Almanachas "Žurnalistika 2017"

Almanachas ŽURNALISTIKA 2017 (I) Almanachas ŽURNALISTIKA 2017 (I)

Autoriai Jonas Trinkūnas Leidinio redaktorė Palmira Martinkienė Vytautas Žeimantas Jolanta Beniušytė Daiva Červokienė Jolanta Beniušytė Viktoras Trofimišinas Antanas Anskaitis Kalbos redaktorė Brigita Sabaliauskaitė Petras Algis Mikša Angelė Pletkuvienė Juozas Kundrotas Povilas Sigitas Krivickas Gintaras Kaltenis Dizaineris Simonas Barščiauskas

Leidinį prenumeruoti galima (leidinio indeksas 5329) Lietuvos pašto skyriuose arba internetu, užpildžius prenumera- tos kvitą adresu http://www.prenumeruok.lt/NewSubscription.aspx. Metinė prenumerata kainuoja 5,79 Eur, vieno numerio kaina 2,90 Eur.

ISNN 0135-1346

Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, 2017 Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas remia projektą „Regionų medijų vaidmens ir pokyčių įžvalgos – kalba žurnalistai“

(Fondas yra įsipareigojęs 2017 m. projektui vykdyti suteikti 6 000 eurų finansinę paramą) („Redaktorės žodis“, „Apie senų vilkų dantis: keletas rajoninio laikraščio redaktorės portreto detalių“, „Vidas Mačiulis: gyvenimo variklis – žurnalistika, charakteris ir genai“, „Nijolei Baužytei už „Mūsų miestelius“ įteikta Petro Babicko premija“, „Žurnalistai – Lietuvos meno kūrėjų pasaulio dalis“, „Visuomenės informavimo etikos kodekso taikymo praktiniai aspektai“, „Gyvybinių žiniasklaidos funkcijų onkologija“, „Kauniečio žurnalisto credo: išlikti savimi“, „Laisvas žodis ir šiandien turi būti ginamas“, „Šiemet savo šimtmetį pažymintis „Lietuvos aidas“ suklestėjo Kaune“, „Kaunas – Lietuvos radijo lopšys“, „Kauno radijas – Klaipėdai: atminimas išliko iki šių dienų“, „Kaunietis žurnalistas ir vertėjas Petras Dovalga: prikeltas iš istorijos užmaršties“, „LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistai šakiečiai padovanojo gražią Spaudos šventę“, „Loreta Jastramskienė: praktikuoju gylį, ne plotį“, „Taiklusis kaunietis karikatūristas VLABER, arba tikėtini VLABERIO netikėtumai“, „Kas, kur, kada – 2017 metai: nuo sausio iki liepos“, „Anų laikų demokratas“).

Viršelyje – kauniečio dailininko, fotografo Vladimiro Beresniovo (VLABER) karikatūra

ALMANACHAS „ŽURNALISTIKA 2017 (I)“ Formatas 17x24 cm, 8 sp. l. (128 p.) Leidėjas Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija Adresas: Jogailos g. 11, LT-01116 Vilnius Spaudai parengė leidybos įmonė „Kriventa“, V. Pietario g. 5-3, LT-03122 Vilnius Tel. / faks. (8 5) 265 06 29, el. p. [email protected], www.kriventa.lt Tiražas 600 egz. Pasirašyta spaudai 2017 07 07 Spausdino UAB „Petro ofsetas“, Naujoji Riovonių g. 25C, LT-03153 Vilnius, www.petroofsetas.lt Redaktorės žodis

Asmeninio albumo nuotr.

puoselėtojai. 1922 m. Kaune įkurta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga. 1929-aisiais LŽS tapo savarankiška organizacija. Savai- me suprantama, kad pristatyti visai Kauno Štai ir vėl atsiverčiame 2017 metų pirmąją žurnalistikai, turinčiai tokią turtingą ir so- almanacho knygelę, kuri supažindins Jus, lidžią praeitį bei nemažiau įdomią dabartį, mieli skaitytojai, su šauniais Kauno žur- vieno kuklaus almanacho puslapių išties nalistais. Duokime žodį kauniečiams! Juk per mažai. Tad su kūrybingais kauniečiais Kauno miestas – Lietuvos žurnalistų sąjun- kolegomis, redakcijomis, kūrybinėmis or- gos (LŽS) lopšys, menantis dar prieškario ganizacijomis dar atversime ne vieną pažin- žiniasklaidos laikus, pogrindines spaustu- ties puslapį ir antrojoje šių metų almanacho ves, o Kauno žurnalistai – spaudos tradicijų knygelėje. Nusilpus nacionaliniams dienraščiams, ma- skyriaus svetainę www.kaunozurnalistai.lt. žėjant televizijos laidų populiarumui, o tai Kolega Vidas sako, kad jo gyvenimo variklis rodo paskutiniai skelbiami duomenys, ypač yra žurnalistika, charakteris ir genai. Prestiži- svarbu atsigręžti į regionų žiniasklaidą, ku- nės LŽS kūrybinės Vinco Kudirkos premijos ir rią vietos bendruomenė labiausiai skaito ir kitų daugybės apdovanojimų laureatą V. Ma- Redaktorės žodis vertina iš visų medijų. Būtent regionai šiuo čiulį kalbina iš Kauno kilusi, ilgus metus šio metu turi labai didelę įtaką informacijos pri- miesto dienraštyje „Kauno diena“ dirbusi žur- einamumui, sklaidai, jų kultūrinio patrau- nalistė Daiva Červokienė. klumo didinimui. Stipri regioninė žiniasklai- da – stiprūs regionai, stipri Lietuva. Almanache taip pat pateikiame itin aktualų interviu su Lietuvos meno kūrėjų asociacijos Gal ir per skambiai pasakyta, tačiau iš tiesų prezidentu, poetu Kornelijumi Plateliu. regionuose žmonės gaudo kiekvieną vietos žurnalistų žodį, nes jais labiausiai pasitiki. Dalijamės džiugia žinia, jog šiemet gegužę Tad nenuostabu, kad atsiranda tokie nega- Kauno apskrities skyriaus tradicinės šven- tyvūs reiškiniai, kaip antai Šakių laikraščio tės, skirtos Spaudos atgavimo, kalbos ir kny- „Valsčius“ užgrobimas, verslo ir politikos gos dienai, metu žurnalistei Nijolei Baužytei sluoksniams siekiant įtakos rajone. Apie tai įteikta šeštoji Petro Babicko premija už ku- pasakojame almanacho „Karštų aktualijų“ riamą nuostabią dokumentiką „Mūsų mies- rubrikoje – „Apie senų vilkų dantis: kele- teliai“. LŽS Kauno apskrities skyrius laure- tas rajoninio laikraščio redaktorės portreto atei skyrė autorinį stiklo meistro Audriaus detalių“. Šakiečiai žurnalistai, LŽS Kauno Vaišnio kūrinį „Mikrofonas“, o Lietuvos žur- apskrities skyriaus nariai Giedrimė ir Ar- nalistų sąjunga – 1 000 eurų premiją. vydas Didžiapetriai ne tik atsitiesė po juos ištikusios nelaimės, bet ir gebėjo kartu su Jūsų dėmesiui – du įdomūs kauniečių žurna- jais patikėjusiais redakcijos žmonėmis įkurti listų Viktoro Trofimišino ir Brigitos Sabaliaus- naują „Laikraštį „Valsčius“, o senasis leidinys kaitės straipsniai. Visuomenės informavimo dienos šviesos nebeišvydo... Lyg feniksai iš etikos komisijos pirmininko pavaduotojas, pelenų pakilę šakiečiai žurnalistai savo kole- LŽS Etikos komisijos pirmininkas V. Trofimi- goms iš visos Lietuvos surengė ir nuostabią šinas nagrinėja visiems kolegoms aktualius spaudos šventę Kudirkos Naumiestyje. žurnalistinės etikos klausimus. Vienas jų – ar profesinė etika dera su valdžios siekiu? „Žur- Kauno žurnalistika neįsivaizduojama be ener- nalistas turi kontroliuoti valdžios sprendi- gingojo Vido Mačiulio, ilgamečio LŽS Kauno mus, o jam tapus politiku, priklausančiu val- apskrities skyriaus vadovo. Televizijos žur- dančiajai daugumai, ši misija neįmanoma“, – nalisto V. Mačiulio darbo stažas jau perkopė teigiama publikacijoje. Joje nagrinėjamos ir 50 metų, tačiau jis ir toliau „aria“ žurnalistikos kitos temos, pavyzdžiui, tai, kad informacijos dirvonus: yra Radijo ir televizijos komisijos skleidėjo ar žurnalisto netradicinis požiūris į narys, rengia ir veda televizijos laidas „Krep- etiką neatleidžia nuo atsakomybės. šinio pasaulyje“, kuria filmus, puoselėja labai gražias visos šalies žurnalistus buriančias „Dabartinę situaciją Lietuvos žiniasklai- tradicijas, redaguoja LŽS Kauno apskrities doje vertinu kaip pereinamąją stadiją nuo

4 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 spausdintų naujienų prie internetinių, nuo Kauno žiniasklaidos istorijos puslapius verčia tradicinės televizijos prie skaitmeninės bei ir žurnalistas Vytautas Žeimantas, pateikda- internetinės televizijos ir, kas be ko, vis didė- mas įdomių istorinių faktų apie Kauno radi- jančios socialinių tinklų vartosenos“, – teigia ją ir apie Kaune suklestėjusį „Lietuvos aido“ kaunietė žurnalistė B. Sabaliauskaitė straips- laikraštį, šiemet pažymintį savo 100-metį. nyje „Gyvybinių žiniasklaidos funkcijų on- Iki šių dienų išliko Kauno radiofono padali- Redaktorės žodis kologija“. Žinoma žurnalistė, trejus metus nys – unikalios kaunietiškos prieškario laikų pabuvusi pagrindinių Panevėžio laikraščių statybos Klaipėdos radijo statinys, kuriame vyriausiąja redaktore, jau metus laiko dirba šiuo metu veikia pradinė mokykla. populiariausiame Kauno portale „Kas vyksta Kaune“, o nuo šių metų rudens Vilniaus uni- Laiko dulkes nuo tragiškos lemties kauniečio versitete dėstys jauniesiems žurnalistams. žurnalisto ir vertėjo Prano Dovalgos gyvenimo kelio nupučia kolega Petras Algis Mikša. Ir šiomis dienomis kaip niekad reikia ginti Mintimis apie kolegą Jurgį Karosą, buvusį laisvą žodį, teigia LŽS pirmininko pavaduo- „Valstiečių laikraščio“ redaktorių, kuriam šie- tojas Audrys Antanaitis, kurio asmeninis in- met būtų sukakę 95 metai, dalijasi jo bendra- dėlis ginant ir plėtojant spaudos bei žodžio darbis Antanas Anskaitis. laisvę neseniai buvo įvertintas LŽS medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“. Almanache gvildename ne vien rimtas temas. Nuotaiką praskaidrins, kelionių virusu užkrės Kūrybiniu džiaugsmu almanache dalijasi itin vaizdingas ir šmaikštus LŽS nario Gintaro žurnalistė, rašytoja Loreta Jastramskienė, Kaltenio pasakojimas apie 2 000 km istorinį šiemet knygų mugėje pristačiusi jau ketvir- žygį pagirdyti žirgų Juodojoje jūroje. Ko tik tąją savo knygą „Bilietas į Grįžulo ratus“, su- nepatyrė mūsų šaunieji kolegos žurnalistai! laukusią nemenko populiarumo. Linksmai mūsų gyvenimą šaržuoja ir kaunietis dailininkas, aktyvus LŽS Kauno apskrities Kauno spaudos istorijos puslapius verčia skyriaus narys Vladimiras Beresniovas, kurio legendinis Kauno radiofono žurnalistas, karikatūromis išpuošėme pirmąją šių metų beveik 40 knygų autorius, prestižinės LŽS almanacho knygelę. Smagu, kad ją rengiant Vytauto Gedgaudo premijos ir daugelio kitų aktyviai savo nuotraukomis prisidėjo kaunie- apdovanojimų laureatas, LŽS Kauno aps- čiai fotografai, LŽS nariai Ričardas Šaknys, krities skyriaus narys Juozas Kundrotas. Albertas Švenčionis, Benas Rupeika, Erikas „Labai netikėtai buvau paragintas dar kartą Ovčarenka, klaipėdietis Eugenijus Macius. atsigręžti į tuos laikus, kai mano gyvenimo dienos, obuolmušiais pabalnotos, šuoliavo Tad džiugaus skaitymo, mielieji skaitytojai! Kauno radijo ir televizijos redakcijoje, pri- klausiusioje tuometiniam Lietuvos radijo ir Jolanta Beniušytė televizijos komitetui. Tą beveik dvidešimt ketverių metų laikotarpį (tiek dirbau šioje redakcijoje) esu aprašęs knygoje „Būti ar atrodyti“, – įdomiai ir su autoironija prisiminimų Remia Spaudos, radijo ir etiudais dalijasi J. Kundrotas. televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 5 KARŠTA AKTUALIJA

Palmira Martinkienė

Apie senų vilkų dantis: keletas rajoninio laikraščio redaktorės portreto detalių

Pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais, kai Giedrė Didžiapetrienė laisvas žodis ir laisva mintis pirmiausia buvo siejami per „Valsčiaus“ 25-mečio su atgimusia nepriklausoma spauda bei neįtikėtinai minėjimą su gėlėmis nuo aukštu visuomenės pasitikėjimu ja, sunkiai būtume kolektyvo. galėję įsivaizduoti, jog po ketvirčio amžiaus, Lietu- Asmeninio archyvo nuotr. vai įsitvirtinus tarp visateisių demokratinių pasaulio valstybių, tapus NATO, Europos Sąjungos nare, vėl kaip ir Nepriklausomybės priešaušriu būsime priversti kalbėti apie žodžio ir spaudos laisvei kilusias realias grėsmes. Tik šios grėsmės dabar jau sieti- nos ne su išorės agresija ar valdžios cenzūra, o su dalies mūsų šalies piliečių, pirmiausia nesąžiningų politikų ir verslininkų, nesubrendimu, jų cinišku, sa- vanaudišku ir iškreiptu demokratijos suvokimu. perėmęs asmuo, žinant jo įtaką visam rajono valdymui, sukėlė šoką. (...)

Buvo sugalvota labai gudri schema. Kadangi pilietis, nesantis uždarosios akcinės bendrovės Smūgis laisvam žodžiui po akcininku, įstatymiškai tiesiogiai nupirkti akci- Apie senų vilkų dantis: keletas rajoninio 25 metų jų negali, buvo sumąstyta jas paimti kitu būdu – išgaunant notariškai patvirtintus įgaliojimus iš laikraščio redaktorės portreto detalių Vienas iš akivaizdžių, bet toli gražu ne vie- akcininkų jas užvaldyti neribotam laikui. Visi nintelis glaudžių verslo ir politikos ryšių bei 56 proc. akcijų paketo valdytojai sutartinai iškreiptos demokratijos sampratos pavyzdžių pasirašė įgaliojimus turimas UAB „Dimstis“ ak- galėtų būti praėjusių metų rugsėjį Lietuvos ži- cijas valdyti Nerijui Naujokaičiui. Vadinasi, su niasklaidos padangę sudrebinęs vadinamasis jomis leido daryti viską, ką tas nori, tuo pačiu Šakių skandalas, kai staiga savo veiklą nutrau- suteikdami teisę priimti visus sprendimus, įta- kė 25 metus ėjęs šio rajono laikraštis „Valsčius“. kojančius įmonės valdymą. (...) Oficialiai šis sandoris sudarytas už ačiū. Neoficialiai – už Priminsime: 2016 m. rudenį, prieš pat Sei- dešimties metų dividendų dydžio užmokestį mo rinkimus, laikraštyje nedirbantys penki galimai nuo trijų iki dešimties tūkstančių eurų, akcininkai visas savo akcijas, kurios sudarė priklausomai nuo turimų akcijų skaičiaus. (...) 56 proc. įmonės kapitalo, nežinant dviem li- kusiems akcininkams – laikraštį leidžiančios Laikraštis ir jį leidžianti įmonė naujajam akcijų bendrovės direktoriui bei leidinio redaktorei, valdytojui nebuvo reikalinga tik tam, kad paturėtų perleido nieko bendra su laikraščio leidyba akcijas ir tuo pasipuikuotų prieš draugus. Buvo rim-

neturinčiam šakiečiui sportininkui. tesnių priežasčių – laikraštis trukdė jo ir jo bendra- detalių portreto redaktorės laikraščio rajoninio keletas dantis: Apie vilkų senų žygių planams, o, tūnant rajono valdžios šešėlyje ir Sužinojusi apie slaptą bendrovės akcijų už- veikiant per merą, užvaldytą per visas silpnąsias jo valdymą, laikraščio redakcija 2016 m. rugsė- vietas, bei į savivaldybės administraciją infiltruotus jo 16 d. išleido paskutinį „Valsčiaus“ numerį, savo žmones, apetitas augo užvaldyti visą rajoną kurio pirmasis puslapis išėjo su skandalinga kaip kokį chanatą. Ir jeigu šiandien to nesupranta antrašte „Mus bandė nupirkti“. Leidinio vy- ne tik kad Nerijus Naujokaitis, bet ir jam pavaldus riausioji redaktorė Giedrimė Didžiapetrienė rajono meras bei savivaldybės administracijos vado- straipsnyje „Užvaldytas laisvas žodis reiškia vai (...), tai „Dimsties“ užvaldymas ir pasikėsinimas demokratijos mirtį“ įvardijo priežastis, dėl į „Valsčių“ reiškia mirties nuosprendį demokratijai ir kurių, jos nuomone, ir buvo bandoma tokiu žodžio laisvei visame rajone.“ būdu pasisavinti jų leidinį. Su buvusia ilgamete „Valsčiaus“ redaktore, dabar vadovaujančia naujai sukurtam lei- Užvaldė, kad galėtų daryti įtaką? diniui „Laikraštis „Valsčius“ Giedrime Di- džiapetriene kalbamės ne tik apie šią be- Straipsnyje žurnalistė, be kita ko, rašė: „Ak- precedentę situaciją, bet ir apie daugelį kitų cijų pirkimas–pardavimas yra normali verslo su rajoninės spaudos leidyba bei žurnalisti- praktika, bet metodai ir priemonės, juolab jas nio darbo specifika susijusių dalykų.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 7 KARŠTA AKTUALIJA KARŠTA

„Valsčiui“ vieneri... Asmeninio archyvo nuotr.

Pritapti lengva nebuvo kių, avantiūros, išvažiuoti iš Vilniaus, o kuo didesnis užkampis, tuo, atrodė, tų iššūkių Giedrime, pašnekesį pradėkime iš to- bus daugiau. Prisipažinsiu, adaptacija po liau, t. y. nuo pačios pradžios. Kaip at- Vilniaus Zanavykų krašte man asmeniškai sitiko, kad Tu, būdama tikrų tikriausia nebuvo lengva. Atvykusi įsidarbinau „Drau- vilnietė, po žurnalistikos studijų Vil- go“ laikraštyje, kuris eina ir šiandien, tačiau niaus universitete išvykai dirbti, nepa- dirbau neilgai, savo rašiniais, matyt, neįti- bijokime to žodžio, į nuošalų užkampį – kau tuometinei valdžiai, todėl mane perkėlė į Šakius? Juk dauguma mūsų bendrakur- Vykdomąjį komitetą, kur dirbau instruktore sių po studijų karštligiškai stengėsi vi- iki 1983 m. somis išgalėmis įsitvirtinti būtent sos- tinėje, kad tik nereikėtų išvykti į atokų Paskui man gimė antras sūnus, po atostogų, rajoną. Jei gerai pamenu, Tau lyg ir teko prisiminusi savo pomėgį piešti, įsidarbinau meilės emigrantės dalia? „Taikos“ kolūkio meno dirbtuvėse – nebeno- rėjau tęsti instruktorės darbo, kuris visiškai Galima pavadinti ir taip, meilės emigrantė, neturėjo prasmės. Bet tas propagandinių nors tai nebūtų tikslu. Ištekėjau antrame stendų paišymas mane, švelniai tariant, irgi kurse, mano vyras gavo paskyrimą į Šakių užkniso, todėl vėl ryžausi grįžti į žurnalis- kelių valdybą. Todėl ir man teko po studijų tiką – atsilaisvinus darbo vietai „Drauge“, prašytis paskyrimo į Šakius. Norėjosi iššū- grįžau. Čia dirbau iki pat Atgimimo, tačiau

8 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 laikraštyje buvo stiprus socialistinės epochos įšalas, persitvarkyti jis neskubėjo ir negalėjo, Padėjo visa šeima nes žmonės liko tie patys, o aš norėjau daugiau tiesos. Nuo pat leidinio pradžios visus tuos 25 metus buvai „Valsčiaus“ vyriausioji Ir taip kilo idėja steigti „Valsčių?“ redaktorė. Kaip sekėsi vadovauti? Kaip per tą laikotarpį keitėsi pats laikraštis? Steigti naują, kitokį laikraštį paskatino vietiniai Sąjūdžio žmonės, nors aš pati sąjūdie- Kaip minėjau, pradžia buvo labai sunki. Ypač te ir nebuvau, tik aktyviai su jais bendravau sunku buvo tada, kai išėjau gimdyti ir kokį kaip žurnalistė. Idėjiniu leidinio krikštatėviu mėnesį nedirbau. Pamatęs mano vargus, laikyčiau ir Arvydą Juozaitį, su kuriuo buvau vyras, tuomet dirbęs vyriausiuoju rajono pažįstama dar nuo „Draugo“ laikų, – jis į Ša- architektu, pasakė: „Arba uždarote laikraštį, kių rajoną atvažiuodavo dažnokai. Ištekėjau arba dirbame kartu.“ Arvydas su bendražygiu antrą kartą – labai palaikė ir laikraščio pava- Algimantu Vorevičiumi įsteigė įmonę „Dims- dinimą pasiūlė dabartinis mano sutuoktinis tis“, kurios veiklos sritys buvo architektūra, ir bendražygis Arvydas. reklama ir laikraščio leidyba. 2 000 litų įstati- nį kapitalą suformavome steigėjų, redakcijos Naujas laikraštis – tai jau tikras iššūkis ir darbuotojų Violetos Seredžiuvienės, Vikto- grynų gryniausia avantiūra, nes neturėjome ro Vilčinsko, Rimutės Grušienės, Mindaugo nieko: nei pinigų, nei bazės, nei patalpų, tik Šimkūno, mano bei architekto Lino Balčiaus didžiulį norą ir deginantį maksimalizmą. Iš lėšomis. Arvydas tapo įmonės direktoriumi „Draugo“ išėjome kartu su kolege Violeta su teise priimti visus su įmonės veikla susiju-

Seredžiuviene, dviese laikraštį ir pradėjome. sius sprendimus. Juo pasitikėjo visi. Įstatinis detalių portreto redaktorės laikraščio rajoninio keletas dantis: Apie vilkų senų Pinigais padėjo čia dirbusi verslininkė Adelė kapitalas buvo labai mažas, todėl Arvydas Karaliūnaitė, su kuria ir esame oficialios laik- pardavė savo butą ir už pusę buto kainos nu- raščio „Valsčius“ steigėjos. Taip, ta pati žoli- pirko kompiuterį. ninkė, kurią dabar žino visa Lietuva. Adelė įkūrė įmonę „Versa“, kuri ir leido „Valsčių“. Taigi nuo 1993 m. „Valsčių“ jau leido „Dims- Vėliau darbuotojų skaičius didėjo, nes tokių tis“. Apie pelną, dividendus tuo metu tikrai avantiūristų atsirado ir daugiau. Nors nė vie- negalvojome. Tuomet svarbiausia mintis nas iš jų nebuvo profesionalus žurnalistas, buvo pranešti tai, ko nedrįso „Draugas“. bet visi buvo jauni, tikėjo šviesia laikraščio Tada net baisiausiam sapne negalėjau susap ateitimi. Užsispyrimas ir pasitikėjimas vieni nuoti, jog atsitiks tas, kas atsitiko praėjusį kitais padarė stebuklą. rudenį.

Beje, tais pačiais 1992-aisiais kartu su „Vals- Nors įstatai leido užsiimti projektavimu ir čiumi“ gimė ir jauniausias mano sūnus, tik reklamos gamyba, įmonė tos veiklos taip „Valsčius“ – balandžio 1-ąją, o Domantas – ir neišplėtojo. Aš manau, kad čia iš dalies spalį. Taigi, vertink dar ir šitą aplinkybę, tu- ir buvo mūsų darbo sėkmė, nes visą dėme- rint galvoje tai, jog technologijų, kokias turi- sį sukoncentravome tik į laikraščio leidybą. me šiandien, tais laikais dar nebuvo. Korespondentai rašė, fotografas fiksavo

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 9 įvykius, aš rašiau ir redagavau. Arvydas dirbo mokėti normalius atlyginimus, pradėjome visus pagrindinius darbus – be direktoriaus dirbti pelningai. Jei gerai pamenu, tai tiražu pareigų, maketavo laikraštį, reklaminius aplenkėm ir „Draugą“. skelbimus, nes architekto specialybė plati, labai greitai leido perprasti laikraščio dizaino specifiką, taip pat prižiūrėjo kompiuterius, Į priekį – žingsnis po žingsnio

KARŠTA AKTUALIJA KARŠTA buvo ūkvedys ir kt. Jam atrodė, kad sėdės be darbo, jeigu bus tik direktoriaus. O ir pinigų O kaip keitėsi laikraščio turinys, jo tira- dar keliems etatams įmonė neturėjo, taupė. žas? Kur jį spausdinote? Kažin ar kas patikės, jei pasakysiu, kad per tą visą laikotarpį nuo 1993 m. jis nė karto taip Keitėsi. Dabar, kai pasižiūrime į pirmąjį nu- ir neatostogavo. merį, kuris išėjo 10 tūkst. tiražu už Adelės pinigus ir buvo veltui išdalytas skaityto- Laikraščiui įsibėgėti ir dičkiai sūnūs padėjo – jams, šiek tiek gėda jį tokį matyti... Bet tuo- mažąjį prižiūrėjo, grįžę iš mokyklos vaikš- met mums rūpėjo apskritai jį kuo greičiau čiodami po butus laikraštį pardavinėjo. Visi išleisti, kad ledai pajudėtų. Svarbu buvo ne trys mano vaikai „Valsčių“ laiko savo broliu forma, o turinys, kuris iš šių dienų kalnelio ir labai skaudžiai išgyvena jo netektį, paprie- žiūrint irgi – Dieve, Dieve... Nieko keista, kaištauja, kad vaikystės neturėjo... kad pirmoji prenumerata buvo vos keli šim- tai egzempliorių šalia 12 tūkst. egz. kon- Taip, neturėjo, ir dėl to jaučiuosi kalta. Bet kurento tiražo. Bet visada žinojome, kad užtat laikraštis ėjo į priekį. Per pirmus pen- galime geriau, ir tikėjome, kad padarysime. kerius metus atsistojome ant kojų, prie mūsų Pradėjo formuotis nuolatinės rubrikos, prisijungė nauji darbuotojai, buvo galima laikraščio stilistika.

„Valsčiaus“ 20-mečio proga sodinamas ąžuoliukas prie Zyplių dvaro rūmų. Asmeninio archyvo nuotr.

10 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Laikraštį pradėjome spausdinti Vilkaviškio „Valsčiaus“ metų žmonių klubą, kurio veikla „Olimpijos“ spaustuvėje, vėliau perėjome į nenutrūkusi ir šiandien. spaustuvę „Telesat pressa“ Marijampolėje, nes čia buvo ritininė spauda ir nereikėdavo Niekada nepataikavome jokiai partijai, dėl laikraščio iki paryčių lankstyti, ką irgi ilgą to, ko gero, visi vienodai mūsų nemėgo ir laiką sėkmingai darėme. Dar vėliau spausdi- visi vienodai mus mylėjo. Iki pat paskutinio no Kauno „Aušra“. Į priekį ėjome žingsnis po numerio kartą per mėnesį leidome profe- žingsnio. sionalias istorikų „Įžvalgas“. Jas tęsiame ir dabar, jau naujame „Laikraštyje „Valsčius“. Nutarę leisti spalvotą laikraštį, perėjome į Manau, kad vėl sekasi, atrodo, nė penkerių spaustuvę Klaipėdoje, patys važiuodavome metų šį kartą neprireiks, juk išliko tie pa- jo paimti. Spaustuvei maketą reikėdavo iš- tys rašantys žmonės – Vaidilutė Milerienė, siųsti labai anksti, tad Arvydas dažniausiai jį Loreta Bataitienė, Lina Bacevičiūtė, foto- maketuodavo naktimis. Bet Klaipėda mums grafas Saulius Sinkevičius, beveik nuo pir- ir pateikė didžiausią siurprizą: kai išsiuntė- mųjų „Valsčiaus“ leidybos metų dirbančios me eilinio naujo numerio maketą, gavome sekretorė Irma Adomaitienė ir finansininkė atsakymą, kad laikraščio nespausdins, nes Lina Mažeikienė. Bet dėl dvasios ramybės įmonė bankrutavo... vis dėlto reikėtų pabelsti į medį... (Juokia- si – aut. pst.) Ačiū „Respublikai“, kuri sutiko padėti. Skai- tytojai to streso nė nepajuto. Ilgiausiai ben- dradarbiavome su „Lietuvos ryto“ spaustu- Pasitikėjo žmonėmis ve – nors lenkai viliojo, bet likome ištikimi

saviems. Negi per tuos ilgus darbo metus ne- detalių portreto redaktorės laikraščio rajoninio keletas dantis: Apie vilkų senų buvo jokių nuojautos ženklų, kad kiti Didžiausias tiražas buvo pasiektas, regis, akcininkai, ne laikraščio darbuotojai, 2008 m. – 5 685 egz. Paskui ėmė mažėti. Pati gali pasielgti panašiai, kaip ir pasielgė, supranti, krizė, emigracija... Rajonas paseno. perleisdami savo akcijas nieko bendra Manau, kad šalia tiražo teisinga būtų įvardy- su laikraščio leidyba neturinčiam spor- ti ir gyventojų skaičių Šakių rajone: 2008 m. tininkui? Ar nebuvo kilusi mintis abiem rajone gyveno per 32 tūkst., dabar likę vos su vyru nupirkti iš jų tas akcijas ir tapti 28 tūkst. gyventojų. vienvaldžiais bendrovės vadovais, siekiant išvengti galimų nesusipratimų? Laikraščio turinys, kaip ir forma, dėl infor- macinių technologijų irgi mainėsi. Nuo temų Daug kas to klausia. Ne, nieko nenujautėme. įvairovės iki rubrikų su vietos politikų nuo- Mes pasitikėjome žmonėmis, pasitikėjome monėmis, apybraižomis apie ryškias iš Ša- akcininkais. Niekada net nekilo minties ban- kių krašto kilusias asmenybes. Išbandėme ir dyti įsigyti daugiau akcijų ir tapti vienval- humoreskos žanrą, kurį išlaikyti buvo labai džiais savininkais. Juk idėjos, kūrybinis dar- sunku. Turėjome ir savo tradiciją – metų gale bas nepriklauso nuo turimų akcijų skaičiaus. rinkdavome „Valsčiaus“ metų žmogų. Iš viso Mums su Arvydu jų užteko. Visus pasiūly- jų išrinkome per 20, kai kurie iš jų susibūrę į mus, bent jau iš bendradarbių, stengėmės

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 11 priimti, įvertinti ir įgyvendinti. Deja, kad vydo, o nuo pavydo netoli iki keršto. Tik gal būtų kokių nors idėjų dėl laikraščio veiklos pirma reikėjo išsiaiškinti, ar tikrai yra taip? pasiūlę akcininkai, kažkaip neprisimenu... Kalbos apie „neaiškią finansinę padėtį“, ku- Apie sandėrį su Naujokaičiu sužinojome iš rią mini Naujokaitis spaudoje mums išėjus, žmogaus, visiškai nesusijusio su įmone, bet iš fantazijos srities, nes visos finansinės atas-

KARŠTA AKTUALIJA KARŠTA susijusio su vietos valdžia – iš vicemero. kaitos buvo laiku pateikiamos Registrų cen- Bandėme ieškoti galimybių, kaip nepaleisti trui. Įmonė turėjo aukščiausius kredito rei- savo nepriklausomybės iš rankų, Arvydas tingus, sertifikatus „Stipriausieji Lietuvoje“, susitiko su akcininkais. Iš pradžių kai kurie dividendai buvo mokami įstatymų nustatyta dar bendravo, papasakojo tų įgaliojimų pasi- tvarka. Bet kuris akcininkas bet kada galėjo rašymo aplinkybes bei prasitarė už tai gavę tą informaciją gauti, jeigu tik būtų panorė- sumą, prilygstančią dešimties metų dividen- jęs. Bet, kiek prisimenu, pastaruosius dešimt dams. Arvydas net siūlė atšaukti įgaliojimus metų niekas iš jų net nepaklausė, kaip mums ir spręsti susidariusią situaciją be pašalinių sekasi, nesvarbūs jiems būdavo ir laikraščio žmonių, tik tarp akcininkų. Tačiau susidarė gimtadieniai, ir Spaudos dienos. įspūdis, kad jie kažkaip susaistyti, įbauginti ir kad tikrai ne akcininkai yra tų įgaliojimų Šakiai – mažas miestelis, visi visus pa- pasirašymo iniciatoriai. žįsta, visi apie visus viską žino. Kaip tokioje situacijoje dirbti žurnalistui, Ar nematai kokių nors ir savo, kaip re- vadovauti laikraščiui, kad išvengtum daktorės, bei vyro, kaip įmonės direk- interesų konflikto, šališkumo? Ar tai, toriaus, klaidų, sukėlusių tą akcininkų jog laikraštis, kaip suprantu, nepalaikė krizę? N. Naujokaitis vienam portalui buvusio Šakių mero ir jo bendrapartie- aiškino, kad akcininkai buvę nepaten- čių politikos, kritikavo ją, buvo, Tavo kinti situacija bendrovėje, esą daugelį nuomone, vienintelė ir pagrindinė prie- metų nevyko ataskaitiniai susirinkimai, žastis užvaldyti „Valsčių“ per bendrovės neaiški buvusi finansinė padėtis, divi- akcijas? dendų išmokėjimo tvarka ir kt.? Dirbti tikrai nelengva, nes ne visi dar išmo- Savo, kaip redaktorės, klaidų nematau, pagal ko priimti kritiką, ne visi supranta, kad tas turimų savo akcijų kiekį, 5 proc., net susirin- pats žmogus gali elgtis visaip: vieną kartą tu kimo sukviesti negalėjau pareikalauti. Šiuo jį gali pagirti, o kitą – sukritikuoti. Taip buvo atveju matau mūsų šeiminio tandemo minu- ir su Šakių meru, ir su „Valstiečių“ bei kitomis są. Arvydas susirinkimus kvietė tik svarbiau- partijomis. Sakau, nė vienai partijai niekada siems sprendimams priimti, kurių paskutinis nepataikavome. Tačiau nebeištvėrėme, kai buvo įmonės patalpų įsigijimas. Nesiginčiju, pradėjome įtarti, kad meras vos ne Naujokai- labai blogai, reikėjo tuos akcininkų susirinki- čio padėjėju tapo. Prabilome apie tai garsiai. mus kviesti, kad nebūtų preteksto blogiems Ar tai ne priežastis su mumis susidoroti? kėslams, įtarinėjimams, neva mes taukuose Bet kas iš to? Meras man iškėlė baudžiamąją plaukiojame, o jiems neleidžiam. Susidarė bylą, kurią teko baigti taikiai, nes visi savi- įspūdis, kad atsirado godumo, nepagrįsto pa- valdybininkai, kurie matė ir žinojo situaciją,

12 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 12 2016 m. rugsėjo 16 d. Penktadienis. Nr. 69 (2399)

ISSN 1392-401X ŠAKIŲ RAJONO LAIKRAŠTIS. ISSN 2424-533X - online 2016 m. RUGSĖJO 16 d. PENKTADIENIS. Nr. 69 (2399). KAINA 0,55 € MUS NEPARSIDUODA

2016 metų rugsėjo 16 dieną „Valsčiaus“ leidybą sąmoningai nutraukė ir su skaitytojais atsisveikino visas „Valsčiaus“ kolektyvas (iš kairės): Giedrimė DIDŽIAPETRIENĖ, viena iš laikraščio steigėjų ir redaktorė (dirbo 24 metus), Arvydas DIDŽIAPETRIS, vienas iš UAB „Dimstis“ steigėjų, įmonės direktorius, atsakingas už laikraščio leidybą (23 metus), Irma ADOMAITIENĖ, sekretorė (22 metus), BANDĖ Vaidilutė MILERIENĖ, korespondentė (20 metus), Lina MAŽEIKIENĖ, finansininkė (19 metus), Lina BACEVIČIŪTĖ, korespondentė (9 metus), Loreta BATAITIENĖ, korespondentė (8 metus) Saulius SINKEVIČIUS, fotokorespondentas (5 metus).

Gerbiami skaitytojai ir prenumeratoriai, dėl susidariusios padėties, kai visi redakcijos darbuotojai nebedirba, stabdoma laikraščio “Valsčius“ leidyba. Prenumeratoriai, užsiprenumeravę leidinį vėlesniam nei 2016 metų rugsėjo mėnesio 16 dienos laikotarpiui, gali kreiptis į prenumeratą priėmusias įstaigas, dėl lėšų grąžinimo. Visus pageidavimus, nusiskundimus ar pasiūlymus siųskite paštu adresu: “Valsčiaus“ redakcija, Kęstučio g. 8, LT-71130, Šakiai, arba elektroniniu paštu adresu: [email protected] NUPIRKTI Tolimesnė įmonės veikla spręsis nuo spalio 28 dienos, kai įvyks visuotinis UAB “Dimstis“ akcininkų susirinkimas. Atsiprašome už sukeltus nepatogumus.

