Simboliai Simono Daukanto veikaluose

ELVYRA USAČIOVAITĖ Lietuvos kultūros tyrimų institutas [email protected]

Straipsnyje tiriama lietuviškos tapatybės problematika, perteikta simboliškai XIX a. pirmosios pusės istoriko Simono Daukanto darbuose. Atskleidžiama pagrindinių jo sukurtų simbolių susiformavimo aplinkybės, šaltiniai ir prasmė. Ypač kreipiamas dėmesys į prancūzų filosofo Jeano Jacqueso Rousseau įtaką Daukantui, ne kartą jau konstatuotą Lietuvos tyrinėtojų. Straipsnio autorė šį supratimą pagrindžia naujais faktais – pagilina.

Esminiai žodžiai: Simonas Daukantas, miškas, bruknelė, lietuvė, pilys, Jeanas Jacquesas Rousseau, tautos būdas, papročiai.

Įvadas gamta, o bruknelės, kaip lietuvių kalbos, simbolį siejo su amžinai žaliuojančiu au­ Simonas Daukantas (1 pav.) – vienas iš žy­ galu: gyvybę teikiančios galios ir skaistumo miausių lietuvių kultūros veikėjų susilaukė prasmėmis. Šią antrąją reikšmę lėmęs senas įvairių tyrinėjimų. Tačiau simbolizmas paprotys kaime iš bruknienojų pinti nuo­ Daukanto veikaluose nagrinėtas nedaug. takai vainiką žiemą, vietoj vėlyvesnių tam Nors miško aprašymu grožėjosi, jį citavo pačiam tikslui naudotų rūtų2. ne vienas tyrėjas. Yra nustatyta Lietuvos Norint geriau suprasti Daukanto sukurtų tapatinimo miškui reikšmė. Be to, pasak (miško ir kitų) simbolių prasmę, reikia ap­ literatūrologo Sauliaus Žuko, galima pa­ žvelgti istorines aplinkybes ir pasaulėžiūrą, t. y. teikti ir tam tikrą priešpriešą tarp miško ir epochos, ir paties Daukanto pasaulėžiūrą. ir Daukanto pavaizduoto rūtų darželio, puoselėto Lietuvos kaime. Pastarasis sim­ Istorinis laikotarpis bolizavo moteriško švelnumo, ištikimybės, susilaikymo – aukštos dorovinės kultūros – Daukantas (1793–1864) savo darbus parašė bruožus, o miškas – lietuvišką charakterį, XIX a. pirmoje pusėje. Tai laikotarpis po vyrišką jėgą, narsumą, ištvermę1. Paulius Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės pa­ Subačius senovės girių vaizdinį kildino iš dalijimo tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos. XVIII a. žavėjimosi civilizacijos nepaliesta Beveik visa Lietuva, išskyrus Užnemunę,

1 Žukas, S. Simonas Daukantas. Kaunas: Šviesa, 1988, 2 Subačius, P. Lietuvių tapatybės kalvė. Vilnius: Aidai,

p. 146, 152. 1999, p. 42–43, 120. 2351-4728 ISSN

24 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1 BALTŲ KULTŪRA buvo prijungta prie carinės Rusijos impe­ rijos. Toks svetimos teritorijos prijungimas tarptautinės teisės požiūriu yra neteisėtas, vadinamas aneksija ar okupacija. Atsidūrusi carinės Rusijos sudėtyje, Lietuva prarado administracinį, visuomeninį, švietimo ir kultūrinį savarankiškumą. Jos žemės imtos laikyti Rusijos provincija, vadintos nebe savo istoriniu vardu – LDK, bet teritoriniu Rusijos vienetu – Vakarų arba Šiaurės Vaka­ rų kraštu. Jame buvo vykdoma rusifikacija. Naikinamas to krašto savitumas, diegiamas pravoslavų tikėjimas (uždaromos katalikų bažnyčios, vienuolynai, vietoj jų steigiamos stačiatikių cerkvės; cenzūruojami katalikų kunigų pamokslai), cenzūra taikoma ir lie­ 1. Simono Daukanto portretas (dail. Jonas tuviškiems spaudiniams bei knygoms. Nuo Zenkevičius. Paveikslo originalas saugomas Lietuvių 1831–1832 m. vietos įstaigose įvesta privalo­ literatūros ir tautosakos institute). ma rusų kalba, svarbiausi kadrai skiriami iš Rusijos, 1832 m. uždarytas Vilniaus univer­ lenkais tvarką ir papročius. Tokia dviguba sitetas, sumažėjo vidurinių ir pradžios mo­ tapatybė (gente lituanus, natione polonus) kyklų skaičius, o likusiose dalykai dėstomi jiems buvo norma5. Lenkų kalbą vartojo rusiškai3. Okupacija atsiliepė ir kaimo vals­ ir dvasininkai bažnyčiose. O Lietuva buvo tiečių gyvenimui. Žinovų teigimu, baudžiava agrarinė valstybė – daugumą gyventojų Rusijos imperijoje nesiskyrė nuo vergovės4. sudarė lietuvių valstiečiai. Jie buvo beteisiai baudžiauninkai savo valstybėje. LDK polonizacijos požymiai Taip susidarė situacija, kai per kelis šimtmečius dėl Lietuvos valdančiųjų su­ Ano meto Lietuvos specifiką lemia, kad sijungimo su Lenkija niveliavosi vietinis iki Rusijos okupacijos LDK teritorijoje lietuviškas savitumas – administracijai, oficialiai vartota lenkų kalba, viešajame švietimui, kultūrai tapus lenkiška. Negana gyvenime ji įsitvirtino dėl Lietuvos glau­ to, kaip minėta, po trečiojo padalijimo už­ džių ryšių su Lenkija ir bendros unijinės liejo okupacinė carinės Rusijos banga, toliau valstybės, kurioje LDK valdantis luomas – naikindama LDK savitumą. Taigi matome bajorai, – nors laikė save lietuviais, kalbėjo sudėtingą Daukanto gyvenamą laikotarpį, ir rašė lenkiškai, buvo priėmę bendrą su kai Lietuvos specifiškumas buvo nuplautas vienos po kitos persidengusių bangų. 3 Aleksandravičius, E., Kulakauskas, A. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. Vilnius, 1996, p. 73–76. 4 Lebedys, J. Simonas Stanevičius, Vilnius: valstybinė 5 Brazaitis, J. Raštai. Chicago: Į laisvę fondas lietu­ grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 162. viškai kultūrai ugdyti, 1980, T. 1, p. 407.

Simboliai Simono Daukanto veikaluose 25 Epochos ir Daukanto pasaulėžiūra vystymusi, reikalavusi laisvės amatams, verslui, prekybai. Tai siejosi su pilietinių Apšvietos (kitaip Švietimo) epocha – tarp­ teisių plėtra. Anglijoje dar XVII a. buvo tautinis XVII–XVIII a. kultūrinis ir socia­ priimti svarbūs tos srities dokumentai, JAV linis judėjimas, Lietuvoje dar tęsėsi XIX a. XVIII a. – 1776 m. – garsusis žmogaus teisių pirmoje pusėje. Apšvieta prioritetu kėlė aktas „Virginia Bill of Rights“, skelbęs visų protą – savarankišką individo mąstymą, žmonių prigimtinę teisę į gyvenimą, laisvę, sprendžiant problemas, kritiškai vertinant įgyti bei išlaikyti nuosavybę, siekti saugumo7. autoritetą, pasisakant prieš dogmatizmą Vystėsi valstybės filosofija, šioje srityje ir prietarus. Labai svarbios buvo dvi filo­ buvo suformuluoti tokie demokratijos sofinės kryptys: racionalizmas, besirėmęs principai kaip: 1. Visuomenės sutartis, kai grynu mąstymo principu, pasitelkęs deduk­ valdžia remiasi sutartimi tarp visuomenės cijos metodą, (panašiai matematikai, kai ir valdymo institucijų; 2. Liaudies suvere­ tiesos išvedamos iš kelių aksiomų), pasaulio nitetas – valstybinė valdžia priklauso liau­ sąrangą laikęs pažinia. Kita kryptis buvo džiai; 3. Valdžių padalinimas, kai, siekiant empirizmas, pažinimo pagrindu laikęs išvengti piktnaudžiavimo, valdžia paskirs­ juslinį patyrimą6. Iš empirizmo išsivystė toma priešingiems – vienas kitą kontroliuo­ materializmas, pozityvizmas, sensualizmas. jantiems organams, 4. Reikalavimas, kad Pritaikius gamtos tyrimui matematiką, su­ visi gyventojai demokratiškai dalyvautų klestėjo mokslai, imta tikėti pažanga. Ano valdyme. Šiuos klausimus apmąstė ir mi­ meto filosofai reiškėsi įvairiose srityse, be nėtą visuomenės sutartį bei iš to kylantį matematikos, fizikos, jie gilinosi į istoriją, liaudies suverenumo klausimą pagrindė apmąstė valstybės raidą, dirbo kaip diplo­ Jeanas Jacquesas Rousseau (1712–1778). matai, rašytojai, kompozitoriai. Pavyzdžiui, Jo manymu, tobula demokratija galima žymiausias Prancūzijos Apšvietos atstovas nedidelės teritorijos valstybėje, kur ne­ Voltaire’as (1694–1778) rašė istorinius vei­ sunku rengti tautos susirinkimus, kur visų kalus, romanus, dramas, papročių tyrinė­ gyventojų papročiai paprasti, o piliečiai jimus, turėjo tikslą pagal savo grožinius pagal turtą ir teisę yra lygūs8. kūrinius sukurti prancūzų tautos epą, kuris Taigi tyrinėtojų nurodytas S. Daukanto iki jo laikų neišliko. Be to, kritikavo visuo­ istoriniuose darbuose nuolat minimas menės tvarką valdant Liudvikui XV, kurio pilietinės laisvės klausimas neabejotinai garsus posakis „Po manęs kad ir tvanas“ sietinas su Apšvietos mąstytojų darbais ir gerai atspindėjo aristokratų abejingumą autoriaus rūpesčiu dėl okupuotos Tėvynės valstybės ir tautos likimui Prancūzijoje. ir lietuvio baudžiauninko padėties. Tikėti­ Socialiniu požiūriu Apšvietos epocha na, jog, skaitant švietėjų kūrinius, Daukan­ pasižymėjo tuo, kad iškilo naujas visuomenės tui taip pat galėjo kilti mintis sukurti jei ne sluoksnis – buržuazija, besirėmusi ūkiniu tautos epą, kaip to siekė Volteras (grožine

6 Kunzmann, P., Burkard, F. P., Wiedmann, F. Filosofijos­ atlasas, vertė G. Sodeikienė, mokslinis red. T. Sodeika, 7 Kunzmann, P. ir kt. Filosofijos atlasas, p. 103.

