TURINYS

Kas yra sostinė? 7 Kiek buvo Lietuvos sostinių seniausiais laikais? 11 Voruta 15 Naugardukas 19 Kernavė 23 Trakai 31 Vilnius – istorinė Lietuvos sostinė 41 Sostinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės laikais 69 Krokuva 71 Varšuva 79 Gardinas 85 Stokholmas 89 Laikai be sostinės 93 Kaunas – laikinoji Lietuvos Respublikos sostinė 111 Lietuvos Respublikos sostinė šiandien 125

Rodyklė 138 Literatūra 142 Citatų šaltiniai 143 VAIKAMS APIE SENĄSIAS LIETUVOS SOSTINES

Viduramžių šventės Trakuose dalyviai su rekonstruota LDK XIV a. karių apranga ir ginklais

6 KAS YRA SOSTINĖ?

Žodis sostinė vartojamas įvairiomis prasmėmis. • Žemaitijos regiono sostine laikomi Telšiai. • Kaunas – istorinė Lietuvos krepšinio sos- tinė. • Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine 2009 metais. • Lietuvos grybų sostinė – Varėna. • Lietuvos sūrių sostinė – Rokiškis. • Kėdainiai dažnai vadinami Lietuvos agurkų sostine. • Baltijos pajūrio kurortas Palanga kasmet tampa vasaros sostine.

Taigi sostine dažnai vadinamas kuo nors svar- bus, išsiskiriantis centras. Tačiau šioje Smalsučio enciklopedijos knygoje pasakosime apie miestus, laikytus Lietuvos valstybės sostinėmis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 17 straips- nis skelbia: „Lietuvos valstybės sostinė yra Vil- niaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sos- tinė.“ Kuo valstybės sostinė tokia reikšminga, kad Konstitucijoje yra net atskiras straipsnis? Sos- tinė – pats svarbiausias valstybės miestas. Joje paprastai įsikuria aukščiausioji valstybės valdžia. Šis miestas yra parlamento posėdžių ir nuolatinė prezidento darbo vieta. Jei valstybę valdo karalius, sostinėje galime matyti jo rūmus. Sostinė – tai vieta, kurioje yra sostas. Sos- tas – puošnus valdovo krėslas, kuriame jis sėdi per iškilmes, jo valdžios simbolis. Sostas sietinas su veiksmažodžiu sėsti. Dažnai sostas vartojamas XV a. trečiojo dešimtmečio Vilniaus Aukštutinės pilies bokštas (dar kitaip vietoj žodžių valdžia, valdovas. Sosto įpėdinis yra vadinamas Gedimino pilimi)

7 VAIKAMS APIE SENĄSIAS LIETUVOS SOSTINES

valdovo įpėdinis. Kai sakome, kad kažkas sėdi soste, tai reiškia, jog jis viešpatauja, valdo. Tai- gi sostas yra susijęs su valdovu, valdžia, o sosti- nė – tiesiog valdovo, valdžios vieta. Kaimynų slavų kalbose žodis sostinė glaudžiai siejasi su žodžiu stalas (rus., lenk. stolica – stol). Kas tarp jų bendra? Stalas – baldas, ant kurio išdėstomas maistas. Kadangi stalas yra ir aukš- tesnė vieta, pakyla, tai šiuo žodžiu imtos vadinti visos iškilusios vietos – ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Svarbiausias valstybės miestas arba miestas, kuriame apsistojęs valdovas, – taip pat aukščiau už kitus. Rusiškai – столица Lenkiškai – stolica Daugelyje kalbų žodis sostinė kildinamas iš lotyniško caput, reiškiančio „galvą“. Taip pat jis susijęs su Romoje esančia Kapitolijaus kalva. Joje seniausiais laikais telkėsi Romos valdžia. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis soste Trakų salos pilies bendras vaizdas

