.

29. Nusinešė jis ją in tokį dvarą. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 149.

30. O tas žaltys tą vaiką nusivedė į kalnus, į dideles girias, į užkeiktą dvarą. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 315.

31. Štai randu vienoj vietoj prie pat kelio – guli apie kelmą apsiraizgęs žaltys. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 69.

32. Mato – guli didelis margas žaltys. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 70.

33. Štai jauniausioji užtinka savo marškinių rankovėje įsirangiusį žaltį. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 423.

34. Inlindo į tą urvą, perlindo per tas kirmelės, smarvę – dalindo pas žaltį. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 312.

35. Staiga iš gelmės pasirodo ne baisusis žaltys, bet patogus jaunikaitis, vandens dievaitis. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 394.

36. Tuojaus persikėlė visi ant netolimos salos ir iš ten nusileido į pažemę po mariomis, kur buvo žalčio puikiai išpuošti ir išrėdyti rūmai. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 423.

37. Žaltys pamatęs tik nusitvėrė ir nužvingėjo į marių dugną. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 185.

38. Tas žaltys išgirdo ir jau iškiša galvą iš vandens. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 151.

165

1.4.3. Žalčio vidinės savybės, santykis su žmogumi

39. Mūsų seneliai juos laikę namų gyvūnėliais, kaip šiandien triušius ar marių kiauleles. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 67.

40. Bernas labai didžioj santaikoj gyvenęs su žalčiais. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 575.

41. Kitą kartą, sako, kad mūsų krašte buvę daug žalčių. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 67.

42. Seniau didesnieji ūkininkai visuomet laikydavo žalčius. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 68.

43. Katras žmogus turėjęs daugiau žalčių, tas turėjęs daugiau laimės, tam viskas geriau sekęsi: geriau sekdavęsi gyvuliai ir nelaimių mažiau teatsitikdavę. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 68.

44. Matai, seniau kiekvienas gyvulys turėjo kaip ir globėją žaltį. Jam nudvėsus ar jį užmušus, turėjo dvėst ir gyvulys. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 68.

45. Žaltys, su ja pašokęs, sako: – Čia ne mano panelė, čia vyriausioji seselė. Mano panelė aukštame svirnelyje linelius verpia ir graudžiai verkia. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 185.

46. Priėjo jis arčiau ir mato, kad gyvatė tyko žmogų įkirst, nori kaip nors prieiti, o žaltys neleidžia, vis nuveja. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 69.

47. Žaltys, suradęs savo vaikus, nuėjęs arklidėn ir išlakęs iš lovio užnuodytą vandenį. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 575.

48. Žaltys, pamatęs, kad ne berniukas, bet ūkininkas eina gerti, greit prišliaužė prie ąsotėlio ir pavertė jį, išliedamas vandenį. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 69.

166

49. Užuširdęs žaltys grįžta atgal ir gana piktas. Lietuvių tautosaka 3 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė. Vilnius: Mintis, 1965, 307.

50. Paėmė žaltys girnų akmenį, kaip metė į žemę – į smulkius miltus subyrėjo. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 307.

51. Žaltys perpykęs pagriebė vieną jautį už vuodegos ant pečių, parnešė į tą pirtelę, tuojaus skūrą nulupo, metė cigonui, sako: - Aik su skūra parnešk vandens. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 309.

52. Žaltys pagriebęs išrovė medį, parnešė namon, susikūrė ugnį, užvirė tą jautį ir vadina tą cigoną pietų. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 309.

53. Nežinojo ūkininkas, kad žaltys jį gelbėjo, o berniuką būtų nunuodijęs už jo kiaušinių sudaužymą. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 69.

54. Kitur, sako, žaltį įpykinę ir neperprašę. Tas žaltys užlipęs ant lentynos ir apsiriesdamas visas puodynes perspaudęs. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 306.

55. Sudžiuvęs kaip žaltys ant lukšto. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 142.

56. Šnypščia kaip žaltys be ožkos pieno. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 114.

57. Šnypščia kaip žaltys, pieno negavęs. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 114.

58. Tu žalčio išnara Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 870.

59. O tu žalty prakeiktasis Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 870.

60. Žalčio koja pastaroji Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 870.

167

61. Kad tave žaltys pasmaugtų Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 872.

1.5. Perkūnas

1.5.1. Perkūno išvaizda ir kilmė

1. Kai Perkūnas nutrenkia medį, uždega trobesį arba užmuša žmogų, gyvulį, tada sakoma, kad ten buvo pasislėpęs velnias. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 108.

2. Jei į trobą perkūnas įtrenkia, ugnį galima užgesinti tik ožkos pienu. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 63.

3. Pagaliau išgirsta balsą, per mišką ateina rėkims: – Nebėr Bauko – Dundulis užmušė Nebėr Bauko – Dundulis užmušė Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 116.

4. O kad tave dundulis užmuštų Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 870.

5. Griaujant tėvai mažiems vaikams sako: – Klausyk, sūneli, Dievulis važinėja. Arba: – Dievulis barasi. Arba: – Vešas tėvulis graudžia (graudina). Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 62.

6. Perkūne dievaiti, nemuški ant mane, dievą melsiu, tavi paltį mesiu. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 911.

7. Jam jau kelias dienas ėjus, jis pritinka vieną žmogų, o kai tas tuo pačiu keliu ėja, tai juodu ėja krūvo, jeib abiem čėsas ne teip pasilgtų. Pakeliui tas žmogus dailydei išsipažįsta, kad jis perkūns ėsąs. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 149.

168

8. Užeina toks senelis. – Ką tu nušovei – klausia. Tas parodė. – Tai tavo muškieta labai gera. Aš kai šaunu iš aukšto, nepataikau. Tas senelis buvo perkūnas. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 525.

9. Tai pamatė ateinantį didelį ir labai tvirtą vyrą. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 114.

10. Eina sau tas medinčius tolyn – susitinka su kitu dailum augalotu vyru su ruda barzda, teipogi medinčium. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 67.

11. Eina jautis baubdamas, dangų ragais rėždamas. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 465.

12. Eina ožys rėkdamas, ragu dangų rėždamas. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 465.

13. Už trijų kalnų bulius baubia. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 465.

14. Jis, nuvėjęs toliau in girią, patiko tokį vyrą didelį su ruda barzda. Lietuviškos pasakos 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 175.

15. Kiti sako, Perkūnas esąs baisaus veido vyras su ruda barzda. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 61.

16. Ne už ilgo žmogelis mato – ateina su muškieta ant peties rudbarzdis vyras medžiodamas. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 66.

17. Išsiskleidę lyg perkūno ūsai. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 120.

18. Išsisklaidę kaip perkūno ūsai. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 285.

19. Patiko tokį senuką su muškieta. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 176.

169

20. Ne už ilgo žmogelis mato – ateina su muškieta ant peties rudbarzdis vyras medžiodamas. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 66.

21. Paėjėjęs dar artyn prie to akmens, žiūri, kur būtų dingęs velniukas, ir susyk pamatęs ateinantį kitą medinčių, apsivilkusį su žalia mandiera, ant galvos raudona kepuraite. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 67.

22. Eina sau tas medinčius tolyn – susitinka su kitu dailum augalotu vyru su ruda barzda, teipogi medinčium. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 67.

23. Nuo to karto Perkūnas labai supyko ant velnio ir ėmė jį visur persekioti. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 108.

24. Perkūnas, sako, esąs vešas senuks su kūju. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 61.

25. Kiti sako, esą devyni Perkūnai: aštuoni vyrai, o devinta merga, kiekvienas jų turįs paskirtą sau metą, o tas metas, kurį valdo perkūniūtė, esąs baisiausias, su didžiausiais griausmais. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 61.

1.5.2. Perkūno gyvenamoji vieta

26. Jis, padangėmis, ant debesių ugnies ratais važinėdamas, žiūri, ką žmonės ant žemės veikia. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 61.

27. Jam jau kelias dienas ėjus, jis pritinka vieną žmogų, o kai tas tuo pačiu keliu ėja, tai juodu ėja krūvo, jeib abiem čėsas ne teip psilgtų. Pakeliui tas žmogus dailydei išsipažįsta, kad jis perkūns ėsąs. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 149.

28. Užeina toks senelis. – Ką tu nušovei – klausia. Tas parodė. – Tai tavo muškieta labai gera. Aš kai šaunu iš aukšto, nepataikau. Tas senelis buvo perkūnas. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 525.

29. Eidams sutikęs žmogų, tai jam sakąs: – Tai dėkui, kad nušovei tą bjaurybę Aš jį iš trečios karalystės atsivijau, o vis negalėjau prisitaisyti. Tai dabar še, aš tau duosiu tris kulkas. Su tom tą gali padaryti:

170 pasidėk vieną ant delno ir į kokį didžiausią daiktą papūsk – tuoj to ir nebeliks. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 112.

1.5.3. Perkūno vidinės savybės, santykis su žmogumi

30. Jis, padangėmis, ant debesių ugnies ratais važinėdamas, žiūri, ką žmonės ant žemės veikia. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 61.

31. Muzikantą gerą paprašiau, ketinu geras vestuves kelti, tai reikia ir geros muzikos – paprašiau Perkūną. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 117.

32. Sako: – Tai dėkui tau, ką tu mano nevidoną užšovei. Aš jį visą vasarą negalėjau iš po to akmens iškrapštytie. Už tą geradėjystę aš tau duosiu šruotų ir parako, kad tau užteks, iki tu gyvas būsi, ir tau joks šūvis nenuveis tuščiom. Tikėk manim, kaip aš perkūns esu. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 175.

33. Sako tas senuks: – Dėkui tau, vaikeli, ką tu tą mano nevidovą užmušei. Aš jį vaikau jau kelintas metas, o vakar aš jį atsivijau net iš Prancūzijos in tą girią, ir vėl čia in to medžio skylę inlindo, ir nieko negalėjau su juom paveiktie. Už tai aš tau, vaikeli, duosiu šitą muškietą. Kad ką tu pamislysi, tai ir nušausi, o kad ir prieš tave stotų didžiausia galybė karališkų kareivių, tai ir vienu šūviu nukirsi visus. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 176.

34. Eidams sutikęs žmogų, tai jam sakąs: – Tai dėkui, kad nušovei tą bjaurybę Aš jį iš trečios karalystės atsivijau, o vis negalėjau prisitaisyti. Tai dabar še, aš tau duosiu tris kulkas. Su tom tą gali padaryti: pasidėk vieną ant delno ir į kokį didžiausią daiktą papūsk – tuoj to ir nebeliks. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 112.

35. Jis sako: – Mainykim muškietom, – ir rodo sprindžio ilgumo pirštalietą. – Ištiesk tik – ar paukštis, ar žvėris, bus gatavas. Varna skris, ištiesk – lapt ir nukris. Tik gaiduko neliesk. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 525.

36. Nuo to laiko senelis Perkūnas nebeduoda daugiau niekada žmonėms tos muškietos. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 115.

171

37. Kad tave dievaitis užmuštų Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 870.

38. O kad tave dundulis užmuštų Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 870.

39. Kad tave superkūnyt Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 870.

40. Kad tave pirmam pavasary perkūnas trenktų Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 870.

41. Kad tave švens perkūns užtrenktų! Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 870.

42. Kad tave Perkūnas be žaibo trenktų! Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 871.

43. Kad tave perkūnas vidury dienos trenktų! Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 871.

44. Bet ta neklausė ir šoko toliau. Perkūnas kad trenkė, nuplėšė tai piemenei, jau gerai pusmergei, plaukus ir įmušė juos giliai į žemę. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 117.

45. Kursai žmogus ažią peraria, jį už tai Perkūnas muša. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 64.

46. Jis visai nebijojęs Perkūno trenksmo, lyg tyčiojęsis ir visokiais būdais niekinęs patį Perkūną. Tik kad davęs Perkūnas į tą piemenį ir negyvai nutrenkęs. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 117.

47. Pavasarij pirmutinis griausmas sujudina žemę, ir tuojaus paskui pradeda greičiau žolė želti. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 62.

48. Varpo balsas perskiria debesius, todėlei debesiui su griausmu prisiartinant, pradeda į varpus tuzgenti (Bartninkuose). Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 63.

172

49. Perkūnui griaujant šunis reik iš buto išvaryti, nes į šunį gal velnias įlįsti kavodamasis, o perkūnas, trenkdama į velnią, trobą uždegtų. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 64.

50. Ant ko supykę, pradeda šmarkščiai važiuoti ir dundinti – nuo to praeina dardėjimas ir griausmas, o nuo kibirkščių, mušant į akmenis kūju, – žaibai. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 61.

51. Perkūnas, sužinojęs, kad velnias vieną jo akmenį pavogė, užpyko ir dabr muša, kur tik pamato. Lietuvių tautosaka 4 tomas. Parengė L. Sauka, A. Seselskytė, N. Vėlius ir kt. Vilnius: Mintis, 1967, 525.

52. Bet kai perkūnas pareikalavo grąžinti skolą, velnias nusijuokė ir pabėgo. Nuo to karto Perkūnas labai supyko ant velnio ir ėmė jį visur persekioti. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 108.

53. Perkūnas sužinojęs, kad velnias pavogė vieną akmenį, užpyko ir dabar muša, kur tik pamato. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 108.

54. Kai Perkūnas nutrenkia medį, uždega trobesį arba užmuša žmogų, gyvulį, tada sakoma, kad ten buvo pasislėpęs velnias. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 108.

55. Kaip Perkūnas į velniuką trenkia, jis jį neužmuša, tik nutrenkia į peklą ant septynių metų. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 65.