antras leidimas. Vilnius: Alma littera, 1999, p. 103. 8 Ten pat. 2351-4728 ISSN

26 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1 BALTŲ KULTŪRA kūryba Daukantas ne itin žavėjosi9), tai monstranciją kunigui Daukantas padėda­ bent epinį istorinį pasakojimą, kuris, jo vo – prilaikydamas jo rankas. Bičiuliavosi manymu, būtų žymiai naudingesnis vietos su dvasiškiais. Fundavo Lenkimų bažny­ skaitytojams. čios altorių (Švč. Marijos, Apreiškimo ir Apšvietos idėjos Daukantą pasiekė per Šv. Jurgio) paveikslus, tos pat bažnyčios – mokslą, ypač per Vilniaus universitetą. Iš šviestuvo stiklinius papuošimus. Vaikystėje pradžių mūsų istorikas mokėsi bernardinų galimybę mokytis finansiškai jam sudarė Kretingos, dominikonų Žemaičių Kalvari­ kunigas Simonas Lopacinskis12. Turint visa jos pradinėse mokyklose, po to – Vilniaus tai omenyje, atsitikimą per Mišias ir po jų gimnazijoje; o 1816 m. įstojo į Vilniaus (skundą dėl nesuprantamo pamokslo, netu­ universitetą. Iš universiteto laikų liko toks rėjimo naudingų knygų), Daukantas galėjo amžininkų liudijimas. Kartą Daukantas da­ suvokti kaip šventą pašaukimą darbuotis lyvavo Mišiose vienoje Vilniaus bažnyčioje. savo tautai. Juk aiškinti nesuprantančiam, Čia kunigas sakė pamokslą lenkiškai, kurio jį mokyti reiškia gailestingą artimo meilę. nesuprato šalia Daukanto stovėję paprasti Auklėti liaudį išminties, gero elgesio iki tol žmonės. Išėję iš bažnyčios, jie tarp savęs buvo kunigų prerogatyva. Daukantas kartą kalbėjosi, kad netinkami vadovai – kunigai, nusprendęs darbuotis „dvasiškos lietuvybės kad nėra net knygų pasiskaityti apie naudin­ dirvoje“13, laikėsi to visą gyvenimą, net esant gus krikščioniui dalykus. Išgirdęs nusiskun­ nepalankioms sąlygoms. Galima prisiminti, dimą, Daukantas susikrimto ir apsisprendė kad jis duoną pelnė valdininko darbu: iš dirbti dėl savo žmonių10. Tyrinėtojai pažymi, pradžių dirbo Rygoje generalgubernato­ kad Vilniaus universitete, kai studijavo riaus kanceliarijoje, vėliau imperijos sos­ Daukantas, buvo ryški kryptis šviesti liau­ tinėje Peterburge – Valstybės Senate. Visą dį11. Todėl nutikimas bažnyčioje Daukantui dieną eidavo tarnybą, o vakarais – laisvas buvo rimtas pretekstas imtis švietėjiškos valandas skyrė Lietuvai – rengė reikalingas veiklos. Svarbus šiuo atveju buvo jo gilus knygas. Iš viso jų parašė per 20, – tai ne tik tikėjimas. Apie tai išliko pluoštas amžininkų autoriniai darbai, bet ir jo sudaryti, išversti liudijimų: ne tik lankė bažnyčią, pagal jos iš kitų kalbų veikalai, vadovėliai14. Tarp jų – reikalavimus gyveno, bet daug meldėsi: parengta maldaknygė (246 puslapių). Taip paprastai grįždamas po kasdieninių darbų pat Epitome Historiae Sacrae – Šventosios ir dažnai naktimis. Prisimenama, jog per istorijos vertimas. Dažną savo paruoštą atlaidus, vykstant procesijai, joje nešančiam praktinio turinio knygelę vadino pamokslu. Pvz., „Pamokslas apie sodnus arba daigy­ 9 Laiškas (1846 m. spalio 6 d.) Vladimirui Andrie­ jauskui, jį perspėjant neskaityti romanų, „kurie nieko nus, vaisingų medžių“, kita – „Pamokslas, gero neduoda, gaišina laiką ir temdo jauną protą“. Žr.: Mūsų senovė, 1922, p. 776 10 Burba, A., Silvestraitis, M. D. S. Daukanto bijografija. 12 Burba, A., Silvestraitis M. D. S. Daukanto bijografija, Lietuvių atgimimo istorijos studijos. Simonas p. 256, 257. Daukantas. Vilnius: Viltis, 1993, T. 5: p. 265. 13 Ten pat. 11 Janulaitis, A. Simanas Daukantas. Jo gyvenimas ir 14 Naujokaitis, P. Lietuvių literatūros istorija. Brooklyn: vargai (1793–1864). Lietuvių tauta, 1919, kn. 2, p. 254. JAV LB Kultūros fondas, 1973, p. 240.

Simboliai Simono Daukanto veikaluose 27 kaip girias kirsti“15. Yra ir daugiau kaimui ti“18. Reikia prisiminti, kad Antikos autorių skirtų knygų apie ūkinių kultūrų auginimą: knygas Daukantas vertė ir publikavo vėlgi apie apynius, tabaką, pašarą, medžių sėklas, veikiamas ­Apšvietos epochos, kai dar nuo miškų veisimą. Dėmesys šiai temai atspindi Renesanso laikų buvo įsitvirtinęs požiūris, fiziokratines idėjas, propaguotas XIX a. jog išsilavinusio žmogaus priedermė – an­ pradžioje. Buvo studijuojama literatūra, tikinės klasikos pagrindų išmanymas. Tad kur aiškinamos agrarinės užsienio naujovės. mokykloje gyvavo tradicija mokyti vaikus Vėliau įsteigta agronomijos katedra Vilniaus lotynų kalbos, nuo mažens vesti juos į universitete. Vietos autoriai, rašę lenkiškai, Antikos herojų pasaulį. Tyrinėtojai nurodo skatino ūkininkus tobulinti žemės apdirbi­ Vilniui anuo metu būdingą neohumanizmą mo būdus ir taip vystyti krašto pramonę16. arba neohelenizmą, t. y. naują atsigręžimą Daržininkystė buvo dėstoma disciplina ano į Antiką19. Vadinasi, ir pats Daukantas pa­ meto mokykloje. Daukantas ją įsisavino garbą Antikai išsinešė iš mokyklos ir uni­ mokydamasis Žemaičių Kalvarijoje17. Todėl versiteto. Jo asmeninėje bibliotekoje vėliau turėjo kompetenciją tas žinias skleisti. Taip buvo rasti žymiausi Antikos kūrėjai net po pat jis ruošė lotynų kalbos vadovėlius ir an­ kelis leidimus20. tikinių autorių vertimus. Parengė mokymo Visų Daukanto darbų nevardysim, ka­ priemonę „Prasmas lotynų kalbos“, išvertė dangi labiau už kitus mums svarbūs jo istori­ graikų rašytojo Kornelijaus Nepoto biogra­ niai veikalai, dėl juose randamo šio straipsnio finius pasakojimus apie senovės karvedžius, objekto – Daukanto sukurtų simbolių. taip pat – Fedro pasakėčias. Dar nebaigęs universiteto, 1822 m., Atrodytų, kam reikia kaimo žmogui trokšdamas auklėti kaimo žmogų, jis parašė skaityti šias knygas. Bet pratarmėse Dau­ pirmą savo istorinį veikalą „Darbai senųjų kantas pabrėžia didelę jų auklėjamąją lietuvių ir žemaičių“. vertę. Fedro pasakėčių įžangoje pažymi, Tačiau ši knyga, jam gyvam esant, ne­ kad romėnų pasakojimai yra svarbūs ne tik buvo išleista. Plito nuorašais, kuriuos pasi­ suaugusiems, bet ir vaikams. Jis rašo: „<...> darydavo Lietuvos inteligentai. Daukantas rasis ir tokių bernelių, kurie, gindami ave­ Lietuvos istoriją pildė, parašė dar tris jos les ganyti, kiš į antį tą mano mažą knygelę variantus. Plačiausia yra prieš 1836 m. su­ ir tenai, ant akmenėlio sėdę, skaitys, kaip kurta „Istorija žemaitiška“ (rankraštis turi romėnų vilkai, avys ir šunys tarp savęs by­ 1102 p.)21, mažesnis apimtimi yra 1850 m. lojo. Tie aiškiai ras sau tenai pamokslą, kaip sviete elgtis, kaip doru ir išmintingu pasto­ 18 Daukantas, S. Rinktiniai raštai, p. 285. 19 Viliūnas, D. Filosofija Vilniuje XIX amžiaus pirmoje pusėje. Vilnius, 2014, p. 257; Žukas, S. Simonas Daukantas, p. 51. 15 Daukantas, S. Rinktiniai raštai. Vilnius: Valstybinė 20 Lebedys, J. Lituanistikos baruose. Vilnius: Vaga, 1972, grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 393, 417. p. 315. 16 Jučas, M. Baudžiavos irimas Lietuvoje, Vilnius: 21 Bončkutė, R., Subačius, G. Simono Daukanto Mintis, 1972, p. 43–45. „Istorijos žemaitiškos“ rankraščio ir publikavimo 17 Merkys, V. Simonas Daukantas. Antras papildytas istorija, Daukantas, S. Istorija žemaitiška. Vilnius,

leidimas. Vilnius: Vyturys, 1991, p. 24. 1995, T. 2, p. 452–453. 2351-4728 ISSN

28 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1 BALTŲ KULTŪRA parašytas „Pasakojimas apie veikalus lie­ lietuviškos tapatybės bruožus. P. Subačiaus tuvių tautos senovėje“. Jie taip pat dienos žodžiais, Daukantas įvykdė maksimalią šviesos neišvydo – „Istorija žemaitiška“ tautiškumo požymių akumuliacijos ir išleista visa, o „Pasakojimas“ dalimis – po tautos tęstinumo įteisinimo programą25. Daukanto mirties. Pats autorius 1845 m. Dėl to jo įtaka buvo ypač didelė tautinio Sankt Peterburge paskelbė savo istorinį atgimimo žadintojams XIX a. antroje veikalą „Būdas senovės lietuvių– kalnėnų pusėje, – Lietuvos istorija besirėmusiems ir žemaičių“. Tyrinėtojai jį vadina Lietuvos „Aušros“ laikraščio leidėjams, tarp jų Jonui kultūros istorija22, arba vienintele Lietuvos Basanavičiui, kuris vėliau Daukanto argu­ feodalizmo kultūros istorija23. Nors šioje mentais grindė savo samprotavimus apie knygoje bandoma parodyti ne tik feoda­ lietuvių kilmę iš trakų26. lizmą, bet ir priešistorę. Iš pradžių aprašo­ Kalbamoje knygoje – platus skyrius ma ikikrikščioniška Lietuva: gyvenamoji apie baltų religiją. Išaiškinti pagonišką aplinka, žmonių išvaizda, apranga, senoji religiją Daukantui nėra atskiras tikslas, ji religija, valgis, užsiėmimai, tik vėliau – aprašoma, kaip lietuvių archajinių laikų valstybinė ekonominė, administracinė savitas bruožas, šalia kitų ypatybių – ūki­ tvarka: valdovai, valdininkai, įstatymai, nių, ekonominių, administracinių. Senąsias teismai, atlyginimo papročiai, krašto gy­ religines praktikas vaizdavo apibendrintai. nyba, pinigai, Lietuvos prekyba su kitomis Nerasdamas užtektinai žinių rašytiniuose šalimis. Žodžiu – šioje knygoje parodoma šaltiniuose, senovės lietuviams pritaikė lietuviškų papročių (plačiąja prasme) vi­ kitų baltų aprašymus – prūsų, sūduvių ir suma – ekonominių, socialinių, dvasinių panašiai. Jo rekonstruotus dievus ir kultą papročių. Pabrėžiamas jų savitumas. Visa įvertino mitologas Norbertas Vėlius, nu­ tai priešpastatoma Daukanto gyvenamam rodydamas istorinius rašytinius šaltinius ir metui – XIX a. pirmajai pusei, kai jokio lie­ ano meto autorius, kuriais rėmėsi Daukan­ tuviškumo viešajame gyvenime nebebuvo, tas, taip pat sukauptos medžiagos panau­ jo pėdsakai buvo išnaikinti. Pavyzdžiui, dojimo pobūdį. Jis visus baltus tapatino su okupuotoje šalyje taip pat vyko eksportas, lietuviais, pastariesiems priskyrė net žinias tačiau pelnas iš jo atitekdavo ne vietos apie skitus, getus ir kitas senovės tautas27. gyventojams, bet valdžioje esantiems sve­ Atskirų baltų tuomet neskyrė ne vien Dau­ timiesiems. Todėl, kalbėdamas apie praei­ kantas, bet ir kiti autoriai28, nebuvo ištirta tyje žemaičių krašte klestėjusią prekybą su etnogenezė. Dabar mes žinome, kad, norint užsieniu, istorikas sušunka: „Ak kur dingot moksliškai analizuoti senovės baltų religiją, aukso amžiai, tos laimės dienos“24. būtina derinti skirtingų mokslų – istorijos, Tokiu būdu išdėstydamas senosios Lie­ tuvos papročių visumą, Daukantas nustatė 25 Subačius, P. Lietuvių tapatybės kalvė, p. 196. 26 Brazaitis, J. Raštai, p. 407–408. 22 Naujokaitis, P. Lietuvių literatūros istorija, p. 244, 246. 27 Vėlius, N. Simonas Daukantas (1793–1864). Lietuvių 23 Merkys, V. Simonas Daukantas, p. 110. mitologija. Vilnius: Mintis, 1995, T. 1, p. 141–146. 24 Daukantas, S. Istorija žemaitiška. Vilnius: Vaga, 1995, 28 Kalnius, P. Žemaičiai: XX a.–XXI a. pradžia. Vilnius: T. 1, p. 127. Mintis, 2012, p. 37–74.