8 Kas yra sostinė?

Lietuvos Respublikos Prezidentūra

Angliškai – capital city menama mažiausiai apie penkias senąsias Lietu- Prancūziškai – capital vos sostines. Be Vilniaus, sostine vadinta Voruta, Ispaniškai – capital Naugardukas, Kernavė, Trakai. Vokiškai – der Hauptstadt Kiek vėliau, Lenkijos ir Lietuvos valstybės lai- Latviškai – galvaspilsēta kais, svarbiausiais miestais laikyti Krokuva, Var- šuva, Gardinas ir, žinoma, Vilnius. Vienu metu Kas šiandien yra Lietuvos Respublikos sosti- Švedijos sostinė Stokholmas vos netapo Lietuvos nė, atsakymą duoda pagrindinis valstybės įstaty- sostine. Naujesniais laikais, XX amžiuje, kurį laiką mas – Konstitucija. O kaip buvo anksčiau? Ar Lietuvos Respublikos sostine yra buvęs Kaunas. Vilnius visada laikytas Lietuvos sostine? Kiek Taigi siekiančiųjų tapti Lietuvos valstybės sos- būta sostinių? Įvairiose istorijos knygose užsi- tine būta ne taip jau mažai...

9 Gedimino kapo piliakalnis prie Veliuonos

10 KIEK BUVO LIETUVOS SOSTINIŲ SENIAUSIAIS LAIKAIS?

Nagrinėdami šį klausimą, turėtume žinoti, kad Lietuvos valstybės pradžioje, karaliaus Min- senovėje, viduriniais amžiais nebuvo jokių doku- daugo laikais, nuolatinių valdovo gyvenamųjų mentų, įvardijančių kurį nors miestą valstybės vietų irgi nebuvo. Mindaugo dvarai išsimėtė po sostine. Viduramžiais valstybės dažnai neturėjo visą valstybę. Pavyzdžiui, vienas iš tokių galėjo vienos sostinės. Jų būdavo kelios. Pavyzdžiui, XII būti Palatavio piliakalnyje (Anykščių r.) įkurtas amžiuje Lenkijos karalystėje, anot metraštininkų, stambus Latavos dvaras. Jame Mindaugas pasirašė buvo net šeši pagrindiniai sostai. keletą svarbių dokumentų.

Medininkų pilies griuvėsiai

11 VAIKAMS APIE SENĄSIAS LIETUVOS SOSTINES

Didysis kunigaikštis valdė keliaudamas po vi- same krašte išsibarsčiusius savo valdžios centrus. Jis, pasirodydamas tose vietose, primindavo apie savo galią. Sostine tapdavo tas miestas ar ta pilis, kur apsistodavo valdovas. Tik valdovo ir jo paly- dos rankose seniausiais laikais buvo aukščiausia valdžia. Juk vietoj prezidento, kaip yra dabar, anais laikais aukščiausiuoju vadovu laikytas didysis ku- nigaikštis. Vietoj Vyriausybės ir Seimo – didžiojo kunigaikščio taryba. Ją vienu metu sudarė apie 20 valdovui artimų ir jo paties pasirinktų žmonių. Štai ir visa pagrindinė valstybės valdžia. Aišku, dar buvo didžiojo kunigaikščio kariuomenė, tar- nai... Visas šis būrys keliaudavo ten, kur ir didysis kunigaikštis. Valdovai paprastai ilgiau užsibūdavo, dažniau apsilankydavo vienoje ar keliose pilyse. Tačiau tai nereiškia, kad jų įpėdiniai irgi privalėjo gyventi tose pačiose vietose. Įvairiuose šaltiniuose randame užuominų, kad Mindaugas lankydavosi Vorutoje, Traidenis – Kernavėje ir pan. Ar šias vietas galima vadinti sostinėmis? Vytautas Didysis. Atvirukas pagal Jano Mateikos piešinį Viduramžių šventės Trakuose dalyviai su rekonstruota Lietuvos XIII a. karių apranga ir ginklais