56. Tai užėjo tokia vėtra, jog ji vandenį ir žemę drauge su savimi nešė. Tai, sako, Perkūnas aitvarą vijosi. Sužeistas vėjas. Lietuvių mitologinės sakmės. Sudarė N. Vėlius. Vilnius: Versus aureus, 2012, 116.

1.6. Ragana

1.6.1. Raganos kilmė ir išvaizda

1. Raganos, matai, būdavusios iš tų pačių žmonių moterys, tiktai mokėdavusios į visa ką pasiversti: į kiaulę, į kumelę, į šarką. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 152. 173

2. Raganos atsiranda iš tų pačių bobų. Kaip tik kas pastoja į raganas, tuojau jai išdygsta uodega. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 152.

3. Raganos buvo tai iš tų pačių žmonių, o laumės buvusios su ragais kai ožkos, tiktai su papais kai moterys. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 199.

4. Ji, būdavo, pasiverčia in katę, in pelėdą, gaudydavo paukščius, imdavo ir ėsdavo. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 28.

5. Kaip apsiženijo, pradėjo jį nekęsti, o paskui davė jam mazgote per snukį ir pavertė į šunį, – o tos bobos tai buvo raganos. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 165.

6. Klaidžio iki vakaro, an galo patiko seną bobą. O toj buvo ragana. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 92.

7. O paskui išlipo boba ragana iš medžio, užgau rykštaite jį patį – ir jis pavirto in medį. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 103.

8. Karaliūnas inėjęs į stubelę, mato – guli boba ragana su kauline koja. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001,146.

9. Toj boba buvo ragana, o duktė – raganiūkštė. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 298.

10. Sena ragana! Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 869.

11. Iš tos stubelės išėjo sena boba, kad no senumo net galva kreta. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 298.

12. O ragana buvo riebi, daug taukų iš jos išbėgo, tai ir dabar da žiemą ant sniego prieš saulę jos taukai žiba. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 104.

174

13. Tokia riebi buvo, kad pasiliejo tiek daug taukų. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 188.

14. Kaip dabar mėnasieną žiemą, an sniego žibo jos taukai. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 188.

15. Tuojau tą raganą paguldė ant aukštininkų akėčių, kitom užklojo ir sudraskė po laukus, – ir dabar dar matyti jos taukai žiemą ant sniego žibant. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 171.

16. Jei aidas atsiliepia dažnai ir įvairiose vietose, ženklas, kad ragana atsiliepia, – vadinasi, bus giedra. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 919.

17. Pamatė jis, kad ateina trys raganos ir visos trys viena už kitą baisesnės. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 183.

18. Ji bus baisi ragana, suvės tėvą ir motiną ir visus žmones aplinkinius. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 52.

19. Kudlota kaip raganos šluota. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 286.

20. Palaidais plaukais tik ragana vaikšto. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 288.

21. O toj ragana buvo akla. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 432.

22. Raganų akys vis tokios raudonos, siauros ir lėlaičių nematyt. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 245.

23. Ir raganos asančios be papų. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 245.

24. Lenkų vyresnybė pradėjo šias raganas naikinti. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 163.

175

25. Ėmė jos sužavėjo nekaltas seseris ir apskundė vyresnybei jom raganomis esant. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 164.

26. Atveždavę šiaudų, apkraudavę ir uždegdavę: ragana visa sudegdavus, bet jos širdis nesudegdavus, pasilikdavus visa ledu apšalus, apgargėjus. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 164.

27. Sako, tikra ragana sudegdavo visa ant ugnies, tiktai jos pilvas likdavo nesudegęs. Mat pilve jos pikta dvasia gyvena, tai užtai pilvas jos nedega. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 335.

28. Tuom vandeniu patepk jiem akis, tai bus sveiki ir matys. O kad su tuom vandeniu nusipraustų, tai būt labai gražūs. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 184.

1.6.2. Raganos gyvenamoji vieta.

29. Teip pasakojama, šalia upės buvęs kaimas, kuriame gyvenus ragana. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 490.

30. Kada jau pritemė, tas alnis jam iš akių prapuolė, tik jis pajuto, kad jis stovi pas raganos stubelę. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 46.

31. O toj girioj buvo stubelė, toj stubelėj gyveno ragana. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 47.

32. Karaliūnas, inėjęs in stubelę, mato – guli boba ragana su kauline koja. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 146.

33. Įėjo ragana in stubelę, ten rado besiuvančią Saulės dukterį, užriko. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 36.

34. Stovi stubelė ant vištos kojos ir sukasi aplink. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 146.

176

35. Žiūri apė stubelę vietoj tvorų padirbta iš žmonių kaulų, an tvorų – žmonių galvos ir vieto vartų stulpų – žmonių kojos, in vietą vartų – žmonių rankos, in vietą spynos – žmogaus galva su išverstais dantimis. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 47.

36. Kitą dien mergina ir vaikins, abu broliai, nuvėjo in girią toli no namų, ir pagau juos ragana. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 42.

37. Čia toj girioj yra baisi ragana. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 89.

38. Aidams per girią, patiko raganą. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 187.

39. Joninių naktij raganos, sako, prisibrauko rugių žiedų ir verda iš jų šiupinėlį, su kuriuom pasitepa sau pažastes ir išlekia per kaminą ir susirenka ant baliaus ant kokio aukšto kalno. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 155.

40. Švento Jono naktij jodvi susivirinusios puodelį kasžin kokių ten žolių, pasitepusios pažastes ir išlėkusios ant Šatrijos kalno. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 156.

41. Kitą kartą ant Šatrijos kalno švento Jono vilijas naktij susirinkdavę daugybe raganų. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 261.

42. Ant Šatrijos kalno tai, sako, kitąkart raganos būdavai švento Jono naktij. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 203.

43. Tai ten Joninių naktij sulekia raganos iš viso svieto ir apkalba visų metų atliktus darbus. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 261.

44. Ten būdavusios šviesų šviesas, ten jos šokdavusias, ten jos krykštaudavusias ir rėkaudavusias. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 261.

45. Būdavai, sako, par naktį ugnys, šviesos degs, žibės, o jos šoks ten, krykštaus per naktį. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 203. 177

46. Tarpe plačių laukų ir girių randasi didelė lygi lanka, o viduryje – aukštas pylimas, vadinamas Rambikalniu. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 260.

47. Ir, sako, tuomsyk, kada jis ten buvo tai apė Kijevą, tik vieni raganiai ir raganos, o jei kas nieko nežinojo, tai tas gyvas ant balto svieto būt negalėjo. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 117.

48. Prisivirę pasitepa bambą, pavalgo ir paskui, paėmę piestą, lekia į Kijevą. Kijeva guli toli nuo Lietuvos. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 260.

49. Kitąsyk buvo girioj toks užkeiktas dvaras, tame dvare gyveno boba ragana. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 28.

50. Daugiaus gyveno rūmuose tik ponas su savo ragana, prie jų augo dukrelė, kuriai ilgai niekas nieko nesakė apie brolius: mat tas ponas buvo užgynęs, kad iš tų dvariškių niekas nepasakytų mergaitei, kad jos buvo broliai ir kad jų pamotė, ragana, teip juos išvaikė. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 119.

51. Prijojo vieną karčemą ir inėjo į tą karčemą. Rado bobą raganą. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 279.

52. Atvažiavo pas tokią upę – maudosi toj upėj ragana. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 169.

53. Kaip tik inpuolė, tuo pavandeninė ragana pagriebus tuos vaikus nusinešė pas save. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 399.

1.6.3. Raganos vidinės savybės, santykis su žmogumi.

54. Visos raganos – nedoros: jos niekados nedarys žmogui gero, bet vis piktą: arba į šunį ką apvers, į vilką, arba sutrauks į kamuolį, nes jom teip liepia daryti jų ponia. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 152.

55. Kaip apsiženijo, pradėjo jį nekęsti, o paskui davė jam mazgote per snukį ir pavertė į šunį, – o tos bobos tai buvo raganos. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 165.

178

56. Kaip tik į upę įšoko, toji ragana pavertė tą Alenėlę į utelę, o pati pasivertus į blusą, tuojaus iššoko iš upės, jos drapanoms apsirengė, įsisėdus nuvažiavo pas tuos brolius. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 169.

57. Jeigu, būdavo, patenka ten kokia mergina grybaudama ar riešutaudama, tai ji, būdavo, tuo paverčia į lakštingalą, nusinešdavo in savo dvarą ir indėdavo in klėtką. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 28.

58. Tuoj toj ragana pavertė jį in akmenį. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 46.

59. Ji jau daugybę žmonių pavertė in akmenis. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 89.

60. O paskui išlipo boba ragana iš medžio, užgau rykštaite jį patį – ir jis pavirto in akmenį. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 103.

61. Ji pavydėdama, kad tuos vaikinus taip žmonės giria, ji, juos sykį pasivadinus, davė jiem abiem degtinės po mierelę. Tie kaip tik išgėrė, teip ir išbėgo vilkais. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 203.

62. Raganos turėjo nelygią galią kenkti žmonėms: vienos galėjo užkerėti žmogų įduodant valgį arba gėrimą, atros gi užkerėdavo leisdamos vėjų. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 260.

63. Kad tiktai ko užpyksta ant žmonių ta ponia, tuojau sušaukia visas raganas ir liepia išsikirpti iš paausių avinų kožno gaspadoriaus po pluoštą vilnų ir atnešti pas ją į Šatriją. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 152.

64. Jūs, piktos raganos, oru į jūras sau galą pasidarykit. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 906.

65. Piktas girtas kaip raganos pirštas. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 288.

179

66. O toj buvo ragana. Toj močeka pradėjo pradėjo tos mergaitės nekęstie. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 111.

67. Toj ragana pradėjo tų vaikų nekęstie, maitino juos tik teip, kaip žmonės savo šunis. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 246.

68. Po veseilei toji ragana pradėjo tų vaikučių labai nekęsti. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 291.

69. Ta močeka nemylėjo savo vyro dukters. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 321.

70. Močeka labai neapkentė savo podukros, norėdama jai ko blogo padaryti, – visai mėčiavo ant prapulties savo podukros. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 412.

71. Toj ragana šaukė ją maudytis: –Alena Alenėle, eik šen maudytis: šita upė vynu teka, pakraštėliuos – žali šilkai. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 169.

72. Tai mergaitei liepė ragana nešt vandenį in bedugnę statinę, o tam vaikinui padavė atmuštą kirvį, liepė medžius kirst. O valgyt jiem davė tokių blynų, teip drūtų kaip akmuo. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 42.

73. Nusivedė in stubelę – tuoj tą vaiką ragana uždarė, o toj mergaitė turėjo jai tarnautie. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 256.

74. Kaip tik inpuolė, tuo pavandeninė ragana pagriebus tuos vaikus nusinešė pas save. Tai mergaitei davė darbą nešt vandenį in bosą be dugno, o tam vaikui padavė buką kirvį malkų kirst. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 399.

75. Jį ragana tik capt, in maiša insidėjo ir nešasi. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 272.

76. Ėdė ji žmonis teip kaip vištukus. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 47. 180

77. O sesuo ragana, atėjus su išgalaistais dantimi brolio ėst, žiūri – jau tuščia, tik pelė in volą inlindo. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 54.

78. Prasidengė puodą, žiūri – žmogaus kaulai iškyla ir vėl nuskęsta, turbūt košelyną verda Ineina į stubą pas tą bobą raganą, žiūri – ta boba ragana pjausto mažą vaiką ir ėda. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 269.

79. Intėjus in gryčią, žiūri, kad jos teta vaiką gyvą ėda. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 308.

80. O jau raganos pajuto, kad yr girioj žmogus – jos jau aina pas jį, kad jį suvėst. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 183.

81. Kas čia yra, žmogiena smirdi Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 36.

82. Apkalbėjo ragana velnią, kad jis vaikšto be kelnių. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 307.

83. Raganos vedė visokius reikalus su velniais ir daugel atnešdavo nelaimių žmonėms: naikydavo žmonių turtus, kenkdavo sveikatai, pagaliaus ir gyvastį žmogui atimdavo. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 260.

84. Raganos turėdavo išduoti rokundą velniams iš visų metų savo darbų. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 260.

85. Nenuveikusi ragana nieko blogo per ištisus metus apturėdavo bausmę pas savo valdytojų – velnių. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 161.

86. Yra tįnai viena vieta, kur ta ragana, atsisėdusi kortomis luošti, viską atima, led tikt kurs išsprunka su vienais marškiniais. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 306.

87. Iki šio laiku tiki prasti žmonės, kad su sidarbrine kulka galima nušaut velnią ir raganas. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 490.

181

88. Prisidirbo giros kaip ragana deguto. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 408.

89. Vienas bernas matęs, kaip viena gaspadinė ragana išsivirus tokį šiupinį, patepė šluotą, kačergą – ir tos išlėkė. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 156.

90. Kudlota kaip raganos šluota. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 286.

91. Vienas bernas matęs, kaip viena gaspadinė ragana išsivirus tokį šiupinį, patepė šluotą, kačergą – ir tos išlėkė. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 156.

92. Paskui pati sau pasitepė pažastes, atsisėdo ant kočėlo ir apsižergus išlėkė per aukštinį. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 156.

93. Pasėmė iš kampo buto piestą, ant tos piesto apsižergė ir pasileido paskui Saulės dukterį vytis, pėdas uostydama. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 37.

94. Visos raganos tur ant nedėlios du kartu aplankyti savo tą ponią: pasivers į kokį nors paukštį ar žvėrį ir lekia, kur gyven ta jų ponia ant Šatrijos kalno. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 152.