Simboliai Simono Daukanto veikaluose 29 etnografijos, kalbotyros, folkloristikos, pagal ją rekonstravo archajinius lietuvių religijotyros, archeologijos – faktus. Ne­ papročius, t. y. darbavosi, apribotas savo turint šių humanitarinių mokslų pagrindų epochos pasiekimų. Todėl kai kurie Dau­ arba remiantis tik viena kuria sritimi, pvz., kanto teiginiai šiandien įdomūs mokslo folkloristika, objektyvus senosios religijos raidos ir kultūrologiniu požiūriais. Būtent atskleidimas neįmanomas. Daukantas su­ į pastarąją reikšmę mes kreipiame dėmesį prato ir taikė šį įvairių duomenų derinimo šiame straipsnyje. principą. Istorinių šaltinių žinias apie ap­ eigas jungė su savo meto etnografiniais pa­ Rusoizmo požymiai pročiais, tautosaka. Dievų vardams, švenčių pavadinimams, kitoms sąvokoms atskleisti Lietuvių literatūrologai ir istorikai jau yra naudojo lietuvių kalbos duomenis. Jo sąsa­ atkreipę dėmesį į garsaus prancūzų filosofo jas su folkloru yra aptaręs Kazys Grigas29. Jeano Jacqueso Rousseau. darytą poveikį Lingvistinius Daukanto samprotavimus Daukantui. Būtent iš jo mūsų istorikas per­ Vėlius pavadino naiviomis etimologijo­ ėmė mintį apie laimingą ir laisvą gyvenimą mis30. Tai yra teisinga, tačiau reikia turėti protėvių laukinėje gamtoje – neliestose omenyje, kad XIX a. pirmoje pusėje lietuvių giriose, tos laimės išnykimą susiedamas kalbą, kaip ir kitas išvardytas sritis, laikyti su LDK diduomenės lietuviškų tradicijų šaltiniu aiškinant praeitį, buvo pažangu31. atsižadėjimu, naujų (lenkų, gudų, vokiečių) Suprantama, iki mūsų dienų tyrimų me­ papročių perėmimu. Visa tai kartu su Lie­ todika jau kita, ištobulėjusi. Apskritai tuo tuvos–Lenkijos 1569 m. Unija bei lenkiškos metu Lietuvoje minėtų sričių kaip mokslo tvarkos Lietuvoje įsigalėjimu paskatino disciplinų dar nebuvo, jos tik formavosi, Lietuvos valstybės susilpnėjimą32. imta rinkti medžiaga. Tai pasakytina ne tik Bronius Genzelis monografijoje „Švie­ apie tokias specifines šakas kaip archeolo­ tėjai ir jų idėjos Lietuvoje“ konstatuoja, gija, folkloristika, etnografija, religijotyra, kad Lietuvos romantikai kartu buvo ir bet ir istorija. Tuometė netobula metodika švietėjai. Tad Daukanto veikaluose ryškios (tiksliau jos nebuvimas) lėmė analogišką švietėjiškos idėjos ir romantizmo bruožai. Daukanto mokslinį lygmenį. Prisiminkime, Šios dvi srovės persipynusios ir Rousseau kad Daukantas buvo apskritai pirmasis filosofijoje. Genzelis pabrėžia ypatingą autorius, apie senąją lietuvių religiją rašęs Daukanto pasiaukojimą lietuvių liaudies lietuviškai. Iki jo tai daryta lotynų, vokiečių švietimui: „Tik supratęs savo darbo prasmę ir lenkų kalbomis. Tad to pirmtakas Dau­ ateinančioms kartoms, žmogus gali taip kantas lietuviškus terminus bei sąvokas aukotis, kaip aukojosi Daukantas“33. kūrėsi pats, rinko įvairialypę medžiagą, Vytautas Merkys parašė Daukanto biografiją, apžvelgė jo gyvenimą, studijas 29 Grigas, K. Beletristinio ir mokslinio stiliaus pradai Vilniaus universitete, profesūrą, ypač Simono Daukanto „Būde“. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, T. 5, p.133. 32 Brazaitis, J. Raštai, p. 412–414. 30 Vėlius, N. Simonas Daukantas, p. 141–146. 33 Genzelis, B. Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje (XIX a.).

31 Žukas, S. Simonas Daukantas, p. 141. Vilnius: Mintis, p. 13, 61, 65. 2351-4728 ISSN

30 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1 BALTŲ KULTŪRA

Igno Onacevičiaus, Igno Danilavičiaus, sakralizuoti laukinę gamtą. Taip pat – Ro­ Gotfriedo Ernesto Grodecko įtaką. Įvertino mantizmo epochoje paplitęs peizažinis, Rousseau poveikį, patirtą per Daukanto arba anglų, parkas, kuriame atskirai augan­ naudotus kitų Apšvietos autorių, tokių kaip tis medis laikytas laisvo individo simboliu, Augusto Friedricho Ferdinando Kotzebue, o griežtai simetriškai suplanuota dvaro Augusto Ludwigo Schlözerio, Johanno aplinka – tironijos metafora. Daukanto Voigto, Nikolajaus Karamzino istorinius tėvas dirbęs dvaro eiguliu, todėl istorikas veikalus. Jie visi daugiau ar mažiau lietė jungė savus girios stebėjimus35 su perskai­ baltų praeitį. Be to, Merkys nurodo vokie­ tytais literatūroje, ir nebūtinai tai buvusi čių filosofą Johanną Gottfriedą Herderį, J. J. Rousseau įtaka36. Prie miško įvaizdžio kėlusį užmirštų tautų kūrybinę vertę, su­ susiformavimo Daukantui prisidėjęs gili­ sižavėjusį lietuvių liaudies dainuojamąja nimasis į istorinius šaltinius, konkrečiai – į poezija, ją gretinusį su geriausiais Antikos kryžiuočių kelių aprašymus. pavyzdžiais. V. Merkys apibūdina Sankt Pe­ Be abejo, šiems teiginiams galima terburgo bičiulius: dėstytoją iš studijų metų pritarti, išskyrus prielaidą, kad Daukan­ Onacevičių, bibliografą, leidėją ir vertėją tą paveikė ne tiek Rousseau idėjos, kiek Vasilijų Anastasevičių bei kitus. Daugiau ankstesnioji literatūra, taip pat – parkų dėmesio skiria Daukanto bajorystės klausi­ planavimo tradicija. Rousseau ir Dau­ mui, aptarti jo istoriniai veikalai. Daukanto kanto teiginių palyginimas vėliau šiame sukurtą menišką senovinio miško vaizdą straipsnyje pasitelkiamas įrodyti Rousseau biografas sieja su Rousseau ir Herderio pro­ įtakai. Įdomi Žuko mintis dėl Daukanto paguota, civilizacijos nesugadinta žmogaus pasinaudojimo kryžiuočių kelių aprašymais, ir gamtos harmonija. kuriant miško vaizdinį. Yra žinoma, kad visą Kitas Daukanto biografas literatūros šį istorinį šaltinį37 Daukantas nusirašė ranka. tyrinėtojas, jau mūsų minėtas, Saulius Žu­ Tai – XIV–XV a. pradžios kryžiuočių žvalgų kas, tęsdamas Merkio nusakytas Daukanto sudarytas šimto kelių ir takelių į Lietuvą ap­ gyvenimo ir mokymosi sąlygas, pažymi rašymas, – savotiškas žinynas, kuris turėjo Vilniaus universiteto, kuriame studijavo padėti kryžiuočių kariuomenei nepasiklysti Daukantas, reikšmę: XIX a. pradžioje čia miškingame krašte. Nebuvo tuo metu kito buvo žinomi pažangiausi Europos mokslo kopijavimo būdo. Todėl mūsų istorikas nu­ pasiekimai, kilo domėjimasis ir Lietuvos sirašė daug senų šaltinių. Atliko milžinišką istorija, skambėjo Apšvietai būdingas žmo­ darbą. Galima tuo akivaizdžiai įsitikinti, pa­ gaus išlaisvinimo iš baudžiavos klausimas. ėmus į rankas jau šiomis dienomis – 2015 m. Daukanto darbuose lietuvių valstiečio 34 pavergimas minimas nuolat . S. Žuko ma­ 35 Girios vaizdiniui susiformuoti įtakos turėjusi tėvo nymu, istoriko sukurtam miško įvaizdžiui girininko specialybė nurodyta ir kn. Merkys, V. reikšmės galėjo turėti nuo viduramžių Simonas Daukantas, p. 16. 36 Ten pat, p. 143–146. besitęsianti Europinės literatūros tradicija 37 Die litauischen Wegeberichte. Scriptores rerum prussicarum­ , hrsg. Von Th. Hirsch, M. Töppen, 34 Žukas, S. Simonas Daukantas, p. 31, 34–36, 102, 119. E. Strehlke, Bd. 2, Leipzig, 1863.