UAB “Dimstis“ direktorius Arvydas Didžiapetris

Pirmasis „Valsčiaus“ numeris. „Mus bandė nupirkti“ – Mes vėl gyvi! Šakių žurnalistai paskutinis „Valsčiaus“ nepasiduoda – naujojo „Laik- numeris. raščio „Valsčius“ komanda. liudyti atsisakė. Vis dėlto buvome radę ir drą- sąjungos poziciją? Kaip manai, kodėl sių žmonių, kurie visa tai ir matė, ir žinojo. Lietuvos žurnalistų bendruomenė yra Kartais, kai pasiklausau, kaip šalies žurnalis- tokia nesolidari? Ar tai lemia tik kon- tai kritikuoja regioninę žiniasklaidą dėl neva kurencija (juoba kad jūs nesate didžiųjų pataikavimo valdžiai ir pan., pagalvoju, kad leidinių ar internetinių portalų konku- jie jos tiesiog neskaito, vertina pagal iš anks- rentai), ar yra kitos gilesnės priežastys?

to susiformavusią klišę. Galbūt apie tai kai kam nesinori kalbėti detalių portreto redaktorės laikraščio rajoninio keletas dantis: Apie vilkų senų ir dėl to, kad, ne paslaptis, Lietuvoje jau Nemanau, kad tuometinė valdančiosios ko- yra ne vienas rajono laikraštis, kurį de alicijos ir mero veiksmų kritika buvo vienin- facto valdo vietos politikai kartu su juos telė priežastis užvaldyti „Valsčių“. Juk net remiančiais verslininkais? ir dabar nežinome tikrųjų šios operacijos iniciatorių. Bet tikrai supratome, kad jiems Gali būti ir dėl to. Bet ar daug yra tikrai nepri- reikalingas populiarus, tiražą turintis rajoni- klausomų respublikinės žiniasklaidos leidinių, nis laikraštis, jog skaitytojams galėtų daryti televizijos kanalų? Manau, kad respublikinės įtaką – politinę, verslo ar dar kitokią. reikšmės žurnalistai tiesiog nesupranta, ko mes spurdame, – turėti verslo ar politikos magnatą virš savo galvos jau yra normalu. Nepavargsta dėkoti kolegoms Vieni parsidavė, kiti nusipirko – viskas įsta- tymų nustatyta tvarka... Kita vertus, kada jau Kodėl, Tavo nuomone, respublikinė ša- taip labai respublikinei žiniasklaidai rūpėjo lies žiniasklaida apie jūsų situaciją be- provincija? Nebent girtuoklius parodyti, apie veik nieko neskelbė, išskyrus kelis ma- į šulinius įmestus vaikus pranešti. Šaliai rei- žus informacinio pobūdžio pranešimus kia sensacijų, kasdienis gyvenimas ir proble- ir, žinoma, aktyvią Lietuvos žurnalistų mos, įskaitant ir vietinius laikraščius, nieko

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 13 KARŠTA AKTUALIJA KARŠTA

Giedrimė ir Arvydas Didžiapetriai dėkingi kolegoms žurnalistams, Lietuvos žurnalistų sąjungai už tvirtą palaikymą sunkią valandą, kai neteko savo įkurto laikraščio ir dar buvo priversti varstyti teismų duris. Asmeninio archyvo nuotr.

nedomina, todėl jos problemų nesupranta. daugybę Spaudos dienų, pažįstami asmeniš- Juk, prisiminkime, tą pačią dieną, kai išėjo kai, bet žmonės iš kitos Nemuno pusės – iš paskutinis „Valsčiaus“ laikraštis, vienoje iš Klaipėdos, Kretingos, Gargždų, Jurbarko... Kaišiadorių laikraščių redakcijų, atrodo, buvo Nepavargsiu jiems dėkoti už tai. sudaužyti kompiuteriai. Tai buvo didesnis kriminalas nei bandymas parsiduoti ir parduoti nesvarbu, už kokius – juodus, žalius Spauda provincijoje išlieka ar raudonus, legalius ar nelegalius – pinigus. svarbi Juk niekam ir neparūpo, kaip gerai kažkam turėti įgaliojimus – nereikia nei pajamų, nei Kai buvo užvaldytos „Valsčiaus“ akcijos, turto deklaruoti, nei mokesčių mokėti, nieko... jūs iškart apsisprendėte leisti naują lei- Net „Baltosios pirštinės“ nesureagavo, nors dinį, kurį pavadinote „Laikraštis „Vals- viskas vyko, primenu, prieš pat rinkimus į čius“. Kaip jums dabar sekasi? Koks ak- Seimą... cinės bendrovės likimas, ar atgavote jos turtą? Neketinate dėl to bylinėtis? Liūdina, kad žurnalistų bendruomenė nedar- ni, nevieninga. Kaip nevieninga ir pati Lietu- Leisti naują leidinį nusprendėme ne iš karto. va. Tačiau bendro vardiklio rašyti negalima, Kai išleidome paskutinį numerį, darbuoto- nes buvo tokių, kuriems net labai parūpome. jams pasakėme, kad jei nori leisti įgaliotinių Įdomiausia tai, kad į mūsų situaciją labiau- laikraštį, tegul leidžia, – dirbkite, bet mes ši- siai sureagavo ne mūsų Marijampolės apskri- tame žaidime nedalyvausime. Norinčio dirbti ties leidinių kolegos, su kuriais esame šventę neatsirado nė vieno. Net nedvejojo. Manėme,

14 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 kad tiesiog išsiskirstysime, bet pasipylę palai- Mums visada buvo svarbu išgirsti žmogų, jo kantys skaitytojų skambučiai bei laiškai pri- socialines problemas. Eilinis žmogus, o ne vertė sudvejoti, ar tikrai reikia nuleisti rankas, savivaldybės institucija ar politinės partijos pasiduoti? Net patys darbuotojai lyg ir skati- ir šiandien išlieka pagrindinis mūsų veiklos no – gal dar ką nors darom... Tikrai nebenorė- objektas. Tiesa, mūsų įranga vis dar kukloka, jau daryti. Abu nenorėjom. Pasijutom velnio- todėl daug dirbame namie. niškai pavargę. Prisiminus pačią pradžią net plaukai šiaušėsi. Bet kažkaip užkabino ir tie Klausi apie „Dimsties“ likimą? Visas šios įmo- mūsų žmonės, ir Žurnalistų sąjunga. Kai Vy- nės turtas priklauso visiems akcininkams, ir tautas Žeimantas atsiuntė klausimus interviu jis reikalingas įmonės veiklai, kol ji egzistuo- LŽS interneto svetainei, kurių paskutinis „Ką ja. Senasis „Valsčius“ Šakiuose nebeina, eina darysit toliau?“, supratau, kad negaliu kitaip tik mūsiškis „Laikraštis „Valsčius“. Požymių, atsakyti. Parašiau, kad tikriausiai dirbsime. kad senasis bus pradėtas leisti, kol kas nema- To „tikriausiai“ nereikėjo nė rašyti. Jau tada tyti. Jeigu įgaliotiniai pritars mūsų siūlymui žinojau, kad tikrai leisime naują laikraštį. likviduoti įmonę, tada visi akcininkai ir gaus tą turto dalį, kuri jiems priklauso. Labai no- Juolab kad nepaprastai palaikė, drąsino ir rėčiau tikėti, kad ir tai bėgant laikui susitvar- įkvėpė Dainius Radzevičius, dalyvavęs vi- kys. Kitaip ir negali būti. suose teismo posėdžiuose, ir visa Žurnalistų sąjungos vadovybė, kolegos iš kitų skyrių. Svarbiausia, kad neapvylėme savo skaityto- Džiaugiamės tapę Žurnalistų sąjungos nariais jų, juos susigrąžinome ir toliau tęsiame savo po Kauno skyriaus pirmininko Vido Mačiulio pradėtą darbą. sparnu. Už drąsą ir ryžtą buvome nominuoti

metinėmis Vilniaus ir Kauno skyrių nomina- Džiaugiamės, kad pamažu atsimerkia akys ir detalių portreto redaktorės laikraščio rajoninio keletas dantis: Apie vilkų senų cijomis. Nuoširdžiai tuo džiaugėmės. kai kuriems šakiečiams, o žodis „konklava“ jau įgavo naują semantiką ir vartojamas šnekamo- Galima sakyti, kad šiuo metu jau tvirtai stovi- joje šakiečių kalboje. Mane padavęs į teismą me ant kojų. „Laikraščio „Valsčius“ tiražas sie- meras pats už prekybą poveikiu buvo nuteistas kia 4 600–4 800 egz., sėkmingai vyksta leidi- ir šių pareigų jau nebeeina, kadencijos nebaigė nio prenumerata. Be to, turime ir elektroninę ir į Vilnių grįžo buvęs administracijos direkto- laikraščio versiją, susikūrėme feisbuko profilį, rius. Tai tik patvirtina, kad spauda net ir pro- kurio neturėjome anksčiau. Stengiamės, kad vincijoje, kurios nepasiekia garsių žurnalistų mūsų naująjį leidinį skaitytų daugiau jaunimo. akys, išlieka aktuali absoliučiai kiekvieną dieną.

Į naująjį laikraštį sugrąžinome ryšius su savo talkininkais, stengiamės daug dėmesio skirti Reikia daug dirbti kultūrai, krašto istorijai, kuri dar nežinoma, jokiuose leidiniuose nepublikuota. 2018 m., Ar neplanuoji po kurio laiko „Valsčiaus“ minint Lietuvos šimtmetį, „Valsčiaus“ metų istorijos sudėti į prisiminimų knygą? žmonių klubas, kurio pirmininkė aš esu, O gal jau tokią rašai? Tavo pamąstymai planuoja išleisti Šakių istorijos knygą pagal „Laikraščio „Valsčius“ feisbuko profilyje mūsų laikraštyje spausdintas „Įžvalgas“. rodo turint puikią pasakotojos dovaną.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 15 Turiu tokią svajonę, tik laiko trūksta, nes Kuo po daugiau kaip 30 metų, praleistų dirbu ne tik kaip redaktorė, bet ir žurnalis- Šakiuose, save laikai – vis dar vilniete tauju ne mažiau nei mano kolegos. Patikėk, ar jau šakiške? Galbūt po kurio laiko, su norint išleisti aktualų ir įdomų rajoninį laik- vyru išėję užtarnauto poilsio, planuoja- raštį reikia daug dirbti. Ir pasiseka ne visa- te grįžti gyventi į Vilnių? da vienodai gerai. Nuo neatmenamų laikų

KARŠTA AKTUALIJA KARŠTA antradieniais rašau vedamuosius „Savaitga- Į Vilnių – niekada. Myliu šitą kraštą ir žmo- lis“. Ten visos ilgametės mano įžvalgos apie nes. Čia mano namai, vaikai, anūkai. Tiesa, Šakius, rajoną, jo žmones ir jų valdžią. Pir- ne visi gyvena gimtajame krašte, bet visi miausia juos norėčiau sudėti į vieną knygą. Lietuvoje. Ganėtinai dažnai matomės. Vaikai Bent jau vaikams ir anūkams. O paskui – žiū- ir anūkai – mano stiprybė ir silpnybė. Deja, rėsime. Kai mano pareigas perims jaunesni, močiute būti tenka rečiau nei norėčiau, nes tada ir prisėsiu atsiverti... Anksčiau ar vėliau reikia spėti paskui gyvenimą ir kartais net jį taip vis tiek nutiks, nes net ir labiausiai pa- šiek tiek aplenkti. Bet šventai tikiu, kad anū- tyrę vilkai sensta, šimpa jų dantys ir nagai, kai dėl to mudviejų su Arvydu nepasmerks. blausiasi rega...

Komentaras

ŠAKIUOSE ATGIMĖ TIKROJI ŽURNALISTIKA

Situacija Šakiuose parodė, kad atgims- ta tikroji žurnalistika. Nesakau, kad ji buvo mirusi. Vis dėlto grėsmė, jog ji ga- lėjo būti palaidota dar viename Lietuvos Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dai- rajone, buvo labai reali. Kolegų šakiečių nius Radzevičius. patirtis leisti naują leidinį yra geroji Asmeninio archyvo nuotr. patirtis. Jų sprendimas kartu išsinešti brangiausią turtą – savo reputaciją – lengviau, tačiau tai beviltiškas sprendi- buvo teisingas. Žinios rajono žmonėms mas. Ne kėdės kuria laikraštį, laikraštį pasiuntimas, kad mes ir toliau jums kuria žmonės, kurie ir yra didžiausias dirbsime kaip dirbę, yra pats teisingiau- turtas. O atkurti prarastą, sugadintą sias sprendimas, koks tik galėjo šiuo žurnalistinę reputaciją yra labai sunku, atveju būti. Susitaikyti būtų buvę galbūt kartais ir neįmanoma...

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

16 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 SĖKMĖS ISTORIJOS

Daiva Červokienė Vidas Mačiulis: gyvenimo variklis – žurnalistika, charakteris ir genai

Ilgamečio Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Eriko Ovčarenkos nuotr. Kauno apskrities skyriaus vadovo, televizijos žurnalisto Vido Mačiulio darbo stažas jau per- kopė 50-metį, tačiau jis ir toliau „aria“ žurna- listikos dirvonus: yra Radijo ir televizijos komisijos narys, rengia ir veda televizijos laidas „Krepšinio pasaulyje“, kuria filmus, puoselėja labai gražias visos šalies žurnalistus burian- čias tradicijas, redaguoja LŽS apskrities skyriaus svetainę www.kaunozurnalistai.lt. su mumis, 16 mokinių, pastatyti Viktoro Mi- liūno pjesę „Į pakalnę“ ir kiekvienam pagal charakterį paskyrė vaidmenį. Man – rajoninio laikraščio korespondento, suolo draugui Gintautui Kavaliauskui – kolūkio pirmininko 2008 m. Vidas Mačiulis apdovanotas (jais vėliau abu ir tapome). Aš buvau aktyvis-

SĖKMĖS ISTORIJOS SĖKMĖS medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“, tas, klasės seniūnas, todėl sumaniau per ilgąją 2013 m. jam už kūrybinius pasiekimus pertrauką rengti... radijo laidas. Fizikos kabi- televizijoje įteikta Petro Babicko premi- nete prie mikrofono kviesdavau pedagogus, ja, o 2015 m. už dokumentinių novelių koridoriuose sklisdavo ir plokštelių muzika. filmą „Atėjo… Sabas“ įvertintas Vinco Kai buvau vienuoliktoje klasėje, savaitraštyje Kudirkos premija. 2017-ųjų pavasarį, pa- „Kalba Vilnius“ perskaičiau, kad Kauno radi- žymint Lietuvos krepšinio 95-erių metų jas skelbia diktorių konkursą. Nuvažiavau į jubiliejų, eteryje parodytas naujas ketu- Kauną. Reikėjo papasakoti autobiografiją, pa- rių dalių filmas apie kitą krepšinio legen- skaityti eilėraštį, parengti spaudos apžvalgą. dą – Šarūną Marčiulionį, Vidas išrinktas Iš dviejų šimtų vyrų likom keturi. Komisija, geriausiu šalies krepšinio žurnalistu. Su vadovaujama to paties V. Kybarto, po dar vie- nenuilstančiu kolega kalbėjomės apie no turo turėjo paskelbti laimingojo pavardę. žurnalistiką ir gyvenimo vingius. Nesulaukiau. Per pertrauką prisistato: „Vladas Daugėla, Kauno radijo jaunimo laidų redaktorius. Ką, robotu nori būti, svetimas mintis Darbovietę pamatė būdamas skaityti? Matau, kad gali būti radijo žurnalis- vienuoliktokas tu.“ Paklausiau, ką man daryti. „Neik į finalą. Važiuojam reportažo rengti.“ Taip ir prasidėjo Pradėkime nuo to, kaip pasirinkote žur- tikroji žurnalistika. Dar vidurinėje mokykloje nalistikos specialybę? mano draugas Alfredas Vaišnoras rašė į rajono laikraštį žinutes iš Kulautuvos, o aš – iš Rau- Esu laimingas, kad jau šeštoje klasėje nu- dondvario gyvenimo. Gavęs brandos atestatą sprendžiau, kuo būsiu. Mokiausi kurortinė- įstojau į Vilniaus universiteto Kauno fakulte- je Kulautuvoje, kurioje ilsėdavosi radijo ir tą, kuris pradėjo rengti ir žurnalistus. Po pus- televizijos diktorius Vytautas Kybartas. Jį, mečio buvau korespondentu priimtas į Kauno kaip ir kitus žymius žmones, į susitikimus su rajono laikraščio redakciją. mumis kviesdavo mokyklos direktorė, buvusi radijo pranešėja Valerija Smilgienė. Kokia Kas būsimam žurnalistui daugiau duo- spalvinga buvo jos kalba ir sielą, širdį, protą da: praktika ar studijos? paliečiančios mintys! Kaip ir V. Kybarto. Kai jis aistringai pasakojo apie darbą radijuje, Ir to, ir to reikia. Geriau, kai tuo pat metu ir deklamavo eilėraščius, pamaniau: ir aš bū- dirbi, ir mokaisi. Nuo pirmo kurso žinojau, kas siu radijo diktorius. Būdamas šeštokas apie yra interviu, reportažas, žinutė, komentaras, tai prisipažinau rašinėlyje apie profesijas. IX todėl galėjau diskutuoti su dėstytojais ir ben- klasėje mūsų auklėtojas Juozas Bernatonis, dradarbiais. Dabar ypač eteryje dirba nebaigę labai įdomiai dėstęs vokiečių kalbą, sumanė nei lietuvių kalbos, nei žurnalistikos studijų,

18 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 todėl daro daug elementarių klaidų. Gerai, kad Šis filmas sukėlė Jums nemažai keblu- aš vienos išvengiau. Pradėjęs dirbti redakcijo- mų – Š. Marčiulionis draudė jį rodyti... je, tapau Kauno rajono komjaunimo komiteto biuro nariu. Po poros metų mane norėjo rinkti Man gėda, kad jis, pats baigęs žurnalistiką, pirmuoju sekretoriumi, griežtai atsisakiau. Dėl taip elgėsi. Jis žinojo apie mano sumany- to laikraščio redaktorius Gutmanas Šmerkovi- mą, pats davė jį gerai pažinojusių žmonių čius gavo nurodymą atleisti mane iš pareigų. telefonų numerius. Filmavau Šarūno krep- Filmą galima kurti! Tą pačią dieną paskambino šinio mokykloje, jo namuose. Prieš filmo Eltos žurnalistas Vytautas Andrejaitis: „Mane premjerą teigė, kad neturiu sutarties, jo paskyrė Kauno televizijos grupės vadovu. Rei- neatsiklausiau. Atsiklausti, ar galiu rodyti kia žmonių, tau pirmam skambinu.“ Nuėjau savo interviu su jo tėvais ar nepilnamečiu pasikalbėti ir iš karto sutikau. Taip 1968-ųjų sūnumi? Bet visa tai jau buvo rodyta ete- vasario 16-ąją tapau Lietuvos radijo ir televi- ryje, niekas neturėjo pretenzijų. Visa me- zijos komiteto nariu. Vadinasi, kitąmet bus džiaga apie Šarą kaupta nuo 1988 m. ir ne 50 metų, kai aš televizijoje. Iš jos darbuotojų kartą televizijos rodyta. Sukurti filmą apie turiu bene ilgiausią darbo stažą. sūnų prieš dvi dešimtis metų buvau paža- dėjęs Š. Marčiulionio, kai jis dar žaidė NBA, tėvams. Savo žodį tesėjau. Kai filmą parodė Akiratyje – pusšimčio metų „Lietuvos ryto“ televizija, sulaukiau dides- pokyčiai nio įvertinimo nei „Atėjus... Sabui“. Bet po Š. Marčiulionio draudimo ir grasinimų net gyvenimoVidas Mačiulis: charakteris variklis – žurnalistika, genai ir Kaip manote, žiniasklaidoje lengviau Kūno kultūros ir sporto departamentas at- dirbti žurnalistikos studijas baigusiam ar sisakė skirti lėšų filmo gamybai, todėl viską solidesnę specialybę turinčiam žmogui? darėme iš savo santaupų.

Talento reikia kiekvienai profesijai. Turi ją O ką laikote didžiausiomis savo gyveni- mylėti, galėti. Nesuprantu, kai kolegos bėdo- mo pergalėmis ir įveiktomis kliūtimis? ja: „Pavargau, visą savaitę dirbau.“ Nežinau, kas yra poilsio šeštadienis ar sekmadienis. Pagal horoskopą esu karingasis ožiaragis. Ilgai kūriau televizijos laidas „Savaitės aidai“ Džiaugiuosi, kad atvedžiau į doros kelią „Eu- ir „Sekmadienio rytas“, visą šeštadienį reng- ropos“ laikraščio vyr. redaktorių ir jo pava- davausi, montuodavau reportažus, nes sek duotoją, kurie už šmeižtą, mano garbės ir madienį – tiesioginė laida, ir vėl filmuoji... orumo žeminimą buvo nuteisti realiu laisvės Aš laimingas, kai dirbu, todėl ir nepavargstu. atėmimu. Manot, buvo lengva, kai mane ir Kartais atrodo, kad jau nėra jėgų, bet išsimie- Kauno skyriaus valdybą buvęs LŽS pirminin- gu ir vėl daug įkvėpimo. Kiek galėčiau filmų kas apkaltino, kad išparceliavom Žurnalistų sukurti, jei kažkam to reikėtų, būtų rėmėjų! sąjungos turtą? Niekas nežino, kiek reikėjo Turiu didelį archyvą, kuriame saugomi ket sveikatos ir lėšų tam 1850 m. statytam na- virčio amžiaus įvykiai. Apie Š. Marčiulionį, meliui suremontuoti, išlaikyti. Gerai, kad labai spalvingą asmenybę, sukūrėm keturių dirbau televizijoje ir turėjome reklaminio dalių filmą. Kalbinau 43 žmones, dar ne vis- laiko, padėjo ir žmonos Teklės vadovaujama ką sudėjom... „Kauno dienos“ redakcija. O prieš porą metų

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 19 buvau apšmeižtas katalikiško laikraščio „XXI sakydavo a. a. vyr. redaktorius Zenonas La- amžius“ redaktoriaus. Ir tik dėl to, kad gy- pinskas, „ir gramatioškos kiekvienas privalo nėme jo atleistą LŽS narę. Kad ir šis buvo turėti“. Vienas dvidešimtmetis, kurį mokiau nuteistas, man nemalonu, tačiau su blogiu tapti sporto korespondentu, netikėtai pa- reikia kovoti... Nežinau, kodėl mano gyveni- klausė, kodėl aš kitokius klausimus patei- me tiek išbandymų... Tiek pat ir gerbiančių, kiu nei kiti? Atsakiau, neįdomu, kai girdžiu:

SĖKMĖS ISTORIJOS SĖKMĖS ir niekinančių, pavydinčių. Tik nežinau, ko?.. „Pakomentuokite, kaip vertinate tą faktą?“, „Kokie Jūsų planai?“ Stebina, kad mūsų pro- Kaip apibūdinat pokyčius žurnalisti- fesija šitaip nuvertinta. Gydytoju negali dirb- koje? ti žmogus, baigęs veterinariją, inžineriją, o žurnalistu jie gali būti. Man keista, kad mūsų, Anksčiau žurnalistikoje savarankiškai nieko žurnalistikos vilkų, nekviečia pabendrauti su nebuvo galima daryti, dabar beveik viskas žurnalistikos studentais. Tik pasikalbėti, ne leidžiama. Anksčiau ji buvo tarsi sulėtinta, dėstyti. Tiesa, buvau kartą pakviestas į VDU, dabar tempas labai didelis. Dalyvauju, pavyz- kitąkart – į VU, žmona Teklė – taip pat porą džiui, spaudos konferencijoje, kolegos inter- kartų. Teorija be praktikos kaip sausa šaka, netu reportažą iš jos transliuoja tiesiogiai, o klausydamas tik jos žurnalistu netapsi. Ti- mano laidą transliuos po kelių dienų, tad tu- kiu, kad praktikai, perėję ir ugnį, gali daugiau riu rasti kitą požiūrį, kažką naujo, ko kolegos pasakyti, įkvėpti ir išmokyti. nepastebėjo...

Kokias teigiamas ir neigiamas žinias- Šeimoje – du plius du žurnalistai klaidos tendencijas įžvelgiate? Jau prieš 50 metų esate sukūręs šeimą Turim spaudos laisvę, tačiau dabar kai kurie su žurnaliste, kelių leidinių vadove Te- žurnalistai lyg nuo grandinės paleisti ilgai pri- kle Mačiuliene, dabar dirbančia „Ūki- rišti sargiai puola ir kanda. Pastebiu, kad tie ninko patarėjo“ redaktoriaus pavaduo- kolegos, kurie bent kelerius metus dirbo so- toja. Kaip du žurnalistai dera šeimoje? vietiniais laikais, dabar nedaro tokių šiurkščių klaidų, neniekina žmogaus, „nelenda po ant- Puikiai. Gerai supranta vienas kitą. Dažnai klode“, dažniau išklauso ir antrą pusę... Kas aptarinėjom ir aptarinėjam spaudą, radijo, galėjo pagalvoti, kad bus toks informatyvus televizijos laidas. Esu minėjęs, kad niekur ir operatyvus internetas, kuriame „komenta- kitur nepatyriau tiek žurnalistinių pamokų, toriai“ visus purvais drabstys?! To nelaukiau. kaip šeimoje. Jeigu būčiau vedęs gydytoją ar Laikraštis, televizija atsako už savo žodžius, o pedagogę, būtume seniai išsiskyrę, nes esu internetas tapo „šventa karve“. Gaila... darboholikas, neskaičiuojantis darbo valan- dų. Man pavydėjo, siekė sužlugdyti, nes bu- Kas labiausiai stebina? vau kažkiek kitoks. Kai kolegos su taurele švęsdavo, aš nedalyvaudavau, nes dirbdavau. Tikriausiai tai, kad labai mažai baigusiųjų Žmona mane ir įkvėpdavo, ir paguosdavo, ir žurnalistikos studijas dirba žiniasklaido- pakritikuodavo už televizijos laidas, kaip ir je, kurioje reikia ne tik talento, bet, kaip aš jos redaguojamą laikraštį. Nesipykome,

20 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Gegužės 13 d. vykusiame Spaudos baliuje V. Mačiulis Petro Babicko premijos laureatei Nijolei Baužytei, pelniusiai šį apdovanojimą už laidų ciklą „Mūsų miesteliai“, įteikė LŽS Kauno apskrities skyrius apdovanojimą – autorinį stiklo meistro Audriaus Vaišnio kūrinį ,,Mikrofonas“. Alberto Švenčionio nuotr. Vidas Mačiulis: gyvenimoVidas Mačiulis: charakteris variklis – žurnalistika, genai ir buvome ir esame laimingi, nes visada supra- vaikystėje vedė televizijos laidas, jiems tai tome vienas kitą. sekėsi. Bet jie patys to nenorėjo. Justas studijavo Kauno technologijos universitete ir pa- Gal žinote paslaptį, kaip gyventi šeimo- sirinko vadybininko darbą. Salomėja, krepši- je dviem vadovo savybėmis apdovano- ninko Mariaus Grigonio sužadėtinė, 2017-ųjų tiems žmonėms? pavasarį LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje įgijo viešųjų ryšių specialybės di- Vienas turi kiek nusileisti, o abiem būtina plomą, bet žiniasklaida jos netraukia. norėti suprasti ir palaikyti savo artimą žmo- gų. Dabar kartais pasikalbam, kodėl neįkū- rėm savo leidinio, portalo – buvo tinkamas Kauno apskrities žurnalistų metas, o mes abu – žurnalistai... šeima

Ar norėjote, kad dukra rinktųsi žurna- Esate ir visos Kauno apskrities žurnalis- listės profesiją? tų šeimos puoselėtojas. Kaip tapote LŽS skyriaus pirmininku? Norėjome. Ir Vilma, ir jos vyras Laisvūnas Karvelis baigė Vilniaus universitetą, turi Esu trečias pirmininkas po a. a. Zenono Bal- žurnalistų diplomus. Norėjome, kad anūkai tušniko ir Zenono Lapinsko. Pastarojo, talen- rinktųsi šią specialybę. Ir Justas, ir Salomėja tingo ir sumanaus vyr. redaktoriaus, buvau

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 21 pavaldinys. Z. Lapinsko dėka 1983 m. už dokumentinius filmus „Bičiulystė“ ir „Ištiki- mybė“ pelniau žurnalistinę V. Mickevičiaus- Kapsuko premiją, rengiau ir vedžiau televizijos laidas. Kai 1990 m. Z. Lapinską netikėtai atleido iš LRT Kauno redakcijos, jis vyres-

SĖKMĖS ISTORIJOS SĖKMĖS niems kolegoms sakė, kad skyriaus vadovavi- mą norėtų patikėti man. Buvo susirinkimas, vienbalsiai išrinko pirmininku, o pavaduoto- ju – a. a. Alfredą Skopą. Jis turėjo ypač daug idėjų. Pradėjome nuo patalpų, kurias radome dar caro laikais statytame apleistame name.

LŽS Kauno skyrius turi gražias naujame- tinio suėjimo ir Spaudos baliaus tradicijas, „Gintarinius parkerius“, „Dėkingumo Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija plunksnas“, gražiai pagerbiate kolegas.

Kitaip ir negalėjo būti, juk 1922 m. Kaune buvo informaciją, interviu ar komentarą, skirtą įkurta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga. žurnalistams ir apie žurnalistus. Tada buvo Originali plunksna, pritvirtinta prie šimtamečio pikta, kad į LŽS svetainę nusiųstą publikaciją klevo kamieno Kauno žurnalistų namų kieme- iš Kauno paskelbdavo tik po kelių dienų. Tad lyje, primena, kad 1929 m. mūsų mieste sava- sumaniau sukurti Kauno skyriaus svetainę. rankišką veiklą pradėjo žurnalistų bendruome- Tai mane skaudino ir įkvėpė savo lėšomis su- nė. Vadinasi, pirmiausia mes ir turime tęsti čia kurti kaunietišką svetainę, kuri išsiskiria ir gimusias tradicijas, pirmiausia Spaudos balius tuo, kad vienintelė šalyje turi daug piešinių, su legendine Antano Šabaniausko daina „Tris ypač LŽS nario dailininko Vladimiro Beres- dienas, tris naktis“... Šiemet surengėme jubi- niovo (Vlaberio) sukurtų karikatūrų. Sten- liejinę, dvidešimt penktąją, šventę. Pirmąkart giamės pateikti kuo daugiau publikacijų iš ją surengėme 1993-iaisiais. Pavyko, nors buvo visos Lietuvos žurnalistų gyvenimo. nelengva sukviesti kairiųjų ir dešiniųjų pažiūrų miesto valdžios ir žurnalistų draugijos atstovus Kokios mintys jaudina Jus, kaip LŽS švęsti kartu. Žinau, matydami bajoriškas vaišes, Kauno skyriaus pirmininką? mane ir apkalba: „Matai, koks jis turtingas.“ Nie- kas nežino, nemato, kiek reikia ieškoti rėmėjų, Kai LŽS centralizuotai pradėjo rinkti nario pačiam būti ir statybininku, ir valytoju. mokestį, kolegos atsipalaidavo, kuo toliau, tuo dažniau neprisimena savo pareigos. Mums O kada įkurta LŽS Kauno apskrities sky- lengviau, kad nereikia kaulyti eurų, bet mūsų riaus interneto svetainė? bendruomenė dėl to nukenčia. Į populiariuosius Spaudos balius ateina visi, kurie nori, ne tik LŽS Svetainei www.kaunozurnalistai.lt šiemet su- nariai. Visi žino, kad antrąjį gegužės šeštadie- kako 7 metai. Beveik kasdien joje pateikiu po nį mums brangiausi tie svečiai, kurie nekviesti

22 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 ateina, bet ir neprašyti išeina. Ir LŽS Kauno sky- montuoju, važiuoju į Radijo ir televizijos ko- riaus svetainėje kiekvieną mėnesį sveikiname misijos posėdžius, susitinku su žurnalistais kolegas gimtadienio proga nesigilindami, ar jie ir jų produkcijos vartotojais. dar sąjungos nariai, ar jau ne. Jau seniai į LŽS pirmiausia priima ne skyrius, o LŽS valdyba. Iš kur tiek energijos? Kartais net aikteli, kas įstojo, nė nepamatome naujų narių, kurie gavo LŽS pažymėjimą. Kita Genai. Mano tėvelis sulaukė 95-erių, bet vertus, gerai, kitos visuomeninės organizacijos atrodė kaip 60-metis. Aš į jį panašus. Kar- ir miršta, o mūsų kūrybinė ir profesinė sąjunga tais įeinu į darbo kambarį, ten kabo jo nuo- yra veikli. Tiesa, kauniečiams valdybos nariams trauka, net krūpteliu – tarsi pamatau save. trūksta iniciatyvumo. Jie keičiasi, bet nesugebu Mama irgi buvo darbštuolė, mirė 86-erių, įtraukti į aktyvią veiklą. Man sako, kad nepade- beje, abu Amžinybėn iškeliavo tą pačią du, nes nenurodau, ką daryti. Antraip sakytų, 2002-ųjų vasarą. Padeda ir domėjimas bio- kad įsakinėju. Raginau rašyti projektus, bet jei- energetika, alternatyviais gydymo meto- gu kiti to nedaro, pats galvoju. dais – antraip būčiau seniai „supuvęs“, nes nenoriu, kad po mirties mane sudegintų. Norėčiau skyriaus vadovavimą perduoti žur- Bet kol kas gyvenu vadovaudamasis devizu nalistui, kuris nori ir gali pirmininkauti. Esu „Judėjime – gyvybė, ramybė – mirtis“. Tad įsitikinęs, kad LŽS Kauno skyrius gyvuos ir raginu: džiaukimės, kolegos, kol galime, be manęs, tuo pasirūpins prieš 95 metus šią žurnalistiniu gyvenimu! sąjungą kūrusiųjų dvasia. gyvenimoVidas Mačiulis: charakteris variklis – žurnalistika, genai ir Dėkoju už pokalbį.

Veiklos variklis – genai? Eriko Ovčarenko (pirmoje) nuotr. 2017-ųjų balandžio 23-iąją Kauno „Žalgirio“ arenoje Kas yra pagrindinis Jūsų meilės žurna- buvo surengta didžiulė šventė „K95“, skirta listikai ir noro arti jos dirvonus vari- devyniasdešimt penktajam Lietuvos krepši- klis? Juk daug kas sau pasakytų: „Gana, nio gimtadieniui. Renginį, kuriame dalyvavo turiu ir pailsėti...“ ir gausus būrys šalies žurnalistų, fotografų, operatorių, tiesiogiai transliavo TV3. Neei- Dirbu televizijoje, nes patinka. Džiaugiuosi linės oranžinio kamuolio šventės proga ge- kiekviena nauja laida ar parengtu interviu. riausiu krepšinio metraštininku pripažintas Kartais išgirstu: „Nefilmuokit, aš nefotoge- kaunietis televizijos žurnalistas Vidas Ma- niškas“, „Neturiu, ką pasakyti...“ Džiaugiuo- čiulis. Jam garbingą trofėjų įteikė pats Tarp- si, kai pavyksta prakalbinti pašnekovą, išpe- tautinės krepšinio federacijos prezidentas šu įdomių detalių... argentinietis Horacijus Muratorė (Horacio Muratore). Kaip spėjate tiek daug aprėpti?

Miegoti einu vidurnaktį, 6 valandą ryto – jau atsikėlęs. Peržiūriu žiniasklaidą, paren- Remia Spaudos, radijo ir giu publikacijas mūsų svetainei, filmuoju ar televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 23 Nijolei Baužytei už „Mūsų miestelius“ įteikta Petro Babicko premija

2017-ųjų gegužės 13-ąją LŽS Kauno apskrities skyriaus Alberto Švenčionio tradicinė šventė, skirta Spaudos atgavimo, kalbos ir kny- nuotr. gos dienai, baigėsi talentingos vilnietės televizijos žurna- listės Nijolės Baužytės pagerbimu. Lietuvos žurnalistų draugijos narei N. Baužytei buvo įteikta šeštoji Petro Ba- bicko premija už kuriamą nuostabią dokumentiką „Mūsų miesteliai“. LŽS Kauno apskrities skyrius laureatei skyrė autorinį stiklo meistro Audriaus Vaišnio kūrinį „Mikrofo- nas“, o LŽS – 1 000 eurų premiją. Interneto svetainės www.kaunozurnalistai.lt „Videoreportažuose“ įamžintos akimirkos, kaip buvo pagerbta vilnietė žurnalistė N. Bau- žytė, kuri prisipažino, kad ją sujaudino iškilaus pirmojo Lietuvos radijo pranešėjo ir laidų vedėjo Petro Babicko vardo premija. Lietuvos televizijai – 60. Spaudos baliuje Kaune 2017 m. gegužės 13 d. susitiko buvę Kauno radijo ir televizijos darbuotojai. Alberto Švenčionio nuotr.

Kolegas žurnalistus, kaip ir visus LRT televi- žmones, kurie nusipelnė garbingos Petro zijos žiūrovus, džiugina Nijolės rekviem Lie- Babicko premijos. tuvos miesteliams, kurie sparčiai nyksta ir jų vardai išliks tik istorijoje. Štai kaip apibūdina Apie Lietuvos radijo pradininką, publicistą, „Mūsų miestelius“ pati N. Baužytė: „Videofil- poetą, fotografą P. Babicką (1903–1991) mų ciklas tiems, kurie myli savo gimtąją žemę sukurtą kauniečių pasakojimą „Sugrįšiu“ Nijolei Baužytei už „Mūsų miestelius“ įteikta Petro Babicko premija Babicko Petro įteikta BaužyteiNijolei „Mūsų miestelius“ už ir nori ją pažinti. Tai sustabdytos mūsų istori- galima pažiūrėti mūsų svetainės skiltyje jos saulėlydžio akimirkos, kupinos tylaus gro- „Filmai“. Įdomu tai, kad LŽS nariai Daiva žio, kilnių žmonių, gatvelių jaukumo, piliakal- ir Antanas Budriai, Svetlana Gužauskienė nių paslaptingumo, gamtovaizdžių ilgesio, – ir Vilius Kaminskas ne tik lankėsi Brazili- tepažadina mus branginti tai, ką dar turime.“ joje, kur gyveno ir mirė P. Babickas, bet ir 2006 m. parvežė į Lietuvą urną su jo palai- Mes turime didžiuotis eterio sesėmis ir bro- kais, kuriuos priglaudė Petrašiūnų panteo- liais, kurie, sulaukę brandaus amžiaus, vis dar nas Kaune. turi įkvėpimo, jėgų ir meilės savo kūrybiniam darbui. 1960 m. N. Baužytė pradėjo savo žur- Simboliška, kad garbingo Lietuvos radijo nalistinį kelią Lietuvos televizijoje ir jį tęsia, pradininko P. Babicko premija darbščiajai nes dar ne visi istorijoje svarbūs mūsų mieste- bitutei N. Baužytei buvo įteikta prasmingo liai yra įamžinti. Sako, kad jų skaičius – įspū- Lietuvos televizijos 60-mečio pavasarį, kuris dingas, nors labai sunku tiksliai ir suskaičiuoti, atspindi mūsų kūrybos ir gyvenimo brandą. kiek buvo parodyta per LRT televiziją. Kolegė Nijolė skaičiuoti neturi laiko, nes toliau ieško ir Parengta pagal randa įdomių faktų bei žmonių, kurie, kaip ir ji www.kaunozurnalistai.lt pati, labai myli ir puoselėja savo gimtinę.

LŽS, įvertindama Lietuvos žurnalistų draugijos narės N. Baužytės kūrybą, įrodo, kad Remia Spaudos, radijo ir svarbu pamatyti, įvertinti ir pagerbti eterio televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 25 AKTUALUS INTERVIU

Daiva Červokienė

Žurnalistai – Lietuvos meno kūrėjų pasaulio dalis

Beveik 100 žurnalistų yra Nacionalinės Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezi- žurnalistų kūrėjų asociacijos (NŽKA) dentas Kornelijus Platelis: „Mes prašome nariai. Apie Lietuvos meno kūrėjų aso- ne sugrąžinti buvusią tvarką, o apskritai ciacijos (LMKA), kuri vienija 12 Lietu- prilyginti pagal autorines sutartis dirban- vos meno kūrėjų organizacijų, veiklą, čių meno kūrėjų mokesčius tiems, kokius moka dirbantys pagal individualios vei- aktualijas ir žurnalistus joje kalbėjo- klos pažymas.“ mės su LMKA prezidentu poetu Kor- Petro Repšio nuotr. nelijumi Plateliu. Beje, mūsų pokalbis vyko Žurnalistų namuose pasibaigus metinei NŽKA konferencijai „Kultūrinė spauda ir spaudos kultūra“. neprarastų blaivaus, kritiško požiūrio į Kultūra neįsivaizduojama be reiškinius. kultūrinės žiniasklaidos

Daiva Červokienė. Kaip meną kuriantys Analitinei žurnalistikai – per žurnalistai atrodo Jūsų vadovaujamoje ne- maža rinka vyriausybinių organizacijų asociacijoje? D. Č. Kokios šalies žiniasklaidos tendenci- Kornelijus Platelis. Pirmiausia noriu at- jos Jums, kaip LMKA prezidentui, ypač kelia kreipti dėmesį, kad Lietuvos meno kūrėjų aso- nerimą? Ar tikite, kad situacija gali keistis į ciacija vienija juridinius asmenis – 12 meno gerąją pusę? kūrėjų statusą turinčių organizacijų. Kurian- tys, visuomenės pastebimi ir vertinami žmo- K . P. Man neramu dėl tų pačių tendencijų, nės visada atrodo gerai. LMKA taryba nuo kaip ir kitiems piliečiams, kokio nors ypatingo

savo kasdienių rūpesčių pakelia akis į menus nerimo kaip koks nors prezidentas nejaučiu. Žurnalistai – Lietuvos meno kūrėjų pasaulio dalis tik skirdama savo kasmetinę premiją. Man nepatinka tendencingos faktų interpre- tacijos, jau nekalbant apie jų iškraipymą, ma- D. Č. Kaip manote, ar žurnalistai meno kū- nipuliavimą jais, nemėgstu, kai kas nors for- rėjai tarp kitų kūrėjų išsiskiria aktyvumu, muoja mano nuomonę, grūda per prievartą pilietiškumu, iniciatyvumu? visokias banalybes, arogantiškai demonstruo- ja savo neišprusimą. Ar tai keičiasi į gerąją K . P. Žurnalistai visada būna arčiau „šio pa- pusę? Galbūt. Kita vertus, Lietuvos rinka, at- saulio“, jų atspindima tikrovė daugiau kon- rodo, per maža rimtai analitinei žiniasklaidai. vencinė, jų kūryba labiau susijusi su faktais, Jos kūrėjai (ir tuojau pat – reklamos užsako- kurie prašosi kuo tiksliau interpretuojami. vai) kaipmat pastebi mažėjančius savo leidi- Turbūt tai ir galima pavadinti didesniu akty- nių tiražus, interneto svetainių lankomumą, vumu, pilietiškumu, iniciatyvumu, t. y. noru neigiamus radijo ir TV auditorijos pokyčius. tą tikrovę ne tik imituoti, bet ir keisti. Paklausos rimtai žiniasklaidai nepakanka. Bet jos esama, ir tai nuteikia viltingai. D. Č. Kaip manote, kultūrinės spaudos situacija šalies žiniasklaidoje yra išskirtinė? D. Č. Gal grįžkime prie LMKA. Kokios svar- biausios Jūsų vadovaujamos asociacijos vei- K . P. Kadangi esame meno kūrėjų asociacija, klos sritys? mums meninę kūrybą skleidžianti, apmąs- tanti bei vertinanti kultūrinė žiniasklaida K . P. Asociacija vienija juridinius asmenis – yra išskirtinė. Tačiau jos tiražai, tinklalapių įvairių sričių meno kūrėjų organizacijas, to- lankomumas, auditorijos dalis liudija, jog di- dėl jos taryba, kurią sudaro visi jos vienijamų desnei visuomenės daliai atrodo kitaip. Tai organizacijų pirmininkai, sutelkusi dėmesį į jokia tragedija. Taip yra visur. Tačiau be to- bendrus, visiems rūpimus klausimus: meno kios žiniasklaidos kultūrinis gyvenimas sun- kūrėjo statusas, kūrėjų socialinė, mokestinė, kiai įsivaizduojamas. Svarbu, kad ji išlaikytų kūrybinė aplinka. LMKA taryba deleguoja savo lygį, nevirstų anotacine, reklamine, savo atstovus į daugelį tiek kultūros politiką

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 27 formuojančių, tiek vykdančių tarybų, eks- pertų darbo grupių, komisijų, reiškia savo nuomonę dėl įstatymų ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų, pataisų, teikia rekomendacijas visais su menininkais susijusiais klausimais.

AKTUALUS INTERVIU AKTUALUS Noriu atkreipti dėmesį, kad viskas, ko mums pavyksta pasiekti, gerina visų meno kūrėjų statusą turinčių asmenų padėtį – priklauso jie mūsų asociacijai ar ne. O labiausiai rūpi- namės tais, kurie atsiduoda vien tik kūrybai, idant ši „socialinė grupė“ neišnyktų visiškai.

Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija Turėtume labiau ginti savo, meno kūrėjų, teises sunku sudominti platesnę auditoriją, ir tik men- D. Č. Kuriose šių veiklų aktyviausiai reiškiasi kesnius autorinius atlyginimus mokantys kultū- žurnalistai? Kaip manote, kodėl? ros leidiniai spausdintų tokius straipsnius.