95. Atjojo vienas ant kiaulės, kitas – ant kumelės, trečias – ant ožkos ir t. t. . Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 158.

96. Atvažiavo raganu, geldo kiaulę įsikinkus, su žarnom įsivadelėjis. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 286.

97. Vieną kartą, sako, bernas slūžinę pas tokias raganas ir pamatęs, kad jo gaspadinė ir jos duktė susivirinusios puodelį tokių žolių ir švento Jono vakare su tom žolėm pasitepusios pažastis ir per kaminą abidvi išlėkusios. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 203.

98. Kada pradeda žydėti rugiai, tai vakarais, po nusileidimui saulės, raganos brauko rugių žiedus ir paskui, sulaukę Joninių naktį, verda košę. Prisivirę pasitepa bambą, pavalgo ir paskui, paėmę piestą, lekia į Kijevą. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 260.

182

99. Pasakoja seni žmonys, kad raganos dideliai pykdavo an tų žmonių, katrie rugius anksti sėdavo. Tai, sako, jos užleisdavo kirmėles ant to žmogaus rugių – kirmėlės išėsdavo visus grūdus. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 335.

100. Su raganomis, kurios iš karvių atima pieną, kovojama taip. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 906.

101. Kad tiktai ko užpyksta ant žmonių ta ponia, tuojaus sušaukia visas raganas ir liepia iškirpti iš paausių avinų kožno gaspadoriaus po pluošta vilnų ir atnešti pas ją į Šatriją. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 152.

102. Reikia šv. Jono vakarą karves parūkyti uždegto dagio dūmais, kalbant šiuos žodžius: Raganai druska akysa, akmuo dantysa! Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 906.

103. Mūsų laike (1875 m.) piemenys, Joninių naktij naktigonėn jodami (į Trempus), užsikiša už kepurių šakeles šermukšnių, ypačiai su vuogom, jei būna jau užmezgę, kad jiems ant galvos raganos neprimyžtų. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 158.

104. Idant ragana negalėtų apraganauti, reikia su jaj kalbėti rūsčiai ir laikyti špygą kišeniuje. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 263.

105. Saka, kad raganos nepagadintų, reiki išverstus marškinius devėti ar rūgčios duonos šmotų turėti pri sau, tė ir negali pagadinti. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 288.

106. Špygos labai nemėgstančios raganos. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 204.

107. Kad nori, kad raganos ir raganiai neįeitų į tavo kiemą, tai reik šepečiui galvą nukirsti, o tą kotą į vartų šulą įdėti – ir nebegalės įeiti. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 243.

108. Joninių vakare einant gulti, reikia savo marškinius išsiversti, kad raganos neapraganautų. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 355.

183

109. Norint, kad raganos neatimtų karvėms pieno, reikia aprūkinti velnio mešlu („diveldrekiu“). Taipgi geras vaistas nupjauti karvei kairįjį ragą, išgręžti skylę ir užkelti vageliu atbulo šermukšnio. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 383.

110. Kad junti raganą ar raganių kur netoli asantį, tai reik taisytis, kad prigriebt valgomą jo sūdyną ar viedrą prišikti. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 244.

111. Gajus kaip ragana skandinama. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 117.

112. Norintiems pažinti raganas, reikia jas skandyta: jeigu paskamdyta grimzta į dugną, tai reiškia, kad yra teisinga moteriškė, o jei plaukia, tai yra ragana. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 263.

113. Sako, tikrą raganą negalėdavo niekuo nužudyti, kaip tiktai ugnyje. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 335.

114. Sako tikra ragana sudegdavo visa ant ugnies, tiktai jos pilvas likdavo nesudegęs. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 335.

115. Susimilo boba ragana an jo – tuoj jį apvalgydino, pagirdė, o paskui klausia jo: – Kur aini ir ko ieškai Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 146.

116. Toj ragana ėmė kišt galvą in pečių. Toj mergaitė kaip griebė raganą už kojų, instūmė in pečių, uždarė pečių, paspirdė gerai – toj ragana sudegė. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 257.

117. O dabar kaip raganos prapuolė, nėr kam išperėt, tai ir drugių pas mus negirdėti. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 355.

184

1.7. Velnias

1.7.1. Velnio kilmė ir išvaizda

1. Viesulai sukantės, velniukai svodbą kelia. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 70.

2. Jei žmogui į kelią viesula pareina, tai prie jo gali velniukas pristoti. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 71.

3. Ale kur buvęs nebuvęs atbėgo velniukas ir pavogė tą duonos bandutę. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 81.

4. Nešiojasi jis tą velniūkštį. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 102.

5. Vienas velnias, kitas šėtonas, ir abu lygiu. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 279.

6. Mato šėtonas, kad jau jis tik laiko pragaišau, o jau nieko nepadarė, – spjovė perpykęs ir aina šalin keikdams. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 211.

7. Tu matai, ką šėtons daro: su savo botagu visus galvijus prikel, man nenor nei atsisėdusiam pavalgyt duot. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 453.

8. Vieną dieną kipšas (velnias) skundęsis Dievui. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 28.

9. Panaitė eina į bažnyčią, o kipšas eina pilti kelią. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 80.

10. Kuršėnų parakvijoj (Žemaitijoj) nuo senovės yra dvarelis, Kipšai vadinamas. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 79.

185

11. Jis dabar lįs po tuom luotu, ale tik strakt iš po luoto iššoko vokietukas. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 66.

12. Vienąsyk žmogus, medžiodamas laukuose, pamatė, kad iš po akmens išlenda vokietukas ir linkčiodamas subinę rodo prieš debesį, kurs baisiai griovė ir žaibavo. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 67.

13. O kada tie vokietukai pasirodė, jis kaip šovė in juo, tai tik smala pasiliejo. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 116.

14. Kaip tik tas vokietuks išlindo, tai jis pamierau gerai ir paleido. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 226.

15. Jam bežiūrint, iš kur ne iš kur ant akmens atsirado vokietuks ir šoka kazoką. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 106.

16. Pamiškyje patiko jisai vokietuką. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 209.

17. Tarpučuose, Pilkaln[io[ pav., nekuri moteriškė bei jos duktė, su šienvežimiu parvažiuodamos, pasijuto vokietį (velnią) šalia ant vežimo turinčios. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 448.

18. Ji buvus savo kūdikį nužudžus, ir nuo to laiko jai tankiai vokietuks veik per dešinį, veik per kairiąjį petį į akis žiūrėdavęs , todėl ji, lovoj neišmiegodama, ir dienoj snausdavo. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 451.

19. Bet kaip ne poniška, kad ir velniai su mūžikais šnekėję lenkiškai. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 382.

20. Ir išvažiavo su tuo ponu, – o tas ponas buvo velnias. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 103.

21. O kada atėjo in karčemą, žiūri, kad tie trys ponaičiai ir jau ten. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 109.

186

22. Tas panaitis buva velnias. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 276.

23. Tas ponaitis – o tai buvo velnias – kaip tik tas pasikorė, jau jis šaukia tą žmogų. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 422.

24. Važiavo vienas ponas. Jis buvo velnias. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 423.

25. Girios, arba šilo, velnius vadina „šilo vokietėliais“, arba „šiliniais“ ir „bukiais“. Vienas medinčius, eidamas paupeliu, pamatęs bukį, vandenyje besimaudantį. . Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 67.

26. Tiek velnias, tiek biesas –abudu juodu. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 279.

27. Apie metą 1840 viename nedėlės vakare visiems susiėjus, patim jų pasilinksminojimo įnirtime nelabasis tarp jų pasirodė juods kaip anglis, kudlots ir raguots, viena žmogaus, kita arklio koja, ik į pakaušį užriesta uodega ir pradėjo su šokikais aplink stragaliuot. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 449.

28. Paskutinę naktį jau susirinko daugybės ledokų ir nor jau nuo jo tą mergą atimt. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 127.

29. Liucipierius arba Liucius: Kad tave tūkstantis velnių ir liciperių po lauką išnešiotų Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 871.

30. Liucius – tuoj į dugną vandenų. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 26.

31. Liucius, kol nebuvęs Dievui nusidėjęs, buvęs vadinamas Liucijušas. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 27.

32. Siunčia dabar Liucipierius vieną velnią vadyti žmogų imtis. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 76.

187

33. Paskui Dievas Velsibubą su visais jo šalinykais išmetė iš dangaus skaitliuje trijų korų. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 17.

34. Žmogelis, prisirinkęs pundelį malkų, norėjęs jau namon grįžti, ale dirsters į užpakalį, žiūrįs – dailus, švariai apsirėdęs vokietukas po kelmus slankiojąs ir dairąsis, kur būtų jam smagiau pasikavoti. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 66.

35. Vienas velnias, arba kipšas, pasivertęs į gražų jaunikaitį, atjojęs pas panaitę piršliautis ir pasisakęs, kad jis Geitis vadinąsis. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 80.

36. Tas ponaitis dailiai apsirėdęs, girgždanti čebatai, jai vis atneša visokių gėrimų, užkandžio. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 98.

37. Jie būdavę labai gražūs jaunikaičiai ir mergoms labai patikdavę. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 380.

38. Išeja vienas velnias kraivas ir kupratas ir, atkišįs sava kuprų, muzikantui liepe sėstes un jas: jis nenušiųs. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 283.

39. O daugiausia vargo mato vienas biškį da šlubas velnelis. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 19.

40. O viens toks kuprotas, šlubas, kreivas, jau tikras velnias, parvirto. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 23.

41. Prasidarė durys – kad pradėjo velniai griūt kaip bulvės iš maišo, o visi baisūs, šlykštūs, viens už kitą šlykštesni: viens storas pilvotas, kits šlubas kuprotas, kits raguotas, naguotas, o vis vuodeguotas, kumpnosis, vienšnervis; vienas už kitą juodesnis, kad baimė pamislyt, ne tikt ką žiūrėt. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 63.

42. Greitas kaip raišas velnias. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 344.

43. Graži kaip pupų velnias. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 141.

188

44. Visi velniai juodi. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 279.

45. Visi velniai, visi juodi – nei vieno nėra balto. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 279.

46. Visi velniai vienu juodžiu. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 279.

47. O kad tie vokietukai pasirodė, jis kaip šovė in juos, tai tik smala pasiliejo. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001,116.

48. Ne toks velnias baisus, kaip nušnekamas. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 213.

49. Ne toks velnias juodas, kaip jį moliavoja. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 213.

50. Iš nagų, kuriuos žmonės nusipjaustę ant žemės mėto, velniai siuva sau naginę kepurę. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 71.

51. Velnio kepurę kad turėsi, tai kad ją užsidėsi, tai nieks nematys: eik ar pra jomarkus, kur ką paimsi, – nieks nematys. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 241.

52. Po kelių dienų ir aš minėtam laike tą svetimąjį pamačau: buvo juodais apsirėdęs rūbais ir aukštą kepurę užsistatęs. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 453.

53. Iš to pulkelio išėjęs vienas žmogus laukan ant savo reikalo, žiūri – ateina tiesiog per laukus toks didelis juodas vyras susilenkęs, čebatai ilgais aulais, su skrybele ant akių užsitraukęs. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 384.

54. Tas ponaitis dailiai apsirėdęs, girgždanti čebatai, jai vis atneša visokių gėrimų, užkandžių. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 98.

189

55. Kraupiškio parapijoj, Ragainės pav., nekursai žmogus, permier praskilęs ir jau nei nuo vieno pasiskolyt negaudams, irgi pat velnio pagalbos šaukė, o velns ir atėjo žmogaus pavidale pas jį, visą šepetį (=kartį) sidabrinių piningų prisūlydams, už tuos ant meto mažai varinų piningų palūkanos geisdams. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 105.

56. Velnias yra dvasė ir todėl mūsų kūniškoms akims neregims, ale mūsų dvasė gal jį pajusti ar regėti. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 379.

57. – Kas tu per viens čia esi an tos vietos, kad aš tavęs nematau, tik girdžiu balsą Atsiliepė: – Aš esiu velnias. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 106.

58. O kada bešokdamos insižiūrėjo, kad jų nosy vis po vieną šnirpšlį, ir pamatė, kad jų viena koja arkliška, su kanopa. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 109.

59. Ale sykį toj merga apčiuopė, kad to jaunikio viena koja arklio, kita – gaidžio. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 115.

60. Velnią, in jaunikaitį pasivertusį, an to pažint galima, kad jis vieną koja turėdavęs žmogaus, o antrą – arklio. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 380.

61. Visi velniai, visi raguoti. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 279.

62. Visi velniai su ragais, velniukai su ragučiais. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 279.

63. Antrą naktį vėl pribuvo daugybė velnių, bet jis tuom pačiu būdu keliems ragus nudaužė, ir velniai per visą valandą mušėsi tarpe savęs, o panų nejudino. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 144.

190

64. Buvęs langelio viens šybs išdužęs – išvilkęs pro tą skylę su visais ragais, su visais nagais. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 435.

65. Apie metą 1840 viename nedėlės vakare visiems susiėjus, patim jų pasilinksminojimo įnirtime nelabasis tarp jų pasirodė juods kaip anglis, kudlots ir raguots, viena žmogaus, kita arklio koja, tik į pakaušį užriesta uodega ir pradėjo su šokikais aplink stragaliuot. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 449.

66. Antras pagal dažnumą velniui priskiriamas zoomorfinis požymis – uodega: Žmanes saka, kad velnias su ilgu uodegu, e visai su trumpu esama. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 369.