Simboliai Simono Daukanto veikaluose 31 išleistą Alberto Kojelavičiaus sudarytą LDK svetimšalių atnešta baudžiava – lažas nu­ herbyną su Lietuvos giminių aprašymu38. skurdino, vargų našta prislėgė žemdirbius. Didelio formato knyga – 809 puslapių. Ją Turtuoliai, naikindami natūralią dievišką atvertus vienoje pusėje pateikiamas auten­ aplinką (kirsdami miškus), degradavo tiškas lotyniškas tekstas su herbų piešiniais, dvasiškai – pasidavė geiduliams, lėbavimui, o gretimame lape – vertimas į lietuvių kal­ prašmatnybei, – nebesirūpino Tėvyne. bą, dar papildomos įvadinės knygos dalys J. Girdzijauskas pastebi, kad ne vien turinys, ir kiti priedai rodo šaltinio apimtį buvus bet ir pasakojimo stilius, kuriam būdingas mažesnę. Visgi tai – stambus darbas, kurio emocinis patosas, priartina Daukantą prie kopiją ranka padarė Daukantas, o rankraštį rusoistinių veikalų40. paskolino publikuoti istorikui Teodorui Apžvelgę tyrinėtojų mintis, šiandien Narbutui, tačiau XIX a. pradžioje galimybių skaitydami Rousseau darbus, matome, kad jį paskelbti nebuvo. dar daug konkrečių dalykų tyrinėtojų liko Daukanto veikalų rusoistinis pobūdis nepastebėta. Daukantas mokėjo prancūzų pažymimas taip pat sintetiniame veikale kalbą ir galėjo perimti Rousseau idėjas, tie­ „Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius“39. siogiai gilindamasis į jo veikalus. Nors isto­ Sudarytojo ir vieno iš autorių Juozo Gir­ riko bibliotekoje po mirties šio švietėjo raštų dzijausko manymu, Rousseau mintis Dau­ nerasta, bet galėjo juos skolintis iš idėjos kantas galėjo perimti skaitydamas jo raštus draugų Onacevičiaus, Anastasevičiaus arba arba preromantikų, pavyzdžiui Herderio, įsigyti. Iškilus pavojui, galėjo juos sunaikin­ veikalus. Pasak Rousseau, natūralus žmo­ ti, ypač per sukilimą41 ar pajutęs grėsmę dėl gus iš prigimties yra geras ir doras, nes visa, savo veikalo Būdas. Mat yra žinoma, kad kas gera gamtoje ir žmoguje, kyla iš Kūrėjo 1845 m. išleistas, cenzūros aprobuotas po rankų. Todėl, puoselėjant šią žmogaus dešimties metų šis darbas pateko į valdžios prigimtį, galima pasiekti laimę, visavertį nemalonę, buvo įtrauktas į draudžiamų gyvenimą. Daukantas savo istoriniuose platinti knygų sąrašą dėl teiginių apie seno­ veikaluose senovės lietuvius vaizdavo vės lietuvių drąsią kovą už savo laisvę prieš panašiai: gyvendami Dievo sutvertoje na­ gudus. Užkliuvo ir kitos veikalo vietos42. Ka­ tūralioje gamtoje, jie pasižymėjo tokiomis dangi knyga išleista su slapyvardžiu Jokūbas dorybėmis kaip sielos pusiausvyra, artimo Laukys, aiškintasi tikroji autoriaus tapatybė. meilė, darbštumas, laisvės siekis, ištvermė, Merkio manymu, Daukanto išvykimas tuo drąsa ir daugeliu kitų. Lietuvių tautos metu iš Varnių vyskupo Valančiaus rezi­ nelaimės prasidėjo nuo karo su kryžiuo­ dencijos gyventi į Kuršą reiškė bėgimą nuo čiais, vėliau jas padidino unija su Lenkija; carinio persekiojimo43.

38 Kojalavičius-Vijūkas, A. Šventasis Lietuvos Didžiosios 40 Ten pat, p. 183, 184, 187 kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių 41 Amžininkų liudijimu, daug savo knygų Daukantas ir herbų vardynas, vertė S. Narbutas. Vilnius: Lietuvos sudeginęs. Žr.: Burba, A., Silvestraitis, M. D. mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2015. Medžiaga S. Daukanto bijografijai, p. 279. 39 Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius.Vilnius: 42 Merkys, V. Simonas Daukantas, p. 163.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. 43 Ten pat, p. 165. 2351-4728 ISSN

32 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1 BALTŲ KULTŪRA

Galima dar pastebėti ir tai, kad Daukantą, etnogenezė, klimatas, gyvenamoji vieta. Jei turintį juridinį pasiruošimą – Vilniaus uni­ palygintume su Rousseau mintimis, mąs­ versitete įgytą teisių magistro laipsnį, labai toma panašiai, išreiškiant jas, pasitelkiant domino Apšvietos mąstytojų, tarp jų Rous­ beveik tas pačias formuluotes. seau, filosofiniai traktatai apie valstybę, tokie Štai Rousseau savo veikale „Apie vi­ kaip „Samprotavimai apie žmonių nelygybės suomenės sutartį“ nurodo, kad senovėje kilmę ir principus“, „Apie visuomenės sutar­ kiekviena tauta turėjo savitus dievus, skir­ tį“, kuriuose aptariama valstybės valdymo kil­ tingus nei visų kitų tautų dievai; pirmykštei mė, formos, teisėkūra, brėžiami bendrabūvio visuomenei būdingą teokratinį valdymą46, pamatai pirmykščiais laikais, kai įstatymų dar archajinė religija ją išpažįstančiai tautai nebuvo44. Be abejo, jis turėjo būti susipažinęs atstojo įstatymus47. Daukantas į šias tezes ir su Rousseau paskelbtais svarstymais apie atsižvelgė ir, norėdamas pateikti skaityto­ Lenkijos ir Lietuvos valstybės ateitį, patari­ jams supratimą apie seniausią pirmapradę mus, kaip atsispirti prieš imperijos siekius45. tvarką, daug dėmesio skyrė ikikrikščio­ Gilinantis į iki šiol atliktus tyrinėjimus, niškai lietuvių religijai: aprašė dievus, jų paaiškėjo, kad daugiau dėmesys buvo kreip­ garbinimo papročius, žynius. Jis akcentuoja tas į girios ir bruknelės simbolius (nors dar seniausią – teokratinį – žynių valdymą. ne visi jų prasmės aspektai yra atskleisti). Russeau vaizduoja žmones miškuose ar­ O kiti Daukanto simboliai – lietuvės mo­ chajiniais laikais, būtent tokioje aplinkoje tinos ir pilių simbolika – liko nenagrinėti. skleidėsi lietuvių gyvenimas, jų tikėjimas. Dėl to šio straipsnio tikslas – tirti visus Pvz., Rousseau traktate „Samprotavimas išvardytus Daukanto simbolius, nusakyti jų apie žmonių nelygybės kilmę ir principus“ prasmę. Tai darant verta detaliau palyginti skaitome, kad pirmykščiais laikais žmonių Daukanto ir Rousseau tekstus, naudojantis gyvenamoji vieta buvęs miškas, jo žodžiais, lyginamuoju metodu. „Žemė palikta natūraliam derlingumui ir apaugusi tankiais miškais, kurių dar nelietė Girios simbolika kirvis“ siūlė protėviams maistą ir prie­ globstį. Kitose prancūzų filosofo cituojamo Nuo archaikos – priešistorinių laikų – pra­ kūrinio vietose teigiama, kad pirminėje dedama knyga Būdas: aprašoma lietuvių stadijoje žmonės gyveno paskirai išsibarstę tarp miškų, vėliau: „Neaprėpiami miškai 44 Rousseau socialiniams klausimams skirti traktatai virto laukais“48. išleisti Lietuvoje: Ruso, Ž. Ž. Rinktiniai raštai, vertė To santrauką matome Daukanto „Isto­ L. A. Skūpas. Vilnius: Mintis, 1979. 45 Šis tekstas mūsų dienomis publikuotas Lietuvos rijoje žemaitiškoje“: „Pradžioj kiekvienos kultūros tyrimų instituto specialistų, jį vertė tautos, lygia dalia ir lietuvių ir žemaičių, V. Aleksandravičius, komentarus pateikė D. Vi­ žmonys, negyvendami dar sandraugėj, bet liūnas. Žr.: Rousseau, J. J. Pastabos Lenkijos val­ paskydę po laukus ir girias it paukščiai, dymui ir numatomai jos reformai. Viliūnas, D., Aleksandravičius, V. Jeanas-Jacques’as Rousseau ir 46 Ruso, Ž. Ž. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. 1979, p. 252. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Vilnius: Lietuvos 47 Ten pat, p. 254. kultūros tyrimų institutas, 2016, p. 43–113. 48 Ten pat, p. 71, 82, 102, 109.

Simboliai Simono Daukanto veikaluose 33 pirma klajojo maitindamiesi žuvimis, ąžuolais dangų rėmė. Girdėdavosi ganomų paukščiais, ir žvėrimis“49. žirgų, jaučių balsai. Giria buvusi išvagota Rousseau apie pirmykštę genezę dėsto to­ srauniomis upėmis. Liepynų ir uosynų liau: „Viskas pradeda keistis. Žmonės iki šiol viršūnės susipynusios su skroblų ir klevų klajoję po miškus dabar jau gyvena sėsliau ir šakomis nepraleido šviesos, miške net vi­ pamažu suartėja, susiburia į įvairias bandas durdienį buvę tamsu, tik kur ne kur saulės ir pagaliau kiekvienoje šalyje sudaro atskirą spindulys prasimušdavęs51. tautą, kurią vienija papročiai ir tradicijos, ne Lyginant su šiuo kelių eilučių aprašymu kokie nors įstatymai, o vienodas gyvenimo Darbuose ir anksčiau cituotu iš Istorijos būdas, vienodas maistas ir bendra klimato žemaitiškos, miško vaizdas Būde yra labai įtaka“50. Apie visuomenės raidą kalbama ir išplėtotas – sudaro atskirą skyrių52. Jame tekste toliau, nurodant, kaip iš klaidžiojimo, pasakojama, kad priešistoriniais laikais maisto rankiojimo ima atsirasti sėslus žmo­ Lietuvos teritoriją dengusi giria tartum jūra nių gyvenimas: žmonės įsikuria vargingose juodavo. Įvairių medžių miškai – pušynai, lūšnose, gimsta pastovūs tarpusavio ryšiai, eglynai, beržynai, ąžuolynai – suaugę tarpu­ bendravimo įgūdžiai, formuojasi tauta, kurią savyje sudarė vientisą, galingą girią. Ji buvo kol kas dar vienija ne įstatymai, bet gyvena­ išvagota upių ir upelių, kur nuvirtę medžiai, moji vieta, papročiai ir tradicijos – vienodas amžiais mirkdami, į plieną pavirsdavo. Tą gyvenimo būdas. Būtent gyvenimo būdas vaizdą papildydavo pavandeniui nusvirę (papročiai ir tradicijos) yra tai, kas patvaru, apynių vainikai nuo krantuose augusių gyvuoja ilgai, amžiams slenkant. karklų ir alksnių. Dėl audrų bei vėtrų išversti Citata perša mintį, kad Daukantas sa­ medžiai ūksmėse vienas ant kito gulėjo, vo pirmykščių laikų gyvenimo sampratą tręšė žemę: puvo seni ąžuolai, eglės, beržai, grindė ne vien tik Rousseau teorinėmis pušys, vinkšnos, uosiai, klevai. Ant tų išvartų mintimis apie žmonijos etnogenezę, bet vėl tarpo nauji stambūs medžiai – stiebėsi į perėmė bei pritaikė šio filosofo terminą viršų rankomis neapglėbiamos eglės, pušys, būdas papročiams ir tradicijoms nusakyti tankūs liepynai, klevynai, ąžuolynai. Į jų juo pavadindamas net savo istorinį veikalą kamienus atsiremdami, augo įvairūs krūmai. „Būdas senovės lietuvių – kalnėnų ir žemai­ Į girios tankmę negalėjo įlysti nei žmogus, čių“. (Žodis kalnėnai čia atitinka šiandien nei gyvulys, nes per tankias išvartas reikėjo vartojamą žodį – aukštaičiai). ropoti. Medžių šakoms virš galvos susipy­ Autorius ne tik Būde, bet ir kituose vei­ nus, neprasiskverbė šviesa, tokiame miške kaluose kalba apie miškus. Pvz., Darbuose buvo tamsu net dieną. Šakų vainikai nepra­ senoviniam miškui skirta nedaug, tik kelios leido lietaus, todėl per darganą neužlydavo, eilutės. Miškai anksčiau apėmę visą kraštą – iš tolo kaip kalnai juodavę. Tankūs eglynai, 51 Daukantas, S. Darbay senuju Lituwiu yr Żemaycziu 1822. pušynai, beržynai su tarp jų išsišakojusiais Kaunas: „Spindulio“ bendrovės spaustuvė, 1929, p. 40. 52 Daukantas, S. Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių išrašė pagal senovės raštus Jokūbas Laukys. 49 Daukantas, S. Istorija žemaitiška, p. 93. Kaunas: „Šviesos“ spaustuvė, 1935, p. 26–34 (toliau –