K . P. Žurnalistai per savo atstovą, Lietuvos žur- D. Č. Bene svarbiausia naujiena meno kūrė- nalistų sąjungos pirmininką, LMKA tarybos jams šiemet buvo ta, kad jiems suteikta gali- narį ir neetatinį mano pavaduotoją Dainių Ra- mybė gauti paramos gavėjo statusą. Žodžiu, dzevičių, aktyviai reiškiasi visose mūsų veiklos tautiečiai nuo šių metų 2 proc. nuo gyventojų srityse. Tačiau patys žurnalistai galėtų reikštis pajamų mokesčio gali skirti ne tik įvairioms kur kas aktyviau savo srityje viešindami ir dis- nevyriausybinėms organizacijoms, biudžeti- kutuodami mums visiems rūpimais klausimais. nėmis įstaigomis, partijoms, bet ir meno kū- rėjams. Kaip priimtas šis sprendimas? Štai didžiausią paramą kultūrai deklaravusi poli- tinė jėga laimėjo rinkimus ir pirmasis jos darbas K . P. Beje, partijų čia minėti nederėtų, nes buvo pagal autorines sutartis dirbantiems meno joms galima skirti arba neskirti 1 proc. GPM kūrėjams panaikinti lengvatą mokėti „Sodros“ be konkurencijos su kitomis paramos gavė- įmokas nuo pusės pajamų ir atimti galimybę jo statusą turinčiomis organizacijomis. Be leidėjams sudaryti autorines licencines sutar- jokios abejonės, tai teigiamas sprendimas. tis. Ar tie dalykai neverti didesnio dėmesio? Svarstydami šį klausimą Seimo komitetuo- Nenoriu pasakyti, kad žurnalistai turėtų tiesiog se teigėme, kad Meno kūrėjo ir meno kūrėjų ginti savo, kaip meno kūrėjų, interesus, tačiau organizacijų statuso įstatymas traktuoja ats- diskutuoti, analizuoti padėtį, pastebėti, kokią kirą meno kūrėją kaip kūrybinę instituciją, biurokratinę naštą dabar turi vilkti menkai ir todėl jis galėtų pretenduoti į tokį statusą. nereguliariai finansuojamų viešųjų įstaigų bei Ir tai pavyko įgyvendinti. Tačiau džiaugtis asociacijų buhalterijos, galėtų aktyviau. Kodėl tuo galėsime tik sužinoję, kokia tos paramos tai nedaroma? Turbūt todėl, kad šiais dalykais apimtis buvo vienais ar kitais metais. Meno

28 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 kūrėjas pateko į sodrią konkurencinę aplinką Šiuo klausimu metinė LMKA konferencija ne tik su nevyriausybinėmis organizacijo- priėmė rezoliuciją ir jau gavome Socialinės mis, bet ir su biudžetinėmis įstaigomis – mo- apsaugos ir darbo ministerijos atsakymą, jog kyklomis, vaikų darželiais, turinčiomis kur taip daryti negalima, nes tie asmenys nemo- kas daugiau svertų tą paramą užsitikrinti. kėjo „Sodros“ mokesčio, o išimtis minėtoms organizacijoms remiasi „teisių perėmimo ir teisėtų lūkesčių išsaugojimo taisykle“. Vadi- Autorinės sutartys lygu nasi, vieni kažkokias teises perima, teisėtus individualios veiklos pažymos? lūkesčius išsaugo, o kiti ne. O juk sovietiniais laikais dalis mokesčio nuo atlyginimo pagal D. Č. Kokius meno kūrėjams aktualius klau- autorines sutartis tekdavo socialiniam drau- simus ketinama spręsti su Seimu ir Vyriausy- dimui. Ar šis „teisėtas lūkestis“ nepamirštas? be artimiausiu metu? Be abejo, tai perėjimo iš vienos sistemos į kitą atrūgos. Tačiau kiek dar metų mes ei-

K . P. Jau minėjau prievolę mokėti „Sodros“ sime į savo nepriklausomą Lietuvą? Manau, Žurnalistai – Lietuvos meno kūrėjų pasaulio dalis įmokas nuo visų pajamų pagal autorinius atly- tai taip pat būtų žurnalistinio tyrimo tema. ginimus. Mes prašome ne sugrąžinti buvusią tvarką, o apskritai prilyginti pagal autorines Siekiame, kad meno kūrėjams būtų moka- sutartis dirbančių meno kūrėjų mokesčius mos tokios pat rentos, kaip ir mokslinin- tiems, kokius moka dirbantys pagal individua kams, kad ir kaip tai atrodo nerealu. lios veiklos pažymas. Juk menininkas pagal tokią pažymą dirbti negali, nes tokiu atveju D. Č. Regis, Jūsų, kaip LMKA prezidento, jis netenka turtinių autoriaus teisių į savo darbai nelabai jau „meniški“? kūrinį. Konstatuojame, kad gaminančiųjų serijinius gaminius ir teikiančiųjų paslaugas K . P. Kaip matote, taip. Turbūt vienintelis su mokestinė aplinka palankesnė ir yra diskrimi- menais susijęs mūsų veiksmas – kasmetinė nacinė atžvilgiu tų, kurie kuria vienkartinius LMKA premija, teikiama pastaruosius dve- originalius meno kūrinius ir patiria kur kas di- jus metus pasižymėjusiam menininkui. Jos desnes sąnaudas. Taip pat diskriminaciniu lai- laureatą ilgai diskutuodama išrenka LMKA kome Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo taryba. O šiaip laikomės nuostatos, kad „laisvųjų profesijų“ apibrėžimą, pagal kurį vie- savo menus mes kuriame kiekvienas atski- nų profesijų meno kūrėjai turi mokėti 5 proc., rai ir mums nereikia nei administratorių, nei kitų – 15 proc. GPM. Dar viena akivaizdžiai patarėjų. diskriminacinė nuostata yra ta, kad iki Vals- tybinio socialinio draudimo įstatymo įsigalio- D. Č. Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės ku- jimo 1991 m. birželio 1 d. tik Rašytojų, Dai- riant kuo palankesnę aplinką šalies meno lininkų, Kompozitorių, Kinematografininkų kūrėjams. sąjungų narių darbo stažas skaičiuojamas nuo pirmo viešo kūrybos paskelbimo iki 1991 m. birželio 1 d. Mūsų nuomone, visų meno kūrė- jo statusą turinčių asmenų darbo stažas turi Remia Spaudos, radijo ir būti skaičiuojamas vienodai. televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 29 ETIKA IR PROFESIONALUMAS

Viktoras Trofimišinas Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas, kaunietis žurnalistas Visuomenės informavimo etikos kodekso taikymo praktiniai aspektai

Visuomenės informavimo etikos komisijos Asmeninio archyvo nuotr. sprendimai dėl interesų konfliktų rodo daugė- jant atvejų, kai žurnalistai ir kiti asmenys, kurie rengia viešąją informaciją, nusižengia profesinei etikai, darbuodamiesi politinių partijų nau- dai. Sprendimai apima ir tuos asmenis, kurie patys teigia, jog nėra žurnalistai, nors jie aktyviai dalyvauja rengiant ir skleidžiant viešąją informaciją. Tai skatina grįžti prie viešosios informacijos rengėjų atsakomybės klausimo. informavimo etikos asociacijos sudaryta Žurnalistinė veikla Komisija, į kurią atstovus delegavo Lietuvos ir darbas politikų žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų drau- komandose – nesuderinami gija, Interneto žiniasklaidos, Lietuvos radijo ir televizijos, Regioninių televizijų, Lietuvos Kalbant apie šią problemą didesnį susirūpi- kabelinės televizijos, Nacionalinės rajonų ir nimą kelia ne pažeidimų skaičius, o viešosios miestų laikraščių leidėjų asociacijos. 2016 m. informacijos rengėjų įsitikinimas, kad žur- vasario mėn. viešosios informacijos rengėjų, nalistinė veikla ir darbas politikų komando- skleidėjų ir Visuomenės informavimo eti- se yra suderinami dalykai, kad tai netrukdo kos asociacijos narių atstovų susirinkimas išlikti nešališkiems, o visuomenės informa- priėmė Lietuvos visuomenės informavimo vimo etikos normos galioja tik tiems asme- etikos kodeksą, kuris pakeitė ligi tol galio- nims, kurie atitinka Visuomenės informavi- jusį Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos ko- mo įstatyme pateiktą žurnalisto sąvoką. deksą (jo pirmoji redakcija buvo patvirtinta prieš 20 metų). Padaugėjo ne tik įstatyme Naujosios technologijos pakeitė žiniasklai- numatytų Komisijos funkcijų, bet išsiplėtė ir dos rinkos struktūrą ir žurnalisto darbą. veiklos laukas, apimantis ne vien žurnalistų Masinei auditorijai skirtą turinį gamina ir profesinę etiką. platina ne vien žurnalistai, bet ir daug kitų medijų sistemos dalyvių. Vis daugiau pi-

liečių dalyvauja turinio kūrimo ir sklaidos Naujame Etikos kodekse – taikymo praktiniai kodekso aspektai etikos Visuomenės informavimo procesuose. Tokiomis aplinkybėmis naujai aktualios nuostatos iškyla profesionalumo standartų laikymosi užtikrinimo klausimas. Problemos aktua- Perėmę daugelį ankstesniojo Kodekso nuos- lumą pabrėžė Lietuvos žurnalistų sąjungos tatų, išsaugoję laisvą ir atsakingą žodį, nau- XVI suvažiavimas nutarime „Dėl visuomenės jojo Kodekso kūrėjai kartu atsižvelgė į itin informavimo priemonių savitvarkos stipri- sparčiai besikeičiančius viešosios informa- nimo“. Jame akcentuojama, kad su turinio cijos rinkimo, sklaidos būdus, šiuolaikinių gamyba ir platinimu masinei auditorijai su- technologijų įtaką bei galimybes, žurnalistų siję asmenys, naudodamiesi jiems suteikto- ir viešosios informacijos rengėjų veiklos iš- mis teisėmis ir privilegijomis, privalo laiky- šūkius. Pirmą kartą aptariami darbo su intis pareigų ir atsakomybės, būti atskaitingi. terneto šaltiniais etikos standartai, žurnalis- Asmeninio archyvo nuotr. Atskaitingumas – tai visų pirma profesinės to raiškos viešojoje erdvėje, tarp jų ir socia etikos principų laikymasis. linėse medijose, principai.

Vykstantys pokyčiai paskatino visuomenės Visuomenės informavimo etikos kodekse informavimo priemonių savitvarkos per- bene pirmą kartą aiškiai pasisakyta dėl žur- tvarkymą ir naujų šiuolaikiškų profesinės nalisto profesinės ir kitokios veiklos santy- etikos standartų kūrimą bei įtvirtinimą. kio, įtvirtinta principinė nuostata vertinant Pakeitus Visuomenės informavimo įstaty- žurnalisto santykį su politinėmis partijomis mą, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos ir valdžios institucijomis – žurnalisto profe- funkcijas nuo 2015 m. perėmė Visuomenės sinė veikla nesuderinama su darbu valstybės

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 31 ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių partijų veikloje (Kodekso 23 str.). 2016-ųjų rudens Seimo rinkimų kampanija tik patvirtino šios svarbios nuostatos aktu- alumą, nes ne visi kandidatai suvokė, kad dalyvauti politinėje kampanijoje ir tuo pat metu dirbti žurnalistinį darbą, vadinasi, nu- sižengti profesionaliosios etikos principams. ETIKA IR PROFESIONALUMAS Žurnalistai, vykdydami savo profesinę veiklą, neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipa- reigojimus viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui.

Žurnalisto profesinė veikla nesuderinama su darbu valstybės ir vietos valdžios institucijose, dalyvavimu politinių parti- jų veikloje. Dalyvaudami visuomeninėje veikloje žurnalistai, kurdami kūrinį, turi Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija vengti interesų konflikto arba informuoti auditoriją apie sąsajas su tokia veikla. N. Puteikio ir K. Krivicko koalicijos sąraše), Lietuvos visuomenės informavimo etikos portalo panskliautas.lt redaktorių B. Matelį kodekso 23 straipsnis (dalyvavo politinės partijos Lietuvos valstie- čių ir žaliųjų sąjungos veikloje). Nė vienas jų nesutiko, kad nusižengia visuomenės infor- Visuomenės informavimo mavimo etikai. Žurnalo „Liaudies kultūra“ etikos pažeidimai vyr. redaktorė S. Matulevičienė teigė žurnalis- tinį darbą suvokianti kaip aktyvų dalyvavimą Visuomenės informavimo etikos komisija visuomeniniame gyvenime, o dalyvavimas 2016 m. pripažino pažeidus visuomenės in- rinkimuose kaip tik ir esanti tokia veikla. formavimo etiką žurnalo „Liaudies kultūra“ vyriausiąją redaktorę S. Matulevičienę (bū- Pasirinkus politiko kelią, būtina pasitrauk- dama redaktore tuo pat metu dalyvavo politi- ti iš visuomenės informavimo veiklos, bent nės partijos „Lietuvos sąrašas“ veikloje), laik- jau rinkimų kampanijos metu, informuojant raščio „Respublika“ redaktoriaus pavaduoto- apie tai savo auditoriją ir išvengiant berei- ją bei publikacijų autorių R. Čekutį (dalyvavo kalingų abejonių. Lietuvos liberalų sąjūdžio politinės partijos „Tautininkų sąjunga“ vei- kandidatui R. Sadauskui, rinkimų kampani- kloje), portalo meslaisvi.lt autorių D. Jančarą jos metu formaliai atsisakiusiam „Druski- (dalyvavo Lietuvos centro partijos veikloje, ninkų naujienų“ redaktoriaus pareigų, teko buvo kandidatas į Seimą Antikorupcinės aiškintis dėl redaktoriaus pareigų „Kurorto

32 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 radijuje“. Komisija sutiko, jog tai galėjusi būti leidėjo neatidumo klaida, ir kreipėsi į leidėją, kad šis pateiktų leidiniuose ir jų in- ternetinėse versijose tikslią informaciją apie redaktorių.

Buvęs panskliautas.lt redaktorius B. Matelis, jau išrinktas į Seimą, 2017-ųjų vasarį dekla- ravo galimą viešųjų ir privačių interesų konf- liktą, įdarbinęs savo kaip parlamentaro padė- jėja-sekretore leidinių „Panevėžio kraštas“ ir panskliautas.lt korespondentę I. Smalskienę. Apsidraudžiant buvo paaiškinta, kad redakcija nereikalaus, o korespondentė neinicijuos ir nerašys rašinių politinėmis temomis. Vi- suomenės informavimo etikos komisija nu- Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija sprendė, kad I. Smalskienė, derindama žur- nalistinę veiklą ir darbą valstybės tarnyboje (Seimo nario padėjėjas yra politinio (asme- įgyjamas nesąžiningas konkurencinis prana- ninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas), šumas kitų žurnalistų atžvilgiu.

pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo taikymo praktiniai kodekso aspektai etikos Visuomenės informavimo etikos kodekso 23 straipsnį. Nepriklauso- Jei žurnalistas nori siekti valdžios, jam turė- ma ir skaidri žurnalistinė veikla įmanoma tų rūpėti, kaip tai derės su profesine etika. tik tuo atveju, jeigu žurnalistas neprisiima Skaitytojas, klausytojas, žiūrovas turi būti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesi- tikras, kad jam teikiama informacija yra ne- nius įsipareigojimus viešosios informacijos šališka. Derindami viešosios informacijos rengėjui. rengėjo ir vietos politiko veiklą profesinei etikai nusižengė portalo joniskelis.lt redaktorius ir portalo darbs.lt bei laikraščio „Darbas“ Ar profesinė etika dera su vyriausiasis redaktorius V. Stanislovaitis, valdžios siekiu? kuris yra ir Pasvalio rajono savivaldybės tarybos narys, žurnalistas, ir laikraščio „Mūsų Politiko kelią pasirinkęs žurnalistas daž- Ignalina“ redaktorius J. Baltakis (yra Igna- niausiai teigia, kad tai leis jam geriau ats- linos rajono savivaldybės tarybos narys), tovauti gyventojų interesams. Žurnalistas laikraščio „Šalčia“ redaktorė bei žurnalistė turi kontroliuoti valdžios sprendimus, o jam D. Jankelaitienė (kartu yra Šalčininkų rajono tapus politiku, priklausančiu valdančiajai savivaldybės tarybos narė). daugumai, ši misija neįmanoma. Priešingas atvejis – ar būdamas opozicijoje jis gebės Politinė veikla susijusi su pačiomis įvairiau- konstruktyviai vertinti valdžios žingsnius, siomis gyvenimo sritimis, todėl neatsargu susilaikyti nuo nepagrįstos kritikos? Tre- teigti, kad sporto žurnalistas, dirbdamas ir čias dalykas, dalyvaujant valdžios veikloje savivaldybės taryboje, neįsivels į interesų

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 33 konfliktą svarstant, pavyzdžiui, gatvių ap- nevaržo narių laisvių, todėl jis galįs rengti ir švietimo klausimą. Tiek sportas, tiek kultū- skelbti publikacijas, kartu dalyvaudamas pora, tiek gatvių apšvietimas finansuojami iš to litinėje veikloje. Be to, jis nėra profesionalus paties biudžeto. žurnalistas, todėl esą Kodekso nuostatos jam netaikytinos. Žurnalo „Liaudies kultūra“ vyr. Dar 2016-ųjų Seimo rinkimų išvakarėse Vi- redaktorė S. Matulevičienė, pateikdama savo suomenės informavimo etikos komisija pa- poziciją, teigė, kad leidinys politinėje rekla- reiškime „Dėl žurnalistų dalyvavimo rinkimų moje nedalyvauja, išeina kas du mėnesius, tad kampanijoje“ išreiškė susirūpinimą dėl val- tik formaliai galįs būti priskirtas prie žinias-

ETIKA IR PROFESIONALUMAS džios ir žiniasklaidos, žurnalistų ir politikų klaidos priemonių, o vyr. redaktorius nėra suartėjimo pareikšdama, kad žiniasklaidos žurnalistas, tad ar jam galioja Kodekso reika- priemonių savininkų ir vadovų dalyvavimas lavimai? Sunku įvertinti, kiek tokie paaiškini- politinėse kampanijose neprisideda prie žinias- mai nuoširdūs, o kiek juose gynybinės pozici- klaidos nešališkumo užtikrinimo. Žiniasklai- jos. Atsakymas paprastas: žurnalas, interneto dos vadovai, savininkai, kurie leidžia dirbti portalas yra viešosios informacijos rengėjas, o žurnalistinį darbą asmenims, užsiimantiems vyr. redaktorius – asmuo, atsakantis už visos politine-partine veika, skatina juos nusiženg- visuomenės informavimo priemonės turinį, ti visuomenės informavimo etikai, o visuo- t. y. galutinai parengiantis ir apsprendžiantis menė negali tikėtis, kad šios žiniasklaidos visą šioje priemonėje skelbiamą medžiagą, to- priemonės nušvies įvykius sąžiningai ir suba- dėl jam taikytinos Visuomenės informavimo lansuotai, užtikrins nuomonių įvairovę ir jų etikos kodekso nuostatos. pusiausvyrą, atskirs politinę reklamą nuo žur- nalistinės veiklos. Komisija ragino žurnalis- tus, nusprendusius pasirinkti politinę veiklą, Netradicinis požiūris į etiką atsisakyti dalyvavimo profesinėje veikloje. neatleidžia nuo atsakomybės

Į interesų konfliktą pateko ir žurnalo „Ke- Apie nepriklausymą žurnalisto profesijai Ko- lionė“ redaktorius A. Navickas, įsidarbinęs misijai yra pareiškęs ir A. Užkalnis, tiesa, ne ir Seimo nario padėjėju. Komisija pripažino dėl dalyvavimo politikoje, o Komisijai svars- jį pažeidus visuomenės informavimo etiką. tant skundą dėl jo dalyvavimo komercinėje re- A. Navickas, socialiniuose tinkluose komen- klamoje. A. Užkalnis teigė nesąs žurnalistas, tuodamas Komisijos sprendimą jo atžvilgiu, o tai, kaip jį pavadina žiniasklaida ar skaity- abejojo, ar įmanoma pripažinti asmenį nee- tojai, nepakeičia fakto, kad žurnalistine veikla tišku žurnalistu, jei jis apskritai nėra žurna- jau daug metų neužsiima, bet pripažino, kad listas, t. y. neturi žurnalisto diplomo, nepri- esąs rašytojas ir vieno portalo apžvalgininkas. klauso Lietuvos žurnalistų sąjungai, nė su Sprendimas buvo nepalankus A. Užkalniui. viena žiniasklaidos priemone nėra susietas Komisija įvertino asmens veiklos nuolatinu- darbo santykiais. Panašiai savo poziciją Ko- mo pobūdį visuomenės informavimo srityje, misijai argumentavo ir svetainės meslaisvi.lt nepriklausomai nuo to, kuo asmuo save laiko. redaktorius D. Jančaras, nurodydamas, kad Apžvalgininko, redaktoriaus, reporterio vei- svetainė priklauso jo vadovaujamai Informa- kla – visos jos atspindi priklausymą žurnalis- cijos analizės asociacijai, o asociacijos įstatai to profesijai. Formaliuosius kriterijus išsamiai

34 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 informavimo etikos komisiją yra pareiškęs laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ atstovas na- grinėjant skundo bylą. Jo įsitikinimu, Visuo- menės informavimo etikos komisija neturi kompetencijos priimti sprendimo redakcijos atžvilgiu, kadangi redakcija nėra Visuome- nės informavimo etikos asociacijos narė.

Visais atvejais verta priminti, kad nors Lie- tuvos žiniasklaidos savitvarkos modelis grindžiamas savanoriškumo principu, tačiau jis turi ir įstatymo galią. Visuomenės informavimo įstatymo 43 straipsnyje nurodo- ma, kad visi viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai privalo laikytis etikos Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija normų, kurias nustato Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksas. aprašo Lietuvos profesijų klasifikatorius, o Viešosios informacijos rengėjas – vi- Komisija ypatingą dėmesį skiria faktinėms suomenės informavimo audiovizuali-

aplinkybėms. taikymo praktiniai kodekso aspektai etikos Visuomenės informavimo nėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, leidykla, Dalis viešosios informacijos rengėjų, tarp jų kino, garso ar vaizdo studija, informaci- ir tie, kurie priskiria savo veiklą žurnalisto jos, reklamos ar viešųjų ryšių agentūra, profesijai, paiso pozicijos, kad profesinės eti- redakcija, informacinės visuomenės in- kos normų laikymasis yra visiškai savanoriš- formavimo priemonės valdytojas, nepri- kas. Tokią alternatyvią nuomonę Komisijai klausomas kūrėjas, žurnalistas ar kitas yra pareiškęs A. Ramanauskas-Greitai, saky- asmuo, rengiantys ar pateikiantys skleisti damas: „Mes visi žurnalistai. Kiekvienas juo viešąją informaciją. gali būti. Man nereikia kodekso, man pakan- ka bendražmogiškų normų.“ Kitas žurnalis- Žurnalistas – fizinis asmuo, kuris protas savo abejones dėl priedermės paisyti profesionaliai renka, rengia ir teikia medžia- fesinės etikos normų argumentavo tuo, jog gą viešosios informacijos rengėjui ir (ar) visada laikosi įsipareigojimų, kuriuos prisii- skleidėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra ma, o laikytis Etikos kodekso neįsipareigojo, žurnalistų profesinės organizacijos narys. todėl jo normas laikąs primestinėmis. Netra- Iš Visuomenės informavimo įstatymo dicinį požiūrį į profesinę etiką ir Visuomenės

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 35 Brigita Sabaliauskaitė Gyvybinių žiniasklaidos funkcijų onkologija

„Man reikėjo gerokai pasiblaškyti, kol Interneto portalo „Kas pagaliau „prisiskraidžiojusi“ nutūpiau vyksta Kaune“ žurnalistė savo gimtajame Kaune“, – sako kau- Brigita Sabaliauskaitė. nietė žurnalistė Brigita Sabaliauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr. Žurnalistiką baigusi Vilniaus universitete dirbo LRT, „Lietuvos ryto“ įmonių grupė- je, buvo moteriškos auditorijos žurnalų „Laima“, „Ieva“, „Cosmopolitan“ straips- nių autorė. Vėliau pati bandė jėgas leidybos srityje, leido žurnalą „Tenisas“, nėrė į naują sritį – tapo kelionių organizato- riaus „Novaturas“ rinkodaros vadove. internetinės ir, kas be ko, vis didėjančios Žurnalistika – mano socialinių tinklų vartosenos. Mano galva, pašaukimas socialiniai tinklai, ypač Facebook, kuriuo Lietuvoje naudojasi net 75 proc. interneto Grįžau į žurnalistiką, nes supratau, kad tai – prieigą turinčių gyventojų (arba 1,5 mln. mano pašaukimas, kad šis darbas man teikia šalies gyventojų), ateityje taps vis įtakin- daug džiaugsmo, pasitenkinimo, kad per gesni ir toliau silpnins žiniasklaidos kanalų jį galiu save realizuoti, geriausiai atskleisti įtaką. O tai reikš, kad žiniasklaida turės vis turimus gebėjimus. Trejus metus pabuvusi mažiau galios paveikti procesus tam tik- pagrindinių Panevėžio laikraščių vyriausiąja rų grupių užsakymu. Kaip pavyzdį galima redaktore, jau metus dirbu populiariausiame paminėti Andriaus Tapino fenomeną, kai Kauno portale „Kas vyksta Kaune“, o nuo šių vieno žurnalisto rankose atsiduria didelė

metų rudens jauniesiems žurnalistams dės- galia kritikuoti politikus nuo švelnios pa- Gyvybinių onkologija žiniasklaidos funkcijų tysiu Vilniaus universitete. šaipos iki visiško sužlugdymo. Suprantama, A. Tapinui galimybę daryti įtaką suteikia ne Labai gerai prisimenu, kad stojau studijuoti vien jo valdomas net 130 000 sekėjų turin- žurnalistikos, nes norėjau būti kovotoja už tis Facebook kanalas, bet ir papildomas jo teisybę. Atrodė, kad ši profesija – tinkamiau- paties komentarų aktualiausiomis temomis sia vieta demaskuoti melagius, apgavikus, viešinimas didžiausiame Lietuvoje naujienų vagis ir kitokio plauko apsimetėlius. Tačiau portale Delfi bei per jo paties sukurtą inter- kuo ilgau dirbau, tuo kaupėsi didesnis kar- netinę Laisvės TV platformą. Vis dėlto pa- tėlis, realybė atskleidė visai kitą žiniasklai- grindinės ir įdomiausios jo žinutės, kurios dos pusę. Kaip ir kitose valstybės srityse, vėliau jau išplėtotos patenka į viešąjį eterį, čia taip pat egzistuoja nemažiau neteisybės, dažniausiai pirma žaibiškai ištransliuoja- manipuliacijų, bandymo daryti įtaką, kenkti, mos milžiniškai auditorijai socialiniame siekti savanaudiškų tikslų, išnaudoti ir ki- tinkle, o tolesni procesai primena labiau taip apgaudinėti. Tačiau tikiu, kad jau trečią sniego kamuolio ridenimąsi nuo kalno. dešimtmetį gyvuojančioje mūsų atkurtoje valstybėje pamažu prasideda savireguliacijos Panašiai veikia ir kitos daugiau ar mažiau at- procesai, kurie trauks visuomenę iš šešėlio garsio visuomenėje sulaukiančios aktualios į šviesą, iš apgaulės į tiesą, iš degradacijos naujienos – skandalai. Dažnai jų pradžia pra- į klestėjimą. Šiame kontekste ir norisi pa- sideda socialiniuose tinkluose, o tik vėliau žvelgti į dabartinę žiniasklaidos situaciją, pasklinda į viešąjį eterį. Ir toks procesas ge- kuri yra neatskiriama valstybės raidos dalis. rokai silpnina tradicinės žiniasklaidos povei- kį. Galima pastebėti, kad vis daugiau galios telkiasi konkrečių žurnalistų – asmenybių – Esame visuomenės atspindys rankose. Jų nuomonė, pozicija yra tai, kuo tiki ir pasitiki auditorija. Pokytis, kad tikima Dabartinę situaciją Lietuvos žiniasklaido- nebe kanalu, žiniasklaidos priemone, o bū- je vertinu kaip pereinamąją stadiją nuo tent asmenybėmis, mano galva, yra daugiau spausdintų naujienų prie internetinių, nuo nei puikus, nes pavieniai asmenys yra mato- tradicinės televizijos prie skaitmeninės bei mesni, jų elgesį lengviau vertinti, perprasti,

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 37 ETIKA IR PROFESIONALUMAS Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija

pastebėti klaidas nei pamatyti schemas, Mano vertinimu, moralinę žiniasklaidos, pagal kurias veikia / veikė organizacijos – kaip ketvirtosios valdžios, degradaciją Lie- žiniasklaidos priemonės, kuriose į tenden- tuvoje paskatino ženklus žiniasklaidos (iš- cingus procesus buvo įtraukiamos didelės skyrus internetą) vartojimo mažėjimas, rin- žurnalistų ir redaktorių grupės (redakcijos). kodaros specialistų, kurie išmoko matuoti reklamos efektyvumą, kompetencijos augi- mas, reklamos pinigų persiskirstymas tarp Kur prasideda ir baigiasi spaudos ir viešųjų ryšių agentūrų. Prisidėjo moralinė degradacija ir labai prasta bendroji finansinė žiniasklai- dos padėtis per 2008-ųjų krizę, kai net di- Tiriamosios žurnalistikos mokytojai dažnai džiausi ir gerbiamiausi žiniasklaidos kanalai pataria, kad, norėdamas aptikti korupcinius pasidavė pagundai už pinigus manipuliuoti nusikaltimus, žurnalistas pirmiausia turi ieš- vartotojais. Ar vartotojai padarė išvadas? koti pinigų srauto, iš kur ir kur link jis teka. Žinoma, kad taip. Ir tai gerokai sutapo su Panašiai yra ir žiniasklaidoje. Kad perprastu- pakitusia vartosena – būtent tuo metu inter- me tendencingai pateikiamos informacijos neto naujienų rinkoje iškilo portalas Delfi ir dėsnius, kai siekiama pakenkti, paveikti, tai- įsitvirtino 15min. Naujienų perėjimo į inter- syti susitepusių asmenų reputaciją ar kaip ki- netą tendencija iš dalies buvo savaiminė, bet taip manipuliuoti auditorija, pirmiausia rei- toks staigus spausdintų Lietuvos dienraščių kia ieškoti pinigų. Kartais tai daroma legaliai sunykimas, vertinant ne tik tiražus, bet ir (per „piaro“ agentūras), kartais ne visai (per daromą poveikį visuomenei, gerokai per grei- reklamos užsakymus ar kitas „malones“). tas ir neadekvatus, palyginti su procesais, te- Žmogaus prigimtis yra savanaudė, kovotojų bevykstančiais regionuose. Čia spauda nyks- už teisybę – idealistų visais laikais buvo ir ta daug lėčiau ir vis dar išlaiko svarbias pozi- išliks mažuma, todėl naivu būtų tikėtis abso- cijas – tiek informuodama, tiek formuodama liučios šio proceso baigties. Tačiau norisi ap- viešąją nuomonę. tikti ištakas, kur prasideda didžioji moralinė žiniasklaidos degradacijos upė, ir žiotis, kur Verslininkai žino dėsnį, kad apgauti galima ji gali baigtis. tik kartą. Tas pats ir dėl reputacijos – jei ją

38 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 vieną kartą praradai, sunkiai beatgausi. Eko- nominių sąlygų paskatintas moralinis žinias- klaidos pažeidžiamumas sudavė stiprų smū- gį visų pirma pačios žiniasklaidos reputacijai visuomenės akyse – ji neteko pasitikėjimo, pagarbos, savivertės. Tai leido augti socia- linių tinklų ir žurnalistų – asmenybių – populiarumui. Pavieniui asmeniui tenka daug didesnė atsakomybė už savo elgesį, nei po daugybės asmenų organizacija besislepian- tiems nemoraliems leidėjams. Pavieniai asmenys žino, kad jų elgesys, žodžiai, verti-

nimai visuomenės akyse yra kaip ant delno. Gyvybinių onkologija žiniasklaidos funkcijų Pavieniui žmogui sunku pasislėpti po grupi- nio nusikaltimo dalyviams būdingais pasitei- sinimais, kad „man taip liepė“, „aš negalėjau atsilaikyti“, „manimi pasinaudojo“.

Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija Atėjo metas apginti save

Rašydama šias eilutes žinau, kad sulauksiu priemonėse dirbantys engiami darbuotojai, kolegų kritikos, kurie dažnai sako: o ką mes tikiu, išjudintų savireguliacijos procesus, galime padaryti, turime saugoti savo darbo savaime sunaikinsiančius tai, kas atgyveno vietą, prieš vėją nepapūsi, visi taip daro ir ir nebereikalinga. Tai gerokai paskatintų fi- pan. Mano galva, pagrindinis dalykas, ko tu- nansinių srautų tekėjimą į jaunus, veržlius, rėtume nepamiršti kiekvienas iš mūsų, – tai progresyvius žiniasklaidos kanalus, kurie prisiminti kertinę savo profesijos paskirti – kuriasi visai kitu tikslu – ne manipuliuoti ir kovoti su neteisybe. Nesvarbu, ar skriaudžia- daryti įtaką, o informuoti, kurti vartotojui, mi kiti asmenys, ar aš pats, mano kolegos. o ne užsakovui reikalingą turinį, paisyti eti- Jei matome, kad su mumis elgiamasi netei- kos, neapgaudinėti vartotojo bei visų pirma singai, turime nustoti bijoti ir pasipriešinti. rūpintis jo, o ne savo asmeniniais poreikiais. Pasipriešinti taip stipriai, kaip kartais kovo- jame už savo straipsnių herojus. Apginti ne tik kitą, bet ir save patį. Žiniasklaida mirė, tegyvuoja žiniasklaida! Dabartinis laikmetis kiekvienam laisvam, moraliai tvirtam ir kūrybiškam žurnalistui Šiandien dalis žiniasklaidos man labiau pri- gali pasiūlyti naujas galimybes, svarbu nebi- mena sunkiai sergantį ligonį, kurio gyvybi- joti žengti pirmą žingsnį ir pasakyti NE. Griū- nes funkcijas paralyžiuoja visų svarbiausių tis, kurią galėtų sukelti degraduojančiose, organų metastazės. Sunkūs ligoniai turi arba vos galą su galu suduriančiose žiniasklaidos numirti, arba persitvarkyti, t. y. nusipjauti

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 39 gangrenuojančias galūnes, išsioperuoti pū- liuojančius ir negyjančius audinius, pasida- Redakcija – ne baldų gamykla ryti porą plastinių operacijų, tada pradėti sveikai maitintis, mesti gerti, rūkyti ir paga- Yra šiurkštus anekdotas: „Kai viešnamis liau pradėti sportuoti. nebeduoda pelno, reikia keisti ne baldus, o viešnamio darbuotojas.“ Paradoksalu, bet Tik tuomet galbūt ji vėl atgaus pasitikėjimą šitą anekdotą sau galėtų pasipasakoti leidė- ir jėgą visuomenėje bei valstybėje. Ir galbūt jai, talentingus autorius pakeitę berniukais mums nebereikės kalbėti apie mūsų valstybę ir mergaitėmis iš gatvės. Tai ir atsakymas,

ETIKA IR PROFESIONALUMAS griaunančios priešiškos propagandos grėsmes. kodėl mūsų žiniasklaidoje nebėra gero turinio, – žmonės nebepajėgia jo sukurti, nes Štai tie pūliniai, kuriuos šiandien vadinu me- nebėra kūrėjų, vien amatininkai. dicininiu terminu – išviešėjusiomis metasta- zėmis, jas būtina skubiai operuoti: Didžioji blogybė, kad kažkuriuo metu žinias- klaidos verslo valdytojai pamiršo, jog žinias- • baudžiauninko lygio atlyginimai; klaida yra ne baldų fabrikas, o visų pirma – • apgailėtina techninė materialinė bazė; kūrybinė organizacija, kurianti neįkainoja- • suvaržyta laisvė rašyti žurnalistą domi- mą produktą – turinį. nančiomis temomis (dėl komercinių susi- tarimų, draugysčių, intrigų ir pan.); Mano pagrindinis patarimas šiuolaikiniam • parduodamas nemoralus turinys (kai rei- leidėjui – priimti iššūkį ir pabandyti, jei jau kia kažką ginti, paspausti, daryti įtaką); taip nutiko, jog trūksta finansinių išteklių, • maksimalūs krūviai, dėl kurių nebelieka bent darbą organizuoti taip, kad žmonėms kūrybos – vien amatas; jis teiktų malonumą. Nebegalima versti žmo- • dėl darbo krūvio žmonės nėra pajėgūs da- nių – žurnalistų – daryti tai, ko nori leidė- lyvauti mokymuose, šviestis, turėti hobių jas – darbdavys. Žmonės turi būti laisvi rink- (net normaliai pabendrauti su informaci- tis darbo grafiką, krūvius, temas. ją teikiančiais „šaltiniais“, išgerti kavos su pašnekovais); Antraip griežtas darbo grafikas, lyg šunį • asmenybių trūkumas (dirba tie, kurie neprie grandinės pririšanti darbo vieta, begali (dėl amžiaus), arba tie, kurie nebe- spaudimas dėl krūvių – atitinkamo spau- nori (iš pašaukimo) keisti savo profesijos, dos ženklų kiekio per dieną, savaitę, arba tie, kurie tiesiog netyčia pateko ten, spaudimas dėl turinio kokybės, leidėjui kur dėl mažų darbo užmokesčių gali pa- naudingo požiūrio, taip pat visas kitas tekti bet kas). vykdomas spaudimas laisvos profesijos žmogui yra peilis po kaklu. Toks darbas Daugelį šių faktų lemia ekonominės priežas- nebeteikia džiaugsmo ir net nėra gerai ap- tys. Susitraukus leidybos verslui, mažėjant mokamas. Tai kam tokį dirbti? Tad ir lieka reklamos pajamoms ir dėl kitų ekonominių tik tie, kurie nieko keisti nenori ir nega- sąlygų buvusieji leidėjai nebemato kitos išei- li, arba idėjiniai. Ant jų pečių paprastai ir ties, kaip tik taupyti išteklius. Taip pat – ir laikosi stipriausios redakcijos. Tik kokia LABIAUSIAI! – žmogiškuosius. kaina?

40 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Daugybė šioje srityje dirbančių žmonių yra Galgi laikas pradėti galvoti, kad atlygis bus: ganėtinai sąmoningi, kad suprastų, jog jų atlyginimai turi atitikti rinkos situaciją, o • ne iš tų, kurie nori pamanipuliuoti (ko- jų dydis priklauso nuo daugelio aplinkybių, munikacijos agentūros), ypač – įmonės, kurioje dirba, padėties. Dau- • ne iš tų, kurie nori kažką prastumti (re- gybė šioje srityje dirbančių žmonių dažnai klamos užsakovai), yra savo darbo patriotai, kuriems net nebū- • o iš visuomenės, kuri nori laisvai laisvų tinai atlygis yra esminė sąlyga dirbti šį dar- žmonių laisvomis sąlygomis sukurto turinio. bą. Vis dėlto kai žmonės mato tokias netei- sybes, kad įmonės vadovas važinėja nauju Žiniasklaida gali ir privalo keistis, kaip turė- prabangiu automobiliu, leidėjas išskrenda tų pokyčių link judėti ir kita ne mažiau svarbi trims savaitėms ilsėtis su šeima į Tailandą, valstybės sritis – švietimo sistema. Kai prieš

o eiliniam žurnalistui jau ketvirtas mėnuo ketverius metus viename švietimo renginy- Gyvybinių onkologija žiniasklaidos funkcijų neišmokamas kelių šimtų eurų dydžio var- je, organizuotame vykdant projektą „Lyderių ganas honoraras, kantrybė irgi vieną dieną laikas“, pedagogai iš kitų valstybių ėmė kal- gali baigtis. bėti apie mokyklas, kuriose nebūna skam- bučio, o vaikai mokosi, ko jiems norisi ir kur jiems norisi – parke, namuose, mokykloje ar Laisvė būti savimi kitur, iš mažesnių Lietuvos miestų atvažiavę mokytojai iš nuostabos vartė akis. Ir štai – Galimybių, kūrybos, darbo pobūdžio prasme pernai Vilniuje atidaryta pirmoji Lietuvoje žurnalisto darbas visuomet išliks tarp tų, demokratinė mokykla, kurioje mokymosi apie kuriuos daug kas svajoja, bet nedaug kas procesas pirmiausia vaikams teikia pažinimo geba. Žurnalisto darbas, jei jis tinkamai orga- džiaugsmą, o ne muštruoja skaityti ir skai- nizuotas, žmogui gali teikti didžiulį džiaugs- čiuoti atėjus atitinkamai valandai. mą. Tai laisva profesija iš savo esmės, todėl tokia patraukli ir gundanti. Tikiu, kad šie procesai vieną dieną prasidės ir žiniasklaidoje. Ir ta diena bus tuomet, kai Mano siūlomas kelias į šiuolaikinę žinias- žmonės – žurnalistai – išdrįs pasakyti, kad klaidą yra per liberalizmą ir socialinę atsa- yra laisvos profesijos atstovai, o ne reklamos komybę. Išeidami iš šio taško, jau šiandien skyrių ir direktorių įkaitai, paimti į nelaisvę mes visi turime pagalvoti, kokias ateities re- ir dar savo noru. Tam, kad gautume laisvę, dakcijas kursime, kaip jose bus organizuotas patys turime tapti laisvi. Jei norime pakeisti darbas ir iš ko ateis atlygis. pasaulį, turime pradėti keistis patys.