67. Kaip perpyko už tai Velzebubas, už tai, kad ilgai liūderiuoja, – pagriebė velniuką už uodegos ir trenkė iš peklos per duris laukan, prisakydamas, kad eitų ant žemės: ten esąs dievobaimingas pavargęs žmogus – kad eitų pas tą bernaut, jį prigundytų ir po metų jo dūšią parneštų į peklą. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 19.

68. Gal jis miegojo valandą kitą, o gal ir ne, tiktai išbudęs žiūr – velnias išsišiepęs priešais su žvake stovia, nu parilsio lekuoja, vuodegą kaip šuo vinguliuoja ir sako. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 62.

69. Aukso nagai, velnio nasrai. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 88.

70. Vienam dvarelyje velnias buvo parverstas kaipo dailus arklys iš kviečių ant akamono, kurs jį užtiko. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 383.

71. Nei velnias, nei gegutė. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 122.

72. Nei velnias, nei gegutė, nei bulbių vagutė. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 123.

191

73. Velnias, ne gegutė, kad žiemą kukuoja. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 294.

74. Veizi apsisprendęs kaip velnias į rupūžę. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 130.

75. Ponas Dievas metęs grumtelį – nulėkęs paukštis, velnias metęs akmenėlį – nukritus rupūžė. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 27.

76. Užmušus rupūžę, nereikia spjauti, nes velnias seilėmis žmogaus ją patepa, ir ji vel atgyja. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 27.

77. Velnias pasidirbęs ožkelę juodą ir pasistatęs ant tvoros. Ponas Dievas eidamas jai su lazdele bakštelėjęs per kaktą – ta ir nušokus į daržą su balta žymele ant kaktos. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 29.

78. Velnias prisilipinęs, prisistatęs gyvulių daugybę ir užmigęs. Tuom tarpu Ponas Dievas sutvėręs muses ir užleidęs ant tų gyvulių – tie nebesitverdami ir parbėgę į Pono Dievo kūtes. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 29.

1.7.2. Velnio gyvenamoji vieta.

79. Kaip kitąsyk Dievas metė iš dangaus prasikaltusius aniolus, kurie paskui velniais pastojo ir dabar velniais yra, tada, šventam Mykolui bekemšant juos pro dangaus duris, ėmė viens ir užlindo už dangaus durų. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 18.

80. Kitąsyk, kaip Dievas sutvėrė dangų ir žemę, tai tuojaus jis sutvėręs ir Liucių (Liucijušą, Liucipierį). Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 378.

81. Pasaulį tveriant, Dievas Liucių su jo aniuoliais patalpinęs danguje. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 378.

82. Teip ir tam žmogui atsitiko: kad jis mirė, tai jo dūšią velniai nunešė in pragarą. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 225.

192

83. Kada nutrėmė visus į pragarą, jau norėjo šventas Mykolas uždaryt, ale sumislyjo perskaityt, ar visi. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 18.

84. Kurs iš velnio gimęs, tas į peklą žiūr. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 79.

85. – Virvę veju ir eisiu į peklą, visus velnius iškarsiu. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 76.

86. Nusivežė tą siuvėją į peklą, padavė jam stuką milo. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 103.

87. Velnias, išradęs pradžią arielkos, nuvė in peklą. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 401.

88. Ale kaip tikt pamatė, kad tai tas velnias žavintojas, džinkt duris uždarė ir cypdams nupleškėjo ing gilumą peklos. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 65.

89. Tai kaip pajudino, tai tas velnias su tuom akmenu in peklą nulėkė ir netilpo per duris in peklą. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 291.

90. Pasikinkė meškas ir tuo atsidūrė pekloj. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 158.

91. Atėjo pas peklos duris, pasibaldė. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 65.

92. Ir pasiliko ant durų peklos. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 291.

93. Pekla yra po žemių giliai. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 156.

94. Ilgai ten, trumpai po veseiliai žiūri, kad vienam daikte iš tokio aukšto kalno dūmai rūksta. Klausia: – Kas ten per dūmai Sako: – Pekla, velniai ugnį kūrena. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 398.

193

95. Taip pat vienas svarbiausių peklos atributų yra ugnis ir smala: O tie velniai, ką čia ant žemės žmonis gandin, naktims po balas vedžioj, į šiokius, į tokius paveikslus pasiversdami, ir tie, sako, kenč peklos ugnį. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 153.

96. – Broleli, nekurk: mums ir teip gana karšta. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 103.

97. Daugiaus Liucius kai spjovęs su dūmais ir ugnim iš savo dantų – ir ten atsiradus pekla su degančia smala ir siera. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 292.

98. Velnias dvare gimė, klebonijoje užaugo. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 86.

99. Kaip tik perplaukė per tą upę, tuo jis rado tą velnio dvarą. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 275.

100. Ponas apsakė jam, kaip tas dvaras buvo apsėstas velniais, kiek jau jame žmonių pražuvo ir kaip ir dabar nieks negal nakties pernakvotė jame. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 64.

101. Vienam dvarelyje velnias buvo parvestas kaipo dailus arklys iš kviečių nuo akamono, kurs jį užtiko. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 383.

102. – Ale, susimildamas, aiva, čia mūs dvaras suvisai netoli, ir pas mus visai neilgai žaisi, o mes tau užmokėsim, kiek tu norėsi. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 121.

103. O kada atėjo in karčemą, žiūri, kad tie trys ponaičiai jau tenai. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 109.

104. Inėjęs in karčemą, rado kelis vyrus pešantės. Jis terp jų pamatė, kad velnias stovi, vienam kukžda in ausį, kitam mina ant kojos – ir teip mušasi kruvini, kad net čerpės skamba. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 120.

194

105. Tai jis tik tada dasižinojo, kad jis no velnio arielką gėrė ir tas pats velnias už arielką jį in balą suniurkė. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 121.

106. Karčemninkas neteko degtinės. Velniai tarė: – Lukterkite kiek, mes atvažiuosim su ketverta arklių, nuvažiuosim į Buktą ir parsivešim degtinės. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 383.

107. Jau jos persigando, jau jom nemiela nė alus, nė degtinė, ką jom anie pirko. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 109.

108. Ale vieną naktį atėjo pas ją toks ponaitis, atnešė jai degtinės, užkandį. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 98.

109. Įsileisk velnią į pirtį – tuoj užlips ir ant plautų. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 273.

110. O ten buvo pirtis, tai toj – labjausia. Pirtininkui linus džiovinant, būdavo, vienas velnias kas vakars neduoda ramybės. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 84.

111. Brazda kaip biesas po kaulinyčia. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 132.

112. Dėl to tai tenykščiai žmonės aną akmenyną ir vadina Velnio tiltu ir persižegnoję tokį pavadimą pasakoja. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 489.

113. Po tuo tiltu buvo velnias, jis tai suėdė tas tris bandžiukes. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 191.

114. Kuningas, grįždamas namo par aną tiltą, susitiko velnią ant tilto. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 122.

115. Balai esant, bus ir velnias. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 281.

195

116. Balai esant, kipšo netruks. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 281.

117. Baloj velnias krikštynas kelia. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 282.

118. Balose, klampynėse gyveną velniai. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 473.

119. Netoli viena dvara buva ežerus ir visados tam ežeri būdava pilnu velnių. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 115.

120. Tame ažere buvo gyvenimas velnių. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 142.

121. Uždūmė kaip velnias ežerą. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 290.

122. Gyvena kaip velnias raiste. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 284.

123. Šūkalioja kaip velnias raiste. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 290.

124. Kitąsyk netoli vieno dvaro buvo tokia pelkė, o toj pelkėj buvo pilna velnių. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 84.

125. Velns, viršum vandenio eidams, neklimsta, o par akminą eidams, tai klimsta. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 269.

126. Kad kitą kartą pons Dievs su Liucium ant vandenų vaikščiojęs, tai ponas Dievs Liuciui sakęs. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 291.

127. Kaip griausmas pereina, tai iš tos šakos skylės išlenda vokietuks su raudona kepuraite ir mėčijasi prieš debesį, o kaip sugriauja, tai tas vokietuks – in tą skylę. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 226.

196

128. Pamiškyje patiko jisai vokietuką. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 209.

129. Jau labai labai seniai tai viens velnias keliavo į Maskoliją, į miestą Kauną, į svodbą ir ėmė labai didelį žaką, pilną akmenų, ir norėjo su tais ties Kaunu Nemuną užpilti, bemislydams tokiu darbu visiems svodbos svečams didelę garbę išrodysiąs. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 488.

130. Matydamas, kad jokios pagelbos nesulausk, pamislija šauktis pri velnia – toj ir velnis atsirada. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 116.

131. Velniai mėgdavo eiti į gužynes: nusileidus saulei, atjodavo gražūs ponaičiai ant širmų arklių ir šokdavo iki dvyliktai valandai. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 110.

132. Saulei nusileidus nereik sakyt „padėk Dieve“, nes naktyje, sako, Dievo neesą, tik velniai, kurie, girdėdami, kad juos dievais vadina, imą labai didžiuotis. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 70.

133. Pirmi gaidžiai velnią baido. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 204.

134. Kaip velnias gaidžio nekenčia. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 286.

135. Šoko jau ir liežuvius iškišę iki gaidžių. Po gaidžių prapuolė. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 335.

1.7.3. Velnio vidinės savybės, santykis su žmogumi.

136. Kad kitą kartą ponas Dievs vaikščiojęs su Liucium. Jiedu buvę tikri broliai. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 293.

197

137. Kitąsyk, kai Dievas sutvėrė dangų ir žemę, tai tuojaus jis sutvėręs ir Liucių (Liucijušą, Liucipierių). Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 378.

138. Pasaulę tveriant, Dievas Liucių su jo aniuolais patalpinęs danguje. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 378.

139. Dievas liepė jam pasinert in vandenį ir išnešt burnoje ar rankoje žemės. Ale jis, godulystės apimtas, prisikimšo sau ausis, nosį, akis ir t. t. Dievas nubarė jį už tai, pradėjo jį per niekšą laikyt ir priskyrė jį prie ledakųjų. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 379.

140. Velnias pridirbęs uodų ir apleidęs su jais Poną Dievą. Dievas susikūręs ugnelę, ir niekur nė vienas uodas prie jo neinąs. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 30.

141. Vieną kartą Velnias susiginčijo su Dievu, kad jis nulipinsiąs gražiausią paukštį, kokį tikt Dievas tegalėjo sutverti. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 26.

142. Kad kitąsyk Dievas lipino vyturiuką, o velnias, nenorėdamas apsileist, lipino ir ką tokį ant paukščio pavidalo. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 26.

143. Dievas yra didžiausias velnių neprietelius, kur galėdams anas juos persekiaja. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 380.

144. Kaip kitą kartą Ponas Dievas nulipinęs iš molio gražų žmogų, dvasią jam įpūtė ir gyvu padarė, velnias pamatęs – ir jis gniaužtavęs tokį pat iš molio, bet tas jo nulipintasis buvęs negražus. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 31.

145. Kad Perkūnas padangėse griauja, tai Dievas barasi ant žmonių. Jeigu kur trenkia, tai ten velnias tupėjo. Jeigu į žmogų trenkė, tai pas tą žmogų velnias buvo. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 102.

146. Perkūnui griaujant nereik drapanas pasikosojus („atsiplėšus“) eiti, nes velniui po drapanoms pasilėpus, Perkūnas žmogų drauge su velniu užtrenktų. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 65.

198

147. Griaujant reik skūnias, kluonus ir t. t. uždaryti, kad negalėtų troboje velnias pasislėpti. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 65.

148. Perkūnui griaujant žmonės suklaupia ant žemės, uždega vaško (tuno) žvakę ir meldžiasi, idant Dievas atitolintų rūstybę savo. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 65.

149. Kaip Perkūnas į velniuką trenkia, jis jį neužmuša, tik nutrenkia į peklą ant septynių metų. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 65.

150. Į velnią trenkiant, kulka einanti gilyn į septynis stuomenis ir kas mets iš žemės aukštyn vieną stuomenį kyla. Septyniems metams praėjus, ją randi ant žemės. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 65.

151. Kaip tik tas velniapalaikis išlindo iš volos, pradėjo tyčiotis, ale tas vartas, gerai numieravęs iš savo muškietos, su taj sidabrine timpa kaip rėžė in tą velniuką – tik smala pasiliejo. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 19.

152. Jis užsitaisė muškietą, įdėjo sidabrinį guziką išsipjovęs ir šovė į tą ponaitį. Pataikė – tik smala pasiliejo. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 108.

153. Iki šio laiku tiki prasti žmonės, kad su sidabrine kulka galima nušaut velnią ir raganas. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 490.

154. Užtai ir dabar velnias, su šermukšniu suduotas, bėg į šalį. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 31.

155. Su minėta rykšte reik tokį velno jojamą gyvuolį, nuo galvos uodegos link per nugarą braukiant, mušnot, o tai dvylikto adyno arba ir četvergo vakare: velnias tos rykštės pabūgęs, pabėg nuo gyvuolio nebsugrįžtinai. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 112.

156. Saka, kad velnė nejodinėtų gyvulių, reiki šarkų nušaut ir už kojų pakart tvarti (kūtė) , tė velnė išbėgu iš ta tvarta. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 112.

157. Bijo kaip velnias kryžiaus. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 127.

199

158. Bijo kaip kipšas švęsto vandens. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 127.

159. Ale pastovėjo, pastovėjo – kaip tas vargamistras sako „šventas“, ir tas velnias – sykiu Kaip sykį ištarė „šventas“ – jau jam pasidarė karšta. Kaip kitąsyk ištarė – da jam karščiau. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 391.