50 Ruso, Ž. Ž. Rinktiniai raštai, p. 106. Daukantas, S. Būdas). 2351-4728 ISSN

34 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1 BALTŲ KULTŪRA o žiemą negalėjo įsnigti. Nebuvo jokio kelio, tumo neliko, apie jį galima spręsti nebent žmogus eidavo vilkų ir meškų išmintu taku. iš rašytinių šaltinių. Padėčiai nusakyti vėlgi Perskyrą tarp dienos ir nakties numanydavo pasitelkiamas girios įvaizdis, tik vietoj senos, iš bičių ūžesio drevėse, medžių žieduose. nuolat pavasarį atsinaujinančios, gyvybingos Keleiviai tankmėse kryptį atsekdavo pagal girios vartojamas žiemos meto vaizdas, kai upelių tėkmę, medžiams numetus lapus vietoj vešlios lapijos aplinkui visur miške žiemą – pagal žvaigždes. Vietos gyventojai matosi styrančios juodos šakos, nes, pasak buvo įpratę savo namus rasti pagal šuns ar autoriaus, lietuvių tauta „<...> it girė žiemos gaidžio balsą. Dar 1564–1566 m. matininkai laiku savo žagarus rodanti...“53. paliko nematuotas girias, nes daug kur ne­ Kadangi varganą XIX a. pirmos pusės pajėgė įeiti su kirviu iškirsti. Vešli, žaliuojanti lietuvių tautos būvį Daukantas išreiškia giria teikė protėviams pastogę, priedangą šiuo nykiu žiemos miško simboliu, savaime nuo atšiauraus oro, gynė nuo priešų, buvo suprantama, kad senovės lietuvių gyvenimą visokių gėrybių klėtis – prasimaitinimo šal­ knygoje nurodančius papročius (plačiąja tinis (medžiojamų žvėrių ir paukščių mėsa, prasme) simbolizuoja sena galinga giria, renkamos uogos, grybai, medus), kailiai natūrali miško gamtos įvairovė per vege­ naudoti aprangai, mediena indams skobti, tacinį suklestėjimą – pavasarį – vasarą – žievės ir šakos – pintinėms gaminti. Kiaunių, rudenį. Beje, pagal metų laikus autorius ūdrų, audinių kailius keitė į geležį, druską, stengėsi pavaizduoti ir lietuvių senąsias svetur parduodavo medų bei vašką ir t. t. šventes, jis rašė: „kaip yra keturios dalys Daug visko išvardijama, nurodant, kad ilgai­ metų laiko, taip buvo atliekamos keturios niui tų girių vienkiemiuose senieji lietuviai, šventės“54. (Pavasarį – Trimpos (Jorės) sėsliai buvo įsikūrę nemažu atstumu vienas šventė, vasarą – birželio mėnesį keturiolika nuo kito, kad girdėtų kaimyno gaidžio ar dienų linksminosi per „Vainikų“ (Joninių) šuns balsą, išvengtų tarpusavio barnių ir šventę, rudenį, pradėję javus pjauti, kelis gaisrų, persimetančių stovint troboms greta. kartus kėlė vaišes, t. y. Apjavų šventę, o O, išgirdę neramų šuns lojimą iš tolimos vėliau, prieš žiemą, nuėmę nuo laukų visą kaimynų sodybos, galėjo suskubti padėti ir derlių – Ilgių (Vėlinių) šventę, žiemą, se­ patys nuo pavojaus apsisaugoti. najam laikui susitinkant su naujuoju, buvo Kitose knygos vietose pateiktas apiben­ Kalėdos. Kai kurias iš tų švenčių, kaip ma­ drinimas: senieji aukštaičiai ir žemaičiai tome, Daukantas savaip vadino, išvesdamas sa­vo giriose kaip pilyse apsisiautę ilgus am­ naujas žodžių prasmes, o vaizduojamas žius laimingai gyveno: turėjo savo tvarką, apeigas rekonstravo jungdamas lietuvių ir vyresnybę, diduomenę, kalbą, tikybą, buvo prūsų papročius, atskirai aprašytus istori­ užmezgę ryšius su tolimais kraštais – prekia­ niuose šaltiniuose. Bet prie to nesustosime, vo. Tačiau šiandien, kaip apie savo gyvenamą kadangi apie autoriaus metodus, jų kritiką metą pratarmėje rašo Daukantas, – viso to rašėme anksčiau). nebėra: Lietuvos viešpačiai kalba svetima kalba, laikosi svetimos tvarkos. Lietuvių 53 Daukantas, S. Būdas..., p. 7. tauta yra prispausta kaimynų, tad jos savi­ 54 Ten pat, p. 172.

Simboliai Simono Daukanto veikaluose 35 Taigi matome, kad Daukanto sukurto ir puošybinė bruknės funkcija, kurią liaudis girios simbolio prasmė – kontrastinga, dve­ teikė Daukanto gyvenamuoju metu. Tais jopa: laiminga laisvos tautos praeitis – su laikais buvo paprotys per iškilmes bruknių savitu būdu: ypatinga religija, lietuviškais šakelėmis puošti aplinką. Pavasarį, prieš administraciniais, socialiniais, kultūriniais Velykas, kaimo žmonės, priskynę bruknie­ papročiais, jų visuma išreikšta turtinga nojų, iš jų pindavo vainikus, kabindavo žalia giria, kurios opozicija – visų šių ta­ bažnyčioje. Bruknių vainikais išpuošta patybės bruožų netekusios carinės Rusijos bažnyčia būdavo visą Velykų laikotarpį56. okupuotos Lietuvos vaizdas – žiemos miš­ Taip pat Verbų sekmadienį augalo stiebelį kas ir kyšantys iš sniego stagarai. dėdavo į verbą ir nešdavosi į Mišias pa­ šventinti57. Prieš atlaidus ąžuolų ir bruknių Bruknelės simbolinė prasmė vainikais apipindavo koplytstulpius ir koplytėlių langus58. Per vestuves jais apvai­ Viskas pranyko: žuvo Lietuvos turtingas nikuodavo jaunavedžių kėdes59, pindavo istorinis paveldas, išskyrus vieną išlikusią nuotakai vainiką60. Bruknių panaudojimas ypatybę. Todėl, aprašydamas liūdną žie­ bažnytiniais tikslais kelia mintį dėl augalui mos vaizdą, Daukantas pridūrė: „ <...> it teiktos religinės prasmės. Mat visžaliai girė žiemos laiku savo žagarus rodanti, augalai pagal krikščionių tradiciją reiškė tarp kurių tiktai viena pati jų kalba, it žali amžiną gyvybę. Ne be reikalo bruknienojus bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai puošybai naudojo per Velykas – Prisikėli­ dienai tebžaliuoja, kaipo ženklas viso to mo šventę. Tai, kad bruknių šakelę dėdavo į buvusio“55. verbas, galima spėti, jog bruknė gali siekti ir Citata nusako žiemos peizaže žaliuojan­ senesnę ikikrikščionišką tradiciją, kadangi čią bruknelę, tiesa, apšarmojusią, bet speigų verbai tyrinėtojai priskiria gyvybės medžio nepaveiktą, gyvą. Tai lietuvių kalba, išlikusi reikšmę. Be viso to, prisimintinos ir šio kaime. Nors iš pradžių citatoje pateiktas augalo naudingosios savybės. Iš bruknių paprastas bruknelės palyginimas su lietuvių uogų virdavo uogienę su kriaušėmis, tada kalba, toliau tai įvardijama žodžiu – žen­ nereikėjo dėti cukraus. Tiek uogas, tiek klas. Vadinasi, turimas omenyje simbolis. bruknių lapus panaudojo gydymo tikslams, Bruknelė, įkūnijanti lietuvių kalbą, yra nes jie pasižymėjo antibiotiniu poveikiu. vienintelis tuo metu lietuviškos tapatybės Bruknių nuoviru gydydavo reumatizmą, simbolis. inkstų skausmus ir kitas ligas. Gali būti, Lyginant su Būde aprašytu tankiu miš­ kad Daukantas ėmė domėn ir šio augalo ku, jo medžiais, bruknė – mažas krūmelis, naudingumą: maistines bei gydomąsias iki 25 cm aukščio. Tačiau visžalis: žiemą vasarą žaliuojantis, t. y. atsparus klimato 56 VURS F 169–590, Alsėdžių parapija. pokyčiams. Šioji augalo savybė kelia auto­ 57 LNM ES 1441 (4), Šakių apskritis, Būblelių valsčius, Gudaičių kaimas. riui nuostabą. Jo dėmesį, be abejo, patraukė 58 LNM ES 54 (386), Šilalės rajonas, Upyna. 59 VURS F 169–590, Alsėdžių parapija.