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 41 VEIDAI IŠ ARTI VEIDAI IŠ ARTI

Juozas Kundrotas Kauniečio žurnalisto credo: išlikti savimi

Žurnalisto, publicisto, rašytojo, tikro Kauno inteligento Juo- Juozas Kundrotas zo Kundroto viena paskutiniųjų išleistų knygų – „Būti ar at- už dokumentinį rodyti“. Tai prisiminimų etiudai, kuriuose autorius apmąsto romaną ,,Įskelti savo vietą po šia saule, prabėgusį laiką ir darbą Kauno radi- titnagą“ 2010 m. tapo jo ir televizijos redakcijoje. Įvykiai, bendravimas nuspalvinami devintuoju Vaižganto sodria autoironija, šviesiomis spalvomis tapomi kolegų pa- premijos laureatu. Jis buvo pagerbtas veikslai… J. Kundrotas neatsisakė ir su almanacho skaityto- Svėdasų seniūnijos jais pasidalyti mintimis apie žurnalisto pašaukimą ir posūkį į Malaišių kaime. rašytojo kelią. Jis išleidęs beveik 40 knygų: romanų, apysa- Vladimiro Beresniovo kų, apybraižų. Dirbo Ignalinos, Jonavos rajonų redakcijose, nuotr. Radijo ir televizijos komiteto Kauno vyriausiojoje redakcijoje. J. Kundrotas pelnė keletą respublikinių literatūrinių premijų, apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“. Atsikirsti nedrįsau. Supeiktas, suniekintas, „Dainuoji, brolyti, dainuoji...“ išjuoktas tyliai sau galvojau: ne pats gi į radi- ją veržiausi. Atėjau kviečiamas ir viliojamas. Labai netikėtai buvau paragintas dar kartą Ir tik po ilgų svarstymų. Tas pats vyriausia- : išlikti: savimi atsigręžti į tuos laikus, kai mano gyvenimo sis, kai kvietė, ne kartą buvo pabrėžęs: „Man dienos, obuolmušiais pabalnotos, šuoliavo reikia apybraižininko... Apybraižininko!“ Dėl Kauno radijo ir televizijos redakcijoje, pri- to peržengdamas Radiofono (taip buvo vadi- klausiusioje tuometiniam Lietuvos radijo ir namas tarpukariu) slenkstį buvau net nosį televizijos komitetui. Tą beveik dvidešimt užrietęs. ketverių metų laikotarpį (tiek dirbau šio- je redakcijoje) esu aprašęs knygoje „Būti ar atrodyti“. Tai ko dar? Bet atkaklioji Jolanta Kolegos nuoširdžiai padėdavo Kauniečio žurnalisto credo Kauniečio žurnalisto Beniušytė, almanacho, kuriam šis tekstas kurpiamas, sumanytoja ir rengėja, siųsda- Vis dėlto realybė buvo kita: per menkos laima vasariškus linkėjimus iš pajūrio, mane dų apimtys, kad apybraiža galėtų skambėti iš tikino: vis tiek kažkokia gyvenimo dalis yra Kauno. Tokiam tekstui reikia ir eterio laiko. praslydusi ir į knygos puslapius nepatekusi. Tad teko miklinti liežuvį, mokytis kirčiavimo ir tarties, taisyti kažkodėl vis išsiderinančias Kurį laiką mąsčiau, kas iš to mano gyvenimė- balso stygas, rengti reportažus ir dairytis lio, perfrazuojant J. Baltušį, dar neskamba įdomių pašnekovų, kurie anais laikais, be toje dainoje? iš anksto pasirašyto teksto, prasižioti į pa- nosėn atkištą mikrofoną retai teišdrįsdavo. Bet kam sukti galvą, jei iš jos dar nėra išė- Malonu pasakyti, kad vyresniųjų kolegų, jau jęs baimės pašalas. Tos baimės, kuri viską turėjusių nemenkos patirties, buvau visaip sukaustydavo, kai studijoje reikėdavo atsi- drąsinamas. Ligi šiol prisimenu geranoriškus sėsti prieš mikrofonus lyg kokius į tave at- Vytauto Dovydaičio, Česlovo Ambraziūno, gręžtus toliašaudžius pabūklus. Širdis taip ir Julijos Latakienės, Petro Palilionio kolegiš- nusmukdavo į užkulnius. Juk turiu pasakyti kus pastebėjimus dėl vienokio ar kitokio kažką itin svarbaus, reikšmingo, net labai mano, kaip reporterio, darbo broko. Jie pa- prasmingo, o tą mano šneką tuoj ištransliuos tys dirbo atsidėję, puikiai išmanė savo darbo baugūs mikrofonai ir valstybinė antena! Nuo specifiką, suvokė, kur ir kada galima susieti tos minties balsas tiesiog užlūždavo. Kuo materialųjį ir dvasinius pasaulius. Sulaukda- ryškiausiai atsimenu savo pirmąją kalbe- vau ir Vido Mačiulio nuoširdžių patarimų. lę, kai pats vyriausiasis redaktorius Vladas Jis, ką tik pakviestas į naujai įsisteigusį Tele- Stankevičius, ją išgirdęs, ėmė ir nusikvatojo, vizijos skyrių po tuo pačiu Radiofono stogu, o po to dar ilgai tirtėjo visu savo kūnu. Išpil- reporterio patirties buvo įgijęs besimokyda- tas prakaito žiūrėjau į vadovą nieko nesu- mas vidurinėje mokykloje, kur veikė vietinis prasdamas: ką aš, toks persigandęs, galėjau radijas, o jis darė viską, kad laidos būtų pa- pasakyti labai juokingo? „Dainuoji, brolyti, trauklios ir klausomos. dainuoji! Lyg būtum koks poetas ir įsijautęs estradoje deklamuotum lyrišką eilėraštį apie Tebegirdžiu kolegės J. Beniušytės dar vieną meilę...“ priminimą, kad knygoje „Būti ir atrodyti“ nė

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 43 garsėjo savo tekstile, staklėmis ir dar daug kuo. Tai pereinamosios vėliavos plaukte plau- kė. Nuo tokio jų intensyvumo eteris pleškėte pleškėjo, net nemalonu prisiminti. O dar tos

VEIDAI IŠ ARTIVEIDAI iš aukščiau primestos rubrikos: „Partijos nu- tarimus – į gyvenimą“, „Penkmečio planus – pirma laiko“, „Penkmečio pastoliuose“ ir t. t. Dar mūsų pačių gražbylystė pjovė be peilio. Todėl laikas namuose prie rašomojo stalo buvo tarsi atgaiva. Pati dvasia veržėsi į kitas erdves, rūpėjo pamatinės vertybės, gyvenimo prasmės, tikėjimo, tiesos, meilės, gėrio, žmogaus dvasinio tobulėjimo siekiai. Savait- galiai ir šventadieniai buvo mano! Stengiausi susitelkti į tuos dalykus, kurie, anot Justino Marcinkevičiaus, augina dvasios duoną. Tai buvo pačios gražiausios valandos, kurias tiesiog regiu. Regiu, kaip gulė ir gulė rašomo romano „Šauksmas“ lakštai. Buvo giedras ir Knygos apie Kauno radiofoną „Būti ar atrodyti“ viršelis. saulėtas rugsėjis. Atostogavau, suprantama, Jolantos Beniušytės nuotr. prie rašomojo stalo. Žmona ir sūnus man sakė: „Išprotėsi dirbdamas nuo šeštos ryto iki dešimtos vakaro. Važiuojame grybauti, žodeliu neužsiminiau apie savo publicistiką, prasiblaškysi...“ Bet ir miške prieš akis tebe- apybraižas ir prozą. Tas tiesa – nė žodeliu. šmėkščiojo pagrindinio personažo, vokiečių Niekaip man neišeina pradėti girtis: aš pada- kompozitoriaus Edvino Geisto, kurį gestapi- riau! Aš parašiau! Ach, tas saldusis „aš“, kuris ninkai tuoj tuoj sušaudys IX forte, paveiks- visą laiką tupi ir tupi ant galo liežuvio... las. Ne grybai galvoje. Pamatęs išverstą medį, atsisėdau ir ėmiau rašyti tai, ką diktavo siu- žetas, logika ir vaizduotė, nes su bloknotu ir Kas vertė imtis rašiklio? rašikliu niekada nebuvau išsiskyręs.

Taip, kažką bandžiau rašyti. Jau po darbo. Kas vertė imtis rašiklio? Mėginimas ištrūkti Romanai iš... stalčiaus iš rutininio pasaulio, troškimas pabėgti nuo šabloniškų reportažų, banalių šnekų, nuolat Ne taip seniai žurnalistas Povilas Antanas eteryje valkiojamų frazių: „Gera žinia atėjo iš Kaunas, rengdamas interviu „Nemuno“ žur- Maskvos: N gamyklos (fabriko, gamybinio su- nalui, manęs paklausė: „Iš kokių šaltinių semi sivienijimo) kolektyvas iškovojo TSKP CK ir tas savo knygas? Kartais per metus išleidi po Ministrų tarybos pereinamąją raudonąją vė- dvi, tris.“ Atsakiau: „Iš stalčiaus.“ Juk ne viską liavą ir piniginę premiją...“ Kaunas buvo vie- anais laikais galėjau publikuoti. Pirmiausia nas stambiausių pramonės centrų Lietuvoje, minėčiau knygas, skirtas knygnešiams. Apie

44 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 juos esu parašęs bent keletą knygų. Kuo jie Šito aš nežinojau. „Vincas Svirskis, toks bena- mane patraukė? Eidamas penkioliktuosius mis... Pas mus gal mėnesį gyveno ir vis skap- metus perskaičiau J. Molio romaną „Knyg tavo šį kryžių su tais balvonėliais... Jis pats nešio tragedija“, išleistą prieš karą. Knyga taip vadino...“ Ir, pakilusi nuo suolelio, trum- : išlikti: savimi mane pavergė, užkerėjo. Man nieko nebuvo pu žingsneliu, veik čiuoždama per atšlaimo gražesnio, kilnesnio, patriotiškesnio kaip žolę, nutursojo prie kryžiaus, rymojusio šalia kova už lietuvišką raštą, knygą, kalbą! Tada darželio. Reikėjo pamatyti, kaip savo atgru- sau prisiekiau: kad ir ką gyvenime bedary- busiomis rankomis lietė jau pelenų spalvos čiau, kad ir kuo užsiimčiau, būtinai parašysiu kryžiaus liemenį ir jame išdrožtus šventųjų si- apie knygnešius, jų dramatiškus ir tragiškus luetus. Su kokia meile, atsidavimu! Turiu pri- likimus, šventą pasiaukojimą. Jie man vaiz- sipažinti: senolė, toji sengalvėlė, pakylėjo ne davosi kaip kokie stebukladariai ir pranašai. tik mano akis, bet ir pačią dvasią! Nuo senolės Kauniečio žurnalisto credo Kauniečio žurnalisto Kai į leidyklą nunešiau savo pirmąją apybrai- prasidėjo Vinco Svirskio gyvenimo ir vaisin- žų knygelę, man pasakė (o recenzentas dar ir gos kūrybos ženklų paieška. Beje, V. Svirskio parašė), kad mano knygnešiai atsiduoda bur- kūrybos tyrinėtojai yra aptikę jo kryžiuose ir žuaziniu raugu. Reikėtų „sveiko“ iskrininkų tekstų: „Werkia aniolai ir dvasios šventos“, kvapo... Štai taip! Todėl apybraižų rinkinys „Būkim palaiminti laisvės ištroški“. Kaip šie „Knygnešių šventa gadynė“ pasirodė tik at- žodžiai, pačios širdies pakuždėti, prasmingai kūrus Nepriklausomybę. O dar po kelerių siejasi, susišaukia su patriotine knygnešių metų – ir romanai „Sakmė apie knygnešį“ ir misija, kasdiene jų patirtimi, iššūkiais! Tai „Įskelti titnagą“. Šiuo metu pakeliui į leidyklą ir įkvėpimo man dairytis neteko. Pirmiausia apysaka „Viena knygnešio diena“ ir romanas gimė novelių apysaka „Po kryžiaus ženklu“, „Kryžius nuo knygnešio kapo“ (abu leidiniai pasirodžiusi 1990 m. pavasarį, o po keliolikos pasirodys antroje šių metų pusėje). Šios te- metų – ir romanas „Kryžiau, prikalęs mane“, matikos apraiškų esama ir romane „Kryžiau, autoriui pelnęs ne vieną premiją. prikalęs mane“. Tai vis kelionių po mielą Lie- tuvėlę rezultatas. Šviesiai prisimenu 1970 m. vasarą. Tik išėjęs atostogų jau kitą dieną – o Išleido 36 knygas ir knygeles buvo liepos 2-oji – pradėjau ilgai trukusį žygį knygnešių keliais. Prasidėjo jis Jurgio Bieli- Dirbant radijuje teko patirti šilto ir šalto, su- nio gimtinėje, po to buvo išvaikščiota Aukš- tikti žurnalistų, praradusių sąžinę. Tokiems taitija, Žemaitija ir Suvalkija. Šita labai ilga rūpėjo tik jų pačių karjera, šilta vietelė, dide- kelionė davė daug dvasinio peno, kurio žo- li honorarai ir rami, patogi būtis. Vieną tokį džiais niekaip nenusakysi. apgailėtiną tipą pavaizdavau romane „Skar- dis“. Nesileisdamas į platesnius apibendrini- mus ar išvedžiojimus, pridursiu: recenzentai Knygnešių keliais čia įžvelgė vieno garsiausių mūsų laikų Poeto sudorojimą populiarioje televizijos laidoje Aukštaitijoje kalbantis su viena senole, paži- „Krantas“. Po jos ant Poeto galvos ilgam nu- nojusia knygnešį Stasį Račiuką, netikėtai kal- sileido Valpurgijos naktis, nesiliovė purvo ba pasisuko kita linkme: „O tu, vaikeli, pakelk drabstymai... Ką gi, pasaulis yra margas ir savo akis į šį kryžių... Žinai, kas jį padirbo?“ jame visko pasitaiko...

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 45 sklandymo srityje, Atlanto nugalėtojus Stepo- ną Darių ir Stasį Girėną, sukūrė dokumentinį TV filmą „Gandrai – tarp kitko“, pasakojantį apie garsius Lietuvos sklandymo meistrus. VEIDAI IŠ ARTIVEIDAI

Gražu tai, kas teisinga

O Julija Latakienė? Tiesiog visa buvo panirusi į Kauno muzikinį gyvenimą, stebėdavo muzikos kūrėjų ir atlikėjų kūrybinę veiklą, repeticijas ir pasirodymus, naujais įrašais pildė redakcijos fonoteką, tam tikslui pasitelkdama geriausius specialistus iš Vilniaus. Jos reportažai, skam- bėję eteryje, neturėjo ideologinio kvapo.

Juozas Kundrotas 2016 m. tapo Vytauto Petras Palilionis, rengęs kultūros laidas, save Gedgaudo premijos laureatu. Nuotraukoje – siejo su literatūra, rašė eilėraščius. Čia dirb- su kauniečių ,,Pelėda“ – žurnalistų senjorų damas išleido pirmąsias savo poezijos kny- dovana už knygą ,,Būti ar atrodyti“. gas. Už poemų rinkinį Petras buvo vainikuo- Ričardo Šaknio nuotr. tas Poezijos pavasario laurais.

Bet štai: jau prasidėjo savigyra. Laikas susto- Benas Rupeika, nepalenkiamo charakterio ti ir dėti paskutinį tašką. Kol jo dar netekš- žurnalistas, menams didelio potraukio ne- telėjau, girsiuosi toliau: per savo gyvenimėlį rodė. Bet ką darė eteryje, darė iš širdies, iš- išleidau 36 knygas ir knygeles. Toje kraitelėje radingai, laužė stereotipus, nepaisydamas yra portretinių apybraižų ir monografijų apie dogmatinių nurodymų iš aukščiau. Rengė rašytojus P. Orintaitę, S. Santvarą, R. Samu- „Jaunimo bangą“, suteikdamas jai netikėtų levičių, apie žurnalistus Teklę ir Vidą Mačiu- spalvų ir atspalvių. Į talką kvietėsi aktorius lius, Joną Laurinavičių, Juozą Malašauską, Doloresą Kazragytę, Viktorą Šinkariuką ir dailininką, karikatūristą ir žurnalistą Vladi- dar jauną kompozitorių Gytį Kuprevičių ge- mirą Beresniovą. Net rusų poetui Sergejui rai žinodamas, dėl ko kviečia ir ką jų lūpomis Jeseninui buvo paaukoti devyni mėnesiai ir galima pasakyti apie gėrį ir grožį. O gražu yra trys šimtai knygos puslapių. tai, kas teisinga! Ir kad žmogų kuria dora, kil- numas, tikėjimas, aukštas moralumas! Stop! Per daug įsibėgėta apie save. Juk ne aš vienas ilgėjausi šviesesnio pasaulio, huma- nistinių ir tauresnio žmogiškumo impulsų. Dorai ieškojo savojo kelio Vytautas Dovydaitis, kuris buvo patyręs 1941-ųjų tremtį (jo tėvas prof. Pranas Do- Vyriausiajam redaktoriui Zenonui Lapinskui, vydaitis sušaudytas 1942 m. Sverdlovske), suprantama, pirmiausia rūpėjo tiek radijo, irgi rašė knygas apie savo sportinę patirtį tiek televizijos laidų kokybė. Ir, kas be ko,

46 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 : išlikti: savimi

Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija Kauniečio žurnalisto credo Kauniečio žurnalisto padorus mūsų elgesys. O to elgesio, kai po 2002 m., kolegų raginimu, žadėjusių greitai iš- vienu stogu geras pusšimtis darbuotojų, būta leisti ir remti finansiškai. Deja, taip nenutiko. visokio. Be tiesioginio darbo, ypač rengiant Suredaguotas ir spaudai parengtas rankraštis televizijos laidas, kuriose Z. Lapinskas akty- pragulėjo 13 metų. Pyktelėjau ir trečdaliu su- viai dalyvavo, jis yra išbandęs ir publicisto bei trumpinau, kad mažiau reikėtų pinigų už spau- literato plunksną, šen ir ten paskelbęs gamtos dos darbus. Būtų buvusi aštresnė, kandesnė, etiudų, parašęs knygelę „Anapus miško, pa- rūstesnė. Ačiū V. Mačiuliui, kuris ją išklibino nemunėje“. Dorai savojo kelio ieškojo radijo iš mirties taško ir padengė leidybos išlaidas. žurnalistai Raimundas Yla, Aurelija Žutautie- Mano vaikai, perskaitę knygą, priekaištavo: nė, Laima Rainienė. To kelio, kuris vedė į ten, kodėl save menkinu, žeminu, juodinu… O ką? kur tvinksėjo tautos gyvastis, o ateities viltys Argi aš galiu šaipytis iš kitų – apsaugok, Vieš- grindžiamos skaudžia mūsų tautos patirti- patie, nuo tokios nuodėmės! mi… Ten, kur mažiau prievartos, neteisybės, pagaliau mūsų pačių dvilypumo… O svarbiausio ir neparašiau: kur dėkingumas? Visur ir visiems aš pamirštu padėkoti. Štai koks Taškas! tas Kudrotas – paršas! O kad jis toks – liudija knygos 136–142 puslapiai! Tad ačiū už viską P. S. Net nenumanau, ką galėčiau pridurti apie ir dėmesį, rodomą mano kukliam asmeniui bei knygą „Būti ar atrodyti“. Parašyta ji seniai – „mažajam“ Kauno radijui.

Ištrauka iš J. Kundroto knygos vadovavęs Juozas Kundrotas visada būdavo „Būti ar atrodyti“ pavydėtinos ramybės, vidinio takto ir kultū- ros žmogus, puoselėjantis žodžio ir minties „Skaitydamas „Pėdsakus“, aptinku eilučių, meną prie radijo mikrofono“, – rašo Neonila liaupsinančių mano asmenį. „Radijo redakcijai Strackienė.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 47 „Kadangi buvau savotiška, visi žiūrėjo į mane Petro Rymanto Vaičekausko gyvenimo baig- su keista užuojauta ir tėviškai. Ypač kantrus tis: prieš pusantrų metų savo ranka jis nu- buvo Vytautas Dovydaitis ir Juozas Kundro- traukė gyvybės siūlą, atgręždamas šratinio tas. /.../ Juozas Kundrotas rašydavo baisiai pistoleto vamzdį į smilkinį. Žmonės kalba:

VEIDAI IŠ ARTIVEIDAI sąžiningai ir skrupulingai, apmąstydamas dėl to, kad jį paliko antroji žmona Aldutė, kiekvieną žodį, atodūsį, ko gero, net kable- kurią jis nepaprastai mylėjo. Prisimenu, at- lį ir daugtaškį, nors eteryje jų ir nesimatė... eidamas į darbą atsivesdavo ir savo jauną Vykdyti jo užduotis buvo itin malonu, nes šviesiaplaukę gražuolę. Kai jį pagirdavom, garsėjo kaip pats tolerantiškiausias ir gie- sakydami į akis, kad turi uoslę ir skonį, Ry- driausias“, – praneša Dalia Teišerskytė. mantas net ūgtelėdavo ir paglostydavo šiek tiek rusvą savo barzdelę. Kuri čia būdavo Šitokie žodžiai kad ir labai glosto širdį, tačiau ilgesnė, čia trumpesnė. Esant Aldonai Ry- turiu paprieštarauti: idealus nebuvau. mantas dirbdavo prie magnetofonų tyliai, ant „lėkščių“ dėliodavo juostas kantriai, ieš- Mes dažnai sakome: būkime savimi! Bet kodamas tinkamiausios muzikos ar skirs- kartais apima prašmatnus noras, savigarbos nio. Ilgėdavosi tokio teksto, žodžio, kuris troškimas pabrėžti save kaip asmenybę, savo pats prašytųsi muzikos, o ne atvirkščiai. autonomiją. Dauguma norėtų gerus, tai yra Geras tekstas priversdavo suklusti jo ausį ir vertybinius, kriterijus taikyti sau, bet ne vi- sielą. Į žodį ir mintį niekada nenumos ran- sada pavyksta. Skęstame būties svarstymuo- ka, net nudžiugs išgirdęs. Daugiausia sau se ir pamirštame žmogų, esantį šalia. peno rasdavo P. Palilionio laidose.

„Mes, mes“ dažnai kartoju. Betgi to „mes“ Menu, jį sykį tiesiog pakerėjo aktoriaus projekcijos smaigalys nukreiptas į šių eilučių įskaitytas tekstas apie rudenėjantį parką. autorių, nors jis ir bando prisidengti dau- Nepamenu nei autoriaus, nei žanro – ar tai giskaita, išsisukti nuo konkrečių įvardijimų. buvo novelė, ar apybraiža. Tekstas Rymantą Nepavyks, ne! Taptų nebeaišku, apie ką kal- prikaustė. Pirmiausia perklausė nuo pra- bama, ką norima pasakyti. Juoba kad ir au- džios iki galo, sutelkęs dėmesį ir muzikos torius, rodydamas pirštu į kitus, nesijaučia klausą. šventasis, be nuodėmės. Ir ką? Per mažai išryškinau garso režisieriaus Pet ro Rymanto Vaičekausko (mes jį vadinome Visą pusdienį (laida nebuvo operatyvi, kurią tik Rymantu) vaidmenį ir vietą redakcijoje. būtina tuoj pat transliuoti) Rymantas plušo, Keliolika metelių formino radijo laidas, o pirmyn atgal varinėjo tai teksto, tai muzikos radijui „subirus“ kartu su Ramute Ziutelie- juostas. Vėl ir vėl... O kai baigė, nuspaudė ne žengė į televizijos režisūrą. Ramutė, iš mygtuką ir atsisėdo atokiau. Klausėsi visa asistentės išaugusi iki režisierės, tebedirba savo esybe. Iš didžiulio garsiakalbio sklido ir šiandien – jos pavardę tebeskaitome tit ...parko vaizdas, dangaus aukštybė, medžių ruose šalia tų, kurie į televiziją atėjo prieš ramybė, tyla, paslaptingas lapų sklendimas dešimtmetį arba tik prieš kelerius metus. ir gilus gamtos susikaupimas! Žodis grakš- Visai kitaip, tiesiog dramatiškai susiklostė čiai žaidė su muzika...

48 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Tokių skoningai, subtiliai ir profesionaliai api- (pagal horoskopą mes abu vandeniai). Bet šį pavidalintų laidų arba atskirų puslapių klau- kartą vandenis ne vandenį, o pamazgas, sru- sytojai išgirsdavo dažnai. Kai prie tekstų „pri- tas išpylė... Kaip vėliau Rymantas prisipažins, guldavo“ Bramso ir Kreislerio, Čaikovskio ir Ba- skaudžiausia ne tai, kad buvo išdėtas į šuns die- : išlikti: savimi cho, Sarasatės ir Vivaldžio, Vėberio ir Sviridovo nas, bet kad visą tą plūdimą pro atlapas duris muzika, Oisttracho smuikas – gal ir emocingai girdėjo Leonas Narbutas, redakcijos svečias, pasakysiu, regis, nušvisdavo aukštesnioji gyve- literatas, kultūrininkas, turįs bajoriško kraujo. nimo pusė, laida įgydavo kultūrinę vertę. „Nu, draugas Juozai, ir išprausei tu mane...“ – kartkartėmis vis prisimins Rymantas. Nors ir auksaplaukės Aldutės lydimas, kartais į darbą ateidavo surūgęs, be nuotaikos, Nežinau, ar mano pakeltą toną pamiršo dik- metaforiškai tariant, jį atlydėdavo ir ...bam- torė Olimpija Mačikūnienė. Vis tebegirdžiu Kauniečio žurnalisto credo Kauniečio žurnalisto beklis! Taip, taip! Tas bambeklis tarsi koks jos jaunatvišką balsą, regiu švelnią šypseną, suokalbininkas leisdavo išlenkti „burnelę“. taip ir neišnykstančią iš jos veido, Juozapi- Viena – dar nieko. Bet jeigu dvi, trys... Tuo- nių proga padovanotą aksominę rožę, kuri, met Rymantui nebeįtiksi. Kažkas nepatiks Olimpijos nuostabai, išsilaikė net tris savai- juostose, nesisuks magnetofonai, skersomis tes, neprarasdama savo išvaizdos... Regiu ją ir paraibusiomis akimis šnairuos ir bambės, pačią, palinkusią prie aplankalėlio su tekstais bambės, nesuprasi, dėl ko... ir juos braukančią, žyminčią tarties ir logi- niais kirčiais... Nebus ramybės Laimiui – atseit prastai pri- žiūri techniką. Klius ir Albinutei, kad juosto- Bet vieną sykį braukė braukė, žymėjosi žy- je per daug suklijavimų – forminant kartais mėjosi, vėl skaitė, gilinosi, o pražiopsojo... nutrūksta, ko neturėtų būti. Laimis atidari- nės magnetofonų dangčius, stumdys svar- Tąsyk į Kauną su visa svita buvo atvykęs LKP biausius blokus, mazgus ir nieko neras. Al- CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. binutė aiškinsis, teisinsis nežinia dėl ko, kol Susitiko su miesto vadovais, aplankė ką tik vieną kartą apsipils ašaromis... atidarytą Viešąją biblioteką – raudonų plytų mūrinuką Ąžuolyno pašonėje. Vienas mūsų Ašaros ir susprogdino kažką mano viduje, redaktorių, Rimantas Jurgelionis, kurpdamas padalijo mane pusiau – į Gėtės „žmogų ir informaciją per skubėjimą neįrašė to nelem- žvėrį“. Žmogus akimoju niogė į užkulisius, tojo „pirmasis“. Olimpija irgi nesureikšmino – užleisdamas vietą žvėriui. O šis ir užriaumo- didelio čia daikto – vienas žodelis... Argi žmo- jo: ar tu, velnio išpera, neužčiaupsi savo ka- nės nežino, kas yra Lietuvoje „galva“! karinės? Ar čemeryčių apsirijai? Nusibodai visiems, įgrisai iki gyvo kaulo. Dėk ant stalo Dar laidai nepasibaigus sučirškė telefonas ir pareiškimą, ir kad daugiau čia tavo nė kvapo ragelyje išgirdau RTV komiteto pirmininko nebūtų. Apsieisim be tavęs, genijaus!.. pavaduotojo J. M. (jis pakeitė J. Mitalą, išė- jusį į pensiją) be galo piktą balsą: Rėkė, šaukė žvėriškoji pusė, kol neteko amo. Rymantas stovėjo it stabo ištiktas. Tokios mano – Tu ką, nežinai, kas yra draugas Petras Griš- reakcijos nesitikėjo. Vandenis – vandenį... kevičius?! – griaudėjo pavaduotojas.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 49 – Žinau, kaipgi... – tik tiek tesuspėjau pa- Vakaras buvo pasiutusiai neramus. Lyg kas sakyti, nes pavaduotojas daugiau neleido draskytų iš vidaus. Vaikščiojau iš kampo į kam- prasižioti. Barė ir auklėjo kaip kokį išdykėlį pą, o į galvą lindo prieštaringiausios mintys. berniuką, kuris netyčia supleškino namus ir

VEIDAI IŠ ARTIVEIDAI dabar visiems bus labai nesaldu. Jutau, kad Kažkada pats žodis „redakcija“ man skambė- esu visas šlapias, ne tik pažastys, bet ir nuga- jo kaip stebuklas. Atrodė, ten viskas švaru, ra nuo prakaito putoja. tyra, šventa. Visą savo jaunystę ieškojau kelio į ją – nesvarbu, kur, nors ir pačiame pasaulio Toks be muilo ir vandens išpraustas išsliū- krašte, kad tik būčiau po redakcijos stogu. Vis kinau iš savo kabineto. Koridoriuje sutikau gyvenau slapta viltimi – gal kada nors, kai su- Olimpiją, ką tik išėjusią iš studijos. Ji kaip bręsiu, kai šio to išmoksiu... Korespondento visada šypsojosi. darbas neišėjo iš galvos nei dieną, nei naktį. Negalėdavau ramiai praeiti nesulėtinęs žings- – Tu ką, nežinai, kas yra draugas Petras Griš- nio, nepaspoksojęs į langus, o jei išgirsdavau kevičius? – žodis žodin pakartojau tai, ką rašomosios mašinėlės tarškesį, užplūsdavo girdėjau telefono ragelyje. – Ne naujokė esi, širdį glostanti nenusakoma paslaptis ir pil- laikas tokius dalykus žinoti... Per tokias žiop natvės jausmas. Kokie laimingi tie, kuriems lystes nėra ramybės. lemta prie savo pavardės prirašyti „korespondentas“. O kai maloningas likimas pasigailė- Iš Olimpijos veido šypsena išnyko bematant. jo ir atvėrė Ignalinos ir Jonavos rajonų laik- Akių ovalai dar labiau suapvalėjo, bet žvelgė raščių redakcijų, paskui ir Kauno radiofono jau tuščiu žvilgsniu. Nežinau, ar viską Olim- duris, tą suvoktį – švaru, tyra, šventa – ėmė pija girdėjo, ką jai šnekėjau pakeltu tonu. Tik jaukti prieštaros, kurių vis gausėja, kaupiasi. skersomis, skersomis atsitraukė ir užsidarė Kas iš tavęs, jei esi tik nervų prigrūsta iškam- kabinete. ša? Kada esi tikrasis? Tada, kai pildai anketą? Kai rašai biografiją? Vienaip bendrauji su savo Jurgelionis prisiėmė visą kaltę ir Lapinsko artimaisiais, kitaip – su bičiuliais, bendradar- paprašė: biais? Kai lieki vienas (vienišius)? Kada žodis atviras, nuoširdus, o kada prislopintas? Nėra – Redaktoriau, dėl šventos ramybės įsakymų universalaus atsakymo. O gal visa esmė sly- knygoje parašykite man papeikimą. pi poeto M. Martinaičio lakoniškoje frazėje: „Nepainiokite manęs su mano gyvenimu“? Lapinskas tą ir padarė, pranešdamas Vil- niaus valdžiai apie „priimtas priemones“. Kitą dieną dėl savo pakelto balso Olimpijos Bet tik tiek. Toji „nuobauda“ į darbo knygelę atsiprašiau. Tačiau nei jos akys, nei veidas nebuvo įrašyta. nenušvito...“

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

50 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Jonas Vaiškūnas, www.alkas.lt

Laisvas žodis ir šiandien turi būti ginamas

Gegužę „Alko“ redaktoriui bei LŽS vicepir- Asmeninio albumo nuotr. mininkui Audriui Antanaičiui buvo įteiktas medalis „Už nuopelnus žurnalistikai“. Meda- lis įteiktas už asmeninį svarų indėlį ginant ir plėtojant spaudos bei žodžio laisvę. Ta proga interviu su A. Antanaičiu, kuris teigia, jog laisvė – tai brangiausia, ką mes turime. Jonas Vaiškūnas. Pats medalio įteikimo pretekstas – už nuopelnus saugant žodžio laisvę – jau kelia klausimų. Ar šiais laikais dar už tai duoda medalius? VEIDAI IŠ ARTIVEIDAI Audrys Antanaitis. Žodžio laisvę reikia saugoti visais laikais. Šiandien jai kyla ne mažesnis pavojus nei sovietmečio okupacijos metu. Tiktai tada laisvą žodį gniaužė politinė cenzūra, šiandien nė kiek ne mažiau – eko- nominė. Tada negalėjai kalbėti, nes papras- čiausiai nerodė ir nespausdino dėl valdžios Apie 1974 metus. ir komunistų partijos nurodymų, šiandien Asmeninio albumo nuotr. nerodo ir nespausdina dėl savininkų įgeidžių ir nurodymų. Tiesa, šiandien už laisvą žodį buvome moksleiviai be jokios patirties. Ir tai Lietuvoje jau nebegrūda į kalėjimus, tačiau mums dar labai pasisekė, kad kratos metu draudimų prigimtis nepasikeitė. Laisvas žo- saugumiečiai nepastebėjo organizacijos įsta- dis kelią skinasi labai sunkiai. tų. Vienas saugumietis paėmė sąsiuvinį, kuriame jie buvo surašyti, pervertė ir numetė J. V. Pirmieji Tavo bandymai skleisti laisvą į šoną. Aš viską mačiau, galima įsivaizduoti žodį vyko dar sovietmečiu? mano būseną ir net džiaugsmą, kiek galima džiaugtis tokiomis aplinkybėmis. A. A. Taip, dar besimokydamas mokykloje įkūriau pogrindinę moksleivių organizaciją J. V. O kodėl jus taip greitai išaiškino? „Laisvės vyčiai“. Su keliais draugais kalbėda- vome apie tai, kad Lietuvą reikia išlaisvinti, A. A. Vienas iš „Laisvės vyčių“ narių papa- skaitėme A. Šapokos istoriją. Pagaliau atėjus sakojo apie organizaciją savo pusbroliui. Tas Vasario 16-ajai Telšių mieste išplatinome nieko nelaukdamas nulėkė į KGB ir mus įda- atsišaukimus, kuriuose ne tik pasveikino- vė. Toliau jau buvo paprasta… Štai toks mano me miestelėnus Nepriklausomybės dienos pirmas bandymas skleisti laisvą žodį… proga, bet ir pareikalavome Lietuvos laisvės. Baigėme, atsimenu, žodžiais: „Šalin rusus!“ J. V. Kaip jus nubaudė? Šiandien taip neberašyčiau, bet tuomet so- vietus ir okupantus tapatinome su rusais. A. A. Įvairiai. Mane, kaip organizacijos va- dovą, – griežčiausiai. Pašalino iš mokyklos ir J. V. Ir kuo baigėsi ši istorija? nusprendė išsiųsti į nepilnamečių koloniją. Vėliau ši kolonija buvo pakeista tremtimi. A. A. O ji baigėsi labai greitai – taip, kaip ir Pareikalavo palikti Telšius ir išvykti. Persikė- turėjo baigtis. Jau rytojaus dieną mus visus lėme į Klaipėdą, kur nė viena mokykla neno- suėmė KGB ir labai greitai išsiaiškino, kas rėjo manęs priimti. Ir tik K. Donelaičio mo- yra organizacijos nariai, ką mes darėme ir ko kyklos direktorius šviesios atminties Romu- mes siekėme. Kitaip ir būti negalėjo, mes juk aldas Bloškys surizikavo ir, likus keturioms

52 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 dienoms iki mokslo metų pabaigos, priėmė ir akciją tenykščiams lietuviams. Tada interne- leido baigti mokslo metus. Tiesa, po to turė- to nebuvo, knyga ir laikraštis vaidino didesnį jau ieškoti kitos mokyklos, bet už tas ketu- vaidmenį nei dabar. rias dienas iki šiol jam esu labai dėkingas. J. V. Tai laisvą žodį puoselėjai ir sovietmečiu, J. V. Paskui atėjo Atgimimas… ir Atgimimo metu. O paskui?

A. A. Tada buvo kita organizacija – Lietuvių A. A. O paskui padariau pertrauką. Man atro- jaunimo bendrija „Lituanica“. Jau ne pogrindi- dė, kad nepriklausomoje valstybėje jokios grės- nė – sąjūdinė. Organizavome ekspedicijas pas mės žodžio laisvei nebegali būti. Naiviai patikė- 1863 m. sukilėlių tremtinių palikuonis į istori- jau, kad viskas gerai eis savaime, pradėjo plisti nėse kazachų žemėse (dabar Rusija) Saratovo internetas, kuris, atrodė, dar labiau įtvirtins

stepėse pasimetusius Čiornaja Padinos, Talov- tiesos monopolį. Tik po dešimtmečio suvokiau, Laisvas žodis ir šiandien turi būti ginamas kos ir Litovkos kaimus. Tada Čiornaja Padinoje kad valstybėje daug kas yra ne taip. Kad atsira- dar nemažai žmonių kalbėjo lietuviškai gražia do bendrą turtą pavogusių oligarchų sluoksnis, XIX amžiaus šnekta. Talovkos kaime dar užti- kad politika tarnauja stambiajam kapitalui, kome vieną devyniasdešimtmetę lietuviškai kad žiniasklaida priklauso ne žurnalistams, o kalbančią močiutę. Jinai mums sakė: „Lietu- kapitalistams. Lyg atsivėrus akims pamačiau, viai, kokys anys meilūs žmonės... Ir kaip nepri- kad visuomenė suskilusi, susvetimėjusi, turinti siėjo Lietuvon nuvažiuoti...“ Litovkos kaimo jau mažai bendrų tikslų. Tiesa, tada dar mus vieni- nebebuvo, jo vietą žymėjo tik palinkę kryželiai. jo siekis įstoti į ES ir NATO. Bet tai buvo paskutiniai tikrai bendri siekiai. Surengėme pirmąsias Pasaulio lietuvių jaunimo dienas. Ir leidome laikraštuką „Lietava“. J. V. Ir? Man teko būti jo vyriausiuoju redaktoriumi. Daugelis prisimena „Sąjūdžio žinias“. „Lieta- A. A. Tada grįžau į žurnalistiką. Pradė- va“ buvo kuklutė jo sesutė. Rašydavome apie jau dirbti Amerikos lietuviui K. Makaičiui Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos lie- priklausiusiame „Žinių radijuje“, kurį nuo tuvius. Pietryčių Lietuvą pavadinome Liūd pagrindų ir sukūrėme. Dirbau ten dvylika nąja Lietuva, organizavome knygų rinkimo metų. Jau penktais metais „Žinių radiją“ iš K. Makaičio perėmė „Senukai“ su Augusti- nu Rakausku. Beje, tai dar ne blogiausias variantas, nors savininkas ir ilgas valandas pamokslaudavo, bet leido dirbti. Tiesa, atėjo laikas, kai ten tapo nepakenčiama, todėl di- delė komandos dalis 2012 m. „Žinių radiją“ paliko ir perėjo į „Laisvąją bangą“. Atrodė, kad ten laisvės bus daugiau. Deja. Nuo vil- ko užbėgome ant meškos. Šiandien nėra nei mūsų „Laisvojoje bangoje“, nei „Laisvosios Su PLB atstovu Juozu Gaila. Apie 1995 m. bangos“... Asmeninio albumo nuotr.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 53 neįtinkančiais žurnalistais, įsikiša Lietuvos žurnalistų sąjunga. Žurnalistas iš esmės nėra paliktas vienas ir gali apsiginti. Bet juk ne apie tai kalbame. Ar pati žiniasklaida laisva? Visa

VEIDAI IŠ ARTIVEIDAI didžioji žiniasklaida priklauso ne žurnalis- tams, ne profesionalams. Kas priklauso Lie- tuvos magnatams, kas užsienio bendrovėms. Keista situacija – akylai stebime, kad Lietuvo- je neveiktų priešiškos jėgos, bet manome, jog normalu, kai įtakingi kanalai priklauso užsie- 1997 m. niečiams. Čia jau rusai protingesni už mus... Asmeninio albumo nuotr. Žurnalistikos mūsų žiniasklaidoje vis ma- J. V. Tačiau yra „Alkas“... žiau, nes neišgyvename iš reklamos. Šalis nedidelė, nelabai turtinga. Todėl gausu už- A. A. Jis simbolizuoja šviesiąją mūsų žur- slėptos reklamos, kuri labai kenkia mūsų nalistikos pusę, nes priklauso ne užsienie- žurnalistikos kokybei ir iš esmės reiškia sa- čiams ar oligarchams, o patiems žurnalis- vitą cenzūros formą. Kita vertus, savinin- tams. Tokių leidinių ar portalų gyvenimas kai reguliuoja, ką rašyti, sakyti, ko nerašyti šiandien nėra lengvas. Dalis jų neturi įta- ar nesakyti. O tai yra visiškai nenormalu ir kos, dalis yra mėgėjiški. Dauguma – vieti- taip nedaroma civilizuotose demokratiško- niai ar regioniniai. „Alką“ matau kaip lais- se valstybėse. Trečia, savininkai iš savo ži- vosios žurnalistikos vėliavnešį ir džiaugiuo- niasklaidos priemonių reikalauja reitingų ir si, kad tas vėliavnešys Lietuvoje yra gerai pelno, todėl to siekiama painiojant rimtąjį ir matomas. Tokie portalai, kaip „Alkas“, gina geltonąjį žanrus. Kur jūs matėte, kad preten- mūsų žurnalistikos garbę ir aš džiaugiuosi, duojantis į rimtumą portalas į vieną maišytų kad šiandien esu „Alke“. politiką ir glamūrą?