160. Ne tik šitas, bet kad atsirastų katalikas žmagus, sava kairi runku pajimtų tava dešinį runkų ir peržegnotų mani, tai aš nebegalėčia su tavim gyvint. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 249.

161. Ant kelionės pasitaisęs, pirm į vežimą lipdams, su botkoču po kryžių pirm arklių ar nors po galu rodyklės (dyselio) pabrėžęs, „Dieve peržegnok“ ištark ar nors pamislyk, tai velnias negal priešytis. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 472.

162. Kaip tik užsiekė su ranka, aprėžė su peiliu aplink savo rėžą ir pasiėmė žvakę ir knygas ir meldžiasi visą naktį. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 329.

163. Nuo velnio gali atsižegnoti, o nuo pikto žmogaus neatsižegnosi. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 240.

164. O kaip nueisi, ant pirmutinių durų dėk kryžutį, ant kitų dėk po vieną poteriuką. Ir duok visiem velniam po biskį blyno, o Leciperiui duok cielą blyną. Lietuviškos pasakos įvairios 1 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1993, 324.

165. Žodžiu sakant, žmonės tvirtina, kad Perkūnas trenkia velnią, dėl to gi perkūnijos laike reikia žegnotuis ir poteriaut, kad nusivyt nog savęs velnią. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 426.

166. Tu velnio pavidale! Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 869.

167. Tu velne prakeiktas! Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 869.

200

168. Kad tave vels nuneštų į padanges Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 871.

169. Kad jį nelabasis pagriebt Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 871.

170. Imk tave devyni velniai! Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 871.

171. Kad tave šimts velnių Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 871.

172. Kad tave tūkstantis velnių ir liciperių po lauką išnešiotų Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968,871.

173. Kad tave keturi tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt keturi pūrai velnių po stryku Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 871.

174. Kad tave visi velniai ir viens! Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 871.

175. Pribuvę velniai į gūžynę šokdavo su merginom, girdydavo jas degtine ir alum, ir t. t. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 110.

176. Jeigu mergina velnią pamylėdavo, tai jos meilės vaisiai – kūdikiai buvo lankuoti: turėjo kaulus, suaugusius apė visą kūną, pradedant nuo strėnų, o baigiantis ant pilvo. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 110.

177. Kitąkart senovėje, būdavo, velniai aidavę į visokius susirinkimus (gužynes ir t. t.) ir su mergomis šokdavę ir visokius žaidimus podraug su jaunaikaisiais varydavo. Jie būdavę labai gražūs jaunikaičiai ir merginoms labai patikdavę. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 380.

178. Velnias ne tik apžavi moteris, tačiau ir susilaukia su jomis vaikų. Buvo tikima, kad velnio vaikai yra milžinai, turintys žmogaus pavidalą, tačiau apdovanoti mitine galia – didele jėga: Toki kūdikiai būdavę labai drūti vyrai, ir jie ant pilvo turėdavę lankus: iš kurių dideli galinčiai (milžinai) pasilikdavę. Iš 201 gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 380.

179. Toks lankuotas kūdikis užaugęs turėjo neapsakomą vieką, galėdavo pakelti didžiausią trobą arba išrauti storą medį iš šaknų. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 100.

180. Už pinigus kunigas ir velnią dangun nuvaro. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 175.

181. Nei pats velnias nelaimės, kai klebonas bylinės. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 175.

182. Ką nuo kunigo gausi – su velniu pasidalysi. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 177.

183. Kunigo naudą visi velniai gaudo. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 177.

184. Ale kada jau baigiasi dvylikti metai, mislija kunigas, kad jau nebus per gerai su velniais per amžius gyventi, – važiuoja jis pas vyskupą ant rodos. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 95.

185. Ko tam kunigui reikėjo, tas velnias jam vis pristato, atneša. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 94.

186. – Ar atsižadi Dievo, Motinos švenčiausios O jei neatsižadi, tai dursiu Tas kunigas bailus buvo – sako: – Atsižadu. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 390.

187. Prisikabino kaip velnias prie davatkos. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 265.

188. Ponai – velnio monai. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 168.

202

189. Ponas ir velnias vienos mados. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 82.

190. Anyta – velnio pramanyta. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 163.

191. Anyta – velnio pramanyta, marti – gerklej karti. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 146.

192. Kur velnias nepajėgia – ten bobą siunčia. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 82.

193. Boba ir velnią apgauna. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 82.

194. Boba perša – velnias šliūbą duoda. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 82.

195. Bijo kaip velnias bobos. Patarlės ir priežodžiai. Parengė K. Grigas, Amb. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, 318.

196. Sako tas pons: – No čia netoli yra mano dvaras, pas mane šį vakarą bus didelis dvaras, o neturu muzikanto. Ar tu negalėtum šį vakarą mum pagrajyt Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 119.

197. Vakara ataja velnias un muzikantą persiprašyti. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 271.

198. Visi velniai, visi muzikantai. Lietuvių tautosaka 5 tomas. Parengė L. Sauka, K. Aleksynas, K. Grigas, Amb. Jonynas, B. Kazlauskienė. Vilnius: Mintis, 1968, 279.

199. Vienas karalius neturėjo vaikų. Prašė pas Dievą, kad jam duotų vaikų, – neišprašė, prašė pas velnią – tas jam davė: gimė mergaitė. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 42.

203

200. Dabar jis pradėja šauktis pri pona Dieva bet audru vsi labyn kyla. Matydamas, kad jokios pagelbos nesulauks, pamislija šauktis pri velnia – toj ir velnis atsirada. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 116.

201. Šaukėsi visų šventųjų – nieks negelbsti. Ant galo šaukės jau velnią. Lietuviškos pasakos įvairios 3 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1997, 301.

202. Eina vienąsyk tas žmogus mislydams, kad jis nors nuo velnio gautų pinigų, ir tuojaus patiko velnią. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 101.

203. Buvo toks žmogus neturtingas, kad jis neturėjo nė kuom apsirengtie, nė ką pavalgyt: jam jau tokia bėda, kad jis netur kur pasidėtie. Aina nerimodams per laukus, ale patinka velnią, pasivertusį in žmogų. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 141.

204. Tai, kad velnias padeda žmogui, nerodo jo gerumo, nes jis tai daro neveltui: – Nu, – sak, – atėdouk mon dūšią, aš tou dousiu laimę. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 26.

205. Jei nori velniui pasirašyti, reik įsipjaut mažiuką dešinės rankos pirštą, ir tuomi krauju velnias užsirašo žmogaus vardą ir pavardę. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 70.

206. Tas žmogus biskį įpjovė, patepė ant popierėlės, padavė velniui, ir velnias prapuolė. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 89.

207. Pasirašyk savo krauju, kad už metų tu man teksi, tai rasi kalvej aukso maišą. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 196.

208. Abudu prapjovė pirštus ir pasirašė su kraujais. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 51.

209. Žmagus prižadėja ir runkas abudu sumušė. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 276.

210. – Ale, – sako, – tu man turi pasirašyt, kad mudu ženysimės. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 99.

204

211. – Paskolysu, jei pažadėsi leist už manęs vieną dukterį. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 175.

212. Viens žmogus, nuo velnio pasiskolindamas pinigus, susiderėjęs atiduoti tada, kaip nuo visų medžių lapai nubirėsią. Po lapkričio velnias atėjęs pas tą žmogų skolos prašyti. Žmogus jam rodąs, kad ant aglių, ant pušų ir kadugių lapai tebėsą. Na, dabar tas velnias laukt, tai laukt. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 79.

213. Pamatė kalvis, kad jau dikčiai susirinko, – jis tą krepšį išskėtė, sakydams: – Visi į krepšį Tuo tie velniai visi in krepšį sulindo, o kalvis tuo krepšį užrišęs padėjo ant priekalo – ir mušt kūju Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 197.

214. Velnias ant visko sutiko ir tą darė, ką tik jam žmogus paliepė daryti. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 331.

215. Velnias paėmė kumelę, ant pečių užsidėjo ir velka. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 139.

216. Velniai, esą labai stiprūs, ir juos įveikti sunku, ale jie labai kvaili, teip kad juos lengvu esą apgauti. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 111.

217. Kitą kartą gyveno labai graži pana. Ji buvo velnio apsėsta. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 172.

218. Matydams klebonas, kad tai šetonas paveiksle kunigo, kunigas ėmė maldas skaityt, o velnias ėmė krutėt už stalo, ale da vis sedėjo. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 105.

219. Vienakart velnias suderėja su kitais velniais, kad anas šitų senelį atvesiųs un griekų. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 266.

220. Vienąsyk du velniuku , atsitūpę bažnyčioj ant lango, rašę žmonių griekus. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 83.

205

221. Pakėle akis aukštyn ir pamatę, kad pakreklėj bažnyčias atsisėdi du velniukai, pastiesį jaučia skūrų ir raša visų griekus, kas tik kų bažnyčiaj sugriešija. Lietuviškos pasakos įvairios 2 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1995, 269.

222. – Dabar, – sako velnias, – pinigai ir mėsa su kaulais tau, o skūra – ma. Ožkabalių pasakos ir sakmės 8 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 205.

223. Velnias norėjo, jo skūrą apsitempęs,ait žmonių gąsdyt, o kaip tą skūrą nog jų pavogė, tai jau jie ant kūno jo valios neturėjo. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 147.

224. Atnešė tėva in pirtį, vakare atėjo velnias, iškrėtė kaulus, o in skūrą pats inlindo ir dabar guli pašarvotas. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 146.

225. Pasikorimas tai no velnio paeinąs. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 114.

226. Tam tarpe velnias pripuolęs sprandą nusuko, dūšią išsėmęs su kanabėku įkirto ir nubrazdino į peklą. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 172.

227. Inėjęs in karčemą, rado kelis vyrus pešantės. Jis terp jų pamatė, kad velnias stovi, vienam kukžda in ausį, kitam mina ant kojos – ir teip mušasi kruvini, kad net čerpės skamba. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 120.

228. Velnias taip pat gąsdina žmones: Ir pasakoja, kad ten velnias esąs ir naktimis žmones gąsdinąs ir klaidinąs. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 118.

229. O tie velniai, ką čia ant žemės žmonis gandin, naktim po balas vedžioj, į šiokiu, į tokius paveikslus pasiversdami, ir tie, sako, kenč peklos ugnis. Juodoji knyga 12 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, 153.

230. Panas padekavaja až paradymų velnia ir nuvažiava sau. Lietuviškos pasakos 6 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2003, 369.

231. Parvažiavęs rado jau daug velniukų. Vieni jam plaukus kerpa, kiti nagus pjaupa, kiti jį prausia, kiti galvą šukuoja, kiti siuva drapanas, kiti siuva čebatus – kaip bematant tuojaus į aprengė, padarė tokiu

206 gražum jaunikaičiu, kad kitą tokį ant šios žemės nebuvo. Lietuviškos pasakos 5 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 2001, 107.

232. Velnias atėjęs pas ją, sakąs: – Tik tu viena kuli. Ar nenorėtum, kad aš tau padėčia Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 386.

233. – Tu jį nepribundei, tik iš tavo priežasties jis turėjo keiktie. Dabar, kad tu taip papiktinai tą žmogų, turi ait jam tarnaut, kol anas norės. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 400.

234. – Kad tu pavogei no tokio biedno žmogaus duoną, tai tu turi ait anam atslūžyt. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 405.

235. Atėjo ir tas ponas-velnias, kurs jį išmokė pasiversti į gyvulius, – deria ir jis, nori nupirkt tą arklį, tik prašo, kad duotų arklį su kamanomis, duoda daug pinigų. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 424.

236. O tas velnias kaip tik išsivedė laukan, tuoj tą mergą pavertė in kumelę ir joja raits. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 137.

237. Velnias sako: – Aš tau duosiu, kiek tu nori pinigų, tik tu mane paleisk. Lietuviškos pasakos įvairios 4 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Vaga, 1998, 124.

238. Ale kaip tik susėdo lošt, tas vaikins išlošė iš tų velnių kelis maišus pinigų. Ožkabalių pasakos ir sakmės tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 336.

239. Tai tuoj ir pinigus ant jų mėtyt pradėjęs, bet tieji į arklaišūdžius pavirtę. Iš gyvenimo vėlių ir velnių 7 tomas. Surinko J. Basanavičius. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998, 152.