12 Kiek buvo Lietuvos sostinių seniausiais laikais?

Trakų salos pilis ir tiltas

Dėl nuolatinių valdovo kelionių ir valstybės ta Salos pilis. Jai negalėjo prilygti net Vilnius. sostinei trūko stabilumo. Nebuvo tokios vietos, Vytautas jautė daugiau sentimentų Trakams – kur kunigaikštis užsibūtų didžiąją metų dalį. savo gimtinei. Tačiau oficialiai Trakai netapo sos- Paprastai išsiskirdavo svarbesnė vieta, kurioje jis tine. Tradicija Vilnių laikyti Lietuvos Didžiosios lankydavosi šiek tiek dažniau ir užsibūdavo il- Kunigaikštystės sostine jau buvo nusistovėjusi, ir giau negu kitur. Tokia vieta ir gali būti laikoma Vytautui nepavyko jos pakeisti. Gal jis nė neke- sostine. Lietuvos metraščiuose užrašytos legendos tino to daryti? Tradicija saugojo oficialią sostinę apie sostinės kilnojimą iš Kernavės į Trakus ir nuo laikinų valdovo įgeidžių. Sostinėje buvo ka- iš Trakų į Vilnių Gedimino valdymo pradžioje rūnuojami nauji valdovai. labai gerai parodo to meto sostinės ypatybes. Po Vytauto ir jo brolio Žygimanto XV am- Nors Gediminui valdant sostine neginčijamai žiaus antrojoje pusėje keliaujančio valdovo tradi- tapo Vilnius, vis dėlto jis nebuvo nuolatinė ku- cija ėmė nykti. Didieji kunigaikščiai vis ilgiau nigaikščio gyvenamoji vieta. Vėliau valdžiusio užsibūdavo svarbiausiuose valstybės centruose, Vytauto laikais Vilnius laikinai prarado sostinės kelionės į kitus dvarus darėsi trumpesnės ir re- reikšmę. Vytautas faktiškai perkėlė savo dva- tesnės. Iš visų pagrindinių valdovo rezidencijų rą į Trakus. Tuo metu Trakuose buvo pastaty- galutinai išsiskyrė Vilnius.

13 VAIKAMS APIE SENĄSIAS LIETUVOS SOSTINES

Mažasis pagrindinio Šeimyniškėlių piliakalnio papilys

14 VORUTA

Buvo šviesi naktis, kai sargybinio ragas Sumaurojo siaubingas Vorutos pily, Ir jo veriantį aidą – nejaukų, nesmagų, Pakartojo šilai, mėnesiena gili... Lyg pavasario upė, pametusi vagą, Atsibudusi virė ir šniokštė pilis... Ir karalius iš bokšto pamatė, kad dega Laužai ant kalnų, kad jį šaukia šalis...

Jonas Aistis. Voruta

Daug praeities tyrinėtojų seniausia Lietuvos sostine laiko Vorutą. Senajame rusų metrašty- je randame žinią, kad Tautvilas, kovodamas su Mindaugu, apgulė jo Vorutos pilį. Kur ta Voruta buvo, nieko nepasakyta. Jau daugiau kaip šimtą metų istorikai ieško šios paslaptingos Mindaugo sostinės, „atrasdami“ ją vis kitoje vietoje. Antai profesorius Edvardas Gudavičius mano, kad Vo- rutos ieškoti reikėtų šių dienų Pietryčių Lietuvoje. Kiti istorikai Vorutą sieja su Anykščių pašonėje esančiu Šeimyniškėlių piliakalniu, mat jis vadina- mas Varutės kalnu. Yra ir dar viena nuomonė, kad Voruta – bendrinis pilies pavadinimas. Net jei ir pavyktų nustatyti Vorutos vietą, aiš- ku viena – ji nebuvo nuolatinė Lietuvos sostinė. Jei Šeimyniškėliai – Voruta... Gal ir ne Šeimyniškėliai yra ta metraščiuose minima Voruta, tačiau pažvelkime, kaip atrodė pilis XIII–XIV amžiuje. Tada bus aiškiau, kokios pilys galėjo tapti pagrindine Lietuvos vieta. Šeimyniškėlių piliakalnis kasinėtas net penkio- lika metų – nuo 1990 iki 2005-ųjų. Tyrinėjant nustatyta, kad pilis buvo įkurta apie XIII amžiaus vidurį iki tol negyvenamoje vietoje. Tai turėjusi bū- Lietuvos didysis kunigaikštis Treniota – Mindaugo seserėnas ti tipiška medinė tvirtovė, kuri stiprino valstybės