J. V. Tačiau kas gali grėsti žodžio laisvei lais- J. V. Kokia išvada? voje šalyje interneto laikais? A. A. O kokia gali būti išvada? Nieko tragiš- A. A. Grėsmės, kaip ir bakterijos, – kinta. ko! Viskas kaip visada. Tiesiog suvokėme, Šiandien jau retai imamasi jėgos veiksmų. kad laisvė nėra duotybė visiems laikams. To- Kai STT užsimojo prieš BNS, kilo didžiu- dėl ir už žodžio laisvę turime kovoti kasdien. lis triukšmas. Kai bandoma susidoroti su Kiekvieną valandą. Kiekvieną minutę.

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

54 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA

Vytautas Žeimantas

Šiemet savo šimtmetį pažymintis „Lietuvos aidas“ suklestėjo Kaune

„Lietuvos aidas“, vienas seniausių Lietuvos Vytautas Žeimantas „Lietuvos laikraščių, šiemet pažymi šimtametę sukak- aide“ dirbo dešimtmetį. tį. Jis pradėjo eiti 1917 m., dar nepasibaigus Asmeninio albumo nuotr. Pirmajam pasauliniam karui. Laikraštis gimė Vilniuje, Lietuvos sosto mieste, nors tuo metu Europos politiniame žemėlapyje tokios šalies dar nebuvo. Vis dėlto buvo nuolatinis lietuvių ryžtas atkurti Lietuvos valstybę, su- sigrąžinti savo krašto nepriklausomybę. kunigai, visi, kurie tik pavaldome plunksną, nepaisydami nei srovių, nei pažiūrų skirtumo. Visus mus čia suspietė rimtas mūsų tautos ir mūsų gimtosios šalies padėjimas. Tos minties tad vedami, atmetėme kuriam laikui visa, kas Pirmą kartą paskelbiamas mus skiria nuo kits kito, ir sustojome ant ben- Vasario 16-osios aktas drųjų darbo pamatų, kurie mus šlieja krūvon. Doros dėsniai bei teisė turėtų gauti viršų ant 1917 m. Vilniuje susiklostė labai sudėtinga valstybių pajėgos. <...> Nepriklausomos, sava-

SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS politinė ir tautinė padėtis, juolab kad miestas rankiškos Lietuvos geisti mes turime teisės ir dar buvo vokiečių okupuotas, o rusai jį laikė tautų liuosybės vardu.“ tik savo gubernijos centru. Tuomet okupa- cinės valdžios prigesino lietuvišką spaus- „Lietuvos aidą“ jo steigėjai pavadino „Vals- dintą žodį. Nustojo eiti lietuviškos „Vilniaus tybės laikraščiu“, nes tikėjo šviesia Lietuvos žinios“ (1904–1909), „Lietuvos ūkininkas“ ateitimi. Greitai laikraštis tapo realiu Lietu- (1905–1915), „Naujoji gadynė“ (1906–1907), vos nepriklausomybės atkūrimo šaukliu. Iki „Skardas“ (1907), „Žarija“ (1907–1908) ir kiti 1918 m. pabaigos jis buvo oficialus Lietuvos leidiniai. Buvo leidžiami tik rusiški, lenkiški, Tarybos organas. žydiški ir vokiški laikraščiai. Būtent „Lietuvos aide“ (1918 02 19) buvo Ir štai šviesos spindulys – rugsėjo 6 dieną lie- pirmą kartą išspausdintas istorinis Vasario tuvių šviesuolių dėka pasirodė pirmasis „Lie- 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės aktas, tuvos aido“ numeris. Įžanginiame redakci- visam pasauliui paskelbęs lietuvių ryžtą at- niame straipsnyje „Pirmutinis žodis“ rašoma: kurti savo valstybę. Vokiečių karinė cenzūra „Dvejus metus varžė karo aplinkybės viešąjį sureagavo kiek pavėlavusi, todėl konfiskavo lietuvių spaudos žodį. Pagaliau mūsų krašto tik dalį tiražo – „Lietuvos aidas“ išnešiojo po gyvenimo sąlygos tiek atsimainė, kad tapo pasaulį džiugią laisvės žinią. galima leisti „Lietuvos Aidą“. Gerai numa- nydami šios valandos vairumą ir svarbumą, Čia buvo skelbiami ir kiti oficialūs kuriamos susitelkėme apie jį pasauliniai inteligentai ir Lietuvos valstybės ir Vyriausybės nutarimai,

„Lietuvos aido“ pirmasis numeris, išėjęs Vilniuje 1917 m. rugsėjo 6 d.

56 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 įstatymai. Laikraštyje atsispindėjo Lietuvos politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas, užsienio įvykiai.

Antanas Smetona, Petras Klimas, Liudas Noreika

„Lietuvos aidą“ oficialiai kaip redaktorius- leidėjas pasirašydavo A. Smetona, vėliau ta- pęs pirmuoju Lietuvos prezidentu. Faktiškai iš pradžių laikraštį redagavo P. Klimas, vėliau L. Noreika.

Bendradarbiavo M. Biržiška, P. Bugailiškis, J. Stankevičius, A. Stulginskis, J. Šaulys, A. Žmuidzinavičius, J. Tumas-Vaižgan- tas, V. Zajančkauskas, kiti. Savaitinį priedą „Mūsų ūkis“ redagavo J. Tubelis ir P. Ta- Vasario 16-osios aktas mošaitis. Aplink „Lietuvos aidą“ susispietė „Lietuvos aide“. lietuvių tautinis žiedas, vėliau laikraščio Kaune suklestėjo aidas“ pažymintis „Lietuvos šimtmetį savo Šiemet bendradarbiai tapo Vasario 16-osios akto si- gnatarais, Lietuvos prezidentais, premjerais, pakilo – 18 rublių arba 36 markės, vieno nume- ministrais. rio kaina – 7 kapeikos arba 14 feningių.

Laikraščio redakcijos adresas buvo Benedik- Leido mėnesinį priedą „Liuosoji valanda“, tinų g. 2-2. Iš pradžių spausdino M. Kuktos kuriame skelbė lietuvių poetų ir rašytojų kū- spaustuvė (Totorių g. 20), vėliau – „Žaibo“ rybą. Be to, vykdant okupacinės valdžios rei- spaustuvė (Didžioji g. 42). Ėjo formatu, pa- kalavimą, laikraštis buvo verčiamas į vokie- našiu į A3, 4–6, kartais 8 puslapių. čių kalbą, ėjo „Litauisches Echo“ pavadinimu, buvo siunčiamas į Berlyną. Iš pradžių laikraštis buvo leidžiamas du kartus per savaitę, vėliau tris – antradienį, ket Kai bolševikai užėmė Vilnių ir Lietuvos Vy- virtadienį, šeštadienį. Nuo 1918 m. spalio riausybė persikėlė į Kauną, „Lietuvos aido“ 1 d. tapo dienraščiu, neišeidavo tik pirma- leidyba 1918 m. gruodžio 31 d. nutrūko. Išė- dienį. Tiražas siekė iki 20 000 egzempliorių. jo 214 numerių.

Įdomu, kad kainos buvo nurodomos Vokietijos ir Rusijos pinigais. Metinė laikraščio prenume- Laikraštis atkuriamas Kaune rata iš pradžių kainavo 6 rublius arba 12 mar- kių. Vienas numeris – 5 kapeikos arba 10 fenin- Kaune „Lietuvos aido“ leidyba atnaujinta gių. Kai tapo dienraščiu, metinė prenumerata 1928 m. vasario 1 d. Jis pradėtas leisti vietoje

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 57 oficiozinio „Lietuva“ ir tautininkų „Lietuvio“. „Lietuvos aidas“ tapo populiariausiu dienraš- Tapo Lietuvos tautininkų sąjungos ir Lietu- čiu ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tuo- vos Vyriausybės oficiozu. met jį leidžiant bendradarbiavo daug garsių kauniečių žurnalistų: A. Gricius, A. Dėdelė, Redakcijos adresas – Vasario 16-osios g. 2. V. Kemežys, A. Nezabitauskas, F. Kirša, B. Rai- Laikraštį spausdino Kauno „Spindulio“, la, V. Rastenis, S. Povilavičius, M. Ilgūnas, „Švyturio“ spaustuvės, vėliau Valstybės S. Leskaitis, J. Kusa, L. Balvočius, P. Razma, spaustuvė, veikusi Donelaičio ir Gedimi- S. Kalvaitis, J. Belickis, J. Kalakonis, J. Levic- no gatvių kampe. Formatas nesikeitė, ap- kas. Nuo 1938 m. Kalbos skiltelę vedė dakta-

SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS imtis plėtėsi – ėjo 8–10 puslapių. Metinė ras A. Salys. Iš užsienio korespondentų akty- prenumerata buvo 36 litai, vieno numerio vumu išsiskyrė prancūzas H. de Chambon‘as. kaina – 20 centų.

Dienraštis greitai populiarėjo, nuo 1935 m. Dienraštį redagavo garsūs turėjo net dvi laidas – rytinę (6 val.) ir vaka- kauniečiai žurnalistai rinę (13 val.), o nuo 1939 m. gegužės 9 d. – net tris laidas per dieną („Rytinis Lietuvos „Lietuvos aidą“ redagavo tuomet garsūs kau- aidas“, „Lietuvos aidas“, „Vakarinis Lietuvos niečiai žurnalistai: Valentinas Gustainis, aidas“). Bendras dienos tiražas siekdavo iki Ignas Šeinius, Vytautas Alantas, Aleksandras 90 000 egzempliorių. Merkelis, Domas Cesevičius ir Bronius Tomas Dirmeikis. Visų jų likimas nepavydėtinas. Vieniems teko politinių kalinių ir Sibiro trem- tinių, kitiems – išeivių dalia, gyvenimas toli nuo Tėvynės ir tik palaikų sugrįžimas į Kauną.

V. Gustainis „Lietuvos aidą“ redagavo 1928– 1932 m. Į žurnalistinį darbą jis įsitraukė gana anksti. Jau 1918 m. rašė į „Lietuvos aidą“, kuriame buvo išspausdinti pirmieji jo politinio pobūdžio straipsniai. Gyvendamas Kaune V. Gustainis neapsiribojo vien žurna- listine veikla, kartu ėmėsi ir diplomatijos. Jis priimdavo įvairius iš užsienio atvykstančius žurnalistus, užmegzdavo pažintis su jais. Kaip šio laikraščio užsienio korespondentas, dirbo Lenkijoje, Prancūzijoje, kitur. 1934 m. buvo deleguotas į Lenkiją kaip žurnalistas ir diplomatas. 1939–1940 m. buvo Eltos direktorius. 1941 m. NKVD suimtas, kalintas. Iš Sibiro grįžo 1956 m., apsigyveno Griškabū- dyje, ten mirė 1971 m. Išleido politinės pub „Lietuvos aido“ reklama, Kaunas, 1928 m. licistikos ir prisiminimų knygų.

58 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 I. Šeinius (tikr. Ignas Jurkūnas, po 1943 m. švediškai Ignas Scheynius) „Lietuvos aidą“ redagavo 1933–1934 m., 1909 m. pradė- jo bendradarbiauti lietuvių periodiniuose leidiniuose. Dirbo diplomatu Helsinkyje, Stokholme, Kopenhagoje. Įsteigė ir redagavo dienraštį „Vakarai“. 1940 m. emigravo į Švediją. Išleido knygų lietuvių, švedų ir rusų kalbomis. Mirė 1959 m. Stokholme.

V. Alantas (tikr. Vytautas Benjaminas Jak- ševičius) „Lietuvos aidą“ redagavo 1934– 1939 m. Anksčiau dirbo Eltoje prancūzų skyriaus redaktoriumi. Buvo LŽS pirmininkas. 1940 m. pasitraukė į Vakarus. Įsikūrė De- troite, kur ir mirė 1990 m. Perlaidotas Kau- ne, Petrašiūnų kapinėse. Parašė publicistikos ir grožinės literatūros knygų.

A. Merkelis „Lietuvos aidą“ redagavo 1939 m., pradėjo leisti laikraščio vakarinę laidą. Nuo Kaune 1939 m. leistos trys dienraščio laidos Kaune suklestėjo aidas“ pažymintis „Lietuvos šimtmetį savo Šiemet 1931 m. vertėsi žurnalistika, 1936–1940 m. per dieną: „Rytinis Lietuvos aidas“, „Lietuvos buvo žurnalo „Jaunalietuvių vadovas“ re- aidas“, „Vakarinis Lietuvos aidas“. daktorius, 1937 m. – Eltos Vidaus informacijos skyriaus redaktorius. 1943–1944 m. dienraščio „Ateitis“ kultūros skyriaus re- D. Cesevičius „Lietuvos aidą“ redagavo 1939 m. daktorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, Prieš tai dirbo dienraščio ekonomikos skyriaus redagavo ir leido lietuvių pabėgėlių stovyklų redaktoriumi. Ekonomikos mokslų daktaras leidinius: „Radijo žinios“, „Lietuvių žinios“, nuo 1933 m. 1939 m. buvo žurnalo „Vairas“ re- „Mūsų viltis“, „Lietuvių tremtinių žinios“. dakcinės kolegijos pirmininkas, 1939–1940 m. 1947–1949 m. redagavo „Mūsų kalendorių“. Lietuvių tautininkų sąjungos centro valdybos A. Merkelio pastangomis 1946 m. gegužės pirmininkas. Po karo buvo suimtas ir ištremtas 11–12 d. Hanau sušauktas pirmasis trem- į Sibirą. 1954 m. grįžo į Lietuvą. Išleido knygų ties lietuvių žurnalistų suvažiavimas, kuris ekonomikos tema. Mirė 1986 m. Vilniuje. jį išrinko valdybos viršininku; nuo 1947 m. Šveinfurte antrojo žurnalistų suvažiavimo B. T. Dirmeikis „Lietuvos aidą“ redagavo iki 1953 m. Lietuvių žurnalistų sąjungos val- 1939–1940 m. Žurnalistika susidomėjo stu- dybos pirmininkas. 1949 m. persikėlė į JAV, dijų metais, buvo laikraščio „Studentų bal- kurį laiką dirbo laikraščio „Vienybė“ redakci- sas“ vyriausiasis redaktorius. Dirbo žurnalo joje. Parašė apybraižų knygų, pjesių, radijo „Akademikas“ redakcijoje. 1944 m. pasitrau- vaidinimų. Mirė 1994 m. Niujorke. Perlaido- kė iš Lietuvos, 1949 m. persikėlė į JAV. Buvo tas Kaune. žurnalo „Margutis“ redaktorius, lietuviškų

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 59 radijo laidų „Margučio radijas“ vadovas ir „Lietuvos aido“ tiražai, vnt.: pranešėjas. Mirė 1961 m. Čikagoje. 1918 m. pab. Okupavus Lietuvą, trumpai, vieną mėnesį, „Lietuvos aidas“ buvo vadinamosios Liau- dies vyriausybės oficiozas. Redagavo Jonas 20 000 Šimkus. 1940 m. liepos 15 d. Kaune pasirodė paskutinis (5 544-asis) „Lietuvos aido“ nu- 1939 m. meris. Vėliau vietoje „Lietuvos aido“ pradėta

SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS leisti „Darbo Lietuvą“. iki 90 000 Atkūrus nepriklausomybę 1990 m.

Atkūrus nepriklausomybę „Lietuvos aidas“ vėl leidžiamas Vilniuje nuo 1990 m. gegužės 51 000 8 d. Iš pradžių laikraštis ėjo kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lie- 1992 m. pab. tuvos Ministrų Tarybos leidinys, vėliau buvo privatizuotas. 1990 m. turėjo 51 000 egzem- pliorių tiražą. Leido priedus „Šiaurės Atėnai“, 103 000 „Autobirža“, „Kauno žinios“, „Šeštadienis“. 1999 m. Iki 1994 m. pirmuoju atgimusio „Lietuvos aido“ redaktoriumi dirbo Saulius Stoma. 1997 m. jis buvo nuteistas už su teise pra- 7 000 silenkiančią finansinę veiką „Lietuvos aide“, kalėjo. 1994–1996 m. laikraštį redagavo 2016 m. pab. Saulius Šaltenis, vėliau Roma Grinbergienė (1997–1998), Jonas Vailionis (1998), Ri- mantas Varnauskas (1998–2000). 3 000 ?

Iš pradžių laikraščiui didelę įtaką darė Lietuvos konservatorių partija. Ji norėjo šio laikraščio likimo valiai. Net tada, kai konservatoriai būda- įtaką išplėsti. Planuota iki tol rusų kalba ėjusį vo valdžioje, jie laikraščio finansiškai nerėmė. laikraštį „Sovetskaja Litva“ pervadinti į „Echo Laikraštis pradėjo skursti. Pervadintas rusiškas Litvy“ ir prijungti jį prie lietuviško „Lietuvos laikraštis „Echo Litvy“ prie „Lietuvos aido“ ne- aido“. Tačiau, padidėjus nesutarimams tarp buvo prijungtas ir gana greitai bankrutavo. konservatorių lyderių V. Landsbergio ir G. Vag noriaus, prasidėjo šios partijos skilimas. Abu 1992 m. „Lietuvos aido“ tiražas buvo pasiekęs lyderiai norėjo turėti įtaką laikraščiui. Dėl šios beveik 103 000 egzempliorių, 1999 m. tiražas priešpriešos „Lietuvos aidas“ buvo paliktas krito iki 7 000.

60 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 „Lietuvos aido“ darbuotojai ir bendradarbiai prie savo kavinės „Pas Erlicką“, susirinkę laikraščio 90-mečio proga. 2007 m. Vytauto Žeimanto nuotr.

1999 m., kai jau buvo parengta ir UAB „Lietu- J. Erlickas, G. Iešmantas, V. Landsbergis, vos aidas“ bankroto byla, bendrovės kontrolinį V. V. Landsbergis, J. Laucius, A. Matule- akcijų paketą nupirko Algirdas Pilvelis. Jis ir vičius, L. Nikolenkienė, J. Patriubavičius, Kaune suklestėjo aidas“ pažymintis „Lietuvos šimtmetį savo Šiemet išgelbėjo laikraštį nuo dar vieno, jau trečiojo, A. Pikčilingis, R. Ozolas, N. Sadūnaitė, uždarymo. Vėliau jis tapo ir šio laikraščio vy- A. Svarinskas, I. Tumavičiūtė, V. P. Vaitkus, riausiuoju redaktoriumi. Anksčiau „Lietuvos O. Voverienė, Z. Zinkevičius, A. Zolubas, aidas“ ėjo penkis kartus per savaitę, atėjus K. Žičkus, kiti žurnalistai, mokslininkai ir A. Pilveliui – šešis. Jis pradėjo leisti priedą žinomi mūsų valstybės žmonės. Su švelnia „Naujausios žinios“. Redakcija turėjo savo ka- nostalgija prisimenu šioje redakcijoje pra- vinę „Pas Erlicką“. leistą dešimtmetį ir aš.

2009 m., įsisiautėjus ekonominei ir finansinei Iki savo mirties (2016 m. rugpjūčio 27 d.) krizei, laikraštis pradėjo eiti du kartus per sa- dienraščiui vadovavo A. Pilvelis. Jis buvo ir vaitę – trečiadieniais ir šeštadieniais. pagrindinis „Lietuvos aido“ savininkas. Da- bar laikraštį redaguoja ir leidžia jo dukra Rasa Laikraštyje bendradarbiavo ir bendradar- Pilvelytė-Čemeškienė. biauja V. Bražėnas, S. Geda, L. Grudzinskas,

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 61 Vytautas Žeimantas Kaunas – Lietuvos radijo lopšys

Mes ką tik gražiai paminėjome Lietuvos radijo 90-metį. Pir- Kauno radijo stoties mą kartą Lietuvos istorijoje radijo eteris į šalies gyventojus siųstuvai 3-iąjį lietuvių kalba prabilo iš Kauno. 1926 m. birželio 12 d., šešta- dešimtmetį. dienį, 19 val. Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti 1 961 m Archyvo nuotr. banga nuolatinę lietuvišką radijo programą. Sakyčiau, kad tai buvo istorinis įvykis šalies mastu, tautine, politine ir kul- tūrine prasmėmis. Radijas lietuviškai prabilo į kiekvieno lietuvio širdį, jis padėjo konsoliduoti tautą po alinančių Nepri- klausomybės kovų, stiprinti valstybės pamatus, mažinti tuo metu priešiškų mums kaimynų – Sovietų Sąjungos ir Lenki- jos – radijų įtaką. 1919 m. vokiečiai ją perdavė Lietuvos ka- riuomenės ryšių tarnybai. Stoties viršininku tapo majoras Petras Masiulis.

Priešistorė Kauno 1919 m. liepos 9 d. iš jos eteryje pasigirdo Žaliakalnyje, Vytauto kalne šaukinys „KNS“ – Kauno nuolatinė stotis, nors kai kas manė, kad šis šaukinys – žodžio Radijas darė perversmą ir kultūros srityje. Kaunas santrauka. Ši data laikoma Lietuvos Jau tais pačiais 1926 m. radijo klausytojas radijo ryšių istorijos pradžia. net tolimiausiame Lietuvos kampelyje galėjo Kaunas – Lietuvos radijo lopšys klausytis ką tik susibūrusio Radijo orkestro Stotis įsikūrė mediniame namelyje ant Vy- koncertų, iš Valstybės teatro transliuojamos tauto kalno. Jos veikimo spindulys buvo Š. Guno operos „Romeo ir Džiuljeta“ (opera – apie 200 km. Stotis perduodavo Lietuvos bakūžėje!). Netrukus įvyko ir pirmojo radijo valdžios ir užsienio valstybių atstovybių ra- spektaklio L. Giros „Beauštanti aušrelė“ diogramas, vėliau – ir Eltos bei komercines transliacija. Be to, buvo skaitomi pranešimai, telegramas. Plačioms visuomenės reikmėms naujienos, orų prognozės, laikraščių apžval- ji netarnavo. gos, grojama muzika iš plokštelių.

Iki tol Lietuvoje radijo ryšiu naudojosi tik Alio, alio. Kalba Kaunas. kariškiai. 1910 m. Kauno Žaliakalnyje esan- Lietuva… čiame forte Rusijos kariuomenė įkūrė ne- kilnojamą kibirkštinę radijo stotį. 1915 m. Tuo metu buvo nutarta, kad radijo stotį, ją užėmė ir naudojo Vokietijos kariuomenė. tenkinančią visuomenės reikmes, pastatys

Kauno radijo stoties pastatas Vaižganto g. 13. Archyvo nuotr.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 63 Kuklios pirmosios radijo programos

Radijo programa, vertinant pagal dabarti- nį mastelį, buvo kukloka. Pirmą kartą ji iš- spausdinta Kaune ėjusiame dienraštyje „Lie- tuva“ 1926 m. lapkričio 22 d. Pacituosiu ją ištisai: SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS „Pirmadienį XI-22: 1) 7 val. vak. Vidaus ir užsienio žinios, oro apžvalga ir spėjimas, lai- Pirmasis Kauno radijo stoties viršininkas ko patikrinimas. 2) 8 val. vak. Radijo stoties radijo inžinierius kapitonas Alfonsas Jurskis. simfoninio orkestro koncertas. Archyvo nuotr. Antradienį XI-23: 1) 7 val. vak. Vidaus ir už- prancūzai. Jie gerokai užtempė darbus. Tik sienio žinios, oro apžvalga ir spėjimas, laiko 1926 m. į eterį nuskriejo lietuviški šaukiniai: patikrinimas. 2) 8 val. D-ro J. Basanavičiaus „Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva.“ Perskai- jubiliejaus minėjimas: a) prof. V. Biržiškos tytas Švietimo ministerijos sveikinimas, El- prakalba, b) prof. Voldemaro kalba prancū- tos pranešimai. Laida truko pusvalandį. ziškai, c) organizacijų sveikinimai.“

Įdomu tai, kad stoties kūrėjai nuo pirmosios Naujienas iš Lietuvos teikė Elta, iš užsienio laidos suprato tarptautinę radijo reikšmę. buvo gaunamos telegrafu, radijo bangomis Šaukinys „Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva“ Morzės abėcėle. buvo kartojamas vokiečių, anglų, prancūzų, rusų ir net esperanto kalbomis. Be to, viso- mis kalbomis buvo prašoma: „Kas girdite Radijo darbuotojai: nuo mus – atsiliepkite.“ telegrafininkų iki profesionalų

Džiugūs atsiliepimai pabiro ne tik iš visos Kol Lietuvos radijas buvo Kaune, jam va- Lietuvos, rašė iš Karaliaučiaus, Rygos, Tartu, dovavo Alfonsas Jurskis (1926–1930), An- Hamburgo, Briuselio, Neapolio, Londono, tanas Sutkus (1930–1934), Juozas Bieliū- net iš tolimos Čikagos, Detroito. nas (1934–1938) ir Edvardas Zabarauskas (1938–1940). Lietuvos radijas atsirado panašiu metu, kaip ir daugelio kitų Europos šalių nacionaliniai Pirmieji prie radijo mikrofono stojo karinin- transliuotojai. Stotis įsikūrė vienaukščiame kas P. Speičys, radijo telegrafininkai Č. Ša- mūriniame name, esančiame Vaižganto g. dauskas ir J. Ambrasas. Jie dirbo daugiau iš 13. Visą veiklą prižiūrėjo specialiai šiam rei- entuziazmo, nes nebuvo profesionalūs dik- kalui sukurta Radijo taryba. Jos pirmininku toriai. Skaitė tekstus, kaip kas išmanė. At- iki 1929 m. buvo poetas Liudas Gira. sirado nepatenkintųjų laidų kokybe, kalbos

64 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 kultūra, kirčiavimu. Todėl pirmasis stoties viršininkas A. Jurskis ne tik pradėjo į radijo laidas kviesti įvairių sričių specialistus, bet ir ieškoti „tikro balso“– žmogaus, kurio neprie- kaištinga dikcija, kalbos kultūra.

Radijo programa plėtėsi, reikėjo ir naujų žmonių. Pirmąja lietuvaite radijo diktore tapo Irena Garmiūtė. Ji buvo pirmoji „Radijo teta“. Vėliau prie mikrofono stojo Alfonsas Kaunas – Lietuvos radijo lopšys Vabalas, Kazys Inčiūra, Irena Oškinaitė, Jo- nas Stonys, kiti.

Radijo reporteriu dirbo Vincas Rastenis, spaudos apžvalgas skaitė Bronys Raila.

Kauno radiofono orkestrui vadovavo Ferdi- Prie mikrofono Petras Babickas. nandas Virzingas, vėliau – Vladas Motiekai- Archyvo nuotr. tis, Juozas Karosas, Jeronimas Kačinskas. Teatro trupei, radijuje suvaidinusiai kelias dešimtis spektaklių, ilgai vadovavo Vladas atsitiktinai. Kartą, atvažiavęs į Kauną, užėjo Braziulevičius. Kauno radiofono vyrų okte- į radijo stotį, norėdamas pareikšti pretenzi- tui vadovavo Alfonsas Mikulskis. jų dėl kalbos kokybės. O stoties viršininkas A. Jurskis ir sako: „Tai kalbėk tamsta geriau.“ Sėkmingą radijo darbą užtikrino radijo inži- nieriai Kleopas Gaigalis, Stasys Blinstrubas, Netrukus P. Babickas tapo pirmuoju profesio Aleksandras Stankevičius, mechanikai Alek- naliu radijo diktoriumi ir programų vedėju. sandras Vazelis, Juozas Polchauskas. Vedė ir vaikų valandėles, buvo populiarusis „Radijo dėdė“. Visi jie verti žurnalisto dėmesio ir plunksnos. Tačiau apie du radijo darbuotojus – Pet Vėliau jis spaudoje pareikš: „Iš pradžių buvau rą Babicką ir Petrą Biržį – norėtųsi pašnekėti vienintelis pranešėjo pareigose, turėjau kal- plačiau. bėti apie viską: nuo silkių marinavimo būdo iki tarpplanetinių skridimų.“

Petras Babickas mėgo ne tik P. Babickas nesitenkino vien darbu radiju- radiją, bet ir fotografiją je. 1930 m. jis baigė Lietuvos universitetą, studijavo literatūrą. Aktyviai bendradarbia- Pirmą kartą P. Babicko balsas per radiją nu- vo spaudoje. Vienas iš pirmųjų lietuviškoje skambėjo 1926 m. gruodžio 6 d. Jis nuo spaudoje panaudojo fotoreportažo žanrą. 1919 m. gyveno Kaune, vėliau mokytoja- Susidomėjęs menine fotografija, suren- vo Jurbarke. Į radiją, galima sakyti, pateko gė Lietuvoje pirmąją individualią meninės

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 65 fotografijos parodą Kaune, pateikęs apie jis mėgdavo improvizuoti, nesilaikydavo iš 300 meninių nuotraukų. Inicijavo Lietuvos anksto parašyto teksto. Tapo bene populia- fotografijos mėgėjų sąjungos įkūrimą. Sukū- riausiu radijo laidų vedėju, Lietuvos radijo rė ir filmų. Tik gaila, kad tuo metu Lietuvoje legenda. televizijos dar nebuvo. P. Biržys gimė 1896 m. Liūdiškiuose, netoli P. Babickas radijuje dirbo iki 1931 m. Vokie- Anykščių. 1917 m. Maskvoje baigė prekybos čių okupacijos metais buvo paskirtas Radio- mokyklą ir grįžo į Lietuvą. 1918 m. savano- fono direktoriumi. Pasitraukęs į Vakarus, riu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 m.

SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS apsigyveno Brazilijoje. Nuo 1958 m. per Rio Kaune baigė Karo mokyklą, tarnavo vyres- de Žaneiro radiją vedė savaitinę valandė- niuoju leitenantu pėstininkų pulke Ukmer- lę portugalų kalba „Lietuvos balsas“. Mirė gėje. Vėliau mokytojavo. Lietuvos universite- 1991 m., buvo palaidotas Rio de Žaneiro te studijavo literatūrą ir teologiją. Koncerta- miesto „Catumbi“ kapinėse, lietuvių katalikų vo drauge su Rozaliute (Anele Sadauskaite). laidojimo vietoje „Mosoles“. 2006 m. jo pa- 1933 ir 1938 m. Londone įrašė apie dešimt laikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. plokštelių.

Dabar dalis P. Babicko archyvo saugoma Aktyviai pasireiškė ir kaip žurnalistas. Ben- Kaune, Maironio literatūros muziejuje. Nuo dradarbiavo įvairiuose laikraščiuose ir žur- 2002 m. Laukminiškių kaime veikia muzie- naluose, dažniausiai pasirašinėdamas Liū- jus, įsikūręs P. Babicko ir jo sesers aktorės diškiečio slapyvardžiu. 1921 m. redagavo Unės Babickaitės tėvų namuose. 2006 m. pėstininkų pulko žurnalą „Skydas“, 1926– apie jį sukurtas filmas „Sugrįšiu“. Jo kūryba 1927 m. – karininkų žurnalą „Kardas“. Taip pristatyta žurnalistų poezijos knygoje „Su- pat rengė vienkartinius ir tęstinius leidinius švieski, saule“ (2014). 2012 m. LŽS Kauno apskrities skyrius įsteigė Petro Babicko pre- miją, kuri skiriama radijo ir televizijos žur- nalistams už vertingus įvairių žanrų radijo ir televizijos žurnalistikos kūrinius. Taigi P. Ba- bickas tarsi vėl su mumis.

Petras Biržys – Pupų dėdė

P. Biržio armonikos grojimą radijo klausyto- jai išgirdo pirmose laidose. O nuo 1930 m. beveik kiekvieną sekmadienį jis, radijuje pasivadinęs Pupų dėde, vedė pusvalandi- nę laidą „Pupų dėdės pastogėje“, per kurią grojo, sekdavo pasakas, linksmas istorijas, anekdotus, pašmaikštaudavo ir pasišaipyda- Petras Biržys – Pupų dėdė. vo iš tuometinių negerovių. Prie mikrofono Archyvo nuotr.

66 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 „Gediminietis“, „Lietuvos karo invalidas Kauno radijo stotis pradėjo transliuoti lietu- 1918–1920 m.“, „Radijo bangos“ (1931 m.). višką programą. 1935 m. savo lėšomis pradėjo leisti mėnesinį humoro ir satyros žurnalą „Pupų Dėdė“. Va- žinėjo po Lietuvą, rinko istorinę medžiagą, 1926 m. parašė knygų apie įvairias Lietuvos vietoves.

1942 m. Kauno senamiestyje įkūrė pramogų Valstybės radiofoną užėmė Raudonoji armija teatrą „Pupų Dėdės pastogė“. Nacių okupacijos metais kalintas, nes dėl kandaus žodžio Kaunas – Lietuvos radijo lopšys neįtiko nė vienai valdžiai. Po karo persikėlė 1940 m. į Vilnių ir dirbo Filharmonijos artistu, rengė radijo valandėles su Marceliute (Marijona Juškevičiūte), važinėjo po Lietuvą su kon- Valdymą perėmė Vokietijos radijo bendrovė certais. Trupę sudarė estrados dainininkas Antanas Šabaniauskas bei gitaristas Antanas Zabulionis. Senatvėje skurdo, buvo visų pa- 1941 m. mirštas ir apleistas. Mirė 1970 m. Vilniuje, palaidotas Saltoniškių kapinėse. Vokiečiai susprogdino Kauno radijo stotį Okupantų gniaužtuose 1944 m. Per Kauno radiją prabilo ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, transliuotos šv. Mišios iš Kauno arkikatedros bazilikos, Pradėjo transliuoti Sitkūnų radijo stotis gedulinga S. Dariaus ir S. Girėno laidotuvių ceremonija, taip pat skambėjo džiaugsmin- gos žinios iš Kauno sporto halės, kur mūsų 1991 m. krepšininkai kovėsi dėl Europos čempionų vardo, tiesioginės transliacijos Vilniaus atgavimo proga. Tai buvo vilties metai, vilties pamokos, marksizmo ir leninizmo paskaitos, radijo transliacijos. raudonarmiečių koncertai. Nutraukti ryšiai su Vakarų Europos šalimis, radijas tapo stali- Deja, 1940 m. birželio 15 d. Valstybės ra- nistinės propagandos tribūna. diofoną užėmė Raudonoji armija. 1940 m. spalio 26 d. jis buvo pertvarkytas į Radiofi- 1941 m. birželį, prasidėjus SSRS ir Vokieti- kacijos ir radiofonijos komitetą prie Lietuvos jos karui, trumpam buvo atkurtas Valstybės SSR Liaudies komisarų tarybos ir įtrauktas radiofonas, po to jo pagrindu sukurtos dvi į SSRS Visasąjunginio radiofikacijos ir ra- įstaigos – „Landessender Kauen“ ir „Landes- diofonijos komiteto sudėtį. Įkurtos naujos sender Wilna“, priklausiusios Vokietijos radi- redakcijos, pradėtos transliuoti rusų kalbos jo bendrovei „Reichsrundfunk GmbH“.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 67 1944 m. bolševikams besiveržiant į Lietuvą, mikrofono stojo žurnalistė Jolanta Šarpnic- Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos radijo stočių kienė: „Dėmesio! Kalba Lietuvos radijas...“ įrengimus vokiečiai išsivežė į Vokietiją, o Kauno radijo stotį susprogdino. Vėliau buvo perskaitytas pranešimas „Kalba Kau- no radiofonas, paskutinė radijo stotis Lietuvoje...“ Per valdžių ir santvarkų virsmą daug radijo bendradarbių nukentėjo: vieni turėjo trauk- Naujai radijo stočiai vietą Sitkūnuose specia tis į Vakarus, kiti buvo ištremti į Sibirą, listai parinko dar 1936 m. Ministrų Taryba kalinti. leido ją statyti 1938 m. Buvo sutarta su an-

SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS glais dėl stoties įrengimų tiekimo, su pran- Taip jau buvo, kad ir vieni, ir kiti okupantai cūzais – dėl 240 m ilgio antenos gamybos, gerai suprato radijo svarbą, todėl radijas nesu šveicarais – dėl naujos elektrinės radijo nutilo ir karo, ir sunkiais pokario metais. Tik stoties reikmėms tenkinti. Šveicarai elektri- kalbama buvo kitaip. Ir jau ne iš Kauno – Lie- nę spėjo pastatyti. Laivą, kuris vežė anteną, tuvos radijas persikėlė į Vilnių. vokiečiai nuskandino. Anglai atsisakė tiekti siųstuvą į jau okupuotą Lietuvą.

Sitkūnų radijo stotis: „Kalba Sitkūnų radijo stotis baigta statyti ir pradėta Lietuvos radijas...“ eksploatuoti tik 1950 m. Lietuvos radijo programa pradėta transliuoti vidurine 216 m Iš Kauno, tiksliau, iš šalia jo esančių Sitkūnų, banga, trumposiomis bangomis – Maskvos Lietuvos radijas pradėjo transliuoti laidas radijo laidos klausytojams užsienyje. 1991 m. sausio 13-ąją po to, kai SSRS KGB ir ginkluotųjų pajėgų kareiviai jėga užgrobė 1991 m. ji tapo pagrindine Lietuvos radijo RTV objektus Vilniuje. Okupantai norėjo už- stotimi. Tik po 222 dienų, Maskvoje nepa- gesinti laisvės balsą. Tačiau radijo tyla truko vykus kariniam pučui, sovietiniai okupantai tik 40 sekundžių. Sitkūnų radijo stotis prie pasitraukė iš RTV pastatų Vilniuje. Lietuvos Kauno prabilo 2 valandą 10 minučių. Prie radijas galėjo pradėti dirbti įprastu ritmu.

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

68 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Jolanta Beniušytė Kauno radijas – Klaipėdai: atminimas išliko iki pat šių dienų

Netoli Klaipėdos stūksanti buvusi Jakų radijo stotis Uostamiesčio prieigose atstovauja unikaliai Lietuvos tarpukario statybai – to- išlikusi buvusi Klaipėdos kia yra ir Kauno miesto istorinė dalis, kurią siūloma radijo stotis, kuri tarpukariu retransliavo Kauno įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Šiame įdomiame radiofono programas visam pastate įsikūrusi pradinė mokyklėlė, kurią rekons- Mažosios Lietuvos kraštui. truoti užsimojusi Klaipėdos rajono valdžia vos ne- Iš išorės unikalus pastatas, prarado unikalaus 1936 m. statyto pastato, dulkė- kuriame šiuo metu įsikūrusi mis apsinešusio kultūros perlo. Pastatas yra vertin- Jakų pradinė mokyklėlė, gas istoriniu ir architektūriniu požiūriais, jis vienintelis nepasikeitęs nuo anų laikų. Aidano Valaičio nuotr. toks visame krašte. Teigiama, jog kadaise signalas iš Jakų radijo stoties pasiekdavęs net Berlyną, Ode- są, jau nekalbant apie tai, kad buvo pagrindinė Kau- no – laikinosios Lietuvos sostinės – komunikavimo priemonė su uostamiesčiu. paskirtas Stanislovas Blinstrubas. Statant radijo stotį kartu suręstas ir dviaukštis pastatas su keliolika butų stoties darbuotojams ir sargams, taip pat suprojektuoti sklypai in- dividualiems namukams. Visas kompleksas buvęs aptvertas 2 metrų aukščio tvora, ap- sodintas eglėmis, kurių juosta išlikusi iki šių dienų. Radijo stoties komplekso atsiradimas buvo Jakų gyvenvietės kūrimosi pradžia, tei-

SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS gia istorikai. Išlikusios kelios nuotraukos – Klaipėdos radijo stoties veiklos prieš 80 metų liudijimai. Archyvo nuotr. Retransliavo kauniečių programą Stotį sumontavo latviai 1936 m. rugsėjo 14 d. įvyko naujai pastaty- Pagal gargždiškės istorikės Janinos Valan- tos Klaipėdos radijo stoties atidarymas. Ta čiūtės surinktus duomenis, Klaipėdos radijo proga laikraštis „Lietuvos aidas“ rašė, jog stotis buvo įrengta Jakų dvaro teritorijoje, iškilmės vyko ant stoties pastato plokščio- kurį kartu su žemėmis už skolas buvo kon- jo stogo. Stotį pašventino Klaipėdos kata- fiskavęs Lietuvos bankas. Radijo stoties sta- likų parapijos klebonas kun. Daniliauskas, tybai Jakuose bankas skyrė net 10 ha žemės. o evangeliškas pamaldas laikė prof. Vilius Tai buvo valstybinės reikšmės objektas, ka- Gaigalaitis, kuris pasidžiaugė, kad dabar visi dangi Klaipėdos kraštas tarpukariu neturėjo seneliai, ligoniai, kurie nebeturi jėgų nuvykti normalios lietuviškos radijo transliacijos, gy- į bažnyčią, namuose galės girdėti pamaldas, ventojai greičiau pagaudavo užsienio radijo varpų gaudimą, vargonų muziką, šventuo- stotis, o ne laikinosios sostinės Kauno siun- sius giedojimus. Stotį atidarė aukštas Lietu- čiamą signalą. Tad ir buvę nuspręsta statyti vos vyriausybės pareigūnas, susisiekimo vi- naują, modernią, galingą bei patikimą radijo ceministras inžinierius Juozas Jankevičius, transliavimo stotį šalia Klaipėdos, vienoje iš akcentuodamas, kad tai, kas svarbu Klaipė- aukščiausių vietų. Stoties pastatą suprojek- dai, svarbu ir Lietuvai, o radijas sujungs visos tavo vienas žymiausių tarpukario architek- valstybės gyventojus. Iškilmėse dalyvavo bū- tų Klaudijus Dušauskas-Duž, kurio statinių rys garbių svečių iš Kauno, Latvijos, Estijos, yra ir Kaune. Tuometinis latvių valstybinis ta proga buvo surengta Baltijos radijo kon- elektrotechnikos fabrikas VEF įrengė stoty- ferencija, susitikta su vietos valdžia, aplan- je 10 kW galios vidutinių bangų siųstuvą, o kytas uostas, o vakare latviai, kurių įranga šalia jo – tarp dviejų 66 m aukščio metalinių sumontuota stotyje, atsidėkodami surengė stiebų kabančią vertikalią nekryptinę ante- prašmatnias vaišes Klaipėdos „Viktorijos“ ną. Baigus įrangos montavimo darbus, 1936 viešbutyje. Kauno radiofono direktorius m. kovo 11 d. pradėti nereguliarūs stoties J. Bieliūnas visiems sveikinusiems ir atvy- bandymai, o 1936 m. gegužės 28 d. ji pradė- kusiems į iškilmes pareiškė padėką Lietuvos jo dirbti reguliariai. Stoties viršininku buvo radiofonijos vardu.