207

2. Žodžio velnias leksikografinis straipnis-diskursas v lnias sm. (3) KBII54, K, FrnW, RŽ, DŽ, NdŽ 1. LEXXXIII334 mit. žemės ir požemio dievaitis, kipšas, pinčiukas: Mūsų mitologijoje velnias pagrobia Aušrinę sp. Pikulas buvęs senas, žilas vyriškis su ilga žila barzda, mirtinai blyškios spalvos, apsisiautęs baltu audeklu, žvelgė iš padilbų į kitus ir reiškė velnią prš(J.Bretkūnas). Velniai gi būdavo jaujoj – bijodavom eit Aln. Velni kas kūrendavo jaują Dgč. Būdavo seniau visokių ir velnių , ir raganų Trgn. Velnių niekas neregė[jo], tik niūkdavo ir niūkdavo apie vélnius Aps. Katras bijo, tai ir vélnias visur esti Šmn. Kur velnias sėdi, tai te perkūnas muša Švnč. Velnias visada pasiverčia žmogum Grv. Prakeikti numai, velnia lankos vakarais Kv. Kas subrazdėjo, sako, velnia vaikščio[ja] Lk. Kur suodžiai, tę velnia gyvena, po pečka PnmŽ. Kaip ėmė až kačergos, kapt ožiokui šitam až ragų – vélnias gi Kp. Vélnias kėbžlino ir atkėbžlino pas tave J. Ėgi ateina vélnias didelis, su ragais, su barzda kaip par ožką LMD(Klt). Žiūro, kad vélnias su ragais, su skūra, su šersčia Dsm. Išlindo toks nususęs velni kas iš po to akmenio aplaužytom ragelėm (ps.) Brž. Ant to tilto stova juodas su kumpais ragais vélnias End. Negražūs velnia gi buvo, nieko te baisaus nėr, ale tiktai su rageliais ir koja kai karvės Ant. Par vélnią kojos kai arklio LKKVII203(ČrP). Jeigu nosy bus viena skylelė – vélnias, jeigu bus bato pėda tuščia – išeina, vélnias (ps.) LKT214(Jnš). Jei y[ra] nosės nekiauros, ta žinojo, ka tas yr velni kas (ps.) End. Seniau mano bobutė su velnia s šokdavus Všn. Eidavo velnia į gužynes i mergas užšokydavo Klvr. Sakydavo, ka velnia arklius jodinėja Grž. Mane pačią velnia nešiojo po mišką – net Rudakiškėj buvau atsikliuvus Slk. Ir verkiau, ir žegnojaus, ir vélnius šaukiau, kol priejau gryčią Jdp. Senovės žmonės pasakodavo, kad velnia ripką mušdavo ant kelių Pc. Nuo saulės sėdimo velnias darbą pradeda ir dirba, iki gaidys pragysta, o tada jau meta LTR. Ryto metą užgiedojo gaidys, vélnias i pranyko Trš. Gaidy, kurtiny, giedok, velnia dūšią paims Šmn. Visi velnia išrūko pro kaminą JT452. Pasikorimas tai nuo velnio pareinąs BsMtII63(Nm). Vél[nia]s bijo šermukšnio Sd. Velnias, su šermukšniu suduotas, bėga į šalį BsMtI10(Sln). Su tąja [šermukšnine] lazda galėjai vélnią mušt, lai jis pats iškas, kur yr [pinigai] Sk. Žmonys sako, kad vilkas velnio plauką turiąs, už tai žmogus, vilką pamatęs, nušiurpsti, nusigąsti Sln. Iš velnio pasidaro smala, o iš Perkūno – auksas LTR(Kbr). Ką kiaušinį po pažaste išnešioja, tai išeina vélnias Pst. Jūs velnią pristojot ir velniui teksit LTR(Brt). Viesulai sukanties, velniukai svodbą kelią BsMtI28(Nm). Jeigu esti vėjas didelis, tai žmonės sako, kad