15 VAIKAMS APIE SENĄSIAS LIETUVOS SOSTINES

pasienį kovų su Livonija metais. Žinoma tik, jog piliakalnio aikštelę juosė iš gulsčių rąstų pastaty- ta stulpinės konstrukcijos gynybinė siena. Tuo metu pilis naudota neilgai. Daug aiškesnis XIV amžiuje perstatytos tvirtovės vaizdas. Silpną sie- ną pakeitė nauja užtvara, kurią sudarė vienas prie kito suglausti rentiniai. Pilies vartus buvo galima pasiekti tik perėjus užtvankos pylimą, tiltą ir kelią, kurį saugojo sar- gybos bokšto kariai. Ant didelio pylimo, prieš pilies vartus stovėjo dar du bokštai. Pačioje pilies aikštelėje buvo kelios skirtingos zonos. Ūkinio kiemo patalpose laikytos maisto atsargos. Aikštelės viduryje stovėjo septyni kros- nimis šildomi namai. Čia, matyt, būta ir ginklų sandėlio – arsenalo. Piliakalnyje rasti strėlių ant- galiai liudija, kad pagrindinis XIV amžiaus pilies gynėjų šaunamasis ginklas buvo arbaletas. Na-

Geležinis plačiaašmenis kirvis, muose gyveno ir pilies gynėjai. Dar buvo trečioji žirgo kamanos su apkaustais zona. Joje stovėjo keturi krosnimis šildomi namai. ir žvangučiais, X–XII a. (Barinės kapinynas) Vienas jų tikriausiai buvo pilies viršininko.

Šeimyniškėlių piliakalnis

16 Kiek buvo Lietuvos sostinių seniausiais laikais?

Po penkiolikos Šeimyniškėlių piliakalnio tyrinėjimo metų 2004-aisiais prie įėjimo į papilį pastatytas medinis apžvalgos bokštas. Jame įrengta ekspozicija, pradėtos organizuoti gyvosios archeologijos pamokos mokiniams.

17 Vytauto Didžiojo statyta bažnyčia Naugarduke NAUGARDUKAS

Ant Naugarduko kalno seną pilį Mėnulis maudo aukso spinduly. Velėnų pylimu aukštyn pakilę, Smėliu šešėliai šliaužia dideli.

Adomas Mickevičius. Gražina

Keletą amžių didelė dabartinės Baltarusijos Tiksliai žinoma, kad Mindaugas Naugarduko teritorijos dalis buvo valdoma Lietuvos didžiųjų valdytoju paskyrė savo sūnų Vaišvilką. Po tėvo kunigaikščių. Bendra ir mūsų istorija. Todėl kai žūties Vaišvilkas netrukus įsiviešpatavo visoje Lie- kam kyla pagunda Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- tuvoje, bet valdė neilgai. Praėjus keleriems me- tystės sostinės ieškoti Baltarusijoje. Naugardu- tams, jis atsisakė sosto ir pasitraukė į Ugrovsko kas – miestas, kuris, daugumos baltarusių many- stačiatikių vienuolyną, o Lietuvą paliko savo se- mu, buvo Mindaugo sostinė. sers vyrui Švarnui. Voluinės kunigaikštis Levas už tai supyko ant Vaišvilko. Mat Levas pats svajojo tapti Lietuvos valdovu. Jis pasikvietė Vaišvilką į svečius ir nužudė. Žuvus paskutiniam Mindaugo sūnui, tiesioginių įpėdinių nebeliko. Tačiau grįžkime į Naugarduką. Tik senieji metraštininkai sukūrė versiją, kad Naugardu- kas – legendinio kunigaikščio Rimgaudo pilis, o Mindaugas – Rimgaudo sūnus, todėl Vaišvilko valdžia Naugarduke yra senelio paveldas. XVI amžiaus istorikas Motiejus Strijkovskis (Maciej Stryjkowski) apie pirmojo Lietuvos ka- raliaus karūnavimą rašė:

„Kulmo vyskupas Heidenreichas, atvykęs į Lie- tuvos Naugarduką su Rygos arkivyskupu ir Prū- sijos bei Livonijos kalavijuočiais, Mindaugą arba Mendoką pagal įprastas bažnytines ceremonijas patepė Lietuvos karaliumi, paskelbė ir popiežiaus bei ciesoriaus* pavedimu karūnavo nauja Lietuvos karūna.“

Didysis kunigaikštis ir pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas

~ * Ciesorius – monarchas, imperatorius. 19 VAIKAMS APIE SENĄSIAS LIETUVOS SOSTINES

Naugarduko pilies griuvėsiai, XIX a.

Vėliau šią versiją taip dažnai kartojo Strijkovs- aukštas piliakalnis, vadinamas Mindaugo kalnu. kio pasekėjai, kad ji tapo neginčijama tiesa: jeigu Mieste dar yra išlikusių didingos XIV amžiaus valdovas karūnuotas Naugarduke, tai šis miestas pilies griuvėsių. Pirmiausia medinę pilį piliakal- ir buvo Lietuvos sostinė. Tačiau dabar aišku, kad nyje XI amžiuje pastatė Rusios kunigaikščiai. Po jokio kito šaltinio šiam teiginiui pagrįsti nėra. Tad kelių šimtmečių ant senojo bokšto likučių iškilo XVI amžiuje išsakyta versija tėra tik nuomonė. naujas penkiaaukštis vartų bokštas. Rytinėje kal- O gal iš tikro Mindaugo karūnacija vyko Nau- no papėdėje kiek vėliau buvo sumūrytas kvadra- garduke? Juk užsidėdamas karūną Naugardu- tinis šulinio bokštas. Dar po keliasdešimt metų ke – krikščioniškame mieste, jis galėjo išvengti pastatytas galingas, apačioje kvadratinis, viršuje pagoniškosios Lietuvos pasipiktinimo. Arba kovų aštuoniakampis bokštas. Tuo pat metu paskutinė su Voluinės kunigaikščiais metais Mindaugas kaip medinė aptvaros dalis pakeista mūrine siena, kuri tik gyveno Naugarduke, todėl popiežiaus įgalio- vientisu žiedu apjuosė pilies teritoriją. Pilis buvusi tinį, vyskupus bei svečius pasikvietė į šią vietą. gana tvirta, nes sienos iš vidaus ir išorės mūrytos Samprotauti ir spėlioti galima įvairiai. iš plytų, o viduje pripilta smulkių akmenų, plytų Naugarduką Mindaugas tikrai valdė, tačiau ne nuolaužų ir kalkių skiedinio. pats, o per sūnų Vaišvilką ar kitus statytinius. Pilies griuvėsiai mena, kad Naugarduke Jo- Nei dėl šio fakto, nei dėl to, kad po karaliaus žū- gaila vedė ketvirtą kartą (jo žmona tapo Sofija ties Lietuvą trumpai valdė Naugarduko valdytojai Alšėniškė), kad 1426 metais čia buvo sušauktas Vaišvilkas ir Švarnas, šio miesto negalime vadinti Lietuvos bajorų seimas ir dar daug kitų su mūsų šalies sostine. šalimi susijusių dalykų. Naugardukas ilgą laiką buvo Lietuvos Di- džiosios Kunigaikštystės dalimi. Ir dabar stovi