70 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Klaipėdos radijo stoties veikla prieš 80 metų. Archyvo nuotr.

Pradėjusios veikti Jakų radijo stoties didžiąją Jakų radijo stoties dažnių keitimas programos dalį sudarydavo Kauno radiofono programos retransliacija. Iš pradžių buvo planuojama, kad Klaipėdos radijo stoties ga- 1936 m. kovas

lia bus 50 kW ir ji dirbs 1 348 kHz dažniu Kauno radijas – Klaipėdai: atminimas iki išliko pat šių dienų (222,6 m banga) – šis dažnis Lietuvai skirtas 977 kHz 1933 m. Liucernos mieste, Šveicarijoje, vy- kusioje Europos radiofoninėje konferenci- 1936 m. balandis joje. Tačiau 1936 m. kovą Jakų radijo stotis pradėjo bandomąsias transliacijas – 977 kHz 565 kHz dažniu buvo grojama muzika iš plokštelių. Šių transliacijų metu paaiškėjo, kad Klai- pėdai trukdo gretimais dažniais dirbančios 1939 m. Odesos ir Torunės radijo stotys, todėl nuo 1936 m. balandžio 21 d. dažnis buvo pa- 1 384 kHz keistas į 565 kHz, o 1 348 kHz atiteko Ka- raliaučiaus radijo stočiai. 1939 m. Europos radiofoninė konferencija Klaipėdai, kurią 1940–1945 m. tuo metu buvo užėmusi nacistinė Vokietija, 1 285 kHz skyrė kitą dažnį – 1 384 kHz (216,8 m banga), o Lietuvai – 1 285 kHz (233,5 m), tačiau prasidėjęs karas viską sumaišė, ir Klaipėdos buvo prijungtas prie valstybinės bendro- radijo stotis ėmė dirbti 1 285 kHz dažniu. vės RRG, kuriai priklausė visos šios šalies radijo stotys. Tad Klaipėdos stotis pradėjo retransliuoti Vokietijos radijo programą. Vokietmečiu plovė smegenis Manoma, kad tai galėjo būti Karaliaučiaus programa, perduodama telefono linija iš 1939 m. kovo 22 d. vokiečiams užėmus Klaipė- šios regioninės stoties. 1940 m. birželio dos kraštą, Klaipėdos radiofonas, manytina, 9 d. Vokietijoje įvesta vadinamoji vieningoji

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 71 Iki šiol ant antenų trosų betoninių laikiklių matyti karo pėdsakai, sprogimų žymės, teigia S. Dabulskis. Po karo radijo stotis taip ir nebuvo atstatyta, stoties pastate įkurta pradinė mokykla, veikianti iki šiol. 1958 m. pradėjo veikti radijo siųstuvas Giruliuose, per kurį imta transliuoti radijo ir TV programas iš Vilniaus ir Maskvos. SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS Ketina išsaugoti stotį

Buvusią Klaipėdos radijo stotį surasti lengva. Jakai – tai prie pat automagistralės Kaunas– Klaipėda prigludusi gyvenvietė uostamiesčio prieigose. Iki šiol išlikęs pastatas labai įdo- mus architektūriniu požiūriu, taip pat išli- Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija kę stoties atidarymo proga sodinti medžiai, specialiai radijo aparatūrai aušinti įrengtas fontanas priešais pastatą. Klaipėdos rajono programa, kurią privalėjo retransliuoti vi- valdžia svarsto, jog galbūt reikėtų šį pasta- sos nacistinės šalies stotys. Šiai propagan- tą tinkamai sutvarkyti, skleisti informaciją dinei programai perduoti buvo skiriamos apie jį kaip įdomų lankomą turistinį objektą. net 4–5 valandos per dieną nuo ryto iki Architektai, istorikai, kultūros specialistai pietų ar popietėmis. Klaipėdiečio, krašto is- mano, kad būtina kuo skubiau spręsti klausi- torijos mėgėjo Stepono Dabulskio iš įvairių mą dėl radijo stoties teisinės apsaugos reika- šaltinių surinktomis žiniomis, vokietmečiu lingumo – įtraukti stotį į Kultūros vertybių Klaipėdos radijo stoties viršininku tapo te- registrą ir vėliau restauruoti, t. y. atkurti. legrafo inspektorius Otto Bohnke (vietiniai Kaip tik šiuo metu vyksta buvusios Klaipė- jį vadindavo Benkiu). Benkis tarpukariu dos radijo stoties atskleidimo procesas – nebuvo žinomas trumpabangininkas, mėgo kilnojamosios kultūros vertybės reikšmin- šį užsiėmimą. Teigiama, kad radijo signa- gumo, vertingųjų savybių nustatymas ir lai iš Jakų pasiekdavę net Berlyną. 1944 m. teritorijos ribų braižymas. Šiuos apskaitos pabaigoje artėjant frontui vokiečiai išplėšė dokumentus rengia bendrovė „Klaipėdos siųstuvą bei anteną ir išsigabeno į Vokietiją. projektas“.

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

72 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Petras Algis Mikša Kaunietis žurnalistas ir vertėjas Pranas Dovalga: prikeltas iš istorijos užmaršties

Yra vardų, mūsų kultūros istorijoje palikusių ryškų Pabartoniai, Jonavos rajo- pėdsaką, bet karai, okupacijos, mums svetimos nas. 2015 m. rugsėjo 29 d. ideologijos, suirutės ir sumaištys ilgam laikui pali- atidengtas P. Dovalgai skir- ko juos užmarštyje, išbraukė asmenybes iš mūsų tas memorialinis paminklas. kultūros paveldo sąrašo, tautos istorijos atminties. Dešinėje – jo sūnėnas Juo- Tačiau jų kūryba – knygos, straipsniai, dokumentai – zas Algimantas Martynaitis ir rašinio autorius. liko bibliotekų ir archyvų, rankraštynų lentynose, dar Gedimino Zemlicko nuotr. gyvų artimųjų atmintyje. Ir nebūtinai Lietuvoje, bet ir kurioje nors kitoje šalyje, jeigu žmogus ten gyveno. Augo nutautėjusiame krašte

Panašus likimas ištiko ir kaunietį nepriklausomos Lietuvos vertėją, žurnalistą Praną Do- valgą, paliktą užmarštyje 70 metų. SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS P. Dovalga gimė 1911 m. spalio 2 d. Laikiškių Pranas Dovalga su seserimi Stanislova. kaime (Jonavos r.). Vėliau šeima persikėlė į Pa- Dovalgų ir Martynaičių šeimų archyvo nuotr. bartonių kaimą ir įsikūrė vaizdingoje vietoje ant Neries kranto. Čia tėvai – Kazimieras ir Ona Dovalgos – ūkininkavo. Augo keturi vaikai: trys su kitais 15 mokinių. Mokykla buvo įkurta broliai ir sesuo. Laikiškių kaimas, kaip ir Pa- 1920 m. rugsėjo 27 d. ir priklausė Švietimo mi- bartonių, priklausė Jonavos valsčiui, kuris įėjo nisterijai. Mokyklos apyskaitoje rašoma, kad į Kauno apskrities sudėtį (caro laikais – Kauno mokykla turėjo 5 mokytojus. Pažymima: „Nors gubernija). Jonavos valsčius buvo didžiausias Jonavos apylinkė sulenkėjusi ir nežiūrint, kad Kauno apskrityje ir vienas didžiausių Lietuvoje, dėstomoji kalba lietuvių, visgi susirinko pakan- nuo senų laikų buvęs gyvas prekybos, pramo- kamas ir nesitikėtinas skaičius moksleivių.“ nės centras. Prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste buvo gausu krautuvių, baldų, kalvių dirbtuvių, P. Dovalgos būta gyvo, judraus vaiko. Tai at- kirpyklų, siuvyklų, veikė 4 malūnai, saldainių, sispindi mokyklos protokoluose: kiekvienais limonado įmonės, vaistinės, kooperatyvas, kino metais „už netinkamą elgesį ir prasižengimą teatras, mokykla... Žydai meldėsi net septynio- mokyklos tvarkai“ jam būdavo vis sumaži- se sinagogose. Kraštas buvo labai sulenkintas namas stropumo, klusnumo, elgesio laipsnis ir surusintas. Apie tai „Trimite“ (1932, nr. 46) (pažymys). 1925 m. jis baigė IV klasę kartu rašė Petras Biržys. Sukilimų (1831, 1864) me- su kitais 13 mokinių. Ketvirtoje klasėje buvo tais daug lietuvių žemių caro valdžia konfiskavo, dėstomi šie dalykai: tikyba, lietuvių ir vo- žmones ištrėmė į Rusijos gilumą, ištuštėjusiuose kiečių kalbos, istorija, visuomenės mokslas, plotuose apgyvendino rusų kolonistus. Štai ką geografija, matematika, gamtos mokslas, rašė Jonavos žurnalistas Steponas Nasvytis: „Tai higiena, fizika, piešimas ir braižyba, buhal- jokia „Lietuva“: aplink vien sentikių kolonijos; jų terija, dailyraštis, darbeliai, fizinis lavinimas, gyventojai iki šiol nemoka lietuviškai nei pirkti, muzika ir dainavimas, choras. nei parduoti. Ir kam, kad Kaunas tik skuba jiems papataikauti. [...] rusai tebėra privilegijuoti – nemokėti kitaip ir visus versti į savo pusę [...]“ Pasirašydavo Ramučio, Gratus („Lietuvos aidas“, 1932, nr. 193(1568). slapyvardžiais

Į Jonavos vidurinės mokyklos pirmą klasę Baigęs keturias klases, P. Dovalga toliau P. Dovalga priimtas 1921 m. rudenį – kartu mokslus tęsė Mokytojų profesinės sąjungos

74 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Kauno gimnazijoje suaugusiesiems, kurią baigęs 1929 m. nutarė Kauno universitete studijuoti statybą, po to teisę, tačiau vėliau perėjo mokytis į Žemės ūkio akademiją Dot nuvoje. 1933 m. visam laikui išvyko studijuoti į Čekijos sostinę Prahą. Karolio universiteto Filosofijos fakultete P. Dovalga, tikėti- na, studijavo su žurnalistika, o gal čekų kalba ir literatūra susijusius dalykus.

P. Dovalga rašė straipsnius įvairiems leidi- niams, dažniausiai pasirašydamas slapyvar- džiais, retai kada savo tikrąja pavarde. Stam- biuosius vertimus pasirašydavo Pr. Ramučio slapyvardžiu, straipsnius dienraštyje „XX amžius“ – Gratus, P. Gratus, P. Gr., P. Pr., P. Žurnalistas ir vertėjas Pranas Dovalga (1911–1941 m.). Jis išvertė ir išleido čekų literatūros šedev- Dovalgų ir Martynaičių šeimų archyvo nuotr. rus (romanus), kurių sąrašas gana solidus. Tai Ivano Olbrachto „Plėšikas Nikola Šuhaj“ (1935), Karelo Čapeko „Karas su salaman- Liko neišspausdintas P. Dovalgos išverstas dromis“ (1937), Josefo Koptos daugiato- J. Čapeko romanas „Krakatitas“, kurio ran- mė epopėja „Trečia kuopa“ (1937). 1936 m. kraštis buvo parengtas spausdinti 1939 m. „Spaudos fondas“ išleido 16-os žymiausių Tais pačiais metais P. Dovalga parengė spaus- Kaunietis žurnalistas ir vertėjas Pranas Dovalga: prikeltas iš istorijos užmaršties čekų rašytojų mažosios prozos antologiją dinti „Besišypsančios mergaitės“ antrą dalį (vertė ir sudarė P. Ramutis-Dovalga). Šioje (slovakų rašytojų proza), bet ji irgi nebuvo antologijoje P. Dovalga pateikė gana plačią išleista, nes kilo Antrasis pasaulinis karas – ir vertingą čekų literatūros apžvalgą nuo se- kovo 15 d. Vokietijos reicho kariuomenė niausių laikų (kronikų) ir iki šiol mūsų rašti- okupavo Čekiją ir paskelbė Čekijos ir Mora- joje ji dar niekieno nepralenkta! vijos protektoratu.

Sudaręs sutartį su Valstybės teatru, P. Doval- ga-Ramutis 1935 m. išvertė vieno žymiausių Gyvas ir originalus rašymo XX a. I pusės čekų dramaturgų Františe- stilius ko Langer‘o pjesę „Kupranugaris pro ada- tos skylutę“ (vėliau ji buvo pastatyta), taigi Be šių stambių veikalų, P. Dovalga išvertė ir mūsų vertėjas įėjo į lietuviško teatro istori- smulkiosios prozos kūrinių (iš čekų ir slova- ją. Pjesės rankraštis dingęs. Dar jis išvertė kų kalbų), parašė daug straipsnių įvairiomis brolių Aloyzo ir Vilemo Mrštikų 5 veiksmų Lietuvos politinio, akademinio, kultūrinio, dramą „Maryša“. Buvo gautas ministro suti- žemės ūkio, socialinio ir kt. gyvenimo temo- kimas įtraukti šį populiarų ir čekų mėgstamą mis. Jo frazė žaisminga, giliaprasmė, tekstas veikalą į Valstybės teatro repertuarą. brandus savo logika, pasakojimas įdomus

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 75 ir intriguojantis, autorius nevengė įvairių metodai netenkino dalies Lietuvos intelektu- palyginimų, o tai jo stilių darė gyvą ir ori- alų, kuriems priklausė ir P. Dovalga. Pagrin- ginalų. Apibendrinant galima pasakyti, kad diniai Deklaracijos autoriai – I. Skrupskelis, šios sparnuotos plunksnos savininkas buvo A. Maceina ir P. Dielininkaitis – buvo sune- neeilinis žurnalistas, talentingas vertėjas ir rimę, nes nusivylimas valdžia jau užvaldęs žymiausias XX a. I pusės bohemistas. žmonių protus ir širdis... Deklaracija skelbė: „Valstybės vadovybė tiktai tada gali laiduoti 1936 m. Lietuvos intelektualų lyderiai – Juo- savo piliečiams laisvę ir tik tada ji gali būti zas Ambrazevičius-Brazaitis, Pranas Dieli- pati autoritetinga, kai visuose savo darbuose

SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS ninkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis, ji vadovaujasi teisingumu.“ Dar šv. Augusti- Antanas Maceina, Ignas Skrupskelis ir kiti – nas teigė, kad pamynusi teisingumą valstybė paskelbė plačiai nuskambėjusią deklaraciją tampa „plėšikų gauja“. Deklaracijoje rašoma, „Į organiškosios valstybės kūrybą“. Vėliau, kad „teisingumą meilė atbaigia. Meilė įsako išeivijoje, idėjos, skelbtos deklaracijoje, buvo gerbti teisingumą, o šis vykdyti meilę. Meilė papildytos, išplėstos ir išspausdinta studija yra didžiausias socialinės pažangos ir politi- „Į pilnutinę demokratiją“. nės vertybės veiksnys.“

Julija Maceinienė savo knygoje „Miegantis protas, arba Serganti Lietuva“ (2011) pri- Dirbo dienraštyje „XX amžius“ mena laisvės sąvokos sandarą – tai meilė, žmogiškumas, teisybė ir teisė. Deklaracija Deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrybą“ skelbė naujos lietuviškos valstybės kūrimo buvo paskelbta 1936 m. vasario mėnesį. Pa- programą. Prezidento A. Smetonos valdymo tvirtindami savo žodžius, kad reikia idėjas ir vykdyti, t. y. atlikti žmogaus ugdymo darbą, tų pačių metų viduryje (birželio 24 d. išėjo I nr.) įsteigė naujos krypties dienraštį „XX amžius“. Dienraštis buvo jo autorių misijos – kurti savo organišką valstybę – atlikėjas, rašo J. Macei- nienė savo knygoje. Tai katalikiškos krypties dienraštis, religija ir lietuviškoji kultūra jo redakcijos buvo laikomi aukščiau už partinę politiką, todėl jis nebuvo susietas su jokia politine grupe. Redakcijai buvo svarbiausia tai, „kiek tuose faktuose ar idėjose yra suderinti apskritai žmoniški ir krikščioniški principai, kaip autoritetas ir laisvė ar teisingumas ir meilė. Bet tai nėra nei kairės, nei dešinės politika“ (žr. S. Ylos str., „Aidai“, 1982, nr. 4). J. Maceinienė, komentuodama S. Ylos mintis, P. Dovalgos laiško faksimilė, Praha, 1939 m. pareikštas dienraščio 45 metų sukakties pro- pavasaris. ga, sako, jog „sąjūdinis momentas“ yra „ypač Dovalgų ir Martynaičių šeimų archyvo nuotr. svarbus formuojant naują, pasiaukojančios

76 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 2016 m. gegužės 31 d. tuometinis Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius ir Čekijos Respublikos ambasadorius Bohumilas Mazánekas pagerbia P. Dovalgos atminimą Pabartonyse. Gedimino Zemlicko nuotr. dvasios žmogų, galintį dalyvauti savo valsty- „Židinio“ žurnale, 1938, nr. 8–9), byloja apie bės, kurioje įsigalėtų laisvės, o kartu teisingu- neeilinį jauno žurnalisto – politikos publicis- mo ir meilės principai, kūrime. Taigi išbudinti to talentą. Autorius nuosekliai, analitiškai ir žmones, padėti susivokti valstybės gyvenime, vaizdingai pasakojo apie virš Čekijos pakibu- Kaunietis žurnalistas ir vertėjas Pranas Dovalga: prikeltas iš istorijos užmaršties atskirti gerą nuo pikto, įžiūrėti, kas yra reikš- sią tragediją. Šalį okupavus hitleriniams na- minga, ir pagaliau paraginti savo tėvynės la- cistams, 1939 m. P. Dovalgą gestapas suėmė bui buvo vienas iš pagrindinių dienraščio „XX ir uždarė į Prahos vokiečių psichoneurologinę amžius“ uždavinių...“ ligoninę. Iš ten jam kurį laiką naciai dar leido rašyti (žinoma, tik vokiškai!) laiškus į Lietuvą, Tikėtina, kad P. Dovalgos glaudus bendra- bet vėliau susirašinėjimas su tėvais, seserimi darbiavimas (jis redakcijos įvardijamas kaip Stanislova, kurią jis labai mylėjo, nutrūko. „specialus bendradarbis“, „mūsų bendradarbis“, „mūsų spec. korespondentas Prahoje“, „mūsų spec. korespondentas Vidurio Euro- Atminimas įamžintas poje“) su šio dienraščio redakcija nebuvo at- sitiktinis faktas. Jis buvo naujų, tobulesnių XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje čekų tyri- idėjų šalininkas. Jo įvairiais slapyvardžiais nėtoja Z. Kukanova viename solidžiame Pra- (dažniausiai Gratus) pasirašyti ir išspausdinti hos leidinyje pateikė lentelę, kurioje nurodyti dienraštyje „XX amžius“ (nuo 1938 m. birželio nuteistieji mirties bausme pagal gyvenamąją 7 d. iki 1939 m. vasario 22 d.) 28 „laiškai“ bei vietą Prahoje. Daugiausia – 19 – pasmerk- „reportažai“ ir vienas, analizuojantis sudėtin- tųjų mirčiai iš sostinės Naujamiesčio rajo- gą geopolitinę padėtį Europoje (išspausdintas no. Tarp jų ir lietuvių žurnalistas P. Dovalga

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 77 kaime (Jonavos r.) ant žalumoje skendinčio Neries kranto sukurtas memorialas P. Dovalgai atminti. Atgabentame akmenyje iškaltas užra- šas: „Šioje tremtinių sodyboje užaugo vertėjas, žurnalistas Pranas Dovalga-Ramutis-Gratus, savo akimis matęs ir dienraštyje „XX amžius“ 1938/1939 metais aprašęs fašizmo nusikaltimus. Nacių sušaudytas Prahoje 1941-11-17.“

SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS 2012 m. spalio 5 d. Jonavos krašto muziejuje Memorialinis užrašas, skirtas P. Dovalgai atminti. giminaičių rūpesčiu buvo surengta pirmoji Gedimino Zemlicko nuotr. paroda, skirta P. Dovalgai.

(nurodyta gimimo data, vieta, profesija ir 2016 m. balandžio 5 d. Čekijos Respubli- šeiminė padėtis (nevedęs). Nuosprendis jam kos ambasadoje Vilniuje įvyko režisieriaus ir dar trims Prahos gyventojams įvykdytas Justino Lingio dokumentinio filmo „Pranas 1941 m. lapkričio 17 d.). Dovalga, žurnalistas ir vertėjas“ premjera. O gegužės 31 d. Jonavoje rajono savivaldybė P. Dovalga, jautrios širdies žmogus, talen- ir Čekijos Respublikos ambasada bei Lietu- tingas ir drąsus žurnalistas, vertėjas poliglo- vos ir Čekijos draugija, taip pat giminaičiai tas, įrašė savo vardą ir Čekijos bei Slovakijos organizavo renginį „Žurnalisto ir vertėjo santykių istorijoje. Slovakijai 1938 m. spalį Prano Dovalgos (1911–1941) sugrįžimas į skelbiant autonominę nepriklausomybę, iš- gimtinę“. Susitikimo su jonaviečiais, sve- vakarėse prezidento buvo pasiųstas atlikti čiais ir žurnalistais metu papasakota apie politinį-sociologinį tyrimą (apklausą) ir pra- talentingo kraštiečio asmenybę, gyvenimą ir nešti Hradui rezultatus (tą jis gerai atliko). veiklą, parodytas dokumentinis filmas apie šį iškilų kraštietį. Ne vieno renginio metu Giminaičiai išsaugojo nemažai medžiagos, su- siūlyta įsteigti P. Dovalgos premiją, skiriamą sijusios su jų dėdės P. Dovalgos gyvenimu, – žurnalistams ir vertėjams. Šiandien daugelis nuotraukų, laiškų, užrašų knygelių. Dovalgų, P. Dovalgos gyvenimo ir intensyvios kūrybi- Martynaičių šeimų istorija, kaip ir daugelio Lie- nės veiklos faktų dar neatskleista, nes trūks- tuvos šeimų, mena prievartinę rusų okupantų ta finansavimo kruopščiai paieškai Prahos ir vykdytą tremtį ir pokario metų okupuotos Tė- Bratislavos archyvuose atlikti. vynės žiaurumus. Ačiū, kad išsaugojo relikvijas ir atmintį apie savo garbingąjį dėdę. Trijų sū- P. Dovalga, pakirstas esesininko kulkos, paliko nėnų – Vytauto Dovalgos, Jono ir Juozo Algi- šį pasaulį teišgyvenęs vos 30 metų. Vis dėlto manto Martynaičių – iniciatyva Pabartonių Tėvynei jis sukrovė didelius dvasinius turtus.

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

78 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Povilas Sigitas Krivickas Ekspozicija Klaipėdoje – Mažosios Lietuvos spaudai ir jos kūrėjams atminti

Klaipėdos I. Simonaitytės Pano atidengimo akimirka: (iš kairės) lietuviškos pe- bibliotekos direktorius Juo- riodikos tyrinėtojas ir kolekcininkas Šarūnas Toliušis, zas Šikšnelis prieš mano rašytojas Vytautas Čepas, pano apie Vakarų Lietuvos kūrybos vakarą toje kultū- spaudą sumanytojas Juozas Šikšnelis, fotografas ir ros įstaigoje pasiguodė, kad operatorius Eugenijus Macius, „Klaipėdos“ dienraščio mažai kas iš žiniasklaidos žurnalistė, kultūrinio leidinio „Durys“ redaktorė Rita Bočiulytė, fotomenininkas Vytas Karaciejus ir „Klaipė- atstovų susidomėjo originalia dos“ dienraščio fotoreporteris Vytautas Liaudanskis. naujove. Ją pamatyti galima Gedimino Pilaičio nuotr. Periodikos skaitykloje. Tai visą didelę galinę skaityklos sieną užimantis pano „Vietinė spauda Klaipėdos krašte“. dramaturgas ir žurnalistas Juozas Chlivickas (1919–2004). Po Antrojo pasaulinio karo, kuriame dalyvavo kaip kareivis, J. Chlivickas at- Su šia ekspozicija supažindina tiek pats bib- vyko į Klaipėdą, dirbo laikraščio „Raudonasis liotekos direktorius, tiek Periodikos skaity- švyturys“ redaktoriumi. klos vedėja Vilma Plauškienė. Čia vaizdingai parodyti Klaipėdos krašte nuo XIX a. pradžios Paskutinė, penktoji, skiltis skirta neseniai iš- vokiečių ir lietuvių kalbomis leisti laikraščiai, ėjusiems Amžinybėn kolegoms Vladui Jonui primenama sovietmečio periodika, rodomi Gurnevičiui-Ramaškoniui (1923–2002), Pra- elektroninių žinių portalų dar nesužlugdyti

SPAUDOS IR RADIJO ISTORIJA SPAUDOS nui Martinkui (1926–2007) ir Albinui Endriui dabartiniai popierinės žiniasklaidos leidiniai. Stubrai (1929–2007). A. Stubros antrasis vardas Įspūdingame Periodikos skaityklos meniniame Endrius, kaip buvo rašoma Mažojoje Lietuvoje, akcente greta praeities žiniasklaidos antraščių, rodo jį esant tikrą lietuvininką. Baigęs Klaipėdos faksimilių matome ir pačius kūrėjus. Pavyz- mokytojų institutą, dirbo įvairiose uostamiesčio džiui, keletas pavardžių iš penkių panoraminio švietimo įstaigose, kol savo pašaukimą atrado stendo skilčių. Pirmasis – Johanas Ferdinan- kaip fotografas. Nuo 1966 iki 1999 m. dirbo das Kelkis (1801–1887) – mokytojas, poetas, laikraščio „Tarybinė Klaipėda“ (vėliau – „Klaipė- vienas iš lietuvių periodinės spaudos pradinin- da“) reporteriu ir fotokorespondentu. kų. 1832–1867 m. redagavo periodinį leidinį „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą Pano idėjos autorius ir sumanytojas – I. Si- tarp žydų ir pagonų“, 1875–1877 m. – laikraštį monaitytės bibliotekos direktorius, rašytojas „Pasiuntinybės laiškelis“, 1851–1871 m. ben- J. Šikšnelis. Įgyvendinti idėją jam padėjo daili- dradarbiavo „Keleivyje“. ninkas Romas Klimavičius ir dizaineris Tomas Rutkauskas. Šis pano – tai gražus paminklas Iš antrosios skilties – Juozas Pronskus (1893– Mažosios Lietuvos periodinei spaudai. Tiesa, 1984) – prozininkas, vertėjas, žurnalistas. Jis pirmasis periodinis leidinys dabartinėje Lietu- dirbo vaistinėse, laikraščių redakcijose. Nuo vos teritorijoje pasirodė ne lietuvių, bet lenkų 1920 m. bendradarbiavo dienraščiuose „Lie- kalba – laikraštis „Kurjer Litewski“ Vilniuje tuva“, „Lietuvos žinios“ ir kituose leidiniuose. išėjo 1760 m. Po daugelio metų (1823 m.) Buvo pastebėtas Vaižganto ir pakviestas dirbti pradėjo eiti ir pirmasis lietuviškas periodinis į „Lietuvos aido“ redakciją Kaune. Vienas iš Lie- leidinys „Nusidavimai Dievo karalystėje“. Jis tuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos steigėjų. buvo leidžiamas Mažojoje Lietuvoje gotiškais rašmenimis. Ir tik 1849 m. Klaipėdoje pasiro- Trečioji skiltis pradedama Adomo Brako (1886– dė pirmasis lietuvių savaitraštis „Lietuvininkų 1952) portretu. Dailininkas, publicistas, peda- Prietelis“. I. Simonaitytės bibliotekos inter- gogas A. Brakas laikomas vienu pirmųjų XX a. neto svetainėje teisingai pastebima, jog pano lietuviškosios spaudos iliustratorių. Jo suma- „Vietinė spauda Klaipėdos krašte“ perkelia į nymu 1932 m. pradėtas leisti šio krašto proble- tuos istorinius laikotarpius, kai spauda įsilie- moms skirtas žurnalas „Mažoji Lietuva“. Mirė jo į tenykščius visuomenės gyvenimus, ir lydi Sibiro tremtyje apakęs ir netekęs sveikatos. iki šių dienų. Todėl tiktų savo studijas nuo čia Ketvirtoje skiltyje – dabartinės vyresniosios pradėti ir Klaipėdos universiteto žurnalistikos kartos klaipėdiečiams gerai prisimenamas specialybės studentams.

80 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 MŪSŲ KŪRYBA MŪSŲ KŪRYBA

Vytautas Žeimantas LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistai šakiečiai padovanojo gražią Spaudos šventę

Šiemet Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos Šventinė apdovanojimų dienos šventę buvo nutarta surengti Kudirkos ceremonija baigta: (iš kai- Naumiestyje, mieste, įsikūrusiame Šešupės ir rės) H. Vaitiekūnas, LŽS Širvintos santakoje, visai šalia Lietuvos ir Ru- premijų laureatės J. Mažylė sijos sienos. Mieste, kuriame labai gerbiamas ir L. Lingytė, „Laikraščio publicisto, rašytojo, tautinio atgimimo skleidė- „Valsčius“ redaktorė G. Di- džiapetrienė ir LŽS pirmi- jo Vinco Kudirkos atminimas. ninkas D. Radzevičius. Džiugi buvo šventė. Juk sugužėjo kolegos Eugenijaus Maciaus nuotr. iš visų kraštų: Vilniaus ir Kauno, Klaipėdos ir Elektrėnų, Vilkaviškio ir Pasvalio, Marijampo- lės ir Trakų... Ir, aišku, šeimininkai šakiečiai. O dar tas pavasariško oro puikumas... muziejus tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus padaliniu ir tų pačių metų gruodį atvėrė duris lankytojams.

Buvo gera proga ir rimtai padiskutuoti apie Dabar muziejaus ekspozicija suskaidyta į MŪSŲ KŪRYBA MŪSŲ žurnalisto duonos skalsumą bei kartumą, pirmą ir antrą aukštus. Pirmas aukštas la- pabendrauti su seniai matytais ir nematytais biau klasikinės stilistikos, būdingos Lietuvos kolegomis, susipažinti su turtinga šio krašto nacionaliniam muziejui, kuriam ir priklauso istorija, paminklais. Šventę surengė Lietuvos Vinco Kudirkos muziejus. Čia pristatoma ir žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalis- Kudirkos Naumiesčio istorija. Gausią ikono- tų kūrėjų asociacija, Lietuvos nacionalinio grafinę ir istorinę ekspoziciją, be abejo, pa- muziejaus padalinys – Vinco Kudirkos mu- gyvina XIX a. pabaigos tradicinė zanavykų ziejus ir Šakių rajono „Laikraščio „Valsčius“ apranga. redakcija. Antrojo aukšto ekspozicija skirta V. Kudir- kos gyventam laikotarpiui, knygnešystės ir Vinco Kudirkos muziejuje – XIX a. antrosios pusės tautinio judėjimo vei- modernumas ir klasika kėjų – varpininkų – istorijai. Būtent jie su- brandino lietuvių tautą laisvės ir nepriklau- Šventiniai renginiai prasidėjo Vinco Kudir- somybės siekiui. kos muziejuje. Jo ekspoziciją pristatė Lietu- vos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė „Antrame muziejaus aukšte jūs pateksite į Kulnytė. savotišką labirintą, vesiantį jus knygnešių keliais. Juk XIX a. pabaiga ir buvo toks la- Anot B. Kulnytės, V. Kudirkos svajonė buvo birintas, per kurį reikėjo eiti, atrasti duris atkurta Lietuvos valstybė, todėl atnaujin- ir pro jas išeiti į Nepriklausomybę“, – sakė to muziejaus salėse pristatoma reikšminga B. Kulnytė. su Lietuvos istorija ir etnografija susijusi medžiaga. Be abejo, antras muziejaus aukštas šiuolai- kiškesnis. Jame pamatėme ir tris terminalus, Muziejui pradžią davė pirmasis ekspona- kuriuose elektroniniu būdu buvo galima pa- tas – albumas, kuriame įklijuotos laikraščių vartyti „Varpą“, „Ūkininką“, kitus ano meto ir žurnalų iškarpos, susijusios su V. Kudirkos leidinius. gyvenimu. Tai buvo 1959 m. Vinco Kudir- kos vidurinėje mokykloje. Lietuvių kalbos Tarp muziejaus eksponatų – 1863 m. Juoza- mokytojos Natalijos Manikienės rūpesčiu po Zavadskio spaustuvėje išleista maldakny- ekspozicija plėtėsi, o jau 1989 m. šis mažas gė, kurią V. Kudirka padovanojo savo šeimi- mokyklos muziejėlis tapo Maironio literatū- ninkės Naumiestyje Petronėlės Krūzaitienės rinio muziejaus filialu. Kadangi medžiagos dukrai Marijai, taip pat V. Kudirkos vertimų apie V. Kudirką buvo surinkta daug, tai nu- rankraščiai: Georgeʼo Gordono Byrono „Kai- tarta statyti naują muziejaus pastatą. Sukur- no“, Friedricho Schillerio „Orleano mergelės“ tas Vinco Kudirkos fondas. 1998 m. rugsėjį ir „Viliaus Telio“ vertimai į lietuvių kalbą.

82 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės B. Kulnytės pasakojimas apie V. Kudirką sukėlė didelį susidomėjimą. Eugenijaus Maciaus nuotr. LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistai šakiečiai padovanojo gražią Spaudos šventę

Dvi buvusios kolegės žurnalistės – A. Žičkuvienė ir G. Gudjurgienė.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 83 MŪSŲ KŪRYBA MŪSŲ

Prestižinių LŽS premijų laureatės L. Lingytė ir J. Mažylė su LŽS vicepirmininke A. Žemaityte- Petrauskiene (centre). Eugenijaus Maciaus nuotr.

H. Vaitiekūnas ir LŽS Senjorų skyriaus pirmi- V. Kudirkos muziejaus ekspozicija sudomino ninkas I. Skridla. žurnalistą G. Pilaitį ir rašytoją S. Isajevą, atvyku- sius iš Klaipėdos.

84 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 „Muziejuje vyksta ir edukaciniai užsiėmi- mai. Jų metu kalbame apie V. Kudirkos as- menybę, „Varpo“ įkūrimą, apie lietuviškos spaudos draudimą, gausų knygnešių būrį Sūduvos krašte“, – teigė muziejininkė Irena Zinkevičienė.

Vinco Kudirkos ir Vytauto Gedgaudo premijų įteikimas Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija Muziejaus salėje iškilmingą prestižinių Vin- co Kudirkos ir Vytauto Gedgaudo premijų įteikimo ceremonija pradėta poetine kom- Vinco Kudirkos premija įteikta Lietuvos te- pozicija „Pabusiu – pabūsiu – pajusiu“, kurią levizijos režisierei Laimai Lingytei už doku- mums suvaidino Šakių „Žiburio“ gimnazijos mentinio filmo „Odė Lietuvos baletui“ scena- Dramos studijos moksleiviai, vadovaujami rijų ir režisūrą. mokytojos Vilijos Meškaitienės. Vytauto Gedgaudo premija apdovanota Vil- Prisipažinsiu, šakiečiai moksleiviai labai ma- niaus universiteto Komunikacijos institu- loniai nustebino. Jaunimas, sulaukęs audrin- to Žurnalistikos instituto docentė Jolanta gų plojimų, sužavėjo ne tik vidine energija, Mažylė už monografiją „Žiniasklaidos at- temperamentu, drąsa, motyvuotai mobilia skaitingumas ir žurnalisto atsakomybė“ bei scenine laikysena, bet ir šmaikščiu žodžiu, pastarųjų laikų autorines publikacijas. Abi vidine satyra, pilietišku publicistiniu mąsty- laureates sveikino Šakių rajono savivaldybės mu. Tiesiai šviesiai kalbant – išmaudė mus, ir Kudirkos Naumiesčio seniūnijos vadovai, žurnalistus, parodydami tai, kuo dabarti- kolegos ir bičiuliai. LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistai šakiečiai padovanojo gražią Spaudos šventę nei žurnalistikai nederėtų didžiuotis. Ačiū „Žiburio“ gimnazijos moksleiviams, ačiū jų Anot D. Radzevičiaus, atiduota ir viena sko- mokytojai V. Meškaitienei, ačiū ir tam (ar la: 2007 m. Vinco Kudirkos premijos laurea- tiems), kurie sukūrė tokį gyvą publicistinį tei Aurelijai Arlauskienei įteiktas V. Kudirkos scenarijų. medalis. Tai įvyko todėl, kad anksčiau tokių medalių iš viso nebuvo. Juos pradėjo gaminti Oficialiąją premijų įteikimo ceremoniją tik pastaraisiais metais. Tačiau, anot D. Ra- pradėjo LŽS ir NŽKA pirmininkas Dai- dzevičiaus, visi anksčiau apdovanotieji Vinco nius Radzevičius. Jis suteikė žodį abiejų Kudirkos premija gaus neseniai pagamintus premijų skyrimo vertinimo komisijos pir- specialiai tai progai skirtus medalius. mininkui televizijos žurnalistui Henrikui Vaitiekūnui, paskelbusiam abiejų premijų Žodžio paprašiusi „Laikraščio „Valsčius“ re- laureatus. daktorė Giedrimė Didžiapetrienė padovanojo

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 85 MŪSŲ KŪRYBA MŪSŲ

Šventės akimirka. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Klaipėdietės žurnalistės J. Beniušytė ir A. Kažukauskienė su dukra Justa.

86 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Skolos V. Kudirkos medalis – 2007 m. laureatei A. Arlauskienei. Eugenijaus Maciaus nuotr. LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistai šakiečiai padovanojo gražią Spaudos šventę Gėlės iš redaktorės G. Didžiapetrienės rankų puikią kalbą rėžusiam H. Vaitiekūnui.

Visus užbūrusią poetinę kompoziciją „Pabusiu – pabūsiu – pajusiu“ suvaidino Šakių „Žiburio“ gimnazijos Dramos studijos moksleiviai, vadovaujami mokytojos V. Meškaitienės.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 87 MŪSŲ KŪRYBA MŪSŲ

Laureatės. „Laikraščio „Valsčius“ redaktorė G. Didžiapetrienė Eugenijaus Maciaus nuotr. padovanojo D. Radzevičiui marškinėlius su itin šiuo- laikišku V. Kudirkos portretu.

Prestižinių LŽS premijų medaliai ir diplomai. Eugenijaus Maciaus nuotr.

88 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Vyriausiasis šventės dirigentas – LŽS pirmininkas D. Radzevičius. Eugenijaus Maciaus nuotr. LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistai šakiečiai padovanojo gražią Spaudos šventę

Droną valdė radijo žurnalistas N. Šinkūnas. Žurnalistų šventei įamžinti buvo pasitelktos šiuolaikinės technologijos – dronas.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 89 MŪSŲ KŪRYBA MŪSŲ

Mojuojame skraidančiai filmavimo kamerai – dronui. Eugenijaus Maciaus nuotr.

Sušoktas ir laisvės šokis aplink V. Kudirkos paminklą.

90 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Rikiuotė, sudarant žodį Laisvė. Eugenijaus Maciaus nuotr.

D. Radzevičiui marškinėlius su itin šiuolaikiš- studijos skaitovas Domantas Starkauskas ku V. Kudirkos portretu. (vadovė V. Meškaitienė).

Oficialiąją dalį baigė kolega H. Vaitiekūnas, Pasibaigus oficialiajai šventės daliai, visi da- pakalbėjęs apie žurnalistinę virtuvę, žurna- lyviai susirinko prie V. Kudirkos paminklo. listų santykius su visuomene. Kalbėjo įtai- LŽS pirmininko D. Radzevičiaus vadovauja- giai, ilgametė praktika prieš televizijos ka- mi šventės dalyviai sustojo taip, kad iš vir- meras ir dėstytojo patirtis suteikė jam gerą šaus būtų matomas žodis LAISVĖ. Visa tai galimybę žodžiu valdyti auditoriją. Kolegos buvo filmuojama iš aplink skraidančio drono, LŽS Kauno apskrities skyriaus žurnalistai šakiečiai padovanojo gražią Spaudos šventę Henriko būtume klausę ir ilgiau, bet jis pats kurį meistriškai valdė radijo žurnalistas Ne- pareiškęs, kad „galėčiau kabinti makaronus das Šinkūnas. ir ilgiau“, to nepadarė, susilaukdamas nuo- širdžių katučių. Po to iškeliavome pasižvalgyti po Kudirkos Naumiestį – nuo muziejaus pro gimnaziją iki Pasigardžiavimui išklausėme ir Jono Meko pasienio ir Vytauto paminklo, beržų alėja iki eilėraštį „Vilkas“, kurį profesionaliai pade- V. Kudirkos kapo, pro Sederevičiaus garsiuo- klamavo Šakių „Žiburio“ gimnazijos Dramos sius arklius iki Širvintos muziejaus.

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 91 Šventės veidai ir vaizdai Eugenijaus Maciaus nuotr.