55 Ten pat, p. 7. 60 Subačius, P. Lietuvių tapatybės kalvė, p. 120. 2351-4728 ISSN

36 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1 BALTŲ KULTŪRA savybes, t. y. sveikumą, gyvybę stipri­ publikavo Liudvikas Rėza63. Daukantas nantį poveikį. Aišku viena, kad bruknės lietuvių kalbai pagirti pateikia puikius atsparumas šalčiui, jos estetinės savybės užsienio inteligentijos atstovų, tokių kaip darė jam įtaką, todėl su žaliąja bruknele vokiečių rašytojas Gottholdas Ephraimas palygino lietuvių kalbą, atsparią engėjams, Lessingas, filosofas Immanuelis Kantas, itin išlikusią per tūkstantmečius. Autorius vertinusių lietuvių kalbos grožį, liaudies grožisi jos dailumu. Sako, kad kalba – tai dainų savitumą, atsiliepimus. Matydamas, Dievo dovana, joks kraugerys negali jos kad dar daug vertybių neužfiksuota, pats išplėšti. Net jeigu ilgainiui pavergta tauta renka ir skelbia lietuvių tautosaką (dainas, visko netektų (valstybinės sąrangos, laisvės, pasakas, priežodžius), ragina tuo užsiimti tėvynės), kalba dar ilgai rodytų jos praeities kitus. Sudarinėja lietuvių kalbos žodyną išskirtinumą. Nėra nieko mielesnio žmo­ su lotyniškais paaiškinimais (liko nuo gui – vargdieniui – kaip istorinius įvykius A iki G raidės rankraštis), ruošia lietuviš­ aptarti kalba, kuria jo protėviai šnekėjo61. kai-lenkišką žodyną (2260 p., 3 tomai, liko Daukantas didžiuojasi lietuvių kalbos ar­ nepaskelbtas rankraštis)64 . chaine kilme – panašumu su sanskritu ir Taigi, apmąstydamas lietuvių kalbos antikinėms – graikų, lotynų kalboms. Mat senumą, grožį ir socialinę padėtį XIX a. iki XIX a. pirmosios pusės lyginamoji kal­ pirmoje pusėje, Daukantas tai išreiškė botyra buvo iškėlusi lietuvių kalbos reikšmę žalios apšarmojusios bruknelės simboliu, mokslui. S. Daukantas rėmėsi toje srityje jį žavėjusios atsparumu, naudingumu, ku­ dirbusiais vokiečių mokslininkais Franzu kliu puošnumu ir, matyt, religine amžinos Boppu, Peteriu Bohlenu, kurie lietuvių gyvybės prasme. kalbą lygino su sanskritu, taip pat – rėmėsi danų kalbininku Rasmusu Rasku, priėjusiu Lietuvės moters paveikslas išvados, kad antikinės ir germanų kalbos turi bendrą prokalbę, kuriai yra gimininga Darbų pratarmėje skaitome: „ne dėl mo­ lietuvių kalba62. Daukantas piktinasi savo kytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų amžininkais Lietuvos didikais ir kunigais, rašiau, kurios geb savo vaikams darbus jų besišaipančiais iš valstietiškos kalbos. bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug Pažymi, kad per 600 metų krikščionys lie­ kartų apsirink“65. Šitoks švietėjiškos veiklos tuviškai nedaug ką teparašė, išskyrus Joną nukreipimas į motinas kelia paralelę su Bretkūną, į lietuvių kalbą išvertusį Šventąjį Jano Jacqueso Rousseau mintimis. Pran­ Raštą, bet neišleistą; Mikalojų Daukšą, cūzų rašytojas savo pedagoginiame veikale publikavusį savo pamokslus, Samuelį „Emilis, Arba apie auklėjimą“ svarbiausią Boguslovą Chylinskį, išvertusį Bibliją, vaidmenį vaiko auklėjime skiria motinai. paskelbusį Naująjį Testamentą, Kristijoną Taip gamtos sutvarkyta, kad nuo kūdikystės Donelaitį, sukūrusį poemą „Metai“, kurią 63 Daukantas, S. Istorija žemaitiška, p. 119. 61 Daukantas, Darbay, p. 20–21; Daukantas, S. Istorija 64 Ten pat, p. 122–124; Naujokaitis, P. Lietuvių lite­ žemaitiška, p. 117–121. ratūros istorija, p. 243. 62 Merkys, V. Simonas Daukantas, p. 103. 65 Daukantas, S. Darbay, p. 6

Simboliai Simono Daukanto veikaluose 37 lietuvių kalbą. Jis rašo: „Tas yra dar stebu­ klingesniu, jog tą prosenovę mūsų kalbos ne raštai mūsų kunigų užlaikė per tūkstančius metų iki šiai dienai, nes [bet] mūsų išmin­ tingos kalnėnų ir žemaičių motinos savo apkerpėjusiuose tarp girių nameliuose“67. (Žodį stebuklingesnis reikia suprasti kaip keliantį nuostabą, stebinantį dalyką). Įdomu ir tai, kad savo istorinėje knygoje Darbai, dėstydamas apie proistorinę Lietuvą, į mo­teris atkreipia dėmesį iškart po to, kai aprašo didingas girias. Sujungdamas tuos du epizodus, vaizduoja ilgai giria ėjusį žmo­ gų, pagaliau pasiekusį laukymę: „Eidamas tenai keleivis pasiilgo iki puikuotas lankas, išvingurtas upeles išvydo ir anose gražias lietuves, žemaites it rožes (lelijas), begrė­ biančias snieginuose nuometuose, baltuose marškiniuose, it gulbes svyruojančias“68. Toliau seka lietuvių vyrų aprašymas. Toks vaizdų išdėstymas, susiejant juos su giria, 2. Moteris su nuometu (M. Boreikaitės– Kosuchinienės piešinys. Kn. Glemžaitė, M. logiškas, kadangi, kaip matėme, senovės Kupiškėnų vestuvininkai. Kaunas, 1936). lietuviai gyveno giriose. Daukanto laikais vasarą moterys dirb­ motina, o ne tėvas, formuoja vaiką, ugdo davo apsivilkusios drobinius marškinius. jo sielą. Jeigu klysta dėl priemonių, reikia Jų išvaizda kelia pasigėrėjimą stebėtojui, motiną apšviesti66. Kaip matėme, panašiais kuris jas lygina su gulbėmis: „begrėbiančios žodžiais nusakoma motinos svarba Dau­ snieginuose nuometuose, baltuose marški­ kanto knygoje Darbai: „be raštų jos daug niuose it gulbės svyravo“. Šis palyginimas kartų apsirink“ (vadinasi, reikia pamokyti). vėliau perkeliamas į kitą istoriko knygą Panašumas rodo, kad Daukantas skaitė Ro­ Būdas: „dirvose, pievose triūsėdamos it useau Emilį, juo sekė. Daukanto manymu, gulbiai svyravo“69. Čia, detalizuojant moters geriausia šviečiamoji priemonė savo krašto aprangą, dar nurodoma pailga balta skraistė motinoms yra Lietuvos istorija. Tad kaip (sage, sagše vadinama), kuria apsisiausdavo svarbiausią vaidmenį jis teikė motinoms lietingu oru, susegdamos ant peties. Žiemą, įdiegti vaikams nuo kūdikystės pirmąsias papildo autorius, tokį apdangalą naudodavo žinias iš Lietuvos istorijos. Lygiai toks pat jų vaidmuo perduodant iš kartos į kartą 67 Daukantas, S. Būdas, p. 8. 68 Daukantas, S. Darbay, p. 40; Daukantas, S. Raštai, 66 Руссо, Ж. Ж. Емиль или о воспитании. С. Петербург, Vilnius: Vaga, 1976, T. 1, p. 97.

с. 11–12. 69 Daukantas, S. Būdas, p. 61. 2351-4728 ISSN

38 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1 BALTŲ KULTŪRA iš vilnos, o Žemaitijoje ir Kurše pečius deng­ lyg balta kepurė, nuo kurios drobė krito ant davo ne vien balta, bet ir dryžuota skraiste. pečių, susiklostė ant krūtinės, o du skirtingo Grįžtant prie ankstesniojo vaizdo Dar- ilgio jos galai kabėjo palikti ant nugaros buose, minėtina, kad grėbėjos iš pradžių (2 pav.). Moterys prisiminė, – etnografų yra lyginamos su rožėmis / lelijomis. Tra­ užrašyta, – taip ryšint būdavo nepatogu diciškai, tautosakos duomenimis, su lelijėle, ir karšta atlikti įvairius darbus. Nuometas rečiau rože, buvo lyginama jauna mergina; Kupiškio ir Panevėžio r. nešiotas iki XIX a. vedusios moters taip niekas nevadino. Tuo pabaigos. Tada tai jau buvo iškilminga gal­ tarpu Daukantas, pradėjęs sakinį apie rožę / vos danga, nenaudota kasdien, bet tik per leliją, jį užbaigia nuometuotos moters pa­ kaimo šventes, einant į bažnyčią72. Daug kur veikslu. Vadinasi, glaustai apibendrina pie­ Lietuvoje nuometą pakeitęs iki XIX a. antros voje besidarbuojančias merginas ir moteris. pusės dėvėtas nuometėlis – trumpesnis ir Toks stiliaus glaustumas jam būdingas, kaip paprasčiau užrišamas rankšluoščio tipo raiš­ minėta, rašant pirmoje istorinėje Darbų tis73. Ilgainiui tiek nuometas, tiek nuometėlis knygoje apie girias. išnyko, įsivyravo skarelė. Esminis išvaizdos skirtumas, kuo senovė­ Tačiau Daukanto laikais moterys dar­ je moterys skyrėsi nuo merginų, buvo galvos buodavosi su nuometais, būtent tokias – danga. Moters galvą dengė nuometas, kuris baltas kaip gulbes – istorikas galėjo stebėti būdavo jai užrišamas per vestuves. Nuo to kai kur Lietuvoje, rinkdamas tautosaką. Tai laiko moteris negalėjo jo nusiimti net dirb­ padarė neišdildomą įspūdį, turint omenyje dama įvairius darbus – lauke ar namuose, ir jo apmąstytą baltos spalvos apeiginę pavyzdžiui, kūrenant krosnį, o jei be nuo­ prasmę senovėje. Rašytinių šaltinių duo­ meto trumpam bėgdavo ko nors pasiimti per menimis, baltai apsitaisęs būdavo žilagalvis kiemą į klėtį, užsidengdavo delnais galvą, kad baltų vyriausias žynys. Dėl to jį vadindavo, niekas nematytų, nes ištekėjusiai moteriai pa­ pasak autoriaus, balta galva74. Lygiai taip pat sirodyti be nuometo buvo didžiausia gėda70. tituluojamos ir moterys: „žmonos ir našlės Nuometas buvo privaloma vedusios moters baltais nuometais mandagiai savo galvas ru­ aprangos dalis: rodė jos statusą viešumoje, tulo, nuo ko baltomis galvomis vadinosi“75. kasdieniniame gyvenime. Jau nuo XVI a. jis Išlaikiusių gimtąją kalbą motinų būdin­ minimas rašytiniuose šaltiniuose71. giausieji bruožai yra išmintis, darbštumas. Nuometą sudaro 50–70 cm pločio iki Būde išvardijami kasdieniai jų užsiėmimai: 4–3,5 metrų ilgio namų darbo drobė. Kai, prieš rišant tą drobę, ties jos viduriu uždėda­ 72 Dulaitienė-Glemžaitė, E. Kupiškėnų senovė. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958, vo moteriai ant galvos, abu drobės galai siek­ p. 150–151; Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius: davo žemę. Tokio dydžio audeklu jį įvairiai Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, sulankstant ir perkaišant apmuturiuodavo 1964, p. 364–365. iš visų pusių galvą. Ant galvos atsirasdavo 73 Lazauskaitė, E. ir kt. Lietuvių etnografijos enci­ klopedinis žodynas. Vilnius: Lietuvos nacio­nalinis 70 Bernotienė, S. Lietuvių liaudies moterų drabužiai muziejus, 2015, p. 194. XVIII a. pab. – XX a. pr. Vilnius: Mintis, 1974, p. VII. 74 Daukantas, S. Būdas, p. 203. 71 Ten pat. 75 Ten pat, p. 60.