20 Kiek buvo Lietuvos sostinių seniausiais laikais?

Viduramžių šventė Trakuose. Į nakties dangų leidžiamos ugnies strėlės

21 VAIKAMS APIE SENĄSIAS LIETUVOS SOSTINES

Kernavės piliakalnis ryto migloje

22 KERNAVĖ

Narimanto sostan Kernavėj senojoj Traidenis atėjo, tuomet dar jaunutis. Ne vienas kaimynas jį jau pažinojo, Kol Pagirio teko valdovu jam būti. Pažino jį priešai tuomet ir draugai Kaip taurų valdovą ir karį drąsiausią. Budėjo kaip sakalas gūžtoj savoj: Pavojus iš kur gali grėst artimiausias?

Vladislovas Sirokomlė.* Piastų duktė

Šiandien Kernavė – miestelis prie Neries von Wartberge) kronikoje ir Eiliuotojoje Livonijos Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje. Kernavė kronikoje. Pastarojoje pasakojant apie žygį rašoma, yra garsi penkiais piliakalniais, kurie XIX am- kad Kernavė – „karaliaus Traidenio žemė“. žiuje pavadinti: Aukuro kalnu, Mindaugo Sostu, Traidenis daugiau kaip dešimt metų buvo Lie- Lizdeikos kalnu, Pilies kalnu – ir kiek atokiau tuvos didžiuoju kunigaikščiu. Valdovu jis tapo esantis Kriveikiškio piliakalnis, dar vadinamas kaip Mindaugo giminei priešiškos grupės vado- Žvalgakalniu. vas. Traidenis buvo atkaklus pagonybės gynėjas, Pasak senųjų metraščių, pirmasis Lietuvos ku- talentingas karvedys. Jo valdymo metais Lietuvos nigaikštis buvo Kernavės įkūrėjas Kernius. Taip legendos aiškino vietovės pavadinimo kilmę. Ta- čiau iš tiesų Kernavės vardas reiškia šaltiniuotą, pelkėtą šlaitą, pašlaitę. Archeologiniai radiniai byloja, kad žmonės šiose vietose apsigyveno daugiau nei prieš dešimt tūkstančių metų. O pirmojo tūkstantmečio vidu- ryje, prasidėjus priešų puldinėjimams, Kernavės gyventojai iš Pajautos slėnio kėlėsi į įtvirtintus piliakalnius. Archeologiniai radiniai liudija, kad jau XIII amžiuje dešiniajame Neries krante, va- dinamajame Pajautos slėnyje, įsikūrusi Kernavė turėjo galingą gynybinį kompleksą. Į šį miestą krypo didžiausi XIII amžiaus Livonijos kalavi- juočių žygiai. Kaip tik dėl to Kernavė pateko į rašytinius šaltinius. Pirmą kartą ji paminėta 1279 metais kunigo Hermano Vartbergiečio (Hermann Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis

* Vladislovas Sirokomlė – tikr. Liudvikas Kondratovičius (Ludwik Kondratowicz). 23 VAIKAMS APIE SENĄSIAS LIETUVOS SOSTINES

Parodomasis senovinis mūšis Didžioji Kunigaikštystė sėkmingai atrėmė keletą Livonijos ordino puolimų. Traidenio kariuomenė 1 ne kartą siaubė kryžiuočių ir Livonijos ordinų bei 2 jų sąjungininkų žemes. Remdamiesi vokiečių kronininkais, kai kurie istorikai tebemano, kad Kernavė turėjusi būti ir