92 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Šventės veidai ir vaizdai Eugenijaus Maciaus nuotr.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 93 Daiva Červokienė Loreta Jastramskienė: „Praktikuoju gylį, ne plotį“

Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje 2017 m. prista- Rašytoja ir žurnalistė tyta jau ketvirtoji žurnalistės ir rašytojos Loretos Jas- Loreta Jastramskienė. tramskienės, 2009 m. apdovanotos „Už nuopelnus Olgos Posaškovos nuotr. žurnalistikai“, knyga „Bilietas į Grįžulo Ratus“. Ro- manų „Vanduo nemoka kalbėti“, „Juokingos moters agapė“, „Įpėdiniai“ autorė šia knyga prisistato kaip eseistė. Knygoje – esė apie 12 pasaulio rašytojų, ku- rių kūriniai, gyvendami su autore Šiaurės miestelyje, darė įtaką jos gyvenimui. koks augalas išaugs iš šio daigo – neužmirštuo- lė ar durnaropė. Atitinkama bus ir misija.

O poveikis visuomenei? Po dvidešimt trejų žurnalistiniam darbui skirtų metų tapai valstybės tarnautoja ir Dažnai prisimenu prancūzų rašytoją Emilį per aštuonerius metus išleidai tris groži- Zola, jo nusiteikimą ir jo laišką „J‘accuse..!“ nes knygas. Tai atsvara kitokiam darbui? (pranc. Aš kaltinu..!) Prancūzijos prezidentui Felixui Faure 1898 m. Rašytojas pasiryžo Atsvara turbūt reikalinga, kai sutrinka pusiaus- ginti neteisėtai apkaltintą ir Velnio salose vyra, ir knygų rašymas tokiu atveju negelbėtų. įkalintą žydų tautybės prancūzų karininką Pirmą romaną „Vanduo nemoka kalbėti“ parašiau Alfredą Dreyfusą. Koks buvo poveikis vi- ir išleidau dirbdama žurnaliste „Lietuvos žinio- suomenei? Ji susiskaldė, o ginčai ir abejonės se“, tad vėlesnis darbo pakeitimas kūrybai įtakos pasiliko. Tačiau E. Zola pasielgė garbingai,

negalėjo turėti. Kas turėjo? Laikas. Supranti, kad už šį laišką jis buvo teisiamas, antisemiti- Loreta Jastramskienė: „Praktikuoju gylį, ne plotį“ jo liko nedaug, o esminiai tavo gyvenimo darbai nių nuotaikų nestokojančioje visuomenėje dar net nepradėti. Knygas vis atidėdavau ateičiai, jo veiksmas buvo neabejotinai altruistiškas. nes rašydavau kasdien kito žanro kūrinius. Atidė- Žurnalistai ir rašytojai kiekvieną dieną turi liojimo laikas išseko, nebeturėjau kuo motyvuoti galimybę stovėti tiesos ir neteisėtai apkaltin- delsimo. Teko pasiskirti rašymo valandas, steng- tųjų gynimo pusėje, tai ir būtų vienas iš svar- tis nenuvolioti jų, daryti tai, ką esu sau prisakiu- biausių jų darbo poveikių visuomenei. Jeigu si. Tai ne saviraiška, ne svajonių išpildymas, ne kūriniuose, kuriuos viešai skelbia žurnalistas malonumas. Darbas, pats sudėtingiausias, kokį ar rašytojas, svarbiausias visuomenės intere- yra tekę dirbti. Jį skiriu žmonėms, kurių patirtis sas, tai poveikis vienodai pozityvus. nepanaši į laimingas kino filmų pabaigas. Tačiau toji patirtis yra laisvai mąstančių dažnai nelaisvo- Knygoje „Bilietas į Grįžulo Ratus“ pasa- je aplinkoje žmonių turtas. koji savo susitikimų su žymių rašytojų kūriniais ir jais pačiais įspūdžius. Kaip Kaip manai – žurnalisto ir rašytojo, aps- kilo mintis taip konstruoti esė? kritai literatūros ir žurnalistikos misija daug skiriasi? Kiekviena tema pati randa viduje slypinčias kūrybos galias, dirbtinio konstravimo nepri- Žurnalistika yra reikalingų visuomenei žinių reikia. Esė yra ir žurnalistinis, ir literatūrinis perdavimas, literatūra tokios misijos neturi. žanras. Nors esu romanistė, bet esė žanras Nors gali turėti. Priklauso nuo rašytojo ir žan- turbūt visada buvo artimas, nes tai vienin- ro, kurį pasirenka. Žurnalistas kasdien rašo telis literatūrinis žanras, kurį dar įsileisdavo apie kitus ir tik retkarčiais – apie savo patirtį, laikraščiai. Dirbdama žurnaliste nuolat rašy- rašytojas – dažnai apie save ir retkarčiais apie davau bent jau trumpas esė. Laikraštyje buvo kitus. Literatūros ir žurnalistikos misijų verti- tokia mano asmeninė rubrika „Mažasis esė“. nimas, kad ir kokio apibendrinimo siektume, Nuo seno gyvenu su rašytojais, niekas nepa- visuomet prasidės nuo asmenybės, todėl jame vyduliauja man jų, nes net jie patys nežino ir pasiliks subjektyvumo daigas. Išliks klausimas, nesužinos, kad gyvena kartu. Tikėdama, kad

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 95 Ericho Marijos Remarque‘o Porto Ronką, Char- les‘o Bodlero Paryžių su Senos krantine. Taip radau Marlenos Haushofer „Sieną“ Austrijos Al- pėse, Sen Julien le Pauvre bažnytėlę Paryžiuje, kurioje Oskaras Milašius gulėdavo kryžiumi. MŪSŲ KŪRYBA MŪSŲ

Visi dvylika tam tikrais gyvenimo momentais yra padrąsinę ir nusprendę, kaip man pasielgti. Ne aš, jie už mane. Nors to niekada nesužinos.

Kaip atrinkai rašytojus, kuriems skyrei esė?

Tai rašytojai, kuriems buvo ne tas pats, kas gi nutiks šiam pasauliui, jo žmonėms šiandien Vladimiro Beresniovo (Vlaber) iliustracija ir rytoj. Jų kūriniai užkabino viduje esančią stygą, ši suskambo, aš užrašiau partitūras. transcendencija yra ne vien filosofinė sąvo- ka, dažnai sulaukiu grįžtamojo ryšio. Tuo- Galima sakyti, kad tai Tau didžiausią met, kai keliauju į jų gyventas šalis, lankau įspūdį palikę autoriai? jų laikinus ir amžinuosius namus. Kartais jų žodžius girdžiu aiškiau nei gyvųjų kalbas. Galima taip sakyti, nes iki šiol man labai svarbu ne tik tai, ką sukuria rašytojas, bet ir tai, Tarsi kalbiesi su rašytojais (su keliais – koks jis pats yra ir ką nuveikia dėl anksčiau ir realiai kaip žurnalistė, su kitais – nu- minėto visuomenės intereso. J. J. Rousseau, vykusi į jų gyventas vietas ar tik susisie- E. M. Remarque‘as, O. Milašius, Antanas Ši- kusi mintimis, o J. J. Rousseau net rašai leika, Imbi Paju, Donelaitis, Samuelis Shemas, laišką Alpėse), polemizuoji su jų laikme- Stefanas Zweigas – jų darbai ir laikas skirti ne čiu, herojais. Visi šie kūrėjai kažkaip da- vien patogiam rašytojo sėdėjimui rašant ir re- lyvauja Tavo gyvenime, padeda apmąs- daguojant brangiuosius savo kūrinius. tyti artimųjų tremties išgyvenimus ir jų pasekmes, švęsti Kalėdas, susitaikyti su Kaip sprendei dilemą, kiek galima būti tėčio netektimi, gydyti mamą ir pan. atvirai skaitytojams, parodyti savo velė- jamus marškinius. Esė „Dvi kūniškos sie- Šiaurės miestelyje, kuriame gyvenu, esu prisi- los istorijos“ bene atviriausiai pasakoji kvietusi daug autorių su kūriniais. Tačiau šie apie išgyvenimus atsisveikinus su mi- dvylika išskirtiniai. Perskaičiusi jų kūrinius vyk- rusiu tėčiu, mamos gydymą, tau padeda davau į platųjį pasaulį ieškoti. Ko? Vietų, kuriose gydytojo ir rašytojo S. Shemo (Stepheno gyveno jų personažai, kuriose gyveno rašytojai, Josepho Bergmano) romanas „Dievo na- kuriose jie amžinai gyvena. Taip Korsikoje radau mai“, laikomas tarsi ir medikų biblija. Gy de Maupassant‘o našlės Saverini iš „Vende- tos“ namą ant jūros kranto, Jean‘o-Jacques‘o Neberašyčiau, jeigu spręsčiau tokią dilemą. Rousseau salą Šveicarijoje, kurioje jis gyveno, Kam eikvoti laiką nenuoširdiems darbams?

96 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Velėjami marškiniai gali išgąsdinti paviršiumi knygos kelias rodo, kad turiu apie tai kalbėti. plaukiančiuosius. Praktikuoju gylį, ne plotį. Ir ne vien apie tai. Iki šiol daugelis mūsų ven- Tai, kas gilu, pareikalauja viso tavęs, išoriškai giame kalbėti apie ligonius, slaugymo keblu- blizganti apranga galėtų būti tik pirmas įžan- mus, didesnė dalis visuomenės tarsi Pavlovo gos sakinys į „Dievo namus“ ir „Vargo kalną“. šuo instinktyviai stigmatizuoja kitokius ir Tolesni kalbės apie sielos gyvenimą, kuriame silpnesniuosius. Negalėčiau apie tai nerašyti. nėra ką velėti, nes marškinių nelieka. Tiki, kad knygos gali gydyti, t. y. vadina- Kaip manai, kokios perskaitytos knygos mąja biblioterapija? palieka gilų pėdsaką žmogaus gyvenime? Biblioterapija gydo, ir labai sėkmingai, pakeis- Išgyventos kančios ir jos prasmės suvokimo dama medikamentinį gydymą. JAV, Didžiojo- knygos. Jos amžinos, nors kartais kelias į skai- je Britanijoje netgi bendrosios praktikos gydy- tytoją būna labai ilgas. Vienas pavyzdys – Joh- tojai paskiria knygą pacientui iš sudaryto sa-

no Williamso „Stouneris“. Išleisto 1965 m. jo vigalbos knygų sąrašo. Tokius sąrašus galima Loreta Jastramskienė: „Praktikuoju gylį, ne plotį“ skaitytojai nepastebėjo. Po autoriaus mirties rasti sanatorijose, kaip ir nerekomenduojamų praėjus devyneriems metams, 2003-iaisiais vėl knygų besigydantiems žmonėms. Išskirtinė išleistas romanas tapo skaitomas ir vertinamas vieta biblioterapijoje tenka poezijai. Ji visada visame literatūriniame pasaulyje. Tai kaip pa- bus egzistencinis Dievo buvimo įrodymas. liekamas tas pėdsakas? Regis, kartais autoriui reikia numirti, kad tas pėdsakas atsirastų. O kūrybos terapija?

Man pasirodė labai svarbus visų „Bilieto į Patikimiausias būdas suvokti, jog esu, ir atsa- Grįžulo Ratus“ esė aspektas – knygos psi- kyti tiems, kurie nenorėjo, kad būčiau, man choterapija skaitytojui... Galvojai apie tai? yra kūryba. Parašytos ir išleistos knygos. Tai imunitetas nevilčiai, kuri prabunda suvokiant, Tai labai mielas įvertinimas, įprasminantis kad iki šiol gyvena tūkstančiai žmonių, kurių tūkstančius valandų, kurias atidaviau kny- niekas neatsiprašė už jų šeimų sunaikinimą, ir goms. Man visada buvo artimos psichotera- turbūt jau nebeatsiprašys. Kai viena iš dvylikos peuto Viktoro Franklio mintys apie literatūrą, knygos veikėjų, estų rašytoja Imbi Paju savo kuri tampa atsvara nevilčiai, ir rašytoją, kuris, knygoje klausia, ar užteks empatijos šių laikų jeigu jau nesugeba tos atsvaros sukurti, tai žmogui suprasti tai patyrusius, atsakau – ne, bent jau neturėtų plūktis stengdamasis už- neužteks. Gyvensime pasaulyje, kuriame net ir krėsti skaitytoją neviltimi. Patyrusieji sovie- išoriškai kultūringi žmonės nieko nenorės apie tų vykdytą genocidą Lietuvoje nesulaukė nei tai žinoti, nebus jokių atleisk, nes jie jau turėjo teisinio, nei moralinio, nei pilietinio genocido būti. Todėl knygas rašysiu atrasdama neturėju- vykdytojų įvertinimo. Traumos liko, tačiau sius būti, ir kiekviena jų patvirtins, kad esame. kaip jas įveikti? Esu skaičiusi ne vieną istori- ko Arvydo Anušausko knygą apie sovietme- čio genocidą, profesorės Danutės Gailienės knygas apie politinių represijų padarinius. Remia Spaudos, radijo ir Tai tema, kuri nedaug kam terūpi, tačiau šios televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 97 Taiklusis kaunietis karikatūristas VLABER, arba tikėtini VLABERIO netikėtumai

Kadaise poetas sąmojingai ištarė: jeigu žvaigždės Vladimiras spindi, vadinasi, kam nors reikalingos... Panašiai Beresniovas. manytina ir apie visus menus, tarp jų ir karikatūrą, Asmeninio albumo nuotr. humoristinius piešinius. Tikslingumas neginčytinas. O kokia šiandieninė jų būklė, apyvarta? Į aiškius rėmus įspraustą karikatūrą mielai naudojo spauda, įvairūs kultūriniai renginiai, parodų organizatoriai. Vis dėlto pasitaikydavo spragų, pro kurias Taiklusis kaunietis karikatūristas VLABER, arba tikėtini VLABERIO netikėtumai VLABER, tikėtini arba karikatūristas kaunietis Taiklusis mūsiškių autorių lakštai nukeliaudavo į už- sienius (parodas, konkursus), sulaukdavo gerų įvertinimų, pripažinimo, laurų. Vienas iš bene aktyviausių tokio bendradarbiavimo entuziastų – kaunietis Vladimiras Beresnio- vas, įtvirtinęs savo pseudonimą – VLABER.

Rūpėjo KURTI, o ne KOVOTI. Tai labai reikš- minga laikysena. Gerokai pasikėlus virš pi- gaus pataikavimo, egoistiško prisitaikymo ar tyčinių akibrokštų, pikto ir triukšmingo reklamavimosi. Ilgainiui šitokia dailininko pozicija išugdė, įtvirtino savotišką kūrėjo ne- priklausomumą nuo politinių, ideologinių, socialinių suvaržymų, tarsi jų nė nebūtų.

Atgimimo laikotarpiu Vlaberio neištiko kū- rybinė drama ir neapėmė paviršutiniška, apgaulinga euforija. Menininkas liko koks

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 99 buvęs – pernelyg neįklimpęs į kasdieniškas aktualijas. Į buities ir visuomeninės būties realijas žvelgė iš savosios aukštu- mos su ironijos ir absurdo nuovoka.

Vlaberiui neprireikė jokių kūlversčių, lūžių, bū-

MŪSŲ KŪRYBA MŪSŲ tinybės ką nors iš esmės keisti kūryboje. Ne- pritrūko entuziazmo eksponuoti savo darbus tolimuose užsieniuose, nors tiek daug progų čia pat, Lietuvoje. Tik spėk suktis, dalyvauti, atsiliepti į tą laisvą įvairovę. V. Beresnio- vas liko toks pat paslankus ir produktyvus, kaip ir kopimo į kūrybos aukštumas metais. Taip pat nepalyginamai plačiau atsivė- rė knygų iliustravimo sritis.

Humoristinės kūrybos impulsai dažniausiai kyla iš įprastų versmių – iš vidinių nuosta- tų konflikto su aplinka. Ori, nepriklausoma kūrėjo laikysena, nepataikavimas jokiai ideologijai. Iš Vlaberio piešinių

100 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 * * * Vladimiras Beresniovas (Vlaber) gimė 1948 m. gruodžio 13 d. Bo- ronkio k., Mogiliavo srityje (Bal- tarusija). Dailininkas, grafikas, karikatūristas, knygų iliustrato- rius, fotografas, poetas. Europos karikatūristų asociacijos FECO (1989), Lietuvos žurnalistų są- jungos (1998), Lietuvos daili- ninkų sąjungos (1999), XXVII knygų mėgėjų draugijos (2008), Nacionalinės karikatūristų asociacijos „HUMOR SAPIENS“ (2009) narys. 2005 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas.

Baigė Kauno S. Žuko taikomo- sios dailės technikumo (dabar Kauno kolegijos J. Vienožins- visada galėjome tikėtis netikėtumų, grakščių kio menų fakultetas) meninio apipavidalini- akibrokštų, absurdiškiausių pervartų. Jo kumo (1965–1970) studijas. Tikrosios ūkinės

riamo pasaulio erdvėje nėra nieko neįmano- bendrijos satyros ir humoro laikraščio „Ūpas“ VLABERIO netikėtumai VLABER, tikėtini arba karikatūristas kaunietis Taiklusis mo. Tiktai gal ne viską išsyk suvokiame, nes čia viešpatauja nekasdieniška, nebuitiška absurdo logika.

Bene pastebimiausi linksmieji virsmai (per- sikūnijimai), kuriems apibendrinti tinka tokios sąvokos, kaip linksmoskopas, linksmoteka ir pan. Lyg kokia tikrovės ir fantazijos sąsaja. Arba lieptas iš niūrios, įgrisusios realybės į visagalę vaizduotę. Ir žiūrovas atsiduria kitoje tikrovėje, kuri nebeturi įprastos logikos, griežtų ribų. Taip įmano- ma samprotauti potekstėmis, užuomino- mis, nuojautomis, asociacijomis. O mes ši- taip pajuntame meno beribiškumą, kūrybos visagalybę.

Parengta pagal www.kaunozurnalistai.lt

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 101 meninis redaktorius (1989–1993), atkurto Lietuvos šaulių žurnalo „Trimitas“ dailininkas (1990), uždarųjų akcinių spaudos bendrovių „Varpas“ ir „Ryto varpas“ meninis redaktorius (1989–1995). Nuo 2010 m. LŽS Kauno žurna- MŪSŲ KŪRYBA MŪSŲ listų svetainės dailininkas.

1970 m. debiutavo „Kauno tiesoje“, „Nemu- ne“, „Šluotoje“, „Ūkininko patarėjuje“, „Lite- ratūroje ir mene“, kt. leidiniuose. Išleido autorines karikatūrų knygas „Vlaber“ (1998), aforizmų knygą „Geriau ragas ant kaktos...“ (2002), „Linksmoteka“ (2008). Iliustravo per 200 knygų, tarp jų knygų serijas „Portretai“ (1994–1999), „Likimai“ (1999–2001), su- rengė per 100 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienio šalyse: „Fujifilm“ fotografijos galerijoje Kaune (1992, 1998), Legnicos kultūros (Bulga centre Lenkijoje (2000), Kauno žurnalistų rija) (2008), namuose (2000–2013), Kauno LŽŪU (2007), karikatūrų parodoje „Smailiu žvilgsniu“ Čikagos humoristinių piešinių parodoje Kauno Ro- M. K. Čiurlionio galerijoje, jaunimo centre (JAV, tušėje „Su šypsena apie Kauną“ (2008), Ga- 2012). Jo darbai įvertinti: karikatūrų parodo- brovo satyros ir humoro namuose-muziejuje je „Žvilgsnis į šalies agropanoramą“ (2002)

102 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 federacija) laureatas (1987), tarptautinėje bienalėje Tolentine (Italija) apdovanotas si- dabro medaliu bei specialia „Luigi Mari“ premija (1999). Tarptautinės karikatūrų paro dos Pekine (Kinija) laureatas (2005) ir kt.

Už ištikimybę dviem mūzoms, nuolatinius kūrybinius ieškojimus bei atradimus apdovanotas LŽS Kauno apskrities skyriaus valdybos vardiniu „Gintariniu parkeriu“ (2000) ir „Dėkingumo plunksna“ (2013), medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“ (2009), už nuopelnus Kauno kultūrai – III laipsnio Santakos ženklu (2011), Kauno m. burmistro Jono Vi- leišio žalvariniu medaliu (2013).

I vieta, ekslibrisų konkursuose „Gyvo- ji atmintis“ Kaune (2012) I vieta, „Nuo Donelaičio „Metų“ iki...“ (2014) II vieta, XXXIX Lietuvos karikatūrų parodoje „Stot! Humoras eina!“ (2015) III vie-

ta, humoristinių piešinių ir karikatūrų VLABERIO netikėtumai VLABER, tikėtini arba karikatūristas kaunietis Taiklusis parodoje „Humor militaris informacinio karo fronte“ Vilniuje (2016) II vieta ir kt.

Dalyvavo per 1 000 grupinių parodų. Jo darbų yra įsigiję humoro ir satyros muzie- jai, daugelio šalių kolekcininkai. Įvairių tarptautinių karikatūros konkursų dalyvis ir laureatas: tarprespublikinės karikatūrų parodos „Karikatūra gina gamtą“ (Ryga, Latvija) laureatas (1985), tarprespubliki- nės karikatūrų parodos Kazanėje (Rusijos

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 103 ŽURNALISTŲ KELIONĖS

Gintaras Kaltenis Raitelio G. knygos ir kelionės

...Kai ruošėmės „2 000 km istorijos“ žygiui, stovyklo- Vežame paštą per je ant Norviliškių pilies arklidžių durų uknoliais buvo Lietuvos kraštą! prikaltas A3 su žygyje dalyvausiančiųjų pareigybė- Vlado Ščiavinsko nuotr. mis: G. Babravičius – misijos vadas, V. Marozas – autoūkio šefas, A. Kučinskas – veterinarijos daktaras, P. Nalivaika – kalvis... Ir taip dar dvidešimt. O ties kitomis dešimt pavardžių – tik trumpas ir aiškus užrašas „Raitelis“. Taip žygyje ir įpratom susišaukti: „Raiteli Giedriau“, „Raitele Skirmante“ ar „Raiteli G.“ kažkokiam leidiniui ar filmui. Labai ilgai negalėjau prisiversti, nes, galimas daiktas, mano smegenų vingiuose tų prisiminimų buvo per daug... Nežinojau, nuo ko pradėti, kuom baigti, kas mielam skaitytojui galės Meilė žirgams – nuo mažens būti įdomu, kas pernelyg gal asmeniška ar nuobodu... Ir tik keletą kartų paspragintas Aš, jei jau apie mane, gimiau „Literatūros ir sėdau prie kompiuterio... Ir tada pasipylė –

meno“ šeimoje: tėtis – publicistas ir rašytojas sakinys po sakinio, pastraipa po pastraipos, Raitelio knygos G. ir kelionės (I. Simonaitytės premija), tyręs ir rašęs Ma- prirašyta krūva puslapių. Vėliau tik pagal- žosios Lietuvos istorijos temomis, mama – vojau, kad, pridėjus nuostabias su mumis „Dailės“ kombinato darbuotoja. Tėvai ir net keliavusio V. Ščiavinsko fotografijas, išeitų tarybiniai mokytojai mane nuolat skatino puiki knygutė-atminimas kaip suvenyras žy- rašyti ir piešti, bet man tuo metu tokio po- gio draugams ir kitiems, kam bebus įdomu, būdžio užsiėmimai buvo pernelyg nuobo- kaip buvo iš tikrųjų. Būtinai kietais virše- dūs, tad su draugeliais, prisiskaitę nuotykių liais! Ačiū Ščiavui – taip ir išėjo. Knygą padė- romanų (labiausiai paveikė gal 3M – „Trys jo išleisti asmeninės santaupos, verslo part- muškietininkai“), Vilniaus centre susiradom neriai ir daugkartiniai draugai. Netrukus, jojimo sporto mokyklą. Likau ten ilgam... rekomendavus žurnalistei Snieguolei Dovi- Į žygį 2 000 km išjojau gal po 30 metų, kai davičienei, amžiną jai atilsį, knyga atsidūrė jau nebesėdėjau balne. Bet juk nieko nebūna „Versmės“ leidyklos savininko P. Jonušo ran- atsitiktinio... kose. Papildę, kiek pataisę, pridėję verstinius angliškus puslapius ir kelis žemėlapius, išlei- Grįžus iš istorinio žygio, po 40 dienų balne, dome dvigubai didesniu tiražu, vėliau DVD po ilgų raitų dienų ir trumpų naktinių poil- su filmu. Prasidėjo pristatymai po Lietuvą, sių dažnai baloje ar sušalus į ledą buvo sunku susitikimai su gyventojais, moksleiviais, ka- pritapti prie „civilio“ gyvenimo – lovoj per riais... Kelionių, žirgų ar LT istorijos gerbė- minkšta, namie per šilta, sutikti žmonės kal- jais. Kas tik galėdavo iš mūsų komandos, tas ba per ilgai ir be reikalo... O šaukinys „Raite- ir dalyvaudavo. Labiausiai iš mūsų laukiamas lis G.“ taip ir liko... Kurį laiką net nuėjęs pas buvo, jau atspėjote, mišrūnas Alšis, karjeros verslo klientus taip įsibėgėjęs ir prisistatyda- požiūriu „apšokęs“ netgi Bremeno muzi- vau, chi chi. Ir tik pamatęs ištįsusius veidus kantus – nuo valkatos Baltarusijoje iki LT puldavau taisyti padėtį: „Apie ką kalbėsim? Premjero kėdės. Vis ruošiamės jam paminklą Reklama, spaudos paslaugos, fotografija?“ statyti... Susitikimų salės dažniausiai būda- vo perpildytos, lūžo kėdės, traškėjo sienos ir kilnojosi lubos – žmonės pirko tas knygu- Knyga apie žygį sulaukė tes po kelias. Ir sau, ir kitiems, ir dovanoms. anšlago Vien autografams surašiau kelis rašiklius (matyt, tada ir susiformavo draugus links- Po kurio laiko kažkuris iš žygio vadų „liepė“ minantis grafomaniškas-kleptomaniškas surašyti keletą sakinių – kas ką prisimena, įprotis vogti, t. y., labai atsiprašau, skolintis kas užstrigo smegeninėje ir panašiai. Matyt, rašiklius). Tuo metu leidykla priskyrė man,

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 105 t. y. šiam projektui, 3 vadybininkus – vienas „Lietuvos raitelių atgimimas“. Jį padėjo pub rūpinosi pardavimais, kitas – šių susitikimų likuoti Ilgų nuotolių jojikų gildijos (Long organizavimu, trečias... Trečias, regis, kažką Riders Guild) įkūrėjas ir prezidentas CuChul- administracijai įtarus, prižiūrėjo mane, kad laine‘as (į šią pasaulinę raitelių gildiją priima neišjočiau kur į miškus... Per didelis dėme- tik žygeivius, vieno žygio metu nujojusius sys mane vargina ir verčia įtarinėti sąmoks- ne mažiau kaip 1 000 mylių). Visai netrukus lais ir suokalbiais... Netrukus knyga apie prestižiniame prancūzų žurnale „Randonner

ŽURNALISTŲ KELIONĖS ŽURNALISTŲ 2 000 km žygį tapo bibliografine retenybe a Cheval“ kartu su Basha O‘Neil‘u pasirodė (panašiai kaip Vytauto Didžiojo, kurio keliu panašus straipsnis „Lituanie – COME BACK mes jojom, dienoraščio originalas aukštaičių du cheval“. (Vertimo nereikia?) tarme). Leidėjas, pats nesitikėjęs tokios sėk- mės, sakė: „Tu, Raiteli G., kad ir kiek knygų parašytum – visas spausdinsiu!“ Taip ir buvo, Kūryba veža! kol jam nesibaigė pinigai... Vokiečių turizmo portalui „BET tourismus. Po tokios kaip ir sėkmės (žinoma, ne finansi- de“ jų priprašytas parašiau Lietuvą prista- nės man) artima ir tolesnė aplinka ėmė pra- tantį straipsniuką. Jie labiausiai domėjosi šyti mano straipsnių ir rašliavų apie tuos žy- turizmo galimybėmis. Beje, šio portalo re- gius (vos susilaikiau nepasakęs „reikalauti“ – dakcija įsikūrusi ties Hanoveriu, netoli tos va, ką daro ilgametis kenksmingas darbas re- vietos, kur gyveno – realiai! – garsiojo baro- klamos srityje), visokie laikraščiai, žurnalai no Miunhauzeno giminė (dabar ten įkurtas ir radijai ar telikai. Žinoma, ir fotografijų. Iš muziejus, beje, panašus yra ir Latvijoje, ne- užsienio taip pat. Netrukus žymiausiame pa- toli Rygos, kur irgi viešėjo didysis pasakoto- saulio raitelių ir žirgų mėgėjų portale „Horse jas). Tikrai mažai kas žino, kad iškiliausias Talk“ atsirado ilgas ir išsamus pasakojimas jų atstovas Karlas Friedrichas Hieronimus

Raitelio G. bučkis. Vlado Ščiavinsko nuotr.

106 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Raitelio knygos G. ir kelionės

Raitelių stovykla Norviliškių pilyje. Vlado Ščiavinsko nuotr.

(1720–1797) yra realus asmuo, aprašytas istorijas. Dabar ši vaikų ir paauglių leidykla „fantazy“ stiliaus knygoje, kuri jau 200 metų rengia spaudai gal tris mano knygas: apie įkvepia nuotykiams jauną ir seną... O dar lietuviškus skalikus-istorijos detektyvus Litą mažiau kas prisimena, kad toje knygoje apra- ir Centą, turistinę „Kačių turizmas“ ir „Pasa- šyti... lietuviški žirgai ir kelionė per Lietuvą. kojimus apie žirgus“. Vėliau, sakė, norės dau- Štai kelios citatos: „Aš mielai prisimenu puikų giau... Kada dirbti? lietuvišką žirgą, už jokius pinigus nenuperka- mą. Jį įsigijau visai atsitiktinai, tuo pat kartu Beje, ši vaikų leidykla leidžia, ko gero, vie- gavęs progą pademonstruoti jojimo meną ir nintelį Lietuvoje literatūrinį žurnalą vaikams paskleisti apie save puikaus raitelio garsą. Mat „Laimiukas“. Jame turiu porą savo rubrikų. viešėjau Lietuvoje, puikiame grafo Pšobolskio Vienoje iš jų – „Žymūs LT žmonės“ – rengiau dvare.“ Nieko sau, ar ne? Arba toliau: „Mano interviu su alpinistu V. Vitkausku, auksine lietuvis žirgas buvo toks neregėtai greitas, jog žuvele R. Meilutyte, Dakaro B. Vanagu, NBA tarp vijikų buvau pirmutinis.“ Miunhauzenas gladiatoriumi J. Valančiūnu, čigonų dainiu- mini ir Očiakivo vietovę, kur buvo piečiausia mi Ištvanu (interviu „Ar tikrai čigonai vagia Vytauto pilis, kur ir mes girdėme žemaitukus arklius“) ir net, manau, kad pavyko vienin- Juodojoje jūroje (tai visai netoli Krymo). Gal teliam pasaulyje, su Prezidente D. Grybaus- barono „lietuviškas“ žirgas irgi buvo žemai- kaite (pavyko vien dėl to, kad abu esame iš tukas? Nenustebčiau... Salomeikos, o tai šventas reikalasJ).

Kai papasakojau visa tai vokiečiams, jie išpū- tė akis ir, greitai sumetę, pasiūlė rengti eks- Naktis su mūzomis kursijas „Barono Miunhauzeno keliais“. Su- tarėm – kai aš turėsiu daugiau laiko... Netru- Daugiausia rašau naktį (tikras puikumėlis!) – kus ėmiau bendradrambliauti su „Nieko rim- niekas neskambina, tylu ir ramu... Žmona to“ leidykla, ėmiau rašyti straipsniukus ir pa- nepyksta, kad naktį praleidžiu su mūzo- sakas vaikams. Daugiausia istorines ar geo mis, – juk tai visai kas kita, ar ne? Šeimyninei grafines. Ar šiaip juokingas ir pamokančias laimei nekenkia... Dažnai, kai esu paveiktas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 107 rašymo, būnu toks šiek tiek priplaukęs – jei kyla kokia auksinė ar bent jau geležinė mintis, puolu ją užsirašinėti kad ir degant švieso- foro žaliai. Ir tik nuskambėjus nekantriems ditirambams mano talentui ir fanfaroms iš užpakalio metu užrašus ir spaudžiu gazą... Šiaip, pagavęs mūzą, rašau lengvai ir vos spė-

ŽURNALISTŲ KELIONĖS ŽURNALISTŲ ju užsirašinėti, ką ji man suokia, žinoma, vė- liau jai atidirbu. Mėgstu ilgokai taisyti, pildy- ti tekstą, rasti sąskambius ir ritmą... Pamesti Ukrainos keliais. arba atrasti panelę logiką. Juk sakinys ar Vlado Ščiavinsko nuotr. frazė yra kaip muzikos fragmentas ar radijo banga: tai tempas ir tonų spalvos, forma ir 2016 m.), kultūros atašė Izraelyje Saulius Pi- struktūra, pauzės ir parafrazės, kompozicija linkus, fotografijos meistras Saulius Paukš- ir harmonija, morfologija ir lingvistiska, gale tys, raitelis ir bardas Andrius Kaniava ir kiti. galų ir tos vos apčiuopiamos ar tik nujaučia- 2016 m. kartu su asociacija „Laisvieji raite- mos vibracijos, kurios sukelia fizinius ir che- liai“ inicijavome pašto ženklo su žemaituku minius procesus... Kartais, pasitaiko, ir ne- išleidimą. Vilniaus valdžiai pasiūlėme pasta- grįžtamus... Chi chi. Todėl dažnai labai bijau tyti paminklą žemaitukui – gal Šventaragio kalbos redaktorių, kurie kartais to negirdi, slėnyje, gal Žemaitės skvere arba ant Žalio- nemato ir nejaučia... Tad kastruoja negailes- jo tilto, bet Vilniaus merai dažniausiai ne tingai teisingai ir nuobodžiai, chi chi. Kodėl vilniečiai, tad dėl šios idėjos dabar rungiasi jie patys knygų nerašo? (kas greičiau) Anykščių Arklio muziejus ir Ukmergės merija su meru Rolandu Janicku priešaky. Pasak jo, tik Ukmergės miesto cen- Tikslas – populiarinti istorinį tre du piliakalniai, tad ant vieno statys di- paveldą džiulius Gedimino stulpus, ant kito – skulp- tūrinę kompoziciją su mūsų tapatybės dalimi Vienas iš mūsų žygių žirgais ir mano knygų žemaitukais. tikslų – populiarinti nykstančius žemaitu- kus, mūsų gyvąjį istorinį paveldą. Tam tiks- O kartą – papasakosiu smulkiau apie šį lui 2014-aisiais – Arklio – metais kartu su svarbų mano gyvenimo atsitikimą – vyko Žemės ūkio ministerija, informaciniu por- „Kolumbo“ apdovanojimai. Per „afterparty“ talu Alfa.lt ir vaikų žurnalu „Laimiukas“ (jie šio renginio sumanytojas ir organizatorius teikė atskiras vaikiškas nominacijas), taip Gerimantas Statinis man ir sako: „Raiteli pat su bendraminčiais organizavau „visaliau- G., tiek esi visko prirašęs ir prifotografavęs, dinį“ fotokonkursą „Žirgas – lietuvio tapaty- plius esi aktyvus žygeivis ir misionierius... bės dalis“. Nuotraukų buvo prisiųsta šimtais! Stok į mūsų, žurnalistų, Kelionių ir pramogų O garbi komisija rinko geriausias. Į žiuri įėjo klubą!“ Kaip galėčiau atsisakyti? Įstojau... Po ministrė, prof. Libertas Klimka, žemaitukų kelių minučių, bešnekėdami su Lietuvos geo- augintojas Ramūnas Karbauskis, mitologas grafijos draugijos tuomete pirmininke prof. Dainius Razauskas (J. Basanavičiaus premija Dovile Krupickaite, išsiaiškinom, kad ji yra

108 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 mano mėgstamiausio dėstytojo a. a. Riman- pašto kelio šalis: Latviją, Lietuvą ir Lenkiją to Krupicko duktė (esu baigęs dvi žygeiviams (gaila, dėl Krymo okupacijos teko atsisakyti ir keleiviams tinkamiausias specialybes: geo rusiškosios kelio dalies – okupantams NE!). grafiją ir kūno kultūrą). Kai aš profesorei Šiam leidiniui dar iki žygio rinkau medžia- pasipasakojau apie savo žygdarbius (dirbu, gą, man labai padėjo M. Mažvydo bibliote- priminsiu, reklamoj), iškart gavau pasiūlymą kos darbuotojai ir gen. direktorius prof. dr. stoti į šią draugiją! Kaip galėčiau atsisaky- Renaldas Gudauskas, Prancūzijos naciona- ti? Įstojau... Tad esu trijų ponų tarnas! Di- linės bibliotekos direktorė madam Mireille

džiuojuosi tuo, kad galiu atstovauti Lietuvos Postoureau (po ilgo susirašinėjimo dova- Raitelio knygos G. ir kelionės žurnalistikai, ypač LŽS Kelionių ir pramogų nojo Onorės de Balzako laiško, kurį garsus klubui, geografijai ir raiteliams... Dabar pla- rašytojas rašė mylimai grafienei Tauragėje, nuoju gauti literatūrinę Liuciferio ir konkūrų originalo kopiją). Nemažai man padėjo ir premiją, manau, nebedaug trūksta. kiti senojo arklių pašto kelio tyrinėtojai. O kiek pagelbėjo draugai, artimieji, kolegos, palaikydami mane... Papasakočiau nebent į Senuoju pašto keliu... ausį... Apie senąjį arklių pašto kelią rašiau straipsnius į Alfa.lt, pašto kelio misijos in- Aha, vos nepamiršau svarbiausio – leidykla terneto svetainę, vaikams ir kt. „Vaga“ šiemet išleido naujausią mano darbe- lį „Senuoju pašto keliu – žirgais ir karietomis“. Tai 304 puslapių tekstų knyga ir foto- Iš kelionės – 12 000 kadrų grafijų albumas viename. Spaustas ant ek- skliuzyvinio popieriaus „Arctic silk“! Šiam Šis mūsų žygis prasidėjo prie pat Latvijos darbeliui skyriau apie 4, gal net 5 metus. ir Rusijos sienos snaudžiančiame Nesterio Gal pamenate – 2014 m. pavasarį žemai- miestelyje. Pagal senovinius brėžinius paga- tukai traukė pašto karietas per tris arklių mintomis karietomis nukeliavome daugiau

Žemaitukai Juodojoje jūroje. Vlado Ščiavinsko nuotr.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 109 žygiai-misijos. Man, kaip ilgų dienų raiteliui, šis žygis buvo tikras malonumas – organiza- torių dėka apsistodavom nuostabiuose dva- ruose, išpuoselėtose kaimo turizmo sodybo- se, tik vienas kitas kartas buvo mokykloje ant kelionės čiužinuko ir miegmaišyje... Taip ir išlepti galima! ŽURNALISTŲ KELIONĖS ŽURNALISTŲ

Post scriptum

Forsuojame Dnieprą. Tikrai be galo džiugu, kartais net ir ste- Vlado Ščiavinsko nuotr. bindavo, kad prie žygio organizavimo ir dalyvavimo prisidėjo nemažai savanorių, nei 800 km. Kiekviename pašto kelio mieste, padėjėjų ir rėmėjų. Kartais atrodydavo, jog kiekvienoje savivaldybėje teko stoti ir daly- mums, lietuvaičiams, būtinai reikia kokių vauti šventėse-susitikimuose, kurie užtruk- nors iššūkių, kad konsoliduotumės, kon- davo ir kelias valandas... Žmonės būdavo ap- densuotumės, suremtume pečius ir koja sitaisę senoviniais drabužiais, vykdavo spek- kojon virstume viena bendro didelio tikslo takliai, pasirodymai. Pvz., buvęs Ukmergės siekiančia tauta. Kitaip kas mums – kaip vicemeras, tas pats Rolandas Janickas buvo tautai belieka išsibėgioti, dirbti ir kaupti apsirengęs rusų imperatoriumi Aleksandru I. geroves kitoms, labiau susitvarkiusioms Šalia įsikibusi į parankę leido savimi grožėtis tautoms. Arba tapti kokiu Londono prie- imperatorienė Jolanta Janickienė. Nenuosta- miesčiu ar rajonėliu... Galėsim išdidžiai bu, kad buvęs imperatorius dabar Ukmergės pasivadinti kad ir, pvz., LDK... Visi mums meras J. O labai prisidėjęs prie albumo leidy- pavydės! Jei tie kiti mums leis. bos buvęs Jonavos meras Mindaugas Sinke- vičius – žinote, dabar ministras... Nemanau, Šį albumą skiriu bendražygiams (plačiąja kad kas greitai ryšis panašiai avantiūrai, todėl prasme), savo mūzoms, Lietuvos Respubli- ir skubėjau fotografuoti ir fiksuoti niekada kos 99-mečiui ir Lietuvos pašto 100-mečiui nepasikartojančias akimirkas. Grįžęs suskai- (paštui vienais metukais daugiau). Nors nei čiavau – prišaudžiau apie 12 000 kadrų... Tad vienas, nei kitas nerėmė... Bet labai ir nepla- dar vienas iššūkis buvo atrinkti įdomiausias, navom, mes juk ne prie ko... Pabaigoje pa- svarbiausias, istoriškiausias... sakysiu tokį kaip ir mažą apibendrinimą ar moto: būti raiteliu man yra daugiau dvasinė Ši misija-kelionė buvo jau trečias Klajūnų būsena. Jais gali būti žmonės, linkę nuveikti klubo ilgo nuotolio tarptautinis kultūrinis is- ką nors nerealaus... Juk Lietuva – leičių, rai- torinis žygis žemaitukais (gal ir paskutinis). telių-karių sueiga. Seimas-šeima. Vyčių kraš- Anksčiau buvo Juodosios jūros (2 000 km is- tas. Mes, raiteliai, labiausiai į juos panašūs... torijos) ir Valdovų meilės (Vilnius–Krokuva) Iki greito ir smagaus!