208 velnias veja savo bobą LTR(Ssk). Kap pučia didelis vėjas, tada sako: velnia pirtin eina LKKXIII138(Grv). Velnia dūšią neša, – sako, kai didelis vėjas Sld. Lauke velnia su raganom dūksta (labai blogas oras) Tr. O, vélnias su ratais parvažiuo[ja] (artinasi perkūnija)! End. I sako parvažiavęs, muni vel[nia]s apsėdęs buvo Sd. Gatavai vél[nia]s prisistojęs i šnibždėjo į ausį (žmogus keistai elgėsi) End. Velnias tave užsėdo, kad nebegalima susikalbėti Srv. Nu velnio apsėstas, apstotas D.Pošk. Tave gal vélnias apsėdo, kad tep vaipais? Švnč. Jau nebė[ra] galvo[je] žalčiuo, musi vél[nia]s aną apsėdo Trk. Kiba tave velnias apsėdo Pns. Nu ta y[ra] vélnio apstota boba tikrai Klk. Jį vélnias apstojo nekeikiant Bt. Vélnio nemačiau, tik vélnio pristotą žmogų Gl. Ar vélnias jį pristojo?! Snt. Gal jis vélnio parinktas? Tr. Velnių varytojas, užkeikėjas ŠT270. Aš kareivis, sako, nebijau nė vélnio (ps.) Šv. Sako, ar matėt kas gyvą vélnią? Tl. Drąsus buvo, tai klausia: – Vélne, ko vaitoji? Slv. Vélne, paleisk, aš tau atiduosiu dūšią BM385(Plt). Velni kuo dūšią pardaviau, i atnešė auksinių piningų maišelį Žr. Vélniau! LKGI218(Aln). Veln ! LD218(StngŽ30), LD218(Klt, Tvr, Trgn). Veln e! Pgr. Veln el broleli, paleisk, daugiau nebeisu vogti! LKT46(Vgr). Ima velniukas ir sugundo niekus plepėti, šaipytis… Pt. Velni kai liūb eis su tais piemenukais risties Šts. Kad sausas šiltas laikas, nė vieno velni ko pri piemenų neateis Šts. Neikiat į krūmus vieni patys, o ten velni kas lauka jūso Akm. Tokį maišą atnešei į pat laukų galą Sakau, veln kas biškį padėjo Kl. Mat jau ans mislijo, ka veln itis aną šnekina, ne vaikis Kl. Radau mažuką avinuką ir bijau imt: gal velni kas Pv. Kiūtodamas ant kelmo net apsiverkė velnytis BsMtII15(Srd). Velniū tis juokias, ik valiai juokias (ps.) Dglš. ^ Tu piktas kaip velnias Stč. Tas šuo piktas kaip veln itis Akm. O o, dabar vaikai kaip velnia – žodžio nepasakyk Žmt. Susisukusi kaip šimtas velnių Krš. Bjaurus kai velnias Pn. Atšiūžus kaip velnias Svn. Geras kaip velnias (iron.) KrvP(Dkk). Gi aš buvau kap velni kas greita: kur mano neapeita, kur neaplakstyta! Pv. Ano šono pajauniukai ilgom kojom kaip velni kai (d.) Slk. Menkutė, ale tokia sukčius kap vélnias Nč. Jis suktas kap velnias Lš. Šneka kaip žmogus, mislia kaip velnias Gdž. Pasleidęs kaip velnias Gdr. Bepigu anam negyventi – piningingas kaip vel[nia]s Ms. Rangus kaip velnias Skdv. Didelis kaip velnias, durnas kaip perkūnas KrvP(Srv). Baisus kaip velnias raiste KrvP. Ana y[ra] sveika kaip velnias, tik nepaslenka dirbti End. Mirė mirė visą žiemą, o dabar eina boba kap vélnias Rdm. Suvaikėjęs kap vélnias, suvisu durnas Švnč. Paikas kaip velnias BsMtII61. Pasipūtęs kaip Šiukštos vel[nia]s Žr. Tu panašus 209 in Vygrių vélnią Pns. Atsipūtęs eina kap vélnias Dglš. Susilenkė kaip Vicento velnias VP43. Kočio[ja] (spaudžia prie darbo) kaip vélnias Vicentą End. Raišas kaip devintasis vél[nia]s Vkš. Graži kaip pupų velnias (iron.) LTR(Vl). Graži bjaurybė (mergaitė) kaip velnias! Rm. O ano akys žibėjo kaip vélnio tą vakarą End. Gavo tokį gerą piršlį, kaip vélnio botagą, – ir sumezga, ir atamezga JT366. Mano burna kap karvelio, o tavo gerklė kap vélnio Jz. Liežuvis kaip vélnias Adm. Meluoja kai velniai Srd. Smirdi kaip velnias Mlt. Bezi kaip vélnias, sarmatos neturi DūnŽ. Purvinas kai vélnias Dglš. Vaikas murzinas kai veln tis Ar. Toks esi kaip pipirų velni kas Žr. Par dieną nu tos kuknės paliekti paišinas kaip vélnias Pln. Parėjo kai velni kas nudulkėjusi Žg. Išsitepus (išsidažiusi), išsidarius kap kokis vélnias – aš jos sarmatinuos Pv. Pajuodęs kaip skudurų velnias LTR(Grk). Karvė juoda, o jis baltas kai vélnias Jrb. Ka ta Klaipėda nusmilkusi kaip vélnias End. Paalksnės juodos, tai sako – kai vélnio šūdas Šmn. Apsileidusi ir aš, pasidariau kaip vélnias End. Parejo aną vakarą girčiausis kaip vél[nia]s Trk. Baugūs kai velnia , sunku sugaudyt tuos viščiukus PnmŽ. Stora kai vélnias [bebro oda], nė[ra] te blizgėjimo Vdn. Meisa y[ra] ta sūri kaip vélnias End. Ka tas piningas y[ra] kaip vélnias neskalsus End. Kiečiai auga teip kaip velnia , aš negaliu anų išpjauti – kaip medžiai Yl. Verskiat šakainį – smelka rasodną kaip vélnias End. Nėr ganyklos, vargstam kaip velnia Rdn. Kai juodas vélnias vargau LKT117(Rs). Kur aš, te i vélnias su kačerga Ad. Norėjo dirbti kaip velnia Pgr. Pluša kaip velnias po peklą Btg. Dirbdavai kai juodas velnias, i gana Pžrl. Tingi tu uogų skyt kai vélnias Jd. Pampsosi tu munie, kai velnias pry pečiaus Darbo imkis! Vvr. Žentas dirba eiguliu, abu vagia kaip velnia Alks. Mano d kters aust nei burbt, verpt nei stukt neina, o jau šokt – kaip velnia Snt. Noru ėsti kaip vélnias Krš. Ženytis nori kap vélnias, o šienaut nemoki Kš. Bus tik vélniui darbo daugiau apsiženijus Sld. Visi pacai pri munęs kaip velnia parejo [iš kaimynų] Krž. Seniau bernai kaip velnia kad mušdavos Slm. Ėmiausi kai su velnia s Jrb. Gavom [mušti] kaip velnia maiše Snt. Al šetonuo duoti ugnies (mušti) kiek vélnias nemato End. Pijokai abudu, gyvena kaip du vélniu (mušdamiesi) Krš. Ko dūksti kaip velnias Žvr. Liuob siusma po duobą kaip veln ičiai Trk. Raba kaip vél[nia]s po kaulinyčią Sd. Netratėk kaip vélnias kiaulinyčio[je] Tl. Išvažiuoja [autobusas] ne laiku, lekia kaip velnia Gdž. Mes sušlapsim [per lietų] kai velnia Auk. Gyvena kaip velnias raiste PPr284. Šūkaloja kaip velnias raiste TŽIII389. Trankosi kaip velnias, perkūno genamas LTsV132(Klvr). Siuva aplink kaip velnių apsėstas Trs. Laksto po kiemą kap vélnio apsėstas – vis neatsiranda tos 210 kopėčios Gž. Rėkia kaip velnių apsėsta LTR(Vdšk). Ko šauki kai vélnio apsėstas? Grdž. Ko plyšti kai vélnio draskoma?! Rs. Cypia kai velnias terboj Zr. Negaliu dainuot, imu verkt kap vélnias Graž. Suriko senis kap vélnias ropėse Vlkv. Vaikščioja kaip velnias po ropes PPr290(Kp). Įsikraustė kap velnias į ropes Mrj. Sėdi kap velnias ropėsa be darbo Rod. Sėdi kai velnias ropės ir jodo žmones Trgn. Jodo kaip velnias dūšią Brž. Sėdi kaip velniui dūšią užrašęs Bsg. Griebė tas [motociklo] dalis kap vélnias dūšią Rdš. Lekia lyg vélnias dūšią nusistvėręs Kbr. Tąsai tą vaiką be reikalo kai velnias dūšią Skdt. Pasigavo kaip velniai dūšią ir išsivežė Slm. Tas lakina muni kaip vel[nia]s savo motiną TŽI315(Sd). Tęsia kaip velnias močią par raistą Ds. Pats ūkininku tapti jis niekados negali, bet prie ūkės jis it velnias prie dūšios kabinasi A1885,233. Kap vélnias prikliuvo [prie jo] LKKXIII126(Grv). Šokinėja kaip velnias po bajoro kelnes PPr423(Pšl). Kratykis tu nuo jo kaip nuo kokio velnio! Slm. Išbildėjo kap vélnio nešamas Vrn. Tas arklys leka kaip šimtas velnių parsigandęs Yl. Dulmargė išpančiota bėga kaip devyni velniai Šts. Tikra pasiutynė su tais gyvuliais: zylioja lyg velnia Skr. I lekia kap vélnias par ledą Ml. Lekia kaip velnią pasigavęs Sml. Jie kaip šoks lėkt su tuo laužu, kaip velnia su pečionėm Pn. Intūksėjo kai velnias su žarijom Sld. Bijo kaip velnias bobos KrvP(Dkk). Bijo kaip velnias perkūno KrvP(Pln, Ps). Prisisaugojo kap velnias perkūno Onš. Bijok tokios nelaimės (nesantuokinio vaiko) kaip vélnio Klk. Plakdavo žmonis, bijojo ano žmonys kaip vélnio Užv. Nekentu aš ano kaip vélnio End. Teip nekenčiu kaip ir velnių Pnd. Nekenčia kaip velnias gaidžiagystės Rz. Kaip velnias gaidžių nekenčia LTR(Gdr). Atsiviepė it velnias priš perkūniją Skd. Ko vaipais yt velnaitis žaibus metant Skd. Šoka įsisprendęs kaip vel[nia]s priš žaibus Šts. Šaipos kap velnias prieš debesį Prl. Titinasi kaip velnias prieš debesį PPr290(Prn). Ko žiūri kaip vélnias į rupūžę, ar nepažįsti Skr. Žiūra kaip velnias į gegužę Krž. Žiūri kai velnias an varlę Skp. Ko žiūri kreivom akim kai velnias į savo motiną Srd. Nuskambėjo kap velnių pulkas LKT198(KzR). I diginiuos, i puldinės kaip vél[nia]s jaujos degti Užv. Šoka (Tuntuoja Dglš) kai velnias, balą aždegęs Rš. Jei ką dideliai ilgai dirbo: – I ko čia, – sako, – neužrauki kaip vélnias ežero End. Užsodino kaip velnią ant pinigų puodo (netinkamą žmogų paskyrė) J.Jabl. Pakliuvau kaip vélnias į vaiską: labai blogi metai buvo, lietingi Snt. Sėdo kaip velnias į pipirus PnmA. Įsivėliau kai velnias į pakulas Grk. Įkrito kaip vel[nia]s į žabangas Sd. Vargsta kaip velnias su negyva pempe Šll. Velka kaip velnias varlę Trgn. Velka kaip velnias veršeną Krž. Dreba kaip velnias an kemso Ds. Dreba kaip velnias ant lukšto (ant vandens lelijos) Krž. Pūkščia kai 211 velnias po pirčiai Zr. Išmurkdė kap velnią kopūstuosa Nmn. Išlindo kaip vélnias iš pakerės DūnŽ. Nukušteno kai velnias per šiaudais Vdš. Viską, ką kitur uždirbu, ką algos gaunu, į tą ūkį [sukišu] kaip į velnio maišą J.Marc. Vėjas kaip į velnio veselią Nd. Daugybės juodvarnių kai velnių gauja: laukas žiba nuo jų – teip juodi LKT180(Jrb). Ir tų mašinų priviso kaip iš velnio ančio A.Gric. Gerai gyveno, turėjo pinigų kai velnių Jd. Tų vaikų turi kai velnių pagado[je] Nm. Šermukšniai pilni, rudenį bus lietaus kaip vélnio Pš. Devė [lietus], ka velnia rūko Žr. Kur vaikai neišlakstis, kur vélnias neišnešios Krs. Kap pjautas pjautuvu pėdas, kap tėvas su motka, o kap šienautas, kap velnias su ragu Mrs. Vaikali, a velni kas su ragiuku tavi i bado: judi, kruti Rdn. Stripuliuoja (nekantrauja), lyg velnias blauzdą laužtų Grk. Ko skubini? Velnias šlaunies nelaužia Dkš. Ar velnias tau blauzdą laužia važiuot dabar tokioj blauzdlaužynėj Vdžg. A vélnias ragą į subinę kiša, ka skubi Krš. Ko draskaisi dabar, a ne vélnią matai? Sml. Koks ten dažinys – velnias matos, geriau jo nevalgysiu KlK13,97(Kp). Nei (neik), būsi vélnias velnių (labai sudulkėsi) Švnč. Jau tę galima ir vélniu[i] ragai numalt, ką tę ir daro tep ilgai Pv. Gal velniui ragus mausto, kad neateina? Ds. Gal velniui ragus statai? (atkertama sakančiam „neturiu laiko“) LTR(Ds). A vélnią ir lupai išejęs? Krš. Jug ten patį vélnią išmaliavotų su ragais End. Ko teip ilgai trunka, ar velnią ir romija Ms. Tik man ragus paduok, velnią aš pats ištrauksiu Grz. Toks vyras: vélnio ragus galėtų nulaužyt, o dykas Jrb. Vyrai tokie, kad vélnią sutrupintų Adm. A, da su velnia s minčių galiu eit Žl. Kad aš tau imsiu duot, tai net velnia bezdės! Al. Užsitvatijom pečių, kai šalta, kad velnia kauka Krš. Sėdint tai aš ir vélnią parsitrenktau Alv. Su vélniu nesiimsi Snt. Jau jos nė vélnias nep reis Jrb. Ir vélnią su ragais išneštų iš krautuvės Ds. Vélnią su ragais gali parsinešti, nėkas nėko nesako Krš. Dabar turgun tik vélnio su ragais trūksta (visko yra) Kpč. Tokio[je] trobo[je] vélnias blauzą galia nulūžti Krž. Vélniui ragai lūžta (netvarka) LKT156(Grz). Vélnias raitas joja in girnų – šite ažuversta Dglš. Čia pats vélnias sprandą nusisuktų Skrb. O kieme – tai vélnias nosį nusisuktų Šmn. Tam raiste i velnias ragus nusilaužtų Tr. Į dirvą negalia nė vélnias ragų įdurti, toks molis Pln. Čia vélnią greičiau rasi negu akmenų Šš. Tokioj vietoj gyvena, kad ir vélnias basas nepereis Ign. Viduj pirkioj i vélnias nepereit Dglš. Atsidūrė tę, kur velnias vaikus peri Ss. Aplinkui pelkės priaugusios krūmokšnių, kur velniai vaikus veda Jnš. Biržynan vélnias basas neineit (daug nuolaužų) Dglš. Čia jau ir pats velnias ragus susilaužytų Dbk. Par jo duoną ir velniai basom kojom nepereis LTR(Slk). Duona buvo nekokia, velnias basas nepereit par plutą Švnč. Ant to snukio velnias pupas kūlė (labai 212 rauplėtas) LzP. Su velniu neik an pirtį LTR(Rm). Pirty ar jaujoj – kaip vélnio saujoj Blnk. Įsileisk velnią į pirtį – tuoj užlips ir ant plautų LTsV273(Trgn). Kad velniui duodi koją įkelti, tai ir sostą gausi pataisyti TŽV627. Užstok vélniu[i] duris, tai insirangis per langą, užstok langą – jis per aukštinį Pv. Uždaryk velniu[i] duris, tai išlįs pro aukštinį LKT210(Dkš). Uždaryk velniuo duris – ans įlįs ir par rakto skylę LMD(Tl). Su vélniu ir obuolio nepasidalinsi Ad. Eidamas su velniu obulauti, paliksi ir be terbos, ir be obulų VP14. Neik su vélniu grybaut, liksi be terbos ir be grybų Rs. Neik su velniu riešutauti, liksi be terbos ir be riešutų Kltn. Su sena boba kupčiaut, tai kai su velniu obuoliaut LMD(Slv). Boba, merga ir velnias – vieno tėvo vaikai LTR. Boba ir ragana – velnių seserys LTR. Bobos ir vélnias bijo Všn, An. Boba ir velnią apšukos LTR(Grv). Boba baisesnė i ažu vélnią Švd. Ar vélnias, ar boba prigėrus Drsk. A girtas, a vélnias – tas pats Jrb. Girta boba až vélnią blogiau Ant. Boba ratuos, vélnias po ratais Šmn. Tik vélnias žino, ką boba galvoja Msn. Ką boba padaris, tai nė velnias nepriveiks LTR(Rm). Ką velnias nevalios, tą boba valios M. Ką motriška padirba, to nė vélnias nepadirbs Pln. Kai vélnias nieko negalia padaryt, pasiverčia an bobą Ps. Pats vélnias težino, kur boba peilį galanda Erž. Nė vélnias nežino, kur motriškos pagalanda peilį Krž. Ot boba, iš vélnio pinigą padaris! Antr. Ko vélnias daugiau bijo? – Bobos i šermukšnio Erž. Aš nebijau nė vélnio bobutės Ss. Nieko nebijo, nė pliko vélnio nebibijo Trk. Su anuo nė pats vélnias nepagyvens, visumet susišėliojęs i susišėliojęs End. Tokiam vélniuo iš papeklio nėkas šonų neaptranko Krš. Jei norėsi, tai ir su pačiu vélniu sutarsi Šmn. Nusileisdamas ir su velniu sugyvensi Tr. Nuo jo neapsisaugosi, jis patį vélnią apmaus Jnš. Nė pats vélnias neįtiks Jnš. Pasakė, kad iš manęs nė vélnias neišeina Šk. Savo namuose, o vélnio naguose Ar. Vel[nia]s tau, sako, tevergau[ja], ne žmogus S.Dauk. Naktį velnio bijo, o dieną žmonių Varn. Dieną žmogus, naktį vélnias Srd. Vel[nia]s nemiegta S.Dauk. Vienas vel[nia]s išejo, o kitas toks parejo S.Dauk. Ar tas, ar tas, vis vienas vélnias Nmč. Devyni velnia jodos i abu galu rodos (apie nesutariančius) Dglš. Vienas trauka, kitas vélnio lauka (vienas dirba, kitas tinginiauja) Krš, Kl. Dieną po velniais, naktį po vienais kailiniais Pg, Ds. Lino kančios nė vél[nia]s neiškentėjo Bdr. I vélnias su jom (mošomis) būt nesuteikęs gyvent Dglš. Marti – karti, o anyta – vélnio pramanyta Grnk. Žentas su ragais, marti su velnia s Krtn. Velnio rytas ir išspjautas Pnd. Vienas velnias jojamas, kitas važiuojamas LTsV279(Alvt). Vienas velnias ariamas, kitas akėjamas LTsV279(Vlkv). Velniui niekad neprikeiksi, o bagočiui niekad nepridirbsi LTR(Kš). Velnias dūšios, o šuva skolos neturi suv. Kad velnias gimė, tai velnias ir 213 bus LTR(Kz). Koks jau velnias gimė, toks ir sprogs Pš. Kuo velnias gimė, tuo ir karš Sd. Kokis vélnias in lopšį, tokis – ir in grabą LKT210(Dkš). Koks vélnias jaunas, toks ir pasenėjęs Klt. Vélniu apsigimęs, vélniu pasisiuvęs, vélnias i būs Krš. Koks vélnias, toks ir velniukas Tl. Velnias sėjo, velnias ir pjauna LTsV243(Vrn). Iš bėdos vélnias ir muses ryja Tlž. Visų velnių ragai vienodi Šl. Visi velnia , visi raguoti LTR(Vl). Nebus geriau, a vélnias su nagais, a su kanopom Mžš. Vélnio žagrė, vélnio jaučiai (apie blogą darbą) Skr. Vélnias vélniu i smirda (apie degtinę) Švnč. Visi velnia tokie, visi gauruoti End. Visi velnia , visi muzikantai Pnm, Kp. Visi velniai juodi, nė vieno nėra balto Sln. Tegul bus tavo velnias juodesnis Ml. Ot i pažiūrėsim, kieno vélnias juodesnis! Sml. Ne taip velnias juodas, kaip pamaliavotas Ub. Ne toks velnias baisus, koks nušnekamas PPr213. Raistas nebus be velnio VoL244. Velnias ir savo balą giria Pnd. Vélnias geras tik sau JT223. Sveikata negal girties, galia vélnias koją pakišti Rdn. Velniui ir vagis brangus LTR(Zp). Vélnio nereikia ieškotei – pats ateina Trgn. Prie gero žmogaus ir velnių daug reik LTR(Grl). Teip padarius, velnias turės vienu ragu mažiau VP46. Vélnio nebijau, o nu žmogaus blogo neatsigysi Gd. Į vélnio tinklą gali įkristi, kaip esi jaunas Yl. Kas velnią keikia, tas velniui dirba LTR(Auk). Šitie vietiniai kur yra lenkai, tai jie vis tiek tokie kap sako – savo vélnio nesimeta Pns. Kaip rudos akys, teip su vélniu žmogus yr (jis gali kerėti) Yl. Velniai vaikus sumaino, jei tik pirmąroz juos bobutė prausdama neperžegnojo LTR(Slk). Įspaus kryžių [į duonos kepalą], ka vel[nia]s neatimtum Sd. Žmogus visais laikais daugiau pri vélnio kritęs Rdn. Ar tu vélnią ir esi prarijęs, kad teip stiprus Grž. Kas do par véln[ia]s įlenda už kailio, ka taip siunta Rdn. Nėko nepadarysi, véln[ia]s po skūros palindo, i gerai Skd. Jam už kaunierio velnių pilna! Pv. Vélnias už apkaklės uodegą kiša jau Lkv. Vélnias į uodegą įkibęs, neliaunas [dūkti] Krš. Kai ištekėjo, devynis vélnius iš kasų paleidė Krs. Po šliūbo pasikeita [moterys], pasiunta, liuob sakys – vélnią iš kasų paleido Krš. Kur čia nerūkysi, jei velni kas ant liežuvio galo šokinė[ja] Grdm. Žilas plaukas galvon, velnias stverias uodegon Trgn. Vél[nia]s į užpakalį bezmėną kabina (apie senstantį) Akm. Jau sena, su vélniu vienų metų Krš. Jo galvoj velnia strapalioja Tr. Dūrė vélnias galvon (radosi kvaila mintis) Db. Vélnias yra žmonims galvas susukęs, ka taip duodas Krš. Kuokines darė i darė, kole anturskė jai vélnią galvon (suviliojo) Švnč. Rėkia dėl akių – galvoj velniai sukasi Šk. Dar velnia žmonių širdysa sulindę (žmonės yra negailestingi) Mrc. Tep girtas, kad net velnia akyse vaikščiojo Klt. Jurga tarsi nusigando, tarsi suprato, nustojo kvatojusi, surimtėjo, tiktai velniukai akyse lakstė K.Bor. Tie du 214 vyručiai buvo pilni velnių, vienas barzdotas, o kitas tris dienas nesiskutęs P.Andr. Jug meistras ne vélnias, susitarsi Krš. Da te bus velniui darbo Švnč. Už mergų gimdymus velnias atkenčia BsMtII67(Srd). Kad vel[nia]s paėmė kirvį, teema ir kotą S.Dauk. Ka velnias prišoks, ir iš kirvio koto sprogs Škn. Velnio muštas, velniui nepasiskųsi LTsV179(Trg). Velnią mušęs, velniui nepasiskųsi LTR(Jrb), Erž. Nuo velnio eisi in šėtoną apsiskųst LMD(Vlk). Šėtonas velnius bara Sln. Velnias velnią gina Sln. Kai gausi lupt, tai pripažįsi vélnią už tetėną Šk. Velnias velnią pažino ir an alaus pavadino LTR(Ml). Velnio bitės – velnio medus PPr436, Mrj. Vélnias vélniui rankas mazgoja, daugiau nieko Švnč. Velnias už velnio tęsia LTR(Grv). Pijokui virstant vélnias ragus pakiša Pl. Pijokui velniai paduškėlę pakiša Tr. Seniui griūvant vélnias akmenį pakiša JT228. Skubos darbą velnias renka PPr50, Nm. Dviejų darbų ir velniui nereikia LTR(Auk). Šventės darbas vélniui reikalingas An. Jeigu ant vieno pečio yr mintuvai, ta ant kito – vél[nia]s (nors ir vargsti, bet ir linksmas būni) Lnk. Kai tas vélnias sako: degs nedegs pelkė, bile pasiutimą išvarysiu Erž. Bagotam velnias vaikus supa LTsV186(Žsl). Bagotam ir velnias ratus tepa Vj. Bagotam ir vélnias sviestą košėn drebia Kp. Bagotam i vélnias į košę taukais šika Lk. Bagotam vélnias ir į košę šika, o biednam ir iššikęs išema End. Kur tiršta košė, te ir vélnias šika Trgn. Musėt tau vélnias pinigus iš molio lipdo Ad. Velniui katiliukas, o man pinigai Antr. Už rublį i vél[nia]s kazoką šoka Vkš. Už pinigus ir vélnias šoka Sn. Su pinigais ir velnią ant stogo užvarysi LTsV183. Sidabro yla ir velnio maišą praduria Plv. Sidabrinė kulka ir velnią nušauna LTR(Mrj). Gobšaus bėdas velnias rėdo PPr92. Gobšo naudą velniai gaudo LTR(Tl). Tiek kiaulei grybas, tiek vélniuo žydas Plt. Ažu žirnį mažesnis, ažu vélnią piktesnis (pipiras) Trgn, Mlk. Už žirnį mažesnis, už velnią kartesnis (pipiras) Krkn. Kaulo burna, mėsos barzda, du kartus gimsta, vieną kartą miršta ir velnio nebijo (gaidys) LTR. Dukart gimusio ir vélnias bijo (gaidys) JT457. Juodas kaip velnias, ale ne velnias, lekia kaip paukštis, ale ne paukštis, knisa kaip kiaulė, ale ne kiaulė (juodvabalis) LTsV537. Vélnias su taukuota nosia (svirtis) JT454. Juodas vélnias aukso krėsle sėda (puodas ant ugnies) End. Raudonas liežuvis juodą velnią laižo (ugnis ir katilas) Sim. Raudoni botagai juodą velnią plaka (ugnis ir katilas) LTR. Juodas velnias visą auksą maišo (žarsteklis) Pnd. Juodas kaip vel[nia]s, skanus kaip pasiutęs (vėdarai) Slnt. ǁ statula, skulptūrėlė, vaizduojanti šį padarą: Velnių muziejus rš. Ans dirba visokius veln ičius, je kas prašo Gršl. Daba velnia žmonims rūpa – mokytiejai velnių prisinešę Krš. 215