3 pirmųjų valdovų žemė. Kunigaikščio dvarviete laikomas Aukuro kalnas. Kiti keturi piliakalniai sudarė kunigaikščio pilies priešpilį. Aukuro kalnas, dar vadinamas Šventu kalnu, yra pats žemiausias. Šį piliakalnį saugojo medinės sienos. Išorinėje jų pusėje buvo įkasta nusmailintų kuolų eilė. Pailgos aikštelės viduryje stovėjo sodyba, nuo kurios ir prasidėjęs Kernavės augimas. Lizdeikos kalne, anot archeologų, nebuvo gy- venama. Jo aikštelėje galėjo stovėti bokštinio tipo pilaitė – žvalgybos punktas. Ant kalno nuolat bu- dėjo sargyba, saugojusi pilį ir kitus piliakalnius. 4 Nuo Mindaugo Sosto matyti visi kiti pilia- kalniai. Jame buvo gyventa – aikštelėje rasta XIII–XIV a. lietuvių ginklai: 1) arbaleto strėlės antgalis; 2) plačiaašmenis pentinis kovos kirvis; 3) įmovinis ietigalis; 4) įtveriamieji strėlių antgaliai keramikos gaminių, stulpinės konstrukcijos pa-

24 Kiek buvo Lietuvos sostinių seniausiais laikais?

Kernavės piliakalniai statų liekanų. Labai įdomu, kad visu aikštelės perimetru tęsėsi ilgas pastatas. Jame, puolant prie- šams, slėpdavosi gynėjai ir apylinkės gyventojai. Ypač tvirta buvo išorinė siena iš vertikaliai sukaltų stambių rąstų ir sukrautų akmenų, apdrėbta mo- liu. Todėl šis pastatas buvo tarsi gynybinė siena. Mindaugo Sostą nuo pagrindinio Aukuro kalno Archeologiniai radiniai: 1) žaidimo kauliukas, XIII–XIV a.; 2) sidabrinis žiedas pinta priekine dalimi (Kriveikiškio kapinynas); 3) sidabrinis žiedas su akimi skyrė 3 metrų gylio griovys, pilnas vandens. (Kriveikiškio kapinynas) Pilies kalne, dar vadinamame Piliaviete, Įgu- los kalnu, XIII–XIV amžiuje būta pagrindinės gyvenvietės. Čia gyventa tankiausiai. O toliau į rytus esantis Žvalgakalnis minimas 1385 metų kryžiuočių žvalgo pranešime: „Norint iš Kernavės vykti palei Nerį žemyn, rei- kia Neryje surasti Kernavės brastą, kuri yra už pu- sės mylios nuo vieno kalno, vadinamo Apžvalga.“

Taigi šis kalnas turėjo svarbią žvalgybinę pa- skirtį ir buvo Kernavės gynybinio komplekso dalis. Kernavės sidabro lydinių lobis, XIV a.

25 VAIKAMS APIE SENĄSIAS LIETUVOS SOSTINES

Raginis spaudas beržo tošiai ornamentuoti Pajautos slėnyje prie Neries tuo metu sto- ir ornamentuota beržo tošis, XIII–XIV a. (Pajautos slėnys) vėjęs medinis viduramžių miestas. Jame gyveno pirklių, amatininkų. Išliko juvelyro, kauladirbio dirbtuvių liekanų. Iškasti atvežtiniai papuošalai liudija, kad čia gyventa turtingų miestiečių. Au- Pinama varža žuvims gaudyti kuro kalne rasta švininių plombų, kuriomis nuo XII amžiaus Europos pirkliai žymėdavo brangių audinių rietimus. Vadinasi, iš Vakarų Europos į Kernavę buvo atvežama audinių. Kasinėjant rasta ir Saksonijoje pagamintos žvakidės dalis, sidabri- nis knygos viršelio apkaustėlis. Manoma, kad jis Kernavę pasiekė iš Senosios Rusios. Iš ten pat į Kernavę pateko geležinis rašymo įrankis – stilius, raginis žaidimo kauliukas. Stilius – pagaliukas, kuriuo rašydavo ant medinių lentelių. Jų kraštai būdavo su aukštesniais rėmeliais, o vidus pripil- dytas vaško. Taigi jau tada Kernavėje užrašydavo įvykius arba bent raštu sudarydavo sutartis. Archeologai rado daug stiklinių taurių šu- kių. O tos taurės buvusios su arabiškais įrašais. Apskritai dauguma atvežtinių prekių – brangūs daiktai. Jie galėjo būti naudojami tik kunigaikščio, jo aplinkos žmonių ir labai turtingų miestiečių. Vienas radinys paliudijo, kad Kernavės gyventojų kultūros lygis buvo aukštas. Visą XIV amžių Kernavę nuolat puldinėjo ir niokojo Vokiečių ordinas. Beje, jam žygiuose padėjo ir lietuviai. 1365 metų rugpjūčio mėnesį pilį užėmė nuo Vilniaus su Ordino kariuomene žygiavęs Kęstučio sūnus Butautas. 1386–1392