Simboliai Simono Daukanto veikaluose 39 namuose verpia, audžia, siuva, gamina Pagaliau, pabrėždamas lietuvės motinos maistą, palaiko švarą, liuobia gyvulius, o, narsumą, remiasi greičiausiai ir savo šeimos vyrams kovojant su priešu, atlieka sunkius patirtimi – 1795 m. mamos dalyvavimu su laukų darbus – aria, sėja, šienauja, nuima vyru ir trimis dieveriais Tado Kosciuškos derlių, – autoriaus žodžiais, visą ūkę velka. sukilimo įvykiuose. Tai Daukantas įrašė Nuo to moteris buvo vadinama ūkio vilkėja. motinai pastatytame antkapiniame pamin­ Kiekviena lietuvė laikė garbe taip vadintis. kle Lenkimų bažnyčios šventoriuje79. Suminėjęs visus darbus, Daukantas vėl neišlaiko nesižavėjęs: „kas dar yra stebuklin­ Lietuvos laisvės simboliai gesniu: rūstoje ir kruvinoje dienoje motriš­ kosios stojo į karę lygiai su vyriškaisiais...“76. Antikos istoriko Kornelijaus Nepoto (Cor­ Taigi matome, kad nuometuotos baltos nelius Nepos) biografinis darbas „Garsių lietuvės paveikslą istorikas sukūrė ne savo vyrų gyvenimai“ skirtas iškiliems graikų epochai išreikšti. Tai buvo projekcija į ar­ ir romėnų valdovams, karvedžiams, ora­ chajinę praeitį. Išryškėjo lietuvių pramotės toriams, poetams Europoje, neišskiriant vaizdinys: ūkio vilkėjos, per kartas ugdžiusios nė LDK, vėlyvaisiais laikais tapo pamėgta vaikus, juos mokinusios tėvynės meilės, gim­ mokykline lektūra80. Daukantas, atrinkęs tosios kalbos, kovojusios greta vyrų. Todėl iš jos tekstus apie karvedžius, išvertė iš lo­ pirmoje savo istorijos knygoje šiam įvaizdžiui tynų į lietuvių kalbą. Šitaip darydamas, jis mūsų autorius suteikia amžinybės matmenį, tikėjosi, kad Lietuvos jaunimas iš klasikinės pastebėdamas, jog ant tų pramočių kaulų senovės karvedžių pasimokys, kaip tapti seniai jau saulė ir žvaigždės spindi77. doram ir teisingam piliečiui, narsiai ginti Tad pradėję nuo Daukanto teiginių Tėvynę. Vertimą galėjo įkvėpti ir prancūzų apie motiną palyginimo su Rousseau, vis filosofas Janas Jacquesas Rousseau, pasako­ dėlto matome, kad kuriant šį simbolį buvo jantis autobiografinėje knygoje „Išpažintis“, ne vienas įkvėpimo šaltinis. Daukantas kad nuo vaikystės labiausiai mėgęs skaityti ima faktus iš gyvenamo meto lietuviškos apie antikinius didvyrius Plutarcho bio­ kaimo aplinkos, liaudies buities, darbų ir grafijų rinkinį. Tai ugdė jo laisvą, tironijai aprangos, kai moterys dar rengėsi savo nepakančią dvasią, ištvermę ir heroizmą. rankų darbo baltais drobiniais apdarais. Vadinasi, ir Rousseau81, ir Daukanto auklė­ Norėdamas rekonstruoti senovę, tuos jimo metodas – sutelkti visuomenės dėmesį faktus mūsų autorius palygino su XVII a. į sektinus pavyzdžius. Aptardamas, kokie Prūsijos lietuvių etnografiją nušvietusio pavyzdžiai tam tinka, Rousseau filosofi­ Teodoro Lepnerio aprašais knygoje „Prūsų niame romane „Julija arba Naujoji Eloiza“ lietuvis“78, kurią ir nurodo Būdo išnašose. 79 Merkys, V. Simonas Daukantas, p. 8. 76 Ten pat, p. 65–66. 80 Slownik pisarzy antycznych pod red. Anny Swider­ 77 Daukantas, S. Darbay, p. 21. kowy, Warszawa: Wiedza powszechna, 1852, p. 325; 78 Mūsų dienomis veikalas išleistas lietuvių kalba: Lebedys, J. Simonas Stanevičius, p. 81, 164. Lepneris, T. Prūsų lietuvis, vertė ir pratarmę parašė 81 Rousseau, J. J. Julija, arba Naujoji Eloiza. Vilnius:

V. Gerulaitienė. Vilnius: LLI leidykla, 2011. Alma littera, 1997, p. 52–55, 199. 2351-4728 ISSN

40 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1 BALTŲ KULTŪRA rašo, kad iš Antikos laikų mus žavi ne Krezo jų išvaizdoje, žodžiuose, elgesyje: „stovyla, turtai, Nerono galybė, bet didvyriai, – kilnaus kalba ir kožnas žingsnis reiškė visus liuosus elgesio žmonės – sąžiningi, drąsūs, mylėję esančius“85. Piliečių narsybė ir kantrybė yra Tėvynę, aukoję už ją savo gyvastį. Jis tęsia: tipiška autoriaus formuluotė. Norėdamas patraukliausia yra tos šalies istorija, kurio­ pagirti istorinių įvykių dalyvius Daukantas je randi daugiausia dorybingų ir įdomių teigia, kad jie kovoję su didele narsybe ir charakterių, iš kurių gali pasimokyti82. Taip kantrybe dėl liuosybės, t. y. laisvės. Jis nusako Rousseau nuo antikinių herojų skaitytoją senovės lietuvių kariuomenę – raitelius ir priveda prie atskiros šalies istorijos. Jis rašo: pėsčiuosius, jų ginklus, šarvuotę, puolimo ir duokite medžiagos apie tokio charakterio gynybos būdus. Pažymi, kad darbų imdavosi žmones ir atsiras gerų istorikų. Daukantas, noriai, netingėdami. Daug laiko praleisdavo mokėdamas prancūzų kalbą, perskaitęs tuos giriose – medžiodavo stumbrus, šernus, žodžius, negalėjo nesusimąstyti apie Lietu­ vilkus ir kitus žvėris. Buvo stiprūs, pvz., vos istoriją, kurioje ilgus amžius vykstant pajėgdavo vilką įveikti arba baslio storumo atkaklioms kovoms su kryžiuočiais bei kitais eglę, pušį viena ranka išrauti. Iš mažumės ne­ priešais išliko daug didvyriškų pavyzdžių. išlepę, užsigrūdinę. Berniukai mokėsi pakęsti Tačiau paprastas žmogus jų nežino. Todėl vargus, šaltį, alkį, tapti vikrūs, greiti dirbant, jau pirmame istorijos veikale Darbai, skir­ kad ne vaikais, bet vyrais būtų vadinami86. tame liaudžiai, t. y. lietuvėms motinoms, jis Aprašo pilis, pastatytas patogiose, na­ aprašo didvyriškas senovės lietuvių kovas tūralių gamtos kliūčių apsaugotose vietose. ginant Tėvynės laisvę. Tas pats vaizduojama Dažniausiai – prie ežerų, pelkių, ant kalnų, ir kituose Daukanto istorijos variantuo­ upės vingyje ar dviejų upių santakoje,­ se, kur pagrindiniai herojai yra sumanūs ­sustiprintas pylimais, apsauginiais grioviais, karvedžiai – Lietuvos kunigaikščiai. O štai aukštomis sienomis. Jas atkakliai ir dažnai autoriaus pastangomis išleistame istoriniame sėkmingai nuo priešų apgynė lietuvių pro­ veikale Būdas sužinome, kad patriotizmas tėviai. Jie niekad nenusimindavo, autoriaus praeityje buvo kiekvieno lietuvio savybė : žodžiais, net braidžiodami savo brolių „Liuosybę savo per vis mylėjo ir godojo, už kraujuose, ant jų kūnų laisvę apgindavo, o kurią visos pasaulės aukso nebūtų ėmusys neįstengdami atsilaikyti, pilies griuvėsiuose <...>, vergybos neapvežėjo ir už velnių dar­ žūdavo, bet priešams nepasiduodavo87. bą turėjo“83. „Neapvežėti“ reiškia neapkęsti. Šitokią žūtbūtinės kovos tradiciją Daukan­ Vadinasi, seniau lietuviai už jokius pinigus tas sieja su senąja lietuvių religija, pagal nebūtų sutikę atsisakyti Tėvynės laisvės, ku­ kurią ­išpažįstamas šiapusinio gyvenimo rios pasekmė – vergija, šią laikydami velnio ­tęstinumas po mirties. Tai reiškia: jeigu išmislu. Daukanto manymu, ne tik kalba, šiame pasaulyje žmogus yra laisvas, tai ir ki­ bet ir tautos būdas yra Dievo leistas84. Laisvė, tame toks bus. Iš čia įsitikinimas, kad geriau kaip prigimtinė žmonių savybė, atsispindėjo savo pilyje laisvam žūti nei priešo vergu (jo

82 Ten pat. 85 Ten pat, p. 53. 83 Daukantas, S. Būdas, p. 57. 86 Ten pat, p. 67–69. 84 Ten pat, p. 25. 87 Daukantas, S. Darbay, p. 4.

Simboliai Simono Daukanto veikaluose 41 gyvuliu) tapti. Toliau Daukantas šią mintį kryžiuočių antpuolių91. Pareiga kovoti buvo sukrikščionina reziumuodamas: tik kantriai perduodama iš kartos į kartą. Tikra ir tai, kad ir drąsiai kariaudami, lietuviai tegalėjo sau pilys, kaip rašė Daukantas, buvo statomos dangų įgyti. Darbų pratarmėje retoriškai santakose, iš kelių pusių upių ir pelkių apsau­ klausia: ką pasakytų protėvis šiandien (t. y. gotose vietose. Gyventojai įrengdavo per pel­ Daukanto gyvenamu laiku), pamatęs savo kes po vandeniu savitus kelius – kūlgrindas, palikuonių padėtį, kad šie yra nelaisvi – nežinomas kryžiuočiams. Bet svarbiausias darbo gyvuliams prilyginti. Vis dėlto net dalykas, kuris minimas ir vokiečių kronikose, šioji padėtis negali išdildyti laimingų laisvės buvo gynybinis mūsų pilių stiprumas. Atsi­ dienų atminimo. Nubraukęs nuo kaktos tikdavo taip, kad, atvykę prie pilies ir pamatę prakaitą, pažvelgęs į netoliese stūksančias ją paruoštą gynybai, priešai nedrįsdavo pulti. pilies liekanas lietuvis taria: „Šitai ženklai Vadinasi, atakuoti vengta tiek dėl stiprios pi­ liuosybės mano bočių, prabočių“88. Vadinasi, lies, tiek dėl gynėjų ryžto, drąsos. Aukštutinė Daukantas pilių griuvėsius Lietuvoje laiko ir Žemutinė pilys Vilniuje niekada nepasida­ laisvės simboliais. Dėl senovėje čia įvykusių vė ir nebuvo užimtos92. Vilniaus pilys dėl jų daugkartinių kovų, kurių metu nuo už­ išskirtinės svarbos – LDK sostinės, valstybės puolikų būdavo apginta Tėvynės laisvė. Šių centro – istoriškai įgavo valstybingumo Daukanto teiginių teisingumas yra nenugin­ simbolinę reikšmę. T. y. Žemutinė drauge čijamas, seniai patvirtintas istoriniais faktais. su Aukštutine pilimi Vilniuje sudaranti Jei pasigilintume, kas yra drąsa, rastume vieną kompleksą, ir šiandien yra laikoma duomenų, kad ją įvardyti ir apibrėžti bandė Lietuvos valstybingumo simboliu. Todėl kai įvairūs praeities mąstytojai. Pvz., garsusis Lietuvoje atstatomos kai kurios praeityje bu­ graikų išminčius Aristotelis drąsą vadino do­ vusios reikšmingos pilys (pvz., Trakų pilis), rybe, siejo su vyriškumu ir protingu elgesiu. o šiandien rengiamasi kitų regioninių pilių XVII a. anglų materializmo atstovas Thomas atkūrimui, juo labiau atstatyti dera ir sostinės Hobbesas, anksčiau už Rousseau rašęs apie Aukštutinę pilį – Lietuvos valstybingumo visuomenės sutartį, narsumu vadino bandy­ simbolį. Suprantama, pirmiausia būtina iš mą išvengti blogio, jam priešinantis, bei sten­ esmės sutvirtinti pilies kalną, kad neslinktų giantis jį įveikti89. Istorikų tyrimai rodo, kad šlaitai. Lietuvos specialistai turėtų kreiptis į mūsų protėviai gerai identifikuodavo blogį, Europos Sąjungos struktūrinius fondus, kol su juo susigrumdavo ir įveikdavo. Net priešai dar laikas, dėl Vilniaus Aukštutinės pilies turėjo pripažinti jų drąsą, – lietuvių karių atstatymo. narsumas pažymėtas vokiečių kronikose90. Be galingų tvirtovių, ištvermingos jų gynybos Išvados Lietuva nebūtų atlaikiusi 200 metų tukusių Kultūrologinėje knygoje „Būdas senovės 88 Daukantas, S. Raštai, T. 1, p. 37. lietuvių – kalnėnų ir žemaičių“ išreikštas lie­ 89 Udzila, J. Šimtas etikos mįslių. Vilnius: Vaga, 1983, p. 55, 119. 91 Lietuvių karas su kryžiuočiais, red. J. Jurginis. Vilnius: 90 Arnold, U. Studien zur Preussischen Historiographie Mintis, 1964, p. 109.