2. KlG21, R, MŽ, MŽ15, P, N, I, M religijose – piktoji dvasia, nelabasis: Martynas matė, kad tokiame pragare, kaip ties Verdenu, nei Dievas, nei velnias nepadėjo ir negalėjo padėti I.Simon. Kad pilvots koks ponpalaikis taipo prasikeikia, tai jau ne dyvai, nes vélniui jis pasidavęs, poterių gėdis ir dangaus paminėdams juokias K.Donel. Ten vélnias su aniolais mušės, dideliai bildėjo Šts. Kaip padirbėjo, kad guli, niekas tau, nei velnia lenda, nei aniolai, nei niekas, kad miegi geriausia Rk. Jei esi vélnias, eik į peklą, jei dūšia – ta prašyk ko nori Sd. Kam pasiskųsi: Dievo nė[ra], o vélnias kaži kur yra Stak. Jūs, velnių, daug, e tu, Dieve, vienas Klt. Velnia vedžios, niekur neuliok vakare [per Kūčias] Aln. Vélnias baikštus – kryžio bijo Aps. Vélnias kavojas až kryžiaus JT419. Velnias tiems ant galo užmoka, kurie jo duodas prisiviliodintis Kel1853,12. Antra pavinastis to, kurs priima krikštą, yra ta, idant išsižadėtum velnio ir jo puikybės, ir visų jo darbų P. Krikštas … išgano mus nuogi amžinos smerties ir nuogi piktojo velnio Mž24–25. Tenerst velnias ir visa pekla, draugas est jums sūnus Dievo ChG71. Bet mes prašom to[je] maldo[je], … idant mus velnias, svietas ir kūnas mūsų nepriegautų Vln24. Tie trys mūsų dūšios neprieteliai: svietas, kūnas ir velnias brš. Tegul velnias su savo macia nieko mumus nepadaro PK174. Teikis, tėve, ir šią dieną apgalėti piktą velnią, kursai mus nuog tavęs traukia PK19–20. Prakeiktas tas žmogus, kursai žiedą jauniškės savo velniui ataduosti, o mieles senystės savo nori Dievui ataduot PK249. Velnias mūsų nepertrauks KN185. Piktieji save nuog Dievo amžinai su velniais regėsis atmestus MT254. Būkit pagiringi, nesa jūsų prieštarnykas velnias visada gražo[ja] rengdamas kaip levas aplinkui jus vaikščiodamas, idant kurį praryt galėtų MP77. Ans pasveikino daugel … ir daugel velnių išvarė ir nedaleidė velniamus kalbėt Ch1Mr1,34. Velnias gundžia moteriškę per žaltį Ch81. Pana per savo galybę trem nuo jo velnio piktybę SGII70. Kaip nesang velnias yra eitvaras, teip biesas yra žemėpatis WP150. ^ Kaip jei velnia juodi, bjauri tie Užgavėnių žydai Kl. Aneliutė eina bažnyčion, nu Elena gi neina kaip vélnias, nigdi nemačiau Rk. Daužos kaip vélnias po peklą Snt. Kad tu ir dainuoji – kap vélnias pragare Gž. Jis pri josios kaip vélnias pri davatkos pristojo Erž. Ir džiaugsies čia dabar kaip velnias, davatką sugundęs KrvP. Apsiriko kaip velnias, šventą Morkų peklon įsikvietęs KrvP(Al). Karvė parlėkė lyg velnias iš peklos Rd. Bėga kaip velnias, kryžių pamatęs KrvP(Jnš, Mrk, Vkš). Bijo kaip velnias kryžiaus Krč, LTR(Gdr, Pn). Pabūgo kap vélnias kryžiaus Vrn. Aš pijoko tai kaip vélnias kryžiaus bijau Užp. Mes to alaus kratoms kaip vélnias kryžiaus Slm. Bijo knygos (nenori mokytis) kai vélnias kryžio Tr. Bijo kaip velnias 216 ražančiaus KrvP(Srv). I pabalo kaip velnias davatką pamatęs Slnt. Vypt atsivieps kaip vel[nia]s, švęstu vandeniu apšlėktas Grg. Siūlos (Peršasi Mrj) kai velnias į kūmus Sln. Kai vélnias į peklą spraudeis spraudeis i įsispraudei Erž. Ko tu čia zerioji, ko tu grūdies kap velnias po peklą Nmn. Ko taip užsidegei kaip velnias peklą degti Užv. Ko teip skubi kaip velnias peklos gesinti? Slnt. Ko važiuoji kaip velnias peklą uždegęs Žvr. Ko tuntuoji kaip velnias peklą aždegęs Slk. Ar poterius skaitai, ar velnią matai, kad nieko nesakai Klp. Užsirioglino kaip velnias ant altoriaus Rt. Vesk velnią į bažnyčią, vis velniu liks Sdb. Įleisk vélnią į bažnyčią, lips ir ant altoriaus Yl; LTR(Šl). Nuo velnio yra kryžius, o nuo bobos nėra rodos LTR(Aln). Boba perša, vélnias šliūbą duoda Jnš. Boba – piršlys, vélnias – kvieslys Snt. Jei boba į piršlius, velnias į maršalkas LTR(Žg). Dvim davatka tarnauna: Dievuo i velniuo Grd. Davatkai kelią prie Dievo vis velnias pastoja Tr. Pasaka nuo Dievo, mįslė nuo vélnio Všk. Než[i]nia, nuog ko toj laimė: ar nuog Dievo, ar nuog vélnio Pv. Ar mane Dievas, ar vélnias an ragų atnešė Dg. Ką Dievas duoda, velnias nepagriebs KlvK. Ką Dievas duos, tai nei vélnias neatims Vdk. Dievas nedav[ė], i vélnias neduos Švnč. Ir velnias duoda, ir Dievas neatima LTsV209(Vrn). Dievas davė, velnias parovė D(168psl.). Velnias bėdą, Dievas rodą LTR(Slk). Dievas sėja rugius, o velnias kūkalius LMD(Vlk). Ir Dievą apvylė, ir velnią apgavo LTsV243. Kas Dievo Dievui, kas velnio velniui LTR. Velnias neims, Dievui nereikia LTsV214(Rk), Ps, Sml, Erž. Vélnias neims, Dievui nereikalingas Žl. Nė Dievui, nė velniui jo reikia Sv. Kas nuo Dievo atstoja, prie to velnias pristoja Trgn. Prie švento ir velnias pristoja Bsg. Kartais iš šventųjų velnia birsta KlvrŽ. Su Dievu gyvenant, karts i su vélniu reik pasižinti Rdn. Ilga malda – vélniuo nauda, trumpa malda – Dievuo garbė Ub. Lėkiau kaip angelas, puoliau kaip velnias Sim. Ak s aniolas, až akių vélnias JT309. Su svetimais – angelas, su savais – vélnias Ds. Kol mato – šventas, užsigrįžta – velnias LTR(Srj). Iš vélnio aniolo nepadarysi Grg. Iš prasto žmogaus – vélnias, iš gero – aniolas Štk. Ir vélnias, žiūrėdamas an angelą, išmoksta ražančių kalbėt Slk. Žinau tik tiek, ka vélnio neišmokysi Krš. Iš jo tep bus kunigas, kap iš velnio arganista Dkš. Poną Dievą myli, bet velnio nemeta Sln. Dievą išvijo, bet vélnias vis tiek liko Srj. Dievas glėby, velnias širdy LTR(Slv, Mlt, Šmn). Dievą laiko širdy, o vélnias ant lūpų Krs. Davatka kalba rožančių – velnią nešioja už ančio LTR(Mrj). Vélnias, įvarytas į bažnyčią, poterių nekalbės Pgr. Dievui meldžiasi, o velnią už uodegos tampo P.Cvir. Velnio bijo, o ant bažnyčią neėjo Pšl. Pondievali, padėk, veln li, pabėk Šts. Dieve, pabėk, vélne, padėk (sakoma norint, kad sektųsi blogas darbas) Šk. Dievo korotas, velnio 217 pristotas LTsV240(Gr). Nei Dievui garbė, nei velniui pagaikštis Ds. Dievuo garbė, vélniuo šūdas Sd. Dievu[i] dūšia, vélniui[i] šūdo Svn. Prie vélnio uodegai ir liksi, jei nekrikštysi (jei neturėsi krikštavaikio) Aln. Jeigu eini pasikart – velnias kelią rodo Kin. Per skylę žiūrėdamas velnią pamatysi KlvK. Velnio iš maldos neišmesi LTsV325(Vl). Velnio iš giesmės neišmesi LMD(Šl), Rs. Iš giesmės vélnią n išmesi, o iš dainos – Dievą Plv. Kad peklės nekūrentų, visi velniai sušaltų LMD(Pšl). Jei jot peklon, tai an gero vélnio pasižebot Žln. Pekla be velnio nebus LTR(Grv). Peklo[je] velnių netrūksta Sk. Svietas griekais, pekla velniais pereit B. Jei ant dangų kopėčios būtų, velniai be darbo peklo[je] atliktų LTR(Pn). Dievo daržo nenuganiau, velnio ropių nenuroviau Gs. Geriaus pasitikti velnią, ne piktą žmogų: velnio atsižegnosi, o pikto žmogaus ne Sln. Pirmas vyras – nu Dievo, antras – nu žmonių, o trečias – nu paties vélnio Slnt. Iki dvidešimt penkių pats ženijas, po trisdešimt penkių – giminės, po keturiasdešimties – vélnias Mlt. Buvo pekloj, o velnio nematė LTR(Rm). Arti pragaro gyvendamas, ir velnią į kūmus turi vadinti LTR(Plt). Nė velnių gal pekloj tiek nėra, kiek tų bobų Št. Duok Dieve bėdos, o piningiukai velniu[i] LMD(Šl). Už piningus, sako, i vel[nia]s poterus kalba Yl. Kunego naudą velnias išgaudo VP26. Juodas vel[nia]s, į kaktą kryžius (malūnas) TDrVII156(Kin). audamas balsiai Žem.

218

219