28 Kiek buvo Lietuvos sostinių seniausiais laikais? metais Kernavės kunigaikštis buvo Jogailos brolis Vygandas (Aleksandras). O kunigaikštis Vytau- tas tuo metu kovojo dėl valdžios Lietuvoje. 1390 metais prie Kernavės priartėjo Vokiečių ordinas, kurį palaikė ir Vytautas su savo kariais. Pilį su- degino patys gynėjai, nelaukdami, kol ją užims. Daugiau nei pilis, nei sudegęs miestas nebuvo atstatyti. Legendinį miestą prisiminė tik XIX amžiaus romantikai. 1860 metais lenkų poetas Vladislovas Sirokomlė (Władysław Syrokomla) savo kelionės dienoraštyje taip aprašė Kernavę:

„Visada Vilniuje pradėdami savo išvykas, iš ei- lės aplankykime dar vieną buvusią Lietuvos sostinę, seniausią, dar priešgedimininę Kernavę, miestą (jei tikėtumėme kronikininkais), stovintį jau 800 metų, kur buvo apskelbiami Lietuvos valdovai, kur gy- veno Kerniaus duktė Pajauta, kur Jogailos laikais, tebegarbindamas savo dievus, pasislėpė paskutinis Lietuvos krivių krivaitis, – vienu žodžiu, Kernavę, kurią gaubia praeities legendų rūkas, mums atro- dantis toks neapsakomai žavus. (...) Graži Neris, kuri čia daro vingį, nuostabus ža- lias lygus slėnys, kur, pasak padavimo, Nariman- Viduramžių šventė Trakuose tas 1279 metais, surinkęs savo brolius Daumantą, Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas). Čia Alšį, Giedrių ir Traidenį, pasidalijo valdžią visoje kasmet vyksta galybę žmonių sutraukiantis fes- Lietuvoje ir kur, matyt, vykdavo religinės tautinės tivalis Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje. Šią lietuvių sueigos. Liaudis tebesieja šį slėnį su gražuo- vietovę garsina ir senas tradicijas menanti Rasų lės Pajautos vardu. šventė. 2004 metais Kernavė įtraukta į UNESCO Ant vieno piliakalnio pastatyta Kernavės kle- Pasaulio paveldo sąrašą. bonija. Pylimo likučiai ir padavimai – tai viskas, kas byloja apie šios vietos buvusią didybę. Klebo- no vištidės, tvarto ir kluono vietoje įsivaizduojame bastionus, šventoves, didžiųjų kunigaikščių menes. Senovės pilis, kaip paprastai to meto Lietuvoje, tik- riausiai buvo medinė, todėl netgi jokia plyta nepa- rodo tiksliai jos vietos.“

Daugiau kaip po šimto metų, 1989-aisiais, Apgalvis, puoštas sidabrinėmis plokštelėmis, Kernavės gamtos ir istorijos paminklų kompleksui XIII–XIV a. (Kriveikiškio kapinynas) saugoti bei tirti buvo įkurtas Kernavės archeo- logijos ir istorijos muziejus-rezervatas (dabar –

29