des 16. Jahrhunderts, Bonn, 1967, S. 18. 92 Ten pat, p. 108–109. 2351-4728 ISSN

42 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1 BALTŲ KULTŪRA tuviškas identitetas – aprašyti unikalūs tautos ypač traktate „Samprotavimas apie žmonių bruožai gilioje senovėje, kurie tuo metu, kai nelygybės kilmę ir principus“, pavaizduotą rašė Daukantas, – XIX a. pirmoje pusėje, – iš­ pirmykščių miškų motyvą. Daukanto ir Ro­ skyrus lietuvių kalbą, nebeegzistavo. Kaip ne­ usseau panašumas atsiskleidžia per vaizdo egzistavo ir knygoje įkūnyta laisvė, Daukanto bei minčių bendrumą ir panašias teiginių laikyta didžiausia vertybe, pagrindžiančia ir formuluotes. Be to, autorius remiasi taip pat leidžiančia plėtotis tautos savitumui. kitais šaltiniais, nurodytais Būdo išnašose. Ieškodamas lietuviškumo požymių, 2. XIX a. tebevartotą kaime lietuvių kal­ Daukantas rėmėsi rašytiniais šaltiniais, savo bą, kuri traukė užsienio tyrinėtojų, nusta­ meto atliktais istoriniais tyrimais, Lietuvos čiusių jos senumą bei panašumą sanskritui, kaimo papročiais, tautosaka, išsilavinusios dėmesį, Daukantas išreiškė pasitelkdamas visuomenės mentalitetu, kurio pagrindas – žalios, speiguose apšarmojusios, bruknelės Apšvietos kultūra. Ne vien Būde, bet ir simbolį. Jam susiformuoti reikšmės turėjo kituose savo istoriniuose veikaluose („Dar­ tradicinis lietuvių liaudies požiūris į šį bai senovės lietuvių ir žemaičių“, taip pat visžalį augalą, turint omenyje jo atsparumą „Istorija žemaitiška“) sukūrė keturis ryškius šalčiui, naudingumą maistui ir gydymui, o simbolius. Visiems jiems daugiau ar mažiau drauge su tuo – bruknienojų panaudojimą įtakos turėjo prancūzų filosofo Jeano Jaque­ Daukanto laikais Lietuvos kaime puošiant so Rousseau idėjos, aprašytos šio autoriaus bažnyčias bei savo namus per šventes socialiniuose kūriniuose, biografiniame 3. Verta pagarbos lietuvė motina, iš­ romane ir pedagoginio pobūdžio veikaluose. mintinga, darbšti, per tūkstančius metų 1. Akivaizdi Apšvietos įtaka, sekant išlaikiusi ir perdavusi iš kartos į kartą lietu­ Rous­­seau, pastebima girios simbolyje. vių kalbą. Taurus jos simbolis – balta kaip Ža­­liuojančios girios vaizdas simbolizuoja gulbė, apsirengusi savo darbo drobiniais senąją Lietuvos valstybės ir tautos tapatybę drabužiais, su nuometu ant galvos. su administracinių, religinių, kultūrinių 4. Senovės pilys – iki XIX a. išlikę jų papročių visuma. Šią reikšmę padeda su­ griuvėsiai – tai iškalbingi laisvės simboliai, vokti didingai giriai priešinamas žiemos liudijantys protėvių kovas dėl laisvės, lai­ vaizdas, kuriuo išreikšta okupuota XIX a. mėtas pergales prieš užpuolikus. pirmosios pusės Lietuva. Nusakydamas Daukanto simbolika, jo mintys yra ak­ priešistorinę Lietuvos girią, Daukantas pa­ tualios ieškant lietuviško tapatumo šaknų naudojo J. J. Rous­seau valstybės filosofijoje, ir šiandien.

Šaltiniai Lietuvos Nacionalinio Literatūra Arnold, U. Studien zur muziejaus fondai, papro­ Preussischen Historiog- Vilniaus universiteto čių aprašai – LNM ES Akimova, A. Volteras, raphie des 16. Jahrhun- rankraščių skyrius, Vilnius: Vaga, 1984. derts, Bonn, 1967. etnografinių ekspedicijų Lietuvos istorijos Aleksandravičius, E., medžiaga – VURS instituto rankrašty­ Kulakauskas, A. Carų Bernotienė, S. Lietuvių nas, per etnografines valdžioje: XIX amžiaus liaudies moterų drabu- ekspedicijas surinkta Lietuva. Vilnius: Baltos žiai XVIII a. pab.–XX a. medžiaga – LIIR lankos, 1996. pr. Vilnius: Mintis, 1974.

Simboliai Simono Daukanto veikaluose 43 Bončkutė, R., Subačius, Genzelis, B. Švietėjai ir jų Vilnius: Lietuvos nacio­ Ruso, Ž. Ž. Rinktiniai G. Simono Daukanto idėjos Lietuvoje (XIX a.). nalinis muziejus, 2015. raštai, vertė L.A. Skūpas. „Istorijos žemaitiškos“ Vilnius: Mintis, 1972. Vilnius: Mintis, 1979. rankraščio ir publikavi­ Grigas, K. Beletristinio Lebedys, J. Lituanistikos mo istorija, Daukantas, ir mokslinio stiliaus baruose. Vilnius: Vaga, Slownik pisarzy anty- S. Istorija žemaitiška. pradai Simono Dau­ 1972. cznych pod red. Anny Vilnius: Vaga, 1995, T. 2. kanto „Būde“. Lietuvių Swiderkowy. Warszawa: atgimimo istorijos studi- Lebedys, J. Simonas Wiedza powszechna, Brazaitis, J. Raštai, jos. Simonas Daukantas. Stanevičius, Vilnius : 1852. Chicago: Į laisvę fondas Vilnius: Viltis, 1993, T. 5: Valstybinė grožinės lietuviškai kultūrai p. 133–141. literatūros leidykla, 1955. Subačius, P. Lietuvių ugdyti, 1980, T. 1. tapatybės kalvė. Vilnius: Jučas, M. Baudžiavos Lepneris, T. Prūsų Aidai, 1999. Burba, A., Silvestraitis irimas Lietuvoje, Vil­ lietuvis, vertė ir pratarmę M. D. S. Daukanto nius: Mintis, 1972. parašė V. Gerulaitienė. Tvaskienė, J. Griūvantis bijografija, Lietuvių atgi- Vilnius: LLI leidykla, 2011. kalnas – interesų ap­ mimo studijos. Simonas Janulaitis, A. Sima­ suptyje. Lietuvos žinios, Daukantas. Vilnius: nas Daukantas. Jo Lietuvių etnografi- 2016 m. gruodžio 17 d. Viltis, 1993, T. 5. gyvenimas ir vargai jos bruožai. Vilnius: (1793–1864). Lietuvių Valstybinė politinės ir Udzila, J. Šimtas etikos Daukantas, S. Darbay tauta, 1919, kn. 2, p. mokslinės literatūros mįslių. Vilnius: Vaga, senuju Lituwiu yr 244–284. leidykla, 1964. 1983. Żemaycziu 1822, spaudai paruošė Vaclovas ir My­ Kalnius, P. Žemaičiai: Lietuvių karas su kry- Vėlius, N. Simonas kolas Biržiškai. Kaunas: XX a. – XXI a. pradžia. žiuočiais, red. J. Jurginis. Daukantas (1793–1864). „Spindulio“ bendrovės Vilnius: Mintis, 2012. Vilnius: Mintis, 1964. Lietuvių mitologija. Vil­ spaustuvė, 1929. nius: Mintis, 1995, T. 1. Kojalavičius-Vijūkas, Lietuvių literatūros Daukantas, S. Rinktiniai A. Šventasis Lietuvos istorija: XIX amžius. Viliūnas, D., Aleksan­ raštai, Vilnius: Valstybi­ Didžiosios kunigaikštijos Vilnius: Lietuvių dravičius, V. Jeanas-Ja- nė grožinės literatūros bei jai priklausančių literatūros ir tautosakos cques’as Rousseau ir leidykla, 1955. provincijų giminių ir institutas, 2001. Lietuvos Didžioji Kuni- herbų vardynas, vertė gaikštystė. Vilnius: Lie­ Daukantas, S. Istorija S. Narbutas. Vilnius: Merkys, V. Simonas tuvos kultūros tyrimų žemaitiška. Vilnius: Lietuvos mokslų Daukantas. Antras institutas, 2016. Vaga, 1995, T. 1. akademijos Vrublevskių papildytas leidimas. biblioteka, 2015. Vilnius: Vyturys, 1991. Viliūnas, D. Filosofija Daukantas, S. Būdą Vilniuje XIX amžiaus senovės lietuvių kalnėnų Kunzmann,P., Burkard, Naujokaitis, P. Lietuvių pirmoje pusėje, Vilnius, ir žemaičių išrašė pagal F.P., Wiedmann, F. Filo- literatūros istorija, Bro­ 2014. senovės raštus Jokūbas sofijos atlasas, vertė G. oklyn: JAV LB Kultūros Laukys. Kaunas: „Švie­ Sodeikienė, mokslinis fondas, 1973. Žukas, S. Simonas Dau- sos“ spaustuvė, 1935. red. T. Sodeika, antras kantas. Kaunas: Šviesa, leidimas. Vilnius: Alma Rousseau, J. J. Julija, 1988. Dulaitienė-Glemžaitė, littera, 1999. arba Naujoji Eloiza, E. Kupiškėnų senovė. vertė E. Viskanta ir V. Руссо, Ж. Ж. Емиль Vilnius: Valstybinė Lazauskaitė, E. ir kt. Jurgutis. Vilnius: Alma или о воспитании. С. grožinės literatūros Lietuvių etnografijos littera, 1997. Петербург, 1912. leidykla, 1958. enciklopedinis žodynas. ISSN 2351-4728 ISSN

44 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2017 · T. 5 · Nr. 1