110 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 ŽURNALISTŲ RENGINIAI

Klaipėdos žurnalistų šventė ŽENIA – ant bangos!

Gegužės 5 d. gausus Klaipėdos žurnalistų Kasmet klaipėdiečiai žurnalistai būrys su savo bičiuliais tradiciškai šventė tradiciškai įsiamžina prie ŽENIA (Žurnalistų entuziastų nepriklausomų Taravos Anikės skulptūros informatorių apdovanojimai). Šią šventę, skirtą Teatro aikštėje. Egidijaus Jankausko nuotr. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai, jau devintus metus surengė LŽS Klaipėdos apskrities skyrius. Kolegas šia proga pasveikino skyriaus pirmi- gražiausia tarp pastarųjų metų Klaipėdos ninkė Jolanta Beniušytė, o linksmą šventę leidinių. vedė tautiniu kostiumu pasidabinęs „vals- tietis“, pirmininkės pavaduotojas, radijo Nominacijos „Metų skrydis“ laureatu tapo žurnalistas Žydrūnas Naujokas. Šventėje „Vakarų ekspreso“ internetinio portalo ilga- virė aistros – kam atiteks viena iš ŽENIA metis administratorius Džiugas Lukoševi- nominacijų, kas bus laimėtojas? Kandidatus čius, pagaliau tapęs portalo redaktoriumi.

ŽURNALISTŲ RENGINIAI ŽURNALISTŲ į kiekvieną poziciją išrenka speciali ŽENIA komisija, apklaususi visus mieste dirbančius Į garbingiausią nominaciją „Metų knyslys“, žurnalistus. O laimėtojas išrenkamas itin de- kuria įvertinamas žurnalisto meistriškumas, mokratiškai – viešai, šventės metu kolegoms žurnalistiniai tyrimai, pretendavo keturi sustojus už nugaros. Kurį pretendentą palai- žurnalistai: dienraščio „Klaipėda“ žurnalis- ko daugiau kolegų, tas ir laimi. tė Asta Aleksėjūnaitė – už Eketės tvenkinio dumble išknistus gaidjurginio griaučius; „Balticum TV“ reporteris Vitalijus Čepas – Sėkmė lydėjo LŽS narius už suknistą savivaldybės daržą, ieškant už viršvalandžius nuknistų pinigų; interneto „Metų praradimo“ ŽENIA statulėlę laimėjo portalo „15 min“ žurnalistė Aurelija Kripai- Gintaras Vaičekauskas, „Reido“ laidą „Balti- tė-Jašinskienė – už Eketės tvenkinio iškni- cum TV“ iškeitęs į Lietuvos Seimo nario kėdę. simą gelbėjant dūstančias žuvis; dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalistas Gediminas Pilai- „Metų atradimo“ nugalėtoja tapo žurnalis- tis – už atknistą kapitono Liudviko Stulpino tė Gražina Juodytė, kurios ketvirtoji kny- skulptūrą Mičigano ežere. „Metų knysliu“ ga „Klaipėdos akvarelės“ buvo pripažinta kolegų balsų dauguma išrinktas G. Pilaitis.

Kas laimės, kas laimės... Balsuojam sustoję kolegoms už nugaros. Egidijaus Jankausko nuotr.

112 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas į žurnalistų šventę atvyko ne tuščiomis. Egidijaus Jankausko nuotr. Klaipėdos žurnalistų ŽENIA – ant bangos! šventė

Nepamainoma ŽENIOS šventės siela – „Metų akies“ titulas atiteko „Lietuvos ryto“ „Lalunos“ radijo žurnalistas Žydrūnas Naujokas. žurnalistui Gediminui Pilaičiui, kuriam savo įsteigtą prizą įteikė spaustuvininkas Saulius Jokužys.

Į šventę atvyko žurnalistų iš visų miesto leidinių, portalų, TV ir radijo stočių.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 113 ŽURNALISTŲ RENGINIAI ŽURNALISTŲ

2017-ųjų Metų žurnalistės titulas, kurį skiria LŽS Klaipėdos apskrities skyrius, suteiktas žurnalistei Palmirai Martinkienei. Egidijaus Jankausko nuotr.

Nė vienas kolega nenori gauti „Metų praskri- fotokonkurse „Kadre – Klaipėdos žurnalis- dimo“ nominacijos, kuria pastebimas žurna- tai“, kuris vyko feisbuko profilyje „Klaipėdos listinio darbo „brokas“. Šįkart Klaipėdos žur- žurnalistai“. G. Pilaičiui specialų prizą įteikė nalistų bendruomenė išreiškė tvirtą savo po- žinomas fotografas, spaustuvininkas Saulius ziciją ką tik atsiradusio laikraščio „Bundanti Jokužys. Kolegą Gediminą „Nikės plunksna“ Klaipėda“ atžvilgiu – už pirmąją pseudolais- apdovanojo politikė, miesto tarybos opozici- vo žodžio antį, panašią į „valstiečių“ gandrą, jos atstovė Nina Puteikienė. šiai redakcijai ir atiteko „Metų praskridimo“ nominacija. Metų atstovu spaudai Klaipėdos žurnalistai išrinko puikiai su kolegomis komunikuojan- Garbingas ir solidus Metų žurnalisto čią, tikrą savo darbo profesionalę, bendrovės 2017 ŽENIA apdovanojimas, kurį skiria LŽS Vakarų laivų gamyklos komunikacijos vado- Klaipėdos apskrities skyriaus taryba, įteiktas vę Jolantą Toliušytę. ilgametei skyriaus narei žurnalistei Palmirai Martinkienei už aktyvų dalyvavimą žurna- Už ypatingą dėmesį Lietuvos kariuomenei, listų bendruomenės veikloje bei sugrįžimą į patriotizmą, savanoriavimą išskirtiniu pri- žurnalistiką. zu – graviruota didele šovinio tūta – apdovanotas „Balticum TV“ žurnalistas Vitalijus Čiapas. Šį apdovanojimą jam įteikė Žemaičių Pagarba – už profesionalumą apygardos 3-iosios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Aristidas Gerasimavičius. „Metų akies“ nominacija atiteko „Lietu- vos ryto“ žurnalistui G. Pilaičiui. Jis nu- Linksmą dovanėlę kolegai Ž. Naujokui įteikė galėjo daugiau kaip mėnesį trukusiame buvęs žurnalistas, dabar įstaigai „Klaipėdos

114 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Klaipėdos žurnalistų ŽENIA – ant bangos! šventė

Valstybinio Klaipėdos jūrų uosto generalinis direktorius Arvydas Vaitkus ir atstovė spaudai Nijolė Dvarionaitė-Milkintienė įteikė prizą uosto aktualijas nušviečiančiai „Lietuvos žinių“ žurnalistei Vidai Bortelienei (kairėje). Egidijaus Jankausko nuotr.

Metų atstovės spaudai titulą tarp Klaipėdos įstaigų pelnė Vakarų laivų gamyklos komunikacijos vadovė Jolanta Toliušytė (dešinėje). Jai nominaciją įteikė LŽS Klaipėdos apskrities skyriaus pirmininkė Jolanta Beniušytė.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 115 ŽURNALISTŲ RENGINIAI ŽURNALISTŲ

Garbingiausią „Metų knyslio“ apdovanojimą „Balticum TV“ žurnalistui Vitalijui Čiapui – už žurnalistinį tyrimą kolegų valia pelnė įspūdingas prizas iš karių rankų. Šovinio „Lietuvos ryto“ žurnalistas Gediminas Pilaitis. tūtą jam įteikė pulkininkas leitenantas Egidijaus Jankausko nuotr. Aristidas Gerasimavičius.

šventės“, rengiančiai visas pagrindines straipsnius apie uosto aktualijas apdovanojo miesto šventes, taip pat ir Jūros šventę, dienraščio „Lietuvos žinios“ žurnalistę Vidą vadovaujantis Romandas Žiubrys. Pernai Bortelienę. Ž. Naujokas Jūros šventės metu pristaty- damas šventinės eisenos dalyvius tuometinį Už paramą ŽENIA 2017 šventei LŽS Klaipėdos premjerą Algirdą Butkevičių pavadino Algir- apskrities skyrius nuoširdžiai dėkoja šioms mies- du Brazausku. Buvusiam kolegai R. Žiubrys to įmonėms: Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai padovanojo nuotraukų, kuriose įamžintos KLASCO (vadovas Audrius Pauža), Klaipėdos A. Butkevičiaus veido išraiškos, rinkinį. konteinerių terminalui (vadovas Vaidotas Šileika), Žurnalistus bei šventėje dalyvavusius miesto LKAB „Klaipėdos Smeltė“ (vadovas Rimantas Juš- viešųjų ryšių specialistus profesinės šventės ka), AB „Klaipėdos monolitas“ (vadovas Rimantas proga nuotaikingai pasveikino Klaipėdos Taraškevičius), Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai meras Vytautas Grubliauskas, Klaipėdos „Bega“ (vadovas Aloyzas Kuzmarskis), AB Vakarų valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis laivų gamyklai (vadovas Arnoldas Šileika), preky- direktorius Arvydas Vaitkus. Valstybinio bos ir pramogų centrui „Akropolis“ (vadovas Ovidi- jūrų uosto direkcija, jau tradicinis ŽENIA jus Zibalis). 2017 šventės partneris, už profesionalius LŽS Klaipėdos apskrities skyriaus informacija

116 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 LIETUVOS ŽURNALISTAI: ĮVYKIŲ KRONIKA

Parengė Jolanta Beniušytė Kas, kur, kada – 2017 metai: nuo sausio iki liepos

Alberto Švenčionio nuotr.

Gegužės 13 d. vyko tradicinė LŽS Kauno aps- Konkurso „Žmogus ir aplinka“ vertinimo ko- krities skyriaus šventė, skirta Spaudos atga- misija, kuriai vadovavo Interneto žiniasklaidos vimo, kalbos ir knygos dienai, – jau 25-asis asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė, nutarė Spaudos balius. pirmąją vietą skirti Vaidai Pilibaitytei už LRT radijo laidą „Vienkartinė planeta“: neišmok- tos Černobylio pamokos“. Antrąją vietą pelnė Arūnas Marcinkevičius už straipsnį „Šiukšlių Lietuvos žurnalistų draugija už žurnalisti- vamzdžiai: patogumas ar problema?“, paskelbtą nę veiklą 2016 m. Stasio Lozoraičio premiją žurnale „Savaitė“. Trečioji vieta atiteko Jūratei „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“ skyrė do- Mičiulienei už straipsnį „Dieną naktį žvėrių ap- kumentinių filmų operatoriui ir režisieriui, supty“, paskelbtą laikraštyje „Lietuvos žinios“. televizijos publicistinių laidų kūrėjui Doman- tui Vildžiūnui (po mirties).

Šiemet Šakių rajono „Laikraščio „Valsčius“ redaktorė Giedrimė Didžiapetrienė Metų žmogumi paskelbė LŽS pirmininką Dainių Įvyko Lietuvos sporto žurnalistų federacijos Radzevičių – už pagalbą kolektyvui grumian- (LSŽF) 2017 m. ataskaitinė rinkimų konferen- tis už žodžio laisvę. cija, kurios metu išrinkta nauja organizacijos vadovybė. Šioje konferencijoje dalyvavo 52 nariai iš 89, sveikinimo žodį dalyviams tarė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius. Naujuoju Tarp Vyriausybės kultūros ir meno šių metų LSŽF prezidentu vienbalsiai išrinktas vieninte- premijų laureatų – ir žurnalistas bei rašyto- lis į šias pareigas pretendavęs LSŽF narys Taut jas Laimonas Tapinas. vydas Vencevičius.

Metų pradžioje Kaune startavo atsinaujinęs

LIETUVOS ŽURNALISTAI: ĮVYKIŲLIETUVOS ŽURNALISTAI: KRONIKA žurnalas „Nemunas“, kurio vyriausiąja redaktore tapo Erika Drungytė. Ji įstojo ir į LŽS Kau- no apskrities skyrių. www.kaunozurnalistai.lt

2017 m. vasario 2-ąją „Savaitraštis Kaunui“ pasirodė neįprastos kvadratinės formos. Laik- raštis pasikeitė dėl spausdinimo ypatumų Lenkijoje. Iki vasario mėnesio „Savaitraštį www.kaunozurnalistai.lt Kaunui“, kaip ir „Kauno dieną“, spausdino uostamiesčio spaustuvė „Diena Media Print“, čia buvo spausdinamas ir dienraštis „Klaipė- da“, Panevėžio miesto laikraštis „Sekundė“, LŽS taryba kreipėsi į žiniasklaidos priemo- „Tauragės kurjeris“, Šilutės ir Pagėgių laikraš- nių vadovus ir valdytojus su raginimu laikytis „Šilo karčema“, ,,Alio, Raseiniai“ ir kiti leidi- tis garbingos konkurencijos principų ir ne- niai. Spaustuvė Klaipėdoje uždaryta, tad laik- piktnaudžiauti savo galiomis proteguojant raščiams teko ieškotis, kur kitur spausdintis. asmeninius ar korporacijos reikalus.

LŽS ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asocia Šiais metais sukanka 95 metai, kai Kaune cijos narys, darbštus ir talentingas plunks- buvo įkurta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų nos meistras Česlovas Skaržinskas išleido sąjunga. Ši sukaktis bus paminėta rudenį naują publicistikos knygą „Palėpėje, į kurią Anykščių rajone tradicinių Vaižgantinių metu. atsėlina vakaras“.

118 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Pagerbiant lygiai prieš metus mirusio Lie- Iš 15min.lt ir naujienų agentūros „BNS Lie- tuvos ir JAV žurnalisto, Vytauto Didžiojo tuva“ vadovo pareigų atsistatydino Tomas universiteto (VDU) lektoriaus Romo Saka- Balžekas, jį pakeitė 44 metų Ramūnas Šauči- dolskio atminimą, jo vardu pavadinta atvira kovas. Minėtos žiniasklaidos priemonės pri- VDU Medijų laboratorija. Ilgametis tarp- klauso Estijos bendrovei „AS Eesti Meedia“. tautinės radijo stoties „Amerikos balsas“ korespondentas ir redaktorius R. Sakadols- kis buvo laisvės ir demokratijos simbolis. Išeivijoje ir Lietuvoje gerai žinomas žurna- listas, sugrįžęs į nepriklausomybę atkūrusią tėvynę, aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir šviečiamojoje veikloje. R. Šaučikovas www.kaunozurnalistai.lt Kas, kur, kada – 2017 metai: nuo metai: sausio iki liepos kada – 2017 Kas, kur, 2017 m. vasario 23 d., eidamas 81-uosius metus, mirė žinomas karikatūristas kau- Gegužės 28 d. Vilniaus Rotušėje starta- nietis Andrius Deltuva, bendradarbiavęs ne vo konkurso „Lietuvos spaudos fotografija viename spaudos leidinyje. Jis buvo humo- 2017“ paroda, kuri jau keliauja ir po kitus ristinio piešinio virtuozas, linijos meistras, Lietuvos miestus. vienas lietuviškosios karikatūros klasikų.

Žurnalistų namuose Vilniuje balandį vyko metinė Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos konferencija „Kultūrinė spauda ir spaudos kultūra“.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 119 LIETUVOS ŽURNALISTAI: ĮVYKIŲLIETUVOS ŽURNALISTAI: KRONIKA www.lzs.lt

Birželio 16-ąją, per Alytaus miesto gimtadie- standartai, propagandos ir informaciniai ka- nio iškilmių renginius, LŽS Alytaus skyrius rai“, kuri organizavo LŽS ir Friedricho Eber- „Auksine plunksna“ apdovanojo 2017-ųjų to fondas. Metų žmogų – miesto uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkų ainiai“ direktorių Robertą Vitkauską. Šis titulas jam suteiktas už verslo plėtrą Alytuje, sukurtas naujas darbo vie- 2017 m. birželio 29 d. Lietuvos esperanti- tas, už iniciatyvas tvarkant Alytaus centrą ir ninkų sąjūdžio veteranui, organizatoriui, jame statant modernius statinius. redaktoriui, žurnalistui, esperanto kalbos mokytojui, vadovėlių autoriui, dainų esperanto kalba autoriui ir vertėjui Vytautui Šilui sukako 80 metų. Birželį Klaipėdoje vyko teorinis ir prakti- nis seminaras „Profesiniai žurnalistikos

Jolantos Beniušytės nuotr.

120 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Naujas knygas išleido Povilas Sigitas Kri- Liepos 5-ąją Liudviko Rėzos kultūros centre vickas – „Trys įžambinės. Poezija, fotogra- Juodkrantėje atidaryta vilniečių fotomeni- fija, publicistika“, Jonas Laurinavičius – ninkų Rimanto Dichavičiaus ir Stasio Paške- „Žurnalistai“, Virgilijus Juodakis – „Tarp žmo- vičiaus kūrinių paroda visą mėnesį džiugins nių prisiminimai“. vietos gyventojus ir poilsiautojus. Kelių de- šimčių savo nuotraukų ekspoziciją autoriai pavadino „Nerija. Amžinas šauksmas“. Tai ne pirmoji ir ne paskutinė dviejų talentin- Liepos 3 d. Vilniuje Užsienio reikalų ministe- gų fotografijos meistrų paroda nuostabioje rija ir LŽS surengė tarptautinę konferenciją Neringoje. Seniai čia svečiuojasi ir visada „Žurnalistų saugumas – nauji iššūkiai ir ko- fotografuoja Lietuvos žurnalistų sąjungos ir ordinuotas atsakas“. Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys S. Paškevičius. „Pernai surengiau paro dą „Nidos mūzos“, anksčiau buvo „Kopos“, dar anksčiau – Arvydo Juozaičio portretinės Kas, kur, kada – 2017 metai: nuo metai: sausio iki liepos kada – 2017 Kas, kur, nuotraukos ir kitos ekspozicijos. Kasmet mane vilioja pamarys ir jo žmonės. Tenai ne tik pailsiu, bet ir visada papildau savo foto- archyvą naujomis nuotraukomis. Tenai orga- nizuoju bendraminčių susibūrimus, rengiu fotografijų parodas. Visada norime, kad kuo daugiau žmonių pamatytų ir įvertintų mūsų Dainiaus Radzevičiaus nuotr. kūrybą“, – sakė S. Paškevičius portalui www. kaunozurnalistai.lt.

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 121 IN MEMORIAM

Antanas Anskaitis Mintys apie buvusius kolegas: anų laikų demokratas

2017 m. vasario 9 d. suėjo 95-eri metai „Valstiečių laikraščio“ redakcijos kolegija: nuo buvusio ilgamečio „Valstiečių laikraš- centre – redaktorius Jurgis Karosas, iš čio“ redaktoriaus Jurgio Karoso gimimo. kairės – redakcijos atsakingasis sekretorius Rašyti apie redaktorius nėra lengva. Kū- Antanas Anskaitis, redaktoriaus pavaduotojas Juozas Oguzas, redakcijos rybinio kolektyvo vadovo dalia, ypač so- kolegijos nariai Feliksas Pažūsis, Zelmanas vietmečio cenzūros laikais, neretai buvo Golcbergas. Nuotrauka daryta 1965 m. karti. Pagaliau redaktorius visiems vieno- Asmeninio archyvo nuotr. dai geras ir būti negali. Darbščiam, kū- rybiškam žurnalistui atrodys, kad redaktorius yra geresnis negu tam, kurį reikia vis raginti arba kurio rašinius tenka nuolat taisyti. Todėl kiekvienas apie redaktorių pateiks skirtingą nuomonę. Vietoje karoso – „sidabrinė žuvelė“

Kelerius metus gyvenome kaimynystėje An- Žurnalistų gerbiamas vadovas takalnyje, toje pačioje Smėlio gatvėje. Tad neretai redakcijos „Pobieda“, vėliau „Volga“ O vis dėlto daugeliui buvusių „Valstiečių važiuodamas pietauti paimdavo ir mane. laikraščio“ žurnalistų pasisekė, kad jų ko- Pasistiprinęs prie gatvės kampo laukdavau lektyvui vadovavo J. Karosas. Nebuvo jis, šefo. Nebuvo atvejo, kad vėluotų. Beje, re- kaip dabar mokoma, ragavęs žurnalistikos dakcija tuomet turėjo originalų vairuotoją teorijų. Baigęs gimnaziją svajojo studijuo- Petrą. Jis laiko veltui neleisdavo, sėdėda- ti mediciną, tapti gydytoju, bet išleistuvių mas ant sofos laukiamajame šalia techninės dieną prasidėjęs karas sumaišė ateities pla- sekretorės palaimingai miegodavo. Atsnau- nus. Dėl atsitiktinumo pateko į tarybinių dęs šventą darbo dieną ir parvežęs šefą partizanų būrį, kovose nežuvo, net išvengė namo, vakare su žmona, žemės ūkio tech- sužeidimų. Pokario metais buvo paskirtas nikumo daržininke, važiuodavo laistyti ko- Anykščių apskrities laikraščio „Kolekty- pūstų. O ir pats redaktorius buvo aistringas vinis darbas“ redaktoriumi. Neilgai jame sodininkas, turėjo sklypelį kolektyviniame padirbėjęs kaip perspektyvus „nacionalinis sode Nemenčinės paplentėje, buvusioje va- kadras“ buvo pasiųstas mokytis į Maskvą. dinamojoje bulidėje. Iš ten 1953 m. grįžęs, vos trisdešimt vienų metų sulaukęs, buvo paskirtas vadovau- J. Karosas nebuvo mėgėjas rašyti, kartą ti vienai svarbiausių tuometinėje spau- ar dukart per mėnesį suraitydavo įžanginį dos hierarchijoje „Valstiečių laikraščio“ straipsnį, todėl jo autorinių rašinių, pasi- redakcijai. rašytų pavarde, nedaug besurastume. Ne- buvo godus gauti daugiau pinigų. Septy- Žurnalistai savo redaktorių gerbė, nes buvo nerius metus dirbau atsakinguoju sekre- teisingas, remdavo visus, kas tik pasiūlyda- toriumi, todėl redakcijos darbuotojams vo kokią naujovę. Aukštas, šviesiaplaukis, ir kitiems autoriams tekdavo skirstyti flegmatiškas, neteko girdėti, kad ką nors honorarus. Peržiūrėdamas honorarų lapą, būtų viešai baręs. Nesiveldavo į ginčus, nu- redaktorius kartais vienu ar pora rublių tylėdavo, palaukdavo, kol aistros atauš, po susimažindavo savo honorarą. Tad gau- to priimdavo sprendimą pagal savo nuo- davo vietoj atsakingojo sekretoriaus už- monę. Tiesa, kartą, kai užvirė ginčas, kaip rašytų 25 rublių „pataisytus“ 24 rublius. rašyti – jumoras ar madingai humoras, pa- Turėjo savotišką silpnybę – labai mėgo rodė charakterį: „Kol aš būsiu redaktorius, sieninius laikrodžius. Todėl „Valstiečių rašysim – jumoras.“ Ir rašėm, kalbininkai laikraščio“ kiekviename kabinete tiksė- nekibo. Beje, pats pasiūlydavo daug temų davo laikrodžiai, o redaktoriaus kabinete šeštadieniniam humoro skyreliui „Spyglys“, dar ir mušdavo valandas. užsidarę su dailininku Juozu Kasčiūnu kur- davo šmaikščių karikatūrų seriją „Anupro Kildavo šiokių tokių nepatogumų, kai sky- Dirvelės nuotykiai“. relyje „Gamta, medžioklė, žūklė“ reikėdavo

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 123 įvardyti kai kurias žuvis. Todėl straipsnį apie sidabrinį karosą turėjome pavadinti Redaktorius rekordininkas „Sidabrinė žuvelė“. O šiaip J. Karosas buvo aistringas žvejys. Kelerius metus buvo po- Kai išėjau dirbti į kitą redakciją, su J. Karo-

IN MEMORIAM IN puliarios šeštadieninės kolektyvo išvykos su susitikdavau redaktorių pasitarimuose, dažniausiai prie Asvejos ežero. Prityrę žve- o po kiek laiko likimas suvedė gyventi toje jai gaudydavo ešeriokus ir kuojas, kiti tas pačioje Švyturio gatvėje. Beje, dviejų kamba- žuvytes valydavo, ant laužo virdavo žuvie- rių butą gavo bene vienintelį kartą gyvenime nę. Tose išvykose visad dalyvaudavo mūsų pasinaudojęs tarnybine padėtimi. Mat iki tol redaktorius, kas be ko, per pietus išlenkda- susispaudę Karosai gyveno trijų kambarių vome po burnelę. ankštame tipiniame bute kartu su vaikų šei- momis. Sako, artimųjų spiriamas nuėjo kartą Kartą begrybaudamas pasiklydo redakcijos pas patį Petrą Griškevičių, tuometinį svar- humoristas ir atsakingojo sekretoriaus pa- biausią partinį bosą, ir pasiskundė sunkiomis vaduotojas Jonas Bložė. Susiruošėm grįž- gyvenimo sąlygomis. Tas, kaip ir J. Karosas, ti, o Jono kaip nėra, taip nėra. Redaktorius buvęs aukštaičių krašto partizanas, nedels- parodė „partizaniškus“ gebėjimus: išrikiavo damas davė komandą statomame partiniame visus vyrus, kiekvienam nurodė kryptį, sig- name Švyturio gatvėje skirti butą ir dar nusi- nalus, kaip susišaukti, ir paliepė „prašukuoti stebėjo, kaip tokio populiaraus ir daugiausia mišką“. Nepraėjo nė pusvalandžio, kai visi pajamų duodančio laikraščio redaktorius savo šukuotojai sėkmingai grįžome atsivesdami namuose neturi atskiro darbo kambarėlio. nusiplūkusį Jonelį. J. Karosas, matyt, galėtų pretenduoti į Lie- Kiek vėliau mūsų redaktorius pradėjo žve- tuvos žurnalistikos rekordų knygą: laikraščio joti „moksliniu pagrindu“. Nusipirko valtį, redaktoriumi buvo nuo 1953 iki 1988 m., susitarė saugoti su ūkininku, gyvenusiu pa- t. y. bemaž 35 metus. Gal būtų redaktoriavęs krantėje prie Olkos sąsiaurio. Iš kartografų ir ilgiau, jei ne M. Gorbačiovo perestroika, įsigijo ežero dugno brėžinius, tad puikiai ži- reikalavusi atjauninti kadrus. Laikraštį la- nojo, kur seklumėlė, kur gylė, kur status, kur bai mėgo kaimo žmonės, 1987 m. „Valstiečių lėkštas krantas. Kiekvieną savaitgalį vis su laikraštis“ buvo pasiekęs net 395 tūkstančių žmona velkiaudavo ir kaskart parsiveždavo egzempliorių tiražą. po keletą ar keliolika lydekų, stambių ešerių. Beje, pats žuvų valgyti nemėgo, bet žmona, Būdamas pensijoje, J. Karosas ramiai gyveno vaikai Asvejos ežero šviežieną kirsdavo kada Antakalnio pakraštyje, vasarą tvarkydavosi tik panorėję. savo sodo sklypelyje. Mirė 2013 m. balandžio 20 d. Palaidotas Vilniaus Liepynės kapinėse.

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

124 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Algimantas Degutis (1934 04 18 Klevinė – 2017 04 29 Vilnius)

sztandar“ vyriausiuoju redaktoriumi Stanis- lovu Jakučiu. Kolegai Stanislovui rūpėjo rasti partnerių, kurie Lenkijoje galėtų padėti pla- tinti Lietuvoje lenkų kalba leidžiamą laikraš- tį. Mes žinojome, kad čia Eltos ir TASS’o korespondentu dirba Algimantas Degutis, tad kreipėmės ir į jį. Kolega Algimantas irgi padė- jo. Lenkijos spaudos kioskai pradėjo kasdien priimti iki 10 000 egzempliorių „Czerwony Sztandar“. Tuomet toks tiražas neatrodė didelis („Tiesos“ buvo 350 000 egz.), tačiau vis Algimantas Degutis tiek tai buvo nemažas pasiekimas. Laikraštį LŽS archyvo nuotr. mielai pirko ir skaitė ypač tie lenkai, kurie po karo išvažiavo iš Lietuvos.

Tokį gražų pasiekimą, aišku, reikėjo aptar- ti. Kolega Algimantas pakvietė į savo butą, esantį šalia sostinės centrinės Maršalkovska- Vilniuje 2017 m. balandžio 29 d. mirė jos gatvės. Gatvė, kurioje jis gyveno (netikėk žinomas žurnalistas, tarptautininkas, po to lemtimi), vadinosi Litewska – Lietuvių. diplomatas Algimantas Degutis. Pavadinimą gatvė gavo nuo ten stovėjusio lietuvių pulko. Tada susipažinau ir su kolegos Algimanto žmona, irgi žurnaliste Edita Dirbo Lenkijoje Degutiene. Vėliau, kai ji pradėjo dirbti „Lie- tuvos aido“ korespondente Varšuvoje, o aš Su kolega Algimantu artimiau pradėjau ben- buvau šio laikraščio redaktoriaus pavaduoto- drauti dar dirbdamas „Tiesos“ užsienio naujas, teko su ja bendradarbiauti ir profesiona- jienų skyriuje. Jis tuomet gyveno Varšuvoje, liu lygmeniu. kartais atsiųsdavo į „Tiesą“ publikacijų: poli- tinių komentarų apie Lenkijos aktualijas, interviu su įdomiais žmonėmis, kelionių įspū- Už nuopelnus nekart džių. Kai atvažiuodavo į Vilnių, užeidavo ir į apdovanotas „Tiesos“ redakciją, pabendraudavome. Į Varšuvą kolega Degutis pateko ne iš karto. Įsiminė ir susitikimas Varšuvoje. Tąsyk į Jis gimė 1934 m. balandžio 18 d. Klevinėje, Lenkijos sostinę buvau komandiruotas kar- Marijampolės apskrityje. 1952 m. baigė Kau- tu su Lietuvos lenkų dienraščio „Czerwony no „Aušros“ gimnaziją. Tais pačiais metais

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 125 įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filo- 2002 m. jis apdovanotas Lenkijos nuopel- logijos fakultetą. Žurnalistinę veiklą pradė- nų ordino Kavalieriaus kryžiumi, o 2008 m. jo 1958 m. Būdamas penktame kurse ėmė jam suteikta Lietuvos ir Lenkijos Seimų dirbti žinybiniame laikraštyje „Lietuvos ge- asamblėjos „Abiejų tautų respublikos“ pre-

IN MEMORIAM IN ležinkelininkas“. 1963 m. perėjo į Lietuvos mija už nuopelnus stiprinant abiejų šalių radijo ir televizijos komiteto televizijos žinių bendradarbiavimą. redakciją. 1968 m. tapo „Panoramos“ vyriausiuoju redaktoriumi. Lietuvos radijo ir televizijos komitete dirbo iki 1970 metų. Buvo aktyvus LŽS narys

1976 m. kolegai Algimantui buvo suteiktas Dabar Lietuvos valstybės naujajame archy- Lietuvos nusipelniusio žurnalisto vardas. ve yra įsteigtas Algimanto Degučio fondas. Jame – 60 tomų medžiagos, atspindinčios 24 metus kolega A. Degutis buvo Eltos vi- kolegos Algimanto žurnalistinę veiklą Lenki- suomeninės, kultūros ir mokslo informa- joje 1986–2004 m. cijos skyriaus vedėju, užsienio informacijos redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi. Pastaraisiais metais kolegą Algimantą kamavo Nuo 1986 m. lapkričio iki 2004 m. liepos plaučių liga. Būdavo, užlipęs į Žurnalistų na- dirbo Varšuvoje TASS‘o, Eltos, BNS kores- mus, atsipūsdavo ir sakydavo: „Gana, daugiau pondentu. Paragavo ir diplomato duonos, į tą trečią aukštą nelipsiu. Negaliu.“ Bet lipda- buvo Lietuvos ambasados Lenkijoje antrasis vo, atsipūsdavo ir lipdavo. Buvo aktyvus LŽS, sekretorius. LŽS tarybos, LŽS Senjorų klubo, Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, valstybės 18 metų kolega Algimantas dirbo Lenkijoje ir pripažintas meno kūrėjas. 2009 m. jo veikla daug prisidėjo prie Lietuvos ir Lenkijos stra- įvertinta medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“. teginės partnerystės formavimo, abiejų tau- tų suartėjimo. Atsiliepdamas į visos Lenkijos Galima sakyti, iki pat mirties jis bendradar- Lietuvos mylėtojų klubo iniciatyvą, 2000 m. biavo su agentūra BNS, sekė įvykius Lenkijo- jis parengė leidinį „Lithuania“: „Lietuviai ir je, rašė agentūrai politinius komentarus. lenkai XX amžiuje. Lietuviai ir lenkai į XXI amžių“. 2005 m. drauge su garsiu Lenkijos Paskutinį kartą kolegą Algimantą mačiau žurnalistu Jaceku Komaru parašė knygą „Pa- savaitę prieš jo mirtį. Atėjo į Žurnalistų na- duoti rankas – suartinti tautas“ apie Lietu- mus, kaip įprasta, padūsavo, kad sunku jau vos generolo P. Plechavičiaus Vietinės rinkti- stačiais laiptais lipti. Padėkojęs už straipsnį nės ir Vilniaus apygardos Armijos Krajowos apie jį, parašytą enciklopedijai „Lietuva“, pa- veteranų susitaikymą. 2006 m. Lietuvos siguodė, kad dabar jau reikėtų jį išplėsti, yra URM užsakymu drauge su fotomenininku kuo papildyti. Taip, jis dirbo iki paskutinio Rimantu Dichavičiumi išleido fotoalbumą atodūsio. A. Degutis palaidotas Vilniuje, An- „Lietuva ir Lenkija: suartėjimo keliu“, skirtą takalnio kapinėse. abiejų šalių diplomatinių santykių atkūrimo 15-mečiui. Vytautas Žeimantas

126 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 Vacys Reimeris (1921 08 03 Kuršėnai – 2017 02 06 Vilnius)

leidėjui, buvo smagu bendrauti su tokiu aukštos erudicijos autoriumi. Jo poezijai ne- svetimos humoro gaidos, kasdienės proble- matikos intarpai, meilės vizijos“, – tąsyk sakė „Trijų žvaigždučių“ leidyklos direktorius, žurnalistas ir rašytojas Jeronimas Laucius.

V. Reimeris mėgdavo kartoti, kad „savo neat- siūtus metus mama prisiuvo man“. Iki mirties išlaikė aštrų protą, kūrybinį aktyvumą, gebė- jimą naudotis informacinėmis technologijo- Vacys Reimeris mis, neretai į rankas paimdavo ne tik plunks- LŽS archyvo nuotr. ną, bet smuiką, lūpinę armonikėlę, drobę ir teptuką. Aktyviai susitikinėjo su poezijos my- lėtojais, duodavo interviu Lietuvos ir užsienio žurnalistams, meno laidų kūrėjams.

Iki šiol prisimenu jo interviu „Kario“ žurna- Eidamas 96-uosius metus Vilniuje 2017 m. lui. Sėdėjome jo jaukiame bute Antakalnyje. vasario 6 d. savo namuose artimųjų apsuptas Aplink knygų knygos – ant lentynų, palan- mirė radijo ir spaudos žurnalistas, redaktorius, gės, darbo stalo... Kalbėjome apie senus ir žinomas poetas ir vertėjas Vacys Reimeris. naujus dalykus, apie kario pareigą Tėvynei. „Aš – jau pusiaukelėj“, – šiemet sausio pabaigo- Vėliau domėjosi ir šio pokalbio rezultatais, je artėjantį atsisveikinimą nujautė poetas. dar neišėjus naujam „Kario“ numeriui skam- bino man, teiravosi, kur apie tai paskaityti. O dar visai neseniai, 2015 m. pabaigoje, Lietu- vos rašytojų sąjungoje jis pristatė savo naują V. Reimeris gimė 1921 m. rugpjūčio 3 d. poezijos knygą – daugiau nei dviejų tūkstan- Kuršėnuose. Pirmuosius eilėraščius vai- čių miniatiūrinės poezijos posmų rinkinį „...ir kų ir moksleivių periodikoje paskelbė dar jūs pasakysite...“. Tada stovėjo salėje lieknas, 1934 m. Prasidėjus karui Vacys su broliu pasitempęs, kiek jaudindamasis skaitė eiles, Adolfu ir seserimi Maryte buvo priversti vėliau aktyviai ir draugiškai bendravo su jo trauktis į Latviją, o vėliau su kitais lietuviais kūrybos gerbėjais, kolegomis. Tada tikėjausi, buvo perkelti į Rusijos gilumą. Jis mokėjo kad dar bus ir kitų knygų... Deja. groti, buvo pakviestas į dainų ir šokių an- samblį „Lietuva“, koncertavo. Rašytojo Juo- „Mūsų „Trijų žvaigždučių“ leidykla išleido zo Baltušio pakviestas įsitraukė į žurnalisti- kelias gerbiamo Vacio knygas. Man, kaip nę veiklą – dirbo Maskvos radijo lietuviškų

ALMANACHAS žurnalistika 2017/1 127 laidų redakcijoje. Po karo 1944–1949 m. (1996), „Katrenai rytui vakarui“ (1999), vadovavo Kauno radijui. „Į svečius Liliputijon“ (2001), „Jūron lyjantis lietus“ (2001), „Klounas grojo smuiku“, „Ly- Lietuvos rašytojų sąjungai poetas priklausė riniai etiudai“ (2001), „1 000 ir vienas lašas“

IN MEMORIAM IN nuo 1947 m. 1952–1954 m. buvo Lietuvos ra- (2003), „Kasdien būties korida“ (2004), „Šir- šytojų sąjungos valdybos sekretoriumi. Anks- dis prapuolus dienų atoluos... “ (2006), „Va- tyvąją kūrybą itin paveikė asmeninė pažintis karė grįžta Aušrinė“ (2006), „Posmų gervės“ su Salomėja Nėrimi. 2011 m. išleistą poezijos (2011), parašė poemą „Draugystė“ (1950). rinkinio „Posmų gervės“ komplektą lydi poeto Rašė ir kelionių esė. Išleido kelionės po JAV įskaityta kompaktinė plokštelė – neabejotinai įspūdžių mozaiką „Užatlantės laiškai“ (1974), šiam sumanymui impulsą davė jaunystės atsi- kelionių po Indiją įspūdžius „Sugrįžimas Indi- minimai, kai jaunasis poetas radijo įrašų stu- jon“ (1983), apybraižų knygą „Lietuva – bro- dijoje į vaškines plokšteles įrašinėdavo poetės liška žemė“ (1966). 2009 m. išleido įdomią S. Nėries skaitomas eiles. Aukštojo mokslo jis knygą – kelionę per gyvenimą apie laikus, siekė neakivaizdžiai studijuodamas Maskvos įvykius, žmones, kūrybą. Pavadino šią knygą M. Gorkio literatūros institute. gana originaliai – „...buvo...“. Kelios jo knygos išėjo rusų, anglų, ukrainiečių kalbomis. Į lietu- Trisdešimt metų jis atidavė profesionaliai žur- vių kalbą išvertė A. Puškino, A. Tvardovskio, nalistikai: dvidešimt metų (1949–1969) dirbo J. Vinokurovo, I. Abašidzės kūrybos. savaitraščio „Literatūra ir menas“ redaktoriumi, dešimt metų (1969–1986) – savaitraščio Brandos etape V. Reimeris labai vertino Justino „Gimtasis kraštas“ vyriausiuoju redaktoriumi. Marcinkevičiaus asmenybę ir kūrybą. Žavėjosi Buvo priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą. jaunų poetų Aido Marčėno, Antano A. Jonyno, Jau išėjęs į užtarnautą poilsį, pensininko duo- Donaldo Kajoko, Rimvydo Stankevičiaus kūry- nos nenorėjo valgyti. 1986–1990 m. jis buvo ba. Jis buvo ištikimas tradicinei lietuvių poe- Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininkas. zijos tėkmei, neatsisakęs ir šiuolaikinių formų įtakos, savo eilėse lietė būties, laiko, žmogaus Ir visą laiką kūrė. Jo eiles dažnai skelbė tuo- esybės, ryšio su gamta klausimus. metinė spauda, radijas. Išleido daug eilėraš- čių rinkinių: „Tėvų žemei“ (1945), „Geras vy- 1965 m. V. Reimeriui suteiktas nusipelniusio ras“ (1948), „Su pavasariu“ (1948), „Ir skren- kultūros veikėjo vardas. 1968 m. už eilėraš- da daina“ (1952), „Su tavim aš kalbu“ (1958), čių rinkinį „Prie Baltojo Tadžo“ poetui įteikta „Prie baltojo Tadžo“ (1958), „Draugystė“ tarptautinė Džavaharlalio Nehru premija, (1960), „Pilnaties ratas“ (1962), „Kodėl daik- 1975 m. už eilėraščių rinkinį „Šarkos švar- tai prašneko piktai“ (1964), „Delnai“ (1968), kas“ jam buvo suteikta valstybinė premija. „Ciksi-tiksi“ (1969), „Eisenos“ (1970), „Šar- 1977 m. jis tapo „Poezijos pavasario“ laurea- kos švarkas“ (1974), „Vėjo vynas“ (1976), tu, 1981 m. – Kuršėnų garbės piliečiu. „Rūpestis“ (1979), „Poetai vaikšto žeme“ (1981), „Gyveno storulis“ (1984), „Žemė Lietuvos žurnalistų ir rašytojų šeima neteko su puokšte gėlių“ (1986), „Šimtas dėdžių“ talentingo kūrėjo, gero kolegos ir bičiulio. (1986), „Artumas“ (1987), „Nosių vagys“ (1995), „Delčios metas“ (1996), „Ave Maria“ Vytautas Žeimantas

128 ALMANACHAS žurnalistika 2017/1